Be abejo, ir šiandien, ir ateityje rašydami Baltijos kraštų pagonybės ir christianizacijos istoriją ar atskirus jos epizodus, kaip kad dabar rašau lietuvių karaliaus Minaugo sūnaus gyvenimo ir tikėjimo etiudą, nuolatos susidursime su paveldėtu iš daugiaamžės tradicijos išankstiniu nusistatymu, esą etiškai nederėtų ir politiškai nevertėtų svarstyti ir nagrinėti po daugelio amžių Romos katalikų Bažnyčios ydingas viduramžių strategijas pagonių ir graikų ortodoksų  atžvilgiu vėlyvaisiais viduramžiais.

Ar, atseit, ne geriau ir patogiau nutylėti „praeities paklaidas“ ir toliau, gal kiek minkštesne retorika smerkti „laukinius stabmeldžius pagonis“, „ Kristaus budelius žydus“, „netikėlius schizmatikus krikščionis“ Bizantijoje, Moravijoje, Bulgarijoje, Kijevo Rusioje, Voluinės ir Haličo karalystėje ir Šiaurės Rusioje? 

Juk čia turime ilgą triukšmingą tradiciją nuo vokiečių bei lenkų XIII amžiaus metraštininkų iki pat XX šimtmečio germanizacijos Mažojoje Lietuvoje ir katalikiškos polonizacijos Didžiojoje Lietuvoje šauklių ir šlovintojų… Deja, visų ydingų anachronizmų likimas vienodas – jeigu jų nepasiseka įveikti daugiaamžių polemikų kovoje, jie patys ilgainiui savaime atmiršta.

Continue reading „V. Baltijos kraštų pagonijos byla“

4. Istorinė Lietuvos būtis, nesutilpusi švietėjų tekstuose

Anuomet kitaip, ko gero, ir negalėjo būti. Lietuva, kaip valstybė, jau buvo ištrinta iš XVIII a. pabaigos Lenkijos piliečių sąmonės, juo labiau, kad tie visateisiai Lenkijos piliečiai sudarė valstybės gyventojų mažumą – visomis pilietinėmis teisėmis naudojosi tiktai trys luomai: didikai, šlėkta (bajorija) ir dvasininkai.

Visi kiti Abiejų Tautų Respublikos gyventojai, ne tik Stašico aprašyti mužikai, bet ir miestiečiai, iš kurių buvo kilęs Stašaičius, lygiai kaip tautinės (pvz., žydai) ir religinės (pvz. pravoslavai, protestantai) mažumos neturėjo net XVIII a. pabaigoje daugelio pilietinių teisių.

Kitaip sakant, jie pilietiškai neegzistavo ir nebuvo jokio reikalo su jais skaitytis. Be abejo, kuomet masonai ir tikrieji patriotai rengė ir įvairiose stadijose slaptai redagavo būsimosios Konstitucijos tekstą, jiems neišvengiamai teko svarstyti ir miestiečių, ir žydų pilietinių teisių klausimus.

Continue reading „II. Lietuva po krikšto unijose su Lenkija: istorinės būties retrospekcija (nematomoji pusė) – 4“

Algimantas Bučys. Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija. V.: Versus aureus, 2012. 656 p.

Knyga, apie kurią, mano galva, reikėtų nemažai kalbėti ir netgi pasiginčyti, tarsi liko beveik visiškai nepastebėta. Nepastebėta nei istorikų, nei literatūrologų, nors ir vienų, ir kitų ambicijas ji turėtų pirmiausia užgauti arba bent jau sudominti.

Turiu omenyje dr. Algimanto Bučio solidų foliantą „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Tai tarsi trilogijos trečioji, baigiamoji, dalis. Trilogijos, kurios pirmosios dvi knygos – „Barbarai vice versa klasikai“ ir „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ – irgi, atrodo, praslydo pro besidominčios ir istorija, ir literatūra šviesuomenės akis.

