Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Garsųjį kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau prieš keliasdešimt metų, tikriausiai dar anos sovietinės Lietuvos laikais.

Prisimenu, kad pirmoji šio filmo peržiūra anuomet padarė šokiruojantį įspūdį pačia geriausia to žodžio reikšme. Tačiau net ir žiūrint iš šiandienos perspektyvų sunku įsivaizduoti, kaip galėjo atsitikti, kokias neįtikėtinos aplinkybės lėmė, kad juodžiausios sovietinės cenzūros siautėjimo metu, kai dar labai gyva buvo partizaninio karo atmintis, 1965 metais pasirodė filmas, kur labiausiai nuožmūs sovietijos priešai, t. y. Lietuvos partizanai vaizduojami su „žmogiškais veidais“ ar net su savotiško šarmo antspaudu.  

Kaip atrodo bent man, čia buvo nutapytas net labiau simpatiškas Lietuvos partizano įvaizdis nei galop yra pateikiamas laisvės kovotojo paveikslas Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“, praėjęs pro šio autoriaus meninės vaizduotės prizmę. Todėl truputėlį keista, kad pirmuoju atveju utriruojant minėto filmo parodymo visuomeninėje TV faktą, išsakant pretenzijas žmonėms, kurie kūrė žiaurios ideologinės priežiūros sąlygomis, kartu ne vienas laikosi nuostatos, kad bet kokių pretenzijų pareiškimas antruoju atveju būtų žodžio laisvės pažeidimas.

Kas be ko, šiame filme stribai yra vadinami liaudies gynėjais, o laisvės kovotojai nacionalistais ar net banditais. Tačiau drauge nežinau jokio kito panašaus atvejo, kai išsakomi žodžiai taip nederėtų su kino kalba, jeigu norite, su judančiais paveiksliukais. Iš tiesų, mačiau šį filmą taip seniai, kad dabar labiau prisimenu jį kaip šešėlių teatrą nei dialogų virtinę. Tačiau visi žinome tai, koks iškalbingas gali būti nebylusis kinas, savo ruožtu, kaip matome, žodžiai ne tik gyvenime, bet ir kino pasakojimuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali pasitarnauti taip pat ir kaip funkciškai patogios kaukės.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Dabar atostogauju kaime drauge su sugedusiu televizoriumi, taigi neturiu galimybės persukti šią kino juostą iš naujo, tačiau kitiems, turintiems tokią galimybę, siūlau peržiūrėti minėtą Vytauto Žalakevičius filmą dar kartą išjungus garsą – tada akivaizdžiai turėtų pasimatyti tai, kokie schematiški yra plakatiniai gražuoliai, stojantys už sovietų režimą, ir drauge – kokia užburianti yra neišsakyta iki galo, bet įtraukianti vaizduotę partizanų paslaptis.

Kino dramos „Niekas nenorėjo mirti“ parodymas Valstybės dienos proga nacionalinio transliuotojo eteryje buvo savotiškas testas pseudoteisuoliškam mentalitetui. Kadangi pats neretai esu nenugalimas pseudoteisuolis, tai nepulsiu iškart smerkti tų iškilių Lietuvos žmonių, kurie nesuvaldė savo pseudoteisuoliškų kompleksų šio filmo parodymo TV šventiniu metu proga. Kas be ko, buvo kažkas panašaus ir į formalų pretekstą tokio pseudoteisuoliško budrumo pademonstravimui…

Kita vertus, pabandysiu išryškinti dar vieną aplinkybę, jau liečiančią įgarsinimo seką, dialogų išplėtojimą, kuri, kaip atrodo bent man, daro šį filmą beveik mistiniu reiškiniu, tokiu svariu ir mįslingu, kad Valstybės dienos šventimas yra pati geriausia proga jį prisiminti. Šiame filme yra tokie raktiniai žodžiai, kai į sovietinio funkcionieriaus garsiai išsakytą nusistebėjimą dėl to, kodėl miško broliai tęsia savo kovą, kai laimėti jiems neva jau nėra jokių galimybių, partizanų vadas, užsimaskavęs kaip paprastas kaimo gyventojas, dabar sėdintis už stalo, atsako okupantų tarnui maždaug taip: o galbūt anie tikisi, kad apie juos bus sudėtos liaudies dainos…

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Nuostabu čia yra tai, kad pasakyti partizanų vado žodžiai kino filme yra  viduramžių lenkų metraštininko, kalbančio apie lietuviško etnoso formavimesi dalyvavusios jotvingių genties nepaprastą drąsą ir karingumą, kai šios genties kariai puldavo net šimtąkart gausesnes priešo pajėgas, citata, bylojanti apie tai, kad savo drąsą jotvingių kariai aiškina garbės pojūčiu ir lūkesčiais, jog neva apie juos, atidavusius gyvybę už tėvų žemę, bus sudėtos dainos. Jeigu toks žodžių persidengimas čia yra tik atsitiktinis nutikimas, tai reikia pasidžiaugti stebuklingu, apvaizdos vairuojamu sutapimu, tačiau, galima dalykas, scenaristas cituoja metraštininką, pateikdamas štai tokį šio filmo tikrųjų užmačių dešifravimo kodą.

Kaip atrodo, mes šiandien apskritai skiriame pernelyg mažai dėmesio garbės sampratai, apturėtai dar lietuviško etnoso atsiradimo pradžioje!

Ta proga pastebėsiu, kad garsus anos nepriklausomos Lietuvos kultūros veikėjas, vėliau sovietų režimo politinis kalinys, žurnalistas ir rašytojas Juozas Keliuotis nepavargdavo tvirtindamas, kad svarbiausias lietuvių bruožas yra karingumas. Toks požiūris vis dėlto truputėlį skiriasi nuo kitų kultūrininkų mums bandyto  įskiepyti įsivaizdavimo, kad lietuviai iš kitų išsiskiria savo nuolankumu, darbštumu, paslaugumu ir panašiomis dorybėmis, tiesa?

