Vytautas Radžvilas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Smulkios nuoskaudos greitai užsimiršta. Bet pasaulyje būna tokio blogio, kurio padariniams ištaisyti reikia ištisų dešimtmečių, sutelkto kartų darbo, didžiulės išminties ir kantrybės. Blogis, kuris mus ištiko, buvo Molotovo-Ribentropo paktas. Mes jį minėjome pernai, minėjome šiais metais, galų gale minėjome jį per tą lemtingą mitingą Vingio parke, kuris grąžino mums istorinę atmintį.

Šito blogio šešėlis šiandien tvyro čia, virš mūsų sostinės, ir todėl reikia labai tiksliai įvardyti, kas tai yra. Birželio sukilimas iš tiesų yra didis mūsų istorijos momentas ir kartu didelės tragedijos pradžia. Kiekvienas, turintis nors lašelį sąžinės ir krislelį sveiko proto, žmogus sutiks, kad mūsų bendrapiliečių žydų kančios buvo iš tikrųjų didelė ir tie, kurie sutepė savo rankas kaimynų krauju, kurie nešiojosi jų daiktus, yra padugnės ir tautos atmatos, nevertos atleidimo. Tie, kurių nepasiekė teisingumo ranka, tikėkime, sulaukė jo stodami prieš Aukščiausiojo teismą. Mes esame atviri ir nebijome istorinės tiesos. Esame pasiryžę apie ją kalbėti.

Tačiau istorinės tiesos paieškos virsta visai kitkuo, kai jas įkvepia kerštas ir neapykanta. Būtent kerštas ir neapykanta, kurie užtemdė tas paieškas ir iš tikrųjų sutrukdė žaizdų gijimą ir susitaikymą, atvedė mus į šitą aikštę. Reikia aiškiai suprasti, kad Kazio Škirpos ar Generolo Vėtros puolimas nėra asmenų puolimas.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Mes, lietuviai, dar nesuvokiame, kas įvyko lemtingą 1941 metų birželio dieną, kai sukilome. Mes buvome vienintelė Sovietų Sąjungos pavergta tauta, kuri sugebėjo sukilti ir net paskelbti savo valstybės nepriklausomybės atkūrimą. Štai kodėl per visą Šaltąjį karą ir iki šios dienos šis sukilimas yra klaikios Kremliaus neapykantos taikinys. Kremlius žino, kad tautos atmintyje jis dar nėra galutinai išdildytas ir todėl urmu viso sukilimo pasmerkti neįmanoma.

Todėl Kremlius pasirinko šėtoniškai klastingą taktiką – jie puola šio sukilimo vadus, apkaltindami juos tuo, ko šie niekada nepadarė. Šios taktikos esmė yra išvirkščias komunistinis triukas. Kadaise jie kalbėjo, kad „mes visi dirbame Lietuvai“ – tiek Lietuvos išdavikai, tiek jos patriotai. Dabar šitą suktą argumentą jie išvertė kaip pirštinę ir sako: „atsiribokime nuo visų, kas bendradarbiavo su okupaciniais režimais“.

Į šį „argumentą“ labai paprastai atsakau klausimu tiems, kas jį pateikia. Pasakykite man nors vieną komunistinį kolaborantą, kuris parvežė Stalino saulę iš Maskvos ir kuris būtų sulaikytas Maskvoje ir jam būtų neleista grįžti į Lietuvą, kaip kad buvo neleista grįžti į Lietuvą Birželio sukilimo organizatoriui Kaziui Škirpai.

Pasakykite man nors vieno sovietinio kolaboranto pavardę, kuris neva dirbdamas Lietuvai, būtų atsidūręs GULAG`e ir patyręs baisias kančias ar miręs kankinio mirtimi, kaip kad nacių stovyklose kentėjo Birželio sukilimo dalyviai, įskaitant tą patį Joną Noreiką. Kasdienės propagandos išplautam protui užtektų vien šito, kad suprastų, kas iš tiesų vyksta.

Yra kitas labai svarbus dalykas, kurį Lietuva turi pagaliau suvokti. Šiandien sakoma, kad Generolas Vėtra steigė žydų getus.

Mes iš tiesų šviesmečiais atsiliekame nuo Lenkijos, nes nesugebame pasakyti, ką sugebėjo ji. Kai buvo prabilta apie lenkų mirties stovyklas, lenkai, neneigdami, kad daug jų tautiečių kaip ir mūsiškių dalyvavo nusikaltimuose, suprato, kad tada Lenkijos kaip valstybės nebuvo. Juk šio propagandinio žaidimo esmė yra atskirų žmonių kaltes suversti ištisoms valstybėms ir jas po to šantažuoti.

Tad jeigu kalbame apie Joną Noreiką, mums kaip pavyzdys nuolatos primenamas vienas žmogus, kuris prieš Noreiką atsisakė tapti Šiaulių apskrities viršininku.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

O gal mąstykime nestandartiškai ir kitaip? Gal kaip tik tai buvo padorus, sąžiningas, bet silpnas žmogus, kuris sunkiausią Lietuvai valandą nesugebėjo prisiimi atsakomybės?

Ką turiu omenyje. Kiekviena tauta, kai ją pavergia okupantas, gelbsti ką gali. Viena iš galimybių išgelbėti, ką tik gali, yra įtaisyti savo žmones okupacinėse struktūrose, kad jie sušvelnintų okupacijos siaubą šalies piliečiams. Nežinau, ar Generolas Vėtra pats asmeniškai išgelbėjo žydų tautybės bendrapiliečius. Tačiau niekas, net didžiausi Lietuvos priešai, negali paneigti, kad Noreika žinojo laisvėje vykstant žydų gelbėjimo akcijas.

Sveiko proto žmogus turėtų susimąstyti ir savęs paklausti: kada lengviau išgelbėti žmones, virš kurių kybo mirties pavojus? Ar tada, kai viskam vadovauja užkietėjęs nacių kolaborantas, ar kai tą daro Lietuvos patriotas, kuris nemato gelbėjimo operacijų?

Iki kokio cinizmo turime prieiti, kad nesuvoktume, jog tokio patrioto kaip Vėtros ryžtas užimti pareigas šitokiomis aplinkybėmis daugybei žmonių realiai reiškė bilietą į gyvenimą?

Nors Lietuvoje nacionalsocializmas nebuvo populiarus, nors Lietuva buvo vienintelė Europoje nacius prieš karą nuteisusi valstybė, pripažinkime, kad tokios pasaulėžiūros žmonių buvo. Jeigu į šias pareigas nebūtų ėję Lietuvos patriotai, žmonės kaip Noreika ar Škirpa, tikrieji „Hitlerio šunys“ būtų tvarkę Lietuvą.

Tačiau mes šiandien leidžiamės mulkinami, nes nebesuvokiame realių dalykų. Viena yra fotelinis humanizmas, teisiantis iš istorijos perspektyvos, kitkas yra realus žmogiškas humanizmas, kuris suvokia, koks buvo to meto pasirinkimas.

Tas pasirinkimas buvo arba naciai visose administracinėse pareigose, kurie negailestingai naikintų Lietuvą ir žydų bendruomenę, arba lietuviai patriotai, kurie suprasdami, kad tie žmonės galbūt pasmerkti, nepavertė jų paskutinių dienų pragaru ir daugelį jų dar išgelbėjo sabotuodami sprendimus.

Tai ne viskas. Ši propagandinė operacija prieš Lietuvą ir jos Sukilimą neatsitiktinai vyksta dabar, kai akyse byra geopolitinė pasaulio tvarka. Maskva nori ne tik atkeršyti Škirpai ir Sukilimui. Ji puikiai supranta, ką laimėtų, jei mes šiandien pralaimėtume.

Vyksta žūtbūtinis parengiamasis mūšis, kurio tikslas yra įtikinti pasaulį ir pačių lietuvių rankomis pripažinti, kad mūsų Sukilimas buvo viso labo nacių pakalikų sąmokslas prieš teisėtą Sovietų Sąjungos valdžią.

Meluoja tie, kurie sako, kad reikalauja panaikinti viešą atminimą tik tų žmonių, kurie tariamai dalyvavo nacių nusikaltimuose ir bendradarbiavo su okupaciniu režimu.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

Logika yra labai aiški: jeigu Birželio sukilimas bus diskredituotas, Ramanauskas-Vanagas, kuris šiandien dar mandagiai vadinamas tikrųjų-nesuteptųjų Lietuvos patriotų vadu, anksčiau ar vėliau bus įvardintas kaip vadovavęs žydšaudžių gaujoms Lietuvos miškuose. Zurofas su Vanagaite tą jau pabandė, tačiau žengė per anksti ir per toli, prieš tai nebaigę naikinti Sukilimo atminimo.

Šis strateginės propagandos planas parengtas tiesiog tobulai. Lietuvos nelaimė ta, kad beveik neturime žmonių, kurie sugeba perskaityti tokias operacijas. Todėl priešiškos jėgos su mumis žaidžia kaip katė su pele. Kodėl visa tai gali atsitikti?

Mes užmirštame, kad esame replėse, o puolimas vyksta iš dviejų pusių. Maskva mums primetinėja valią mūsų vakariečių sąjungininkų rankomis. Siekiame ir sieksime artumo su Vakarais, norime būti Vakarų sąjungininkais. Tačiau negalime nematyti, kad ES vyriausiasis vadovas lyg niekur nieko atidenginėja paminklus Karlui Marksui, kai visi žinome, kad nežmogiška ir nusikalstama nacionalsocializmo ideologija tam tikra prasme buvo atsakas į komunistinį marksizmą. Šis komunistinis marksizmas atėjo į Lietuvą ir čia pasiekė labai daug.

Šiandien žiūrėdamas Lietuvos radiją ir televiziją, sekdamas akademines diskusijas, apskritai stebėdamas žiniasklaidą jaučiuosi lyg gyventume 1987-1988 metais. Iš visur sklinda sovietinio komunizmo tvaikas. Yra kartojamos tiesos ir tai daroma tais pačiais žodžiais, nuo kurių darėsi negera jau tada ir kurių tarėmės atsikratę visiems laikams. Senąją nusikalstamą ideologiją sugebėta įvilkti į vadinamųjų vakarietiškų ar europinių vertybių rūbą. Žmonės iš tiesų to neatpažįsta.

Veikiant milžiniškam propagandos aparatui jau trisdešimt metų, vos tik atkūrus valstybę ypač mūsų jaunimui pradėta sėti tai, kas vadintina sielos nuodais.

Paprastas pavyzdys – garsusis Ivaškevičiaus romanas, kuriame mūsų partizanai vaizduojami kaip niekingos būtybės, apsėstos keistos idėjos turėti kažkokią Lietuvos valstybę. Kaip bus eilinį kartą apgavo ir suviliojo postmodernistinis romanas.

Autoriui užteko vaizduotės nutapyti labiausiai atstumiančius mūsų herojų bruožus. Tačiau niekas neprabilo apie tai, kad šios vaizduotės autoriui staiga pritrūko lemiamoje vietoje – nepavyko sugalvoti pramanytų herojų vardų. Partizanų vardai knygoje tikri. Ką tai reiškia?

