Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Naujuoju šių metų ekonomikos premijos laureatu Nobelio ekonomikos komitetas prie Švedijos karališkosios mokslo akademijos paskelbė amerikietį Richardą H. Thalerį. Įdomu ne tai, kad jis- amerikietis, bet tai, už ką jis nusipelnė premijos.

Mums, lietuviams, dūstantiems liberalios ideologijos bei liberalios ekonomikos voratinklyje, ši premija reikšminga tuo, kad ji skirta už „indėlį į biheivioristinę (kituose šaltiniuose – bihevioristinę) ekonomiką“ – savotišką priešingybę liberaliajai ekonomikai, kuri savo esme neigia žmogiškojo, humanistinio faktoriaus vaidmenį jos liaupsinamoje laisvoje (nuo žmogiškumo?) rinkoje.

Kaip neseniai interviu LRT Klasika kanalui sakė profesorius Alvydas Jokubaitis, „visos mūsų politinės jėgos gali būti apibūdinamos liberalizmo terminu“. O tiek liberalizmas, tiek konservatizmas ir kt., pasak profesoriaus, – primityvios ideologijos, visiškai netinkamos mąstyti apie žmogų dabartinėje situacijoje. „Pradėjau matyti, kad Lietuvoje gyvename kaip vilkai. Į vienas kitą pradėjome žiūrėti kaip į funkciją. Žmogus reikalingas tik tam, kad atliktų funkciją. Ėmėm veidmainiauti, nekreipti dėmesio. Man skaudu matyti šalį, kuri išsivažinėja. Skaudu matyti žmones, kurie, efektyvumo vardan, yra žeminami. Mes nebematome vienas kitame asmenybės. Manau, kad daug žmonių, mylinčių laisvę, neturi būti liberalais“, – atviravo profesorius.

Nežinau, ką turėjo galvoje A. Jokubaitis, kalbėdamas apie „dabartinę situaciją“, bet aš supratau taip, jog turima galvoje šiandieninė Lietuva, kurios situaciją tiksliausiai apibūdina žodžiai: skurdas ir emigracija. O to šaknys – visų partijų pro visus kanalus brukamoje liberaliojoje ideologijoje, kaip ją interpretuoja Laisvosios rinkos instituto ekonomistai ir rinkos žavesiui neatsispyrę kai kurie politologai.

Tokia situacija, beje, nėra būdinga tik Lietuvai, ir todėl daugelio šalių protai telkėsi, ieškodami sprendimų, kaip įveikti skurdą bei jo pasekmes. Ir jau prieita prie išvados, kad šiuolaikinį galvojimą apie skurdą gali fundamentaliai pakeisti naujas supratimas apie smegenų ribotumą, apie tai, jog žmogaus protiniai pajėgumai yra baigtiniai: turime tik tiek kognityvinių galimybių, kuriomis galime dalintis. O tas galimybes, pasirodo, labiausiai riboja skurdas.

Mokslininkai, kurie skelbė savo tyrimų rezultatus žurnale „Science“, išaiškino, jog skurdas neturtingiesiems užkrauna tokį didelį kognityvinį krūvį, kad jiems mažai belieka pajėgumų tokiems dalykams, kurie galėtų juos pakelti iš neturto – vakariniam mokymuisi, naujo darbo paieškoms ar bent bendravimui su šeima.

Ši išvada griauna liberalų (ir jais aklai pasitikinčio premjero Sauliaus Skvernelio) teoriją, kad neturtingi žmonės dėl įgimto silpnumo yra atsakingi už savo pačių skurdą, ar kad jie turėtų sugebėti pakelti save, jei tik įdėtų pakankamai pastangų.

Maža to, tyrimai, kuriuos atliko Princetono universiteto mokslininkas Eldaras Shafiras su kitais trimis kolegomis, rodo, kad skurdo tikrovė išties apsunkina pagrindinių gyvenimo įgūdžių atlikimą. Paaiškėjo, jog skurdo sukeltas ribotas pralaidumas tiesiogiai veikia kognityvinę kontrolę ir takųjį intelektą, kurių reikia visokiausiai kasdienei veiklai.

Be to, tai paaiškina, pavyzdžiui, kodėl neturtingiems žmonėms taip pat sunku būti ir gerais tėvais: veikia tas pats apribojimas!

Visas šis mokslininkų grupės atliktas darbas – gana naujos, bihevioristinės ekonomikos srities produktas. Susivienijus ekonomistams su psichologais, implikacijos tam, kaip mąstoma apie skurdą ir kaip kuriamos programos jo paveiktiems žmonės, pasak pačių mokslininkų, esančios milžiniškos.

Neturtingų žmonių finansinį gyvenimą palengvinantys sprendimai ne tik paprasčiausiai pakeičia jų finansines perspektyvas. Tai reiškia, kad prieš skurdą nukreiptos programos gali suteikti didžiulę naudą, kurią neigia liberalai, ir todėl ją sunku buvo suvokti: padėdami žmonėms tapti finansiškai stabilesniais, išlaisviname jų suvokimo išteklius, galinčius padėti jiems ir visose kitose srityse.

Taigi, naujausi mokslo pasiekimai patvirtina paaiškinimą: „Visi duomenys rodo, kad esmė ne skurdžiuose žmonėse, o žmonėse, kurie yra atsidūrę skurde. Visi duomenys rodo, kad tai ne dėl žmonių, o dėl juos supančio konteksto.“

Sprendžiant iš turimų pasekmių, Lietuvoje valdžiai patarimus dalijantys ekonomistai – liberalai arba nieko nėra girdėję apie bihevioristinę ekonomiką, arba ją atkakliai ignoruoja kaip prieštaraujančią jų darbdavių interesams. O kiti piliečiai, ne ekonomistai, apie ją, savo nelaimei, regis, girdėjo dar mažiau.

