Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Siekiant pagerinti daugiavaikių tėvų socialines garantijas, skatinti gimstamumą opozicinės Mišrios Seimo narių grupės nariai Jonas Pinskus ir Andrius Palionis siūlo dvigubai didinti jų valstybines pensijas.
 
Valstybinių pensijų įstatymo pataisas įregistravę parlamentarai siūlo  nustatyti, kad motinoms  arba tėvams, išauginusiems (vaikų mirties atveju – ne mažiau kaip iki 8 metų) 5 ir daugiau vaikų, būtų skiriama ne antrojo, o pirmojo laipsnio valstybinė pensija.
 
Jeigu Seimas pritartų siūlomiems pakeitimams, jų valstybinė pensija padidėtų dvigubai, t. y. nuo 136,58 euro iki 273, 16 euro.
 
Vaikai. Slaptai.lt nuotr.

„Daugiavaikės šeimos turi teisę į antrojo laipsnio valstybinę pensiją bei keletą kitų lengvatų, tačiau manome, kad esamos išmokos nėra pakankamos. Daugelis politinių sprendimų, įstatymų orientuoti į nedideles šeimas, tarsi pamirštant gausias šeimynas. Daugiau vaikų turintiems tėvams, ypač mamoms, sudėtinga įsidarbinti, o vyresnio amžiaus žmonių įsidarbinimo problema Lietuvoje ypatingai opi“, -dokumento aiškinamajame rašte pažymi  Lietuvos regionų partijai atstovaujantys Seimo nariai J. Pinskus ir A. Palionis.
 
Jie ragina  imtis ryžtingų priemonių, kuriomis būtų pagerinta  daugiavaikių ir kitų šeimų socialinė padėtis.
 
Šiuo metu galiojančiame įstatyme nustatyta, kad motina (įmotė) arba tėvas (įtėvis), išauginę (vaikų mirties atveju – ne mažiau kaip iki 8 metų) 5 ir daugiau vaikų, turi teisę gauti antrojo laipsnio valstybinę pensiją.
 
Jadvyga Bieliavska (ELTA)
 
2023.05.13; 06:14

Skaudi Lietuvos pensininkų dalia. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Statistikos departamentui paskelbus, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje sumažėjo 2,3 proc. punkto, ekspertai kaip vieną didžiausių neigiamų veiksnių skurdo rodikliams nurodo mažą senatvės pensijų dydį. Vis dėlto, tikimasi, kad statistika ateityje turėtų gerėti.
 
Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Ieva Valeškaitė Eltai teigė, kad Lietuvoje didžiausias problemas dėl skurdo kelia mažos senatvės pensijos.
 
„Kadangi senatvės pensijų gavėjų daug, jų pajamos mažos, auga (pensijos – ELTA) lėčiau nei atlyginimai, todėl dalis pensininkų atsiduria tame klasikiniame skurde. Pastaruoju metu senatvės pensijos buvo didintos ir galbūt tai buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl skurdo rodiklis gerėjo“, – sakė I. Valeškaitė.
 
Kalbėdama apie priemones, kurias valdžia įgyvendina koronaviruso kontekste, ekspertė teigė, kad jos prie skurdo mažinimo ilguoju laikotarpiu neprisideda.
 
„Vaiko pinigai turi mažą poveikį skurdui, nes jie yra mokami visoms šeimoms, auginančioms vaikus – ir pasiturinčių asmenų, ir viduriniosios klasės, ir skurstančiųjų šeimoms“, – Eltai teigė ji.
 
„Galima būtų atsisakyti paramos tiems, kuriems ji nėra būtinai reikalinga, daugiau mokant nepasiturintiems asmenims. Dabar kažkiek diferencijuoti vaiko pinigai pagal šeimos pajamas, bet tai būtų galima plačiau taikyti. Kuo daugiau išleidžiame lėšų, remdami tuos, kuriems parama nėra reikalinga, tuo mažiau galime pagelbėti tiems, kurie tikrai yra atsidūrę skurde“, – tęsė I. Valeškaitė.
 
Jos nuomone, visą laiką bus žmonių, atsiduriančių žemiau skurdo rizikos ribos.
 
„Visą laiką bus tokių asmenų, kurie yra žemiau skurdo rizikos ribos ir kurių pajamos yra mažos, ypač skirtinguose gyvenimo etapuose. Jaunimas pradeda kažkokią savo darbinę karjerą, jų pajamos pradžioje yra dažnai nedidelės, todėl normalu, kad tam tikru gyvenimo etapu jų pajamos yra mažesnės nei nustatytas rizikos dydis“, – kalbėjo LLRI ekspertė.
 
„Apskritai norėtųsi, kad kuo daugiau asmenų galėtų dirbti, pragyventi ir tam reikia sudaryti galimybes. Tai tiek švietimas, tiek galimybės kurti savarankišką veiklą“, – pridūrė I. Valeškaitė.
 
Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

„Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas įžvelgė kelias priežastis, kodėl šių metų skurdo statistika galėjo pagerėti.
„Pagrindinė priežastis yra sparčiau kylančios pensijos. Kita priežastis – vaiko pinigai, kurie pasiekia didesnį ratą žmonių ir atitinkamai kai kurie žmonės išlipo iš skurdo rizikos ribų. Trečias dalykas – bendra ekonominė situacija, kuri leido sukurti daugiau darbo vietų, turint omeny, kad didžiausias skurdas yra tarp darbo neturinčių asmenų arba neaktyvių gyventojų. Užimtumo lygis auga, tai ir skurdo riba atitinkamai mažėja“, – Eltai sakė Ž. Mauricas, pridurdamas, kad situaciją gerina ir dirbančių vyresnio amžiaus žmonių skaičiaus didėjimas.
 
Kalbėdamas apie COVID-19 pandemijos įtaką skurdo rodikliams, Ž. Mauricas pabrėžė, kad galima tikėtis trumpalaikio poveikio, tačiau ne ilgalaikio.
 
„Trumpalaikis poveikis be jokios abejonės bus teigiamas, skurdo rizika ženkliai sumažės Lietuvoje. Pensijos ir, kitas dalykas, mažiausias pajamas uždirbantiems asmenims buvo kompensuojama didesnė dalis darbo užmokesčio. Ilgesnėje perspektyvoje (skurdo rodikliai – ELTA) gali vėl sugrįžti į pirminę padėtį, nes ekonomika atsigauna, juolab paramos mechanizmai bus sumažinti“, – kalbėjo ekonomistas.
Anot jo, geresnių skurdo rodiklių išlaikymas priklausys ir nuo šalies ekonomikos augimo tempo.
 
„Tai kaip ir galima sakyti, kad dalinai turėjo nemažą įtaką sprendimai priimti (valdžios – ELTA), tik tvarume klausimas, kiek tai yra tvaru. Jei pavyks išlaikyti, tada bus gerai. Bet išlaikymas priklausys nuo tolesnio ekonomikos augimo, dirbančiųjų augimo, taip pat šešėlis išlieka klaustukas“, – Eltai sakė Ž. Mauricas, pridurdamas, kad kitų metų rezultatai turėtų būti dar geresni.
 
Statistikos departamentas kiek anksčiau trečiadienį skelbė, kad skurdo rizikos lygis pernai šalyje siekė 20,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 2,3 proc. punkto. 2019 metais apie 576 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.
 
Statistikos departamento duomenimis, disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,1 proc. gyventojų, kaime – 27,9 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 1,7 proc., o kaime – sumažėjo 3,4 proc. punkto.
 
Skurdo rizikos riba 2019 metais buvo 379 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 797 eurų – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba, palyginti su 2018 metais, padidėjo 10 proc.
 
Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Pernai jis sudarė 31,6 proc. ir, palyginti su 2018 metais, sumažėjo 6,1 proc. punkto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.23; 06:00

Agnė Širinskienė. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Seimas ketvirtadienį pritarė „valstietės“ Agnės Širinskienės vadovaujamos komisijos, kuri nuo 2018 m. rugsėjo atliko parlamentinį tyrimą dėl galimo neteisėto poveikio politikams, valstybės tarnautojams ir politiniams procesams, išvadoms.  
 
Opozicijos itin kritikuotų parlamentinio tyrimo išvadų projektą palaikė 55 Seimo nariai, 40 buvo prieš, 9 susilaikė.
 
Opozicijos teigimu, atliktas parlamentinis tyrimas ir jo metu suformuluotos išvados yra neobjektyvios, o ir komisijos darbo principai nedera su standartais, keliamais demokratinėms valstybėms. Pasipiktinimą išvadomis yra pareiškusi ir į komisijos darbo akiratį pakliuvusi Generalinė prokuratūra.
 
Kontraversiškai vertinamo tyrimo išvados parlamentarams įvertinti pateiktos pagal tris tyrimo epizodus: galimą interesų grupių ir valstybės politikų siekį paveikti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) veiklą, politikų galimai darytą spaudimą prokuratūros darbui bei galimą privačių pensijų fondų įtaką Seimo nariams kreipiantis į Konstitucinį Teismą dėl Pensijų kaupimo įstatymo. Pastarajame atlikto tyrimo epizode komisijos darbotvarkėje atsidūrė Gabrielius Landsbergis ir jo sutuoktinė Austėja Landsbergienė.
 
Pateikusi išvadas parlamentinė komisija pateikė rekomendacijas, tarp kurių suformuota intencija Valstybinei mokesčių inspekcijaatlikti mokestinį tyrimą dėl Landsbergių šeimos verslo įsigyto sklypo, taip pat siūlymas sukurti darbo grupę, kuri įvertintų, kiek prokuratūros savivaldos veiklos organizavimas atitinka tarptautines rekomendacijas.
 
Išvados ir siūlymai ištyrus pirmąjį epizodą
 
Išanalizavusi pirmąjį epizodą, kuriame, teigiama, kad Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir tuometis Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas Povilas Urbšys darė įtaką neteisėtam VTEK Prevencijos skyriaus vedėjo Mindaugo Siaurio atleidimui iš tuomet eitų pareigų, komisija siūlo tobulinti VTEK įstatymo nuostatas, susijusias su VTEK narių skyrimo tvarka, įvertinant panašių institucijų formavimo principus Europos Sąjungoje ir užtikrinant jų didesnį nepriklausomumą nuo politikų.
 
Išvados ir siūlymai ištyrus antrąjį epizodą
 
Ištyrus antrąjį epizodą komisija konstatavo, kad Generalinės prokuratūros darbui politikai galėjo daryti poveikį ir kad kai kuriais atvejais Generalinė prokuratūra stokojo skaidrumo. Kaip aiškino išvadas parengusi A. Širinskienė, gauti liudijimai leidžia manyti, jog politikai galėjo paveikti Generalinėje prokuratūroje atliekamus tyrimus dėl viešųjų pirkimų – Visagino atominėje elektrinėje bei AB „Klaipėdos naftoje“.
 