Suprasti galima prisimenant vieną Rusijos imperijos tradiciją, kurią tęsė SSRS, jos KGB ir dabartinė Rusija iki mūsų dienų. Pagal ją nepakanka fiziškai nužudyti priešus, jų kūnus. Siekiama juos antrą kartą nužudyti dvasiškai.

Rugsėjo 5-oji. Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.

Ką gali prieš tokio romano įtaką (o menas visada remiasi jausmais) padaryti teisingos, bet sausos frazės ir faktai, apie tai, kas iš tiesų buvo ir ką darė mūsų partizanai.

Tokiomis knygomis norimi dalykai įspraudžiami į sąmonę skaitytojui to nesuvokiant. Toks žaidimas įgauna vis didesnį mastą.

Todėl manau, kad jeigu kalbame apie Lietuvos išlikimą, žinokime, kad prieš Lietuvą vykdoma milžiniška hibridinio karo operacija. Jeigu nieko nedarysime, tikrai sulauksime dienos, kai mūsų šaunioji LRT rodys šitą mitingą ir sugebės pasakyti, kad jo dalyviai reikalavo ne išsaugoti Škirpos ir Noreikos atminimo ženklus, o juos nuimti. Mes tikrai nenumaldomai slenkame link to. Esu tikras, kad mus gali prikelti nuostabūs prieš daugybę metų parašyti žodžiais:

O, juk bus ta diena…
Kai pro vėliavų
Plazdantį mišką
Baltas Vytis pakils
Ir aukštai danguje suspindės…

Manau, kad šitame danguje užteks vietos spindėti ne tik Vyčiui. Jame užteks vietos visų Lietuvos tautinių bendrijų ženklams, taip pat ir Dovydo žvaigždei.

Bet mes turime padaryti vieną dalyką. Mums susitaikyti neturi trukdyti tie, kurie 50 metų naikino Lietuvą. Turime iškelti klausimą, kodėl istorinės atminties klausimus sprendžia ir didžiausi ekspertai yra žmonės su sovietine praeitimi.

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Jeigu mes norime sudarinėti komisijas, tai pirmas reikalavimas turėtų būti patikrinti, ar šitie žmonės ir jų artimieji neturėjo sąsajų su okupaciniu režimu ir jam netarnavo.

Mes turime suprasti, kad praeitis niekada nesibaigia. Praeitis yra jėga, kuri mus stumia į ateitį.

Ir aš manau, kad praeitis mus tikrai nuves į ateitį. Mes rasime sutarimą, supratimą su visais mūsų piliečiais. Sugebėsime, galų gale, visam laikui ištiesti susitaikymo ranką ir mūsų žydų bendruomenei tada, kai vadovausimės tiesa, bet šitos tiesos paieškas įkvėps sąžinė, meilė ir ištikimybė Lietuvai.

2019.09.14; 06:37

Viena iš šlykščiausių propagandinių Rusijos televizijos laidų. Jų autorius – Vladimiras Solovjovas

Parsidavėlių už sotesnį kąsnį, žmonių, su išplaukusios moralės supratimu, esama kiekvienoje tautoje. Ir jie, visų pirma, savo tautose  asocijuojasi su atstumtaisiais; jie tarsi žmonės be tautinės savigarbos, be identiteto, kaip tie mongolų-totorių klajokliai stepėse.

Vienintelis jų siekis – užkariauti ne vien fiziškai, bet ir pavergti dvasiškai ir moraliai, kuomet visuotinai priimtos moralės normos tiesiog negalioja, o galioja jų melas ir klasta.

Grobk ir plėšk, neapkęsk kitokių, jeigu jie nepanašūs į tave – nei mentalitetu, nei pasaulio matymu.

Tad kodėl du žinomi armėnai šiandien net išsijuosę dergia kitų tautų apsisprendimą identifikuoti save ir pasirinkti savo tautos kryptį?

Šiandien bene madingiausias žodis aršiose politinėse diskusijose – nacionalizmas. Ypač šiuo žodžiu mėgsta svaidytis į Kremliaus šeriamų televizijų politinių šou sukviesti pasirinktiniai, jau etatiniais tapę dalyviai ir tų laidų vedėjai propagandistai, nors save jie ir vadina žurnalistais.

Daugiausiai, žinoma, pastaruoju metu kliūna Ukrainai – esą jos valdžioje vien naciai, nacionalistai ir banderininkai. Žurnalistai-propagandistai net nesivargina atskirti šių visiškai skirtingą prasmę turinčių sąvokų, o suplaka juos į vieną: anot jų – tai tas pats. Trumpai tariant, blogis.

Taigi kas yra nacionalizmas?

Tai ideologija, grindžiama tautos didybės, galybės kėlimu, tėvynės ir pačios tautos šlovinimu, savojo identiteto paieška. Nacionalizmas kelia išimtinai patriotinius jausmus, kas yra būdinga kiekvienai etninei grupei, visuomenei, valstybei. Tai pasididžiavimas nacionaliniais jausmais, neturint siekio menkinti kitas tautas. Tai siekis suvienyti žmones pagal kalbą ir sukurti tvirtą pamatą etninių ryšių pagrindu, įtvirtinti tam tikros grupės gyventojų nacionalinį, tautinį bendrumą vardan tvirto valstybinio darinio.

Pasak vieno garsiausio ir įtakingiausio nacionalizmo teoretikų E. Gellner, nacionalizmas yra reiškinys, būdingas tam tikrai socialinių sąlygų visumai ir tai reiškia politinę legitimizaciją.

Ar tai blogai?

Stiprėjant globalizacijai, buvo pranašauta, kad jau šiame amžiuje nacionalistinė ideologija išnyks, deja, taip neatsitiko, susilpnėjusios tautinės valstybės nūnai vėl gręžiasi į save, bando atkurti savo identitetą. Ši tendencija ypač ryškiai matosi Rytų ir Vidurio Europos valstybėse.

Kremliaus ideologai ir propagandistai labai sumaniai pasigavo ir efektyviai  naudojasi nacionalizmo-nacizmo samplaika, nusitaikydami, visų pirma, į menkai išprususią vidinę auditoriją, gąsdindami ją atgyjančio nacizmo grėsme. Į ją pakliūna ne tik už savo laisvą apsisprendimą kurti nacionalinę valstybę nutarę ukrainiečiai, bet ir Rusijos opozicija bei Baltijos šalys. Juk neatsitiktinai pastarosios paniekinamai vadinamos tiesiog Pribaltika, tarsi norint jas sumenkinti bei parodyti, kad jos bent psichologine prasme tebėra imperijoje, ir tokios išliks.

Deja, itin agresyvi Rusijos propaganda retai kada sulaukia paprastai žmonėms paaiškinamo atsako: nacionalizmas ir nacizmas nėra broliai dvyniai. Tai visiškai skirtingos, nieko bendro tarpusavyje neturinčios ideologijos.

Nacizmas, nacionalsocializmas, hitlerizmas – totalitarinės Vokietijos politinės partijos NSDAP, susikūrusios dar 1919 m. ir valdžiusios Vokietiją nuo 1933 iki 1945 m., politinė ideologija. Pagrindiniai jos ideologai buvo Adolfas Hitleris, Alfredas Rosenbergas ir, be abejo, Jozefas Gebelsas.

Šiai ideologijos manifestu tapo Hitlerio parašytas veikalas Mein Kampf (Mano kova).

Politikos istorikai, politologai iki šiol ginčijasi, ar tai savarankiška ideologija, ar tik fašizmo atmaina, jos forma.

Nacių režimas pirmasis istorijoje rasizmą pavertė oficialia valstybės doktrina. Bet galiausiai žlugo.

Taigi kas šiandien sveikam nacionalizmui bando priklijuoti nacizmo, kaip atgyjančio slibino, propaguojančio antisemitizmą, šovinizmą, represijas prieš kitaminčius, etiketę visoms tautoms, bandančioms įtvirtinti savo nacionalines valstybes ir jų suvereną?

Pagaliau ar pati Rusija šiandien neturi šių jau išvardytų požymių?…

Karenas Šachnazarovas

Ir štai, pagaliau, susipažinkite: du garsūs vyrai – Karenas Šachnazarovas (Карен Шахназаров) ir Araikas Stepanianas (Араик Степанян) – užuot ištikimai tarnavę savo valstybei, diena iš dienos bėgioja iš vienos Rusijos televizijos į kitą, siųsdami prakeiksmus ir pildami pamazgas ant Ukrainos, suprantama, nepamiršdami ir Pribaltikos, kuri, o nelaime, andai ištrūko iš „humaniškos“ superderžavos – SSSR.

Perestroikos laikais Kareno tėvas Georgijus Šachnazarovas buvo vienas iš Michailo Gorbačiovo patarėjų. O sūnus žengė dar toliau – tapo Putino grobikiškos politikos apologetu ir aistringu jos propaguotoju. Dergdamas Ukrainą, jis kartas nuo karto nepasibodi prisiminti ir Pribaltikos. Vienas iš jo apgailestavimų – esą nors Lietuva ir ištrūko iš šlovingosios SSSR, bet per neapdairumą Maskva padarė nedovanotiną klaidą – reikėjo bent rusų karines bazes joje palikti. Dabar nebūtų NATO.

Kas tai, jeigu ne tyčinis kiršinimas ir priminimas, kad dar ne viskas prarasta, kad galbūt dar galima būtų susigrąžinti Pribaltiką?

Ir apie tai kalba garsus režisierius, scenaristas, kino studijos „Mosfilm“ generalinis direktorius ir tuo pačiu – aršus cinikas, kuriam moralė jo filmuose gal ir vaidina kokį nors vaidmenį, o gyvenime?

2014 m. kovo mėnesį K. Šachnazarovas  pasirašė laišką Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui, kuriame pritarė Krymo okupacijai bei Rusijos sukeltam karui Ukrainos rytuose. Dėl to jam buvo uždrausta atvykti į Ukrainą.

Kerštas?

Araikas Stepanianas – iš kitos operos. Įdomi asmenybė. Jis – buvęs smogikas. Dabar – aršus „politologas“, televizijos šou stoviniuojantis ir rėksmingu balsu dėstantis savo „išmintį“ prokremlinių propagandistų barikadų pusėje.

Araikas Stepanianas

Kažkada broliai Stepanianai aktyviai dalyvavo konflikte, vykusiame Kalnų Karabache. Beje, vėliau jie buvo paskelbti visasąjunginėje paieškoje, nes buvo įtariami įsiveržimu į vieną karinį dalinį bandant pagrobti ginklus. Tuomet žuvo keletas kariškių, o broliai Stepanianai buvo apsupti. Tačiau Araiką ir jo brolį Bagratą išgelbėjo trečias brolis Garikas. Jis įsigudrino iš apsupimo išvažiuoti greitosios pagalbos automobiliu, tokiu būdu išsiveždamas ne tik brolius, bet ir visą arsenalą ginklų.

Ant „žymaus“ armėnų smogiko, dabar politologo ir filosofijos mokslų kandidato Araiko Steponiano sąžinės guli ir kiti kariškių užpuolimai, civilių Kalnų Karabacho gyventojų žudymai.

