Buvęs norvegų pasienio policijos inspektorius, kurį Rusija suėmė apkaltinusi šnipinėjus, veikiausiai buvo neetatinis Norvegijos žvalgybos kurjeris. Apie tai rašo „The Washington Post“ redakcija, kurios žuralistui pavyko prakalbinti suimtojo Frudės Bergo advokatą.
Nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio 62-iejų metų Frudė Bergas įkalintas Maskvoje. Jo areštas sukėlė sąmyšį mieste, kuriame iki arešto gyveno. Juk jis niekam nekrito į akis. Jis turėjo žmoną, du vaikus ir penketą anūkų. Miestelyje nebent garsėjo kaip tamprių, draugiškų Norvegijos ir Rusijos santykių puoselėtojas. Kai kurie miestelio gyventojai mano, kad Bergas galėjo įkliūti tik todėl, kad nežinojo bendaująs su norvegų šnipais arba tiesiog tapo politinių intrigų auka Rusijai dirbtinai siekiant sukelti skandalą, įveliant į nemalonią situaciją JAV sąjungininkus.
Beje, sulaikytojo advokatas Briunjiulfas Risnesas štai taip tvirtino leidiniui „The Washington Post“: „Mes įsitikinę, kad tai – tikra norvegų šnipų itorija. Rusai juos sučiupo su įkalčiais“.
Advokato žodžiais remiantis, Bergo pažįstamas, susijęs su Norvegijos karine žvalgyba, sykį jį pristatė žmogui Osle, ir tas paprašė, kad Bergas keliaudamas į Rusiją kartu su savimi paimtų ir kažin kokius vokus. Bergas dažnai važiuodavo į Rusiją ir padėdavo ten rengti įvairius festivalius – meno ar slidinėjimo. Todėl tai neturėjo sukelti didelių įtarimų.
Kas buvo tuose vokuose? Pinigai. Svarbu tai, kad Bergas tikriausiai žinojo, kad kiekviename voke – trys tūkstančiai eurų grynaisiais. Kam buvo skirti pinigai, – nežinoma. Pasak advokato, jo ginamasis tokį veiksmą atliko keletą kartų.
Suimtasis ilgainiui tikriausiai pradėjo įtarti, jog paslaugas atlieka būtent žvalgybai. Ėmė nerimauti. Bet jį tęsti šią veiklą pastūmėjo tokie įtikinėjimai: „Nejaugi nenori būti geras norvegas?“ Tiesa, suimtąjam nė sykio nebuvo pasakyta, esą ši veikla – pavojinga. Paskutinį sykį vykdamas į Maskvą norvegas pagalvojo, kad dabar – tai jau tikrai paskutinį kartą.
Taip ir nutiko – tikrai paskutinį kartą.
Parengta pagal The Washington Post publikaciją (autorius – Antonas Trojanovskij).
Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius tikina, kad Premjeras Saulius Skvernelis neturi tikslo keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu. Tai L. Linkevičius žurnalistams sakė po Vyriausybėje vykusios diskusijos, kurioje kartu su Premjeru, Prezidentės patarėju Nerijumi Aleksiejūnu ir ambasadoriais diskutavo apie Lietuvos santykius su Rytų kaimynais.
Po susitikimo užsienio reikalų ministras tvirtino, kad Premjeras neketina keisti Lietuvos užsienio politikos orientacijos. Pasak jo, apskritai diskusijos, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, nevyksta.
„Kažkokių korekcijų mūsų politinės laikysenos nėra. Nėra tam prielaidų. Keisti aktyvumo požiūriu galbūt ir reikėtų. Bet kalbant apie politinius aspektus, tai tam nėra jokių prielaidų“, – kalbėjo L. Linkevičius, pabrėždamas, kad Premjero ir jo nuomonės dėl santykių su Rusija visiškai nesiskiria.
„Kažkokių kitokių nuomonių čia nėra. Mūsų nuostatos yra vienodos ir šiuo požiūriu vertinimai labai vienodi“, – tikino L. Linkevičius.
Ministras sakė nematantis galimybės Lietuvai imtis pačiai šildyti santykių su Rusija. „Jei kažkas įsivaizduoja santykių gerinimą nuolaidų kontekste, tai to nebus“, – sakė L. Linkevičius, pabrėždamas, kad santykių gerinimu turi rūpintis tie, kurie juos gadina.
„Nėra prielaidų keisti Lietuvos užsienio politikos Rusijos atžvilgiu“, – akcentavo L. Linkevičius.
