polonizacija

Algimantas Liekis

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Lietuvių tauta – šeimininkė savo žemėje. Po šimtmečius  trukusio lenkinimo, rusinimo nemažai daliai lietuvių šviesuolių atrodė, kad siektiamybė, kovoti dėl visiškai nepriklausomos Lietuvos nerealu ir dėl to, kad  ji viena be lenkų ar rusų paramos, be jų globos ir negebėtų išsilaikyti.

Tarp atkakliausiai lietuvių tautai propagavusių siekti savarankiškumo, savo nepriklausomos valstybės buvo Lietuvių demokratų partijos centro komiteto narys Antanas Smetona. Jis ir minėtame Didžiajame lietuvių Seime Vilniuje savo pranešime reikalavo lietuvių tautai autonominės valstybės etnografinėse žemėse. 1907 m. pasitraukęs iš „Lietuvos ūkininko“ bendradarbių, A. Smetona drauge su jaunu ir energingu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu ėmėsi leisti „Vilties“ laikraštį, skirtą lietuvių tautos, ypač sulenkintoje Rytų Lietuvoje problemoms nagrinėti.

Apie lietuvių tautos ribas A. Smetona „Viltyje“ rašė: „[…] negriebdami to, kas yra svetima, nenorime nieko iš savo kaimynų, bet ir negalime perleisti jiems, kas mūsų paveldėta iš senų senovės. Lietuva siekia ten, kur girdisi mūsų gimtoji kalba, kur liaudis tebeturi lietuvišką sielą, kur ji savo dvasiniais ir materialiniais reikalais sudaro vienetą.“

A. Smetona kritikavo skelbiamus gyventojų surašymo duomenis, nes juos atlikdavo atėjūnai lenkai, rusai ar vokiečiai ir jie  pirmiausia stengdavosi padidinti savos tautybės gyventojų skaičius, nors lietuviai ir XX a. pradžioje dar sudarė  daugumą ne tik Kauno, bet ir Ašmenos, Lydos, Augustavo, Suvalkų ir kitose apskrityse.

Bet tik bėda, kad lietuviai stengdavosi pataikauti atėjūnams ir nesistengė jų sulietuvinti, paveikti savo kultūra. Ir jei lietuviai ir toliau snaus, atėjūnai dar labiau įsigalės senojoje lietuvių valstybės sostinėje Vilniuje ir kitose lietuvių tautos vietose.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 2 )” →

Aktualijos

Ir vis dėlto tai, kas vyksta buvusios sovietinės Rusijos imperijos šalyse, yra ilgų metų kryptingo darbo rezultatai: kažkokios jėgos, struktūros sudarė sąlygas, leidusias į valdžią įsibrauti nedidelio mastelio žmonėms, kurie nesugebėjo aprėpti, suvokti visos poimperinės padėties rimtumo. Geriausiu atveju dauguma jų buvo geri administratoriai, ūkio vedėjai.

Todėl nereikėtų stebėtis jų elgesiu pripuolus prie valstybės aruodų, išteklių, bankų, viešbučių. Jie – istoriškai maži žmonės, kuriems Vytautas Didysis būtų paliepęs pasikarti patiems, nes jie už horizonto daugiau nieko nematė.

Čia pateiksim ir palygimimą. Jeigu vaikas ima valdyti vaikų darželį, šis pamažėli apšeps, bus apleistas ir pradės griūti, pūti ir, žinoma, būtinai sugrius. O vaikas nė nesupras – vėlgi kaip tas drugelis ant skęstančio laivo stiebo.

Continue reading „Kokia Lietuvos valstybės ateitis ( 3 )” →

Politinės intrigos

„Valstybė, kuri mėgaujasi tuo, jog yra prižiūrima ir globojama, valstybė, kurios gyvenime Dievas tėra „pakazucha“ ir atsimušinėjimo skydas, valstybė, kuriai jos pačios piliečiai tampa kliūtimi ir trukdo išlaikyti prisitaikėliškumo toną, kuri pati ryja savo praregėjusius vaikus, valstybė, kuri muša ir persekioja beginklius, nepaiso savo pačios aukščiausio įstatymo, valstybė, kuri skatina savo tautą migruoti, žudytis, negerbti valstybingumo – tokia valstybė nebeturi vėliavos. Visos jos vėliavos yra nuleistos.“

Taip parašė rašytoja Erika Drungytė 2013 m. sausio 25 d. straipsnyje „Šitos valstybės vėliavos nebepakyla“ (ekspertai.eu). O straipsnio pabaigoje jinai klausė ir pati atsakė: „Ar pakils tikroji, išsaugotoji? Tai priklauso nuo mūsų. Nuo tų, kurie neklausia, kaip maži vaikai – o ką daryti? Bet augina savąjį Aš ir veikia brandžiosios Lietuvos atkūrimo darbų lauke.“

Continue reading „Kai valstybės vėliavos nuleistos, tikrąsias kelia patriotiška tauta” →

Fotoreportažai

Kovo 28 d. prie tautiškos giesmės autoriaus Vinco Kudirkos paminklo įvyko gausus protesto mitingas. Dabartinė valdžia ketina pasielgti išdavikiškai: klusniai vykdyti Lenkijos ir Lenkų rinkimų akcijos užgaidas, faktiškai įteisinančias lenkų autonomiją pietryčių Lietuvoje. Jeigu ryžtingai nepasipriešinsime, gali būti padaryta nepataisomų klaidų.

