In the beginning of April this year the official webpage of the State Security Department of Lithuania (SSD) published a report by Danish intelligence service, which states that threat of terror attacks in the Danish state remains high in 2021. The document, published by the Terror analysis centre under the Danish security and intelligence service, states that ‘radical Islamists, willing and capable of organizing attacks’ are still the biggest threat to the Kingdom of Denmark. Allegedly they plan to carry out terror attacks using both firearms and explosives.
XXX
Of course, not only radical Islamists, but also far right extremists, believing complicated theories about ‘Sionist plot’ or worried about ‘the fate of the suffering white race’ are also mentioned among the threats. But the Danish document focuses on Islamic fanatics, who, for example, are irritated by the French satirical magazine ‘Charlie Hebdo’, which published caricatures of the Prophet Muhammed, and Quran burnings, initiated by Danish radical political party ‘Stram Kurs’.
Denmark. EPA – ELTA foto
Why did I remember this Danish document? It does not include a deep, serious analysis on who is responsible for emerging of ‘radical Islamists’. Those several short arguments, that, let’s say, one side considers caricatures of Prophet Muhammed as personal insult, and others understand such images as ‘freedom of expression’, – are too straightforward, too primitive. If we look at it like this (we are all understanding good people, they are baddies, who don‘t understand anything) we will not understand the real reasons of the confrontation.
We should take a deeper look at the topic of ‘radical Islamists’. Not only Danish, we all should. Those caricatures are only a striking case among many examples, of how wrongly we act communicating with Muslim states and later we are surprised why Muslims are angered, disappointed, insulted (raising this issue I do not justify killing, because taking a life is one of the worst crimes).
XXX
This is how the Paris tragedy in 2015 was reported in the portal slaptai.lt, then edited by me:
What happened in France is a horrible example of intolerance. Unfortunately, intolerance from both sides. Some of the caricatures, published in the journal, which has become tragically famous across the world, are simply disgusting, insulting, inciting religious enmity. What did their authors seek? Double standards are obvious. Insulting some is allowed, but not the others? Christians are allowed to mourn genocide, while Muslim victims are too few to be considered as genocide?
Bill Donohue, leader of Catholic League – a US organization ‘defending Catholic rights’ – made a press release called ‘Muslims have reasons to be angry’. In it, Donohue criticizes the journal’s tendency to insult believers across the world, including not only Muslims. ‘Murdered editor of ‘Charlie Hebdo’ Stephane Charbonnier ‘did not understand the role, with which he contribute to his own tragic death’, reads the statement.
So intelligence services of the European Union, in my understanding, should talk not only about consequences of ‘radical Islam’. Such reports should include the causes of this phenomena. Let’s analyze not only Muslim mistakes, let’s start seriously analyzing our own sins. What are our, European, mistakes? Saying this I do not invite to become submissive, abject. Let‘s not allow others climb onto our hears. Let‘s not allow our churches be turned into mosques. But if we want Muslims to respect us, we must respect their traditions, religion, symbols. If we see that they are irritated by the disgusting caricatures, maybe we should refuse them, even if freedom of expression provides a right to draw them?
But now it is chaos. We demand them to respect us, but we do not have to respect them?
XXX
By there are many more cases, when we act unacceptably. The disgusting ‘Charlie Hebdo’ caricatures of public burning of Quran are only the tip of the iceberg. We are demonstrating double standards much more often and more subtly. Not only Denmark or France. Let’s have a wider, deeper look. For example, I mean a successful victory of Azerbaijan (in the end of 2020 Muslim country in 44 days managed to reclaim most of the territories of Nagorno Karabakh, lost in 1992-1994). Did we congratulate Azerbaijan with this impressive victory (so far it is the only republic of the former Soviet Union, who managed to restore its territorial integrity, Georgians, Moldavians and Ukrainians are still struggling)?
Charlie Hebdo. AFP nuotr.
We did not congratulate them. It seems we cannot turn our tongue to rejoice in Azerbaijan’s achievements, because Azeri’s opponents are Armenian, that is Christian, separatists. Having not congratulated Azerbaijan, we also did not condemn Armenia, when it opened fire to civilian Azeri cities, which are not related to Nagorno Karabakh. Have we forgotten how in the second half of 2020 Armenian armed forces used powerful cannons to bomb Azerbaijan‘s old capital Gence and two smaller Azeri cities – Barda and Terter?! Women and children were killed in these attacks. Many residential buildings were destroyed. Did the great European capitals express sympathies to Azerbaijan over these attacks, organized by the Armenian armed forces? No, they did not. Why? Because Armenians are Christians?
XXX
Why didn’t we commend Turkey, who helped Azerbaijan take back its Nagorno Karabakh territories? It is also Ankara’s merit, that Baku managed to restore its territorial integrity. We did not congratulate or commend. Of course, such subtle silence and ignorance are not as disgusting as caricatures, but they are still painful. European tactlessness is the most obvious. Muslim world sees it, feels and analyzes it.
Turkish army
European tendencies regarding Turkey are obvious too. We did not commend Turkey when it helped Azerbaijan to forcefully drive out Armenian troops, neither when Ankara strongly defends Ukraine’s right to Crimea, Donbas and Luhansk and supplies Ukrainian troops with arms. Instead of commending Turkish government for principles in respecting territorial integrity of other countries, we criticize Ankara for real and imagined sins – for not sharing sea with Greece, making high EU official sit not in a central chair during an official reception, when democracy level does not comply with Brussel’s and Strasbourg’s standards. Muslim world sees, how tendentiously EU supports Greece and Armenia, conflicting with Turkey.
XXX
Here is another example, that does not make us more honorable.
We all know what UNESCO is. UNESCO is the specialized agency of the United Nations, aiming to contribute to strengthening peace and security in the world by developing cooperation among nations in the fields of education, science, culture and communication.
But does this organization always act correctly? Let’s look at the South Caucasus region. In the end of 2020, when Azerbaijan, helped by Turkey, in a military way took back Nagorno Karabakh, which belongs to it by international law, from Armenian separatists, UNESCO representatives started criticizing Azeri, saying they should not dare to destroy Armenian cultural, historical and architectural monuments. Looking from aside, such warning by an influential international organization is understandable. Carefulness does not harm.
However, throwing such suspicions at Azerbaijan is immoral, because those who know at least a bit about the history of this Muslim country, clearly know: Azeri have always been tolerant to other nations and other religions. Suspecting that after reclaiming Nagorno Karabakh, called the Black Garden, they would necessarily start avenging, that is destroying objects of Armenian culture, is primitive. By the way, as soon as it started liberation operation in 2020, official Baku, without any urges, stated that it would protect all Armenian, all Christian signs of architecture, history, culture. Azeri have never been vandals.
UNESCO
Official Baku also stated that it was not against UNESCO’s plan to send a special expert delegation to Nagorno Karabakh, which would follow how culturally, historically valuable Christian objects are protected in this region.
However, such energetic concern of UNESCO, whether Azeri would destroy, figuratively speaking, Armenian churches, is ambiguous. It speaks about the unsound morality of this organization, lack of principles, about applied ugly double standards. Why do I think so? A moral international organization, before starting to search for so called ‘cases of Azeri barbarism’ in the end of 2020-beginning of 2021 (not even a year has passed), firstly should examine how Armenian forces acted in this region for three decades (from 1994 to autumn of 2020). It firstly had to raise a question – how many of Muslim, Azeri heritage objects have been destroyed by Armenian supported separatists.
But UNESCO organization has never been interested in Armenian actions in Nagorno Karabakh in 1994-2020. While Azerbaijan’s Nagorno Karabakh was in the hands of Armenian separatists, Azeri government many times applied to UNESCO. It requested sending delegations, which would examine how Azeri cultural and historical objects are taken care of there. UNESCO ignored all Azeri requests. It would diplomatically steer away or justify itself saying it cannot intervene to issues of the international politics.
However, in 2020, when Yerevan started causing noise about allegedly endangered Christian masterpieces, UNESCO immediately expressed wish to examine ‘the real situation’. Double standard, not suitable for a solid international organization, are obvious. If efforts to examine objects of Azeri heritage in Nagorno Karabakh is politics, then concern about Armenian cultural objects in Nagorno Karabakh should be politics too? But UNESCO cares, it seems, not about seeing ‘the whole picture’ but only about finding at least a single example of unacceptable action by Azerbaijan.
But Azerbaijan is rejoicing that eventually UNESCO got concerned about Nagorno Karabakh and, let’s hope, seven nearby regions (which were also occupied by Armenian separatists). Because there are many cases of Armenian vandalism, when mosques were destroyed there, museums were robbed, Caucasian and Albanian architectural monuments were remade into Armenians, Agdam and Fizuli cities were destroyed to dust.
Karabakh
Despite indifference of the international community to the three decades of erasing Muslim heritage in Nagorno Karabakh, all that time Azerbaijan carefully recorded every case of Armenian vandalism. All barbarisms are registered in two catalogues: ‘Losses of historical and cultural monuments in occupied Azeri territories’ and ‘Catalogue of Azeri cultural monuments in Nagorno Karabakh’. These encyclopedias are translated to Azeri, English, Russian and French languages.
So it will not be difficult for sirs from UNESCO, arriving to Nagorno Karabakh, to search for the real vandals. But will they want to sincerely establish, how many architectural, historical, cultural monuments were destroyed by Armenian separatists?
Do you think the Muslim world does not see these slaps in the faces Do you think such European hypocrisy does not disappoint, irritate them?
XXX
The Danish intelligence‘s reports somehow does not include a single word about possible attacks of Armenian terrorist organizations in 2021. Today situation is complicated in Armenia. There are powers there that urge the countrymen to take arms and avenge, avenge, avenge. Azerbaijan and Turkey are the targets of Armenian paramilitary terrorist groups. You ask, what Denmark has to do with it?
Let‘s remember 1981, when an explosion took place in Copenhagen, near the office of Turkish transport company ‘THY’, and two Danish persons were seriously injured. One of Armenian terrorist organizations claimed responsibility for this attack. This was their alleged revenge to Turks for tragic events in 1915. Focus here – they took revenge not in Turkish, but in Danish territory, without any concerns that not only Turks, but also innocent Danish could be harmed.
That 1981 attack in Copenhagen is only one of the terror attacks, organized by Armenian terrorists in the West in 1973-2002, which claimed 70 lives, injured 524, where 105 were taken hostage and 12 of them were killed. Not only Turkish diplomats are among the murdered and crippled. Those were revenge acts by ASALA, Dasnakcutiun, Gncak and their related organizations against Turks in Denmark, France, Switzerland, Italy, Bulgaria, Germany, Spain, Great Britain.
Aren’t such terrorist actions by ASALA, Sasnakcutiun, Gncak, which shook Europe for almost three decades, impossible today?
XXX
One of the last disgusting slaps in the face was the words, uttered by the 46th US President Joe Biden on 24 April this year, allegedly that the 1915 wars in the territories of then Ottoman Empire were ‘Armenian genocide’. Maybe. But we do not know. We cannot know. Armenia, unlike Turkey, does not allow researches into its archives. Therefore, I am surprised: how can one say there was or there wasn’t ‘Armenian genocide’ without thoroughly researching Armenian archives? For example, Bruce Fein, former law advisor to the US President Ronald Reagan, admits that during the administration of Raegan, Washington started researching the events of 1915 in the Ottoman Empire. However, this research was not finished. And still, from what they managed to collect, Fein came to conclusion: ‘if the archives are opened, Armenians will have to apologize for misleading the world’ (it is reported in publications ‘Turkiye and Caucasus Online’).
Joe Biden. EPA – ELTA nuotr.
So my beloved and respected America made the biggest mistake by underlining strong reproaches to Turks – they should have waited until Yerevan opens its archives.
Lithuania’s Vice Minister of Foreign Affairs Mantas Adomėnas also made a bad mistake, by flying to Yerevan on the even of 24 April to pay respects to the victims of ‘Armenian genocide’. How could Adomėnas not know: Armenian archives are still carefully protected from foreign researchers. Member of Seimas Raimundas Lopata also made a mistake on 24 April, by urging states, who have not done so yet, to recognize the 1915 tragedy as ‘Armenian genocide’. Prof. Lopata, who in the past had an important position in the International relations and political sciences institute, must know: historians, scientists, politicians, who seriously look at history, firstly analyze archives of the conflicting side and only then make resolutions, decisions and publish laws.
Mr. Adomėnas and Lopata should listen to at least what Latvian Vice Minister and Defense Minister Artis Pabriks has written on his personal social network profile: ‘The position of the US President on the issue of the Armenian genocide will only complicate cooperation between two NATO countries when it is most needed. I can give similar advise to those Latvian parliamentarians who want to buy indulgences for themselves by sacrificing national interests’.
These are only several examples when we act without tact in communication with Muslim countries.
Today I would like to ask: what is journalism worth if it does not seek the truth? What are photo reports worth if their authors are not interested in justice? This journalistic activity is not only useless, it is dangerous. It can lead you down the wrong path: oppose countries, cause new military clashes, hurt a victim, provoke the aggressor to perform new attacks …
Is this path justified?
I do agree: sometimes it is difficult to find the truth, sometimes it is unsightly. But if one does not consciously strive for it, and even is proud of this – such a person is difficult for me to understand.
This bewilderment is addressed to the photojournalist Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh” on the website delfi.lt. On his page on the social network, this journalist, who has traveled a lot around the world and published valuable pictures, writes: “Perhaps that is why I never try to find out which side is right and which is not. And more often than not, there is no right answer. It is important for me to show how people who have fallen into this whirlpool live (…). Geopolitics is definitely not my sphere. (…) And therefore, it is difficult for me to understand people who, being thousands of kilometers from the war, broadcast their truth and explain who is right and who is wrong. ” This is how V. Balkunas philosophizes in social networks. And this is his right, his will. Moreover, V. Balkunas is really courageous – it is dangerous in Nagorno-Karabakh in nowadays.
Vidmantas Balkunas, who published “Letters from Nagorno-Karabakh”
But what is this courage for? It is illegal to travel to Nagorno-Karabakh from Armenia and with an Armenian visa. Moreover, it is illegal from any point of view – Lithuania, the EU, NATO, the UN. International community considers Nagorno-Karabakh to be the territory of Azerbaijan. Even Armenia does not recognize Nagorno-Karabakh as its own territory. Therefore, every educated journalist must understand that if he wants to travel to Nagorno-Karabakh, he must obtain an Azerbaijani visa. If you are flying to Armenia, of course, you do not need an Azerbaijani visa. But if you go to Nagorno-Karabakh, you must get an Azerbaijani stamp in your passport, despite all the assurances of the Armenians that Nagorno-Karabakh is an ethnic Armenian territory.
By the way, Azerbaijan would hardly bless V. Balkunas’s trip to the Black Garden (this is how the name “Karabakh” is translated into Russian). Because if official Baku approved this visit, the journalist would most likely not have been admitted by Armenia, which controls Nagorno-Karabakh. Figuratively speaking, they would consider him a spy of Azerbaijan.
This is an important fact. In my opinion, if we do not follow the rules that secure respect for the territorial integrity of Azerbaijan (including Nagorno-Karabakh), real chaos may ensue, because there will be states that disregard, for example, the fact that Vilnius or Klaipeda regions belongs to Lithuania. Does Lithuania have the right to condemn Western and Russian singers, journalists, politicians who illegally, without the consent of Kiev, Chisinau or Tbilisi, travel to the occupied Crimea, Transnistria or South Abkhazia? We have our own „travelers” who do not know what respect for international rules that have legalized the borders between states is.
Guilt of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania
The fact that there are strange „tourists” in Lithuania is a huge fault of the Ministry of Foreign Affairs of Lithuania, which until now officially, publicly, has not clearly stated that it is not recommended to travel to Nagorno-Karabakh with an Armenian visa. It is impossible to prohibit Lithuanian citizens from traveling to Nagorno-Karabakh from Yerevan, and not from Baku. But they must be warned. And it was necessary to do so as soon as the first shots thundered. After all, it could have been predicted that Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan, residing in Lithuania, would feverishly seek curious people who would agree to visit suffering Armenians in Nagorno-Karabakh.
Our parliamentary Committee on International Affairs, and the leaders of parliamentary friendship groups with Armenia and Azerbaijan, and, ultimately, Lithuanian journalists’ organizations, could have explained to Lithuanian citizens why it is undesirable to travel to Nagorno-Karabakh with the blessing of Armenia. No bans, no threats – just a warning: it is not recommended. By the way, my conscience is clear: back in 2014 in my articles on the slaptai.lt. I urged not to send Lithuanians to Nagorno-Karabakh from the Armenian side.
If you ask who gave me the right to reproach brave journalists who travel to hot spots, I will answer: I have such a right. I have been working as a journalist for over 35 years and have seen some violent conflicts with my own eyes. Russian-Chechen, Ossetian-Ingush, Georgian-Abkhaz clashes – I saw all this and wrote about all this. But unlike V. Balkunas, I was worried first of all who was right, and not who was louder and more convincingly shouting.
I also cannot be silent, because I am well aware of the Armenian-Azerbaijani conflict – I have been interested in this topic for more than ten years. I cannot boast that I traveled far and wide across Azerbaijan, but I happened to be in the Khojavend, Terter, Barda regions and witnessed how Azerbaijanis who suffered from the Armenian shelling and who lost their loved ones live there. Most of all, I was shocked by a trip in 2016 to the Terter region – the villages of Gasangaya, Gapanly, Maraga, Shikar, which were subjected to increased artillery shelling. I saw ruined houses there, crippled children, women weeping at graves. I was in Ganja, which recently came under an artillery attack by the Armenians. I can give my head to be cut off – both Armenian and Azerbaijani women have equally clear tears. To make sure that everyone has red blood – both Armenians and Azerbaijanis – it is not necessary to go somewhere.
How many Azerbaijanis live in Yerevan?
Still, the difference between the shelling of Ganja and Nagorno-Karabakh is obvious. Azerbaijan is living in their homes in Ganja, Terter, Hasangay, according to international law, live in their own state – in Azerbaijan. And the Armenians who settled in Nagorno-Karabakh do not live in Armenia. They are located on the territory belonging to Azerbaijan. If they are law-abiding citizens, they should obey Baku.
The opponents of the author of these lines, of course, will argue with foam at the mouth that ethnic Armenians live in Nagorno-Karabakh and that there are no Azerbaijanis there. And it is true. But a journalist who is looking not only for impressive shots, but also for the truth, should ask a question: where did all the Azerbaijanis who lived in Nagorno-Karabakh a few decades ago go? Did they leave of their own will, or were they cynically expelled?