Tikriausiai tokiu bukaprotiško lietuvių nuolankumo mitu tebesivadovauja šiandienos politikos veikėjai, formuojantys naująją koaliciją ir Krašto apsaugos ministeriją atiduodantys kuruoti Remigijui Žemaitaičiui, kuris paprastai nepraleidžia progos įsiteikti mūsų problemiškos kaimynės režimui, kuris, dar daugiau, iš esmės yra linkęs pateisinti Krymo okupaciją net viešuose Seimo disputuose.

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Svarbu net ne tai, sugebės ar nesugebės R.Žemaitaitis parinkti tinkamą kandidatūrą į Krašto apsaugos ministro postą, o tai, kad tokios krikštatėvio teisės suteikimas R. Žemaitaičiui yra Lietuvos kariuomenės pažeminimas, kario garbės suteršimas. Ne kartą esu sakęs, kad pigus moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, neatsitraukiu nuo šių žodžių ir dabar, tačiau drauge neįmanoma paneigti to, jog kariuomenės gyvybingumo palaikymui kario garbės moralinė konstanta išties turi ne mažesnę reikšmę nei tinkamo karinio pasirengimo užtikrinimas ir moderni ginkluotė.

Kokio jūs, brolyčiai, atsidavimo tikitės iš Lietuvos kario, jeigu dėl savo užkulisinių žaidimų ir valdžios užsitikrinimo dėlionės esate pasirengę patupdyti Lietuvos kariuomenę į srutų duobę? Tokie jūsų eksperimentai, brangieji, užtraukia didesnį pavojų nei būtų galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio dar ir dėl to, kad vis dar nesame išsigydę nuo istorinės atminties traumos, atsiradusios buvusio kariuomenės vado Vinco Vitkausko išdavystės pasėkoje.

Mums nesunku įsivaizduoti, kad politika yra nešvari virtuvė, tačiau pastaruoju metu kai kurie koalicijos formuotojai panašėja į išeivius iš tvarto, kurie šlitinėja ir kažką nerišliai vapą, apsvaigę nuo smarvės.

Tačiau net jeigu žiūrėsime į reikalo esmę tik utilitariškai, be jokių moralinių užkeikimų, neprošal bus pastebėti, kad labai neprotinga būtų įžeisti Ukrainos kovotojus, žūstančius šiomis dienomis ne tik už savo, bet ir mūsų laisvę. Kaip atrodo, mūsų draugystės kvestionavimas pasimatytų iš karto, jeigu prie Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos strategijos formavimo būtų prileistas žmogus, teisinantis Krymo okupaciją, Ukrainai iš esmės priešiškas politikas.

Vilniuje – nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar sakote, kad, nežiūrint visko, koalicijos suformavimas yra reikalingas dėl valstybės stabilumo užtikrinimo? Išties, dėl tokio gėrio reikėtų išsaugoti R.Žemaitaičio teisę siūlyti kandidatą į ministro be portfelio postą naujai formuojamoje vyriausybėje. Būtų pats tas.

2019.07.30; 10:33

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar žinote, kaip atrodo nuteisimas be teismo? Paskaitykite Mariaus Ivaškevičiaus komentarą.

Atsibodo apie tą nelemtą istoriją? Kiek galima knaisiotis? Ir man atsibodo. Bet yra kam niekaip neatsibosta. Jeigu kam buvo sušvitus viltis, kad po Vanagaitės skandalo puolimai prieš rezistentus liausis, tai jie tik suaktyvėjo. Nacių medžiotojai viso labo atsitraukė keletą metų atgal ir vėl susitelkė prie 1941-ųjų rezistentų.

Apie Marių Ivaškevičių kaip visuomenininką buvau linkęs galvoti pozityviai, nes jo Molėtų „Atminties maršas“ atrodė pozityvi, nekalta, išgalvotų nacių nemedžiojanti iniciatyva. Velnias, kaip klydau. Įsiklausykime į retoriką. Hitlerio šuo. Holokausto šauklys. Tai vis apie rezistentą, savanorį, diplomatą Kazį Škirpą. Tokie linčo teismai už akių tapo mūsų kasdienybe, o jų šalininkai slepiasi po gėdingiausia propagandos priedanga – negalima užčiaupti diskusijos!

Tai nėra diskusija. Škirpos asmeninė autorystė net dėl siūlymų žydams pasitraukti iš Lietuvos nėra įrodyta, bet ir tai jokiu būdu nėra kvietimas žudyti žydus. Gi holokauskas, rodos, dar vakar buvo masinis žydų žudymas. Būdamas gyvas ar turėdamas, kas jį gintų, Škirpa už šį postą šiandien drąsiai galėtų duoti į teismą už šmeižtą. Bet šiandieninė Lietuva tiek apkiautusi, kad eilučių autorių vietoje to nešios ant rankų.

Galiausiai ar tai gali būti sutapimas, kad tokius žodžius apie žmogų, prieš kurio pareigos jausmą ir auką pats yra niekas, rašo romano „Žali“ autorius? Romano, kuris bene atviriausiai po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pakartojo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ skelbtą pokario istorijos versiją. Stribinę istorijos versiją, pagal kurią partizanų kova buvo niekinga ir beprasmė, versiją, kurią gynė ir kuria didžiavosi jos autorius. Ir šiandien yra kas didžiuotųsi. Tas, apie kurį tiek daug tuščiai kalbame, bet niekada neįvardijame jo liberalumu ir kolektyvine kalte prisidengiančių pasekėjų čia, Lietuvoje.

