Užsienio reikalų viceministras Darius Skusevičius, Vilniuje susitikęs su Kremliaus kritiku, buvusiu pasaulio šachmatų čempionu Gariu Kasparovu, aptarė pilietinės visuomenės padėtį Rusijoje, demokratinių jėgų vienijimosi perspektyvas, galimus jų vystymosi kelius.

G. Kasparovas į Lietuvą atvyko dalyvauti Vilniuje rengiamame Laisvosios Rusijos forume.

D. Skusevičius pabrėžė, kad „Lietuva netapatina Kremliaus ir jo vykdomos politikos su visa Rusija, todėl Lietuvos parama Rusijos pilietinei visuomenei, demokratinėms jėgoms užima svarbią vietą Lietuvos užsienio politikos prioritetuose.“

G. Kasparovas išreiškė padėką Lietuvos politikams ir institucijoms už nuoseklią paramą Rusijos opozicijos aktyvistams ir organizacijoms.

Naudodamasis proga viceministras D. Skusevičius pasveikino G. Kasparovą penktadienį minint 55-ąjį gimtadienį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.14; 03:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kalbėk, apie ką vyrai tyli virtuvėse ir moterys trokšta išgirsti. Įvardink iki galo, kas skauda, prakrapštyk visas iki vienos žaizdas. Išskyrus pagrindinę problemų priežastį – politinės sistemos supuvimą ir nesugebėjimą problemų spręsti, užkardant bet kokias esmines reformas, pašalinant iš viešumos permainų siekiančius žmones ir uždusinant visas atsinaujinimo perspektyvas.

Pažadėk visą pasaulį, daryti juk nieko nereikės – Prezidento programų nei Seimas, nei piliečiai netvirtina. Pasiremdamas Norvegijos, Estijos ar Mandžiūrijos pavyzdžiais siūlyk kokius tik nori sprendimus vidaus politikoje, kurios Prezidentas tiesiogiai nevaldo. Nuo kritikų atsišaudyk Prezidento įstatyminės iniciatyvos teise ir galimybe nepasirašyti įstatymų, kas sėkmės atveju leis išvengti būsimos atsakomybės, permetant ją Seimui ir Vyriausybei. Į neparankius klausimus atsakyk, kad tai ne Prezidento kompetencija.

Išmok mintinai ir kartok, kas į Konstituciją surašyta, nes būsi garantas. Apie pagarbą žmogui, jo laisves ir teises normaliai gyventi, gauti orų atlyginimą ir aprūpinimą senatvėje, valstybės nesikišimą į privatų gyvenimą, nemokamą mokslą ir gydymą, laisvą spaudą, lygias galimybes reikšti įsitikinimus ir kitas stebuklines pasakas. Žmonės svajoja apie laisvę, bet jos nemėgsta, patys spręsti tingi arba bijo ir nori būti valdžios ganomi, tai jiems patiks.

Nieko naujo, įdomaus, realaus ir konkretaus neturi ir tą žinai. Prasidėjo antrasis – policinės, totaliai viską kontroliuojančios valstybės – Atgimimas. Nebijok būti nesuprastas, nes žmonės to laukia – skirsis kandidatų retorika, bet nei vienas nesiūlys mažiau drausti, duoti daugiau laisvių, leisti spręsti patiems ar mažinti mokesčius. Pažadėk dar daugiau draudimų ir griežtesnių bausmių, įvesti naujas tvarkas, kontroliuoti ir didinti prievoles, kad mums visiems būtų geriau.

Neužmiršk parodyti kaltųjų ir pagąsdinti, žmonės be to negali. Astravas susprogs, rusai puls, tu mūsų ir valstybės išsigelbėjimo viltis! Aplink vien sovietinė nostalgija, siautėja šešėliai, tyko plėšrūs oligarchai ir savavališki statytojai su statybos leidimais kišenėse. Kalti visi ir viskas, kas buvo, o baigiamajame etape, kai kiškeliams atsiras drąsos, palenktyniauk su kitais kritikuodamas D.Grybauskaitę – žmonės tą mėgsta ir pelnysi balsų.

