Popiežius Pranciškus mini 84-ąjį gimtadienį. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus tikisi numirti Romoje, vis dar būdamas popiežiumi, ir nenorėtų grįžti į gimtąją Argentiną praleisti paskutinių savo gyvenimo dienų, teigiama naujoje knygoje „The Health of Popes“ (Popiežių sveikata).
Vatikane 2019 m. vasarį Argentinos žurnalistui Nelsonui Castro duotame interviu popiežius teigė galvojąs apie mirtį, bet jos nebijo.
Knygos ištraukos šeštadienį buvo paskelbtos Argentinos dienraštyje „La Nacion“.
Paklausus popiežiaus Pranciškaus, kaip jis įsivaizduoja paskutines savo dienas, 84-erių pontifikas atsakė: „Aš būsiu popiežius, aktyvus arba emeritas, ir būsiu Romoje. Negrįšiu į Argentiną.“
Pastaraisiais mėnesiais popiežiui teko atšaukti kelis renginius dėl išialgijos ar sėdimojo nervo skausmo, tačiau nežinoma, ar Pranciškus turi kokių nors kitų didelių sveikatos problemų. Vatikanas įprastai mažai kalba apie popiežiaus sveikatą.
Pranciškus, kuris prieš tapdamas popiežiumi buvo Buenos Airių arkivyskupas, teigia, kad nepasiilgo gimtosios Argentinos, kur gimė kaip Jorge Mario Bergoglio, italų imigrantų šeimoje.
„Ne, nepasigendu. Gyvenau joje 76 metus. Kas mane skaudina, tai jos problemos“, – teigė popiežius.
Po savo mirties aš iš pradžių dažnai pagalvodavau, kad užstojusi klampi žiema yra gilesnė net už pačią giliausią mintį.
Apsnigti automobiliai gražiai pūpso kieme, kuriame manęs jau nėra. Teisybės dėlei reikėtų pastebėti, kad ir gyvas būdamas nebuvau didelis vairavimo entuziastas, nesiveržiau nei į profesionalus, nei į mėgėjus, o kieme vakarais stovėdavo ne mano, o mano žmonos automobilis.
Langai čia apšalę, tačiau niekam dėl to neskauda, o jeigu pasaulis staiga imtų ir atitirptų, pro nušvitusį iliuminatoriaus stiklą šmėkštelėjęs veidas greičiau priklausytų neatpažintam vaiduokliu nei man.
Jeigu dabar būčiau gyvas, brisčiau į žiemą nesustodamas, per speigą ir pūgą be pabaigos, nebijodamas nušalti iki skausmo rankų ar kokio kito organo, nes fizinis skausmas prideda egzistencinio tikrumo ir užaštrina gyvasties pojūtį. Gaila, kad gyvas būdamas nesupratau, jog didžiausioji gyvenimo prasmė yra bristi per pūgą be pabaigos nežinoma kryptimi.
Keista, nieko nesakykite, yra stebėti pasaulį be manęs, kuriame siautėja netramdomas objektyvumas, nerimsta jau nekontroliuojamas lyrinio subjekto pavidalu įsismarkavęs nesuinteresuotumas.
Lesyklėlėje. Slaptai.lt nuotr.
O labiausiai vargina šiame apleistame pasaulyje be manęs tai, kad vien tik siela pastumti daiktų iš vietos čia nepavyksta net ir nemažai paplušėjus. Visai neseniai uraganiniu greičiu praskriejau virš apsnigtų medžių, tačiau nesujudėjo nė menkiausia medžio šakelė, nepasikėlė į viršų nė smulkiausia sniego dulkelė! Prabėgus valandėlei kitai, didelė sniego paklodė šlamštelėjo nuo medžio ant žemės neatlaikiusi savo pačios svorio savaimingai. Nesunku įsivaizduoti, kad užstojęs pasaulio savaimingumas tokioje nesmagumo būsenoje anksčiau ar vėliau taip pat pradeda įkyrėti. Kaip norėtųsi dabar įmerkti rankas į sniego pusnį ir nušalti, – net sunku papasakoti. Todėl tikriausiai neatsitiktinai man artimiausia būtybė šiame pasaulyje yra sniegena, t. y. toks paukštukas su nušalusiai raudona papilve.
Kita vertus, tik dabar, po mirties, pasimato tikrasis, t. y. ne adaptuotasis estetikos kategorijose ir pritaikytas patogiam vartojimui, o klaikusis pasaulio grožis. Dabar apžvelgiant pasaulio tyrlaukius ištuštėjusiu žvilgsniu jau nekyla jokios abejonės dėl to, kad pasaulio grožis neturi jokios pridėtinės vertės, o yra tik nuožmaus abejingumo mirtingojo likimui manifestacija.
Jeigu už tiesą kai kurie universitetų bendruomenės naivuoliai laiko sielos preegzistencijos teoriją, skelbiančią apie išankstinį sielos egzistavimą, kurį ji esą beveik pamiršta subendravardiklinta su kūnu ir išsibarsčiusi jusliniuose pasaulio potyriuose, tai dabar šios teorijos teisingumą labai savotišku atvirkštiniu būdu, t. y. su inversija arba, dar kitaip sakant, iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės paliudija pasaulio, kuriame manęs nėra, trikdantis išgyvenimas, atidengiantis aiškaus įsisąmoninimo reikalaujantį sielos postegzistencijos faktą. Tačiau įdomiausia čia yra tai, kad panašiai kaip kūnas niekados iki galo neužgožia sielos nerimo įsikūnijimo virsmuose, taip ir bekūnis sielos postegzistavimas tęsiasi su kažkaip neįtikėtinai, taigi beveik nelegaliai prisikabinusiu kūniškumo likučiu.