Ach ir pabaigai. Politikų taginimas. Toks plintusas. Gal kuris išskys, gal pasiduos pigaus populiarumo tarp ‘nuomonės lyderių’ vilionėms. Visi matėm, kokia saldi atsidūrus valdžioje kažkodėl pasidaro baudžiauninko pagunda pasižymėti atgaila ir primestos kaltės pripažinimu. Nuo AMB iki pat šiandien. Deja, ne vienas TV reportažas atskleidė, kad esamam Seime netrūksta atsiprašinėtojų su mokyklinėmis istorijos žiniomis. Tad gal pasiseks Ivaškevičiaus intrigėlė ir linčo nuosprendis. Nors maloniai nustebino, kad net premjeras naujos atgailos prašytojus mandagiai pasiuntė tiesiausiu keliu. Visada grįžta.

Informacijos šaltinis – Facebook.com

2017.11.09; 07:25

Turbūt dar iki šiol Lietuvos kino teatruose galima pamatyti Pavelo Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“, sukėlusį šiokias tokias diskusijas žiniasklaidoje. Reagavo kai kurie politikai, meno žmonės. Filmo nemačiau ir neketinu pamatyti, nebent būtų parodytas per televiziją.

Taigi, ar galima rodyti talentingai pastatytą ir suvaidintą filmą (ne tik filmą – dramą, komediją), kuriame iškraipoma istorinė tiesa? Kai kas sako, kad galima. Menas yra menas ir jo nevalia painioti su politika. Štai juk dešimtis kartų rodytas ir rodomas meniškai neblogas filmas „Niekas nenorėjo mirti“, jame vaidina talentingiausi mano kartos aktoriai, nors iki istorinės tiesos jam labai toli, kaip ir kai kuriems kitiems lietuviškiems filmams, pastatytiems sovietmečiu apie pokarį. 

Išmok lietuviškai kalbėti. O kas išmokys lietuviškai mąstyti? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada atvirai tiesos sakyti negalėjome, todėl dabar džiaugiamės, kad bent Sovietų Lietuvos herbą nufilmavome kreivai pakabintą. Vis šioks toks protestas, jeigu tikrai tas herbas buvo sąmoningai „išniekintas“. Filmų aktoriai ir režisieriai randa daugiau detalių, bylojančių, kad stribus garbinome, o partizanus niekinome sukandę dantis.

Aš visai nesistebiu, kad rusų režisierius pastatė filmą, kuriame lietuviai – žydšaudžiai, žydų turto perpardavinėtojai, partizanai – banditai, o rusų kariai – didvyriai, Lietuvos išvaduotojai. Pastatykime filmą pagal lietuvių istoriko Henriko Šadžiaus knygą „Tautos drama“ (2-rą tomą) – ir jis bus istoriškai žymiai „tikroviškesnis“ už Čiuchrajaus filmą „Šaltasis tango“. Toks filmas labai patiktų ir rusams, ir žydams; manau, ir vieni, ir kiti kokio milijono tokiam reikalui nepagailėtų. Plačiai nuskambėtų ir filmas pagal entuziastingai įvertintą žinomą Sigito Parulskio romaną arba Rūtos Vanagaitės kūrinius, labai tinkamus ekranizavimui.

Vienas režisierius, girdėjau, aiškino, kad ne nuodėmė talentingai suvaidinti, pavyzdžiui, Staliną. Kokį Staliną? Tą, kuriam dabar Putino Rusijoje statomi paminklai? Staliną –  Lietuvos išvaduotoją? Toje šalyje sukurta ir tebekuriama daug stalinų, visai nepanašių į tikrąjį, todėl jam ir tebestatomi paminklai.

Pats savęs klausiu: ar gali aktorius sukurti tikrovišką, pavyzdžiui, stribo paveikslą, jeigu jis mano, kad stribas yra tautos išdavikas, prasigėręs menkysta? Turbūt negali. Tokių suherojintų stribų, kokius matome minėtame filme, vaidmens save gerbiantys aktoriai tiesiog nesiimtų. O jeigu ėmėsi, vadinasi, jie buvo naivūs, sovietinės propagandos suklaidinti, nežinojo tikrosios komunistinės Rusijos ir Vasario 16-osios Lietuvos istorijos, dar nebuvo skaitę tremtinių ir politinių kalinių atsiminimų, negirdėję liaudies dainų apie stribus ir partizanus… Todėl jų sukurti stribai ir drąsūs, ir gražūs, ir taurūs. Ne iš knygų žinau, kaip sunku mums buvo suprasti, kur tiesa, o kur melas, jeigu mokykloje (ir aukštojoje) garbinome Leniną ir Staliną, o namie tėvai nedrąsiai sakė visai ką kita.

Taigi, ar meninėmis priemonėmis suklastota, nutylėta pusiau istorija gali turėti neigiamo poveikio mūsų jaunimui? Dar ir kaip! Visi kartais pasiklausome atsakymų į lrt.lt televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus klausimus (laida „Klausimėlis“). Ir gėda, ir pikta, ir nuostabu. Sunku patikėti, kad yra palyginti dar jaunų žmonių, kurie kaip iš dangaus nukritę: nežino elementariausių faktų ne tik iš Lietuvos istorijos. Tokie žmonės – tikras lobis Rusijos propagandos kūrėjams, siekiantiems bet kokia kaina mus, tris Baltijos valstybes, dar kartą pavergti. Neprisimenu: baltagvardietis admirolas Aleksandras Kolčiakas ar baltagvardietis generolas Antonas Denikinas yra pasakęs, kad Rusija niekada nesusitaikys su 1918-ųjų netektimi, kai Lietuva paskelbė Nepriklausomybės aktą. Ir raudonieji, ir baltieji rusai tada, ir rusai intelektualai, politikai, eiliniai Rusijos piliečiai dabar negali susitaikyti, kad jau esame Vakaruose, kad dar kartą ištrūkome iš meškos glėbio. Kalbu apie vyraujančias tendencijas ir nuotaikas, o išimtys, kaip sakoma, tik patvirtina taisyklę. Neabejoju – ne vienas Rusijos intelektualas, dabar kritikuojantis Vladimiro Putino režimą, kalbantis apie demokratiją, pripažįstantis mūsų teisę į laisvę, pasiekęs valdžios viršūnę, prabils kaip baltagvardiečių generolas arba režisierius Čiuchrajus.

