Jau šiandien lenkų bendruomenės atstovų Lietuvos valdžioje elgesį vienareikšmiškai reikia vadinti separatizmu.
Lietuvos pietryčių autonomizacija yra ilgalaikis Lietuvos polonizatorių tikslas, vykdomas siekiant į Lietuvos oficialiuosius asmens dokumentus įvesti lenkišką rašybą, krašto vietoves ir miestų bei kaimų informacinius užrašus rašyti lenkų kalba bei lenkų raidynu, žlugdyti ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo lietuviškuosius židinius, riboti lietuvių apsigyvenimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamoje teritorijoje. Ši politika vykdyta nuolat, spaudimą Lietuvai sustiprinant tai viename, tai kitame strateginio elgesio bare.
Stebėjau žurnalistės Ritos Miliūtės ir politine, ir kalbine vadinamą diskusiją dėl kitataučių pavardžių rašymo lietuviškuose pasuose ir stebėjausi paprasčiausiu ir politikų, ir kalbininkų išsisukinėjimu trumpai ir aiškiai nepasakant esmės.
Ši problema yra akivaizdžiai politizuota, bet ją, padėjus pagrindus kai kuriems lietuvių kalbą išdavusiems kalbininkams, pasinaudojusi suteikta galimybe, politizavo ne Lietuva, o mūsų kaimyninė valstybė Lenkija, galbūt irgi kieno nors kurstoma.
2014.04.01 Seimui pateiktas įstatymo projektas, kuriuo siekiama įteisinti vardų ir pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose.
Mes, Lietuvos rašytojai, šiuo klausimu pareiškiame:
1. Lietuvių kalba yra tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba vienija pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybinių ir nevalstybinių įstaigų veikimą; valstybinė kalba yra tautos suvereniteto įteisinimo priemonė;
Akivaizdu, kad 1918 metų vasario 16 dieną paskelbus nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ne baigėsi, o tik prasidėjo tikrieji valstybingumo atkūrimo ir ypač jo įtvirtinimo darbai. Apie tai, koks tai buvo sudėtingas laikotarpis, rašė ne vienas istorikas ir publicistas. Parašyta daugybė straipsnių, mokslinių darbų, surengta konferencijų. Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugiau ar mažiau palietė kiekvieną lietuvį, nepaisant to, kuriame pasaulio žemyne jis gyveno.
Kūrėsi visai kitokia Lietuva, kokios ankstesnės kartos net neįsivaizdavo. Kiekvienas, nepaisant kilmės, išsilavinimo ar tikėjimo, galėjo prie valstybės atkūrimo prisidėti. Todėl vieni tapo kuriamos kariuomenės savanoriais, kiti iš emigracijos siuntė lėšas valstybei paremti, treti steigė ir leido laikraščius, dar kiti visomis išgalėmis saugojo iš tėvų paveldėtą žemę.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos Seime narys, Šešėlinis švietimo ir mokslo ministras Valentinas Stundys teigia, kad antikonstitucinis Tautinių mažumų įstatymo projektas, parengtas Kultūros ministerijos, skinasi kelią Vyriausybės koridoriuose.
„Panašu, kad Lenkijos premjero raginimas pateikti „gerų žinių“ apie tautinių mažumų reikalus vyriausybių vadovų susitikimui yra reikšmingas mūsų valdžiai. Būtų jau ne apmaudu, bet nesuprantama, jei į Seimą patektų toks projektas, kuris įteisintų dvikalbystę, paneigdamas konstitucinį lietuvių kalbos statusą“, – sako V. Stundys.
Anot jo, TS-LKD atstovai yra įregistravę alternatyvų Tautinėms bendrijoms ir mažumoms save priskiriančių asmenų apsaugos įstatymo projektą.
Vasario 4-ją dalyvavau radijo stoties „Laisvoji banga“ diskusijoje, pavadintoje „apie slaptą ir atvirą politiką“. Laidos vedėjas kolega Audrys Antanaitis užkabino svarbią temą. Net ir vieši, akivaizdūs, atvirai rodomi reiškiniai turi sumaniai dangstomų paslapčių. Taigi beveik valandą svarstėme, kaip galima atpažinti viešumo skraistėmis sumaniai uždengtas slaptas tendencijas. Kad ir kaip būtų keista, tačiau kiekvienas viešas žingsnis turi savo paslaptį.
Kas tai – šių dienų paradoksas? Galva plyšta nuo informacjos gausos. Net ir pats konfidencialiausias faktas, regis, pasiekiamas vos keliais kompiuterio klavišo paspaudimais. Įspūdis toks, kad mes viską žinome … apie viską. Tereikia spustelėti televizoriaus valdymo pultelį, ir čia pat sužinosime, kokias politines kryptis savo metiniame pranešime nurodė JAV prezidentas Barakas Obama, kokie mūšiai verda Maidano barikadose Kijeve ar kokį įstatymą priimti ketina Lietuvos parlamentarai. Bet juk paslapčių – nė kiek ne mažiau nei tuomet, kai tautos neturėjo nei televizijų, nei radijo, nei interneto.
Ne taip seniai Estijos susisiekimo ministras J. Partsas, piktindamasis Lietuvos politikų norais keisti žaidimo taisykles vidury žaidimo, pasakęs, jog Lietuvos Vyriausybėje esama kvailių.
Lietuvos Vyriausybė, aišku, užsigavo. Premjeras net buvo pavedęs URM vadovui išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių, tačiau netrukus minėtasis estų ministras atsiprašė.
Pagrįstai atsiprašė, nes sumelavo – mat kvailių esama ne tik Vyriausybėje. Ir nemažai.
Vasario 3-ąją per 60 žinomų Lietuvos mokslininkų, menininkų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio kūrėjų ir rezistentų kreipėsi į aukščiausius Lietuvos valstybės pareigūnus, reikalaudami pašalinti Lietuvos lenkų rinkiminę akciją (LLRA) iš valdančiosios koalicijos, o jos atvirai prieš valstybę nukreiptus veiksmus įvertinti Valstybės gynimo taryboje.
Viešame kreipimesi teigiama, jog pastaruoju metu LLRA partijos narių daromi vieši veiksmai bei pasisakymai paniekino už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę 1991 m. sausio mėnesį kovojusiųjų ir žuvusiųjų žmonių atminimą, o Pietryčių Lietuvoje partijos skatinamas teismų sprendimų ir įstatymų ignoravimas pamina ir tarptautiniu mastu diskredituoja Lietuvos, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, statusą.
Spausimas iš visų pusių. Ir vis stipresnis. Lenkams mirtinai reikia gabalo Lietuvos su sostine Šalčininkai. Rusams reikia ne tik visos Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos ir t.t. Brangioji Europos Sąjunga nepaliauja siurbti patį didžiausią Lietuvos turtą – žmones: jaunus, gabius, energingus. Čia likusiems jėgų priešintis vis mažiau. Trečias kartas turbūt nemeluos.
Dabar jau retas tiki, kad atsilaikysime. Kai tokios galingos jėgos tavęs nekenčia, kai tokioms galingoms jėgoms tu stovi skersai kelio, tik stebuklas tave gali išgelbėti. Du kartus išgelbėjo…
Vakarams turime būti „dėkingi“ , kad Rusija, mūsų parklupdyta, taip greitai atsistojo ant kojų, t.y. tapo tokia, kokia buvo „šaltojo karo“ laikais. Kaip dabar pavadinsime Rusijos pradėtą karą prieš iš jos gniaužtų ištrūkusias tautas?
Sausio mėnesį įprasta vertinti praėjusiųjų metų darbus. Kritiškas žvilgsnis atgalios dar niekam nepakenkė. Tačiau analizuojant praėjusiųjų metų laimėjimus bei nesėkmes derėtų prisimiti ir darbus, kurie atlikti, tačiau, atidžiau pažvelgus, buvo beprasmiai.