Atsižvelgiant į tai, Seimo valdybai komisija siūlo sukurti darbo grupę iš Seimo kanceliarijos ir Prezidento kanceliarijos atstovų, kuri įvertintų, kiek prokuratūros savivaldos veiklos organizavimas, prokurorų, tarp jų ir generalinio prokuroro, paskyrimo tvarka, tyrimų paskirstymo tvarka atitinka Kovos su korupcija valstybių grupės (GRECO) rekomendacijas ir Europos Sąjungos valstybių narių gerąją patirtį, parengtų ir pateiktų Seimui teisės aktus, leisiančius stiprinti prokuratūros nepriklausomumą ir didinti prokurorų atrankos skaidrumą.
 
Savo ruožtu Generalinė prokuratūra pastarąją savaitę pareiškė, kad A. Širinskienės vadovaujamos komisijos išvados dėl prokuratūros darbo yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir nešališkais duomenimis.
 
Išvados ir siūlymai ištyrus trečiąjį epizodą
 
Trečiojo epizodo – dėl pensijų fondų įtakos – komisijai išvadų parengti nepavyko. Nesugebėjus surinkti pakankamai medžiagos, tvirtino A. Širinskienė, teko patvirtinti ne išvadas, bet aplinkybes.
 
A. Širinskienės teigimu, laiko atžvilgiu yra sutapimas tarp dalies Seimo narių, tarp kurių dauguma – konservatoriai, kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir „Bat Cap Infrastructure Fund“ investicijų į Gabrieliui Landsbergiui priklausantį šeimos verslą. Politikė, kaip ne kartą yra teigusi, įtaria, kad tarp šių dviejų įvykių gali būti neskaidrus ryšys. Tyrimo komisijai užkliuvo ir faktas, kad bendrovė „Krajama“ (dabar – UAB „Knowledge investment“) su žemės sklypu Karalienės Mortos mokyklos bei darželio „Vaikystės sodas“ statybai Kalnėnų mikrorajone buvo įsigyta už vieną eurą.
 
„Seimo narys G. Landsbergis bei jo sutuoktinė A. Landsbergienė ir su jų šeima bei objekto statybomis susijusios įmonės atsisakė komisijai paaiškinti ir (arba) pateikti dokumentus, kurie pagrįstų UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandorį, jo vertę ir paaiškintų jo įsigijimo aplinkybes, dėl to komisija negalėjo pabaigti parlamentinio tyrimo šia apimtimi ir išvadose atsakyti į klausimą, ar toks sandoris yra skaidrus ir neturi politinės korupcijos požymių“, – rašoma išvadoje.
 
Visa tai įvertinus, parlamentinio tyrimo komisija siūlo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos atlikti mokestinį tyrimą ir įvertinti, ar 1 euro kainos UAB „Krajama“ su žemės sklypu įsigijimo sandoriui nustatymas nebuvo pasirinktas, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo valstybei.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.15; 03:30

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Pasakyti, kad gyvename kapitalizmo sąlygomis – tai nieko nepasakyti apie šių dienų ekonomiką, kurioje klasikiniai dėsniai jau seniai nebegalioja. Įvyko  fundamentalių sąvokų transformacija, kuri verčia mūsų ekonominę sistemą apibrėžti kitaip.

Tačiau aš šiandien ne apie tai. Pateiksiu tik kelis pastebėjimus iš šių dienų aktualijų.

Dar metų pradžioje niekas negalėjo patikėti, kad pasaulinė pandemija išauks, ir staigiai, tokio masto ekonomikos nuosmukį. Sunku būti teisėju ir spręsti, kaip reikėjo teisingiau ar moraliau elgtis. Pirmas scenarijus, kuris ateina į galvą – reikėjo bandyti saugoti gyvybes, įvedant itin griežtas saugumo priemones, galinčias pristabdyti koronaviruso plitimą. Antras scenarijus – bijantis pakenkti ekonomikai, viską riboti labai saikingai ir tiesiog leisti įvykti natūraliai atrankai, t.y. leisti išlikti stipriausiems, o silpnesniems netrukdyti išmirti. Skamba ciniškai, bet ne tokia jau maža dalis populiacijos pasisako būtent už antrąjį, socialinio darvinizmo scenarijų.

Man džiugu, kad Lietuvoje vis tik turime tokią valdančiąją daugumą, kuri pasirinko pirmąją galimybę. Taip, pradžioje ji buvo pasimetusi, nes, visų pirma, to nesitikėjo ir neturėjo atitinkamos patirties. Antra, tam nė viena valdžia nesiruošė. Ir dėl nepasiruošimo negalima kaltinti tik dabartinės valdžios, nes kalti visi. Bet juk taip pat nepasiruošusios buvo ir už Lietuvą žymiai turtingesnės valstybės. Ir vis tik po pirminių nesklandumų valdantieji sugebėjo susitelkti ir veikti gan sklandžiai.

Čia būtina pastebėti, kad opozicija nesitikėjo, jog valdantiesiems pasiseks susidoroti su dar neturėta užduotimi. Mūsų laimei, viskas ko gero pasisekė. Nežinau, ar dėl to opozicija liūdi, ar ne, bet bent jau džiaugiantis ar padrąsinant valdžioje esančius, kai reikėjo priimti atsakingus ir rizikingus sprendimus, aš negirdėjau. Girdėjosi tik argumentais nepagrįstos priekabės. Ką bedarysi, jei opozicijoje  yra tik tokio intelektinio ir moralinio lygio politikai, kuriems svarbiau – ne prisidėti prie žmonių gyvybių gelbėjimo, o rūpintis reitingais. Liūdna ir tiek. Viena paguoda, kad gal gi didesnė dalis Lietuvos žmonių, atėjus laikui, tai teisingai įvertins.

Tačiau nebegaliu nutylėti, kai valdantieji, matydami, kokias žiaurias pasekmes sukėlė pandemija ekonomikai ir žmonių gyvenimams, imasi šią situaciją švelninti. Nes visiškai ją suvaldyti, apsieiti be neigiamų pasekmių tiesiog neįmanoma. Iš anksto turiu pasakyti, kad matau labai daug spragų šiose valstybės pastangose. Lenda mūsų valstybės bėdos, susiformavusios per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį. Pagrindinė iš jų – silpna, nepaslanki ar net netoliaregiška valstybės tarnyba, sugebanti ir gerus norus apipinti tokiomis biurokratinėmis kliūtimis, kad iš principo gera idėja tarp tų kliūčių tiesiog išnyksta. Būtent dėl to ir vėluojama su ekonomikos gelbėjimo priemonėmis. Ir bijau, kad net ne visi ministrai adekvačiai suvokia, koks pavojus iškilo – jau nekalbant apie tai, ar tą pavojų jie sugebės suvaldyti. Bet dar keisčiau atrodo opozicijos klyksmas dėl pagalbos patiems pažeidžiamiausiems visuomenės sluoksniams. Opozicija, kritikuodama valdančiuosius dėl vienkartinių išmokų pensininkams ir neįgaliesiems, ne tik pasirašė sau moralinį nuosprendį, bet ir pademonstravo visiškai neišmananti šiuolaikinės ekonomikos pagrindų.

Gyvename vartotojiškoje visuomenėje, kuo daugiau gyventojai išlaidauja, tuo ekonomikai geriau. O vos tik gyventojai pradeda nebegalėti pirkti, ekonomika kolapsuoja.Tie 200 € labai greitai sugrįš atgal, jau vien per 21% PVM (kurį, beje, būtina mažinti nedelsiant). Manau, kad ko gero ekonomikai ir žmonėms būtų naudingiau, jeigu ši suma būtų ne 200, o ne mažiau 500 €. Kodėl JAV D.Trumpo administracija išmokėjo kiekvienam amerikiečiui po 1200 $? Atsakymas paprastas: tam, kad žmonės turėtų už ką pirkti ir grąžintų pinigus į apyvartą. Išvis pandemijos padariniams ekonomikoje gelbėti JAV paskyrė virš 3 trilijonų $, tai beveik 80% šalies biudžeto, kai JAV valstybės skola iki to jau buvo virš 17 trilijonų $. O mūsų opozicija tai vadina dar ir politine korupcija, įsivaizduojate? Tada pagal jų logiką net ir pandemijos suvaldymą reikėtų laikyti korupcijos atveju.

Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.

O kalbant apie ekonomiką, tai nors man asmeniškai ši sistema, pagrįsta besaikiu vartojimu, ir yra atgrasi ir todėl ją būtina keisti, aš pripažįstu, kad šito greitai niekas nepadarys. Tada belieka vienintelis kelias skatinti ekonomikos gyvastį, o tai galima padaryti tik skatinant vartojimą. Juk tai, ką padarė TS-LKD premjero Andriaus Kubiliaus vyriausybė 2009 m., sumažindama pensijas ir padidindama mokesčius, nepasiteisino. To pasekmė – didžiulė socialinė atskirtis, emigracija ir mažiausios algos ES. Niekaip nesuprantu to meto finansų ministrės Ingridos Šimonytės kritikos. Juk ji pati padidino valstybės skolą dvigubai, negana to, pasiskolino už tiesiog fantastiškas palūkanas, kurios siekia beveik 2 milijardus eurų. Ir dabar ji kritikuoja vyriausybę, padedančią išgyventi darbo netekusiems ir skurdžiausiai gyvenantiems. Jei dabar ji būtų premjerė, tai tikriausiai ir vėl pensininkams pensijas nurėžtų ir dar ir mokesčius padidintų – kad nepasirodytų maža. O jos šnekos apie 2008 metus, švelniai sakant, yra netiesos sakymas. Tuo metu premjero G.Kirkilo Vyriausybė buvo mažumos ir laikėsi tik konservatorių balsais. Ir būtent konservatoriai prieš rinkimus prisiūlė padidinti pensijas, o paskui, jų net nespėję padidinti, gavo valdžią ir apkarpė esamas. Be to, ponia Ingrida Šimonytė tuo metu buvo finansų viceministrė, bet man neteko girdėti jos atskiros nuomonės apie būtinybę ruoštis krizei. Nors tai detalės, bet, manau, svarbios.

Pervesti pinigus – labai paprasta. Slaptai.lt nuotr.

Esminis dalykas, kurį turime suprasti net ir artėjant rinkimams, yra tas, kad be vartojimo skatinimo ekonomika neatsigaus. Taip pat ir be skolinimosi. Šiandien didelėje pasaulio dalyje veikia skolų sistema. Šią sistemą maitina taip vadinamos išvestinės finansinės priemonės. Formuluojant labiau tiesmukiškai – maitina ne realūs, o virtualūs pinigai. Pačių grynųjų pinigų apyvartoje viso labo tėra apie 10-12%. Dabartiniai pinigai kaip mokėjimo priemonė nėra padengti nei auksu, nei kokiu kitu turtu. Todėl kol šiuos virtualius pinigus žmonės ir verslas pripažįsta, naudokimės jais ir mes. Tokios yra žaidimo taisyklės. Manau, tai gerai supranta ir opozicija, tik jai reikia kaip nors save parodyti. Ir viskas, net blefavimas, daroma tik dėl reitingų. O jie reikalingi tam, kad išrinktų, nes valdžia – kaip narkotikas. Neatspariems  dažnai išsivysto priklausomybė, kuri kaip ir tas virusas sunkiai gydoma.