Vytautas Visockas, straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nesistebiu, kad ir melu, ir menu mus visaip žemina, šmeižia svetimieji. Stebiuosi kai kurių savųjų pastangomis visaip jiems talkinti. Ar jūs galite įsivaizduoti, kad Maskvos kino teatruose būtų demonstruojamas, pavyzdžiui, lietuviškas filmas „Laisvės kaina. Partizanai“?! Bet Rusija juk nedemokrašiška šalis, ten kalinami ir žudomi žurnalistai! Gerai, tada pažvelkime į demokratinę Lenkiją. Ar Varšuvoje galėtų būti demonstruojamas meninis arba dokumentinis filmas apie lietuvių gyvenimą lenkų okupuotame Vilniuje arba Armijos krajovos nusikaltimus Lietuvoje. Negalėtų, nes jokios okupacijos nebuvo, tokias nuostatas  perša net kai kurie mūsų istorikai, o filmas “Šlovės dienos” lrt televizijoje rodomas jau antrą ar trečią kartą (kažkodėl be pabaigos). Nebuvo ir okupacijos 1940-aisiais – skelbia čia jau minėtas istorikas, – sovietų karius kauniečiai juk pasitiko su gėlėmis.

Tai kuris pavojingesnis: režisierius Čiuchrajus ar istorikas Šadžius? Vienareišmiškai atsakyti sunku, nes meninėmis priemonėmis brukamas melas paveikesnis, “Klausimėlio” išminčiai tą melą vargu ar pastebėtų.

Kai man sako, kad mūsų žmonės sugeba atskirti grūdus nuo pelų, aš tuo abejoju, nes sovietmečiu mes, mano karta, (o jai priklauso ir minėto lietuviško filmo aktoriai) neretai žavėjomės įžūliu melu pagrįstais filmais, romanais, eilėraščiais. Žinoma, tada buvome okupuoti, gyvenome žiaurios cenzūros sąlygiomis, tačiau šiandien esame glušinami gal net labiau, nes rafinuočiau, ne taip tiesmukiškai, primityviai.

Matau didelį dalies inteligentų, valdžių nenorą stiprinti jaunosios kartos (ir ne tik) patriotiškumą. Prie to priskirčiau gėdingą Lukiškių aikštės tvarkymo istoriją. Prisidengus meniškumo reikalavimais, atkakliai siekiama, kad nebūtų pastatytas paminklas Laisvei. Tyčia brukami grynojo meno projektai, visai nepriimtini plačiajai visuomenei.

Piktybiškai nestatomi filmai, ne tik meniškai, bet ir tikroviškai atspindintys skaudžiausius mūsų istorijos faktus. Galima būtų rodyti ir čiuchrajų klastotes, jeigu jas paneigtumėm savo ne mažiau įtaigiais darbais. Bet jų neturime, ir ne dėl pinigų stygiaus. Kuriamas filmas “Laisvės kaina. Partizanai” – maloni išimtis, bet tik išimtis.

O Gedimino kalno griūtis – puiki “dovanėlė” Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. Švęsdamas 80-mečio jubiliejų, poetas Justinas Marcinkecičius sielojosi, kad pavojingai netvarkomas šis didingas paminklas, ragino susirūpinti, bet jo balsas buvo šauksmas tyruose. Atrodysim gražiai, kai kitąmet, švęsdami valstybės jubiliejų, didžiam Putino Rusijos džiaugsmui, ramstysime griūvančias pilies sienas.

Kaltų nėra. Kalta lietinga vasara.

2017.07.13; 09:30

Viena iš aktualiausių mūsų nūdienos problemų – švietimas. Stebimės, jog šiuolaikinis jaunimas yra apolitiškas, pasyvus, savanaudis. Bet kodėl stebimės? Juk kokia švietimo sistema – toks ir jaunimas. 

Dabartinė valdančioji dauguma vėl užsimojo atlikti aukštojo mokslo reformą. Daug triukšmo, bet rezultato nėra. Vargu ar jis bus pasiektas, o jei ir bus, tai ar turės teigiamą efektą? Lietuvos respublikos prezidentė savo metiniame pranešime minėjo vykdomų reformų neefektyvumą bei neryžtingumą, t. y. jų vykdymo imitaciją. Švietimas yra vienas iš strateginių Šalies nacionalinį saugumą užtikrinančių veiksnių. Šis procesas nėra vienadienis ar trumpalaikis, tai dešimtmečius trunkantis darbas. Tam tikslui turi tarnauti tiek Valstybė, tiek visi jos piliečiai. Žmogaus mokymo bei auklėjimo procesas turi būti atliekamas nuo jo gimimo iki mirties.

Prieš daugelį metų aš pradėjau savo darbinę karjerą kaip mokytojas, tad patyriau, koks tai sunkus ir atsakingas darbas. Mano asmeninė pasaulėžiūra buvo formuojama dvejomis kryptimis. Vidurinėje mokykloje sovietinėje armijoje bei institute man buvo skiepijamas sovietinės santvarkos privalumai ir šviesus „komunizmo rojus“, kur žadėjo duoti kiekvienam pagal jo poreikius, paimti pagal jo sugebėjimus. Kita, mažiau patraukli realybė laukė namuose, kur mano tėtis ir mama, buvę sovietų lagerių politiniai kaliniai, o vėliau ir tremtiniai, pasakojo, kokia „humaniška ir teisinga“ yra sovietinė „Temidė“ bei visa sovietinė ideologija. 

Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Esu dėkingas likimui, kad vis tik sulaukiau Lietuvos nepriklausomybės. Apie tai svajojo tūkstančiai Lietuvos patriotų, dėl šios idėjos, paaukojusių gyvybes. Mano šeimos nariai „savo oda“ patyrė „Stalino saulės spindulių šilumą“ Sibiro platybėse. Šiandien mes esame Europos Sąjungos „šeimoje“. Esame NATO aljanso nariai, atrodytų, viskas yra gerai. Bet kodėl Lietuva nyksta? Kodėl jos piliečiai masiškai išvažiuoja? Kokia valstybė gali egzistuoti be piliečių? Atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą paliko jau apie milijonas mūsiškių. Būtų gerai, jei šis procesas sustotų. Kasdien Lietuvą palieką per šimtą darbingų jos piliečių, tad pritariu minčiai, jog tai jau ne emigracija, o evakuacija.

Privalome rasti tinkamas priemones šiam reiškiniui stabilizuoti bei sukurti palankias emigrantams grįžti sąlygas. Atliktos apklausos moksleivijos tarpe tik dar kartą patvirtina , jog apie 70 proc. abiturientų, baigę mokslus, linkę emigruoti. Nieko nedarant po 20-ties metų Lietuvoje gali nebelikti darbingo amžiaus piliečių. Sunku suvokti, kokia perspektyva mūsų laukia. Natūraliai kyla klausimas, ar dėl tokių rezultatų reikėjo mūsų protėviams aukotis „vardan tos Lietuvos“, jeigu čia gyvens trečiųjų šalių „daugumos“, o lietuviai tesudarys „mažumą“? Nesu nusiteikęs prieš pabėgėlius, tačiau nuvykęs į vakarų Europos miestus pasigendu europietiškos išvaizdos piliečių, darosi neramu ir pagalvoju, jog Lietuvos irgi laukia panaši ateitis. Dabartiniu metu, kai Londone, Paryžiuje, Briuselyje ir kituose vakarų Europos miestuose griaudėja teroro aktai, žūsta nekalti žmonės, o tuos aktus dažniausiai atlieka emigrantai, – tenka susimąstyti.

Nesuprantama, kodėl tai vyksta ir kur slypi imigrantų integracijos į visuomenę problemos. Matant tokias ES pabėgėlių skirstymo vykdomos politikos tendencijas, mažos ir ekonomiškai silpnos ES šalys turėtų reikšti pasipriešinimą pabėgėlių priėmimo kvotoms. Lietuva įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius, tai nėra labai didelis skaičius, tačiau pavojus slypi pabėgėlių atrankoje. Nėra garantijos, jog pas mus nepateks koks nors radikalaus islamo šalininkas. Manau, kad didžiausi pavojai galimi, priimant pabėgėlius iš artimųjų rytų. Jeigu nieko nedarysim, tai Lietuvai gresia tapti daugianacionaline įvairiaspalve valstybe. Rytai taip pat ne už kalnų, taigi nereiks nei invazijos, nei okupacijos, mes patys savo neveiklumu išprovokuojame savus išvykti, o kitus atvykti, kurie vargu ar gerbs mūsų šalį taip, kaip ją vertina totoriai ir karaimai, atvykę LDK laikais, prieš šešis šimtmečius. Vargu ar šiuolaikiniai arabai galėtų taip adaptuotis Lietuvos žemėje.

Šerifo automobilis. Slaptai.lt nuotr.

Senoji Europa atvėrusi savo sienas atvykėliams iš arabų ir kitų kraštų prieš kelis dešimtmečius jau skina „draugiškumo“ vaisius. Teroro aktai tampa vos ne kasdienybė, skiriasi tik metodai ir aukų skaičius. Nesu nacionalistas, tačiau smagu, kai Lietuvių tauta yra bene gryniausia Rytų Europoje, nes buvo nepakantūs kitataučiams, o ypač okupantams. Turime būti dėkingi pokario laisvės kovų gynėjams, kurių pasiaukojimas užkirto norą daugeliui Rytų gyventojams atsikelti į Lietuvą ir čia kurti „komunizmą“.

Mano nuomone, nepriklausomos Lietuvos valstybės ir jos savitos kultūros išlikimas yra mūsų pačių rankose. Lietuvos piliečiai gimę ir augę „sovietmečiu“ yra daugiau patyrę ir moraliai atsparesni įvairioms krizėms. Nūdienos jaunimas gimęs ir augęs nepriklausomybės laikotarpyje turi kitokį požiūrį į gyvenimą. Jie nori gyventi ten, kur geriau ir dabar. Mes, vyresnioji karta, esame pratę prie įvairiausių negandų, užgrūdinti socialinių bei moralinių sunkumų. Gyvendami kone totalaus kolaboravimo sąlygomis, mes turėjome atsirinkti, kur baigiasi kolaboravimas, norint išgyventi, o kur prasideda išdavystė ar Lietuvai kenkėjiška veikla.

Šių dienų jaunimui kyla kiti egzistencinio pobūdžio klausimai. Kokią profesiją pasirinkti, kad galėtum gauti gerai apmokamą darbą, kad galėtum gyventi kaip nepriklausomas ir pilnavertis žmogus? Jei tai nepavyksta įgyvendinti namuose, Lietuvoje, tai emigruoju?. Manau, esminė klaida auklėjant jaunąją kartą po 1990 metų – praleista proga mokyti juos gerbti Tėvynę, skiepyti tautiškumą bei patriotizmą. Manyta, jog atkūrus nepriklausomybę Lietuvos piliečiai ir toliau automatiškai išliks tokie pat patriotiški, kaip buvo per 1991 metų sausio įvykius. Lietuvoje tai pasiekti nėra paprasta. Klestinti korupcija, nepotizmas, socialinės bei darbo santykių psichologinės problemos – tai bene pagrindinės priežastys, lemiančios jaunimo emigraciją.

