Šiandien jau ne tik skustagalviai, bet ir žilaplaukiai politikai nevengia nacionalistinės retorikos.
Europos istorijoje randame daug pavyzdžių, kai nacionalistinis nusiteikimas engė tautines ir religines mažumas, o politinius oponentus į kalėjimus sodinta.
Galų gale tai privesdavo prie skaudžių nelaimių ir net valstybių žlugimo. Sunku suvokti, kodėl nenorima iš klaidų pasimokyti. Tai, kas vyksta Lenkijoje – ne tik priešrinkiminis laikotarpis, kokių po 1989 metų Lenkijoje būta.
Didžiąją 20 a. dalį Lenkija funkcionavo būtent kaip fašistoidinė, nacionalistinė valstybė. Šis Lenkijos raidos aspektas nebuvo (ir nėra) išdiskutuotas nei moksle, nei istorinėje publicistikoje.
Patys lenkai savo istorijos nesugeba intelektualiai ir doroviškai perdirbti, vis neatsigauna nuo istorinių traumų. Vokiečiai savo nacistinę istoriją sugebėjo perdirbti, o lenkai savo skaudulių – ne. Kitų tautų istorikai Lenkijos atžvilgiu laikosi politinio korektiškumo ir elgiasi pagal principą – džentelmenai aukos nespardo. Juolab, kad Lenkija yra Dovydas, supurtęs bolševizmo Galijotą.
Continue reading „Lietuva ir Lenkija: nacionalizmas yra dorovės sifilis”
Nelengva susigaudyti, kas šiandien dedasi pasaulyje, iš pirmo žvilgsnio labai atvirame, lengvai pasiekiamame. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio atvirame. Taip, įvykiai, ypač tragiški, mus pasiekia žaibiškai, taip, juos vertinti, komentuoti galimybės didelės. Nugriuvus geležinei uždangai, keliauk nors į pasaulio kraštą (jeigu gauni bent mažiausią Europos Sąjungoje pensiją arba “didžiausią” bedarbio pašalpą): šiandien pat gali pamatyti, pavyzdžiui, salą Norvegijoje, kur nužudyti dešimtys nekaltų žmonių, ir Oslo aikštėje padėti jų atminimui skirtų gėlių.
Daug sudėtingiau, daug sunkiau suvokti vienų arba kitų įvykių, o juo labiau reiškinių, tendencijų, priežastis, kurios kruopščiai slepiamos. Kodėl norvegas šaltakraujiškai sprogdino ir žudė? Kodėl Lietuvoje kapinėse vartomi kryžiai? Kodėl Vilniuje vis populiaresnis šūkis “Lietuva – lietuviams!”? Kodėl Lietuvos lenkas sako, kad Vilnijoje lietuviai yra atvykėliai? Visi šie faktai turi priežastis, kurias plačiajai visuomenei ne taip paprasta suvokti.
Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt pažįstamas tautiškų, patriotinių nusiteikimų jaunuolis papasakojo, kas, kaip ir kodėl artimiausiu metu, jo manymu, gali norėt Lietuvoje surengti kruviną teroro aktą – susprogdinti bombą. Pasakota naudojant tariamąją nuosaką – ne kaip bus, o kaip galėtų būti. Nepaisant tariamos nuosakos pasakojimas atrodė labai įtikinamas.
Tautiškų aspiracijų turintis jaunuolis mano, kad visa Europa šiandien vaduojasi iš liberalų ir kosmopolitų primestų propagandinių žabangų. Jei dar prieš keletą metų asmenys, vertinatys ir gerbiantys savo tautinius papročius ir tradicijas buvo laikomi atsilikėliais, nesusipratėliais, nevykėliais, tai tautiškumo ir nacionalumo demonstravimas nūnai tampa natūraliu, suprantamu dalyku. Išties, kas gi čia blogo, jei lietuvis didžiuojasi lietuviška istorija, lietuviškomis dainomis, lietuviškais valgiais ir, beje, siekia, kad jo pase būtų užrašyta ne “Lietuvos pilietis” bet konkrečiai – “lietuvis”. Nieko keisto ir tuomet, jei lietuvis didžiuojasi savo nacionalinėmis išsivadavimo kovomis, kurios nepatinka kaimyninėms rusų ar lenkų tautoms.