Galų gale, jo brolis Garikas žuvo kovoje su azerbaidžaniečiais, Bagratas dingo be žinios…

O Araikas… Diena iš dienos jis tiesiog veržte veržiasi iš ekranų spjaudydamas tulžimi.

Beje, anot Araiko, armėnų genocidas buvo užsakytas žydiškos anglosaksų mafijos. Štai taip! Kodėl jis tuo įsitikinęs? Ogi todėl, kad nei Jungtinės Amerikos Valstijos, nei Didžioji Britanija nepripažįsta armėnų žudynių praėjusio amžiaus pradžioje kaip genocido.

Kita vertus, gal tai galima įvertinti kaip karštą kraują, besiliejantį iš šaltų armėniškų širdžių? Suprantama, – be jokios apeliacijos į moralę ir sąžinę.

Svarbiausia, kad Kremliui tokie „politologai“ tinka. Ir labai patinka: lai liejasi melas laisvai!

2019.07.21; 09:20

Prof. Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“. Diskusija apie Birželio sukilimo reikšmę ir atmintį šiandienos Lietuvoje organizuojama artėjančių Birželio sukilimo metinių proga.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Diskusijoje pranešimus skaitė istorikai prof. Rasa Čepaitienė (Lietuvos istorijos institutas), prof. Valdas Rakutis (Klaipėdos universitetas), dokt. Simonas Jazavita (Vytauto Didžiojo universitetas), Karolis Zikaras (Lietuvos kariuomenė). Renginį moderavo A. Gumuliauskas.

„1941-ųjų metų vasara buvo viena baisiausių ir sudėtingiausių Lietuvos istorijoje. Tragediją sekė tragedija. Šiandienos Lietuvai tai paliko labai sudėtingą palikimą, kuriuo labai dažnai manipuliuojama. Valstybės tyla prie to prisideda. Šia diskusija kviečiame visus ne tik paminėti Birželio sukilimą, per 2000 žuvusių jo dalyvių, tačiau ir analitiškai pasvarstyti apie jo organizatorių likimą, paties sukilimo reikšmę Lietuvai, skirtingas egzistuojančias jo atmintis ir vietą informacinio karo kontekste“, – sako A. Gumuliauskas.

Šiame videoreportaže skelbiame Valdo Rakučio pranešimą.

2019.06.20; 11:01

Latvijos ministras pirmininkas Krišjanas Karinis. EPA – ELTA nuotr.
Latvijos ministras pirmininkas Krišjanas Karinis reikalauja griežtesnių Europos Sąjungos veiksmų prieš Rusijos propagandą socialinėje žiniasklaidoje. Bendrija turi rimtai įvertinti atitinkamo įstatymo galimybę, pareiškė jis trečiadienį savo kalboje Europos Parlamente apie Europos ateitį.

Kaip Rusijos dezinformacijos pavyzdį vyriausybės vadovas įvardijo skiepų kritiką. „Iš kur tas argumentas, kad skiepai sukelia autizmą? Tai rusų šaltinių informacija. Dėl to žmonės nenori skiepytis, ir tai turi labai rimtų padarinių žmonių sveikatai Europoje“, – sakė jis. Su klaidinga informacija apie migraciją ir „Brexitą“ esą taip pat susijusi Rusija. „Visa tai yra iš vieno vienintelio šaltinio“, – kalbėjo K. Karinis.

Jis pripažino, kad įstatyminis kišimasis yra problematiškas, nes cenzūros negali būti. „Tačiau mes turime rasti tą siaurą ribą, nes tai yra ataka prieš mūsų gyvenimo būdą“, – sakė Latvijos premjeras. Latvijos požiūriu, Rusija ir jos klaidinanti informacija yra didžiausia grėsmė saugumui.

Be saugumo K. Karinis svarbiausiomis temomis Europai ir jos piliečiams įvardijo darbo vietas, migraciją ir aplinkos politiką. „Nekovokite su populistais, – pabrėžė jis, turėdamas omenyje gegužės pabaigoje vyksiančius Europos Parlamento rinkimus. – Rūpinkitės žmonių nepasitenkinimo priežastimis“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.04.18; 07:36

Nachičevanės žemėlapis. Nakhchivan Autonomous Republic. Slaptai.lt nuotr.

2019 m. vasario 18 dieną interneto portalas Hyperallergic iš Brooklino (New Yorkas) paskelbė ilgą tekstą, šlovinantį ir garbinantį armėnišką religinę architektūrą ir kultūrą senovinėje Azerbaidžano ir Nachičevano autonominės respublikos teritorijoje.

Šio ilgo ir klaidinančio rašinio autoriai Sarah Pickman ir Simonas Maghakyanas paleido šmeižto laviną bei mestelėjo nemažai akademiniu stiliumi išreikštų įžeidimų Azerbaidžano valdżiai.

Pickman ir Maghakyanas veda skaitytoją į dezinformacijos liūną, bando sunaikinti ir apjuodinti gerai žinomus istorinius faktus apie Nachičevano autonominę respubliką ir jos praeities istoriją. Savo klaidinančiomis citatomis ir fantastinėmis nuotraukomis visame straipsnyje autoriai siekia tarptautinio pripažinimo ir prestižo tūkstantmetės Azerbaidžano kultūros sąskaita; atvirai puola ir bando apgaubti armėniška skraiste turtingą Nakčivano autonominės respublikos palikimą. Tai yra akivaizdi fanatizmo ir šovinizmo išraiška, dar kartą atskleidžianti pavojingus Jungtinėse Valstijose gyvenančių Armėnijos interesų grupių siekius –  sunaikinti pasaulinį skirtingų religijų dialogą, niekinti daugiakultūriškumą ir, vietoje taikos ir gerovės, skatinti priešiškumą Kaukazo regione.

Pasibaisėtinos Pickman pastabos parodo klastingą politinį puolimą ir informacinį karą, aiškiai diriguojamą aukščiausių Jerevano valdininkų, kol Armėnija mini trečią dešimtmetį buvimo šalimi agresore okupuodama virš 20 procentų suverenios Azerbaidžano teritorijos ir kasdien pažeisdama paliaubas pasienyje su Nachičevanu ir septyniais supančiais Kalnų Karabacho rajonais.

Armėnijos vidaus reikalų situacija yra prasta: ekonominė stagnacija, aukštas nedarbo lygis, klestinti šešėlinė ekonomika, nusilpusios ginkluotosios pajėgos. Nušviesdama visus šiuos šalies kūrimą lemiančius veiksnius, žiniasklaida leistų progresuoti tiek visam regionui, tiek ir kiekvienam Armėnijos piliečiui. Vietoje to žiniasklaidoje jaučiama Armėniškos propagandos mašina, netikromis naujienomis, nepatikima informacija, klaidingais faktais ir fotografijomis teršianti skaitmeninius laikraščius.

Akivaizdu, kad režimas pačioje Armėnijoje ir nesantaiką kurstančios armėnų diasporos svečiose šalyse pastoviai skleidė priešiškus straipsnius ir netinkamas pastabas prieš Azerbaidžaną. Būtų nesąmonė atrinkti ir pakomentuoti kiekvieną suklastotą šaltinį šiame nuobodžiai ilgame ir nesąžiningame Pickman tyrime (jis išties tampa nuobodžiu skaitiniu). Būtų nesąžininga skaitytojo atžvilgiu diskutuoti apie dalykus, kurių niekada nebuvo Julfos ar Nachičevano (Azerbaidžano) istorijoje, tiek senovės, tiek šių laikų. Abu autoriai dezinformuoja visuomenę klaidingai užrašydami visus Azerbaidžano teritorijos vietovardžius.

Simonas Maghakyanas bei kiti šaltiniai įrodė ir patvirtino, kad Sovietų Sąjungos laikotarpiu visi antkapiniai akmenys buvo Armėnijos nacionalistų pernešti iš Azerbaidžano Julfa regiono į Armėniją. Puikus to pavyzdys yra antkapiniai akmenys, gulintys Jerevano brendžio gamyklos kieme ir Jerevano Valstybiniame istorijos muziejuje.

Originalus Julfos kačkaras yra vienas iš tuzino išlikusių antkapinių akmenų, kurie buvo išnešti iš Nachičevano būtent Sovietų Sąjungos laikotarpiu ar dar anksčiau. Jį buvo galima pamatyti Metropoliteno muziejuje “Meno Armėnija!” ekspozicijoje (nuo 2018 m. rugsėjo 22 d iki 2019 m. sausio 13 d.). Eksponatą muziejui paskolino Armėnijos Ečmiadzino katedra.

Būdama Yale universiteto doktorante, Pickman galėtų parašyti mokslinį darbą apie esamą situaciją, liečiančią Azerbaidžano religinius, kultūrinius, senovės istorinius paminklus ir antkapinius akmenis suverenioje Azerbaidžano teritorijoje, kuri praleido virš 30 metų Armėnijos ginkluotųjų pajėgų okupacijoje ir buvo visiškai jos suniokota, įskaitant Agdamo, Kalbadžaro, Lačino, Kubadlio, Jabrailio, Zangilano ir Fuzulio rajonus. Galbūt daug naudingesnis ir aktualesnis mokslinis straipsnis būtų apie Sarsango rezervuarą, valdomą Armėnijos ir keliantį grėsmę virš 450 tūkst. azerbaidžaniečių, gyvenančių regionuose netoli Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho, negu svaičiojimai apie Amerikos ambasadoriaus Morgenthau suteptą reputaciją Pirmojo Pasaulinio karo metu.

2019.03.26; 03:00


Seimo narė Aušrinė Armonaitė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Seimo Kultūros komiteto narių užregistruotos ir jo pirmininko Ramūno Karbauskio ginamos Visuomenės informavimo įstatymo pataisos atveria kelią cenzūrai ir gali reikšti naujus apribojimus žiniasklaidai, sako Seimo narė Aušrinė Armonaitė.

,,Akivaizdu, kad turime užkardyti grėsmes nacionaliniam saugumui, su tuo visi sutinkame, tačiau dabar siūlomi pakeitimai sukuria terpę dar kartą apriboti laisvą žodį ir valdžios kritiką“, – teigia A. Armonaitė. 

Anot jos, Europos Sąjungos (ES) Audiovizualinės žiniasklaidos paslaugų direktyvoje nėra nieko panašaus, kas atsirado Kultūros komiteto siūlomame variante. Būtent direktyvos perkėlimu Kultūros komitetas motyvuoja įstatymo pakeitimus. Pastaraisiais draudžiama visuomenės informavimo priemonėse skelbti informaciją, skatinančią ,,nepasitikėjimą ir nepasitenkinimą Lietuvos valstybe ir jos institucijomis“ ir kuria skatinama ,,silpninti tautinę tapatybę“.

,,Tiesa yra tai, kad pasiūlytos formuluotės buvo ,,pasiskolintos“ ne iš ES direktyvos, o iš Seime jau patvirtintos Nacionalinio saugumo strategijos. Tačiau perkeltos į visai kitą kontekstą jos iš esmės reiškia ribojimą kritikuoti valdžią“, – aiškino A. Armonaitė.