Beprasmiais darbais vadinu veiklą, kurios pagalba mes tik apsimetame, kad plušame tautos ir valstybės labui. Metame daug jėgų, sugaištame brangaus laiko, o naudos – nei valstybei, nei tautai. Nauda – nebent asmeninė: galime nuraminti sąžinę, kad, nepaisant pralaimėjimų, stengiamės, judame, organizuojame.
Tačiau ciniškiausia, kai dirbame vien savireklamos sumetimais: piketus, minėjimus, konferencijas organizuojame tam, kad rinkimų į Lietuvos Seimą ar Europos parlamentą išvakarėse galėtume išdidžiai sušukti – „rinkite mane, štai koks aš didis patriotas“.
Nuo Sąjūdžio įsikūrimo ir Lietuvos Respublikos atkūrimo pradžios Pietryčių Lietuvos piliečiai sovietinių ir reakcingų Lenkijos jėgų veikiami pateko į autonomijos kūrėjų pinkles, siekiančias atskirti šį kraštą nuo Lietuvos.
Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose kūrėsi įvairūs lenkų teritorinės autonomijos, apylinkės, komitetai, plevėsavo virš administracinių pastatų Lenkijos valstybės vėliavos, iš darbo buvo atleidžiami lietuvių tautybės pareigūnai, mokytojai ir kitų specialybių žmonės, persekiojami tėvai, kurie leidžia savo vaikus į lietuviškas mokyklas ir darželius, niekinami lietuviški simboliai, ignoruojamos valstybinės šventes.
Todėl šiuose rajonuose buvo įvestas tiesioginis valdymas, antivalstybinės veiklos organizatoriams buvo iškeltos baudžiamosios bylos, kaltininkai nubausti. Atšaukus tiesioginį valdymą antivalstybinė veikla nenutrūko – savivaldybėse ir seniūnijose valdžia išliko nesutramdytų asmenų rankose. Prie to prisidėjo ir mūsų buvusių prezidentų, valstybės pareigūnų nepagrįsti pažadai, nuolaidžiavimas.
Sausio 13 dieną, Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios salėje vykusio iškilmingo Laisvės gynėjų dienos minėjimo metu, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijai (toliau – „LLRA frakcija“) priklausančių Seimo narių grupė demonstratyviai išėjo iš salės, kai į tribūną sveikinimo kalbai buvo pakviestas Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininkas prof. Vytautas Landsbergis.
Netrukus ši grupė išplatino iš anksto parengtą viešą pareiškimą, kuriame tokį savo poelgį paaiškino esą tuo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2010 metais panaikino sovietiniais laikais priimto Tautinių mažumų įstatymo galiojimą, ir tuo, kad Vilniaus apygardos teismas neseniai skyrė Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktoriui baudą už beveik penkerius metus nevykdomą galutinį teismo sprendimą dėl dvikalbių gatvių užrašų nukabinimo.
„Kiek Seinų gyventojų turi lietuviškas šaknis? Beveik visi“ – pusiau juokais pusiau rimtai atsako Seinų „Žiburio“ mokyklos direktorius Algirdas Vaicekauskas. Tačiau kilmė šiuo atveju niekaip neaspindi dabartinės gyventojų tautinės sudėties – per paskutinį gyventojų surašymą iš beveik septynių tūkstančių gyventojų lietuvių tautybę deklaravo vos keli šimtai seiniškių. Žymiai daugiau lietuvių gyvena aplinkiniuose kaimuose.
Kai po 85-ečio lietuviško švietimo Seinuose nebuvimo atgimė „Žiburio“ mokykla, buvo abejonių, ar po tokios ilgos pertraukos susirinks norinčių mokytis lietuviškai. Juk paskutinį kartą Seinų mokykloje lietuviškas žodis skambėjo 1919 m. rugsėjo 23 d., kai Seinus užėmė lenkų POW daliniai. Tuomet berniukų ir mergaičių „Žiburio“ gimnazijose mokėsi 223 mokiniai, pradinėje Seinų lietuvių mokykloje – 75 mokiniai. Nuo 1919 m. rudens Seinų „Žiburio“ gimnazija (tokiu pat pavadinimu) darbą tęsė tremtyje – Lazdijuose.
Neseniai „Aušra“ rašė apie Berznyko kapines ir ten vykdomą neįprastą istorinės atminties žadinimo politiką. Daug kas sako, kad tokiu būdu ir tokioje vietoje jokios politikos vykdyti nederėtų. Kapinės ir mirusiųjų pagerbimas užima svarbią vietą Europos (o gal reikėtų sakyti – mūsų įsivaizduojamo civilizuoto pasaulio) kultūroje.
Dėl Berznyke vykdomos istorinės atminties politikos girdėjome įvairių komentarų. Vieni išsakomi viešai, kiti – ne. Tie, kurie komentuoja viešai, beveik vienbalsiai pripažįsta, kad lenkų tradicijoje tokio unikalaus atvejo, kai „pagerbiama, pažeminant mirusįjį“, dar nebuvo.
Gruodžio 18 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys, Leonardas Talmontas, prieštaraujant keliems komiteto nariams, į dienos darbotvarkę savo iniciatyva įtraukė Jaroslavo Narkevičiaus teiktą 2010 m. Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIP-1648.
Komiteto nariai išsakė nuomonę, kad dėl šio projekto iš anksto nebuvo pateikta jokia medžiaga susipažinimui ir kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir komiteto pirmininko primygtiniu siūlymu buvo leista atėjusiam J.Narkevič su Ritai Tamašūniene jį pristatyti.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia trečiąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistrigas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.
Šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.
Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…
Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Kuo Latvija patraukli turistams?
Latvijoje esama daug lankytinų vietų, jau nekalbant apie Rygą. Ypač lietuvių turistams. Kai latviai rodo savo pilis, jie priversti minėti, jog tai – vokiečių ordinų statytos pilys ankstesnių baltų pilių vietoje. Lietuvoje pilys taip ir liko lietuviškos, nenugalėtos. Latvijos pilys – svetimtaučių palikimas. Bet Latvijoje esančios pilys taip pat apipintos gražiausiomis legendomis.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, latviai žodžiu „pils“ vadina ir „pilį“, ir „rūmus“. Pavyzdžiui, Rundalės rūmai jiems yra „Rundāles pils“, arba „Pilsrundāle“. Tėrvetė turi puikų piliakalnį ir turtingą archeologijos muziejų. Šiaurėje – Siguldos, Turaidos, Cėsių pilys. Į rytus nuo Daugpilio – Naujinio pilies griuvėsiai ir jos maketas. Latviai didžiuojasi sava Šveicarija – Gaujos upės slėniu, gamtiniu zooparku Lygatnėje.
Įdomus latvių katalikų centras Agluonoje. Esama legendos, kad būtent ten žuvo mūsų karalius Mindaugas ir ten jis palaidotas. Pagerbdami mūsų valdovą, latviai sumanė pastatyti paminklą karaliui Mindaugui. Paminklo statybas inicijavo latviai, o konkursą laimėjo lietuvių architektai ir skulptoriai. Įdomus Reznos ežeras. Šalia jo ant Makuonkalnio kadaise stovėjo kryžiuočių pilis, kurią Kęstučio ir Algirdo laikais sugriovė lietuviai.
Tad Latvijoje yra ką pamatyti, yra ką veikti. Visko čia nesuminėsi. Tereikia susidomėti, pamilti, ir Latvija neapvils net pačių išrankiausių turistų.
O ir ramybės trokštantys lietuvių poilsiautojai Latvijos pajūryje vasaromis gali ne ką prasčiau pailsėti nei Lietuvoje. Jūra, smėlio kopos – lyg ir tokios pačios. Tačiau tarp lietuviško ir latviško pajūrio esama skirtumų. Lietuviškas pajūris nėra toks ilgas kaip latviškasis. Todėl vasarą mūsų pusė sausakimša. Minios žmonių, grūstis, nuolatinis triukšmas. Pasiilgę ramybės ir tylos mūsų poilsiautojai turėtų važiuoti tik į Latviją. Mūsų brolių pajūris tarsi negyvenamos salos krantas. Ištęstas, beveik be žmonių. Tikrai nėra taip tiršta kaip Palangoje ar Nidoje. Lietuviai jau yra „atradę“ poilsį ne tik Jūrmaloje, bet ir Ventspilyje, taip pat Liepojos pakrantėje.