Nors labai norėtųsi, kad šiuo mums visiems sunkiu laikotarpiu sugebėtume pakilti nors trupučiuką aukščiau už savo žemiausius instinktus – godumą, norą kitam perkąsti gerklę, pasiglemžti viską – net ir tai, kas nepriklauso. Suraskime savyje jėgų atjautos ir solidarumo jausmams sužadinti ir jiems puoselėti! Būkime nors šiek tiek verti tų gydytojų, savanorių, kurie šiandien pasaulyje, o ir mūsų Tėvynėje aukojasi dėl kitų.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, Poltikos ir verslo ekspertas

2020.05.07; 06:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Didysis mastytojas Moemas Samersetas nuostabiai įvertino išsikerojusį miesčioniškumą, pateikiamą kaip didelį gėrį labdaros ar paramos dalybas… Duodama išmalda – tai geraširdiškumas, o geraširdiškumas – tai dorybė, bet ar šis gėris gali atlyginti už suluošintam žmogui padarytą blogį, kurį sukėlė jo skurdas?“

Sutinkame Atkurtos valstybės Nepriklausomybės trisdešimtmetį. Net nežinant švenčių programos galima atspėti, kad valdiškose kalbose, valdiški žmones postringaus, kokia graži Lietuva ir kaip gera joje gyventi. Jie bus teisūs. Taip, Lietuva unikliai gražus kraštas, ir jei klimato kaita jo nepagadins, turintis visus žmogui tinkančius privalumus čia ramiai gyventi. Tik tai ne valdžios, o Kūrėjo nuopelnas. O dėl gyvenimo, jau ne kartą sakiau, kad, čia Rojus žemėje ne daugiau 10% šios šalies gyventojų.

Tačiau prieš akis iškyla du baisūs skaičiai: virš 1 000 000 emigravusių ir iš likusių apie 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Praktiškai kas 5 tautietis. Suprantama, šventinėse kalbose apie tai nekalbės. Negi tepsi šventę „paprastų žmogelių” purvinais vargais. O be to, turtuoliai ir juos aptarnaujantys, o tokių nemaža armija susidaro, rėž be jokios gėdos. Jei blogai gyveni – pats kaltas. Arba kitas gelžbetoninis argumentas – jūs tik mokate atimti ir padalinti. Mes taip sunkiai dirbome, kad net nepastebėjome, kaip tapome milijardieriais.

Mane gali koneveikti kai kurie mano kolegos, su kuriais kūrėme Lietuvos pramonininkų konfederaciją, kad užsistoju tinginius, norinčius gyventi iš pašalpų. Atmetu bet kokias spekuliacijas. Visų pirma, šią organizaciją, kurios idėją pagimdžiau pats asmeniškai, kūrėme dar sovietiniais laikais nuo 1987 m. o įteisinome 1989 m. Ji gan aktyviai prisidėjo prie Lietuvos Nepriklausomybės įtvirtinimo ir naujos ekonomikos pagrindų klojimo demontuojant sovietinę administracinę – komandinę ekonominę sistemą. Peržiūrėdamas savo tuometinius pasisakymus ir straipsnius, kurių buvo apstu, nes buvau jaunas mokslų daktaras ir šios organizacijos vadovas, neturiu pagrindo raudonuoti, arba teisintis. Taip, pasisakiau ir dabar pasisakau už privačią iniciatyvą ir prieš nereikalingą biurokratinę naštą.

Gal tik dėl vieno apmaudu, mes naiviai tikėjome Vakarais. Deja, jie labia greitai atsiskleidė, kad jie čia matę tik galimybę greitai pralobti. Ir tuo pasinaudojo, kol mes žioplinėjome. Tačiau nemaža mūsų dalis, kaip ir „Sajūdžio” žmonės, o dauguma buvome ir ten, ir ten, net nesapnavome, kad nauja atkurta valstybė bus tik turtuoliams, o teisingiau – tik gobšuoliams ir prisitaikėliams. Mes ne tik įsivaizdavome, bet dauguma iš mūsų aktyviai to ir siekė bei siekia, kad nauja valstybė būtų teisingesnė, gerbtų bet kokio socialinio sluoksnio žmogų su sąlyga, jeigu jis darbštus ir padoriai elgesi, o nesitengia pralobti ar gyventi kitų sąskaita.

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Deja, gyvenime atsitiko viskas atvirkčiai. Išmintingi ir dori, o tai dažniausiai ir kuklūs, buvo nustumti. Į jų vietą tiek versle, tiek į valstybės valdymą prasibrovė gruobuonys su gan vidutinias gabumais. Nors teisybės dėlei reikia pripažinti, jie buvo gabūs tam tikrose srityse. Gabūs bet kokia kaina, bet kokiomis priemonėmis, dažnai net kriminalinėmis, lobti kitų sąskaita. Aplink juos netruko susiformuoti ne tokių gabių, bet mėgstančių gerai gyventi patarnautojų armija. Būtent jie patys arba pirmųjų padedami ir prasibrovė į valstybinės valdžios reikalų tvarkymą. Patvarkė taip, kad gobšuoliai taip suįžulėjo, kad dalį net reikėjo stabdyti pasinaudojant valstybės jėgos struktūras, kitaip galėjo įsižiebti pilietinis karas, ne politiniu, o turto dalybų pagrindu.

Per šį brutalų buvusio bendro valstybinio turto išvogimą, o dalies sunaikinimą, valdžios iškilmingai vadinamo privatizavimu, o liaudies taikliai „prichvatizavimu”, buvo sukurta pirmoji prielaida dabartiniam skurdui ir masinei emigracijai. Brutaliai naikinant pramonės įmones ir griaunant infrastuktūrą bei sukeliant chaosą kaime su neapgalvotu diktatorišku kolūkių panaikinimu per vieną dieną, vietoj jų nieko neįkuriant, buvo dirbtinai sukeltas masinis nedarbas. Taip vadinama šoko terapija, kuria naivuoliai iš valdžios labia gyrėsi, leido valstybės ekonomikoje ne tik įsišaknyti kriminalui, bet ir sukurti masinį nedarbą. Tai buvo antras Lietuvos žmonių nuskurdinimo faktorius.

Suprantama prie to prisidėjo ir žmonių indėlių dirbtinis nuvertinimas, ką įtakojo per naktį paleistos kainos bei „dekretinių pinigų” įvedimas. Realiai popirėlių, tautos taikliai pramintų „vagnorkėmis”, pagal tuomečio premjero, G.Vagnoriaus pavardę. Prie to dar nevykęs čekinis privatizavimas ir kiti faktoriai. Išvada labai akyvaizdi – dabartinio didelės dalies žmonių skurdo ir milžiniškos emigracijos priežastys slypi nusikalstamoje, nemokšikoje privatizacijoje ir dirbtinio nedarbo sukėlime bei žmonių santaupų nuvertinime.

Masinio nedarbo pasėkoje susidarė galimybė susikurti naujai dirbančiųjų išnaudojimo formai, masinio mažų atlyginimo mokėjimo bumui, kuris tęsiasi per visą 30-metį. Ką bekalbėtų pseudo instituto, pseudo laisvos rinkos apologetai iš taip vadinamo Laisvos rinkos instituto, beje, remiamo turtuolių ir „pinigų žiniasklaidos”, jie begėdiškai jums meluoja, kad darbo užmokestį teisingai nustato rinka. Teisybė slypi tame, kad rinka moka daug maž realų atlyginimą tik tuo atveju jei nėra bedarbystės. Deja, per visus šiuos 30 metų, šalyje beveik visada buvo  gana didelė bedarbystė. Darbsčių, bet ne apsukrių, o padorių žmonių dalią dar pablogino ne tik ribotas darbo vietų skaičius, bet ir beveik 15-17 m.m. (iš 30 metų) atimta galimybė legaliai emigruoti į užsienį.

Suprantama, jei tokia galimybė būtų buvusi, emigracijos mastas būtų dar didesnis. Žmones bėgo į užsienį ne laimės ieškoti, o prispausti vargo ir negalėdami net savo vaikų normaliai pamaitinti. Prie nedarbo problemų prisidėjo ir minimalaus atlyginimų užšaldymas, trukęs virš  dešimtmečio. Paradoksas, kad šio amoralaus veiksmo vykdytojos buvo tautos  mylimos tuometė finansų ministrė Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir socialinio aprūpinimo ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Taip pat ilgus metus buvo nedidinamos senatvės pensijos. O žmonėms, kurių pagrindinis darbo stažas buvo uždirbtas sovietmečiu, per pinigų keitimus ir suktas metodikas, pensijos išvis tapo ubagiškos.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Taip, kad dar vienas dabartinio skurdo faktorius yra nuskalstamai sumažintos ar nusavintos dabartinių pensininkų pensijos. Ir tai vyko tada, kai šalyje kaip ant mielių augo milijonieriai ir net milijardieriai, kas noramaliose šalyse įvykdavo per kelias kartas, Lietuvoje per kelis metus.

Neteisūs tie verslininkai bei neoliberalai, kurie aiškina, kad Lietuvoje mokesčiai per dideli, o valdžia tik nori atimti ir padalinti tinginiams. Ponai, mandagiai pasakysiu – jūs sakote ne tiesą.

Ne mokesčiai per dideli, bet neteisinga mūsų mokesčių sistema. O valdžios visos be išimties kaltos, kad tos sitemos nesutvarko bei dažnai paskubomis tam nepasiruošę įveda vieną ar kitą neapmastytą mokestinį pakeitimą, kurio nauda būna dažniausia abejotina.

Be to, niekas Lietuvoje nekalba, kad pats neteisingiausias mokestis yra PVM. Jį moka vienodai turtuolis ir vargšas, nes jis surenkamas perkant prekes ir paslaugas. Pavyzdžiui, jei pensininkas gauna 350€ pensiją, jis realiai susimoka 73,5€ PVM, taip jo reali pensija tampa tik 276,5€. O PVM sudaro net 2/3 Lietuvos biudžeto. Įdomi detalė – šį mokestį kažkada įvedė Prancūzijos socialistų vyriausybė, o Lietuvoje jį išaugino iki 21% TS-LKD (konservatoriai) naktinės reformos metu.

Kad mūsų politinė sistema ir politikai aptarnauja turtuolius, akyvaizdžiai įrodo ir skirtumo nebuvimas tarp didžiųjų verslų ir mažųjų šalies verslininkų. Praktiškai ar milijonines apyvartas turintis verslas, ar nedidelis šeimos verslas moka tuos pačius mokesčius. Tai kas padaryta dabar dėl mažųjų – vėl gi daugiau imitacija, o ne naudinga realybė. Visos mokestinės lengvatos Lietuvoje daugiausia būdavo pritaikomos bankiniam arba didžiajam kapitalui. O jis savo ruožtu už tai ne tik mažiausias algas ES moka, bet dar ir dergia gamtą su „grigeo” vamzdžiais arba Alytaus padangomis. Būtent ši iškreipta sistema, kai gobšuoliams leidžiama daryti su valstybe ir jos žmonėmis, ką jie nori, jokiu būdu negali vadintis socialiai teisinga bei teisine. Tai daugiau XXI amžiaus rafinuota vergovės forma.