Seimo narė atkreipė dėmesį į tai, kad tokie reiškiniai, kaip Kremliaus propaganda yra pastatomi greta tiriamosios žiniasklaidos atskleidžiamos informacijos, kuri gali būti nepalanki valdžiai ar valstybės institucijoms. Netgi mokytojų streikas Švietimo ir mokslo ministerijoje, anot Seimo narės, galėtų būti traktuotinas kaip ,,nepasitenkinimas institucijomis“.

Sausio 2 dieną konservatorius Vytautas Kernagis, R. Karbauskis, „valstietis“ Stasys Tumėnas, socialdemokratė Raminta Popovienė ir „tvarkietė“ Ona Valiukevičiūtė registravo Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, kuriomis siūloma išplėsti draudžiamos skelbti informacijos sąrašą. 

Įstatymo pakeitimo projekte nurodoma, kad bus baudžiama dezinformacija ar kitos nacionaliniam saugumui grėsmę keliančios informacijos sklaida viešojoje erdvėje.

Projekto tekste teigiama, kad visuomenės informavimo priemonėse draudžiama skelbti informaciją, kurioje: „Raginama prievarta pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą – pakeisti jos konstitucinę santvarką, kėsintis į jos nepriklausomybę arba pažeisti teritorijos vientisumą, skleidžiama dezinformacija, karo propaganda, kurstomas karas, bandoma iškraipyti Lietuvos Respublikos istorinę atmintį, skatinamas nepasitikėjimas ir nepasitenkinimas Lietuvos valstybe ir jos institucijomis, demokratine santvarka, krašto gynyba, siekiama stiprinti tautines ir kultūrines takoskyras, silpninti tautinę tapatybę ir pilietiškumą, silpninti piliečių ryžtą ginti savo valstybę, ar kitaip siekiama daryti prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus nukreiptą įtaką šalies demokratijos, rinkimų procesams, partinei sistemai.“

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.05; 06:00

Filipas Ekozjancas. Yotube.com nuotr.

Internetinė erdvė, kuri vadinama youtube.com, labai vertinga. Ten – milijonai videointerviu pačiomis įvairiausiomis temomis. Taip, kartais ten galima aptikti meluojančių, dezinformuojančių, klaidinančių videosiužetų. Taip, ten galima aptikti melo ir falšo. Nereikia stebėtis, jei ten savus siužetus skelbia ir slaptosios tarnybos, kuriančios savas teorijas ir legendas. Nereikia piktintis ir tuo, kad kartais šioje erdvėje – daug kvailų, primityvių siužetų, kurių solidi redakcija niekad neįsileistų. Žodžiu, youtube.com šiek tiek panašus į sąvartyną, kuriame galima rasti visko – ir šiukšlių, ir deimantų.

Prie kurių derėtų priskirti armėno Filipo Ekozjanco politinio pobūdžio videointerviu, kuriuose daug dėmesio skiriama Armėnijai ir jos santykiams su Turkija, Azerbaidžanu? Keletą iš jų peržiūrėjome. Sudomino. Keli komentarai, portalo slaptai.lt nuomone, – aktualūs. Pavyzdžiui, tas, kuris pavadintas „Ką daryti armėnams?“

Pirmiausia šį videointerviu, mūsų manymu, turėtų išgirsti patys armėnai, įskaitant ir Armėnijos premjerą Nikolą Pašinianą, niekaip nenorintį trauktis iš Kalnų Karabacho. Bet šį konkretų videointerviu nepakenktų atidžiai peržiūrėti ir lietuviams, kurie apart armėniškos propagandos apie neva žiaurius turkus ir azerbaidžaniečius nėra nieko girdėję, kurie ir dabar dar nenori įsiklausyti į Turkijos ir Azerbaidžano argumentus. Šis videointerviu praverstų ir Lietuvos politikams, kurie labai lengvai 1915-ųjų karinę tragediją pakrikštijo genocidu.

Slaptai.lt pateikia žodinį armėno Filipo Ekozjanco (Филипп Экозьянц; Что делать армянам) videointerviu  vertimą į lietuvių kalbą. Beje, Ukrainoje gyvenantis F.Ekozjancas tvirtina, kad jis – anūkas to armėno, kuris neteko visos savo šeimos 1915-aisiais, bet, nepaisant šios aplinkybės, niekad niekur niekam nėra pasakęs, kad turkai yra armėnų priešai.

XXX

Filipas Ekozjancas

Ką daryti armėnams? Tai – ne retorinis, o gyvybiškai svarbus klausimas. Norint į jį atsakyti nereikia pamiršti, kad armėnų tautos likimas niekad nebuvo sprendžiamas nei revoliucijų, nei kontrrevoliucijų pagalba. Armėnai netrukus patys įsitikins, kad jų neišgelbės nei revoliucijos, nei kontrrevoliucijos. Jiems dabar atrodo, kad pats nuoširdžiausias ir geriausias armėnų lyderis yra Pašinianas. Vakar jiems atrodė, kad pats puikiausias lyderis – Sarksianas. Užvakar – kad Kočiaranas. Armėnai daro nesąmonę, kai gaišta brangų laiką, eikvoja jėgas, rizikuoja net sveikata ir gyvybe keisdami vieną „lyderį“ kitu, jau neva sąžiningesniu, padoresniu. Pikta bus vėliau, kai supras, jog valdžios pakeitimai neatneša jokios naudos. Pakeitus vieną premjerą kitu viskas liks taip, kaip buvo iki šiol.

Armėnams reikėtų mokytis iš savo diasporos, gyvenančios tiek Europoje, tiek Amerikoje. Armėniška diaspora skelbia itin patriotinius lozungus. Labai gražiai kalba apie patriotizmą, pasiaukojimą. Apie naujas kovas kuriant didžiąją Armėniją, atsiimant neva prarastas teritorijas.

Ypač daug ašarų liejama dėl 1915-ųjų metų. Tie, kurie, sėdėmami San Franciske, Paryžiuje ar Maskvoje, dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus, – elgiasi nesąžiningai. Bet jų nesąžiningumas – dvigubas. Nes jie ir šiandien ragina armėnus kilti į žygius – susigrąžinant turkiškas teritorijas, žygiuojant iki pat Baku.

Tačiau tie armėniškos diasporos atstovai, kurie dėl 1915-ųjų tragedijos kaltina turkus ir ragina armėnus nūnai vėl pulti turkus, vis tik patys su turkais ir azerbaidžaniečiais nesipyksta – bendrauja, prekiauja, draugauja. Sudaro prekybines sutartis, kartu žiūri TV, drauge žaidžia futbolą. Jiems bendrauti su turkais netrukdo skirtingas žvilgsnis į istorinius įvykius, religiją, politiką. Tie diasporos atstovai, kurie Armėnijos armėnus kviečia vėl konfrontuoti su turkais, patys su turkais nekariauja. Armėnų diaspora elgiasi vadovaudamasi sveiku protu. Diaspora nekonfrontuoja, nesimuša, nesipyksta su turkais. Jie su turkais sėkmingai prekiauja. Todėl ir klesti, todėl ir turtingi, laimingi.

O Armėnija, kuriai diaspora liepia konfrontuoti su kaimynais, – skursta. Kitaip ir būti negali – skurdas neišvengiamas. Nes Armėnijai neleidžiama draugiškai sugyventi su kaimynais – turkais, azerbaidžaniečiais, gruzinais, rusais. Armėnijai peršama nuomonė, kad 1915-aisiais prieš armėnus buvo surengtas pats tikriausias genocidas, kad dar daug armėniškų žemių reikia atsiimti iš turkų, mat jas okupavę turkai su azerbaidžaniečiais.

Ką galėčiau pasakyti savo broliams armėnams, gyvenantiems Armėnijoje? Jūs uždaryti narve, izoliuoti nuo pasaulio. Ir jei elgsitės taip, kaip elgiatės iki šiol, jūs taip ir liksite uždaryti narve, nesvarbu, kas beateitų į valdžią Jerevane.

Ką reikia daryti, norint išsiveržti iš užburto bėdų rato? Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo. Nė viena pasaulio tauta nėra nusikaltėlių tauta. Mes negalime vadinti genocidu to, kas nutiko 1915-iaisiais metais. Jei tai – genocidas, vadinasi, turkai norėjo išžudyti visą armėnų tautą? Bet juk turkai niekad niekada nesiekė išžudyti armėnų tautos. Jeigu saujelė turkų ir norėjo tai padaryti, tai juos ir smerkime. Beje, jų pavardės seniai žinomos ir jie seniai nuteisti. Todėl dėl 1915-ųjų kaltinti visą turkų tautą – idiotizmas. Aš tūkstantį kartų girdėjau armėnus sakant, kad jie nori išžudyti visus turkus pasaulyje ir neva tik tada armėnai pradės gyventi gerai. Net ir po šiuo mano videointerviu yra paskelbta panašaus pobūdžio komentarų. Todėl ir klausiu – nejaugi kelių pamišėlių nuomonė byloja, kad mes visi taip manome?

Nieko tokio, ką galima pavadinti genocidu, 1915-aisiais nebuvo. 1915-aisiais vyko pasaulinis karas. Ir tuo pačiu – pilietinis karas. Už šį karą atsakingi visi, taip pat – ir armėnai. Ne mes asmeniškai atsakingi, o tie keli tūkstančiai armėnų tautybės ideologų, kurie nepasiteiravę visos tautos, pradėjo idiotišką karą tam, kad Osmanų imperijos teritorijoje būtų įkurta nepriklausoma Armėnijos valstybė. Tokių pamišėlių buvo mažuma. Bet jie primetė savo valią daugumai. Jie pasirinko karą nepasiklausę visų armėnų nuomonės. Beje, tais laikais surengti apklausų net nebuvo įmanoma.

Ką gavo armėnai mainais už pastangas įkurti nepriklausomą valstybę svetimose žemėse? Kokia nauda iš to, kad mes turime Armėniją? Mus lydėjo tremtys, susirėmimai, kaimynų pykčiai. Galų gale mes turime žemės lopinėlį, kurį vadiname Armėnijos valstybe. Bet mums vėl blogai. Blogai buvo gyventi Osmanų imperijoje, dabar bloga gyventi Armėnijoje. Mums vis blogai ir blogai. Kas nutiko? Bjauriausia, kad dabar jau nėra ko kaltinti dėl sunkaus gyvenimo Armėnijoje. Bet mes vis kaltiname kaimynus ir nežiūrime, kokių klaidų esame patys padarę. Mūsų silpnoji pusė – dėl padarytų klaidų kaltiname kitus.