O Jūrmalos humoro festivaliai, į kuriuos susirenka žymūs rusų artistai, dainininkai, humoristai, – Latvijos stiprybė ar silpnybė?
Latvijos silpnybė ir tuo pačiu – Rusijos stiprybė. Dar ir dėl to, kad rusiškasis humoras mums priimtinesnis, suprantamesnis nei amerikietiškasis. Taip, rusai išties turi puikių, subtilių, gilių humoristų. Bet Jūrmalos festivalis – tai pastangos išlaikyti Latviją rusiškos kultūros erdvėje. Jūrmalos festivalis – pirmiausia politika, ir tik paskui menas, humoras, kultūra.
Kaip bebūtų liūdna, bet Jūrmala jau seniai nebe latviškas kurortas.
Tokią pat politiką rusai puoselėja ir Lietuvoje. Vasario 16-osios ar Kovo 11-osios išvakarėse labai dažnai į Vilnių, Kauną ar Klaipėdą atvažiuoja žymus rusų atlikėjai. Jie tarsi atsitiktinai suguža į Lietuvą būtent tuomet, kai mes švenčiame nepriklausomybės šventes. Tokie sutapimai įtartini. Atvirai kalbant, mes puikiai suprantame, kodėl Vasario 16-osios, Kovo 11-osios ar Liepos 6-osios išvakarėse Rusija stengiasi į Lietuvą atsiųsti savų dainininkų. Net jei atvykusiųjų dainos ir humoras yra apolitiški, mes pralaimime. O jei prasprūsta ir tokių svečių, kurių patriotiškos nuostatos ar sovietizmo nostalgija akivaizdžiai kertasi su mūsų laisvės idėjomis, Lietuva pralaimi dvigubai skaudžiau.
Lietuva turi rimtą, veiklų Letonikos centrą. Letonikos centro įkūrimas – tai jau mūsų pergalė. Bendra Lietuvos – Latvijos pergalė.
Letonikos centras įkurtas 1995-aisiais metais. Tuoj švęsime 20-ies metų jubiliejų. Iš pradžių norėjome įkurti Baltų kalbų centrą. Bet tuometinis Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. Egidijus Aleksandravičius pasiūlė būtent Letonikos variantą. Kad šis židinys būtų platesnio profilio, t.y. apimtų ne tik kalbą, bet ir literatūrą, istoriją, etnologiją, net, esant reikalui, – politiką. Šio centro įkūrimo idėją nuoširdžiai palaikė tuometinė Latvijos ambasada. Aprūpino baldais, padovanojo vertingų knygų. Vėliau daug knygų gavome iš Latvijos nacionalinės bibliotekos. Letonikos centras tapo rimtu latvių kultūros židiniu ir Kaune, ir visoje Lietuvoje. Vilniuje taip pat esama Latvistikos kabineto. Bet Letonikos centras šiuo metu – pats stambiausias.
Latvių kalba dėstoma visuose Lietuvos universitetiniuose miestuose. Lituanistams ji daug kur privaloma. Kitaip ir būti negali, nes neturime kito pasirinkimo – pasaulyje išliko tik dvi baltų kalbos ir dvi valstybės. Slavų pasirinkimas kur kas platesnis – rusų, baltarusių, čekų, kroatų, serbų… Latvių kalba Lietuvoje dėstoma ir Vilniaus universitete, ir Edukologijos universitete, ir Šiaulių universitete, ir Klaipėdoje, ir čia, Kaune. Latvių kalba įtraukta ir į Lietuvos vidurinių mokyklų antrųjų užsienio kalbų sąrašą. VDU ji dėstoma kaip užsienio kalba. Turime du latvių kalbos mokymosi lygius. Baigę pirmąjį lygį, studentai jau pajėgūs tęsti studijas Latvijos universitetuose, latviškoje aplinkoje.
Dėl tokių pat priežasčių Latvijos universitetuose dėstoma lietuvių kalba. Tradiciškai ji privaloma latvių filologijos studentams.
Erasmus mainų programa, leidžianti keistis studentais, – puikus sumanymas. Čia didelis komplimentas Europos Sąjungai, sukūrusiai tokias mainų sąlygas. VDU šį semestrą pagal šią programą studijuoja aštuoni studentai iš Latvijos.
Papasakokite apie savo knygas latviška tematika. Kiek jų, kodėl jos svarbios, aktualios?
Pirmiausiai norėčiau prisiminti, kaip spaudai rengta lietuviškų-latviškų pasikalbėjimų knygelė. Pradžia buvo pirmosios mano stažuotės Latvijos universitete metu 1980 m. Šlifavau savo šnekamąją latvių kalbą, tad paprašiau Filologijos fakulteto dekaną R. Bertulį supažindinti mane su kokiu studentu, norinčiu geriau išmokti lietuviškai. Supažindino su Albertu Sarkaniu. Jis mane mokė šnekamosios latvių kalbos, aš jį – lietuvių. Ruošdavome dialogus, o susitikę versdavome juos į gimtąją kalbą. Vėliau tie dialogai sugulė į pokalbių knygelę, kuri išėjo Vilniuje 1987 m. Šiemet dienos šviesą išvydo 4-asis šių pasikalbėjimų leidimas.
Savo pirmąją stažuotę Latvijoje prisimenu labai šiltai. Tuo metu buvo folklorinio sąjūdžio pakilmas Baltijos šalyse, tad ieškojau kontaktų ir su latvių folkloristais, su ansambliais, nes latvių folkloras man buvo kaip Kolumbui Vest Indija. Nuo tų metų prasidėjo VU Kauno vakarinio fakulteto (jame tada dirbau) filologų studentų draugystė su latvių kolegomis, keitimasis ansamblių vizitais, dalyvavimas bendrose ekspedicijose ir t.t.
Atkūrus nepriklausomybę, lietuvių kalbos mokėjimas Albertui Sarkaniui padėjo tapti pirmuoju Latvijos ambasadoriumi Lietuvoje. Jau būdamas ambasadoriumi, A. Sarkanis apsiėmė redaguoti ir išleisti Lietuvių-latvių kalbų žodyną; po dešimtmečio panašaus darbo ėmiausi aš, leisdamas Latvių-lietuvių kalbų žodyną. 2006 m. sumanėme šiuos žodynus perkelti ir į internetinę erdvę, nes rūpėjo, kad tokie žodynai pasiektų kuo platesnę auditoriją. Dabar šie žodynai prieinami ir tiems, kurie labiau mėgsta naršyti internete, nei vartyti knygas. Esu išleidęs ir trumpesnį Lietuvių-latvių, latvių-lietuvių kalbų žodyną (per 7000 žodžių), taip pat latvių kalbos pratimų knygelę.
Be šių tikslų, man dar norėjosi papasakoti lietuviams, kokia graži, įdomi mūsų kaimynė Latvija, nes informacijos apie ją Lietuvos visuomenei labai trūko. Taip 1990 m. atsirado knyga „Mūsų broliai latviai“, kur keturiuose skyriuose papasakojau apie turtingą Latvijos istoriją, etnografiją, tautosaką, kalbą. Paskui šią knygą gerokai papildžiau ir 1995 m. išleidau kitu pavadinimu – „Latviai“.
Atkūrus nepriklausomybę, užsimezgė valstybiniai Lietuvos ir Latvijos santykiai. Iš pradžių jie buvo gana dygliuoti. Būta nesusipratimų, ginčų. Nieko keisto, nes pradėjome narplioti temas, su kuriomis iki tol niekad nesusidūrėme. Turiu galvoje pirmiausia valstybinės Lietuvos – Latvijos sienos sureguliavimą. Paskui iškilo Būtingės tema. Latviai labai priekaištavo mums, kodėl savąją Būtingę statome taip arti Latvijos sienos. Latviai mus atakavo ekologiniais argumentais, kurių Lietuva apsimetė negirdinti. Latvių priekaištai Lietuvoje buvo traktuojami kaip konkurencijos baimė. Esą Latvija baiminasi, jog Būtingė – rimtas konkurentas Ventspilio uostui.