Daugelis mane kritikuos, kad rašau apie praeitį, kuri jau parėjo. Tačiau norint kurti ateitį, pirmiausia privalome išsiaškinti priežastis, kodėl taip įvyko. Ką mes šiuo trumpu ekskursu ir padarėme. Mes aiškiai matome, kad dabartinių turtuolių turtai, deja, ne vien jų prakaitu uždirbti, o pasinaudojant valdžios apsileidimu, daugelių atvejų apvagiant savo įmonių dirbančiuosius, t.y. nesumokant jiems adekvačių atlyginimų. O kur dar dalis ir gan ženkli nesumokėtų mokesčių. Tuo tarpu naudojantis sau ir savo verslui bendravalstybės infrastruktūra daugeliu atvejų veltui arba už nežymų mokestį.

Išvada peršasi pati savaime – Lietuvoje norint sumažinti socialinę atskirtį, ką mano kolegos spausdamos vyriausybę po truputį pradėjo daryti jau šiame Seime, vis tik turime ryžtis esminei pertvarkai. Pirmiausia sutvarkyti mokesčių sistemą, kuri mažą, šeimos verslą visai atleistų nuo mokesčių, išskyrus įmokas pensijoms. Vidutiniam įvesti objektyvius mokesčius suderinant juos su atlyginimais ir pelno marža. O didžiajam verslui juos padaryti optimaliai didesnius ir ypač nekuriančiam, o perskirstančiam verslui,  kaip, pvz., bankams. Antra, būtina drąstiškai padidinti minimalų atlyginimą. Arba jeigu didieji verslininkai ir toliau siekia dirbančiųjų sąskaita pirktis malūnsparnius, jachtas ir dvarus, lai tada valstybė didžiuosius verslus skelbia monolopininkais ir įveda ypatingą jų veiklos kontrolę. Nors tai jau neišvengiamai reikia daryti, nes taip, kaip elgesi dalis mūsų didžiųjų prekybos tinklų ne tik su darbuotojais, bet net su produkcijos tiekėjais, yra laukiniai vakarai ir tai netoleruotina.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Pirmiausia būtina apsispręsti, ar mūsų valstybė yra tik nedidelės gyventojų dalies – turtingųjų, aptarnavimo įstaiga. Ar vis tik demokratinė laisvų žmonių bendrija, gerbianti vienas kito teises, tame tarpe į orų gyvenimą ir senatvę, nepriklausomai nuo turtinio cenzo. Jeigu tauta nusprendžia, kad nori būtent tokios valstybės, kas tarp kitko ir surašyta veikiančioje LR Konstitucijoje, tada būtina  atsisakyti laisvos rinkos garbinimo, kaip apvagiančio ir nuskurdinančio dirbančius žmones. Įteisinti mišrią privačią ir valstybinę ekonominę sistemą. Sustiprinti valstybės institucijų organizacinį, inicaityvinį vaidmenį buriant visuomenę, atsisakant individualizmo, o puoselėjant bendruomeniškumą ir bendrą gėrį. Valstybės galias nukreipti į efektyvesnį 4.0 promonės revoliucijos suteikiamų galimybių panaudojimą gerovės visiems kūrimui ir socialinės atskirties mažinimui.

Nors svarbiausia ko siekiu  šiuo straipsniu tai atviro dialogo išsiaiškinant mūsų atsilikimo priežastis ir bendro veikimo susitariant, kad tai būtina keisti ir kaip tai daryti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.02.05; 03:00

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.
Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme siūloma numatyti, kad vidutinė socialinio draudimo pensija sudaro ne mažiau kaip 50 procentų šalies vidutinio darbo užmokesčio (bruto).
 
Parlamentarų grupės vardu antradienį tokį projektą Seimui ketina pateikti Mišrios Seimo narių grupės narys Valentinas Bukauskas.
 
Tokio projekto rengimą paskatino skurdus pensinio amžiaus asmenų pragyvenimo lygis. „Susimokėjus komunalinius mokėjimus, už elektros energiją, ryšio ir kitas paslaugas pensininkams lieka menka lėšų suma pragyvenimui. Todėl ir rikiuojasi pensininkai parduotuvėse prie pasenusių, atpigintų maisto produktų. Apie teatrus, koncertus, turistines kelionės dauguma jų gali tik svajoti“,  sako projektą parengę Seimo nariai.
 
Nors numatyta pensijas indeksuoti, tačiau, jų nuomone, tai problemos nesprendžia, nes esamą, pakankamai mažą pensijos dydį indeksavus, jis vis vien bus mažas ir šioje srityje pažangos nepasieksime.
 
„Pirmiausia reikia nustatyti normalų pensijos dydį, iš kurio galima pragyventi, o tik po to jį indeksuoti. Todėl tikslinga vidutinį pensijos dydį susieti su vidutiniu darbo užmokesčiu“,  sako V. Bukauskas.
 
Jo duomenimis, pavyzdžiui, Prancūzijoje vidutinė pensija siekia apie 1000 eurų, Norvegijoje  1809 eurus, Anglijoje  1718 eurų, Suomijoje  1500 eurų.
 
Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, vidutinės pensijos dydis nėra susietas su vidutiniu šalies darbo užmokesčiu.
 
Siūloma, kad įstatymo pataisa įsigaliotų 2020 m. sausio 1 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.22; 01:30

Reaguodami į smurtinius „geltonųjų liemenių“ protestus, išpuolių pavojų ir savižudybes, tūkstančiai Prancūzijos policininkų trečiadienį Paryžiuje išėjo į gatves, reikalaudami geresnių darbo sąlygų.
 
Pareigūnus į mitingą pirmą kartą nuo 2001-ųjų sukvietė visos didžiosios policijos profsąjungos. Protesto eitynės buvo nukreiptos ir prieš planuojamą vyriausybės pensijų reformą.
 
Organizatorių duomenimis, prie protesto prisijungė 22 000 policininkų.
 
„Mes esame čia, kad kovotume už savo darbo sąlygas ir pagerbtume savo kolegas, pasitraukusius iš gyvenimo“, – sakė 24 metų pareigūnas iš Paryžiaus.
 
Nuo metų pradžios nusižudė 50 prancūzų policininkų, tai yra daugiau nei per visus praėjusius metus. Į tai reaguodama, vyriausybė balandžio pabaigoje įkūrė naują prevencijos dalinį.
 
Prancūzijos policijai tenka labai didelis krūvis. Nuo 2015 metų šalyje islamistai surengė seriją išpuolių, per kuriuos žuvo daugiau kaip 240 žmonių.
 
Nuo praėjusio rudens didėjo spaudimas dėl smurto per „geltonųjų liemenių“ protestus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.03; 02:00

Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.

Skurdo rizikos lygis 2017 m. šalyje siekė 22,9 proc., remdamasis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, praneša Lietuvos statistikos departamentas.

Palyginti su 2016 m., jis padidėjo 1 procentiniu punktu. 2017 m. apie 650 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos.

Disponuojamąsias pajamas, mažesnes už skurdo rizikos ribą, mieste gavo 17,3 proc. gyventojų (penkiuose didžiuosiuose miestuose – 11,7 proc., kituose miestuose – 26,1 proc.), kaime – 34,4 proc. Skurdo rizikos lygis mieste, palyginti su 2016 m., padidėjo 1,7 procentinio punkto (penkiuose didžiuosiuose miestuose padidėjo 0,1 procentinio punkto, kituose miestuose – 4,3 procentinio punkto), o kaime – sumažėjo 0,4 procentinio punkto.

Skurdo rizikos riba 2017 m. buvo 307 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 644 eurai – šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų ir dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Palyginti su 2016 m., dėl gyventojų disponuojamųjų pajamų didėjimo skurdo rizikos riba padidėjo 8,9 proc.

Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2017 m. jis sudarė 33,4 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 5,7 procentinio punkto. Padidėjimą lėmė išaugusių darbo pajamų nulemtas skurdo rizikos ribos padidėjimas ir santykinai mažesnis senatvės pensijų augimas. Vidutinė senatvės pensija pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) buvo 255,3 euro ir sudarė 83,2 proc. skurdo rizikos ribos. Vidutinė senatvės pensija jau kelerius metus yra mažesnė už skurdo rizikos ribą ir šis skirtumas kasmet didėja. Vieni gyvenantys senatvės pensininkai, gaunantys vidutinę ar šiek tiek didesnę už vidutinę senatvės pensiją ir neturintys kitų pajamų, atsiduria žemiau skurdo rizikos ribos.

Vaikų iki 18 m. amžiaus skurdo rizikos lygis, palyginti su ankstesniais metais, padidėjo 0,1 procentinio punkto ir 2017 m. siekė 25,7 proc., 18-64 metų amžiaus asmenų – sumažėjo 0,3 procentinio punkto ir siekė 18,8 proc. Mažėjimui įtakos turėjo išaugęs darbo užmokestis, sumažėjęs nedarbas ir minimalios mėnesinės algos padidinimas. Pajamų tyrimo laikotarpiu (2016 m.) socialinės apsaugos išlaidos šeimai ir vaikams padidėjo 6,5 proc., vidutinis mėnesinis neto darbo užmokestis – 8,7 proc., o minimalios mėnesinės algos padidinimas nuo sausio 1 d. ir liepos 1 d. nulėmė jos vidutinio metinio dydžio padidėjimą 16,8 proc. Iš minimalios algos atėmus pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmokas, disponuojamosios pajamos, neturint pajamų iš kitų šaltinių, būtų lygios skurdo rizikos ribai.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Namų ūkiuose su vaikais skurdo rizikos lygis 2017 m. siekė 21,2 proc. ir, palyginti su 2016 m., padidėjo 0,2 procentinio punkto. Namų ūkiuose be vaikų skurdo rizikos lygis per metus padidėjo 1,6 procentinio punkto ir 2017 m. sudarė 24,5 proc. Pagal namų ūkio sudėtį atsidurti skurde dažniausiai rizikavo asmenys, gyvenantys namų ūkiuose, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo ir išlaikomi vaikai (skurdo rizikos lygis – 48,4 proc.) ir vieni gyvenantys asmenys (47,9 proc.).

Tarp dirbančių asmenų žemiau skurdo rizikos ribos buvo 8,5 proc., tarp bedarbių – 61,5 proc., tarp senatvės pensininkų – 36,7 proc. Dirbančių asmenų skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., nepasikeitė, bedarbių asmenų – padidėjo 1 procentiniu punktu, o senatvės pensininkų – padidėjo 6,1 procentinio punkto.

Skurdo rizikos lygio iki socialinių išmokų ir po jų skirtumas rodo, kokią įtaką skurdo rizikos mažinimui turi socialinės išmokos. Iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų iki 29,8 proc. Palyginti su ankstesniais metais, socialinių išmokų įtaka skurdo rizikos lygiui padidėjo, o prieš kelerius metus buvo stebimas mažėjimas. Socialinės išmokos didžiausią įtaką turėjo namų ūkių su vaikais skurdo rizikos lygiui: atėmus socialines išmokas, šiuose namų ūkiuose skurdo rizikos lygis 2017 m. padidėtų nuo 21,2 iki 31,3 proc., vaikų iki 18 metų amžiaus – nuo 25,7 iki 37,3 proc.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Lietuvoje skurdo rizikos lygis 2017 m. buvo didžiausias tarp Baltijos šalių. Estijoje skurdo rizikos lygis, palyginti su 2016 m., sumažėjo 0,7 procentinio punkto, Latvijoje – padidėjo 0,3 procentinio punkto. Visose Baltijos šalyse padidėjo 65 metų amžiaus ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis.

