Kai nuo postamento Lukiškių aikštėje buvo nurautas Leninas, jam kojas prisiuvo ir batus užmovė ne koks nusipelnęs chirurgas, o buvęs „Komunaro“ kolūkio (Radviliškio r.) pirmininkas, Grybų karaliumi pramintas Viliumas Malinauskas.

Ir štai 2001 m. spalio 4 d. Harvardo universitete jis gavo Nobelio premiją (Ig Nobel) už Lenino parko sukūrimą. Pridursime, kad šio tipo premijos skiriamos už kvailiausius išradimus.

Interneto portale ekspertai.eu gegužės 9 d. paskelbtas straipsnelis „Kultūros ministerija skyrė piliečiams net 20 valandų susipažinti su valstybinės svarbos ekspozicija" su komentaru.

Leninas yra Raudonojoje aikštėje mauzoliejuje Maskvoje, daugelyje Rusijos miestų, įvairiais pavidalais Grūto parke, o kodėl jo nesugrąžinus į Lukiškių aikštę? Ar ne tokias viltis puoselėja daugelis tų, kuriems Leninas buvo ne tik švarko atlape.

Continue reading „Lukiškių aikštė tebesiilgi Iljičiaus”

algimantas-zolubas-1

Kaip skelbia žiniasklaida, pasaulyje Lietuvos įvaizdis esąs prastas. O įvaizdis – tai tikslingai sukurta arba stichiškai atsiradusi forma, kuri atspindi tam tikrą objektą žmonių sąmonėje. Todėl mūsų galvočiai, užuot dėję pastangas Lietuvos vaizdą keisti, pluša prie įvaizdžio, kad juo paveiktų žmonių sąmonę. Įvaizdžiui dedamos nemažos pastangos ir, o jis nesikeičia, nes keisti tikrą vaizdą, kuris stichiškai pagerintų įvaizdį, pastangų ir lėšų trūksta.

Padėties palyginimui pateikiu girdėtą tragikomišką nuotykį. Lietuvos pakraštėly tyvuliavo mažas, visiškai mažas ežerėlis. Kadangi ežerėlis buvo visiškai mažas, didikai juo nesidomėjo, prieigų neužtvėrė. Kaimo bernai iš dyko buvimo ar iš kvailybės nusprendė išgarsinti ežerėlį: paleisti nuo kalvos į jį didžiulį riedulį, kad tas padarytų didelį „pliumpt“. Kaip sutarė, taip padarė. Gerai kaukolinio „įkalę“, surėmė pečius į ant kalvos stūksantį riedulį, paleido jį į ežerėlį.

Continue reading „Įvaizdis turi rastis savaime”

lukiskii

Lie­tu­vos spau­do­je bei ki­to­se ži­niask­lai­dos prie­mo­nė­se pas­ta­ruo­ju me­tu vėl pa­gau­sė­jo siū­ly­mų ir net ra­gi­ni­mų de­ra­mai įver­tin­ti pir­mo­jo at­kur­tos Lie­tu­vos pre­zi­den­to Al­gir­do My­ko­lo Bra­zaus­ko at­mi­ni­mą.

Vie­no­je iš ra­di­jo lai­dų prieš ke­le­tą die­nų bu­vęs jo il­ga­me­tis ben­dra­žy­gis, po­li­ti­kos ve­te­ra­nas Čes­lo­vas Jur­šė­nas pa­siū­lė, kad vie­nas iš sos­ti­nės til­tų, pa­vyz­džiui, 1968 me­tais pa­sta­ty­tas Žir­mū­nų til­tas, bū­tų pa­va­din­tas A. M. Bra­zaus­ko var­du. Sa­vai­me su­pran­ta­mas šio po­li­ti­ko ir ki­tų bu­vu­sio ša­lies va­do­vo ger­bė­jų no­ras dar sy­kį su­grįž­ti prie tos te­mos – juk rug­sė­jo 22-ąją A. M. Bra­zaus­kui su­kako 80 me­tų, taigi ge­res­nės pro­gos dar la­biau pa­afi­šuo­ti prieš po­rą me­tų mi­ru­sį žmo­gų ne­su­ra­si.