Nebijok solidarizuotis su pilietinėmis iniciatyvomis, nes daryti vis vien nieko nereikės. Ilgėkis pilietinės visuomenės, kuri yra lojalių, audringai plojančių ir problemų nekeliančių piliečių sambūris, atžygiuojantis su vėliavytėmis paremti visų valdžios nesąmonių. Tavim patikėjusius, tikrus, neparankius ir reiklius pilietiškumo želmenėlius išravėsi vėliau, kaip visi ir visada.

Visuomenėje įtampą keliančiais klausimais (vienalytės santuokos, dviguba pilietybė, atskirtis ir atlyginimai, mirštanti provincija, mūsų emigracija ir jų imigracija, valstybės ištirpimas Europos Sąjungoje, griūvantis Gedimino kalnas ar Vyčio paminklas ir t.t.) šiukštu nieko konkretaus – prarasi vienos pusės balsus. Būk laisvas nuo sprendimų ir galėsi daryt ką tik nori. Ilgai ir protingai kalbėk apie konsensusą, tarimąsi su visuomene, žadėk laikytis teisinės valstybės principų, gerbti Konstituciją, naudok kitus nuvalkiotus ir neįpareigojančius niekus.

Užsienio politikos, už kurią tiesiogiai atsakysi, nėra ir antrąjį šimtmetį neturėsim. Kuo mažiau, keliais sakiniais: grėsmėms nepasiduosim, Europos Sąjunga atsinaujins ir sustiprės, mes tame šauniai sudalyvausim. Būsim demokratiškai ir tolerantiškai solidarūs, už vienybes ir vertybes, t.y. jokie, užtat gausim pinigų, kuriuos galėsim įsisavinti, o niekšas D.Trumpas mus apgins, nes taip gyventi verta.

Dėl to, kas pasakyta, smarkiai nesijaudink, tai neturi jokios reikšmės. Viską nuspręs, už ką los ar nelos visuomeninis manipuliuotojas, ar esi geras vyras, buvai ar nebuvai mentu, kokius iš tavo spintos skeletus ištrauks, ar sužinosi iš anksto, ko studijoje paklaus jakilaičiai, ar patiks moterims tavo ševeliūra, plepėsena ir žmona. O tų, kurie supranta, kas čia sakoma ir bando galvoti patys – menka saujelė, jų balsas į dangų neina.

Galite užsisakyti mokamas gerų vyrų konsultacijas ir iškilmingų prakalbų rašytojo paslaugas. Dieną pinigai – vakare tekstas, naktį pinigai – rytą tekstas. Imu nebrangiai, galima ir grynais be PVM. Siųskit kurjerį su išjungtu išmaniuoju. Už Lietuvą, vyrai!

2018.01.24; 03:08

Ginklų arsenalas

„O tai čia jau sušaudymui sąrašas renkamas? Bliamba, tiek to, jeigu rikiuos, Ingrida, atsistosiu greta Tavęs, nors susilaikiau balsuodamas. Jeigu jau taip, geriau numirti už kokią nors idėją, nei šiaip, lovoje ir dar už nieką…“.

„Bus dar progų, Broniau, į kokį sąračą patekt. Kokių nors vaiko teisių ar atvirkščiai. Teisybės ministerija, kaip žinote iš Orvelo kūrybingumo nestokoja“.

„Sąrašai sudaryti, darbo stovyklos laukia“.

„Šituos kars pirmus. Muravjovo aikštėj“.

Šaudymai ir kartuvės

Tai vis citatos iš viešo pokalbio tarp Lietuvos Respublikos Seimo narių. Ne kokių užsigavusių paauglių, o piliečių balsais išrinktų politikų. Pirmoji citata – Seimo mišrios grupės nario Broniaus Matelio, antroji – „konservatorės“ Ingridos Šimonytės, trečioji – liberalės Aušrinės Armonaitės, ketvirtoji – paties Gabrieliaus Landsbergio.

Visos vienoje vietoje, parašytos kaip reakcija į nevyriausybinės jaunimo organizacijos kvietimą rinkėjams įsiminti politikus, kurie balsavime palaikė vienalyčių partnerysčių įteisinimą.