XX a. didžiulį dėmesį imta skirti vadinamiesiems „elgsenos mokslams“. Įdomiausius žmonių santykių eksperimentinius tyrimus dar 1927-1932 metais Western Electric Howthorn įmonėse atliko grupė mokslininkų, vadovaujant teoretikui E. Mayo. Tyrimų metu tyrinėtojai  nustatė, kad, norint pasiekti geresnių įmonės rezultatų, reikia rūpintis bendradarbių, darbuotojų geresne socialine ir psichologine motyvacija – beje, ką šiomis dienomis reklamavo darantis prekybos tinklas „Maxima“ (pagaliau!).

Vėliau, naudojantis socialinės ekonomikos, politinių mokslų, lingvistikos, auklėjimo, pedagogikos mokslų laimėjimais, žmogaus elgsenos tyrimai išsiplėtė. Ir pagaliau sulaukta aukščiausio pripažinimo – 2017 m. Nobelio ekonomikos premija skiriama Čikagos universitete dirbančiam Richardui  H.Thaleriui už, pasak Nobelio premijos komiteto, ekonomikos ir psichologijos mokslų integraciją, „už indėlį į elgsenos ekonomiką“ – ekonomikos reiškinių aiškinimą per psichologijos prizmę.  

Įdomu, kiek reikės metų (dešimtmečių), kad šios idėjos apsigyventų ir Lietuvoje? Tikriausiai, tiek, kiek mes atsiliekame nuo moderniojo pasaulio…

2017.10.14; 05:30

Toli siekianti dezintegruojanti jėga iš Rytų, atsirandanti iš komunizmo susinaikinimo, skleidžia susiskaidymo fermentą Vakaruose. (Roberto de Mattei)

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.
Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė.

Šią konservatyvaus italų istoriko citatą išeities teiginiu straipsniui pasirinkau dėl to, kad ji nuostabiai tiksliai atskleidžia pastarojo ketvirčio amžiaus socialinių pokyčių problematiką ir patvirtina esminį Vakarų požiūrį į juos nepaisant stiprėjančios Europos šalių integracijos, o gal kaip tik dėl jos. Kad ir kokios skirtingos jėgos dalyvauja valstybių ir kultūrų dialoge, išoriniai pokyčiai nepajėgia užtušuoti tipiško vakarietiško esencializmo ir eurocentrizmo recidyvo, kuris greitai išryškėjo kilus Sirijos krizei, pabėgėlių antplūdžiui bei Rusijai pradėjus aktyvius karo veiksmus tiek europinėje kontinento dalyje (Ukrainoje), tiek Azijoje (Sirijoje).

„Dezintegruojanti jėga iš Rytų“ – tai ne tik Rusija. Tai ir Rytų bei Vidurio Europos šalys, kurios Vakaruose  nebuvo laukiamos išskėstomis rankomis, veikiau jos buvo priimtos nenoriai, palankiai sukritus pažangiems tarptautinės opinijos balsams. Tačiau daugeliui Vakaruose iki šiol atrodo, jog tai buvo klaida, ir ne tik dėl to, kad šaltasis karas kažkam ekonomiškai buvo naudingas. Komunizmo žlugimas, kaip paaiškėjo, Rusijos nesusilpnino, o tik sukėlė papildomus rūpesčius, nes buvusio komunistinio bloko šalių prisijungimas prie Vakarų ekonominės zonos klasikinį antagonizmą sustiprino (trumpas diplomatinis atlydys tebuvo atokvėpis prieš naujus ambicingo dabartinio Rusijos prezidento siekius), atitirpdė įšaldytus klausimus dėl to, ar teisingai po Antrojo pasaulinio karo buvo padalintas pasaulis, ir kaip ilgai tokį status quo pavyks išlaikyti. Kartu dorotis su pakitusiu, vėluojančiu neokomunistinių šalių mentalitetu, kaip paaiškėjo, nėra paprasta.

Užsispyrę „rytiečiai“ tapo kalti dėl to, kad juos kažkada okupavo, prievarta įdiegė svetimą pasaulėžiūrą, vykdė genocidą, todėl trauminės patirtys yra tokios gyvos, kad jie nori išsaugoti ir atkurti kad ir menką savarankiškumą, kurį Vakarai visada turėjo, bet, pasirodo, nenori jo pripažinti čekams ar vengrams, ką jau kalbėti apie ukrainiečius ar gruzinus. Nepadeda net paklusnių naujokių pastangos kuo greičiau įsilieti į Europos Sąjungą, o Vokietijai, regis, daug maloniau bendrauti su imigrantais iš Azijos, nei savo tautiečiais iš buvusios Rytų Vokietijos. Psichologinė siena tarp abiejų Vokietijų dar stūkso.

Ar tai paradoksas? Ne, jei manytume, jog vakarinei Europos daliai iš tiesų nesinori spręsti  bruzdančių tautų klausimo, nes tai „skleidžia susiskaidymo fermentą“, destabilizuoja, priverčia imtis atsakomybės. Todėl geriau koks nors Kadyrovo arba Lukašenkos tipo diktatorius tose šalyse, nei jų gyventojų teisė į demokratiją. Diktatoriai tampa neparankūs tada, kai ima demonstruoti per didelę karinę galią ar kelia terorizmo pavojų. O iki tol jie – puikūs „stabilizatoriai“, kuriems galima taikyti sankcijas, kontroliuoti ir jausti civilizacinę viršenybę.

