Volodimir Zelenskij. Ukrainos prezidentas
Kyjivas, balandžio 3 d. (ELTA). Prezidentas Volodymyras Zelenskis teigia, kad 2008 metais įvykęs NATO aukščiausiojo lygio susitikimas galėjo užkirsti kelią dabartiniams Rusijos okupantų žiaurumams Ukrainoje.
Ukrainos vadovas Rusijos karius pavadino žudikais, plėšikais ir skerdikais, skelbia šalies naujienų agentūra „Ukrinform“.
„Bukareštas, NATO aukščiausiojo lygio susitikimo deklaracija. Balandžio 3 d. Lygiai prieš 14 metų. Tada buvo galimybė užkirsti kelią Rusijos atėjimui. Buča, Kyjivo sritis. Dabar. Rusija atėjo“, – feisbuke sekmadienį rašė V. Zelenskis.
„Rusų karių motinos turėtų tai pamatyti. Tik pažiūrėkite, kokius išperas užauginote. Žudikai, plėšikai, skerdikai“, – Ukrainos vadovas kreipėsi į rusus jų kalba.
2008 metais NATO aukščiausiojo lygio susitikimo Bukarešte darbotvarkėje buvo numatyta suteikti Ukrainai ir Gruzijai narystės veiksmų planą (MAP). Ukrainos vyriausybė tikėjosi gauti NATO MAP, tačiau taip neįvyko dėl dalies sąjungininkų prieštaravimo.
NATO vadovas Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, kovo 31 d. (ELTA). Buvęs Didžiosios Britanijos sausumos pajėgų vadas dimisijos generolas Nickas Parkeris mano, kad NATO patyrė pralaimėjimą, leisdama Rusijai užpulti Ukrainą, ir dabar yra priversta laikytis pasyvios pozicijos.
Jis tai pareiškė ketvirtadienį BBC radijui.
„Manau, jog išsakysiu šiek tiek ginčijamą nuomonę, teigdamas, kad NATO buvo nugalėta, NATO blefas buvo atskleistas. Mes neįstengėme sustabdyti rusų, trypiančių Ukrainą, ir dabar NATO gina po 2004 metų išsiplėtusias savo sienas, Baltijos šalių, Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos sienas. Ir ji turi jas ginti, – sakė britų kariškis. – Nemanau, kad Aljansas galėtų pereiti į puolimą, kadangi 30 jo narių požiūriai šiek tiek skiriasi“. NATO vėliavos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Pasak N. Parkerio, „turėtume sudaryti mažesnę tautų koaliciją, kuri galėtų pradėti rengti puolamąją strategiją prieš Putiną“.
2016 metais N. Parkeris tapo tuomečio Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako patarėju. Kartu su JAV dimisijos generolu Johnu Abizaidu jis padėjo Kijevui reformuoti Ukrainos armiją.
Vasario 24 d. Rusija pradėjo tarptautinės bendruomenės smerkiamą karinį įsiveržimą į Ukrainą. Jos pajėgos atakuoja ir civilinius objektus. Vakarų šalys, reaguodamos į agresiją, paskelbė Rusijai labai griežtas sankcijas ir teikia ekonominę bei karinę paramą Ukrainai.
NATO vėliava. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Lietuva švenčia NATO pilnametystę. 2004 metų kovo 29 dieną NATO nare tapusi Lietuva jau 18 metų yra stipriausio gynybinio Aljanso pasaulyje dalis, o minint šią sukaktį kovo 29 d. Lukiškių aikštėje Vilniuje įvyko šventinis Lietuvos įstojimo į NATO dienos koncertas.
Koncertinę programą atliko Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas su Jurgiu Brūzga, savo dainas atliko kantri muzikos atlikėjas Lietuvoje dislokuoto JAV bataliono 3-66 štabo seržantas Brianas Gillsas, įvyko Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių pasirodymas su dedikuotomis salvėmis.
Lietuvos ir NATO himnus atliko Lietuvos kariuomenės orkestras ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos vyrų choras „Kariūnas“. Renginyje dalyvavo Lietuvoje dislokuotų sąjungininkų pajėgų kariai su karine ginkluote.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas teigia, kad šįkart Lietuvos narystės NATO metinės yra ypatingos. Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, sąjungininkai rytinėje Aljanso dalyje šiuo metu yra dislokavę tūkstančius papildomų karių, taip rodant tvirtą NATO įsipareigojimą kolektyvinės gynybos užtikrinimui. NATO vėliavos. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Matome, kad transatlantinis ryšys, JAV saugumo garantijos Europos gynybai yra kaip niekad svarbios, taip pat ir NATO kolektyvinę gynybą matome visai kitokioje šviesoje. Kolektyvinė gynyba yra Aljanso šerdis. Tai solidarumo, kuris žymi visų sąjungininkų pasiryžimą užtikrinti visų NATO narių gynybą, ženklas“, – sako A. Anušauskas.
NATO ženklas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
NATO yra sėkmingiausias istorijoje karinis Aljansas, sujungiantis klestėjimo, saugumo ir laisvės garantijas Europoje ir Šiaurės Amerikoje.
NATO tvirtai laikosi bendro tikslo užkirsti kelią konfliktams ir užtikrinti taiką bei laisvę Aljanso žmonėms. Sąjungininkai yra tvirtai įsipareigoję vieni kitiems – bet kokia ataka prieš vieną iš sąjungininkų yra ataka prieš visas Aljanso valstybes.
Pagrindinė NATO užduotis – užtikrinti trisdešimties Aljanso narių saugumą. Lietuvoje dislokuoti NATO sąjungininkų kariai kartu su Lietuvos kariuomenės kariais veikia išvien, siekdami apsaugoti ir apginti kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą. Šiuo metu, atsižvelgiant į saugumo situaciją, sąjungininkai rytinėje Aljanso dalyje yra dislokavę tūkstančius papildomų karių, o daugybė sausumos, oro ir vandens karinių pajėgumų yra padidintos parengties.
Karinė technika. Vyr. srž. sp. Ievos Budzeikaitės (LK) nuotr.
Generolo Silvestro Žukausko poligone (Pabradėje) prasideda Lietuvoje dislokuotos NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinės grupės lauko taktikos pratybos „Kylantis Grifonas“ (angl. „Rising Griffin“). Sekmadienį, kaip praneša Lietuvos kariuomenė, į poligoną suvažiavo pagrindinė karinės technikos dalis.
Iki balandžio 10 d. vyksiančiuose mokymuose dalyvaus apie 1000 karių ir 200 karinės technikos vienetų. Pagrindinis pratybų tikslas – palaikyti Vokietijos vadovaujamos NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės parengties lygį, tobulinti vadovavimo ir valdymo procedūras bei ruoštis artėjančios tarptautinėms pratyboms „Geležinis Vilkas 22-I“.
Mokymuose taip pat dalyvaus apie 100 Ispanijos karių iš NATO priešakinių pajėgų bataliono, dislokuoto Latvijoje. Į pratybas kariai gabenosi tankus, pėstininkų kovos mašinas, šarvuotus visureigius ir kitą karinę techniką.
Joe Bidenas – Varšuvoje. EPA – ELTA foto
Varšuva, kovo 26 d. (AFP-ELTA). Jungtinės Valstijos yra „šventai įsipareigojusios“ NATO 5-ajam straipsniui, šeštadienį Varšuvoje per susitikimą su Lenkijos prezidentu Andrzejumi Duda teigė JAV prezidentas Joe Bidenas.
„Galite tuo pasikliauti… dėl jūsų ir mūsų laisvės“, – teigė J. Bidenas. A. Duda savo ruožtu tikino, kad dėl kaimyninėje Ukrainoje vykstančio karo lenkai junta „didelę grėsmę“.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Varšuva, kovo 25 d. (ELTA). JAV ir NATO rengia nenumatytų atvejų planą galimam Rusijos smūgiui Aljanso teritorijoje. Tai penktadienį pareiškė Baltųjų rūmų patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Jake’as Sullivanas, kurį cituoja portalas „The Guardian“.
Nuo Rusijos invazijos į Ukrainą pradžios vasario 24-ąją Maskvos smūgiai priartėjo prie NATO sienų. Kovo 13 dieną Rusija sulaukė NATO perspėjimų, kai surengė ataką prieš didelę karinę bazę už maždaug 15 kilometrų nuo NATO priklausančios Lenkijos sienos. Jos metu žuvo mažiausiai 35 žmonės ir dar 134 sužeisti.
Džiugu, jog Lietuvoje rengiamos būtent tokios paskaitos. Omenyje turiu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos inicijuotą atvirų pamokų ciklą, skirtą Lietuvos mokinius supažindinti su Ukrainos istorija, didvyrišku Ukrainos pasipriešinimu, Rusijos dezinformacija. Lietuvai būtina žinoti, kuo mus nori įtikinti Rusija, kaip privalome elgtis, kad netaptume akli Kremliaus propagandistai.
