Pelaniškių piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Kroatijos sostinėje Zagrebe, miesto centre veikiančioje AMZ galerijoje, trečiadienį atidaroma kilnojamoji Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „(Ne)matomi Lietuvos piliakalniai“.
 
Ši paroda sukurta 2020 metų Europos archeologijos festivaliui, kuris turėjo vykti Zagrebo archeologijos muziejuje. Festivalyje dalyvauti ir jame savo archeologinius tyrimus pristatyti planavo per 20 Europos šalių, tačiau tąkart to įgyvendinti nepavyko dėl COVID-19 pandemijos, sakoma Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.
 
„Mūsų pasirinkta tema buvo piliakalnių paslaptys: nors kadaise piliakalniai buvo kuriami kaip matomiausias elementas kraštovaizdyje ir šiandien yra vienas labiausiai atpažįstamų archeologinių objektų, būdingas beveik visai Europai, vis dėlto jie yra labai menkai tyrinėti, o jų tyrimai kartais atskleidžia visiškai nematomą, netikėtą medžiagą. Kaip antai atsitiko ir Gedimino kalno tyrimų metu, kai buvo atrasti sukilėlių kapai“, – sako projekto koordinatorė dr. Gabrielė Gudaitienė.
 
Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parodoje pristatomos Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologo Gyčio Grižo piliakalnių fotografijos, taip pat režisieriaus Audriaus Juzėno filmas apie 1863–1864 metų sukilimą ir netikėtą dvidešimties jo dalyvių, kurių kūnai po egzekucijos Lukiškių aikštėje buvo paslėpti ant Gedimino kalno, atradimo istoriją. Eksponuojamas ir visai Europai neregėtas radinys – vieno iš sukilėlių Eduardo Čaplinskio kalkėse įsispaudęs veido atspaudas, restauratorių išsaugotas padarius gipsinę veido išlieją. Vienoje iš salių taip pat pristatomos profesionalaus juvelyro-rekonstruktoriaus Evaldo Babensko pagamintos papuošalų replikos, iliustruojančios piliakalnių gyventojų palikimą, jų nešiotus daiktus.
 
„Nors Europos archeologijos festivalis buvo atidėtas, o vėliau ir apskritai atšauktas dėl pandemijos, tačiau Zagrebo archeologijos muziejus buvo suintriguotas parodos turiniu, todėl parodą nusprendėme eksponuoti, vos tik atsiras galimybė atverti muziejus Kroatijoje“, – Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime cituojama dr. G. Gudaitienė.
Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.
 
Lankytojams susidaryti įspūdį apie Lietuvos piliakalnius leidžia parodoje demonstruojama vaizdo medžiaga: Kernavės piliakalnių apgyvenimo viduramžiais vizualizacija, 1931 metais filmuoti Apuolės piliakalnių kasinėjimų vaizdai, specialiai parodai parengti Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų dr. Gedimino Petrausko ir Aušros Šmaižytės videopasakojimai apie piliakalnių tyrimus Lietuvoje.
 
Parodą remia Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos ambasada Kroatijoje. Parodos partneriai: Lietuvos archeologijos draugija ir Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato direkcija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.12; 10:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Prieš 2020 m. Seimo rinkimus ne viena partija savo programoje didelį dėmesį žadėjo skirti švietimui. Po rinkimų susiformavusi valdančioji koalicija paskelbė bendrą pareiškimą, kuris lyg ir patvirtino, jog naujoji vyriausybė iš tikrųjų rimtai žiūri į švietimo problemas ir imsis jų sprendimo.

Deja, karantinas pakoregavo daugelį vyriausybės planų, ir pirmoje vietoje kol kas – rūpesčiai dėl paties švietimo bei ugdymo proceso reguliavimo karantino sąlygomis. Tačiau atskrido ir žvali kregždutė, ant sparnų atnešusi naujos  istorijos programos pagrindinėms mokykloms projektą (toliau – Programa).

Sunku pasakyti, kuri programa iš pagrindinėje mokykloje dėstomų dalykų skubiausiai reikalinga peržiūros ir atnaujinimo, bet istorijos programa tikrai buvo aštriai kritikuojama ne vienus metus.

Kuo bloga buvo ligšiolinė istorijos programa?

Dar 2012 m. LR  Seime vyko konferencija, skirta tautos istorijai ir jos sklaidai. Jame pranešimą skaitė mano bendravardė ir kraštietė, istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pateikusi ir pastabų, ir konkrečių pasiūlymų.

Pedagogė pasigedo dėmesio baltų genčių istorijai. Jei Lietuvos istorijai teskiriama 40 proc. bendro valandų skaičiaus, tai baltų istorijai pagal programą  – vos kelios pamokos: „Septintoje klasėje – 5 pamokos iš 64 numatytų programoje. 2 pamokos iš 64 – aštuntoje klasėje. Kitose klasėse apie tai nekalbama, baltų istorija visai nedėstoma 11-12 klasėje. Programa numato tokią galimybę, tačiau egzamino programose baltų istorijos nėra, tad tikėtis, kad mokytojai patys dėstys apie baltus – puiku, bet neatsakinga“,-  sakė J. Litvinaitė.

Programa neteikė vilties, kad moksleiviai gerai išmoks ir mūsų kultūros istoriją. Mokytoja siūlė papildyti programas baltų ir lietuvių kultūros istorija, nes Lietuvos valstybės šaknys – baltai, jų unikali kultūra, ir jei išlikusios dvi baltų tautos, dvi valstybės „nesiims saugoti ir puoselėti savo šaknų, neužtikrins deramo paveldo, neužtikrins istorijos tęstinumo“, – tvirtino J. Litvinaitė.

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kritikos susilaukė ir prasti vadovėliai. Juose, mokytojos-ekspertės nuomone, nėra formuojama nuostata apie tautos atsakomybę už savo valstybę, nėra atskleidžiami praeities ryšiai su dabartimi. Daugumoje mokyklinių vadovėlių Lietuvos istorija „pateikiama labai skurdžiai ir tendencingai“, „vertybinių nuostatų formavimasis iš viso yra šiurpinantis. Susidaro įspūdis, kad vadovėlių autoriai turi užmačių įskiepyti tautinio valstybinio nepilnavertiškumo, nusižeminimo jausmus, aukštinti kitas tautas ir valstybes“, – teigė J.Litvinaitė.

Padėčiai taisyti mokytoja – ekspertė siūlė:

*suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps jos vertybiniu pagrindu;

* organizuoti privalomą pagrindinės mokyklos baigimo Lietuvos istorijos ir pilietinių žinių patikrinimo egzaminą;

 *kitaip vertinti vadovėlių kokybę: jei vadovėlis neugdo pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo, jį reikėtų drausti naudoti Lietuvos mokyklose.

Ar buvo atsižvelgta į jos pastabas ir siūlymus? Deja…

Žalgirio mūšio inscenizacija. Vytauto Visocko nuotr.

Dar po poros metų kantrybė trūko kitam istorikui ekspertui, vienam geriausių savo srities specialistų Lietuvoje, Vilniaus licėjaus direktoriui Sauliui Jurkevičiui. 2014 m. jis „Delfi“ svetainėje paskelbė straipsnį „Lietuvos mokiniai verčiami mankurtais, nežinančiais tėvynės ir tautos istorijos faktų“.

Jau vien pavadinimas rodo, jog S. Jurkevičius turi dar daugiau priekaištų tiek šiuolaikinės istorijos mokymo programoms, tiek ir vadovėliams (pvz.: Galiausiai atėjome prie enciklopedinio, konspektą primenančio teksto, kurio esmine ašimi tapo blankūs, sausa faktologija paremti tekstai“).

Tačiau jo straipsnyje nestinga ir naudingų siūlymų.

Pavyzdžiui, dėmesio vertas siūlymas istorijos mokymą sieti su atitinkamos istorinės epochos literatūros kūriniais, kurie gali iliustruoti sausus istorijos faktus. S. Jurkevičiaus nuomone, reikėtų derinti ne tik šių disciplinų laikotarpius, bet ir privalomų skaityti kūrinių sąrašus: pavyzdžiui, būtų labai prasminga, kad mokiniai perskaitytų Michailo Bulgakovo „Šuns širdį“, būtų susipažinę bent su Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkiu“ ar galiausiai su mokiniams tikrai prieinamu ir patraukliu Eriko Marijos Remarko romanu „Vakarų fronte nieko naujo“. Toks mokymo pobūdis, kai istorija yra atsiejama nuo literatūros ir abi disciplinos paverčiamos savitikslėmis, ne tik ne padeda, bet, S. Jurkevičiaus nuomone, dargi trukdo puoselėti mokyklose žmogaus moralę ir vertybes.

Lietuvos sargybiniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pedagogas greičiausiai teisus, tik pasigedau siūlymo per literatūros kūrinius pažvelgti ir Lietuvos istoriją. Manau, jog suminėtų garbingų autorių kūrinių kompaniją labai gražiai papuoštų Adomo Mickevičiaus poema „Konradas Valenrodas“.

S. Jurkevičius atkreipė dėmesį į tai, jog, kaip ir daugelis dalykų Lietuvoje, mokymo programos buvo paremtos „nuolatiniu dairymusi į kitų šalių patirtį bei negebėjimu kompetentingai ir su tikru reikalo išmanymu įgyvendinti pakeitimus. Viso šio proceso galutinis rezultatas yra prastos mokinių žinios bei gebėjimai‘ – reziumuoja pedagogas. Jo nuomone, „istorijos programų turinys yra ypač paviršutiniškas ir nereikalaujantis nei vienos temos rimto ir brandaus suvokimo“, nes istorijos programų autorius kamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų. Tai mėginama padaryti tris kartus ir iš esmės nei vienas iš tų kartų nepasiekia savojo tikslo. Pirmą kartą mokiniai su visa istorija supažindami 5-6 klasėse, antrą kartą jau išsamiau tai bandoma padaryti 7-10 klasėse, trečią kartą mėginama tai daryti 11-12 klasėse. Akivaizdu, kad prideramai išmokti visą istoriją yra sudėtinga, tačiau plaukimas jos paviršiumi nereikalauja ypatingų pastangų nei iš mokinių, nei iš mokytojų“.

Plaukimo istorijos paviršiumi rezultatas toks, kad didelė dalis mokinių nesugeba ne tik įsiminti elementarių istorijos faktų, bet ir suprasti Lietuvos ir pasaulio istorijos esminių problemų. Kaip parodė tų metų istorijos brandos egzamino statistinė analizė, net 74 proc. abiturientų nesugebėjo atsakyti į klausimą, kokia institucija išrinko Lietuvos Tarybą! O į klausimą, kokia buvo santvarka iki nepriklausomybės atkūrimo, nesugebėjo atsakyti apie 92 proc. mokinių.

Aukštesnieji gebėjimai literatūros ir istorijos pamokose, S. Jurkevičiaus įsitikinimu, gali būti pasiekti tik pradėjus skaityti literatūros kritikos tekstus ir istorikų analitinius darbus. Tokių tekstų skaitymas padėtų ugdyti kritinį mąstymą bei brandesnį tekstų suvokimą. O šiandieniniai  mokiniai nežino nei žymesnių istorikų, nei supranta, kaip turi atrodyti rimtas istorinis tekstas. S. Jurkevičius ne be pagrindo teigia, jog tik gebėjimas analizuoti ir vertinti ugdo brandų ir pilietišką žmogų, kuris geba savo mintis reikšti ne emocijų pliūpsniais, nukreiptais į asmenį, bet argumentais paremta nuomone ir gerai apgalvotomis išvadomis. Tai, jo nuomone, „yra sudėtingiausia mokymo sistemos dalis, kuri Lietuvos mokyklose iš esmės yra paliekama nuošalyje“.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.
Istorikai nenaudoja dalies šaltinių. Vidmanto valiušaičio veikalas. Slaptai.lt nuotr.

Pedagogas atkreipė dėmesį į tai, kad mokyklose „šiandien vis dar sudėtinga ir nedrąsu kalbėti apie 1926 m. valstybės perversmą, 1941 m. birželio 23 d. sukilimą, kažkodėl partizaninis pasipriešinimas kelia irgi tam tikrų problemų, jau nekalbant apie sovietmetį“.

Ir, galiausiai, nuskamba nerimą ir susirūpinimą kelianti išvada, tolygi nuosprendžiui visam istorijos (ir ne tik istorijos) mokymui mokyklose: „Šiandien kaip niekada matome, jog realios padėties iškreiptas suvokimas ir noras diegti abejotinos vertės naujoves duoda tam tikrus rezultatus. Vis labiau klampinam mokinius į neraštingumo ir analfabetizmo liūną, negebėjimą mokytis ir suprasti, kad tik atkaliu darbu galima pasiekti gerus rezultatus. Prastos mokinių žinios rodo latentinę diagnozę, kad didžioji Lietuvos mokinių dalis yra verčiami mankurtais, nežinančiais elementariausių savo tėvynės ir tautos istorijos faktų. Galiausiai toks mokymo procesas formuoja intelektinę tinginystę ir žemą intelektualinio gyvybingumo lygį tiek mokinių, tiek ir mokytojų“.

 Galų gale negaliu nepacituoti istorijos „vartotojo“, žinomo advokato Vytauto Sirvydžio nuomonės: „Kai skaičiau savo dukrų istorijos vadovėlius, joms besiruošiant egzaminams, pasak klasiko, “verkė iš skausmo širdis”. Jokio dėmesio Lietuvos viduramžiams, klasikinė polonofilija. Savo tikrųjų didvyrių – partizanų ignoravimas ir nutylėjimas“.

Tad suprantama, jog tokių vertinimų šviesoje  labai rūpi, ką nauja, ką gera siūlo naujoji istorijos programa pagrindinėms mokykloms.

Tokią analizę profesionaliau galėtų atlikti patys istorijos mokytojai, ne vienus metus teikę moksleiviams istorijos žinias pagal įvairias programas. Bet jie (kol kas?) tyli. Aš gi galiu kalbėti tik apie tai, kas net ir ne specialistui kelia nusistebėjimą, klausimus ir net atmetimą.

Teikiamos naujos Programos įdomybės

Į akis krenta tai, jog programos autoriai labai stengėsi atsižvelgti į pageidavimus, kad mokiniai išmoktų rašyti argumentuotą analitinį tekstą. Tačiau tai daroma labai negrabiai, itin formalizuotai, paviršutiniškai, be aiškaus adresato.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdžiui, vienas uždavinių pagrindinio (!) lavinimo mokykloms formuluojamas taip: [mokiniai] „mokosi rinkti, dokumentuoti ir analizuoti įvairiuose šaltiniuose ir žiniasklaidoje pateikiamą informaciją apie istorinius įvykius, pateikti jų vertinimą; skirti ir nustatyti pagrindinius istorinio šaltinio ir istorinio teksto bruožus; apmąsto demokratijos, pilietiškumo ir laisvės idėjų bei jų alternatyvų istorinę raidą ir reikšmę praeityje ir šiandieniniame gyvenime; įžvelgia [?! – J.L.] skirtingas istorinių įvykių interpretacijas ir aiškinasi jų vertybines  bei ideologines priežastis“.