„Ne mes juos sugadinome ir ne mes santykius darome komplikuotus“, – apibendrino užsienio reikalų ministras.
ELTA primena, kad Premjeras 2018 metais ne kartą išsakė nuomonę, jog esami Lietuvos ir Rusijos santykiai nėra pakankami ir ragino juos atnaujinti.
Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesų, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbus transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.
Anot S. Skvenelio, glaudesni kontaktai su Rusija leistų geriau suprasti ir Maskvos pozicijas.
Tačiau Premjero ne kartą akcentuoti raginimai intensyvinti Lietuvos ir Rusijos santykius sulaukė daug priekaištų tiek iš politikų, tiek iš apžvalgininkų.
Premjero retorika akivaizdžiai skyrėsi nuo to, ką šiuo klausimu akcentavo Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija.
Pasak Prezidentės Dalios Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.
Užsienio reikalų ministras L. Linkevičius taip pat ne kartą akcentavo, kad kol kas nėra pagrindo glaudesniam Lietuvos ir Rusijos bendradarbiavimui.
Politologai kritikavo Premjerą nesuderinus savo pasisakymų su užsienio reikalų ministru ir Prezidente. Pasak politikos ekspertų, S. Skvernelio išsakyti raginimai atnaujinti santykius su Rusija yra susiję su artėjančiais Prezidento rinkimais Lietuvoje, kuriuose Premjeras gali dalyvauti.
Ar jau galima tvirtinti, kad Rusijoje kyla nepasitenkinimo banga, kad žmonių nepasitenkinimas valdžia – vis didesnis? Ar jau galima manyti, kad rusai tampa vis drąsesni ir vis atviriau, viešiau reiškia pasipiktinimą prasta dvasine ir ekonomine padėtimi?
Tikriausiai – ne. Iki tikro nepasitenkinimo – dar toli. Per daug jau stipriai Kremliuje įsitvirtino Vladimiro Putino klanas. Ir vis dėlto per paskutiniuosius Rusijoje opozicijos organizuotus protestus (juos sušaukė atkaklusis Kremliaus oponentas Aleksejus Navalnas) pirmadienį buvo sulaikyta daugiau kaip 200 žmonių. Bent jau tokius skaičius pateikė sulaikymus stebinti nevyriausybinė Rusijos organizacija bei naujienų agentūra AFP.
„Iki šiol Maskvoje buvo sulaikytas apie 121 žmogus. Sankt Peterburge – 137“, – socialiniame tinkle „Twitter“ rašė grupė „OVD-Info“.
Naujienų agentūros AFP korespondentai centrinėje Maskvoje matė, kaip riaušių policija išsirikiavo netoli Kremliaus esančioje pagrindinėje Tverskajos gatvėje, kur A. Navalno šalininkai šaukė „Gėda“ ir mosavo Rusijos vėliavomis.
Kiti rėkė „Laisvė A. Navalnui“. Remiantis pranešimais, opozicijos lyderis A. Navalnas sulaikytas prieš protestą Maskvoje prie įėjimo į savo daugiabutį namą.
Vietos žiniasklaida Sočio kurorte teigė, kad sulaikyti 25 protestuoti bandę žmonės. Anot, „OVD-Info“, po 10 sulaikymų užfiksuota Vladivastoke ir Norilske.
Galima pateikti daugybę pavyzdžių iš skirtingų istorinių epochų per porą tūkstantmečių, bylojančių apie tai, kad, imperijai priėmus šuolio poziciją, aplinkinėse šalyse tarsi burtų lazdele pamojus steigiasi įvairiausios partijos, susivienijimai, sambrūzdžiai, kartais užmaskuotu pavidalu, o kartais ir be jokio kamufliažo aukštinantys imperijos idėją arba bent jau kviečiantys gyventojus būti nuolankiais, susitaikančiais su likimu.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Tokių darinių panašiais atvejai pridyksta kaip grybų po lietaus! Tad labai džiugu, maloniai nustebus, kad kažkelintaisiais D. Gybauskaitės viešpatavimo metais Lietuvoje balsai, teisinantys Rusijos agresiją, skamba pavieniui, beveik atsitiktinai, nepatapę valstybei disonansu giedančiu choru, jeigu neimsime už gryną pinigą anonimiškai išsakomų nuomonių įvairovės interneto platybėse.
Kita vertus, demokratinėje visuomenėje kiekviena jau atvirai ir nuoširdžiai išsakoma nuomonė yra verta dėmesio, taigi taip pat nuoširdžiai privalome įsigilinti – kokiais argumentais ar kontrargumentais operuoja oponentai. Sakoma, kad reikia keisti retoriką, neerzinti meškos, nes karingi pasidrąsinimai užtraukia pavojų šaliai.