Žinoma, šie komentarai ironiški. Žinoma, organizacija, į kurios skelbimą reaguojama, yra „Pro Patria“, pagrįstai kelianti ypatingai nemalonius jausmus liberalių ir marksistinių pažiūrų politikams. Žinoma, galima turėti pačias įvairiausias nuomones dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo. Tačiau svarbu ne tai. Svarbus čia yra požiūris į politinę atskaitomybę, kurį nedviprasmiškai atskleidžia šie komentarai ir pati ironiška reakcija.

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kvietimas rinkėjams įsiminti jų pavardes šiems ir kitiems politikams visai neatrodo natūralus grįžtamasis ryšys tarp piliečių ir juos atstovaujančių politikų. Būtinybė, kad rinkėjai žinotų, kas ir kaip balsuoja visuomenėje aistras keliančiais klausimais, jiems neatrodo akivaizdi.

Priešingai, nevyriausybinės organizacijos bandymas savo sekėjams parodyti „sukramtytą“ parlamentarų balsavimo rezultatą jiems kelia pasipiktinimą, ironiją ir fizinio susidorojimo asociacijas. Mintis, kad balsavusiųjų sąrašas paviešintas ir siūlomas įsiminti jiems primena ne artėjančius rinkimus, o egzekucijas. Kam šaudymą, kam kartuves.

Pavyzdžių galėtų būti daugybė, tačiau šis yra koncentruotas ir iliustratyvus. Jame veikiantys politikai – ne sovietmečio CK posėdžius menantys nomenklatūros atstovai. Ne senosios kartos socdemai ar tvarkiečiai, siejami su sovietmečio nostalgija ir regresyviu mąstymu. Priešingai, visi jie daugiau ar mažiau yra vadinamosios „pirmosios Lietuvos“ atstovai ar bent norėtų save tokiais laikyti. Jauni savo amžiumi ar bent naujokai politikoje. Provakarietiški ir proeuropietiški, o svarbiausia, itin demokratiški. Pastarasis bruožas dažnai primenamas.

Demokratinė kontrolė

Tačiau demokratija XXI a. neįsivaizduojama be pilietinės išrinktų politikų kontrolės. Seniai pastebėta, kad piliečiai negali tiesiog išrinkti atstovų ir palikti valstybės likimo jų rankose. Nekontroliuojami atstovai savivaliauja: ar tai būtų korupcija, ar deklaruotų pažiūrų nesilaikymas. Lietuvos politika akivaizdžiai kenčia nuo abiejų ligų. Bandymas kontroliuoti politikus (bendriausia prasme vadinamas kontrademokratija) reikalauja tam tikros politinio dalyvavimo kultūros, kuri nėra lengvai išugdoma. Niekas ir nesistengia jos ugdyti, nors ir labai daug apie tai kalbama. Politikai nebijo laužyti rinkiminių pažadų, partijų programų ir ideologinių rėmų, nes jiems nėra ko bijoti. Nėra pilietinės valdžios kontrolės – stebėsenos, protestų, baudimo per rinkimus – ir kol kas nematyti viso to prielaidų. 

Lietuvos Seimas, kurį būtina kontroliuoti dieną – naktį, žiemą – vasarą, rytą – vakarą. Slaptai.lt nuotr.

Jau prieš metus teko rašyti, kad sovietmetis nukirto daugelį prielaidų valdžios kontrolės atsiradimui. Jai reikia kolektyvinio veiksmo, susibūrimo neatlygintinai veiklai, pasitikėjimo svetimais žmonėmis. Sovietmetis it kirviu sukapojo nuasmenintus ryšius, sukūrė nuolatinio nepasitikėjimo svetimaisiais atmosferą. Tautos pilietiškumui formuotis tai pati blogiausia aplinka. Iš pažiūros paradoksalu, jog dešimtmečius girdime raginimus kurti pilietinę visuomenę, „stiprinama“ ir matuojama visuomenės pilietinė galia, tačiau neatsiranda jokių valdžios pilietinės kontrolės vykdytojų. Politiškai prasmingo pilietiškumo niekaip nedaugėja. Jo tuštumą užpildo ir šį vaidmenį fasadiškai atlieka įvairių tarptautinių organizacijų padaliniai, teikiantys vertinimus ir rekomendacijas, tačiau organiškai nekylantys iš visuomenės ir nekeliantys jokios baimės šalies politikams.