Automobiliai sniege. Slaptai.lt nuotr.
To keisto „kūniškumo likučio“ nederėtų suprasti kaip nedidelį, sielos apimtyje užsimetusį kūnelį, kurį siela saugo kaip savotišką talismaną, kontrabandos būdu persigabentą į kitą dimensiją. Netoli nukeliautume pradėję samprotavimus ir apie tai, kad dabar, po mirties, didelė siela įsikūnija iš anksto duotose, pageidautina labai lengvuose, plunksnuoto pavidalo, be to, panašiuose į skraidančius aparatus kūneliuose, savo turiningumo disproporcijomis nustelbdama kūną, su tokia pat intensyvumo požiūriu, bet atvirkščiai proporcinga įtampa kaip anksčiau kūnas užgoždavo sielą, tapdama paukščiu, tarkime, šikšnosparniu, balandžiu ir kt. Užsižaidę tokiu vaizdiniu, turėtume pripažinti ir iškart besiperšančią loginiu būdu kitą išvadą, kad mūsų sielos po mirties teršia miestų aikštes išmatomis arba platina virusus.
Dėkoju jau už tai, jeigu paskubomis nepadarėte išvados, kad pati siela yra virusas. Tokiu atveju, pasakius A, turėtume tarti ir B, nusišnekėdami iki tokio lygio, kad neva mutavusių sielų pavidalu mirusieji sugrįžta keršyti gyviesiems.
Tarkime, kad ir paukščio įvaizdis, užsimezgusioje diskusijoje tarp gyvųjų ir mirusiųjų, yra tik graži metafora. Apie sniegenos artumą savo dūšiai pasaulyje, kuriame manęs nėra, kalbėjau nurodydamas ne metafizines, o fizines tokio nostalgiško įsižiūrėjimo priežastis. Savo ruožtu Platonas sako, kad poetai, kaip gražiai suokiančios, bet labai paviršutiniškos žmogystos, po mirties atgimsta paukščiais arba, kitaip tariant, čiuldėmis (lietuvių kalboje žodis čiuldėti reiškia tą patį, ką ir čiulbėti, o žodis „čiuldė“ yra žodžio „čiulbuonėlis“ sinonimas). O Platonui, kaip prisimenu dar iš ano gyvenimo, priešgyniauti netinka, mažiausiai yra neskoninga, Platono nuginčyti neįmanoma, Jį galima tik apeiti, o apeinant Platoną savo ruožtu galima užsirauti ant Aristotelio, – o tai jau tikrai niekur neveda. Galiausiai tai – pavojinga!
Sniego valytuvas. Slaptai.lt nuotr.
Kūniškumo likutis mūsų aptariamu atveju yra ne kas kita kaip užsilikęs įprotis viską įvaizdinti. Liudydama tokį faktą iš pomirtinio gyvenimo perspektyvos, nenoriu pasakyti, kad pasaulis kaip vaizdinys yra tik iliuzija, tik mūsų išstatytos dekoracijos. Ir idėjų pasaulyje viena iš idėjų yra vaizdingumas, tokia idėja užima deramą vietą tarp kitų idėjų. Dabar noriu pasakyti tik tai, kad pasaulyje, kuriame manęs nėra, nevaizdinė pasaulio pusė yra totalinio pragaro monotonija.
Žinia, ir paukštis paukščiui – nelygus. Kai kurios paukščių rūšys pasižymi ypatinga metafizine nuojauta, kitaip nepasakysi. Taigi ir dabar mano nuogą sielą beprotiškai baltos žiemos fone stebi piktai atsisukęs ir nieko gero jau nenutuokiantis varnas.
Rimantas Pleikys. Linos Petrauskienės (ELTA) nuotr.
Eidamas 64-uosius metus mirė buvęs ministras, žurnalistas, radijo stočių „M-1“ ir „Radiocentras“ įkūrėjas Rimantas Pleikys. Apie tai sekmadienio vakarą feisbuke pranešė žurnalistas Aleksandras Matonis.
Užuojautą dėl R. Pleikio mirties jo artimiesiems pareiškė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
„Įkūręs pirmąsias nevalstybines radijo stotis Lietuvoje, Rimantas Pleikys tapo vienu iš informacinio Lietuvos sąjūdžio lyderių. Jis rodė pilietiškumo ir drąsos pavyzdį tiek lemtingąjį 1991-ųjų sausį, tiek vėliau, prisiimdamas atsakomybę darbui Seime ir Vyriausybėje. Rimanto Pleikio nuveikti darbai liks vertingu palikimu mūsų šaliai ir įkvėpimu jos žmonėms“, – teigia Lietuvos parlamento vadovė.
R. Pleikys gimė 1957 metais Vilniuje, vidurinę mokyklą baigė Druskininkuose. Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Dirbo Vilniaus universiteto Žurnalistikos katedros dėstytoju, Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijos bendradarbiu. 1989 metais įkūrė pirmąją nepriklausomą radijo stotį „M-1“, 1990 metais – radijo stotį „Radiocentras“. 1996–2000 metais buvo Seimo narys, 1996–1998 metais vadovavo Ryšių ir informatikos ministerijai.
Žvakė. Slaptai.lt nuotr.
Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) teigia, kad mirčių statistikos neatitikimai atsirado ne dėl NVSC kaltės.
NVSC visuomenės informavimo specialistė Justina Petravičienė akcentuoja, kad centras mirčių statistiką visų pirma gauna iš gydymo įstaigų ir tik tada, pasak jos, informacija yra apskaitoma.