Lietuviškoji analizė
Teisingai elgiasi ir Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai, kruopščiai fiksuojantys unikalius atvejus, turinčius priešiškos informacinės veiklos bruožų.
Kaip nurodoma Lietuvos kariuomenės pranešime, atsižvelgiant į neigiamos informacinės veiklos intensyvumą, periodiškumą ir turinį, pagrindiniai taikiniai buvo NATO, Lietuvos narystė Aljanse ir mūsų valstybės užsienio politika.
Analizė – rimtas reikalas. Slaptai.lt foto
Nieko keisto. Vyraujantis melagingas naratyvas – NATO kursto ir ginkluoja Ukrainą karui su Rusija. Kita tema – aktyviai skleistas priešiškas pasakojimas dėl spartaus NATO pajėgumų didinimo Baltijos šalių regione: nors NATO prisistato kaip gynybinis aljansas, tačiau, pasinaudodamas buvusiomis „sovietinėmis respublikomis“, neva palaipsniui mėgina „pasmaugti“ Rusiją, kuri tik ginasi, o ne puola. Tarp melagienų populiaraus būta tvirtinimo, esą NATO skėtis negarantuoja nė vienos Aljanso narės saugumo (Vakarų pažadai ir pasirašytos sutartys nevertos „nė dolerio“). O Rytų Europos valstybės, manančios, kad jos, kitaip nei Kyjivas, yra visateisės NATO narės, „ateinančiais metais sulauks labai didelės ir nemalonios staigmenos“.
Turime teisę nerimauti
Tiek Švietimo ir mokslo ministerija, tiek Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas atlieka reikalingą, svarbų darbą. Tačiau Mėnulis turi dvi puses. Šviesiąją ir tamsiąją. Kodėl bijoma pažvelgti į blogąją pusę?
Toje blogojoje pusėje susikaupė daug klausimų. Kas į juos atvirai, sąžiningai atsakys? Pavyzdžiui, kokiam naratyvui vis tik priskiriamas 1994-aisiais pasirašytas Budapešto memorandumas, kuomet JAV ir Didžiosios Britanijos vadovai raštiškai pažadėjo rūpintis Ukrainos teritoriniu vientisumu? JAV ir Didžioji Britanija (apie Rusijos pažadus neverta aušinti burnos – patalogiški melagiai ir sukčiai) raštiškai įsipareigojo saugoti Ukrainą, bet jos nesaugojo nei tuo metu, kai iš Ukrainos buvo atimtas Krymas, nei tuomet, kai Kremlius atplėšė dalį Donecko ir Luhansko teritorijų. Dabar, 2022-aisiais, kai Ukraina puolama iš visų pusių, vėl keista reakcija: nei Vašingtonas, nei Londonas nedrįsta uždaryti Ukrainos oro erdvės Rusijos karo lėktuvams, net bijoma Ukrainai perduoti kelias dešimtis sovietinių naikintuvų.
Džo Baideno ir Vladimiro Putino akistata. Youtube.com
Antra, kokiam naratyvui mūsų analitikai prisikiria JAV prezidento Joe Bideno patikinimus, esą amerikiečių kariai negins Ukrainos, nes ji nepriklauso NATO aljansui, o štai Baltijos šalis amerikiečių kariuomenė gins ginklu. Bet juk Kuveitas, Vietnamas ir Afganistanas taip pat nepriklausė NATO aljansui, tačiau Vašingtonas pasiuntė amerikiečių karius ginti šias šalis. Be to, ar Joe Bideno patikinimai, jog Vašingtonas tikrai nesiųs savo karių į Ukrainą, nes bijoma Trečiojo pasaulinio karo, neskatina Vladimiro Putino dar žiauriau, dar bjauriau pulti Ukrainos?
J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Trečia, kodėl bijome lyginti Rusijos ir NATO bei Europos Sąjungos narių pareiškimus dėl Ukrainos vakarietiškų perspektyvų? Panašumų – daug. Rusija triūbija, jog Ukrainai draudžiama siekti NATO ir ES narystės, Berlynas ir Paryžius teisinasi, esą Ukraina turinti teisę tapti šių organizacijų nare, bet tai esą įvyks labai labai negreit. Ką vokiečių ir prancūzų politikai šitaip bando pasakyti? Kol Ukraina neturės Maskvos palaiminimo, tol derybas dėl narysčių NATO ir ES struktūrose vilkinsime iki begalybės, nes mes paniškai bijome V.Putino, tik nenorime prisipažinti biją Kremliaus kaip Velnias – kryžiaus?
Susiklosčius šioms aplinkybėms lietuviai, mano supratimu, turi ne tik teisę, bet net prievolę nerimauti.
Sutinku, perprasti užsienio politiką – sudėtinga. Blefuojama, meluojama, pažadama, išduodama. Retsykiais tyčia klaidinamas priešas, kartais – netyčia. Keičiasi interesai, draugai tampa mirtinais priešais, priešai tampa sąjungininkais. Neatmetu galimybės, jog Džo Baidenas elgiasi itin išmintingai. Bet jo nuolatiniai priminimai, esą amerikiečių karių tikrų tikriausiai nebus Ukrainoje, – labai bloga žinia besiginančiai Ukrainai ir labai puiki informacija agresyviai besielgiančiam Kremliui.
Karo nusikaltėliui – aukščiausias Lietuvos apdovanojimas
Dabar imkime keletą lietuviškų pavyzdžių, kaip nederėjo elgtis mums, lietuviams. Tikriausiai visi, kurie skaito mano asmeninius pastebėjimus, žino, jog esu geros nuomonės apie Prezidentę Dalią Grybauskaitę, mat ji kadaise atvirai pavadino V.Putiną nusikaltėliu, o dabar – kritikuoja Vakarus dėl per mažos paramos Ukrainai.
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau D.Grybauskaitė yra žengusi, deja, vieną labai bjaurų žingsnį. Tai nutiko 2012-ųjų metų pabaigoje. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi ji apdovanojo Rusijos prezidentą Borisą Jelciną (po mirties). Borisui Jelcinui skirtas valstybinis apdovanojimas buvo įteiktas jo našlei Nainai Jelcinai. Už B.Jelcino asmeninį indėlį įtvirtinant Lietuvos valstybingumą ir plėtojant Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinius santykius.
Taip, B.Jelcinas buvo palankus Lietuvai. Bet jei Lietuva – padori valstybė, ar mes turėjome teisę apdovanoti šį Rusijos vadovą net menkučiu ženkliuku? Juk jis – karo nusikaltėlis. Jis, būtent jis, 1994-aisiais pradėjo nusikalstamą karą prieš mažytę Čečėniją. Jo vadovaujama kariauna Čečėnijoje elgėsi lygiai taip pat, kaip šiandien elgiasi jo statytinio V.Putino kariniai galvažudžiai Ukrainoje. Džiaugdamasi dėl B.Jelcino laikysenos 1991-ųjų sausį Lietuva vis tik privalėjo žvelgti plačiau. Tai kas, kad B.Jelcinas keletą metų buvo Lietuvai palankus. Svarbu, kad jis vėliau, 1994-aisiais pradėdamas karą prieš čečėnus, tapo tikru karo nusikaltėliu.
Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui
Kita tema – Medininkų žudynių byla, kuomet Lietuvos teismuose buvo teisiamas Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Šia byla domėjausi ištisus trejetą metų, esu ją skersai išilgai išanalizavęs. Tuometinėse savo publikacijose teigiau, jog negalima toms žudynėms primesti nei nusikaltimų žmoniškumui, nei karo nusikaltimų. Kad ir kaip būtų gaila Medininkų poste nužudytų mūsų pareigūnų, kad ir koks niekšiškas buvo naktinis užpuolimas, savo tekstuose perspėdavau, kaip tuomet vadinsime nusikaltimus, kai žudys šimtus ir net tūkstančius civilių? Į mane tuomet žiūrėjo kaip į nesusipratėlį, kaip į Rusijos propagandistą ar net Rusijos agentą.
Šiandien norėčiau paklausti mane Rusijos agentu vadinusiųjų: ar net dabar, matydami karo baisumus Ukrainoje, tebetvirtinate, jog tarp Medininkų žudynių ir karo Ukrainoje galima brėžti lygybės ženklą?
Nesuprantamas pataikavimas
Prezidentas G. Nausėda. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.
Trečioji tema – sveiku protu nesupratamas Lietuvos pataikavimas Armėnijai. Štai Elta skelbia, jog Prezidentas Gitanas Nausėda ką tik pasveikino naująjį Armėnijos Respublikos prezidentą Vahagną Khachaturyaną. Pažymėjęs, kad Armėnijos prezidentas pradeda eiti pareigas nepaprastai sudėtingu Europai ir visam pasauliui laikotarpiu, kuomet Ukraina patiria karinę Rusijos agresiją, šalies vadovas palinkėjo kolegai sėkmės ir ryžto vedant savo šalį demokratijos ir pagarbos žmogaus teisėms keliu.
