Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
Šeštadienį Lietuvos kariuomenė su šūkiu „Mes – tai Jūs“ kviečia šalies gyventojus susitikti didžiausiame renginyje visuomenei – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos šventėje. Jonas Žemaitis – Vytautas, Lietuvos didvyris
Skelbiama, kad šiemet kariuomenės susitikimas su visuomene vyks Klaipėdoje, kruizinių laivų terminale bei istorinėje miesto dalyje – Klaipėdos piliavietėje. Pagrindiniu renginio akcentu taps karinės operacijos inscenizacija Klaipėdos kruizinių laivų terminale, kai pagal scenarijų į uostą įplaukusio laivo sulaikymo operaciją vykdys Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų, Karinių oro ir Karo Policija. Šventę vainikuos partizanams atminti skirtas 10 km pėsčiųjų žygis Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų kovos keliais Darbėnų seniūnijoje (Kretingos r. sav.).
Lietuvos kariuomenė informuoja, kad Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės šventė prasidės padėkos mišiomis už partizanus ir Laisvės gynėjus, prisimenant jų pasiaukojimą. Pirmą kartą šios šventės metu įvyks 28-ojo konkurso „Ką žinai apie Lietuvos kariuomenę“ finalinis etapas, kuriame 30 vyresniųjų klasių mokinių ir jų mokytojų iš visos Lietuvos varžysis dėl geriausio žinovo apie Lietuvos kariuomenę ir karo istoriją vardo.
Tuo metu Klaipėdos kruizinių laivų terminale renginiai prasidės Jaunesniųjų karininkų vadų mokymų dalyvių ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentų priesaikos ceremonija. Apie pusiaudienį visus susirinkusius pasveikins NATO naikintuvų skrydis, iškilmingai pakelta Lietuvos valstybės vėliava. Klaipėdos kruizinių laivų terminale prišvartuotas Karinių jūsų pajėgų „Vidar“ klasės štabo ir aprūpinimo laivas N42 „Jotvingis“ taps pagrindine renginio scena.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.
Renginio organizatoriai pažymi, kad pagrindiniu šventės akcentu taps karinės operacijos inscenizacija Klaipėdos kruizinių laivų terminale. Viso renginio metu veiks karinis miestelis, taip pat vietinių Klaipėdos krašto amatininkų bei prekeivių mugė. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Planuojama, kad minėjime dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, Lietuvos kariuomenės vadas gen. ltn. Valdemaras Rupšys ir naujai išrinktas Klaipėdos meras Arvydas Vaitkus. Laisvės atgavimo ir išsaugojimo idėja bus įprasminta tylos minute, Garbės sargybos kuopos karių parodomąja programa ir pagarbos salvėmis.
Be kita ko, bus tęsiama tradicija Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną vainikuoti sekmadieniniu žygiu. Minint šią dieną, gegužės 21 d. bus organizuojamas 10 kilometrų pėsčiųjų žygis Žemaičių apygardos Kardo rinktinės partizanų kovos keliais Kretingos rajono Darbėnų seniūnijoje.
Anot žygio organizatorių, maršrutas vingiuos autentiškomis partizanų kovos vietomis, bus galima pamatyti unikalias partizanų karo rekonstrukcijas ir instaliacijas. Žygeivius pasitiks Jurbarko kultūros centro Konstantino Glinskio teatro aktoriai, tapsiantys aštuoniais partizanų vadais, pasirašiusiais Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos Nepriklausomybės 1949-ųjų metų deklaraciją.
Žygio dalyvių taip pat lauks kariškos vaišės bei kiškio kopūstų sriuba, pagaminta pagal autentišką partizanų receptą, o žygį vainikuos – patriotinių dainų festivalis, kurį surengs Kretingos r. Darbėnų gimnazijos moksleiviai.
Bandymų ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio istorija pristatyta teisingumo srityje dirbančiam Europos Komisijos nariui Didier Reyndersui
Po buvusio KGB kalėjimo kankinimų ir mirties kameras šiandien vaikščiojo su darbo vizitu Lietuvoje viešintį už teisingumą atsakingą Europos Komisijos (EK) narį Didier Reyndersą lydinti jo kabineto delegacija. Svečiams Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje parodytos Lietuvos gyventojų represijų bei partizaninio pasipriešinimo ekspozicijos.
„Čia atskleidžiama komunizmo byla – nusikaltimai, kuriuos Putino režimas šiandien kartoja Ukrainoje. Čia ir mūsų laisvės kovotojų atmintis, ir jų budelių nežmoniškas žiaurumas. Vis dėlto, didžiuosius žmonijos nusikaltėlius turėtų skelbti ne tik muziejai, bet ir tarptautiniai tribunolai,“ – sutikdamas demokratinės Europos teisingumo atstovą ir svečius sakė Remigijus Černius, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
„Kai valstybė susiduria su agresija, kuria siekiama pašalinti ją iš žemėlapių, ji yra tarptautinės teisės pažeidimo auka. Mūsų siekis – ir toliau teikti bei telkti paramą Ukrainai. Taip pat mums svarbu, kad pilietinės visuomenės suprastų teisės svarbą, jos viršenybės principą,“ – sakė EK narys D. Reyndersas.
Ekskursijos metu muziejininkai pasidžiaugė, kad 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu, o visų trijų Baltijos šalių atkūrimas pasauliui liudija teisinę taisyklę, kad neteisėtai aneksuota valstybė neišnyksta, nepaisant, kad istorinė neteisybė ir neteisėta padėtis tęsėsi pusę amžiaus.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Teikdamas svečiams atminimo dovanas Remigijus Černius pabrėžė, kad okupacijos yra teisingumą naikinantis blogis, kurių pasakojimas atminties institucijoje svarbus tautinei tapatybei.
„Karas Ukrainoje aktualizavo istorijos žinojimo svarbą, todėl Jūsų apsilankymas mūsų muziejuje itin vertingas“, – sakė jis.
Viešėdamas Lietuvoje Didier Reyndersas susitiko su Lietuvos valstybės institucijų atstovais ir aptarė nuolatinę ES paramą Ukrainai įvairiose srityse (energetikos, maisto, tarptautinės veiklos, migracijos), Rusijos vykdomus karo nusikaltimus Ukrainoje ir galimą tarptautinį atsaką į juos, konfiskuoto ir įšaldyto Rusijos turto panaudojimą Ukrainos reikmėms, Lietuvos teismų sistemos finansavimą, siekiant užtikrinti jos nepriklausomumą, taip pat naujausią teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą.
Šiandien, lapkričio 29-ąją, minime Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-ųjų metines.
„Nors šiandien minime itin žiauriai KGB kankinto paskutinio partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago mirties metines, reikia suvokti, kad tai Lietuvos pergalės, Vanago vestos kovos pergalės diena“, – sako istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius.
„Sovietų režimo struktūros siekė jį sunaikinti, pakasė, kad niekada nerastume, bet Vanagas grįžo, užtikrintai ir su derama su pagarba surengtos jo laidotuvės, kuriose dalyvavo kone visa Lietuva. KGB stengėsi ištrinti jo vardą ir veiklą iš žmonių atminties, iš valstybės istorijos, kupiūravo ir iškraipė lietuvių ginkluotos rezistencijos faktus, bet Vanago asmenybė šiandien tikra ir gyva žmonių širdyse. Ir Putino Rusija savo istorinės propagandos kliedesiais bandė apjuodinti visas dvasines ir fizines egzekucijas tardymuose ir kalinimuose ištvėrusį mūsų didvyrį, tačiau pasiekė tik to, kad kiekvienas tikras lietuvis suprato #AšEsuVanagas“, – pabrėžia istorikas.
Pasak Lietuvos gyentojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo, Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo gyvenimu po mirties ypatingą prasmę suteikė ir istorikų, antropologų, archeologų ir kitų tyrėjų bendruomenėms: ieškant jo palaikų ir juos identifikuojant, gimė teorinis paieškų modelis, leidęs suvokti, kaip ir kur, pasinaudojant realių kapinių teritorija, KGB slėpė lavonus tų partizanų ir politinių kalinių, kuriems įvykdyta mirties bausmė. Šis modelis buvo pristatytas tarptautinėse konferencijose ir juo, ieškodami žuvusiųjų nuo sovietų režimo, gali pasinaudoti ir naudojasi lenkų, Ukrainos ir kitų šalių mokslininkai. Plačiau ir populiariai apie Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškas pasakoja dokumentinis filmas „Kapas 27/3. Vanago sugrįžimas“, kurio kūrimą finansavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Kūrybinė komanda: idėjos autorius ir kūrybinio proceso koordinatorius – Dalius Žygelis, režisierius – Algis Kuzmickas, operatoriai – Algis Kuzmickas ir Dalius Žygelis, kompozitorius – Saulius Auglys.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas
Svarbiausi Adolfo Ramanausko-Vanago biografijos faktai:
1940-1945 m. – Alytaus mokytojų seminarijos dėstytojas
1945 m. – pasitraukia į ginkluotąjį pogrindį, paskiriamas partizanų Merkio rinktinės vadu
1946 m. – Dainavos apygardos vado pavaduotojas
1947 m. – Dainavos apygardos vadas
1948 m. – Pietų Lietuvos srities vadas
1949 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijos signataras, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas
1950 m. – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio gynybos pajėgų vadas
1945-1952 m. – laikraščių „Trečias skambutis“, „Mylėk Tėvynę“, „Laisvės varpas“, „Svobodnoje slovo“ (leistas rusų kalba, skirtas okupantams), „Partizanas“, „Miško brolis“ redaktorius ir apžvalgininkas
1956 m. – po išdavystės NKVD suimtas ir žiauriai kankintas: išdurta akis, nuplėšti lytiniai organai
1957 m. – sušaudytas (39-erių metų)
1998 m. – atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje jam suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties)
1999 m. – apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties)
2018-06-08 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pranešė, kad jo vadovaujama istorikų ir archeologų grupė po dešimtmečių paieškų atrado okupantų paslėptus A. Ramanausko-Vanago palaikus. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus.
Partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas
2018-11-20 Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos prezidiumo pirmininko pirmasis pavaduotojas A.Ramanauskas-Vanagas nuo 1954 metų lapkričio
26 dienos, po Jono Žemaičio-Vytauto nužudymo, iki jo paties mirties 1957 metų lapkričio 29 dieną „buvo aukščiausias tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas ir kovojančios su okupacija Lietuvos valstybės vadovas“.
Vanagas, kaip kovotojas, ypač pagarsėjo Merkinės puolime 1945 pabaigoje. Tuomet Vanago vadovaujami Dzūkijos partizanai sugebėjo kelioms valandoms išlaisvinti nuo okupantų Merkinės miestelį, taip sukeldami ypatingą komunistų įtūžį – juk tai įvyko tuomet galingiausios pasaulio imperijos viduje.
Nuo tada Vanagas tapo legenda ne tik tarp partizanų, vietos gyventojų, bet ir tarp priešų. KGB milžiniškomis pastangomis Vanagą gaudė net 11 metų, vien 1956-aisiais, Vanago arešto metais, jam suimti buvo pasitelkta 30 agentų ir dar daugiau kagėbistų.
Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau Vanago partizanavimo kelias ryškus ne tiek mūšiais, kiek spausdintu žodžiu. Per visą kovos laikotarpį Vanagas redagavo, rašė straipsnius ir leido šešis laikraščius, o kur dar daugybė jo išleistų įvairiausių atsišaukimų, raštų, įsakymų.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas jau nėra vien lietuvių nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu pripažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykiu pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad rasti itin svarbaus partizaninio pasipriešinimo dalyvio, Laisvės kovotojo karžygio, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo organizatoriaus plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Partizanų vadas, okupuotos Lietuvos valstybės faktinis vadovas Adolfas Ramanauskas-Vanagas J.Vitkų-Kazimieraitį laikė partizanų idealu ir savo mokytoju.
J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų nesėkmingai ieškota kelis dešimtmečius. Šiemet, spalio 20 d., jie rasti Leipalingyje (Druskininkų sav.), buvusios MGB (KGB) būstinės kieme, kur po susišaudymo su MGB daliniu prie Žaliamiškio (Leipalingio valsčius), Kazimieraitis buvo atvežtas greičiausiai jau miręs.
Kazimieraičio svarbą atspindi faktas, kad apie jo žūtį buvo informuotas pats Sovietų Sąjungos diktatorius J. Stalinas.
Palaikai rasti bendradarbiaujant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyriui, vadovaujamam Rimanto Zagrecko, ir VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnyba“ archeologams (vadovas – dr. Linas Kvizikevičius). DNR mėginių sugretinimus atliko ir žuvusiojo tapatybę patvirtino Valstybinės teismo medicinos tarnybos vyr. ekspertė dr. Jūratė Jankauskienė, antropologinius palaikų tyrimus atliko Vilniaus universiteto antropologė dr. Justina Kozakaitė.
Juozas Vitkus gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps. Skuodo vls. Ketūnų k. ūkininko šeimoje. Vaikystė prabėgo Tirkšlių miestelyje. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę ir ėmus organizuoti vietinę savivaldą, 1918 m. pabaigoje jis pradėjo dirbti Tirkšlių savivaldybėje raštininku sekretoriumi. 1920 m. lapkričio mėn., mokydamasis Telšių gimnazijos 6-oje klasėje, įstojo į Kauno karo mokyklą. 1921 m. baigė jos IV laidą ir buvo paskirtas į veikiančios armijos 4-ąjį Karaliaus Mindaugo pėstininkų pulką, gynusį Širvintų–Giedraičių barą.
1924–1926 m. J. Vitkus gilino savo žinias Kauno aukštesniuose karo technikos kursuose, 1929–1934 m. mokėsi Briuselio (Belgija) karo vadovybės inžinerinėje mokykloje. Grįžęs iš studijų užsienyje tarnavo Kaune inžinerijos bataliono technikos viršininku. 1938-aisiais, gavęs pulkininko leitenanto laipsnį, pradėjo dėstyti Karo mokykloje inžineriją, aktyviai bendradarbiavo leidiniuose „Kardas“, „Karys“, „Mūsų žinynas“ ir kt., buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Gedimino ordinu, Šaulių žvaigžde.
Pulkininkas Juozas Vitkus
1941 m. Lietuvą okupavus vokiečiams iš kariuomenės pasitraukė. Nuo 1941 m. rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės Butų ir turto skyriaus vedėju, 1942–1944 m. dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis”, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.
Antrosios bolševikinės okupacijos metais plk. ltn. J. Vitkus visas jėgas skyrė partizanų veiklos organizavimui. Būdamas aukščiausio rango karininkas partizaniniame pasipriešinime, jis atliko ypatingą vaidmenį: 1945 m. gegužės 7 d. įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė jo pirmus direktyvinius dokumentus, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkričio 18 d. įsteigė „A” apygardą, o 1946 m. balandžio 23 d. buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu (sritį sudarė Dainavos ir Tauro apygardos). Juozas Vitkus-Kazimieraitis paruošė svarbius partizanų kovos dokumentus: „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir apdovanojimo nuostatus, priesaikos tekstą bei kt., leido srities laikraštį „Laisvės varpas”, pats rašė karo dienoraštį.
Kadangi pagrindiniu dalyku Kazimieraitis laikė pogrindžio centralizaciją, tapęs pirmosios partizanų srities vadu rūpinosi tolesniu partizanų vienijimusi: bandė susisiekti su kitais Lietuvoje veikiančiais partizanų štabais ir sudaryti Lietuvos partizanų vyriausiąjį štabą. 1946 m. balandžio 22 d. Kazimieraičio vadovaujamas Pietų Lietuvos srities štabas paskelbė pirmąją Lietuvos partizanų vadų politinę deklaraciją, kurioje išdėstyti svarbiausi Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai vėliau buvo pakartoti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaracijoje, dar vadinamojoje „partizanų konstitucijoje“.
Todėl Kazimieraitį galima laikyti pirmuoju ir pagrindiniu partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėju, kuris, jei nebūtų anksti žuvęs, greičiausiai būtų tapęs visų partizanų vyriausiuoju vadu.
Pasak Adolfo Ramanausko-Vanago, „visi jutome ir supratome, kad šis žmogus — tai neįkainojamas ir nepamainomas partizanų organizacijos vadas.”
1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Iš pradžių čekistai nesuprato, kokios svarbos asmenį jie atsivežė, tad atlikę formalumus Kazimieraičio kūną užkasė čia pat, Leipalingio MGB būstinės kieme. Pasklidus gandams apie svarbaus pogrindžio dalyvio žūtį, po keturių parų iš Vilniaus buvo atvežtas neseniai suimtas ,,Laisvės varpo“ redaktorius Jonas Ivavičius, o Kazimieraičio kūnas atkastas atpažinimui ir pakartotinai užkastas. Ši aplinkybė tapo esmine Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui bei VšĮ ,,Kultūros vertybių globos tarnybai“ pasirenkant paieškų strategiją ir apibrėžiant archeologinių kasinėjimų plotą.
Iš Rusijos valstybiniame archyve esančių dokumentų žinoma, kad apie Kazimieraičio žūtį buvo informuotas Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas, o šis apie tai pranešė kompartijos generaliniam sekretoriui J. Stalinui ir kitiems tuo metu įtakingiausiems sovietiniams veikėjams: užsienio reikalų ministrui V. Molotovui, politbiuro nariui J. Berijai ir SSRS Aukščiausios tarybos pirmininkui A. Ždanovui.
Pietų Lietuvos (Nemuno) srities vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. 1946 m.
1948 m. bolševikai J. Vitkaus–Kazimieraičio žmoną Genovaitę su septyniais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio išskirtinumą atskleidžia jam parodyta partizanų pagarba.
1947 m. Dainavos apygardos partizanų vadų nutarimu Merkio partizanų rinktinė buvo pavadinta Kazimieraičio vardu. Vieninteliame aukščiausiame partizanų suvažiavime 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo sprendimu už ypatingus nuopelnus Juozui Vitkui-Kazimieraičiui po mirties suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi (su kardais).
Adolfas Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose rašė:
Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tęsėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus…
Leipalingio NKVD (MGB) pastatas 1959 m. (Iš Bronislovo Misevičiaus archyvo)
1997 m. lapkričio 20 d. LR Prezidento dekretu Juozas Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikų užkasimo vieta
Pats J. Vitkus-Kazimieraitis prieš žūtį savo gyvenimą apibendrino taip:
Mano gyvenimas taip suskirstytas: maldos brangiausiajai šeimynėlei, kad Jus Dievas išlaikytų, globotų ir vestų didesnei Dievo garbei ir kad greičiau sugrįžtų į pasaulį tiesa ir teisingumas; mano darbai Lietuvai Tėvynei, mažinant neteisybes, skriaudas, guodžiant nusiminusius ir vilties nustojusius, o mano vargai bei nepritekliai, patirtas šaltis, nuovargis, darganos, ir gilūs širdies skausmai, išgyvenimai – už skaistykloje kenčiančias sielas.