Sujaukti santykius su kaimynais – labai lengva. Atkurti juos – labai sunku. Bet stengtis atkurti tai, kas buvo sulaužyta, – būtina. Juk mes, armėnai, – labai protinga tauta. Mes puikiai žinote, kaip veikia propaganda. Jei aš turėčiau 200 milijonų dolerių ir du profesionalius TV kanalus, aš galėčiau per penkerius metus daugumai įpiršti kad ir pačią absurdiškiausią idėją. Pavyzdžiui, kad Armėnijoje būtina įkurti nepriklausomą Malakanijos respubliką. Esą Malakanija privalo atsiskirti nuo Armėnijos. Aš penkerius metus kalsiu į galvas mintį, esą ši tauta Armėnijos teritorijoje gyvena jau 5 tūkst. metų. Aš penkerius metus šauksiu, esą pasaulis privalo ginti malakanų tautą nuo armėnų barbariškumo. Dieną naktį pasakosiu, kaip armėnai skriaudžia Malakaniją, neleidžia jai vystyti kultūros, kalbos, papročių. Aš pateiksiu neva tikrų genocido pavyzdžių, kaip armėnai žudo malakanus vien dėl to, kad jie – ne armėnai, aš nupirksiu žymių pasaulyje režisierių, kurie sukurs dokumentinių filmų, pasakojančių, kaip tironas skriaudžia savo auką. Ir vieną sykį išauš diena, kai niekam nerūpės tiesa – ar tikrai ten gyvena malakanai, ar tikrai juos skriaudžia armėnai. Visiems knietės kuo greičiau įsijungti į kovą už malakanų laisvę. Nes tiesa ne visuomet reikalinga. Esama jėgų, kurioms reikia ne tiesos, o kovos.

Todėl ir klausiu, kaip nutiko, kad dvi šalia viena kitos gyvenusios tautos buvo supjudytos? Kas tie niekšai, kurie pradėjo kalbėti visų armėnų vardu, esą būtina išsivaduoti iš Osmanų imperijos jungo įkuriant ten savo valstybę? Įsidėmėkime – įkurti valstybę ne bet kur, o svetimoje žemėje. Taigi prasidėjo nuožmus karas dėl teisės įkurti valstybę teritorijoje, kuri mums nepriklauso, kur nuo seno gyveno kitos tautos. Karo kurstytojų buvo mažuma, jie neturėjo armėnų tautos mandato. Jų buvo tik saujelė. Bet už jų sugalvotas idėjas atsakė visa armėnų tauta. Atsakė praliedama marias kraujo. Neteko tėvynės, gyvybių. Prarado kaimynų pasitikėjimą. O tie, kurie užvirė šią mėsmalę, ir toliau ramiai gyvena užsieniuose. Ne šiaip sau gyvena, o turtingai gyvena. Jie – pasiturintys, laimingi. Jie kviečia mus į naujus pseudo žygius, neva reikalingus tam, kad būtų išlaisvintos svetimųjų jungą neva iki šiol patiriančios armėniškos teritorijos. Jie ir toliau remia didžiosios Armėnijos idėją.

O juk genocidas – tai ne turkų atsakas į mūsų surengtas nesąmones kuriant valstybę. Tikrasis genocidas – kai mes, armėnai, patikėjome tomis nesąmonėmis ir pabandėme jas bet kokia kaina įgyvendinti.

Armėnija teturi vienintelį teisingą kelią – nustot kelti teritorines pretenzijas kaimynams ir atkurti draugiškus santykius tiek su turkais, tiek su azeraidžaniečiais. Jokio kito teisingo kelio nėra. Visi kiti keliai veda į nežinią arba į bedugnę.

Informacijos šaltinis: Что делать армянам. /Филипп Экозьянц/ (youtube.com)

2018.12.02; 08:32

LRT pateikė skundą dėl Seimo nario S.Jakeliūno pasisakymo. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

LRT apskundė Seimo nario pasisakymą, kuriuo padaryta žala Lietuvos visuomeninio transliuotojo dalykinei reputacijai. LRT rašte Žurnalistų etikos inspektorei referuojama į Stasio Jakeliūno pasisakymą lapkričio 8 d. Seimo posėdyje, kuriame buvo svarstomas Politinių partijų įstatymo pakeitimo projektas.

Seimo narys S. Jakeliūnas posėdyje teigė: „Klausau aš tų kalbų ir stebiu viešąją erdvę, stebiu LRT, kitas žiniasklaidos priemones <…> ir matau labai aiškią tendenciją, kaip mokesčių mokėtojų pinigais finansuojama vienos partijos idėja, propaganda ir pozicija. Aš manau, šitas įstatymas, kuris yra pasiūlytas, gal neidealus, situacija, taip, neeilinė, bet, lyginant su tuo, kas vyksta – šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas visuomeniniame nacionaliniame transliuotojuje, yra šimtą kartų blogiau ir būtent tai reikia tirti. Aš tikiuosi, kad ateisime iki to. Čia nėra kišimasis į turinį, čia yra propagandos stabdymas. Todėl, lyginant su ta situacija, kuri yra susiklosčiusi, šitas įstatymas yra tikrai geras, ir siūlau priimti jį tokį, koks yra“.

Monika Garbačiauskaitė – Budrienė. Slaptai.lt nuotr.

„Seimo nario viešai išsakyta nuomonė, kad „visuomeniniame transliuotojuje vyksta šešėlinis finansavimas, propagandos finansavimas“, meta rimtus įtarimus Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, todėl negalime tylėti. Seimo narys neigiamą nuomonę apie LRT formavo niekuo nesiremdamas, jos nepagrindė jokiais faktais – tai akivaizdus piktnaudžiavimas teise pasisakyti viešai“, – sako LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė.

LRT vadovė tikisi, kad atsižvelgiant į skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus įstatymų nustatyta tvarka bus paneigta S. Jakeliūno paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, pakenkusi LRT dalykinei reputacijai.

S. Jakeliūno pasisakymą matė transliacijos „Seimas – tiesiogiai“ žiūrovai internete ir per kabelines televizijas, skaitė portalų 15min.lt ir delfi.lt lankytojai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.27; 07:40

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 22 dieną, 12 valandą, grupė visuomeninių organizacijų rinkosi prie Lietuvos radijo ir televizijos protestuodamos prieš cenzūrą Lietuos televizijos eteryje. Teisingai, ne prieš televizijos cenzūravimą, kuriuo kaltinamas dabartinis Seimas, o prieš pačioje televizijoje įsigalėjusią nuomonių ir pažiūrų cenzūrą. „Cenzūra LRT – GRĖSMĖ LIETUVAI! LRT turi būti sugrąžinta Tautai!” – skelbia mitingo rezoliucija, kurioje LRT ne kartą vadinama propagandine televizija. 

Siaurusevičiaus palikimas – vienos tiesos televizija

Kaltinimai skandalingi ir baisūs, tačiau negali sakyti, kad nepagrįsti. Iki jų privedė nevaržomo vienos grupelės įsigalėjimo Lietuvos televizijoje dešimtmetis. 

Dar šių metų sausį antisovietinis rezistentas, viena ryškiausių katalikiško pogrindžio figūrų kunigas Robertas Grigas parašė LRT vadovams viešą laišką, kuriame kaip nuolatinis visuomeninio transliuotojo programų žiūrovas išreiškė nusivylimą pristatomos informacijos vienašališkumu ir subjektyvumu. 

„2018 m. sausio 21 d. „Panorama“ vieną iš nedaugelio kartų greta protesto prieš Donaldą Trampą mitingo parodė ir jį palaikantį mitingą. Bet, kaip visada pagal „sistemos ideologijos“ papročius – santykiu maždaug 5 min. protestuojantiems kairiesiems (su eile jų pasisakymų, interviu) – ir 0,5 min. Trumpą remiantiems dešiniesiems (nė vieno jų atstovo pasisakymo). Ir taip visada. Nuolat transliuojamos TV žinios apie Lenkijos kairiųjų demonstracijas už „teisę“ į abortus, prieš vyriausybės vykdomą teismų reformą. Ir neteko matyti reportažų su Lenkijos tautininkų, krikščionių politiką palaikančiais renginiais. Ar tai reiškia, kad tokie Lenkijoje nevyksta? Ar labiau tai, kad pasirinkimas, kokią žinią, kokiu rakursu ir kiek laiko transliuoti priklauso nuo vyraujančios – leftistinės – ideologijos atrankos „sietelio“?“, – retoriškai klausė R. Grigas. 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ideologinis sietelis pastebėtas jau seniai ir yra vieša paslaptis. LRT „Panoramos“ užsienio naujienų reportažus rengiančio Vykinto Pugačiausko kosmopolitinės ir progresyvistinės pažiūros yra seniai žinomos, kaip ir priešiškumas Donaldui Trumpui. Žurnalisto profesionalumą atskleidžia jo gebėjimas sąžiningai nušviesti jo nemėgstamus politikus ir pozicijas. Tačiau kada „Panoramoje“ matėte pozityvų reportažą apie konservatyvias ar antiglobalistines reformas bet kur Europoje ar pasaulyje? Reportažus iš masinių demonstracijų už gyvybės apsaugą ar vadinamąją „tradicinę“ šeimą?

Tą pačią sausio 21 dieną Paryžiuje nepaisant šalčio ir lietaus protestuodami prieš abortus pražygiavo dešimtys tūkstančių žmonių (tiesa, pasak progresyvių medijų, vos tūkstantis). JAV analogišką demonstraciją sveikino net Donaldas Trumpas, tačiau tai nesulaukė dėmesio JAV žiniasklaidos, paprastai komentuojančios kiekvieną Trumpo gestą ar rankos paspaudimą. Tikriausiai per žinias to nepamatėte, kaip prieš keletą metų negalėjote pamatyti ir tūkstantinių protestų Taline ar šimtatūkstantinių protestų Romoje prieš vienalyčių partnerysčių įteisinimą. LRT užsienio naujienos atlieka misiją Lietuvos žiūrovą įtikinti, kad mūsų visuomenėje svetima „moralinė pažanga“ Vakaruose yra negrįžtamai įvykusi, taigi privaloma ir mums.

Tai nėra būdinga visoms LRT televizijos laidoms. Tačiau būdinga pačioms svarbiausioms – gaunančioms geriausią eterio laiką. Dar 2009 metais iš LRT Tarybos trauktis nutaręs Romas Sakadolskis komentavo direktoriumi tapus A. Siaurusevičiui prasidėjusį vienos nuomonės įsigalėjimą, uždaromas nepatogias laidas, vienpusiškus „patogius“ pašnekovus kitose laidose. Tarp tokių, R. Sakadolskio žodžiais, „tipiškai nešališkų“ linčiavimo laidų kūrėjų jau tada minėta Ritos Miliūtės pavardė. Praėjo beveik dešimtmetis, bet „Teisė žinoti“ ir šiandien atitinka aukščiausius propagandinės žurnalistikos standartus. Bet kas, atsivertęs R. Miliūtės facebook paskyrą netruks įsitikinti, kad asmenines jos pažiūras galima apibūdinti kaip progresyvias. Kartais kritikuojama, o kartais tiesiog tyčiojamasi tai iš valstybinės kalbos, tai iš prigimtinės šeimos, tai iš klasikinio Vyčio paminklo šalininkų, tai iš Europos Sąjungos krypties kritikų, tai iš dar ko nors, pagal vyraujantį marksistinį-liberalų konsensusą, „nepažangaus“. Būtent šioms pažiūroms suteikiama tribūna R. Miliūtės laidose. 