Pabėgėliai išryškino daug nuoskaudų. Naujas smūgis lietuvių, vengrų, slovėnų ir kitų „rytiečių“ savivertei – tai, kad sirai, afganai, afrikiečiai nenori gyventi jų šalyse, net jei bėga nuo mirties, suirutės ir skurdo. Lietuviai, pamiršę pažeminimą dipukų stovyklose ir vėliau priverstinę tremtį bei jungą svetimų šalių fabrikuose dėl karo, kurio jie nesukėlė ir tapo aukomis, lygiuojasi į didžiąsias valstybes. Lietuva tapo jų politikos dalimi ir įrankiu, kartu prisiimdama ir istorinę atsakomybę už veiksmus, kurių nepadarė, ir dabar yra priversta labiau rūpintis atvykėliais, nei savo piliečių gerove. 

Šios pastangos atrodytų ne taip liūdnai, jei Baltijos valstybės priverstų Vakarus iš esmės peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo padarinius. Net ir veikiant Jungtinėms Tautoms, atsikratyti primesto antrarūšiškumo pavyks tik tada, kai jose bus laimėtas mūšis dėl vienodai garbingo ir veiksmingo statuso nepaisant šalies dydžio ar karinių pajėgumų. Tokia yra demokratijos esmė, skelbiama kaip pasaulinės taikos garantas. Tikėtina, kad neseniai atsiradęs iškreipiantis faktorius, kada vienintelio individo teisė pradeda konkuruoti su visa žmogiškomis normomis ir kokio nors teisėjo paskelbtas nuosprendis įgyja galią laužyti net tarptautiniu lygmeniu pripažintas konvencijas, ilgai netvers.

Prieš dvidešimt metų numatęs Mastrichto sutarties padarinius, ūkinio ir piniginio suverenumo praradimą ir slinktį į bendrą europinę tapatybę bei pilietybę – politinio savarankiškumo netektį, konstatavęs, jog „šio proceso rezultatas yra tribalistinis naujosios kairės anarchizmas“, R. De Mattei yra ne vienintelis, kuris Bakunino modelio, liberalaus leftistinio viršvalstybinio ES elito dekonstrukciją mato kaip protingą išeitį. Tačiau grįžimas prie buvusių vertybių nesiūlo išsigelbėjimo mažosioms tautoms, nes, kaip ir daugelis reakcionierių, jis naudoja posakius, kuriuose didžiuojasi Šventąja Romos imperija arba teigia, kad „1992-aisiais sukanka 500 metų, kai europiečiai atrado ir civilizavo Ameriką“. Turbūt tai turėtų reikšti, kad Amerikos čiabuviai turėtų didžiuotis savo žemių, kultūros bei genofondo praradimu ir švęsti raudonosios rasės genocido pusės tūkstančio metų jubiliejų? Praslystanti anachronistinė retorika atidengia labai gajų ir tarsi atgimstantį  prieškarinį mentalitetą ir rodo, jog kalbėti apie pokolonialinę epochą ir kurio nors imperializmo pabaigą – gerokai per anksti.

Britai kovoja su pernelyg didele centralizacija, vykdoma iš Briuselio, tačiau suvokia ir galimo ekonominio atsiskyrimo nuo Europos Sąjungos padarinius, kurie, pasak ministro pirmininko Davido Camerono, prilygtų „žengimui į tamsą“. Jeigu tai gresia tokioms stiprioms valstybėms, kaip Jungtinė Karalystė, tai ką galėtų rinktis Lietuva? Kito pasirinkimo, nei ES, nėra, nors būtent tokios šalys, kaip Lietuva ar Lenkija, geriau nei Vakarų valstybės atpažįsta totalitarinio valdymo modelius, kai maksimalios kontrolės, unifikavimo, kišimosi į visuomeninę ir asmeninę piliečių erdvę masteliai didėja, tuo pačiu metu visa tai dangstant demokratijos arba „gerovės kiekvienam“ ir ypač diskriminuojamiesiems siekiais.

Rinktis arba šaltojo karo uždaras sienas, sumažėjusį žmonių bei kapitalo judėjimą, arba prievartinį ištirpimą federalizuotoje Europoje nėra viliojanti perspektyva. Geriausia būtų tikėtis, jog Europos politikai neis lengviausiu keliu, o vis dėlto imsis iš esmės spręsti tautų gerovės klausimus. Šią užduotį labai apsunkino milijonai pabėgėlių, kurie privertė suabejoti, ar deklaruojama socialinė apsauga, visokeriopa parama nuo karo bėgantiems žmonėms yra nepažeidžiama nuostata?  Ir nors regime šimtus savanorių, neatlyginamai padedančių karo aukoms kuo tik gali, nors tiriamoji žurnalistika itin kritiškai vertina kraštutinių dešiniųjų pasisakymus, pavyzdžiui, Danijos žmonių partijos pirmininko Sǿreno Esperseno nuomonę, jog pabėgėlių krizė yra „pragaištinga Danijai“, nes sukėlė „kultūrinį pokytį“ ir sudavė „ekonominį smūgį“ – lygiagrečiai matome ir augantį Vakarų lobistų grupių suinteresuotumą tik savo kišene ir sukauptu kapitalu.