Pilietinės valdžios kontrolės iniciatyvos, o vėliau ir įpročiai bei normos turi ir gali kilti tik iš pačios visuomenės. Virtuvėse valdžią keikiantys ir niekada tiksliai nežinantys, už ką tai daro, žmonės negali patys inicijuoti valdžios stebėsenos, taikių, bet masinių protestų, įstatymų iniciatyvos akcijų (kurias dabar dažniausiai inicijuoja pačios partijos įvaizdžio gerinimo tikslais). Vidutinis darbą, šeimą ir kitų rūpesčių turintis pilietis niekada negalės savęs aprūpinti išsamia informacija apie politikų sprendimus, juo labiau organizuoti visuomenės susibūrimų. Šis pilietis negali apžvelgti įstatymų, bet gali perskaityti jam parengtą, „sukramtytą“ atmintinę apie svarbiausius balsavimus. Jis negali suorganizuoti savo miestelio žmonių kelionės į demonstraciją, tačiau gali nuvažiuoti pakviestas.

Už jį šiuos darbus turi padaryti nevyriausybinės organizacijos, atstovaujančios konkrečias pažiūras ir sekančios, kas ir kiek jų laikosi leidžiant įstatymus. Skirtingiems klausimams ir politikos sritims sekti bei skirtingoms pažiūroms atstovauti turi atsirasti nemažas organizacijų tinklas. Atsakingi politikai joms už neatlygintiną pilietinę veiklą turėtų padėkoti. Lietuvoje kol kas egzistuoja tik tokios stebėsenos daigai. Pavieniai nuskambėję balsavimai ir „sąrašai šaudymui“ pastaraisiais metais buvo dėl medžiotojų naktinių taikiklių ir vaiko teisių sampratos, nuoseklesne veikla šioje srityje pasižymėjo nebent Lietuvos žmogaus teisių asociacija ir Šeimos institutas. Nieko keista, jog Lietuvos politikai dar nepripratę prie tokios stebėsenos.

Turės priprasti. Būdami provakarietiški ir pažangūs jie galėtų skaityti užsienio naujienas ir pastebėti, pavyzdžiui, tai kaip kruopščiai JAV senatoriai savo apygardose buvo stebimi prieš balsavimą dėl naujo Aukščiausiojo teismo teisėjo kandidatūros, koks reikšmingas faktorius valstijų lygmens ir konkrečiomis problemomis pagrįstos (issue based) nevyriausybinės organizacijos yra visiems JAV politiniams balsavimams.

Visiems Seimo nariams šiuo klausimu galima parekomentuodi skaityti politico.com – liberalų, tačiau rimta procesų analize užsiimantį politinių naujienų portalą.

Pamoka?

Akivaizdu, kad Lietuvoje politinės stebėsenos ir atskaitomybės vakuumas sukūrė situaciją, kai politikai ne tik prekiauja sprendimais (kaltinimai korupcija pareikšti bent trims parlamentinėms partijoms), bet ir nuolatos išduoda savo rinkiminius pažadus. Šio teksto centre atsidūręs balsavimas dėl partnerysčių įteisinimo tai tobulai iliustruoja. 2016 m. nacionalinės porinkiminės apklausos duomenimis su vienalyčių partneryščių įteisinimu sutinka 13 procentų TS-LKD rinkėjų (palyginimui – 9 proc. valstiečių, 10 proc. socdemų arba 25 proc. liberalų rinkėjų).

Tačiau konservatoriai tai ignoruoja ir už tokį įteisinimą balsuoja net 9 jų frakcijos nariai – daugiausia iš visų frakcijų (tam pačiam palyginimui – 0 valstiečių, 9 socdemai, 8 liberalai). Šiuo klausimu savo rinkėjų masiškai neišduoda tik valstiečių frakcija. Žiniasklaida apie tai nerašė. Ar piliečiai neturėjo žinoti, kad buvo apgauti? Atitinkamai jau valstiečiai kartu su kitomis, „tradicinėmis“ partijomis masiškai apgavo savo rinkėjus dėl liberalaus darbo kodekso įteisinimo. Laužomų rinkiminių pažadų ar tiesiog deklaruojamų principų sąrašas ilgas ir ne kartą aptartas.