Tada aš Lietuvai aiškinau, kokios tikrosios latviško nepasitenkinimo priežastys. Juk latvių priekaištai nebuvo vien tik iš piršto laužti. Latviai žymiai atidžiau žvelgia į ekologines bėdas. Latviai stropiau saugo savąją gamtą. Šis nusiteikimas latviams įgimtas. Jų gamtosauginiai įstatymai žymiai griežtesni nei lietuviški. Jų etnokultūra pasižymi meile gamtai. Lietuviai dėl gamtosauginių reikalų mažiau pergyvena. Taigi tuokart teko stoti latvių pusėn.
Paskui Latvijoje kilo zirzimas, esą Latvija padovanojusi Lietuvai Palangą ir Šventąją. Taip, kadaise Palanga ir Šventoji priklausė Kuršo gubernijai. Bet tai atsitiko carų laikais. Tik praktiniais sumetimais rusų valdininkai tą lietuviško pajūrio ruoželį 1819 m. prijungė prie Kuršo gubernijos, o latviai 1919 m. įvedė į Palangą kariuomenę kaip į savo valstybės teritoriją.
Teko paprotinti brolius latvius. Palangą ir Šventąją susigrąžinom 1921 m., kai trečiųjų teismas – Dž. Simpsono vadovaujama komisija – nustatė dabartinę Lietuvos-Latvijos sieną. Dar vėliau viešojoje erdvėje skelbiau straipsnius, kuriuose svarsčiau, kas trukdo Lietuvai su Latvija keistis savo nacionalinėmis televizijomis, kodėl mieliau mes savanoriškai renkamės rusiškų televizijų įkaitų dalią. Savo specifiką turėjo ir tebeturi Latvijos ir Rusijos santykiai – apie tą specifiškumą irgi norėjosi supažindinti Lietuvos visuomenę. Tokių probleminių straipsnių susikaupė ganėtinai daug. Juos sudėjau į krūvą. Šitaip dienos šviesą išvydo „Baltiškos impresijos“, publicistinių straipsnių rinkinys.
Kaip derėtų vertinti filosofo Arvydo Juozaičio knygas apie Latviją? Tai – solidus žingsnis į priekį?
Tokio stiliaus knygos apie Latviją reikėjo. Latviai džiaugiasi sulaukę lietuvio autoriaus dėmesio. Latviai džiaugiasi, kad jų šalis propaguojama Lietuvoje. Tačiau negalima pamiršti ir aplinkybės, kad A.Juozaitis vertina Latvijos istoriją publicisto akimis. Vertina subjektyviai, ne visuomet tiksliai. Kai kurie faktai jo veikaluose traktuojami per daug laisvai. Tos laisvos interpretacijos užkliuvo ir Latvijai. Žodžiu, latviai džiaugiasi sulaukę lietuviškų knygų apie savo valstybę ir tuo pačiu apgailestauja dėl laisvokų interpretacijų.
Man asmeniškai labiausiai nepatinka A.Juozaičio neigiamas požiūris į Latvijos legionierius. A.Juozaitis nesupranta, o aš puikiai suvokiu, kodėl Antrojo pasaulinio karo metais latviai ėjo tarnauti į tą legioną. Latviai ėjo tarnauti ne vokiečių esesininkams. Jie ėjo ginti savo valstybės nuo raudonųjų okupantų. Kitokio pasirinkimo latviai tuomet neturėjo. Latviai negalėjo tuo pačiu metu grumtis ir su Vokietijos, ir su SSRS kariuomene.
Ir nematau nieko blogo, kai buvę Latvijos legionieriai kiekvienais metais rengia viešas eitynes Rygos gatvėmis. Jie turi tokią teisę. Jie niekam nieko blogo nepadarė – tiesiog ypač sudėtingomis sąlygomis bandė apginti savo žemę nuo okupantų iš Rytų pusės.
O vėliau savojoje publicistikoje daug dėmesio skyrėte painiems Lietuvos – Lenkijos santykiams, kurie, kas ką besakytų, trukdo Lietuvos – Latvijos draugystei?
Lietuvos – Lenkijos nesutarimai ėmė įsibėgėti, kai 2006 m. Varšuvoje buvo įsteigtas Kresų institutas. Tokio instituto įkūrimas – atviras spjūvis Lietuvai. Po šio spjūvio netrukus (2008 m.) būta antrojo spjūvio – Lenko kortelė (Karta Polaka).
Puikiai prisimenu, kaip L.Kačinskis, jau būdamas Lenkijos prezidentu, pirmąsias Lenko korteles iškilmingai dalino Lietuvos piliečiams lenkams Vilniuje. Ir viešai, garsiai apgailestavo, jog šie lenkai Lietuvoje atsidūrė dėl … sienų perstūmimo. Šalia stovėjęs tuometinis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus pritariamai linkčiojo galva.
Didesnį pažeminimą sunku ir įsivaizduoti. Jau tada V.Adamkus padarė nedovanotiną klaidą, savo tiesioginiu ar netiesioginiu pritarimu skatindamas lenkus pakelti Lietuvai reiškiamų nepagrįstų pretenzijų kartelę. Keblu išsiaiškinti, kas čia kaltesnis – asmeniškas V. Adamkaus nesusigaudymas ar tendencinga prezidento patarėjų įtaka. Tačiau dabar girtis, kad dėl to santykiai su Lenkija buvo idealūs, yra šiek tiek ciniška.
Antra didžiulė V. Adamkaus klaida – sutikimas iš švietimo ir mokslo ministrų atleisti akademiką Zigmą Zinkevičių. Kas dabar pasakys, kodėl iš tikrųjų buvo atleistas šis taktiškas ir kartu principingas ministras? Drįstu manyti, jog jei akademikas Z.Zinkevičius būtų ilgiau išsilaikęs ministro kėdėje, šiandien Lietuva tikrai neturėtų tokių skausmingų bėdų su Lietuvos lenkų bendruomene. Ministras dėjo milžiniškas pastangas, kad Lietuvos lenkai integruotųsi į lietuviškąją, o ne lenkiškąją terpę. Tos pastangos nebuvo brukamos per prievartą. Akademikas puikiai sutarė su Lietuvos lenkais. Tačiau juodosioms jėgoms draugiški Lietuvos lietuvių ir Lietuvos lenkų santykiai nebuvo reikalingi, ir Z.Zinkevičius buvo išstumtas.
Jūsų publikacijų lietuvių – latvių draugystės tema esama ir latviškoje spaudoje. Latviai džiaugėsi jūsų atvirumu ir nuoširdumu. Bet latviškoje spaudoje pasirodančiomis Jūsų publikacijomis, jei teisingai esu informuotas, pasipiktino Rusijos ir Lenkijos ambasadoriai. Ne tik piktinosi, bet ir reiškė pretenzijas Jūsų straipsnius spausdinusiems leidiniams. Ar tiesa, kad Jūsų publikacijomis ypač akylai domisi Rusijos ir Lenkijos ambasados?
Taip, Latvijos leidiniuose bent jau iki šiol skelbdavau savo pastebėjimus, interpretacijas. Ir žinau, kuo tai baigdavosi. O baigdavosi Rusijos ambasadoriaus vizitu į mano įžvalgas skelbusio leidinio redakciją. Rusijos ambasadorius piktindavosi, esą tendencingai interpretuoju faktus ir reiškinius. Jis norįs viešai papasakoti, kaip esą iš tikrųjų.