Todėl, pasak NVSC atstovės, spalio-gruodžio mėnesio mirčių statistikos neatitikimas galimai yra nulemtas vėluojančios informacijos iš gydymo įstaigų dėl joms tenkančių didelių apkrovų.
„Pagal galiojančią tvarką informaciją apie mirties atvejus NVSC gauna iš gydymo įstaigų, joms pateiktus tam numatytą formą. Atsižvelgus į gydymo įstaigoms tenkančius krūvius, vertiname, kad galimai galėjo atsitikti taip, kad informacijos pateikimas vėluoja arba informacija apie mirties nuo COVID-19 ligos atvejus NVSC perduota nebuvo“, – Eltai atsiųstame komentare teigė NVSC visuomenės informavimo specialistė Justina Petravičienė.
Jos teigimu, tai reiškia, kad tam tikri neatitikimai atsirado ne dėl NVSC kaltės.
„Ne NVSC diagnozuoja tiek mirties, tiek, pavyzdžiui, pasveikimo faktą, tad kliaujasi gydymo įstaigų pateikta informacija. Visą informaciją, kurią gavome iš gydymo įstaigų, mūsų specialistai yra suvedę, kasdien už ją atsiskaitome visuomenei“, – akcentavo NVSC atstovė.
J. Petravičienė tikina, kad pasirodžius informacijai apie neapskaitytas mirtis, kurios galimai galėjo būti susijusios su COVID-19 liga, NVSC proaktyviai iškart ėmėsi veiksmų, siekiant išsiaiškinti situaciją ir nustatyti, ar gydymo įstaigos NVSC apie mirties atvejus pranešė nustatyta tvarka, taip, kaip tai turi daryti.
„NVSC gruodžio 10 d. raštu kreipėsi į Registrų centrą, prašydamas pateikti duomenis apie visus Elektroninėje sveikatos paslaugų ir bendradarbiavimo infrastruktūros informacinėje sistemoje registruotus mirties nuo COVID-19 ligos atvejus, pateikiant detalią informaciją. Tokią informaciją gavome. Kiekvienas atvejis yra individualus, kiekvieną jį reikia įvertinti atskirai tam, kad visuomenei pateiktume galutinę, tikslią ir aiškią informaciją“, – teigė NVSC atstovė.
„Dėl to tikslinamės ir su gydymo įstaigomis. Tas turėtų būti padaryta artimiausiu metu. Kaip ir sakėme, apie tai visuomenė bus informuota atskirai“, – pridūrė ji.
ELTA primena, kad Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pranešė, kad vykdant NVCS veiklos skaitmenizavimą, rastos 804 neapskaitytos mirtys. Duomenys gauti, palyginus NVSC ir Registrų centro spalio–gruodžio mėnesių statistiką. Nustatyta, kad neapskaičiuotos 324 mirtys dėl koronaviruso (COVID-19) ir 480 mirčių dėl kitų priežasčių, tačiau mirusieji sirgo koronavirusu.
Jam skiriu šį savo eilėraštį, įteiktą paties Algimanto Zolubo bute. Tai įvyko 2013 metais, rupjūtyje. Priimdamas šią „dovaną“, dar pajuokavo, kad jam skirtasis eilėraštis eina puslapiu anksčiau, negu eilės „Lyg nuostabus vitražas“, skirtos kitam gerai pažįstamam vyrui, aviacijos istorikui Viktorui Ašmenskui. Jo šimtmečio minėjime, įvykusiame 2012 metų vasario mėnesį Vilniaus Rotušės salėje, Algimantas Zolubas kalbėjo, sveikino šį oreivį.
Deja, liga pasirodė per stipri, ir Algimantas Zolubas šimtmečio nesulaukė.
„Mūza, pagarbinki vyrą“
Mūza, prabilki garsiai apie šį vyrą –
Zolubą Algimantą iš Lazdynų –
Sugauski visom savo stygom.
Te gražūs žodžiai iš poetinės kraitelės byra…
Algimantas mums visados vaidenos
Tai Krėvės Lapinu, tai Storosta – Vydūnas…
Jis gali būti rimtas kaip Mąstytoją kurią Rodenas,
Gilus ir išmintingas kaip Sokratas, –
Kurio šmaikštumo, geluonies biurokratija bijo, kratos.
Jis turi panašumo ir į gerai išdegtąją plytą,
Ir į kelmą ąžuolinį, sakykim, drūtgalį…
Jisai ir jo Rožė priims sušalusį, pavargusį ar sulytą, –
Jo pypkės dūmuose ir Rožės kavos kvapuose
Bet kokiu oru sielos atvangą surast gali…
Mes mylim, gerbiam šitą vyrą –
Nebijom pasakyti – Vyrą iš Didžiosios raidės…
„Algimantai, sakyki mums, kaipgi čia yra,
Kad su Tavim taip gera mums ir taip linksma?“
Atsako Algimantas:
„Brolyčiai, Jeigu nutrūko laidas, tai visiškai nereiškia.
Armenas Džigarchanianas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Eidamas 86-uosius metus šeštadienį mirė Rusijos aktorius Armenas Džigarchanianas. Vyro gyvybė užgeso Maskvoje, praneša lrytas.lt, remdamasis starhit.ru.
Garsus aktorius kelerius metus sirgo sunkia širdies liga.
Gydytojai teigia, kad A. Džigarchanianas turėjo problemų ir su inkstais. Pastaruoju metu A.Džigarchanianas skundėsi prasta sveikata. 2018-aisiais jis buvo patyręs širdies smūgį, po kurio aktorius paniro į komą. Tačiau po kurio laiko jis vėl buvo atsitiesęs.