Pažvelkime, kaip lobizmas pasireiškia Lietuvoje. Daugelio politikų ir verslininkų optimizmas ir pažadai, nepaisant šiurkštaus neatitikimo tarp jų žodžių ir ūkinio gyvenimo faktų, kone 30 nuošimčių siekiančios šešėlinės ekonomikos (ekonomikos vadovėliuose rašoma, kad tokiu atveju reikia kalbėti apie grėsmę valstybei), su kuria tarsi susigyventa – lyg pasaka be galo, kurios nebesinori klausytis, nes jos sekimas nieko nekeičia. Po eilinio sukrėtimo greitai susigyvenama su iškreiptomis gyvenimo formomis, normalioje visuomenėje laikomomis anomalija: vaikžudyste, savižudybėmis, agresyviu elgesiu mokykloje ir kitais reiškiniais, kurių mūsų visuomenėje (arba jų kraštutinių pavidalų) iki šiol nebuvo.

Žinoma, mes dar nepasiekėme JAV lygio, kuriose šaudymai mokyklose yra tapę kasdienos norma, kai pastaraisiais metais žuvo nekaltų žmonių netoli keturių tūkstančių. Mat šios šalies lobistai kovoja už „žmogaus teises“ apsiginti ir turėti ginklus, ir jų žodis nusveria JAV prezidento Baracko Obamos žodį. Vakarų demokratija ir šiuo atveju veikia nors tiek, kad tokios žiniasklaidos žvaigždės, kaip CNN žurnalistė Christiane Amanpour iškelia faktus į viešumą. Tačiau Lietuvoje į neviltį įkritusių, apkvaišusių ar visiškai išeities nematančių, sunkia depresija sergančių žmonių veiksmus įmanoma bent suvokti ir jų gailėtis kaip nelaimės ar sisteminių trūkumų aukų, kurios vis tiek bus teisiamos ir įkalinamos arba perduodamos psichiatrinėms tarnyboms.

Tuo tarpu prieš kelias dienas per vieną TV šou Laisvosios rinkos instituto direktoriui Žilvinui Šilėnui išsprūdo frazė, kuri mane sukrėtė labiau, nei siaučiantis cunamis Tailande. „Skurdas yra natūrali žmogaus būsena“, – pasakė dailus brangiu kostiumu vilkintis jaunikaitis, kurio ilgos blakstienos dengė primerktose plieninėse akyse slypintį priešiškumą likimo (o kartais ar ne tų pačių LLRI ideologų ilgametės veiklos?) nuskriaustiesiems, ir kuris it šventasis lange kasdien pasirodo čia vienoje, čia kitoje televizijos laidoje su akivaizdžiu uždaviniu atremti žmonių skundus. Šį šūkį: „SKURDAS – NATŪRALI ŽMOGAUS BŪSENA!“ reikėtų aukso raidėmis iškalti ant Laisvosios rinkos instituto durų, užsienio bankų ir kitų „nematomajai rinkos rankai“ pavaldžių institucijų. Tada būtų aišku, kokia programa jau ketvirtį amžiaus vykdoma Lietuvoje. Panašiai, kaip ant koncentracijos stovyklų buvo iškaltas šūkis: „Darbas išlaisvina“ (Arbeit macht frei).

Reikėtų padėkoti už tokį liberalistinės ideologijos atvirumą, nes ji praneša, jog kartu su krikščionybe turi išnykti ir jos socialinio gailestingumo normos. Vienuoliams buvo siūloma atsisakyti pasaulio gėrybių ir pereiti prie neturto. Bet niekas nekalbėjo, kad tikras krikščionis turi gyventi skurde, nes neturtas, kaip pasirinkta santūraus gyvenimo nuostata, neturi nieko bendra su skurdu. Skurdas – tai negalia, apsileidimas ir atsinaujinančios ligos, neraštingumas ir vagystė, virvė arba kirvis po kaklu. Skurstantis žmogus dangaus virš galvos nemato. Todėl šis postulatas apibūdina metodišką lietuvio asmenybės skurdinimą – didžiausią įmanomą nusikaltimą savam žmogui.

Ž. Šilėnas nevalingai perdavė žinią, kuri išreiškia veikiausiai esamas, bet slepiamas Europos lobistų nuostatas Rytų tautų atžvilgiu. Tokiu atveju jis atstovauja ne Lietuvai, o tarptautinei finansinei grupei, dar daugiau – jos ideologijai, pagal kurią lietuviai yra matomi kaip pati skurdžiausia darbo jėga, dar skurdesnė už pabėgėlius iš Afganistano, Šiaurės Afrikos, Pakistano ir Sirijos, mat tie pabėgėliai kontrabandininkams sugeba sumokėti tūkstantinius kyšius.

Todėl Lietuvos darbdaviams jau suformuotas požiūris į pabėgėlius kaip vertesnius už vietinius gyventojus, jų laukiama kaip darbo jėgos. Reikia tik kelių trūkstamų įstatymų potvarkių, ir pabėgėliai plūstelės ir į mūsų kraštus. Galbūty jie negalės džiaugtis itin dideliu uždarbiu, bet jei Europos sąjunga ir įkandin Lietuva išimties tvarka užtikrins medicininę ir socialinę apsaugą jų gausioms šeimoms, teisę į darbą, būstą, darželius, mokyklas ir religinius namus, taps aišku: „Skurdas – natūrali lietuvio būsena“, nes pirmenybę įgaus atkeltieji, lytinės, religinės bei etninės mažumos. Galbūt todėl Ž. Šilėnas braižo grafikus, kuriais mėgina parodyti, jog minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) didinimas mažina darbo vietų skaičių (!), tuo tarpu ekonomisto Justo Mundeikio atlikta statistinė analizė teigia priešingai. Matyt, tai, kad MMA perkamoji galia bent tris kartus sumažėjo vien dėl euro įvedimo ir toliau mažėja dėl vykstančios infliacijos ir kitų faktorių, įeina į LLRI planus?