Valdžia begėdiškai žeminasi užmaskuotų šovinistinių ketinimų turinčiai Lenkijai, nepaiso Lietuvos Konstitucijos. Apie tai bylojo mitinguojančiųjų rankose laikomi plakatai: „Valstyvinė kalba – už 30 Judo-Autonomininko zlotų?”, „Valdžios pilvažmogiai pažeidžia Konstituciją”, „Premjere, nenuolaidžiaukite sulenkėjusiems tuteišams”, „Kodėl Lenkijoje dramatiškai mažėja lietuviškų mokyklų?”, „Lietuvių kalba – ne derybų objektas”, „Įspėjamasis mitingas ginant valstybinę lietuvių kalbą” ir kt.

Mitinge pilietiškai reikliai, argumentuotai, drąsiai kalbėjo Seimo narys Valentinas Stundys, prof. Ona Voverienė, Tautinio jaunimo sąjungos pirmininkas Julius Panka, istorikas Romas Batūra, „Vilnijos ” draugijos pirmininkas prof. Kazimieras Garšva, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos valdybos narys Antanas Burokas ir kt.

Skelbiame Tautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos mitinge pasakytą kalbą.

Šlovingosios Lietuvos piliečiai,

Kreipiuosi į Jus, kurie susirinkote čia, Vinco Kudirkos aikštėje Didžiojo Ketvirtadienio dieną, susirūpinę dėl nepagarbos lietuvių tautai ir jos valstybei, dėl nemeilės jos kalbai ir kultūrai, dėl pavojaus jos žemių vientisumui.

Atėjome pasmerkti vis įžūlesnio spaudimo, kurį patiria Lietuva iš kaimyninės šalies; atėjome atmesti mėginimus laužyti mūsų šalies suverenumą, jos Konstituciją ir įstatymus. Atstovaujame jau daugiau kaip dvidešimčiai tūkstančių piliečių, kurie pasirašė valdžiai  įteiktą „Reikalavimą dėl Valstybės konstitucinių principų gynimo”.

Apgailestaujame, kad iš Lietuvos valdžios institucijų dar nesulaukiame atsakymo į šį Reikalavimą; nesulaukiame aiškios pozicijos, kuri neleistų kaimyninės šalies šovinistams aiškinti, esą Lietuva ir vėl jiems kažką esą pažadėjo, nekreipiant dėmesio nei į Konstituciją, nei į Konstitucinio Teismo ar tarptautinių teismų sprendimus.

Iki šiol neišgirdome,ar bus atmestos tūlo Trusėvičiaus darbo grupės parengtos antikonstitucinės rekomendacijos, kuriomis siekiama pažeminti lietuvių kalbą, išdarkyti jos abėcėlę, iškraipyti senuosius Lietuvos vietovardžius, kelti sumaištį dėl gatvių pavadinimų. Tačiau neseniai sužinojome, kad vieną iš Lenkų rinkimų akcijos rekomendacijų Švietimo ir mokslo ministras jau įvykdė, neteisėtai atidėdamas vienodą lietuvių kalbos egzamino vertinimą, diskriminuodamas lietuviškų mokyklų moksleivius (mitingo dalyviai šaukia – Gėda, Gėda. Gėda).

Labai stebimės, kodėl iš viso į valdančiąją koaliciją buvo priimta partija, negerbianti Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų, nevykdanti teismų sprendimų, šmeižianti ir juodinanti Lietuvą; lojali ne Tėvynei, o kaimyninei valstybei.

Stebimės, kad Linas Linkevičius neranda būdo atsiprašyti Lenkijos už tai, kad ši nevykdo sutarties su Lietuva, skatindama lenkų tautinės bendrijos priešiškumą Lietuvai, remdama įstatymų pažeidinėjimą. Matyt, jis dar tik mokosi iš kai kurių dvaro istorikų, bei etatiniai komentatorių, gavusių Lenkijos apdovanojimus – jau seniai atsiprašinėjančių Lenkijos už tai, kad prieškarinė Lietuva priešinosi Vilniaus ir rytų Lietuvos okupacijai, nepripažino aneksijos, protestavo dėl prievartinės polonizacijos, kūrė Vilniui vaduoti sąjungą ir skelbė, kad be Vilniaus nenurimsime.

Matyt, jis mokosi ir iš savo kolegos Lenkijoje, kuris aiškiai pasakė, kad prieškarinė Lenkija esą neokupavo Vilniaus, esą nieko blogo Lietuvai nepadarė. Tai rodo, kad ir toliau iš Lenkijos politikų sulauksime vien tik tradicinės amžinosios meilės ir neišpasakyto draugiškumo pasireiškimų.

Nužemintai linkčiodami, iš Lenkijos mes vis dažniau išgirstame įvairius elegantiškus pamokymus. Kaip antai, kad būsime ožka, kuri vis tiek sugrįš prie unijinio vežimo, ar kad be Lenkijos nurodymo Klaipėdoje nestatytume suskystintų dujų terminalo.

Tačiau labiausiai mus pritrenkė Lenkijos laikraštyje „Gazeta Vyborča“ perskaityta žinia, kad Lietuvos ir Lenkijos parlamentinės asamblėjos Lietuvos delegacija, vadovaujama Gedimino Kirkilo, gegužės trečią dieną atvyks į Lenkiją pasirašyti įsipareigojimų įgyvendinimo grafiko.

Gegužės trečioji – tai Lenkijos Konstitucijos diena. Labai simboliška, kad tai buvo diena, kai prieš du šimtus suvirš metų mėginta panaikinti Lietuvos valstybę. Jei tai tiesa, ką rašo Lenkijos laikraštis, tai Lietuvos delegacija pasielgtų taip, tarsi Lietuvos valstybės jau išvis nebėra.