 Visa tai skambėtų labai neblogai, jei užmirštume, jog tokie uždaviniai keliami pagrindinio ugdymo mokykloms, kuriose vyriausi mokiniai – dešimtokai. O juk su taip suformuluotais uždaviniais sunkiai susidoroja net studentai – istorikai bei politologai (kai kurie, beje, taip ir neišmoksta…).

Šoka Punsko ir Seinų lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Itin nustebino skyrelis, pavadintas „Kompetencijų ugdymas istorija“ bei jo poskyris „Kompetencijos raiška“. Ten skaitome: „Ugdymo procese mokiniai kelia mokymosi uždavinius [pagirtina – J. L.], planuoja mokymosi ir istorijos šaltinių tyrimo veiklą, pasirenka mokymosi šaltinius ir mokymosi būdus. Kelia probleminius klausimus, kritiškai atsirenka informacijos šaltinius, atlieka tyrimą ir pateikia pagrįstus  atsakymus. Siekia įvairiais aspektais (?! – bet ar visi pedagogai susigaudo tuose aspektuose?) nušviesti pasirinktą nagrinėti problemą ar klausimą“. O poskyryje apie kūrybiškumo kompetenciją tikimasi, jog devintokai ar dešimtokai sugebės nustatyti „Lietuvos ir Europos įvykių ir reiškinių priežastis“, įvertins „jų poveikį to meto visuomenei ir tolesnei istorijos kaitai“.

Na, gal kuris nors iš jų sugebėtų „iškalti“ vadovėlyje pateiktas „įvykių ir reiškinių“ priežastis ir t.t., bet kad tai atliktų patys, savarankiškai?! Nebent jei dauguma mūsų moksleivių – neatpažinti, užsislaptinę genijai…

Algimanto Bučio veikalas „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“

Toks įspūdis, kad šitas ir kiti panašūs programos „gabalai“ nurašyti nuo programų istorijos bakalaurams ar net magistrams. Kai pasidalijau savo spėjimu su istorijos mokytojais, jie tik gūžtelėjo pečiais, atseit, jie prie panašių, realybės neatitinkančių, abstrakčių frazių jau pripratę ir nebekreipia į jas dėmesio… O aš negaliu nekreipti dėmesio, nes išugdžius tokias ir kitas Programoje sudėtas kompetencijas, galima būtų uždaryti istorijos  fakultetus. Pasiekus Programoje nubrėžtus tikslus ir išsprendus išsikeltus uždavinius, tokie išprusinti dešimtokai be papildomų laiko ir finansinių sąnaudų drąsiai galėtų užimti mokytojo vietą istorijos kabinete, sutaupydami lėšų atitinkamų specialistų rengimui universitetuose.

Juokauju, žinoma: juk tam, kad  žmogus išmoktų, sugebėtų nustatinėti įvykių, reiškinių priežastis ir pasekmes, jis privalo sukaupti itin nemenką žinių bagažą, įgyti savarankiško tiriamojo darbo įgūdžius. Tam reikia ir daug laiko, ir asmeniškos gyvenimo patirties – ko kaip tik labai stokoja pagrindinių mokyklų ir net gimnazijų moksleiviai.

Nesunku prognozuoti, kad įdiegus naują Programą, moksleivių žinios apie Lietuvos istoriją bus dar skurdesnės, negu iki šiol. Ir šios Programos autorius tebekamuoja noras išmokyti moksleivius „viso pasaulio ir Lietuvos istoriją nuo priešistorės iki šių dienų“. Lietuvos istorija, išdraskyta, išskaidyta gabaliukais skirtingose klasėse, nuo penktos iki dešimtos, tiesiog skęsta ir nyksta skęsta kitų šalių, viso pasaulio istorijos faktų pertekliniame margumyne ir yra praradusi daug Lietuvos istorijai svarbių faktų, įvykių, asmenybių.

Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai Programoje šokiravo tai, jog nuograužose, skirtose Lietuvos istorijai, praktiškai nebeliko nieko, kas primintų, kad  Lietuvos valstybė nuo seniausių laikų buvo sudaryta iš dviejų kunigaikštysčių, Lietuvos ir Žemaičių. Net po unijos su Lenkija Lenkijos karaliai prie savo titulo, be Lietuvos kunigaikščio, prisijungdavo ir Žemaičių kunigaikščių titulą – ko, matyt, nežino Programos kūrėjai.

Nebeliko vietos žemaičių indėliui į kovą su rusinimu (Kražių, Kęstaičių skerdynės), į lietuviškos raštijos ir pirmųjų mokslo darbų žemaičių – lietuvių kalba kūrimą. Nė vienoje klasėje neužsimenama apie iškiliausią ano meto asmenybę, eruditą kunigą, vienuolį, mokslininką Jurgį Ambraziejų Pabrėžą, kaip ir apie visą Kretingos pranciškonų vienuolyną, kuris buvo tapęs aktyviausiu slaptos lietuviškos literatūros platinimo židiniu; nebeliko Varnių, vieno pirmųjų, ryškiausio lietuviškos kultūros centro, nors vyskupas Motiejus Valančius, kad ir puse lūpų, bet paminimas, kartu su pirmos Lietuvos istorijos lietuvių – žemaičių kalba autoriumi Simonu Daukantu.

Simonas Daukantas. Wikipedia.org

Bet ko tikėtis iš istorijos, kurios mokymosi turinys V-ai klasei apibrėžiamas taip: „Praeitis, dabartis ir istorijos mokslas. Lietuva Europoje: asmuo, bendruomenė, valstybė“? Tarsi esminis ir vienintelis Lietuvos  kaip valstybės nuopelnas yra tik tas, kad ji – Europoje? O ar yra dar kita Lietuva, ne Europoje? O gal Lietuvomis vadintinos lietuvių bendruomenės Amerikos ar Australijos žemynuose?

Gilinantis į Programą stiprėja įspūdis, jog Lietuva programos autoriams yra kažkoks lyg atsitiktinai parinktas taškelis Europos platybėse, nes skurdžios, fragmentiškos žinios apie to taškelio istoriją, asmenybes nukišamos kažkur į paskutines eilutes. Štai V-je klasėjetemai „Lietuva kaip karalystė ir kunigaikštystė“ laiko skiriama tiek pat, kaip ir temai „Abiejų tautų Respublika“, o kai taip planuojama, tai suprantama, kad nebelieka laiko tokiai „smulkmenėlei“, kaip Žemaičių kunigaikštystė ir žemaičiai. (Prisipažinsiu, labai norėčiau išgirsti, kaip mokiniams bus aiškinama Lietuvos valstybės kovų su kryžiuočių ir kalavijuočių ordinais istorija, nutylint didvyrišką ir dramatišką žemaičių vaidmenį tose kovose…).

Gvildenant temą „Kelias į nepriklausomybę“, tarp „Nepriklausomos Lietuvos valstybės tėvų ir motinų“, žinotinų penktokams, nebeliko Jono Basanavičiaus. Jis iš užmaršties išnyra tik dešimtokams skirtose temose.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Temoje „Ką pasakoja svarbios XX a. Lietuvos ir Europos istorijos atminties vietos ir žmonės“ yra Aušvicas ir Černobylis, bet nėra Rainių, o tarp jaunuolių, kurie, Programos autorių nuomone, kūrė XX-XXI a. istoriją, yra Icchokas Rudaševskis, amerikiečių sportininkė – sprinterė Vilma Rudolph, bet nėra garsiausio  lietuvių boksininko Algirdo Šociko, krepšininkų Modesto Paulausko, Arvydo Sabonio, nėra dar gi jaunojo Romo Kalantos, nors jo auka itin stipriai buvo supurčiusi „tautų kalėjimą“ – SSSR.

Temoje „Antrojo pasaulinio karo baisumai vaikų ir suaugusiųjų istorijose“ nedovanotinai nutylėta „vilko vaikų“ tragedija…

Atskirai išskirta tema „Lietuva ir lietuvybė pasaulyje“, kurioje siūloma nagrinėti lietuvybės centrą Čikagoje bei svarbų lietuvybės simbolį bei gelį, bet pamirštamos etnines lietuvių salos Lenkijoje ar Baltarusijoje ar lietuviškai ornamentuoti kryžiai, rūpintojėliai, statomi visame pasaulyje, kur tik susikuria didesnės lietuvių bendruomenės.

Programa VI-ai klasei. Temoje „Jausmai ir emocijos istorijoje“ siūloma gvildenti meilės, džiaugsmo, liūdesio, atjautos jausmus, iliustruojant juos  garsių žmonių meilės istorijomis, (pavyzdžiui, Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto ir pan). Bet ar tikrai šeštokams būtinos tos meilės istorijos? Gal jos labiau tiktų aštuntokams ar devintokams, su atitinkamu auklėjamuoju prieskoniu? O šeštokų emocinį pasaulį labiau praturtintų pavyzdžiai, išryškinantys tuos jausmus, be kurių valstybės kūrimas ir gynimas neįmanomi: patriotizmas, didvyriškumas, ištikimybė bei jos antipodas – išdavystė. Bet apie juos Programoje – nė žodžio! Kaip ir nė žodžio apie Margirį ir Pilėnus… O ko verta bus valstybė, jei nauja jos piliečių karta nežinos, kas yra patriotizmas?

Dainų šventės – Lietuvos pasididžiavimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Supažindinant šeštokus su šventinėmis Europos tradicijomis,jie bus „turtinami“ žiniomis apie Vienos valsą ir Venecijos karnavalą, bet nieko-o-nieko nekalbama apie Dainų švenčių tradicijas Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, kitose Europos šalyse. Gal tuo norėta pabrėžti, kad į Europos kultūrą Lietuva jokių tradicijų neįnešė?

Programoje palyginti nemaža dėmesio skiriama žydams „litvakams“, bet kitoms į Lietuvą atkeliavusioms tautinėms grupėms – lenkams, baltarusiams, rusams, netgi karaimams ar totoriams, kurie Lietuvos valstybės istorijoje suvaidino ne mažesnį, o gal ir didesnį vaidmenį, nei žydai – jokio dėmesio. O paskui piktinsimės, kad lenkai Lietuvoje skelbiasi esą skriaudžiami?

VII klasės programoje įvedama tema „Baltų gentys“, bet laiko tokiai lietuviams svarbiai temai gvildenti skiriama tiek pat, kiek ir žydų įsikūrimui Pažadėtoje žemėje ar Antikos kultūriniams ženklams, ir mažiau, nei valstybės ir valdžios santykiams senovės Rytų civilizacijose. O baltų kultūroms svarbi tema apie piliakalnius net iškeliama už pagrindinės programos ribų į rekomenduojamas papildomas temas, šalia hinduizmo, šintoizmo bei Indijos civilizacijos. Deja, J.Litvinaitės pastabos apie menką dėmesį baltų kultūroms liko neišgirstos.

Kernavės piliakalniai. Vytauto Visocko nuotr.

VIII klasei numatyta tema apie viduramžius ir ankstyvuosius naujuosius laikus – Lietuvos valstybės kūrimosi, klestėjimo ir smukimo intensyviausią laikotarpį. Tačiau Lietuvą sunku net įžiūrėti aibėje kitų Europos valstybių istorijų, ir to nedėmesingumo nepajėgi kompensuoti tema „LKD paveldas už dabartinės Lietuvos ribų“, nes etninės lietuvių žemė taip ir liko už Programos ribų? O gal Programos kūrėjai apie jas patys nieko nežino?

Maišiagalos piliakalnio papėdėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

IX klasei numatyta tema „XIX a. politinė Europa…“ su jos revoliucijomis ir tautiniais sąjūdžiais. Suminimas ir „Nacionalinis judėjimas Lietuvoje“, bet  realiai jis pranyksta „šeštąja“ sese tarp kitų penkių, lyg nebūta Varnių šviesos ir Kražių, Kęstaičių skerdynių, nei Kretingos vienuolių ir kunigų, kurių veikla į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir rašymą įtraukė net ir grafaitę Mariją Tiškevičiūtę… Bet Programos kūrėjų nuomone, Lietuvos moksleiviams svarbiau žinoti apie Vienos kongresą ar nacionalinių valstybių kūrimąsi Italijoje ir Vokietijoje…

Kas galėtų paaiškinti, kodėl programoje daugiau laiko numatyta ATR, o štai savarankiškai egzistavusiai LDK – kur kas mažiau? Kad įkaltų moksleiviams į galvą, jog savarankiškos Lietuvos valstybės kaip ir nebuvo, o jei buvo, tai vis sąjungoje su kuo nors?

XVIII-XX a. nematerialųjį paveldą Lietuvoje siūloma nagrinėti per Mykolo Riomerio, Česlovo Milošo, Ježi Giedrojco asmenybes, dėl kurių neturėčiau pretenzijų, jei programos autoriai nebūtų pamiršę Oskaro Milašiaus, kuris buvo ne tik kūrėjas, rašytojas, bet ir tarnavo Lietuvos valstybei, eidamas diplomatines pareigas Prancūzijoje (buvo Lietuvos diplomatinis sekretorius, atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje ir t.t.), todėl jo nuopelnai Lietuvos valstybei, jos istorijai gerokai didesni nei, sakykim, jo gerbiamo bendrapavardžio.

kalanta_romas
Lietuvos didvyris Romas Kalanta
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

X klasei numatyta tema „Pasaulis padalintas geležinės uždangos“, tačiau tokiam unikaliam visai Rytų Europai reiškiniui – Lietuvos partizanų karui su SSSR –  laiko vėl, kaip ir senojoje programoje, skiriama nepateisinamai mažai, mažiau nei ginklavimosi varžyboms ar Karibų krizei. O kai nagrinėjamos socialistinio lagerio krizės, prisimenami Vengrijos ir Čekoslovakijos sukilimai, bet nė žodžio –  apie įvykius Gruzijoje (Sakartvele), po kurių Sovietų armijoje buvo išformuotos nacionalinės divizijos, nepri(si)menami įvykiai Kaune per Vėlines, Romo Kalantos susideginimas, nors tie įvykiai, ugdant moksleivių pasididžiavimą savo tauta, nelyginamai svarbesni, nei Karibų krizė ar sukilimas Vengrijoje.

Nerasta vietos ir katalikų bažnyčios vaidmeniui Lietuvos laisvėjimo procese, neminimi nei KGB nužudyti kunigai, nei ilgai gyvavęs pogrindinis leidinys „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“. Atrodo, kad  per Lietuvos istoriją vėl pervažiavo KGB cenzūros tankai.