Sąrašai šaudymui yra ir liks tik liguistos politikų vaizduotės vaisius. Tačiau daug kalbėdami ir vaidindami paramą brandžiai vakarietiškai demokratijai turėtume pradėti nuo savęs, pagal galimybes ir pareigas: kas domėtis, kas viešinti, o kas pritarti ir skatinti tokią stebėseną. Nes be jos negali būti atskaitomybės ir veikiančios demokratijos, tik azijietiško tipo valdžios savivalė, nuo kurios vaizduojamės ištrūkę. Šaudymas vyks prie balsadėžių, o aukos po rinkimų netrukus bus pamirštos.

2017.10.04; 07:00

2014 m. lapkričio 27 d., 17.00 val. Lietuvos Mokslų Akademijos Mažojoje salėje rengiama mokslinė konferencija „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno“

Lietuvoje įregistruota per 17 tūkst. nevyriausybinių organizacijų (NVO). 2013 m. priimtas LR Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymas, kuriuo siekiama kurti palankią aplinką nevyriausybinėms organizacijoms, o iš esmės – kurti pilietinę visuomenę.

Įstatymas (7 str. 1 dalis ) nustato, kad iš valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų pasiūlytų atstovų sudaroma visuomeniniais pagrindais veikianti Nevyriausybinių organizacijų taryba (NVO taryba). Tačiau įstatymas nenustato jokių į NVO tarybą siūlomų atstovų atrankos kriterijų. Visuomenininkų nuomone, NVO taryboje turi būti atstovaujama svarbiausioms visuomenės vystymo kryptims.

Continue reading „Kviečiame į mokslinę konferenciją „Pilietinė visuomenė – misija visų ir kiekvieno““

advokatas_a.marcinkevicius

Ką atskleidžia teisinis Garliavoje budėjusių žmonių persekiojimas? Šio proceso esmė atskleidžia tiesioginį Pilietinės Visuomenės, dėl kurios nebuvimo kai kurie politikai neretai priekaištauja žmonėms, kūrimosi proceso žlugdymą ir visuomenės bauginimą.

Kam šiuo metu yra naudingas naujas visuomeninės įtampos kurstymas? Matyt, kažkas prisiminė, kad pasyvių, bebalsių ir įbaugintų žmonių visuomenę yra žymiai lengviau valdyti? Atkreipkite dėmesį, kalbama apie paprastus eilinius žmones, kurie dėl savo įsitikinimų nepabūgo viešai pareikšti savo pilietines pozicijos apie Lietuvos visuomenę drebinusią istoriją.

Kaltinti juos Riaušių kurstymu, Susirinkimų įstatymų pažeidimais ar nesamu Pasipriešinimu policijos pareigūnams nėra išmintingiausias Valstybės veikimo būdas. Atvirai pasakius, opozicinės nuomonės gniaužimas jėga, vartojant represines prievartos priemones, civilizuotame pasaulyje yra akivaizdžiai nepasiteisinusia politine – teisine atgyvena ir dėl šios priežasties nebenaudojamas metodas.

Continue reading „Kam naudinga bauginti Lietuvos visuomenę?“

zolub

Jei kas paklaustų mūsų Seimo narių, diplomatų, valstybės pareigūnų bei kitų asmenų, save laikančių politikais, kas yra tauta, valstybė, politika, demokratija, pilietinė visuomenė, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, sulauktume įvairiausių atsakymų, tarp jų – ir vertų televizijos „Klausimėlio“ laidos.

Besiklausant daugelio aukštus postus valstybėje užimančiųjų kalbų, susidaro įspūdis, kad ne visi jie šias sąvokas supranta, tačiau tuo pat metu yra įsitikinę, kad politika yra vien jų nuosavybė, kad tik jie gali vykdyti valstybės politiką.

Kadangi taip nėra ir negali būti, siūlyčiau kai kurių žodžių lauknešėlį su trumpais komentarais, kuris gal bus naudingas politikams save laikančiais profesionaliais ir tiems piliečiams, kurie mano, kad jie tėra politikos sraigteliai ar žaisliukai politikų rankose.

Continue reading „Kai profesorių “nusveria” du beraščiai“

stoskus_k

1917 m. Rusijos revoliucija, jos persimetimas į kitas šalis, su ja susiję pilietiniai karai įtikino Vakarų kraštus, kuo civilizacijai gresia vidinių konfliktų ignoravimas ir eskalavimas. Versalio sutarties autoriai pasiūlė  demokratinius priešnuodžius – pasitarimus.