Manau, jog pirmoji atkurtosios Lietuvos karta – tai prarastoji karta. Nesustabdžius šio proceso, galime prarasti antrąją kartą. Trečiosios kartos praradimas gali būti paskutinis, Lietuvai žadantis žlugimą. Mano moralas būtų toks: niekas kitas Lietuvoje nepalankios aplinkos nepakeis, tą padaryti galime tik mes patys, jeigu padėsime vieni kitiems pasikeisti. Pradėkime tą daryti nuo savęs. Tuomet Lietuvoje bus gera gyventi visiems.

Pirmoji Lietuvos savanorių karta dar XX a. pradžioje įrodė dvasinės stiprybės galią Lietuvos nepriklausomybės kovose. Vėliau, antroji savanorių karta, po II–jo pasaulinio karo ištisą dešimtmetį svajojo atkurti Lietuvos laisvę, bandė išvyti tautos „išvaduotojus“, „pamiršusius“ laiku išeiti. Skaudžios praeities pamokos ligi šiol išliko lietuvių tautos atmintyje. Trečioji savanorių karta, vedina karčių patirčių, pirmieji stojo ginti 1990 m. atkurtos Lietuvos laisvės.

Pažvelgus į Švietimo ministerijos paruoštas mokymo programas pasigendu šiuolaikinės Lietuvos nepriklausomybės kovų išsamaus istorinio vertinimo bei šių dienų jaunimo orientacijos į tautiškumą ir patriotizmą krypčių. Valstybės mastu trūksta audiovizualinės patriotinio auklėjimo tematikos medžiagos. Vis dar didžiuojamės tokiais kino meno šedevrais kaip „Niekas nenorėjo mirti“. Ką mes sukūrėm turėdami laisvę ir teisę laisvai kurti? Beveik tris dešimtmečius tik ginčijamės ir kaltiname vieni kitus, kad nemokame tinkamai įsisavinti savo bei ES lėšas. Šiuo klausimu galėtų daugiau prisidėti nevyriausybinės organizacijos, tačiau ir čia be vyriausybės paramos vyksta tik skurdaus paramos krepšelio dalybos, o ne konkreti Lietuvą vienijanti veikla dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo. Mankurtų mums nereikia. Nejaugi būtinas didelis „sujudimas“, kad Tauta vėl susivienytų išlikimo vardan? Matyt, mūsų tautai taip jau lemta vienytis tik nelaimės akivaizdoje.

Visus pedagogus ir visus Lietuvos piliečius raginu nelikti abejingais, linkiu kantrybės skiepijant meilę Tėvynei, pagarbą žmogui, pilietiškumą ir patriotizmą. Tikiu, kad ši viena iš garbingiausių profesijų visada tokia ir liks. Didžiausias mokytojo atlygis – išlikti mokinių atmintyje. Turiu viltį, jog mūsų pasiaukojimas auklėjant jaunąją kartą nulems tautos pažangą ir Lietuva vėl klestės.

2017.06.12; 05:00

GINTARAS VISOCKAS

Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.
Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Aukščiausiasis teismas nusipelnė pagyrimo. Omenyje turiu šių metų balandžio 12-osios posėdį, kuriame Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjai pateikė konkrečių partizaninės veiklos vertinimų.

Tai, ką išgirdome balandžio 12-ąją, – labai svarbu. Pavyzdžiui, Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Antano Kraujelio partizaniška veikla ir jos reikšmingumu Lietuvos valstybei. Svarbu ir tai, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjai atmetė Lietuvos partizanus smerkiančiųjų ir kritikuojančiųjų argumentus, esą žūties metu 1965-aisiais metais A. Kraujelis jau nebuvo partizanas (partizanų oponentų teigimu – tik kriminalinis nusikaltėlis, pavojingas visuomenei).

Teisėjų kolegija konstatavo, kad žinia, esą A. Kraujelis buvo sulaikomas partizaniniam karui jau pasibaigus, 1965-aisiais, nepaneigia jo partizaninės veiklos. Akivaizdu ir tai, kad 1965-aisiais sovietinės represinės struktūros pasalą A.Kraujeliui surengė kaip partizanui. Taigi galų gale nustatyta, užfiksuota: A.Kraujelis nebuvo plėšikas, jis priešinosi sovietiniams okupantams ir jų pakalikams (teismo konstatuota: partizaninis karas nesibaigė 1953-aisiais, todėl nėra abejonių, jog represinių organų tikslas visiškai sunaikinti nacionalinio pasipriešinimo vadovybę bei narius išliko ir pasibaigus aktyvaus pasipriešinimo laikotarpiui).

Žodžiu, A. Kraujelio kritikams, norėjusiems įrodyti, esą partizaninis karas baigėsi 1953 metais, todėl 1965-aisiais A.Kraujelis neva negalėjo partizanauti, – užčiaupta burna. Galų gale sulaukėme aukščiausiojo rango teisėjų konkrečių išaiškinimų: 1953 metais baigėsi tik organizuotas aktyvus ginkluotas partizaninis pasipriešinimas, tačiau likę pavieniai partizanai vis tiek galėjo tęsti kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos (17 teisėjų) 2016 m. balandžio 12 d. nutartimi Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago ir jo žmonos slaptoje sulaikymo operatyvinėje operacijoje dalyvavęs S. Drėlingas pripažintas kaltu, nes jo veikloje nustatyti visi genocido nusikaltimo sudėties požymiai.