O tai reiškia, kad lietuviai privalės sudaryti atkeltiesiems darbo vietas ir geresnes sąlygas bei algas, nei sau, statyti mečetes ir namus. O kada 2020 metais baigsis Europos finansavimas, nežmoniškos skolos bus išskirstytos lietuviams mokesčių pavidalu. Tikėtina, kad norint išvengti susidūrimų su naujakuriais, karo pabėgėliai ir toliau liks privilegijuoti tautos atžvilgiu (saugomi įstatymų ir policijos), o stambūs kapitalistai jokių mokesčių iš viso nemokės. Sunku suvokti, kas Lietuvoje rašo tokius ir panašius tautai pragaištingus scenarijus, bet jie prastuminėjami pakopomis visur, pradedant įmonėmis ir prekybos centrais, ir baigiant švietimo, kultūros ir mokslo institucijomis. Kas iš tikrųjų vyksta? Lietuva, niekada neturėjusi kolonijų, perima didžiųjų kolonijinių Europos valstybių globėjišką požiūrį į karo pabėgėlius kaip į laukiamą darbo jėgą. Angelos Merkel pareiškimai sudaro įspūdį, kad kvalifikuoti specialistai iš Sirijos turės adekvatų darbą Vakaruose. O tikrovė sako ką kita: daug plūstančių emigrantų, neturinčių asmens dokumentų, nėra kvalifikuoti ir tik bėga nuo suirutės, jų stovyklose vyksta stichiški protestai, jei jie sustabdomi ties Austrijos siena.

Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Protesto mitingas prie Lietuvos Vyriausybės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Braška ne tik ES siūlės; svyruoja JAV ir Europos šalių bendradarbiavimas, kintant karinių veiksmų pasaulyje vertinimo akcentams. Ryškėja revizionistinės nuotaikos, kai vėl iš laisvės citadelės pasigirsta balsai, teigiantys, kad priimti Baltijos šalis į NATO buvo skubotas žingsnis. JAV vykstantys prezidento rinkimai pateikia visai netikėtų perspektyvų, o tendencija yra bendra: apsiriboti, užsidaryti, neplėsti pagalbos į kitas šalis, nepriimti pabėgėlių. Niekas nesitikėjo, kad milijardierius Donaldas Trumpas, atstovaujantis respublikonams, taip sėkmingai rinks balsus ir, nuogąstaujama, išeis į rinkimų finišo tiesiąją.  Stebina ne tik jo gatvinė retorika ir faktas, kad lobistų grupės turi akivaizdžiai per didelę įtaką politiniams procesams. 

Prisimena ir paskutiniajame XX a. dešimtmetyje Niujorką drebinusi dviejų turtingiausių verslo ryklių, Trumpų ir Hiltonų šeimų, skandalinga istorija pešantis dėl nejudamo turto. Matyti ir negeri kultūriniai poslinkiai, nes jį remia daugiausia aukštojo mokslo neturintys amerikiečiai, kuriems patinka „kieto kumščio“ politika ir populistiniai pažadai. Todėl Nevadoje Trumpas pareiškė, kad jam „neišsilavinę žmonės yra patys mieliausi, nes jie – patys gudriausi“. Pareiškė ir tai, kad su su Rusijos prezidentu ras bendrą kalbą. Įdomu, koks likimas laukia Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO), pavyzdžiui, finansavimo požiūriu, jei Trumpas iš tikrųjų laimės. Bet kuriuo atveju, jei nesikeis Lietuvos užsienio politika, jei, pasak buvusio Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV Žygimanto Pavilionio, diplomatai nesieks kryptingai ir sutelktai megzti ryšius su šios šalies įtakingais asmenimis, pagalba Lietuvai iš Amerikos gali mažėti.

Kol užsienio ir vietos žiniasklaida perteikia trikdantį vaizdą –  senyvo amžiaus kanditatą į JAV prezidentus kiaušinio trynio spalva dažytais plaukais, tribūnoje aistringa gestikuliacija bei kurtinamais verslo šūkiais žadantį vesti naciją paskui save – vyksta ne tik spartus grėsmingas klimato atšilimas, bet ir didžiausia pasaulio humanitarinė katastrofa, kurios niekas nepajėgia sustabdyti. Norint suvokti jos mastą ir esmę, būtina žvelgti į ją ne dichotomiškai (savas–svetimas,  rusai–amerikiečiai, teroristai–aukos ir panašiai), bet filosofiškai, iš šalies. Nuo to politinis katastrofos lygmuo tik taps skaidresnis. Užtenka net ne gyvai, o televizoriaus ekrane išvysti tūkstančius Tėvynę palikusius ir nežinion, tremtin pasileidusius žmones – senolius ir moteris išgąstingomis akimis, verkiančius iš baimės vaikus, kumščiais mojuojančius jaunus vyrus – kad širdis suakmenėtų iš gailesčio ir siaubo. Jų – milijonai, ir jie nežino, kas jų laukia. Šimtai ir tūkstančiai nekaltų žmonių nuskendo Viduržemio jūroje. Ar tradicinėms vertybėms, savo religijai, šeimai ištikimi žmonės, atsidūrę už svetimų vandenų, yra verti getų, kurie natūraliai formuosis nepaisant kol kas palankios socialinės Vakarų politikos? Kodėl į juos žvelgiama tik kaip į išnaudotinus žmogiškuosius išteklius arba potencialią grėsmę, nematant esminės grėsmės – nesąžiningų politikų, kurie ir sukūrė tokią situaciją?

