Miglota referendumo dėl dvigubos pilietybės vertė. Slaptai.lt nuotr.
Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ekonominio bendradarbiavimo komisijos pirmininkas Rimvydas Baltaduonis LRT eteryje džiaugėsi referendumo dėl pilietybės išsaugojimo rezultatais ir ragino taip pat aktyviai dalyvauti ir rinkimuose po dviejų savaičių.

R. Baltaduonis džiaugėsi pasaulio lietuvių aktyvumu Prezidento rinkimuose ir referendumuose.

„Čia yra vienas iš tų atvejų, kur eilėmis džiaugiamės, o ne liūdime. (…) Mes palauksime tų rezultatų. Labai džiugu matyti, kad trys ketvirtadaliai lietuvių palaiko pilietybės išsaugojimą. Tai yra tikrai didelė persvara. Tai yra laimėjimas. Mums be galo džiugu matyti, kad dešimtys tūkstančių lietuvių, migruojančių po pasaulį, atėjo į rinkimus“, – sakė R. Baltaduonis.

R. Baltaduonis skatino visus pasaulio lietuvius aktyviai dalyvauti rinkimuose gegužės 26 dieną.

„Yra labai aiškūs artimiausi žingsniai. Po dviejų savaičių vyks antras turas Prezidento rinkimuose ir rinkimai į Europos Parlamentą. Mes vėlgi per tas dvi savaites raginsime visus pasaulyje migruojančius lietuvius aktyviai dalyvauti ir tuose rinkimuose, išreikšti savo nuomonę, nes išrinksime atstovus, kurie formuoja politiką, jie rodo lyderystę, kaip toliau gali būti sprendžiami tokie svarbūs klausimai kaip pilietybės išsaugojimas“, – sakė šiuo metu Jungtinėse Amerikos Valstijoe gyvenantis R. Baltaduonis.

Naujausiais duomenimis, referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo dalyvavo 49 proc. rinkėjų. Už Konstitucijos pakeitimą pasisakė 72 proc. rinkėjų. Prieš – 24 proc.
 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.14; 09:20

Rengiantis referendumui dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo, penktadienį užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius susitiko su Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) pirmininke Dalia Henke, PLB atstove Lietuvoje Vida Bandis, Seimo ir PLB komisijos pirmininku ir pilietinės akcijos „Mūsų metas dabar“ vadovu Rimvydu Baltaduoniu bei kitais Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais.

Susitikimo metu diskutuota, kaip kartu susitelkus paskatinti užsienyje bei Lietuvoje gyvenančius tautiečius būti aktyvius ir dalyvauti sprendžiant svarbiausius Lietuvos klausimus.

„Artėjantis referendumas dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo yra ypatinga galimybė susitelkti ir parodyti, kad esame vieninga tauta, neabejinga ir pilietiška“, – URM pranešime cituojamas L. Linkevičius.

Užsienio reikalų ministerija, koordinuodama Globalios Lietuvos programos įgyvendinimą, kovo 15-17 dienomis Vilniuje surengė užsienio lietuvių pilietiškumo stiprinimo mokymus, kuriuose dalyvauja Jungtinės Karalystės, Airijos, JAV, Vokietijos, Norvegijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių atstovai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.17; 16:33

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl galimo prieštaravimo Konstitucijai vetavo referendumo pataisų įstatymą ir ragina valdančiuosius pasitikėti žmonėmis ir nešvaistyti tuščiai laiko ieškant dirbtinių palengvinimų siekiant įgyvendinti referendumą dėl dvigubos pilietybės.

Prezidentė tvirtina palaikanti dvigubos pilietybės suteikimo išplėtimą ir kviečia lietuvius visame pasaulyje susitelkti įteisinant šią galimybę konstituciniu, teisiniu abejonių nekeliančiu keliu.

„Emigracija palietė kiekvieną Lietuvos šeimą, tikrai esame pribrendę išplėsti dvigubos pilietybės įgijimo galimybes. Kelias aiškus – Konstitucijos pakeitimas Tautos referendume daugumos piliečių valia. Nešvaistykime laiko tuščiai ieškodami dirbtinių palengvinimų referendumui, o jau dabar telkime žmones referendumo sėkmei“, – teigė prezidentė.

Prezidentės nuomone, valdančiųjų siūlymas specialiai referendumui sumažinti sprendimui priimti reikalingų balsų kartelę nuo 1,25 mln. iki 840 tūkst. kelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai ir todėl yra labai rizikingas.

Prezidentūra tvirtina, kad neteisės pagrindu teisė neatsiranda, o pagal Konstitucijos viršenybės principą negalioja joks Konstitucijai prieštaraujantis įstatymas. Dėl to, tvirtina Prezidentūra, tikėtina, kad priimto įstatymo pagrindu organizuojamo referendumo rezultatai teismo bus pripažinti neteisėtais ir negaliojančiais. Tokiu atveju dvigubos pilietybės galimybių išplėtimas nusikeltų neribotam laikui.