Šiemet lietuvių ir lenkų kalbomis Delfi.lt paskelbė mano straipsnį „Kaip savi šaudo (tiksliau – spjaudo) į savus“. Toje publikacijoje lyginau liūdnai pagarsėjusį Algirdą Paleckį su istoriku Alfredu Bumblausku, nurodęs daug panašumų. Skirtumas tik tas, kad žemindamas Lietuvą ir už ją kritusius, vienas propaguoja rusiškus, kitas – lenkiškus Lietuvos istorijos naratyvus.
Straipsnis buvo paskelbtas ir latviškai Latvijos laikraščio „Diena“ svetainėje. Po kelių savaičių redakciją pasiekė Lenkijos ambasadoriaus Latvijoje susierzinimas, kad „didieji politikai ir narsieji kareiviai“ Želigovskis ir Pilsudskis palyginti su „meganusikaltėliais“ Hitleriu ir Stalinu. Lenkijos ambasadorius reikalavo, jog mano publikacija būtų išimta iš leidinio „Diena“ svetainės. Tvirtino, jog Lenkijoje dėl tokių palyginimų atsidurčiau teisme. Laimė, „Diena“ pasielgė principingai – neišėmė. Tiesiog paskelbė ir Lenkijos ambasados sukurtąsias pastabas.
Tad Rusijos ir Lenkijos diplomatai bando daryti įtaką Latvijos žiniasklaidai. Latviai maniškių publikacijų neatsisako, tačiau pripažįsta, jog nuolatiniai lenkų ir rusų diplomatų priekaištai trikdo. Vieno straipsnio, tiesa, buvo atsisakyta – redaktorius prisipažino nebenorįs sulaukti naujų Rusijos ar Lenkijos ambasadorių priekaištų ar irzlių vizitų. Tada publikaciją pasiūliau kitam leidėjui, ir šis ją paskelbė.
Įtariu, kad panašiai gali veikti ir Lietuvoje reziduojantys Rusijos bei Lenkijos diplomatai.
Beje, dėl straipsnio „Litwa Środkowa“ Delfi.lt svetainėje (jis paskelbtas knygoje „Baltiškos impresijos“) 2008 m. Lietuvos lenkų sąjungos buvau apskųstas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Į straipsnį reagavo ir vienas Lenkijos Seimo narys. Jis oficialiai kreipėsi į Lenkijos užsienio reikalų ministeriją, piktindamasis ir klausdamas, kokių priemonių Lenkijos URM ėmėsi šiuo reikalu.
Lietuvos Seime įkurta tarpparlamentinė grupė artimesniems Lietuvos – Latvijos santykiams plėtoti. Bet jos veiklos – nematyti?
Taip, tokia grupė sudaryta. Bet ką ji veikia, nieko nežinau. Nežino ir visuomenė. Atvirai prisipažinsiu, net nežinau, kas jai vadovauja. Koks skirtumas – konkrečios veiklos vis tiek nematyti. Nors pats aktualiausias, svarbiausias uždavinys taip ir neatliktas – nesikeičiame savo nacionalinių televizijų programomis. Neapsikentę dėl tokio neveiklumo Gintaro Songailos tautininkai aname Seime buvo įkūrę alternatyvią grupę draugystei su latviais palaikyti. Bet šiandien G.Songaila – jau nebe parlamento narys, ir jo galimybės ženkliai sumažėjusios, nors, antra vertus, jo pradėtoji draugystė su Latvijos politikais sėkmingai tęsiama, tik jau ne parlamentiniu lygmeniu.
Esate minėjęs, kad Lietuva su Latvija iki šiol pykstasi net dėl valstybinės sausumos sienos. Gal žodis „pykstasi” – per riebus. Bet nesusipratimų vis tiek – gausu?
Abi valstybės jau priklauso Šengeno erdvei. Tad anksčiau iškasti grioviai skersai vieškelių, vedančių iš vienos šalies į kitą, jau nebereikalingi. Tie grioviai kadaise buvo didelis nesusipratimas. Lietuvos – Latvijos pasienyje gyvenantys lietuviai ir latviai turėdavo daryti milžiniškus lankstus, norėdami aplankyti anapus sienos esančius pažįstamus, gimines ar artimųjų kapus. Priversti būdavo kulniuoti keliolika kilometrų, kad galėtų į kaimyninę šalį patekti per oficialų sienos perėjimo punktą. Visus, nesilaikančius šios taisyklės, pasieniečiai stropiai gaudydavo. Gaudydavo grybaujančias, uogaujančias bobutes, joms mielai išrašydavo baudos kvitus. Net vieną mergaitę, skubėjusią iš mokyklos Lietuvoje namo į Latviją tiesiausiu keliu, pasičiupo, nuvežė į nuovadą ir tardė be tėvų ir advokatų žinios.
Latvija tuos griovius buvo užkasusi, sulyginusi. O Lietuva kai kuriuos griovius atnaujino. Esą buvo pažeista sienos konfigūracija, nustatyta dar XX a. gale. Bendra Lietuvos – Latvijos komisija tarėsi, kaip išvengti tokių nesusipratimų, bet nieko konkretaus nenutarė.
Būna, kad pasienyje su Lietuva gyvenantys latviai nukenčia nuo lietuvių chuliganų. Pavyzdžiui, pas Skaistkalnės gyventojus vis atvyksta lietuviai „bachūrėliai“ nuo Biržų pusės. Atvažiuoja ne draugauti, ne bičiuliautis – atsibeldžia nusiaubti Skaistkalnės: išdaužo langus, vitrinas, sumuša pasipainiojusius latvių jaunuolius, užgaulioja latvių merginas. Paskui nenubausti grįžta į Lietuvą.
Skaistkalnės seniūnė tvirtina, jog tokie biržiečių „vizitai“ reguliarūs. Apie tai informuota Lietuvos pusė. Bet nuo Biržų atplūstantys chuliganėliai nesutramdyti iki šiol. Kaip iki šiol iš Lietuvos pusės į Skaistkalnę Nemunėliu vis atplaukia kiaulių fermų srutos. Lietuviams, matyt, labai patogu. Srutos juk plukdomos į Skaistkalnę ir smarvę kelia būtent latviams. Bet ar toks elgesys – broliškas, džentelmeniškas? Ar taip lietuviai turėtų bendrauti su broliais latviais?
Bet nenoriu sudaryti nuomonės, kad pasienyje viskas tik juoda. Lietuvos ir Latvijos siena yra seniausia šiame regione, tad ir žmonių bendravimas abipus jos turi labai senas, nusistovėjusias tradicijas. Labai gražiai bendrauja pasienio mokyklos, daugelis seniūnijų, savivaldybių, atskiros žinybos. Jei toks intensyvus bendravimas apimtų ne tik pasienį, bet abi baltų šalis, daugelis čia minėtų bėdų išnyktų pačios.
Ar tiesa, kad latviai geriau sutaria su estais nei su lietuviais?
Latvijoje galima išgirsti juokaujant, jog latvius ir estus sieja viskas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą, o lietuvių ir latvių nesieja niekas, išskyrus kalbą ir etnokultūrą. Tiesos yra, ir lietuviui nelabai malonu girdėti tokius sugretinimus.
Mes neturėtume pamiršti, jog latviai šimtmečiais gyveno vokiečių kultūros fone. Jei būtume itin tikslūs, latviams nuo 16 a. didžiulę įtaką padariusi liuteronų kultūra, siekusi, jog Biblija privalo būti kiekvienuose namuose. Tai reiškia, kad Biblija turi būti suprantama gimtąja kalba. Taigi latviai tapo raštingi vokiečių pastangomis. Kolonizatoriai vokiečiai vertė latvius mokytis latviško, ne vokiško rašto. Todėl vokiečiams priklausiusių latviškų teritorijų valstiečiai anksti tapo raštingais. 90 – 95 proc. Kuršo, Lifliandijos (ir Estliandijos) gubernijų gyventojų 19 a. antrojoje pusėje buvo raštingi. Raštingi gimtąja kalba.