Continue reading „Tauta gyva tik savo garbinga istorija”

lukiskii

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga priekaištavo, kad konkursas paminklą Laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje sukurti žadėtas dar balandį, o jis nepaskelbtas iki šiol.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas sakė, kad sąlygų rengimas užtruko dėl itin detalių viešųjų pirkimų reikalavimų ir pažadėjo, kad konkursas paminklui bus paskelbtas per dvi savaites, tačiau pažymėjo, kad paminklas galėtų būti pastatytas tik sutvarkius aikštę pagal jau seniau išrinktą projektą.

Continue reading „Žada konkursą dėl paminklo laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje”

Tautininkų sąjunga birželio 23-ąją pakvietė susirinkti ant Žaliojo tilto “prie paminklo okupacinei kariuomenei pasmerkti bolševikų mylėtojų iš įvairių valdžios institucijų poziciją saugoti šias komunistinį terorą primenančias baidykles”.

Kvietimą išgirdau ir atėjau. Aš irgi manau, kad šioms surūdijusioms, sulopytoms skulptūroms, vadinamoms “baidyklėmis”, jau seniai ne vieta miesto centre. Daug kartų ėjau šiuo tiltu, nekreipdamas dėmesio į sovietmečio “šedevrus”, nes aplinkui šiuolaikinių “šedevrų” – tik dairykis ir žavėkis. Štai dešiniajame krante – vamzdis: ir meno kūrinys, ir naudingas daiktas srutoms į Nerį nutekėti.

O kokie “šedevrai” po tiltu! (Aš ne apie didžiulius nesurūdijusio metalo žiedus.) Jie irgi – Valstybės saugomi kultūros paveldo objektai? Juk tai šių, nepriklausomybės laikų, kultūros reiškiniai, juos irgi privalu saugoti. Tai kas, kad jų autoriai – chuliganai, darantys didžiulę žalą ne tik Vilniui. Visokių menininkų pasitaiko, visokius reikia gerbti ir mylėti.

Bet man ne visai aišku: visos keturios skulptūros saugomos valstybės ar ne visos? Dar prieš renginį atidžiau apsidairiau ir suglumau. Pavyzdžiui, skulptūrinė grupė “Žemės ūkis” (skulptoriai Bernardas Bučas ir Petras Vaivada) – tikrai saugoma, kaip “sovietinio laikotarpio meno kūriniai”, lietuviškai ir angliškai parašyta (žiūrėkite nuotrauką), o štai “kariai išvaduotojai” – tai juk nesaugomi! Jokia lentelė (žiūr. nuotrauką) jų nesaugo, neparašyta nei lietuviškai, nei angliškai, nežinia net kas juos nulipdė.

Juos galima vežti į metalo supirktuvę, į Grūto parką – kur nori. Išeitų, kad Tautininkų sąjunga braunasi pro atviras duris. Imkit ir vežkit, Zuokas jums negali uždrausti. Dabar aš supratau, kodėl prieš kelerius metus eidamas pro “išvaduotojus” pastebėjau, kad jų klynas ištepliotas raudonais dažais. Juk tų “išvaduotojų” niekas nesaugo! Nori – teplioji okupanto klyną, nori – patiltes, pastatų sienų fasadus.

Juokas – juokais, o juk graudu. Okupantams paminklą turime ir budriai saugome, kaip kai kurie paveldosaugininkai ir politikai sako – tik per mano lavoną, o štai Birželio 23-iosios sukilėliams Vilniuje paminklo nesaugome, nes jo nėra. Lukiškių aikštė irgi jau trečią dešimtmetį “dirvonuoja”. Nėra paminklo, pavyzdžiui, Laisvei. Gal dėl to, kad nėra ir laisvės. Anokia čia laisvė, jeigu iki šiol bijome prisiliesti prie surūdijusių, sulopytų sovietmečio simbolių (žiūr. nuotraukas), prie tų, kurie kovojo su Birželio sukilėliais, kurie kankino niekuo nekaltus žmones Rainiuose, šaudė Panevėžy ir Pravieniškėse, trėmė prie Laptevų jūros…

Anokia čia laisvė… Tautininkai tikisi, kad “valdžios institucijos išgirs šį teisėtą mūsų lūkestį ir nereikės kviesti pilietinės talkos šių skaudžių okupacijos padarinių likvidavimui”. O aš nesitikiu. Zuokas, ypač prieš rinkimus, bus labai geras rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuvių tautai. Neveš jis okupantų į Grūto parką, nors jie patys to prašo (žiūr. nuotrauką). Jau neturime nei valios, nei ryžtingumo, nei vieningumo. Nedaug mūsų susirinko ant tilto 1941-ųjų birželio sukilimo 71-ųjų metinių dieną.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.06.24    

vytautas_visockas_1

Jeigu referendumas tikrai atsakytų į klausimą – reikia ar nereikia statyti Lietuvoje atominę elektrinę, – jis būtų reikalingas, būtinas.

