Tendencinga, istoriją iškraipanti, prieš Vakarus nukreipta Solovjovo laida

Tarp nuolatinių Kremliaus kontroliuojamos žiniasklaido sale politikos šou dalyvių įmaišomas ir vienas kitas blaiviai ir vakarietiškai mąstantis liberaliosios Rusijos politikos atstovas. Ačiū Dievui, yra dar tokių Rusijoje. Nors vos tik toks pražioja burną, norėdamas paprieštarauti akivaizdžiam tūlo vatniko skleidžiamam melui, tuojau pat užčiaupiamas.

Bet laidos vedėjas, toks rubuilis V. R. Solovjovas, vis tiek triumfuoja: sakot, Rusijoje varžoma žodžio laisvė? Niekur pasaulyje tokios žodžio laisvės nėra, net Amerikoje. Pas mus gi – kalbėk ką tik nori.

Tik kalėjimai pas mus – pilnoki…

Yra toks Jaša Kedmi. Prisistato Izraelio visuomenininku. Pastoviai tupi bene visų Rusijos televizijos kanalų bene visose propagandinio turinio laidose. Kartą vienos tokios tiesioginės laidos metu net apsiverkė, pasakodamas, kaip kažkada seniai, labai seniai keliaudamas su tuo metu dar labai mažu savo sūneliu (dabar tas jau, ko gero, gerokai senstelėjęs, sprendžiant pagal tėtušį), per Vokietiją sustojęs kažkuriame mažame miestelyje nupirkti bandelės sūneliui, mat buvo išalkęs; bet tas nelipa iš mašinos, nors tu ką. Sako, nekelsiu savo kojelių ant fašistų žemės.

Visi laidos dalyviai šluostėsi ašaras, kol Jaša ilgai kūkčiojo. O juk yra dėl ko. Fašizmo bacila vėl klaidžioja Europoje, anot vieno raudančiųjų genijaus ištaros. Ukrainoje fašizmas, Pribaltikoje fašizmas…

Taigi tas mielas Jaša, tupintis Maskvoje, bet prisistatantis Izraelio visuomenininku, praėjusį sekmadienį vieno savo tautiečio laidoje taip pat emocingai, tik be verksmo, kalbėjo: tie urodai pribaltai vėl reikalauja kompensacijos už esą Rusijos jiems padarytą žalą? Išprotėjo jie, ar ką? Jokios okupacijos nebuvo! Sovietų sąjunga buvo jų donoras: statė jiems gamyklas, uostus, tiesė geležinkelius, maitino bei rengė, etc. Tie kiaulės po 90-tųjų gamyklas išgriovė, metalą pardavė ir dabar gyvena tik iš ES malonės. Jų gyventojų prieauglis būnant SSRS tik didėjo (įdomu, kieno dėka, kuomet šimtai tūkstančių lietuvių, latvių, estų buvo išžudyta, ištremta, patalpinta į kalėjimus bei lagerius?). O kas dabar? Tuoj nebeliks kam ten gyventi… (Suprask: štai tada mes ten ir ateisime, – kad apgyvendintume tas žemes…).

„Jūs čia rimtai kalbat“? – kelintą kartą perklausė rusų liberalas.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Jašai akivaizdžiai pritrūksta argumentų, jo akys dar labiau virsta iš orbitos, o penktajame taške, kuris yra burnoje, pradeda virsti putos.

Į Jašą, suprantama, didelio dėmesio nereikėtų kreipti, mat jis – tik visuomenininkas, laisvas savo postringavimuose (žinoma, už Kremliaus pinigus, mat studijoje  pasirodo vis su naujais, švariais marškiniais; tas ekrane labai gerai matosi).