Tai bus šaunus balius, į kurį pagerti ir paūžti kaip seniais laikais atvažiuos ir Vilniaus vaivadijos atstovai!!! Tai gražiai bus pratęstos šlovingos unijinės tradicijos žeminti ir niekinti Lietuvą, nebegirdint nė vieno oraus lietuviško žodžio. Koks didelis tuomet būtų strateginio mūsų draugo Radeko džiaugsmas – keturis metus jis atkakliai laukė tinkamos delegacijos iš Lietuvos ir štai pagaliau, regis, sulauks – pagal geriausias saulės vežimo tradicijas.

Todėl šiandien, šiame mitinge Didžiojo Ketvirtadienio dieną ĮSPĖJAME VALDŽIĄ:

nebūkite judošiai, neparduokite Lietuvos valstybės nei už trisdešimt sidabrinių, nei už jokius kitus grašius, kas ir kiek jų besiūlytų; ir neiškeiskite Tėvynės į falšyvą lenkišką meilę;

jei gerbiate Lenkiją ir lenkus, tai sakykite jiems tiesą;  nebūkite svetimųjų pastumdėliai ar baudžiauninkai; neklydinėkite pasimetę kažkur tarp Vilniaus ir Varšuvos ar kokios kitos užsienio šalies;

ir Lietuvos piliečiams pasakykite aiškiai, ar liksite ištikimi Lietuvai, savo priesaikai, ar šventai laikysitės Konstitucijos ir įstatymų;

neišduokite ir broliškosios Latvijos, kurią spaudžia Kremliaus imperialistai, mėgindami palaužti latvių kalbą ir dvasią; išgirskite, ką sako Latvijos premjeras, nerimaudamas, kad Lietuvos pažadai įgyvendinti Lenkų rinkimų akcijos rekomendacijas gali rimtai pakenkti  nacionaliniams Latvijos interesams; būtų gerai, kad pasimokytumėte iš Latvijos ir to, kai reikia tvarkyti švietimo sistemą;

jei tikite, kad turite draugų Varšuvoje, tai atvirai paklauskite jų, ar dar ilgai jie šoks pagal Kremliaus didžiavalstybininkų stiliaus dūdelę;

o kol nėra tikrumo dėl blauzdų tvirtumo, nesiųskite Kirkilo į Varšuvą, kad jis iš tikrųjų ką nors ne taip ten nepasirašytų;

ir būkite geri, nebeatsiprašinėkite; tegu Lietuvos atsiprašo už okupacijas, ultimatumus, nutautinimą, naikinimus ir šmeižimus;

jeigu per dvasios silpnumą ką nors netinkamo jau pažadėjote, pavedame šiuos pažadus nedelsiant atšaukti. Ar pavedame? (Šūksniai iš mitingo dalyvių – taip, taip, taip);    

Taip pat prašome nuoširdžiai pranešti, jeigu nuo valdžios saldumo ar didelių ponų dėmesio jums susisuko galva. Ieškosime vaistų. Kaip teisingai buvo pasakyta – tiesa Jus išlaisvins. Arba ji išlaisvins nuo jūsų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.29

Fotoreportažai

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Kovo 27 d. Lietuvos Mokslų akademijos salėje įvyko Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus skyriaus sąjūdininkų susirinkimas.

Sąjūdis šiemet švenčia 25-metį. Ta proga buvo daug sveikinimų, apdovanojimų padėkos raštais jau mirusiems ir dar tebedirbantiems sąjūdininkams; buvo daug trumpų (pagirtina) kalbų apie nūdienos negeroves, informacinių pranešimų, net giesmių ir dainų, dalyvaujant vaikučiams, jauniesiems skautams.

Sąjūdžio pirmininkas Seimo narys Rytas Kupčinskas perdavė prof. Vytauto Landsbergio sveikinimus, palinkėjimus. Yra kuo pasidžiaugti, sakė parlamentaras, bet dabartinė situacija verčia ir rimtai susirūpinti. Valdžią turime ne tokią, kokios  norėjome, kyla daug abejonių dėl jos nusiteikimo vykdyti Lietuvos Konstituciją.

Kalbėtojas pakvietė į kovo 28 d. Vinco Kudirkos aikštėje įvyksiantį protesto mitingą, kuriame bus reikalaujama neišduoti lietuvių kalbos, atsisakyti koalicijos su Lenkų rinkimų akcija.

Tą pačią dieną šioje salėje įvyksiantis „Vilnijos” draugijos suvažiavimas bus tarsi šio mitingo tematikos tęsinys. Sąjūdininkai ir šiame rengimyje  turėtų dalyvauti. Po reikalavimu nepataikauti lenkams, laikytis Konstitucijos – valdžiai jau įteikta 20 000 parašų.

Parašai bus renkami iki birželio pabaigos. Reikia įrodyti, kad lietuviai neabejingi savo kalbai, Tėvynei, sakė Seimo narys, Sąjūdžio pirmininkas R.Kupčinskas. Sąjūdis remia prof. V. Landsbergį, pretenduojantį į Tėvynės Sąjungos-Krikščionių Demokratų (TS-KD) partijos pirmininko postą (plojimai).  Andrius Kubilius yra padaręs gerų darbų, bet šiuo laikotarpiu Lietuvai labiau reikalingas V.Landsbergis. Stiprybės, sveikatos, mes laimėsime, drąsino R.Kupčinskas.

Vilniaus Sąjūdžio vadovas Leonas Kerosierius perskaitė padėkas mirusiems sąjūdininkams Viliui Bražėnui, Algimantui Bružui, Algimantui Keinai, Z.Lisauskui, Algimantui Malinioniui, Leonui Pranuliui… Padėjos raštai buvo įteikti jų artimiesiems.