Duomenys apie gyventojų pajamas ir gyvenimo sąlygas surinkti 2017 m. vasario-gegužės mėnesiais atlikus pajamų ir gyvenimo sąlygų tyrimą ir apklausus 4 944 namų ūkius, atrinktus atsitiktinės imties būdu, naudojantis Gyventojų registru. Duomenims apie pajamas rinkti papildomai buvo naudojami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenys.

Skurdo rizikos rodikliai skaičiuojami, remiantis prieš tai buvusių metų pajamomis (2017 m. skurdo rizikos rodikliams skaičiuoti naudojami duomenys apie pajamas, gautas 2016 m.).

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.14; 05:00

Prof. Boguslavas Gruževskis. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu nekeisime procesų, kurie Lietuvoje susiformavo iki 2018 metų, po 3-4 metų susidursime su labai rimtomis problemomis darbo rinkoje ir socialinės apsaugos sistemoje, ketvirtadienį demografijos forume sakė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas profesorius Boguslavas Gruževskis.

„Problema ta, kad 2022-2026 metais į pensiją išeis apie 210 tūkst. gyventojų, o naujai į darbo rinką ateis tik apie 100 tūkst. jaunų darbuotojų. Prarasime mokesčių mokėjų, o gaunančiųjų pensijas skaičius labai stipriai išaugs. Tokia tendencija tęsis dešimt metų ir taps milžinišku iššūkiu. Per minėtą laikotarpį net galime tapti viena seniausių visuomenių pasaulyje”, – remdamasis Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, prognozavo prof. B. Gruževskis.

Pasak kalbėtojo, problema rimta, bet ne beviltiška – reikalingos atsakingos, radikalios ir solidarios priemonės.

Darbo rinkos tyrimų instituto vadovo nuomone, demografinės situacijos stabilizavimą ir bendro gyventojų skaičiaus augimą visų pirma teigiamai paveiktų emigracijos mažinimas.

„Jau šiandien visai pagrįstai galime kalbėti apie demografinės situacijos stabilizavimą, gyventojų skaičiaus augimą Lietuvoje, ir tai matome Vyriausybės strategijoje. Labai primityvų scenarijų galima pasakyti ir dabar. Jeigu sumažintume pagrindinę problemą – mūsų gyventojų išvykimą, emigraciją ir pavyktų stabilizuoti jos intensyvumą, sumažinti jį iki minus 15 tūkst. per metus, be to, pasiekti iki 35-40 tūkst. (iš jų 50 proc. reemigracija) atvykstančių gyventi į Lietuvą skaičių, gyventojų struktūrai, kultūriniams ir visiems kitiems procesams didesnės įtakos nepatirtume, gautume gyventojų prieaugį, kuris leistų 2025 metais planuoti 3 mln. gyventojų Lietuvoje”, – matematinę projekciją pateikė prof. B. Gruževskis.

Kaip pabrėžė Darbo rinkos tyrimų instituto vadovas, prioritetai, kad būtų galima to pasiekti, – ne socialinės ir sveikatos apsaugos, bet ekonomikos srityje.

„Pokyčių pagrindas – šalies investicinio patrauklumo didinimas, todėl labai svarbi Finansų, Ūkio ir Užsienio reikalų ministerijų atsakomybė. Ypač pastarosios ambasadų, didinant užsienio investicijų pritraukimą į Lietuvą. Antras prioritetas – paskatų gyventi ir dirbti Lietuvoje stiprinimas, trečias – šeimai palankios aplinkos plėtojamas ir ketvirtas, bet ne paskutinis pagal svarbą, – orios senatvės užtikrinimas”, – sakė prof. B. Gruževskis.

Kaip skelbė ELTA, Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre ketvirtadienį rengiamas demografijos forumas „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?“, kuriame pristatoma šalies demografijos strategija ir rengiamas veiksmų planas opiausioms Lietuvos demografinėms problemoms spręsti.

Seimui priėmus demografijos strategiją, parengtos konkrečios priemonės, kad tėvai lengviau galėtų derinti darbą ir šeimos pareigas, daug dėmesio skirta grįžtantiems iš emigracijos, kad būtų lengviau iš naujo integruotis Lietuvoje, išskirti vyresni žmonės, kurių gerovei strategijos priemonių plane skirta nemažai konkrečių priemonių.

ELTA primena, kad preliminarų Demografijos, migracijos ir integracijos 2018-2030 metų strategijos įgyvendinimo planą rengė valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos.

Savo idėjas piliečiai galėjo išreikšti balandžio-gegužės mėnesiais, viešojoje konsultacijoje užpildydami anketą E.pilietis portale. Jos rezultatai paskelbti Lietuvos demografijos forume „Ar vėl tapsime 3 milijonų šalimi?”

Forumas skirtas su visuomene aptarti situaciją bei dar kartą pakviesti diskusijų, po kurių bus atnaujinamas Vyriausybės parengtas priemonių planas Demografijos, migracijos ir integracijos strategijai įgyvendinti.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.06.21; 12:00

Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Vyriausybės pristatytos struktūrinės reformos visų pirma pasitarnaus verslui. Taip interviu Eltai teigė Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas Romas Lazutka.

„Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimui mažinti. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“, – sakė profesorius.

Kaip pabrėžė prof. R. Lazutka, orientacija į konkurencingumo didinimą piginant darbo jėgą nėra gerai, nes mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris yra atsiliekantis.

Kaip pirmadienį pristatydamas reformas sakė Premjeras Saulius Skvernelis, į Vyriausybės inicijuojamas struktūrines reformas bus investuota 600 mln. eurų, dalis jų – ES fondų lėšos.

– Profesoriau, kokie Jūsų įspūdžiai po pristatymo?

– Džiaugiuosi, kad bent jau švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos srityse įvardytos problemos, ir Premjeras pripažįsta, kad jų yra. Tai labai gerai, nes rinkimų laikotarpis pasibaigęs ir pati Vyriausybė atsakinga už sprendimus.

Dar gerai, kad, kaip sakė Premjeras, siūlymai bus svarstomi visuomenėje ir specialistų.

Akivaizdu, kad mokesčių ir pensijų srityje užsimota daryti reformas, o dėl turinio reikia šnekėti atskirai.

– Kaip vertinate siūlymus mažinti nepamokestinamąjį pajamų dydį ir, sujungus darbdavio ir darbuotojo mokesčius, 2 proc. mažinti įmokas „Sodrai“ ir kitus?

– Labai apibendrintai sakyčiau, kad tai skirta verslui, kaip kad sakė finansų ministras, – šalies konkurencingumui didinti ir darbo jėgos apmokestinimo mažinimui. Tai reiškia, kad tikslas – sudaryti geresnes sąlygas verslui ir atpiginti darbo jėgą. Tam didinamas ir neapmokestinamasis pajamų minimumas, ir mažinama įmoka „Sodrai“.

– Kodėl tai nėra geras sprendimas?

– Konkurencingumas yra gerai, bet ne pigios darbo jėgos sąskaita todėl, kad mažinant darbo jėgos apmokestinimą mažinamas ir viešojo sektoriaus augimas, kuris ne tik mano požiūriu yra atsiliekantis.

Visos mokesčių sistemos prioritetas turėtų būti surinkti daugiau lėšų, kad būtų galima adekvačiai finansuoti viešąjį sektorių.

Vyriausybės orientacija šiuo požiūriu nėra gera. Mažesni mokesčiai dėl gerokai didinamo neapmokestinamojo pajamų minimo reiškia, kad valstybės biudžetas turės mažiau pajamų ir, tarkim, švietimas, sveikatos apsauga, ir toliau nebus pakankamai finansuojama.

Ir dabar dalį sveikatos priežiūros paslaugų žmonės finansuoja iš privačių lėšų, kas trečiam vaikui samdomi korepetitoriai. Tai – lygiagretė šešėlinė švietimo ekonomika, kaip pavadino Valstybės kontrolė.

Bendra orientacija ne didinti valstybės pajamas ir stiprinti viešąjį sektorių daugiau jį finansuojant, o atpiginti darbo jėgą, kad verslui būtų lengviau – nėra gerai.

Kitas dalykas, kodėl aš sakau, kad Vyriausybės siūlymai orientuoti verslo naudai – antros pakopos pensijų sistemos reforma. Tai yra fondų aprūpinimas klientais, nes yra numatyta, kad kiekvienas automatiškai bus įrašytas į pensijų fondus ir pats turės atsisakyti jų, jei nenorės, netingės, jei supras, pastebės ar ras laiko.

Kita vertus, numatytas grįžimas į „Sodrą“, kas mažai sukaupė antrojoje pakopoje su savo lėšomis. Tai gerai, bet žmonės jau bus sumokėję savo komisinius.

Tarkim, žmogus mokėjo 20-30 metų pensijų fondams – komisinius, jie gauna iš to pelną, o paskui, kai pamato, kad žmogus mažai sukaupė ir jo pensija bus maža, jis grįžta į „Sodrą“ ir tada jam už tuos pinigus didinama „Sodros“ pensija, bet komisiniai tai nuplaukia.

Kalbant apie pensijų kaupimą, naudojamas Lotynų Amerikos-Rytų Europos modelis, nesiorientuojant pereiti į vakarietišką pensijų kaupimo sistemą. Tai irgi minusas.

Taip pat yra su „Sodros“ „lubomis“. Kadangi didžioji įmokos dalis yra darbdavio, įvedant „lubas” laimi darbdavys. Jei tiems, kurių algos viršija „Sodros“ „lubas” įvedamas progresinis pajamų mokesčiui tarifas, vėlgi, atrodo, lėšos paliekamos darbdaviui, o darbuotojui – našta.

„Sodros“ įmokos tarifą mažinant 2 proc., ji praranda pajamas. Dėl „Sodros“ lubų taip pat prarandamos pajamos. Ką dėl to pasakys pensininkai?

Socialinės apsaugos ir darbo ministras priminė, kad 30 proc. pensininkų yra skurde. Turint tai omenyje, „Sodros“ pajamų mažinimas man absoliučiai nesuprantamas. Kaip galima mažinti „Sodros“ įmokas ir apskritai „Sodros“ pajamas, kai tiek pensininkų skursta, o gaunantys kiek didesnes pensijas vis viena gyvena iš labai kuklių pensijų, juolab „Sodros“ ateitis nėra labai šviesi dėl demografinės situacijos šalyje.

– Kokia būtų išeitis?

– Reikėtų išlaikyti lėšas „Sodrai“, net jeigu dabar ekonominė situacija labai gera, auga algos, didėja „Sodros“ įplaukos. Taip ilgą laiką nesitęs, nes tas didėjimas – ir infliacinis todėl, kad infliacija nemaža.