Prezidentės patarėjas Mindaugas Lingė, trečiadienį pranešdamas D. Grybauskaitės sprendimą, pabrėžė, kad valdančiųjų išsakyti ketinimai atmesti šalies vadovės veto gali nuvilti Lietuvos piliečius ir griautų jų pasitikėjimą valstybe.

M. Lingė akcentavo, kad jau dabar Seimo priimto įstatymo konstitucingumu abejoja parlamentarai.

„Tie patys valdantieji taip pat yra įregistravę ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą projektą, kuriame patys dėsto savo abejones dėl priimto įstatymo konstitucingumo. Tai matosi, kad tų abejonių kyla ir jiems patiems. Yra jaučiama ir matoma, kad priimtas įstatymas yra antikonstitucinis“, – trečiadienį žurnalistams kalbėjo M. Lingė.

Jis pabrėžė, kad pasekmės, suorganizavus Konstitucijai prieštaraujantį referendumą, būtų nepalankios Lietuvai.

Pasak Prezidentūros, pasiūlymas Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimą prilygintų paprasto įstatymo priėmimui. Tai sukurtų precedentą, kai svarbiausius valstybės bei Tautos gyvenimo klausimus lemia ne daugumos, o tik trečdalio visų rinkėjų balsai.

Į tai atsižvelgdama šalies vadovė ragina atsisakyti antikonstitucinių gudrybių ir dėti aktyvias pastangas atsakingai ruošiantis referendumui, kurio rezultatai nekeltų jokių teisinių abejonių.

Pasak prezidentės, norint, kad referendumas įvyktų kartu su 2019 m. Prezidento rinkimais, būtina apsispręsti dėl Konstitucijos 12 straipsnio formuluotės, aktyviai imtis šviečiamosios kampanijos, kalbėtis su žmonėmis ir raginti juos ateiti balsuoti. Prezidentė pažymi, kad ypač svarbu raginti emigrantus, kuriems, pasak jos, šis klausimas yra aktualiausias.

Valdantieji neatmeta galimybės atmesti prezidentės veto. Seimo pirmininko pavaduotojas ir Darbo grupės dėl referendumo formuluotės vadovas Arvydas Nekrošius pabrėžė, kad, jei prezidentė vetuos Referendumo įstatymo pataisas, Seime bus bandoma vetuoti prezidentės sprendimą.

Seimas paskutinę pavasario sesijos dieną sumažino reikalavimų kartelę referendumui dėl Konstitucijos 12 straipsnio – dėl pilietybės.

Už tokį Referendumo įstatymo pakeitimą balsavo 67, prieš buvo 3, susilaikė 16 Seimo narių.

Veto antspaudas

Valdantieji politikai tikino, kad, norint surengti referendumą, jų siūlymui alternatyvų nėra. Politikai aiškino, kad nepriėmus pataisų sunku bus išsaugoti ir emigruojančius piliečius, ir pačią tautą. Pasak jų, pakeitus Referendumo įstatymą tam, kad sprendimas dėl dvigubos pilietybės būtų priimtas, reikėtų kur kas mažiau rinkimuose dalyvaujančių piliečių.

Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB) pritaria diskusijas sukėlusiai valdančiųjų politikų iniciatyvai nuleisti kartelę referendumui. Pasak jų, tik su valdančiųjų iniciatyva pakeistu referendumo įstatymu galima tikėtis sėkmės referendume sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą.

Referendumą dėl dvigubos pilietybės siūloma surengti kitų metų gegužės 12 ir 26 dienomis, per pirmąją ir antrąjį Prezidento rinkimų turus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.12; 08:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?

Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!

Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.

Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?

Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano  nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.

Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.

Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?

Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.

Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?

Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.

Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?

Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.

Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.

Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.

Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.

Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos.  Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.

Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?

Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

Bet juk tai  – ekonomikos abėcėlė.

Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.

Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?

Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.

Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).

Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.

Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?

Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.

Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.

Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Mano  nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.

Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).

(Bus daugiau)

2018.06.10; 10:18

damusyte

„Aušra“: Prieš kelis mėnesius Lietuvos Respublikos Užsienio lietuvių departamente pradėjote eiti ambasadorės ypatingiems pavedimams – ryšiams su Pasaulio Lietuvių Bendruomene – pareigas.

Kokie Jūsų veiklos prioritetai?

Ambasadorė Gintė Damušytė: Mano prioritetas – priartinti dalykinius ryšius su Pasaulio Lietuvių Bendruomene: ne tik su atstovybe Lietuvoje, bet ypač su PLB Valdyba. Su PLB Valdybos pirmininke Danguole Navickiene jau kalbėjomės apie galimus bendrus projektus ir aptarėme, kaip sieksime juos įgyvendinti.