Jaunoji skautė pagarsino prof. Onos Voverienės sveikinimą „suvažiavimo dalyviams, bendražygiams ir bendraminčiams”, kuriame, be kita ko, pasakyta:

Netrukus, balandžio 6-ąją, minėsime politikos apžvalgininko tarptautininko a.a. Viliaus Bražėno 100-ąsias gimimo metines. Vilius Bražėnas, antikomunistas, antiglobalistas ir vienas iš narsiausių Lietuvos tautinės valstybės atgimimo iniciatorių, įrašė patį ryškiausią puslapį į dabartinės Lietuvos politikos mokslo istoriją.

Renginiai, skirti jo 100-jų gimimo metinių paminėjimui, jau prasidėjo: išleista jo ir jo bendražygių knyga „Kova dar nebaigta” (V, 2013), Lietuvos Mokslų akademijos bibliotekoje veikia paroda „Tėvynę gynęs žodžiu, plunksna ir ginklu” (ji veiks tik iki balandžio 3 dienos).

Vilius Bražėnas – vienas ryškiausių Lietuvos politikos šviesulių, kaip meteoras praskriejęs tamsia, komunizmo šmėklos sparnais uždengta Lietuvos padange, išeidamas į Amžinybę mums paliko savo asmenybės ir parašytų knygų spindesį ir testamentinį priesaką nepasiduoti, kelti tautą „iš apačios”, nesilankstyti melo stabams; kovingumo ir narsos, ginant savo didžiąsias politines vertybes – atkurtą Lietuvos valstybę ir tautiškumą – mūsų valstybinę kalbą, nesuklastotą istoriją, tvirtą šeimą, tautos kultūrą. Ateitis lemiama tik kovoje!

Beje, balandžio 6 d. Viliaus Bražėno šimtmetis bus minimas Vilniaus Karininkų ramovėje.

Kita skautė perskaitė nužudyto Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo našlės Alos Dudajevos laišką Lietuvos sąjūdininkams.

Sveiki mielieji Lietuvos sąjūdininkai!

2012 09 30 į valdžią Gruzijoje atėjo nedidele balsų persvara rinkimus laimėjusi prorusiška partija „Golubaja mečta”, vadovaujama Bidzinnos Ivanišvili.

Spalio viduryje buvo uždarytas kanalas „Pik”, kuriame aš dirbau laidų „Kaukaziškas portretas su Ala Dudajeva” vedėja ir autore. Prasidėjo masiniai vyriausybės narių areštai, spaudimas prezidentui Michailui Saakašvili ir jo šalininkams. Aš turėjau palikti nuostabiąją Gruziją.

Tęsiasi Rusijos imperijos žemių apjungimas, posovietinių valstybių laisvė svyruoja ant Naujosios pasaulio istorijos svarstyklių.

Čečėnų tauta aštuonioliktus metus ginasi nuo šimtapenkiasdešimttūkstantinės Rusijos okupacinės kariuomenės.

Viskas šiame pasaulyje priklauso nuo žmogaus savimonės – būti vergu ar Laisvu Žmogumi.

Niekada nesitraukite, nors ir kaip sunku būtų, neparduokite savo Tėvynės Laisvės!

Visa širdimi linkiu lietuvių tautai klestėjimo ir žydro dangaus virš galvų.

Kalbėjo  A.Kudzys, pristatytas kaip akademikas. Nevadinkit manęs akademiju, aš jau ne akademikas, mane šitoje salėje iš akademikų išmetė, sakė kalbėtojas. Apie skalūnines dujas jis parašęs straipsnį, bet nė viena redakcija nesutikusi jo spausdinti, išspausdino tik „Laisvas laikraštis”.

„Akademikas” priminė dešimt Dievo įsakymų. Sakoma, kad iš dešimties nuodėmių septynios yra didžiosios. Pasirodo, kad didžiųjų nuodėmių, vis dėlto, irgi yra dešimt. Viena iš jų – pavydas. Nereikia pykti ant silpnapročių. Sąjūdyje buvo protingų žmonių, bet pasitaikė ir silpnapročių. Tokių buvo mažuma. Bet bėda, kad dauguma nusileidžia silpnapročiams. Iš to atsiranda kita nuodėmė – baimė. Mes jau bijom per šventes išeiti su trispalve.

Trečios didžiosios nuodėmės aš neišgirdau, nes mikrofonai veikė prastai, akustika man skundėsi ir viską filmuojantis, įrašinėjantis Albinas Kentra, taip pat susirinkimo sekretorės, kurios manęs vis klausdavo, ką pasakė koks kalbėtojas arba susirinkimo pirmininkas.

Kai ką pasižymėjau iš Jono Antanavičiaus kalbos: tauta privalo išsivaduoti iš nepilnavertiškumo komplekso. Manau, ši pastaba labai teisinga, reikšminga ir aktuali. Mums labai trūksta savigarbos, mumyse labai daug vergiškumo. J.Antanavičius susirinkusiuosius sveikino Birželio sukilimo sąjungos vardu.

Mes priešinomės rusinimui, lenkinimui. Atkakliai priešinomės. Ir dabar negalima leisti, kad pietryčių Lietuvoje būtų įteisinta lenkų lalba kaip valstybinė. Gatvių pavadinimai turi būti rašomi tik lietuviškai, pavardės – tik lietuviškai, pagal lietuvių kalbos taisykles. Kodėl lenkai Lietuvoje yra ne Lietuvos lenkai, o lenkai Lietuvoje, tarsi kitos valstybės lenkai? Bet kodėl mes taip begėdiškai anglėjame?! Vilniuje beveik neliko lietuviškų užrašų.