Informacijos šaltinis – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį Seimo plenariniame posėdyje bus paminėtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataro, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, su sovietų okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago žūties 65-osios metinės.
Minėjime kalbės krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas ir Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė.
Seimas 2018 m. priimta deklaracija pripažino partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.
Adolfas Ramanauskas-Vanagas nuo Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų buvo ieškota iki pat 2018 m., kai jie buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje. Tais pačiais metais jis buvo iškilmingai palaidotas Antakalnio kapinėse. Adolfas Ramanauskas-Vanagas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu. Eltos nuotr.
Kaip informuoja Seimo Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuras, Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė 1918 m. kovo 6 d. JAV, Niu Britene. 1921 m. kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1936 m. baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940–1945 m. dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje. Partizanas nuo 1945 m. 1946 m. išrinktas Merkio rinktinės vadu. 1947 m. tapo Dainavos apygardos vadu. Nuo 1948 m. – Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vadas. 1949 m. vasario mėn. dalyvavo visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, 1949 m. rudens pradžioje paskirtas Gynybos pajėgų vadu. 1950 m. gegužės 30 d. LLKS Tarybos prezidiumo nutarimu Adolfui Ramanauskui-Vanagui suteiktas laisvės kovotojo partizanų pulkininko laipsnis, o lapkričio 23 d. apdovanotas 1-ojo ir 2-ojo laipsnių Laisvės kovos kryžiais. 1956 m. spalio 12 d. Kaune buvo suimtas, kankinamas. Sušaudytas Vilniuje 1957 m. lapkričio 29 d.
1998 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jam suteiktas dimisijos brigados generolo laipsnis (po mirties), 1998 m. kovo 6 d. suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties), o 1999 m. vasario 1 d. – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas (po mirties).
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekiant parengti Laisvės kovų įamžinimo programą Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija inicijuoja darbo grupę, kuri artimiausius porą mėnesių dirbs prie laisvės kovų atminimo įamžinimo temos, sieks sukurti įamžinimo ir atminimo ilgalaikę programą. Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Pasak komisijos pirmininkės parlamentarės Paulės Kuzmickienės, Laisvės kovų įamžinimo programos tikslas – ruošti dabarties susivokusią vertybišką visuomenę ateičiai. Vienas iš galimų šios vizijos įgyvendinimo raktų – atrasti balansą tarp valstybinių organizacijų, muziejų, kitų biudžetinių įstaigų ir visuomenės, kurioje kyla laisvės kovas įprasminančios iniciatyvos.
„Tačiau tam reikalinga pilnesnė ne tik visos Lietuvos istorijos matymo idėja, bet ir viso partizaninių, arba laisvės kovų, kraštovaizdžio suvokimas, naujas ir šiuolaikinei visuomenei patrauklus bei aktualus istorinis pasakojimas“,- sako P. Kuzmickienė.
Darbo grupėje bus pakviesti dirbti Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Vyriausybės, krašto apsaugos, kultūros, švietimo mokslo ir sporto ministerijų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos, Visuomeninės tarybos prie Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, jaunimo organizacijų atstovai, politikai. Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
„Šiuo metu turime įvairių iniciatyvų, jos kyla iš visuomenės, daug svarbių atminties įamžinimo projektų įgyvendina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Vilniaus universitetas ir kitos institucijos, tačiau pasigendama bendro laisvės kovų įamžinimo matymo, atliepiančio šiuolaikiškumą ir gyvą istorijos pasakojimą. 2029 m. turėsime ypatingą jubiliejų, sukanka 80 metų nuo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. paskelbtos deklaracijos, todėl iš anksto ruošdamiesi jubiliejui galime parengti Laisvės kovų įamžinimo programą, kurioje visuomenė, akademinė bendruomenė, institucijos, politikai susitartų dėl laisvės kovų atminties ir įamžinimo darbų prioritetų“, – pranešime spaudai teigia komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė.
Spalio 12 d. komisijos posėdyje dalyvavę istorikai, įvairių institucijų atstovai ir politikai sutarė, kad laisvės kovų įamžinimo ir atminimo srityje pastebimas nenuoseklumas, dauguma iniciatyvų prapuola bendrame Lietuvos politikos istorijos kontekste. Pasisakymuose buvo pabrėžta, kad pasigendama sistemiškumo, komunikacijos, tarptautinės sklaidos, jaunimo įtraukimo, visuomenę įtraukiančių leidinių ir skaitmenizavimo. Taip pat buvo išsakytas pastebėjimas, kad šiandien esame atsidūrę savotiškoje atskirties situacijoje tarp vadinamojo „fizinio“ įamžinimo klodo, pasireiškiančio paminklais, atminimo ženklais ir lentelėmis, bei jaunosios kartos, kuri turi visiškai kitokį santykį su istorija ir istorine atmintimi.
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, šeštadienį dalyvavusi Ariogaloje vykusiame tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydyje „Su Lietuva širdy, pasidžiaugė besitęsiančia tradicija skirtingų kartų žmonėms kasmet susiburti Dubysos slėnyje ir išreikšti pagarbą laisvės kovų dalyviams, aukojusiems save dėl nepriklausomos Lietuvos.
„Turėjome galimybę savu kailiu pažinti sovietinės imperijos klastą ir žiaurumą. Deja, tokios patirties neturėjusių valstybių lyderiai mūsų perspėjimų apie potencialią grėsmę nevertino rimtai. Mus vadino per daug dramatiškais, nors šiandien jau galime sakyti, kad buvome net per daug optimistiški. Net ir mums buvo sunku įsivaizduoti, kad sovietinė imperija nepranyks, kol nebus sutriuškinta mūšio lauke. Kad stebėsime visai šalia vykstantį brutalų karą ir niokojamus miestus, žūstančius ir kankinamus nekaltus jų žmones. Sakėme, kad mums Pasaulinis karas baigėsi tik tada, kai iš Lietuvos buvo išvestas paskutinis sovietų armijos karys. Tačiau, kaip pasirodė, imperija tik laižėsi žaizdas ir ruošėsi naujam agresyviam puolimui. Visi suprantame, kad jei ji nebus sustabdyta Ukrainoje, karas ateis ir į mūsų namus. Nuolat nešiodamiesi Lietuvą savo širdyje, turime nepamiršti, kad šioji laisvė nėra savaiminė duotybė. Privalome ją saugoti, puoselėti ir padėti kitiems kovoti už mūsų visų laisvę ir pasaulį, kuriame vertinama žmogaus gyvybė, taika ir demokratija”, – renginyje sakė premjerė I. Šimonytė. Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
Pasak Vyriausybės vadovės, ukrainiečiai šiandien kovoja už save ir vertybes, svarbias visam Vakarų pasauliui, o kartu tęsia ir Lietuvos partizanų neužbaigtą kovą. Tegyvuoja Ukraina. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Ji nebuvo užbaigta ir dėl to, kad jie liko vienui vieni. Todėl labai svarbu, kad ukrainiečiai nesijaustų palikti”, – sakė premjerė.
Šeštadienį Raseinių rajone, Ariogaloje, Dubysos slėnyje, vyko tradicinis Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy”. Jis organizuojamas kasmet pirmąjį rugpjūčio šeštadienį.
Į sąskrydį susirinko buvę politiniai kaliniai, tremtiniai, laisvės kovų dalyviai, kitų patriotinių organizacijų nariai, Ariogalos miestelio, aplinkinių rajonų gyventojai ir svečiai iš visos Lietuvos.
Po šventinės dalyvių eisenos į Dubysos slėnį buvo iškilmingai pakeltos vėliavos, buvo aukojamos Šv. Mišios tremtinių, politinių kalinių, laisvės kovotojų aukai pagerbti. Vidudienį įžiebtas sąskrydžio aukuras, koncertavo jungtinis tremtinių choras.
Partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje atnaujinta Dainavos apygardos partizanų vadavietė. KAM nuotr.
Partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje baigus atnaujinti Dainavos apygardos partizanų vadų Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietę, šeštadienį susirinkusius į tradicinį renginį „Istorijos atgarsiai Merkio krante” pasveikino krašto apsaugos viceministras Vilius Semeška.
Viceministras pabrėžė, kad ypač šiuo metu, kai visai greta Ukraina ginasi nuo agresoriaus iš rytų, vėl iš naujo turime įvertinti mūsų valstybės nepriklausomybės ir laisvės kovų svarbą, pokario partizaninio pasipriešinimo reikšmę Lietuvos valstybės egzistavimui. Taip pat tinkamai įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų neįkainojamą veiklą ir auką.
J. Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų (gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Merkinės valsčiuje). Subrendęs Nepriklausomybės metais, jis iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, kuris neaplenkė ir jo šeimos. 1944 m. lapkričio 16 d. tapo partizanu.
1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas”, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.
J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.
Partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje atnaujinta Dainavos apygardos partizanų vadavietė. KAM nuotrauka
1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Taip prasidėjo kankinimai ir kruvini tardymai Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, vėliau – Vilniaus KGB rūsiuose.
1947 m. kovo 27 d. sovietų karo tribunolas J. Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas).
1959 m. partizanas su šeima grįžo į Lietuvą. Vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, sulaukęs Nepriklausomybės, užsiėmė istorijos iš pirmų lūpų sklaida. Šalia namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė.
1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu. 2021 m. suteikta partizanų vado A. Ramanausko-Vanago premija.
Renginyje dalyvavo ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas ir pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Lansbergis, Lietuvos kariuomenės atstovai, Vilniaus karininkų įgulos choras „Aidas.
2022 m. birželio 16 d. 16 val.Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje (Žirmūnų g.1 F, Vilnius) vyks dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” peržiūra. Filmas skirtas legendinio partizano Juozo Lukšos – Daumanto atminimui.
Tai režisieriaus Algio Kuzmicko kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriku Daliumi Žygeliu sukurtas dokumentinis filmas „Laisvės žvalgas“ (2021 m.). Filmas sukurtas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro užsakymu.
,,Būtent šiame filme žiūrovai pamatys dar niekur neskelbtus legendinio didvyrio Juozo Lukšos bendražygių liudijimus, skirtingų krašto gynybos sričių ekspertų įžvalgas ir netikėtus tyrinėtojų aiškinimus“, – sako filmo režisierius A.Kuzmickas.
Filme „Laisvės žvalgas“ kalbinamas psichologas, karininkas Aurimas Navys paaiškins, kad Juozo Lukšos grįžimas į okupuotą ir partizaninį karą kariaujantį kraštą buvo natūralus ir labai žmogiškas pasirinkimas, kurį atitinkamomis aplinkybėmis būtų apsisprendę padaryti visi tam tikrą misiją vykdantys kariai. Analitiko teigimu, nemaža dalis kovoti pasiryžusių lietuvių į miškus išėjo kaip į pavojingą, bet trumpalaikį nuotykį, tikėdami, kad bus ir greitas pastiprinimas, ir gera pabaiga. Vis dėlto, Juozas Lukša grįžo į Lietuvą, kai jau buvo aišku, kad taip neatsitiko. Verta dėmesio įžvalga, kad sugrįžimas kilo iš gelminio suvokimo, kad kito pasirinkimo tiesiog nebėra. Tai atsakomybė savo vidinei dermei.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Dalius Žygelis filme papasakos, kokia proga partizanų buvo daryta ir kodėl vėliau MGB buvo suklastota šiandien daugiausiai publikuojama Juozo Lukšos fotografija su bendražygiais partizanais desantininkais – Klemensu Širviu-Sakalu ir Benediktu Trumpiu-Ryčiu. Kodėl MGB iškraipė originalą ir ką tokiu paskleistu fotomontažu tikėjosi pasiekti? Kas buvo tie asmenys, kurių atvaizdais pakeisti partizanų veidai?
Filme „Laisvės žvalgas“ panaudoti iki šiol neskelbti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose saugomi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Atminimo programų skyriaus Gyvosios atminties programos darbų rėmuose sukaupti Juozo Lukšos bendražygių skirtingais laikotarpiais nufilmuoti liudijimai ir prisiminimai. Sugretinant praeities ir dabarties vaizdus, pateikiami prieš keliolika metų filmuoti Klemenso Širvio-Sakalo ir Povilo Pečiulaičio-Lakštingalos prisiminimai apie savo vadą.
„Laisvės žvalgo“ kūrybinė grupė teigia, kad pavyko sukurti nesudramatizuotą, ramų, bet paveikų garso takelį – tai originali filmo režisieriaus Algio Kuzmicko sukurta muzika ir pirmas kartas, kuomet pats dokumentinio filmo autorius yra ir jo garso takelio kūrėjas.
Atkreiptinas dėmesys, kaip filmą jungia atsikartojančio paplitusios Juozo Lukšos nuotraukos silueto ir parodų jo atminimui teminės gijos, kaip jos dera ar kontrastuoja su užkadrinio balso pasakojamu turiniu – tai irgi daroma tam, kad žiūrovui būtų įdomu.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas dr. Darius Juodis režisieriui A. Kuzmickui padėjo formuoti siužetinę liniją, keldamas klausimus ir primindamas esminę Juozo Lukšos partizanavimo istoriją.
Filmo režisierius ir kūrybinė papasakojo, kaip pavyko vaizdais pratęsti architekto Stasio Pūtvio, realizavusio partizano Juozo Lukšos atminimo įamžinimą Liubave (Kalvarijos sav.), pasakojamą paminklo istoriją. Ir ateities kartoms liks užfiksuota, koks išnykstančio Juozo Lukšos silueto vaizdas leidžia D. Žygeliui pastebėti: „tobula maskuotė, tikras meistras: geležinė uždanga yra, siluetas yra, o štai Juozo Lukšos jau nėra – užduotį įvykdė ir pradingo. Kaip ir pridera partizanui“. Būtent šios filmo akimirkos įdomios ir jaunosios kartos žiūrovams…
Renginį orgamizuoja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Strateginių iniciatyvų centru.
Po filmo vyks diskusija – laisvės kovų, partizanų tema dokumentikoje ir meniniame kine. Renginį moderuos viešųjų ryšių specialistas Alkas Paltarokas. Diskusijos dalyviai – Lietuvos Respublikos Seimo narys prof. Valdas Rakutis, buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, gynybos ir saugumo ekspertas, psichologas Aurimas Navys, dokumentinio filmo ,,Laisvės žvalgas” režisierius Algis Kuzmickas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Dalius Stancikas.
Įspūdžiai iš diskusijos „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“ (diskusijos objektas – partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktai ir veikla“
Ukmergės savivaldybė vis aktyviau valstybės institucijų spaudžiama išmontuoti paminklinį akmenį, skirtą Lietuvos laisvės gynėjui, Vyties apygardos partizanų vadui kapitonui Juozui Krikštaponiui. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2018 ir šiais metais kreipėsi į Ukmergės savivaldybę prašydama išmontuoti paminklinį akmenį J.Krikštaponiui, todėl kad Lietuvos žydų bendruomenės ir, istorikų profesionalų nuomone, kurie atstovauja Lietuvos istorijos institutą ir LGGRTC, tai yra institucijas, turinčias teisę vykdyti ekspertizes istoriniais klausimais, J.Krikštaponis dalyvavo žydų žudynėse. Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas savo rašte atsakydamas Lietuvos Respublikos kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai nurodė, kad iš istorikų gautoje istorinėje bei archyvinėje medžiagoje nėra pateikta nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų dėl Krikštaponio dalyvavimo žudynėse. Dėl to Ukmergės rajono savivaldybė Mero iniciatyva, suderinus su Lietuvos istorijos instituto vadovybe, buvo nutarta organizuoti viešų diskusijų ciklą, pavadintą „Komplikuotos biografijos tarp istorijos, atminties, politikos ir teisės“.
Ginčytini J.Krištaponio biografijos faktai
Diskusijos pagrindu tapo Lietuvos istorijos instituto mokslų daktaro Mindaugo Pociaus pranešimas ir jo parengta pažyma „Apie J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografiją ir veiklą“. Savo pranešime istorikas akcentavo, kad archyviniuose dokumentuose J.Krištaponis ne kartą paminėtas kaip Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono 2-os kuopos vadas. Tai patvirtino net 9 buvę šio bataliono policininkai per savo duotus parodymus KGB-bistams (M.Pocius savo pranešime dėl laiko stokos nekonkretizavo, kokius konkrečiai parodymus apie J.Krikštaponį davė šie policininkai, pažymoje smulkiau išnagrinėjo tik 3 iš 9 liudininkų parodymus apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais), taip pat šį faktą, M.Pociaus teigimu, patvirtina išlikę 2-ojo policijos bataliono dokumentai. M.Pociaus pažymoje nurodyta, kad šis batalionas 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais daugiau nei penkiolikoje Baltarusijos vietovių sušaudė 15 452 žydus ir ne mažiau kaip 2360 karo belaisvių. Žudynėse dalyvavo visos trys bataliono kuopos, o 2-ai šio bataliono kuopai likviduojant Rudensko getą 1941 m. spalio 10 d. vadovavo J.Krikštaponis. Kad jis tuo metu ėjo 2-os kuopos vado pareigas, patvirtina Kauno policijos komendantūros dokumentai ir 2-osios kuopos policininko Martyno Kačiulio 1980 m. duoti pakartotini parodymai (pirmą kartą duodamas parodymus KGB-istams jis tvirtino, kad tuo metu 2-ai kuopai vadovavo Nikodemas Reikalas; taip ir neaišku, kodėl M.Kačiulis po 32 metų pakeitė parodymus).
Juozas Krikštaponis. Visuotinė lietuvių enciklopedija
Kitas M.Pocius pažymoje nurodytas J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse faktas – Minsko karo belaisvių lagerio Nr. 352 kalinių sušaudymas. Apie tai, kad J.Krikštaponis dalyvavo šiose žudynėse, patvirtino 2-os kuopos policininkas Stasys Rutkauskas per KGB apklausą 1961 metais ir 2-ojo bataliono 1-os kuopos vadas kpt. Juozas Ūselis, kuris savo 1962 m. duotose parodymuose KGB parodė, kad tuo metu, kai vyko karo belaisvių stovyklos naikinimo operacija, J.Krikštaponis vadovavo antrajai kuopai, tai pat paminėjo ir J.Krikštaponio padėjėjo Tamošiūno pavardę. Svarbus faktas, įrodantis J.Krikštaponio kaltę, M.Pociaus nuomone, yra Kauno policijos komendantūros dokumentai, 2-ojo policijos bataliono dokumentai, patvirtinantis, kad tuo metu, kai buvo likviduojamas Rudensko getas ir Minsko karo belaisvių lageris Nr. 352, J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, taip pat šių žudynių liudininkų ir dalyvių M.Kačiulio, S.Rutkausko, J.Ūselio ir dar 6 M.Pociaus nekonkretizuotų nei jo pažymoje, nei pranešime liudininkų parodymų KGB-istams.