Other inconvenient questions can be asked. For example, where did the Azerbaijani community that lived a hundred years ago in Yerevan disappear? Azerbaijanis in those days constituted the majority in Yerevan – they made about 75% of dwellers. One should be a fool to deny this statistical fact. There is not a single Azerbaijani in Yerevan today. Did they all leave the city of their own free will?
The lesson of Javakheti
And lastly, why does the large Armenian diaspora living in one of the regions of Georgia, Javakhetia, prove today (visit the Armenian portal armenianreport.com) that this is not a Georgian territory, but an Armenian one and therefore, you see, they need to secede from Georgia and create an independent state?! In Javakhetia a tactic, similar to the one that was tested in Nagorno-Karabakh, is used: they oust the locals, then they begin to propagandize the ideas of separatism more and more loudly and blackmail the Georgian authorities harder: if you do not support Yerevan, you will be punished – you will lose Javakheti.
If a Lithuanian journalist got into Nagorno-Karabakh, he should be worried about all the issues. For example, to what extent do American, French, Russian Armenians help the Armenians to fight the Azerbaijanis? It is obvious that Armenia with its three million population (three times less than in Azerbaijan) lacks soldiers. The fact that Armenian militants of all kinds helped the Armenians to attack Azerbaijan earlier (for example, a certain Monte Melkonyan once arrived in Nagorno-Karabakh from Lebanon; later he died), is not a secret to anyone, this information is accessible to those who looking for answers to all, even uncomfortable questions.
French smoke screen
And the tales that Turkey sends fighters, subordinate to Ankara and Istanbul, from Syria, Lebanon, Kurdish settlements to Azerbaijan to fight the Armenians are complete nonsense. I received this information from Ambassador of Turkey Gokhan Turan, whose residence is in Lithuania. And, by the way, his words sound quite convincing. Azerbaijan really has enough of its own soldiers to conflict with Armenia. If there was China instead of Armenia, then one would believe that Azerbaijan has too few defenders. But is not the case.
Ambassador of Turkey Gokhan Turan. Slaptai.lt foto
Allegations that all sorts of militants controlled by Turkey are helping Azerbaijanis to offend Christian Armenians are a smokescreen that Yerevan needs to cover up its swindle.
Even French President Emmanuel Macron, who is entangled in Armenian intrigues, needs it today. A large, extremely influential Armenian community lives in France, which the French authorities cannot control. Yerevan via France (and not only via it) is recruiting fighters for the so-called Nagorno-Karabakh front. If everything that the French authorities turned a blind eye to will surface, the French president with his French intelligence and advisers would find himself in an unenviable position. So, the best defense is offense. Therefore, the French authorities began to blame others for what they themselves were to be blamed.
Official Paris makes a gigantic mistake – sooner or later the truth will surface and face the light.
I address these remarks to those who are not satisfied by sensational photographs alone, to those who are looking for the truth.
We all know that on August 4 in Beirut, the Lebanese capital, two powerful explosions destroyed seaport warehouses, taking hundreds of lives and wiping out entire quarters of the city. Currently, such an official version is announced – the explosions were caused by inefficiency and clutter. There are no signs of terrorist activity.
The disaster in Beirut
It was not so long ago when due to this accident over 300 thousand people of Beirut lost their homes.
The EU was one of the first to provide humanitarian aid to Lebanon. That support is € 63 million (Lebanese President Michel Aoun claims that the explosion of 2,700 tons of ammonium nitrate in the port caused more than € 12.7 billion in damage).
Lithuania did not remain indifferent to the pain of Lebanon, it allocated 50 thousand EUR.
However, vigilance should not be lost in such cases. It is important that those suspected or accused of terrorist acts do not receive assistance. We are well aware that, under the guise of this disaster, representatives of various terrorist organizations operating in Lebanon are also likely to apply for financial support or a residence permit in Europe. Such counterfeits should not be ruled out.
By the way, Lithuania is just like that – vigilant, cautious. Few days ago the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs announced that persons associated with “Hezbollah” (it is active and strong in Lebanon, it is of particular concern to Israel) have been banned from entering Lithuania for 10 years. It is alleged that the Migration Department made this decision after receiving some specific information about the activities of persons associated with “Hezbollah”.
According to ELTA, Linas Linkevičius, ForMin of Lithuania, has stated: „Assessing the information available to us and provided by our partners, we can state that “Hezbollah” is a terrorist organization that poses a threat to the security of many countries around the world, including Lithuania. We stand in solidarity with the US, Germany, the UK, the Netherlands and other countries that have taken a similar position. We appreciate the successful cooperation between the Lithuanian and Israeli national security institutions. We thank these institutions for their important contribution to ensuring the security of our citizens.”
Lithuania’s move to pay very close attention to those suspected of belonging to “Hezbollah” is fair and meaningful. In such way official Vilnius is in solidarity with an influential ally of the US – Israel.
It is not for nothing that after the decision not to allow entrance or contacts with sympathizers of “Hezbollah”, Lithuania received the congratulations of Israeli ForMin Gabi Ashkenazi. This Israeli politician thanked the Lithuanian government for its decision to declare “Hezbollah” a terrorist organization based in Lebanon.
What are Turkey’s interests in Lebanon
However, in the Lithuanian public space, I did not notice any information whether Lithuania would have coordinated its steps with Turkey by providing financial support to Lebanon and considering which Lebanese might be worth sheltering. After all, we must know the opinion of an official Ankara, at least because Turkey is a member of NATO, our ally in this political-military Alliance of the North Atlantic Treaty.
ASALA
Figuratively speaking, Turkey’s opinion should be even more important to us than Israel’s. Especially since many organizations accused of terrorism have been operating in Lebanon for a long time and are still active today. “Hezbollah” is just one of them. Lebanon is also famous for having its strong holds here, “Daşnaksütun”, ASALA, whose representatives killed Turkish diplomats in Europe, the US and Australia just a few decades ago. Between 1975 and 2002, these terrorists carried out 235 attacks, 70 murders, 41 assassinations and 524 injuries in the West. 105 people were taken hostage, 12 of whom were killed. So does the Lithuanian Ministry of Foreign Affairs knows what Turkey’s interests are in Lebanon, or are they taken into account?
Daşnaksütun
Another very important detail – the explosion of warehouses in the seaport region in Beirut has particularly affected three residential neighborhoods – Chad, Mar Michail, Bed Halil. They are called Armenian districts because many Armenians live there. Among them, there are likely to be those who support the activities of “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations. It cannot be ruled out that, under the guise of the disaster of August 4, some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA will try to enter the EU by applying for a permanent residence permit, ask for financial benefits. It is possible that the representatives belonging to these organizations or sympathizing with them will try to enter Lithuania as well, that it could then harm Turkey from European capitals.
What is the official approach to “Daşnaksütun” and ASALA?
The version is that some sympathizers of “Daşnaksütun” and ASALA from Lebanon will try to enter Nagorno-Karabakh, which belongs to Azerbaijan but is currently controlled by Armenian separatists. In order to prepare military attacks against Azerbaijan from there, which, among other things, is unconditionally supported by Turkey, Lithuania’s ally in the NATO.
Therefore, I am questioning, when will Lithuania declare as unacceptable organizations not only “Hezbollah”, which is causing Israel a headache, but also “Daşnaksütun”, ASALA and similar organizations that are harmful to Turkey?
We have muffed many times in judging Turkey. We behaved shamefully, for example, on December15, 2005, by adopting a Seimas resolution on the recognition of the genocide of the Armenian people. Ms. Irma Ąžuolė has noticed on the portal slaptai.lt that only about one third of the members of the Seimas participated in the anti-Turkish sitting at that time: 55 out of 141. The resolution was submitted, considered and adopted in one go, only ten minutes was enough for this. Only 49 members of the Seimas signed the draft resolution.
But the worst thing is not because of the half-empty meeting room and the rush. Most important is that this resolution sets us apart from our ally Turkey. It is also scandalous that at that time (and at present) no Lithuanian historian, politician or journalist had studied the documents stored in Turkish archives due to the events of 1915 in the Ottoman Empire. Lithuania was not even confused by the idea – after all, without seriously delving into the arguments of the other side, it is stupid to make accusations. Lithuania has not even wondered why the Turks had long ago opened their archives to foreign researchers, and Armenia still carefully hides them from outsiders (apparently it has something to hide). So, December 15, 2005, in my opinion, is one of the strangest days in Lithuanian politics. We signed an important document without even taking the problem seriously.
Lithuania’s next step is no less shameful – when the Lithuanian Academy of Sciences did not admit Turgut Kerem Tuncel, a senior analyst at the Eurasian Studies Center, on December 13 last year, accompanied by Gokhan Turan, Turkish Ambassador residing in Lithuania. The Turks wanted to read a report on the tragic events of 1915 in the Ottoman Empire. However, the Turkish scientist was prevented from presenting the Turkish position in the hall of the Lithuanian Academy of Sciences, justifying that the hall was needed for another unforeseen but very important event. Thus, we rejected Turkish scientists under the guise of primitive excuses, and the Armenian diplomats were admitted by the Lithuanian Academy of Sciences without hindrance.
This scandal, described in detail on the portal slaptai.lt by a journalist Gintaras Visockas, deserves serious analysis. If it were the other way around (the Lithuanian Academy of Sciences does not admit an Armenian ambassador because Armenia is not a member of NATO, and a Turkish ambassador is admitted because Turkey is a member of NATO), I would have better understanding. But I do not imagine the opposite, when Lithuania rejects its ally in the NATO alliance, although it is obvious.
With this in mind, I want to know when Lithuania will name “Daşnaksütun” and ASALA as terrorist organizations? At least I would like to understand whether Lithuania is aware of Turkey’s position on anti-Turkish organizations operating in Lebanon?
About the author
Vytautas Čepukas. Slaptai.lt foto
V. Čepukas was born in 1953 in Krasnoyarsk (Russia) in a political prisoner’s family. When he was 5 he was brought to Lithuania.
After Lithuania regained its independence, he participated in the activities of the Sąjūdis, and after the events of January 1991, he joined the Lithuanian Voluntary Service. In 1991, he defended the Lithuanian Parliament. In September of the same year, he started to serve as the Commander of the Utena Commandant Squad of the Lithuanian National Defense Department.
After that, he served in the training center of the military training; in 1993 he was appointed the commander of the SKAT 71st Battalion. From 2000 to 2003, he served as the commander of the Vilnius County KASP team.
He started his service in the Lithuanian Armed Forces from lieutenant degree. He ended his service in 2003 with the rank of Lieutenant Colonel.
Awards: Medal of the January 13, the volunteer creator, the Medal of the Star of Riflemen of the Lithuanian Armed Forces in the Diaspora of the Lithuanian Riflemen’s Union.
As a Member of Parliament of the Sixth Convocation of the Milli Mejlis of the Azerbaijan Republic, I would like to express my gratitude in advance for your attention and to draw your attention to the fact that, unfortunately, Armenia’s aggressive policy against Azerbaijan in the region has once again led to the death of innocent people.
Starting from the night of July 12-13, 2020, as a result of ceasefire violation by the Armenian armed forces and firing of Azerbaijani armed forces’ positions in the direction of Tovuz region using artillery mounts, 12 Azerbaijani soldiers were killed and many of our soldiers were seriously wounded. Also, Azizov Aziz Izzat born in 1944, the resident of Aghdam village, Tovuz region, was killed as a result of strong artillery bombardment of our residential points and villages. This event is not the first aggression of Armenian army to quiet residents at the period of ceasefire. These cases are repeating for years.
It is inadmissible, the world community and international organizations must say “stop” to aggressive policy of Armenia, it must support Azerbaijan and apply the most serious sanctions deserving to aggressor. The fact that civilians encounter the target of the enemy’s heavy equipment reveals the true face of the Armenian state. Armenia behaves itself more like a terrorist organization. Despite the peace talks conductied in the direction of settlement of the Nagorno-Karabakh conflict, the aggressor Armenia is roughly violating the format of the talks and pursuing a purposeful tension policy. So, it violates the process of talks roughly. Also, with such provocations, they want to distract attention from the difficult internal socio-economic situation and involve the political and military organizations of which they are members in this process.
Though the Ministry of Foreign Affairs and Ministry of Defence of Azerbaijan informs OSCE Minsk Group Co-Chairmen states, UNO, European Union, other competent international organizations in regard to violation of ceasefire roughly by Armenia and bombarding of civil people from heavy arms, no pressure is exerted on Armenia. The said organizations must force Armenia to keep the regime of ceasefire urgently, must react to targeting the peaceful Azerbaijani population by Armenian military units and must reprobate it seriously. It is known that, all international organizations accept Nagorno-Karabakh and occupied regions as integral part of Azerbaijan. Therefore, Armenia violates ceasefire not in the territory of Nagorno-Karabakh, but in the direction of Tovuz region of Azerbaijan-Armenia border to involve CSTO in conflict.
The Armenian state pursuing a policy of aggression for almost 30 years, more than one million people of Azerbaijan have been deprived of the right to live in their native lands. The “so-called” elections and inauguration show held in Shusha in the last months, also the recent events occurring in Tovuz region have only a provocative character, exert serious damage to the process of talks and lose the patience of the Azerbaijani people.
I think that, the OSCE Minsk Group Co-Chairmen, which mediates in the settlement of the conflict peacefully, must take an objective position and must provide the execution of international legal norms and the relevant resolutions adopted by the UN Security Council in their activities. The UN Security Council resolutions 822, 853, 874 and 884 demand full and unconditional withdrawal of the Armenian armed forces from Azerbaijan’s occupied territories. The Azerbaijani people are quite dissatisfied with the activities of the OSCE Minsk Group Co-Chairmen and if such case continues, there will be no confidence in the effectiveness of the Minsk Group. In blatant violation of the UN Charter and other legal international obligations, Armenia has carried out military aggression against Azerbaijan and occupied Azerbaijan’s Nagorno-Karabakh region and seven surrounding districts.
As a member of the Milli Mejlis of the Azerbaijan Republic, I call upon the international community to condemn strongly Armenia’s policy of occupation against Azerbaijan and its provocative actions perpetrated along the border.
Best regards,
Deputy of Milli Mejlis of the Republic of Azerbaijan Fatma Yildirim
No one would expect that I dislike Edward Lucas, a well-known British writer and security-policy expert. A number of his problematic articles on international security were republished at my personal website since 2013. At least one article per year. Countless times I cited his comments that appeared in the press.
Why am I grateful to Edward Lucas?
I acknowledge Edward Lucas for his sober-minded attitude towards Russia. I think that his critical attitude towards Vladimir Putin is correct. The West too much and too often appeased Kremlin. That is why this Eastern neighbor became so insolent, angry and aggressive, neglecting international rules. Summarizing Lucas’ insights from 2016, we could single out one major European problem: “for too long the West did not believe that Russia could attack, while Russia still does not believe that the West is ready for a serious defense”.
I am also grateful to Edward Lucas for his exclusive interview that he agreed to give for my personal website Slaptai.lt “I am not sure, that we will win this time” (2014). A pretext for that interview was Lithuanian translation of Lucas’ book “Deception. Spies, Lies and How Russia Dupes the West”.
Shortly, I still consider Edward Lucas to be an important, influential and sincere lawyer of the Baltic States. He defends us from the aggression of Moscow as well as from the indifference of the West. I think that his observations, comments and books opened the eyes of many politicians working in London and other European capitals. Politicians who still try justifying Kremlin’s actions from the point of view of morality or pragmatism.
About Armenia’s “progress”
However, our opinions diverged over evaluation of the Eastern Partnership project. More specifically, our diverging opinions are not because of failures of the Eastern Partnership, but because of our attitude towards Armenia. I have in mind one article by Edward Lucas which was published in May 16th and which was titled “A decade of the Eastern Partnership: A cause for reflection, not for joy”.
No doubt, Edward Lucas is right claiming that a decade of the Eastern Partnership is “the time for sober-minded reflection and not the time for congratulating ourselves”. The most important victories have not been achieved yet. This Partnership has a trail of failures, misunderstandings, treasons and many victims.
Of course, drawing members of the Partnership towards the EU standards is correct tactics. However, good intentions are not enough. There is still a need for willpower, persistence, and finally – a strong fist. It is a shame that spoiled, sleepy and bureaucratic Europe did not have will nor determination to parry Kremlin’s attacks – to defend countries that were invited to the “Eastern Partnership” initiative. Metaphorically speaking, Europe betrayed them: countries were lured and later, when Russia started to shoot, they were left alone to defend from deceptions of Vladimir Putin’s team. The EU pretended they forgot that Russia favors power over talks.
Naive Eurocrats also mistakenly thought that the “Eastern Partnership” is beneficial to Russia because apparently Kremlin should be pleased by prospering neighboring countries. Primitive Eurocrats did not think of the worst: Vladimir Putin needs weak, barely breathing neighbors as only then they can be influenced.
I agree with such Lucas’ insights. However, I was confused by the following idea: “a modest progress achieved by domestic efforts can be noted in Armenia”.
Is Armenia really a progressive state? Sure, Serzh Sargsyan was substituted by Nikol Pashinyan, but Yerevan still do not carry out its most important and relevant demand from the West – to withdraw its occupying troops from Nagorno-Karabakh which belongs to Azerbaijan. Moreover, according to statements of Armenian diplomat Zohrab Mnatsakanyan, the 102th Russian military base near Gyumri city will remain there till 2044.
Return Nagorno-Karabakh first
So, where is this so-called Armenia’s progress if it does not uphold rules of international game and attacks its neighbors like Russia does? How does Brussels and Strasburg imagine pulling Armenia towards standards of the EU? Together with the Russian troops? Is that not an insult to internationally honorable Belarus, Georgia and Azerbaijan to talk about the slightest Armenia’s progress?
Unlike Armenia, Belarus, Georgia and Azerbaijan did not occupy a single foot of other countries’ land. In my opinion, this is very important. This should be the main condition while inviting countries to the family of Eastern Partnership. First of all, return your neighbor everything you illegally took from him and only then ask for invitation. Not the other way. Until Armenia has not returned Nagorno-Karabakh to the rightful owner, I see invitation of Armenia to Europe to be the biggest and the most stupid European misunderstanding. While there is no strict distinction between internationally honorable and aggressive countries, we only further incite military conflicts.
To make these nuances clear, I wrote a letter to Edward Lucas asking for some clarifications.