Dėl širdies problemų ligoninėje jis buvo atsidūręs ir praėjusios vasaros pradžioje.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija „Mors certa, hora incerta“ (Mirtis nulemta, valanda nežinoma).
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.
XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.
Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus.
Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.
Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.
Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją.
Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.
Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.
Minske tūkstančiai žmonių atsisveikino su žuvusiu protestuotoju. EPA-ELTA nuotr.
Šeštadienį Minske tūkstančiai žmonių atsisveikino su Aliaksandru Taraikovskiu, žuvusiu naktį į rugpjūčio 11-ąją per protesto akciją įvykus susirėmimui su Baltarusijos pareigūnais, praneša „Interfax“.
Velionio šeima ir artimieji, taip pat keli šimtai žmonių susirinko laidojimo biuro salėje, o keli tūkstančiai – A. Taraikovskio žūties vietoje prie „Puškino“ metro stoties, kaip ir prašė jo šeima.
Žmonės pagerbė žuvusiojo atminimą tylos minute, paliko ten daugybę gėlių, žvakių, oro balionų. Milicija į įvykius nesikišo.
Kaip jau buvo pranešta, pirmadienio vakarą „Puškino“ metro stoties rajone vyko protestuotojų susirėmimai su OMON. Pareigūnai naudojo specialiąsias priemones, tarp jų – kurtinamąsias granatas.
Baltarusijos vidaus reikalų ministerija teigia, kad žuvusysis mėgino mesti į pareigūnus sprogstamąjį įtaisą, bet šis sprogo jo rankose.
Pasak A. Taraikovskio draugės, mirties liudijime parašyta, kad pagrindinė jo mirties priežastis – atvira žaizda krūtinės ląstoje.
Vyrui buvo 34 metai. Be tėvo liko trejų metų duktė.
Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. įvyko prezidento rinkimai. Oficialiais galutiniais duomenimis, dabartinis valstybės vadovas Aliaksandras Lukašenka surinko 80,1 proc. balsų, opozicijos kandidatė Sviatlana Cichanouskaja – 10,12 proc.
Vos tik paskelbus pirmuosius balsavimo rezultatus, Minske ir kituose Baltarusijos miestuose prasidėjo masinės protesto akcijos, kurios virto susirėmimais su milicijos darbuotojais. Buvo sulaikyta apie 6 tūkst. žmonių, nukentėjo daug demonstrantų.
Žurnalistas Aurelijus Katkevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Trečiadienį, eidamas 58-uosius metus, mirė žinomas šalies žurnalistas Aurelijus Katkevičius.
Apie tai pranešęs portalas LRT.lt rašo, kad žinią patvirtino „Verslo žinių“ redaktorius Rolandas Barysas.
A. Katkevičius – žinomas šalies žurnalistas, Lietuvos verslo dienraščio „Verslo žinios“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius, tinklaraštininkas, poliglotas, vienas pirmųjų ryšių su visuomene Lietuvoje specialistų. A. Katkevičius taip pat yra išvertęs į lietuvių kalbą grožinės literatūros kūrinių, dramų, poezijos.
A. Katkevičius baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, lietuvių kalbos ir literatūros specialybę. Dirbo „Literatūros ir meno“ Kritikos skyriaus korespondentu ir vedėju, Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju vidaus politikai, „Verslo žinių“ Finansų ir rinkų skyriaus vadovu, žurnalo „Veidas“ vyriausiuoju redaktoriumi, ryšių su visuomene agentūros „DDB&Co ir A. Katkevičius“ direktoriumi. Nuo 2006 m. – „Verslo žinių“ leidžiamo žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute dėstė kūrybinį rašymą ir redagavimą, yra keleto tūkstančių publikacijų visuomeninėmis, ekonominėmis, kultūrinėmis, politinėmis, ryšių su visuomene temomis Lietuvos žiniasklaidoje autorius.
Vertė poeziją ir prozą iš ispanų, italų, lenkų, rusų, estų, latvių, prancūzų, anglų; dramas iš ispanų, prancūzų, rusų, lenkų kalbų.
*****************
Atsisveikinimas su A. Katkevičiumi vyks rugpjūčio 14 d. nuo 9 iki 16 val. Olandų g. 22, Vilniaus laidojimo rūmuose, pirmojoje šarvojimo salėje. Urna išnešama 16 val., laidotuvės vyks Liepynės kapinėse, skelbia A. Katkevičiaus šeima.
Mineapolyje – riaušės. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisant to, kad JAV Mineapolio mieste buvo paskelbta komendanto valanda, žmonės ir toliau protestavo po to, kai suėmimo metu dėl policininko veiksmų gegužės 25 d. mirė juodaodis vyras, praneša naujienų agentūra dpa.
Mineapolyje, Minesotos valstijoje, žmonės ketvirtą dieną iš eilės protestavo dėl 46 metų George‘o Floyd‘o mirties policijos rankose.
Nors policininkui buvo pateikti įtarimai dėl trečiojo laipsnio nužudymo, neramumai tęsėsi ir toliau.
Vaizdo įrašuose buvo matyti, kaip pareigūnas Derek‘as Chauvin‘as klūpojo atsirėmęs keliu į G. Floyd‘o kaklą, kuris maldavo jį paleisti ir sakė negalįs kvėpuoti. Netrukus po to vyras mirė.
Prokuroras Mike‘as Freeman‘as spaudos konferencijos metu sakė, kad įtarimai pareigūnui buvo pareikšti daug greičiau nei bet kuriam kitam policininkui.
Už trečiojo laipsnio nužudymą Minesotos valstijoje gresia maksimali 25 metų įkalinimo bausmė.