Sulyginęs šiuos dokumentus M.Pocius padarė galutinę išvadą: „Dėl J.Krikštaponio dalyvavimo žudynėse nėra abejonių ir čia reikia dėti tašką“.Baigdamas apkaltino valstybės institucijas bei oponentus: „Grįžtant prie J.Krikštaponio istorinio atminimo problemos dera pasakyti, kad ji byloja apie kai kurių valstybinių įstaigų politinės valios nebuvimą, nepasitikėjimą valstybės ekspertinėmis institucijomis, specialistais, kartu atskleidžia dalies visuomenės istorinės sąmonės nebrandumą, abejingumą, pasyvumą, bendražmogiškų vertybių stoką. Institucijų sprendimai ar neveiklumas dėl J.Krikštaponio veiklos yra indikatorius, rodantis ir ateityje parodysiantis mūsų įstaigų vadovų refleksiją ir sąmoningumo lygmenį holokausto politinės atminties ir valstybės istorinės atminties būklę“.Baigdamas šį pranešimą istorikas M.Pocius pasiūlė demontuoti Ukmergės centre stovintį paminklą Vyties apygardos partizanų vadui J.Krikštaponiui.
Išklausius istoriko M.Pociaus pranešimą diskusijoje atsirado ir jam oponuojančių klausytojų. Daugiausiai M.Pociui buvo oponuojama dėl J.Krištaponio asmenybės nustatymo. Pranešimą skaitęs Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos (NOKT) pirmininkas Audrius Skaistys pastebėjo, kad įvairiuose dokumentuose partizanų vado pavardė rašoma skirtingai: Krikštaponis ir Krištaponis, kartais jis vadinamas ne Juozu, bet Jonu, vienuose dokumentuose jis įvardintas Jono sūnumi, kituose – Karolio sūnumi.
Alfonsas Vaišvila. Slaptai.lt nuotr.
Pranešimą skaitęs teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius, žinomas teisės teoretikas ir filosofas Alfonsas Vaišvila pabrėžė, kad diskusijos metu turi būti atsakyta į visus klausimus nieko nenutylint. Jis savo pranešimą pavadino “kelias į susikalbėjimą yra mąstymas nuo abstraktaus prie konkretaus” ir konstatavo, kad šią problemą būtina įvertinti visapusiškai ne tik iš istorinės, bet ir teisinės pusės. Pranešėjo nuomone, tai, ką istorikai įrodys ar kas bus pasakyta dėl J. Krikštaponio veiklos, bus tik privačios nuomonės, neturinčios oficialumo ir todėl neįpareigojančios. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo mūsų konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu” Šis klausimas yra grynai teisminis, ir tie oficialūs asmenys, kurie J.Krikštaponį vadina žudiku, viešai skelbiasi gyvenantis neteisinėje autoritarinėje valstybėje, kur atskiri pareigūnai ar šiaip asmenys gali pavaduoti teismus ir patys spręsti, kas yra kaltas, kam ir už ką gali būti statomi ir nestatomi paminklai. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad, jo nuomone tik privati, o privačiomis nuomonėmis teisinėje valstybėje nėra valdoma.
Profesorius A.Vaišvila pažymėjo, kad svarbu išsiaiškinti, kokie yra žinomi dokumentai ir šaltiniai ir kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti, nes KGB tardytojai, vykdydami savo viršininkų valią, sukurpdavo jiems naudingus dokumentus, pvz., visiems žinomą plataus masto nusikaltimą sušaudant lenkų karininkus Katynėje KGB-istai priskyrė vokiečiams, net surado virš 100 liudininkų bei ekspertų kurie patvirtino šią išvadą. KGB-istai nuslėpė žiaurius A.Ramanausko-Vanago kankinimus dokumentuose įvardindami, kad sužalojimus sau padarė pats kalinys, ir daugelis kitų atvejų, todėl naudoti šiuos protokolus istoriniuose tyrimuose reikia ypač atidžiai ir atsakingai.
Įvertindamas istoriko M.Pociaus pranešimą A.Vaišvila pastebėjo, kad savo pranešime istorikas labai neatsargiai užsiminė, kad kai kurie dokumentai dar nėra pakankami, jog galima būtų padaryti kategorišką išvadą dėl J.Krikštaponio kaltės,
Pranešimą skaitęs buvęs Lietuvos generalinis prokuroras, teisėjas, Ukmergės teisininkų bendruomenės atstovas Evaldas Pašilis atkreipė į daktaro M.Pociaus pažymoje esančius prieštaravimus paskaitęs šią ištrauką: „Asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų), bet galima daryti atsargią prielaidą, kad tikrasis J. Krikštaponio (Krištaponio) asmenvardis buvo Krištaponis. Galima prielaida, atgavus nepriklausomybę tikrasis asmenvardis Krištaponis dėl dokumentuose pasitaikančių įvairių variacijų pradėtas klaidingai rašyti kaip Krikštaponis. Tai neturėtų klaidinti dėl asmens tapatybės. Tai vienas ir tas pats asmuo“. E.Pašilis atkreipė dėmesį, kad pažymos autorius, išreikšdamas abejonę, kad „asmenvardžio naudojimo faktai neleidžia daryti galutinės išvados (reikia papildomų tyrimų)“, o po to tvirtindamas, kad tai vienas ir tas pats asmuo, tuo pasako, kad ir jis pats nėra galutinai išsitikinęs, ar būtent partizanų vadas J.Krikštaponis yra tas pats asmuo, tarnavęs Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo batalione Baltarusijoje.
E.Pašilio nuomone, asmenvardžio nustatymo faktas yra esminis bet kokios ekspertizės išvadoje teisme, bet teismui ekspertizės išvados yra tik rekomendacinės ir nėra privalomos. E.Pašilis taip pat pastebėjo, kad ne vien tik J.Krikštaponis vadovavo 2-ojo bataliono 2-os kuopai, jį šiose pareigose keisdavo Nikodemas Reikalas, todėl M.Pocius pažymoje parašė, kad dėl šio fakto nustatymo reikalingi papildomi tyrimai. E.Pašilys atkreipė dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia. Tai pat atkreipė dėmesį į policininko Martyno Kačiulio parodymus, kuris 1948 m. vasarą tardymo metu parodė, kad 1941 m. spalio- lapkričio mėnesiais (kai vyko žudynės) 2-ojo bataliono 2-os kuopai vadovavo ltn. Nikodemas Reikalas, o per 1980 m. vykusią apklausą tas pats M.Kačiulis tvirtino, kad kuopai vadovavo J.Krištaponis. Pažymos autorius M.Pocius tai pat pastebėjęs šį prieštaravimą parašęs „Kodėl M.Kačiulio parodymai prieštaringi, neaišku, reikalingi papildomi tyrimai“. Įvertinęs daktaro M.Pociaus pažymą iš teisinės pusės E.Pašilys pasiūlė rašyti tokią išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų”.
Po pranešėjų trumpai pasisakęsLR Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, prof. dr. Valdas Rakutis pažymėjo, kad dirbdamas prie Lietuvos kariuomenės karininkų vardyno jis rado ne vieną besidubliuojančią pavardę, tarp jų surado ir kelis Krištaponius bei Krikštaponius. Patarė pažymos autoriui M.Pociui panagrinėti ir prie sovietų 1940-1941 m. baigusių Kauno karo mokyklą karininkų sąrašą. Pažymėjo, kad šioje srityje istorikai iki galo neatliko savo darbų, būtina iki galo atlikti J.Krištaponio asmenybės indentifikaciją ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.
Po pranešimų prasidėjo diskusijos, kuriose dalyvauti užsirašė (buvo pakviesti) istorikas Petras Stankeras, LGGRTC istorikas, mokslų daktaras Alfredas Rukšėnas, dienraščio “Lietuvos rytas” žurnalistas Vytautas Bruveris ir Vilniaus Universiteto docentas, istorijos mokslų daktaras Nerijus Šepetys.
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Diskusiją pradėjęs P.Stankeras pastebėjo, kad Lietuvoje prasidėjo kova su preitimi ir ši veikla labiausiai pastebima demontuojant paminklus. Jis pasiūlė saugoti visus paminklus, nesvarbu kam jie bebūtų pastatyti ir pateikė paminklų asmenybėms, kurios vertinamos nevienareikšmiškai, pavyzdžius – pastatyti paminklai iki šiol saugomus demokratinėse Vakarų šalyse.
LGGRTC istorikas Alfredas Rukšėnas labiausiai iš visų istorikų Lietuvoje ištyręs J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos metais detaliai išdėstė visus šaltinius ir juose surastą informaciją apie J.Krikštaponį. Jo nuomone, J.Krikštaponis nebuvo blogietis, nes prasidėjus karui nuo pirmos dienos pasitraukė iš Raudonosios armijos, nuo 1943 metų antinacinės rezistencijos dalyvis, buvo Lietuvos partizanų vadu, tačiau tiesiog buvo patekęs į nedėkingas aplinkybes. A.Rukšėnas išsamiai paaiškino susirinkusiems, kad istorikams užtenka faktų archyviniuose dokumentuose tvirtinti, kad buvo tik vienas Lietuvos karininkas Juozas Krikštaponis nežiūrint, kad kai kuriuose dokumentuose ši pavardė rašoma skirtingai – Krikštaponis ir Krištaponis. Istorikas paminėjo, kad J.Krikštaponis buvo išvykęs į Baltarusiją Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono sudėtyje ir ten pakaitomis 1941 m. spalio-gruodžio mėnesiais su Lietuvos kariuomenės karininku Nikodemu Reikalu vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. A.Rukšėnas nedetalizavo archyviniuose dokumentuose surastos informacijos apie konkrečią J.Krikštaponio veiklą Baltarusijoje, bet pažymėjo kad esamos gausios informacijos iš pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentų bylos ir buvusio šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolų užtenka tvirtinti, kad J.Krikštaponis tikrai buvo Baltarusijoje ir vadovavo 2-ojo bataliono 2-ajai kuopai, kai šį kuopa šaudė Rudensko žydus ir Minsko karo belaisvių lagerio kalinius. A.Rukšėnas pažymėjo, kad šios išvados daromos sugretinus ir išanalizavus dviejų rūšių dokumentus, vokiečių okupacijos metais sudarytus 2-ojo policijos bataliono dokumentus ir sovietinės okupacijos metų surašytus buvusių šio bataliono policininkų tardymo ir apklausos protokolus.
Jeigi nesimokėte istorijos – išmintingai patylėkite. Slaptai.lt nuotr.
VU docentas Nerijus Šepetys savo kalboje daug dėmesio skyrė koloboravimo problemai. Jis kaip ir M.Pocius kritikavo diskusijoje dalyvavusių teisininkų argumentus. Jo nuomone, vienų ar kitų Lietuvos žmonių bendradarbiavimas su okupaciniu režimu jau nebėra teisinė problema, nes tai įrodo Lietuvos teismų praktika, kai tokios bylos sprendžiamos, bet kokių istoriniu klausimu ekspertai teismuose yra tik istorikai, nes niekas kitas nėra kompetentingas paaiškinti šiuos klausimus. Žmogus, kuris duoda įsakymą, yra didesnis ir svarbesnis nusikaltėlis, negu tas, kuris laiko ginklą. Istorikai remiasi faktais, kurie yra gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalykas. Pagrindinė šio klausimo pusė moralinė. J.Krikštaponis buvo ir Lietuvos laisvės kovotojas, ir karo nusikaltėlis. Gali būti ir komunistinis veikėjas, dalyvavęs žydų žudynėse. Gali būti ir žydas, dalyvavęs karo nusikaltimuose, tiesa, priverstas prieš savo tautiečius. Gali būti buvęs nacis, paskui padėjęs gelbėti žydus. O mes nutarėme blogus darbus nutylėti ir pripažinti tik gerus darbus. J.Krištaponis bendradarbiavo su vokiečių okupacine administracija, todėl jis buvo koloborantas.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Diskusijoje dalyvavęs „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris pabrėžė, kad tai nėra vien J.Krikštaponio atvejis, panašių istorijų yra daugiau, ir nupasakojo, kad net partizanų vadų 1949 m. vasario 16 akto signatarų tarpe galimai 2 yra prisidėję prie holokausto. Tai esą nustatė LGGRTC istorikai, rengdami leidinį apie partizanų akto signatarus. Vienas iš tokių pagrindinis 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos autorius Juozas Šibaila-Merainis. „Yra istorinių duomenų, kurie leidžia teigti, kad J.Šibaila-Diedukas galėjo dalyvauti konvojuojant žydų tautybės asmenis iš Balninkų į jų žudynių vietą prie Ukmergės“. Apžvalgininkas iškėlė klausimą apie holokaustą ir pats į jį atsakė. Tai buvo milžiniška industrija, tam reikėjo viso aparato, nebūtinai dalyvavę šiame nusikaltime tik žudė. Mes turime išrinkti iš savo panteono tuos kovotojus už laisvę, kurie prisidėjo prie holokausto, tuo mes susilpninsime priešo (rusų) pozicijas. Mes pademonstruosime, kad mūsų patriotizmas blaivus ir atviras. Rusų propogandoje žydų žudynės Pabaltijo šalyse esminė tema. Pagrindinis to tikslas – kompromituoti mus Vakarų partnerių akyse vis dar kaip antisemitinę naciją, meluojančią ir kažką slepiančią. Kai parodysim, kad mes patys išsiaiškinom, va mes turime duomenis ir tuo būdu išmušim pagrindines kortas priešams iš rankų.
Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Tai niekaip nediskredituoja partizanų kovos,bet kaip tik ją sustiprina. „Ar, mūsų nuomone, kaip valstybės ir visuomenės nuomone, tokie žmonės pagrįstai galėjo būti ar galimai yra susitepę vienokiu ar kitokiu dalyvavimu holokausto procese? Ar jie turi būti gerbiami, įamžinami valstybės ar savivaldybės institucijų rankomis?“ Baigdamas V.Bruveris nepritariančius jo nuomonei oponentus ir dalį nebrandžios visuomenės apibūdino kaip žmones, kuriems būdingas banalus antisemitizmas, iškreiptas infantilus ir visiškai nebrandus patriotizmas, akla kietakaktiška gynyba, empatijos Lietuvos piliečiams, kurių nužudyta beveik 200 000, nebuvimu.
Baigdamas diskusiją Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas pasidžiaugė, kad pavyko suorganizuoti šį renginį, padėkojo visiems atvykusiems ir kalbėjusiems diskusijose ir paklausė „Kas toliau, kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategija šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra.
Išklausius diskusijos dalyvių, kurie visapusiškai iš istorinės, teisinės ir moralinės pusės nagrinėjo partizanų vado J.Krištaponio (J.Krikštaponio) biografijos faktus ir veiklą bei išnagrinėjus istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymą apie J.Krikštaponio veiklą man kaip šios diskusijos klausytojui kilo tokių minčių ir įžvalgų.
LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamas Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-asis batalionas nebuvo savarankiškai veikiantis lietuvių policijos organizacinis vienetas, jis klausė nacių okupacinės vadovybės. Tiesiogiai lietuvių policijos batalionas buvo pavaldus vokiečių 11-ajam rezerviniam policijos tarnybos batalionui bet istorijos mokslų daktaro M.Pociaus pažymoje tik užsimenama apie A.Impulevičiaus bataliono pavaldumą, bet nesinaudojama archyviniais dokumentais, kuriuose galima būtų rasti informacijos apie vokiečių 11-ojo rezervinio policijos tarnybos bataliono veiklą ir išsiaiškinti apie šio bataliono vokiečių policininkų vykdytas žydų ir karo belaisvių žudynes. Išnagrinėjus visus žinomus šaltinius, ypač vokiečių archyvų dokumentus apie jų rezervinių policijos dalinių veiklą Baltarusijoje, galima būtų atsakyti į šiuos esminius klausimus J.Krikštaponio „byloje“;
Kokią įtaką ir galią turėjo lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono, šių batalionų kuopų ir būrių vadai (tarp jų ir J.Krikštaponis) paskiriant jiems pavaldžius policininkus į „šaudymo“ komandas ir jiems vadovaujant šaudymų metu.
Kieno įsakymu, (žodiniu nurodymu) vokiečių 11-ajam rezervinės policijos tarnybos bataliono vadovybės narių ar Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo policijos tarnybos bataliono vadovybės narių (tarp jų ir J.Krikštaponio) buvo atrenkami į „ šaudymo“ komandas lietuvių policininkai. Telšių kalėjimas, iš kurio NKVD išvežė politinius kalinius į Rainių miškelį ir ten žiauriai nukankino. Slaptai.lt nuotr.
Istoriko M.Pociaus pažymoje kaip žydų ir karo belaisvių žudikai nurodytos LK majoro A.Impulevičiaus vadovaujamos Lietuvos pagalbinės policijos tarnybos bataliono trys kuopos. Tarp jų ir 2-oji kuopa, vadovaujama J.Krikštaponio. M.Pocius savo pažymoje naudoja klaidingą išsireiškimą – „kuopa šaudė“. Karinį dalinį – kuopą sudaro 3 būriai ir 90-120 karių. Kaip rodo kiti istoriniai šaltiniai, „šaudymo“ komandas visada sudarydavo tik savanoriai. Todėl pilnos sudėties 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) negalėjo šaudyti. ,šaudė tik dalis šios kuopos policininkų ir jiems, matyt, vadovavo ne kuopos vadas J.Krikštaponis, bet žemesnio rango kuopos pareigūnas, toks kaip ne vieno policininko per apklausas paminėtas LK leitenantas, kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai pat LK leitenantas kuopos vado J.Krikštaponio padėjėjas J.Tamošiūnas. M.Pociaus pažymoje nurodoma, kad 2-oji kuopa (apie 100 policininkų) sušaudė apie 70 Rudensko geto žydų, (pvz., Vilniaus ypatingąjį būrį, kuris sušaudė Paneriuose prie Vilniaus apie 70 000 žmonių, sudarė tik 70 šaudytojų, vėliau būrys sumažintas iki 40 asmenų.) Todėl būtina išsiaiškinti šiuos klausimus:
Ar lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentuose yra informacijos apie policininkus, kuriems buvo mokami atlyginimų priedai po šaudymų?.
Kodėl 2-osios kuopos ginklininkui N.Reikalui buvo mokomas kuopos vado atlyginimas ir kokias pareigas jis tiesiogiai privalėjo vykdyti?
Ar 2-ojo bataliono dokumentuose yra išlikę sąrašai policininkų, kuriems buvo nemokamai išduodama degtinė (šio produkto nemokamai išduodavo šaudymuose dalyvavusiems asmenims)?