Taip kalbėjo Algirdas Šukys. Labai aktualios mintys.

Apie bėdas, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kalbėjo Nepriklausomybės akto sigrataras  Algirdas Endriukaitis. Padėtis katastrofiška. Mūsuose įvyko sąmonės lūžis. Jau kalbama, kad Europos Sąjungos pilietybė turi būti pirmoje vietoje. Ilgainiui liks tik viena pilietybė – Europos Sąjungos. Valstybingumas tyliai išplaunamas, greitai jo mums nereikės. Žemė parduodama užsieniečiams. Liksime be savo žemės. Jau dabar tūkstančiai hektarų – ne mūsų, tyliai parduoti Švedijos firmoms. Jeigu nesugebėsime atlikti staigesnių, tvirtesnių judesių – neturėsime savo valstybės. Manoma, kad pribrendo reikalas šaukti tautos suvažiavimą, nes tautos likimas nė vienos partijos nedomina. Lietuvos nebus, jeigu joje neliks lietuvių.

Apie globalistinių jėgų pergales Europoje kalbėjo Nepriklausomybės akto signataras Kazimieras Uoka. Gyventojų sudėtis keisis lietuvių tautos nenaudai. Nors emigracijos kreivė mažėja, bet darbo jėgos trūksta: kils noras įsivežti imigrantų. Signataras pasidžiaugė, kad daugėja patriotiškai nusiteikusio jaunimo, apie tai byloja Kovo 11-osios eitynės Vilniuje.  

Malonų įspūdį padarė garbaus amžiaus dailininkas Antanas Račius, kuriam Vilniaus Sąjūdžio vadovas įteikė padėkos raštą. Buvau partizanų ryšininkas, sakė jis. Sąjūdis – tai mūsų siela, tautos likimas. Neklauskim, ką man davė nepriklausoma Lietuva, dirbkim jos gerovei. Lietuvos bažnyčiose  kabo šimtai mano paveikslų, Vytautas Didysis – Vilniaus Karininkų ramovėje. Ir šiandien aš dar dirbu, nors metų našta jau slegia pečius.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.28

Aktualijos

Šiandien, kovo 19 dieną, 9.30 val. grupė visuomenės veikėjų  įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentei 16 510(šešiolika tūkstančių penkių šimtų dešimties) Lietuvos Respublikos piliečių pasirašytą kreipimąsi į Lietuvos vadovybę dėl „Reikalavimo ginti Lietuvos Respublikos valstybinę kalbą ir teritorinį vientisumą“.

Tiek piliečių jau pasirašė kreipimąsi iki kovo 15d.

Tačiau parašų rinkimo akcija dar neatslūgsta. Kitus parašus numatoma šalies vadovei įteikti vėliau.

10.30 val.  šis kreipimasis bus įteiktas taip pat ir Ministrui Pirmininkui Algirdui Butkevičiui, o 11 val. ir Seimo Pirmininkui Vydui Gedvilui.

Į Prezidentūrą perduoti šio dokumento atvyko: istorikai akademikas Antanas Tyla, dr. Romas Batūra, rašytojas, dramaturgas, vertėjas Eugenijus Ignatavičius, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas, kalbininkas hab. dr. Kazimieras Garšva, Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininkas Vidmantas Žilius, Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkės pavaduotoja, Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė.

Continue reading „Jau beveik 17 000 piliečių kreipėsi į Lietuvos valdžią reikalaudami ginti valstybinę kalbą ir Lietuvos teritorinį vientisumą” →

Gordijo mazgas

Kiekviena valstybė, kiekviena tauta, kiekvienas žmogus turi planų, kuriuos stengiasi įgyvendinti. Uždavinių pasitaiko įvairių: strateginių ir taktinių, ilgalaikių ir vienadienių. Kai kurie uždaviniai deklaruojami viešai, kiti – slapti. Vieni tikslai – prasmingi, taurūs, kiti – gėdingi, smerktini. Tačiau vertinant valstybių, tautų, individų siekius niekuomet nederėtų pamiršti, jog tai, kas vienam – gražu, kitam – galbūt bjauru.

Žvelgiant į Lietuvą supančias didžiąsias kaimynes puikiai matyti, jog visos jos turi ne tik siaurų asmeninių, bet ir žymiai platesnio mąsto valstybinių tikslų. Jų planai akivaizdūs: stiprėti, didėti, plėstis. Jų planai – ekspansiniai. Net jei toks dėmuo rūpestingai slepiamas po gražių žodžių skraiste, ekspansija lengvai pastebima.

Žiūrint į Lietuvos politiką net graudu. Jokių rimtesnių ambicijų. Vienintelis mūsų tikslas – išsilaikyti bent jau šių dienų ribose. Vienintelė reali mūsų siekiamybė: kad dar labiau nesusitrauktume. Mes jau net rimčiau svajoti nebedrįstame: girdi, esame pajėgūs ženkliai sustiprinti lietuvybės židinius Seinuose ir Punske ir tuo pačiu sutramdyti Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos triukšmadarius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Continue reading „Dėl ko lietuviai nedrįsta net svajoti” →

Aktualijos

Pradėsiu nuo antrosios dalies. Tai buvo… patys nesunkiai atspėsit kur. Stovėjau kieme. Laukiau išeinant vyro, kurį prieš dvidešimt minučių užkalbinau kaimo gatvėje ir mudu sutarėm dėl vieno darbelio. Kai užsukau į kiemą su savo automobiliu, gal keturi vaikiukai sukurnėjo iš kiemo į trobą, be abejo, pranešdami tėvui apie nepažįstamojo, tai yra mano, atvykimą.