Tačiau istorinė patirtis įsakmiai byloja apie tai, kad forsuotai ugdomas nuolankumas pasitarnauja agresoriui, leidžia jam sutaupyti savo resursus, o auką palieka be jokios galimybės apsiginti. Kita vertus, ta pati laisvos visuomenės idėja įpareigoja sakyti žmonėms tiesą, nenuslepiant tikros dalykų padėties, visapusiškai informuojant apie kylančius pavojus.
Užpuolimo pavojaus įsisąmoninimas mobilizuoja tautiečius, kai tokiu atveju ypač svarbu yra pasiruošti, sukaupti gynybos resursus. Pasakojimas byloja, kad užstojus karo pavojui gimtajam miestui senovės Graikijos filosofas Diogenas iš Sinopės, – taip, žinoma, kad taip, tas pats Diogenas, kuris gyveno statinėje, – visą dieną susijaudinęs ridinėjo savo statinę miesto gatvėmis – į įkalnę ir atgalios. Paklaustas, ką jis čia veikia, filosofas tąkart atsakė maždaug šitaip: kai visas miestas pluša, susirūpinęs sienų gynyba, man gėda būtų sėdėti sudėjus rankas.
Lietuvą šiandien garsina jau ne tiek filosofai, kiek pasaulinę šlovę įgiję režisieriai, ar ne – keletas iš jų dirba net imperijos atstatymo keliu pasukusios mūsų kaimynės sostinėje Maskvoje. Į šią aplinkybė noriu atkreipti dėmesį, nes antraip toliau galėtų susidaryti nuomonė, kad visi garsūs Lietuvos režisieriai, skirtingai nuo paprastų žmonių ir eilinių aktorių, yra nusiteikę prorusiškai, nors iš tiesų tik iš Maskvoje dirbančių mūsų tautiečių teatro virtuozų kartas nuo karto pasigirsta pasiūlymas Lietuvai kruviname Ukrainos ir Maskvos konflikte nepalaikyti nė vienos iš susipriešinusių pusių, kviečiant puoselėti balanso idėją, laikytis neutraliteto.
Tačiau nesunku pastebėti, kad toks pasiūlymas laikytis visiško neutralumo šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su balanso paieškomis, auksine vidurio taisykle ar objektyvistine maniera, o yra vienpusiškas dabartinės Rusijos interesų protegavimas – grobuoniškas V.Putino režimas būtų labiausiai pamalonintas, jeigu niekas nesikištų tada, kai Rusija vieną po kitos doroja nepriklausomas valstybes, daugeliui nusukant akis, kai banditas demonstruoja savo patologinius refleksus žudydamas ir prievartaudamas.
Nuodėmė yra ne dirbti Maskvoje ir užsidirbti, bet bandyti nuduoti, kad ši aplinkybę neturi jokios reikšmės diskutuojant apie Ukrainos užpuolimą ir puoselėjant didžiojo neutraliteto idėją.
Tačiau tarkime, kad autorius sutirštino spalvas dėl savo vienpusiškumo nesugebėdamas suprasti, kad mūsų garbieji režisieriai kalba ne savo malonumui, tikrai visai ne tai, kas užplaukia ant seilės, bet siekdamas rusų ir lietuvių tautų taikaus sambūvio, plušėdamas dėl mūsų visų naudos, dėdamas pastangas išgelbėti lietuvių reputacijos likučius rusų akyse.
Tokiu būdu užgimsta hibridinės taikos idėja? Tačiau kai kurie mūsų režisierių, dirbančių Maskvoje, pasisakymai taip organiškai dera prie V.Putino lūkesčių, kad nelieka jokios galimybės kalbėti apie dramatišką skirtingų nuomonių suartinimą, gludinant pozicijas, nes čia vyrauja išankstinė, neperliejama šaltu vandeniu dvasios vienybė, tobulas mentalinis sutapimas be jokių paviršiuje glūdinčių sukabinimo siūlių, tarsi viena krūtine alsuotų dvi būtybės. Galbūt išties ne be pagrindo rašytojas Herkus Kunčius prabilo strofomis apie tarptautinę Putino – Tumino kvazišeimą. Kaip atrodo, tai yra kaip tik tas atvejis, kai juokas pataiko į dešimtuką ir padeda išsklaidyti falšo miglas.