Tai reiškia, kad reikėtų kaupti „Sodrai“ rezervą, kuris pradėtas kaupti. Vietoje įmokų mažinimo, mano supratimu, reikėtų ruoštis sunkesniems laikams, o dalį lėšų skirti „Sodros“ pensijų platesniam didinimui, nes tai yra problema.

– Kaip Vyriausybės pristatyti siūlymai pasitarnaus socialiniam teisingumui, kuris įvardijamas kaip viena aktualiausių problemų?

– Aš nematau kaip. Daug kartų buvo kalbėta ir Vyriausybė imasi žingsnio mažinti darbo vietų apmokestinimą. Bet kai mažinamas darbo jėgos apmokestinimas, reikia turėti omenyje, kad „Sodra“ gauna mažiau lėšų, o žmonės, kurie dirba, iš valstybės biudžeto ir „Sodros“ negaus adekvačių paslaugų.

Dėl neapmokestinamojo minimumo didinimo ir „Sodros“ įmokų tarifo mažinimo biudžetas ir „Sodra“ gaus mažiau pajamų, ir žmonės, kurie į rankas gaus daugiau pinigų, turės daugiau mokėti, išleisti savo lėšų už tai, ką paprastai valstybė apmoka.

Mes žinome, kad kai nepakanka to, ką valstybė moka, žmonės vietoje valstybinės poliklinikos eina į privačią, nes negali ar nenori ilgiau laukti. Arba negali pasikliauti vaikų mokymu ir samdo jiems mokytojus privačiai, po pamokų. Darbo jėgos apmokestinimas mažinamas, bet papildomai lėšų iš šalies tai nenumatoma.

Lietuvoje patys turtingiausi pajamas daugiausia gauna ne iš darbo užmokesčio, o iš kitų pajamų. Apie turtingiausių žmonių pajamų apmokestinimą Vyriausybė visiškai nekalba. Tuo tarpu dirbantys žmonės, kuriems mažėja darbo užmokesčio mokesčių našta, praras galimybes vartoti viešojo sektoriaus paslaugas, kurias reikia plėsti. Šaltinio joms plėsti Vyriausybė nepristatė. Ir tai reiškia, kad tų pačių žmonių sąskaita teks daugiau mokėti iš algos, kuri lieka po mokesčių.

***

Kaip skelbė ELTA, vidutinis atlyginimas per mėnesį dėl mokesčių reformos kitąmet paaugs apie 50 eurų, žada Vyriausybė. Tuo pačiu ji tikina, kad didės mokesčių progresyvumas.

„Kitais metais vidutinis darbo užmokestis turėtų augti apie 50 eurų, tą pokytį turėtų pajusti apie 1 mln. dirbančiųjų“, – Vyriausybės reformų pristatyme pirmadienį sakė Premjeras S. Skvernelis.

Pagal Vyriausybės siūlomą mokesčių reformą, neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, jį nuosekliai didinant. Taip pat ketinama sujungti darbdavio ir darbuotojų mokesčius.

„Bus nuosekliai didinamas NPD, jo taikymas bus išplėstas iki 2,5 vidutinio darbo užmokesčio, papildomai mažės 2 proc. „Sodros“ tarifas“, – teigė finansų ministras Vilius Šapoka.

Dėl mokesčių pertvarkos vidutinis atlyginimas kitąmet turėtų „į rankas“ padidėti 47 eurais, uždirbantieji daugiau – 1,7 VDU – į rankas gaus 55 eurais daugiau.

Taip pat planuojama socialinio draudimo įmokos tarifą sumažinti 2 proc. punktais. Anot Vyriausybės, mokesčių našta per trejus metus vidutinę algą gaunantiems asmenims sumažės 5,1 proc. punkto, uždirbantiems 1,7 VDU – 3,4 proc. punkto. Anot Ministrų kabineto, reformą pajaus 1 mln. dirbančiųjų.

Sujungus darbuotojo ir darbdavio socialinio draudimo įmokas, bus perskaičiuoti darbo jėgos mokesčių tarifai. Po reformos darbuotojo socialinio draudimo ir privalomo sveikatos draudimo tarifas sieks 18,5 proc., darbdavio – 1,24 proc., gyventojo pajamų mokesčio tarifas būtų 21 proc.

Be to, ketinama įvesti progresinius mokesčius uždirbantiems daugiausiai. Jie mokėtų 25 proc. GPM, tačiau šis būtų susietas su „Sodros“ lubomis. Taigi aukštesnį GPM mokėtų tie, kuriems būtų taikomos „Sodros“ įmokų lubos. 2019 metais pagal Vyriausybės siūlymą tai turėtų būti taikoma 120 VDU per metus uždirbantiems darbuotojams (uždirbantiems apie 8,8 tūkst. eurų per mėnesį), 2020 metais – 84 VDU (apie 6,1 tūkst. eurų per mėnesį), o 2021 metais – 60 VDU (apie 4,4 tūkst. eurų per mėnesį).

Taip pat ketinama plėsti gyvenamojo būsto apmokestinimą. Pagal Vyriausybės siūlymą, neapmokestinamas būtų pagrindinis asmens gyvenamasis būstas, sakė V. Šapoka.

Anot Vyriausybės, kitąmet investicijos į mokesčių reformą sieks 173 mln. eurų.

Informacijos šaltinis – ELTA (Ieva Urbonaitė – Vainienė). 

2018.04.17; 05:45

Algimantas Rusteika, šio komentaro autorius

Juk matėt, kaip išsigąsta neradę prie kasos kortelės, kaip drebančiais, senatvės dėmių tartum tigro kailis išmargintais pirštais knisa nutrintą piniginę, vartant akis visai eilei normalių, pozityvių jaunuolių su spalvotais švarkeliais ir nusmukusiais klynais, ir visi vežimai, kupini ekologiškos žolės ir vakarinio krepšinio alaus su palengvėjimu atsidūsta, kai jie iškrypuoja su savo vakare, prieš darbo galą nupigintu batonu ir akcijinėm kruopom.

Šiai valstybei esi amžina problema, vis galvok, kaip tave išsaugot nuo ligų ir apsaugot nuo tėvų, išmokyt, kai mokyklų vis mažiau ir kad galvotum, ką reikia ir balsuotum kaip reikia, ir kad laiku sumokėtum viską ir nepabėgtum, o paskui baisiai oriai džiaugtumeis senatve, o dar tave gydyk, nors jūsų kaip tarakonų, o ligoninių vis mažėja, ir dar reiks jums mokėti, kad turėtumėt, ką mokėti ir visi uždirbtume, vienas vargas, kol išmokėjimai baigiasi.

Pensija yra vaivorykštė, kurios niekada neprieisi. Jos lauksi dvidešimt metų, o po dvidešimties sužinosi, kad ji ateis po dešimties, o po dešimties dar penkis palauksi, tada dar po pusantrų ir poros savaičių gausi tokią, už kurią galėsi numirt iš bado po pusmečio, o numirsi po metų ir visi stebėsis, koks kietas senukas buvo.

O dabar darysim pensijų reformą. Sumažinsim įmokas į fondus, nes iš jų nieko vis tiek gero, kas, kad valstybė sugundė ir sakė, kad bus labai gerai ir kelnes nusimovėt ir ėmė skaudėti, kas, kad žmonės mokėjo šitiek metų, bet vis tiek nieko gero, grynas nuostolis, tai dabar arba grįžkit sodron, arba mokėkit patys daugiau ten, kur vis tiek nieko gero, mes ten nebemokėsim, juk ten nieko gero.

Ir iš to sutaupysim 186 milijonus, kuriuos išdalinsim visiems po 20 euriukų per mėnesį ir visi busit žiauriai laimingi, ir galėsim pasakyt, kad padidinom, tai bus tas vienas kartas, kai galėsim neduoti ką pažadėję vieniems ir padalinti kitiems, bet kas šitos valstybės pažadus atsimena, juk ten buvom ne mes.

Mes tik vaikai, išsidalinę taupyklę juodai dienai, o kai paaiškės, kad taip nereikėjo ir nieko neišėjo, o tik po kelių metų dar didesnis blogumas, tai ir vėl būsim nebe mes, ir liksit tik jūs, kurie vis tiek nieko neatsimenat, o ir tų didelė dalis užsilenksit ir mažiau bus gavėjų, nėra pensininko – nėra problemos.

Pensininkai klausia valdžios, kur dingo jų pensijos? Slaptai.lt nuotr.

Svarbu – dabar gausit tą savo dvidešimt ir pabūsim geri, o kitamet bus rinkimai ant nosies ir ne tas jums rūpės, ir jokių dar dvidešimt nebebus, ir vėl galvosim, iš ko atimti ir padalinti, ir nebebus jau iš ko, bet gal kaip nors, juk visada kaip nors būna, surasim jums dar kokį nors Pūką ir galėsit žiūrėt į areną su tigrais ir rodyti nykščius žemyn.

Tai kas, kad mokančiųjų vis mažiau, o senių vis naujos minios prie langelių, ir kaip beskaičiuotum, kasmet vienam seniui išeis vis po mažiau, galėsit kaupti toliau tuos eurus, kuriuos sėkmingai suvalgys infiliacija ir jei nebus bankrotų, gal atgausit ką pasidėję kaip į pagalvę ir davę uždirbti visiems, kas netingi, vis tiek apie tai net nekalbėsim, nes tas mums nesvarbu, mums svarbu duoti dabar po dvidešimt ir atsiskaitę, vis tiek viską užmiršit ir padėsit šaukštus.

Ir tie, kurie matys, kad jei visą gyvenimą arsi ir visiems mokėsi, kaip nenormalus, senatvėje gausi dešimt ar net tuos jūsų dvidešimt eurų daugiau už tą, kuris durnių voliojo ar šiaip ėmė pašalpas, tie juk užmirš norą būti solidarūs ar kaupti, ir nutars geriau dabar imti iš darbdavio juodais ir nesukti dėl nieko galvos, tai mes juos patys tokiais padarę labai gaudysim ir bausim, ir vaikysimės šešėlį, kuris kaip pensija ar vaivorykštė visada pabėga.

Pensininkų vargai Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Bet svarbiausia, visi turės darbo, linguos žilos pamokslininkų galvos per dėžę, vis eisit į naujus rinkimus su naujais pasiūlymais, kaip daugiau atimti ir dar teisingiau pasidalinti ir bus pasiektas šventas tikslas – nieko nedaryti ir nieko nekeisti, o tie seniai tai vis tiek greit užvers kanopas, kaip iki šiol kažkaip pragyveno, taip ir toliau nepasius.

Gerai įsižiūrėkit į tuos, kur vakare stypso prie nupigintų, į tas išblukusias akis, suprantančias viską, padėvalkių paltukus ir nušvitimą pamačius vaikus, ir kaip jie nueina į savo laiptines ir pradingsta, nes jų greit nebeliks, jų praktiškai visiems jau nebėra, dar šiek tiek vasarų ir mėnulio užtemimų, vienos kitos atostogos ir keliolika kalėdų – ir ateis jūsų eilė.

2017.12.20; 04:50

Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.

Premjeras ir valdantys politikai mielai giriasi, kad Lietuvos ūkis auga, atlyginimai kyla, pensijos didėja, nors apie didėjančią emigraciją ir degraduojančius regionus diskusijos vengia. Visi Lietuvos makroekonominiai rodikliai teigiami, tačiau Rytų Europoje Lietuva ne tik neatrodo kaip lyderė, bet žymiai arčiau autsaiderių.