Mūsų šalies vadovas taip pat išreiškė įsitikinimą, kad glaudesnis Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimas ne tik prisidės prie gerovės Armėnijos žmonėms kūrimo, bet ir padės vystyti dvišalį dialogą.
Jerevane – prorusiškas mitingas
Suprantu, toks diplomatinis etiketas. Negalima nepasveikinti naujojo prezidento. Tačiau vos ne tą pačią dieną prie Rusijos ambasados Jerevane pastato (kovo 14-ąją) buvo surengtas mitingas, kurio dalyviai palaikė Rusijos agresiją prieš Ukrainą.
Prie Rusijos ambasados Jerevane – antiukrainietiškas mitingas
Susirinkę vyrai, jų būta per 200, pareiškė pasiruošę kovoti prieš Ukrainą rusų kariuomenės gretose. Susirinkusieji šūkavo, kad Rusija – strateginė Armėnijos partnerė, kad armėnai palaiko Kremlių, kad trokšta kuo greičiau išvykti į frontą.
Mitinguotojai rankose laikė Rusijos ir Armėnijos vėliavas. Jie taip pat įteikė laišką Rusijos ambasados darbuotojams. Laišką pasirašiusieji reikalavo, kad Maskva juos kuo greičiau išsiųstų į Ukrainą kariauti prieš ukrainiečius.
Tai – Sputnik Armenia informacija. Žinių, jog prie Rusijos ambasados Jerevane būtų rengiamas antirusiškas mitingas, kurio dalyviai smerktų Rusijos agresiją prieš Ukrainą, – neteko girdėti. Neteko girdėti ir žinių, jog armėnai būtų surengę protesto akciją prie Rusijos karinės bazės Giumri mieste.
Tad Prezidento G.Nausėdos pasakėlės apie „glaudesnį Armėnijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimą“ šiandien atrodo tarsi nesusipratimas. Juolab kad Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas, užuot taręsis dėl taikos Pietų Kaukaze tiesiogiai su Azerbaidžano prezidentu Ilchamu Alijevu, vėl važinėja į Paryžių pas Emmanuelį Macroną kaulyti paramos. Kas dėsninga: Armėnijos premjeras dar nespėjo parskristi iš Paryžiaus, o armėnų separatistai jau apšaudė azerbaidžaniečių karius Karabache (2020-ųjų rudenį azerbaidžaniečiai susigrąžino ne visas jiems pagal tarptautinę teisę priklausančias Karabacho teritorijas).
Onikas Kardašas. Armėnų kilmės intelektualas
Sudėjus viską į krūvą turime liūdną paveikslą: viena vertus, G.Nausėda visur ir visada kritikavo Kremlių dėl agresyvių veiksmų Ukrainoje, tačiau tas pats G.Nausėda koketuoja su Rusijos sąjungininke – bent šiuo metu rankomis ir kojomis Kremlių palaikančia Armėnija. Ir nė vieno lietuviško perspėjimo, esą Armėnija vis tik privalanti pasitraukti iš visų Azerbaidžanui priklausančių Karabacho žemių. Nė vieno lietuviško apgailestavimo, jog armėnų separatistai, nepatenkinti Azerbaidžano pergalėmis 2020-ųjų rudenį, vėl eskaluoja karą.
Prezidento G.Nausėdos patarėjams siūlau susirasti armėnų kilmės intelektualo Oniko Kardašo knygas, peržiūrėti jo skelbtus videointerviu, ką jis pamatė, atvykęs į armėnų separatistų valdytą Karabachą. Ogi išniekintas mečetes, išraustas musulmonų kapines, sunaikintus azerbaidžaniečių istorijos, kultūros paminklus. Jis, būdamas armėnas, negalėjo gyventi tarp separatistų armėnų. Jis baisėjosi jų pasakojimais, kaip dašnakai tyčiojosi iš vietinių azerbaidžaniečių.
Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto
Man jau – beveik šešiasdešimt. Per savo amžių rimčiau domėtis teko penkiais karais. Tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino pradėtą karą prieš maištingąją Čečėniją vienu akies krašteliu pats regėjau. Apie karą, kurio metu nuo Moldovos buvo atplėšta Padniestrė, – mažiausiai išmanau. Tačiau apie tai, kaip Rusija, pasinaudodama separatizmo korta, nuo Gruzijos atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją, – daug skaičiau, daug rašiau. Ypač rimtai įsigilinau į 1988- 1994 konfliktą, kuomet Rusija, dirbtinai įsiūbavusi armėniškąjį separatizmą, padėjo Armėnijai okupuoti Azerbaidžanui priklausiusį Kalnų Karabachą (apie tai išleidau du straipsnių rinkinius: „Juodojo Sodo tragedija“ ir „Juodojo Sodo byla“; beje, 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžanas jėga susigrąžino beveik visas prarastas Karabacho teritorijas). Dabar – dėmesys sutelktas į karą Ukrainoje.
Tad manau turįs teisę brėžti keletą liūdnų apibendrinimų. Žinoma, visų šių karų kaltininkė – Rusija. Bet jei tuoj po sovietų imperijos žlugimo Kremliaus diktatoriai elgėsi kiek įmanoma santūriau (puldinėjo tik mažas, silpnas valstybes), tai, bėgant metams, Rusijos apetitai išaugo. Pats įžūliausias, pats baisiausias Rusijos žingsnis – agresija prieš Ukrainą, nes ukrainiečių tauta – kur kas gausesnė nei čečėnų, moldavų ar gruzinų (sakartvelų) nacijos.
A. Merkel ir V. Putinas. EPA-ELTA nuotr.
Taigi leiskite paklausti: kodėl Rusija, bėgant metams, tampa vis bjauresnė, vis agresyvesnė? Taip, Rusijos sukeltus karus Vakarai smerkė. Tačiau regiu paradoksą: kuo dažniau Amerikos, Vokietijos, Prancūzijos prezidentai skambindavo į Kremlių, kuo meiliau bušai, makronai ir merkelės įtikinėjo Vladimirą Putiną elgtis santūriau, tuo šis tapdavo žiauresnis ir baisesnis. Prisiminkime Amerikos prezidentą, kuris pažvelgė V.Putinui į akis ir neva išvydo sąžiningą, padorų, jautrų žmogų. Prisiminkime europiečių ataskaitas, kas kaltas dėl Rusijos – Gruzijos konflikto: didžiausia nuodėmė tenka Maskvai, bet ir Tbilisis, pasirodo, elgėsi neatsakingai, provokuojančiai. Prisiminkime, kiek kartų Vokietijai ir Pasauliui melavo Angela Merkel, esą dujotiekis Nord Stream 2 nėra politinis ginklas. Prisiminkime, kokio būta susierzinimo, kai tuometinis JAV prezidentas Donaldas Trampas priekaištavo NATO sąjungininkėms dėl skūpumo skiriant pinigus karinėms reikmėms?
Vienas iš paskutiniųjų europietiško „budrumo“ pavyzdžių: Danijos Karalystė rengs birželio 1-ąją referendumą, ar danai sutinka dalyvauti Europos Sąjungos gynybos politikoje. Teiraujuosi ironiškai: kam taip skubėti, juk šią apklausą įmanoma surengti rudenį, kai visi pailsėję bei žvalūs grįš iš atostogų.
Naudodamasis proga noriu prisiminti lietuviškus „išminčius“, kurie mane, kadaise šešetą metų leidusį specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, pašiepdavo, esą ką gi Lietuva susiruošė pulti. Vertėtų tikriausiai paminėti ir kelių kolegų, visai neseniai tvirtinusių, esą Lietuva dar niekad nebuvo tokia saugi kaip šiandien, pavardes.
Čečėnijos Prezidento Džocharo Dudajevo knyga
Tiek to. Ne tai – svarbiausia. Svarbiausia, kad mes visi beveik visuomet mielai įsiklausome į primityvių politikierių sapaliojimus, bet neatkreipiame deramo dėmesio į rimtų politikų rimtus pareiškimus. Pavyzdžiui, prisiminkime pirmojo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo pastabas, jog Vakarai, negindami barbariškai naikinamų čečėnų, sulauks dienos, kai Kremlius ims naikinti visus aplink. Neįsidėmėjome ir Dž.Dudajevo įžvalgos, jog, įveikęs čečėnus, Kremlius puls būtent Ukrainą (apsiriko tik dėl datų; pirma – Gruzija, po to – Ukraina). Dėl šių nuojautų autentiškumo nėra ko abejoti: jų pilna youtube.com erdvėje. Ten aiškiausiai kalba Dž.Dudajevas.