Continue reading „Galimi galimo teroro akto Lietuvoje scenarijai”
Birželio 19-ąją įvyko tai, kas, matyt, buvo neišvengiama. Gintaro Songailos vadovaujami tautininkai nusprendė palikti Tėvynės Sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus. Taip nuspręsta balsų dauguma.
Tiesa, absoliučios vienybės tądien Mokslų Akademijos salėje nebuvo. Atsirado keliolika tautininkų, kurie triukšmingai reikalavo partijos vadovybę persigalvoti. Ir net pasiekė, jog susirinkimo pradžioje jiems būtų suteikta teisė išdėstyti savuosius argumentus. Pavyzdžiui, Žilvinas Leškevičius priminė, kad tautininkai, savarankiškai eidami į rinkimus, per pakutiniuosius keliolika metų nesugebėdavo peržengti 5 proc. barjero ir niekad nepatekdavo į Seimą.
Continue reading „Tautininkų ir konservatorių keliai negalėjo neišsiskirti”
Lietuvoje pirmuosius žingsnius žengia veržlaus ir blaivaus nacionalizmo atmaina, vadinamasis “Straight edge” judėjimas. Tad leiskite jums pristatyti šį keistu ir visiškai ne tautišku pavadinimu besiskelbiantį reiškinį.
“Straight edge” yra jaunimo judėjimas, kurio nariai atsisako bet kokių svaiginimosi priemonių ir būdų – alkoholio, svaigalų, tabako ir t.t. Blaivaus pasipriešinimo idėja gimė jau seniai, ir ji vis labiau skinasi kelią patriotų tarpe (kalbama apie užsienio judėjimus). Didelė problema tautininkų tarpe – nesveiko gyvenimo būdo kultūra. Nenusileidžiant iki visiško dugno, kuriame skendi į alkoholizmo liūną papuolę žmonės, pažvelkime į patriotų judėjimą – paprasto, sunkiąją muziką mėgstančio, trispalvę vėlevėlę prie striukės prisisiuvusio ir Tėvynę mylinčio jaunuolio atvaizdą. Tai tipiškas šios dienos tautininkas. Pažvelkime į šį asmenį atidžiau.
Panašu, kad šių metų Kovo 11-osios dienos eitynių „atsiribotojai“ susirado naują draugą.
O juo tapo ne kas kitas, bet antilietuviškai nusitekęs, Kremliui ištikimas interneto portalas kp.ru. Jame pasirodė Irinos Kostinos straipsnis, pavadintas „Neonacistų maršas susprogdino Lietuvą“.
Straipsnyje, parašytame brežnevinės propagandos stiliumi, pasakojama, kad Kovo 11 dienos eisenoje dalyvavo vieni rasistai ir neonacistai, neva kuriuos nuo „antifašistų“ ir visuomenės saugojo milžiniškos policijos pajėgos.
Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę.
Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta.
Šis terminas demokratijos mechanizmui yra tinkamas ir nesunkiai apibrėžiamas: pilietinė tauta – konkrečios valstybės pilietinė visuomenė. Tačiau nei mūsų Konstitucijoje, nei kituose normatyviniuose dokumentuose terminas nėra įteisintas, todėl dėl jo esmės ir vartosenos keliamos abejonės ir net įtarimas, kad tautybė prilyginama pilietybei, o tokiu atveju tautybė tarsi ir nebevertinama.
Continue reading „Ką reiškia tautybę stumti į pilietybės šešėlį”
Menam laikus, kai sovietiniai ideologai Lietuvą ketino paversti teritorija be lietuvių. Sovietų Sąjungoje tautybė, išskyrus „vyresniojo brolio“ tautybę, buvo ignoruojama arba žeminama.