Bet „Mosfilmo“ generalinis direktorius, toks berods buvęs garsus filmų režisierius Šachnazarovas (įdomu, kaip jis suderina nuolatinį gyvenimą kremlinėse televizijose su vadovavimu „Mosfilmui“, a?), tai jau ryškesnė persona, galima sakyti, – intelektualas. Žinoma, jis irgi labai gailestauja, kad pribaltai taip lengvai išsprūdo iš motiniško imperijos glėbio; reikėjo ten palikti bent kelis motušės Rusijos karinius dalinius, kad nekiltų pribaltams noras stoti į NATO; palikti laisvą koridorių į Kaliningradą, kad nereikėtų tranzito, etc. Na, anot jo, kas atsitiko, tai jau atsitiko. Jau tų senų nacionalistų neišgydysi. Blogiausia, – pažėrė griežtos kritikos, – Rusija mažai, labai mažai daro, kad imtųsi perauklėti augančią jaunąją pribaltų kartą. Juos reikia vilioti stipendijomis, kitais saldėsiais į motušę Rusiją ir auklėti, auklėti, bei dar kartą auklėti; o tada jie sugrįš į savo pribaltikas ir ims pasakoti ir pasakoti, kokia iš tikrųjų gera ta motinėlė Rusija; kokia išskirtinė jos civilizacija; kur nėr jokių gėjų ir teka vien medaus ir pigių dujų upės.

Tiesa sakant, nieko originalaus. Jau praėjusio šimtmečio trečiajame dešimtmetyje dalis Lietuvos inteligentijos būdavo kviečiama į Maskvą bent akies krašteliu pažvelgti į ten kurtą „rojų“; dalis, kaip pvz. J. Paleckis arba L. Gira, pasitenkindavo pagerbtuvėmis rusų ambasadoje Kaune.

Režisieriau, tu taip esi išsekęs, pažiūrėki, kokios tuščios ir negyvos tavo akys… Čia – perfrazuojant  V. Mačernį.

O dar rimčiau… Svyla ir jums, vadinamasis isteblišmente, (ką, po velnių, reiškia tas visai nerusiškas žodis, kurį jūs su tokiu apetitu nuolat vartojate?) padai.

Konvulsijos, oro stingančiame vandenyje, sankcijų tinkle pagauto mekšro.

2018.08.27; 06:00

Nežinau, ar skaitytojai pastebėjo, kad visai neseniai Rusija pakeitė strategiją Baltijos šalių atžvilgiu. Anksčiau dominavo požiūris, esą mūsų šalys yra perdėm rusafobiškos, o kadangi Rusijos imperija, kuriai andai priklausė Baltijos šalys, jau (Putino dėka) „keliasi nuo kelių“, todėl tiesiog privalo ginti rusakalbius. Skriaudžiamus, diskriminuojamus. Panašiai, kaip „banderovcų“ Ukrainoje.

Ir šį klausimą, anot Kremliaus propagandistų, galima išspręsti bene vieninteliu – Krymo scenarijaus išbandytu keliu, susigrąžinant prarastąsias teritorijas. Atsirado užuominų į Klaipėdos kraštą, Stalino kilniaširdiškai litovcams grąžintą Vilnių.

Dabar

Ko tie „pribaltai“nori? B. Jelceno valdymo laikais besąlygiškai pripažinta trijų Baltijos valstybių okupacija naujaisiais Putino laikais įgavo visiškai priešingą diskursą. Jį, beje, sustiprino ir NATO parodytas trumputis filmas apie „Miško brolius“.

Kremlius galutinai „pasiuto“: kokie „miško broliai“? nacių pakalikai, žydšaudžiai (šį diskursą ypač sustiprino R. Vanagaitės „kūryba“, režisieriaus R. Tumino viešieji pasisakymai), ir pan.

Užuomina į „žaliuosius žmogelius“ buvo daugiau negu aiški.

Ši koncepcija ypač aktyviai buvo eskaluojama po 2014-ųjų įvykių Kryme ir Rytų Ukrainoje. Lietuvoje staiga išdygo mažai kam žinomų marginalų (seksekspertė, buvęs pedagogas, vieno iš trijų didžiausių Lietuvos miestų tarybos narys, etc.), kone atvirai deklaravusių besąlygišką meilę bei paramą Rusijai.

Gana triukšmingai nuskambėjo įtarimai, pareikšti šiems veikėjams.

Mūsų specialiosios tarnybos atliko kratas jų namuose.

Iki šiol – sąlygiškai sprangi  tyla.

Tiesa, šiaulietis Žilvinas Razminas ir Šilutės rajone gyvenantis Olegas Titorenka, kaltinti kūrę antikonstitucines grupes bei viešai raginę smurtu pakeisti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, kėsinantis į jos nepriklausomybę, šių metų pradžioje buvo nuteisti lygtinėmis bausmėmis – jiems skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Kaunietis Giedrius Grabauskas išteisintas.

Ar ne per švelnios bausmės?