O teritorijos, kurios pateko į lenkų įtaką, tokiu raštingumu nepasižymėjo. Į lenkiškos kultūros šešėlį patekusioje Latgaloje raštingų žmonių dalis buvo maždaug perpus mažesnė nei minėtose. Kodėl toks skirtumas? Lenkai vietiniams bandė primesti savąją kalbą. Lenkai mus ir latgaliečius spaudė mokytis svetimos, o ne savos kalbos, niekindami ir lietuvių, ir latgaliečių kalbą. Savo vaidmenį atliko ir katalikų bažnyčios nuostata, jog mužikui išmanyti Bibliją ir skaitinėti ją namuose nebūtina. Štai ir visa paslaptis.
Latvijoje būta ir posakio: „jis visai kaip lietuvis“. Šie žodžiai 19 a. gale ir 20 a. pradžioje turėjo neigiamą reikšmę. Suprask, taip pavadintas žmogus – nevykėlis, žioplys, mažaraštis, juodadarbis.
Tačiau aš nenorėčiau gilintis į tokius reiškinius. Savo dėmesį turėtume koncentruoti ne į paieškas, kas ir kodėl sugalvojo, sakykim, pravardę „zirga galva“. Mums pirmiausiai turėtų rūpėti kultūriniai ir informaciniai manai. Jei pavyks su latviais keistis nacionalinių televizijų programomis, jei sugebėsime užmegzti su jais glaudesnius internetinius ryšius, Lietuvos ir Latvijos draugystė tik stiprės. Ir kartu silpnės mums brukte brukama svetima mūsų etnokultūrai ir savimonei įtaka. Bendrumo su latviais siekti reikia ne tik Latvijos vėliavos pakėlimu per Lietuvos valstybines šventes.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia antrąją pokalbio su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesoriumi, VDU Letonikos centro vadovu Alvydu BUTKUMI dalį. Prof. Alvydas Butkus – nuoširdus Latvijos bičiulis, aistringas Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas.
Tad šios diskusijos tikslas – kuo nuodugniau ir išsamiau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl trukdo nuoširdesnei, konkretesnei Lietuvos – Latvijos draugystei.
Prof. A.Butkui pateikėme, regis, visus svarbiausius klausimus – ir dėl latviškų legionierių eitynių, ir dėl Lenkijos ir Rusijos ambasadorių spaudimo, ir dėl lietuvių chuliganų siautėjimo latviškuose miesteliuose, ir dėl bandymų prikergti neonacių etiketes, ir dėl turizmo perspektyvų, ir dėl Dieveniškių stovyklos, ir dėl niekaip neįgyvendinamų televizinių mainų, ir dėl skirtingų tautinių bendrijų įstatymo, ir dėl nesureguliuotos valstybinės sienos…
Apie Lietuvos – Latvijos santykius su prof. Alvydu BUTKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
Lenkams tikriausiai labai nepatinka, kad lietuviai ieško rimtesnių kontaktų su latviais? Oficialiai Lenkija tokios nuostatos, be abejo, nerodo. Savo tikruosius ketinimus slepia. Tačiau užkulisinių žaidimų pagalba greičiausiai kurpia ypatingai gudrias intrigas…
Galima taip tvirtinti. Tokia nuomonė – galima. Bet pirmiausiai aš noriu pagirti lenkus už tai, kaip jie atkaklia plečia lenkų kalbos ir kultūros arealą. Lenkai turėtų tapti mums puikiu pavyzdžiu, kaip dera ginti ir stiprinti savąją kalbą.
Prof. Alvydas Butkus, Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas. Slaptai.lt nuotr.
Pateiksiu tik vieną, ne itin į akis krentantį atvejį. Lenkų institutas Vilniuje skiria vienkartines stipendijas kiekvienam VDU studentui, kuris renkasi lenkų kalbą kaip discipliną. Kiekvienam studentui. Stipendija – 150 litų dydžio.
Ši politika byloja, kad lenkai rodo ypatingą dėmesį tiems, kurie tik pareiškia norą mokytis jų gimtosios kalbos.
Tokį lenkišką įžvalgumą mums derėtų perimti bendraujant su latviais. Jei lietuvis studentas mokosi latvių kalbos – jam irgi skirkime stipendiją. Jei latvis mokosi lietuvių kalbos – toks studentas taip pat tegul bus vertas finansinės paramos. Nejaugi Latvija ir Lietuva nepajėgios surasti tokių nedidelių pinigų, kokius suranda Lenkija? Nejaugi abi šalys žymiai skurdesnės už Lenkiją?
Dar privalau pastebėti, kad Lenkijos ambasada labai aktyvi čia, Lietuvoje. Ji aktyvi ir Kaune. Būtent Lenkijos ambasados pastangomis Vytauto Didžiojo universitete įkurtas Adomo Mickevičiaus lenkų studentų klubas.
O štai dabartinė Latvijos ambasada Lietuvoje negali pasigirti tokiu aktyvumu kaip lenkų diplomatai. Kodėl Lietuvoje lenkų ambasadoriai darbštesni nei latvių dabartiniai ambasadoriai, – nežinau.
Beje, atsakydamas į klausimą, ar Lenkijai paranki Lietuvos ir Latvijos bičiulystė, raginu į šį reiškinį pažvelgti lenkų akimis. Akivaizdu, kad Varšuvai nepriimtina rimtesnė Lietuvos – Latvijos draugystė, nes būtent Lenkija nori mus priglausti po savo lenkišku sparnu.
O dabar privalau atskleisti itin nemalonų dalyką. Pastebiu, matau, kaip į prolenkiškąjį vajų įtraukiama ir Lietuvos akademinė bendruomenė. Pavyzdžiui, VDU dėstoma Lietuvos tapsmo disciplina. Šį dalyką mūsų studentai gali pasirinkti kaip vieną iš privalomųjų. Tą discipliną kuruoja mūsų Istorijos katedra. Sykį pasidomėjau, kas gi tų paskaitų metu dėstoma. Ogi vienas docentas, jau liūdnai pagarsėjęs dėl lietuviams nepalankių paskaitų Baltarusijoje, tvirtina, esą 19-ame amžiuje Lietuvoje nebūta grožinės literatūros. Nors tose pačiose VDU auditorijose dėstoma 19-ojo amžiaus lietuvių literatūros disciplina. Daliai tų pačių studentų.
Be kita ko, tas pats docentas teigia, kad anuometinė valdžia protegavo lietuvių valstiečius lenkų sąskaita. Galiu tik retoriškai nusistebėti: kaip protegavo – Kražių skerdynėmis, spaudos draudimu, lietuviškų mokyklų uždarymu, draudimu viešai kalbėti lietuviškai? To docento paskaita užbaigiama itin originaliai. Esą per pastaruosius du dešimtmečius Estija ir Latvija nutolo nuo Lietuvos, užleisdamos vietą Lenkijai. Ir Lietuva, tik pamanyk, tampa jau nebe Baltijos šalimi, o Rytų ir Vidurio Europos kraštu. Net ne valstybe, o kraštu.
Tokie atvejai – pavieniai, ar jau galima manyti, kad jie tampa masiški? Ar daug tokių dėstytojų turi mūsų universitetai ir aukštosios mokyklos?
Laimė, kol kas tokie atvejai, man regis, pavieniai. Daugumos dėstytojų pažiūros tikrai ne tokios kaip liūdnai pagarsėjusio docento. Bet kartas nuo karto yla iš maišo išlenda.
„Facebook“o erdvėje susidūriau su Istorijos katedros doktorantu, kuris mane nei iš šio, nei iš to apšaukė neonaciu. Esą visiems žinoma, kad aš esu neonacis. Buvau šokiruotas, sulaukęs tokio įvertinimo. Teko tarpusavio santykius aiškintis Katedros vedėjos ir prodekano akivaizdoje. Nei jis, nei aš savo pozicijų nepakeitėme. Aš jį apkaltinau vartojant bolševikinę leksiką. Tada jis perspėjo, kad atsiminčiau, jog abu vaikščiojame tais pačiais koridoriais. Tokie jo žodžiai buvo panašūs į grasinimą. Bent jau man pasirodė, jog grasinimo elementų vis tik esama. Taip ir išsiskyrėme, neradę sutarimo.