Tai – gėdingas požiūris. Nevalia pamiršti, jog senosios Azijos ar šiaurės Afrikos tautos kadaise turėjo klestinčią savitą kultūrą ir istoriją, kurios atgimimo, tikrojo politinio savarankiškumo vėl atkakliai siekia. Siekia savo istorinėse žemėse, o ne už jūrų marių, kur jiems viskas svetima. Svetima žemė niekada netaps Tėvyne. Taps gimtine ir siauru ruoželiu, atkirstu nuo galingo protėvių kvėpavimo, nuo dvasinių autentiškos civilizacijos syvų. Kiek išvietintų, nuskurdintų giliausia prasme žmonių, kuriems mainais į savą valstybę, pačių kuriamą gerovę, turinčią prasmę tik civilizaciniame ir kultūriniame kontekste, siūlomi pigūs stiklo karoliai, tuo nepasitenkins ir ims priešintis? Tėvynė nėra kilnojamas sklypas. Ar to lietuvis, ką tik taip sunkiai atkovojęs laisvę, turi linkėti panašaus likimo broliams? 

Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prie Lietuvos Vyriausybės susirinkę lietuviai reikalauja orių gyvenimo sąlygų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisiminkime keletą esminių istorinių momentų, kuriuos norima nutylėti ir sumenkinti. Rytų europiečiai gerai žino slapto Molotovo-Ribbentropo pakto padarinius, kurio šešėlyje tebegyvena. Vidurio Rytų žmonės – pasekmes slaptos Sykeso-Picot sutarties, pasirašytos 1916 metais. Jau 1915-aisiais prancūzai (François Georges-Picot) ir anglai (seras Markas Sykesas) perbraižė žemėlapį (nubrėžė garsiąją liniją), kuria pasidalino būsimas kolonijas pasibaigus I pasauliniam karui, nieko nežinant tose teritorijose gyvenančioms tautoms. Pasirašius sutartį, Prancūzijai atiteko Libanas, Sirija, pietų Turkija ir dalis šiaurės Irako, o Didžiajai Britanijai – likęs Irakas, Jordanas ir visiška Palestinos kontrolė įskaitant Jeruzalę. Pasinaudoję arabų sukilėlių korta verčiant Otomanų imperiją, savarankiško apsisprendimo jiems nesuteikė. Sykesas pasižymėjo ir tuo, kad arabams nupiešė „arabų sukilimo vėliavą“ iš juodos, žalios, raudonos ir baltos spalvų, kurias vėliau su variacijomis pritaikė  Irako, Sirijos ir Jordano valdžia. Regėti jas plevėsuojant jam turėjo būt smagu.

Pridėjus garsiąją lordo Balfouro deklaraciją (1917 m.), kuri, kaip teigia amerikiečių žurnalistas Reesas Erlichas, sukūrė papildomą įtampos zoną neatsižvelgiant į vietos Palestinos gyventojus, Vidurio Rytai ir turi koflikto židinius iki šių dienų, o nuo 2011-ųjų visomis prasmėmis reikšmingo Arabų Pavasario – nežmonišką, žiaurų civilinį karą. Savus naftos karus ten žaidžia ir Amerika, iš arabų valstybių pindama klientų tinklą. Noamas Chomsky parašė įžangą naujausiai R. Erlicho analitinei studijai „Sirijos viduje“ (Inside Syria, 2014), kurioje kritiškai vertina JAV (ypač Obamos administracijos) veiksmus, paaiškina „madingą humanitarinės intervencijos teisę“ ir  „atsakomybę ginti“ – koncepcijas, kurios priklausomai nuo tarptautinių jėgų išsidėstymo gali kam nors pasirodyti „kitu imperializmo veidu“. Ir ar kaltas Koranas, kuriame pasakyta: „78 (84). Ir štai sudarėme sutartį su jumis: „Nepraliesite kraujo, ir nevysite vieni kitų iš nuosavų būstų“. Paskui jūs patvirtinot liudydami. 79 (85). Paskui jūs pasirodėte esą, kurie žudė vieni kitus ir vijo vieni kitus iš jų būstų, padėdami vieni kitiems prieš juos nuodėme ir nesantarve.“ (vertė Sigitas Geda).

Naujausioji istorija mirgėta mirga ydingais susitarimais, kurie nuolat pamina žmonių teisę gyventi be užsienio intervencijos, tiek „minkštos“, tiek „kietos“. Pagal 1994 metais pasirašytą Budapešto memorandumą Rusija, JAV bei Didžioji Britanija įsipareigojo saugoti Ukrainos žemių vientisumą, jei ši šalis atsisakys branduolinio ginklo. Ar ne puikiai „saugo“? Kiekvienas, slaptas ar atviras paktas, sutartis, deklaracija ar memorandumas reiškia, kad kažkas jau atsiriekė pyrago gabalą, atėmė apmulkintam kaimynui ginklą, jau skaičiuoja marodieriaus pajamas, juosiasi juostas, ant kurių kabės užkariavimo medaliai. Pasidarbavę guli lyg tigrai, sausros metu užėmę visą girdyklą. Ir ko nepadarysi dėl gazelių! Kol tigrų apetitai auga, Atlanto chartija (1941 m. rugpjūčio 14 d.) lieka iki galo neįgyvendinta.

Taigi žmonės ir politikai. Politikai ir žmonės. Žmonės, tampą politikais. Kartais politikai, tampantys žmonėmis. Nesibaigiantis procesas, amžinai riedantis ratas.

