Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kaistant Rusijos – Turkijos – Sirijos santykiams ir irstant šiam „nemeilės trikampiui“, Turkijos valdžia neapsikentė kremlinės naujienų agentūros SPUTNIK veikla. Stambule policija sulaikė tris šios agentūros darbuotojus. Sekmadienį juos atgabeno į Teisingumo rūmus Ankaroje.

Pagal Maskvos versiją, kovo 1 d. „nežinomieji“ įsiveržė į trijų SPUTNIK Turkey skyriaus darbuotojų – šios šalies piliečių – namus ir, kaltindami juos „šnipinėjimu Rusijos naudai“ bei išdavyste, reikalavo nutraukti savo veiklą. Tuo pačiu metu SPUTNIK ofise Stambule policija atliko kratą. Nuo to laiko sulaikytieji neatsako į skambučius jau devynias valandas. Tarp jų yra ir agentūros vyriausiasis redaktorius Mahiras Boztepe.

Vietos laikraštis „Sözcü“ pranešė, kad darbuotojai sulaikyti už agentūros portale patalpintą provokacinį straipsnį „Pavogtoji provincija: kodėl Prancūzija prieš 80 metų perdavė Turkijai dalį Sirijos“. Kalbama apie Chatajaus provinciją, kuri po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Sirijai, pastarąją valdė Prancūzija, o paskui ši regioną perdavė Turkijai. RT kanalo vyriausio redaktorė Margarita Simonian (beje, ji 39 m. armėnė, kilusi iš Krasnodaro krašto; jos tėvas – šaldytuvų meistras, motina turguje pardavinėjo gėlės…) pareiškė, kad į darbuotojų namus įsiveržė „nacionalistai“.

Kalnuota Chatajaus (Hatay) provincija pietų Turkijoje užima 5678 kv. kilometrų. Visai netoli provincijos sienos yra Sirijos Idlibo miestas, dėl kurio dabar verda nuožmios kautynės. Chatajuje 2009 m. duomenimis gyveno apie pusantro milijono gyventojų. 1918 m. regionas priklausė Prancūzijos užimtai Sirijai. Bet 1936 m. Turkija apskundė šią priklausomybę Tautų lygai, ir lapkritį provincijai buvo suteiktas autonomijos statusas Prancūziškosios Sirijos sudėtyje.

1938 m. prancūzai pagal gyventojų surašymą nustatė nacionalines kvotas vietos parlamente (sanžake): 22 vietos turkams, 9 arabams alavitams, 5 armėnams, dvi arabams sunitams ir dvi arabams krikščionims. 1938 m. rugsėjo 2 d. parlamentas paskelbė Chatajų Respublikos nepriklausomybę. Toks šios autonomijos pavadinimas buvo pasiūlytas Kemalio Atatiurko (Mustafa Kemal Atatürk), kuris netrukus, lapkričio 10 d., mirė nuo kepenų cirozės.

1939 m. po referendumo Chatajus tapo Turkijos vilajatu, prie jo buvo prijungtas turkiškas Dertjolo miestas. Armėnai ir arabai išvyko į Siriją. Beje, ši puiki Juodosios jūros pakrantė garsėja gavusi UNESCO „Gastronomijos miesto“ titulą, o tokių miestų pasaulyje yra tik trys – Kolumbijoje, Kinijoje ir Švedijoje.

Sputnik

Taigi, SPUTNIK, kuris pilsto propagandinį purvą visoje posovietinėje erdvėje, drėbė jo ir ant Turkijos. Agentūra, straipsnyje tvirtinusi, kad turkai „pavogė provinciją“, paniekino referendumo sprendimus ir tai, kad istoriškai net devyniose iš 12 provincijos sričių gyventojų daugumą sudaro turkai.

Agentūros darbuotojai seniai juodina ir kitas Rusijai nepalankias šalis. Jie skleidžia dezinformaciją apie Gruziją, Ukrainą, Estiją ir, žinoma, Lietuvą. Beje, Ukraina yra vienintelė posovietinė valstybė (išskyrus Turkmėnistaną), kurioje SPUTNIK nepradėjo savo darbo.

Be to, Kijeve jau daugiau nei metus už antiukrainietišką veiklą kalinamas RIA Novosti naujienų agentūros vadovas Kirilas Višinskis.

Šių metų sausį Estija ėmėsi sankcijų prieš SPUTNIK vadovą, skandalingą Kremliaus propagandistą Dmitrijų Kiseliovą. Estijos URM pranešime teigiama: „Kiseliovas yra „centrinė [Rusijos] vyriausybės propagandos, palaikančios Rusijos pajėgas Ukrainoje, figūra“, nes vadovauja Putino įsakymu 2013 m. įkurtai valstybinei naujienų agentūrai. SPUTNIK yra išskirtinai užsienio auditorijai skirtas naujienų kanalas, pranešantis vietines naujienas keliolika kalbų visame pasaulyje. Dabar agentūros Estijos redakcijoje neliko nė vieno darbuotojo.

 Latvijos juridinių asmenų registras dar 2015 m. atsisakė registruoti „Rossija segodnia“, motyvuodamas tuo, kad įmonės pateikta informacija neatitinka Latvijos konstitucijos ir normatyvinių aktų.

Pernai gegužės mėnesį Lietuvos pasieniečiai į šalį neįleido Marato Kasemo, Latvijos piliečio, kuris vėliau portale pristatytas kaip vyriausiasis „SPUTNIK Lietuva“ redaktorius. Jis įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą.

Liepos pradžioje Vilniaus apygardos administraciniam teismo sprendimu buvo užblokuota prieiga prie lietuviško šios agentūros portalo, bet Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) ją netrukus atnaujino.

Juodosios propagandos lizdas ardomas ir tokioje šalyje kaip Turkija, kuri puoselėja draugiškus jausmus Rusijai. SPUTNIK ir čia prieina liepto galą…

2020.03.02; 06:51

Aušvico muziejus pareikalavo, kad JAV internetinės prekybos milžinė „Amazon“ iš prekybos pašalintų nacistinės Vokietijos laikų antisemitines knygas vaikams.
 
„Neapykantos kupina, nuodingai antisemitinė nacių propaganda yra parduodama ne tik „Amazon UK“, – sakoma Aušvico muziejaus įraše tviteryje.
 
„Tokių autorių, kaip Julius Streicheris, knygos taip pat randamos „Amazon“ ir „Amazon DE“. Tokios knygos turi būti nedelsiant pašalintos iš prekybos“, – rašoma Aušvico muziejaus tviterio paskyroje.
 
Tarp „Amazon“ parduodamų nacių propagandos knygų yra nacių partijos nario Juliaus Streicherio 1938 m. išleista antisemitinė knyga vaikams „Nuodingas grybas“.
 
„Amazon“ prekiauja tiek knygos originalu vokiečių kalba („Der Giftpilz“), tiek ir jos vertimais į anglų, prancūzų ir ispanų kalbas.
Pernai Lietuva paragino „Amazon“ nebepardavinėti prekių su sovietine simbolika, nes kūjo ir pjautuvo simboliai žeidžia totalitarizmo aukų atminimą.
 
„The New York Times“ teigimu, per pastaruosius 18 mėnesių „Amazon“ pašalino iš prekybos kelias kraštutinių dešiniųjų autorių knygas, įskaitant buvusio Kukluksklano lyderio Davido Duke’o ir JAV nacių partijos steigėjo George’o Lincolno Rockwello.
 
„Amazon“ taip pat yra uždraudusi prekiauti ir kitomis antisemitinėmis knygomis.
 
Praėjusį mėnesį Holokaustą išgyvenusieji sugrįžo į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, kur paminėjo 75-ąsias lagerio išlaisvinimo metines bei įspėjo dėl abiejose Atlanto vandenyno pusėse padažnėjusių antisemitinių išpuolių, kurie neretai pareikalauja aukų.
 
Nacistinės Vokietijos 1940–1945 m. tuometinėje okupuotoje Lenkijoje valdomas Aušvico mirties lageris buvo vienas iš daugelio koncentracijos lagerių Europoje, kurie buvo įrengti įvykdyti Adolfo Hitlerio „Paskutinį sprendimą“ prieš žydus.
 
Aušvice nacistinė Vokietija pražudė daugiau nei 1,1 mln. žmonių, dauguma jų buvo žydai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 00:30

Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.

Kas bijo viešumo?

Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.

Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.

Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?

Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.

Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.

Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.

Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?

Pietų Amerikos pavyzdys

Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?

Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).

Lietuviška laikysena

Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!

Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.

Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:

„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“

Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.

Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?

Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.

2020.02.03; 07:00

 

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Neseniai teko perskaityti Lietuvių kalbos instituto knygą „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, V., 2017. Knygoje aprašomi įdomūs Lietuvoje gyvenančių tautų sociologiniai tyrimai ir kalbų kontaktai. Tikrai, kas domisi didžiųjų Lietuvos tautinių mažumų gyvenimu, gali papildyti savo turimas žinias.

Perskaičius knygą užkliuvo vienas straipsnis, parašytas rusų mokslininkės Nadieždos Afanasjevnos Morozovos. Šis straipsnis „Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar“ 744 – 759 psl. atspausdintas rusų kalba ir jau prieš tai buvo išspausdintas Rusijos moksliniuose leidiniuose.

Straipsnyje yra teiginys, kad dauguma sentikių kaimų, buvusių Utenos rajone, buvo 1940 -1950 metų pradžioje sudeginti Lietuvos partizanų.

Aš nieko ik tol nebuvau girdėjęs, nes sovietinė propaganda būtų ilgai trimitavusi apie tai, kad lietuviai naikino rusų kaimus. Todėl aš parašiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centrą užklausimą. Pasirodo, nieko to nebuvo.

Mums reikia būti labai budriems, rusų propaganda gali pasigauti tokius dalykus ir ištrimituoti visam pasauliui apie blogus ir niekšus lietuvius.

Prie šių eilučių pridedu savo užklausimą minėtam centrui ir atsakymą į jį. Manau, skaitytojams bus įdomu.