Bet svarbiausia, kad Lietuvos partizanai teismo dokumente įvardinti kaip reikšminga lietuvių tautos dalis – saugotina nacionalinė, etninė grupė. Ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai nariai, įskaitant ir partizanus, – priskirti reikšmingai nacionalinei-etninei-politinei grupei, kurią sovietų okupantai ir jų talkininkai persekiojo pačiais žiauriausiais būdais, neatmetant ir tokių priemonių kaip genocidas ir nusikaltimai žmoniškumui.

Mūsų teisėjai pabrėžė: represijos prieš Lietuvos partizanus – tai represijos prieš aktyviausią ir pažangiausią tautos dalį. Taip pat jie įvardino, kad genocidas nėra vien nusikaltimas, nukreiptas išimtinai tik prieš civilius gyventojus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad vien 1944–1945 metais miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų vyrų, o per visą laikotarpį aktyvių ginkluoto pasipriešinimo dalyvių buvo ne mažiau kaip 50 tūkst. Aukščiausiojo Teismo pasisakymai verti, kad juos įsimintume, įsidėmėtume: „Lietuvos partizanai – atskira politinė grupė – buvo reikšminga visos lietuvių tautos išlikimui“ bei „Lietuvos partizanai {…} buvo labai svarbūs siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą ir nacionalinę savimonę“.

Diskutuotidėl buvusio sovietinių represinių struktūrų darbuotojo Marijono Misiukonio veiklos vertinimų nenorėčiau. Nenorėčiau dėl dviejų priežasčių. Pirma – lemtingais 1990 – 1991-aisiais metais M.Misiukonis stovėjo Lietuvos pusėje. Jis nepriklausė tiems, kurie mus stengėsi klasta ir jėga sugrąžinti į Blogio imperiją. Ir ši aplinkybė – svarbi. Vien dėl šios aplinkybės galima daug ką atleisti.

Antra, tuo metu, kai sovietų smogikai medžiojo A.Kraujelį, M.Misiukonis tebuvo žemo rango pareigūnas. Būtent šiandien, prabėgus 50-čiai metų, jau nederėtų veltis į sudėtingus teisminius ginčus persekiojant eilinius milicininkus. Jei sodinti į teisiamųjų suolus, – tai pirmiausia okupacinės valdžios generolus, maršalus, generalinius sekretorius, ministrus, prezidentus.

Trečia – man ne vienerius metus teko mokytis su M.Misiukonio sūnumi. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad mano klasės draugas būtų buvęs sovietų valdžios garbintojas, aršus smetoninės Lietuvos kritikas. Man visuomet atrodė, kad jis, kaip ir daugelis mūsų, netikėjo nei šviesia komunizmo ateitimi, nei tuo, kad Lietuva 1940-aisiais „savo noru įsiliejo į brolišką SSRS tautų šeimą“. Kas tai, jei ne tėvų nuopelnas?

Taigi eilinius ir pusiau eilinius milicininkus palikime ramybėje. Neieškokime naujų priešų, dirbtinai negausinkime jų. Juolab kad bėdų dėl partizaninės veiklos vertinimų turime užtektinai, nepaisant aukščiausiojo rango teisėjų oficialaus paaiškinimo. Rimtų bėdų dėl miško brolių kovos vertinimų turėsime ir ateityje. Naivu tikėtis, jog rezistencinę kovą niekinantys asmenys išsigąs teismo išaiškinimų ir daugiau neberašys „kitų Mėnulio pusių“. Jie tebeieškos labai sudėtingomis sąlygomis kovojusiųjų vyrų ir moterų klaidų ir ateityje, galbūt net su dar didesniu įkarščiu bei entuziazmu.

Arūnas Poška dienraštyje „Lietuvos žinios“, gvildendamas šią temą, rašo, kad „tokiu būdu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šmeižtus ir kritiką atmetė bei diskusiją šiuo klausimu užbaigė“. Aš nesu toks optimistas. Šmeižtai ir partizanus juodinančios diskusijos vargu ar liausis. Žinau, kad šių metų pabaigoje pasirodys knyga, karą po karo vertinanti labai prosovietiškai. Padarysime didžiausią klaidą, jei manysime, jog visas problemas galima pašalinti teismo salėje.

Labai trūksta meninių filmų apie žiaurų, bet didvyrišką pokarį, panašių į „Niekas nenorėjo mirti“, „Laiptai į dangų“, „Birželis – vasaros pradžia“, tik vaizduojančių gyvenimą ir kovą tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, kokia atsispindi partizanų dainose, negausiuose jų dienoraščiuose, atsiminimuose, išlikusiuose dokumentuose, o ne tik KGB archyvuose.

2016.04.26; 06:59

juozaitis_arvydas

Pasaulinių karų pradžią minint

Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.

Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.

Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.

Continue reading „Kai niekas nebijojo mirti“

Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (slaptai.lt).

2014.09.08; 20:23

Šiandien būtų galima džiaugtis, jog žymiai rimčiau nei iki šiol svarstome, kaip derėtų ginti savo istoriją nuo svetimųjų peršamo melo, šmeižto ir iškraipymų. Rusiškos, lenkiškos, baltarusiškos koncepcijos pradeda kelti rimtą pavojų. Jos tarsi nejučiomis mums brukamos, jos vis tvirčiau įsitvirtina mūsų sąmonėje. Dažnusyk įsitvirtina mūsų pačių rankomis.

Jei neatsikvošėsime, ilgainiui į savąją istoriją žvelgsime lenkų, rusų ar baltarusių akimis. Jei ne mes, tai mūsų vaikai ir anūkai ims manyti, jog Lietuvoje nebuvo nieko didingo, didvyriško, išskyrus svetimųjų atneštus dalykus.

Tačiau džiaugdamasis, jog lyg ir pradedame matyti tikruosius pavojus, negaliu nepastebėti, jog gynybai mes vis dar linkę pasitelkti pačias primityviausias priemones.