Monument to Azerbaijan’s dead. Qazax cemetery. Slaptai.lt photo
Here follow some excerpts from my letter. “Strangely enough, the conflict of Nagorno-Karabakh was not mentioned in your text at all. I guess you don’t mind Armenian occupation of 20 percent of Azerbaijanian territory. Why you don’t blame Yerevan for escalating an armed conflict in Caucasus region? Do you think that the territory of Nagorno-Karabakh does not belong to Azerbaijan? Don’t you know that NATO and the EU support territorial integrity of Azerbaijan and Nagorno-Karabakh? Do you think it’s not important that almost one million Azerbaijanis cannot return to their homeland? Are you based by religion, that Armenia is a Christian country and is some what closer to your heart than Muslim Azerbaijan? Aren’t you familiar with the real causes of Azerbaijan – Armenia conflict? Do you think that this topic is not important or relevant? Don’t you know that Armenia still has a Russian military base present and it’s not going anywhere. Is dragging of Armenia, together with Russian soldiers located in Gyumri city, towards the EU can be just a simple political misunderstanding?”
Edward Lucas’ arguments
Edward Lucas answered with the following: “I am sorry you didn’t like the article. I think you should be careful about imputing bad faith though. Just because I don’t write about something doesn’t mean I have a view one way or the other. These articles are strictly space-limited (600 words) so I can’t include everything. However, I do think that the fact that the Azeri authorities have banned ticket applications from fans who have surnames ending in -yan or -ian is a pity, as is the fact that a British-Armenian football player is not able to travel to Baku because he won’t be safe there.
The way Azerbaijan behaves in the Council of Europe is appalling — if you haven’t read the two – part “Caviar Diplomacy” report I strongly recommend it. That doesn’t mean that Armenia was or is right in the NGK dispute. But I would be cautious about assuming that this is a story with a simple division between good and evil”.
Armenian surnames – not the strongest argument
I am grateful to Edward Lucas for his answer. However, after reading his explanations, new questions came into mind. For example, it’s doubtful that Azerbaijanian government would ban sports fans from entering the country only because of their Armenian surnames. Official Baku has bad experience on that matter: some of the politicians, athletes or journalists that come to Azerbaijan have tendency to slander this hospitable country later. Imagine that: they were greeted improperly, they were threatened, secret services tried to recruit them, etc. They slander Azerbaijan not because they suffered some inhospitalities, but because such was their real mission: to visit Azerbaijan just for few hours and tell imaginary stories later. There were plenty of cases when someone tried to enter Azerbaijan with some mission given by Armenian secret services or Armenian diaspora. Has Edward Lucas never heard of that?
I also tend to believe that Edward Lucas is wrong about appalling behavior of Azerbaijan in the Council of Europe. I would like to remind him that not only the two-part “Caviar Diplomacy” report is available publicly. Preceding the “Caviar Diplomacy” there was yet another published report about behavior of Armenian representatives.
Arguments of ESISC cannot be concealed
The unfavorable report for Yerevan was issued not by Azerbaijan or Turkey but by European Strategic Intelligence and Security Center. It’s field of interest is dangers to the western civilization. This intelligence organization was founded in Brussels, 2012.
The European Strategic Intelligence and Security Center (ESISC)
Namely ESISC, in its official website www.esisc.org, identified a committed and biased group of members of the European Parliament which are supported by lobbyists of Armenian diaspora and which have a goal – to do serious impact on European countries while interacting with Central and Eastern European countries. Azerbaijan is one of the targets of these MEPs. According to ESISC analysts, this group has a number of measures that secretly puts a huge pressure on Azerbaijan in regard of international opinion. According to authors of this ESISC report, large, influential, anti-Azerbaijanian, and at the same time pro-Armenian, lobbyist group of MEPs formed in 2012.
This ESISC report is not confidential and can easily be found. It lists secret connections of The Organization for Security and Co-operation in Europe (OSCE) and Parliamentary Assembly of Council of Europe with foreign Armenian diaspora, Armenian officials and George Soros’ fund. Their goal was to make Nagorno-Karabakh a territory of Armenia by legal means. Website Slaptai.lt wrote about it in September, 2017.
Thus, it is always strange when politicians, journalists and observers welcome only the “Caviar Diplomacy” and conceal the arguments of ESISC.
On February 18th, 2019, Hyperallergic, a digital outlet based in Brooklyn (New York), had published a long essay glorifying, revering the Armenian religious architecture and culture in the ancient land of Azerbaijan, Nakhchivan Autonomous Republic. The authors of this long and misleading publication, Sarah Pickman and Simon Maghakyan have unleashed a barrage of slander, as well as spitted numerous academically shaped insults against Government of Azerbaijan.
Pickman and Maghakyan lead the reader into an abyss of misinformation, attempt to destroy and tarnish the well known historical facts about Nakhchivan Autonomous Republic and its ancient history. With their misleading citations and science fiction photos throughout the article, the two authors aim to achieve international notoriety and prestige at the cost of Azerbaijan’s millenary culture; openly attacking and attempting to cover with an Armenian mantle the rich heritage of Nakhchivan Autonomous Republic is absolutely an act of bigotry, chauvinism and depicts once again the harmful agenda orchestrated by U. S. based Armenian interest groups whose only purpose is to destroy global interfaith dialogue, denigrate multiculturalism and promote hostility in the Caucasus region, instead of peace and prosperity.
Pickman’s appalling remarks illustrate an insidious political offensive and information warfare that is clearly orchestrated by Yerevan’s top officials, while Armenia commemorates three decades of being an aggressor state by occupying over twenty percent of the sovereign territory of Azerbaijan and daily violating the ceasefire across the borderline with Nakhchivan and along the seven surrounding districts of Nagorno-Karabakh. Armenia’s domestic state of affairs are in dire situation: economic stagnation, high level of unemployment and increased levels of grey economy as well as a malnourished Armed Forces. The media coverage of all these determinant nation building factors would bring more progress to every Armenian citizen and regional progress, rather than contaminate digital newspapers with manipulated facts and photos, as well as Armenian ugly propaganda machine artifacts, fake news and grossly unreliable information.
It is evident that Armenia’s fascist regime at home and inflammatory Armenian Diasporas abroad have constantly issued offensive press releases and abhorrent remarks against the hardworking and suffering nation of Azerbaijan. It is non-sense to addressing and responding to every manipulated source in the so called tedious and unscrupulous research presented in Pickman’s essay (as it certainly becomes a dreary read), it is unfair for the reader to address matters that have never happened throughout ancient and modern history of Julfa and Nakhchivan – Azerbaijan; the two authors even write incorrectly, misinforming the public opinion, all names of locations in the territory of Azerbaijan.
Simon Maghakyan and other sources have proved and confirmed that during the Soviet Union period, all grave stones were carried by Armenian nationals from Julfa region of Azerbaijan to Armenia. The perfect examples are the Grave stones placed in the yard of Yerevan Brandy Factory and in Yerevan State History Museum.
An original Julfa khachkar (above) is one of a dozen surviving grave stones that were removed from Nakhchivan during or before the Soviet Union era, displayed at The Metropolitan Museum of Art’s Armenia! exhibit (September 22, 2018-January 13, 2019), on a loan deal from Armenia’s Mother See of Holy Etchmiadzin.
As a Ph. D. degree candidate at Yale University, Pickman should make an fairly scientific effort to write an essay about the current situation of Azerbaijan’s religious, cultural, grave stones and ancient historical monuments in the sovereign territory of Azerbaijan that have been under the occupation of Armenian Armed Forces for over thirty years and are fully destroyed, including the districts of Agdam, Kalbajar, Lachin, Qubadli, Jabrayil, Zangilan, Fuzuli. Perhaps a research article on Sarsang Reservoir that is under the Armenian Control and is an imminent threat to over 450 thousand Azerbaijani citizens living in the regions nearby Azerbaijan’s Nagorno-Karabakh, is truly among pressing matters that require a global attention, instead of pursuing American ambassador Morgenthau’s tarnished legacy during World War I.
Dr. Daiva Tamošaitytė, šios studijos autorė. Slaptai.lt nuotr.
Kalnų Karabacho konfliktas, kuris tęsiasi jau trisdešimt metų, ir kurio istorinės šaknys glūdi carinės Rusijos kolonizavimo ir tautų perkėlinėjimo politikoje, nėra „įšaldytas“ tikrąja žodžio prasme, nors to buvo siekta. Jis nėra natūralių procesų padarinys, o veikiau ideologinių kovų ir karinės agresijos išdava, todėl yra grėsmingas ir bet kada galintis virsti dar blogesniu konfliktų sprendimo placdarmu, kaip nutiko Sirijoje. Dar daugiau, tai vienas svarbiausių ir karščiausių nestabilumo židinių ne tik Pietų Kaukaze, bet ir apskritai pasaulyje. Tai rodo, kad Kalnų Karabachas turi ypatingą geopolitinę svarbą, ir būtent dėl to jis tapo politinių manipuliacijų objektu.
Nors pastaraisiais metais Azerbaidžano Respublika pasiekė daug gerų rezultatų, laikydamasi principingos konflikto sprendimo pozicijos, pagal kurią visi klausimai gali būti pradėti spręsti tik Armėnijai išvedus armiją iš okupuotų teritorijų, taip pat tarptautinę bendruomenę nuosekliai supažindindama su agresijos faktais ir padaryta žala teritoriniam valstybės vientisumui bei kultūros paveldui, ir, kas dar svarbiau, žmonėms, tapusiems žudymų aukomis ir pabėgėliais, tarpusavyje konkuruoja du diskursai, kurių kiekvienas savaip argumentuojamas, tačiau prioriteto nustatymas – kas pirminis ir svarbesnis, o kartu vienintelis teisingas veiksnys norint pasiekti teigiamų rezultatų abiems pusėms ir pagaliau pajudėti iš „mirties taško“ – grimzta prieštaringų teiginių gausoje ir tampa nenustatomas dėl konflikto pateikimo viešojoje erdvėje, kuri daro milžinišką įtaką pasaulio opinijai. Tai Azerbaidžano teritorinis vientisumas ir buvusios autonomijos gyventojų apsisprendimo teisė.
Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kaip konflikto nušvietimas viešojoje erdvėje veikia jo sprendimo būdus, kokios yra galimos jo eskalavimo priežastys ir svarba ne tik dviejų šalių, Azerbaidžano ir Armėnijos, bet ir pasaulio kontekste, taip pat pateikti galimus sprendimų padarinius. Iškeliama tezė, jog Kalnų Karabacho konfliktas yra informacinio karo objektas ir priemonė siekti ekspansinių tikslų nesilaikant tarptautinės teisės normų arba ketinant sudaryti sąlygas jas pakeisti, kartu sukuriant pamatą naujoms normoms, įgalinančioms pasaulio žemėlapio perdalijimą pozicionuojant tiek istorines prielaidas, tiek modernius civilizacinius postūmius. Daroma išvada, jog dviejų diskursų konfliktas arba konkurencija yra paremta ne tiek racionaliomis prielaidomis, kiek iracionaliais mitais, kurie savo ruožtu remiasi į emocionalų turinį, suformuluotą pagal tendencingus teiginius, naudingus ne Azerbaidžanui ir Armėnijai, o trečiosioms suinteresuotoms šalims. Tiriant konfliktą iš dalies remiamasi jo recepcija Lietuvoje.
Kalnų Karabacho konflikto programavimas
Sovietų Sąjungos subyrėjimas buvo galingas lūžis, leidęs jos okupuotoms valstybėms atkurti nepriklausomybę. Taip pat žlugo socialistinių valstybių sandrauga, Vidurio Europos šalys (Lenkija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Albanija) panaikino komunistinį režimą, Vakarų ir Rytų Vokietija susivienijo, Jugoslavija ir Čekoslovakija subiro į atskiras valstybes. Trumpas tiesos laikotarpis tokioms valstybėms, kaip Lietuva, Estija, Latvija leido atsiskirti nuo Rusijos gana sėkmingai. Tuo pat metu Pietų Kaukazo respublikoms buvo sudėtingiau dėl ilgesnį laiką trukusio Rusijos viešpatavimo tose žemėse. Jeigu Baltijos šalyse Rusija mėgino atkurti „savanoriško“ grįžimo į naujo tipo sąjungą precedentą, pasinaudodama tuo tikslu sutelktomis rusakalbių organizacijomis, reikalavusiomis sąjungos su Rusija, eskaluodama maištą ir karinę intervenciją („Jedinstvo“ grupė ir 1991 m. Sausio 13-osios įvykiai Lietuvoje)[1], ir tai nepavyko, tai Čečėnija, Armėnija, Azerbaidžanas, o vėliau Sakartvelas (Gruzija), Moldova ir Ukraina patyrė kur kas sėkmingesnius perversmų ir kruvinų konfliktų scenarijus.
Paminklas azerbaidžaniečiams, žuvusiems per sovietų agresiją 1990 metų vasario 20-ąją. Tądien žuvo 137 žmonės (neoficialiai – apie 300). Baku. Slaptai.lt nuotr.
Šių metų spalio mėnesį buvo baigta nagrinėti rezonansinė Sausio tryliktosios įvykių byla, jos rezultatai bus paskelbti 2019 m. vasario mėnesį, ir ta proga Atkuriamojo Seimo pirmininkas, faktinis pirmasis atkurtosios valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis viešai per nacionalinį radiją pareiškė, kad tada SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas siekė sukurstyti karinį konfliktą ir parodyti jį ne kaip užsienio (Rusijos) intervencijos, bet pilietinio karo padarinį. Pasak jo, Rusija taip pat siekė sukurstyti valstybių ambicijas, kad jos mėgintų karine jėga atgauti buvusias istorines žemes arba buvusias aneksuotas teritorijas. Šiuo požiūriu, mūsų nuomone, klausimas galimai liestų Lietuvos ir Lenkijos konfliktą dėl Lenkijos XX a. pradžioje okupuotos 20 proc. Rytų Lietuvos teritorijos (Suvalkų, Seinų ir Punsko, Lietuvos sostinės Vilniaus ir Vilniaus krašto), dėl Vokietijai priklausiusių nuo Lietuvos atplėštų Klaipėdos krašto, dar anksčiau – Karaliaučiaus (dabar – Kaliningrado srities). Suprantama, Lietuva tokių ambicijų nereiškė, ir nepriklausomybę atkūrė taikiu būdu. Savo dalyvavimą ALFA būrio bei Raudonosios armijos dalinių (Pskovo) operacijoje Lietuvos teritorijoje (žinojimą apie ją ir veiksmų sankcionavimą) M. Gorbačiovas neigia, o dabartinė Rusija visiškai atsisako buvusio prezidento Boriso Jelcino nuostatų ir mėgina įrodyti, kad ne tik kruvinųjų sausio įvykių, bet ir prievartinės okupacijos nebuvo.
Savo ruožtu, ši skaldomoji taktika pasirodė gerokai veiksmingesnė tiek Sakartvele (Gruzijoje), tiek Moldovoje, tiek Ukrainoje. Tačiau jeigu dirbtinai sukurtos „respublikos“ – Padniestrė, Abchazija, Pietų Osetija, Luhanskas ir Doneckas – taip pat ir Rusijos aneksuota Ukrainos dalis, paversta Krymo autonomine respublika, Vakarų pasaulio yra matomos kaip nekonvencinio Rusijos karo pasekmė, tai Kalnų Karabachas papuola į visai kitą, daug sudėtingesnę politinių konfliktų kategoriją. Priežastys, dėl kurių taip sudėtinga teisiškai sureguliuoti konflikto sprendimą, yra mažiausiai trys. Pirma, labai sunku įrodyti, kad Kalnų Karabachas yra Rusijos projektas, nes tiesioginis įvykių kaltininkas arba dalyvis, nelygu kaip pažvelgsi, yra Armėnija, ir nors ši šalis yra beveik visiškai izoliuota ir pagrindinės jos ekonominės bei politinės struktūros yra priklausomos nuo Rusijos, o šalyje, Giumri mieste dislokuota Rusijos karinė bazė, tai nėra pakankamas pagrindas oficialiai teigti, jog Armėnija veikia nesavarankiškai. Panašiai ir Baltarusija de jure yra nepriklausoma respublika, nors jos padėtis strateginiu požiūriu analogiška Armėnijai, tik šiuo atveju Rusija stengiasi daryti įtaką Baltijos šalims, pirmiausiai Lietuvai.
Antra, tarptautiniu mastu konfliktai sprendžiami teisiškai, o istorinės priežastys vaidina antraeilį vaidmenį, tai yra, buvusių SSRS respublikų atsiskyrimas nuo Rusijos regimas paskutinių, 1988-ųjų ir vėlesnių metų įvykių šviesoje, o anksčiau vykę carinės Rusijos ir vėliau Sovietų Sąjungos vykdyti etniniai tautų perdislokavimai, konkrečiai armėnų perkėlinėjimas į Azerbaidžano žemes, armėnų diasporos iš Irano ir Turkijos pajudėjimas į Kalnų Karabachą, azerbaidžaniečių priverstinė migracija iki to laikotarpio sprendžiant šį klausimą paliekami už teisinės jurisdikcijos ribų. Kadangi atvirkštinis etninis valymas (kolonistų deportacija) būtų šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, pasiliekama prie kito siūlymo – azerbaidžaniečių repatriacijos į šiuo metu okupuotas teritorijas (teisiniu požiūriu ši sąvoka galėtų būti platesnė, apimanti piliečių nepriklausomai nuo tautybės grįžimą į Tėvynę). Tačiau būtent dėl to, kad šis punktas patenka į vienas kitam prieštaraujančių istorinių naratyvų kategoriją (kas yra tikrasis autochtonas, o kas ne), daug didesnę reikšmę jis turi informacinio karo plotmėje, apie kurią kalbėsime vėliau. Vis dėlto tenka pripažinti, kad išsprendus konfliktą, istorinis aspektas taip pat turėtų juridinių padarinių: jeigu etninės grupės daug kartų buvo perkeliamos valdančiosios valstybės lėšomis, naujakuriams sudaromos lengvatos ir teikiamos privilegijos, tai įvykus Kalnų Karabacho okupacijai gyventojai bei Azerbaidžano valstybė patyrė milžiniškus nuostolius, kurie turėtų būti atlyginti.
Ir trečia priežastis būtų ta, jog baigiantis Šaltojo karo epochai pasaulyje vienu metu susidarė tiek daug konfliktinių židinių, be kitų vyko ir Persijos įlankos krizė, kad Kalnų Karabacho klausimas tebuvo vienas iš daugelio, kurį reikėjo nedelsiant spręsti, todėl galbūt nebuvo pakankamai ištirtas iš esmės, o dažnai ir užgožtas kitų pasaulio įvykių.
Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.