Užklausimas:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui „Dėl teiginių apie sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone“

2017 m. Lietuvių kalbos institutas išleido įdomią Valerijaus Čekmono knygą „Kalbų kontaktai ir sociallingvistika“. Joje aprašoma kalbų sąveika Rytų Lietuvoje, taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse. Kadangi Čekmonas buvo didelis savo srities žinovas, tai ten yra ir jo mokinių bei kitų tos lingvistikos mokslų šakos straipsniai. Straipsniai publikuojami originalo kalbomis: lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai.

Viena iš straipsnio autorė yra Nadežda Afanasjevna Morozova. Jos paskelbtas straipsnis „Староверы Литвы: места компактного проживания в прошлом и настоящем“. Šiame straipsnyje aptariamos sentikių gyvenamos vietos Lietuvoje. Man labai užkliuvo viena detalė, kur rašoma kad Lietuvos partizanai sudegino sentikių kaimus. Kad būtų tiksliau, pacituosiu vertimą į lietuvių kalbą iš knygos 751 puslapio:

„XX amžiaus pradžioje A. Stankevič duomenimis patys didžiausi (sentikių) kaimai (Utenos areale) buvo Stolneniškių km. (53 žmonės) ir Černovščiznos km. (33 žmonės). Dauguma sentikių kaimų Utenos rajono teritorijoje buvo lietuvių partizanų sudeginti 1940- ųjų pabaigoje ir 1950 metų pradžioje, todėl tie kaimai jau neminimi 1959 m. surašymo duomenų bazėje“ (paryškita mano).

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Be to, šis straipsnis yra atspausdintas ir vienoje Sankt-Peterburge išleistoje knygoje 2011 metais.

Aš nemažai skaitęs tiek dabartinių knygų apie partizanus, tiek sovietiniais laikais išleistos literatūros apie „klasių kovą“ Lietuvoje pokario metais, bet tokių faktų neteko užtikti. Žinoma, kad Lietuvoje buvo faktų, kad rusai labai mėgo būti stribais, dalyvauti žmonių vežimuose į Sibirą, tad jų kaimų sudeginimas nebūtų labai smerktinas faktas, atsižvelgiant į tai, kokias skriaudas Lietuva ir lietuviai sulaukė iš didžiojo kaimyno pusės. Bet mane labai domina pats faktas, ar tokie reiškiniai buvo Lietuvoje iš viso, ar čia tik paskleistas melas, kuriuo siekiama pripaišyti lietuvių tautai ir Lietuvos partizanams nebūtas nuodėmes. (Žinome, kad kai kada galėjo būti padegtos stribų ar kitų sovietinių aktyvistų sodybos, bet kad būtų deginami rusų kaimai, – negirdėjau).

Kiek suprantu, straipsnio autorė yra gyvenanti Rusijoje, tad iš kur ji galėjo surinkti tokius duomenis, arba kas buvo jos informatoriai Lietuvoje. Būtų labai malonu sulaukti atsakymų į mano klausimą.

Gintautas Šapoka, Alytaus rajonas, Talokių kaimas

Atsakymas:

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

DĖL SENTIKIŲ KAIMŲ

Atsakydami į Jūsų paklausimą apie Stalnioniškio (Utenos rajonas) ir Černaučiznos (buvusi kaimo vieta yra Anykščių r.) kaimus informuojame Jus, kad Stalnioniškio kaimas, pagal 2001 m. Lietuvos respublikos administracinį suskirstymą, priklauso Vyžuonų seniūnijai. Leidinio „Vyžuonos –kraštas ir žmonės“ sudarytojas Algirdas Vyžintas teigia, kad Stalnioniškių kaime yra sentikių bendruomenė, veikia 1742 m. įkurta sentikių cerkvė. Аrchyvinių duomenų, kad kaimą pokario laikotarpiu bandė sudeginti partizanai, neturime.

Černaučiznos kaimas yra negyvenamas ir 2001 m. buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro. Kaimas sunyko natūraliai.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Jūsų minima autorė, rašydama apie partizanų tariamai sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone pateikia iškraipytą ir netikslią informaciją. Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB-MVD Anykščių r. sk. operatyvinėse bylose apie kovą su partizanais rašoma, kad 1951 m. gegužės 5 d. „Aro“ būrio partizanai „Gaidelis“ ir „Viesulas“ Černaučiznos kaime nušovė dar 1945 m. užverbuotą MGB agentą „Vyžūną“ – Joną Damauską, Jurgio, g. 1891 m. Užpaliuose, gyv. Anykščių r. Černaučiznos k. bei jo žmoną Valeriją Damauskienę, Jurgio, g. 1895 m. Užpaliuose, gyv. Černaučiznos k. Nušautųjų kūnus partizanai nunešė į sodybos daržinę, o pastarąją padegė. Kitų archyvinių duomenų apie Černaučiznos kaimo sodybų padeginėjimą neturime. Šį atvejį galima laikyti vienetiniu ir niekaip nesusijusiu su partizanų požiūriu ar elgesiu Utenos krašto sentikių atžvilgiu.

PAGRINDAS. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 100, l. 191-192; f. K-41, ap. 1, b. 382, l. 265;

Vyžuonos – kraštas ir žmonės, (sudarytojas Algirdas Vyžintas), Utena, 2006, p. 258 – 259.

Pasirašė – LGGRTC Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė

2020.01.20; 06:32

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų metų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 2-oji teksto, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas išdėstytas anglų kalba.

2019.12.28; 06:00

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 1-oji pranešimo, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas skaitytas anglų kalba. Jo lietuviškąją versiją rasite čia: https://slaptai.lt/turkiskoji-versija-zvilgsnis-i-1915-uju-tragedija-tuometineje-osmanu-imperijoje/

2019.12.28; 06:00

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Kremliaus propagandistai jau seniai garsėja savo įžūlumu ir nuolat, diena iš dienos skleidžiamu akiplėšišku melu. Paversti norimą į esamą, – štai kur tikrasis menas! Ypatingai tuo pasižymi vieni ryškiausių Putino chalujų – laidos „60 minučių“ viena iš vedėjų Olga Skabejeva ir „valanda su Vladimiru Solovjovu“ vedėjas Vladimiras Solovjovas, kurių laidos transliuojamos viename pagrindinių Putino kontroliuojamų Rusijos TV kanalų.

Artėjant Normandijos formato  ketvirtuko susitikimui gruodžio 9 d. dėl padėties Rytų Ukrainoje sureguliavimo, kuriame dalyvaus V. Zelenskis, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kremliniai neriasi iš kailio, stengdamiesi kuo labiau sukompromituoti Kijevo valdžią. Fašistai, nacistai – šaukia  jie. Ukrainiečiai ir toliau žudo rusus, jie nenori taikos, jie nori karo ir pan.

Įvairios provokacijos, norint sužlugdyti derybas, laiminant Kremliui pilasi lyg iš gausybės rago.

Likus mažiau nei savaitei iki Ukrainos viršūnių susitikimo, prorusiški separatistai konflikto regione šalies rytuose nustatė „valstybės sieną“. Ligšiolinė fronto linija nuo dabar yra „valstybės siena“, – nusprendė užsienio nepripažintos Donecko Liaudies Respublikos parlamentas. Taip vadinamo parlamento vadovas Vladimiras Bidiovka teigė, kad ateityje Donecko Liaudies Respublika apims visą Donecko srities teritoriją. Dabar Rusijos remiami separatistai kontroliuoja mažiau nei pusę istorinės Donecko srities.

Separatistai ir toliau provokuoja Kijevą, apšaudydami jo kontroliuojamas teritorijas ir tuo pačiu kaltindami jį nenorint taikos.

Jie siekia, kad jų valdomoms teritorijoms būtų suteiktas ypatingas statusas, kad valstybine sričių kalba būtų rusų, kad jiems atitektų sienų su Rusija kontrolė.

Tai raudonos linijos, kurių Ukraina niekaip neleis peržengti.

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Žibalo į rusenančią ugnį vakar NATO viršūnių jubiliejiniame susitikime įpylė ir Ukrainos užsienio ministras Vadymas Prystaiko, pareiškęs, jog Rusija yra teroristinė valstybė, kuri aktyviai remia Rytų Ukrainos separatistus siekdama savo politinių tikslų.

Ir to paneigti neįmanoma. Rusija nuo pat 2014-ųjų, kuomet užgrobė Krymą ir įžengė į Rytų Ukrainą, ekspansyviai ir labai nesislėpdama demonstravo savo siekį neleisti Ukrainai integruotis į ES ir NATO.

Ypač rusus įsiutino Ukrainos Konstitucijoje įvestos pataisos, kuriose įrašyta, jog šalies vienas iš pagrindinių tikslų – siekti narystės NATO.

Ir štai artėja metas, kai vienokiu ar kitokiu būdu turės būti perkirstas šis Gordijo mazgas. Prieš vykstant Zelenskiui į Normandijos formato susitikimą Prancūzijoje, patriotinės Ukrainos jėgos pasirašė deklaraciją, kurioje nubrėžė raudonas linijas, kurių nevalia peržengti.

Zelenskis gerai supranta, jog nors vieną jų peržengus Ukrainoje gali kilti dar vienas Maidanas.

Atsargiai – tendencingoji Olga Skabajeva ir Jevgenijus Popovas

O to niekas nenori.

Vakar Olgos Skabejevos šešėlis Jevgenijus Popovas (jis ir jos vyras) laidoje „60 minučių“ paskelbė anonsą: „Netrukus parodysime ir pasiklausysime, kaip Olga telefonu kalbėsis su Ukrainos prezidentu Zelenskiu“.

Ir Zelenskis pakėlė ragelį. Priplonintu balseliu propagandistė Skabejeva kreipėsi į Zelenskį: mielas Volodymyrai, jūsų ofiso darbuotojai man niekaip neleidžia su jumis pasikalbėti, todėl radusi jūsų asmeninį telefoną, skambinu jums ir noriu užduoti keletą klausimų…

Iš kitos ragelio pusės: klausau, ar kas atsitiko? Gal kas serga? A, visi sveiki? Tada… Pypt, pypt.