Agresyvi retorika Azijos tautų ažtvilgiu, taip pat NATO šalies, moderniosios Vakarams palankios Turkijos, kuri šiame konflikte veikiausiai suvaidins raktinį vaidmenį, atžvilgiu iš kai kurių lietuvių lūpų skamba veidmainiškai ir nevykusiai. Priešo ieškojimas, „priešiškų rasių“ skaldymas ir pavergimas, kad ir koks švelnus palyginti su senove bebūtų, akla kova su islamu anksčiau ar vėliau sugrįš triuškinančiu bumerangu. Bet kodėl visame tame politikos purvyne turi skęsti ir kraujyje rankas mirkyti Lietuvos ainiai, kurie galėtų eiti savarankišku keliu, vadovaudamiesi išmintinga protėvių strategija? Ar ne teisingiau būtų pirmiausia susitvarkyti santykius su artimiausiais kaimynais?  

Jei Lietuva bent namuose sėkmingai išspręs pabėgėlių krizės problemą, ji parodys, kad yra politinė tauta, pajėgi apginti žmogų. Tai vienas svarbiausių klausimų, į kuriuos privalės atsakyti naujai išrinktasis Seimas, europarlamentarai ir atstovai prie Jungtinių Tautų.

Šis rašytojos Daivos Tamošaitytės tekstas skelbta Rašytojų sąjungos leidinyje „Metai“ (2016 gegužė-birželis, Nr. 5-6).

2016.09.22; 04:53

Prisipažinsiu, jog gyvenime myliu vieną moterį – savo žmoną. Todėl manęs nekankina "meilės" maldeikienėms, kuodžiams ar mačiuliams, – arba visiems tiems, kurie, griežtų racionalistų pozicijomis vertinant, mane domina kaip grynai mokslinės diskusijos dalyviai, visuomeninikai etc. Tačiau kai kuriems jauniesiems (ar "naujiesiems") Lietuvos viešosios nuomonės formuotojams racionalus mąstymas yra svetimas. Ypač liūdna, kai kalbame apie mokslinės bendruomenės narius.

Lietuvos laisvosios rinkos instutite (LLRI) dirba tokia Austėja Kazlauskytė. Šio instituto internetiniame bloge, straipsnyje "Ką iš tiesų reiškia referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams?", LLRI ekspertė sudirbo parašus renkančiųjų pozicijas. Anot jaunosios ekonomistės, tik apsijuoksime prieš Europos Sąjungą su "savo referendumu".

Continue reading „Kodėl mes tokie pigūs?“

milions- 008

Pa­gal dar­buo­to­jų gau­na­mų at­ly­gi­ni­mų dy­dį iš vi­sų 27-ių Europos Sąjungos ša­lių 2010 me­tais „pir­ma­vo“ Lat­vi­ja, Lie­tu­va ir Ru­mu­ni­ja – šio­se tri­jo­se ša­ly­se dau­giau nei ket­vir­ta­da­lis vi­sų dar­buo­to­jų gau­na ma­žus at­ly­gi­ni­mus. Lie­tu­vo­je jis tik 2012-aisiais pa­di­din­tas 50 li­tų ir sie­kė vos 850 li­tų.

Su­pran­ta­ma, toks at­ly­gi­ni­mų ly­gis, at­skai­čius mo­kes­čius, yra itin že­mas, to­dėl ne vel­tui da­bar­ti­nės val­dan­čio­sios dau­gu­mos par­ti­jos lai­mė­jo rin­ki­mus, iš­kė­lu­sios šū­kį pa­kel­ti mi­ni­ma­lią mė­ne­si­nę al­gą (MMA) iki 1000 ir net 1509 li­tų dy­džio.

Vie­nas pir­mų­jų nau­jo­sios Vy­riau­sy­bės žings­nių bu­vo spren­di­mas nuo sau­sio 1 d. di­din­ti MMA iki 1 tūkst. li­tų. To­kį spren­di­mą pa­tvir­ti­no prem­je­ras Al­gir­das But­ke­vi­čius. Prieš­ka­lė­di­nę sa­vai­tę in­ter­viu „Ži­nių ra­di­jui“ jis kal­bė­jo: „Ži­no­te, Lie­tu­vo­je ver­ga­vi­mo lai­ko­tar­pis tu­ri pa­si­baig­ti. Žmo­nės nė­ra ver­gai, o ka­da jie gaus nors tru­pu­tį di­des­nes pa­ja­mas, jas iš­leis vi­daus var­to­ji­mui. Tas ver­sli­nin­kas, ku­ris yra orien­tuo­tas į vi­daus rin­ką, po 3–4 mė­ne­sių pa­ma­tys, kad eko­no­mi­nis pro­ce­sas pra­dė­jo grei­tė­ti, per­ka­mu­mas au­ga, o di­dė­jant jam, di­dė­ja pa­ja­mos bei ga­my­ba“.

Continue reading „Apie minimalios algos didinimą“

steponavicius_gintaras

Spa­lio 25 die­ną vi­suo­me­ni­nin­kų klu­bas „Sa­vas­tis“ pri­ėmė pa­reiš­ki­mą, ad­re­suo­tą pre­zi­den­tei Da­liai Gry­baus­kai­tei, Sei­mo pir­mi­nin­kei Ire­nai De­gu­tie­nei ir mi­nist­rui pir­mi­nin­kui An­driui Ku­bi­liui, ku­rį pa­skel­bė por­ta­las www.savastis.lt.

Ten teigiama, kad „kei­čia­ma at­kur­tos ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės kon­cep­ci­ja“.

Lie­tu­vo­je su­si­klos­tė to­kia prak­ti­ka, kad Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ras Gin­ta­ras Ste­po­na­vi­čius sa­vo veik­lą ir kon­cep­ci­jas kon­struo­ja ab­so­liu­čiai ne­pri­klau­so­mai nuo is­to­riš­kai su­ve­re­nios Lie­tu­vos vals­ty­bės idė­jos ir li­be­ra­liai, t. y. at­mes­da­mas Lie­tu­vos Są­jū­džio pro­kla­muo­tą tau­ti­nės mo­kyk­los idė­ją, Lie­tu­vos pir­mo­sios ne­pri­klau­so­my­bės ir oku­pa­ci­jos me­tų pa­tir­tį iš­lai­kant is­to­ri­nius ne­pri­klau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės sa­vi­mo­nės sie­kių pa­ma­tus.