Kadangi Karabachas Kaukazo biuro sprendimu 1921 metais buvo pripažintas Azerbaidžano dalimi, tai yra, dar iki SSRS įsikūrimo, ir įstojo į SSRS priklausydamas Azerbaidžanui, vėlesni Karabacho aukštutinėje dalyje suformuotos autonominės srities reikalavimai atsiskirti nuo Azerbaidžano remiantis armėnų daugumos pageidavimu tapo laikomi separatistiniais ir prieštaraujančiais tiek SSRS, tiek Azerbaidžano Respublikos Konstitucijai bei provokaciniais veiksmais, pažeidžiančiais šalies teritorinį vientisumą. Dėl to 1991 metų lapkričio 26 d. įstatymas, panaikinantis Kalnų Karabacho autonomiją, buvo logiškas teisinis žingsnis siekiant išvengti pavojingo precedento, kuris sudarytų sąlygas keliais etapais atplėšti šalies dalį, idant ši galutiniame etape taptų „savo noru“ aneksuota kaimyninės šalies.
Toks sprendimas buvo žūtbūtinis atsakas į nuo 1988 metų vasario 20 d. pradėtą konfliktą Kalnų Karabacho autonominės srities Liaudies deputatų tarybos sprendimu „Dėl Kalnų Karabacho autonominės srities deputatų prašymo perleisti KKAS iš Azerbaidžano SSR į Armėnijos SSR sudėtį“, kuris sukėlė neramumus ir azerbaidžaniečių persekiojimus. Šiuos antikonstitucinius veiksmus sustiprino Armėnijos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gruodžio 1 d. nutarimas „Dėl Armėnijos SSR ir Kalnų Karabacho susijungimo“.
Hodžaly aukoms atminti
Vidinis konfliktas savo ruožtu virto atvira agresija, kurią įkūnijo strategiškai svarbaus Chodžali miesto taikių gyventojų skerdynės 1992 m. vasario 25-26 d., Kalnų Karabacho ir gretimų septynių sričių, sudarančių sanitarinį kordoną, okupacija ir 1994 m. gegužės 12 d. Armėnijos ir Azerbaidžano pasirašyto ugnies nutraukimo susitarimo pažeidinėjimai, trunkantys iki šiol. Svarbu tai, kad Azerbaidžanas 1991 metais spalio 18 d. Konstituciniu aktu paskelbė apie savo šalies nepriklausomybę ir į Jungtines Tautas buvo priimtas su Kalnų Karabachu savo sudėtyje. Todėl Armėnija po SSRS žlugimo ne tik įvykdė tarptautinės teisės pažeidimus, surengdama kaimyninės šalies teritorijų užgrobimą, bet ir pažeidė JT keturias rezoliucijas, kuriomis reikalaujama išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano teritorijų. Taip pat Armėnija nesilaiko ESBO Minsko grupės nutarimų.
Kyla klausimas, kodėl tuo metu SSRS nepadėjo spręsti šio konflikto, nors lemiamais 1988–1989 metais buvo sudarytos tiek oficialios, tiek liaudies frontų komisijos, kuriose dalyvavo deputatai iš įvairių SSRS respublikų, tarp jų ir Lietuvos, taip pat buvo konstatuota, kad Armėnijos SSR nutarimai dėl Kalnų Karabacho neatitinka SSRS Konstitucijos“ (1990 m. sausio 10 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimas)? Taip pat buvo pradėtos derybos tarp palankiai nusiteikusių ir taikiai mėginančių išspręsti klausimą Armėnijos ir Azerbaidžano atstovų. Galbūt šį procesą sustabdė radikalios jėgos, per ribotai suvokiamų nacionalistinių paskatų vedamus lyderius atstovaujančios globalių galios centrų valdymui angažuotiems dariniams?
Lygindami analogiškus separatistinius judėjimus griūvančios megavalstybės išvakarėse, matyti aiškios paralelės: sutampa laikotarpiai, tendencijos, metodai, taip pat panašiai vualiuotas Michailo Gorbačiovo vaidmuo, kuris, nepaisant kruvinų scenarijų nuo Vilniaus iki Baku, kuriuos rašant kaltė tenka ne tik sovietų armijai, KGB ar kitiems spec. padaliniams ir jų vadovams, bet ir aukščiausiajai politinei šalies valdžiai, nes be jos žinios tuo metu kažin ar galėjo būti rezgami tokio maštabo sąmokslai ir perversmai, lieka tik geranorišku ir Vakarų mėgiamu Sovietų Sąjungos reformuotoju, minkštu ir charizmatišku, gavusiu už nuopelnus Nobelio taikos premiją. Darytume prielaidą, jog nei M. Gorbačiovas, nei kiti aukštieji asmenys dėl svarbių tik jiems žinomų priežasčių nerizikavo kompromituoti galingos Rusijos įvaizdžio pasaulyje, kurį suvokė kaip internacionalinio tautų telkimo pavyzdį, o jo moderniosios ištakos remiasi į Antrojo pasaulinio karo pergalę. Tai – atskiras Rusijos galios diskursas, pasak kurio Rusija geba ir privalo vadovauti kaip pozityvi telkianti jėga, ir šiame kontekste bet koks įtakos susilpnėjimas buvusiose pavaldžiose valstybėse, – apie okupaciją ar jos žalos atlyginimą šiame mite negalima kalbėti, nebent okupacijai būtų suteikta dar negirdėta pozityvi prasmė (!), – jų pačių praradimas ir ypač sprendimų perleidimas kitiems galios centrams suvokiamas kaip nuostolis ir neleistinas paklydimas.
Tačiau šį galios diskursą reikia matyti pirmiausia šiuolaikinės tarptautinės teisės fone: ar jis atitinka egzistuojančius tautų apsisprendimo kriterijus, ir kokiais būdais siekiama palaikyti atskirus palankius tarptautinius ryšius bei savitarpio hierarchiją. Šiuo požiūriu atrodo, jog Rusija ne tik stengiasi atgauti buvusias SSRS respublikų teritorijas jau naujos sąjungos sudėtyje, jas valdyti, bet ir naudojasi civilizacinių naujovių teikiamais pranašumais perkeisti pasaulio žemėlapį su žymiai rimtesniais padariniais viso pasaulio visuomenei.
Filosofas Bronislovas Genzelis
Hab. dr. prof. Bronislovas Genzelis, buvęs TSRS Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras pasakoja: „Michailas Gorbačiovas mane pasikvietė ir pasiūlė į komisiją. Man Kalnų Karabacho konfliktas buvo aiškus, nes jis siejasi su mumis ir su estais. Kadangi Estija pasielgė analogiškai, kaip Azerbaidžanas, bet prieš estus jau nedrįso imtis tokių sankcijų; kur respublika, o kur pasienio kraštas. Kalnų Karabachas buvo autonominė sritis, bet armėnai praktiškai ten neturėjo jokių teisių. Jie vedė vidines derybas, susitarė su Azerbaidžanu, kad iš autonominės srities padarytų autonominę respubliką. Tada jie būtų gavę savivaldą mokyklose ir kitur. Maskva įtūžo, kad tai daroma be jos žinios, ir kad tai yra Maskvos kompetencijoje. Pareikalavo derybas nutraukti. Kada tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai atsisakė, buvo panaikinti vadovavimo postai ir įvestas tiesioginis valdymas. Arkadijui Volskiui buvo suteiktos visos teisės, jo dispozicijoje buvo divizija. Bet atsitiko taip, kad jo pradėjo nebeklausyti nei vieni, nei kiti: kur gyveno azerbaidžaniečių dauguma, ten pakluso Azerbaidžanui, o rajonuose, kur vyravo armėnai – klausė Armėnijos. Prasidėjo visiškas nesusikalbėjimas. Gorbačiovas ir kiti matė, kad nepaprastosios padėties įvedimas sukėlė dar didesnį chaosą.“[2]
Iš šio pasažo matyti, kad M. Gorbačiovas iš tiesų buvo žmogus, kuris siekė kontroliuoti situaciją, o nepasisekus neužkirto kelio tolesniems įvykiams. Panašiai Sausio 13-osios byloje liudija ir V. Landsbergis, iš apgulto Seimo rūmų asmeniškai bandęs susisiekti su M. Gorbačiovu. Jo teigimu, M. Gorbačiovas ne tik nemiegojo per sausio įvykius, kaip bandoma parodyti, bet ir davė sankcijas vykdyti karinius bei operatyvinius veiksmus Lietuvoje, remdamasis tuo, kad lietuviai pažeidžia SSRS Konstituciją. Jis cituoja B. Jelcino žodžius, kuris skambino M. Gorbačiovui siekdamas sustabdyti Rusijos agresiją, ir M. Gorbačiovo atsaką („Pabandykite“). V. Landsbergio nuomone, jis nesustabdė sau pavaldžių karinių darinių veiksmų, todėl nuteisus konkrečius vykdytojus klausimas dėl jo kaltės išlieka.[3]
Taip pat B. Genzelio liudijimas svarbus tuo, kad pasako apie geranoriškus armėnų ir azerbaidžaniečių siekius susitarti. Šį siekį nusvėrė reguliavimas iš Maskvos ir mėginimas paveikti tą armėnų dalį, kuri tikėjo SSRS pažadais labiau, nei Azerbaidžano: „Kalnų Karabache buvau kaip derybininkas. Mes vedėm derybas pačiam Karabache su liaudies frontu. Galų gale, po ilgų derybų sėdėdami iki išnaktų suradom formulę, kad visi gali susėsti už vieno stalo, taip pat ir Maskvos atstovai. Tai Gorbačiovui rašte ir išdėsčiau. Tą raštą atidaviau Gorbačiovui, o nuorašo neturiu. Slaptam posėdy jis jau dėsto, kad bendro susitarimo negalima pasiekti. Jis man sako: „Dar nespėjau perskaityti“. Paskui slaptam uždaram posėdy buvo kalbama bendrom frazėm. Pritrūkau kantrybės, įėjau į tribūną ir pasakiau, kad šio konflikto neišsprendimu suinteresuota Maskva ir kai kurie čia sėdintys. Pirmą kartą pamačiau Gorbačiovą taip įtūžusį. Jis pradėjo šaukti: „Tai ką, reikia tau iškviesti greitąją pagalbą? Tau su psichika negerai?“ Po kiek laiko apie tai man Gorbačiovas nepriminė. Mus pasiuntė, kad viską baigtume, bet mūsų balsas į dangų nenuėjo. Mūsų funkcijos buvo kontaktuoti su konfliktuojančiomis pusėmis. Viskas liko, kaip buvę.“[4]
Iš to, kas pasakyta, matyti, jog lemiamą vaidmenį konflikto užuomazgose ir vėlesniuose įvykiuose suvaidino centras Maskvoje. Iškeltume teiginį, jog Kalnų Karabachas tapo pirmuoju taikiniu – bandymų aikštele programuojant Rusijai pavaldžių regionų seką. Laikinam tiesos laikotarpiui pasibaigus (po B. Jelcino ir D. Medvedevo), dabartinė Rusijos politika atskleidžia faktą, jog carinės, imperinės Rusijos ambicijos niekur nedingo, o tik laikinai buvo įvilktos į internacionalizmo ir visuotinio komunizmo rūbą. Tai patvirtina pasikeitusi arba veikiau išryškėjusi šalies užsienio politikos kryptis, naujų mitų kūrimas istoriniu pamatu ir uždaviniai, atvirai keliami informacinių karų fronte. Vadinasi, Kalnų Karabacho konflikto sprendimas taip pat galėtų būti pirmasis ir lemiamas veiksnys, pradedantis keisti Rusijos galios diskursą civilizuotesne, pažangesne, teisine linkme ir atkuriantis teisingumą kituose konfliktiniuose židiniuose ne tik Pietų Kaukaze, bet ir Centrinėje Europoje bei Viduriniuosiuose Rytuose.
Dezinformacijos galia
Konflikto sureguliavimui padėtų suvokimas, jog „šiuolaikinė tarptautinė bendruomenė nepripažįsta prievartos kaip būdo arba metodo sukurti naują valstybę. Naujos valstybės sukūrimas šiuolaikiniame demokratiniame pasaulyje įmanomas tik esant teisinei sutarčiai, kuomet visos suinteresuotos pusės laisva valia sutaria peržiūrėti sienas“.[5]
Šio požiūrio laikosi tiek ES, tiek JT, kurios savo dokumentuose svarstant SSRS ir buvusių sąjungos respublikų statusą pabrėžia teritorinį vientisumą ne etninio sėslumo, o uti possidetis juris principu. Azerbaidžano teritorinį vientisumą palaiko Lietuva ir visas laisvasis pasaulis. Tačiau paradoksas tas, jog laisvasis pasaulis skelbia žinias, kurias dažnai galima apibūdinti kaip fake news fenomeną. Principas pateikti skirtingas nuomones demokratijoje neturėtų reikšti tiesos ir melo skelbimą po vienu stogu, nes nuomonės yra nuomonės, o faktai yra faktai. Dar daugiau, jeigu melagingi faktai arba iškreiptas jų interpretavimas formuoja melagingas nuomones, ir jeigu jos dominuoja svarbiausioje pasaulio spaudoje kuriuo nors klausimu, galima įtarti, jog tai daroma nenuoširdžiai ir galiausiai nolens volens tampa dezinformacija kaip informacinio karo dalimi.
Kaip pavyzdį galima pateikti 2016 m. balandžio 6 d. „The Washington Post“ paskelbtą Gerardo Toalo ir Johno O‘Loughlino straipsnį, kurio dalį paskelbė Lietuvos mėnraštis „Veidas“. Pirmiausiai krenta į akis, kad anglų kalba parašytame pavadinime ir tekste autoriai junginyje „Kalnų Karabachas“ vartoja rusišką žodžių derinį „Nagorno Karabakh“ vietoj įprasto vertinio „Upper Garabagh“ arba originalo „Daǧlıq Qarabaǧ“: „Here are the 5 things you need to know about the deadly fighting in Nagorno Karabakh“. Pačiame tekste stebina tonas ir formuluotės, kurios separatistus savaime pateikia kaip laisvės kovotojus, o Azerbaidžaną – kaip netikusį žmogaus teisių uzurpatorių, nevaldantį situacijos („Veido“ vertėjas vartoja normalų vertinį „Kalnų Karabachas“): „Devintame dešimtmetyje, kai Michailas Gorbačiovas pradėjo įgyvendinti reformas ir atpalaidavo kontrolę, armėnų nacionalistai ėmėsi veiksmų Kalnų Karabacho statusui pakeisti. Po SSRS žlugimo 1991 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę. Ką tik nepriklausomas tapęs Azerbaidžanas bandė jėga užkirsti tam kelią, bet su Armėnijos pagalba Kalnų Karabachas atsilaikė ir net perėmė aplinkinių sričių kontrolę.[…] Atlikti tyrimai rodo, kad Kalnų Karabachas dabar yra ypatingai homogeniškas regionas ir jo gyventojai visiškai nelinkę eiti į kompromisus. Jie pasisako prieš azerbaidžaniečių pabėgėlių sugrįžimą ar bet kokių teritorijų perdavimą Azerbaidžanui. Kalnų Karabacho gyventojai taip pat išsiskiria iš visų posovietinių ir Balkanų etninių grupių ypatingu pasididžiavimu savo tauta. Net 85 proc. Kalnų Karabacho gyventojų pasisako griežtai prieš sugrįžimą prie sovietinių laikų teritorinių ribų.“[6] Tekste dar implikuojama, kad Rusija gali norėti į Kalnų Karabachą įvesti stebėtojus ir perimti taikdario vaidmenį. Jeigu tokias selektyvias žinias pateikia rimtas JAV leidinys, tai nenuostabu, kad tas pats naratyvas plačiai pateikiamas ir kitose šalyse. Ne išimtis ir Lietuva.
Kokiu būdu lemiamais SSRS žlugimo metais proarmėniška Kalnų Karabacho įvykių interpretacija įsitvirtino Lietuvos žiniasklaidoje, analizuoja Kristina Petrauskė, kurios nuomone, tam nemaža įtakos turėjo nuo XIV a. Lietuvoje gyvenusi armėnų diaspora, kuri aktyviai dalyvavo „Sąjūdyje“: įsteigė kultūros draugiją „Garun“, sekmadieninę mokyklą, laikraštį, 1992 metais atsirado Lietuvos ir Armėnijos draugija. Lobistinė veikla ir tamprūs ryšiai su lietuvių sąjūdininkais lėmė tai, kad Lietuva pirmoji pripažino krikščioniškos šalies Armėnijos nepriklausomybę. To meto spaudoje, didžiausiuose dienraščiuose „Lietuvos rytas“ ir „Respublika“ dominavo tik tie straipsniai, kurie Armėniją pozicionavo kaip nukentėjusią ir išsivadavimo Kalnų Karabache siekiančią teigiamą pusę.
Įsidėmėtina, kad apie Chodžali įvykius tuomet spaudoje nebuvo žinoma beveik nieko, ir nors po to dienraščiai pradėjo spausdinti dvi nuomones, išsivadavimo metu suformuluotas Azerbaidžano kaip agresoriaus, o Kalnų Karabacho kaip aukos santykis išliko, kadangi buvo įtvirtintas mitiniame „senosios armėnų tautos“ naratyve. Taip pat pasiteisino krikščioniškos ir musulmoniškos šalių supriešinimas, kada musulmoniškas Azerbaidžanas spaudoje buvo pozicionuojamas kaip kultūriškai ir religiškai svetimas ir pavojingas regionas, o vėlesnių teroristinių islamo valstybės išpuolių fone kai kurių fundamentalistų ir toliau regimas kaip nepatikimas partneris, nors Azerbaidžanas yra demokratiška pasaulietinė valstybė, ir ilgą laiką stiprios kariuomenės iš viso neturėjo.
„Ypač aktyvus Kalnų Karabacho nepriklausomybės siekio palaikymas buvo juntamas iš Sąjūdžio palaikytojų gretų (beje, kaip ir šiandieną)“.[7] Kaip tik šio įtvirtinto naratyvo laikosi 2013 m. kovo 24 d. Seime įregistruota Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupė, kuriai vadovavo Dalia Kuodytė, o šiuo metu – Povilas Urbšys.[8] Nors tuo metu Lietuvoje išryškėjo tikroji padėtis ir kilo daug ginčų, nes dauguma diplomatų ir pati Lietuva oficialiai palaiko Azerbaidžano politiką ir vienareikšmiškai pripažįsta teritotinį jo vientisumą, atrodo, kad šiuo atveju mitinis pasakojimas yra stipresnis už tarptautinę teisę, kuri nepajėgi panaikinti „draugystės ryšių“. Tai yra, draugystė su neegzistuojančia ir nepripažinta separatistų respublika įmanoma net valstybiniu lygmeniu, nes remiamasi į tautų apsisprendimo diskursą, o tautos ar žmogaus teisės šiais laikais yra itin eskaluojama liberalistinės ideologijos tema. Tad nors faktiškai tai atrodo kaip nesusipratimas, visiškai prasilenkiantis ir su realia analize (neašališku Kalnų Karabacho lyginimu su kitomis atplėštomis pseudorespublikomis Pietų Kaukaze), ir su pasauline sutartimi, kurios oficiali Lietuva laikosi, emocinė klausimo pusė bei kitos paviršiuje nematomos priežastys lemia dviprasmišką situaciją.