Studijoje susižavėjimas drasiąja „žurnaliste“. Skabejeva švyti pergalinga šypsena: štai ir pasikalbėjome…

2019.12.05; 10:00

Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas

Parsidavėlių už sotesnį kąsnį, žmonių, su išplaukusios moralės supratimu, esama kiekvienoje tautoje. Ir jie, visų pirma, savo tautose  asocijuojasi su atstumtaisiais; jie tarsi žmonės be tautinės savigarbos, be identiteto, kaip tie mongolų-totorių klajokliai stepėse.

Vienintelis jų siekis – užkariauti ne vien fiziškai, bet ir pavergti dvasiškai ir moraliai, kuomet visuotinai priimtos moralės normos tiesiog negalioja, o galioja jų melas ir klasta.

Grobk ir plėšk, neapkęsk kitokių, jeigu jie nepanašūs į tave – nei mentalitetu, nei pasaulio matymu.

Tad kodėl du žinomi armėnai šiandien net išsijuosę dergia kitų tautų apsisprendimą identifikuoti save ir pasirinkti savo tautos kryptį?

Šiandien bene madingiausias žodis aršiose politinėse diskusijose – nacionalizmas. Ypač šiuo žodžiu mėgsta svaidytis į Kremliaus šeriamų televizijų politinių šou sukviesti pasirinktiniai, jau etatiniais tapę dalyviai ir tų laidų vedėjai propagandistai, nors save jie ir vadina žurnalistais.

Daugiausiai, žinoma, pastaruoju metu kliūna Ukrainai – esą jos valdžioje vien naciai, nacionalistai ir banderininkai. Žurnalistai-propagandistai net nesivargina atskirti šių visiškai skirtingą prasmę turinčių sąvokų, o suplaka juos į vieną: anot jų – tai tas pats. Trumpai tariant, blogis.

Taigi kas yra nacionalizmas?

Tai ideologija, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu, savojo identiteto paieška. Nacionalizmas kelia išimtinai patriotinius jausmus, kas yra būdinga kiekvienai etninei grupei, visuomenei, valstybei. Tai pasididžiavimas nacionaliniais jausmais, neturint siekio menkinti kitas tautas. Tai siekis suvienyti žmones pagal kalbą ir sukurti tvirtą pamatą etninių ryšių pagrindu, įtvirtinti tam tikros grupės gyventojų nacionalinį, tautinį bendrumą vardan tvirto valstybinio darinio.

Pasak vieno garsiausio ir įtakingiausio nacionalizmo teoretikų E. Gellner, nacionalizmas yra reiškinys, būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai ir tai reiškia politinę legitimizaciją.

Ar tai blogai?

Stiprėjant globalizacijai, buvo pranašauta, kad jau šiame amžiuje nacionalistinė ideologija išnyks, deja, taip neatsitiko, susilpnėjusios tautinės valstybės nūnai vėl gręžiasi į save, bando atkurti savo identitetą. Ši tendencija ypač ryškiai matosi Rytų ir Vidurio Europos valstybėse.

Kremliaus ideologai ir propagandistai labai sumaniai pasigavo ir efektyviai  naudojasi nacionalizmo-nacizmo samplaika, nusitaikydami, visų pirma, į menkai išprususią vidinę auditoriją, gąsdindami ją atgyjančio nacizmo grėsme. Į ją pakliūna ne tik už savo laisvą apsisprendimą kurti nacionalinę valstybę nutarę ukrainiečiai, bet ir Rusijos opozicija bei Baltijos šalys. Juk neatsitiktinai pastarosios paniekinamai vadinamos tiesiog Pribaltika, tarsi norint jas sumenkinti bei parodyti, kad jos bent psichologine prasme tebėra imperijoje, ir tokios išliks.

Deja, itin agresyvi Rusijos propaganda retai kada sulaukia paprastai žmonėms paaiškinamo atsako: nacionalizmas ir nacizmas nėra broliai dvyniai. Tai visiškai skirtingos, nieko bendro tarpusavyje neturinčios ideologijos.

Nacizmas, nacionalsocializmas, hitlerizmas – totalitarinės Vokietijos politinės partijos NSDAP, susikūrusios dar 1919 m. ir valdžiusios Vokietiją nuo 1933 iki 1945 m., politinė ideologija. Pagrindiniai jos ideologai buvo Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir, be abejo, Jozefas Gebelsas.

Šiai ideologijos manifestu tapo Hitlerio parašytas veikalas Mein Kampf (Mano kova).

Politikos istorikai, politologai iki šiol ginčijasi, ar tai savarankiška ideologija, ar tik fašizmo atmaina, jos forma.

Nacių režimas pirmasis istorijoje rasizmą pavertė oficialia valstybės doktrina. Bet galiausiai žlugo.

Taigi kas šiandien sveikam nacionalizmui bando priklijuoti nacizmo, kaip atgyjančio slibino, propaguojančio antisemitizmą, šovinizmą, represijas prieš kitaminčius, etiketę visoms tautoms, bandančioms įtvirtinti savo nacionalines valstybes ir jų suvereną?

Pagaliau ar pati Rusija šiandien neturi šių jau išvardytų požymių?…

Karenas Šachnazarovas

Ir štai, pagaliau, susipažinkite: du garsūs vyrai – Karenas Šachnazarovas (Карен Шахназаров) ir Araikas Stepanianas (Араик Степанян) – užuot ištikimai tarnavę savo valstybei, diena iš dienos bėgioja iš vienos Rusijos televizijos į kitą, siųsdami prakeiksmus ir pildami pamazgas ant Ukrainos, suprantama, nepamiršdami ir Pribaltikos, kuri, o nelaime, andai ištrūko iš „humaniškos“ superderžavos – SSSR.

Perestroikos laikais Kareno tėvas Georgijus Šachnazarovas buvo vienas iš Michailo Gorbačiovo patarėjų. O sūnus žengė dar toliau – tapo Putino grobikiškos politikos apologetu ir aistringu jos propaguotoju. Dergdamas Ukrainą, jis kartas nuo karto nepasibodi prisiminti ir Pribaltikos. Vienas iš jo apgailestavimų – esą nors Lietuva ir ištrūko iš šlovingosios SSSR, bet per neapdairumą Maskva padarė nedovanotiną klaidą – reikėjo bent rusų karines bazes joje palikti. Dabar nebūtų NATO.

Kas tai, jeigu ne tyčinis kiršinimas ir priminimas, kad dar ne viskas prarasta, kad galbūt dar galima būtų susigrąžinti Pribaltiką?

Ir apie tai kalba garsus režisierius, scenaristas, kino studijos „Mosfilm“ generalinis direktorius ir tuo pačiu – aršus cinikas, kuriam moralė jo filmuose gal ir vaidina kokį nors vaidmenį, o gyvenime?

2014 m. kovo mėnesį K. Šachnazarovas  pasirašė laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriame pritarė Krymo okupacijai bei Rusijos sukeltam karui Ukrainos rytuose. Dėl to jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą.

Kerštas?

Araikas Stepanianas – iš kitos operos. Įdomi asmenybė. Jis – buvęs smogikas. Dabar – aršus „politologas“, televizijos šou stoviniuojantis ir rėksmingu balsu dėstantis savo „išmintį“ prokremlinių propagandistų barikadų pusėje.

Araikas Stepanianas

Kažkada broliai Stepanianai aktyviai dalyvavo konflikte, vykusiame Kalnų Karabache. Beje, vėliau jie buvo paskelbti visasąjunginėje paieškoje, nes buvo įtariami įsiveržimu į vieną karinį dalinį bandant pagrobti ginklus. Tuomet žuvo keletas kariškių, o broliai Stepanianai buvo apsupti. Tačiau Araiką ir jo brolį Bagratą išgelbėjo trečias brolis Garikas. Jis įsigudrino iš apsupimo išvažiuoti greitosios pagalbos automobiliu, tokiu būdu išsiveždamas ne tik brolius, bet ir visą arsenalą ginklų.

Ant „žymaus“ armėnų smogiko, dabar politologo ir filosofijos mokslų kandidato Araiko Steponiano sąžinės guli ir kiti kariškių užpuolimai, civilių Kalnų Karabacho gyventojų žudymai.

Galų gale, jo brolis Garikas žuvo kovoje su azerbaidžaniečiais, Bagratas dingo be žinios…

O Araikas… Diena iš dienos jis tiesiog veržte veržiasi iš ekranų spjaudydamas tulžimi.

Beje, anot Araiko, armėnų genocidas buvo užsakytas žydiškos anglosaksų mafijos. Štai taip! Kodėl jis tuo įsitikinęs? Ogi todėl, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Didžioji Britanija nepripažįsta armėnų žudynių praėjusio amžiaus pradžioje kaip genocido.

Kita vertus, gal tai galima įvertinti kaip karštą kraują, besiliejantį iš šaltų armėniškų širdžių? Suprantama, – be jokios apeliacijos į moralę ir sąžinę.

Svarbiausia, kad Kremliui tokie „politologai“ tinka. Ir labai patinka: lai liejasi melas laisvai!

2019.07.21; 09:20

Prof. Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Diskusija apie Birželio sukilimo reikšmę ir atmintį šiandienos Lietuvoje organizuojama artėjančių Birželio sukilimo metinių proga.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Diskusijoje pranešimus skaitė istorikai prof. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. Valdas Rakutis (Klaipėdos universitetas), dokt. Simonas Jazavita (Vytauto Didžiojo universitetas), Karolis Zikaras (Lietuvos kariuomenė). Renginį moderavo A. Gumuliauskas.

„1941-ųjų metų vasara buvo viena baisiausių ir sudėtingiausių Lietuvos istorijoje. Tragediją sekė tragedija. Šiandienos Lietuvai tai paliko labai sudėtingą palikimą, kuriuo labai dažnai manipuliuojama. Valstybės tyla prie to prisideda. Šia diskusija kviečiame visus ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai pasvarstyti apie jo organizatorių likimą, paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis ir vietą informacinio karo kontekste“, – sako A. Gumuliauskas.