Continue reading „Švietimo ministras griauna valstybės pagrindus“

doleriai

Lie­tu­vos lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tas (LLRI) pri­sta­ty­ta­me nau­ja­me lei­di­ny­je „Lie­tu­vos še­šė­li­nė eko­no­mi­ka“ pa­tei­kia duo­me­nis apie še­šė­lį Lie­tu­vos al­ko­ho­lio, ci­ga­re­čių ir ku­ro rin­ko­se.

LLRI at­lik­tas ty­ri­mas ir skai­čia­vi­mai ro­do, kad spi­ri­tuo­tų, stip­rių­jų gė­ri­mų rin­ko­je ne­le­ga­lios pre­kės šiais me­tais su­da­ro 36 proc. rin­kos. Ci­ga­re­čių rin­ko­je še­šė­lis sie­kia 29 proc. Ne­le­ga­li ku­ro rin­ka sie­kia apie 18 proc. LLRI ver­ti­ni­mai grįs­ti Lie­tu­vos se­niū­nų, rin­kos spe­cia­lis­tų ap­klau­so­mis, anks­čiau at­lik­tais ty­ri­mais bei ak­ci­zi­nių rin­kų da­ly­vių su­teik­tais duo­me­ni­mis.

Ty­ri­me daug dė­me­sio ski­ria­ma še­šė­li­nės eko­no­mi­kos prie­žas­tims. Pa­grin­di­ne še­šė­li­nės eko­no­mi­kos prie­žas­ti­mi lai­ko­mas re­gu­lia­vi­mų ir mo­kes­čių ly­gis. Vy­tau­tas Žu­kaus­kas, LLRI vy­res­ny­sis eks­per­tas, pri­sta­ty­da­mas lei­di­nį, aiš­ki­no: „Mo­kes­čiai ir re­gu­lia­vi­mas yra le­ga­lios veik­los są­nau­dos. To­dėl kuo di­des­ni yra mo­kes­čiai ir kuo dau­giau pri­va­lo­mų re­gu­lia­vi­mų pa­ti­ria vei­kian­tie­ji le­ga­liai, tuo di­des­nė pa­ska­ta rin­kos da­ly­viams veng­ti jų vei­kiant še­šė­ly­je“.

Continue reading „Lietuva – ketvirtoji pagal šešėlinės ekonomikos mastus“

Matulevicius_2

Viešojoje erdvėje pasirodo daug įvairių spekuliacijų apie antisistemines jėgas ir jų nesugebėjimą susitarti, tačiau niekas atidžiau nenagrinėja, ar tai tikrai antisisteminės jėgos ir ką konkrečiai jos nori pakeisti. Tokia nuomonių „mišrainė“, matyt, labai naudinga visiems, kas bet kokiu būdu siekia išsaugoti jiems naudingą, seniai Lietuvoje nusistovėjusią, sistemą.

Šioje terpėje gerai jaučiasi neteisėta antikonstitucinė grupuotė, žinoma „valstybininkų“ klano vardu. Čia gerai jaučiasi ir šiai grupuotei dirbančios “sisteminėmis” vadinamos  politinės partijos, tarnaujančios tik klanui ir saujelei, taip save įsivardijusio, “elito”.

Continue reading „Tikros ir menamos antisisteminės jėgos“

olga_suprun

Aukštojo mokslo reformatorių triūsas prieš pat Kalėdas buvo deramai įvertintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – KT) – nemaža dalis reformą įkūnijusio Mokslo ir studijų Įstatymo (toliau – MSĮ) straipsnių pripažinti prieštaraujantys LR Konstitucijai.

To paties įstatymo, priimto valdančiosios daugumos 2009 m. balandžio 30 d., viešojoje erdvėje skambant menama pažanga apakintų reformos remėjų pergalingoms kalbinėms ovacijoms. Ilgai pūstas esą pažangios aukštojo mokslo reformos muilo burbulas pagaliau sprogo (anksčiau jam sprogti neleido valdančioji dauguma, balsavusi prieš kreipimąsi į KT dėl MSĮ (anti)konstitucingumo patikrinimo skubos tvarka), o Lietuva dar kartą pasauliui pasirodė, kaip išties drąsi šalis – joje nebijoma priiminėti akivaizdžiai su LR Konstitucija prasilenkiančių įstatymų…

Continue reading „Aukštojo mokslo reforma – mes galime geriau!“

lazutka_3

Kodėl Lietuvoje iki šiol neįvesti progresiniai mokesčiai? Ar Lietuva šiandienine mokesčių politika nediskriminuoja kai kurių socialinių grupių?

Galų gale kokius svarbius momentus nutyli finansų ministrė Ingrida Šimonytė?

Taip pat įdomu būtų sužinoti, ar Lietuvos Laisvosios rinkos instituto (LLRI) peršamas idėjas galima vadinti utopiškomis?

Kodėl Rūtos Vainienės vadovaujama įstaiga pavadinta institutu? Ar į Lietuvos žiniasklaidos organizuojamas diskusijų laidas įmanoma pakliūti LLRI oponentams?

Į šiuos portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalisto Gintaro Visocko klausimus atsako ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Romas LAZUTKA.

Continue reading „Lietuvos laisvosios rinkos instituto idėjas derėtų vertinti kritiškai“