Todėl gįžtame prie straipsnio pradžioje suformuluotos minties, kad Kalnų Karabacho apsisprendimo teisė yra ne racionaliu, o emociniu pamatu sukurtas pasakojimas, grindžiamas klaidingomis premisomis, ir jis viešai atrodo taip: „Būtent Kalnų Karabacho (Arcacho) klausimas buvo stimulas, paskatinęs armėnus kovai už laisvę, o Lietuva rėmė ją pasisakydama už tautų apsisprendimo teisę. Prieš 25 metus tai buvo aktualu ir Lietuvai.“[9]Lieka neaišku, kodėl viešoje erdvėje liko nepastebėta tarptautinė grupė, kurios uždavinys buvo sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, ir kurios narys buvo B. Genzelis, taip pat aktyvus sąjūdininkas. Jis buvo nešališkas liudininkas įvykių, kada patys armėnai vykdė atentatus prieš „pernelyg nuolaidžius“ aukštus armėnų politikus, ką jau kalbėti apie kitus teroristinius aktus arba vienpusišką Maskvos laikyseną, neleidusią suvokti, kas iš tiesų vyksta: „Būdavo taip. Reikia atvykti pas generolą Volskį aštuntą valandą. Tada mums sako: „Armėnams nukirto galvas ir pamovė ant kuolų“. Kas tai padarė – aišku. Tada divizijos vadas sako: „Mes pasiuntėm juos suimti, bet kalnuose mus sutiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Taigi, ar galima ten mums lįsti?“ Taip raportavo generolas, aš to nemačiau. Bet generolas nieko nesprendė, sprendė valdžia.“[10] Galiausiai B. Genzelis, sovietų Aukščiausioje Taryboje per posėdžius bendravęs su Elmira Kafarova, pirmuoju Baku miesto komiteto sekretoriumi Mustafa Mamedovu, kitais teigia: „Aukščiausiojoj Taryboj azerbaidžaniečiai mus visada palaikydavo. Susitardavo ir su kitais musulmonais, kad mus palaikytų. Paskui jie iš mūsų šaipydavosi: „Va, matote, mes jus palaikome, o jūs koketuojate su armėnais“. Bet iš tikrųjų su armėnų aukščiausiais deputatais mes nebendravom. Geriausi ryšiai buvo su azerbaidžaniečiais. Azerbaidžaniečiai mus palaikydavo be jokių išlygų. O su armėnais Maskvoje mes neradom bendros kalbos – bent jau aš.“[11]
Iš tiesų atrodo, kad lietuviams nekaip sekasi išbalansuoti tarp dviejų šalių interesų, ir kad juos labiausiai veikia aktyvesnė bendrijos Lietuvoje, šiuo atveju, armėnų, dalis, taip pat armėnų lobistiniai ryšiai ES ir pasaulyje. Kita vertus, padėtis keičiasi į gerąją pusę, nes į viešąją erdvę patenka vis daugiau objektyvios informacijos. Nors šiuo metu Azerbaidžanas tapęs patikimu Lietuvos ekonominiu ir kultūriniu partneriu, stiprėja abipusiai šalių ryšiai, o mokslininkai ir žurnalistai, visuomenės nuomonių tyrėjai, politikai Kalnų Karabacho konfliktą kuo toliau, tuo labiau mato iš tikslesnės perspektyvos, kurią brėžia ne tik vietiniai pasakojimai, bet ir tarptautinių įvykių ir Rusijos vaidmens juose analizė, vis dėlto platesnio pagrindimo problemai spręsti vis dar stinga.
Armėnų teroristinė organizacija ASALA
Pasakojimas, kuris daro įspūdį pačiai armėnų tautai ir jų bičiuliams remiasi į viziją apie „Didžiąją Armėniją“. „Didžioji Armėnija“ – tai XX a. armėnų nacionalistų puoselėta idėja atsiimti iš kaimyninių šalių istorines žemes: Rytų Anatoliją (Turkija), Kalnų Karabachą ir Nachičevanę (Azerbaidžanas), Džavahetiją (Sakartvelas). Šiame straipsnyje neketinama tyrinėti istorinių šaltinių, kurie gali būti traktuojamai įvairiai. Tačiau akivaizdu, kad armėnai yra ne vienintelė tauta, kuri šimtmečiams bėgant prarado gyvenamąsias žemes, kai kur išnyko arba buvo asimiliuoti. Plintant islamui jie buvo „susiaurinti“, bet tam tikra prasme „susiaurinti“ buvo ir azerbaidžaniečiai, kurių istorinė sostinė Tabrizas šiuo metu yra Irano teritorijoje. Karų, imperijų plėtimosi ir ypač tautų kraustymosi bei demografinis faktorius ne vienos tautos egzistencijai sukėlė grėsmę. Vis dėlto pavaldžių tautų valdymas istoriškai labai skiriasi. Vienos tautos galėjo daugmaž sėkmingai plėtoti savo kultūrą ir išlikti etninėse ribose, kitos buvo jėga asimiliuotos arba fiziškai naikinamos. Dažniausiai tai priklausė nuo imperijos valdymo stiliaus, kuris galėjo būti minkštas, bet su nelojaliais piliečiais elgiamasi pagal atitinkamus įstatymus. Totalitarizmo epocha pademonstravo išskirtinai žiaurius, žmogiškumui nusikalstamus režimus.
XXI a. labai atidžiai žvelgiama į tai, kad tautoms nebūtų taikomos prievartinės priemonės. Suvokimas, kad armėnai yra biblinė tauta, neturėtų jai daryti išimties, jei kalbama apie taikos ir gerovės palaikymą legaliomis priemonėmis. Išimtis numatyta tik savigynos tikslu (JT Statuto 51 str.) ar atveju, kai tenka taikyti poveikio priemones, priimamas JT Saugumo Taryboje taip pat pagal Statutą. Kaip tik čia ir atsiveria didelė žaidimų aikštelė strategams, vis plačiau naudojantiems nekonvencines priemones saviems tikslams pasiekti, tarp kurių tinklaveika ir internetas dar tik pradeda savo žygį. Lietuvoje atlikus tyrimą konstatuota, kad „nesaugumo sampratų (angl. perception of insecurities) analitikai ypač sureikšmina žiniasklaidos vaidmenį“; „mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad konkretaus žiniasklaidos kanalo vartojimas daro reikšmingą poveikį viešajai nuomonei. Teigtina, kad tasai poveikis juo didesnis tais klausimais, kurių atžvilgiu dauguma respondentų neturi tiesioginės patirties.“[12] Žiniasklaidai vis didesnę konkurenciją ir įtaką žmonių sąmonei darys socialiniai tinklai ir kitos mišrios (dez)infomacijos priemonės. Todėl manytina, kad romantinis armėnų kilmės diskursas Kalnų Karabacho atveju didžia dalimi buvo sėkmingas būtent dėl žiniasklaidos poveikio.
Dabar mėginsime pagrįsti, kodėl šiuo atveju apsisprendimo teisės diskursas remiasi emociniu pagrindu, kuris yra klaidinga premisa. Emocinis pagrindas – tai polėkis sugrįžti į didingą praeitį. Jausmų pakylėjimas visad buvo didelių sąmyšių, masių įaudrinimo veiksnys, revoliucijų ir judėjimų akstinas. Kalnų Karabacho gyventojai armėnai, kurie į viršutinę dalį susikėlė palyginti neseniai kaip kolonistai ir dramatiškai pakeitė gyventojų etninę sudėtį, nusprendė ne tik atsiskirti, bet simpatizavo Armėnijos siūlymui prisijungti prie Armėnijos. Šis apsisprendimas turėjo suponuoti išvadą, kad armėnai ten ir gyveno nuo amžių, kad azerbaidžaniečiai ten gyventi neturi teisės ir panašias mintis. Mito panaudojimas tiesioginiams politiniams procesams paveikti yra klaidinga premisa ir dėl to, kad kertasi su tarptautinės teisės normomis, nes žmonių žudymas, išvarymas ir kariniai išpuoliai negali būti pateisinami kaip neišvengiamos priemonės teisingumui atkurti.
Kad į Kalnų Karabachą keliais etapais atsikraustę armėnai nėra tikrieji autochtonai pagal jų mitą rodo jų pačių 1978-aisiais Chankendyje (armėniškai – Stepanakerte) pastatytas paminklas, skirtas pirmųjų armėnų persikėlimo į Kalnų Karabachą 150 – mečiui paminėti. Kadangi atėjus metui vykdyti apsisprendimo teisę šis paminklas mitą kompromitavo, armėnai patys tą paminklą nugriovė. Taip pat vyko su pagarba senajai savo praeičiai nesuderinami veiksmai: buvo pradėtos falsifikuoti ten esančios albanų šventyklos ir vienuolynai (perstatomi, ant jų lipdomi armėnų religiniai ženklai), naikinami pastatai, namai, paminklai, muziejai – visas regionas virto griuvėsiais. Nors azerbaidžaniečių į Kalnų Karabachą neįleidžiama, mokslininkai sudarė įspūdingą sunaikinto kultūrinio paveldo aprašą artefaktais ir skaičiais.[13] Nukentėjo ne tik Kalnų Karabachas ir sostinė Šuša, bet ir Kalbadžaras, Lačinas, Gubadli, Džebrailas, Zangilanas, Agdamas ir Fizuli. Vandalizmo neišvengė net kapinynai.
Iš Kalnų Karabacho kilusio Azerbaidžano operos ir klasikinės muzikos pradininko Uzeiro Hadžibeili (Uzeir Qadjibekov), Karabacho princesės poetės Natavan ir vokalinio meno pradininko Bulbul biustai, suvarpyti separatistų kulkų, pergabenti į Baku.
Kyla pagrįstas klausimas, kodėl tauta, besididžiuojanti savo kultūra ir paveldo vertybėmis, kaip teigia „The Washington Post“, be atodairos ją naikina? Atsakymas gali būti vienas: tai ne jų kultūra, ne jų paveldas. O tam, kad ant griuvėsių pastatytum „savo“ paveldą, reikia tokių išteklių, kokių Armėnija neturi. Reikia šimtmečių. Tuo tarpu materialus ir nematarialus paveldas, turintis azerbaidžanietišką kilmę, nors ir pavėluotai, pradėtas registruoti. Ir jis iš tiesų daro didelį įspūdį. Kalnų Karabachas, Šuša daugelį amžių buvo azerbaidžaniečių kultūros, mokslo ir meno lopšys, iš jo kilo nacionalinių muzikantų, kompozitorių, mugamo atlikėjų, poetų, literatų, amatininkų, žemdirbių ir žirgų augintojų dinastijos, kurioms teko viską palikus bėgti į žemumas, netekus namų ir turto kurtis kaip pabėgėliams naujose vietose. Gal todėl konfliktą mėginama įšaldyti? Praėjus dar dešimtmečiams, gal išmirs tiesioginiai paveldėtojai ir liudininkai, o armėnai gaus paramą iš Rusijos arba Irano krašto atstatymui?
Tokių konfliktinių židinių, kai panaudojamas plataus masto naikinimas, likimas ir analizė rodo, kad negrįžtamai nukenčia tautos senabuvės, bet ir naujosios merdi, jų pragyvenimo lygis ilgai lieka žemas, infrastruktūra ilgai neatsigauna, labai sunku adaptuotis naujomis sąlygomis ar megzti visaverčius tarptautinius ryšius. Visą laiką tenka priklausyti nuo svetimų karinių dalinių ar stebėtojų kontrolės. Jeigu konfliktas dar ilgai nebus sprendžiamas, jo perspektyva yra liūdna abiems pusėms. Abipusis susitarimas būtų protingiausias veiksmas. Lietuvos karo akademijos ekspertai siūlo įvesti tarptautinę taikdarių grupę ir siekti taikos regione: „Baku turėtų būti suinteresuota stiprinti, o ne silpninti Jerevaną, kaip įprasta manyti. Tik stipri nepriklausoma Armėnija galėtų būti pajėgi atsilaikyti prieš Rusijos ir savo diasporos manipuliacijas ir siekti savo nacionalinių interesų – išeiti iš regioninės izoliacijos, pasiekti ekonomikos augimą, pritraukti užsienio investicijas ir užtikrinti orias pragyvenimo sąlygas savo piliečiams.“[14]
Tad pamėginkime pažvelgti, kam iš tikrųjų naudingas chaosas naudingųjų išteklių turtingame krašte.
Informacinis karas kaip būdas įtvirtinti įtaką pasaulyje
Šį konfliktą nepaprastai apsunkina tai, kad Azerbaidžano pagrindinė partnerė Turkija, nutraukusi su Armėnija diplomatinius santykius, pati yra atsidūrusi konfliktų zonoje, kurioje yra priversta palaikyti Iraną kaip musulmonišką valstybę su didelėmis turkų ir azerbaidžaniečių bendruomenėmis, o Iranas yra ne tik Rusijos partneris, bet ir Armėnijos rėmėjas Kalnų Karabache. Būdama NATO valstybė, Turkija su Vakarais turi problemų dėl armėnų nuolat eskaluojamo armėnų genocido XX a. pradžioje. Taip pat dėl padėties Sirijoje šios šalies armėnai ketinami apgyvendinti tame pačiame Kalnų Karabache. Tačiau Turkija ir Azerbaidžanas yra dvi giminingos pasaulietinės demokratinės respublikos, kurios deda pastangas palaikyti ir stiprinti draugiškus ryšius su Vakarais. Todėl aktyvesnis Vakarų įsitraukimas į Kalnų Karabacho konflikto sprendimą būtų geriausias būdas ne tik padėti stiprinti Azerbaidžano savarankiškumą, bet ir sureguliuoti santykius su sunkumus patiriančia Turkija bei atkurti jėgų pusiausvyrą regione, kuriame vis daugiau įtakos turi Rusija, pastaruoju metu išėjusi į pirmą planą veiksmais Sirijoje. Vargu, ar Rusija galėtų atlikti taikdario vaidmenį geriau, nei jau yra dariusi. Tam ji turėjo visas sąlygas.
Kaip jau minėjome, nepaisant tarptautinės bendruomenės palaikymo Azerbaidžano pusėje, Kalnų Karabacho klausimas yra įstrigęs ne tik dėl Armėnijos nuostatų, bet ir Rusijos siekiamos naudos. Jo sprendimą siūlantys diskursai veikia kaip savotiška politinė idioma, kurios sudedamosios dalys prasmingai nekoreliuoja, tai yra, galima Kalnų Karabacho gyventojų apsisprendimo teisė kurti nepriklausomą valstybę ir Azerbaidžano teisė į valstybės žemių vientisumą niekaip negali būti įgyvendintos en bloc, nes diskursai yra iš principo nesuderinami, o bendras sprendimas, pateisinantis abu diskursus ir patenkinantis abi puses, neįmanomas dėl vieno iš jų konstravimo klaidingomis prielaidomis. Vadinasi, norint rasti teisingą sprendimą, tenka atmesti klaidingomis prielaidomis grindžiamą diskursą ir jo pamatu formuluojamus reikalavimus, kitą paliekant galioti. Kad jokio „trečiojo kelio“ nėra, liudija tai, kad klausimą išspręsti nesugebėta daugelį metų, o sprendimo vilkinimas tik sunkina padėtį ir kuria naujas problemas.
Armėnijai būtų tikslinga siekti gerovės valstybės savo šalies ribose ir susilaikyti nuo abejotinų veiksmų svetimose teritorijose siekiant apginti savo mažumų teises, atidžiai sekti, kad būtent tos mažumos būtų lojalios kitų valstybių įstatymams. Panašūs „ginties“ ir „palaikymo“ modeliai buvo naudojami didžiųjų valstybių kolonijiniuose ir okupaciniuose karuose, šiuo metu jie dar neišnykę, bet anksčiau ar vėliau jų žala tampa akivaizdi. Blogiausioje padėtyje visada atsiduria mažos tautos ar tautinės mažumos, mat dažniausiai jos tampa arba aukomis, arba atpirkimo ožiais, ir, svarbiausia, bet kuriuo atveju įgyja ilgai trunkančią blogą reputaciją, jei dalyvauja ekspansiniuose arba ardomuosiuose projektuose, arba jeigu tampa taikiniu informaciniame kare, įvykius nušviečiant priešingai, nei buvo iš tikrųjų. Šiuo požiūriu naudinga prisiminti vieną iš daugelio istorinių momentų, kai kurdai, armėnai ir siriškai kalbantys krikščionys traukėsi į pietus nesutikdami su naujuoju Kemalio Atatiurko režimu Turkijoje. Atsidūrę buvusioje Osmanų provincijoje Sirijoje, kurią pagal mandato teises perėmė Prancūzija, jie ir vėl atsidūrė „ne toje pusėje“. Prancūzija, gavusi Jungtinių Tautų mandatą Sirijos ir Libano nepriklausomybei ruošti, užuot tai dariusi, žiūrėjo savo interesų. Ginkluotei ir saugumui, savo gerovei išleidusi 4 milijonus frankų iš penkių, ji nebeturėjo ką skirti Sirijos infrastruktūrai ir ekonomikai, švietimui, žemės ūkiui ir viešajam sektoriui.
Neigiamą dirbtinai sukurtų valstybių sienų poveikį dar labiau sustiprino prancūzų įvykdytas Damasko ir Alepo perskyrimas. Nepatenkinti sirai sukilo Alepe, Homse, Hamoje, drūzai – Haurane (atvykę kaip taikūs derybininkai drūzų lyderiai buvo kapitono Carbilett įmesti į kalėjimą), Maidane ir kitose srityse. Nacionalinė sąmonė ir vienybė Sirijoje tarp skirtingų religinių ir etninių grupių augo ne dienomis, o valandomis. Prancūzija sukilėlius malšino žiauriai. „Prancūzai pasamdė gaujas iš čerkesų ir armėnų mažumų atlikti jų purviną darbą. Kaimai, įskaitant drūzų gyvenamąją vietą Jaramanoje šalia Damasko, buvo sistemingai sugriauti, kaliniai sušaudyti. Buvo atvejis, kai valdžia įvykdė mirties nuosprendį 100 Goutos kaimelių gyventojų, o šešiolika jaunuolių nugabeno į Damaską sušaudyti centriniame Marjos parke, kuriame kūnai buvo palikti viešai apžiūrai.“[15]Britų tarptautinės teisės specialistas, arabistas Johnas McHugo fiksuoja, kaip sukilėlių partizanai, remiami visų sluoksnių, pasielgė su „stribais“: „Tuzino sugautų čerkesų milicininkų kūnai buvo aptikti šalia Bab Šargi, rytinių Damasko vartų.[…] Spalio 18-tą sukilėliai perėmė Damasko kontrolę ir supleškino vyriausybės rezidenciją – Azmo rūmus, kur tikėjosi sučiupti generolą Maurice‘ą Sarrailį. Taip pat jie išžudė armėnų pabėgėlius iš Turkijos, susitelkusius miesto pietuose Kadame. Šie pabėgėliai, kaip įtariama, buvo milicijos nariais, kurie dalyvavo žudynėse Goutoje“.[16] Nepaisant aukų, Sirijai pavyko išsivaduoti iš Prancūzijos kontrolės ir su Didžiosios Britanijos pagalba įtvirtinti nepriklausomybę, paskelbti savo Konstituciją ir pasmerkti nacistinį režimą, Sirija buvo priimta į JT.