Taip daug tautybių ir jų kalbų išnyko, o imperijos sudėtyje esančios visos tautos buvo vadinamos „sovetskij narod“ (tarybinė liaudis).
Tačiau asmens dokumentuose priklausomybė nacijai (tautybė), tikėtina, buvo fiksuojama tik tam, kad matytųsi, jog esi „vyresnis brolis“ ar „mažesnis brolis“. Globalizmo – sąmokslo prieš žmoniją – siekis taip pat yra „ištirpdyti“ kosmopolitiniame katile visas tautas ir tautybes, kurios pagal vieno dirigento mostus vieną himną giedotų.
Demokratijos mechanizmas, kuris savyje jokių vertybių neturi (vertybės yra arba jų nėra visuomenėje, kuri tuo mechanizmu naudojasi), tėra tik aritmetine dauguma paremtas valdymo būdas. Ir šio mechanizmo akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra (!); tėra valstybė ir pilietybė.
Vilniaus senamiestyje – gausu užeigų, kur galima paskanauti turkiškų kebabų. Ir jų, man regis, kaskart daugėja.
Gal ne itin sparčiai. Bet turkiškų kavinių Lietuvos sostinėje tikrai – ne viena dešimtis.
Beje, anksčiau niekad į tokio pobūdžio kavines neužsukdavau. Ne todėl, kad nesižavėčiau Turkija. Atvirkščiai.
Sykį ilsėjęsis Turkijos kurorte Marmaryje mielai dar sykį nuskrisčiau ten pasilepinti karšta pietų saule.
Apie kurortinį Marmario priemiestį Ičmelerą išlikę patys šilčiausi atsiliepimai: tiek apie gamtą, tiek apie eksursijas, tiek apie žmones, jūrą. Tačiau rinkdamasis, kur pietauti, dažniausiai likdavau ištikimas lietuviškai virtuvei.
XXX
Vis dėlto vieną sykį pravėriau senamiestyje veikiančios kebabinės duris. Tiesiog pasidarė smalsu, koks gi to kebabo skonis. Knietėjo savo kailiu patirti, ką gi ten nepaprasto išvysiu – kaip būsiu aptarnautas, kokią muziką grojant išgirsiu…
Kovo 11-ąją šįmet nebuvau prie Seimo 12 valandą, kai kilo Lietuvos, Latvijos, Estijos vėliavos. Pirmą kartą nebuvau. Ir Gyčio Pagedimo (atsiprašau – Padegimo) kalbos negirdėjau, tik vėliau ją skaičiau internete, kai keli pažįstami telefonu paragino būtinai perskaityti. Šedevriukas. Labai laiku ir vietoje ištarti Juozo Albino Herbačiausko žodžiai, tarsi šiandien parašyti.
Kovo 11-ąją šįmet buvau su tais, kurie ėjo nuo Gedimino paminklo iki paminkliuko genocido aukoms. Pirmą kartą buvau. Nes ne pirmą kartą girdžiu apie skustagalvius, kurie, o siaube, eina gatve ir šaukia: “Lietuva – lietuviams!” Norėjau pats savo akimis pamatyti. Ir pamačiau. Plakatą su Basanavičiaus, Gedimino, Smetonos, Maironio, Vanago, Kudirkos, Žemaičio, Vytauto, Valančiaus portretais.
Kas mes, lietuviai? Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima.
Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.
Bet dar blogiau – savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema.
Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės.
Reikalavimai lenkų vardus ir pavardes lietuviškuose pasuose rašyti lenkiškai netyla – negelbsti nė Konstitucinio teismo išaiškinimai, kad to neleidžia Konstitucija, įtvirtinanti lietuvių kalbą kaip valstybinę, nei kiti argumentai. Lenkijos vadovai pučiasi ir nevažiuoja į Sausio 13-osios dvidešimtmečio minėjimą, vietinės Lenkų rinkimų akcijos atstovai nepaliaudami virkauja Europos Parlamente ir kitose tarptautinėse institucijose.