Daug protingiau iš anksto susėsti prie derybų stalo, atkakliai ir kantriai tarpusavyje diskutuoti negu aštrinti tarpusavio konfliktus, eiti į gatves su maištingais reikalavimais, grasinti smurtiniais susidorojimais, priversti tautą kariauti pačiai su savimi.  Siekiant užbėgti už akių tam, ką marksistai vadina klasių kova, ir buvo sugalvota Trišalė taryba. Tai susitarimų ir santarvės institucija, sukurta nuolatiniam darbdavių, darbuotojų ir vyriausybės santykių reguliavimui, interesų derinimui ir neišvengiamų konfliktų sprendimui.

Continue reading „Vienos dalies komedija, arba kaip buvo pergudrauta tauta?“

merginos_

Demokratijos akiratyje nei tautos, nei tautybės nėra, demokratijos mechanizmas pripažįsta tik valstybę ir pilietybę.

Neseniai, iš reikalo įvardyti valstybėje gyvenančius ir Lietuvos pilietybę turinčius kitų tautybių žmones, sugalvotas ir jau vartojamas terminas pilietinė tauta.

Šis terminas demokratijos mechanizmui yra tinkamas ir nesunkiai apibrėžiamas: pilietinė tauta – konkrečios valstybės pilietinė visuomenė. Tačiau nei mūsų Konstitucijoje, nei kituose normatyviniuose dokumentuose terminas nėra įteisintas, todėl dėl jo esmės ir vartosenos keliamos abejonės ir net įtarimas, kad tautybė prilyginama pilietybei, o tokiu atveju tautybė tarsi ir nebevertinama.

Continue reading „Ką reiškia tautybę stumti į pilietybės šešėlį“

algimantas-zolubas-1

Vos atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dabartinė Lietuvos ambasadorei Kanadoje Gintė Damušytė pabrėžtinai tvirtino, kad svarbiausiu procesu Lietuvoje reikia laikyti pilietinės visuomenės ugdymą, formavimą, jos telkimą valstybinei veiklai, nes demokratinėje šalyje pilietinė visuomenė yra valstybės pamatas, turinys, tvirtybės ir saugumo garantas.

Deja, diplomatė, įžvalgi politikė dešiniųjų nebuvo deramai išgirsta, o kairieji jos teiginį suvokė kaip įspėjimą ir didžiulį pavojų pažadinti galingą jėgą, kuri turės juos nušalinti nuo valstybės reikalų tvarkymo – politikos. Tebeturėdami visose valstybės valdymo struktūrose bei žiniasklaidoje buvusius kompartijos nomenklatūrininkus, kairieji, politiką įvardiję tik Seimo narių, partijų, diplomatų nuosavybe, piliečiams į politiką pastatė neperžengiamą užkardą, uoliai ėmėsi depolitizavimo – Lietuvos piliečių nupilietinimo.

Continue reading „Iš „tarybinės liaudies“ – į pilietinę tautą“

algimantas-zolubas-1

Nebūna blogų pasekmių be priežasčių, o kova su pasekmėmis nepalyginti sunkesnė už kovą su blogų pasekmių priežastimis. Biologiškai aktyvių medžiagų instituto Vladivostoke vadovas I.Brechmanas savo knygoje „Žmogus ir biologiškai aktyvios medžiagos“ žmones klasifikuoja į sveikus, ligonius ir nei sveikus, nei ligonius. Ką vadiname sveiku ir ką ligoniu, aiškinti nereikia. Trečioji, didžiausia, yra nei sveikų, nei ligonių dalis, nes jos nariai yra potencialūs kandidatai tapti ligoniais. Šiai daliai priklauso visi, kurie nesilaiko sveikos gyvensenos būdo. Jei rūkai ar kitokius kvaišalus vartoji, jei maitiniesi nekokybiškais ar stokojančiais organizmui reikalingų medžiagų produktais, nesimankštini, pagal tą skirstymą esi kandidatas į ligonius.

Continue reading „Kai kovojama ne su priežastimis, o su pasekmėmis“