Kokią Siriją regime dabar? Regime kolapsą, siaubingus anų laikų politikos padarinius. Pro tyrėjo žvilgsnį neprasprūsta ne tik paralelės tarp prancūzų ir rusų vykdytos politikos (apie Prancūzijos neigiamą vaidmenį tuo pačiu laikotarpiu apie 1920-uosius ir vėliau Lietuvoje, skatinant Lenkijos grobiamuosius žygius verta taip pat užsiminti), bet ir akivaizdus palikimas bei ryšys tarp to meto įvykių ir dabartinių, vykstančių Viduriniuosiuose Rytuose. Į tai atkreipėme dėmesį norėdami susieti armėnų problemas su jų galimomis ištakomis bei padėti jas reflektuoti, o kartu ir mėginti padėti jas išspręsti.
Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.
Akivaizdu, kad Rusijos interesas įtvirtinti savo įtaką NATO šalyse ir besiribojančiose teritorijose nemąžta. Tarptautinės bendrijos uždavinys yra sekti, ar tai atitinka sutartines normas. Kalnų Karabachas yra atsidūręs hibridinio (mišraus) karo dominantėje, ir nelygu, kokią poziciją nuspręs pasirinkti jo dabartiniai vadovai, kaip Armėnija spręs savo santykius su Rusija, priklauso ir normalizuotų santykių su kitomis Pietų Kaukazo respublikomis, ir kitomis demokratiškomis valstybėmis baigtis. Informacinis karas, kuriame kol kas Kalnų Karabachas pozicionuojamas kaip galimai savarankiška erdvė, yra hibridinio karo, vykstančio visame pasaulyje, sudedamoji dalis: „Hibridinio karo koncepcija leidžia geriausiai paaiškinti Rusijos siekius posovietinėje erdvėje bei projektuoti šių šalių bei NATO atsaką į kylančias grėsmes.
Bendrai hibridinio karo samprata susijusi su gerokai anksčiau plėtota ketvirtosios kartos karo koncepcija, kurios esmė – manipuliavimas žiniasklaida, teroristiniai veiksmai, aiškios priešininko hierarchijos ir struktūros nebuvimas, karinių, ekonominių, finansinių, energetinių bei socialinių spaudimo priemonių, asimetrinės taktikos panaudojimas, kombinuotas ir koordinuotas atvirų ir slaptų karinių, sukarintų ir civilinių priemonių įgyvendinimas. Tai yra veiksmai, išnaudojant šalies ar regiono pažeidžiamumą, kuriais siekiama paveikti ar destabilizuoti priešininką, sutrukdyti sprendimų priėmimą ir taip pasiekti išsikeltus uždavinius.“[17] Ši analizė, skirta Ukrainos padėčiai įvertinti, tinka ir kitoms Rusijos generuojamoms tikslinėms grėsmėms, galimai tarp jų ir Kalnų Karabache, atpažinti.
Pagal Briuselio 2016 m. komunikatą, „mišrioms grėsmėms kurti gali būti naudojamos plataus masto dezinformacijos kampanijos, kai, pasitelkus socialinę žiniasklaidą, kontroliuojama politikos eiga, radikalizuojami ir samdomi pakaitiniai veikėjai ir jiems duodami nurodymai.“[18]Padėtų analizė, kuri leistų matyti, kaip Armėnijoje ir kitose šalyse įtraukiamos atskiros grupės į Armėnijai (kartu ir Rusijai) palankius naratyvus, plačiai vykdoma kibernetinė veikla, gyventojų perkėlimas, siekiant pakeisti įšaldyto konflikto regiono etninę sudėtį (Sirijos armėnai Kalnų Karabache ir pan.), kultūrinė diplomatija, tėvynainių politika ir kitos įtakos priemonės.
Baigiamosios pastabos
Šiais, 2018-aisiais metais, spalio 18 d. Azerbaidžanas švenčia nepriklausomybės šimtmetį. Viena gražiausių dovanų šia proga buvo įteikta šių metų liepos 11 dieną Briuselyje NATO viršūnių susitikime, kurio metu priimtoje rezoliucijoje buvo pripažintas Pietų Kaukazo šalių, tarp jų ir Azerbaidžano, teritorinis vientisumas. Tą pačią dieną buvo parafuotas dvišalis ES ir Azerbaidžano dokumentas „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą per daugelį metų oficialiai išreikšta parama tarptautinių sienų neliečiamumo kontekste. Dokumentai priimti pagal išankstinį 28 šalių konsensusą ir suderinti su dviem ESBO Minsko grupei pirmininkaujančiomis šalimis – JAV ir Prancūzija. Trečiosios šalies, Rusijos, Saugumo tarybos sekretorius N. Patruševas patvirtino Maskvos poziciją sutinkant konfliktą sureguliuoti etapais. Tai, kad šias iniciatyvas oficialiai palaiko ir Rusija, yra geras ženklas. Tokiu būdu tarptautinė teisė yra ramstis ir Armėnijai, kuri gali palaipsniui keisti savo santykį su Kalnų Karabacho klausimu, nes ligšiolinė jos interpretacija nebeturi validumo.
Šušos griuvėsiai
Iš šalies atrodo, kad Azerbaidžanas padarė labai daug, tad daugiau iniciatyvos turėtų imtis tarptautinė bendruomenė. Vis dėlto akivaizdu, kad svarbiausi sprendimai dabar laukiami iš Armėnijos pusės, be kurios geranoriškumo konflikto židinys jei neužges, tai pavojingai rusens, neleisdamas kaimyninėms tautoms ramiai gyventi. Destruktyvios informacijos monitoringas būtų veiksminga priemonė siekiant pripažinti tikrąją padėtį Kalnų Karabache.
Nuorodos
Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.
Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.
Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.
Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.
Landsbergis, V. Komentaras per radiją „Svoboda“. // https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA
McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014.
Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.
Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.
Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018.
Tamošaitytė, Daiva. Pokalbis su Bronislovu Genzeliu 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.
[1] 1988-1989 metais visa eilė Pietryčių Lietuvos regionų, taip pat ir Vilniaus krašto, kur gyveno lenkais save laikantys gyventojai, vietinės tarybos savavališkai skelbė „nacionalines teritorijas“. Šiame tekste pateikiamos nuorodos į 1991 m. sausio 13 d. Rusijos įvykdytą agresiją prieš Lietuvą komparatyvistiniu požiūriu reikšmingos tuo, kad panašiomis aplinkybėmis, jeigu Vilniuje „autonomininkų“ (autonomijos siekiančių lenkakalbių ir rusakalbių, nenorinčių Lietuvos nepriklausomybės) organizacijai būtų pavykę išprovokuoti plataus masto kruvinus susirėmimus ir pasiekti savo tikslų, Lietuva būtų turėjusi giminingo tipo problemą, kaip Azerbaidžanas.
[2] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.
[3]V. Landsbergio komentaras per „Svobodos“ radiją//https://www.svoboda.org/a/29520374.html?fbclid=IwAR0xujurU18rvCcguLz8Je9miO5r2LXUdPqMUsWmi5vByRv6ToS80AMOqPA
[4]Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas.
[5]Alijevas, Namikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013, p. 43.
[7]Petrauskė, Kristina. „Kalnų Karabacho konflikto vaizdinys Lietuvos spaudoje 1191-1992 m ir 2013 m.: empatijos slinktys tarp agresoriaus ir aukos“. In: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 81.
[8] Visais atžvilgiais padorus parlamentaras visiškai nesileido į jokias kalbas, mėginant bent pradėti suprasti Baku poziciją. Arcachininkai buvo tapatinami su lietuvių sąjūdininkais: „Jie, kaip ir mes, siekia savo nepriklausomybės, ir mes tada buvome „nelegalūs“, – teigė jis. P. Urbšys kategoriškai atsisakė net 10 minučių pasikalbėti šia tema. Iš pokalbio su parlamentaru Povilu Urbšiu 2017 liepos mėnesį. Daivos Tamošaitytės asmeninis archyvas.
[9] Iš 2013 m. kovo 27 d. Draugystės su Kalnų Karabachu (Arcachu) grupės pirmininkės D. Kuodytės pareiškimo.
[10] Iš pokalbio 2017 metų birželio 6 d. Asmeninis D. Tamošaitytės archyvas. Taip pat žr. Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, Sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016, p. 110-153.
[12]Šumskas Gintaras, Matonytė Irmina. „Žiniasklaidos vartojimo poveikis karinių grėsmių vertinimui“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 416, 435.
[13] Žr. Ismaylov, Faig. Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan: Damage and Loss. Azerbaijan National Academy of Sciences, Institute on Law and Human Rights, Baku: 2016.
[14]Kirvelytė, Laura. „Kalnų Karabacho konfliktas: ar yra būdų atšildyti konflikto sureguliavimo procesą?“ in: Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015, p. 41.
[15]McHugo, John. Syria. A History of the Last Hundred Years. The New Press, New York, London: 2014, p. 85.
[17]Bajarūnas, Eitvydas, Keršanskas, Vytautas. „Hibridinės grėsmės: turinio, keliamų iššūkių ir priemonių įveikti jas analizė“. In: Lietuvos metinė strateginė apžvalga 2017-2018. T. 16, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, Vilnius: 2018, p. 129. Dėl dezinformacijos taip pat žr. Pacepos, Jon Michai, Rychlak, Ronald J. Dezinformacija. Slaptas ginklas: laisvos visuomenės griovimo metodai. Briedis, Vilnius: 2018.
LGGRTC Genocido muziejuje Vilniuje 2017-aisiais buvo atidaryta paroda Hodžaly aukoms atminti. Slaptai.lt nuotr.
Neseniai Azerbaidžano žmonės paminėjo 26-ąsias Chodžalio tragedijos metines. 1992 metų vasario 26 d. armėnų separatistų pajėgos, užėmusios šį nedidelį miestelį Kalnų Karabache, surengė masines taikių gyventojų žudynes. Dabar, prabėgus kelioms savaitėms po metinių minėjimo visame pasaulyje, galime apibendrinti, kaip oficialusis Jerevanas tebemeluoja bandydamas nuslėpti savąją kaltę.
Armėnų akibrokštas metinių dieną
„Chodžalio skerdynių metinės: šiurpus istorijos puslapis, kurio nevalia pamiršti“ – taip pavadintą straipsnį paskelbė Rusijos naujienų tarnyba „Federal Pres“ vasario 26-ąją.
Jame rašoma, jog „istorikai Chodžalio genocidą laiko vienu sunkiausių nusikaltimų ne tik prieš azerbaidžaniečių tautą, tačiau ir prieš visą žmoniją.“ Tos nakties įvykiai kelia siaubą iki šiol. Kaltieji privalo būti nubausti – kad to pasaulyje niekur ir niekada nepasikartotų.
Apie tai parašė ir kai kurie kiti Rusijos leidiniai. „Nezavisimaja gazeta“ priminė („Безразличие к трагедии в Ходжалы неприемлемо“), kad sutinkamai su tarptautine teise prieš Chodžalio gyventojus įvykdytas nusikaltimas turi būti pripažintas genocidu, o jo kurstytojai patraukti atsakomybėn. „Svobodnaja presa“ priminė („Ходжалы: память, которую не убить“), kad karas Kalnų Karabache įsiplieskė „Armėnijai pareiškus teritorines pretenzijas Azerbaidžanui“. Pasaulis nepamiršo nedidelio Azerbaidžano miestelio ir jo gyventojus ištikusios tragedijos. Ją primena paminklai: Olandijoje – Hagoje, Bosnijos mieste Sarajave, Turkijos sostinėje Ankaroje, tolimajame Mechike… Pastararųjų metinių išvakarėse Turkijoje atidengtas dar vienas paminklas Hodžalio genocido aukoms pagerbti. Internetinis laikraštis „Dni.ru“ savo ruožtu priminė: tarptautinė žmogaus teisių gynimo organizacija „Human Rights Watch“ tiesioginiais Chodžalio tragedijos kaltininkais paskelbė armėnų separatistus. Esama daugybės žudynių vietoje pabuvojusių žurnalistų liudijimų apie šiurpų susidorojimą su taikiais gyventojais.
Rusijos valstybės dūmos deputas, Rusijos – Azerbaidžano tarpparlamentinės draugystės grupės vadovas Dmitrijus Saveljevas pasiuntė vyriausybinę telegramą Azerbaidžano Respublikos prezidentui Ilhamui Alijevui. „Rusijos liaudis, – sakoma joje, – šiandien liūdi kartu su Azerbaidžano žmonėmis. Genocido aktas, nusinešęs 613 žmonių gyvybes, pasaulio bendrijos turi būti pasmerktas, o kaltieji susilaukti griežtos bausmės. Negalima likti abejingam žvelgiant į šiurpius fotokronikos kadrus, užfiksavusius nežmoniško žiaurumo nusikaltimą. Visi drauge turime padaryti visa įmanoma, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų.“
Tokią dieną Armėnijoje reikėtų bent patylėti. Kur tau!
Vasario 26 d. Armėnijos naujienų tarnyba „News.am“ paskelbė rusišką tekstą miglotu pavadinimu – „За Ходжалинской трагедией стоит Азербайджан“. Tačiau iš pirmojo sakinio paaiškėja, kas turima galvoje: „už įvykius Chodžalio mieste atsakinga Azerbaidžano pusė, o ne Armėnijos“. Taip pasakė „Pabėgėlių iš Azerbaidžano SSR kongreso“ atstovė Mariam Avakian. Esą armėnams užpuolus miestą („Chodžalio užėmimas armėnų pusei turėjo milžinišką reikšmę“) taikūs gyventojai traukėsi Agdamo miesto link ir ten buvo azerbaidžaniečių pajėgos, kurios, „pamačiusios žmones, atidengė į juos ugnį“.
Didesnio melo išgalvoti neįmanoma!
Vadinasi, melavo visi, kurių liudijimai paskelbti antai knygoje “Khojaly Witness of a war crime – Armenia in the Dock”, pasirodžiusioje Londone 2014 metais, o vėliau išleistoje rusiškai (2015), prancūziškai (2016). Visi – žmonės, liudiję, ką matė savo akimis; apie tai rašę įvairių šalių žurnalistai ir tuos įvykius tyrę mokslininkai. Ir visos tarptautinių žmogaus teisių organizacijų ataskaitos (Memorial, Human Rights Watch/Helsinki) – apgaulė? Žiniasklaidoje – ir užsienio (The Washington Post, Le Monde, The Times), ir Rusijos (Труд, Комсомольская правда, kt.) – skelbtos nuotraukos irgi yra kažin kokia klastotė?
Išeina, viso pasaulio sąmokslas prieš armėnus – ne kitaip? Vadinasi, ne Armėnija turi stoti prieš tarptautinį teismą, o Azerbaidžanas?
… 1992 metų vasario 26-osios rytą Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparnis, valdomas Leonido Kraveco, skrido viršum Chodžalio apylinkių, kai antrasis pilotas šūktelėjo: „Žiūrėkite, kiek visko primėtyta!” Įgulos vadas paleido mašiną žemiau: tai, kas margavo, buvo keli šimtai žmonių kūnų. „Po lauką vaikščiojo smogikai ir šaudė į sužeistuosius, – vėliau pasakojo Kravecas. – Mus pamatę, jie atidengė ugnį į sraigtasparnį. Mums pavyko pasprukti“.
Tą patį vakarą Azerbaidžano prezidento atstovas paprašė Rusijos karinės vadovybės malūnsparnio Azerbaidžano TV grupei į tą vietą nuskraidinti; kartu su Baku žurnalistu Čingizu Mustafajevu (po trijų mėnesių žuvo Kalnų Karabache, sprogus separatistų minai) skrido grupelė Rusijos ir užsienio žurnalistų. Nors sraigtasparnis buvo paženklintas raudonu kryžiumi, juos apšaudė. Vis dėlto pilotui pavyko nutupdyti sraigtasparnį, o netrukus vėl įsodinti Čingizą ir kitus, spėjusius paimti kelis nužudytų vaikų kūnelius, tarp kurių buvo ir atskridusio milicininko „baisiai sužalotas“ 3-4 metų sūnelis. „Jūs įsivaizduojate, kas atsitinka, kai kulka pataiko į vaiko galvą? Beveik nelieka galvos.“
Šiuo sraigtasparniu skridęs Rusijos televizijos žurnalistas Jurijus Romanovas filmavo 37 sekundes, tačiau savo akimis spėjo pamatyti daugiau. „Visas didžiulis laukas iki artimojo horizonto buvo nusėtas moterų, senių, visokio amžiaus, nuo kūdikių iki paauglių, berniukų ir mergaičių lavonais…“ O tolumoje jis įžvelgė karuomenės maskuojamąja uniforma vilkinčias žmogystas,kurios „iš automatų leido ugnį į mūsų sraigtasparnį, kaip ugniagesiai vandenį iš žarnų.“
Patikėjus Mariam Avakian, išeitų, kad „azerbaidžaniečių pajėgos“ apšaudė sraigtasparnį, kuriuo nuskraidinti žurnalistus prašė Azerbaidžano prezidento atstovas?
Armėnijos prezidento Seržo Sarksiano prisipažinimas dėl nusikaltimų Hodžaly mieste
Galiausiai. Bene pati nesuvokdama, ką sako, Mariam Avakian melu apkaltino… patį Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą. Išeitų, jis melavo, kai prieš penkiolika metų, būdamas Armėnijos gynybos ministru, britų žurnalistui Tomui de Valui pasakė: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad su mumis galima juokus krėsti, kad armėnai neišdrįsiantys pakelti rankos prieš taikius gyventojus. Tačiau mes įstengėme pergalėti tai [sulaužyti stereotipą]. Štai kas atsitiko.“ Šiuos žodžius randame Tomo de Valo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“, dienos šviesą išvydusioje 2003 metais.