Iš skyriaus apie XX a. trauminę atmintį ir jos paveldą  Lietuvoje išcenzūruota Rainių tragedija, nors suformuluota speciali tema „Istorinės diskusijos dėl lietuvių kolaboravimo su naciais ir sovietais.“

Pastabų sąrašą  galima būtų tęsti ir tęsti. Bet jau ir išsakytųjų pakanka tam, kad profesorius Eugenijus Butkus, prieš pat pasirodant programai suformulavęs klausimą „Švietimas – ar gali tapti ne vien deklaruojamu prioritetu?“ įsitikintų, kad naujoji Programa faktiškai padėties nepagerino, ir padėtis lieka tokia, kaip ir jo išsakytoje išvadoje: „Nuolatinė ugdymo programų kaita ir fragmentiškas jų rengimas išderino mokymo turinį ir įnešė daug painiavos į visą ugdymo procesą. Be to, parengtoms programoms trūksta mokomojo dalyko profesionalaus ir kompetentingo išmanymo. Lietuvoje neliko institucijų, atsakingų už švietimo turinio mokslinį pagrindimą. Lietuvoje per metus apginama daugybė disertacijų iš taip vadinamos edukologijos (ugdymo mokslų), tačiau jų mokslinis lygis, nekalbant apie rezultatų pritaikymą, yra praktiškai nulinis. Mechaniškai ir nekūrybingai bandoma tiesiogiai perkelti arba kopijuoti kitų šalių patirtį. Neužtenka valios ir pasitikėjimo savo jėgomis kurti švietimo sistemą, kuri remtųsi tradicija ir geriausia pasaulio patirtimi“ (15min.lt).

Post scriptum

Šiandien visuomenėje nuolat eskaluojamos grėsmės mūsų valstybės savarankiškumui ir laisvėms, kurios kyla iš agresyviai nusiteikusios kaimynės-didvalstybės. Kas gali padėti atsilaikyti prieš srautą priešiškos informacijos, kuri dažniausiai primena dezinformaciją? Tai rūpi ne tik politikams, bet ir šviesiems mūsų visuomenės protams, kuriems mūsų tautos ir valstybės ateitis rūpi ne todėl, kad už tai jiems atlyginama sočia biurokrato duona, bet dėl jautrios pilietinės ir tautinės sąžinės.

Filosofo Krescencijaus Stoškaus nuomone, informacinį imunitetą nuo priešiškų mums valstybių „minkštųjų galių“ būtų pajėgussuformuoti tautinis patriotinis ugdymas, tačiau filosofui kyla pagrįstas klausimas: „Kiek  ši tema gali būti šiandien prioritetu politinėms jėgoms?“

Kaip liudija pastarųjų dienų skandalas dėl profesoriaus Valdo Rakučio pasisakymo lietuvių ir žydų santykių klausimu bei aptartoji Programa, ši tema ne tik ne prioritetinė, bet ji apskritai eliminuojama iš visuomenės sąmonės, pradedant jauniausia karta.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Žurnalistas, ištikimas Lietuvos kultūros vertybių kolekcininkas Vilius Kavaliauskas neabejoja, kad: „geriau už priešus tautą sutelkia bendra istorija, bendras darbas ir bendri tikslai“. Ir priduria: „Tiesa, nuo 2004 metų Lietuvos valstybė jau neturi jokių strateginių tikslų – važiuojam pakalnėn paskui Europos Sąjungą, ir tiek./…/ Lietuvos politinės vadovybės požiūrį į bendrą istoriją matėm, žymėdami (tiksliau, nežymėdami atkurtos valstybės 100-metį, Kovo 11-sios akto 30-metį. Ta proga ėmėme drausti Vyčius, bijojom net diskusijos apie Tautos ir valstybės simboliką“.

Galima pridurti – bijom net savo pačių valstybės istoriją iškelti į pirmą planą ir blaškome savo vaikus po pasaulio istorijas, jų užkulisius, tarsi kokius benamius, betaučius, menkesnius už visas kitas tautas ar jų atplaišėles Lietuvoje.

Istorikas, politologas, politikas Povilas Urbšys primena, jog dar 2006 m. Seime buvo priimtas nutarimas dėl ilgalaikės tautinės patriotinės programos. Tik  ilgainiui dokumentas liko tuščia deklaracija, nes Seimas nuo gerų ketinimų nusišalino ir programos vykdymą nuleido Švietimo ir mokslo ministerijai. Buvo sukurptas 2015-2020 metų tarpinstitucinis planas, susijęs su  tautiniu ir patriotiniu ugdymu.

Gal kada nors tokio ugdymo ir būta, bet kai prie švietimo ir mokslo buvo dar prijungtas ir sportas, iš patriotinio ugdymo nebeliko nei ragų, nei nagų. Apie tai liudija čia analizuotos Programos projektas. Tai, beje, pastebėjo ir P. Urbšys: „pilietiniam ugdymui, kurio svarbos niekas neginčija [ignoruoti galima ir  nesiginčijant – J.L.], švietimo sistemoje yra skirta tik kertelė NEFORMALAUS ugdymo procese. Mes išsiskiriame tuo, kad pilietinio sąmoningumo ugdymui mokyklos suole skiriame mažiausiai valandų. Tik 9-10 klasėse jis yra išskiriamas (p. Urbšys, matyt, turi galvoje senąją programą… – J.L.) kaip atskiras dalykas, nors kitose valstybėse, kurios yra daug toliau nuo Rusijos sienos ir jos interesų, yra tam skiriama daug daugiau laiko. Štai Prancūzijoje pilietiniam ugdymui skiriama dvylika metų“.

Bet viso to nežino (ar kažkieno užsakymu ignoruoja) Programos autoriai.

Jie ir bus tie, kurie, vykdydami užkulisinių Lietuvos politikos formuotojų nurodymus (na, negali būti, kad jie tai darė savo nekompetencijos ribose!), ištrynė iš Lietuvos istorijos Žemaičių kunigaikštystę  ir patriotiškumą, kuris, beje, kartu su užsispyrimu ir nenuolankumu sudaro žemaičių etninės tapatybės šerdį.

2021.02.02; 06:00

Ant Maišiagalos piliakalnio. Vytauto Visocko nuotr.

Antradienį jau penkioliktą kartą ant piliakalnių, minint Baltų vienybės dieną, sužibs vienybės ugnys.
 
Baltijos jūros rytų pakrantėje gyvenančius žmones nuo amžių siejo bendri protėviai, papročiai, giminystės ryšiai. Baltų (aisčių) genčių kalbos ir kultūra turi bendras šaknis. Įsikūrusios kaimynystėje baltų gentys išgyveno tūkstantmetę istoriją iki šiol. Tačiau baltams dažnai tekdavo kautis su užpuolikais, ginti savo žemes, savo gyvastį, savo savastį. Baltai išgyveno, nes jų stiprybė buvo vienybėje ir tikėjime, kur jie bebūtų gimtinėje ar tremtyje.
 
1236 metų rugsėjo 22 dieną Saulės mūšyje lietuviai sutriuškino Livonijos (Kalavijuočių) ordiną ir parodė ryžtą ginti savo žemę. Tai buvo viena pirmųjų baltų genčių didžiųjų pergalių, po kurios priešiškas Livonijos ordinas sunyko. Mūšio išvakarėse buvo ugnies ženklas – vienykimės. Ugnis ant tolimo kalno – ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu – vienybė.
 
2000 metais Lietuvos ir Latvijos Seimai Saulės mūšio – rugsėjo 22 dieną paskelbė Baltų vienybės diena. Ši diena tapo gera proga lietuvių ir latvių draugystei bei bendriems renginiams.
 
2005 metų rugsėjo 22 dieną buvo surengta Baltų vienybės ugnies sąšauka Žemaitijoje tarp Girnikų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Šios sąšaukos pradininkai buvo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras“, Žemaičių kultūros draugija, Varnių regioninio parko direkcija. Kitais metais, minint Saulės mūšio 770-ąjį jubiliejų, prie sąšaukos prisijungti buvo pakviesta daugiau bendruomenių Lietuvoje ir Latvijoje – uždegti ugnis ant piliakalnių bei kitose su baltų istorija susijusiose vietose. Vienybės ugnys plėtėsi pereidamos Lietuvos sienas ir sujungdamos baltų palikuonių gyvenamas žemes. Kasmet sąšaukos dalyvių vis daugėja. Sąšauka tapo išties baltus vienijančiu reiškiniu.
Baltų vienybės dieną. Vytauto Visocko nuotr.
 
2019 metais Baltų vienybės ugnys nušvietė virš 200 piliakalnių Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Gudijoje ir kitose šalyse. Lietuvos-Latvijos vienybės draugijai pasiūlius, sutarta Vienybės ugnis uždegti rugsėjo 22 d. tarp 20.00-21.00 val. (Lietuvos laiku). Dalyviams siūloma tinkamai paruošti ugniavietę, uždegti ugnį, iškelti vėliavas, sugiedoti tautines giesmes, prisiminti baltų gentis, istoriją, kalbas, papročius. Jei yra netoliese kitų kalvų, ant kurių renkasi bendraminčiai, siūloma iškelti degančias kartis, iššauti fejerverką ar paleisti ugnies žibintus, kad matytume vieni kitų ženklus.
 
Sąšaukos dalyviai praneša, kur bus uždegtos ugnys. Iš gautų duomenų sudaromas sąšaukos žemėlapis, kuriame matosi, kur degs vienybės ugnys ir kas jas uždegs.
 
Šios sąšaukos esmė – aplankyti baltams atmintinas vietas, uždegti ugnis ant piliakalnių ar kitose su baltų istorija, kultūra susijusiose vietose ir sujungti baltų genčių palikuonis bei žemes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.22; 07:34

Prof. Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie nuskriejusį Mėnulį ir briaunuotą mūsų gyvenimą

Šiandien plačiai ir su susirūpinimu kalbama apie krizės paliestą Europą, Vakarų civilizaciją. Tokių kalbų nebūtų, jei šios civilizacijos šerdį sudaręs dvasinės kultūros lobynas nebūtų paliestas ėduonies… Mūsų protėviai gyveno kurdami ir naudodamiesi savuoju lobynu. Tačiau nunykus piliakalnių epochai savasis lobynas prarado jį maitinusius giluminius šaltinius.

Gal tai bus viena iš priežasčių, kodėl dabarties Europai būdinga moralinės kultūros krizė mus yra palietusi didesniu laipsniu nei kokį vokietį ar prancūzą. Žinoma, jokiu būdu neatmestina bolševikinės-sovietinės invazijos įtaka sudarkant, sujaukiant tautos dvasinį moralinį veidą.

Tokias mintis išsakau mąstydamas apie tai, o kodėl plačiau ir aiškiau neišdėsčius tiek sau, kiek kitiems europiečiams (ir pasauliui) apie egzistavusią, unikaliais bruožais pasidabinusią mūsų protėvių ir jų giminaičių dvasinės kultūros gyvavimo bei organizavimosi kelią? Tokio žingsnio, regis, reikalauja ne tik Europos, bet ir mūsų pačių tautos esatis. Aplamai, prasmingas, turiningas tautų sąveikavimas reikalauja laikytis principo: jeigu naudojiesi bendru lobynu, privalai ir pats jį papildyti tuo, ką turi originalaus, gaivinančio…

Išgyvename iki šiol neregėto masto lietuvių emigravimą iš savo šalies. Didžiąją jų dalį sudaro jaunimas. Tikėtina, kad emigracijos mastas būtų mažesnis, jeigu jaunosios kartos ugdymo programose tegu ir kuklią vietą būtų suradę neretai šalia tų pačių mokyklų stovėję piliakalniai. Jeigu jiems būtų parodytas ne formalus dėmesys (kurio, deja, iki šiol irgi trūksta), bet anų laikų protėvių gyvenimą suvokiantis ir apie jį pasakojantis dėmesys. Tai kodėl drąsiau ir išmintingiau nesusimąsčius ir apie tai, kaip ir kuo, prisimindami piliakalnius, galėtume sustiprinti besiblaškančios jaunosios kartos sąsajas su sava Tėviške, su Tėvyne?.. Gal piliakalnių atminčiai skirtus 2017-sius metus tikslinga (ir būtina) vertinti kaip startines pozicijas tolesniam, masiškesniam ir labiau valstybiškai apmąstytam supratimui apie protėvių praktikuotą socialinę ir dvasinę kultūrą? Rimčiau susirūpinti tokio supratimo sklaida?

Šiandien ypač plačiai ir garsiai kalbama apie tautos ir valstybės savigyną, akcentuojant karinį veiksnį: kariuomenės gausinimą, ginkluotės modernizavimą, NATO pagalbą ir pan. Tačiau kiek ta kryptimi beinvestuotume, kažin ar įmanu eliminuoti agresoriaus aiškiai plėtojamą tautos ardymą iš vidaus. Na, kad ir jo slaptomis, t. y. savais, mums nematomais kanalais, palaikant kapitalo (verslo), o taip pat kai kurių politikų bei valdininkų egocentristinę elgseną, kuri sustiprina ir šiaip tradiciškai (istoriškai) susiformavusią valstybės atskirtį nuo tautos (lietuvių politinės nacijos). Ne paslaptis, kad į tautoardą savais kanalais taip pat įtraukiamas ne vienas ir iš lietuvių intelektualų, t. y. subtilesniais būdais įtakojant ir iškreipiant jaunosios kartos ugdymą. Nesunku pastebėti, kad vietoj humanitarinių, dvasinių ir ypač patriotinių vertybių akcentavimo, bręstančiai, savo kelių ieškančiai jaunuomenei vos ne brukte brukamos trapią sielą šaldančios, pertekliumi kupinos kosmopolitinės orientacijos ir vertybės.

lietuviu_kalbos_isdavyste
Lietuvių kalbos išdavystė

Mąstant apie apeiginius piliakalnius iškyla noras ištarti: ačiū Dievui… Turime stebuklą – išlikusią dar gyvą gimtąją kalbą… Ji – tai tas stebuklingas, amžinasis, dvasinės energijos šaltinis, kuris dar nepapuvusiomis šaknimis palaiko, įtvirtina mūsų tapatybę (esybę). Kuris suteikia mūsų širdims ir savirealizacijai pakankamai tvirtą pamatą! Kol šis tautos gyvastį maitinantis šaltinis neišsenka, tol lieka gyva ir pati tauta. Kol tas šaltinis apsaugomas nuo teršalų, tol nuo jų apsaugoma ne tik pati tautos dvasia, bet ir jos nebesugrąžinamas dūlėjimas. Nedvejodami privalome įsisąmoninti: mūsų, t. y. lietuvių, išlikimą supermodernizmo sąlygomis lemia ir lems kalba. Deja, bet ir šioje srityje girdime vis dažniau skambančius pavojaus varpus…

Nesusilaikau skaitytojui nepateikęs vieno konkretaus pavyzdėlio.