Todėl dėl Ukrainos kančių, drįstu manyti, kaltas ne tik V.Putinas. Kalti mes visi. Kalti, nes per pastaruosius kelis dešimtmečius nestabdėme sovietų imperiją atkurti sumaniusio V.Putino. Nežengėme svarbiausio žingsnio – nė sykio nesmogėme V.Putinui tiesiai į tarpuakį. Medžiojome Huseiną, Kadafį, Osamą bin Ladeną, serbų generolus, o V.Putiną kviesdavome į pačius svarbiausius amerikietiškus ir europietiškus pobūvius. JAV ir Europos politinis elitas tiesiog lenktyniavo, kas daugiau sykių paskambins vyriausiąjam Rusijos valdovui, kas ištars jam daugiau meilių žodelių. Blogiausiu atveju – apsiribodavome paburnojimais, jog įvesime ekonomines sankcijas. Bet sankcijas arba pamiršdavome įvesti, arba įvesdavome tokias, kad V.Putinas juokdavosi susiėmęs pilvą.
Kaip vertintinas mūsų atsargumas su banditu kautis vien pareiškimais, prašymais ir kelių sąskaitų uždarymu? Atsiverskime bet kurį demokratinės, civilizuotos valstybės baudžiamąjį kodeksą. Ten numatyta atsakomybė ne tik tam, kuris puola, bet ir tiems, kurie mato, kaip daromas nusikaltimas, bet nusikaltėlio netramdo. Vertėtų pavartyti ir demokratinėms, civilizuotoms valstybėms priskirtinus Moralės kodeksus apie tikrą artimo meilę…
J. Bideno ir V. Putino susitikimas. EPA-ELTA nuotr.
Atvirai sakau: nesuprantu JAV prezidento Joe Bideno, kuris viešai, atvirai sako, jog amerikiečių kariai nesivels į Rusijos – Ukrainos karą. Kaip jis drįsta taip kalbėti, kai jo pirmtakas 1994-aisiais pasirašė Budapešto memorandumą, įsipareigodamas saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į ukrainiečių atiduotus atominius ginklus? Jei po 1994-aisiais pasirašyto Budapešto memorandumu suraitytas JAV prezidento parašas – nieko nevertas, tai ko verti J.Bideno žodžiai, esą Amerika gins kiekvieną NATO erdvės centimetrą?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Nesuprantu ir NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo, kai šis tvirtina, jog Aljansas – gynybinis, todėl nebus patenkintas prezidento Volodymiro Zelenskio prašymas blokuoti galimybę Rusijos kariniams orlaiviams skraidyti virš Ukrainos. Jei NATO – gynybinis aljansas, tai ir ginkite Ukrainos oro erdvę. Ukrainos prezidentas neprašo pulti Rusijos. Jis prašo apginti Ukrainos oro erdvę. Ukraina – ne šiaip valstybė, o toji, kuri beldėsi į NATO duris, ir NATO nepasakė Ukrainai – nė nesvajokite. Todėl NATO turėtų jausti bent mažytę atsakomybę bent jau dėl žūstančių civilių ukrainiečių. Juolab kad prieš Ukrainą bandoma mesti dar baltarusiškas ir Ramzano Kadyrovo pajėgas. Juolab kad Rusija šiandien intensyviai bombarduoja būtent gyvenamuosius Ukrainos miestų rajonus, apšaudo iš miestų trokštančias pasitraukti ukrainiečių moteris, vaikus, senukus.
Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos
Beje, keistas NATO generalinio sekretoriaus net skaičiavimas, kuriuo atveju aukų bus mažiau – jei NATO stos ginti Ukrainą ar kai NATO iš baimės krūpčios po kiekvieno V.Putino pagrūmojimo? Iš kur jis žino, kaip suskaičiavo? Ponui J.Stoltenbergui turėtų būti žinomas įkvėpiantis Turkijos, NATO narės, pavyzdys. Turkai vos prieš keletą metų numušė vienui vieną Rusijos naikintuvą. V.Putinas sapaliojo apie turkiškus pomidorus, grasino stabdysiantis rusų turistų antplūdžius į Marmario ir Antalijos kurortus, bet jo naikintuvai liovėsi veržtis į Turkijos oro erdvę. Rusija nepradėjo karo prieš Turkiją.
Tragedijos, kuri ištiko Ukrainą, buvo galima išvengti. Jei jau JAV žvalgyba 2021-ųjų pabaigoje tikrai žinojo, jog Kremlius ruošiasi plačiam Ukrainos puolimui, tai kodėl prie Charkovo, Mariupolio, Kijevo ir Černobylio atominės elektrinės dar iki 2021-ųjų gruodžio nebuvo permesti koviniai JAV ir Didžiosios Britanijos, atsakingų už Budapešto memorandumą, daliniai?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tūkstantį kartų teisi, kai sako, jog NATO retorika, esą Aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjusi: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą dėl Ukrainos“.
Išties – gėda. Nežinau, kaip mes šią gėdą išpirksime, nuplausime, pamiršime?
Draugas – JAV lietuvių laikraštis
Dabar tapo madinga tyčiotis iš V.Putino. Tyčiokimės į valias. Jis to tikrai nusipelno (netikiu, kad ištižę Vakarai sugebėtų jį pasodinti į kalėjimą už karo nusikaltimus). Tačiau bent retsykiais žvilgtelėkime į veidrodį pasižiūrėti, kaip mes patys apgailėtinai atrodome. Pagarbos šiandien verta tik Ukraina.
Prezidentas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda laikosi pozicijos, kad, siekiant užtikrinti Baltijos šalių saugumą, Aljansas privalo pereiti nuo atgrasymo prie gynybos strategijos, didinant nuolatinių karinių pajėgų skaičių regione.
„Aš esu įsitikinęs, kad ilgą laiką tas mūsų koncentravimasis į atgrasymą dabartinėmis aplinkybėmis šiek tiek keičiasi, ir mes turime kalbėti apie tai, kad nėra jokio būdo atgrasyti, reikia turėti pajėgas čia“, – pirmadienį interviu LRT televizijai sakė G. Nausėda.
Šalies vadovo teigimu, požiūris, kad karinės invazijos atveju NATO pajėgos galėtų atkovoti agresoriaus užimtas teritorijas, nėra tinkamas.
„Kalbos, kad mes palaikykime čia simbolinį skaičių pajėgų ir, jeigu įvyktų karinė intervencija, pasitrauksime, o tada sugrįšime ir jus atkovosime, manęs neįtikina. Nežinau, ar įtikina mūsų tautą, kuri žino, kad paskutinį kartą šito sugrįžimo reikėjo laukti nei daug, nei mažai – beveik 50 metų“, – svarstė prezidentas.
Pasak G. Nausėdos, tam, kad iš tiesų pavyktų užtikrinti Baltijos šalių saugumą, yra reikalingos nuolat čia esančios Aljanso pajėgos.
„Šiandien aš ir kalbu savo kolegoms – čia, vietoje, mums reikalingos NATO pajėgos, kad mes jaustumėmės saugūs. Ir tik tokiu būdu jūs galite užtikrinti mūsų saugumą, gynybą. Gynyba, žinoma, apima ir oro erdvę, ir mes džiaugiamės, kad pas mus keičiasi oro policijos misijos, jos ir dabar keičiasi, viskas čia yra gerai. Bet oro policijos misijų, matome iš karo Ukrainoje, nepakanka“, – pabrėžė jis.
„Nepakanka skraidyti kartu su priešo lėktuvais, jeigu jie kartais įsiveržtų į mūsų teritoriją. Oro gynyba, tiek oras-oras, tiek žemė-oras, yra reikalinga ir šiandien tai turbūt yra svarbiausias klausimas, kurį mes svarstome NATO formatu“, – pridūrė G. Nausėda.
Prezidentas Gitanas Nausėda – Rukloje. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
ELTA primena, kad apie tai, jog NATO keičia savo strategiją regione ir dabar koncentruojasi ne į atgrasymą, o būtent į gynybos stiprinimą, šeštadienį užsiminė ir užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Pasak ministro, pasikeitusi strategija iš esmės reiškia, kad Aljanso pajėgos gali kur kas greičiau sureaguoti į bandymus pradėti karinius veiksmus prieš Baltijos šalis.
Siekiant sustiprinti NATO priešakinių pajėgų kovinę grupę Rukloje, į Lietuvą atvyko papildomas 60 karių norvegų mechanizuotas pėstininkų būrys su papildomais paramos elementais.
Pasak krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, NATO priešakinių pajėgų kovinės grupės Lietuvoje sustiprinimas turi ypatingą svarbą – sąjungininkų karinis buvimas Lietuvoje yra pagrindinis atgrasymo veiksnys.