Continue reading „Kodėl skurdus lietuviškų istorinių meninių filmų aruodas“

v.visockas_slaptai.lt

Prieš knygos „KGB slaptieji archyvai 1954 – 1991 m.“ pristatymą Genocido aukų  muziejaus koridoriuje, kur buvo galima įsigyti šį leidinį, poniai Teresei Birutei Burauskaitei pusiau juokais, pusiau rimtai pasakiau: jeigu gaučiau nemokamai – pareklamuočiau. Tai kad mes turime savo internetą… Knyga kainuoja, mes negalim kiekvienam…

Negalit tai negalit. Todėl recenzijos nerašysiu. Šį bei tą apie KGB veiklą Lietuvoje žinau ir be šitos knygos. Kaip ir kiekvienas mano amžiaus žmogus. Daug esu skaitęs. Kai ką sužinojau knygos pristatyme. Pavyzdžiui, rašytoja Eglė Juodvalkė papasakojo, kaip ji, priklausomybės laikais atvažiavusi į Lietuvą iš JAV, buvo sekama, nusikaltimo vietoje sučiupta Kaune, į kurį amerikonams be leidimo įvažiuoti nebuvo leidžiama.

Continue reading „Vietoj recenzijos“

g.visockas-portretas

Užverstas paskutinis neseniai knygynuose pasirodžiusios Manto Martišiaus knygos “(Ne)akivaizdus karas” puslapis. Iš karto privalau pabrėžti – vertingas veikalas. Jame – gausu konkrečių duomenų iš praeities, apstu dabarties faktų. Čia pateikiama naujausių teorijų, koncepcijų, šokiruojančių palyginimų.

Atidžiai perskaičius Manto Martišiaus veikalą įmanoma susidaryti išsamų vaizdą, kaip ir kodėl pasaulyje nūnai kariaujami informaciniai karai.

Su knyga patarčiau susipažinti visiems, kurie domisi politinėmis, karinėmis, ekonominėmis temomis. Ypač – žurnalistams, narpliojantiems žvalgybines istorijas. Visi jie ras svarbių žinių, kaip savo nuomonę pasauliui primesti stengiasi JAV, Vakarų Europa, Rusija, Kinija, kai kurios arabų šalys.

Continue reading „Ko pasigedau Manto Martišiaus knygoje apie informacinius karus“

bucys_slaptai

Birželio vidurys – reikšmingų istorinių įvykių minėjimai. Čia ir Okupacijos diena, ir Gedulo ir Vilties diena, ir Birželio sukilimo 70-metis. Gėlės, giesmės ir dainos, minėjimai ir konferencijos, dokumentiniai ir meniniai filmai… Tiesa, meninis filmas tik vienas ir vis tas pats, nepakeičiamas – “Niekas nenorėjo mirti”. Šiomis dienomis du kartus jis buvo rodomas per LTV, net su aktorių komentarais.

Matėme jį – puikiai nufilmuotą, talentingai suvaidintą – ir lyginome su birželio mėnesio “Metų” žurnale paskelbta rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko apysaka “Keltas”. Irgi apie stribus, tik ne tokius humaniškus ir teisingus, kaip Vytauto Žalakevičiaus Lokiai. Apie fanatiškai žiaurius ir negailestigus stribus. Talentinga “Kelto” ekranizacija Gedulo ir Vilties dienai, Birželio sukilimo 70-mečiui gėdos nepadarytų. Tik kas to imsis?!

Continue reading „Post scriptum“

olimpia

Praėjusį šeštadieni LTV parodė bene visų laikų geriausią lietuvišką filmą “Niekas nenorėjo mirti”. Reikia pripažinti, kad tai – puikus filmas. Visomis prasmėmis – tiek menine, tiek aktorių įtaigiais darbais, tiek propagandine.

Propagandinė šio filmo pusė ir yra vienas iš faktorių, kuris priverčia sunerimti žiūrint sovietmečio šedevrus. Šiame filme vis dėl to vaizduojama “didvyriška“ visos lietuvių liaudies kova už tarybų Lietuvą. Būtent visos lietuvių liaudies kova, nes šiame filme neišvysime NKVD ar MGB kariuomenės, o tik lietuvius, ginklu kovojusius ne tik už tarybų valdžią, bet išskirtinai vien savo jėgomis. Šią aplinkybę reikia pabrėžti: ir vadovaujamus komunistų partijos, kuri nugalėjo “banditizmą”. Žinoma, bet kuris istorijos pirmakursis nuginčys filmo istoriškumą – nebuvo nė vieno atvejo pokario istorijoje, kad visas kaimas ginklu gyntųsi nuo “banditų“. Tas pats pirmakursis istorikas patvirtins, kad legalizuoti “banditai“ arba būdavo perverbuojami MGB, arba sėkmingai atsidurdavo gulaguose, o Lokių tėvo laidotuvėms kunigo paprasčiausia nebuvo dėl elementariausios priežasties: arba kunigas atsisakė laidoti apylinkės pirmininką, arba irgi sėdėjo gulage.

Continue reading „Kada per LTV išvysime Lenie Riefenstahl “Olympia”?“

Copy of ohmanas_2

Prisipažinsiu, esu vienas iš tų, kurie nebuvo sužavėti švedų režisieriaus Jono Ohmano dokumentiniu filmu apie agentus – smogikus, klastingiausiomis priemonėmis bei būdais žudžiusiems mūsų partizanus 1945 – 1953 metais. Tačiau vos tik pasitaikė galimybė susitikti su režisieriumi J.Ohmanu, nedelsiant paprašiau jo interviu. O švedų režisierius mielai sutiko atsakyti į visus mano klausimus. Net į tuos, kurie galbūt jam nėra labai malonūs. Su švedų režisieriumi Jonu OHMANU kalbasi visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Dokumentinę juostą apie agentus – smogikus sukūrusio režisieriaus Jono Ohmano versija“