Noriu nuraminti, toliau nesiruošiu dauginti teorinių užkeikimų apie tikruosius vienybės principus. Kita vertus, esu pastebėjęs, kad, kalbant apie vienybę, net ir tuos žmones, kurių paprastai nedomina išvešėję teoriniai išvedžiojimai, vis tik kažkiek intriguoja, sudomina Platono groteskiškas pasakojimas apie pirmykščius žemės gyventojus androginus.
Užblokuodamas bet kokias platoniškos poringės teorines intencijas, atsiribodamas nuo tūkstantmetės interpretavimo tradicijos, dabar priminsiu tik pačią šio pasakojimo fabulą, Platono lūpomis perpasakoto mito siužetą.
Esą kadaise gyveno apvalūs, tobulai išbaigti, su „visais“ žmogiškumo požymiais, keturkojai ir keturrankiai, nepaprastai galingi žmonės. Dėl jų įžūlumo (Hybris) bandant prilygti dievams, aukščiausioji galia perskėlė žmogišką prigimtį pusiau, – nuo to laiko esą viena pusė ieško sau giminingos kitos, siekdama prarastos pilnatvės.
Įdomu, be visa ko kito, ką pasakytų, jeigu galėtų, Platonas, sužinojęs, kad geroji didžiojo vado Putino pusė jungiasi su gerąja didžiojo režisieriaus Tumino puse. O kur tada pasidėti, – paklauskime visai ne retoriškai, – tokiam Ramzanui Kadyrovui kaip pusei žmogaus, nejaugi pastaroji taip ir liks klajoti neaprėpiamoje iracionalumo erdvėje kaip neradęs sau vietos vaiduoklis.
Tačiau ne tuščioje vietoje užgimsta tokie grandioziniai užmanymai, oi ne! Kartas nuo karto mūsų padangėje ima ir staigia įsiplieskia, tarsi kažkam užpylus žibalui, pasišventimas plėtoti žmogaus sąmonės hibridizaciją iki kraštutinės ribos, puoselėjant kažką panašaus į viltį, jog, tarkime, stovint ant civilizacijų tilto, galima į vieną visumą sujungti geriausias Rytų ir Vakarų politinės praktikos puses.
Už skliaustelių čia lieka numanomas pasakojimas apie išmintingą veršį, esą sugebantį pažįsti dvi karves. Ką gi, nominaliai žiūrint, tai veršio išmintis. Savo ruožtu, vertinant tokį entuziazmą Platono perpasakoto mito kontekste, būtina pastebėti, jog kalbame čia apie veršį hermafroditą, kurio įsivaizduojamos pilnatvės išmintis yra dvilypė ir dvilytė.
„Naujieji rusai“ pasistengė ir pagal savo supratimą už naftos dolerius modernizavo savo sostinę Maskvą.
Atrodytų, kad suspindėjęs naujasis tarptautinis Maskvos verslo centras „Moscow-City“ galutinai palaidojo Vasiukų miestelio prie Volgos šachmatininkų viltis.
Viltis, kad jų provincialiame miestelyje kada nors bus surengtas pasaulio šachmatų didmeistrių turnyras ir ta proga didžiojo kombinatoriaus Ostapo Benderio vadybinių gabumų dėka Vasiukai taps elegantiškiausia pasaulio sostine, kurią teks pervardinti į New Maskva. O Maskvai teks pasitenkinti trečiaeilio Rusijos miesto vaidmeniu pavadinant jį Senaisiais Vasiukais.
Migrantų ir pabėgėlių problema išsivysčiusiose šalyse viena iš opiausių. Apie ją karts nuo karto plačiajai visuomenei primena ypatingai tragiški įvykiai, kaip, pavyzdžiui, laivų su bėgliais iš Afrikos ar Azijos katastrofos Viduržemio jūroje pakeliui į kokią nors svajonių šalį Europos Sąjungoje.
Rusijos turbūt nepriskirtume prie išsivysčiusių šalių, tačiau joje yra vienas miestas, kuriame gyvena žmonės, disponuojantys milžiniškais pinigais, gaunamais daugiausiai iš gamtos išteklių visoje Rusijos Federacijos teritorijoje, ir ne tik, eksploatavimo.
Tai – Maskva. Ir ji taip pat traukia migrantus, nes ten, kur daug pinigų, atsiranda ir darbo.
2013 metais Maskvoje gyveno beveik 12 mln. Rusijos piliečių, dar 3,5 mln. gyveno priemiesčiuose.