Istorikai A.Rukšėnas ir M.Pocius, vadovaudamiesi lietuvių policijos pagalbinės policijos tarnybos 2-ojo bataliono dokumentais nustatė, kad J.Krikštaponis 1941 m. spalio mėnesio 6 d. buvo komandiruotas į Baltarusiją. Taip pat šie istorikai, jau vadovaudamiesi kitais dokumentais – buvusių šio bataliono policininkų parodymais, KGB tardytojams duotais 1962-1982 metais, nustatė, kad spalio 10 d. J.Krikštaponio vadovaujama 2-oji kuopa Rudenske šaudė žydus, o spalio 16 dieną jo vadovaujama kuopa šaudė karo belaisvius greta Minsko. Šiuos dokumentus sugretinę jie daro išvadą, kad J.Krikštaponis tuo metu dalyvavo šaudymuose, nes vadovavo 2-ajai šio bataliono kuopai. Manau kad ši išvada negali būti galutinė ir nėra teisinga. Norint ją pagrįsti būtina atsakyti į šiuos klausimus; Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius
Kodėl istorikai, darydami galutinę išvadą apie J.Krikštaponio vadovavimą šaudymams remiasi tik 1962-1982 pakartotinų tardymų metu sudarytais buvusių policijos tarnybos 2-ojo bataliono policininkų apklausos protokolais ir J.Krikštaponio kaltės įrodymų neranda Stalino režimo metais rašytuose to paties bataliono policininkų apklausų protokoluose?. Nuo 6-ojo dešimtmečio KGB keitė taktiką ir kovai su savo priešais vis aktyviau pasitelkdavo kompromitavimą ir dezinformacija. Taikant šiuos metodus buvo stengiamasi formuoti viešąją nuomonę. Kompromituojanti informacija dažnai buvo pačių KGB-istų kūrinys siekiant apjuodinti gerą žmogaus vardą, todėl KGB tardytojams buvo keliami ir informacinio karo uždaviniai. Postalininiu laikotarpiu iš tardomųjų gauta informacija apklausų protokoluose buvo surašoma taip, kad tiktų KGB priešų kompromitacijai. Šie protokolai buvo pradėti spausdinti propogandinėse knygose, KGB parengtuose dokumentų rinkiniuose, pvz. „faktai kaltina“ rajonų spaudoje. Tokie informacinio karo specialistų parengti dokumentai buvo pateikiami ir vykdant JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymus nagrinėjant asmenų, įtariamų karo nusikaltimais, bylas. Pagrindinis to tikslas – trukdyti kelti išeiviams Lietuvos laisvinimo bylą Vakaruose. Tą labai gerai iliustruoja 2-ojo bataliono, 2-osios kuopos policininko M.Kačiulio parodymai. Jeigu 1948 m. jis tvirtino, kad civilių asmenų šaudymui Rudenske ir greta Minsko vadovavo 2-osios kuopos ginklininkas Nikodemas Reikalas, tai po 32 metų apklausos metu jis “prisiminė”, kad tuo metu kuopai vadovavo J.Krikštaponis. Parodymus jis davė 1982 m. rugpjūčio 16 d. vykdant SSRS generalinio prokuroro pavedimą dėl JAV Teisingumo ministerijos Specialiųjų tyrimų skyriaus pagalbos prašymo 2-ojo bataliono 2-os kuopos 3-ojo būrio vado Jurgio Juodžio byloje.
Kodėl istoriko M.Pociaus pažymoje neišanalizuoti visų 2-ojo bataliono policininkų tardymo ir apklausų protokolai ir neatsakyta į šiuos klausimus; kiek iš viso policininkų nurodė, kad J.Krikštaponis vadovavo šaudymams ir kiek 2-ojo bataliono policininkų, duodami parodymus, neminėjo V.Krikštaponio pavardės? NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.
Kodėl istorikas M.Pocius, skaitydamas pranešimą, akcentavo, kad yra net 9 buvusių 2-ojo bataliono policininkų parodymai apie J.Krikštaponio dalyvavimą civilių gyventojų šaudymuose, nors jo pažymoje pateiktos ištraukos tik iš trijų liudininkų 2-ojo bataliono policininkų; Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio pakartotinų apklausų vykdytų 1961-1962 ir 1980-1982 protokolų?
Kodėl daugiausiai apie J.Krikštaponio veiklą per apklausas papasakojusio liudininko Martyno Kačiulio parodymai prieštaringi (skiriasi 1948 ir 1980 m. parodymai dėl J.Krikštaponio)?
Koks buvo 2-ojo bataliono 2-osios kuopos policininkų, kurie buvo apklausiami kaip liudininkai ar kaltinamieji, likimas. Ar visi jie buvo nuteisti, kur gyveno ir dirbo atlikę bausmę? Kaip susiklostė pagrindinių liudininkų Martyno Kačiulio, Stasio Rutkausko ir Juozo Ūselio likimas?
Ar keitėsi ir kaip šiems liudininkams pateikti kaltinimai jiems iškėlus bylas ir ar išliko tie patys kaltinimai jų nuosprendžiuose?
Iš teisinės pusės
Istorikų pasisakymuose, pritrūkus konkretumo ir tikslumo vertinant J.Krikštaponio veiklą, pačią šios problemos esmę savo pasisakymuose nurodė teisininkai; teisės mokslų habilituotas daktaras, profesorius Alfonsas Vaišvila ir buvęs Lietuvos Generalinis prokuroras, teisėjas Evaldas Pašilis. Jie atkreipė dėmesį, kad J.Krikštaponis be teisinio pagrindo kaltinamas sunkiais nusikaltimais žmoniškumui bei karo nusikaltimais ir pabrėžė, kad šis klausimas yra grynai teisminis. Teisingumas teisinėje valstybėje vykdomas ne pažymomis, o teismo sprendimu. Tai nurodo Lietuvos Respublikos konstitucija, kuri sako ”asmuo nekaltas, kol jo kaltumo neįrodys įstatymų nustatyta tvarka ir jo kaltumas bus pripažintas įsiteisėjusių teismo nuosprendžiu”. Demokratinėje valstybėje kiekvienas gali turėti savo nuomonę, taip pat ir apie J.Krikštaponį, ar jis kaltas ar ne, bet kartu kiekvienas privalo žinoti, kad jo nuomonė tik privati, o privačiomis nuomonėmis bei pažymomis teisinėje valstybėje nėra valdoma.
Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Profesorius A.Vaišvila siūlė išsamiai panagrinėti šaltinius apie J.Krikštaponio veiklą ir jų sudarymo aplinkybes. Svarbiausia, kiek jie yra patikimi ir ar patys šaltiniai yra pakankami J.Krikštaponiui metamiems kaltinimams pagrįsti. E.Pašilis papildė profesorių atkreipdamas dėmesį, kad apie J.Krikštaponio dalyvavimą žudynėse paliudiję 2-jo bataliono policininkai šiuos parodymus davė ne laisva valia, todėl iškyla jų parodymų legitimumo klausimas. Teisininkai buvo vieningos nuomonės, kad istorikų pateiktoje informacijoje apie J.Krikštaponio veiklą nėra nenuginčijamų ir aiškių bei visuotinai pripažintų įrodymų, kuriais vadovaujantis galima būtų kategoriškai teikti, kad J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse ir yra karo nusikaltėlis. E.Pašilis teisiškai išnagrinėjęs istoriko M.Pociaus pažymą apie J.Krištaponio veiklą pasiūlė istorikui šiai pažymai parašyti tokią galutinę išvadą: „Pateikti faktai negali patvirtinti galutinės išvados dėl J.Krikštaponio kaltės, reikia papildomų tyrimų“. Lietuvos Respublikos Seimo narys, istorijos mokslų daktaras, profesorius Valdas Rakutis, apibendrindamas istoriko M.Pociaus pasisakymą bei jo sudarytą pažymą apie J.Krikštaponio veiklą bei įvertinęs teisininkų pastabas, išsakė tokią savo nuomonę; istorikai iki galo neatliko savo darbų ir patarė nekaltinti kitų, bet girdėti ir kitos pusės argumentus.
Atsakydamas į kritiką M.Pocius pabrėžė, kad jis vykdo ne ikiteisminį tyrimą ir nėra prokuroras, bet vykdė istorinį tyrimą, kurio rezultatas jam aiškus: J.Krikštaponis dalyvavo žudynėse, čia nėra jokių abejonių, ir kad istorikų nuomonė šiuo klausimu vieninga – J.Krikštaponis dalyvavo civilių asmenų žudynėse.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Mano, kaip eilinio diskusijos klausytojo, nuomone, istoriniu požiūriu tyrimas dėl J.Krikštaponio veiklos bus nebaigtas, kol bus neatsakyta į šiame straipsnyje mano pateiktus ir daugelio besidominčių Lietuvos laisvės kovų istoriją piliečių klausimus.
Teisiniu požiūriu problemos nėra – žmogaus kaltumą ar jo nekaltumą, taip pat ir J.Krikštaponio, gali įrodyti tik teismas.
Moraliniu požiūriu, jeigu mes pradėsime vertinti mūsų laisvės kovų didvyrius vadovaudamiesi tik čekistų tardymų metu surašytais apklausų protokolais ir juos vertinsim nekritiškai, o kaip gryną tiesą, tai dauguma 1941 m. Birželio sukilimo dalyvių bus vertinami tik kaip nacių talkininkai ir holokausto dalyviai, o tie Lietuvos partizanai, kurie 1941 m. buvo dar per jauni dalyvauti sukilime, bus įvardinti kaip nekaltų civilių Lietuvos gyventojų žudikai. Bet moralistai pamiršta, kad dėl visų Lietuvos bėdų kalti okupantai, kurių užrašyti “faktai” kai kuriems istorikams tampa nenuginčijama tiesa, kuriuos jie įvardina gyvenimo tiesos ir akivaizdumo dalyku.
Labai taikliai diskusiją baigė Ukmergės rajomo savivaldybės meras Rolandas Janickas: „Kas toliau kaip mes Lietuvoje turime dėlioti išėjimą iš šios situacijos, nes kitos tautos žuvusius už savo Tėvynės laisvę laiko didvyriais ir turi savo strategiją šiuo klausimu. Todėl ir mums būtina suformuoti šią strategiją kurios šiuo metu nėra”.
Juozas Krikštaponis. Wikipedija.ltJonas Burokas. Šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Jonas BUROKAS
Akivaizdžią šmeižto kampaniją prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, prieš Parlamento gynėjus, laisvės kovotojus skleidė „Jedinstvos“, Socialistinio liaudies fronto, „Lietuva be nacizmo“ organizacijos, vadovaujamos Valerijaus Ivanovo, Algirdo Paleckio, Giedriaus Grabausko, įžūliai meluodamos, neva žuvusieji prie televizijos bokšto 1991 m. sausio 13 dieną yra ne OMON, o landsbergininkų aukos, neva „savi šaudė į savus“.
Panašios provokacijos nuo pirmų atkurtos Lietuvos valstybės laikų tęsiasi iki šiol. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo šmeižto kampanija prieš 1941 sukilėlius, Lietuvos partizanų vadus, politinius kalinius, laisvės kovų dalyvius, nepelnytai juos paskelbiant prie „Holokausto pridėjusiais asmenimis“. Nei iš šio, nei iš to kažkoks Stanislovas, užsilipęs ant kopėčių, su kūju sudaužė ant Vrublevskio bibliotekos fasadinės sienos pritvirtintą Jono Noreikos- Generolo Vėtros atminimo lentą. Greičiausiai šiam vandalizmo aktui Stanislovą paskatino išvakarėse Emanuelio Zingerio organizuotas sušaudytų žydų pavardžių skaitymas prie Vrublevskio bibliotekos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus pastangomis Vilniuje buvo panaikintas pirmojo Lietuvos savanorio, iškėlusio Gedimino bokšte trispalvę vėliavą, 1941 m. sukilimo vadovo pulkininko Kazio Škirpos alėjos pavadinimas. Rūta Vanagaitė kartu su „žydšaudžių medžiotoju“ E. Zurofu pasidarbavo, kad partizanų vadui Adolfui Ramanauskui–Vanagui nebūtų pastatytas paminklas jo gimimo vietoje JAV. Minint kito legendinio partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto 100-metį žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky be jokių įrodymų viešai jį apkaltino prisidėjus prie Holokausto. Šią šmeižto kampaniją apvainikavo kultūros ir meno premijos įteikimas Mariui Ivaškevičiui, kurio knygoje „Žali“ buvo apšmeižtas, išjuoktas partizanų vyriausias vadas, valstybės vadovas sovietų okupacijos metu Jonas Žemaitis-Vytautas ir jo bendražygiai. Pastarosiomis dienomis M. Ivaškevičiui dar kartą „atsilyginta“ už drąsą – jis tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dramaturgu.
Lietuvos visuomeninės patriotinės organizacijos kreipėsi į visas aukščiausias Lietuvos valstybės institucijas, bažnyčios hierarchus, kviesdamos viešai ir iškilmingai paminėti 1941 m. birželio sukilimo 80 metų sukakties jubiliejų, prašydamos, kad visose Lietuvos bažnyčiose 2000 sukilėlių žūties garbei suskambėtų varpai. Tačiau Seimas atsisakė viešai pagerbti žuvusius už Lietuvos laisvę ir apsiribojo tik uždaromis diskusijomis konferencijų salėje. Todėl šiais metais sukilimo sukaktis, kaip ir kasmet, suskambus Pilypo ir Jokūbo bažnyčios varpams, dalyvaujant iš visos Lietuvos atvykusiems rokeriams, buvo paminėta Lukiškių aikštėje prie Šimtmečio rato ir Seimo aikštėje pakeliant vėliavas bei nuskambant Lietuvos himnui.
Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Įžengėme į ketvirtą nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį, tačiau Vilniuje, centrinėje Lukiškių aikštėje, vis dar nėra paminklo kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę. Garbių architektų, visuomeninių patriotinių organizacijų pastangomis aikštėje suformuotas Šimtmečio ratas, jo centro nišoje užkastos ir pašventintos iš visos Lietuvos suvežtos kovų relikvijos, tačiau taip ir nesugebėta pastatyti visus vienijančio Lietuvos simbolio – Vyties. Atvirkščiai, Vilniaus meras R Šimašius išsityčiojo iš kilnios idėjos ir greta Šimtmečio rato, relikvijų, privežęs smėlio įrengė „pliažą“. Praėjusios kadencijos Seimas priėmė įstatymą, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti žuvusiems už Lietuvos laisvę paminklas – Lietuvos simbolis Vytis, įstatymą patvirtino ir Prezidentas. Deja, šios kadencijos atstovas, Seime užsisėdėjęs Eugenijus Gentvilas, paruošė projektą šį įstatymą atšaukti.
Ne kartą kreipiamės į Prezidentą, Seimo, Vyriausybės vadovybę, kad iš pagrindų būtų pagerinta Tarptautinės nacių ir sovietinių nusikaltimų įvertinimo komisijos veikla, kuriai kažkodėl daug metų vadovauja politikas E. Zingeris – rekomendavome paskirti kitą, mažiau angažuotą, pirmininką. Deja, ir toliau E. Zingeris lieka nepajudinamas, o komisija – neobjektyvi, itin šališka. Politinė kova dėl istorinių vertinimų ypač išryškėjo, kai LGGRTC generaliniu direktoriumi buvo paskirtas prof. Adas Jakubauskas, ėmęsis reikalingų pertvarkų Centre.
Nepaisant patriotinių visuomeninių organizacijų palaikymo A. Jakubausko reformos buvo sustabdytos, o jis pats iš LGGRTC vadovų atstatydintas. Neapsikentęs nepagrįstų puolimų atsistatydino ir A. Jakubausko patarėjas, daugiametis istorijos tyrėjas, Vakarų šalyse esančių lietuviškų archyvų analitikas, žinomas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis. Panašaus likimo susilaukė ir Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkas, istorikas prof. Valdas Rakutis: jam užsiminus apie žydus, dalyvavusius sovietiniuose nusikaltimuose ir Holokauste, E. Zingeriui pareikalavus, buvo priverstas atsistatydinti. Jau tris dešimtmečius Seime sėdintis E. Zingeris taip pat reikalauja atlikti ir buvusiuose KGB rūmuose sušaudytų, nukankintų asmenų analizę, teigdamas, neva kai kurių sušaudytų, nukankintų asmenų vardai ir pavardės, iškaltos ant rūmų cokolio, nevertos pagarbos.
Štai taip po trijų nepriklausomybės dešimtmečių Lietuvoje keičiasi požiūris į laisvės kovas ir istorinę atmintį, štai tokią pagarbą naujoji Seimo dauguma reiškia tiems, kurie paaukojo savo sveikatą ir gyvybę kovoje už Tėvynės laisvę. Ir šios kaitos geriausias pavyzdys yra kario savanorio, pulkininko, Lietuvos karininko, Prezidento Antano Smetonos sūnėno, žuvusio kovoje su NKVD kariuomene, Juozo Krikštaponio gyvenimo pagerbimo istorija.
Ukmergėje, Vytauto gatvėje, prie bibliotekos stovintis paminklinis akmuo su partizanų Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio bareljefu tapo radikalių, antivalstybinių organizacijų taikiniu. Jau beveik dešimtmetis, kai reikalaujama paminklą iškelti už Ukmergės miesto ribų. Netikėta simbiozė: prie radikalių „Lietuva be nacizmo“ ir panašių organizacijų, prie buvusio užsienio reikalų ministro, VLKJS CK komjaunimo sekretoriaus Lino Linkevičiaus pastaruoju metu prisijungė ir TS-LKD vadovybė. Šių metų balandžio 28 d. Ukmergės meras Rolandas Janickas gavo TS-LKD pirmininko, užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio raštą, kuriame prašoma, kad, nepaisant J. Krištaponio nuopelnų, jam skirtas paminklinis akmuo būtų iškeltas už Ukmergės ribų. Neva autoritetingų Lietuvos ir tarptautinių istorikų tyrimai rodo, kad J. Krištaponis, būdamas Tautinio darbo apsaugos bataliono 2 kuopos vadu, asmeniškai prisidėjo prie nacistinės Vokietijos organizuoto civilių asmenų, daugiausia žydų tautybės, žudymo. Ministro raštas nuostabą kelia ne tik dėl to, kad kalbėdamas apie nusikaltimus žmoniškumui jis remiasi ne teisininkų, o neįvardintų istorikų išvadomis, bet ir dėl to, kad jo minimam asmeniui KriŠtaponiui Ukmergėje nėra jokio paminklo. Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, žuvusiam 1945-01-12d. kautynėse su gausia NKVD kariuomene, kuriam po mirties Lietuvos valstybė suteikė kario savanorio statusą ir pulkininko laipsnį. Taigi, paminklo KriKŠtaponiui iškėlimas, kaip to reikalauja ministras, reikštų Lietuvos, kaip teisinės valstybės, neigimą ir tai padariusiems iniciatoriams užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Nesulaukęs iš mero atsakymo G. Landsbergis pasiuntė į kovą savo viceministrą Mantą Adomėną, kuris jau nebeprašė, o viršydamas savo kompetenciją (jis Ukmergės miesto vadovus pavadino („valdžiuke“), griežtai pareikalavo jam nepavaldžių miesto vadovų iškelti paminklą.