Naivu būtų manyti, kad šie asmenys prieš Lietuvos valstybę veikė savarankiškai, be priešiškai mums nusiteikusių valstybių inspiracijos.

Veikiama tikslingai

Pastaruoju metu Kremlius kardinaliai pakeitė savo politinės koncepcijos gaires Baltijos šalių atžvilgiu. Propagandiniai Rusijos kanalai dabar nuolatos pabrėžia, esą šios mažos, „nykštukinės“ valstybės Rusijai visiškai neįdomios. Ar gi?

Tik aklas ir kurčias tuo galėtų patikėti.

Rusija turėjo ir visada turės interesų mūsų šalyse.

Grėsmes Lietuvos nacionaliniam – energetiniam, ekonominiam, socialiniam ir informaciniam – saugumui lemia mūsų šalies geografinė ir geopolitinė padėtis. Neprognozuojamos mūsų regiono kaimynės noras kontroliuoti ir daryti įtaką mūsų valstybės priimamiems sprendimams ir vykdomai politikai visada išliks.

Užsienio šalių interesų įgyvendinimui Lietuvoje pasitelkiami tiek valstybiniai, tiek nevyriausybiniai institutai, kurių finansavimas nuolat auga. Į prieš Lietuvą nukreiptas veiklas aktyviai įsitraukia priešiškos saugumo ir žvalgybos tarnybos, visapusiškai palaikomos savo šalių politinių institucijų.

Pastaruoju metu pagrindinę grėsmę kelia agresyvūs Rusijos veiksmai, pažeidžiantys taikios tarptautinės politikos principus: agresija prieš kaimynines valstybes, prie Lietuvos Respublikos sienų telkiama naujausia ginkluotė, puolamojo pobūdžio pratybos. Rusija savo politiniams tikslams pasiekti naudoja karines, ekonomines, energetines, informacines ir civilines priemones.

Tokias grėsmes šių metų savo ataskaitoje pabrėžia Lietuvos valstybės saugumo departamentas (jas jis rengia nuo 2015-ųjų metų).

Naujas šaltasis karas, perkrikštytas ledo karu

Ką šis naujas terminas reiškia, vienas Kremlius težino. Tačiau jis eskaluoja jį nuolat. Suprask, po ledinio karo tegali būti tik karštasis.

Baisiausia, ko  dabar, ko gero, net nesusapnuotų a. a. Zbignevas Bžezinskis, – tai vis labiau pasaulyje nykstanti riba tarp karo ir taikos. Jei anksčiau egzistavo bent nujaučiamos ribos, jų dabar nebeliko. Hibridinis karas (modernusis) nebeturi takoskyros.

Jo grėsmė pastaraisiais metais auga progresine seka.

Kibernetinių atakų skaičius auga sulig kiekviena diena. Nelegaliais veiksmais kibernetinėje erdvėje siekiama sutrikdyti svarbių informacinių infrastruktūrų funkcionavimą, nacionaliniam saugumui svarbių sektorių veiklą ar išgauti valstybės paslaptį sudarančią informaciją.

Be suintensyvėjusios tradicinės ir moderniosios žvalgybos formų, Lietuvą vis labiau siekiama paveikti ir informaciniu karu, netikrų arba alternatyviųjų naujienų sklaida. Jas sunku, o neretai ir visiškai nebeįmanoma paneigti.

Štai prieš kelias dienas propagandinėje laidoje „Laikas parodys“ jos vedėjas, aktyvus Kremliaus propagandistas Šeininas citavo keletą viename iš populiariausių Lietuvos naujienų portalų paskelbtų komentarų Kemerove įvykusios tragedijos tema. Keleto bepročių (greičiausiai sąmoningų provokatorių) paskelbtos „nuomonės“ pateiktos kaip visiškai nužmogėjusių lietuvių reakcija į skriaudžiamos Rusijos tragediją.

Aišku, tai skirta vidinei auditorijai. Tačiau nuodas išpiltas.

Rusijos vykdomo psichologinio informacinio karo tikslas – begalinio cinizmo ideologijos sklaida, noras kiršinti žmones. Nuolat skleidžiama karo propaganda, bandoma kraipyti Lietuvos istorinę atmintį, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą bei piliečių norą ginti savo valstybę. Vienas svarbiausių propagandos tikslų – menkinti nacionalinio saugumo interesus, skleisti nepasitikėjimą valstybės institucijomis, krašto apsaugos sistema, diskredituoti ES ir NATO, griauti visuomenės pasitikėjimą šiomis organizacijomis.