Tačiau iš varganai atrodančios trobos išėjo ne jis, o moteris. Truputį susitaršiusi, netvirtų kojų, nors stengėsi laikytis tiesiai. Atsiprašiau, kad įsiveržiau, ir gal kiek per sudėtingomis miestietiškomis frazėmis paaiškinau jai savo vizito tikslą. Į tai ji atsakė trumpai drūtai:

– Aš lenkė, tu lietuvis… Čiuožk.

Continue reading „Autonomija de fakto, arba “Lietuvi, čiuožk”” →

Fotoreportažai

Viskas vyksta pagal planą. Taip ir maniau. Tik nesitikėjau, kad įvykiai rutuliosis labai greitai vienas po kito. Ministras Linas Linkevičius atliko pirmą būtiną užduotį, be kurios nebūtų galėjusi įvykti antra – premjero Algirdo.Butkevičiaus vizitas pas vėl  strateginius partnerius. Ką prižadėjo L.Linkevičius – žinome, A.Butkevičiaus pažadai paaiškės netrukus. Trečias veiksmas – jau pas mus atvyksta pats Lenkijos prezidentas, ir šįkart ne į Maišiagalą, šįkart pas pačią prezidentę Dalią Grybauskaitę – turbūt atsiprašyti už pravardžiavimą.

Suprantu, kad nuo grobuoniškų kaimynų niekur nepabėgsi, jie stiprūs, daug stipresni už mus, jie ciniški, atkaklūs, kerštingi, ir vis tiek gėda. Ne L.Linkevičiui, jokios gėdos jis nejaučia, man pačiam gėda, kad kiti gali mus taip stumdyti, iš mūsų taip tyčiotis. Norisi kiaurai žemę prasmegti, bėgti kur kojos neša, kur akys mato, toliau nuo tos veidmainystės.

Taigi, kaip sakė vienas įtakingas Varšuvos lenkas, pirmą žingsnį mes jau žengėme. Bet tik pirmą. Reikės žengti ir antrą, trečią, ketvirtą… Kaip vakar Tautos aikštėje  buvo pasakyta: atkišk lenkui pirštą – jis nukąs visą ranką. Artodo, kad mūsų linkevičiai šito nesupranta. Užtat didžioji piliečių dauguma supranta: tą supratimą jie įtikinamai parodė Tautos aikštėje.

XXX

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Tautininkų sąjungos atstovai, norėdami pabrėžti, kad pono Linkevičiaus atsiprašymas tikrai neatspindi visos lietuvių tautos nuomonės, organizuoja akciją, kurioje planuoja ponui Linkevičiui įteikti tikrą lenko širdį. Šį organą ponas Linkevičiaus galės kiekvieną dieną aplaistyti graudžiomis ašaromis, taip įgaudamas daugiau pasitikėjimo ir moralinių jėgų, einant sunkiu padlaižūno ir savigarbos stokojančio politikieriaus keliu.

XXX

Šiuo metu vyksta masyvi Lenkijos ataka prieš Lietuvą, siekiant ją visiškai pajungti Lenkijos įtakai. L.Linkevičių pavyko lengvai „nulaužti”, nežinome, ką Lenkijai pažadėjo A.Butkevičius. Dabar atėjo eilė Lietuvos prezidentei, kurią B.Komorovskis buvo išvadinęs ožka.Todėl labai svarbi tautos nuomonė, nes politikai pamatę, kad Tauta abejinga, bus pradės tarnauti svetimai valstybei.

XXX

Šiais globalizacijos, socialinės atskirties ir visuomenės degradacijos laikais tautinėms idėjoms lieka vis mažiau vietos. Politikai aktyviai užsiima nutautinimo ir iškrypėlių propaganda, o taikius tautinius judėjimus engia, skleidžia apie juos melagingą informaciją. Kiekvienas gali nebaudžiamas niekinti mūsų valstybės simbolius, o iš patriotiškai nusiteikusių žmonių, norinčių pagerbti tautos didvyrius, bandoma atimti teisę laisvai žygiuoti miestų gatvėmis.

Visuomenėje įsigalėjęs abejingumas žlugdo tradicijas, moralę, pagarbą valstybei ir jos istorijai, todėl mes, Lietuvių Tautinio Jaunimo sąjunga, kviečiame vieną svarbiausių mūsų valstybei datų — Vasario 16-ąją švęsti kartu.

Šios eitynės skirtos paminėti mūsų tautinės valstybės 95-ių metų gimtadienį, 1949 vasario 16-osios deklaraciją, atkreipti visuomenės dėmesį į šių laikų iššūkius mūsų tautai ir valstybei.

Jau penktus metus organizuojame patriotines eitynes Kaune, tačiau būtent šios eitynės yra itin svarbios visam lietuvių tautiniam judėjimui. Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius išduoti leidimą taikiai patriotų šventei, eitynės Kaune įgauna dar didesnę svarbą, o kartu ir užduotį. Eitynių masiškumas, o taip pat ir tvarkos užtikrinimas tampa itin svarbus. Siekiant išvengti galimų provokacijų eitynių organizatoriai prašo laikytis viešosios tvarkos ir klausyti eitynių organizatorių nurodymų.

Kviečiame visus šių metų vasario 16-ają atvykti į Kauną, kur 14 val. Ramybės parke prasidės iškilmingos eitynės. Eitynėmis parodykime tai, kas mus jungia ir kuo didžiuojamės. Tegul Kauno gatvės nusidažo trimis gražiausiomis spalvomis – geltona, žalia ir raudona.