Šiame videoreportaže skelbiame Valdo Rakučio pranešimą.

2019.06.20; 11:01

Latvijos ministras pirmininkas Krišjanas Karinis. EPA – ELTA nuotr.
Latvijos ministras pirmininkas Krišjanas Karinis reikalauja griežtesnių Europos Sąjungos veiksmų prieš Rusijos propagandą socialinėje žiniasklaidoje. Bendrija turi rimtai įvertinti atitinkamo įstatymo galimybę, pareiškė jis trečiadienį savo kalboje Europos Parlamente apie Europos ateitį.

Kaip Rusijos dezinformacijos pavyzdį vyriausybės vadovas įvardijo skiepų kritiką. „Iš kur tas argumentas, kad skiepai sukelia autizmą? Tai rusų šaltinių informacija. Dėl to žmonės nenori skiepytis, ir tai turi labai rimtų padarinių žmonių sveikatai Europoje“, – sakė jis. Su klaidinga informacija apie migraciją ir „Brexitą“ esą taip pat susijusi Rusija. „Visa tai yra iš vieno vienintelio šaltinio“, – kalbėjo K. Karinis.

Jis pripažino, kad įstatyminis kišimasis yra problematiškas, nes cenzūros negali būti. „Tačiau mes turime rasti tą siaurą ribą, nes tai yra ataka prieš mūsų gyvenimo būdą“, – sakė Latvijos premjeras. Latvijos požiūriu, Rusija ir jos klaidinanti informacija yra didžiausia grėsmė saugumui.

Be saugumo K. Karinis svarbiausiomis temomis Europai ir jos piliečiams įvardijo darbo vietas, migraciją ir aplinkos politiką. „Nekovokite su populistais, – pabrėžė jis, turėdamas omenyje gegužės pabaigoje vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. – Rūpinkitės žmonių nepasitenkinimo priežastimis“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.18; 07:36

Nachičevanės žemėlapis. Nakhchivan Autonomous Republic. Slaptai.lt nuotr.

2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.

Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.

Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius –  sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.

Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.

Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.

Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.

Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.

Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.

Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.

2019.03.26; 03:00


Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Kultūros komiteto narių užregistruotos ir jo pirmininko Ramūno Karbauskio ginamos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos atveria kelią cenzūrai ir gali reikšti naujus apribojimus žiniasklaidai, sako Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

,,Akivaizdu, kad turime užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui, su tuo visi sutinkame, tačiau dabar siūlomi pakeitimai sukuria terpę dar kartą apriboti laisvą žodį ir valdžios kritiką“, – teigia A. Armonaitė. 

Anot jos, Europos Sąjungos (ES) Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje nėra nieko panašaus, kas atsirado Kultūros komiteto siūlomame variante. Būtent direktyvos perkėlimu Kultūros komitetas motyvuoja įstatymo pakeitimus. Pastaraisiais draudžiama visuomenės informavimo priemonėse skelbti informaciją, skatinančią ,,nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ ir kuria skatinama ,,silpninti tautinę tapatybę“.

,,Tiesa yra tai, kad pasiūlytos formuluotės buvo ,,pasiskolintos“ ne iš ES direktyvos, o iš Seime jau patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos. Tačiau perkeltos į visai kitą kontekstą jos iš esmės reiškia ribojimą kritikuoti valdžią“, – aiškino A. Armonaitė.

Seimo narė atkreipė dėmesį į tai, kad tokie reiškiniai, kaip Kremliaus propaganda yra pastatomi greta tiriamosios žiniasklaidos atskleidžiamos informacijos, kuri gali būti nepalanki valdžiai ar valstybės institucijoms. Netgi mokytojų streikas Švietimo ir mokslo ministerijoje, anot Seimo narės, galėtų būti traktuotinas kaip ,,nepasitenkinimas institucijomis“.

Sausio 2 dieną konservatorius Vytautas Kernagis, R. Karbauskis, „valstietis“ Stasys Tumėnas, socialdemokratė Raminta Popovienė ir „tvarkietė“ Ona Valiukevičiūtė registravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma išplėsti draudžiamos skelbti informacijos sąrašą. 

Įstatymo pakeitimo projekte nurodoma, kad bus baudžiama dezinformacija ar kitos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios informacijos sklaida viešojoje erdvėje.

Projekto tekste teigiama, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: „Raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai.“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.05; 06:00

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

2018.12.02; 08:32

LRT pateikė skundą dėl Seimo nario S.Jakeliūno pasisakymo. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

LRT apskundė Seimo nario pasisakymą, kuriuo padaryta žala Lietuvos visuomeninio transliuotojo dalykinei reputacijai. LRT rašte Žurnalistų etikos inspektorei referuojama į Stasio Jakeliūno pasisakymą lapkričio 8 d. Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstomas Politinių partijų įstatymo pakeitimo projektas.

Seimo narys S. Jakeliūnas posėdyje teigė: „Klausau aš tų kalbų ir stebiu viešąją erdvę, stebiu LRT, kitas žiniasklaidos priemones <…> ir matau labai aiškią tendenciją, kaip mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama vienos partijos idėja, propaganda ir pozicija. Aš manau, šitas įstatymas, kuris yra pasiūlytas, gal neidealus, situacija, taip, neeilinė, bet, lyginant su tuo, kas vyksta – šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas visuomeniniame nacionaliniame transliuotojuje, yra šimtą kartų blogiau ir būtent tai reikia tirti. Aš tikiuosi, kad ateisime iki to. Čia nėra kišimasis į turinį, čia yra propagandos stabdymas. Todėl, lyginant su ta situacija, kuri yra susiklosčiusi, šitas įstatymas yra tikrai geras, ir siūlau priimti jį tokį, koks yra“.

Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.

„Seimo nario viešai išsakyta nuomonė, kad „visuomeniniame transliuotojuje vyksta šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas“, meta rimtus įtarimus Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, todėl negalime tylėti. Seimo narys neigiamą nuomonę apie LRT formavo niekuo nesiremdamas, jos nepagrindė jokiais faktais – tai akivaizdus piktnaudžiavimas teise pasisakyti viešai“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

LRT vadovė tikisi, kad atsižvelgiant į skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus įstatymų nustatyta tvarka bus paneigta S. Jakeliūno paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, pakenkusi LRT dalykinei reputacijai.

S. Jakeliūno pasisakymą matė transliacijos „Seimas – tiesiogiai“ žiūrovai internete ir per kabelines televizijas, skaitė portalų 15min.lt ir delfi.lt lankytojai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.27; 07:40

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Jean-Christophe Ploquin / La Croix

„Tai ne „rusofobijos“ įrodymas, o paprasčiausias konstatavimas, kad visi neseni įsikišimai į referendumus (Niderlanduose, „Brexit“, Katalonijoje) ir rinkimus (JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje) vienaip ar kitaip susiję su Rusija“, – taip mano Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM) direktorius Žanas Batistas Žanženas Vilmeris.

Tokia išvada daroma iš 200 puslapių pranešimo, pavadinto „Manipuliavimas informacija“, išspausdinto rugsėjo 4 dieną Karo mokykloje. Pranešimas apie iššūkius mūsų demokratijoms parengtas Europos ir užsienio reikalų ministerijos Analizės, prognozės ir strategijos centro (CAPS) ir Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM), rašo savo bloge prancūzų leidinio La Croix vyriausiasis redaktorius Žanas Kristofas Plokenas.

„Rusijos strategų bendrija kalba apie „naujos kartos karą“, tuo pačiu apibrėždama stiprėjantį neletalinio poveikio nekarinių priemonių panaudojimą (tai, ką amerikiečiai vadina political warfare)“, – sakoma pranešime. Tokiame kare „pagrindinis mūšio laukas – tai priešo sąmonė, suvokimas ir strateginiai apskaičiavimai“.

Mėgiamiausiu taikiniu tampa visuomenės nuomonė. Manipuliatorių tikslas – ne tiek įteigti tiesą, kiek diskredituoti persekiojamų šalių informacines sistemas, stiprinti įtampą tarp bendruomenių, skleisti iškraipytą informaciją, šlakstant abejonių nuodus tam, kad „pablogintų bendrą gyvenimą“, aiškina blogo autorius.

Toliau pranešime detaliai nagrinėjamas Macron Leaks, tas bandymas paveikti Prancūzijos prezidento rinkimus 2017 metais Marin Le Pen naudai. Nors visada sunku tiksliai išsiaiškinti kibernetinių atakų šaltinį, viskas rodo, kad tokie veiksmai buvo suderinti su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, konkrečiai, per tokią žiniasklaidą, kaip Sputnik ir RT, sakoma toliau.

Plokenas trumpai apžvelgia pranešime atspindėtas „Rusijos informacinio karo ateities tendencijas“.

„1. Kinetizacija. Pastebima, kad didėja Rusijos žaidėjų susidomėjimas fiziniu lygmeniu, tai yra komunikacijos infrastruktūromis. Tas susidomėjimas pasireiškė ne per Krymo aneksiją, bet, be abejo, jį sustiprino toji operacija, per kurią Maskvai pavyko tiesiogiai įsikišti į tai, kokia informacija patekdavo pusiasalio gyventojams, kai buvo tiesiog nukirsti interneto kabeliai ir telefono laidai“, – tokia pranešimo autorių nuomonė.  

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

„Ilgalaikėje perspektyvoje Maskva daugiausia domisi tokiais dviem fiziniais lygmenimis, kaip povandeniniai kabeliai – jau daug metų žinoma, kad juos galima sulaužyti, ir kosminiais palydovais – aplink juos neretai buvo pastebimi tam tikri gudravimai“, – sakoma pranešime.

„2. Personalizavimas. Kibernetinių atakų individualizavimas – ne naujiena, tai liudija iš pradžių sovietų, paskui Rusijos specialiųjų tarnybų naudoti kompromituojančios medžiagos metodai, tai yra sugauto ir manipuliuojamo taikinio kompromitavimas. Čia mus dominančioje informacinėje sferoje tokia „tendencija artimiausiais metais gali įgyti toliau nurodomas formas“.