Turime likti budrūs. Sąmoningi. Ir – patarimas: nustokime rašyti kvailus komentarus (nes ir iš kvailumo kartais nejučiomis tampame savo valstybės priešais) po abejotinos kilmės rašliava.

2018.03.30; 04:46

Neseniai, birželio 22 d.  Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu Vokietijos žurnalui „Fokus“, be kita ko, pareiškė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas išnaudoja tautybę kaip pretekstą kariniu būdu užgrobti šalį, o lygiai taip pat elgėsi Stalinas ir Hitleris.

Toks pareiškimas, suprantama, buvo pacituotas daugelyje pasaulio žiniasklaidos priemonių ir susilaukė daugelio žinomų pasaulio politinių komentatorių dėmesio.

Dauguma antraščių mirgėjo tokios rūšies pavadinimais – „Grybauskaitė prilygina Putiną Hitleriui ir Stalinui“, nors tai ir netiesa, to ji nesakė.

Continue reading „Palyginimas su Stalinu ir Hitleriu”

Ramybės, tikrai ramybės. Ar, kaip pasakytų mūsų Lietuvos elito atstovai, tik nereikia panikuoti ir vieniems kitų gąsdinti, nes galime pakenkti savo nervų sistemai, vartojimui šalies viduje ar net išgąsdinti silpnesnių nervų investuotojus, kurie verčiau investuos Rusijoje nei į tą teritoriją, kuriai gresia okupacija.

Tuo labiau, kad artimiausiu metu nėra nė menkiausios galimybės, kad Rusija nuspręs okupuoti Lietuvą.

Žinoma, niekas negali garantuoti dėl žalių žmogeliukų, kurie staiga užplūdo Krymą ar, pavyzdžiui, dėl Kaliningrado karinės apygardos vado, kuris, nuolat skaitydamas Vladimiro Putino ir jo pakalikų pareiškimus apie Lietuvoje tarpstančius fašistus gėjus, visam pasauliui ruošiančius iškrypėlius maniakus teroristus, vieną kartą gali išprotėti ir nuspręsti išvaduoti Lietuvą.

Continue reading „Paskutinis skambutis Lietuvos nepriklausomybei, arba Kada mus okupuos?”

Ką reikia daryti, kad po to, kai Putino Rusija atskleidė tikrąjį savo veidą, išliktumėm kaip valstybė, kaip tauta? Į šį klausimą žūt būt reikia atsakyti, bent bandyti atsakyti. Kam turėtų būti adresuojamas šis klausimas? Valdančiajai daugumai? Krašto apsaugos ministerijai? Vyriausybei? Prezidentei?

Turime būti dėkingi JAV (ir tik JAV), kad Amerika iškart Rusijai pasakė: „Ginsim!“ Bent jau artimiausiu metu galime jaustis sąlyginai saugiai. Reikia džiaugtis, kad Likimas mums galbūt davė laiko: arba įrodysite, kad esate verti valstybės, arba vėl vergausite.

Continue reading „Jeigu būtų mano valia…”

Leonidas Mlečinas – žinomas demokratinių pažiūrų Rusijos rašytojas, žurnalistas, filmų kūrėjas. Didžiausią jo knygų dalį sudaro blaivaus vertinimo politinės biografijos ir apybraižos: nuo Lenino ir Stalino iki dabartinių Rusijos vadų.

Knygoje „Stalinas. Rusijos haliucinacija“ („Stalin. Navaždenije Rossii“) apžvelgiama plati istorinė epocha, taip pat ir 1940 metų liūdnai pamokantys įvykiai Baltijos šalyse, pusei amžiaus ištrynę jas iš pasaulio žemėlapio.

Autorius L.Mlečinas šiek tiek plačiau restauruoja Latvijos tų metų istorinį vaizdą. Šiuos L. Mlečino knygos puslapius pateikiame Slaptai.lt skaitytojams.

Continue reading „Kaip jie okupavo Latviją”

„2008 metų liepą Gruzijos vyriausybė patyrė didelį spaudimą: Rusija rengė provokacijas dviejose mūsų šalies srityse ir telkė kariuomenę mūsų pasienyje“, – taip prasideda buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio straipsnis laikraštyje The Washington Post.