Zelenskis Volodymiras. Ukrainos prezidentas
Kijevas, kovo 5 d. (AFP-ELTA). Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis penktadienį itin kritiškai atsiliepė apie NATO sprendimą nesukurti neskraidymo zonos Ukrainoje. Anot jo, NATO puikiai žino, kad Rusija tęs karą, informuoja AFP.
Penktadienį NATO atmetė Ukrainos prašymą dėl neskraidymo zonos, kuri sustabdytų Rusijos vykdomą šalies bombardavimą pasitelkiant lėktuvus. Tačiau Vakarų sąjungininkai perspėjo Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną apie naujas sankcijas, jeigu jis nenutrauks karo.
„Žinodami, kad bus nauji smūgiai ir aukos, NATO nusprendė neuždaryti dangaus virš Ukrainos, – prezidentas sakė vaizdo įraše. – Manome, kad NATO šalys pačios susikūrė naratyvą, kad Ukrainos dangaus uždarymas neva išprovokuotų Rusijos agresiją prieš NATO.“
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas teigė, kad Aljansas nesikiš į konfliktą su Maskva nuogąstaujant, kad tokiu atveju karas išplistų.
„Vienintelis būdas, kaip įgyvendinti neskraidymo zoną, yra siųsti NATO naikintuvus į Ukrainos oro erdvę ir numušinėti Rusijos lėktuvus“, – sakė J. Stoltenbergas.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
„Jei taip padarytume, Europoje galėtų kilti didelis karas, kuriame dalyvautų daug daugiau valstybių ir kentėtų daug daugiau žmonių“, – sakė jis.
Tačiau Ukrainos prezidentas mano, kad NATO parodė savo silpnumą.
„Visi žmonės, kurie mirs pradedant nuo šiandien, mirs taip pat ir dėl jūsų. Dėl jūsų silpnumo, dėl jūsų nesuvokimo. Šiandien atsisakydama sukurti neskraidymo zoną Aljanso vadovybė „uždegė žalią šviesą“ tolesniam Ukrainos miestų ir kaimų bombardavimui“, – sakė V. Zelenskis.
Nūnai madinga viešojoje erdvėje skelbti argumentus, kodėl NATO negali virš Ukrainos skelbti neskraidymo zonos, kodėl nei JAV, nei Didžioji Britanija nesiųs savo karių ginti Kijevo ir Charkovo, kodėl prieš vasario 24-ąją Vakarų ambasadoriai pabėgo iš Kijevo.
Vakarų argumentai, žinoma, plieniniai. Jų nepaneigsi, neužginčysi: Ukraina nėra NATO narė, todėl Aljansas nėra įsipareigojęs ginti Ukrainos. Be to, atviras karinis įsikišimas galįs sukelti dar didesnį pavojų Europai. Šiuos pasiteisinimus tarsi maldą kartoja NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas, JAV prezidentas Joe Bidenas. Štai JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas atvirai paaiškino: Vašingtonas nenori karo su Rusija.
Tačiau kodėl Vakarai nė akimirkai atvirai neprabyla apie argumentus, kodėl NATO kariai nūnai privalo Ukrainą ginti visomis įmanomomis priemonėmis? Nejaugi tokių argumentų nėra?
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). EPA – ELTA nuotr.
Pirma, Ukraina jau senų seniausiai beldžiasi į NATO duris, o NATO niekad nėra pasakiusi ukrainiečiams – niekad jums nepraversime šių durų. Tad NATO norom nenorom įsipareigojusi rūpintis kandidatės bėdomis. Antra, Ukraina – čia pat, Europoje. Trečia, Ukrainos teritorinį vientisumą 1994-aisiais Vašingtonas, Londonas ir Maskva įsipareigojo saugoti kaip savo akies vyzdį, pasirašydami Budapešto memorandumą (padorūs žaidėjai trečiąjį už taisyklių pažeidimus skaudžiai nubaustų). Ketvirta, Kuveitas, Vietnamas, Afganistanas, Irakas net nenorėjo būti priimti į NATO, tačiau amerikiečiai šiais atvejais savo karių gyvybių negailėjo. Penkta, visi pripažįsta, kad tokio plataus pobūdžio karas, kurį V. Putinas užvirė Ukrainoje, kelia grėsmę visai Europai. Tad Europos saugumu šiandien mūšio lauke turėtų rūpintis ne vien ukrainiečių kariai. Šešta, puldama Ukrainoje esančias atomines elektrines rusų kariuomenė grasina sukelti atominę katastrofą Europoje.
Tad kurių argumentų daugiau, kurie iš jų svaresni, – spręskite patys.
Politiniai oponentai, žinoma, prieštaraus: nejaugi Vakarai nepadeda Ukrainai? Taip, padeda. Tiekia humanitarines pagalbas, negaili pinigų, siunčia net pačių tikriausių ginklų. Nuoširdžiausia padėka už tai. Bet juk Vakarai nežengė svarbiausiojo žingsnio: 2021-ųjų pabaigoje į Ukrainą nepermetė savo kariuomenių. Galėjo savo karius dislokuoti, kaip dabar matome, bent jau aplink ukrainietiškas atomines elektrines. Ar tuomet V. Putinas būtų ryžęsis atakuoti Ukrainoje įsitvirtinusius amerikiečių ir britų karius?
Ukrainos prezidentas V.Zelenskis
Todėl, vadovaudamas man suteikta spaudos laisve, turiu teisę bent klausti: kas tai – patalogiškas Vakarų bailumas ar tarp Joe Bideno ir Vladimiro Putino išties egzistuoja kažin kokie slapti susitarimai? O gal čia esama buitinio egoizmo: tegul Rusijos pajėgos nusilpsta Ukrainos fronte, tegul nukraujuoja Ukraina, tuomet ateisime mes, amerikiečiai, tuomet išdidžiai ištiesime pagalbos ranką?
Įsiminė keli Ukrainos prezidento Volodymiro Zelenskio interviu, įrašyti prieš keletą dienų kažkur apšaudomame Kijeve. Negirdėjote? V. Zelenskis apgailestavo, kad pagalba Ukrainai ateina, bet ji nuolat vėluoja ir ne visuomet tokia, kokios jis prašęs. O kare – kiekviena minutė lemiama. Kiekvienas ne itin modernus šovinys vietoj modernaus šovinio galįs nulemti žūtį.
Be kita ko, V. Zelenskis perspėjo: jei kris Ukraina, tuomet V. Putinas ims terioti Baltijos valstybes. Tai – ne triukšmingas lozungas. Aš tikiu V. Zelenskiu, kuris sako, jog, deja, dabar atėjo mirtinas pavojus Lietuvai, Latvijai ir Estijai. O štai JAV prezidentu, NATO generaliniu sekretoriumi, kurie net užkimę šaukia, esą Aljansas gins kiekvieną savo teritorijos centimetrą, – jau nebetikiu.
Kaip ir Ukraina, taip ir mes būsime paaukoti. Vardan to, kad nekiltų trečiasis pasaulinis karas, juolab – atominis karas.
Štai kaip viskas klostysis. Jei po bjaurios karinės avantiūros Ukrainoje ponas V. Putinas vis dar bus gyvas, jei vis dar turės energijos ir noro, jei rusų kariuomenė dar turės bent keletą sveikų divizijų, jis paskelbs Vakarams ultimatumą: arba man atiduodate Baltijos šalis, arba po 48 valandų rusiškos atominės bombos sproginės Paryžiuje, Berlyne, Madride, Briuselyje.
Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kaip tuomet pasielgs NATO? Taip pat, kaip šiandien elgiasi dėl Ukrainos. Rinksis neva mažesniąją blogybę.
Ar prisimenate, ką yra pasakiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė: karą sustabdyti gali tik karas. Prezidentės vertinimu, NATO retorika, esą aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“. Prezidentė taikliai pastebėjo: „Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, esą „negali veltis į konfliktą“, o Sirijoje, Libijoje, Afrikoje, Jugoslavijoje, Afganistane galėjome“…
Man šiandien taip pat labai gėda: jau prabėgo beveik du dešimtmečiai, kai NATO drebina kinkas prieš agresyviai besielgiančią, kaimynines šalis puldinėjančią Rusiją išduodama svarbiausius moralės, padorumo ir demokratijos principus.
Jei šiandien kas nors vertas narystės NATO aljanse, tai tik Ukraina.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Briuselis, kovo 4 d. (AFP-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas penktadienį pareiškė, kad Aljansas neįves neskraidymo zonos virš Ukrainos po Kijevo raginimų padėti sustabdyti Rusijos bombardavimus.
„Sąjungininkai sutaria, kad neturėtume leisti NATO lėktuvams skraidyti virš Ukrainos oro erdvės ar NATO kariams būti Ukrainos teritorijoje“, – sakė J. Stoltenbergas po skubaus susitikimo su NATO valstybių užsienio reikalų ministrais.