Lapkričio pabaigoje su darbo vizitu vykstu į Vašingtoną susitikti su mano kolega Jungtinių Valstijų Valstybės departamente. Ten egzistuoja panaši pareigybė kaip mano – žinoma, platesne apimtimi. Tai Valstybės sekretorės specialusis atstovas globalinėms partnerystėms. Prie šio susitikimo su JAV pareigūnu esu pakvietusi prisijungti PLB pirmininkę, taip pat su mumis susitikime dalyvaus Amerikos ir Kanados lietuvių bendruomenės pirmininkės.

Continue reading „Lietuvai svarbūs Lenkijos lietuviai“

maksimavicius_petras

Paprasto recepto, kaip pagerinti Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) veiklą, nėra.

Tačiau esu įsitikinęs, kad PLB dabartis ir ateitis priklausys nuo Lietuvos valstybės politikos ir jos priimamų sprendimų. Jeigu Lietuvos institucijos manys, kad sprendžiant su užsienio lietuviais susijusius klausimus PLB reikalinga, tai PLB išliks, jeigu ne – tai išnyks.

Todėl šiandien, šiek tiek provokuodamas, retoriškai paklausiu: ar PLB dar reikalinga? Vienas iš svarbiausių tikslų, dėl kurių ji buvo įkurta – padėti atgauti Lietuvai nepriklausomybę – jau pasiektas. Belieka kita užduotis – padėti užsienio lietuviams išsaugoti tautinę tapatybę. Tačiau lyginant su pirmąja užduotimi, tai jau ne toks svarbus uždavinys, o jį vykdyti (kas natūralu) vis labiau imasi Lietuvos valstybė.

Continue reading „Pasaulio Lietuvių Bendruomenės dabartis ir ateitis“

karalienes

Argentinos lietuvių draugija „Nemunas“ paminėjo savo 103-ųjų metinių jubiliejaus sukaktį.

Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija “Nemunas” yra seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje ir pirmauja tarp kitų tautų Berisso mieste.

“Nemuno” draugija buvo įkurta 1909 metais.

Per šventę, kurioje susirinko daugiau nei 200 žmonių, Berisso mieste, Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenė išrinko savo karalienę, kuri atstovaus visą bendruomenę “Imigrantų” mugėje ir šventėje.

Ilgiausių metų

Prieš sveikinimus ir vakarienę, buvo iškeltos Argentinos ir Lietuvos valstybinės vėliavos, vadovai ir žiūrovai giedojo Argentinos bei Lietuvos himnus. Nuo pakylos žodį tarė Guillermo Di Giácomo – Berisso miesto savivaldybės sekretorius, kuris maloniai visus pasveikino, palinkėjo sėkmės ir darbingo jubiliejaus.

Continue reading „Argentinos lietuvių kolonija išsirinko savo karalienę“

narusiene-regina

Valdybos veiklos ataskaitą rasite ir galite paskaityti „Pasaulio Lietuvio“ specialiam leidinyje PLB Seimui. To Jums nekartosiu. Mano pranešime noriu Jums pateikti tą, ką Jūsų naujai išrinkta  PLB valdyba turės adresuoti. Žinoma, dar iškils kitų reikalų, kurių mes šendiena dar nepramatome.

Pilietybė. Nors dabartinis Seimas priėmė naują pilietybės įstatymą 2010 m.gruodžio 2d., kuris įsigaliojo 2011 m. balndžio 1 d., šiame įstatyme yra daug trukumų ir svarbiausiai nepatenkina daugumos emigrantų, kurie išvyko iš Lietuvos po nepriklausomybės atstatymo ir įsigyjo kitos tautos pilietybę. Pilietybės įstatymo patobulinimus, pakeitimus turės adresuoti naujai išrinktas LR Seimas. Jei Seimas turės politinės valios, šis įstatymas gali būti pataisytas.

Continue reading „Regina Narušienė: “Dabartinis Lietuvos pilietybės įstatymas nėra tobulas”“

brazenas_sedi-k

Jaučiuos pasimetęs Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) sukeltų ginčų dėl LR pilietybės logikos dulkėse. Manyčiau, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę ir lietuviams – Tėvynę, turėjo pasikeisti ir buvusios išeivijos bendravimo su Lietuvos valstybe forma ir būdai.

 Atsistačius valstybei užsieniuose, Vyriausiasis Lietuvai Išlaisvinti Komitetas (VLIK-as) sustabdė veiklą užsienyje, veikę diplomatai perėjo LR UR ministerijos žinion.

Dalis mūsų tautiečių atsidūrė užsieniuose kaip bėgliai nuo priespaudos jau Rusijos caro okupacijos laikais. Dviejų pasaulinių karų ir kelių priešų okupacijų pasėkoje užsieniuose atsidūrė net kelios pabėgėlių nuo priespaudos kartos.

Continue reading „Derybos su “draugais” dėl pilietybės“