LRT vadovaujant liūdnai pagarsėjusiam Audriui Siaurusevičiui, televizija ne tik buvo paversta draugiškų viešųjų pirkimų iš prodiuserinių kompanijų vieta (draugiškų, nes draugams). Finansinę ir vadybinę grupelės šeimininkavimo pusę nušvietė Seimo komisijos išvados. Daug žalingiau už švaistomas lėšas tai, jog vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT įsivyravo ir labai aiški pasaulėžiūrinė savicenzūra. Galima nesutarti dėl akcentų, tačiau svarbiausių (geriausiu laiku rodomų) kasdienių TV eterio laidų vedėjų Ritos Miliūtės ir Edmundo Jakilaičio laidose beveik niekada nebuvo objektyvumo ir lygaus nuomonių atstovavimo. Už mokesčių mokėtojų pinigus siauram įtakingų žmonių rateliui leista paversti LRT savo pažiūrų sklaidos platforma.

Pokyčiai?

A. Siaurusevičiaus pasitraukimas ir naujos direktorės M. Garbačiauskaitės-Budrienės atėjimas neabejotinai reiškia apsivalymo galimybę. Yra ženklų, kad pozityvūs pokyčiai įmanomi. LRT portalas jau anksčiau buvo V. Laučiaus sukurta pavyzdinės žodžio laisvės oazė Lietuvos didžiajai žiniasklaidai. Jo tereikia nesugadinti. Problemiškiausias cenzūros prasme buvo ir išlieka TV eteris. Naujoji vadovybė greitai išsiskyrė su visiems savo nuomonę piršusiu Edmundu Jakilaičiu, vietoje jo galiausiai pakvietė nešališkumu garsėjantį (ir būtent dėl to kai kam nepatinkantį) Raigardą Musnicką, naujienų tarnybai paskyrė vadovauti profesionalią Ingą Larionovaitę. Visa tai pozityvūs pokyčiai. Svarbiausias klausimas, ar jie virs sisteminiais, ar kosmetiniais.

Audrius Siaurusevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Yra daug pagrindo abejoti. Naujoji direktorė niekur ir niekad neįvardijo vertybinio šališkumo ir „neteisingų“ pažiūrų cenzūros LRT problema. Neįvardijus problemos neįmanoma su ja kovoti. Protestuotojai negali ir, tikiu, nesiima daryti apibendrinimų, jog LRT vyrauja blogi žmonės ar blogi žurnalistai. Tai būtų absurdas. Dauguma žmonių šioje tarnyboje siekia informuoti, o ne indoktrinuoti visuomenę ir pagal išgales atlieka savo darbą. Tačiau kelių raktines pareigas užimančių asmenų vaidmuo nulemia visos LRT veidą ir toną. Radijo programose tai G. Litvaitienė, „Panoramoje“ – užsienio naujienų cenzorius V. Pugačiauskas, politinių diskusijų laidose – R. Miliūtė. Pirmiausiai šių žmonių dėka LRT veidas daugybės šalies žiūrovų ir klausytojų akyse yra cenzūros veidas. Naujoji direktorė nėra kalta dėl situacijos LRT, bet neišvengiamai prieš save turi uždavinį tą palikimą pakeisti ir situaciją išspręsti. Ar turės ryžto tą padaryti, parodys artimiausia ateitis. Akivaizdu, protestuotojai reikalauja ryžtis šiems pokyčiams ir nelaukti švenčių. 

Tai kur ta cenzūra? Vienos laidos analizė

Suprantama, daug skaitytojų, ypač pritariantys LRT vyraujančioms pozicijoms, cenzūros ir vienašališkumo LRT eteryje nepastebi. Tačiau net ir jie neabejotinai sutiks, kad nešališkumas yra žurnalistų profesionalumo apibrėžimo dalis, būtina laisvos žiniasklaidos darbo sąlyga. Būtent šališkumas, aktyviai ginant prieš tradicines ir tautines pažiūras nukreiptas pozicijas, yra vadovaujant A. Siaurusevičiui LRT diskreditavęs ir iki šiol niekaip neišgydytas vėžys. Nors jau išėjęs iš LRT eterio (o gal kaip tik dėl to labiau tinkamas iliustracijai), Edmundas Jakilaitis buvo vienas šios problemos simbolių. Pažvelkime į jo vestas laidas, pradžiai, į vieną.

Jeigu kada gerbiamam skaitytojui prireiks lietuviškos propagandinės žurnalistikos pavyzdžio, įsijunkite šių metų gegužės 21 dienos „LRT forumo“ laidą, kurios vedėjas – trejus metus iš eilės įtakingiausiasLietuvos žurnalistas, tas pats Edmundas Jakilaitis. Kur tik buvo įmanoma būti šališkam, laidos vedėjas tą ir padarė. Laidą traktuodami kaip propagandos spektaklį (kokia ji ir buvo), suskirstykime ją į veiksmus.

Edmundas Jakilaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Laidoje keltas klausimas, kodėl Lietuva neratifikuoja Stambulo konvencijos. Atsakymo paieškoms pasikviesti šeši pašnekovai: dvi ekspertės, trys politikai ir vienas temai aktualią problemą nuolatos sprendžiančios institucijos atstovas. Dalyvių atranka – pirmasis propagandinio spektaklio veiksmas. Abi ekspertės, D. Leinartė ir B. Sabatauskaitė, savo viešais pasisakymais ilgus metus ragino ratifikuoti konvenciją, tad akivaizdžiai priklauso jos šalininkų stovyklai. Nors esama daugybės – visų pirma šeimų ir tėvų – organizacijų, kurios viešai oponuoja Stambulo konvencijai, nė vienos jų atstovų laidoje nėra. Ekspertų vaidmuo laidose yra esminis, nes žiūrovai nepalyginamai rimčiau vertina ir pasitiki būtent jais, o ne politikais, ypač Seimo nariais. Kaip įprasta, ir šį kartą prieš konvenciją palaikančias ekspertes kviečiama viena oponuojanti Seimo narė Rita Tamašunienė – renkama politikė iš itin žemo visuomenės pasitikėjimo institucijos. Laidoje dar du nerenkami politikai, ministrai – konvencijos klausimu nuolatos svyruojantis ir savo vardu oponuoti jai neprisiverčiantis Linas Kukuraitis ir konvencijos ratifikavimą savo asmeniniu kryžiaus žygiu pavertęs bei Seimą nuolatiniais raštais agituojantis Linas Linkevičius. Paskutinis laidos dalyvis nešališkiausias – smurto prieš moteris situacijas sprendžiančios policijos generalinis komisaras Linas Pernavas. Disbalansas akivaizdus.

Antrasis propagandos veiksmas, žinoma, yra vedėjo įžanginis žodis. Nešališkas vedėjas galėtų subalansuoti ir nelygiaverčiai atstovaujamų stovyklų diskusiją. Tačiau E. Jakilaitis klausia, cituoju: „Kodėl Lietuvoje niekaip neratifikuojama Stambulo konvencija, aiškiai apibrėžianti Vyriausybių veiksmus ir priemones, siekiant kovoti su smurtu šeimose, bei konkrečius būdus, siekiant iš tiesų sulyginti moterų ir vyrų teises?“. Po tokio pristatymo ir pats noriu ją ratifikuoti. Laidos vedėjas apie jokią kritiką konvencijai nėra girdėjęs, o jei ir girdėjęs, tai nemato reikalo apie ją užsiminti šalia pagyrų. Sąžiningesnė diskusija, jo akimis, vystosi tada, kai oponavimas konvencijai atrodo neracionalus ir nepagrįstas, tiesiog vykstantis dėl nežinomų, gal laidos eigoje paaiškėsiančių priežasčių. 

Trečiasis propagandos veiksmas reikalauja pasitelkti asmeniškas istorijas ir sukelti žiūrovų emocijas. Tam laidos pradžioje pakalbinamos dvi smurtą šeimoje patyrusios moterys, galiausiai krizių centrų ir policijos pagalba sugebėjusios palikti kas vyrą, kas sugyventinį. Moterų iš tiesų gaila, tačiau konvencijai niekas neoponuoja tuo pagrindu, kad smurtas prieš moteris neva ne problema. Tiek vedėjas, tiek dalyviai gerai žino du esminius dalykus. Pirma, pagrindinė kritika konvencijai yra dėl jos privalomose nuostatose įtvirtinto genderizmo – nediskriminavimo dėl socialinės lyties, lyties raiškos ir lyties tapatybės. Antra, ne viena analizė atskleidė, kad konvencija neturi ką esmingai naujo pasiūlyti Lietuvos teisės aktams smurto prieš moteris srityje.

Taigi deklaruojamais tikslais ji perteklinė, o nedeklaruojamais – nepageidautina. Moterų liudijimai kažką įrodytų, jeigu diskusija būtų apie tai, ar gerai mušti moteris. Tačiau tokios diskusijos Lietuvoje, ačiū Dievui, nėra. Sąžiningas vedėjas (t.y. neapsimetantis, kad nežino konvencijai adresuojamos kritikos dėl socialinių lyčių ir lyties tapatumų) galėtų ir turėtų minėtų moterų paklausti, ar jos sutiktų, kad jų vaikai būtų mokomi apie translytiškumo normalumą ir lyties tapatybių pasirinkimo galimybę, kaip reikalauja pati Stambulo konvencija. Turėtume visapusišką situacijos vertinimą, tegu ir ne ekspertinį, bet būtent tų žmonių, kuriems reikės su siūloma konvencija gyventi. Tačiau neturime.

LRT kėdės. Slaptai.lt nuotr.

Ketvirtas ir pagrindinis propagandos veiksmas yra diskusijos valdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad tuos pačius įžangoje sakytus komplimentus konvencijai vedėjas vėliau kartoja ir užduodamas pirmąjį klausimą vienintelei konvencijos kritikei R. Tamašunienei. „Kas jums kliūna?“ – klausia jis. Užduodamas klausimus konvencijos šalininkėms, kritikos konvencijai vedėjas neprideda. D. Leinartė nepertraukiama nei karto, R. Tamašunienės jau pirmasis pasisakymas pertraukiamas keturis kartus. Svyruojantis ir vietoje savo pozicijos apie „per didelį nesutarimą visuomenėje“ kalbantis L. Kukuraitis vedėjo taip pat pertraukiamas žodžiais: „konvencijoje yra daugybė priemonių, kurios yra geros, tai akivaizdu“. Gal tai padės ministrui apsispręsti? „Jeigu jau jums čia labai kliūna ta socialinė lytis…“, – nutraukia kitą R. Tamašunienės pasisakymą. Nebus melas pasakyti, kad tas pats moderavimo stilius išlieka iki laidos pabaigos. Žiūrovas turi būti arba labai kritiškas, arba labai bukas, kad toks laidos vedimas nedarytų įtakos jo apsisprendimui laidoje svarstomu klausimu. 