D. Chauvin’as buvo suimtas dar prieš prokuroro spaudos konferenciją. Jam skirtas 500 000 JAV dolerių užstatas.
Tuo metu generalinis prokuroras William‘as Barr‘as sakė, kad Teisingumo departamentas ir Federalinis tyrimų biuras (FTB) vykdo nepriklausomą tyrimą, kad būtų nustatyta, ar buvo pažeisti federaliniai civilinės teisės įstatymai.
Dėl mirtimi pasibaigusio juodaodžio vyro suėmimo neramumai kilo ne tik Mineapolyje, kur buvo plėšiamos ir deginamos parduotuvės, bet ir kituose JAV miestuose.
Minesotos gubernatorius Tim‘as Walz‘as spaudos konferencijos metu penktadienį ragino žmones nutraukti smurtą ir atkurti tvarką.
Tuo metu Mineapolio meras Jacob‘as Frey‘us nuo 20 val. įvedė komendanto valandą, kuri galios ir savaitgalį. Tačiau žiniasklaida transliavo vaizdus, kuriuose matomi nurodymus pažeidinėjantys demonstrantai.
Penktadienį protestai kilo ir Atlantoje, kur demonstrantai užpuolė naujienų kanalo CNN būstinę. CNN transliacijoje buvo matyti, kaip žmonės mėtė daiktus į policijos pareigūnus, saugojusius įėjimą į pastatą.
Protestuotojai taip pat nuniokojo Atlantoje esantį koledžo futbolo šlovės muziejų.
Žmonės į gatves išėjo ir Teksaso valstijos Hiustono mieste, kurio meras Sylvester‘is Turner‘is penktadienį ragino gyventojus likti namie dėl jų pačių saugumo.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas tviteryje protestuotojus išvadino „banditais“ ir perspėjo juos, kad „prasidėjus plėšimams prasideda ir šaudynės“.
Pastarasis jo pareiškimas buvo itin kritikuojamas, o socialinės žiniasklaidos tinklas „Twitter“ prezidento žinutę pažymėjo įspėjimu, kad jis skatina smurtą.
Vėliau penktadienį D. Trumpas sakė susitikęs su G. Floyd‘o šeima ir teisinosi dėl savo komentarų.
Prezidentas teigė nežinojęs, kad 1967 m. Majamio policijos vadas pavartojo lygiai tokius pačius žodžius – „prasidėjus plėšimams prasideda ir šaudynės“ – bandydamas pateisinti smurtą juodaodžių kvartaluose.
JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo penktadienį pasmerkė Pekiną dėl siūlymo priimti naują Honkongo saugumo įstatymą po ilgus mėnesius trukusių protestų pusiau autonomiškoje Kinijos teritorijoje.
„Sprendimas apeiti gerai veikiantį Honkongo įstatymų leidybos procesą ir nepaisyti Honkongo žmonių valios būtų mirties nuosprendis Pekino Honkongui pažadėtai aukšto lygio autonomijai“, – pranešime teigė M. Pompeo.
M. Pompeo pabrėžė, kad šis Kinijos žingsnis gali lemti tai, kad JAV, remdamasi naujais įstatymais, atsisakys Honkongą laikyti autonominiu regionu.
Jei taip nutiks, Honkongas praras privilegijuotos prekybos su didžiausia pasaulio ekonomika statusą.
„JAV primygtinai ragina Pekiną persvarstyti pragaištingą sprendimą, laikytis tarptautinių įsipareigojimų ir paisyti Honkongo autonomijos, jo demokratinių institucijų ir piliečių laisvių. Tai išsaugotų Honkongo specialųjį statusą pagal JAV teisės principus“, – teigė M. Pompeo.
„Bet koks sprendimas, kuris kėsinasi į Honkongo autonomiją ir laisves, įtvirtintas Kinijos ir Britanijos bendroje deklaracijoje ir Pagrindiniame įstatyme, neišvengiamai paveiktų mūsų vertinimą „Viena šalis, dvi sistemos“ politikos ir šios teritorijos statuso atžvilgiu“, – sakė jis.
Savo namuose rastas negyvas Kinijos ambasadorius Izraelyje Du Wei. EPA – ELTA nuotr.
Savo namuose rastas negyvas Kinijos ambasadorius Izraelyje Du Wei, pranešė Izraelio užsienio reikalų ministerija (URM).
Du Wei į Izraelį atvyko šiemet vasarį. 2016–2019 m. jis ėjo Kinijos ambasadoriaus Ukrainoje pareigas.
Izraelio URM teigimu, ambasadorius buvo 58-erių, jo žmona ir sūnus negyveno kartu su juo Izraelyje.
Borisas Johnsonas. EPA-ELTA nuotr.
Borisą Johnsoną gydę medikai ruošėsi, kaip pranešti apie ministro pirmininko mirtį, jei jis taptų Covid-19 auka. Gydytojai buvo apsvarstę visas priemones, ką reikėtų daryti, jei reikalai pakryptų ypač bloga linkme, sakė B. Johnsonas sekmadienį laikraštyje „The Sun“ paskelbtame interviu.
Jo perkėlimas į reanimaciją po užsikrėtimo naujuoju koronavirusu buvo „labai sunkus momentas, to aš neneigiu“, – kalbėjo B. Johnsonas. „Mano būklė nebuvo itin puiki ir aš suvokiau, kad yra parengti nenumatytų atvejų planai“, – sakė jis. Medikai esą turėjo strategiją, kaip „Stalino mirties atveju“.
B. Johnsonas kovo 27-ąją paskelbė, kad užsikrėtė naujuoju koronavirusu, tačiau simptomai esą buvo nesunkūs. Vis dėlto po savaitės saviizoliacijos infekcija nesitraukė. Balandžio 5 dieną premjeras buvo paguldytas tyrimams į ligoninę, o paskui per 24 valandas perkeltas į reanimaciją.