…2015-ji… Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčioje vyksta Vilniaus Antakalnio gimnazijos abitūros atestatų įteikimo iškilminga ceremonija. Tarp laimingųjų – ir mano anūkas… Prie altoriaus per mikrofoną kalba tos gimnazijos direktorė. Neslėpdama pasitenkinimo sausakimšai bažnyčiai ji praneša: „Visi mūsų abiturientai anglų kalbą išlaikė kur kas geriau už lietuvių… Anglų kalbos vidurkis siekia 10, o lietuvių – vos 8 balus… Štai jums akivaizdus įrodymas, kad mūsų išauklėtas jaunimas demonstruoja tapsmą tikrais Europos piliečiais!“ – jau su nebenuslepiama pasipuikavimo gaidele savo kalbą baigia gimnazijos vadovė.

Tik prieš trejetą metų tos pačios mokyklos abitūrą šventė vyresnysis mano anūkas. Tą kartą tos pačios direktorės kalboje ir visose iškilmėse sklandė nuoširdus, nesuvaidintas lietuviškas patriotizmas. Panašus į tą, kuris būdingas kiekvienam save gerbiančios Europos tautos piliečiui…

Tai kas mums atsitiko? Kodėl taip viskas (lyg su spartinamu tempu) keičiasi tiesiog mūsų akyse? Gal daugumoje mūsų bendro lavinimo mokyklų jau nebesusigaudoma, kad pagrindiniu tautos išlikimo, savisaugos ir savigynos veiksniu yra ir visada išliks tik nuosekliai, nuolatos išmintingai „pakurstoma“ tautinio, nacionalinio pasididžiavimo bei orumo dvasia? Tautos giluminės šaknys ir jų puoselėjimas? Sutinku su teiginiu: turime neblogai tvarkomą švietimo sistemą, bet jaunosios kartos patriotinis, dvasinis, o kartu ir moralinis ugdymas dabarties sąlygomis yra nevisavertis. Esmingai taisytinas!

Artėjant šios apybraižos pabaigai, pabandysiu formuluoti kai kuriuos kitus apibendrinimus.

Apeiginių piliakalnių epochos kultūra nuo dabartinės yra nutolusi panašiai kaip Mėnulis nuo Žemės. Man šis metaforos tipo išsireiškimas leidžia lyg ir lengviau nusileisti ant žemės. Leidžia prisiliesti prie nūdienos. Ir ką čia matome? Tai pirmiausia įvairių raizgytojų suraizgytą neįtikėtino sudėtingumo (painiausio surišimo) Gordijaus mazgą. Tačiau jo net nebandysime atraizginėti. Bet štai vieną kitą žingsnelį žengti ta kryptimi verčia pats apybraižos sumanymas. Tokią žingsniuotę pradėkime nuo „atokesnių, atsargesnių“ pozicijų…

Neleiskime skriausti lietuvių kalbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose neretai galime aptikti „kultūrinio kolonializmo“ (arba „kultūrinės ekspansijos“) sąvoką. Glaustai išsireiškus, šia sąvoka nusakoma tos ar kitos tautos būsena, kai jai pačiai silpstant iš vidaus, vis labiau įsigali praktika tvarkytis ir gyventi pagal „Kito“ primetamas taisykles, t. y. pagal svetur sugalvotą ir nusistovėjusią tvarką.

Peršama gyventi pagal to „Kito“ rašomus scenarijus ir reikalavimus. Savų taisyklių, kurios labiau atitiktų tautos prigimtinę kultūrą (tautos matricą), nebesilaikoma, – į tai žvelgiama kaip į atgyveną. „Kultūrinis kolonializmas“ blogas ne savo esme, ne įsiūlomomis savo taisyklėmis, o tuo, kad jis, neturint atitinkamų saugiklių, prisideda (ir spartina) jaukdamas pačią tautos socialinę sandarą ir jos dvasią. Įneša į tautos esatį ir jos valstybės praktiką paralyžiuojantį mikrobą. Toks vaizdas ryškiau matomas, jeigu tauta prieš tai išgyveno sunkias istorines dramas.

Manau, kad skaitytojas lengvai susigaudo, jog tokias kritines mintis taikau saviems namams, t. y. dabarties Lietuvai. Jas išsakau ne dėl to, kad laikausi pozicijos kaišioti pagalius į riedančio vežimo ratus. Aš tolimas nuo tokios mąstysenos. Geopolitinė realybė esti tokia, nuo kurios niekur neįmanu pasislėpti. (Nebent reiktų atkartoti žydų pranašo Mozės žygdarbį. Bėgant iš Egipto, tostautos vedlys net keturiasdešimčiai metų savo ganomuosius užlaikė dykumoje tam, kad jie apsivalytų nuo sąnašų ir purvo, kurį išsinešė bėgdami iš civilizuoto Egipto). Žinome, gerai žinome: urbanizuotas gyvenimas neišvengiamai „produkuoja“ ir šiukšlynų sklaidą…

Bet žinome ir tą nenuginčijamą faktą, jog lietuvių intelektualinė kultūra kupina išminties. Kupina ir išminčių… Drįstu skaitytojui priminti dabarties šurmulyje primirštą mūsų iškiliąją archeologę ir mąstytoją prof. Mariją Gimbutienę. Ji, kaip ir kiti į ją panašūs savos tautos patriotai, visą sąmoningą gyvenimą paaukojo protėvių ir jiems artimų giminaičių seniausių pėdsakų paieškoms. Jai pasisekė… Pasisekė ir ta prasme, kad tapo pripažinta mokslininke tarptautiniu mastu. Apmąstydama tai, ką ji surado ir apibendrino, profesorė pateikia štai tokias vis dar savo aktualumo neprarandančias mintis…

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Labai svarbu mums suprasti, kokį turtą turime. Ir kad mokėtume iš jo pasisemti išminties ir grožio, ir viso, ko jame yra. Nes jeigu mes atsisakysime šito, tai atsisakysim patys savęs… Tai globalinė viso pasaulio problema – grįžti į žemės šventumą. O žemės šventumas Lietuvoj dar ir dabar jaučiamas, dar nesame jo praradę.“ Tiesa, profesorė taip rašė prieš gerą pusšimtį metų… Tada, tarsi mąstydama apie piliakalnių gausą, ji toliau štai taip tęsė anų metų apmąstymus: „Mes esame privilegijuoti, nes daug greičiau galime atnaujinti ryšį su praeitimi ir jausti senosios kultūros tęstinumą savyje. Šitai turėtume turėti galvoje ir nevadinti etniniu fundamentalizmu. Nes tai yra mūsų išsilaikymo laidas – kaipgi dar kitaip mes galime dabar išsilaikyti, jeigu ne iš tų versmių, kurios yra gėrio ir grožio versmės…“[1]

Šios gražios, taurios mintys tarsi savaime verčia sugrįžti prie anksčiau išsakytos metaforos apie „nutolusį Mėnulį…“ Taigi, gal nuo mūsų nutoldamas Mėnulis nusinešė ir kultūrą, kuri piliakalnių epochos laikais egzistavo… Apie ją kalbėjome gana plačiai. Tik čia pridursime: mūsų protėviams būdinga jungtis buvo grindžiama priklausymu ne tik griežtai apibrėžtai teritorijai ar genčiai. Ji priklausė ir nuo to ar kito vaidmens, kuris tarsi savaime buvo priskiriamas pilėniečiui.

Apskritai, socialinės jungties problematika yra supersudėtinga. Ypač jeigu žvelgiame į dabartį… Išsireiškus irgi metaforiškai, toji problematika priklauso neatrišamo Gordijaus mazgo kategorijai. Bet apie visa tai kalbėti būtina. Būtina jau vien dėl tos priežasties, kad tas kažkas „Kitas“ galutinai mūsų nepaverstų zombiais… Tai yra pilnai pavaldžiais kitiems ir paklūstančiais jų valiai…

Priklausau sociologų „kohortai“, kuri užsiima socialinės realybės diagnostika. Tai yra to ar kito socialinio sutrikimo nustatymu. Taigi, jau pats profesinis etiketas neleidžia atsisakyti kritinės minties. Ją ir pratęsime.

Nūdienos visuomenėje (jos narių) socialinė jungtis taip pat egzistuoja. Bet va, lyginant su „ana“, pilėniečių, kuri vos ne išimtinai buvo grindžiama dvasinėmis vertybėmis, „mūsiškoji“ spalvinama visai kitomis spalvomis. Na, kad ir dabartinės visuomenės piliečių valios išreiškimu – atsikartojančiais rinkimais, kurie niekada taip ir nepateisina teikiamų jiems lūkesčių. Daug dėmesio skiriama nuolatinėms politikų, verslininkų, ekonomistų ir politologų diskusijoms apie verslo sąlygas, mokesčius, produktų bei paslaugų kainas, biurokratinius nutikimus ir nusikaltimus. Vos ne kasdien kalbama apie įsitvirtinusią korupciją ne tik versle ar politikų užkulisiuose, bei savivaldybėse ir sveikatos aptarnavime. Vos ne kasdien dirbtinai audžiamos ir kaleidoskopiškai keičiamos įvairių sensacijų apžvalgos ir pan. ir t. t. Visuomenės dėmesys visiems tiems dalykams prikaustomas – yra apie ką tarpusavyje šnekėtis… Tokią socialinę jungtį pavadinkime rutiniškąja, „profanine“.

Apie ją pirmoje eilėje prabilau, nes ji užima bene dominuojančias pozicijas. Tai ji, „profaniškoji“ informacija, žmogaus dėmesį nukreipia ne tik nuo supančiotos, spalvomis turtingesnės realybės, bet ir nuo dvasinėmis vertybėmis prasmingesnio gyvenimo. Susiaurina pačią žmogaus, kaip individualizuotos asmenybės, savikūrą bei saviteigą… Aš nekalbu apie tuos, kurie nuolatos gyvena prasmingą, kasdien kuo nors įvairinamą gyvenimą. Bet jų – mažuma…

Mūsų tautą (Lietuvos visuomenę) yra užgožęs individualizmas. Ir ne bet koks, o su anarchizmo kvapeliu. Daugelis iš mūsų nebesuvokia tikslo ar aukščiausios vertybės, vardan ko galima būtų paaukoti savo gyvenimą. Nebelikę pajautos aukotis vardan tikslų, kurie pranoktų mūsų pačių gyvenimo tikslus. Kalbu apie tamsiąją individualizmo (asmens, žinoma, ir bet kurios politinės partijos) pusę. Į tai, kas orientuoja į save, o ne į visuomenės ar tautos būvį, perspektyvą. Egocentristinė orientacija patį gyvenimą paverčia siauresniu, lėkštesniu, nei to iš mūsų reikalauja istorija.

Apie individualistinės (egocentristinės) krypties elgseną galima prabilti žvelgiant į tai ir kitu aspektu. Esama pamato kalbėti apie mūsų gyvenime įsitvirtinusį vadinamąjį instrumentinį protą. Tai asmenų, politinių partijų ir net valstybės institucijų elgsena, kai atsirenkami tik tokie veiksmo būdai ir programos, kurie duoda apčiuopiamą naudą: materialinį-finansinį atlygį, prestižinį postą ar statusą, politinę ar socialinę galią ir pan. Dvasinės kultūros esatis ir perspektyva, juolab moralumas paliekamas lyg ir antrajame plane. Visa tai ir vadiname instrumentinio proto įsitvirtinimu. Na, o dar „puošniau“ išsireiškus – utilitarinės ar profaninės kultūros įsitvirtinimu…

Tikiu, kad pats skaitytojas supranta, jog tokias ir panašias mintis išsakyti „provokuoja“ pats gyvenimas. Tačiau kai kuriais kritiniais bruožais apibūdinęs dabartį, tiesiog privalau kai ką pasakyti ir su vadinamuoju pliuso ženklu. Taigi… Nedera mums pamiršti ir tai, kad didžiulį socialinės jungties darbą atlieka visa supersudėtinga švietimo ir ugdymo sistema. Pradedant vaikų darželiais ir baigiant aukštosiomis mokyklomis bei universitetinėmis laboratorijomis. Mokslo ir kitos įstaigos. Įvairiausios paskirties įmonės, firmos bei asociacijos. Pastarųjų darbo rezultatai taip pat yra ženklus įnašas į jungties aruodą. Tą patį galima pasakyti ir apie religines bendruomenes. Apskritai, panašaus tipo buhalterijoje nesunku suklysti ko nors reikšmingo nepripliusavus.

Bet.., nerimo kirminas nuolatos kirba. Ypač priartėjus prie skaudamos vietos… Kalbėjome apie socialinį sąsajingumą, socialinę jungtį. Tarsi pati širdis ragina atkreipti dėmesį į tai, kad žmogaus dvasingumą ugdantis turinys – štai kur problemų problema. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie lietuvių tautos tęstinumą…

(Bus daugiau)

2017.10.12; 05:55

[1] Žr.: Baltų religija šiandien. (Sudarė Jonas Trinkūnas). – Vilnius, 2013, p. 40.

Moterų kolektyvinė savižudybė ir jos genetika

Prieš keliolika metų, sklaidydamas „Livonijos kronikų“ tomelį, aptikau tada mane giliai sukrėtusį faktą. Beje, lėmusį mano posūkį lietuvių tautos atskirų istorijos faktų interpretavimo link… Šiek tiek daugiau nei 800 metų mus skiria nuo įvykio, kažkuo labai panašaus į storame užmaršties sluoksnyje užsilikusią sudaužytos vazos šukę. Neįtikėtinos vertės šukę…

Minėtoje knygoje randame štai tokį įrašą: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje, – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais“[1]. Visiškai tikėtina, kad ši lietuvių nelaisvėje buvusio Livonijos dvasininko papasakota ir kronikininkų užrašyta kolektyvinė, labiau į ritualines apeigas panaši moterų savižudybė, ko gero, įvyko iškart po (tose pačiose „Livonijos kronikose“ užfiksuoto įvykio) kunigaikščio Žvelgaičio žūties ir jo kariuomenės sutriuškinimo 1205 metų žiemą. Kaip nurodoma minėtame, o taip pat ir kituose šaltiniuose, iš 2000 karių gyvi liko vos 800. Tai buvo ne mūšis, bet daugiau nei kilometrine vora išsidriekusios, su gausiu grobiu iš Estijos grįžtančios lietuvių (vadintų letonais) kariaunos išskerdimas jai sustojus naktiniam poilsiui.

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet sugrįžkime prie ano siaubingo įvykio – prie Livonijos kronikoje užfiksuotos moterų kolektyvinės savižudybės pasikariant. Tai yra pasirinkus gėdingiausią, labiausiai asmenį žeminantį mirties būdą. Pirmiausia bandykime atsakyti į klausimą: ar moterų kolektyvinė savižudybė buvo tik pavienis, išskirtinis atvejis? Vargu… Livonijos dvasininko buvimas tame kaime – tik atsitiktinumas. Savižudybės aktai galėjo vykti visose tose gyvenvietėse, iš kurių buvo kilę negarbingai žuvę ar nužudyti tų moterų (o gal ir sužadėtinių) vyrai. Galbūt moterys savižudybei rinkosi į tas vietas, kuriose buvo atliekamos paprotinės apeigos? Pavyzdžiui, ten, kur šalia buvo supilti apeiginiai piliakalniai – šventyklos po atviru dangumi. Tačiau telkiant dėmesį į piliakalnių epochos senųjų lietuvių mąstymo ir elgsenos matricą, mums svarbiau išsiaiškinti: kas padiktavo, kas labiausiai lėmė tokį moterų žingsnį: negailestingas, žiaurus paprotys ar dvasinio išgyvenimo apoteozė?