Beje, aš nuoširdžiai bandžiau suprasti, kodėl jis mane laiko neonaciu. Pasirodo, jis įsitikinęs, kad visi, kas priklauso Tautininkų sąjungai, yra fašistuojantys. Tautininkai esą tarpukario metais kolaboravo su Kremliumi, buvo Kremliaus finansiškai remiami. Vadinasi, jo akimis žvelgiant, šiandieniniai tautininkai tęsia tą pačią politiką. Esą jie siekia, kad į Lietuvą ateitų Vladimiro Putino valdžia.
Nesiginčiju, tarpukario Lietuvoje buvo tautininkų, kuriuos rėmė Rusija, nes ji buvo suinteresuota Lenkijos sukeltu konfliktu dėl Vilniaus. Bet ar tai leidžia manyti, jog visi, kurie puoselėja tautiškas vertybes ir papročius, dabar yra Kremliaus šalininkai?
Ar esama pavojaus, kad prolenkiška kryptis stiprės?
Sunku pasakyti. Nežinau. Bet VDU turi prolenkiška kryptimi pagarsėjusių dėstytojų ir padalinių vadovų. Pasidomėkit, kokių politinių pažiūrų žmonės vadovauja Politinių mokslų ir diplomatijos fakultetui, Politologijos katedrai. Orientacija Lenkijos pusėn gal ir nėra labai stipri, bet nėra ir silpna.
Kodėl reikalingos Dieveniškių stovyklos? Kodėl tokio pobūdžio stovyklų turėtų būti daugiau?
Pirmiausia papasakosiu apie juodąsias informacines technologijas. Esu liudininkas to garsiojo skandalo, esą stovyklos organizatoriai neva viešai pagrasino ūkišku muilu plausią burnas tiems, kurie Dieveniškėse kalbės rusiškai ir lenkiškai. Dalyvavau stovyklos atidaryme ir girdėjau instruktažą. Buvo pasakyta, kad stovyklos tikslas – populiarinti latvių ir lietuvių kalbas. Todėl stovyklos metu būtina stengtis kalbėti vien lietuviškai arba latviškai.
Stovyklos taisyklės taip pat bylojo, jog negalima vartoti alkoholio, rūkyti bei keiktis. Sparnuotasis posakis apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ buvo taikomas būtent keikūnams, o ne tiems, kurie nesilaikys susitarimo kalbėti tik latviškai ir lietuviškai.
Tačiau Lietuvos žiniasklaidoje šis perspėjimas buvo perteiktas iškraipytai. Esą vaizdingojo posakio apie „burnos plovimą ūkišku muilu“ autoriai šiuos žodžius skyrę tiems, kurie kalbėsią rusiškai ir lenkiškai. Šią „antį“ tą pačią stovyklos atidarymo dieną paleido Delfi.lt. Apmaudu, bet dezinformaciją kaip tikrą informaciją priėmė ir tuometinio premjero Andriaus Kubiliaus tarnybos. Suklaidintas premjeras paskubėjo pasmerkti tokius neva Dieveniškių stovyklos organizatorių ketinimus, o Rusijos žiniasklaida šį pasmerkimą netruko išplėtoti dar savaip: „Lietuvos premjeras pasipiktino lietuvių nacionalistų ketinimu ūkišku muilu plauti burnas lenkams ir rusams“.
O Dievieniškių stovyklos turėjo ir turi didelį pasisekimą. Pabendrauti su stovyklaujančiais lietuviais ir latviais noriai atvyksta ne tik vietiniai lietuviai, bet ir lenkai, ir baltarusiai. Jokių kivirčų, nesusipratimų. Stovykloje puikiai visi sutardavo. Dar daugiau – vietiniai lenkų ir baltarusių vaikai labai domėdavosi Dieveniškių stovykla. Jiems ši stovykla patiko. Jie norėtų daugiau tokių stovyklų.
Tačiau apie Dieveniškių stovyklą buvo paskleista ypač daug iš piršto laužtų gandų, prasimanymų…
Tautiškumo kritikai vartoja tą pačią leksiką ir laikosi tų pačių nuostatų, kurių, prisimenu, laikėsi sovietinė bolševikinė valdžia. Tautiškumo puoselėtojams bandoma prikergti tas pačias etiketes, kurias sovietmečiu bandė klijuoti sovietiniai politrukai. Kuo gi buvo kaltinami lietuvybę puoselėjantys žmonės? Jie buvo traktuojami kaip prakeikti nacionalistai, fašistai, „nesuprantantys internacionalizmo būtinybės“.
O dabar prisiminkime, kas gi iškovojo Lietuvai nepriklausomybę 1990-aisiais? Kosmopolitai, liberalai, sovietiniai politrukai? Nepriklausomybės idėją puoselėjo kitokių nusiteikimų žmonės. Šito negalima pamiršti.
Ano meto sovietiniai politrukai mums trukdė ateiti į Kovo 11-ąją, o dabartiniai kosmopolitai ir liberalai trukdo stiprinti lietuviškumą. Tokia tendencija mane ir neramina. Šias bėdas labai taikliai aprašė Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė knygoje „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“.
Portalui Slaptai.lt rūpi išgirsti Jūsų nuomonę, kaip derėtų vertinti Imanto Meliano publikacijas? Ko jis siekia?
Jį labai gerai suprantu. Žmogus rengė savąjį tautinių bendrijų įstatymo projektą. To projekto nepavyko įgyvendinti. Dabar šį darbą iš jo perėmė dar radikalesnis Edvardas Trusevičius. I.Melianui apmaudu, kad bandoma įgyvendinti ne jo, o kito žmogaus projektą. Nors didelio skirtumo tarp I.Meliano ir E.Trusevičiaus variantų nėra. I.Melianą ir E.Trusevičių vienija bendras tikslas: sudaryti sąlygas Lietuvos lenkams dar labiau izoliuotis nuo Lietuvos. Į pagalbą pasitelkiami įvairiausi reikalavimai – turėti lenkiškus gatvių, įstaigų užrašus, suteikti lenkų kalbai regioninės kalbos statusą ir t.t.
Apie tai daug rašiau, nekartosiu, kas jau buvo išguldyta viešai. Bet ši jų politika – tai valstybės skaldymas iš vidaus. Toks būtų trumpas apibendrinimas.
Jei, neduok Dieve, bus priimtas I.Meliano ar E.Trusevičiaus tautinių bendrijų įstatymo projektas, mes netiesiogiai išduosime Latviją?
Būtent – šitaip nuolaidžiaudami mes nusispjauname į savo brolius latvius. Latviai labai sunerimę dėl Lietuvos neprincipingos laikysenos Lietuvos lenkų atžvilgiu. Kol kas oficialioji Ryga savo nerimo garsiai nereiškia. Nenori kištis į Lietuvos vidaus reikalus.
Bet jei I.Meliano – E.Trusevičiaus proteguojamas įstatymas, plačiai atveriantis vartus dvikalbystei, įsigalės Lietuvoje, mes išduosime ne tik Lietuvą, bet ir Latviją. Palaiminę šių vyrukų brukte brukamus antilietuviškus potvarkius, išprovokuosime Latvijos rusakalbius radikaliai siekti tokios pat tvarkos Latvijoje. Vaizdžiai tariant, pakenksime visam regionui, nes tokios pat lietuviškos tvarkos gali paprašyti ir Latvijos, ir Estijos rusakalbiai. Ir rusakalbiai būtinai prašys. Ne tik prašys, bet ir reikalaus.
Beje, šitokio posūkio Kremlius kaip tik ir siekia. Kremliaus tikslai akivaizdūs – ilgainiui sukurti rusakalbes Baltijos valstybes nuo Kaliningrado iki pat Talino.