Čia jam tris dienas litrais buvo tiekiama deguonis, pasako 55-erių premjeras interviu. Tačiau jis teigė niekada netikėjęs, kad mirs. Jis galvojęs: „Kaip man išsikapstyti?“
Paleistas iš ligoninės, B. Johnsonas dar dvi savaites sveiko vyriausybės užmiesčio rezidencijoje netoli Londono, o pirmadienį grįžo į darbą. Po dviejų dienų jo sužadėtinė pagimdė sūnų.
Didžioji Britanija yra viena labiausiai koronaviruso paveiktų pasaulio šalių.
Estijoje sekmadienio rytą oficialiai patvirtinta dar vieno paciento mirtis nuo COVID-19 infekcijos, praneša Estijos portalas err.ee. Šalyje bendras koronaviruso aukų skaičius išaugo iki 25.
Estijos sveikatos departamentas portalui err.ee patvirtino, kad Alutagusės slaugos centre mirė 83-ejų moteris.
Anksčiau šiame slaugos centre mirė dar du koronavirusu užsikrėtę pacientai. Alutagusės slaugos namuose kovo pabaigoje buvo užfiksuotas COVID-19 infekcijos protrūkis.
Per pastarąją parą Estijoje ištirti 899 mėginiai, 5 iš jų buvo teigiami.
Ligoninėse, balandžio 12-osios duomenimis, nuo koronavirusinės infekcijos gydomi 153 žmonės, 11 jų prireikė plaučių ventiliavimo. Pasveiko ir iš ligoninių išrašyti 98 žmonės.
Iš viso Estijoje nuo epidemijos pradžios atlikta 30 349 testai, iš jų 1 309 buvo teigiami.
Popiežius Pranciškus: „Sese, broli, nepasiduok“. EPA-ELTA nuotr.
Didžiojo šeštadienio vakarą popiežius Pranciškus šv. Petro bazilikoje vadovavo Velyknakčio budėjimui ir aukojo šventąsias Mišias. Kaip ir per kitas pamaldas šiomis dienomis, tikintieji jose galėjo dalyvauti tik nuotoliniu būdu, praneša Vatikano radijas.
Evangelija pasakoja (Mt 28, 1 – 10), kad po šabo, auštant pirmajai savaitės dienai, moterys ėjo aplankyti Jėzaus kapo. „Jo čia nebėra, Jis prisikėlė“, – tarė joms angelas.
Pasak Šventojo Tėvo, Didžiojo šeštadienio tylą dažnai nustelbia Didžiojo penktadienio kryžius ir sekmadienio „Aleliuja“. Tačiau šių metų Didysis šeštadienis yra kitoks, tai iš tiesų didelės tylos diena.
Jėzaus kapą ėjusių lankyti moterų jausmus galime lyginti su savo. Jos, kaip ir mes, atsidūrė prieš nelauktą kančios dramą, o skausmą lydėjo baimė ir nežinia dėl ateities. „Atmintis sužeista, viltis užgniaužta. Tai buvo jų tamsiausia valanda, kaip kad dabar yra mūsų“, – sakė popiežius šeštadienio vakaro homilijoje.
Tačiau šioje situacijoje moterys nepasidavė tamsioms skundų ir apgailestavimų jėgoms, neužsidarė pesimizme ir nenusigręžė nuo tikrovės. Jos pasirengė paprastam ir tuo pat metu ypatingam uždaviniui: patepti kvapniais tepalais Jėzaus kūną. Jos neišsižadėjo meilės, širdies tamsoje įžiebė gailestingumą ir, pačios to nežinodamos, pasirengė istoriją pakeisiančios dienos aušrai.
„Kiek daug žmonių dabartinėmis liūdnomis dienomis darė ir daro kaip šios moterys, mažais rūpesčio, meilės ir maldos gestais sėdami vilties sėklas“, – sakė Pranciškus.
Prie kapo moterys iš angelo išgirdo gyvenimo žodžius, o netrukus sutiko ir patį vilties Autorių, kuris viską patvirtino ir pridūrė: „Nebijokite“. Šiuos žodžius Dievas mums kartoja ir dabartinėje naktyje.
„Šią naktį įgijome pamatinę teisę, kuri nebus atimta: teisę į viltį. Tai nauja ir gyva viltis, kuri ateina iš Dievo. Tai nėra paprastas optimizmas, paplekšnojimas per petį ar atsitiktinis padrąsinimas. Tai Dangaus dovana, kurios negalėjome gauti vieni. „Viskas bus gerai“, – užsispyrusiai sakome šiomis dienomis, remiamės žmoniškumo grožiu, iš širdies tariame padrąsinimo žodžius. Tačiau bėgant dienoms ir augant baimei, pati drąsiausia viltis gali išgaruoti. Jėzaus viltis yra kitokia. Ji širdyje skleidžia tikrumą, jog Dievas viską gali pakeisti į gėrį, netgi kapą – į gyvenimo vietą“, – kalbėjo popiežius. Kapas yra vieta, iš kurios tas, kuris įeina, nebeišeina. Tačiau Jėzus išėjo dėl mūsų, prisikėlė dėl mūsų, mirties vietoje paskleidė gyvenimą, pradėjo naują istoriją ten, kur buvo antkapis. Ir mes neturime pasiduoti, neturime užritinti akmens ant vilties. Dievas ištikimas, jis ateina pas mus, apšviečia tamsiausią užkampį, skausmo, kančios ir mirties aplinkybes.