Jiems antrina ir mūsų vietiniai į intelektualo statusą pretenduojantys kosmopolitai, o tie, kurie drįsta prieštarauti, kaltinami visomis įmanomomis nuodėmėmis, pradedant šiaudiniu patriotizmu ir egoistišku nacionalizmu, baigiant sąmoningu strateginės partnerystės su Lenkija griovimu ir mažne siekiu įstumti Lietuvą atgal į Rusijos įtakos sferą.
Mūsų valstybėje – daug painiavos dėl netiksliai vartojamų sąvokų, terminų, palyginimų. Kai kurie save istorikais, politologais, filosofais vadinantys “išminčiai” vis dažniau ir vis atkakliau vartoja sąmoningai klaidinančias sąvokas. Pavyzdžiui, man labai keista, ir tuo pačiu – pikta, apmaudu, kai Lietuvoje gyvenantys lenkai vadinami “tautine mažuma”, o lietuviai, gyvenantys toje pačioje Lietuvoje – “tautine dauguma”.
Teoriškai tokie terminai – nepriekaištingi. Teoriškai kalbant, “tautine dauguma” pakrikštyti lietuviai išties gali engti “lenkų mažumą”. Tačiau tokie samprotavimai – tik teoriškai nepriekaištingi. O praktiškai žvelgiant Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gyvenantys lenkai nėra jokia “tautinė mažuma”. Jie negali būti “tautine mažuma”, kadangi čia pat – Lenkija, kurioje gyvena dešimtys milijonų lenkų, kur kas daugiau nei pačių lietuvių.
Continue reading „Apie ką byloja L.Brežnevo aikštėje 1986-aisiais pralietas kraujas?”
„Rusofobija“ – senas terminas. Jam jau daugiau kaip šimtas metų. Tačiau tik pastaruoju metu tenka jį dažniau girdėti. Tikriausiai „rusofobija“ kaip ir „homofobija“ dažniausiai nauji terminai ne vienam žmogui Lietuvoje. Žodį „rusofobija“, tikriausiai pirmą kart teko išgirsti per Rusijos – Gruzijos karą. O gal ir anksčiau, kuomet, kai nuo alkoholio apsvaigę rusakalbiai nusiaubė Estijos sostinę Taliną.
Garsieji įvykiai, kuomet buvo perkeltas paminklas Bronziniam kariui. Anglišką šio žodžio versiją teko matyti tarptautiniuose angliškose internetiniuose puslapiuose. Galbūt jis taps madingu žodžiu? Juk „vargšus“ rusakalbius skriaudžia estai, gruzinai, lietuviai ir kitos ne „broliškos“ tautos. „Rusofobija“ turi puikų atsikirtimą – „rusofilija“. Jeigu individas atkakliai nori įtikinti, kad kažkas yra „rusofobas“, tai galbūt jis pats yra šovinistas „rusofilas“?
1984 01 13. Aš nekalbu apie mąstymą – jau vien būti su sąmone, turėti sąmonę yra sunku. Todėl ir žmonės, ir gyvūnai nori nusigerti – populiariausiu būdu išsivaduoti iš sąmonės turėjimo teikiamų nemalonumų. Ar ne todėl pats populiariausias pas mus poilsio, “išsikrovimo” variantas yra pasigėrimas? Ar ne todėl nenoras dalyvauti visuomenės gyvenime visų pirma virsta alkoholizmu?
1984 01 22. Geriama iki negyvumo. Žudoma ir žudomasi. Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas, lenktynės dėl to vartojimo formų ištobulinimo siaučia mūsų Žemėj. Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumo stabai, kultai, sampratos. Skubama neapsidairant, nematant. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.