Labai įdomus epizodas, nors ir ne propagandos anatomijos dalis yra laidos viduryje Dalios Leinartės įnirtingai kartotas teiginys, jog naujasis oficialus konvencijos vertimas į lietuvių kalbą gender verčia nebe kaip „socialinę lytį“, o tiesiog kaip „lytį“. Tai esą viską išsprendžia ir diskusijos apie genderizmo ideologijos įtaką netenka prasmės. Taip būdų, 1) jeigu konvencijos įsipareigojimai kiltų iš jos vertimo, o ne iš originalaus angliško teksto, tačiau kyla būtent iš jo, todėl vertimas nėra svarbus; 2) jeigu konvencijoje būtų tik pats žodis, o ne visas jo apibrėžimas, kuris dėl to kaip išverčiame patį žodį niekaip nepasikeičia; 3) konvencijoje nebūtų dar radikalesnės „lyties tapatybės“ sąvokos, visame žmogaus teisių diskurse nedviprasmiškai suprantamos kaip galimybė savo lytį suvokti nebūtinai sutampančiai su biologine lytimi. Suvokti bent vienam iš šių punktų, kurie niekais paverčia D. Leinartės „naujojo vertimo argumentą“, nereikia jokių specifinių teisinių ar politinių žinių, kurių iš įtakingiausio žurnalisto visgi galima tikėtis. Tereikia logikos ir būti skaičius tekstą, apie kurį rengiama laida. Tačiau laidos vedėjas į šį akivaizdžiai dalyvius ir žiūrovus klaidinantį viražą nereagavo niekaip. Patikėjo, kad naujas vertimas išspręs visas problemas? E. Jakilaičio šalininkai mėgsta pabrėžti jo kritiškumą, gebėjimą politikams kaip mat prikišti jų melus ir klaidas, neleisti išsisukti eteryje. Bėda, kad šis gebėjimas visada naudotas selektyviai, o vadinamąjį hard talk jo laidose tekdavo patirti tik „neteisingų“ pažiūrų atstovams. 

Ką daryti?

Jau dabar LRT įstatyme yra aiškia parašyta, kokiais pagrindais turi remtis nacionalinė televizija. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalis skelbia, kad „LRT radijo ir televizijos programose turi būti užtikrinta temų ir žanrų įvairovė, programos turi būti skirtos įvairiems visuomenės sluoksniams, įvairaus amžiaus, įvairių tautybių ir įvairių įsitikinimų žmonėms. LRT radijo ir televizijos programose neleidžiama įsivyrauti vienašališkoms politinėms pažiūroms; LRT informacinėse programose, komentaruose pateikiama informacija turi būti pagrįsta, atspindėti įvairias politines pažiūras, o nuomonės ir faktinės žinios – autorizuotos, patikrintos ir išsamios.“ 

Viename įstatymo straipsnyje net tris kartus pabrėžtinai kartojama būtinybė užtikrinti, kad neįsivyrautų vienos pažiūros ir įsitikinimai, priešingai, programos turi būti skirtos įvairių įsitikinimų žmonėms. Tai iš tiesų esminis reikalavimas. Nepriklausomai nuo to, kokia valdžia susiformuoja per rinkimus, visuomenėje egzistuoja skirtingos pažiūros. Visuomeninį transliuotoją išlaiko visų pažiūrų piliečių mokesčiai, visi esame nacionalinės televizijos dalininkai. Įstatymo siekis atspindėti skirtingas, nacionalinei valstybei lojalias ir grėsmės jai nekeliančias, pažiūras tad yra pagrįstas ir natūralus. Tačiau Lietuvoje ne tik yra LRT neatstovaujamų pozicijų. Priešingai, daugeliu (šeimos, kalbos, migracijos, darbo kodekso, mokesčių progresyvumo ir kt.) klausimų yra neatstovaujama būtent daugumos piliečių nuomonė. LRT vakarinių laidų žiūrovas, tylioji dauguma, sėdi prie televizoriaus ir yra ne informuojamas, o vertybiškai auklėjamas edukacinę misiją prisiėmusios žurnalistų ir ekspertų mažumos. Tai ne atsitiktinė, o sisteminė problema. Kaip rašė kadaise buvęs LRT direktorius K. Petrauskis, vienoje televizijoje įsivyravus tų pačių rengėjų laidoms, natūralu, jog įsivyrauja ir tų pačių rengėjų pažiūros. 

Pradžioje cituotas Roberto Grigo viešas laiškas neblogai iliustruoja, kaip, žiūrovo akimis, LRT sekasi įgyvendinti LRT įstatymo priesaką išvengti vienašališkumo ir atspindėti įvairias politines pažiūras. Savo laišką R. Grigas baigia paprastu prašymu: „Kaip nuolatinis LRT žinių laidų žiūrovas, pageidaučiau tolygaus ir neutralaus informacijos pateikimo, nei tiesiogiai, nei tarp eilučių „nepadedant“ žiūrovui suprasti, kuri nuomonė ar pozicija „teisinga“ ar „neteisinga“. Kitaip informacija pamažu tampa indoktrinacija. Palikite informacijos vartotojams patiems nuspręsti, kokia idėjinė kryptis, politinė laikysena ar viešieji asmenys jiems priimtinesni. Labai nesinorėtų, kad nejučia sugrįžtų mano kartai dar pažįstamas žinių pateikimo metodas „viena partija (ideologija), viena tiesa“.

Naujoji LRT vadovė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Ko gero, po juo pasirašytų ne tik šio teksto autorius, bet ir absoliuti dauguma žiūrovų. Taip nedaug norime, bet niekaip negalime gauti. Aptarta laida yra chrestomatinis pavyzdys žurnalistikos, dėl kurios visuomenėje kyla nepasitenkinimas LRT darbu. Tai nei pirma, nei paskutinė tokia E. Jakilaičio, o taip pat ir R. Miliūtės laida. Skeptiškam skaitytojui teksto autorius įsipareigoja šį mėnesį facebooke pateikti išsamesnį pagal tą patį scenarijų vykstančių Ritos Miliūtės laidų sąrašą – aktualumo nebus praradęs.

Nacionaliniam transliuotojui vadovaujant A. Siaurusevičiui toks propagandinis žanras tiesiog klestėjo, kaip, panašu, klestėjo ir biudžeto lėšų švaistymas draugų komerciniams projektams. Su naujos direktorės išrinkimu ir jos formuojama komanda bei vizija visuomenė siejo didžiulius pokyčių – visų pirma skaidrumo, bet taip pat ir sąžiningos žurnalistikos – lūkesčius. Neįmanoma apsimesti, kad nesuprantame, apie ką kalbama, kai skundžiamasi „šališka žurnalistika“ ar tiesiog „propaganda“. Pavyzdys visiems prieš akis. Belieka sulaukti pokyčių. Bet pasyvus laukimas dar niekur jų nepaskatino. 

Informacijos šaltinis – propatria.lt

2018.11.06; 10:50

Šnipas, kuris mane apgavo. Slaptai.lt nuotr.

Jean-Christophe Ploquin / La Croix

„Tai ne „rusofobijos“ įrodymas, o paprasčiausias konstatavimas, kad visi neseni įsikišimai į referendumus (Niderlanduose, „Brexit“, Katalonijoje) ir rinkimus (JAV, Prancūzijoje, Vokietijoje) vienaip ar kitaip susiję su Rusija“, – taip mano Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM) direktorius Žanas Batistas Žanženas Vilmeris.

Tokia išvada daroma iš 200 puslapių pranešimo, pavadinto „Manipuliavimas informacija“, išspausdinto rugsėjo 4 dieną Karo mokykloje. Pranešimas apie iššūkius mūsų demokratijoms parengtas Europos ir užsienio reikalų ministerijos Analizės, prognozės ir strategijos centro (CAPS) ir Karo mokyklos Strateginių tyrimų instituto (IRSEM), rašo savo bloge prancūzų leidinio La Croix vyriausiasis redaktorius Žanas Kristofas Plokenas.

„Rusijos strategų bendrija kalba apie „naujos kartos karą“, tuo pačiu apibrėždama stiprėjantį neletalinio poveikio nekarinių priemonių panaudojimą (tai, ką amerikiečiai vadina political warfare)“, – sakoma pranešime. Tokiame kare „pagrindinis mūšio laukas – tai priešo sąmonė, suvokimas ir strateginiai apskaičiavimai“.

Mėgiamiausiu taikiniu tampa visuomenės nuomonė. Manipuliatorių tikslas – ne tiek įteigti tiesą, kiek diskredituoti persekiojamų šalių informacines sistemas, stiprinti įtampą tarp bendruomenių, skleisti iškraipytą informaciją, šlakstant abejonių nuodus tam, kad „pablogintų bendrą gyvenimą“, aiškina blogo autorius.

Toliau pranešime detaliai nagrinėjamas Macron Leaks, tas bandymas paveikti Prancūzijos prezidento rinkimus 2017 metais Marin Le Pen naudai. Nors visada sunku tiksliai išsiaiškinti kibernetinių atakų šaltinį, viskas rodo, kad tokie veiksmai buvo suderinti su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, konkrečiai, per tokią žiniasklaidą, kaip Sputnik ir RT, sakoma toliau.

Plokenas trumpai apžvelgia pranešime atspindėtas „Rusijos informacinio karo ateities tendencijas“.

„1. Kinetizacija. Pastebima, kad didėja Rusijos žaidėjų susidomėjimas fiziniu lygmeniu, tai yra komunikacijos infrastruktūromis. Tas susidomėjimas pasireiškė ne per Krymo aneksiją, bet, be abejo, jį sustiprino toji operacija, per kurią Maskvai pavyko tiesiogiai įsikišti į tai, kokia informacija patekdavo pusiasalio gyventojams, kai buvo tiesiog nukirsti interneto kabeliai ir telefono laidai“, – tokia pranešimo autorių nuomonė.  

Užrašas skelbia: „Rusijos šnipai“

„Ilgalaikėje perspektyvoje Maskva daugiausia domisi tokiais dviem fiziniais lygmenimis, kaip povandeniniai kabeliai – jau daug metų žinoma, kad juos galima sulaužyti, ir kosminiais palydovais – aplink juos neretai buvo pastebimi tam tikri gudravimai“, – sakoma pranešime.

„2. Personalizavimas. Kibernetinių atakų individualizavimas – ne naujiena, tai liudija iš pradžių sovietų, paskui Rusijos specialiųjų tarnybų naudoti kompromituojančios medžiagos metodai, tai yra sugauto ir manipuliuojamo taikinio kompromitavimas. Čia mus dominančioje informacinėje sferoje tokia „tendencija artimiausiais metais gali įgyti toliau nurodomas formas“.

„Personalizuotos atakos per žiniasklaidą“, – sakoma pranešime.

„Personalizuotos atakos gali būti nukreiptos į operaciją vykdančius kariškius, kaip kad buvo Ukrainoje: dabartinė atsišaukimų mėtymo iš lėktuvų versija – tai tekstinių pranešimų perdavimas telefonu (SMS). Ukrainos kariai jau gauna pranešimus, kurie skirti jų moralinei dvasiai ar susitelkimui palaužti, pavyzdžiui, pranešimų prasmė tokia, kad kariškiai „apsupti ir pamesti“. Toliau, po kelių minučių, pranešimus gauna jų šeimos, o juose skelbiama, kad nuo priešo žuvo jų sūnus, brolis ar tėvas, o tai, kaip taisyklė, verčia jų šeimos narius kreiptis į kariškius ir leidžia per signalų koncentraciją aptikti jų vietą, o paskui ten bombarduoti – paverčiant siųstas SMS kažkuo panašiu į surežisuotą pranašystę“, – cituoja pranešimą Plokenas.