(Ištraukos iš Tautininkų sąjungos vicepirmininko, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininko Juliaus Pankos ir Vilniaus tautininkų Sueigos vicepirmininko Ričardo Garuolio pranešimų bei pareiškimų).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.02.15

Politinės intrigos

Įvyko tai, ko ir tikėjomės: po rinkimų į Seimą valdžią perėmė tie, kurie rinkiminės kampanijos metu žadėjo nestatyti atominės elektrinės, iki pusantro tūkstančio padidinti minimalų atlyginimą, nereikalauti iš Rusijos okupacinės žalos atlyginimo ir taip pagerinti santylius su Maskva, pašalinti kliūtis, dėl kurių praradome Lenkiją kaip “strateginę” partnerę… Pažadai, kaip visada prieš rinkimus, byrėjo tarsi iš gausybės rago: juokingi ir pavojingi, realūs ir fantastiški…

Čia noriu pakalbėti apie pažadus pašalinti kliūtis, užrūstinusias Lenkijos prezidentus, premjerą ir užsienio reikalų ministrą; apie šalintiną buvusių valdžių “nejautrumą” lenkų tautinei mažumai.

Continue reading „Esu kaltas, esu labai kaltas” →

Aktualijos

Apie dabartinio Lietuvos Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus vizitą pas kaimynus lenkus taip pasakytų Šviesios atminties Amžinybėje pirmosios Lietuvos Respublikos diplomatijos šulai Petras Klimas, Jurgis Balrušaitis, Oskaras Milašius.

Akibrokštui prilygstantis Lenkų rinkimų akcijos (LRA) pirmininko atviras pareiškimas, kad lietuviai turi integruotis į lenkų bendruomenę, o ne lenkai į Lietuvos, yra jau ne užuomina, o siekio kurpti lenkišką autonomiją nuostata.

Continue reading „Išvažiavo vilnų, parvažiavo nukirptas” →

Politinės intrigos

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Varšuvoje Lietuvos vardu „atsiprašė“ už tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas esą „nesugebėjo“ priimti įstatymo dėl lenkiškos rašybos, kai į Lietuvą buvo atvykęs velionis Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Kacynskis.

Continue reading „Dėl užsienio reikalų ministro, kuris negerbia savo valstybės” →

Politinės intrigos

Rusijos humoristas Michailas Zadornovas ir vėl leido sau užgauliai pasišaipyti tiek iš Baltijos valstybių, tiek ir iš kitų buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Viena rusiška televizija prieš keletą dienų parodė autorinį vakarą, kuriame M.Zadornovas pašiepė amerikiečius bei britus, neva savus interesus “teisėtai” ginančius Irake bei Afganistane. Humoristas šiuo klausimu turėjo aiškią nuomonę – tiek amerikiečiai, tiek britai iki šiol nepajėgia atsikratyti imperinių ambicijų..

Žinoma, politinė situacija daug naftos turinčiuose regione – sudėtinga. Neigti didžiųjų valstybių egoistinių paskatų įsigyti naftos kuo pigiau, – nevertėtų. Dėl pragmatinių ir geopolitinių tikslų išties ne taip retai pamirštami padorumo, sąžiningumo, teisingumo principai.

Continue reading „Ne taip skaičiuojame” →

Aktualijos

2013 metų vasario 6-ąją Seime įvyko spaudos konferencija, susijusi su numatomais premjero ir užsienio reikalų ministro vizitais į Lenkiją. Spaudos konferencijoje dalyvavo Seimo nariai Rytas Kupčinskas, Vytautas Juozapaitis, Algirdas Patackas, filologijos mokslų daktaras, Vilnijos draugijos pirmininkas Kazimieras Garšva, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų sąjungos atstovas Gasparas Genzbigelis.

Seimo narys R.Kupčinskas pareiškė, kad konferencija sušaukta, atsižvelgiant į kai kurias Vyriausybės programos nuostatas, pažeidžiančias Lietuvos Respublikos Konstituciją ir į užsienio reikalų ministro viešus pareiškimus prieš vizitą į Lenkiją, kad esą „yra erdvės kompromisui“  dėl gatvių ir vietovardžių rašymo bei dėl Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo dokumentuose nevalstybine kalba.

Continue reading „Dėl Lenkijos spaudimo ir grėsmių Lietuvos konstitucinei santvarkai” →

Aktualijos

“Ryto” draugija įkurta 1913 metais. Pirmasis jos vadovas – kunigas Jonas Steponavičius. Draugija įsikūrė Vileišių rūmuose. Per pirmuosius trejis metus buvo įsteigta per 120 lietuviškų mokyklų Vilnijos krašte. 1922 metais Jono Basanavičiaus bute “Ryto” draugijos pirmininku buvo išrinktas kunigas Petras Kraujalis, šias pareigas ėjęs iki mirties 1932 m. jį pakeitė kunigas Kristupas Čibiras, o po jo mirties 1942 m. draugijai vadovavo būsimasis arkivyskupas Mečislovas Reinys.

Kai kurie skaičiai. 1927 m. “Rytas” išlaikė 100 lietuviškų pradžios mokyklų su 4000 mokinių, 50 vakarinių kursų su 1767 klausytojais, Vytauto Didžiojo gimnaziją (439 mokiniai), lietuvių mokytojų seminariją (291 studentas). 1932-1935 m. uždarius visas lietuvių mokyklas ir vietoje jų atidarius 100 lenkiškų mokyklų, 1938 m. buvo uždrausta ir “Ryto” draugija.