Jerevanui tarptautinė teisė – tuščias garsas
Kaip žinome, 2001 metais Armėnija ir Azerbaidžanas įstojo į Europos Tarybą. 2005-aisiais Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos priimtoje deklaracijoje „Dėl konflikto Kalnų Karabacho regione“ apgailestaujama: praėjus daugiau kaip 10 metų nuo karinių veiksmų pradžios konfliktas Kalnų Karabacho regione lieka nesureguliuotas. Šimtai tūkstančių žmonių iki šiol tebėra persikėlėlių padėtyje ir gyvena siaubingomis sąlygomis. „Didelė dalis Azerbaidžano teritorijos tebėra okupuota armėnų pajėgų, o Kalnų Karabacho regioną tebekontroliuoja separatistų pajėgos“.
Šiame dokumente atsižvelgiama į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos 1993 metais priimtas keturias rezoliucijas (822, 853, 874, 884) ir primygtinai reikalaujama išvesti ginkluotąsias pajėgas iš visų okupuotų teritorijų.
2008 metais Jungtinių Tautų generalinės asamblėjoje priimtoje rezoliucijoje „Dėl padėties okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ (62/243) sakoma nekintamai gerbiant ir palaikant Azerbaidžano Respublikos teritorinį vientisumą tarptautinės bendrijos pripažintų sienų ribose ir reikalaujama „nedelsiant, visiškai ir be išlygų išvesti visas armėnų pajėgas iš visų okupuotų Azerbaidžano Respublikos teritorijų“; nė viena valstybė negali pripažinti teisėta padėties, susiklosčiusios okupavus Azerbaidžano Respublikos teritorijas.
Paminklo Hodžaly aukoms pagerbti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
2015-ųjų vasarą šeši Azerbaidžano piliečiai laimėjo bylą prieš Armėniją Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Teismas nustatė: Kalnų Karabachas, Lačino rajonas ir kitos aplinkinės teritorijos yra Azerbaidžano sudėtinės dalys, kurias ginklu okupavo Armėnijos Respublika ir dabar jas kontroliuoja. Sprendime sakoma, kad karas prasidėjo nuo Armėnijos SSR aukščiausiosios tarybos sprendimo (1989) prijungti Azerbaidžano sudėtyje esančią Kalnų Karabachą autonominę sritį prie Armėnijos SSR. Armėnijos teritorinės pretenzijos ir jos mėginimai aneksuoti dalį Azerbaidžano žemių tapo pagrindine iš pradžių ginkluoto konflikto, o paskui ir dviejų valstybių karo priežastimi. Armėnijos Respublika įsitraukė į Kalnų Karabacho konfliktą nuo pirmųjų jo dienų, o jos karinė parama buvo pagrindinis veiksnys, leidęs užgrobti Azerbaidžano teritorijas.
EŽTT pripažino Armėnijos mėginimus pasisavinti teises į priverstinių pabėgėlių azerbaidžaniečių žemę neteisėtais. Esminių teisių konvencijos ginami Azerbaidžano piliečiai turi teisę grįžti į savo namus – ten, kur jie pastoviai gyveno, atgauti nuosavybę ir turtą. Kaip nurodoma sprendime, dabartinėmis sąlygomis didžiausia kliūtimi tam yra okupuotose teritorijose esantys Armėnijos kariuomenės daliniai. Europos žmogaus teisių teismo sprendimas yra galutinis. EŽTT sprendimai yra privalomi, jų vykdymą kontroliuoja atitinkamos Europos Tarybos institucijos.
Būtume neteisūs sakydami, jog Strasbūro teismo sprendimo svarbą pasaulinė žiniasklaida visiškai nutylėjo. 2015-ųjų rudenį įtakingas amerikiečių leidinys „The Washington Times“ išspausdino straipsnį apie Kalnų Karabachą („Revisiting evenst in Nagorno-Karabakh“), kurio motto: Rusijai ir Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas (emptynotion). „Tai, kad Armėnija yra okupantė, – neabejotinas faktas“, – teigia jo autorius profesorius Aleksandras Muronsonas. Straipsnis įsidėmėtinas būtent tuo, kad savo teiginį profesorius grindžia ne tik žinoma JT Saugumo Tarybos rezoliucija, tačiau ir Europos žmogaus teisių teismo sprendimu byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“.
Iš tiesų – „Armėnijai tarptautinė teisė yra tuščias garsas“. Šių metų sausio 24 d. Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas pasakė kalbą Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos sesijoje. Jo žodžiais, „Azerbaidžanas įžiebė karą, siekdamas visiško armėnų išnaikinimo Arcache“. Armėnai turi teisę vadinti Kalnų Karabachą Arcachu arba dar kaip, tačiau meluoti viso pasaulio akivaizdoje…
Agresorių laukia atpildas
Žinomas rusų istorikas, karinis ekspertas ir politologas Olegas Kuznecovas praėjusių metų pavasarį parengė peticiją Rusijos Federacijos valstybės dūmai, ragindamas pripažinti armėnų teroristų nusikaltimus Chodžalyje mieste azerbaidžaniečių tautos genocidu (nusikaltimu žmoniškumui). Tai padarė, kaip sakė žurnalistams, „iš vidinio įsitikinimo, nesiekdamas kokios šlovės ir liaupsių.“ Monografijos „Armėnų transnacionalinio terorizmo istorija XX šimtmetyje“ autorius po daugelio metų tyrinėjimo mano suvokęs šio „etninio kriminalinio reiškinio“ esmę. „Aš tai žinau ir noriu, kad tai žinotų ir mano tėvynainiai.“
Šiame dokumente sakoma, kad Chodžalio gyventojų masines žudynes vykdė Kalnų Karabacho armėnų separatistų grupės „Arabo“ smogikai, vadovaujami Libano piliečio Manvelo Jegizariano. Bedrininkavo buvusios Sovietų Sąjungos, o tuo metu – Nepriklausomų Valstybių Sandraugos ginkluotųjų pajėgų 366-to motorizuoto šaulių pulko 2-ojo bataliono, vadovaujamo Seirano Oganiano, kariai, daugiausia armėnai; Oganianas 2008–2016 metais ėjo Armėnijos Respublikos gynybos ministro pareigas. Peticijoje nurodoma, jog įsakė susidoroti su taikiais gyventojais asmeniškai Kalnų Karabacho „savigynos pajėgų komiteto pirmininkas“ Seržas Sargsianas (2008 metais tapo Armėnijos Respublikos prezidentu).
Hodžaly aukoms atminti
Masinių žudynių metu žuvo 613 žmonių, iš jų 63 vaikai, 106 moterys, 70 pagyvenusių žmonių; 56 žmonės nužudyti itin žiauriai; Iš 8 šeimų neliko nei vieno gyvo. 487 žmonės, tarp jų 76 vaikai, buvo sužeisti, 150 žmonių dingo be žinios, 1 275 žmonėms teko įkaitų dalia. Savuosius namus turėjo palikti iš viso 5 379 žmonės.
Peticijoje taip pat primenama, jog šį armėnų teroristų nusikaltimą Azerbaidžano gyventojų genocidu pripažino Meksikos, Turkijos, Kolumbijos, Gvatemalos, Peru, Jordanijos, Hondūro, Džibučio parlamentai; nusikaltimu žmoniškumui – Pakistano, Sudano, Izraelio, Čekijos parlamentai, taip pat Islamo Konferencijos Organizacijos parlamentinė asamblėja.
Rusijos visuomeninio-politinio laikraščio „Tribuna“ vasario 26 d. išspausintame straipsnyje („Война всех против всех: уроки Ходжалы“) rašoma, kad „jau nuo XIX amžiaus armėnų šovinistai-nacionalistai nuosekliai varė azerbaidžaniečių tautos etninio valymo ir genicido politiką. Apie tai liudija daugybė istorinių dokumentų“. Chodžalio tragedija yra Armėnijos vadovybės įvykdytas azarbaidžaniečių tautos genocidas, nors pasaulio bendrija šito dėl „regioninių elitų interesų“ iki galo nepripažįsta. Tačiau po to, kas įvyko, pasaulio žmonės į Armėniją žvelgia kaip į agresorę ir tokia ji išliks ateities kartose. Chodžalio tragedija pasaulio visuomenę perspėja, kaip pavojinga nuolaidžiauti Armėnijos vadovybei, linkusiai į karines provokacijas ir avantiūras. Galiausiai, agresorių neišvengiamai laukia istorinis atpildas ir tai gali įvykti kievieną valandą.
Serzh Sargsyan is the President of Armenia and opinions of him are rather mixed in Armenia and in the rest of the world. He won presidential elections in 2008 and once again in 2013. Before becoming a president this man was not a complete political novice. Born in Nagorno-Karabakh, he spent his youth as a zealous Komsomol, the Communist Party agitator and agent of nomenklatura. According to some sources, he participated in attacks against Azerbaijani community of Nagorno-Karabakh. In 1989 he became a leader of Nagorno-Karabakh “self-defence” troops. From 1993 to 2008 he took various high-ranking posts in Armenia, from the Minister of Defence to the Head of President‘s Administration.
There are numerous dirty stories related to him, but this article is not about the President, but rather about his family, which handles matters according to the greatest traditions of traditional mafia families. In Lithuania we have a web of such traditions in Pagėgiai region, governed by the family of Komskiai brothers. Looking deeper into actions of Sargsyan brothers, a simple question arises – has any member of Komskiai family worked in Armenia? Because similarities are clear, only on a different scale. Let us remind you, that the Mayor of Pagėgiai Virginijus Komskis is often labeled as a contraband king, however, no one has been able to catch him in action. In the preceding Seimas his Brother Kęstas Komskis led a Seimas Anti-corruption Commission until the law enforcement caught him forging results of elections after what he was expelled from the current Seimas.
And what about the third brother Arvydas, who shot Ramzis, a dog belonging to Lithuanian border guards? This shot, which was fired just prior to the Seimas elections, added even more suspicion and speculations of this family relation to smugglers, and even further weakened popularity of “Tvarka ir teisingumas” Political Party belonging to the ousted president Rolandas Paksas. But let us return to Armenia.
While analyzing processes that are happening in Armenia, a conclusion can be made that this brotherly union of the criminal world and the state government reached such a scale that now it would be the time to announce this country as dangerous to the global law and time to start a special Interpol operation in it. No matter how Armenian Diaspora would try to present Armenia as a cradle of global civilization and culture, or an oasis of democracy and justice in Caucasian region, fangs of immoral and dishonest beast are still visible behind the mask of decency.
Armenian government seeks money everywhere, but not in really money-rich places. In other words, they seek money everywhere but their own pockets. While sitting on money bags they look across the world for a small change. Such situation can be observed in all public structures. Many high-ranking Armenian politicians and officials are at the same time rich businessmen. Of course, they claim that an official or politician is not prohibited by law to have personal business and the only prohibition is active management of that business. Millions, maybe billions of dollars are accumulated in both Armenian and foreign bank accounts of these businessmen.
According to calculations of various independent experts, during the last 12 years alone, more than 7 billion dollars were exported from Armenia. It is hard to say, what sum has it become after all investments, but judging by small bank deposit percent, we can only guess how much money was generated by that sum of money exported from Armenia.
One of the leading bosses of contemporary Armenian mafia is none the other but Aleksandr Sargsyan, brother of the current president Serzh Sargsyan. Aleksandr is also called “Sashik 50 percent”. The story of this nickname is as follows: everyone who had business with him knows that he always demands “his” 50 percent share. For example, Aleksandr Sargsyan suddenly takes a liking of some restaurant in Yerevan and he decides to acquire it. Then negotiators are sent with a proposal that cannot be refused. As Sashik takes only his 50 percent, a restaurant usually agrees to such proposal and transfers part of the business to unofficial master of the country economy.
In today‘s Armenia there is no such even slightly profitable branch of business where Sashik would not have his influence. Those businessmen who refute proposals of President‘s brother have very hard times. Some of them are assaulted by unknown attackers, others are forced to leave the country, and others are just simply killed, what exactly happened with the owner of “Vanadur” restaurant in Yerevan Ardon Handian. Such drastic actions take away any intentions to oppose Sashik‘s proposals.
Sashik does not forget to legalize his illegally acclaimed funds which later are transferred from the country and used to buy houses, restaurants, hotels, night clubs and businesses in foreign lands. According to some sources, Sashik exported over 200 million dollars to the United States. For example, in 2005, he bought a luxurious villa in Tarzana, California, for 2.8 million dollars. Now it is worth over 3.5 million.
Of course, Sashik sometimes had some problems with the United States. According to the article on Sargsyan brothers in georgiatimes.info, during one open interview in 2005 he complained that he was not let into the country because of wrongly filled customs declaration. When he flew to the USA, he had 30 million dollars of undeclared money in his pockets. He was not let into the country and had to take the nearest flight back to Armenia.
Aleksandr Sargsyan has businesses and properties not only in America, but also in Russia, Spain, Czech Republic and Bulgaria. He exports sheep from Armenia to Iran and the United Emirates of Arabia. He even created a monopoly. Since the old times sheep market in Armenia belonged to Kurds, however, President‘s brother decided that such a profitable business cannot belong to some small national minority and Kurds encountered such a pressure that soon had to transfer their businesses to Sashik.
Fruit import in Armenia is also supervised by Sashik‘s companies. A great deal of road traffic cameras and radars in Armenia are the property of companies related to President‘s brother. Only 30 percent of funds gathered from the collected fines goes to country‘s budget, while 70 percent stay in Sargsyan’s pockets.
Sashik coordinate his actions with his brother Serzh and he mentioned this fact more than once in semi-public interviews. Aleksandr is a more simple man than Serzh. He does not talk about incomprehensible values, he does not act as a defender of justice – he makes money and is proud of it. Part of the population likes him and they honestly support him. The other part is afraid of him and thus they only pretend to support him. And if enemies appear, well, Sashik often brags about his professional body guards that are the best not only in Armenia but in the whole Caucasus region.
Even though President Serzh Sargsyan often talks about economic freedom in Armenia, his brother Aleksandr is the best example, that there is no trace of such freedom. Sure, Serzh Sargsyan sometimes likes to talk about interests of Armenian nation, democracy, human rights and advantages of modest life, but the example of Aleksandr Sargsyan shows that all of this are only a meaningless sweet-talk to brainwash local prudes and foreigners. Sashik‘s actions silently inform Armenians that they cannot trust in Sargsyan brothers because all of them are similar, only not so simple and straightforward as Sashik.
Another brother of the President, Levon Sargsyan, manages one of the departments of Yerevan University faculty of Theology and also supervises area of elite constructions. This brother became infamous in his perfectly planned con schemes. Foreign investors are lured to Armenia where they become interested in construction of elite houses but after collaboration with Levon they are left with nothing – no money, no projects. Currently in Armenian court there are five lawsuits by foreign investors, however, it is more than clear, that these cases will not be truthfully and objectively solved while Sargsyan remains in president‘s post.
An important role in laundering illegal Sargsyan money belonged to Serzh Sargsyan’s son-in-law Mikael Minasian, nicknamed Mishik. Three years ago he was appointed Armenian envoy to the Holy See what enabled him to pump family money to Western European banks. He also received help from Armenian ambassador in the Great Britain Armen Sargsyan.
In addition, son-in-law of Armenian President controls 80 percent of Armenian media, including “Panarmenian” media group, Armenia TV, Hay TV, ATV, such websites as tert.am, news.am, blognews.am, asekose.am and others. Not to mention a directly related cafe network “Jazvee”, tobacco industry, etc.
Thus, Armenian monarchists, if they exist, can be pleased, as their country is ruled by family, which has more influence than most medieval European absolute monarchs. Only time will tell if this family grows into dynasty. Mean while, it is clear that there is no scent of democracy, human rights or transparent government in current Armenia.
In times of geopolitical cold war every larger country or alliance aims to increasetheir zones of influence. All possible measures are used, starting with military and economic, ending with cultural and religious.
Sometimes it is hard to comprehend why the world‘s leading powers show interest in and invest in some country, which has no geographical relation whatsoever. However, influence is a very important thing and it does not matter if there is a big difference in geographical location, religion, culture or even economy. All leading powers and alliances try to influence other countries in Africa or South America.
It would be the easiest way to compare all these processesto expansion of retail chains in Lithuania. Sometimes Maxima opens a supermarket in a vicinity of another one – to ensure that IKI or Norfa would not take that place. It does not really matter that this supermarket will not be very profitable; however, it will be like an outpost, an obstacle for competitors’ influence.
Leaving all these introductions, let us proceed to the main topic of this article. What games do the European Commission, members of the European Parliament and politicians and diplomats of the US play with Armenia and Azerbaijan? What obstructs them from handling Nagorno-Karabakh conflict? Who profits from that the most?
In spring 2013, David Cameron, the Prime Minister of the United Kingdom, visited Moscow. President of Russia Vladimir Putin gave Cameron a bottle of 42 years old Armenian cognac, reminding him, that in 1945, in Yalta, during the meeting of the Allies, a similar bottle of cognac has been given by Joseph Stalin to the then Prime Minister of the United Kingdom Winston Churchill.
This example is very symbolic. The President of Russia who repeatedly shows respect to such historical figures as Ivan the Terrible, Joseph Stalin, and who often regretfully remembers the collapse of the Soviet Union, gives to his foreign guest a thing, which his country, his empire treats as the most precious, thus showing that Armenia is a part of his empire.
Imagine if the Prime Minister of the United Kingdom would present to his guests a box of Indian tea, thus reminding the times when India wasa colony of England and its rulers often presented such gifts to the honorable guests from other countries. If diplomats from the United Kingdom would allow such mistake to pass, they would make a huge and unforgivable mistake with some global repercussions. India would issue a note, etc.
In the aforementioned case of Putin’s cognac nothing happened. There was no global outrage and there was no reaction from Armenia. A conclusion can be made that, for example, Armenia has a certain place in Vladimir Putin’s created geopolitical concept of “the Russian world”, or, for example, that Armenian cognac has impact on Russian politics and diplomacy by making Russians, and sometimes influential foreign diplomats or politicians, to lose their heads.
From the first sight it would seem that everything is clear anddiplomatic demagogy cannot exist. Here are some facts: in 1993 the United Nations adopted resolutions Nr. 822, 853, 874 and 884 which claim that Armenians occupied Azerbaijani lands and waged unjustified war against Azerbaijan and its territorial integrity. The UN recognized “Nagorno-Karabakh” as a territory of Azerbaijan.