Amerikos ambasadorius Lietuvoje ponas Robert S. Gilchrist
Manau, tokie Užsienio reikalų ministerijos vadovybės demaršai yra neatsitiktiniai, jie vykdomi dėl užsienio valstybių diplomatų spaudimo. Šiemet rugpjūčio 23 d. JAV ambasadorius Lietuvoje R. S. Gilchrist, kreipėsi į merą aiškindamas, kad Krištaponis jau žudė ne tik Baltarusijos, bet ir Lietuvos žydus (įrodymų šiam teiginiui pagrįsti nepateikė). O Izraelio ambasadorius Lietuvai Yossefas Lewy rugsėjo 23 d. Paneriuose, minint žydų genocido 80 sukaktį, kalbėjo dar neatsakingiau: neva Ukmergėje stovi paminklas, skirtas pagerbti masinį žudiką, provokiško bataliono savanorį, „savo rankomis skerdusį močiutes ir kūdikius netoli Minsko“.
Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
Kodėl mūsų Užsienio reikalų ministerija nereaguoja į tokį akivaizdų šmeižtą prieš Lietuvos pilietį ir visą valstybę, kodėl nepareikalauja diplomatų pagrįsti įrodymais tokius teiginius? Kita vertus, kas užsienio valstybių atstovus „maitina“ tokia dezinformacija – gal mūsų laisvės kovotojus šmeižianti žydų bendruomenės pirmininkė F. Kukliansky, neseniai pažadėjusi, kad paminklas Ukmergėje J. Krištaponiui bus nugriautas? Ko verta valstybė ir jos politikai, kurie savo istoriją patiki užsienio valstybėms arba antivalstybiškai nusiteikusiems, sovietinio paveldo neatsisakiusiems asmenims?
Siekdamas nuo nepagrįstų, užsakomųjų kaltinimų apginti garbingą Lietuvos karininką Juozą Krikštaponį pateikiu šiuos argumentus:
Juozas Krikštaponis kaltinamas dalyvavęs šaudant žydus Baltarusijoje. Kaltinimai paremti vien sovietų (KGB) dokumentais. KGB užsiėmė ne tik žmonių prievartavimais, kalinimais ir žudymais, bet ir propagandine veikla. Tad ar jų protokolai yra patikimas, pakankamas šaltinis galutinėms išvadoms? Nuo kada Lietuvoje teisinius verdiktus skelbia ne teismai, o politikai, diplomatai ir istorikai? Ar tokiais veiksmais mes labai skiriamės nuo sovietų Lietuvos „teisingumo“?
1948-1949 m. už sovietinių piliečių naikinimą sovietai nuteisė 40 bataliono karių, tačiau tardymų metu nei vienas jų nepaminėjo J. Krikštaponio. Tik praėjus 20-40 metų, t.y.1961 m.,1980-1982 m., du iš 14 apklausiamųjų (ne tardomų bataliono karių) prisiminė J. Krištaponį neva dalyvavus žydų žudynėse.
Ukmergėje paminklas pastatytas Juozui KriKŠtaponiui, Jono sūnui. O KGB dokumentuose žydų žudymu vienoje vietoje kaltinamas Juozas KriŠtaponis, Karolio sūnus, kitose – Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištaponis, kpt. J.Krištapavičius. Noriu priminti, kaip pavojinga remtis tokiais nepatikimais šaltiniais: praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje remdamiesi KGB šaltiniais pasaulinė spauda, politikai, buvo viešai nuteisę JAV gyvenantį ukrainietį Ivaną Demjanuką, vadino jį „Ivanu rūsčiuoju“, iš jo buvo atimta JAV pilietybė, nes jis neva vesdavo į mirties (dujų) kameras konclageryje kalinčius žydus. Ir tik Izraelio Aukščiausiasis Teismas išteisino Demjanuką, kai buvo pateikti įrodymai, kad KGB sąmoningai supainiojo asmenybes.
Giminės, artimieji, kaimynai pripažįsta, kad J. Krikštaponis buvo įtrauktas į nacistinės Vokietijos tautinį darbo batalioną, tačiau 1944 m. pabaigoje tardoma J. Krikštaponio sesuo Veronika Juodienė teigė, kad brolis visą laiką buvo Lietuvoje, nebuvo išvykęs į Baltarusiją, tarnavo generolo Povilo Plechavičiaus armijoje – Vietinėje rinktinėje ir savo tėviškėje net slapstėsi nuo raudonųjų partizanų. J. Krikštaponio dukterėčia pasakojo, kad jis pabėgo iš bataliono, nes netikėjo nei sovietais, nei vokiečiais. Vienas tardomas bataliono karys teigė, kad iš bataliono dezertyravo 57 asmenys. Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
Vokiečių okupacijos metu Juozas Krikštaponis išgelbėjo Bagnapolio kaimą nuo sudeginimo, o jo gyventojus nuo sušaudymo. Apie tai man ir kitiems liudijo mano klasės draugas Julius Čeponis. Raudonieji partizanai netoli kaimo nušovė 2 vokiečių karius, todėl vokiečiai, manydami, kad tai kaimiečių darbas, suvarė visus kaimo gyventojus ir ruošėsi sušaudyti. Tai sužinojęs Juozas Krikštaponis ir Lėno klebonas skubiai atvyko į būsimos egzekucijos vietą ir įtikino vokiečius, kad kaimo gyventojai nekalti.
Pasak liudijimų, J. Krištaponis nekentė vokiškųjų okupantų. Ukmergės restorane vokiečiams pavadinus valstiečius lietuviškomis kiaulėmis, Krikštaponis pagriebė už sprando 2 vokiečių karininkus ir ištrenkė pro duris nuo laiptų lauk. J. Krikštaponis 1942 metais vadovavo Ukmergės apskrities antinaciniam tautiniam frontui. Ukmergės krašto gyventojas M. Dirsė liudijo, kad artėjant antrajai sovietų okupacijai J. Krikštaponis buvo raginamas trauktis į Vakarus, bet atsisakė: liks tėviškėje ir kaip garbingas Lietuvos karininkas kovos už savo tėvynės laisvę.
1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje Juozas Krikštaponis tapo partizanų Vyčio apygardos vadu, apginklavo partizanus geriausiais ginklais ir 1945 m. sausio 12 d. didvyriškai žuvo mūšyje su NKVD kariuomene. Mūšyje žuvo 18 partizanų ir per 100 NKVD karių. Dar 12 partizanų sugebėjo iš apsupties žiedo pasitraukti. Vado brolis Jonas Krikštaponis buvo sunkiai sužeistas. Juos abu – žuvusio vado lavoną ir sunkiai sužeistą brolį – NKVD kariai išvežė į Ukmergę. Jų palaikų užkasimo vieta iki šiol nežinoma. Po mūšio kaimo žmonės iš ryto buvo išvaryti rinkti rusų karių lavonų: rinko juos po mišką, vežė prie kelio, o nuo kelio – į Taujėnus.
1945 m. sausio 12 d. NKGB generolas majoras P. Kapralovas pranešė generolui I. Tkačenkai, kad sunaikintas Krištaponio 30-ies partizanų būrys, nukautas vadas Jonas Krištaponis, Jono, 1912 m. gimimo, buvusios Lietuvos kariuomenės leitenantas, kuris vokiečių okupacijos metais buvo suimtas gestapo ir 3 mėnesius kalėjo Kauno kalėjime. Tačiau iš tiesų buvo nukautas Juozas Krikštaponis, o jo brolis Jonas buvo sunkiai sužeistas į krūtinę. Šis dokumentas yra ne tik dar vienas patvirtinimas apie abiejų brolių Krikštaponių didvyrišką kovą už Lietuvos laisvę, bet ir akivaizdus įrodymas, kaip kagėbistai painiodavo asmenis.
Žuvus Juozui Krikštaponiui jo graži sodyba liko tuščia. Atėjus pavasariui, iš Taujėnų atjojo rusų garnizono kariai uždegė trobesius, daržinę su javais, iškirto vaismedžius. Taip okupantai atkeršijo Lietuvos didvyriui, Lietuvos karininkui už neapsakomą meilę savo Tėvynei, savo kraštui.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
2015 m. Generalinė prokuratūra, įvertinusi Juozui Krikštaponiui mestus kaltinimus dėl tariamo žydų naikinimo, pranešė, kad tokie kaltinimai „nelaikytini abejonių nekeliančiais ir pakankamais įrodymais“. Pagal mūsų Konstituciją teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai, o valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose pateikia tik prokurorai, o ne politikai ar kitų valstybių ambasadoriai. Jei prokurorams neužtenka įrodymų, kad Juozas Krikštaponis kažkuo nusikalto, tai kodėl jo kova už Lietuvos laisvę turi būti paniekinta, o paminklas nukeltas? Kodėl Juozas Krikštaponis kai kurių politikų (E. Zingerio, L. Linkevičiaus, G. Landsbergio, M. Adomėno ir kt.) daromas kaltu be teismo sprendimo? Kodėl tokiu būdu ardomi valstybės konstituciniai pamatai ir šmeižiama Lietuvos laisvės kovų istorija?
Išleidžiamas trečiasis pašto ženklų blokas partizanams
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialas 2021-09-11 organizavo žygį Vyčio apygardos partizanų kovoms atminti. Žygio pradžia prasidėjo prie paminklinio akmens, skirto pirmajam Vyčio apygardos vado Juozo Krikštaponio, žuvusio 1945 m. Užulėnio miške, Taujėnų vlos, Ukmergės aps. atminimui. Dėkoju LPKTS Ukmergės filialo pirmininkei Aldonai Kalesnikienei už man suteiktą, pradedant žygį, įžanginį žodį. Džiaugiausi prie paminklo susirinkusių ukmergiškių, atvykusių ir kitų rajonų delegacijų gausa, ypač jaunimu. Prie paminklo buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakės. Kviečiu visus savo gimtojo miesto piliečius, šaulius, mokytojus, moksleivius nepraeiti abejingai pro didvyrio paminklą, sustoti prie jo, nulenkti galvą, padėti gėlelę, uždegti žvakutę, o svarbiausią apginti nuo besikėsinančių iškelti paminklą už Ukmergės ribų.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
Antradienį Vytauto Didžiojo karo muziejuje vyks Juozo Lukšos gimimo 100-osioms metinėms skirta konferencija.
Konferenciją pradės ir sveikinimo žodį tars muziejaus direktorė Rita Malinauskienė ir Juozo Lukšos sūnėnas Kęstutis Lukša. Pranešimus skaitys Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Greta Kučinskaitė, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktorius Vidmantas Vitkauskas, Lietuvos nacionalinio muziejaus istorikė dr. Aistė Petrauskienė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos politikos analitikas dr. Darius Juodis ir Kauno technologijos universiteto doc. dr. Ramūnas Skvireckas.
Konferencijos metu bus galima apžiūrėti ir tris parodas – „Laisvės architektas“, „Daumanto būrys. Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės rekonstrukcija“ ir Tomo Svirupskio kūrybos paroda „Platus miniatiūrų pasaulis“. Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Juozas Albinas Lukša gimė 1921 m. rugpjūčio 4 d. Prabėgus 25 metams J. Lukša oficialiai įstojo į aktyvių partizanų gretas. Jis iškart buvo paskirtas Tauro apygardos „Geležinio vilko“ rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku. Nuo įstojimo į aktyvias partizanų gretas, J. Lukša net kelis kartus kirto SSRS sieną, mokėsi ir praktikavosi NATO šalių žvalgybos mokyklose, užmezgė ryšius su lietuviais emigracijoje, Vakarams skleidė žinias apie rezistencinę kovą Lietuvoje. 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdis paskyrė J. Lukšą savo atstovu užsienyje.
1950 m. desantu grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Gynybos pajėgų štabo Žvalgybos skyriaus viršininku. J. Lukša žuvo kovodamas 1951 m. rugsėjo 4 d.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas
Rugsėjo 10 d. legendinio partizano Juozo Lukšos (1921–1951) atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Rytų ir Vidurio Europoje.
Rugsėjo 10 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Lietuvos Respublikos Seimu kviečia aptarti atminties diskusijoms svarbų istorinį reiškinį tarptautinėje konferencijoje „Ginkluotas antikomunistinis pasipriešinimas Rytų ir Vidurio Europoje 1944–1953 m.“
Lietuvos ir užsienio mokslininkai įžvalgomis ir naujausiais tyrimais dalinsis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius), o tiesioginę transliaciją bus galima stebėti Centro socialinių tinklų paskyroje.
Šiais metais yra prisimenamos 80-osios hitlerinio ir stalinistinio totalitarinių režimų susidūrimo išprovokuoto Antrojo pasaulinio karo, atnešusio daugybę kančių Vidurio ir Rytų Europoje gyvenančios tautoms, metinės.
„Galima sakyti, kad sudėtingas ir kruvinas laikmetis paliko kolektyvinę traumą prieš okupacinius režimus kariavusioms regiono visuomenėms“, – pristatydamas konferenciją teigia istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. „Tačiau kartu šis sunkus periodas atskleidė ryžtingas laisvės kovotojų gretas, kurių atminimo įprasminimas – mūsų, gyvenančiųjų laisvoje šalyje, pareiga“, – sako centro generalinis direktorius.
Partizaniniai karai Antrojo pasaulinio karo metais buvo dažnas reiškinys okupuotų šalių teritorijoje. Lyginamasis ginkluoto pasipriešinimo tyrimo aspektas aktualizuoja lietuviškosios rezistencijos unikalumą – pačią karo trukmę, laisvės kovotojų atkaklumą, valstybingumo lūžį ir šio dramatiško pokyčio politinį matmenį.
„Nusprendėme į Juozo Lukšos asmenį – Lietuvos partizaninių kovų fenomeną –pažvelgti plačiau, kaip tai atrodo bendrame su sovietiniais okupantais kovojusių valstybių kontekste“, – atkreipia dėmesį istorikė Ramona Staveckaitė – Notari. „Konferencijos temas galime suskirstyti į dvi dalis: viena skirta Juozo Lukšos asmenybei, jo veiklai, vaidmeniui laisvės kovose, o kitoje dalyje užsienio kolegos į ginkluotas pokario kovas pažvelgs iš savo šalių perspektyvų.“
Konferencijos apie partizaninį judėjimą plakatas
Konferencijos rengėjai tikisi, kad šis tarptautinis mokslinis renginys leis pažinti unikalią partizano Juozo Lukšos asmenybę, aiškiau suprasti lietuviškosios rezistencijos istorinį vaidmenį bei paskatins atviriau diskutuoti apie skaudžias istorines regiono patirtis, kurių klausimais aktualizuojami kultūriniai karai, priešinamos valstybės ir jų visuomenės.
Nuo 10.00 iki 16.00 val. truksiančiame renginyje penktadienį pranešimus skaitys centro istorikas dr. Darius Juodis, Juozo Lukšos tyrinėtojai Vidmantas Vitkauskas ir Jonas Ohman, dr. Tomasz Balbus (Tautinės atminties institutas, Lenkija), dr. Meelis Saueauk (Estijos istorinės atminties institutas), dr. Ainars Bambals (Nacionalinis Latvijos archyvas), Dr. Alexander Gogun (Berlyno laisvasis universitetas, Vokietija) ir dr. Andras Joo (Veritas institutas, Vengrija).
Konferencijos programa ir tiesioginės transliacijos nuoroda skelbiama adresu www.genocid.lt bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje. Konferencijos dalyviams užtikrinamas sinchroninis vertimas.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Šeštadienį Prienų rajone, Juodbūdžio kaime, vyks svarbiausias Juozo Lukšos-Daumanto metų renginys, minint laisvės kovotojo 100-ąsias gimimo metines. Renginio dalyvių lauks oficiali ir koncertinė programos, edukaciniai užsiėmimai, kareiviškos vaišės ir kitos pramogos, sakoma pranešime.
Minėjimo vieta pasirinkta neatsitiktinai – būtent čia, Prienų rajone esančiame kaime, gimė ir gyveno legendinis partizanas.
Po Šv. Mišių rengiamoje oficialiojoje minėjimo dalyje – Prienų miesto garbės piliečio vardo Juozui Lukšai-Daumantui suteikimas, valstybės vėliavos, 2020 m. plevėsavusios Gedimino pilies bokšte, įteikimas Garliavos Juozo Lukšos gimnazijai.
Renginio metu vyks pokalbiai apie J. Lukšos-Daumanto asmenybę ir jo vaidmenį rezistencinio pasipriešinimo judėjime, kuriuose dalyvaus krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas, laiškų skaitymai iš netrukus pasirodysiančios knygos „Apie anuos nepamirštamus laikus: Nijolės Bražėnaitės ir Juozo Lukšos susirašinėjimas“ (skaitys aktoriai Gabija Jaraminaitė ir Vaidotas Martinaitis), Lietuvos kariuomenės orkestro ir atlikėjų koncertas (dalyvaus Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė, folkloro ansambliai „Blezdinga“ ir „Ratilai“, solistė Girmantė Vaitkutė).
Organizatoriai kvies dalyvauti edukaciniuose užsiėmimuose, estafetėse, pamatyti rekonstruotas partizanų desanto uniformas ir ekipuotę, Lietuvos partizanų naudotą ginkluotę, karines ekspozicijas, parodą „Laisvės žvalgas“, užsukti į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro knygynėlį, paskanauti kareiviškų vaišių. Renginyje taip pat bus galima susipažinti su studijų Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje galimybėmis.
Šiandien sukanka 100 metų, kai 1921 m. rugpjūčio 4 d. Prienų raj., Juodbūdžio kaime, ūkininkų šeimoje gimė vienas žymiausių Lietuvos partizanų Juozas Lukša. Ta proga šie metai pavadinti Juozo Lukšos-Daumanto metais.
1953 m. į JAV pabėgęs sovietų pulkininkas G. Burlitskis Kongreso komisijoje apie Juozą Lukšą sakė: „jis buvo žinomiausias Lietuvos partizanų sąjūdyje ir pridarė mums daugiausia rūpesčių. Lietuvos gyventojai jį laikė tautiniu herojumi, jis turėjo milžinišką autoritetą tarp lietuvių“.
Į antisovietinę pogrindinę veiklą devyniolikmetis Juozas Lukša įsitraukė dar pirmos sovietų okupacijos metu, 1940 m. įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Architektūros fakultetą. Buvo Lietuvių aktyvistų fronto narys, už šią veiklą 1941 m. birželio 6 d. suimtas ir kalintas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime – dar iki SSRS–Vokietijos karo pradžios. Vokiečių okupacijos metais tęsė architektūros studijas ir dalyvavo jau antinacinėje veikloje, priklausė pogrindinei organizacijai Lietuvių frontas.