Iš mitologinių ir papročių tyrinėjimų žinome: lietuviai tikėjo, kad vyrų karžygių vėlės (mirusiojo esatis) apsigyvendavo ąžuoluose, o pagal kitas versijas – iškeliaudavo į Dausas – į laimingą pomirtinį gyvenimą. Esu aptikęs aiškinimo versiją, kad vėlės tų vyrų, kurie žūdavo gėdinga mirtimi, tarkim, bėgdami iš mūšio lauko ir pan., amžiams likdavo tyrlaukiuose, dykrose. Pasmerkti amžinom benamio klajoklio ar „raupsuotojo“ kančiom.

Štai jau turime vieną paaiškinimą arba motyvą. Moters savižudybė, pasirinkus gėdingą mirtį (pačiai pasikariant), buvo ta auka, kuria tikėjo atpirksiančios bendruomenės (ir Visagaisčio, Viešpaties) akyse savo vyrų (sužadėtinių) negarbingą (gėdingą) žūtį. Išvaduosiančios „raupsuotąjį“ iš tyrlaukių. Atversiančios jam vartus į Dausas… Tikėjo, labai tikėjo, kad po savanoriškos mirties toliau tęs bendrą su savo vyru (su pasirinktuoju sužadėtiniu) gyvenimą…

Alytaus piliakalnis. Vytauto Visocko nuotr.

Mielas skaitytojau, stabtelėk minutėlei šito mano pasakojimo vietoje ir įsijausk… Kokį vaizdą pasiūlys Tavoji širdis įsivaizduojant aprašytą moterų savižudybės aktą! Ką ir kaip išgyveno ne tik jos pačios – savižudės, bet ir jų artimieji, visa bendruomenė? Visa apygarda? Kokį socialinį ir moralinį aidą galėjo sukelti ir gyviesiems palikti šis jų žygdarbis?.. Tik nevertinkime to įvykio dabartiniais kriterijais! Nusikelkime į aną, apeiginių piliakalnių epochą. Į kitų moralinių kriterijų epochą ar pasaulį…

Susimąstykime: ar tai neprilygsta aukai už savo protėvių žemę ir kultūrą? Už savo genties ir Tėvynės tęstinumą?.. Gal iš ten, iš 1205-jų dramos sklido aidas, padėjęs lietuviams (žemaičiams) laimėti Saulės (1236 m.), Durbės (1260 m.), Žalgirio (1410 m.) ir kitus mūšius? O vėlyvaisiais laikais – atsirasti tūkstančiams partizanų ir kitų savo šalies patriotų, vietoje okupantų prievartos pasirinkusių kovos kančių ir žūties kelią?..

Pagal senųjų lietuvių papročius (ir ne tik lietuvių) moters ir vyro santuokinė sąjunga (o gal ir sužadėtuvės) buvo sakrali, t. y. šventa, nepažeidžiama. Tas paprotys galėjo atsikartoti būtent kolektyvinėje savižudybėje kaip bylojimas apie šventą, nepažeidžiamą moters ir vyro vienį. Tikėtina, labai tikėtina, kad žuvusiųjų per žioplumą šauksmą: „Gelbėkite mus nuo senolių pasmerkimo ir amžino gyvenimo dykrose!“ jos girdėjo savo širdyse? Ir, iš tiesų: gal nesiblaškydamos, tarp savęs susiglaudusios ir su raudomis palydimos artimųjų, skubėjo su savo vyrais ar sužadėtiniais vienyje atsidurti Dausose…

Tikėtina, labai tikėtina, kad kolektyvinė moterų savižudybė yra tiesiogiai susijusi su apeiginiuose piliakalniuose praktikuota kultūra. Esame jau rašę, jog auka, aukojimo ritualas buvo neatskiriama šių statinių funkcija. Aukojimo apeiga buvo įtvirtinta žmonių sąmonėje ir pasąmonėje. O tų moterų elgsena? Ar ji netapatintina su ritualine auka? Man regis, kad čia atsakymas gali būti tik teigiamas… Kad būtent apeiginiame piliakalnyje vyko tų moterų apraudojimas ir palydėtuvės…

Bambininkų piliakalnis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, vardan teisybės dera pastebėti, kad moterų savižudybė užsinėrus kilpą nebuvo kažkoks išskirtinis, tik senųjų lietuvių kultūrai būdingas bruožas. Pas senuosius germanus, o taip pat ir senovės Graikijoje moterys, atsiradus atitinkamam precedentui, taip pat žudydavosi pasirinkdamos gėdingiausią iškeliavimo į nebūtį būdą – pasikorimą. Betgi Elados šalyje visa tai vyko apie tūkstantį metų prieš Kristų, o pas mūsų protėvius – daugiau nei tūkstantis metų po Kristaus gimimo. Protėvių laikrodis ženkliai „vėlavo“. Ir būtent tą vėlavimą galime laikyti mūsų istorijos išskirtiniu bruožu. „Vėluojantis“ socialinės evoliucijos laikrodis palengvino išsaugoti tai, kas Europoje (ir toje pačioje Graikijoje) jau buvo išpūkštyta civilizacijos skersvėjų. Na, o ši su germanais ir Elados šalimis sugretinta dramatiškoji „apeiga“, manyčiau, yra lyg ir reikšmingas faktas mąstant apie senovę, apie dar nepakankamai aprašytas, išskleistas mūsų praeitį lietusias senųjų kultūrų (civilizacijų) sąsajas.

Kažkodėl įsivaizduojamo modernisto (senąją lietuvių kultūrą nuvertinančiojo) šešėlis lydi mane visą šio teksto rašymo laiką… Perskaitęs ką tik pateiktą pasakojimą apie kolektyvinę moterų savižudybę jisai, ko gero, man papriekaištautų: „Štai dar vienas įrodymas, kad lietuvių protėviai buvo necivilizuoti barbarai!..“ Jam, tam modernistui (ar kosmopolitui) atsakyčiau: kiekvienas keliaukime prasmės paieškų ir savo širdies balso nurodytu keliu…

Šiapus ir anapus apeiginių piliakalnių

Senieji graikai ir romėnai plačiai vartojo barbaro sąvoką. Tuo jie norėjo save ir savo kultūrą išskirti iš kitų. Suprantama, savęs išaukštinimo ir kitų pažeminimo prasme. Ypač tai buvo būdinga Romos imperijai, kuri savo ekspansiją teisino tuo, kad jai yra atitekusi misija sukultūrinti pasaulį. Žinoma, pagal savo modelį… Tuomet nebuvo supratimo, kad pasaulio turtingumas ir jo egzistencijos prasmė slypi būtent kultūrų, nesvarbu kokiomis formomis jos reikštųsi, įvairovėje. Kad tą įvairovę reikia suprasti ir aiškinti kaip išplaukiančią iš Visatos savaiminio organizavimosi. Kad taip „tvarkosi“ ne tik galaktikos, bet ir visa tai, kas mūsų planetoje Žemėje rodo gyvybės ženklus. Mūsų protėviai, regis, gerai suvokė šį savitvarkos principą, savaip jį įvardinę Rėdos Ratu. Gal ir pasikartodamas sakau: jie suprato ir tai, jog Rėdos Ratas – tai Pirmapradžio, Praamžio, Aukštėjo Visagaisčio ar Viešpaties raiška, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, nei erdvės, nei paties laiko…

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pasaulyje imperijos kūrėsi lyg ir siekdamos didesnės tvarkos. Bet jos ir nunykdavo dėl vienos iš pamatinių priežasčių: dėl įvairovės principo nepaisymo, dėl „kaprizingų“, o kartu ir ekspansinių pastangų siekti vienalytiškumo. Tokią ar panašią praktiką regime (ir išgyvename) ir dabartiniame pasaulyje. Žvelgiant platesniu žvilgsniu, įvairovė ir gamtoje, ir ypač socialiniame pasaulyje tarsi savaime gimdo trintis. Betgi tose trintyse, susidūrimuose mes ir surandame visa, kas yra svarbiausia gamtoje ir visuomenėje – gyvasties ir jos evoliucionavimo šaltinį.

Kalbant apie mūsų protėvių prigimtinę kultūrą (kurios komponentu ir yra piliakalnių tinklas, jo funkcionavimas) kai kurie mūsų istorikai tebelinkę ją sumenkinti, suniekinti. Nevengiama vartoti ne tik pagonybės, bet ir barbariškumo sąvokų. Jie pasiteisina tuo, jog taip yra visuotinai priimta, ypač kitataučių raštuose. Ką gi… Šiuo atveju drįstu jiems priminti elementarią tiesą: savigarba yra tautos dvasinės kultūros dalis, pagal kurią kitataučiai vertina ir pačią tautą. Apskritai, lietuvių senosios kultūros suprimityvinimas ne tik prieštarauja visai istorijos logikai, ypač archeologijos radiniams (ir jų apibendrinimams). Bet dvelkia dar ir vos ne sąmoningu (gal svetimųjų jėgų remiamu?) savos tautos, o tuo pačiu – ir valstybingumo niekinimo, ignoravimo šalteliu. O žvelgiant kritiškiau – platina lietuvių tautos savinaikos virusą…

Į viešumą patekusiuose istorijos šaltiniuose neteko aptikti apeigų, kurios būdavo atliekamos piliakalniuose, aprašymų. O kad jų esama, bent man nekelia abejonių. Krikštijamą tautą, ypač jos praktikuotą dvasinę kultūrą derėjo gerai pažinoti! Tos žinios gali būti iki šiol slepiamos po septyniais-devyniais užraktais (kad nepasitarnautų krikštytojo nenaudai). Aišku viena: prie tų užraktų prieiti ir bandyti juos atrakinti mūsiškoji pusė dar nėra subrendusi (gal ir nebesubręs). Taip kalbėdamas pirmiausia galvoju apie valstybės poziciją, apie tarpvalstybines derybas.

Mielas skaitytojau, kartu pamąstykime… Kodėl mes, t. y. lietuviai (LDK), skelbiamės pasauliui, jog laimėjome Žalgirio mūšį, tačiau nedrįstame iš lenkų paprašyti nors kopijų tų vėliavų, kurios bendromis pastangomis buvo paimtos iš sutriuškinto priešo? Kodėl iš to paties kaimyno nepaprašome nors poros patrankų su išlietu Vyčio ženklu. Nes tokių „suvenyrų“ mes neturime. O štai kaimyno muziejuose jų galime pamatyti išstatytas rietuvėmis…

Nekalbėsime apie šimtatomę Lietuvos Metriką, kuri tebetrūnija Maskvoje. Nors pagal sutartį dar su Lenino vyriausybe šie foliantai turėjo būti sugrąžinti tikrajam jos savininkui (šiuo atveju – paveldėtojui). Bet… Maskva, ypač dabartinė, turi savų, strategiškai svarbių sumanymų…

Nekalbėsime ir apie Vatikano neįžengiamus dokumentų ir aprašų lobynus. Terra incognita

Tačiau kelia nusistebėjimą vienas atvejis iš panašių. Švedija, atrodo, mums yra pakankamai draugiška šalis. Tai šalis, kurios požeminėse slėptuvėse (archyvuose) guli gausybė iš Lietuvos išsivežtų dokumentų. Žinome, švedai Lietuvoje yra XVII–XVIII a. „truputį pašeimininkavę“…

XXX

Bet… Sugrįžkime prie savųjų piliakalnių.

Manau, kad apie piliakalniuose praktikuotas apeigas byloja išlikusios nedidelių matmenų aukštumėlės. Tokia aukštumėlė puošia dažno piliakalnio viršutinės aikštelės pakraštį. Pasikartodamas pastebėsiu: sunku patikėti plačiai paplitusia versija, jog tai būta sargybos bokštelio. Arba, pagal kitą versiją, – tai vieta, kur būdavo sukraunami ir deginami signaliniai laužai, skelbiantys priešo įsiveržimą… Bet, atleiskite: istorijos šaltiniuose nerandame bent kiek aiškesnių žinių ir apie priešų antpuolius tais amžiais, kada gausėjo, plėtėsi apeiginių piliakalnių tinklas (VII–XI a.). Be to, miškais apaugusiose ir ypač kalvotose vietose, įvertinant dar ir oro permainas, būdingas Lietuvai, signalinių laužų versija tampa dar labiau abejotina.

Tautiška giesmė giedojoma ant Maišiagalos piliakalnio. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Žodžiu, esama rimto pagrindo teigti, kad kiekvieno apeiginio piliakalnio viršūnės pakraštyje supilta aukštumėlė, vadinkime ją alku (altoriumi), buvo skirta kitiems tikslams. Tikėtina, jog ten buvo kūrenama apeiginė šventoji ugnis. Gerai žinome: ugnis mūsų protėvių buvo suvokiama kaip materialaus pasaulio išnykimas, o mirusiojo žmogaus atveju – jo persikėlimas į sudvasintą amžinąjį, beribį… Mūsų jau buvo užsiminta, kad toje aukštumėlėje-alke buvo aukojamos ir aukos dievams. O jie, pagal protėvių supratimą, atstovavo Gamtos stichijoms, turėjusioms tiesioginį sąlytį su žmogumi. Visa tai buvo daroma prisilaikant kalendorinių datų, aisčiams-baltams būdingo Gamtos virsmų šventimo.

Kai pradėjau gilintis į mūsų protėvių kultūrą, vienas iš akcentų tapo sutartinės. Tai – mūsų laikus pasiekusi gyvą piliakalnių epochą liudijanti relikvija. Sutartinės buvo ne tik sudainuojamos, bet ir sušokamos. Ko gero, kolektyviai. Galima paspėlioti: ar jos buvo atliekamos prieš bendras vaišes ar po jų. O štai dėl patiekalų… Netenka abejoti, kad ant valgių stalo, po tam tikro ritualo, patekdavo ir dievams aukoti patiekalai. Vaišių tradicija – visus jungiančioji grandis lietuvių gyvenime išliko iki mūsų laikų[2].

Manytina, kada apeiginių piliakalnių viršūnė kai kurių apeigų metu buvo ne visiems pasiekiama (ir leistina). Tačiau tikėtina, kad švęsti švenčių ar šiaip susirinkti kitiems reikalams apeiginis piliakalnis sutraukdavo visą jį supusią teritorinę bendruomenę. Visi dalyviai, ypač švenčiant šventes, išgyvendavo juos visus suartinantį dvasinį pakylėtumą (katarsį); išgyvendavo juos pačius ten supančio pasaulio egregorinius (subtiliosios energijos sukeliamus) virpesius.