„Sese, broli, nepasiduok, net jei savo širdyje užkasei viltį: Dievas yra didesnis. Paskutinis žodis nepriklauso tamsai ir mirčiai. Drąsos, Dievui niekas nėra prarasta“, – kreipėsi į savo klausytojus popiežius Pranciškus. Jis priminė, kad žodis drąsa Evangelijoje visada išeina iš Jėzaus lūpų.
„Tai Jis, Prisikėlusysis, padeda mums, stokojantiems, atsikelti. Jei esi silpnas, netvirtas kelyje, jei parpuoli, nebijok, Dievas tau tiesia ranką ir sako: „Drąsos!“, – kalbėjo Pranciškus. Drąsos sau negalime duoti, bet galime ją priimti kaip dovaną. Pakanka maldoje atverti širdį, truputį patraukti nuo širdies angos akmenį ir įsileisti Jėzaus šviesą. Pakanka kviesti: „Ateik, Jėzau, į mano baimes, pasakyk ir man: „Drąsos!“. Su Tavimi, Viešpatie, būsime išbandomi, bet neįbauginti. Kad ir koks liūdesys gyvena mumyse, jausime, jog turime viltį, nes su Tavimi kryžius virsta prisikėlimu, nes Tu esi su mumis mūsų naktų tamsoje, esi tikrumas mūsų neužtikrintume, mūsų tylos Žodis, niekas negalės pavogti meilės, kurią Tu jauti mums“, – tęsė popiežius. Tai yra velykinis skelbimas, vilties žinia.
Antradienį Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija pranešė apie antrąjį paciento, užsikrėtusio koronavirusu, mirties atvejį, pažymėdama, jog tai – preliminarūs duomenys.
„Užregistruotas antrasis pagyvenusio paciento mirties atvejis. Jis sirgo įvairiomis chroniškomis ligomis, kurias, preliminariais duomenimis, sukomplikavo koronavirusinė infekcija“, – sakoma pranešime.
Žinybos atstovai informavo, kad Baltarusijoje iki šiol atlikti 32 tūkstančiai testų dėl koronaviruso. Bet bendro infekuotųjų skaičiaus jie nenurodė.
Antradienį buvo pranešta, kad Baltarusijoje užsikrėtusiųjų koronavirusu skaičius išaugo iki 163. Tą pačią dieną buvo sužinota, kad Vitebske mirė pirmasis koronavirusu užsikrėtęs žmogus.
Praėjusių metų pabaigoje Kinijos Uhano mieste prasidėjęs naujojo koronaviruso sukeliamo susirgimo protrūkis išplito į daugiau kaip 160 šalių. Kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija jį pripažino pandemija.
Naujausiais duomenimis, pasaulyje koronavirusu užsikrėtė per 850 tūkstančių žmonių, daugiau kaip 42 tūkstančiai infekuotųjų mirė.
Nuo koronavirusinės infekcijos COVID-19 mirė Jungtinės Karalystės (JK) ambasadoriaus Vengrijoje pavaduotojas, vos 37-erių metų amžiaus Stevenas Dickas, paskelbė JK vyriausybė.
Pasak vyriausybės, diplomatas mirė antradienį.
JK užsienio reikalų sekretorius Dominicas Raabas išreiškė užuojautą S. Dicko artimiesiems ir draugams.
„Stevenas buvo pasišventęs diplomatas, kuris atsidavęs kompetentingai atstovavo savo šaliai, – pranešime teigė D. Raabas. – Jo gedės visi, kurie jį pažinojo ir su juo dirbo.“
Būtis yra ne mažiau didingai rimtas išbandymas nei mirtis.
Žinia, mirtyje sustoja laikas, taigi negalima būtų sakyti, kad pasimirė žmogelis su vakarykštės dienos nuolaida ar rytojaus sąskaita.
Taip pat ir būtis yra nedali laike, kaip ir erdvėje. Nėra būties vakarykštės dienos ar būties rytojaus. Kaip sako Parmenidas, būtis yra visa iš karto kaip tobulai išreikšta pilnatvė, įpareigojanti kažką padaryti dabar, nenukeliant užduoties komplikuotumo į „vakar“ ar „rytoj“.
Niekas nenorėtų gauti tokį atlyginimą už savo darbą, kokį Karalienė siūlė Alisai: šaukštą uogienės vakar ir šaukštą uogienės rytoj, bet niekados – dabar, tačiau lenktyniaujame su laiku, bandydami pasivyti vakarykščią dieną ir pralenkti rytojų.
Istoriniu požiūriu svarbus dalykas yra praeities pamokos ir ateities lūkesčiai (nepadaryti darbai pasiveja, o nepamatuoti lūkesčiai prislegia, priverčia prabuksuoti), tačiau ontologiniu požiūriu gaisrą reikia gesinti dabar, o ne vakar ar rytoj.
Ąžuolo mirtis. Slaptai.lt nuotr.
Nedalumo stichija yra būtis, o pasidauginimo stichija – virusinis užkratas.
Mirties karantinas nepadaugina būties, o būties garantija neatšaukia mirties.
Dabar didžiausia veidmainystė būtų, pasinaudojus proga, be leidimo stoti į besirikiuojančią mirties karavano eiseną, tokiu būdu tampant mirties kontrabandininku. Tokius gudručius pažįstu, ne vieną esu sutikęs, kai žmogus jaučiasi pavargęs gyventi, bet tempia savo dienas, sukandęs dantis, bijodamas net įsivaizduoti tai, kokį vargelį galėtų užtraukti jo paskutinio kvapo išleidimas artimiesiems, privalėsiančiais pasirūpinti – kur padėti jo kūną po mirties? Jeigu galėtum spragtelėdamas pirštais pranykti be jokio pėdsako, viskas būtų daug paprasčiau, ar ne?