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą 1945 m. lapkričio mėnesį įstojo į Tauro apygardos partizanų gretas.
1946 m. pradžioje oficialiai paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Spaudos ir propagandos skyriaus viršininku: su kitais kovotojais leido laikraštį „Kovos keliu“, redagavo „Laisvės žvalgą“.
1946 m. birželio 6 d. kaip Lietuvių fronto narys pasirašė Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) įkūrimo aktą, nuo 1946 m. rugsėjo mėn. Vilniuje dalyvavo BDPS ir Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo (VGPŠ) organizacinėje veikloje. Svariai prisidėjo prie itin svarbios MGB (KGB) operacijos sužlugdymo – išsiaiškino, kad sovietai partizaninį judėjimą bandė sunaikinti per agentą Juozą Markulį-Erelį.
1947 m. sausio 12 d. paskirtas Tauro apygardosBirutės rinktinės vadu, vasario 15 d. jam suteiktas jaunesniojo puskarininkio laipsnis.
1947 m. gegužę kaip VGPŠ įgaliotinis kartu su Jurgiu Krikščiūnu-Vytautu perėjo SSRS–Lenkijos sieną, perdavė užsienio lietuvių organizacijoms partizanų dokumentus, informavo apie padėtį Lietuvoje ir grįžo atgal.
1947 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas Tauro apygardos Žvalgybos skyriaus viršininku, dar anksčiau jam suteiktas partizanų puskarininkio laipsnis.
Juozas Lukša – Daumantas. Prienų muziejus
1947 m. gruodžio mėnesį kartu su Kazimieru Pypliu-Audroniu, kaip BDPS Prezidiumo įgaliotiniai, antrą kartą prasiveržė pro geležinę uždangą į Vakarus. Ieškodamas kontaktų su lietuvių emigracijos atstovais lankėsi Švedijoje, Vakarų Vokietijoje, Prancūzijoje. Susitikimuose informavo apie okupuotos Lietuvos rezistencijos padėtį, mezgė ryšius su užsieniu, ieškojo materialinės paramos partizanams, 1948 m. liepos 7-9 d. dalyvavo lietuvių organizacijų atstovų pasitarime Baden-Badene.
1949 m. spalio 11 d. paskirtas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio (LLKS) įgaliotiniu užsieniui ir LLKS Visuomeninės dalies Politinio skyriaus viršininku.
1948–1950 m. mokėsi Prancūzijos ir JAV žvalgybų mokyklose.
1950 m. liepos 23 d. Vokietijoje vedė Nijolę Bražėnaitę.
Remdamasis bendražygių surinkta medžiaga parašė atsiminimų knygą „Partizanai už geležinės uždangos“, knyga išversta į anglų, švedų ir vokiečių kalbas.
1950 m. spalio 3 d. su kitais desantininkais grįžo į Lietuvą.
1950 m. lapkričio 25 d. paskirtas LLKS Vyriausiosios vadovybės Žvalgybos skyriaus viršininku. Tais pačiais metais apdovanotas 1-ojo laipsnio Laisvės Kovos Kryžiumi (su kardais), jam suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio garbės vardas.
1951 m. rugsėjo 4 d. žuvo MGB suorganizuotoje pasaloje Kauno rajono Pabartupio kaime. J. Lukšos palaikus sovietai paslėpė, užkasimo vieta iki šiol nežinoma.
1997 m. apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
Laikydamasis konspiracijos Juozas Lukša nuolat keitė savo slapyvardžius: užimdamas naujas pareigas pasirinkdavo naują slapyvardį. Pirmasis pogrindinis slapyvardis – Vytis, būdamas Birutės rinktinės vadu vadinosi Skirmantu, VGPŠ įgaliotiniu – Kęstučiu, antrą kartą eidamas į Vakarus – Skrajūnu, o grįžęs į Lietuvą – Mykolaičiu. Atsiminimų knygą pasirašė kaip Daumantas. Įvairiu laiku taip pat turėjo Juodžio, Kazimiero, Armino, Adam, Stan, Miko slapyvardžius.
Juozas Lukša legenda iš esmės tapo dėl dviejų sėkmingų prasiveržimų pro geležinę uždangą, todėl pateikiame jo paties rašytų atsiminimų ištraukas, kaip sudėtingai 1947 m. gruodį su bendražygiais veržėsi per SSRS (Kaliningrado srityje) – Lenkijos sieną ir kokie mitai apie tai sklido tarp lenkų.
—————————————————————————
„Tiltas dar buvo nuo mūsų apie šimtą metrų. Prie jo pastebėjome du sargybinius, kurie neramiai dairėsi aplink. Savo puikių maskiruočių dėka prislinkome visai arti jų. Rusai dėvėjo taukuotas „vatufkas“. Vienas buvo ginkluotas automatiniu šautuvu, kitas — paprastu. Paėmėme ant kryptukų. Ruseliai nors mūsų nematė, bet prieš mirtį kažko nervinosi.
Klemensas Širvys – Sakalas, Juozas Lukša – Skirmantas, Benediktas Trumpys – Rytis (iš kairės į dešinę).
Vietoje komandos pasigirdo mano automato šūviai. Prie „amerikankos“ prisijungė draugų ginklų daina. Rusai susvirduliavę smuko aukštelninki. Mes leidomės pirmyn. Mindaugas ir aš, laikydami apie aštuonių metrų atstumą tarp savęs, leidomės bėgti per tiltą. Ant tilto mus pasitiko atskubančių rusų dalinys. Vėl sutarškėjo mūsų meilužės, lydimos mirštančių rusų šauksmo: „Stojble…“
Mudu su Mindaugu jau buvome perbėgę tiltą ir sugulę anoje pusėje ant kelelio, kuris turėjo pusmetrio aukštumo vandens išgraužtus krantus, sudarančius mums labai gerą uždangą.
Feliksas ir Kariūnas sušoko į apkasus. Šarūnas ir Butautas slinko per tiltą. Jiems vos įpusėjus, abi pusės vienu momentu atidarė ugnį. Mindaugas ir aš iš vienos upelio pusės, Feliksas ir Kariūnas iš kitos kryžma ugnimi pliekėme penkiolikos rusų dalinį. Mūsų sutartinė ugnis niekais pavertė viršininko šūkavimą — „vpe-riod“ (pirmyn). Aš su Mindaugu pylėm be jokio pertrūkio, stengdamiesi pasitraukti kiek toliau ir užleisti savo pozicijas Šarūnui ir Butautui. Jiedu pliekė iš savo „liliputų“ klupsčiomis. Feliksas ir Kariūnas „turavojo“ iš apkasų. Ivanai, kaip akis išdegę, lipo į mūsų ugnį, nė kiek nepaisydami, kad jų draugas po draugo virto iš klumpių.
Butautas, nenorėdamas ilgiau gaišti pavojingoje pozicijoje ant tilto, dėjo paskutinį šuolį į kitą tilto pusę ir tuo momentu krito negyvas. Prie jo prišliaužęs Šarūnas patikrino mirties smūgį. Kelios automatinės serijos kulkos kliuvo jo krūtinėn ir galvon. Numetęs į upelį Butauto automatą, Šarūnas, kulkoms apie ausis zvimbiant, nušliaužė nuo tilto. Rusų ugnis kiek sumažėjo, nes apie aštuonis jau pakirtome. Nors jų ir dabar pajėgos dar buvo gausesnės, bet mus drąsino mūsų ginklų pranašumas. Aš su Mindaugu savo pozicijas jau buvome užleidę Šarūnui, o Feliksas ir Kariūnas, iššokę iš savo apkasų, šliaužė prie tilto.
Praretintos rusų pajėgos jau buvo bepradedančios slinkti atgal, kai Feliksą ir Kariūną netikėtai pradėjo spausti iš užpakalio atvykę nauji rusų daliniai. Felikso kuprinę, kurioje buvo prieštankinė granata, kliudė naujų pajėgų šūviai. Pasigirdo baisus sprogimas, pakilo sniego ir dūmų debesis, o vargšas Feliksas nespėjo nė aiktelti. Už kelių metrų gulinčiam Kariūnui net ginklas iškrito iš rankų. Jį susigriebęs, Kariūnas, palikęs savo draugo kūno likučius, keliais smagiais šuoliais perbėgo per tiltą.
(…) Mūsų nelaimė, Kariūnui bebėgant, priešo sprogstama kulka pataikė į dešinę koją. Pasigirdo jo paties balsas: „Kariūnas sužeistas“. Du iš mūsų pribėgo jo apžiūrėti. Žaizda buvo labai sunki. Kulka buvo išplėšus raumenis ir sutraiškius kaulą. Pradėjo temti. Rusų ugnis aptilo. Kariūnas smarkiai dejavo. Baltas sniegas pasruvo nuo kraujo. Perrišti žaizdos buvo neįmanoma, nes mūsų kalvą jau supo priešas. Reikėjo skubiai trauktis. Kariūnui nuo didelio kraujo nutekėjimo išseko jėgos ir viltis išlikti gyvam. Tai matydamas, jis ir pats sutiko atsiskirti. Su giliu skausmu širdyje turėjome su juo atsisveikinti amžinai. Jis palinkėjo mums laimės ir paprašė neužmiršti jo motinos. Visi skendėjome begalinėj klaikumoj, nepajėgdami sulaikyti ašarų. Pradėjus vis arčiau griausti rusų kulkosvaidžiams, palikome savo draugą, bekeliant aukštyn susisprogdinti paruoštą granatą.
Anoj skausmo vietoj trenkė granata, tikriausiai atėmusi ne tik Kariūno, bet ir keleto apspitusių ivanų gyvybes.
(…) Tik už kokių trijų kilometrų nuo sienos sustojome pailsėti. Jau buvo visai sutemę. Tik dabar išdrįsome pagalvoti apie mūsų paskutines valandas. Vos pajėgėme ištarti nusiraminimo žodžius, įkaitusiuose veiduose žybčiojo įdubusios akys, nė vienu lapo krustelėjimu nepasitikinčios. Tylą pertraukėm malda. Dėkojom Viešpačiui ir už tokią „laimę“. Tik dabar pasikeitėm keletu žodžių, bet jokia kalba nesirišo. Pajutom šaltį. Kautynių metu, belandžiodami po snieguotus eglynus, bešliauždami po sniegą ir kaip reikiant neužšalusius raistus, sušlapome kiaurai drabužius. Su sutemomis pakilo šaltis. Drabužiai sustingo. Pradėjome žygiuoti. Ant sienos supyškėjo trys paskiri šūviai. Atrodė, kad sargybiniai tik dabar aptiko mūsų pėdsakus ir davė ženklą sargybų įguloms.
(…) Ilgokai pasiderėję su ketvirtuoju lenkų ūkininku, susėdome į roges ir išvažiavome į rytus. Neilgai trukus pamatėme į mus artėjančias trejas roges. Pasirūpinome kaip galint geriau užmaskuoti savo uniformų ženklus ir ginklus, kad jie neblizgėtų mėnesienoje. Pirmosioms rogėms priartėjus prie mūsų pastebėjome, kad jose sėdėjo ginkluoti vyrai. Dar labiau stengėmės susigūžti, vis dar tikėdami, kad jie mus palaikys paprastais civiliais, ir prasilenksime geruoju. Bet deja…
Juozas Lukša rašo knygą
Prasilenkiant sujudo visos lenkų rogės, sutarškėjo užtaisomi automatai ir iš užpakalio mus pasveikino: „Stoj“.
Vienu akies mirksniu atsidūrėme iš rogių grioviuose, ir vietoj atsakymo mūsų ginklų ugnies liežuviai laižė „smalsiąsias“ roges. Arkliai atsistojo piestu ir sukrito ant kelio. Rogėse dejavo mirštantieji. Tik vienas turėjo laimės dar su gyvybės ženklais iššokti iš rogių ir, neiššovęs nė vieno šūvio, nudūmė per rūkstantį sniegą. Tokis buvo pirmasis pasisveikinimas lenkų su lietuviais partizanais. Šitaip sutvarkę pirmą pastotę be jokių savų nuostolių, įsitikinome, kad lenkai neturėjo jokio supratimo apie artimas kautynes.
Su pirmomis rogėmis susikibus, iš antrųjų ubistai iššoko ir susimetė į dešinėje kelio pusėje esančius trobesius. Keletas jų drąsiai sau traukė prieš mus, būdami visai tikri, kad nugalėtojai yra jų draugai iš pirmų rogių. Prie manęs prišoko iš už medžio išlindęs lenkų poručninkas ir užtaisydamas automatą sušuko: „Kto tam?“, lyg jis čia būtų nežinojęs, ko atvykęs.
Vietoj atsakymo trenkiau jam iš rankų ginklą, įrėmiau jam į pilvą savo „amerikanką“ ir sukomandavau aiškiau „Ruki v vierch“. Čia pat atsirado Mindaugas. Lenko automatą užsimečiau ant pečių. Mindaugas pylė jam į ausį ir, parodęs ranka kryptį, šūktelėjo: „Idz do djabta, panie poručninku“.
Poručninkas sudaužė kulnimis, kilstelėjo porą pirštų prie kepurės ir po kariško sukinio pasileido smagia risčia prie „sudirbtų“ rogių. Prasilenkdamas su paskui besitraukiančiu Šarūnu, jis vėl atmušė pagarbą ir vis nemažino Mindaugo nustatyto tempo.
Kiti lenkai, kurie buvo sulindę trobesiuose, mūsų su poručninku padarytas taikos sąlygas puikiai matė. Jie susiorientavo, kad mes esame jau visai prie jų, vietoj jų lauktų draugų. Jie į mus atidarė ugnį. Juos ir mus skyrė gal nedaugiau, kaip 25 metrai. Į jų ugnį atsakėme sava, tik daug tankesne. Kur tik iš už trobesių žybteldavo šūvis, ten atsakėme savo serijomis. Lenkų pasirinktos pašiūrėse ir tvartuose uždangos jau nieko neapsaugojo. Kur ilgiau sutelkdavome ugnį, ten paliko iš pastatų tik rėtis, šaudėme stati, nes priklaupti nebuvo kada. Mūsų partneriai pradėjo padrikai bėgti. Už trobų tęsėsi sniegu padengta įkalnė, kurioje pasipylė keliolika bebėgančių lenkų. Žinodami, kad bėgančiam ypač daug jėgų teikia kulkų zvimbimas apie ausis, nesigailėjome jiems „padėti“. Pylėme kuo plačiau ir, kol iš akių pranyko mirgą juodi taškai, grojom sutartinę.
(…) Dieną, kaip ir buvo laukta, apylinkėje siautė stiprūs kopų ir UB daliniai, ieškodami Lietuvos partizanų. Apsikarstę sunkiaisiais kulkosvaidžiais roges, jie nardė iš vieno ūkio į kitą, darydami kratas. Vidudienį užsuko ir į mūsų sodybą. Mes jau buvome gerokai įmigę, šeimininkas vos nenumirė iš baimės — suprantama. Nespėjo net mums pranešti, bet jo baimė buvo mūsų laimė. Lenkai išlandžiojo po kluoną, po tvartą, apieškojo rūsius, visus pirkios kambarius, išskyrus tą mažytį, nuošalyje esantą kambarėlį, kuriame mes miegojome. Atrodė, kad mus išgelbėjo popierių užklijuotos kambarėlio durys, kurios sunkiai išsiskyrė sienoje. Po tokios kratos mūsų priešai, pasiėmę pastotę, išvažiavo. Atbėgo žegnodamiesi šeimininkai ir, mus bučiuodami, pradėjo pasakoti apie tik ką įvykusį „stebuklą“.
Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.
Kūčių dieną vėl atsirado apylinkėj būriai milicininkų, pas šeimininką užsuko iš medžioklės grįžtą Suvalkų UBistai. Visi smarkiai keikėsi, kur mes galėję taip be pėdsakų pradingti.
(…) Stotyje grūdosi keliasdešimt žmonių. Šalia mūsų susibūriavę keli lenkai dalinosi paskutinių dienų įvykiais, susietais su mumis. Vienas pasakojo, kad per sieną perėję apie dvylika Lietuvos partizanų, ant sienos primušę krūvas rusų, Smolnikuose sudirbę į šipulius Rutkos, Vyžonių kopus, milicijos įgulas ir iš Suvalkų prisiųstas UB pajėgas. Kautynėse žuvęs pats Suvalkų komendantas, o Rutkos milicijos viršininkas patekęs į nelaisvę. Cypiškių milicija labai besidžiaugianti, kad jiems netekę su litvinais akis į akį susidurti. Ne vienam būtų netekę Kalėdas švęsti. Kas, kad kopai turėjo kiekvienose rogėse po sunkųjį kulkosvaidį: kiekvienas litvinas vilko daug geresnius. Su žmonėmis litvinai esą labai mandagūs, net už pastotes sumoką doleriais, kalbėjo apie mus lenkas, krapštydamas pakaušį.“
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išleido fotografijų albumo „Lietuvos partizanai 1944–1986“ antrąją laidą. Albumo sudarytojai – Dalius Žygelis ir Rūta Gabrielė Vėliūtė.
Pirmosios laidos (2018 m.) albumą galima rasti Vatikano bibliotekoje, jį prezidentė Dalia Grybauskaitė padovanojo popiežiui Pranciškui, 2019 m. lankydamasi Vatikane.
Albume sudėta 118 itin aukštos kokybės laisvės kovotojų nuotraukų, surinktų iš 23 šaltinių. Šiose, bene geriausiose, partizanų kovas, gyvenimą ir buitį atspindinčiose nuotraukose įamžinti visų Lietuvos regionų laisvės kovotojai.
Stendas, pasakojantis apie sunkią Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pasak sudarytojos R. G. Vėliūtės, „neveltui sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei dešimt kartų išgirsti. Vaizdas veikia sąmonę žymiai įtaigiau ir betarpiškiau už žodžius. Visuomet bus sakančių, kad partizanai buvo banditai. Tačiau užtenka įdėmiau pažvelgti į jų veidus išdidintose fotografijose ir savęs paklausti: ką matau? Plėšiko ir girtuoklio ar patrioto – kario, kovojusio už savo Tėvynės laisvę, portretą? Partizanai fotografuodavosi labai atsakingai, rimtai, stengdavosi perteikti svarbiausius kovos ir gyvenimo miške aspektus. Visame partizaninio pasipriešinimo nuotraukų archyve nėra išlikusių jų veiklą kompromituojančių fotografijų, kuriose kovotojai puikuotųsi nukautais priešais ar elgtųsi nekultūringai. Taip, yra žaismingų, linksmų fotografijų, tačiau ir jose užfiksuoti savo kovai pasišventusių, daugiausia jaunų, žmonių veidai. Mane stebina jų idealizmas: kokio aukšto dvasinio lygio tai buvo žmonės, jeigu net gyvendami karo lauko sąlygomis ir nuolat patirdami netekčių, mirties siaubą, vis tiek nuotraukose siekė atspindėti bent kiek šviesesnę savo gyvenimo pusę.”