Pasak M.Saakašvilio, tada beveik visi Vakarų politikai įtikinėjo Gruziją, kad Rusija nepuls, bet „mano draugas Otas fon Habsburgas, vienas iš labiausiai patyrusių Europos politikų“, išpranašavo, kad Rusija atakuos visa savo karine galia, kad ir kaip Gruzija stengtųsi to išvengti.

“Po kelių savaičių dešimtys tūkstančių Rusijos kareivių kirto mūsų sieną, ir lėktuvai pradėjo bombarduot mus ištisas paras. Tiesa, Vladimiras Putinas neįstengė pasiekti savo galutinio tikslo – užimti Gruzijos sostinę, bet jo kariuomenė vis dar tebeokupuoja penktadalį mano šalies teritorijos“, – rašo autorius.

Continue reading „Kai Putinas įsiveržė į mano šalį”

Rytoj – Kovo 11-oji. Po 24-rių metų sugrįžome į pradžią. Gerai prisimenu nuotaikas, kuriomis tada gyvenome. Nejaugi pavyks išsilaikyti? Nejaugi iš tiesų atkuriame savo valstybę? Ne vienerius metus po Kovo 11-osios buvo neramu. Buvo ir džiaugsmo, bet nerimo daugiau. Malonu buvo matyti mūsų kareivėlius, savanorius, žengiančius Gedimino prospektu, kurį tiek metų trypė kerzavi okupanto batai. Džaugėmės viskuo, kas sava, lietuviška, tautiška.

Ir vis pagalvodavom: nejaugi dabar taip bus visada, amžinai? Nejaugi imperija susitaikys, praradusi tokį kąsnelį? Pradžioje turėjome vilties, kad Rusija pasikeis, kaip pasikeitė fašistinė Vokietija, fašistinė Italija, klastingoji Lenkija. Juk ir Rusijoje yra pažangių, išmintingų žmonių, kurie supranta, kas buvo atsitikę pasaulio tautoms.

Continue reading „Baisu pagalvoti, ką jie su mumis padarė”

LIETUVIŠKOSIOS IDEOLOGIJOS METMENYS

Ideologijos ir lietuvybė

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Continue reading „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas (2)”

Su­si­rin­ko­me į šiuos is­to­ri­nius rū­mus pa­mi­nė­ti mū­sų tau­tai tra­giš­kų įvy­kių. Šir­din­gai dė­ko­ju Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mui, nu­spren­du­siam ta pro­ga įteik­ti man gar­bin­gą Lais­vės pre­mi­ją. Šios pre­mi­jos įtei­ki­mą su­pran­tu kaip Lie­tu­vos lais­vės ly­gos įver­ti­ni­mą ne tik ma­no pa­ties, bet vi­sų ly­gos na­rių – gy­vų­jų ir jau iš­ėju­sių­jų.

Veng­da­mi oku­pa­ci­nės val­džios rep­re­si­jų mes ne tik ne­fik­sa­vo­me na­rys­tės, bet kar­tu ko­vo­jo­me už lais­vę. Dė­ko­ju vi­siems ko­vos drau­gams, lai­kiu­siems sa­ve Lie­tu­vos lais­vės ly­gos na­riais. Taip no­rė­čiau, kad šio­je šven­tė­je da­ly­vau­tų pa­ti ar­ti­miau­sia, iš­ti­ki­miau­sia ma­no ben­dra­žy­gė, ge­riau­sia pa­ta­rė­ja, kas­die­ni­nis rams­tis vi­suo­se var­guo­se – ma­no žmo­na Ele­na.

De­ja, jos ne­bė­ra. Ne­bė­ra ir Vla­do Ša­ka­lio, nuo­sta­bų hu­mo­ro jaus­mą tu­rė­ju­sio žmo­gaus, įvei­ku­sio SSRS–Suomijos sie­ną ir pa­sie­ku­sio Šve­di­ją. Ne­bė­ra Jo­no Pra­tu­se­vi­čiaus, ku­ris, bū­da­mas 15 me­tų, iš­ėjo ko­vo­ti su pa­ver­gė­jais, o su­im­tas iš­ka­lė­jo 14 me­tų. Nė­ra bu­vu­sio trem­ti­nio Jo­no Ge­la­žiaus ir dau­ge­lio ki­tų.

Continue reading „Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės už savo valstybę”

kremlius_1111

Rusijos Federacijos tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Aleksandras Toršinas  pasiūlė atlyginti Lietuvai „Sovietų Sąjungos okupacijos padarytą žalą“ SSRS laikų rubliais.