O dabar, baisu net pagalvoti, kokia sumaištis gali kilti ir organizaciniai rūpesčiai pristoti dėl iš esmės niekam nereikalingo mirusio kūno. Nesmagiai nuteikia, net nupurto mintis, kad į tavo šermenis būtinai atsivilks didžiausias neprietelius, kuriam pagal paprotinę teisę bus leista stebėti tavo ontologinį pralaimėjimą, išstatytą viešai.
Todėl pandemijų metu gali pasitaikyti ir tokių, kurie pabandys įsimaišyti į mirusiųjų minią nelegaliai, puoselėdami viltį būti palaidotiems anonimiškai masiniame kape valstybės sąskaita. Tačiau jiems neišdegs, mes, budrieji, to neprileisim. Niekam nebus leista pasprukti, neatidavus visos skolos būčiai.
Prie kapinaičių. Slaptai.lt nuotr.
Paradoksaliai tariant, mirtis paryškina būtį, o būna ir taip, kad būtis prisijaukina mirtį. Tačiau į parmenidiškai dėliojamą būtį būtų galimą pažiūrėti dar ir taip, kad dabar, būties pilnaties metu, daug kartų atidėliojęs savo ketinimus jaunuolis tiesiog privalo pasipiršti savo išrinktajai. Mes to tikimės, nes kito karto gali nelikti. Kad ir kaip ten būtų, nenoriu įtikinti tūlo piliečio, jog niekas nenukentėtų, jeigu pirmoji jaunųjų naktis įvyktų nuotoliniu būdu.
Apskritai karantino laikas yra pasitikrinimas, ar mes, užsidarę savo narveliuose, pradedam pasiilgti tų žmonių, su kuriais anksčiau dažnai prasilenkdavome.
Demokritas yra sakęs, kad jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta, mes lengvai galėtume matyti tai, kaip mėnulio paviršiuje ropoja skruzdė.
Tačiau dabar aktualesniu lieka klausimas – ar Demokritas sugebėtų matyti ir tai – ant kokių paviršių tupia ir tupia, tupia ir tupia tie virusai, – jeigu tarpinė erdvė būtų neužkrauta…
Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) informavo apie pirmąją koronaviruso auką šalyje.
Asmuo penktadienį pristatytas į Ukmergės ligoninės skubios pagalbos skyrių, kur netrukus mirė. Diagnozė patvirtinta po paciento mirties. Mirusysis priklausė rizikos grupei, skelbiama SAM pranešime.
„Su liūdesiu pranešu, kad nuo naujojo koronaviruso Lietuvoje mirė pirmasis žmogus. Reiškiame nuoširdžią užuojautą šeimai, artimiesiems“, – sako A. Veryga.
Premjeras Saulius Skvernelis netrukus išplatino užuojautos pranešimą ir paragino tautiečius nepasiduoti baimei.
„Reiškiu nuoširdžią užuojautą šeimai, giminėms, artimiesiems. Šią skausmo valandą mes visi su Jumis. Kiekvienas iš mūsų, taip pat ir aš, slapčia širdyse tikėjomės, kad taip nenutiks… Iš visos širdies dėkoju medikams ir kitiems žmonėms, kurie atidavė visas jėgas gydymo procese. Gaila, kad to nepakako“, – sakoma premjero užuojautoje.
S. Skvernelis taip pat kreipėsi į Lietuvos žmonės, ragindamas nenuleisti rankų bei nepasiduoti baimei.
„Patikėkite: mūsų medikai yra pilnai pasiruošę suteikti visokeriopą pagalbą tiek užsikrėtusiems koronavirusu, tiek sergantiems kitomis ligomis. Kiekvienam iš mūsų. Jie padarys viską, ką tik gali. Dėl kiekvieno iš mūsų. Saugokime vieni kitus, laikykimės specialistų rekomendacijų ir išlikime susitelkę. Tai vienintelis kelias. Tik visi kartu, drauge, susitelkę galime laimėti šią kovą“ – teigė premjeras.
Mirtis. Stop. Slaptai.lt nuotr.
Koronavirusas Italijoje jau pražudė daugiau žmonių nei Kinijoje. Italija tapo šalimi, kurioje fiksuota daugiausiai pasaulyje oficialių mirties atvejų.
Iki šiol virusas nusinešė 3 405 žmonių gyvybes, ketvirtadienį Romoje pranešė Civilinė apsauga.
Tačiau kiek oficiali statistika Kinijoje atspindi tikrąją padėtį ir kokie čia yra tikrieji skaičiai, nežinoma. Kinija keliskart keitė infekcijų skaičiavimo metodika. Manoma, kad tikrieji skaičiai didesni ir Italijoje.
Kinija vis dar kasdien praneša apie naujus mirties atvejus. Oficialiais ketvirtadienio duomenimis, mirusiųjų padaugėjo dar aštuoniais iki 3 245. Iš viso žemyninėje Kinijoje užregistruoti 80 928 infekuotieji, daugiau kaip 66 000 jų pasveiko.
Italijoje infekuotųjų skaičius jau siekia per 41 000. Diena anksčiau jų buvo 35 700. Mirusiųjų skaičius Italijoje per parą išaugo 427.
Mirusiųjų skaičius Italijoje, lyginant su infekuotųjų, yra neįprastai didelis. Tai gali lemti kelios priežastys. Čia gyvenimo trukmė yra viena ilgiausių pasaulyje. Be to, seneliai su vaikais ir anūkais neretai gyvena vienuose namuose. Dėl to užsikrėtimo pavojus yra didesnis.