Pasak sudarytojo D. Žygelio, atsirenkant fotografijas vienas pagrindinių kriterijų buvo jų kokybė, mat albume dauguma nuotraukų turėjo būti išdidinamos net iki keliolikos kartų. „Reikia prisiminti, kad originalios ano meto fotografijos paprastai buvo labai mažos, ilgiausia kraštinė – maždaug iki 7 cm., bet ir tokios pasitaikydavo retai. Nuotraukas išdidinus, pasimato jų detalės, iš veidų sklindanti emocija. Taip pat galima įsižiūrėti į žmogaus tipažą, jo amžių, etninius bruožus. Mūsų tikslas nebuvo nustebinti nematytomis partizanų fotografijomis, mums svarbu buvo surinkti kokybiškiausias ir emociškai pagaviausias partizanų fotografijas. Būtent tai ir yra šio fotografijų albumo išskirtinumas, o kartu ir naujas raktas į partizanų istoriją”.
160 puslapių albumą galima įsigyti LGGRTC virtualiame knygyne.
Kuršėnų apylinkėse rasti Lietuvos partizanų dokumentai, sudėti į metalinį Vokietijos kariuomenės dujokaukės dėklą. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.
Šiaulių rajone Kuršėnų apylinkėse rasti Lietuvos partizanų dokumentai. Juos, vykdant Vokietijos karių kapaviečių paiešką, gegužės 29 d. rado VšĮ „Kultūros vertybių globos tarnybos“ paieškos grupės narys Giedrius Nedzinskas.
Kaip papasakojo tarnybos direktorius Linas Kvizikevičius, dokumentai buvo rasti miškingoje drėgnoje vietovėje prie pelkės, sudėti į metalinį, 1937 m. Vokietijos kariuomenės dujokaukės dėklą, kuris galėjo būti skubiai įmintas į drėgną žemę, nes aptiktas tik apie 15–20 cm gylyje, o vienas dėklo galas kyšojo žemės paviršiuje.
Lietuvos ypatingasis archyvas praneša, kad atliekant pirminę iš dėklo ištrauktų dokumentų apžiūrą nustatyta, jog jame sudėtas pluoštelis dokumentų, pora sąsiuvinių, daug nenaudoto kopijuojančio popieriaus (kalkės), pluoštas švaraus popieriaus ir keletas tuščių vokų. Dalies dokumentų iš dėklo ištraukti nepavyko, nes jie prilipę prie dėklų sienelių. Ištrauktų dokumentų fizinė būklė bloga, nuo ilgo buvimo drėgmėje popierius sulipęs, todėl restauratoriai net nebandė dokumentų atskirti. Pavyko perskaityti tik vieno dokumento „LI-GU, PO ir KU Rj ir Kp vadovybių sueigos darbotvarkės“ pirmą lapą.
Tiksliai nustatyti, kokio partizanų junginio dokumentai buvo sudėti į dėklą, pavyks tiktai pradėjus juos restauruoti, teigia Lietuvos ypatingasis archyvas.
Pagal radimo vietą galima spėti, kad dokumentai galėtų priklausyti Žemaičių apygardos Vytenio rinktinei, Kuršėnų apylinkėse veikusiai 1945–1951 m.
Rasti dokumentai bus restauruojami Lietuvos valstybės centriniame archyve, o juos restauravus saugomi Lietuvos ypatingajame archyve.
Prieš 2020 m. Seimo rinkimus ne viena partija savo programoje didelį dėmesį žadėjo skirti švietimui. Po rinkimų susiformavusi valdančioji koalicija paskelbė bendrą pareiškimą, kuris lyg ir patvirtino, jog naujoji vyriausybė iš tikrųjų rimtai žiūri į švietimo problemas ir imsis jų sprendimo.
Deja, karantinas pakoregavo daugelį vyriausybės planų, ir pirmoje vietoje kol kas – rūpesčiai dėl paties švietimo bei ugdymo proceso reguliavimo karantino sąlygomis. Tačiau atskrido ir žvali kregždutė, ant sparnų atnešusi naujos istorijos programos pagrindinėms mokykloms projektą (toliau – Programa).
Sunku pasakyti, kuri programa iš pagrindinėje mokykloje dėstomų dalykų skubiausiai reikalinga peržiūros ir atnaujinimo, bet istorijos programa tikrai buvo aštriai kritikuojama ne vienus metus.
Kuo bloga buvo ligšiolinė istorijos programa?
Dar 2012 m. LR Seime vyko konferencija, skirta tautos istorijai ir jos sklaidai. Jame pranešimą skaitė mano bendravardė ir kraštietė, istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pateikusi ir pastabų, ir konkrečių pasiūlymų.
Pedagogė pasigedo dėmesio baltų genčių istorijai. Jei Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus, tai baltų istorijai pagal programą – vos kelios pamokos: „Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorija visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“,- sakė J. Litvinaitė.
Programa neteikė vilties, kad moksleiviai gerai išmoks ir mūsų kultūros istoriją. Mokytoja siūlė papildyti programas baltų ir lietuvių kultūros istorija, nes Lietuvos valstybės šaknys – baltai, jų unikali kultūra, ir jei išlikusios dvi baltų tautos, dvi valstybės „nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.
Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kritikos susilaukė ir prasti vadovėliai. Juose, mokytojos-ekspertės nuomone, nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“, „vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – teigė J.Litvinaitė.
Padėčiai taisyti mokytoja – ekspertė siūlė:
*suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu;
* organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą;
*kitaip vertinti vadovėlių kokybę: jei vadovėlis neugdo pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.
Ar buvo atsižvelgta į jos pastabas ir siūlymus? Deja…
Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.
Dar po poros metų kantrybė trūko kitam istorikui ekspertui, vienam geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui. 2014 m. jis „Delfi“ svetainėje paskelbė straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų“.
Jau vien pavadinimas rodo, jog S. Jurkevičius turi dar daugiau priekaištų tiek šiuolaikinės istorijos mokymo programoms, tiek ir vadovėliams (pvz.: „Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai“).
Tačiau jo straipsnyje nestinga ir naudingų siūlymų.
Pavyzdžiui, dėmesio vertas siūlymas istorijos mokymą sieti su atitinkamos istorinės epochos literatūros kūriniais, kurie gali iliustruoti sausus istorijos faktus. S. Jurkevičiaus nuomone, reikėtų derinti ne tik šių disciplinų laikotarpius, bet ir privalomų skaityti kūrinių sąrašus: pavyzdžiui, būtų labai prasminga, kad mokiniai perskaitytų Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, būtų susipažinę bent su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“ ar galiausiai su mokiniams tikrai prieinamu ir patraukliu Eriko Marijos Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“. Toks mokymo pobūdis, kai istorija yra atsiejama nuo literatūros ir abi disciplinos paverčiamos savitikslėmis, ne tik ne padeda, bet, S. Jurkevičiaus nuomone, dargi trukdo puoselėti mokyklose žmogaus moralę ir vertybes.
Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pedagogas greičiausiai teisus, tik pasigedau siūlymo per literatūros kūrinius pažvelgti ir Lietuvos istoriją. Manau, jog suminėtų garbingų autorių kūrinių kompaniją labai gražiai papuoštų Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“.
S. Jurkevičius atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, mokymo programos buvo paremtos „nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai‘ – reziumuoja pedagogas. Jo nuomone, „istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo“, nes istorijos programų autorius kamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų“.
Plaukimo istorijos paviršiumi rezultatas toks, kad didelė dalis mokinių nesugeba ne tik įsiminti elementarių istorijos faktų, bet ir suprasti Lietuvos ir pasaulio istorijos esminių problemų. Kaip parodė tų metų istorijos brandos egzamino statistinė analizė, net 74 proc. abiturientų nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia institucija išrinko Lietuvos Tarybą! O į klausimą, kokia buvo santvarka iki nepriklausomybės atkūrimo, nesugebėjo atsakyti apie 92 proc. mokinių.
Aukštesnieji gebėjimai literatūros ir istorijos pamokose, S. Jurkevičiaus įsitikinimu, gali būti pasiekti tik pradėjus skaityti literatūros kritikos tekstus ir istorikų analitinius darbus. Tokių tekstų skaitymas padėtų ugdyti kritinį mąstymą bei brandesnį tekstų suvokimą. O šiandieniniai mokiniai nežino nei žymesnių istorikų, nei supranta, kaip turi atrodyti rimtas istorinis tekstas. S. Jurkevičius ne be pagrindo teigia, jog tik gebėjimas analizuoti ir vertinti ugdo brandų ir pilietišką žmogų, kuris geba savo mintis reikšti ne emocijų pliūpsniais, nukreiptais į asmenį, bet argumentais paremta nuomone ir gerai apgalvotomis išvadomis. Tai, jo nuomone, „yra sudėtingiausia mokymo sistemos dalis, kuri Lietuvos mokyklose iš esmės yra paliekama nuošalyje“.
Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Vidmanto valiušaičio veikalas. Slaptai.lt nuotr.
Pedagogas atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklose „šiandien vis dar sudėtinga ir nedrąsu kalbėti apie 1926 m. valstybės perversmą, 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kažkodėl partizaninis pasipriešinimas kelia irgi tam tikrų problemų, jau nekalbant apie sovietmetį“.
Ir, galiausiai, nuskamba nerimą ir susirūpinimą kelianti išvada, tolygi nuosprendžiui visam istorijos (ir ne tik istorijos) mokymui mokyklose: „Šiandien kaip niekada matome, jog realios padėties iškreiptas suvokimas ir noras diegti abejotinos vertės naujoves duoda tam tikrus rezultatus. Vis labiau klampinam mokinius į neraštingumo ir analfabetizmo liūną, negebėjimą mokytis ir suprasti, kad tik atkaliu darbu galima pasiekti gerus rezultatus. Prastos mokinių žinios rodo latentinę diagnozę, kad didžioji Lietuvos mokinių dalis yra verčiami mankurtais, nežinančiais elementariausių savo tėvynės ir tautos istorijos faktų. Galiausiai toks mokymo procesas formuoja intelektinę tinginystę ir žemą intelektualinio gyvybingumo lygį tiek mokinių, tiek ir mokytojų“.
Galų gale negaliu nepacituoti istorijos „vartotojo“, žinomo advokato Vytauto Sirvydžio nuomonės: „Kai skaičiau savo dukrų istorijos vadovėlius, joms besiruošiant egzaminams, pasak klasiko, “verkė iš skausmo širdis”. Jokio dėmesio Lietuvos viduramžiams, klasikinė polonofilija. Savo tikrųjų didvyrių – partizanų ignoravimas ir nutylėjimas“.
Tad suprantama, jog tokių vertinimų šviesoje labai rūpi, ką nauja, ką gera siūlo naujoji istorijos programa pagrindinėms mokykloms.
Tokią analizę profesionaliau galėtų atlikti patys istorijos mokytojai, ne vienus metus teikę moksleiviams istorijos žinias pagal įvairias programas. Bet jie (kol kas?) tyli. Aš gi galiu kalbėti tik apie tai, kas net ir ne specialistui kelia nusistebėjimą, klausimus ir net atmetimą.
Teikiamos naujos Programos įdomybės
Į akis krenta tai, jog programos autoriai labai stengėsi atsižvelgti į pageidavimus, kad mokiniai išmoktų rašyti argumentuotą analitinį tekstą. Tačiau tai daroma labai negrabiai, itin formalizuotai, paviršutiniškai, be aiškaus adresato.
Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavyzdžiui, vienas uždavinių pagrindinio (!) lavinimo mokykloms formuluojamas taip: [mokiniai] „mokosi rinkti, dokumentuoti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie istorinius įvykius, pateikti jų vertinimą; skirti ir nustatyti pagrindinius istorinio šaltinio ir istorinio teksto bruožus; apmąsto demokratijos, pilietiškumo ir laisvės idėjų bei jų alternatyvų istorinę raidą ir reikšmę praeityje ir šiandieniniame gyvenime; įžvelgia [?! – J.L.] skirtingas istorinių įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų vertybines bei ideologines priežastis“.
Visa tai skambėtų labai neblogai, jei užmirštume, jog tokie uždaviniai keliami pagrindinio ugdymo mokykloms, kuriose vyriausi mokiniai – dešimtokai. O juk su taip suformuluotais uždaviniais sunkiai susidoroja net studentai – istorikai bei politologai (kai kurie, beje, taip ir neišmoksta…).
Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Itin nustebino skyrelis, pavadintas „Kompetencijų ugdymas istorija“ bei jo poskyris „Kompetencijos raiška“. Ten skaitome: „Ugdymo procese mokiniai kelia mokymosi uždavinius [pagirtina – J. L.], planuoja mokymosi ir istorijos šaltinių tyrimo veiklą, pasirenka mokymosi šaltinius ir mokymosi būdus. Kelia probleminius klausimus, kritiškai atsirenka informacijos šaltinius, atlieka tyrimą ir pateikia pagrįstus atsakymus. Siekia įvairiais aspektais (?! – bet ar visi pedagogai susigaudo tuose aspektuose?) nušviesti pasirinktą nagrinėti problemą ar klausimą“. O poskyryje apie kūrybiškumo kompetenciją tikimasi, jog devintokai ar dešimtokai sugebės nustatyti „Lietuvos ir Europos įvykių ir reiškinių priežastis“, įvertins „jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorijos kaitai“.
Na, gal kuris nors iš jų sugebėtų „iškalti“ vadovėlyje pateiktas „įvykių ir reiškinių“ priežastis ir t.t., bet kad tai atliktų patys, savarankiškai?! Nebent jei dauguma mūsų moksleivių – neatpažinti, užsislaptinę genijai…
Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje”
Toks įspūdis, kad šitas ir kiti panašūs programos „gabalai“ nurašyti nuo programų istorijos bakalaurams ar net magistrams. Kai pasidalijau savo spėjimu su istorijos mokytojais, jie tik gūžtelėjo pečiais, atseit, jie prie panašių, realybės neatitinkančių, abstrakčių frazių jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio… O aš negaliu nekreipti dėmesio, nes išugdžius tokias ir kitas Programoje sudėtas kompetencijas, galima būtų uždaryti istorijos fakultetus. Pasiekus Programoje nubrėžtus tikslus ir išsprendus išsikeltus uždavinius, tokie išprusinti dešimtokai be papildomų laiko ir finansinių sąnaudų drąsiai galėtų užimti mokytojo vietą istorijos kabinete, sutaupydami lėšų atitinkamų specialistų rengimui universitetuose.
Juokauju, žinoma: juk tam, kad žmogus išmoktų, sugebėtų nustatinėti įvykių, reiškinių priežastis ir pasekmes, jis privalo sukaupti itin nemenką žinių bagažą, įgyti savarankiško tiriamojo darbo įgūdžius. Tam reikia ir daug laiko, ir asmeniškos gyvenimo patirties – ko kaip tik labai stokoja pagrindinių mokyklų ir net gimnazijų moksleiviai.
Nesunku prognozuoti, kad įdiegus naują Programą, moksleivių žinios apie Lietuvos istoriją bus dar skurdesnės, negu iki šiol. Ir šios Programos autorius tebekamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų“. Lietuvos istorija, išdraskyta, išskaidyta gabaliukais skirtingose klasėse, nuo penktos iki dešimtos, tiesiog skęsta ir nyksta skęsta kitų šalių, viso pasaulio istorijos faktų pertekliniame margumyne ir yra praradusi daug Lietuvos istorijai svarbių faktų, įvykių, asmenybių.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Labiausiai Programoje šokiravo tai, jog nuograužose, skirtose Lietuvos istorijai, praktiškai nebeliko nieko, kas primintų, kad Lietuvos valstybė nuo seniausių laikų buvo sudaryta iš dviejų kunigaikštysčių, Lietuvos ir Žemaičių. Net po unijos su Lenkija Lenkijos karaliai prie savo titulo, be Lietuvos kunigaikščio, prisijungdavo ir Žemaičių kunigaikščių titulą – ko, matyt, nežino Programos kūrėjai.
Nebeliko vietos žemaičių indėliui į kovą su rusinimu (Kražių, Kęstaičių skerdynės), į lietuviškos raštijos ir pirmųjų mokslo darbų žemaičių – lietuvių kalba kūrimą. Nė vienoje klasėje neužsimenama apie iškiliausią ano meto asmenybę, eruditą kunigą, vienuolį, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kaip ir apie visą Kretingos pranciškonų vienuolyną, kuris buvo tapęs aktyviausiu slaptos lietuviškos literatūros platinimo židiniu; nebeliko Varnių, vieno pirmųjų, ryškiausio lietuviškos kultūros centro, nors vyskupas Motiejus Valančius, kad ir puse lūpų, bet paminimas, kartu su pirmos Lietuvos istorijos lietuvių – žemaičių kalba autoriumi Simonu Daukantu.
Simonas Daukantas. Wikipedia.org
Bet ko tikėtis iš istorijos, kurios mokymosi turinys V-ai klasei apibrėžiamas taip: „Praeitis, dabartis ir istorijos mokslas. Lietuva Europoje: asmuo, bendruomenė, valstybė“? Tarsi esminis ir vienintelis Lietuvos kaip valstybės nuopelnas yra tik tas, kad ji – Europoje? O ar yra dar kita Lietuva, ne Europoje? O gal Lietuvomis vadintinos lietuvių bendruomenės Amerikos ar Australijos žemynuose?
Gilinantis į Programą stiprėja įspūdis, jog Lietuva programos autoriams yra kažkoks lyg atsitiktinai parinktas taškelis Europos platybėse, nes skurdžios, fragmentiškos žinios apie to taškelio istoriją, asmenybes nukišamos kažkur į paskutines eilutes. Štai V-je klasėjetemai „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė“ laiko skiriama tiek pat, kaip ir temai „Abiejų tautų Respublika“, o kai taip planuojama, tai suprantama, kad nebelieka laiko tokiai „smulkmenėlei“, kaip Žemaičių kunigaikštystė ir žemaičiai. (Prisipažinsiu, labai norėčiau išgirsti, kaip mokiniams bus aiškinama Lietuvos valstybės kovų su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais istorija, nutylint didvyrišką ir dramatišką žemaičių vaidmenį tose kovose…).
Gvildenant temą „Kelias į nepriklausomybę“, tarp „Nepriklausomos Lietuvos valstybės tėvų ir motinų“, žinotinų penktokams, nebeliko Jono Basanavičiaus. Jis iš užmaršties išnyra tik dešimtokams skirtose temose.
Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Temoje „Ką pasakoja svarbios XX a. Lietuvos ir Europos istorijos atminties vietos ir žmonės“ yra Aušvicas ir Černobylis, bet nėra Rainių, o tarp jaunuolių, kurie, Programos autorių nuomone, kūrė XX-XXI a. istoriją, yra Icchokas Rudaševskis, amerikiečių sportininkė – sprinterė Vilma Rudolph, bet nėra garsiausio lietuvių boksininko Algirdo Šociko, krepšininkų Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio, nėra dar gi jaunojo Romo Kalantos, nors jo auka itin stipriai buvo supurčiusi „tautų kalėjimą“ – SSSR.
Temoje „Antrojo pasaulinio karo baisumai vaikų ir suaugusiųjų istorijose“ nedovanotinai nutylėta „vilko vaikų“ tragedija…
Atskirai išskirta tema „Lietuva ir lietuvybė pasaulyje“, kurioje siūloma nagrinėti lietuvybės centrą Čikagoje bei svarbų lietuvybės simbolį bei gelį, bet pamirštamos etnines lietuvių salos Lenkijoje ar Baltarusijoje ar lietuviškai ornamentuoti kryžiai, rūpintojėliai, statomi visame pasaulyje, kur tik susikuria didesnės lietuvių bendruomenės.
Programa VI-ai klasei. Temoje „Jausmai ir emocijos istorijoje“ siūloma gvildenti meilės, džiaugsmo, liūdesio, atjautos jausmus, iliustruojant juos garsių žmonių meilės istorijomis, (pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto ir pan). Bet ar tikrai šeštokams būtinos tos meilės istorijos? Gal jos labiau tiktų aštuntokams ar devintokams, su atitinkamu auklėjamuoju prieskoniu? O šeštokų emocinį pasaulį labiau praturtintų pavyzdžiai, išryškinantys tuos jausmus, be kurių valstybės kūrimas ir gynimas neįmanomi: patriotizmas, didvyriškumas, ištikimybė bei jos antipodas – išdavystė. Bet apie juos Programoje – nė žodžio! Kaip ir nė žodžio apie Margirį ir Pilėnus… O ko verta bus valstybė, jei nauja jos piliečių karta nežinos, kas yra patriotizmas?
Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Supažindinant šeštokus su šventinėmis Europos tradicijomis,jie bus „turtinami“ žiniomis apie Vienos valsą ir Venecijos karnavalą, bet nieko-o-nieko nekalbama apie Dainų švenčių tradicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose Europos šalyse. Gal tuo norėta pabrėžti, kad į Europos kultūrą Lietuva jokių tradicijų neįnešė?
Programoje palyginti nemaža dėmesio skiriama žydams „litvakams“, bet kitoms į Lietuvą atkeliavusioms tautinėms grupėms – lenkams, baltarusiams, rusams, netgi karaimams ar totoriams, kurie Lietuvos valstybės istorijoje suvaidino ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei žydai – jokio dėmesio. O paskui piktinsimės, kad lenkai Lietuvoje skelbiasi esą skriaudžiami?
VII klasės programoje įvedama tema „Baltų gentys“, bet laiko tokiai lietuviams svarbiai temai gvildenti skiriama tiek pat, kiek ir žydų įsikūrimui Pažadėtoje žemėje ar Antikos kultūriniams ženklams, ir mažiau, nei valstybės ir valdžios santykiams senovės Rytų civilizacijose. O baltų kultūroms svarbi tema apie piliakalnius net iškeliama už pagrindinės programos ribų į rekomenduojamas papildomas temas, šalia hinduizmo, šintoizmo bei Indijos civilizacijos. Deja, J.Litvinaitės pastabos apie menką dėmesį baltų kultūroms liko neišgirstos.
Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.
VIII klasei numatyta tema apie viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus – Lietuvos valstybės kūrimosi, klestėjimo ir smukimo intensyviausią laikotarpį. Tačiau Lietuvą sunku net įžiūrėti aibėje kitų Europos valstybių istorijų, ir to nedėmesingumo nepajėgi kompensuoti tema „LKD paveldas už dabartinės Lietuvos ribų“, nes etninės lietuvių žemė taip ir liko už Programos ribų? O gal Programos kūrėjai apie jas patys nieko nežino?
Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
IX klasei numatyta tema „XIX a. politinė Europa…“ su jos revoliucijomis ir tautiniais sąjūdžiais. Suminimas ir „Nacionalinis judėjimas Lietuvoje“, bet realiai jis pranyksta „šeštąja“ sese tarp kitų penkių, lyg nebūta Varnių šviesos ir Kražių, Kęstaičių skerdynių, nei Kretingos vienuolių ir kunigų, kurių veikla į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir rašymą įtraukė net ir grafaitę Mariją Tiškevičiūtę… Bet Programos kūrėjų nuomone, Lietuvos moksleiviams svarbiau žinoti apie Vienos kongresą ar nacionalinių valstybių kūrimąsi Italijoje ir Vokietijoje…
Kas galėtų paaiškinti, kodėl programoje daugiau laiko numatyta ATR, o štai savarankiškai egzistavusiai LDK – kur kas mažiau? Kad įkaltų moksleiviams į galvą, jog savarankiškos Lietuvos valstybės kaip ir nebuvo, o jei buvo, tai vis sąjungoje su kuo nors?
XVIII-XX a. nematerialųjį paveldą Lietuvoje siūloma nagrinėti per Mykolo Riomerio, Česlovo Milošo, Ježi Giedrojco asmenybes, dėl kurių neturėčiau pretenzijų, jei programos autoriai nebūtų pamiršę Oskaro Milašiaus, kuris buvo ne tik kūrėjas, rašytojas, bet ir tarnavo Lietuvos valstybei, eidamas diplomatines pareigas Prancūzijoje (buvo Lietuvos diplomatinis sekretorius, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje ir t.t.), todėl jo nuopelnai Lietuvos valstybei, jos istorijai gerokai didesni nei, sakykim, jo gerbiamo bendrapavardžio.
Lietuvos didvyris Romas KalantaVyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
X klasei numatyta tema „Pasaulis padalintas geležinės uždangos“, tačiau tokiam unikaliam visai Rytų Europai reiškiniui – Lietuvos partizanų karui su SSSR – laiko vėl, kaip ir senojoje programoje, skiriama nepateisinamai mažai, mažiau nei ginklavimosi varžyboms ar Karibų krizei. O kai nagrinėjamos socialistinio lagerio krizės, prisimenami Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai, bet nė žodžio – apie įvykius Gruzijoje (Sakartvele), po kurių Sovietų armijoje buvo išformuotos nacionalinės divizijos, nepri(si)menami įvykiai Kaune per Vėlines, Romo Kalantos susideginimas, nors tie įvykiai, ugdant moksleivių pasididžiavimą savo tauta, nelyginamai svarbesni, nei Karibų krizė ar sukilimas Vengrijoje.
Nerasta vietos ir katalikų bažnyčios vaidmeniui Lietuvos laisvėjimo procese, neminimi nei KGB nužudyti kunigai, nei ilgai gyvavęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Atrodo, kad per Lietuvos istoriją vėl pervažiavo KGB cenzūros tankai.
Iš skyriaus apie XX a. trauminę atmintį ir jos paveldą Lietuvoje išcenzūruota Rainių tragedija, nors suformuluota speciali tema „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais.“
Pastabų sąrašą galima būtų tęsti ir tęsti. Bet jau ir išsakytųjų pakanka tam, kad profesorius Eugenijus Butkus, prieš pat pasirodant programai suformulavęs klausimą „Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu?“ įsitikintų, kad naujoji Programa faktiškai padėties nepagerino, ir padėtis lieka tokia, kaip ir jo išsakytoje išvadoje: „Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą. Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi“ (15min.lt).
Post scriptum
Šiandien visuomenėje nuolat eskaluojamos grėsmės mūsų valstybės savarankiškumui ir laisvėms, kurios kyla iš agresyviai nusiteikusios kaimynės-didvalstybės. Kas gali padėti atsilaikyti prieš srautą priešiškos informacijos, kuri dažniausiai primena dezinformaciją? Tai rūpi ne tik politikams, bet ir šviesiems mūsų visuomenės protams, kuriems mūsų tautos ir valstybės ateitis rūpi ne todėl, kad už tai jiems atlyginama sočia biurokrato duona, bet dėl jautrios pilietinės ir tautinės sąžinės.
Filosofo Krescencijaus Stoškaus nuomone, informacinį imunitetą nuo priešiškų mums valstybių „minkštųjų galių“ būtų pajėgussuformuoti tautinis patriotinis ugdymas, tačiau filosofui kyla pagrįstas klausimas: „Kiek ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms?“
Kaip liudija pastarųjų dienų skandalas dėl profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymo lietuvių ir žydų santykių klausimu bei aptartoji Programa, ši tema ne tik ne prioritetinė, bet ji apskritai eliminuojama iš visuomenės sąmonės, pradedant jauniausia karta.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas, ištikimas Lietuvos kultūros vertybių kolekcininkas Vilius Kavaliauskas neabejoja, kad: „geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai“. Ir priduria: „Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų – važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek./…/ Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-sios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką“.
Galima pridurti – bijom net savo pačių valstybės istoriją iškelti į pirmą planą ir blaškome savo vaikus po pasaulio istorijas, jų užkulisius, tarsi kokius benamius, betaučius, menkesnius už visas kitas tautas ar jų atplaišėles Lietuvoje.
Istorikas, politologas, politikas Povilas Urbšys primena, jog dar 2006 m. Seime buvo priimtas nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Tik ilgainiui dokumentas liko tuščia deklaracija, nes Seimas nuo gerų ketinimų nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvo sukurptas 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su tautiniu ir patriotiniu ugdymu.
Gal kada nors tokio ugdymo ir būta, bet kai prie švietimo ir mokslo buvo dar prijungtas ir sportas, iš patriotinio ugdymo nebeliko nei ragų, nei nagų. Apie tai liudija čia analizuotos Programos projektas. Tai, beje, pastebėjo ir P. Urbšys: „pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija [ignoruoti galima ir nesiginčijant – J.L.], švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė NEFORMALAUS ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas (p. Urbšys, matyt, turi galvoje senąją programą… – J.L.) kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų“.
Bet viso to nežino (ar kažkieno užsakymu ignoruoja) Programos autoriai.
Jie ir bus tie, kurie, vykdydami užkulisinių Lietuvos politikos formuotojų nurodymus (na, negali būti, kad jie tai darė savo nekompetencijos ribose!), ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę ir patriotiškumą, kuris, beje, kartu su užsispyrimu ir nenuolankumu sudaro žemaičių etninės tapatybės šerdį.
Nuotrauka, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodį Žagarės aikštėje išniekinti partizanų kūnai. Lietuvos ypatingasis archyvas
Lietuvos ypatingasis archyvas pristato unikalią nuotrauką, kurioje užfiksuoti 1945 m. gruodžio mėn. Žagarės aikštėje sumesti nukauti Lietuvos partizanai. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta data ‒ 1945 m. gruodžio 8 d.
Tokios nuotraukos yra labai retos, nes NKVD‒NKGB pareigūnai panašius vaizdus fotografavo retai, o eiliniams gyventojams už tokių faktų fiksavimą grėsė tremtis arba ilgi metai lagerio.
Stepulaičių šeimos tremties byloje, kurioje rasta ši nuotrauka, nurodyta, kad maždaug 15 partizanų buvo nukauti per 1945 m. gruodžio pradžioje Žagarės valsčiaus Judraičių miške sovietinio saugumo surengtą karinę-čekistinę operaciją.
Tarp nukautų partizanų liudininkai vėliau atpažino Žagarės valsčiaus Martyniškių kaime gyvenusius tris brolius Arlauskus ir iš Šiaulių apskrities Gruzdžių valsčiaus kilusius keturis brolius Kundrotus. Šie partizanai 1944‒1945 m. lankydavosi Žagarės valsčiuje, Juodeikių kaime gyvenusių Stepulaičių namuose.
Juozas ir Marcelė Stepulaičiai bei du nepilnamečiai jų vaikai už partizanų slėpimą, aprūpinimą maisto produktais bei kitokios materialinės pagalbos teikimą, 1951 m. rugsėjo 20 d. buvo ištremti į Irkutsko srities Tyretės rajoną. Iš tremties šeima sugrįžo 1958 m. pradžioje.
Nukautų Lietuvos laisvės kovotojų kūnų niekinimas yra vienas skaudžiausių pokario Lietuvos istorijos epizodų, taip pat – vienas brutaliausių komunistinio režimo nusikaltimų. Pokario metais Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse numesti žuvusių partizanų kūnai gulėdavo po kelias dienas, o kartais net ir ištisas savaites. Toks ciniškas sovietų valdžios elgesys turėjo atgrasyti Lietuvos gyventojus nuo priešinimosi okupaciniam režimui.
Kūnų niekinimas turėjo ir „operatyvinę prasmę“. Taip saugumas siekė išsiaiškinti žuvusių partizanų artimuosius, gimines bei žmones, palaikiusius ryšius su antisovietinio pogrindžio dalyviais. Kiekviena sūnų apraudanti motina, kiekvienas ilgesnį laiką prie išniekintų kūnų stabtelėjęs ar žmogiškas emocijas parodęs žmogus, kurio nors žuvusio partizano giminaitis ar pažįstamas rizikuodavo pats patekti į saugumo akiratį, būti suimtas, nuožmiai tardomas ar ištremtas kaip „bandito-nacionalisto“ šeimos narys.
Vėlesniais metais sovietų valdžia visais būdais stengėsi ištrinti atmintį apie žuvusius Lietuvos laisvės kovotojus.
Sušaudytų Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozapo Streikaus-Stumbro, paskutinio nukauto partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų partizanų kūnai būdavo sumetami ir užkasami bevardėse kapinėse, bendrose duobėse su kriminaliniais nusikaltėliais.
Vilnius turi rimtą galvos skausmą. Tai – jo meras Remigijus Šimašius. O kadangi Vilnius yra Lietuvos sostinė, kenčia visa Lietuva. Dėl liguistų mero fantazijų pažeminta visa Lietuva.
Sostinės meras nesuvokia arba apsimeta nesuvokiantis, kad Lukiškių aikštė – tai ne ta vieta, kur derėtų žiemomis čiuožinėti ant dirbtinai įrengto ledo, o vasarą turkštis fontanuose, gulinėti ant skrupulingai nupjautos žolytės ar tuo labiau – degintis dirbtinai supiltame paplūdimyje anglišku užrašu „Beach“.
Vilniaus vadovas nesupranta arba nenori suprasti, kad Lukiškių aikštė – tai reprezentacinė erdvė, kurioje privalo būti įamžintos netektimis, praradimais, kančiomis paženklintos lietuvių pastangos atgauti Nepriklausomybę. Sostinės meras iki šiol nepripažįsta, kad Lukiškių aikštė graži gali būti vien tik turėdama visus sudėtingos, didingos, pergalingos mūsų istorijos akcentus: kovas su kryžiuočiais, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galybę, mūsų karalius, sukilėlius, savanorius, partizanus, tremtinius, disidentus, Aukščiausiosios Tarybos gynėjus, Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios Aktus, Vytį… Šie istoriniai akcetai turi būti aiškūs, ryškūs, be dviprasmybių, be modernybių. Jų negalima sugrūsti į bunkerį. Tegul paminklu džiaugiasi ne keli abejotinos reputacijos meno žinovai, o visa Lietuva.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės vadovui nė į galvą neateina, jog Lukiškės – tai ta vieta, kuri turėtų traukti ne čiuožėjus ar paplūdymio poilsiautojus. Ji turėtų būti skirta svarbioms užsienio šalių delegacijos. Kad tiek draugiškų, tiek ir ne visai bičiuliškai nusiteikusių valstybių prezidentai, parlamentų vadovai, premjerai kartu su svarbias istorines datas mininčiais lietuviais galėtų padėti gėlių prie didingo Laisvės paminklo.
Visa kita Lukiškių aikštei netinka. Jei užtenka sveiko proto į Operos ir baleto teatrą susiruošti dėvint ne sportinį kostiumą, bet smokingą, kodėl neužtenka išminties suvokti, jog Lukiškių aikštei netinka linksmybės? Jei nutuokiame, kad kapinėse, bažnyčioje ir muziejuje nedera džiūgauti bei šėlioti, kodėl nepripažįstame, jog Lukiškių aikštė, kurioje kadaise pakarti sukilėliai, kurią kelis dešimtmečius bjaurojo išgamos Lenino paminklas, kur čia pat dunksojo vienos iš žiauriausių pasaulio organizacijų būstinė, kur ant buvusių KGB rūmų sienų iškalti žuvusių miško brolių vardai, netinka pusnuogiams išsidrėbti ant dirbtinai papilto smėliuko. Juolab kad visai netoli Lukiškių aikštės, kitame Neries krante, prie Baltojo tilto, tikrai įmanoma įrengti pasaulinio garso paplūdimį – su žaidimo aikštelėmis, žolyte gulinėjimui, persirengimo kabinomis, prieplauka.
Bet R.Šimašiui paplūdimio prireikė būtent Lukiškių aikštėje. Vienintelis įtikinamas paaiškinimas – dar sykį pasityčiota iš tragiškos Lietuvos istorijos. Tyčiotasi ir tuomet, kai nuo Vrublevskių bibliotekos buvo nuplėšta paminklinė lenta Jonui Noreikai, tyčiotasi ir tada, kai vietoj didingo Laisvės paminklo pasirinkta iš žemių supilta kalvelė, kai leista įrengti čiuožyklą… Dabar štai sulaukėme paplūdimio. Ačiū bent už tai, kad įrengtas bendras, o ne vien moterų ar vyrų pliažas…
Jei Lietuva – normali valstybė, šį merą privalu išmesti iš sostinės vadovo krėslo, o partijos, kuriai jis priklauso, – nedera įsileisti į Seimą. Tokių spjūvių tiesiai į veidą dovanoti negalima.
Lukiškių aikštę pavertė paplūdimiu. Slaptai.lt
Bet ir brolių lietuvių, noriai sugulusių Šimašiaus paplūdimyje, – solidžiais lietuviais nepavadinsi. Jei jiems nė motais Lietuvos praeitis, tai kodėl jie nusispjauna į aplinkybę, kad čia pat – judrios sostinės gatvės, kuriomis laksto nuodingąsias dujas išmetantys automobiliai, kad saulės šviesoje įkaitęs asfaltas skleidžia nuodingus garus, kad ant šaligatvio plytelių kaupiasi sveikatai kenkiančios dulkės?
Galų gale ar tikrai malonu lepintis saulės voniomis, kai į tave spokso iš greta esančios Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, Apeliacinio ir Vilniaus apygardos teismų?
Vardan savo siaurų asmeninių tikslų (greičiausiai siekta žinomumo, juk čia pat – rinkimai) R.Šimašius pasityčiojo net iš tų lietuvių, kurie supuolė į patį keisčiausią paplūdimį visame pasaulyje. Norėtųsi dar pridurti – patį šlykščiausią paplūdimį visame Žemės rutulyje.