Pastarojo teiginio aiškumo dėlei prisiminkime nesenus laikus. Kai kaimų ir miestelių žmonės susirinkdavo į bažnyčią sekmadienio mišioms. Ypač tuos atvejus, kai vykdavo atlaidai (apeigos, skirtos parapijos globėjui – šventajam, Velykoms, Sekminėms ir pan.). Tasai žmonių sukolektyvintas ir dvasiniais išgyvenimais prisodrintas egregoras sklisdavo per sodybas, laukais ir pamiškėmis, paliesdamas netgi ir atokiau gyvenančius. Tą valandą nuo buities, nuo kasdienybės pakylėta žmogaus siela atsigaudavo. Pagaliau ir visa ta diena (ypač „atlaidų“) būdavo kupina šventinės nuotaikos, visiems brangaus bendro dvasinio išgyvenimo…

Fizikų kalboje vartojama „informacinio lauko“ sąvoka. Bet va, jie baidosi to, kad informacinis laukas į savo „glėbį“ priimtų ir žmonių jausmus, jų išgyvenimus. Jiems, fizikams, žmogaus dvasinis pasaulis – lyg nežinoma, neatrasta galaktika. O štai žymus kardiochirurgas akad. Jurgis Brėdikis, jų ir kai kurių savo profesijos kolegų nepasitenkinimui, išdrįsta propaguoti JAV profesoriaus Alberto Viloldo patirtį, įgytą bendraujant su inkų šamanais. Pastarieji minėtą profesorių įtikino, kad „…mes esame Šviesos ir Dvasios būtybės, todėl ir gydyti turime dvasių ir šviesos padedami“. Nesibaimindamas savo oponentų, mūsų akademikas su aiškia atradėjo nuostata pristato savo kolegos iš San Francisko A. Viloldo patirtį. Jis atvirai rašo, kaip A. Vitoldo „šamanai išmokė gydyti sielos žaizdas ir transformuoti kūną“. Tikėdamas tuo, ką sako J. Brėdikis, atkartoja prof. A. Viloldo teiginį, jog žmogaus esmę sudaro „…mus supantis švytintis energijos laukas, kurio šaltinis yra amžinybėje. Tas laukas yra kiekvienoje mūsų ląstelėje – tai matrica, kuri valdo mūsų sveikatą per fizinio kūno virpesius“[3].

Siūlau skaitytojui pačiam susirasti akad. J. Brėdikio knygą ir tiesiogiai pasidomėti jo įsisavinta ir kitiems perteikiama plačiai išskleista intriguojančia informacija.

Kodėl aš prisiminiau akademiką Jurgį Brėdikį (amžiumi už mane vyresnį)? Prieš keletą metų arčiau susipažinęs nustebau: jo mąstysena, jo sielojauta pasirodė labai jau artima manajai. Labai artima siekiui atkurti nors apytikrį „piliakalnių epochos“ mūsų protėvių mąstysenos, jų pasaulėjautos vaizdą. Tikėtina, labai tikėtina, kad apeiginių piliakalnių praktika prisidėjo įtvirtinant supratimą apie subtilųjį nematomą, bet jausmais išgyvenamą pasaulį. Įtvirtino supratimą apie subtiliąją energiją, kuri užpildo erdvę ir kurios įtakai, to net nesuvokdamas, paklūsta žmogus…

Kita vertus, sumodernėjusioje mūsų visuomenėje sunkiai, labai sunkiai prasimuša mintis, kad senosios civilizacijos (tarp jų ir „mūsiškė“) žinojo daug su subtiliuoju pasauliu susijusių paslapčių ir jomis naudojosi. Racionalusis pasaulis plius krikščionybė tą paslaptimis kupiną pasaulį atribojo nuo žmonių gyvenimo. Dar daugiau – būta laikotarpių, kai su savotišku įniršiu jį naikino…

Mąstant štai tokia kryptimi gimsta ne viena „keistoka“ mintis… O ką, gal mūsų protėviams, gyvenusiems Gamta ir suvokusiems jos stichijas, raštas buvo nebūtinas? Kitais žodžiais išsireiškus – jo negeidė? Gal jie buvo gana gerai („patogiai“) įsijautę į Visatoje egzistuojantį subtiliosios informacijos ir energijos lauką? Gal jame, tame lauke, neblogai orientavosi ir, iškilus esminiams klausimams, tiesiog per atstumą susisiekdavo, susikalbėdavo?.. Tai – ne iš fantazijos pasaulio… Manau, kad ir šių eilučių skaitytojas (užslėgtas civilizacinio šlako) gali prisiminti vieną kitą atvejį iš savo gyvenimo ar iš vyresniųjų pasakojimų apie nuojautas, apie vaizdinius ir pan., kurie įvykdavo per atstumą, bet realybėje. Mąstant tokia kryptimi, ne pasakose, o tikrovėje ne tik katės ar šunys, bet ir medžiai skleidžia auras, kurias pajaučia žmogus.

Taip kalbu norėdamas dar viena, papildoma kruopelyte pozityviu turiniu užpildyti piliakalnių ir jų buvusio vaidmens siluetą. Nes jisai per šimtmečius, veikiamas piktybinių jėgų ir lietuviams būdingo „kumečio sindromo“ (nuolankumo stipresniajam), liko tuščias išpūkštytas… Šiandien jisai mums regimas tik savo fiziniu pavidalu, kuriuo neturėtume pasitenkinti…

Bet vėl nusileiskime arčiau žemės…

Mielas skaitytojau, vėl prisiminkime iš amžių gūdumos atėjusį ir judėjų pagarsintą Dekalogą (dešimt Dievo įsakymų). Jame vienas iš priesakų teigia: „Švęsk sekmą dieną“. Tai įsakmus siūlymas kartą per savaitę vieną dieną skirti susimąstymui, savianalizei. Apsivalymui nuo kasdienybės įpirštų šiukšlių. Šventės atlikdavo žmogaus sielos gaivinimo funkciją. Prisiminkime vėlesniųjų laikų tikintį žmogų… Jisai triūsdamas laukuose ar savo kieme, nužvelgęs bažnyčios siluetą, pats to gal ir nepastebėdamas, išgyvendavo dvasingumo akimirką. Čia pat prisiminkime ir sovietinį režimą… Prisiminkime visos savaitės žmogaus triūsą kolūkyje, o sekmą dieną – savo sklype. Lietuvis pasižymėjo darbštumu ir gavęs laisvą dieną ją paversdavo savo paties narvu… Buvo sovietiniai metai, kada statistika rodydavo, jog mėsos ir pieno produkcija, gaunama iš kolūkiečių, viršydavo tą, kurią pristatydavo patys kolūkiai bei tarybiniai ūkiai!

Taigi… Eiliniam kolūkiečiui nebelikdavo laiko „sekmos dienos“ šventimui! Nebelikdavo laiko bendravimui su savimi, savo sielos balso ataskaitai. Visai natūralu, kad baudžiavinis darbas išpūkštė ir sodiečio sudvasintą bendravimą su Gamta. Ir – su savimi… O ir pats darbas prarado žmogaus širdyje turėtą sakralumo pajautą. Na, o sieloje įsirangiusį kirminą įprato nuodyti alkoholiu.

Sugrįžkime prie piliakalnių.

„Pilėniečiai“ buvo laisvi. Dėl savo laisvės – laisvės gyventi savo gyvenimą –  jie priešinosi ir krikščionybei. Priešinosi jos nešamai naujai tvarkai… Tikėtina, labai tikėtina, kad savo laukuose triūsdami ir būdami laisvi, mūsų protėviai jausdavo nuo piliakalnio sklindantį egregorą… Siūlydamas susimąstyti štai tokia, šiuolaikiniam žmogui visai neįprasta kryptimi, raginu prisiminti, kad anais laikais „pilėnietis“ gyveno dešimteriopai siauresniame, vien netolimas apylinkes siekiančiame, bet už tai dvasinėmis vertybėmis ir pačia Gamta turtingame pasaulyje. Manytina, kad netoliese esantį piliakalnį jis išgyvendavo jautriau, nei jo ainis bažnyčios siluetą…

Prof. Liudas Mažylis ir prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mielas skaitytojau, manau, kad Tau bus suprantamiau, jeigu dar pridursiu, kad tos ar kitos teritorijos bendruomenė, su savo apeigoms bei svarbiems susirinkimams skirtu centru, buvo panaši į moraline ir politine prasmėmis neįveikiamą, svetimoms įtakoms atsparų bastioną. Tasai bastionas buvo išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais tradicinės (prigimtinės) kultūros tinklais (nerašytais moraliniais įsipareigojimais). Po jų skraiste gyveno kiekviena šeima. Kiekvienas atskirai paėmus asmuo – jo viešas ir neviešas veikimas. Žmogus kėlėsi su saule ir ėjo ilsėtis su jos laida. Bet jis visąlaik jautėsi esąs tų tinklų – palaikančių, gyvinančių jo esatį ir tos esaties prasmę apsuptyje (jų glėbyje). Ar tai prilygintina savotiškam narvui? Manau, kad ne… Greičiau atvirkščiai. Žmogus jautėsi patogiai. Metaforiškai išsireiškus, kaip bendros grandinės, besisukančios ratu, elementas… Jis nebuvo individualistas, jis nebuvo vienišas gyvendamas net ir savo kieme.

Nenustebtume, jeigu iš tikrųjų kada nors (ir kaip nors) atsivertų Vatikano, Krokuvos ar kad ir Stokholmo archyvai ir atsirastų konkretesni aprašymai bei įrodymai apie tai, kaip ir kuo funkcionavo lietuviškieji sakralinės paskirties bei pilietiniam susitelkimui skirti piliakalniai. Bet mes žinome ir mūsų istorikų (ir valstybės!) vangumą raustis retesniuose archyvuose. Tą vangumą ypač išryškino vos ne mėgėjo, bet patyrusio ir sąžiningo kolekcionieriaus prof. Liudo Mažylio „nesunkiai“ Berlyno diplomatinių dokumentų archyve surasta (2017 metų kovo pabaigoje) garsioji, vos ne visų istorikų „ieškota“, savo atradėjo seniai laukta 1918-jų metų Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo Deklaracija.

Išsireiškus emocionaliau, svetimuose archyvuose užslėpta ir užslėgta mūsų tautos praeitis šaukte šaukiasi savo laisvintojų…[4]

(Bus daugiau)

2017.09.30; 17:50

[1] Latvis H., Vertbergė H. Livonijos kronikos, Vilnius, Mokslas, 1991, p. 39.

[2] Ta proga pastebėsiu, kad Kupiškėnų (Sėlių) krašte dar iki XX a. pabaigos buvo lenktyniaujama, kas daugiau susikvies artimų ir tolimų giminaičių. Bendrai puotai kai kas surinkdavo iki 150 žmonių! Buvau tokių susibūrimų-puotų ir liudininku, ir dalyviu…

[3] Brėdikis, Jurgis. Kitokiu žvilgsniu. – Vilnius, Santara, 2015, p. 90.

[4] Teko susidurti su liudininko pasakojimu apie tai, kaip mūsų įžymus istorikas Zenonas Ivinskis, ekskursijos metu patekęs į Vatikano archyvą, vos nenualpo akimis apžvelgęs tuos gausius foliantus, kuriuose buvo sudėti dokumentai, liečiantys ikikrikščioniškąją Lietuvą.

Kitas plačiai žinomas mūsų istorikas prof. Mečislovas Jučas, dar sovietiniais metais gavęs leidimą apsilankyti Švedijos archyvuose, sugrįžęs prasitarė: „Ten darbo visam istorijos institutui būtų per akis…“

Romualdas Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos MA narys emeritas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Keletas įvadinių akademinių minčių

Man regis, kad be šito, kelis teorinio pobūdžio postulatus talpinančio paragrafėlio būtų kažkas panašaus į gydytojo išrašytus pacientui vaistus pastarajam aiškiau neišdėsčius, kuo gi tos tabletės reikšmingos diagnozuotos ligos gydymui…

Pasaulis, jo segmentai, kurie mus supa, su kuriais kasdien kontaktuojame, visų pirma yra reikšmių pasaulis. Mus moko (ir patys nuolatos mokomės), kaip reikia tokį pasaulį suprasti, įspėti paspęstas (ir nuolat paspendžiamas) mįsles. Nes žinome: priešingu atveju mūsų dialogas (kontaktavimas) su pasauliu bus nevisavertis, kaustantis mūsų pačių veiksmus. Kreipiantis juos klaidingesne kryptimi. Štai jau nuo čia – nuo reikšmių išsiaiškinimo – ne vienam iš mūsų prasideda dvasinės kančios, kurios mus lydi ir nuo kurių neišsigydome visą gyvenimą. Kodėl?

Mes gi žinome: mus supa ir pusiau suvoktų ar tik nuspėjamų reikšmių pasaulis. Mes gyvename apsuptyje ir tų daiktų bei reiškinių, kurių reikšmės mums visai nežinomos. Bet mes, vardan dvasinės pusiausvyros ir būties patogumo, dėl to dažniausiai nesukame sau galvos. Save nuraminame: tebūnie…

Mielas skaitytojau, lyg ir privalu jums pasakyti, kad mus supančio pasaulio (ir jo segmentų) reikšmių aiškinimu užsiima ne viena mokslo kryptis. Įdomumo dėlei keletą iš jų suminėsiu. Tai: semiotika ir fenomenologija, hermeneutika ir epistemologija… Na, o visą šį „kudlotą“ dėstymą išsakau dėl paprasčiausios priežasties. Nesitikėkite, nelaukite iš manęs tiesmukiškesnio atsakymo į klausimą, kaip derėtų vertinti, kaip suvokti tikrąsias mūsų protėvių rankomis supiltų piliakalnių reikšmes. Atvirai prisipažinsiu: aš pats jų – tų reikšmių – ieškau ir tomis paieškomis šioje apybraižoje su jumis pasidalinsiu. Viena galime nedvejodami teigti: per ilgai daugumos piliakalnių reikšmės gulėjo apklotos švinu austu apklotu… Pasitenkinsime tuo, kad jį, tą apklotą, būsime šiek tiek praskleidę.

Na, o šitokią aiškesniu konkretumu alsuojančią kelionę pradėsime kad ir nuo „akademinio“ teiginio. Piliakalnis – tai savita socialinė struktūra. Kaip ir kiekviena šios klasės struktūra, piliakalnis savyje akumuliuoja (arba akumuliavo) ir skleidžia (skleidė) žmonėms nematomą, bet jaučiamą subtiliąją energiją… Pradėjus apie tai kalbėti, man privalu skaitytojui paaiškinti: kas tai per darinys yra socialinė struktūra? Ir kas tai per energija, kurią ji skleidžia (ar gali skleisti)? Šį aiškinimą pradėsiu nuo elementaraus pavyzdžio.