„Vienintelis būdas įgyvendinti neskraidymo zoną – siųsti NATO naikintuvus į Ukrainos oro erdvę ir tada palaikyti šią neskraidymo zoną numušant Rusijos lėktuvus“, – sakė J. Stoltenbergas.
„Jeigu mes tai padarytume, galiausiai susidurtume su kažkuo, kas galėtų virsti visapusišku karu Europoje, įtraukiant daug daugiau šalių ir sukeliant daug daugiau žmonių kančių. Taigi dėl šios priežasties priimame šį skausmingą sprendimą“, – sakė jis.
Tokia JAV vadovaujamo bloko pozicija priimta nepaisant Ukrainos vadovybės raginimų padėti sustabdyti beatodairišką šalies miestų bombardavimą.
NATO būstinė Briuselyje
J. Stoltenbergas perspėjo, kad „artimiausiomis dienomis greičiausiai bus dar blogiau, bus daugiau mirčių, kančių ir naikinimo, nes Rusijos ginkluotosios pajėgos pasitelks sunkesnę ginkluotę ir tęs atakas visoje šalyje“.
Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba į aljansą kreipėsi vaizdo ryšiu iš Kijevo.
Po to jis „Twitter“ tinkle parašė: „Mano žinia: veikite dabar, kol dar nevėlu. Neleiskite (Rusijos prezidentui Vladimirui) Putinui paversti Ukrainos Sirija. Mes esame pasirengę kovoti. Mes ir toliau kovosime. Tačiau mums reikia, kad partneriai padėtų mums konkrečiais, ryžtingais ir greitais veiksmais, dabar“.
NATO narės į Rytų Europą skubiai išsiuntė tūkstančius karių, kad sustiprintų arčiausiai Rusijos esantį aljanso flangą, ir siunčia ginklų, kad padėtų Ukrainai gintis. NATO naikintuvų skrydis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Mes ir toliau darysime viską, ko reikia, kad apsaugotume ir apgintume kiekvieną NATO teritorijos centimetrą. NATO yra gynybinis aljansas. Mūsų pagrindinė užduotis – užtikrinti 30 mūsų valstybių saugumą, – sakė J. Stoltenbergas. – Mes nesame šio konflikto šalis ir esame atsakingi už tai, kad jis nebūtų eskaluojamas ir neišplistų už Ukrainos ribų“.
Kijevas pareiškė, kad jei NATO nenori uždaryti Ukrainos oro erdvės, tuomet sąjungininkai turėtų tiekti karo lėktuvus ir oro gynybos sistemas, kad padėtų sustabdyti Rusijos oro atakas.
Europos šalys iki šiol teigia, kad lėktuvų netieks, o dauguma tiekiamos ginkluotės – lengvieji ginklai, prieštankinės bei nuo peties paleidžiamos priešlėktuvinės raketos.
NATO oro policijos misija Baltijos šalyse. KOP Aviacijos Bazė/A.Gedrimo nuotr.
Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje sustiprinta sąjungininkų oro pajėgų laikysena.
NATO sąjungininkai yra pasirengę apginti kiekvieną Aljanso teritorijos centimetrą nuo bet kokios grėsmės, pabrėžiama Krašto apsaugos ministerijos pranešime.
Baltijos šalių oro erdvės saugumą užtikrinantys NATO sąjungininkų naikintuvai patruliuoja danguje virš mūsų jau 18 metų, o šiuo metu, reaguojant į Rusijos pradėtą karą ir invaziją į Ukrainą, sąjungininkų oro pajėgų laikysena yra sustiprinta.
Šiuo metu iš Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Šiauliuose Lietuvos ir Baltijos šalių erdvę saugo Lenkijos ir Danijos naikintuvai F-16 bei JAV penktos kartos naikintuvai F-35. Šiauliuose taip pat dislokuoti Jungtinės Karalystės sraigtasparniai CH-47 bei AH-64.
NATO saugo viso Aljanso dangų – šiuo metu sąjungininkai nuolatinėje parengtyje turi apie 130 karinių orlaivių. NATO palaikys padidinto budrumo būseną tiek laiko, kiek reikės – tuo siekiama atgrasyti, o prireikus, ir ginti nuo bet kokios grėsmės, iškilusios Aljanso teritorijai ir gyventojams.
Reaguojant į Rusijos karą prieš Ukrainą, Aljansas aktyvavo NATO atgrasymo ir gynybos planus Vidurio ir Rytų Europos regione – tai leidžia regione dislokuoti NATO aukščiausios parengties Greitojo reagavimo pajėgas, kurias sudaro sausumos, oro, jūrų, specialiųjų operacijų elementai.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.).
Lietuvai dvi kadencijas vadovavusi prezidentė Dalia Grybauskaitė svarsto, kad pakankamo atsako Kremliaus agresijai Ukrainoje nesiėmusios Vakarų valstybės gali būti laikomos Vladimiro Putino karo nusikaltimų bendrininkėmis.
„Sankcijos Putino nesustabdys, kad ir kokios jos būtų. Jų reikia, bet be išimčių, kokias matome dabar taikant SWIFT atjungimą ir paliekant nuošalyje energetikos sektorių bei jį aptarnaujančius bankus“, – trečiadienį socialiniame tinkle „Facebook“ rašė D. Grybauskaitė.
„Karą sustabdyti gali tik karas, kuris jau prasidėjo. Nereikia apsimetinėti ir mėginti nuraminti savo sąžinę Ukrainai tiekiant tik ginklus ir dar pavėluotai. Už mus karą kariauja Ukrainos žmonės, jos vaikai pridenginėja mus nuo Putino beprotybės“, – tvirtino ji.
Prezidentės vertinimu, NATO retorika, esą aljansas negali padėti Ukrainai, „skamba apgailėtinai ir rodo Vakarų bailumą“.
„Tai mato ir Putinas. Nors ir mokomasi greitai, bet Vakarai vis dar nesupranta, kad Ukrainoje vyksta Europos karas. Jame arba dalyvauji ir kovoji su agresoriumi, arba stovėdamas ir stebėdamas, kaip jis naikina Ukrainą ir jos žmones, tampi karo nusikaltimų bendrininku. Taip. Bendrininku“, – tikino D. Grybauskaitė.
Pasak jos, nesustabdžius V. Putino karinės agresijos Ukrainoje, vėliau teks kariauti ir Vakarų šalyse.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
„Ukraina prašo realios pagalbos, o mes stebime TV ekranuose sprogdinamus gyvenamuosius kvartalus ir prisiekinėjame, kad „labai palaikome Ukrainą“, – teigė prezidentė.
„Man gėda girdėti, kai NATO valstybių vadovai ir pareigūnai veblena, kad „negali veltis į konfliktą“, o Sirijoje, Libijoje, Afrikoje, Jugoslavijoje, Afganistane galėjome“, – retoriškai klausia dvi kadencijas Lietuvai vadovavusi politikė.
Pasak prezidentės, dabar Ukraina kovoja ir už savo tautos išlikimą ir už visos Europos ramybę, todėl ji svarstė, ar Vakarų valstybės ir toliau liks tik stebėtojomis.
„Slava Ukraini. Slava jos Didvyriams, kol kas tik jos didvyriams, nes kitų horizonte dar nesimato“, – pažymėjo D. Grybauskaitė.
JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas – centre. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvoje su oficialiu vizitu viešintis JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas šeštadienį su Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos kariuomenės vadovybe aptarė dėl Rusijos pajėgų telkimo Baltarusijoje ir prie Ukrainos blogėjančią saugumo situaciją ir atgrasymo stiprinimą Baltijos šalyse.
„Nepaprastai džiugi diena, kai galime pasveikinti JAV gynybos sekretorių Lietuvoje. Šis vizitas šiuo metu buvo labai reikalingas. Mūsų vertinimu, Rusija kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visam regionui. Rusija aiškiai parodo, kad ji renkasi kelią, kuris yra grįstas jėga. Šis kelias Baltijos valstybėms yra itin pavojingas, nes mūsų saugumas priklauso nuo susitarimų laikymosi“, – sakė krašto apsaugos ministrą pavaduojantis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.
L. Austinas vizito metu patvirtino, kad JAV ir toliau kartu su Lietuva aktyviai dirbs stiprinant Baltijos šalių regiono saugumą ir imsis vieningų veiksmų siekiant atremti saugumo grėsmes, ginant bendrus interesus ir vertybes.