Baltų kalbos silpsta ir dėl migracijos, ir dėl menko gimstamumo, o slavų rezervas – milžiniškas. Ilgainiui jie sieks įteisinti rusų kalbą kaip antrąją valstybinę kalbą visose trijose Baltijos valstybėse. Rusų kalba de facto jau yra antroji valstybinė kalba tiek Latvijoje, tiek Estijoje. Rusai puikiai išsiverčia Estijoje ir Latvijoje nemokėdami nei latviškai, nei estiškai. Jiems užtenka rusų kalbos.
Rusai, kaip bebūtų skaudu, pagrįstai svarsto, kam jiems mokytis estų, latvių ir lietuvių kalbų, jei visose trijose valstybėse visur įmanoma susišnekėti vien rusiškai. Jie kelia gudrius klausimus: ar ateiviai britai mokėsi Australijos aborigenų kalbos? Jie taip pat klausia, ar britai, prancūzai, ispanai, portugalai, atvykę į Ameriką, mokėsi vietinių indėnų kalbų? Žodžiu, slavai save laiko aukštesnės kultūros nešėjais ir yra įsitikinę, jog mes privalome taikytis prie jų gyvenimo taisyklių.
Štai kodėl pavojingas įstatymas, kurį parengė arba E.Trusevičius, arba I.Melianas. Skirtumų tarp abiejų variantų – mažai. Ta pati panelė, tik kita suknelė.
Galėčiau dar priminti viešą paslaptį – Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai noriau bendrauja ne su Latvijos lenkais, bet su Latvijos rusais. Kas jungia Lietuvos lenkus su Latvijos rusais apeinant Latvijos lenkus, kurie yra lojalūs Latvijos valstybei? Vienija bendri tikslai ir tų tikslų siekimo metodai bei argumentai.
Ko galėtume pasimokyti iš latvių ginant gimtąją kalbą?
Mane žavi latvių principingumas. Imkime pavyzdį iš latvių, kaip galima savo interesus ginti remiantis kad ir įstatymų baze. Po rusakalbių surengto referendumo 2012 m. vasarį, kurio įkvėpėjai akivaizdžiai troško rusų kalbą įteisinti kaip antrąją valstybinę kalbą, latviai suskubo stiprinti savo įstatyminę bazę. Pavyzdžiui, latviai parengė ir neseniai apsvarstė Konstitucijos išplėstą preambulę, užkertančią kelią bet kokioms dvikalbystėms. Tuo tarpu Lietuva kažkodėl nestiprina įstatymų, ginančių lietuvybę.
Lietuviai ir latviai turėtų laikytis išvien: užkabinai lietuvį – vadinasi, įžeidei ir latvį, įžeidei latvį – vadinasi, įskaudinai lietuvį. Kartu, drauge su latviais, mes jau galime tapti kietu riešutu mus asimiliuoti siekiančios jėgoms.
Latviai nuoširdžiau, draugiškiau švenčia net savo Nepriklausomybės dieną?
Nepriklausomybės dienos Latvijoje švenčiamos tikrai įspūdingiau, nuoširdžiau nei Lietuvoje. Paskutinioji Latvijos nepriklausomybės šventė Rygoje buvo ypač didinga. Tądien Rygoje būta išties didingo renginio ir didingo reginio. Taigi iš latvių galime pasimokyti, net kaip privalu švęsti Vasario 16-ąją ir Kovo -11-ąją – nuoširdžiai, visiems susibūrus į vieną kumštį, neskirstant savęs nei į valdžios elitą, nei į prastuomenę. Latvijos gimimo diena prisimenama ne valdžios tribūnose, o sostinės gatvėse ir aikštėse, drąsiai skanduojant šūkį „Aš esu latvis”. Mums gi koją kaišioti bando neokomjaunuoliai, isteriškai sapaliojantys apie kažkokį lietuvišką nacionalizmą ar fašizmą.
Atvirai kalbant, Latvijos politinis, ekonominis, kultūrinis elitas sąmoningesnis nei mūsiškis. Mūsų elitas verkšlena, esą dabartinė Lietuva susikūrė atmetusi savuosius intelektualus ir inteligentus. Tik pamanyk – dabartinę Lietuvą sukūrė valstiečiai! Bet ar tai – rimtas trūkumas? Estai ir latviai seniai nebeturėjo savosios diduomenės – jų kunigaikščiai buvo išnaikinti dar 13-14 amžiuje. Bet ar tai reiškia, kad valstiečių sukurta dabartinė Latvija ir Estija – neperspektyvios, stovinčios ant silpnų pamatų?
Priklausomybė tik vienam – valstiečių – luomui latvius ir estus konsolidavo labiau nei lietuvius, kurios aristokratija buvo šizofreniškai susidvejinusi. Na ir kas, kad mes turėjome bajorus, kurių didelė dalis po 19-ojo amžiaus lūžio lenkiškumo pusėn nebesusigaudė, kas esą – lietuviai ar lenkai. 20-ojo amžiaus pradžioje, kai visur aplink kūrėsi nacionalinės valstybės, šie retrogradai stengėsi gaivinti 16 a. zombį – Abiejų Tautų Respubliką, kurios gyvavimas, beje, baigėsi 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos priėmimu. Lenkiškos konstitucijos, įteisinusios lenkų tautos hegemoniją ir luominę santvarką, Prancūzijos revoliucijos tuo metu jau išmestą į istorijos šiukšlyną.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) lietuvių kalbos katedros profesorius, VDU Letonikos centro vadovas Alvydas BUTKUS.
Neseniai Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė buvo susitikusi su Lenijos ambasadoriumi Lietuvoje Jaroslavu Čubinskiu (Jaroslaw Czubinski). Respublika.lt pranešė, kad susitikimo metu aptartas kultūros viceministro Edvardo Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės parengtas Tautinių mažumų įstatymas ir jo svarstymo eiga.
Turbūt daug kam netikėtai ambasadorius pasakė, kad toks įstatymas yra tik Lietuvos vidaus politikos reikalas, kad jo nebuvimas didelių problemų Lietuvoje gyvenantiems lenkams nekelia.
"Manome, kad šis klausimas yra Lietuvos Respublikos kompetencija, ne Lenkijos Respublikos. Negalime kištis į kitos šalies reikalus ir spręsti klausimus, kurie nėra Lenkijos kompetencija", – apie Tautinių mažumų įstatymą sakė J.Čubinskis.
Ir iškart pasakysiu, ką. Diversijai būtų galima prilyginti dabartinės redakcijos Tautinių mažumų įstatymo priėmimą, taip pat jo lobistų pastangas priversti Seimą jį priimti.
Norėčiau čia replikuoti į vieno iš tokių lobistų, nuolatinio Lenkų rinkimų akcijos programos gynėjo Imanto Meliano straipsnį, paskelbtą „alfa.lt“ svetainėje rugsėjo 24 dieną ("Imantas Melianas: aš tai prilyginčiau diversijai").
Vienpusiai palyginimai
Autorius tebeskirsto tautines bendruomenes į „atvykėlius“ ir „autochtonus“, arba į „lygius“ ir „lygesnius“, ignoruodamas dar ir tai, ką jau seniai įrodę mokslininkai, – kad lenkakalbė bendruomenė pietryčių Lietuvos kaimuose ir miesteliuose yra nauja, susiformavusi palyginti neseniai, XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje.
Rugsėjo 23-ąją dieną prie Seimo susirinkę Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir "Vilnijos" draugijos sukviesti piketuotojai įteikė atsakingiems valstybės pareigūnams raštą, kuriuo reikalauja gerbti valstybinę kalbą ir jokiais priimamais teisės aktais nepažeisti ją ginančių LR Konstitucijos bei jos naudojimą įtvirtinančių Valstybinės kalbos ir kitų įstatymų nuostatų.
Raštas adresuotas: premjerui Algirdui Butkevičiui, Seimo pirmininkui Vydui Gedvilui, Užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui, Teisingumo ministrui Juozui Bernatoriui, Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui ir Švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui. Toliau skelbiamas įteikto kreipimosi tekstas.