Bet ar gali balsavimo teisę turintys piliečiai išmanyti labai sudėtingus ekonominius, politinius, geopolitinius ir, svarbiausia, mokslinius klausimus?

Niekas, jokie specialistai šiandien nepasakys – naudinga Lietuvai statyti elektrinę ar nenaudinga. Kiek kainuos elektra pastačius? Ar įvyks žemės drebėjimas toje vietoje? Ar kėsinsis į ją teroristai?

Continue reading „Bursime iš kavos tirščių”

lukiskii

Pa­gal 2011 m. spa­lio 13 d. agen­tū­ros ELTA pra­ne­ši­mą, Lu­kiš­kių aikš­tės post­mo­dernus iš­grin­di­mas, imi­tuo­jan­tis XIX am­žiaus tur­gaus aikš­tę, kai­nuo­tų 40 mln. li­tų.

Vy­riau­sy­bės va­lan­do­je Sei­me apie tai pra­ne­šė Kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas. Pa­skai­čiuo­ta, kad mo­der­nus Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mas, ku­ris Eu­ro­po­je nau­do­ja­mas jau 100 me­tų, kai­nuo­tų 10 kar­tų ma­žiau – tik 4 mln. li­tų. 2010 me­tų va­sa­rą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko kanc­le­ris Dei­vi­das Ma­tu­lio­nis ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo pro­jek­tų kon­kur­są, nuo 1995 me­tų iš ei­lės jau ket­vir­tą­jį. Kanc­le­ris į pa­si­ta­ri­mus kvie­tė­si įvai­rius spe­cia­lis­tus.

Continue reading „Lukiškių aikštės sutvarkymas kainuotų tik 4 milijonus litų”

algimantas-zolubas-1

Visos save gerbiančios valstybės turi savo himną, vėliavą, o ypač karališkos kilmės valstybės, kokia yra ir Lietuva, turi herbą. Ir ne tik valstybių sostinėse, bet ir miestuose, miesteliuose ir kaimuose šie simboliai demonstruojami, gerbiami.

Lietuvos sostinėje Vilniuje vėliava plevėsuoja Gedimino pilies bokšte, himnas ir jo kūrėjas Lietuvos patriotų rūpesčiu rado vietą Kudirkos aikštėje, o štai Vytis iki šiol, išskyrus atvaizdą istorinėje vėliavoje, tinkamai nepagerbta, sostinėje neturi tūrinės išraiškos. Vytis – raitelis su kalaviju – vaizdžiai išreiškia valstybės gintį, mobilizuoja ir skatina jos piliečius (pilėnus) kovai su priešu.

Continue reading „Išgirsti lyg šiolei nustumtųjų į užribį balsus”

balvonai_zaliasis tiltas

Eglės Samoškaitės straipsnyje „Sovietų kariams – pagarba už „Gazprom“ pinigus“ (DELFI, 2010 vasario mėn. 23 d.) rašoma, kad, pasak Lietuvoje gyvenančių Antrojo pasaulinio karo dalyvių, kovojusių Antihitlerinės koalicijos pusėje, organizacijos pirmininko Juliaus Deksnio, Vilnius, Kaunas ir Klaipėda sutikimą įrengti ugnies aukurus jau davė, o Šiauliai leido Amžinąją ugnį kūrenti švenčių metu. Pašnekovas neslepia, kad sumanymą finansuoti pažadėjo su Kremliumi siejama Rusijos dujų įmonė „Gazprom“.

Civilizuotose šalyse garbingai kovojusiems ir žuvusiems priešų kariams buvo atiduodami vienodi pagarbos ženklai kaip saviems, vienodi statomi paminklai. Taip elgėsi lietuviai su prieš juos kariavusiais ir žuvusiais lenkų kariais prie Giedraičių ir Širvintų. Tik sovietai barbariškai elgėsi su priešiškos šalies kariais; SSRS vokiečių karių kapinių nėra, tarsi nebūtų buvę žuvusiųjų.

Continue reading „Civilizuotos valstybės pirmiausiai pagerbia savus karius”