„Personalizuotos atakos per žiniasklaidą“, – sakoma pranešime.

„Personalizuotos atakos gali būti nukreiptos į operaciją vykdančius kariškius, kaip kad buvo Ukrainoje: dabartinė atsišaukimų mėtymo iš lėktuvų versija – tai tekstinių pranešimų perdavimas telefonu (SMS). Ukrainos kariai jau gauna pranešimus, kurie skirti jų moralinei dvasiai ar susitelkimui palaužti, pavyzdžiui, pranešimų prasmė tokia, kad kariškiai „apsupti ir pamesti“. Toliau, po kelių minučių, pranešimus gauna jų šeimos, o juose skelbiama, kad nuo priešo žuvo jų sūnus, brolis ar tėvas, o tai, kaip taisyklė, verčia jų šeimos narius kreiptis į kariškius ir leidžia per signalų koncentraciją aptikti jų vietą, o paskui ten bombarduoti – paverčiant siųstas SMS kažkuo panašiu į surežisuotą pranašystę“, – cituoja pranešimą Plokenas.

Dar viena personalizavimo forma – tai „informacijos panaudojimas socialiniuose tinkluose“.

Personalizuotos kibernetinės atakos gali paliesti ir civilius asmenis, tai gali būti politikai, aukšto rango valdininkai ir įvairūs veikėjai, sakoma pranešime.

„3. Normalizavimas. Pastebimai plečiamas Kremliaus tezes transliuojančios žiniasklaidos sąrašas. Ta žiniasklaida, kuri prisistato pernelyg glaudžiai su juo susijusi (RT ir Sputnik) ir/arba pernelyg atvirai gina jo pozicijas, dabar aiškiai paženklinta kaip propagandos įrankiai“, – sakoma pranešime.

„Kremlius, be abejonės, daugiau investuos į patį atskirų veikėjų, kurių prorusiška orientacija nežinoma, „kreipimosi“ faktą, arba perdavinės savo atskiras paskyras didžiausiuose tradiciniuose žiniasklaidos leidiniuose, tai yra veiks per informacijos „meinstrimizaciją“ arba normalizaciją, o tai bus žymiai sunkiau nuslopinti. Šiurkšti dezinformacija, absurdiškos neteisingos naujienos, informaciniai-pramoginiai tinklapiai yra masinio linksminimo įrankis: jo atitraukiantys veiksmai padeda manipuliuoti subtiliau, o tai reiškia – pavojingiau“, – cituoja pranešimą blogo autorius.

„4. Proksizavimas. Europa ir Šiaurės Amerika yra pernelyg akivaizdi erdvė, be to, perpildyta kontrpriemonių, kur gyventojai labai išsilavinę ir jautrūs, tad reikia tikėtis, kad mūšio laukas plėsis naujuose frontuose, pavyzdžiui, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje“, – taip mano pranešimo autoriai.  

Šnipinėjimo menas

„Kad susilpnintų Europą, rusai gali panaudoti tas tautas kaip tarpinę grandį. Toks reiškinys jau pastebimas Magribo šalyse, kur Rusijos investicijos reikšmingos, ir ne tik energetikoje. Rusijos žiniasklaida arabų kalba jau plačiai apdoroja Magribo gyventojus, propaguodama antieuropietiškus rašinius, o pačios tautos atlieka tik netiesioginio taikinio, tarpininko vaidmenį. Tikslas – kad tos tautos, kurios kasdien palaiko ryšius su savo Europoje gyvenančiomis šeimomis bei artimaisiais, perduotų jiems tuos laiškelius ir įtikinėtų, kad Europos žiniasklaida jiems meluoja ir kad europiečiai juos vertina priešiškai“, – sakoma pranešime.

„Išaiškintos tendencijos ateityje turi sustiprėti, o tai kelia susirūpinimą. Dar svarbiau suvokti, kad jos vis mažiau išsiskirs: reikia bijoti jų masinio išplitimo ir žaidėjų diversifikacijos – to, ką rytoj daugelis darys tai, ką ilgą laiką darė vien tik rusai, ir darys taip pat gerai“, – cituoja pranešimą La Croix vyriausiasis redaktorius.

Informacijos šaltinis – La Croix

2018.09.14; 07:40

Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.

Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:

„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.

Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.

Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…                   

Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais.  1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.

Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..

Tikime ir laukiame, jog  šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!

Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.

Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.

Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.

Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos,  sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.

Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.

2018.06.27; 15:36

Prezidentūra sako atsargiai žiūrinti į Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamą seminarą-diskusiją „Baltarusijos energetika dabar ir pastačius atominę elektrinę“.

Prezidentės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno nuomone, tokie renginiai gali būti tiesiog išnaudojami propagandiniams tikslams.

„Ne kartą esame matę net ir tokių konkrečių pavyzdžių, kai į Baltarusija yra pasikviečiama lyg ir nekalta delegacija iš vienos ar kitos institucijos ir staiga jie atsiduria Astrave, prifilmuojami, padaromi pranešimai spaudai“, – „Žinių radijui“ kalbėjo N. Aleksiejūnas, pridurdamas, kad net neabejoja, jog ir šis renginys gali būti pasitelktas Baltarusijos propagandai.

Tačiau uždrausti šį renginį, pabrėžė N. Aleksiejūnas, sako nematąs pagrindo.

„Nesame Baltarusija ir negalime uždrausti ar bausti bet kokio renginio“, – apibendrino Prezidentės patarėjas.

Prezidentės patarėjas, komentuodamas Lietuvos poziciją Baltarusijoje statomos atominės elektrinės atžvilgiu, pasidžiaugė, kad Europos Sąjungos institucijos įsitraukia į šį Lietuvai svarbų klausimą. Pasak N. Aleksiejūno, ES ir Baltarusijos susitikimuose šis klausimas yra nuolat keliamas.

Gegužės 31 d. Lietuvos energetikos instituto organizuojama diskusija pro akis nepraslydo konservatoriams. Jie dar gegužės 25 dieną kreipėsi į premjerą, ragindami jį kreiptis į Mokslų akademiją ir paprašyti atsisakyti šio renginio, kad jis netaptų autoritarinio Baltarusijos režimo propagandos įrankiu.

Kaip pastebi konservatoriai, Lietuvos piliečiai yra aiškiai pasisakę prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Savo valią jie pareiškė pasirašydami dėl įstatymo dėl Astravo AE statybų stabdymo projekto ir 65 tūkstančiais parašų pareikalaudami, kad jis būtų priimtas Lietuvos Seime. Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus už, šiuo įstatymu pripažino branduolinę elektrinę, statomą Baltarusijoje Astravo rajone, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir įpareigojo Vyriausybę neįleisti elektros energijos iš Baltarusijos, jei joje pradės veikti Astravo AE.

Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą. Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams – nebuvo nagrinėti nei TATENA SEED misijos, nei ES streso testų metu, todėl Lietuvos pozicija lieka nepakitusi: stabdyti Astravo AE statybas ir, pasitelkus tarptautinius ekspertus, iš pagrindų peržiūrėti projektą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.29; 06:00

Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk“ liekanos. EPA – ELTA nuotr.

Neseniai Hagoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas supažindino žurnalistus su išvadomis, kurias iki šio laiko padarė tarptautinė tyrėjų grupė, tirianti 2014-ųjų vasarą viršum Rytų Ukrainos skridusio Malaizijos keleivinio lėktuvo katastrofos priežastis. Oficialiai patvirtinta: „Boingą“ numušė raketa, paleista iš Rusijos kariuomenei priklausančio pabūklo. Tą pačią dieną JAV valstybės departamentas paskelbė pranešimą: JAV visiškai pasitiki Jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvadomis. Rusija turi nustoti melavusi ir paaiškinti savo vaidmenį šioje tragedijoje.  

Maskva ir toliau drumsčia vandenį

Skrydžių kompanijos Malaysia Airlines“ lėktuvą „Boeing-777“ numušė 2014 m. liepos 17 d. „Donecko liaudies respublikos“ separatistų užimtos Donecko srities padangėje. Žuvo visi 298 žmonės, skridę reisu MH17. Keleiviai buvo iš 10 pasaulio šalių, dauguma (196 asmenys) – Nyderlandų piliečiai.

Nyderlandų saugumo taryba 2015 m. spalio 13 d. paskelbė pranešimą, lėktuvas numuštas iš Rusijoje pagaminto zenitinio raketų komplekso „Buk“. 2016 m. rugsėjo 28 d. tarptautinė mišri tyrimo grupė (JIT, Joint Investigation Team), į kurią įeina Australijos, Belgijos, Malaizijos, Nyderlandų ir Ukrainos atstovai, savo pranešime nurodė, kad „Buką“ įvežė iš Rusijos Federacijos į separatistų kontroliuojamą Ukrainos teritorijos dalį ir iš čia paleido raketą. Įtariama prie šio šiurpaus nusikaltimo prisidėjus apie 100 asmenų. Duomenų apie tai, kad prie to prisidėjo Rusija kaip valstybė, iki tos dienos nebuvo nustatyta. Šį kartą Hagoje vėl patvirtinta tyrėjus laikantis išvados, kad „Bukas“, iš kurio numušė lėktuvą, buvo atgabentas iš Rusijos Federacijos teritorijos. Per pastarąjį laiką pavyko nustatyti, kad zenitinių raketų kompleksas „Buk“, iš kurio numušė „777“, priklausė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 53-iai priešlėktuvinės gynybos brigadai. Įtariamųjų dabar likę „kelios dešimtys“, tačiau jų vardai tebelieka tyrimo paslaptimi.

Tada, 2016-ųjų rudenį, likus dviem dienoms iki spaudos konferencijos Hagoje, Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų, nieko. O tai reiškia, kad į „Boingą“ šauta iš tos pusės, kurioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos… Prieš pastarąją spaudos konferencija Rusija vėl pasėjo abejonių, ar Nyderlanduose vykdomas tyrimas yra nešališkas.