Žmogui įgimta burtis į vienį su kitais. Tai gali būti ne tik šeima, draugų grupė ar gentis. Tai gali būti tikinčiųjų bendruomenė, darbovietės kolektyvas, studentų būrys ir t. t. ir pan. Šie junginiai atsiranda ne šiaip sau, o siekdami tam tikrų tikslų. Visai natūralu, kad kiekvienas junginys, priklausomai nuo pasirinktos veiklos, į aplinką skleidžia (ar gali skleisti) labiau sutelktą psichologinę, moralinę, intelektualinę ir pan. spinduliuotę (sinergijos efektas). Ją ir vadiname subtiliąja (skirtingai, tarkim, nuo fizinės) energija. Ji gali gana efektyviai ir teigiamai veikti kitus. Bet ji gali būti ir negatyvi. Tarkim, ką į aplinką skleidžia padykusių jaunuolių grupė ar aiškių nusikaltėlių gauja?.. Galime taip pat galvoti ne tik apie darnią šeimą ar muzikantų džiazistų ansambliuką. Galime galvoti ir apie verslininkų, politikų ir net teisėsaugininkų korupcijos pagrindu susibūrusias „komandas“…

Tuo norėjau pasakyti (priminti), kad bet kuri visuomenė (ar tauta) – tai audinys, išpintas ir perpintas pačiais įvairiausiais siūlais ir nudažytas įvairiausių spalvų gama.

Suprantu… Reiklusis skaitytojas gali man, kaip šitos akademinės abrakadabros autoriui, papriekaištauti: kuo čia dėti piliakalniai? Ir kodėl juos priskiriame socialinės struktūros klasei? Atsakau siūlydamas ir pačiam skaitytojui susimąstyti…

Šiuo, t. y. piliakalnių, atveju pats socialinės struktūros supratimas įgauna platesnę traktuotę. Ji mums teikia galimybę prisiliesti prie giluminių kadaise praktikuoto piliakalnio reikšmių. Mums ypač svarbu pabrėžti, kad piliakalnis, kaip savita socialinės struktūros atmaina, savyje buvo sukaupęs savaip išpuoselėtą, tikslingai sukurtą (suformuotą) materialinį, o jo pagrindu – ir organizacinį pamatą. Būtent tokį pamatą, kuris žmonių (bendruomenės) veiksmams suteikia jėgą, jos kryptingumą. Visa tai labai ženklia dalimi įtakojo tos jėgos rezultatą. Štai, socialinė grupė gali būti jau išnykusi (sunaikinta), bet jos įdirbis (dvasinis paveldas), būtent dėka sukurto materialinio pamato (juolab su aiškesniais akcentais), dar gali likti neišpūkštytas.

Socialinė struktūra (turi ji materialinį pamatą ar ne) neatsiejama nuo tų tikslų ir funkcijų, vardan kurių buvo susibūrusi ar suburta. Savo laiku piliakalniai funkcionavo pagal akumuliatoriaus principą: pasikraudavo energiją ir ją atiduodavo… Dabar gi vos ne absoliuti piliakalnių dauguma yra „išsikrovę“. Užgesę. Tapę panašūs į užmirštus, rūdžių ėdamus konteinerius. Taigi… Keliame sau uždavinį: gal vis dėlto įmanu tuos konteinerius kruopščiau pašveitus šiek tiek plačiau praverti? Įgyti aiškesnį nei iki šiol turimą supratimą apie ten irgi rūdžių bei pelėsių suardytus lobius?..

Tautos gyvenimas būna įvilktas į tos ar kitos epochos bei geopolitikos rūbą. Bet tautos istorinė kelionė būna persmelkta ne tik dėsningumų. Būna ir lemtingų atsitiktinumų: pralaimėtas mūšis, grupuočių tarpusavio vaidai (iki ginkluotų susirėmimų), netramdomos valdovo (ar valdžią įtakojančios grupuotės) ambicijos bei interesai ir pan. Žvelgiant iš tautotyros pozicijų, atsitiktinumas ir jo nulemta istorinė kryptis taip pat yra brandinamas tam tikrų aplinkybių. Šiuo atveju prisimintinas kibernetikoje bei vadyboje vartojamas bifurkacijos taško terminas. Tai kokios nors struktūros būsena, kuri „siūlo“ kelis tolesnio vyksmo vektorius… Bet štai, vadinamojo atsitiktinumo dėka, „pasirenkamas“ iš jų tik vienas, lemiantis, tarkim, tautos tolesnę raidą iki kito bifurkacijos taško, kuris gali atsirasti praėjus net keliems šimtmečiams… Suformuluotą teiginį pailiustruosiu, man regis, Lietuvai (ir lietuvių tautai) gana būdingu atveju…

Žečpospolitos (Abiejų Tautų Respublikos) valdovais kurį laiką (1586–1655) buvo Vazos: Stanislovas, Vladislovas ir Jonas Kazimieras. Pirmasis buvo pasikviestas iš Švedijos tuo pagrindu, kad turėjo Kotrynos Jogailaitės kraujo. Vazų netenkino tuo metu bene didžiausios Europoje valstybės – imperijos sostas. Pirmieji du iš Vazų kariavo ir su švedais, ir su maskvėnais, siekdami paveržti iš jų karaliaus ir caro karūnas. Ilgus dešimtmečius tęsėsi sunkiausi karai, įsisiautėję dar ir dėl Livonijos valdymo… Lietuvių tauta tapo ambicijų pagimdyto siaubingo šimtmečio įkaite. Ją naikino ne tik su karais susijusios tiesioginės išlaidos. Tautą naikino vienas po kito slenkantys nederliai, badmečiai, maro epidemijos. Nykte nyko ir iš piliakalnių epochos paveldėta dvasinė kultūra. Tas laikotarpis pasižymėjo dar ir valdovų Vazų skatinamu religiniu (polonizuojamos katalikų bažnyčios) fanatizmu. Ant laužų spirgėjo vadinamosios raganos, raganiai ir tie, kurie geriau išmanė ne tik senuosius papročius, bet ir liaudies mediciną… Na, o ir tautos aukštesnysis luomas nesunkiai kibosi į tarpusavio peštynes.

Plačiau prabilau apie negatyvu alsavusią istoriją neužmiršdamas piliakalnių. Manau, kad palyginus spartus plataus jų tinklo nunykimas ir turėtos jo reikšmės išpūkštimas taip pat turi atsitiktinumo požymių. Apie kai kuriuos iš jų ką tik užsiminiau. Apskritai, iškeldamas šį hipotetinį teiginį pirmiausia mąstau apie tuos iš jų, kurie neturėjo karinės paskirties – nebuvo skirti teritorinei gynybai. Mąstau apie tuo, kurių funkcionalumas (reikšmės), sekant Vakarų Europos standartais, ėmė atrodyti piktžaizdėmis. Lietuvių kilmingiesiems (jau gerokai sumaišyto kraujo) magėjo kuo greičiau tas piktžaizdes šalinti. Vydamiesi urbanizuoto (civilizuoto) pasaulio standartus, jie skubėdami statė puošnios, prabangios išvaizdos bažnyčias ir rūmus, dvarų ansamblius ir sodino parkus.

Būtent šitokiais statiniais mes šiandien ir puikuojamės. Pamiršdami anuos unikaliosios kultūros statinius (jų reikšmes!)…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

(Bus daugiau)

2017.08.31; 10:54

Šį savaitgalį Utenoje vyks skudutininkų ansamblių, ragų ir daudyčių pūtėjų festivalis „Dudutis“. Uteniškiams ir miesto svečiams koncertuos net 20 kolektyvų iš Alytaus, Biržų, Kalvarijos, Kauno, Klaipėdos, Kupiškio, Marijampolės, Panevėžio, Pasvalio, Tauragės ir Utenos.

Gegužės 21-ąją skudutininkai į festivalį „Dudutis“ rinksis jau penktą kartą. Festivalis prasidės įspūdingu renginiu – nuo Narkūnų piliakalnio pasklis sutartinių melodijos, prie skudučių, ragų ir daudyčių pūtėjų ansamblių prisijungs sutartinių giedotojų grupė „Sėdauta“, vyks koncertas „Pašlovinkime protėvių dvasias“, skirtas Piliakalnių metams paminėti.

Utenos kultūros centre vyksiančiame jungtiniame festivalio koncerte „Teaidi skudučiai“ pasirodys skudučiuojantis orkestras, suvienijęs net 180 atlikėjų, Utenos kultūros centro sutartinių giedotojų grupė „Sėdauta“, šokių ir dainų ansamblis „Vieversa“ ir Panevėžio muzikos mokyklos liaudies instrumentų orkestras.

Skudučiai – vienas populiariausių liaudies muzikos instrumentų, turinčių senas ir originalias liaudiškojo grojimo tradicijas. Skudučių muzika skambėdavo lauke, einant į darbus, poilsio metu, talkose, pabaigtuvėse, jaunimo pasilinksminimuose. Nors anksčiau skudučiuodavo dažniausiai vyrai, dabar šį instrumentą mielai prie lūpų glaudžia ir merginos.

Lietuvos nacionalinis kultūros centras, propaguodamas retesnes liaudies meno apraiškas, nutarė prikelti šio unikalaus instrumento viešą skambesį, tad 2010 m. Utenoje įvyko pirmasis skudutininkų festivalis. Ten pat festivalis buvo pakrikštytas skambiu „Dudučio“ vardu. Pirmajame festivalyje dalyvavo 15 skudutininkų ansamblių iš visos Lietuvos. Po to festivalį nutarta rengti vis kitame Aukštaitijos regiono mieste – koncertai jau vyko Biržuose, Panevėžyje, Pasvalyje.

Informacijos šaltinis – ELTA

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.05.17; 04:32

Šiaurinė Sūduvos kairiojoje Nemuno pakrantėje ypač gausu piliakalnių ir pilkapių. Pro čia kryžiuočiai veržėsi į Žemaitiją ir Rytų Lietuvą. Kriūkų seniūnijoje buvusiame valsčiuje yra net 6 piliakalniai, o septintasis Panykių taip pat prie Nykos upelio dabartiniu metu priskirtas Plokščių seniūnijai.

Kriūkų seniūnijos ir visos Sūduvos piliakalnius yra tyrinėję ir apie juos rašę žymūs mūsų krašto istorikai Petras Tarasenka, Pranas Kulikauskas, Juozapas Radziukynas ir kiti.

Einant iš rytų pusės į vakarus vienas žymesnių ir įspūdingesnių yra Žemosios Panemunės piliakalnis, esantis ant aukšto Nemuno kranto Žemosios Panemunės kaimo vakarinėje dalyje.

Continue reading „Kriūkų krašto piliakalniai“

{sigplus}fotoreportazai/pil_pil{/sigplus}

Birželio mėnesį kai kurie Lietuvos Mokslų Akademijos nariai, visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidenę Dalią Grybauskaitę, Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo.

Kreipimesi buvo siūloma, kad vieneri iš artimiausių kalendorinių metų būtų paskelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018 m.).

{Norėdami pamatyti visas 20-imt Vytauto Visocko nuotraukų, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}

Continue reading „Diskusija: „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos““

Lietuva geopolitinėje erdvėje. Žvilgsnis Briuselio link…

Mano knyga skirta lietuvių tautos ir jos valstybingumo žaizdoms, skauduliams apžvelgti. Niekas dar atvirai nepaneigė principo, kad tauta savo valstybę kuria ir už ją kartais neįtikėtinas aukas aukoja tam, kad užsitikrintų ne tik laisvę, bet savasties tęstinumą. Egzistuoja ir kiti požiūriai. Bet aš laikausi ką tik suformuluoto.

Tikiu, jog ir mano oponentas sutiks: vargu ar reikia šimtų akademinių tyrimų ir diskusijų įrodymams, jog nūdienos pasaulis lietuvių tautos tęstinumui „siūlo“ pakankamai rimtas grėsmes. Demografinės katastrofos kontūrai yra stingdančiai išryškėję… Bet kalbame (ir kalbėsime) apie kitas puses… Ne tik oficialioje politikoje, bet ir daugelio iš mūsų, ypač jaunuomenės savivokoje tautinė savastis sėda, įsitvirtina „nedrąsiai“ berusenančios ugnelės pavidale. 

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (2)“

2014 m. spalio 21 d. (antradienį) 16.30 val. – apskritojo stalo diskusija, kuri vyks Lietuvos mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje (Gedimino pr. 3., Vilnius).

Muzikinė įžanga: solistė (sopranas) doc. Zita GRIGIENĖ, koncertmeisterė (fortepijonas) Giedrė BARANAUSKIENĖ.

Diskusijai vadovauja LMA narys prof. Romualdas GRIGAS.

Dalyvauja: LMA narys prof. Antanas TYLA, doc. Gintautas ZABIELA, dr. Vykintas VAITKEVIČIUS, Juozas DINGELIS, Albinas VAIČIŪNAS, Petras JONUŠAS, signataras Algirdas ENDRIUKAITIS ir kiti.

Kas, kokie veiksniai lėmė ypač tankaus piliakalnių susiformavimą istorinėje Lietuvoje ir gretimose baltų žemėse?

Continue reading „Neužbaigta piliakalnių byla: platesnės interpretacijos ir sprendimų paieškos“

Preambulė

Laikas yra pamatinis socialinių pokyčių, jų esmės matas. Laikas, šis didysis Monstras, nepaisydamas jokių draudimų bei sentimentų, „tvarko“ asmens, tautos, visos žmonijos civilizacinį vyksmą. Tačiau socialinio vyksmo giluminiai šaltiniai bei varikliai vargiai ar kada pasiduos žmogaus pastangoms juos išsamiau suvokti, paaiškinti ir, kas nemažiau svarbu – tuo pagrindu išmintingiau tvarkytis.

Panašu, kad žmonija, jos kuriama civilizacija egzistuoja ne tik griežtai apibrėžtoje fizinėje erdvėje. Žmonija, nepriklausomai nuo nuolat kūrybinę dvasią plėtojamos kultūros, ko gero, taip pat yra „įrėminta“ savęs, savo egzistencinės esaties suvokimo ribomis.

Visi keičiamės. Tačiau ne pats keitimasis čia svarbu, o tai, kaip mes įeiname į mus keičiantį gyvenimą. Jeigu suvokiame keitimosi neišvengiamybę, jeigu su savitvarda sutinkame įvykius, mes galime pajausti mums gyvenimo skirtos valandos išmintį. Ją galime pasilikti tik sau, bet galime bičiuliškai pasidalinti su kitais.

Continue reading „PASTABOS IR APMĄSTYMAI TREČIAJAI KNYGOS LAIDAI (1)“

§ 5. Užmirštieji rezervai

„Tauta yra brangenybė, kurioje glūdi retų dvasinių vertybių lobis; kuri jį patvariai saugoja; kuri jį brandina ir sublizgina tam tikroje atmosferoje. Ir juo dvasinės vertybės sodresnės, tuo pati tauta vertesnė nepriklausomos egzistencijos, juo greičiau jos reikšis objektyviais kūrybos vaisiais“, – taip dar prieš karą su dvasios pakilimu rašė Juozas Ambrazevičius[1].