„Aš siūlau išmokėti Lietuvai reikalaujamą 31 milijardo dolerių sumą, bet sovietiniais rubliais, pagal kursą 90 centų už rublį. Sovietinių rublių tebeturime tiek, kad nežinome, kur juos dėti“, – sakė A. Toršinas, komentuodamas sprendimą sudaryti Lietuvoje komisiją, kuri rengsis deryboms su Rusija dėl Sovietų sąjungos okupacijos padarytos žalos atlyginimo.

Bet, pasak jo, Lietuva turės grąžinti Rusijai tai, kas buvo pastatyta šalyje sovietų okupacijos metais. „Galima grąžinti ir piniginį ekvivalentą – mes galime paimti litais“, – pridūrė A.Toršinas.

Continue reading „Oficialūs Rusijos pareigūnai tyčiojasi iš Lietuvos”

dirgela_asmenine

Kada įvyko lietuvių dorovinis supriešinimas, tautos suskaidymas? – Komunistų partijos nebėra, jos paskirti šeimininkai tebešeimininkauja – Ar prasiskverbs cinikai į Seimą?

Istorija Lietuvai buvo rūsti: po Liublino unijos (1569 m.) daugeliu Lietuvos galimybių ką nors nuveikti pasaulyje naudojosi Lenkija; po Lenkijos ir Lietuvos sudėtinės valstybės trečio padalijimo (1795 m.) Lietuvos visomis galimybėmis naudojosi carinė Rusija; po 1940 metų okupacijos – komunistų partijos Rusija.

Stebuklingas yra Lietuvos atsparumas: juo labiau istorinės aplinkybės mūsų protėvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo, juo į kietesnę, atsparesnę smiltelę jų sielose tą jausmą slėgdavo – sunaikinta nepriklausomybė tapdavo galinga mūsų žmonių dvasine valia ir jėga savarankiškumui atkurti.

Continue reading „Šokis su giltine”

dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Interviu parengtas 1992-ųjų metų sausio mėnesį. Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, nepraradęs iki šiol.

Atvirkščiai – šios rašytojo Petro Dirgėlos mintys bei įžvalgos tokios pat aktualios, bent jau ne mažiau aktualios, nei prieš dvidešimt metų. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į šias pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos pastabų, patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kaip turime gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę”

bucys_slaptai

Birželio vidurys – reikšmingų istorinių įvykių minėjimai. Čia ir Okupacijos diena, ir Gedulo ir Vilties diena, ir Birželio sukilimo 70-metis. Gėlės, giesmės ir dainos, minėjimai ir konferencijos, dokumentiniai ir meniniai filmai… Tiesa, meninis filmas tik vienas ir vis tas pats, nepakeičiamas – “Niekas nenorėjo mirti”. Šiomis dienomis du kartus jis buvo rodomas per LTV, net su aktorių komentarais.

Matėme jį – puikiai nufilmuotą, talentingai suvaidintą – ir lyginome su birželio mėnesio “Metų” žurnale paskelbta rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko apysaka “Keltas”. Irgi apie stribus, tik ne tokius humaniškus ir teisingus, kaip Vytauto Žalakevičiaus Lokiai. Apie fanatiškai žiaurius ir negailestigus stribus. Talentinga “Kelto” ekranizacija Gedulo ir Vilties dienai, Birželio sukilimo 70-mečiui gėdos nepadarytų. Tik kas to imsis?!

Continue reading „Post scriptum”

Partizanu_kunai

2010 m. birželio 15 dieną LR Seimas pirmą kartą per dvidešimt nepriklausomybės metų išdrįso oficialiai paminėti skaudžiausią XX amžiaus Lietuvos istorijos datą – sovietinės okupacijos 70-metį.

Nepriklausomoje Lietuvoje iki šiol oficialiai buvo vengiama okupaciją vadinti okupacija. Iš Seimo tribūnos atvirai buvo pasakyta apie 1940 metų birželio 15-tą prasidėjusią ir 50 metų trukusią sovietinę okupaciją, kurios metu Lietuva prarado šimtus tūkstančių savo aktyviausių ir geriausių žmonių.

Continue reading „Okupacijos bei Gedulo ir vilties dienų minėjimas: kodėl bijome žodžio „okupacija””