Lietuvos augimas neįspūdingas

Visas Europos Sąjungos rytinis sparnas, ne tik Lietuva, jaučia ūkio augimą, kuris nulemtas bendro pasaulinio ūkio augimo, paklausos augimo Vakarų Europoje ir Europos centrinio banko veiklos bei vis plaukiančių ES investicijų iš Briuselio. Tai, ką matome Lietuvoje, – atlyginimų ir pensijų augimas, mažėjantis nedarbas ir didėjanti infliacija vyksta visoje Rytų Europoje, tačiau kitose šalyse ūkio augimas dar spartesnis, o štai infliacija mažesnė. Lietuva džiaugiasi 3,5 proc. BVP augimu, kai Latvija fiksavo per 6 proc. prieauglio, Rumunija net 9 proc. Tas pats vyksta su atlyginimų ir pensijų augimu. Lietuvoje politikai rodo į 60 papildomų eurų prie pensijos, tačiau vis tiek regione liekame su mažiausiomis pensijomis.

Artimiausiam laikotarpiui 2018–2020 m. Lietuvos bankas prognozuoja dar prastesnes ūkio augimo tendencijas. BVP prieauglis bus vos 2,9 ar net 2,4 proc. Tai reikš, kad kelti pensijas ir atlyginimus po 60 eurų ateityje nebus galimybių. Apskritai, toks mažas Lietuvos ekonomikos augimas rodo prastą Vyriausybės darbą ir labai mažą šalies valdžios ambiciją. Kitos šalys, tokios kaip Rumunija, stengiasi išnaudoti atsirandančias galimybes ir pakilti iš Europos autsaiderių, o Lietuva murkdosi smulkmenose. Ar išvis mes kada nors pasieksime strateginį tikslą džiaugtis Vokietijos ir Švedijos gerovės lygiu, jei net palankiausiomis sąlygomis, kuomet auga visi aplinkui, sugebame sugeneruoti vos juntamą ūkio pokytį.

Vyriausybė nesprendžia strateginių problemų

Vyriausybė vos pradėjusi darbą žadėjo esmines pertvarkas visose srityse. Iš tikrųjų aktyviai dirba pora ministrų, kurie tikrai verti pagyrų. Tai susisiekimo ministras Rokas Masiulis ir aplinkos ministras Kęstutis Navickas. Jie aktyviai siūlo ir inicijuoja pokyčius, tą mato ir visuomenė. Kiti ministrai profesionalai arba vangiai ir tyliai miega, arba dar ir vykdo abuojišką politiką. Teisingumo ministrė ne tik nesugebėjo nieko pasiūlyti, kad teismai nustotų metų metais vilkinti bylas, bet dar ir įsitraukė į personalijų skyrimą myliu-nemyliu principu. Sveikatos apsaugos ministras nesugeba priimti jokio racionaliai pasverto sprendimo, kuris spręstų rimtas sektoriaus problemas, bet mielai kapstosi smulkmenose.

Vyriausybė nesugeba pajudinti pamatinių Lietuvos ekonomikos problemų: investicijų trūkumo, regionų degradacijos ir milžiniškos emigracijos. Lietuvai pavyko pritraukti „Continental“. Tai tikrai puiki žinia ir atsakingi valstybės tarnautojai už tai verti medalio, bet tokių atvejų per mažai. Lietuva yra pritraukusi taip mažai investicijų, kad naujienų apie „continentalius“ reiktų bent po vieną per savaitę. Ir visgi kiek „Continental“ žada Lietuvoje sukurti darbo vietų? 1 tūkst. – tai džiugu, bet ekonomiškai spurtuojančioje Rumunijoje „Continental“ jau dirba 20 tūkst. darbininkų.

Pakėlus pensiją 60 eurų vis tiek išliekame su mažiausiomis regione, nes Lietuva pakankamai neišnaudojo savo galimybių, kai kitos Rytų Europos šalys išspaudė maksimumą. Vyriausybės pažadai apie esmines reformas blėsta, ryžtingos Premjero kalbos nutilo, o jis pats atrodo vis labiau pavargęs. Prabėgo metai, o Seimas taip ir nesusitelkia dideliems darbams, o vis giliau skęsta smulkmenose ir skandaluose. Panašu, kad 60 eurų tebuvo viskas, ką ši valdžia sugebėjo išspausti ir jokių ambicijų iki rinkimų nepamatysime.

2017.11.29; 03:00

Šioje apžvalgoje norėčiau pasidalinti mintimis apie karių socialines teorines ir praktines garantijas.

Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, daugelis patriotiškai nusiteikusių piliečių drąsiai stojo ginti laisvės iškovojimus prie TV bokšto ir Lietuvos AT (Aukščiausiosios Tarybos) dabartinio Seimo ir kitų svarbių valstybinių objektų. Tūkstančiai žmonių iš visos Lietuvos dieną ir naktį beginkliai budėjo ir savo kūnais dengė prieigas prie svarbiausių objektų. Taip formavosi šalies gynybinis branduolys, kurio pagrindu pradėjo kurtis savigynos būriai, vėliau AT nutarimu buvo įkurtas krašto apsaugos departamentas, nes krašto apsaugos  ministerijos įkurti dar neužteko drąsos. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje ką tik užgimusios demokratijos piliečiai drąsiai stojo ginti ne dėl atlygio ar apdovanojimų. Bandydami atsidėkoti savanoriams už jų auką, pasinaudota tarpukario Lietuvos savanorių skatinimo metodu skiriant jiems žemės. Dar daug kas mena, kiek triukšmo ir aistrų sukėlė skiriami žemės sklypai savanoriams. Principai ir idėjos atsidėkoti pirmiesiems savanoriams buvo paremti kilniais tikslais. Tačiau ten kur tik atidaroma ši „pandoros skrynelė“, ten prasideda bėdos ir įvairios žmogiškųjų interesų bei pagundų aistros.

Žinant, jog šiuolaikinėje Lietuvoje skirtinguose regionuose labai skiriasi žemės kainos, tai sukėlė pagrįstą savanorių pasipiktinimą. Šių dienų Lietuvos kaip valstybės vystymosi aktualijos man dažniausiai asocijuojasi tarpukario Lietuvos tarptautinių santykių, ekonomikos bei socialinių problemų kontekste. Lyginant Lietuvos tarpukario ir dabartinį vystymosi, istorinius laikotarpius, peršasi nemaloni išvada. Manau, tarpukario Lietuva pasiekė daugiau, ypatingai patriotiškai ugdant visuomenę. Šiomis tarpukario subrandintomis idėjomis ligi šiol vadovaujasi ir trečioji savanorių karta.

Sovietų agresoriai per daugiau kaip 50 metų visais įmanomais būdais bandė nuslopinti laisvės ir nepriklausomybės dvasią, tačiau jokia fizinė kančia nesugebėjo palaužti tautos dvasios. Manau, jog sovietų okupacija per penketą dešimtmečių Lietuvos visuomenei padarė didesnę moralinę žalą nei carinė Rusija per 123 metus. Sovietai sugebėjo per gana trumpą laikotarpį suformuoti civilizacijos naujadarą – „homosovietikus“. Daugelis nūdienos valstybių turėtų pavydėti tokios ideologinio visuomenės „auklėjimo“ sistemos, kokia buvo kurpiama Sovietų Sąjungoje.

Kiekvienas „homosovietikus“ buvo kryptingai auklėjamas nuo gimimo iki pat mirties, t. y. visą savo gyvenimą nebuvo paliekamas be tinkamos priežiūros. Tokioje aplinkoje galima suformuoti tokį žmogų, kokio reikia. Vienintelė aplinkybė, reikalinga sėkmingam šio proceso įgyvendinimui, yra žmogaus izoliacija nuo išorinio pasaulio, kuri gali padaryti neigiamą įtaką net „pažangiausiai“ pasaulėžiūrai. Tokia „geležine uždanga“ ir buvo atitvertas šis „rojus“.

Baltijos šalys šiai propagandai buvo atspariausios, kadangi vėliausiai buvo paverstos Sovietų Sąjungos „laimingos šeimos“ nariais. Skaudu ir  liūdna, kad  šiandien vis dar negalime drąsiai teigti esą atsikratę praeities „homosovietikus“ šešėlio. Galima viltis, kad, anot mitologijos, lietuviams kaip ir žydams, pakaks 40 -ties metų „klaidžioti“ po dykumas atsikratant „vergiškojo prado“, t.y. postsovietinio sindromo.

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad atsargos kariai buvo ir lieka patriotiškiausia visuomenės dalis. Tačiau ir ištvermingiausieji turi savo kantrybės ribas, nes jų skriaudikai yra tos pačios šalies piliečiai. Šiandien visuomenėje sklando paradoksalus sinonimas „patriotas lygu idiotui”.

Grynojo pragmatizmo aspektu šis sinonimas gal ir galėtų būti teisingas, bet trečiosios kartos savanoriams – tikrai ne. Ši karta su savo idealais jau greitai iškeliaus Anapilin. Ir, deja, – užmarštin. Norėtųsi, jog taip neįvyktų, bet mūsų atsakingi valstybės reikalų tvarkytojai beveik nieko nedaro, kad valstybės gynėjai būtų ir gerbiami, ir pajėgtų oriai gyventi. 2015 m. duomenimis, iš maždaug 3 tūkst. į atsargą išėjusių karių ir karininkų dirba tik trečdalis. Vidutinė kariškio valstybinė pensija Lietuvoje – 207,4 euro, tai sudaro maždaug 26 proc. jo tarnybos metu gauto darbo užmokesčio.

Nemaža dalis mano pažįstamų į atsargą išleistų karių, norėdami materialiai išlaikyti savo šeimą, įsidarbino tolimųjų reisų vairuotojais, nes susirasti sau patinkantį darbą sudėtinga. Manyčiau, jog Lietuvos kariuomenėje karių tarnybos laikas turėtų būti prailgintas, kad pensinio amžiaus skirtumas tarp karių ir civilių būtų kuo mažesnis.

Dar viena problema – karinių pensijų dydžio „stabilumas“. Nuo 2004 metų karinių pensijų dydis išliko „stabilus“, o nuo 2010 iki 2012 m. buvo net sumažintas. Norėdami solidarizuotis su visais Lietuvos senjorais, klausiame, kodėl kariškiams ir kitiems statutiniams pareigūnams iki šiol nėra kompensuotos nusavintos pensijos? Daug kalbama apie į atsargą išleistų kariškių integraciją darbo rinkon, tačiau praktinės šių veiksmų  naudos, matyt, dar teks palaukti.

2015 m. birželio 25 d. Nr. XII-186 Lietuvos Seime priimtas naujas pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo įstatymas, numato naują pensijų skaičiavimo metodiką, tačiau jis yra naudingas tik naujai skiriamoms karių pensijoms. Tiems, kuriems jau paskirtos, perskaičiuojama nebus. Taigi, dar sykį, vyresnieji atsargos kariai lieka už „borto“. Sunku patikėti, tačiau peršasi mintis, jog mūsų šalyje apie žmogų galvojama tik kaip apie valstybės išteklių vartotoją, žodžiu, „nebūtų žmogaus, nebūtų problemos“.