Tas pats asmuo, kuris ryžosi vadovauti 1941-ųjų metų birželio sukilėlių sudarytai Lietuvos Vyriausybei (vėliau, emigracijoje, pasivardinęs J. Brazaičiu). To sukilimo patirtis neabejotinai davė impulsą ir pokario ginkluotam pasipriešinimui prieš šimtus kartų stipresnį okupantą. Kovodami neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis žuvo tūkstančiai, dešimtys tūkstančių jaunų vyrų ir net merginų.

Continue reading „Romualdas Grigas: „Lietuvių tautos išlikimo drama“ (11)“

Bepigu Tautišką giesmę giedoti Vingio parko estradoje, prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje arba Kudirkos Naumiestyje, kokioje nors Airijos, Graikijos, Turkijos, Ispanijos kurortų kavinėje, gurkšnojant alų arba vyną… Bet jūs sugiedokite Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Nebandėte?

O mes, kelios dešimtys narsuolių, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio paraginti, ryžomės tokiam žygiui – mes giedojome Tautišką giesmę ant Maišiagalos piliakalnio! Ne piliakalnio papėdėje (vieni niekai piliakalnio papėdėje giedoti, ten ir šioks toks paminkliukas pastatytas), o pačioje jo viršūnėje, kur dunkso storas storas Perkūno dievaičio nulaužtas medis, kur velniškai vešlios dilgėlės ir kitokie Algirdo laikų ramybę saugantys augalai.

Pirmiausia Juozas Dingelis pasiuntė pionierius, kurie, apsiginklavę dalgiu ir galinga moderniška žoliapjove, piliakalnio viršūnėje paruošė aikštelę giesmininkams, sukrovė nedidelį laužą (negalima kurti laužų ant piliakalnių, bet apsileidę paminklosaugininkai gal nedrįs priekabiauti), prie medžio šaknies pritvirtino virvę ir nuleido ją iki piliakalnio papėdės toje vietoje, kur slidus kaip stiklas vienintelis takelis veda į viršų. Jeigu ne ta virvė, abejoju, kad bent vienas narsuolis būtų pasiekęs piliakalnio viršūnę. Gal tik pats Juozas, gal dar viena kita moteris, nes jos žymiai ištvermingesnės už vyrus.

Kai visi rankų ir kojų pagalba (vieną kitą už pažastų prilaikė keli paslaugūs jaunuoliai) pasiekėme piliakalnio viršūnę, – kur Algirdo laikais stovėjo medinė pilis, kur žemėje, po dilgėlių ražiena dar, be abejo, dūlėja anų tolimų laikų materialaus gyvenimo nuotrupos, – atsipūtę, atgavę kvapą, susiėmėm už rankų ir laukėme iškilmingo momento, kai lygiai 21 valandą visi lietuviai, kuriems Lietuva – Tėvynė mūsų, drauge su mumis užtrauks Tautišką giesmę.

LPD valdybos narys Ramutis Oleka perskaitė mokslininkų, visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę Dalią Grybauskaitė, Seimo Pirmininkę Loretą Graužinienę, Ministrą Pirmininką Algirdą Butkevičių „Dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO objektų sąvadą beti piliakalnių metų paskelbimo“:

„Mes,  atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos  bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad  storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.

Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.

Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo  priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.“

LPD pirmininkas Juozas Dingelis papasakojo, kaip sekasi platinti šį kreipimąsi (jis paskelbtas mūsų portale Slaptai.lt), kaip galėtumėm pasisemti stiprybės iš praeities. Tegul piliakalnių ugnys būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu, išmintinga ir tvirta“. Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų! – sakė jis.

Tautišką giesmę mes giedojome ne bet kur, o ant Maišiagalos piliakalnio – dilgėlėm apžėlusio, sunkiai pasiekiamo! Malonu tai, kad su vėliavomis ir be jų ant piliakalnio užkopė ne tik tie, kurie atvaživome iš Vilniaus, bet ir nemažai  lietuvių iš pačios Maišiagalos. Ir dar ne mažiau malonu, kad piliakalnio aikštelę tvarkyti (šienavo, grėbė dilgėles) padėjo ne kas kitas, o Lietuvos lenkas Ryšardas Maceikianecas, nors šiame renginyje jis nedalyvavo (filmavo Vingio parke). Nejaugi Maišiagaloje negyvena nė vienas Lietuvos lenkas, kuriam būtų gėda matyti tokį apleistą Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo piliakalnį? Juk lietuviai, kaip man sakė  viena Maišiagalos gyventoja, – čia tik tautinė mažuma, kuri nedaug ką gali. 

Iki sutemų dainavome lietuviškas dainas, valgėme ant laužo pakepintas dešreles.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.07.08; 17:02

Uždekime ugnies žiburius Tautos didžiavyrių atminimui, kad jų šviesoje pasijustume vieningi beesą, stiprybės iš praeities besisemią, skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu pasiryžę Tėvynę Lietuvą stiprinti, kad neišsivaikščiotume iš jos, o visi ir visada jon sugrįžtume – vieningi ir meilės vieni kitiems kupini. Nes Tėvynė – tai mes patys, mūsų vienybė. Tegul piliakalnių ugnys „atveria mūsų akis šviesop, širdis Dievop“.

Tegul būna tie žiburiai mūsų vienijimosi Lietuvos vardan šaukinys, tegul jie kviečia Tautą, t.y. mus visus, Vydūniškais žodžiais – „auginti visa, kas gražu išmintinga ir tvirta“.

Continue reading „Uždekime aukurus ant Tautos dvasios kalnų!“

Portalas Slaptai.lt skelbia penkių Lietuvos Mokslų Akademijos narių ir visuomeninių pilietinių organizacijų kreipimąsi dėl Lietuvos piliakalnių įrašymo į UNESCO saugomų objektų sąvadą bei piliakalnių metų paskelbimo, taip pat prof. Romualdo Grigo straipsnį šia tema. Iliustracijos – Vytauto Visocko.

XXX

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai GRYBAUSKAITEI

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkei Loretai GRAUŽINIENEI

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Algirdui BUTKEVIČIUI

KREIPIMASIS

DĖL LIETUVOS PILIAKALNIŲ ĮRAŠYMO Į UNESCO SAUGOMŲ OBJEKTŲ SĄVADĄ BEI PILIAKALNIŲ METŲ PASKELBIMO

Mes,  atstovaujantys intelektualią visuomenę, esame susirūpinę Tėvynėje susiklosčiusiais lietuvių tautos  bei jos valstybės politiniais, socialiniais ir moraliniais santykiais. Mums nerimą kelia, kad jų tvarumas neužtikrina aiškios jaunimo dvasinio prisirišimo prie Gimtųjų Namų ateities. Tačiau esame įsitikinę, kad  storu užmaršties sluoksniu užneštų šaltinių atskleidimas ir išmanus panaudojimas suteiktų didesnio gyvybingumo ne tik jaunuomenės ugdymui bet ir integralumo visuomenės ir valstybės gyvenimui. Užmirštų šaltinių atskleidimas būtų ypač reikšmingas sutinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Taip pat esame įsitikinę, kad toks žingsnis iš valstybės nepareikalautų bent kiek įspūdingesnių investicijų – pasirūpinimas jais ženklia dalimi savaime atitektų vietinėms bendruomenėms, seniūnijoms.

Aiškiau išskleisdami išsakytą teiginį, pagarbiai primename: kad Lietuva garsi savo unikaliais piliakalniais, kurių vien mūsų šalies teritorijoje yra daugiau nei pusantro tūkstančio vienetų; kad dauguma jų buvo supilti VII-XI a.ir buvo naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi, kaip vietininių bendruomenių sakralaus susirinkimo vietos.Tankus piliakalnių tinklo atsiradimas išreiškė esminius pokyčius mūsų protėvių socialinės, dvasinės organizacijos būvyje. Šie tinklai ženkliai prisidėjo prie lietuvių etnopolitinės nacijos formavimosi ir, pagaliau – prie galingos valstybės kūrimosi.

Piliakalnių tinklo užmarštis, mažas dėmesys jo  priežiūrai liudija nedovanotiną ir nepateisinamą visuomenės ir ypač Lietuvos valstybės aplaidumą jos pirmaeilėms pareigoms ir priedermėms. Mes manome, kad Lietuvos piliakalniai yra unikalus ne vien mūsų šalies, bet ir visos Europos kultūros paveldas, žinotinas pasauliui.

Todėl tikėdamiesi:

kad būtų sustiprinta tautos pagarba savo kultūrai ir vizualiai pailginta jos istoriografija;

kad kaimo teritorinės bendruomenės pasinaudotų šalia jų esančiais šaltiniais, gyvindamos savo dvasinių santykių tinklus;

kad jaunoji  karta įgytų turiningesnės saviugdos paskatų, bei atsirastų gilesnis  prisirišimas prie Tėviškės ir Tėvynės;

kad praturtėtų Lietuvos įvaizdis civilizuoto pasaulio akyse;

kad sustiprėtų sanglauda tarp lietuvių tautos ir valstybės;

kad būtų akcentuotas visai Europai reikšmingas unikalus paveldas.

Mes siūlome:

kad vieneri iš artimiausių kalendorinių metų nedvejojant būtų skelbti piliakalnių atminimo, jų tvarkymo metais (pageidautina 2016 – 2018m);

kad būtų dedamos pastangos piliakalnius įrašyti į UNESCO saugomų objektų sąvadą.

Kreipimosi bendraautoriai:

Lietuvos Mokslų Akademijos nariai:

prof.habil.dr. Romualdas Grigas (tautotyra)

prof.habil.dr. Eugenijus Jovaiša (istorija, archeologija)

 prof.habil.dr. Antanas Tyla (istorija)

prof.habil.dr. Zenonas Norkus (sociologija)

prof.habil.dr. Vladas Žulkus (archeologija)

Visuomeninių pilietinių organizacijų atstovai:

   Juozas Dingelis – Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas

   doc.dr.Krescencijus Stoškus – Lietuvos kultūros kongreso tarybos pirmininkas

   prof.habil.dr.Ona Voverienė – Lietuvos Moterų lygos prezidentė

   Antanas Staponkus – Kultūros politikos instituto direktorius

   doc.dr. Vaclovas Bagdonavičius – Vydūno draugijos Garbės pirmininkas

   Dalia Urbonavičienė – Lietuvos etninės kultūros draugijos pirmininkė

   Vykintas Vaitkevičius – Lietuvos archeologų draugija

   Petras Jonušas – „Versmės“ leidyklos vadovas

   dr. Kazys Račkauskas–Tėvynės pažinimo draugijos Garbės pirmininkas

   Jonas Burokas – Lietuvo laisvės kovotojų sąjungos pirmininkas

Kreipimosi koordinatorius:

Juozas Dingelis, tel. 8685 27332, el.p. draugija@lpd.lt

Moksliniai konsultantai:

prof.habil.dr. Romualdas Grigas, tel. 8687 34550

doc.dr. Gintautas Zabiela,  tel. 8612 33063

XXX

Romualdas Grigas

Šalia mūsų – neįkainojamas, bet užmirštas lobis

Skaudžiai išgyvename jaunimo bėgimą iš Tėvynės. Alsuote alsuoja užslenkantis juodas demografinės katastrofos debesis. Kažkaip sparčiai kinta, aižėja dvasinių santykių tinklai – juose vis dažniau randasi inkliuzų (intarpų), visai svetimų mūsų prigimtinei kultūrai… Reiktų šauktis pagalbos? Iš kur? Iš Briuselio ar Vašingtono? Gal – iš Dangaus?..

Nereikia! Dvasinę gyvybę tautai ir  valstybei teikiantys šaltiniai čia pat,šalia mūsų. Nedovanotinai užmiršti, barbariškai apaugę krūmais, avietynais ir dilgynėmis. Apie tai ir pakalbėkime…

Lietuva – piliakalnių šalis. Vien mūsų valstybės teritorijoje jų priskaičiuojama virš pusantro tūkstančio. Daugybė jų pasilikę Baltarusijoje, Augustavo-Suvalkų krašte (Lenkija), Kaliningrado srityje (Rusija). Piliakalniai pilti dar iki Kristaus amžiaus. Bet jų – nedaug. Pagrindinis jų tinklas ėmė plėstis po baltų religinės reformos, VII-XI  šimtmečiais. Iš karto skaitytojų dėmesį atkreipiu būtent į nurodytą laikotarpį. Jis buvo santykinai ramus. Nebuvo kryžiuočių, nebuvo apmąstytos ir agresyvios slavų invazijos (nors su krikščionybės bizantiškąja atmaina slavizacija slinko). Nors, tiesą pasakius, baltarusiškasis-lietuviškasis paribys išmargintas ypač tankiu piliakalnių tinklu.

Mielas skaitytojau, nuklydęs nuo autostradų ir keliaudamas jaukiais vieškeliais, sustok prie pakelėje  pasitaikiusio piliakalnio. Nepagailėk keliolikos minučių ir, užlipęs ant jo, parymok. Pajausi protėvių dvasios alsavimą, išgyvensi susiliejimą su Gamtos viešpatija… O jeigu dar pasklaidysi 2005 metais išleistą piliakalniams skirtą trijų tomų atlasą, įsitikinsi, kad dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Su pasaulio Kūrėju, su Gamta mūsų protėviai bendravo, išgyveno tiesiogiai, neslegiami mūro sienų.

Iš istorijos šaltinių žinome: po hunų atsibastymo (III-IV a.) dalis mūsų giminaičių baltų užsikrėtė nomadine (klajokline) dvasia. V-VI a. Ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų protėviai susigriebė: Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės kultūros akcentus. Prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja. Štai ir prasidėjo palyginus spartus jų tinklo audimas! Pririšęs kaimo bendruomenes prie gimtosios žemės, konkretizavęs Tėviškės pajautą. Dar daugiau… Piliakalnių tinklas išreiškė ne tik kokybinius pokyčius baltų apgyvendintame regione. Jis davė impulsą gimti politinei nacijai – lietuvių tautai. O ji vėliau savo sparnus išskleidė iki didžiulės imperijos susiformavimo.

Iš savo valstyvės valdžios ir struktūrų prašome nedaug. Tik dviejų ryžtingesnių žingsnių. Vienus iš kalendorinių metų (geriausiai 2016-2018-uosius) skelbti piliakalnių atminties, jų tvarkymo metais. Ir dėti pastangas, kad lietuviškieji piliakalniai būtų įrašyti į UNESCO pasaulio saugomų objektų sąvadą.

Manytume, kad pagarba piliakalniams, jų daugiafunkcionalumo prisiminimas ir įprasminimas būtų ženkliai reikšmingesnis žingsnis, nei, tarkim, tie lietuviškieji objektai (paveldas), kurie jau puikuojasi minėtos organizacijos sąvaduose.

Skaitytojui palieku laisvalaikyje pamąstyti apie tai, kam mes, lietuviai, turėtume būti „dėkingi“ už nedovanotiną brangiausio paveldo užmarštį.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.06.11; 12:10