Po susitikimo Krašto apsaugos ministerijoje surengtoje spaudos konferencijoje G. Landsbergis teigė, kad „Rusijos bandymas perrašyti Europos saugumo architektūrą sulauks labai aiškaus ir labai tvirto atsako: Rusija sulauks atsako sankcijomis, Ukraina sulauks atsako mūsų pagalba, o atsako tikisi ir Baltijos valstybės – tvirtesnės paramos ir papildomų pajėgumų gynybai.“
Ministras G. Landsbergis pridūrė, kad Vakarai turi palikti vietos prie diplomatijos stalo toms valstybėms, kurios nori prie jo sėsti – jeigu kėdė prie šio stalo liks tuščia, turime labai aiškiai pasakyti, kad esame pasiruošę gintis ir būti apginti.
„Šiandien esu Lietuvoje tam, kad pasiųsčiau aiškią žinią. Noriu, kad visi Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje žinotų – JAV tvirtai stovi išvien su savo sąjungininkais. Noriu, kad tai žinotų ir Rusija. Mes į NATO gynybą žiūrime labai atsakingai – mūsų įsipareigojimas Lietuvos ir kitų sąjungininkų saugumo užtikrinimui yra tvirtesnis už geležį. Rusijai telkiant pajėgas Baltarusijoje ir aplink Ukrainą mes atsiuntėme į regioną papildomas savo pajėgas stiprindami atgrasymą – jeigu reikės, pastiprinimą siųsime ir toliau“, – sakė JAV gynybos sekretorius L. Austinas.
JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Po dvišalio Lietuvos ir JAV susitikimo įvyko ir keturšalis L. Austino susitikimas su Baltijos šalių gynybos ministrais, praneša Krašto apsaugos ministerija. JAV gynybos sekretorius su G. Landsbergiu, Latvijos gynybos ministru Arčiu Pabriku ir Estijos gynybos ministru Kalle Laanetu aptarė pagrindinius karinės paramos Ukrainai klausimus. Anksčiau L. Austinas susitiko su prezidentu Gitanu Nausėda ir ministre pirmininke Ingrida Šimonyte.
JAV yra strateginės Lietuvos partnerės ir vienos pagrindinių Baltijos regiono saugumą užtikrinančių sąjungininkių, todėl Lietuva siekia nuolatinio ir nepertraukiamo JAV karių buvimo regione įvairiomis formomis. Šiuo metu Pabradės poligone, pernai atidarytoje naujoje stovykloje „Herkus“, yra dislokuotas sunkusis JAV batalionas su tankais „Abrams“ ir kovos mašinomis „Bradley“. JAV kariai Lietuvoje nuolat dalyvauja pratybose ir taip didina sąjungininkų kariuomenių sąveiką. Dar nuo 2005 metų itin glaudžiai bendradarbiauja JAV ir Lietuvos kariuomenių Specialiųjų operacijų pajėgos, Lietuvos ir JAV kariai kartu vykdė NATO vadovaujamas tarptautines operacijas Afganistane.
Aktyviai saugumo užtikrinimo priemonėse Baltijos šalyse dalyvaujantys amerikiečiai, stiprindami regiono saugumą ir stabilumą, prie Lietuvos gynybos prisideda ne tik kariais ir technika, bet ir finansinėmis lėšomis Lietuvos gynybiniams pajėgumams stiprinti ir karinei infrastruktūrai gerinti, pažymima KAM pranešime. JAV yra viena pagrindinių Lietuvos partnerių gynybos įrangos įsigijimų srityje: Lietuva jau daugelį metų iš JAV perka prieštankines raketų sistemas „Javelin“, su JAV Vyriausybe pasirašytos sutartys ir dėl 200 šarvuotųjų visureigių JLTV bei 4 sraigtasparnių „Black Hawk“ įsigijimo. Pastaruoju metu yra stiprinimas šalių bendradarbiavimas ir kibernetinio saugumo srityje.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda Miunchene susitiko su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Miunchene tęsiantis vizitą Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda penktadienio popietę susitiko su Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu.
Susitikime aptarta saugumo situacija Europoje, NATO atsako į Rusijos keliamas grėsmes klausimai, stiprinant NATO rytinio flango saugumą, praneša Prezidentūra.
Kalbėdamas su NATO vadovu prezidentas teigė, kad saugumo aplinka toliau blogėja – Rusijos pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų ir Baltarusijoje tęsiasi. Tai, pasak šalies vadovo, turi tiesioginį poveikį NATO gynybai ir atgrasymui, sąjungininkai turi išlikti budrūs, vieningi ir būti pasirengę bet kokiam scenarijui.
„Turime stiprinti atgrasymą ir gynybą visoje Aljanso rytinėje dalyje, įskaitant Baltijos regioną, įvertinant šio regiono saugumo specifiką.
Sąjungininkų karinis buvimas ir greitas pastiprinimas krizės atveju – esminis atgrasymo ir gynybos elementas“, – sakė prezidentas. G. Nausėda taip pat pabrėžė, kad būtina išlaikyti NATO saugumo nedalomumą.
Niekad nebuvau pesimistas. Nelaikau savęs pesimistu ir nūnai. Greičiau esu optimistas. Kiek mano gyvenime būta sunkių akimirkų, visuomet gelbėdavausi pasitelkdamas optimizmą. Nuolat drąsindavau save – „Velnias negriebs“. Ir, kaip bebūtų keista, padėdavo.
Bet šiandien nebežinau, kuo džiaugtis. Lietuva pralaimi visuose frontuose.
Baisiausia, kad žlungame pačiame svarbiausiame fronte. Lietuviai tirpsta. Mūsų klaikiai bjauri demografinė situacija. Per pastaruosius tris dešimtmečius lietuvių ženkliai sumažėjo. Lietuvių – jau ne trys milijonai. Nė nepajusime, kaip prabėgs keli dešimtmečiai, ir mūsų, nenorinčių auginti vaikų, liks dar mažiau, tiek mažai, kad po kelių kartų biologinė mirtis – neišvengiama.
Vaikų žaidimų aikštelė Vilniaus pakrašty. Slaptai.lt nuotr.
Jokių išsigelbėjimo ratų Lietuvos valdžios nerado ir greičiausiai neras, nes tai – galbūt neįmanoma net ir stengiantis „iš visų jėgų“. O mūsų valdžios – nesistengia. Jei anksčiau šią skaudžią temą bent prisimindavo, tai šiandien ją užgožė koronavirusas, ekonominis karas su Kinija, išaugusios šildymo kainos ir įtampa Ukrainos – Rusijos pasienyje.
Tik ar protinga šitaip teisintis? Nejaugi nėra jokių galimybių pasiekti, pavyzdžiui, Danijos Karalystės lygį – turėti bent 5 milijonus? Kodėl neužsibrėžti šio ambicingo tikslo?
Įkvepiančių pavyzdžių esama. Imkime Azerbaidžaną, kurio istorija ir kultūra senokai domiuosi. Kaip ir Lietuva, buvusi SSRS respublika Azerbaidžanas, ištrūkdamas iš sovietinio kalėjimo 1990-aisiais, turėjo apie 8 milijonus gyventojų. Šiemet – jau dešimt milijonų. Azerbaidžaniečių per tris dešimtmečius padaugėjo dviem milijonais. Nors šią šalį visus paskutiniuosius tris dešimtmečius sekino nesibaigiantys kariniai susidūrimai su Armėnijos kariuomene. Tiksliau tariant, Azerbaidžanas trisdešimt metų buvo karinės įtampos sukaustyta valstybė. Azerbaidžanas buvo netekęs apie 20 proc. savo teritorijos (beveik viską susigrąžino tik 2020-ųjų pabaigoje) ir turėjo apie 800 tūkst. pabėgėlių. Bet, nepaisant visų ekonominių sunkumų (iš Jerevano ir Karabacho išvytus pabėgėlius teko deramai priglausti), – jų jau dešimt milijonų.
Tik nereikia demagogiškai meluoti, esą tai – Kaspijos naftos dėka. Mes, skirtingai nei jie, per pastaruosius kelis laisvės dešimtmečius praradome kovingumą, užsispyrimą, drąsą. Mums jau rūpi vien … šildymo kainos. Azerbaidžaniečiams – ne vien nafta ir dujos.
Koks šiandieninis Lietuvos istorinis romanas? Lietuvos istorinis romanas man pirmiausia asocijuojasi su Petro Dirgėlos „Kūlgrinda“, „Joldijos jūra“, „Anciliaus ežeru“, „Karalyste“, Vytauto Martinkaus romanais „Žemaičio garlėkys“, „Tavo bažnyčios rūsys“. Vadinamųjų jaunųjų rašytojų kūrinius bandžiau perskaityti, bet neužkabino, nesudomino. Drįstu prisipažinti, jog nesužavėjo ir visur, net maisto parduotuvėse, siūlomi Kristinos Sabaliauskaitės romanai. Daug kur, ne tik ten, neužčiuopiu nuoširdaus susirūpinimo lietuviškosios Lietuvos likimu.