Amerikos užsienio politikos tarybos (American Foreign Policy Council) viceprezidentas Ilanas Bermanas paskelbė iš karto du straipsnius, kuriuose numatė artėjančią socialinę–politinę krizę Rusijoje ir pasiūlė iš anksto ruoštis jos padariniams.
Straipsnyje The Washington Post, pavadintame „Neteisingas išnykstančios Rusijos supratimas“, jis ragina Amerikos diplomatus atkreipti dėmesį į pavojų tarptautiniam saugumui, kurį šiandien kelia Rusija. Dalykas tas, kad „Rusijos Federacija sparčiais tempais artėja prie didelio masto socialinių ir politinių sukrėtimų, kurie žada būti tokie pat lemtingi, kaip ir Sovietų Sąjungos žlugimas, įvykęs maždaug prieš dvidešimt metų“, įsitikinęs I.Bermanas. Jo nuomone, Rusijos saulėlydį sąlygoja trys veiksniai.
Rusijos strateginių tyrimų centras (STC) paskelbė pranešimą Pilietinių iniciatyvų komitetui apie Rusijos gyventojų politines nuotaikas.
Jame pažymima, kad Rusijos visuomenės protestų ir nepasitenkinimo valdžia centras iš sostinės persikėlė į sričių didmiesčius ir nedidelius miestus.
O demokratijos reikalavimus kelia ne vidurinioji klasė, bet socialiai mažiau aprūpinti Rusijos gyventojai. Teigiama, kad pasikeitė ir potencialių protestų motyvai – dabar tai dažniausiai ekonominės priežastys.
Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ragina atkreipti dėmesį į Namiko Ibragimovo straipsnį “Ko Baltijos “karinei” ledi nepasakė Armėnijoje”.
Minėtas straipsnis pasirodė azerbaidžaniečių internetiniame portale Vesti.Az. Šiame straipsnyje stebimasi Lietuvos krašto apsaugos ministrės vizitu Armėnijoje bei Vilniaus ir Jerevano susitarimais bendradarbiauti karinėje srityje.
Komentatorius N.Ibragimov teigia, kad Armėnijos kariuomenė yra korumpuota, o pati šalis priklausoma nuo Maskvos. Todėl Lietuvos krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė, norėdama užmegzti bendradarbiavimą su Armėnija, turėtų pirmiausiai vykti ne į Jerevaną, bet į Maskvą. Nes dabartinis Jerevanas be oficialaus Maskvos palaiminimo tikrai nieko nedarys. Taip ironizuojama minėtoje publikacijoje.
Rusija, periodiškai blokuojanti Vakarų iniciatyvas grasinimais pasinaudoti savo veto teise Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje, veikia per kitus, siekdama sutrukdyti Lietuvai perimti pirmininkavimą JT Generalinėje Asamblėjoje.
Tradiciškai, pirmininkavimą asamblėjoje kas 12 mėn. perima šalis, priklausanti vienai iš penkių regioninių grupių.
Kadencijos metu valstybė pirmininkauja Niujorke rugsėjo mėnesį vykstančiam kasmetiniam pasaulio lyderių susitikimui ir kitiems svarbiems JT renginiams. 67-oje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje turėtų pirmininkauti šalis iš Rytų Europos grupės. Lietuva pretenduoja į šį postą nuo 2004-ųjų metų ir pastaruosius septynerius metus buvo vienintelė kandidatė.
Tačiau 2012 metais Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius paskelbė, kad į šį postą kandidatuoja ir Serbija. Maskva nedelsdama parėmė šį pareiškimą.
Prieš keletą dienų per RTVi televiziją stebėjau itin aštrią, dinamišką “Klinč” diskusiją. Ginčijosi du Rusijos Federacijos piliečiai: stačiatikių tikėjimą išpažįstanti rusų tautybės rašytoja Jelena Čudinova ir Rusijoje gimęs bei Rusijoje užaugęs musulmonų religijos atstovas, vieno įtakingo leidinio žurnalistas Archanas Džemalis. Pašnekovų pavardės mums, lietuviams, ne itin svarbios, nes mažai kam žinomos. Šiuo atveju svarbiausia – dėl ko jie ginčijosi ir kaip ginčijosi. O ginčytasi dėl visai Rusijai aktualios temos – ar šalies sostinė nepraras savo tikrojo veido ir netaps musulmoniška? Rusų stačiatikių interesus ginanti J.Čudinova buvo pasišovusi net demonstratyviai pasitraukti iš laidos, jei musulmonų interesus ginantis A.Džemalis jos viešai neatsiprašys.