Everything would be different without this“cognac democracy”. It makes leaders and politicians lose their minds and it serves twisted imperialistic policies of Russia. It is now more than 20 years since Armenia ripped a large chunk of Azerbaijan’s territory. Armenia departs from decisions of the UN and pours more fuel to the already hot atmosphere in South Caucasus region. Tens of thousands killed. More than one million Azerbaijanis can not return to their land. They are refugees for more than two decades.
This enmity is advantageous not only for Russian imperialists, but also for some politicians of the European Union. If global organizations would have been more principled and unbiased, a verdict would have already been passed. Armenia would have been asked to withdraw its soldiers from the foreign territory in a given period of time or, in the worst case scenario, economically and militaristically stronger Azerbaijan could use its brave soldiers to push the aggressor out of its land, without any foreign intervention.
We say“the worst case”because it would mean more victims, mothers would lose their sons, wives–their husbands, and stray bullets would take away more than one civilian life. It would remind a painful but necessary medical surgery which would result peace – region, known by its astounding beauty and plentiful natural resources, would be able to evolve and go forward.
Unfortunately, at the moment all three countries are suffering – Azerbaijan and Georgia feel pain for illegally taken territories from them and their people turned refugees, whereas Armenia probably also feels no joy inthis dishonest administrationof foreign territory, especially when Armenia is not a sole independent governor of Nagorno-Karabakh.
It reminds of old Soviet animated show, in which Cheburashka wants to help Gena the Crocodile by taking his heavy bag, but only if the Crocodile agrees to carry both Cheburashka and the bag on its back. In reality Nagorno-Karabakh, along with Abkhazia, Transnistria, South Ossetia, Donetsk and Lugansk “Peoples’ Republics” are governed by Russia, including Armenia itself as its colony.
All because of the cognac diplomacy, which brings only mist and obscurity. NATO and the USA cannot make a full impact on this region and not because it would open another conflict with Russia (Russia has military bases in Armenia) but because of large and powerful Armenian diaspora in the US which has similar power as other powerful American diaspora. And when Obama became president, Armenia hoped to make its occupation of Azerbaijani territories legal.
Another important thing is the experience of NATO when interests of its two members – Greece and Turkey clashed. Any major move from NATO towards disagreement of Armenia and Azerbaijan would mean a renewalof conflict between Turkey and Greece, and the latter would probably take Armenian side.
The European Union plays many games at the same time. The EU does not want to lose influence over Armenia so it does not treat Armeniaas aggressor nor does it impose any economic sanctions. On the contrary – the EU at all costs tries to attract Armenia into its sphere of influence. At the same time political architects of the EU are busy attracting Azerbaijan as well, which could be a solid alternative for a monopoly of Russian gas in Europe.
Thus many bureaucrats of the European Commission and members of the European Parliament often visit Yerevan where they are treated that drink, which Joseph Stalin used to check Winston Churchill’s vigilance. However,Churchill was not only a professional politician, but also a professional alcohol consumer. A taste of good, brandished and strong drink did not impress him and he denounced expansion of the Soviet empire, occupation of the Baltics and forced socialism in the Eastern Europe.
Unfortunately, such personas intoxicated with Armenian-Russian diplomacy can be found in Lithuania as well. In previous Seimas a “Parliamentary group of friendship with Nagorno-Karabakh” was established and initiated by Algis Kašėta and Dalia Kuodytė, active members of The Liberal Movement, and which encompassed many parliamentarians from different fractions, thirsty for cognac of Armenian diplomacy. Leader of this political party Eligijus Masiulis was caught taking a bribe – a large sum of money was hidden in a box of expensive liquor.
The group was invited to Yerevan, but somehow, as if by accident, they all ended up in Nagorno-Karabakh. This visit was not coordinated with a legitimate sovereign of the territory – Republic of Azerbaijan. For Azerbaijan it was like a spit to the face. Later Azerbaijani Community in Lithuaniaasked members of our parliament, if they are also planning to establish a “Parliamentary group of friendship with Taliban”? There was no answer.
To sum up, we could say that while Western countries drink diplomatic cognac and play diplomatic poker, Russia is getting stronger and increases its influence around the globe. Russia has goals; it does not denounce its Tsardom politics or its totalitarian legacy of the Soviet Empire. Russia stays on the road of cruelty and ignorance carved by Tsar Ivan the Terrible. This country has not apologized to its former exploited colonies. Russia retained as much of them as it could. It tries to influencethose who managed to escape by using various informational, economic, cultural and military means, waiting for a good opportunity to “take them back” as it “took back” Crimea.
Russia can only be stopped by honest and hard politics of Western countries. One of the aspects of such politics should be following the resolutions of the United Nations.
In conclusion, let us wish Azerbaijan success in taking back its historical lands. Everything is possible, as an example of Lithuania shows. In the 20th century it was torn from all sides, but now it took back mostof its precious lands, including capital Vilnius and port city Klaipėda.
And let us wish Armenia to say goodbye to things that do not belong to it. With a release of Nagorno-Karabakh it could receive even more valuable thing – freedom and the real independence.
Svante Cornell, Research Director of the Central Asia-Caucasus Institute and co-founder of the Stockholm-based Institute for Security and Development Policy, published an article in “The American Interest” called “The Raucous Caucasus” (May 10, 2017) where he reminded that Armenia had long tried to balance its reliance on Russia for security (it had accepted a Russian security umbrella to safeguard its conquest of Nagorno-Karabakh) with its hopes of growing closer to the West.
As a result, there was a deep economic downturn and Armenia accumulated a huge debt to Russia, which Moscow was more than happy to “forgive” in exchange for controlling stakes in the strategic assets of Armenia’s economy. Yerevan sought to develop what positive relations it could with the United States and especially the European Union (in 2010, it began to negotiate an Association Agreement, including a Deep and Comprehensive Free Trade Agreement (DCFTA)), but when Moscow soured on the EU, Yerevan’s policy became untenable. And in September 2013, President Serzh Sargsyan announced that Armenia would jettison the EU agreement for membership in the Russian-dominated Eurasian Economic Union (EEU).
His decision Armenian president spoke in Moscow, following a meeting with Putin; he had consulted neither his government nor his parliament. Similarly, Putin had not deigned to consult with the leaders of Belarus and Kazakhstan, the other members of the EEU.
Such circumstances obviously had an impact on Armenia’s domestic policies related to democracy and human rights – Moscow intends to make Armenia its vassal by “delegating” its own style of internal organization, where all decisions are made by one person, what can be seen in a regime of the new Russia. Moscow’s control of Armenia extended, although, according to S. Cornell, that submission didn’t have the expected benefits, however: when major fighting broke out in April 2016 between Armenia and Azerbaijan in Nagorno-Karabakh, rather than coming to Yerevan’s defense, Moscow assumed a rather neutral stance, hoping to achieve a total domination over all Caucasus region.
Avetik Ishkhanyan, President of the Helsinki Committee of Armenia, in his programme “Armenian Security Improvement Policy” and in report “Situation of Human Rights in Armenia: Systemic Problems in the Light of Old and New Constitutions” (http://www.lragir.am/index/rus/0/right/view/46591) starts with a statement that usually citizen rights are threatened by executive authority, especially its power structures, and justice, by definition, is reconstructed by judicial system. In case of Armenia, all governmental structures are ruled by and obey commands of one single person – the president can punish one of his own, more specifically, he can issue a command to punish a subordinate from his own circle, and at the same time, people who are part of this circle, especially in power structures, are the main foundation of Armenian government.
Armenia has no honest trials and one of the indirect proofs supporting this claim is that a number of acquittals is as low as 2 percent, also almost all requests from investigators to arrest suspects are granted. The report of 2002-2013 by the European Committee for the Prevention of Torture addresses the problem of regular tortures in some penitentiary institutions.
Thus Armenian people are protected not by law but by their official status and financial situation. These two powers usually “overlap” as most of the deputies and government ministers are businessmen as well. Law officers and their family members often get into scandals related to criminal activities, but, as a rule of thumb, they often come out unpunished. Authors of the report call this an impunity or selective justice. In Armenia, the authority means not only governance but also wealth and profitable business which needs to be preserved by all means necessary, sometimes even illegally.
Such fusion of business and authority is related to constant electoral fraud and absence of separation of power principle, and it confirms that human rights violations are already systematic. In everyday life people are indifferent to such state if it does not apply to them personally or violations do not grow to such proportions as in March 2008, when 10 people were killed and 250 injured during the clash between police and protesters. The guilty was not found and no one was punished. According to authors of the report, the worst situation is of socially unprotected part of society: they do not get basic medical aid; labour law is no use for them (they work like slaves, without any contracts, days-off or leave). Absence of separation of power principle allows businessmen=officials, who pursue maximum profit, get out of control; there are no independent labour unions; and the most influential political parties almost never talk about social justice.
Instead, in 2013, President of Armenia Serzh Sargsyan organized a referendum (December 6, 2015) which proposed some constitutional amendments that would lead country towards parliamentary system. According to authors of “Situation of Human Rights in Armenia: Systemic Problems in the Light of Old and New Constitutions”, the main reason of these amendments were to help ruling party (related to President) to stay in power – Article 50 of the old constitution restricted the same person to be reelected as Armenian President two times in a row. The Parliament, however, can be ruled by the same political party (it appoints the Prime Minister) for the unlimited duration.
Article 89 of the new Constitution requires a mandatory formation of stable (about 60 percent) parliamentary majority after elections. Having in mind what was said, it can be presumed, that ruling Republican Party would pursue this “stable majority” at all costs. It was confirmed during Referendum on constitutional amendments, when many blatant violations were witnessed: voter bribery, voter impersonation, forgery of the electoral list, offering voters a “ride” to constituency, putting pressure on and threatening election observers and journalists.
On April 2, 2017, for the first time elections were held according to party list system (almost 61 percent of Armenian nationals attended the elections). A group of civil activists from “Citizen Observer” informed about more than 100 cases of malfunctioning fingerprint registration devices, and more than 150 cases of procedure irregularities (for example, ballots were submitted to ballot boxes by members of Electoral commission). Sisak Gabrielian, a correspondent for the radio station “Svoboda”, was assaulted in Yerevan after he witnessed “good” voters receiving money in headquarters of Akop Beglaryan, candidate of Republican Party). The Pro-President Republican Party won the elections with 46 percent of votes. A new president will be appointed by this political party which now dominates the Parliament.
Authors of this report pessimistically summarizes, that by surrendering its ambitions for the EU membership Armenia distances itself even further from civilized human rights standards. After regaining independence in 1990, Armenia declared loyalty for democracy – with joining the United Nations (UN) it ratified The European Convention on Human Rights. In 2001 Armenia became a full member of the council of Europe; it had satisfied its obligation to establish an independent ombudsman to investigate human rights violations; verdicts of the European Court of Human Rights became valid. Further movement towards the EU membership could have had a dissuasive effect as it could be seen from the historical example of the Baltic States.
Unfortunately, the desire for power at any price, together with a very specific geopolitical situation of the country, left the need of citizens’ rights only on a level of declarations. The decision to join Russian-ruled EES in 2013 distanced Armenia from these standards even further.
Worsening human rights situation was also noted by members of Policy Forum Armenia which was hosted in Washington, on October 20, 2016. Presentations were made by representatives of Armenian Helsinki Committee, “Transparency International”, “Human Rights Watch”, National Endowment for Democracy fund, American Lawyers Association and George Washington University Law School. Once again as the main causes of this situation were indicated Armenian constitutional system that allows accumulation of power in the hands of one man, already consistent corruption, amalgamation of business and political elite, absence of independent judicial system, and finally – strong dependence on authoritarian Russia.
David Grigoryan, one of the cofounders of “Policy Forum Armenia”, noted, that Armenia is one of the leading countries worldwide according to a relative number of policemen (per capita). In such structure, where signs of police state can be seen, the system of government shows more and more confidence and starts displaying inadequate power against its citizens, what exactly happened during protests in July, 2016.
Jane Buchanan, Associate Director of the Europe and Central Asia Division at Human Rights Watch, noticed increase of the so-called Robin Hood effect, when citizens, disappointed with current economic and social conditions, start sympathizing with those who break the law.
A Khachkar is not bad or objectionable symbol that could be criticized in any way. It reminds of Lithuanian cross. It is a sacred monument of Armenian people carved in a solid lump of basalt or tufa. Armenians erect the mon important occasions. So, what is wrong with Armenian khachkar, erected in Klaipėda in 2015, you might ask?
Nonetheless, the mistake Lithuania made allowing to erect Armenian khachkar is obvious.
Let us not be so trusting and naive
Lithuanians should not be trusting and naïve. Everything is always done for a reason. Some actions have a deep political implication. Even this seemingly beautiful token of Armenian – Lithuanian friendship is full of political nuances.
The Battle of Grunwald against Teutonic Order by Janas Mateika
A khachkar is not your ordinary cross. It is often dedicated to commemorate painful events that happened to Armenians over a century ago, when the Ottoman Empire, later Turkey, fought against the Russian Empire. By allowing Armenians to erect a khachkar we involuntarily alienate Turkey. Before signing khachkar erection permits Lithuanians should sometimes remember a Turkish version of events: in 1915, a fierce war erupted between Turks and Russians. From the beginning Armenians supported enemies of Turkey. The bloodshed was unavoidable and both Armenians and Turks suffered massive casualties.
Let us be honest, by allowing to erect a khachkar, the authorities of Klaipėda city pleased Armenia – a country, which does not belong to NATO and which has a Russian military base allowed in its territory. By approving this idea of Armenians of Lithuania we were caught in a serious political conflict which could have been avoided (no one can blame us for oppressing Armenians during the Turkey and Russia war in 1915).
The khachkar of Klaipėda is not the only one. One has already been erected on the Hill of Crosses and another one in Kaunas. There are plans to erect khachkars in other Lithuanian cities as well. My question is: is the appetite of Armenians of Lithuania not too big? Only 1500 Armenians live in Lithuania, yet there are 3 khachkars on our soil already! What if Armenians are trying to place their crosses in all large Lithuanian cities and in doing so mess the relationship with our NATO partneronce and for all?
What if Armenia, in return for khachkars erected in Lithuania, would build in Yerevan a grand monument for Lithuanian partisans, deportees and political prisoners who suffered from Soviet occupation? All according to the principle of pragmatism: “We did it for you, you will do it for us.” That is how I would imagine a successful cooperation between two countries. More over, we have already honored the official Yerevan in 2005, when Lithuania recognized deaths of Armenians of 1915 as genocide.
Russian military base will be in Armenia till 2044
Let us not be naïve. Yerevan will not build a monument for Lithuanian partisans. At least till Russian military base will be located at Gyumri city, and the base will be there for a while. An agreement for Russian military base in Armenia was signed for 25 years. Later, the agreement was extended for another 49 years (till 2044) when Russian President Dmitry Medvedev was officially visiting Armenia in 2010.
Of course, we do not need a monument for Lithuanian Partisans in Yerevan. Armenians have nothing to do with Kremlin’s troops that attacked us in 1940. Admit it, a monument for Lithuanian partisans in Yerevan center would look somewhat strange. Without a place, without serious context, dedicated to god knows what.
Yet I deliberately proposed the idea of Lithuanian monument in Yerevan. Think of khachkars. Do they look strange in Lithuania?
I have recently had one more doubtabout good intentions by erecting khachkars when I read an article in rus.delfi.ee called “We have a lot in common”. It was an interview with Armenian Ambassador to Baltic States Tigran Mkrtchyan. During his official visit in Estonia, the Armenian diplomat gave an extensive overview of Armenian plans in Baltic States. While reading this interview a suspicion comes to mind that erection of khachkars in Lithuania is not random. Having in mind ambassador’s ambitions, Armenia aims to put strong foundations in Baltic States.
There is nothing wrong with that. However, there are many debatable statements in Tigran Mkrtchyan’s story. One of them – “We have a lot in common”. Sure, there are some similarities. We are all people after all. However, Baltic States have one principal difference. Lithuania, Latvia or Estonia cannot be accused of occupation of foreign lands in the last decades. The same cannot be said about Armenia who, with the help of Russia, still holds territories of its neighbor occupied.
Tigran Mkrtchyan fantasized, that it is possible to maintain friendly relationship both with Russia and with the European Union and the United States. Yet how to sit on two or three different chairs at the same time he did not explain.
To the question what he thinks about assassination of Russian ambassador in Turkey, Tigran Mkrtchyan remembered Hrant Dink, Armenian journalist, who was killed because of his nationality in Stambul, in 2007. However, the Armenian ambassador did not say a word about tens of Turkish diplomats and consuls who were assassinated in various European cities by Armenian terrorist organization, including the cruel ASALA.
Tigran Mkrtchyan proudly mentioned tens of thousands Syrian refugees of Armenian origin who found shelter in small-sized Armenia. However, he did not mention that Syrian refugees are being settled not only in Armenia but also in Nagorno-Karabakh – a territory that was taken from Azerbaijan by Russian military forces.
The Battle of Grunwald and Armenian troop
Interestingly enough, the Armenian ambassador claimed that in the Battle of Grunwald against Teutonic Order Lithuanians were supported by… Armenian troop. Indeed, we no longer believe in such tales. It is not the first time when someone claims victory of Grunwald for themselves: Russians, Polish or Belarusians.
If we put together all these claims, we would have to admit that the Battle of Grunwald was won by anyone but Lithuanians.
These persistent attempts to diminish Lithuanian contribution are dangerous. Lithuania’s role in the Battle of Grunwald was only supporting, random, symbolic – this is the opinion that is being shaped in international political, historical and social backgrounds.
But how Lithuanians can defend themselves from such tendentious approaches.
Today once again we were shocked by news. It appears that Armenians and Lithuanians fought shoulder to shoulder in the Battle of Grunwald. Moreover, it was a whole Armenian troop.
Below is a full quote from Armenian ambassador Tigran Mkrtchyan’s speech about Grunwald:
Our country and Lithuania, by the way, have quite rich common history. Since the 15th century we have already had relationship with Lithuanians! During the celebration of 25 years of diplomatic Armenian – Lithuanian relations, I always emphasized that Armenian troop fought in decisive battle near Grunwald in 1410 [the Battle of Grunwald, that took place on 15 July 1410, was the deciding battle of “Great War” that occurred between 1409 and 1411. The alliance of the Kingdom of Poland and the Grand Duchy of Lithuaniadefeated the Teutonic Knights–Ed.]. It is an important and symbolic fact.”
It looks like in such way a pretext to build new Armenian monuments in Lithuania is formed. If we allow Armenians to erect their crosses without any serious political background and personal benefit, then it is important to show gratitude for the help in the Battle of Grunwald in a more solid and impressive way!
If the events will move rapidly in the same direction, we will be protected from the possible Russian aggression by… Armenia with its Russian military base.