Kokia šiandieninė Lietuvos žurnalistika? Atidžiai perskaičiau ilgamečio „Lietuvos ryto“ redaktoriaus Gedvydo Vainausko knygą „Redaktoriaus testamentas“. Įdomi, reikalinga, ypač praversianti tiems, kurie nori suprasti, kokia vis dėlto sudėtinga, net pavojinga toji žurnalisto, leidėjo profesija. Bet testamentą skelbiančio redaktoriaus, beveik tris dešimtmečius vadovavusio vienam pagrindinių leidinių Lietuvoje (tebevadovauja), išpažintyje – mažoka rūpesčio lietuviškosios Lietuvos ateitimi. Pasakojimų apie Lietuvos galingųjų intrigas, pykčius, nedėkingumą, kautynes už vietą po Saule, reklaminius pinigus, krepšinį – apstu. O kur kova už lietuviškuosius reikalus – neištirpti, nenutautėti, neįsileisti nė vienos svetimos raidės, mylėti savas tradicijas, atmesti svetimas istorines traktuotes, drąsą nepataikauti Lenkijai, Izraeliui?
Rašytojas Vytautas Martinkus rankoje laiko „Žemaičio garlėkį”. Slaptai.lt nuotr.
Taip pat nederėtų meluoti sau, esą šiandien Lietuva iš visų pusių apsupta draugų ir bičiulių, kurie tik ir žiūri, kaip galėtų mums padėti.
Kai 1990-aisiais vadavomės iš sovietų okupacijos, naiviai maniau, jog Rytuose teturime vieną mirtiną priešą, užtat Vakaruose – labai daug tikrų draugų, partnerių, rėmėjų. Bet šiandien matau, kad Kremlius – niekur neišgaravo, o Vakaruose – ne tiek jau daug nuoširdžių brolių. Nebent – Latvija. Visi kiti – šiaip sau. Lietuva priversta net draskyti akis Kinijai, kad tik nebūtų pamiršta didžiųjų Vakarų šalių sostinėse. Štai kokia tikroji draugsytės kaina.
Taip, Vladimiras Putinas – patalogiškas melagis, agresorius, niekšas… Kad ir kokį epitetą parinkskime – visi tiks. O Vakarai ar nelinkę meluoti, išsisukinėti, gudrauti? Apie tai, kad JAV ir Didžioji Britanija neištęsėjo pažado saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į Kijevo atsisakymą turėti atominį ginklą, kad Angela Merkel niekingai išdavė Europos ir NATO solidarumo principus leisdama tiesti „Nord Stream 2“, – jau esu rašęs.
Dabar noriu prisiminti Mažąją Lietuvą. Kai Vašingtono ir Londono politikai postringauja, esą Ukraina anksčiau ar vėliau atgaus Krymą, nereikia labai pergyventi, lieti daug ašarų, aš sakau: būtų labai šaunu, jei atgautų. Būtų labai puiku, kad ir Gruzija (Sakartvelas), ir Moldova susigrąžintų savas žemes. Bet puikiai prisimenu, kaip 1945-aisiais Pasaulio galingieji atidavė Rusijai administruoti Mažąją Lietuvą „tik laikinai“, o paskui tas „laikinai“ tapo „amžinai“.
Kai nūnai Vašingtonas ir Londonas susirūpina, kiek daug mirtinų ginklų Rusija sugrūdo į Kaliningrado sritimi vadinamą Mažąją Lietuvą, visuomet retoriškai klausiu – kas dėl to kaltas?
Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nesuprantu ir tokios logikos: Vokietijoje, kurios tikrai niekas dabar nepuls, – itin daug amerikiečių karių. O štai Baltijos šalyse, kurios nuoalat jaučia piktą Kremliaus alsavimą, – vos keli šimtai. Jeigu NATO ir JAV rimtai žvelgtų į Vilniaus, Talino ir Rygos susirūpinimus, viskas turėtų klostytis atvirkščiai.
Kai tai sumetu į krūvą, apima egzistencinis liūdesys. Ramybėje nepalieka klausimų klausimas: kas nutiks, kai Kremlius nuspręs surengti grubią karinę provokaciją prieš Baltijos šalis?
Atsakymo į šį klausimą neturiu.
Informacijos šaltinis – JAV leidžiamas Amerikos lietuvių laikraštis DRAUGAS
Jensas Stoltenbergas. EPA – ELTA nuotr.
Londonas, sausio 30 d. (ELTA). Rusijos invazijos atveju NATO pajėgos nebūtų siunčiamos į Ukrainą. Tai sekmadienį stočiai BBC pareiškė Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
„Neplanuojame siųsti NATO kovinių dalinių į Ukrainą“, – sakė J. Stoltenbergas. NATO, anot jo, koncentruojasi į tai, kad padėtų Ukrainai pagerinti „savigynos galimybes”. Esą yra skirtumas tarp NATO narės ir „stiprios bei labai vertinamos partnerės, kokia yra Ukraina“.
Tačiau invazijos atveju, pasak J. Stoltenbergo, būtų griežtų sankcijų Rusijos atžvilgiu. Jis neatmetė pajėgų stiprinimo Rytų Europoje galimybės.
NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas (Jens Stoltenberg). Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vašingtonas, sausio 20 d. (dpa-ELTA). NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas po ginčytino JAV prezidento Joe Bideno pasisakymo dėl Ukrainos pabrėžė Aljanso vienybę.
„Visos NATO sąjungininkės ne kartą aiškiai pareiškė, kad mes reaguosime, jei Rusija vėl surengs agresyvias akcijas prieš Ukrainą, – sakė J. Stoltenbergas ketvirtadienį stočiai CNN. – Esame pasirengę skelbti sankcijas ir, žinoma, svarstome stiprinti NATO pajėgų rytinėje Aljanso dalyje dislokavimą“. Tačiau kartu, anot J. Stoltenbergo, dialoge su Maskva ieškoma politinio krizės sprendimo.
NATO vadovas buvo paklaustas apie J. Bideno pasisakymą, kuris sukėlė Ukrainos kritiką. JAV prezidentas spaudos konferencijoje Baltuosiuose rūmuose trečiadienį davė suprasti, kad gresiančios NATO sankcijos gali priklausyti nuo potencialios Rusijos agresijos masto.
„Nedidelis įsiveržimas“ esą sulauktų švelnesnio atsako.
„Jungtinės Valstijos kartu su kitomis NATO sąjungininkėmis perdavė labai aiškią žinią, kad mes jokiu būdu netoleruosime tolesnio karinės jėgos naudojimo prieš Ukrainą, – kalbėjo J. Stoltenbergas. – Jungtinės Valstijos vadovauja pastangoms koordinuoti visų sąjungininkių reakciją į agresyvius Rusijos veiksmus prieš Ukrainą“. Jis padėkojo JAV vyriausybei už šią lyderystę Aljanse.
JAV ir NATO kaltina Rusiją planuojant Ukrainos puolimą. Maskva tai kasdien neigia.
Klausimų vis daugiau
Berlynas, sausio 14 d. (ELTA). Europos Sąjungos šalys nėra tvirtai nusprendusios, kaip konkrečiai reaguoti į galimą eskalaciją dėl Ukrainos, kadangi ekonominės sankcijos gali tapti tolesnio energijos išteklių kainų augimo priežastimi.
Tai penktadienį paskelbtame straipsnyje, skirtame Vakarų ir Rusijos deryboms dėl saugumo Europoje, rašo Vokietijos savaitraštis „Spiegel“.
„Taip pat neaišku, ar europiečiai ryšis imtis griežtų ekonominių sankcijų Rusijos įsiveržimo į Ukrainą atveju, nes tokios sankcijos dar labiau padidintų energijos išteklių kainas Europoje“, – teigia publikacijos autoriai Markusas Beckeris ir Matthias Gebaueris. O „Nord Stream 2“ tikriausiai būtų pasmerktas, pažymi jie.
Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock ne kartą sakė, kad ES šalys poveikio Rusijai klausimu yra vieningos.
„Putino provokacijos negailestingai atskleidė Vakarų aljanso silpnybes. Lieka atviras klausimas, kiek toli eitų JAV ir europiečiai, kad apgintų tokias NATO nares kaip Estija ar Lietuva, jau nekalbant apie aljansui nepriklausančias šalis, pavyzdžiui, Ukrainą“, – pabrėžia apžvalgininkai.
Anot jų, „NATO jau kelias savaites spėlioja“, kam Rusijai reikėjo telkti savo kariuomenę Ukrainos pasienyje.
Autoriai taip pat konstatuoja, kad Ukrainos ir Sakartvelo stojimas į NATO netolimoje ateityje beveik neįmanomas dėl teritorinių konfliktų, Rusija grįžo į tarptautinę areną kaip supervalstybė, o europiečiai atlieka tik statistų vaidmenį.