Po  Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviškų mokyklų steigimu susirūpino „Vilnijos“ draugija. 2003 m. „Vilnijos“ draugijos pirmininkas dr. Kazimierui Garšva pasiūlė atkurti Lietuvių švietimo draugiją „Rytas“. 2004 m. balandžio 3 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute Vilniuje įvyko suvažiavimas. Išrinkta dvidešimties narių taryba ir trijų narių valdyba. Pirmininku tapo Algimantas Masaitis, draugijai vadovaujantis iki šiol.

Draugijos tikslai: šviesti Vilniaus krašto gyventojus, padėti jiems mokytis valstybinėse įstaigose, kelti mokytojų kvalifikaciją, šelpti mokyklas; rūpintis, kad Lietuvos piliečiai ir etninių žemių lietuviai turėtų sąlygas mokytis ir bendrauti lietuvių kalba; plėtoti valstybinės kalbos statusą.

Continue reading „Rytų Lietuvoj rytas dar neišaušo” →

Aktualijos

Ar įmanoma minint tokias svarbias datas kaip Sausio 13-oji, Vasario – 16-oji ar Kovo 11-oji prisiminti viską, ką būtinai privalu prisiminti? Tikriausiai – neįmanoma. Viską aprėpti – sudėtingas uždavinys. Net patys įžvalgiausi protai kartais pamiršta svarbius aspektus.

2013-ųjų metų sausio 13-oji – ne išimtis. 2013-ųjų metų sausį Lietuvos valstybė deramai nepagerbė, pavyzdžiui, Vandos Pumputienės, jau keturis dešimtmečius sąžiningai, kantriai plušančios Vilniaus greitosios medicinos pagalbos stotyje. Šios medikės pavardę miniu neatsitiktinai. V.Pumputienė – viena iš tų, kuriai gūdžią 1991-ųjų sausio 13-ąją teko gelbėti mirštančius bei sužeistuosius.

Continue reading „Kai valdžia daug kalba ir mažai dirba” →

copy_of_lenkai_veliavos
Politinės intrigos

Lietuvos piliečiai jau pripratint prie to, kad, ką kalba ir ką net į vyriausybės programą įsirašo socialdemokratai (LSDP), nebus taip ir daroma.

Antai rinkiminės kampanijos metu socialdemokratai, norėdami savo pusėn patraukti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) rinkėjus, žadėjo įteisinti vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose ne lietuvių raidyno rašmenimis, o gatvių ir vietovių pavadinimus – ir ne valstybine kalba.

Tokią nuostatą, atsilygindami už LLRA sutikimą dalyvauti valdančiojoje daugumoje, įsirašė ir į šešioliktos Vyriausybės programą. Dabar tam pritaria premjeras A.Butkevičius, žadėdamas tai legalizuoti. Taigi panašu, kad šį kartą LSDP ruošiasi daryti ką žadėjo. Šis susitarimas Lietuvos visuomenei veidmainiškai pristatomas kaip Europos teisės normatyvų vykdymas.

Continue reading „Pavojingas kėslas” →

garsva_visockas
Aktualijos

„Vilnijos“ draugijos ir Lietuvos Sąjūdžio konferencijos kreipimasis dėl Konstitucijos ir valstybės gynimo

Šis laiškas adresuotas Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui

Lietuvių raštijos kūrėjas M. Daukša dar 1599 metais kvietė saugoti savo kalbą, kurią dabar gina ir LR Konstitucijos 14 str. Ilgaamžės valstybės vertybės ir pagrindas jai išlikti yra įstatymų laikymasis, valstybinė kalba, šalies vientisumas, švietimas valstybine kalba, tradicinės kultūros išlaikymas, istorijos žinios. Dėl to 2012 m. rugpjūčio 22 d. kreipėmės į dabar valdančių partijų vadovus, prašydami atnaujinti LR partijų sutartį dėl rytų Lietuvos problemų sprendimo. Jokio atsakymo į tai iki šiol negavome.

Continue reading „Kaip gerbti ir vykdyti valstybės Konstituciją?” →

maceikianec_rysard_
Aktualijos

…Tiesa yra nežinoma ir, galimas daiktas, dabartinėje žmonių rūšies išsivystymo stadijoje niekada nebus pažinta. Tačiau tauriausias šios rūšies bruožas yra įgimtas poreikis ieškoti tiesos. Šis poreikis liudija mūsų rūšies „sudvasinimą“, išreikštą jos kultūroje, todėl visos išorinės sąlygos, valstybinės santvarkos, t. y. idėjos, draudžiančios arba tik apribojančios teisę ieškoti tiesos, automatiškai tampa žmogiškosios kultūros priešais. Józef Mackiewicz. „Jeigu būčiau chanas…“ Kultura, 1958.

…Visiškos tiesos nežino nė vienas žmogus šiame pasaulyje. Tai, ką mes, žmonės, vadiname tiesa, tėra jos ieškojimas. Ieškoti tiesos galima tiktai laisvoje diskusijoje. Todėl komunistinė santvarka, kuri tai draudžia, tokiomis aplinkybėmis turi būti didelė neteisybė. Tada būdami pasaulyje, pripažįstančiame individo laisvę ir minties laisvę, turime daryti viską, kad minties horizontai būtų ne siaurinami, o plečiami; kad diskusijos būtų plėtojamos, o ne varžomos. Józef Mackiewicz. „Provokacijos pergalė“, 1962.

Continue reading „Susikalbėkime su savo lenkais” →

liub
Aktualijos

Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei.

Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant…

Continue reading „Socialdemokratai gal mėgins grąžinti demarkacinę liniją?” →