Kelios dienos iki įvykstant spaudos konferenciją Hagoje Rusijos laikraštis „Komsomolskaja pravda“ pranešė, kad leidinio korespondentas surado naujų „Boingo“ katastrofos Donecko srityje daiktinių įrodymų ir kad jie verčia manyti: lėktuvą susprogdino krovinių skyriuje paslėpta bomba. Žurnalistas Nikolajus Barsegovas papasakojo šiemet lankęsis tose Donecko srities vietovėse, kur subyrėjo „Boingas“, ir vaikštinėdamas miške atsitiktinai pernykštėje žolėje aptiko, kaip teigia, šio lėktuvo nuolaužų. Nufotografavo, pasiuntė ekspertui ir šis nustatė, kad tai – vėdinimo sistemos vamzdžių liekanos ir jas apdegino lėktuvo viduje plykstelėjusi liepsna. Žurnalistas nuvyko į „Donecko liaudies respublikos karinę prokuratūrą“, tačiau tą dieną jo nepriėmė, sakė paskambinsią, tačiau taip ir nepaskambino.

Žurnalistas stebisi: matyt, prokurorai tiek įsitikinę „savanorių“ (ополчения) nekaltumu ir taip pasitiki olandų tyrėjais, kad papildomi įkalčiai jiems nereikalingi. O be reikalo pasitiki. Žurnalistas abejoja, ar olandai, pamatę galėjus būti teroristinę ataką, apie tai garsiai pasakys, nes „tada juk dalis kaltės teks ne tik teroristams, bet ir pačiai Olandijai, kuri pražiopsojo jos oro uoste dedant į lainerį sprogmenis.“ Žurnalistas savo rašinį baigia „Post scriptum“: jeigu kurie nors tyrėjai, pavyzdžiui, Malaizijos, šio pasakojimu susidomėtų, autorius nurodysiąs, kur ieškoti nuolaužų.

Rodėsi, Kremliaus propaganda jau kadaise bus tarusi savo paskutinį žodį: Rusijos ekspertai seniai viską ištyrė. „Malaizijos „Boingą“ pamušė ukrainiečių „Bukas“, o pribaigė Ukrainos  karinių oro pajėgų lėktuvai. Teroristinę ataką parengė, aišku, amerikiečių specialiosios tarnybos, siekdamos  sukurstyti trečiąjį pasaulinį karą („Polit Puzzle“). Kur tau! Anot„Komsomolskaja pravda“, apie separatistų kaltę nė mintis negali kilti, tačiau nebuvo ir „Buko“ nei Ukrainos naikintuvo –  lėktuvą susprogdino nežinomi teroristai! O Nyderlandai – pražiopsojo. Todėl tikėtis iš olandų nešališko tyrimo, patys suprantate, nėra ko.

Atkapstė Ukrainos naikintuvus ir vėl užkasė

“KP“ rašinys susilaukė skaitytojų atsiliepimų, tarp jų ir tokio: O versija Malaizijos „Boingo“ katastrofoje įsipainiojus ateivius iš kitų planetų dar nebuvo paskelbta Rusijos žiniasklaidoje ar aš ką pražiopsojau! Užsienio žiniasklaida laikraštį „Komsomolskaja pravda“ vadina propagandiniu bulvariniu leidiniu, o ir pats „MK“ neslepia savo simpatijų, antai prieš kelerius metus įdėjo nuotrauką „Vladimiras Putinas su jubiliejine laikraščio laida“ (tas laikraštis, suprantama, – „Komsomolskaja pravda“). Apie Ukrainą „MK“ rašo itin kritiškai ir piktai: „Kijevo baudžiamąją operaciją Donbase koordinuoja JAV“, „Ukrainą vairuoja devyni kriminaliniai nusikaltėliai ir psichiatrinės ligoninės klientas“ ir panašiai. Per pastaruosius metus „MK“ pateikė ne vieną Ukrainos pusę kaltinančia „Boingo“ žūties versiją Ukrainą. O visa Kremliui paklusni žiniasklaida – tiek ir tiek! BBC monitoringo tarnyba, kiti leidiniai, savanoriai tyrėjai pasekė, kaip keitėsi Kremliui tarnaujančios žiniasklaidos teikiamos „Boingo-777“ žūties versijos.

2014 metų liepos 17 d. 19 val. Rusijos TV naujienų kanalas „Life News“ pranešė apie naują Donecko savanorių laimėjimą – pasisekė numušti Ukrainos karinių oro pajėgų transporto lėktuvą An-26. Naujieną pasigriebė kitos naujienų tarnybos, taip pat televizijos kanalas „Rosija 24“. Tačiau nepraėjus nė valandai išaiškėjo, kad tai buvo ne transporto lėktuvas, o Malaizijos skrydžių kompanijos keleivinis laineris, skridęs į Malaizijos sostinę Kuala Lampūrą iš Amsterdamo. Tada rusų žiniasklaida suskato aiškinti Donecko separatistus to negalėjus padaryti. Valstybinio „Pirmojo kanalo“ laidoje „Vremia“ korespondentas pareiškė kreipęsis į specialistus ir šie patikinę: Numušti taip aukštai skrendantį lainerį tais ginklais, kuriuos turi savanoriai, neįmanoma.

„Russia Today“. Youtube.com nuotr.

Liepos 17-osios vėlų vakarą televizijos kanalo RT („Russia Today“) rusiškoji naujienų svetainė parodė Kijevo „Borispolio“ tarptautiniame oro uoste dirbančio dispečerio įrašą Tvitter‘e: radaro ekranuose kelios minutės iki „Boingo“ katastrofos netoliese jo buvo matyti Ukrainos kariniai lėktuvai. Jau kitame pranešimo sakinyje rašoma apie vėliau žiniasklaidoje pasirodžiusį pranešimą, kad ispanų dispečerio paskyra yra netikra ir ją blokavo. Tačiau antraštėje „Ispanų dispečeris: prieš katastrofą netoliese Malaizijos „Boingo“ buvo kariniai naikintuvai“.

Lapkričio viduryje imta platinti naują versiją: lėktuvas numuštas raketa „oras-oras“. „Pirmojo kanalo“ laidoje „Odnako“ pasakyta turint sensacingą nuotrauką, spėjamą padarytą palydovo-šnipo viršum Ukrainos. Joje aiškiai matyti naikintuvas MiG-29 ir raketos paleidimas iš po kairiojo sparno tiesiai į pilotų kabiną. Laidos vedėjas Michailas Leontjevas: Trumpiau sakant, greičiausiai nebuvo jokio „Buko“. Žurnalistas priminė, kad po kelių dienų įvyks itin svarbus pasaulio lyderių susitikimas („Didžiojo dvidešimtuko“ susitikimas Australijoje) ir jo išvakarėse MH17 reiso keleivių žūties tyrimas yra labiau negu aktualus, o sensacingas kadras byloja Vakaruose beveik nesvarstytos versijos naudai. Tos pačios dienos nuotrauką parodė ir valstybinis TV kanalas „Rosija“. Laikraštis „Moskovskij komsomolec“ lapkričio 14 d. nesitveria nepasigyręs: „Boingą“ lydinčio naikintuvo palydovinė nuotrauka patvirtina „MK“ versiją“: prieš dvi dienas jie rašę, kad keleivinį lėktuvą lydėjo naikintuvas. Nuotrauką padaręs žmogus daugiau negalėjo tylėti.

2014-ųjų pabaigoje Rusijos žiniasklaida ėmė skleisti naują versiją. „Komsomolskaja pravda“ir vėl mums jau pažįstamas žurnalistas tyrėjas Barsegovas! „Boingą“ galėjo numušti Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvo Su-25 pilotas, vardas pavardė, raketomis „oras-oras“. Tai pasakė į redakciją atėjęs lėktuvų ginkluotės technikas, savo rankomis užtaisęs tą naikintuvą ir vėliau matęs jį nusileidusį jau be raketų. Įslaptinto liudytojo parodymai paneigia visus kaltinimus savanoriams ir Rusijai. Šį prisipažinimą paskelbė „Pirmasis kanalas“ (Žurnalistai neturėjo pagrindo netikėti šiam žmogui. Jo istoriją ir dokumentus kruopščiai patikrino), kiti TV kanalai ir leidiniai, tikinę, kad perbėgėliu iš Ukrainos susidomėjo Rusijos tyrimų komitetas. „Life News“ parašė be abejonių: „Liudytojas: „Boingą“ numušė Ukrainos karo lakūnas“.

Kaip sakyta, Rusijos gynybos ministerija 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų ir tuo paneigė ankstesnius savo pranešimus apie „777“ lydėjusius ukrainiečių naikintuvus. Dabar „MK“ iškelta versija apie sprogimą lėktuvo viduje yra ne nauja – ją dar 2015-ųjų vasarą paskelbė „Life News“. Beje, likus kelioms valandoms iki Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pradedant balsuoti dėl tarptautinio tribunolo įsteigimo reiso MH17 keleivių žūties kaltininkams nustatyti. Per šį TV kanalą vienas ekspertas pareiškė, kad lainerio viduje sprogo bomba: Aš esu iš esmės įsitikinęs, kad lėktuvas buvo sunaikintas iš vidaus, ir tai padaryta specialiosios operacijos eigoje.

Valstybinė programa galams slėpti

2016-ųjų pavasariui ateinant Rusijos žurnalistai ir politikai vėl ėmė netverti savo kailyje: kovo 3 d. britų BBC parodys dokumentinį filmą su neginčijamu įrodymu, kad Malaizijos keleivinį lėktuvą numušė Ukraina, dalyvaujant JAV centrinei žvalgybos valdybai ir Nyderlandų specialiosioms tarnyboms! ‚Komsomolskaja pravda“ (skelbiasi populiariausiu Rusijoje dienraščiu) šiam pranešimui davė antraštę „BBC filmas: Malaizijos „Boingą“ numušė Ukrainos naikintuvai“. „KP“ ne be pasitenkinimo rašė, kad britų televizijos kompanija atliko plataus masto tyrimą, patvirtinantį faktus, kuriuos jie esą pranešė dar prieš pusantrų metų. Ko gero, pirmą kartą Vakarų žiūrovams bus pateikti tikrų liudytojų pasakojimai, o ne politikierių ir etatinių propagandistų išsigalvojimai,pranašavo 3 milijonų skaitytojų kasdien sulaukiantis leidinys. Beje, vienas jų, iš Italijos, komentaruose parašė: Klausimas autoriui, ar filmą jis bent matė?

Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos

Šokiruojantys nauji kaltinimai, – rašė „The Sunday Express“ bei kiti panašūs leidiniai prieš parodant filmą „Sąmokslo teorijos: kas numušė MH17?“ (The Conspiracy Files: Who Shot Down MH17?) ir Rusijoje užkibo ant šio jauko. BBC teko paneigti tokius anonsus dar prieš filmo premjerą. Laidų cikle „Sąmokslo teorijos“ ekspertai ne kaltina, o aiškinasi versijų dėl didelį atgarsį sukėlusių įvykių pagrįstumą; pasakojo apie bombos sprogimą amerikiečių laineryje viršum Lokerbio miestelio apylinkių Škotijoje, princesės Dianos žūtį, 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristines atakas JAV…). Dėl reiso MH17 keleivių žūties, tai filme sakoma: labai ir labai nevienareikšmis įvykis su daugybe prieštaringų momentų, ir toks jis liks dar daug metų.

Filmo autorius Maikas Rudinas stebisi, kad nei Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai, nei „Buko“ konstruktoriai, nei kiti nepanoro susitikti su filmavimo grupe ir pareikšti savo požiūrį. Kiti nepraleido tokios galimybės. Antai JAV valstybės departamentas pareiškė turintis nuotrauką, kurioje matyti raketos paleidimo momentas. Tačiau amerikiečiai atsisako jas pateikti viešai – nenori atskleisti, kaip daromos tokios nuotraukos. Tuo tarpu buvęs CŽV analitikas Rėjus Makgovernas teigia, kad tai – tik žodžiai. JAV valdžia tokiu pareiškimu siekė apjuodinti Putiną – kad daugiau amerikiečių pritartų sankcijų Rusijai paskelbimui. Rusija pareiškė, kad Malaizijos lėktuvą numušė ukrainiečiai iš jų turimo „Buko“ ir pateikė katastrofos dieną darytą nuotrauką: Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgų bazėje vieno tokio komplekso trūksta. O amerikiečių kompanijos „Digital Globe“ pateiktoje palydovinėje nuotraukoje tas „Bukas“ matyti…

BBC filme ekspertai pripažįsta neįtikinama versiją, esą keleivinį lėktuvą atakavo naikintuvas Su-25: jis skirtas žemėje esantiems taikiniams naikinti, juo su raketomis neįmanoma pakilti į tokį aukštį, kuriame skrido „Boingas“, be to, jis yra gerokai lėtesnis už „777“ ir nepavytų lainerio. O liudytojai, kurie tvirtino matę padangėje ir naikintuvus, greičiausiai jais palaikė nuo raketos sprogimo suirusio „Boingo“ dalis. Nuolaužos rodo poveikį buvus iš išorės, todėl ir Rusijos skleidžiama versija, kad lėktuve buvo paslėpta bomba, yra mažai tikėtina. Rusijos televizijos parodytą palydovinės nuotraukos tikrumą paneigė tyrimų grupės „Bellingcat“ įkūrėjas Eliotas Higinsas (beje, subūrė savanorius tyrėjus trys dienos iki atsitinkant šiai tragedijai). Nuotraukos klastotojai „Boingą“ tiesiog „įklijavo“, be to, itin negrabiai: lėktuvas atrodo arba esąs 6 km ilgio, arba 300 m atstumu nuo kosminio palydovo.

BBC filme klausiama, kodėl atsirado tiek daug reiso MH17 žūties versijų. Paprastai sąmokslo teorijas kuria įvairaus plauko mėgėjai, o šiuo atveju beveik visas versijas, išskyrus oficialiąją, palaiko vienos konkrečios valstybės valdžia. Knygos apie Rusiją autorius Piteris Pomerancevas (šis jo kūrinys 2015-aiais išleistas ir Lietuvoje – „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“) sako, kad prezidento Putino visiškai kontroliuojama žiniasklaida veikia mistinio kulto ir nuolatinių sąmokslo teorijų režimu. Jos užduotis yra Rusijos žmonių galvose suvelti tokią painiavą, kad jie nė nemėgintų kritiškai apmąstyti milžiniškais kiekiais jiems brukamos informacijos. Buvęs JAV pasiuntinys Ukrainoje Stivenas Paiferas tarptautinį TV kanalą „Russia Today“ (RT) vadina Kremliaus ranka ir sako, kad jos užduotis yra pateikti krūvas visokių versijų, sukelti dulkių debesis, suvelti painiavą ir pamėginti įtikinti žmones, kad tiesos nesako niekas. Anglijoje dirbančio karo eksperto Igorio Sutiagino nuomone, šioje „Boingo“ byloje Rusija siekia numarinti tiesą, paskleisti dūmų uždangą iš milžiniško duomenų masyvo.

Vargu ar teisinga būtų tuoj po katastrofos Twitter‘yje atsiradusį „dispečerio Karloso“ įrašą vadinti versija, tačiau ne visi apie tai pamiršo tą pačią minutę, kai paskyra buvo pripažinta netikra. 2015 metų vasarą Vladimiras Putinas filmą apie jį kuriančiam amerikiečių režisieriui Oliveriui Stounui aiškino: Kiek man žinoma, iškart po šios siaubingos katastrofos vienas iš Ukrainos aviacijos dispečerių, man atrodo, šis specialistas ispanų kilmės, pareiškė matęs civilinio lėktuvo koridoriuje kovinę mašiną. Kieno nors dar kovinės mašinos, išskyrus Ukrainos, ten negalėjo būti.  Šie žodžiai nepateko į filmą apie Putiną, tačiau buvo paskelbti 2017 metais angliškai ir rusiškai išleistoje Oliverio Stouno knygoje „Interviu su Vladimiru Putinu“. 2018 metų pavasarį Radio Free Europe/Radio Liberty“ žurnalistai pranešė kartu su kitais tyrėjais Ispanijoje suradę šio įrašo autorių. Jis niekada nedirbo aviacijos dispečeriu, jo nebuvo Ukrainoje tuo metu, kai numušė „Boingą“. Į avantiūras linkęs Ispanijos pilietis prisipažino gavęs labai daug pinigų iš Rusijos, taip pat ir iš TV kanalo „Russia Today“. Internete jis ėmė dėtis „ispanų dispečeriu“ dar iki 2014 metų įvykių ir iš to, tikino, uždirbo 48 tūkstančius dolerių.

Mums padės Pranciškus Ferdinandas!

Prieš gerą mėnesį britų „The Times“ parašė apie tai, kad Rusijos žiniasklaida manipuliavo visuomenės nuomone dėl reisu MH17 skridusio lėktuvo katastrofos. Tai paaiškėjo po to, kai ukrainiečių „Kiberchunta“ viešai paskelbė kai kuriuos iš Rusijos prezidento patarėjo Vladislavo Surkovo elektroninio pašto pavogtus raštus. (Kremliaus propagandą patys Rusijos politikai vadina „Surkovo propaganda“ ir šiaip koks svaičiojimas būna pavadinamas „Surkovo propaganda“.) Tarp jų buvo „tematinės linijos“, kurių reikėtų laikytis 2014 m. liepos 21 – liepos 27 d. „politiniame tinkle“ komentuojant kai kurias „temas“. Greičiausiai prezidento patarėjas nurodė savo pavaldiniams ar kokios kitos žinybos specialistams parengti nurodymus, ką reikėtų kalbėti ar rašyti, tie parengė ir atsiuntė viršininkui (Тематические линии по работе с политической сетью на 21 –27 июля 2014 года).

Viena temų: „Boing-777“ katastrofa Donecko srityje“. Iš 8 „pagrindinių linijų“ šia tema „The Times“ kaip pavyzdį pateikė šią: Malaizijos lėktuvo numušimą palyginti su Pranciškaus Ferdinando nužudymu. Tuo galima parodyti Kijevo valdžią kurstant naują pasaulinį karą tam, kad išspręstų savo teritorines problemas Vakarų sąjungininkams padedant (Rusijoje „Tematinės linijos“ buvo paskelbtos gerokai anksčiau, rusiškai šis nurodymas išdėstytas taip: Сравнение крушения малазийского Боинга с убийством Франца Фердинанда. Киевская власть провоцирует новую мировую войну, пытаясь решить свои территориальные проблемы с помощью западных союзников).

Didžiosios Britanijos parlamento narys nuo Konservatorių partijos, Rusijos reikalų ekspertas Bobas Silas „Tematines linijas“ neabejotinai perskaitė nuo pradžios iki galo. Jis laikraščiui „The Times“ pasakė: Šis dokumentas – vienintelis raštiškas įrodymas, kad Rusijos valstybė rengia dezinformavimo strategijas ir mėgina jas pritaikyti pasaulinėje auditorijoje. Iki šiol mums trūko įrodymų, kad Rusijos valstybė platina melagingą informaciją. Mes girdėjome Rusijos diplomatus ir žiniasklaidą, tačiau raštiškai nieko neturėjome.