Lietuvoje kariai savo profsąjungos neturi, todėl jų teisių dažniausiai niekas negina. Europos karių asociacijos „The European Organisation of Military Associations“ (EUROMIL) vadovybė ne kartą buvo atvykusi į Lietuvą su pasiūlymu prisijungti prie šios organizacijos, tačiau be valstybės paramos tą padaryti yra sudėtinga, o politinės valios vis nėra. Estija ir šioje srityje mus aplenkė, jų kariuomenė turi įkurtą organizaciją, ginančią tarnaujančių bei atsargos karių interesus. Keistoka, jog „lėtapėdžiai“ estai yra Pabaltijo šalių ekonominio, socialinio progreso lyderiai. Graudu ir skaudu matyti: konservatorių ir liberalų politikai, daugelį metų buvę prie valstybės valdymo vairo, nedarė to, ką dabar siūlo daryti kitiems būdami opozicijoje.

Tai vadinama pigiu politikavimu bei norėjimu pademonstruoti, jog „domisi“ karių socialinėmis problemomis. Turiu vilties, jog naujai išrinktas Seimas ir vyriausybė pagaliau imsis kardinaliai šalinti karių socialines problemas, nes būtina išlaikyti Lietuvos kariuomenės dvasinę stiprybę bei ryžtą ginant savo ir NATO šalių piliečius nuo pavojų.

Nepamirškime, kol žmogus gyvas, tol turi ir poreikių, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtų.

2017.05.22; 05:29                 

Vyriausybė nepraleidžia progos pasigirti, kad didina pensijas. Suprantama, kad žmonės, ypač senyvo amžiaus, vos galą su galu suduriantys, visada dėkingi, kai jiems kažkas papildomai duoda bent vieną eurą.

Žinoma, vidutinis pensijų padidinimas 7€ kitais metais yra į pliusą, o ne į minusą.

Continue reading „R. J. Dagys: ar dėkosime Vyriausybei už tai, kad pensijos bus pakeltos 16 kartų mažiau nei turėjo būti pakeltos?”

siimonyt

Sei­me pri­sta­ty­da­ma 2013-ųjų me­tų biu­dže­to pro­jek­tą, fi­nan­sų mi­nist­rė In­gri­da Ši­mo­ny­tė at­sklei­dė kai ku­rias vals­ty­bės fi­nan­sų de­ta­les.

Ji sa­kė, kad eko­no­mi­nes pro­ble­mas spręs­ti dau­giau in­ves­tuo­da­mos ga­li vals­ty­bės, ku­rios sko­li­na­si už la­bai ma­žas pa­lū­ka­nas. Lie­tu­va to­kios ga­li­my­bės ne­tu­ri ir to­dėl jos in­ves­ta­vi­mo ga­li­my­bės yra tik to­kios, ko­kias lei­džia iš Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) gau­na­ma pa­ra­ma. Jei­gu Lie­tu­va pra­dės sko­lin­tis dau­giau ne­gu da­bar, grei­tai ne­tu­rės ga­li­my­bės sko­lin­tis net­gi už tas pa­lū­ka­nų nor­mas, ku­rias „mums pa­vy­ko pa­siek­ti per ket­ve­rius me­tus kru­vi­no dar­bo, ma­ži­nant tas pa­lū­ka­nas, ku­rios bu­vo 2009 me­tais“.

Continue reading „Ingrida Ši­mo­ny­tė – apie sko­li­ni­mą­si ir MMA”

valdis-dombrovskis

Krizės apimtose euro zonos valstybėse sumažinus algas ir pensijas, būtina sumažinti atlyginimus ir Briuselio valdininkams, – taip mano Latvijos ministras pirmininkams Valdis Dombrovskis.

Skolų krizės laikais euro zonoje būtina sumažinti ir išlaidas Europos Sąjungos aparatui, – tokia Latvijos ministro pirmininko Valdžio Dombrovskio nuomonė. „Sunku paaiškinti krizės apimtų šalių piliečiams, kodėl jų pensijos mažinamos, o atlyginimai Briuselyje ir toliau auga“, – pareiškė Latvijos politikas interviu vokiečių portalui bild.de. Todėl, anot V.Dombrovskio, būtina sumažinti darbo užmokesčius ES valdininkams.

Continue reading „Latvija ragina sumažinti Europos valdininkų algas”

« 2 2 »

Čia tas atvejis, kai žurnalistui apie mitingą nereikia nieko rašyti. Visas tekstas nuotraukose. Žiūrėkite, skaitykite ir dėkitės į galvą: tie, kurie negalėjote arba nenorėjote natūroje pamatyti gražaus reginio, kurie lindėjote namie. Gal per daug stipriai pasakyta, bet taip buvo pasakyta, dalyvaujant Tautiškos giesmės autoriui Vincui Kudirkai. Jis, man regis, liko patenkintas.

Turbūt šventvagiška sakyti, kad reginys buvo gražus. Oranžinės, raudonos, baltos, geltonos vėliavos, spalvingi demonstrantų drabužiai – ir plakatai, transparantai, šūkiai… Ir dūdos, būgnų tratėjimas, ir “duonos”, “darbo” reikalavimas balsu, kad net ausyse spengia… Žmonės susirinko genami nevilties, o aš grožiuosi spalvingomis vėliavomis! Ne vien tuo grožiuosi.

Man patinka, kad daromės piliečiai, kurių buvo pilnas Gedimino prospektas – nuo Seimo iki Vyriausybės. Iš visos Lietuvos. Ir tie, kurie tuo metu stovėjo, ėjo šaligatviais – ne visi buvo abejingi, pritarė ir tekstams, ir žodžiams. Jie gal dar bijojo eiti gatve, bijojo prarasti ir tą, ką dar turi: darbą, duonos. Gal kitą kartą ir jie nulips nuo šaligatvio.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šį kartą buvo keliami iš esmės tik ekonominiai reikalavimai. O bėdų turime žymiai daugiau. Trūksta ne tik darbo ir duonos: ir pagarbos, dėmesio tautai, jos kultūrai ir kalbai. Mačiau kelis plakatus, dėkojančius parlamentarui tautininkui Gintarui Songailai, mačiau kelis pažįstamus žmones, kuriems šios vertybės labai svarbios, bet apie tai kalbų nebuvo. Kai kalbėjo minėtas Seimo narys, gerai nesupratau – minia jam pritaria ar nelabai, kai dūdavo, plojo… Gal nelabai žino, ką jis veikia Seime, kokias vertybes gina?

Algirdui Butkevičiui demonstrantai plojo žymiai entuziastingiau. Ir man dėl to neramu. Neramu matant, kas dabar dedasi už Vinco Kudirkos nugaros, bet aš bijau ir ateities, kitų metų, kai į valdžią gali ateiti dar daugiau žmonių, kuriems mes, – demonstrantai, ubagai ir pensininkai, – dar mažiau rūpėsim, kurie abejingi lietuvių tautai, jos kultūrai. Dėl to, kas dabar dedasi, ne Andrius Kubilius kalčiausias. Kaltas, bet ne kalčiausias. Suprantu, jeigu tokius žodžius būčiau ištaręs prie Vinco Kudirkos paminklo, būčiau buvęs nušvilptas.

Tą patį vakarą, grįžęs nano, televizijos ekrane mačiau man nerimą keliančius vaizdus: kaip Arūno Valinsko juokdariai jungiasi su tais, kuriems nei ubagai, nei pensininkai nerūpi, kurie labiausiai bijo, kad jų vilos, lėktuvai, jachtos ir “ferariai” nenukentėtų. O juk valinskams salėse ir ubagai, ir pensininkai ploja! 

Vytauto Visocko nuotr.

2011.12.11   

vytautas_visockas-portretas

Aš taip ir maniau: pensinikų  jie nepasigailės, nenuskriaustų nepaliks. Savaitgalį buvau susitikęs su giminėmis. Šnekučiuojantis nuolat grįždavome prie hamletiško klausimo: pensijas atstatys ar neatstatys?

Sakiau ir dabar sakau: ką besakytų kubiliai ir šimonytės, iki paskutinio momento jais netikėkime. Apgaus, kaip ne kartą apgavo. Pameluos, kaip ne kartą pamelavo.

Iki gruodžio pabaigos dar daug laiko, dar jie ne kartą svarstys, ką čia padarius, kad turtuoliai liktų nenuskriausti, o pensininkai nė nepajustų esą vėl apgauti. Juk melavo, kad pensijos nebus sumažintos, paskui – bus sumažintos tik  vidutiniškai 5 procentais. Sumažintos žymiai daugiau. Ir dabar pameluos, kad atstatys 50 procentų, kad kitus “procentus” gal atgausime kitų metų antroje pusėje.

Continue reading „Susidorojimas su “pensininkų klanu””

video_cip

Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas dr. Algimantas Matulevičius mano, kad valdantieji ciniškai pasityčiojo iš mūsų tėvų ir senelių, atsisakę jiems sugrąžinti neteisėtai sumažintas pensijas. TAF lyderis atvirai pasakoja, kaip tapo turtingu verslininku ir kodėl kai kurie jo kolegos, užsidirbę milijonus, labai greitai pinigus prarado. Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas taip pat svarsto, kuo Bronislovo Lubio veikla yra padoresnė, prasmingesnė ir gražesnė už “Maximos” verslą, kaip svieto perėjūnas Viktoras Uspaskichas sužlugdė smulkųjį ir vidutinįjį verslą, kodėl Rusijos “Gazpromui” buvo naudingas Ignalinos AE uždarymas, kodėl buvęs sostinės meras Artūras Zuokas kratosi „abonento” pravardės. Dr. A.Matulevičius pateikia savo versiją, kokių bausmių nusipelnė tie mūsų politikai, kurie už grašius užsieniečiams pardavė bankus ir laivų statyklas.

Continue reading „Ar įmanoma iš “Maximos” atsiimti tris milijardus litų?”

kumstis_01

Konservatoriai iškasė duobę pensininkams, kurie nesulauks 2012-ųjų. Panelė Šimonytė tikriausiai yra paskaičiavusi, kiek naudos valstybei atneš tie išeisiantieji iki ateinančių seimo rinkimų.

Nereikės ne tik atstatyti sumažintos pensijos – jos išvis nereikės tiems bėdžiams, kurie leido sau numirti nesulaukę ekonomikos pakilimo. Apie tai pastaruoju metu nekalbėjo nei pozicija, nei opozicija. Man regis, pozicija nesitikėjo, kad opozicija taip atkakliai ir energingai panaudos pensininkų kortą.

Ko gero, dabar gailisi labiausiai suveržę pensininkų diržus. Juk seną, bejėgį žmogų spardyti didelės jėgos ir drąsos nereikia, o iš šalies žiūrint – vaizdzelis nikoks. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera: 2012-ųjų vis dėlto sulaukę pensininkai jau žinos, už ką nereikia balsuoti.

Continue reading „Šalin rankas nuo pensininkų ir nuo Amerikos!”