Continue reading „Pastabos apie ypač plačios problematikos knygą“

14. Kur mokėsi Lietuvos pagonys?

Pirmasis lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, kaip matysime, priklauso sakralinei viduramžių literatūrai, kuri visų pirma buvo skirta bažnytinėms apeigos.

Tačiau tai anaiptol nenuneigia hagiografiniu (bažnytiniu) stiliumi parašyto „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pažintinės reikšmės. Pirmojo mums žinomo seniausiosios lietuvių literatūros kūrinio tekstas atskleidžia iki šiolei istorikų nenagrinėtas Mindaugo ir jo sūnaus diskusijas dėl ištikimybės pagonybei, dėl Mindaugo raginimo atsisakyti krikšto ir vienuolystės, kad sūnus galėtų užimti Lietuvos sostą.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XI )“

13. Ką niokojo ir ko nenaikino mongolai

Įsidėmėtina, kad Rusios užkariautojai mongolai, be gailesčio naikindami jiems pasipriešinusią politinę valdžią ir jos šalininkus, stebėtinai tolerantiški buvo kitų tautų tikyboms.

Popiežiaus pasiuntinys į mongolų sostinę P. Karpinis (it. Giovanni da Pian del Carpini, 1182–1252) iš Rytų pasaulio į Vakarų Europą atvežė, tarp daugelio kitų nuostabių žinių, šokiruojantį liudijimą, kad vadinamieji „šėtono kariai“ tiki Dievą. Ir ne šiaip sau kokį pagonišką dievą iš daugelio dievų, o būtent vienintelį Dievą, visa ko Kūrėją:

Jie tiki vieną Dievą, kurį pripažįsta visko, kas matoma ir nematoma, Kūrėju, taip pat pripažįsta, kad Jis yra palaimos šiame pasaulyje, lygiai kaip ir kančių, Kūrėjas[1] .

Panašius liudijimus yra palikę ir daugiau viduramžių keliautojų (G. Rubrukas, Markas Polas, Raidas-ad-dinas, Gaitonas Armėnas ir kt.), nors jie patys aprašė ir kitas mongolų garbinamas dievybes – saulę, mėnulį, ugnį, taipogi vandenį ir žemę.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( X )“

12. Krikščionybės diskreditavimas „Anti-Evangelijoje“

Viduramžių judėjų rašytojai kūrė kitokioje situacijoje nei mūsų aptartasis G. Nožietis, kuriam, atrodo, pakako kuo bjauriau sudergti islamo pranašą, kad tuo pačiu būtų paneigtas ir jo sukurtas tikėjimas. Viduramžių judėjai – ir rabiai, ir visi tikintieji – aiškiai matė, kad valstybinės religijos statusą kone visoje Europoje turinti katalikybė kelia didžiulę grėsmę judėjams.

Continue reading „Abraominių religijų ( judaizmo, krikščionybės ir islamo ) tarpusavio priešprieša viduramžiais ( VII )“

vaclovas_mikailionis

Apie Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą kryžiuočius pribloškusį įvykį, kai lietuviai pilies gynėjai, atsidūrę beviltiškoje padėtyje, išsižudė, bet nepasidavė priešo malonei, daug kartų rašyta. Tačiau nei metraštininkas, nei dabartiniai aiškintojai nepasako, kodėl atlikta tokia apeiginė savižudybė.

Pagal Vygandą „pagonys, matydami kariuomenę labai išsigando“, o pagal Šiutzą, kuris rėmėsi Vygando metraščio originalu, –„ypač dėl religijos, kuri jiems buvo visai svetima“. Mažai ką nauja priduria ir visi kiti, išskyrus bendriausio pobūdžio pasvarstymus apie laisvę ar vergovės baimę. O kokios galėjo būti giluminės, dvasinės priežastys taip „nepraktiškai“ pasielgti? Juk taip pasielgė ne tik pilėniškiai, bet ir jų amžininkai radžputai Indijoje ar daug anksčiau Masados tvirtovėje kovotojai prieš romėnų jungą žydai.

Continue reading „Dar kartą apie Pilėnus“