Pranciškaus Ferdinando nužudymas (Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymas Sarajeve 1914 m. birželio 28 d., karo, kuris bus pavadintas Pirmuoju pasauliniu, išvakarėse) – paskutinė „pagrindinė  linija“ tema „Boing-777“ katastrofa“ su skiltyje „Komentarų kiekis“ nurodytais skaičiais „20 (60-70)“. Skiltyje „Pagrindinės linijos“ pirmiausia nurodoma aiškinti, kad katastrofa yra Kijevo provokacija, nukreipta prieš Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ norint ne taikiai tartis, o palaužti jas jėga (Провокация Киева направлена против Донецкой и Луганской народных республик с целью срыва мирного процесса и реализации силового сценария). Toliau: Vakarų palaikomas Kijevas stengiasi suversti kaltę Rusijai ir asmeniškai Putinui (Киев, при поддержке Запада, пытается возложить вину на Россию и лично Путина). Dar reikėtų aiškinti, kad Malaizijos civilinis lėktuvas buvo nukreiptas per regioną, kuriame Kijevo valdžia vykdo antiteroristinę operaciją (Малазийский гражданский самолет был направлен через регион, в котором ведется антитеррористическая операция киевских властей).  Dėl įrašytų pokalbių, kuriuose savanoriai neva aptarinėja, kaip numušė civilinį lainerį, tai esama juos laikyti sumontuotais (Имеются основания считать аудиозаписи, на которых якобы ополченцы обсуждают то, как сбивали гражданский лайнер, смонтированными).

raketa_bulava
Raketos šūvis

Dar skaitytojus reikėtų tikinti, kad Ukrainos valdžiai katastrofa naudinga kaip dingstis NATO imtis tiesioginės agresijos prieš „Novorosiją“ ir įsitraukti į karinį  konfliktą su Rusija – šitaip Kijevas vykdo savo planą pakeisti Kremliuje valdžią Vakarų rankomis (Катастрофа рассматривается украинскими властями как повод для прямого участия НАТО в агрессии против Новороссии и возможного военного конфликта с Россией. Таким образом Киев реализует заявленный сценарий на смену власти в Кремле руками Запада). Tai galima pavaizduoti ir kaip mėginimą sugrąžinti išsekintai Ukrainos kariuomenei prarastą strateginę iniciatyvą (Катастрофа – попытка спасти ослабевающую армию Украины и вернуть ей утраченную стратегическую инициативу). Civilinį lėktuvą galėjo numušti „Donecko liaudies respublikos“ teritorijoje esanti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistema, kuri, esamais duomenimis, katastrofos išvakarėse buvo visiškoje kovinėje parengtyje ( Гражданский самолет могла сбить система украинской ПВО, находящаяся на территории ДНР. Есть информация о том, что незадолго до катастрофы системы ПВО были приведены в полную боевую готовность).

Sunku pasakyti, ar Rusijos žiniasklaida vadovavosi „Tematinėmis linijomis“. Gal tai paaiškėtų suradus tomis dienomis parašyta apie Pranciškų Ferdinandą – juk ar redaktoriui pačiam ateis į blaivią galvą šitoks palyginimas? Antai laikraštis „Moskovskij komsomolec“ kitą dieną po katastrofos, priminęs 1914 metų vasarą taikų gyvenimą netikėtai nutrūkus po nužudymo Sarajeve, patikino: Malaizijos lėktuvo žūtis karinių veiksmų zonoje Ukrainoje, žinoma, neprives prie Trečiojo pasaulinio karo, nors bus visko…

O štai liepos 22 d. internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (karinių reikalų apžvalga) pateikė politologo ir tuo pačiu vieno Kaliningrado srities vadovų nuomonę: tai, kas atsitiko Rytų Ukrainoje, galima palyginti su  1914 m. birželio 28 d. įvykiais Sarajeve. Pirmojo pasaulinio karo vienintelė laimėtoja buvo JAV, kuri, žlugus senajai pasaulio santvarkai, tapo ekonomiškai visų stipriausia. Dabar JAV visomis keturiomis priešinasi Eurazijos sąjungos steigimuisi ir provokuoja tiesioginį ginkluotą konfliktą niekuo nesidygėdama. „Boingo“ žūtis, pasak Kaliningrado politologo, kad ir kaip ciniškai skambėtų, tėra JAV, teisingiau jos karo partijos, specialioji operacija – nieko daugiau. Galiausiai: „savanoriai“ net ir įgiję „Buką“ neįstengtų juo pasinaudoti be atitinkamos kvalifikacijos specialistų ir kitų būtinų tarnybų, Rusija bus visiškai išteisinta dėl dabar žeriamų kaltinimų ir tada teks atsakyti „Bukus“ ir atitinkamas tarnybas turinčiai Ukrainai…

2014 metų kovo pradžioje, po „žaliųjų žmogeliukų“ intervencijos Kryme, Rusijos televizijos kanalo RT naujienų pranešėja amerikietė baigė laidą pareiškimu, kad nenorinti priklausyti Rusijos vyriausybės finansuojamai televizijos kompanijai, kuri teisina Putino veiksmus, ir todėl paliekanti ją. Liepos mėnesį pareiškė paliekanti darbą ir RT Londono korespondentė – protestuodama prieš tai, kas kalbama apie  Malaizijos lainerio žūtį Donecko srityje: tai – visiškas faktų negerbimas. Žurnalistė atskleidė, kaip RT kurpia klaidinamus pranešimus: Jūs ne meluojate – jūs paprasčiausiai darote tam tikras užuominas.

Kam Rusijai to reikėjo?

Neseniai Hagoje įvykusios spaudos konferencijoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas pakvietė Rusijos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos 53-iosbrigados karius, jų giminaičius, draugus prisidėti prie tarptautinės tyrėjų grupės vykdomo tyrimo. Tai reiškia, kad teismo dar teks palaukti. Kaip žinome, 2017-ųjų penkios katastrofos tyrime dalyvaujančios penkios valstybės susitarė, kad „Boingo“ žūties kaltininkai bus teisiami Nyderlanduose (2015 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nepavyko priimti rezoliucijos dėl Tarptautiniame tribunolo šiai bylai spręsti sudarymo, nes Rusija pasinaudojo savo veto teise ir blokavo ją).

Tarptautiniuose teismuose jau nagrinėjamos ar ketina imtis bylų, kuriose kalbama apie „Boingo“ katastrofos aplinkybes. Trijų joje žuvusių Vokietijos piliečių šeimos 2014-ųjų rudenį pateikė Europos žmogaus teisių teismui skundus prieš Ukrainą. Jų advokatas aiškina, kad nepriklausomai nuo to, kuriai pusei priklausė zenitinių raketų kompleksas „Bukas“ ir kas šovė, Ukraina tinkamai neįvykdė pareigos garantuoti saugumą savo oro erdvėje. Hagoje veikiantis Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas rengiasi iš esmės nagrinėti Ukrainos skundą prieš Rusiją, kuriame ši kaltinama pažeidusi konvencijas dėl kovos su terorizmo finansavimu ir rasinio diskriminavimo likvidavimo. Ukrainiečiai kaltina Rusijos pusę perdavus teroristams „Buką“ ir šitaip prisidėjus prie žiauriausios teroristinės atakos jų teritorijoje – Malaizijos oro skrydžių kompanijos lėktuvo „Boing-777“ numušimo Donecko srityje. Rusiją ginantis žinomas britų advokatas Semiuelis Vordsvortas dėl to pareiškė: Kad ir kas perdavė šį kompleksą DLR/LLR ginkluotoms pajėgoms, jis tenorėjo sustiprinti šių respublikų gynybą nuo galimų Ukrainos oro pajėgų atakų. Atrodo, būsimajame Hagos teisme kaltintojams teks įrodinėti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę turėjus ketinimų iš „Buko“ numušti būtent keleivinį lėktuvą.  Kitaip tariant, atsakyti į klausimą, kam Rusijai to reikėjo.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Į šį klausimą nepraėjus ne savaitei po katastrofos pamėgino atsakyti buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, o dabar jo politikos kritikas Andrejus Ilariovas. Anot jo, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms energingai šluojant separatistus iš jų užimtų miestų, iškilo grėsmė žlugsiant pavasarį pradėtą vykdyti Kremliaus projektą „Novorosija“ (suskaldyti Ukrainą ir galiausiai prijungti dalį jos teritorijos prie Rusijos). Todėl reikėjo bet kuria kaina sustabdyti karinius veiksmus, paskelbti paliaubas. Reikėjo akibrokšto, kuris sukrėstų Vakarų valstybių vadovus ir piliečius, priverstų pareikalauti iš Kijevo sustabdyti „kraujo praliejimą“ Rytų Ukrainoje.

Vladimiras Putinas tuoj po lėktuvo numušimo (specialiosios operacijos, Ilarionovo žodžiais) paskambino JAV prezidentui Barakui Obamai ir, pranešęs apie tragediją, pasakė, kad būtina neatidėliojant ir be išlygų abiem pusėms nutraukti karinius veiksmus Ukrainos pietryčiuose, jau pareikalavusius daugybės aukų ir privertusius šimtus tūkstančių ukrainiečių ieškoti prieglobsčio Rusijoje. Paskesnes 10 dienų Putinas skambino kitų valstybių vadovams ir kalbėjo tą patį: Ukrainą reikia sustabdyti. Ir jo pastangos, regis, nenuėjo veltui: Europoje ir JAV žmonės ėmė raginti savo vyriausybes nedelsiant sustabdyti skerdynes Ukrainoje.

Be abejonės, valstybė, viršum kurios teritorijos tai įvyko, yra atsakingą už šią baisią tragediją, – kalbėjo Putinas rytojaus dieną. – Ši tragedija nebūtų įvykusi, jeigu šioje žemėje būtų buvusi taika, bent jau nebūtų buvę atnaujinti kariniai veiksmai Ukrainos pietryčiuose. Rusijos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, neatmetė, kad „Boingą“ galėjo numušti separatistai – tačiau jokiu būdu ne iš anksto suplanavę teroristinę ataką, o apsirikę. Tuo metu jau buvo paskelbta Andrejaus Ilarionovo versija, kurioje apie separatistų vaidmenį pasakyta šitaip: Kremlius pakišo juos kaip pagrindinius įtariamuosius. Kremliaus propaganda visais balsais šaukė: „Tai ne Putinas!“, tačiau pernelyg neneigė ant separatistų galvos pasipylusių kaltinimų (ko norėti – „beždžionė su granata“).

2018.05.27; 06:00