Dar viena personalizavimo forma – tai „informacijos panaudojimas socialiniuose tinkluose“.

Personalizuotos kibernetinės atakos gali paliesti ir civilius asmenis, tai gali būti politikai, aukšto rango valdininkai ir įvairūs veikėjai, sakoma pranešime.

„3. Normalizavimas. Pastebimai plečiamas Kremliaus tezes transliuojančios žiniasklaidos sąrašas. Ta žiniasklaida, kuri prisistato pernelyg glaudžiai su juo susijusi (RT ir Sputnik) ir/arba pernelyg atvirai gina jo pozicijas, dabar aiškiai paženklinta kaip propagandos įrankiai“, – sakoma pranešime.

„Kremlius, be abejonės, daugiau investuos į patį atskirų veikėjų, kurių prorusiška orientacija nežinoma, „kreipimosi“ faktą, arba perdavinės savo atskiras paskyras didžiausiuose tradiciniuose žiniasklaidos leidiniuose, tai yra veiks per informacijos „meinstrimizaciją“ arba normalizaciją, o tai bus žymiai sunkiau nuslopinti. Šiurkšti dezinformacija, absurdiškos neteisingos naujienos, informaciniai-pramoginiai tinklapiai yra masinio linksminimo įrankis: jo atitraukiantys veiksmai padeda manipuliuoti subtiliau, o tai reiškia – pavojingiau“, – cituoja pranešimą blogo autorius.

„4. Proksizavimas. Europa ir Šiaurės Amerika yra pernelyg akivaizdi erdvė, be to, perpildyta kontrpriemonių, kur gyventojai labai išsilavinę ir jautrūs, tad reikia tikėtis, kad mūšio laukas plėsis naujuose frontuose, pavyzdžiui, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje“, – taip mano pranešimo autoriai.  

Šnipinėjimo menas

„Kad susilpnintų Europą, rusai gali panaudoti tas tautas kaip tarpinę grandį. Toks reiškinys jau pastebimas Magribo šalyse, kur Rusijos investicijos reikšmingos, ir ne tik energetikoje. Rusijos žiniasklaida arabų kalba jau plačiai apdoroja Magribo gyventojus, propaguodama antieuropietiškus rašinius, o pačios tautos atlieka tik netiesioginio taikinio, tarpininko vaidmenį. Tikslas – kad tos tautos, kurios kasdien palaiko ryšius su savo Europoje gyvenančiomis šeimomis bei artimaisiais, perduotų jiems tuos laiškelius ir įtikinėtų, kad Europos žiniasklaida jiems meluoja ir kad europiečiai juos vertina priešiškai“, – sakoma pranešime.

„Išaiškintos tendencijos ateityje turi sustiprėti, o tai kelia susirūpinimą. Dar svarbiau suvokti, kad jos vis mažiau išsiskirs: reikia bijoti jų masinio išplitimo ir žaidėjų diversifikacijos – to, ką rytoj daugelis darys tai, ką ilgą laiką darė vien tik rusai, ir darys taip pat gerai“, – cituoja pranešimą La Croix vyriausiasis redaktorius.

Informacijos šaltinis – La Croix

2018.09.14; 07:40

Birželio sukilimo visuomeninio minėjimo prie LR Seimo organizatoriai ir dalyviai 2017 m. birželio 23 d. kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ministrą Pirmininką ir Seimo narius, ragindami 1941 m birželio 23 d. dokumentą „NEPRIKLAUSOMYBĖS ATSTATYMO DEKLARAVIMAS“ pripažinti teisės aktu.

Kreipimosi tekstą pateikiame ištisai:

„Kiekvieno žmogaus gyvenime būna valandų, o kartais tik akimirkų, kuomet tenka priimti svarbius ir lemiamus sprendimus, nuo kurių priklauso ne tik jo, bet ir daugelio kitų žmonių ar net valstybių likimai. Sprendimus, kurie įtakoja kiekvieno iš mūsų tolimesnį gyvenimą, jo kokybę, vertę ir sąžinę. Sprendimus, nuo kurių priklauso mūsų ir vėlesnių kartų galimybė gyventi laisviems.

Amžių tėkmėje Lietuva eidama per okupacijų, priespaudos, karų ir sukilimų ugnį, išmoko vertinti Laisvę ir suprato, kokia brangia kaina ji perkama… Todėl kiekvienas bandymas ją atsikovoti iš okupanto ir pavergėjo, privalo būti gerbtinas.

Šiemet birželio 23 d. Lietuva minės 76-ąsias 1941 m. Birželio sukilimo metines. Sukilimo, tapusio paskata antrosios bolševikinės okupacijos metais įsižiebti ir suliepsnoti eilei išsivadavimo kovų bei akcijų, kurios tęsėsi iki pat 1991 m. sausio tryliktosios nakties. Nakties, po kurios pradėjo aušti ilgai lauktas Laisvės rytas…                   

Tokio ryto, gal būt Aukščiausiojo valia, tuomet simboliškai sutapusiu su brėkštančia ilgiausia metų diena, Lietuva laukė nuo pat 1940 m. vasaros. Tos vasaros, kuomet išduota savo politikų, valdžios ir aukščiausių kariuomenės vadų, buvo išniekinta ir brutaliai išprievartauta iš Rytų plūstančių, kraupiai raudonų, sulaukėjusių ordų bei jiems parsidavusių mūsų tautiečių.

Tos, 1941 m. birželio 22–28 sukilimo dienos, veržliu vasaros audros viesulu nuvilnijusiu per visą Lietuvą, tapo vienu iš svarbiausių mūsų tautos dvidešimtojo amžiaus Laisvės kovų proveržiu, įvariusiu siaubą paniškai bėgančiai bolševikinio okupanto kariuomenei bei okupacinės valdžios pakalikams ir tuo pačiu išsaugojusiai nuo beatodairiško plėšimo bei sugriovimo Kauno, Vilniaus, taip pat kitus Lietuvos miestus su jų istoriniu bei kultūriniu paveldu. Išsaugojusiu, dviejų tūkstančių Lietuvos vaikinų ir merginų gyvybės kaina… Mūsų pareiga tai prisiminti ir gerbti!

1941 m. Birželio sukilimas išskirtinis tuo, jog pati jo esmė, o kartu ir visi, tiek gyvi, tiek kritę jo didvyriai ištisus dešimtmečius buvo šmeižiami ir menkinami antrąja raudono potvynio banga į Lietuvą sugrįžusių okupantų bei jų propaganda įtikėjusiųjų. Nors šis sukilimas tęsėsi tik septynias birželio dienas su vieninteliu tikslu – atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, jo dalyviams buvo ir, deja, tebėra raudonojo šleifo įtakota propaganda, melu bei pastangomis klijuojamos žydšaudžių, teroristų ir panašios etiketės.

Tarpukario Lietuvos žmonės ištisus dvidešimt du metus (1918–1940) savitarpio pagarboje gyveno, dirbo ir puikiai sutarė su šalia gyvenančiais kitataučiais jos piliečiais.  1941 m. Birželio sukilimas nebuvo karas prieš juos!

Pasibaigus sukilimui ir birželio 28-ąją sukilėliams padėjus (Ne sudėjus! Jų dar prireiks pokario partizaninėje Laisvės kovoje!..) ginklus, sukilimas, kaip karinis struktūrinis vienetas, nėra ir negali būti atsakingas už pavienius jo dalyvius, nuėjusius tarnauti naujajam okupantui ar sukilimo metu atliktus keršto aktus už raudonojo sadisto ir jo pakalikų nukankintus savo artimuosius. Prisiminkime per vienerius bolševikmečio metus į Sibirą ir Šiaurę ištremtus bei įkalintus daugiau nei 18 000 mūsų tautiečių… Prisiminkime bolševikinių išgamų masiškai išžudytus politinius kalinius Pravieniškėse, Rainiuose, nukankintus Panevėžio gydytojus, tarp kurių buvo ir rusų tautybės asmenų… Besitraukiančių NKVD‘istų nukapotomis galūnėmis kankinančiai mirčiai pasmerktą žemaičių ūkininko šeimą, nepagailint net mažamečių vaikų, Kvėdarnos apylinkėje už tai, jog tą lemtingą rytą išskalbusi, lauke padžiaustė baltą patalynę… Bukaprotis NKVD‘istų vadas tai palaikė pasidavimo vokiečiams ženklu… Bent trumpam save įsivaizduokime tos šeimos tėvo, brolio ar sūnaus vietoje… O tokių budelių NKVD tardytojų sąrašuose netrūko nei lietuviškų, nei rusiškų, nei žydiškų, nei lenkiškų pavardžių. Išgamos ir niekšai tautybės neturi! O sukilimai nevyksta be priežasties… Tai įvertinkime ir supraskime!

Tik mums patiems lemta apsispręsti, kas brangu ir ar turime gerbti tas vertybes, už kurias kovojo ir padėjo galvas mūsų tėvai bei protėviai.

Vertybes, kurių visuma yra mūsų Laisvė, mūsų teisė kalbėti gimtąja kalba, pasaulio žemėlapyje surasti laisvą ir nepriklausomą šalį, mūsų Tėvynę Lietuvą ir savo vardus rašyti lietuviškai!

2015 ir 2016 metais Lietuvos Baikerių Kongreso, 2016-tais, dar ir Krikščionių motociklininkų sąjungos atstovai iš Kauno vežė bendrai su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga pasirašytą Kreipimąsi, reikalaujantį Lietuvos laikinosios Vyriausybės paskelbtą 1941-06-23 dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti Lietuvos Respublikos teisės aktu ir jį įteikė LR Prezidentei bei Seimo Pirmininkei. Deja, keliems susireikšminusiems Seimo nariams, kurių tarpe yra įmetėjusių, tačiau iki šiol daktarinės disertacijos taip ir nesugebėjusių apginti „Taikomosios istorijos“ propaguotojų, pasiūlius eilę įvairiausių absurdiškų pataisų, dokumento svarstymas LR Seime įstrigęs iki šiol. Verta paminėti, jog tokie, dargi svarbiems Seimo komitetams priklausantys istorikai siūlė teikti rezoliuciją, kurioje turėjo būti įrašytas kaltinimas sukilėliams, jog šie, esą, nesugebėjo sustabdyti Lietuvoje vokiečių vykdyto holokausto! Nebūtų nuostabu, jog ateityje iš tų pačių Seimo narių – istorikų išgirstume naują kaltinimą 1941 m. Birželio sukilėliams, kad jie neužkirto kelio Antrajam Pasauliniam karui! Apie kokią, taip mąstančio Seimo nario, kompetenciją ir intelektą, apskritai, dar galima kalbėti?!..

Tikime ir laukiame, jog  šis, naujai išrinktas Seimas, pagaliau ryžtingai padarys, tai ką, vardan pagarbos kritusiems už Laisvę, turėjo padaryti ankstesnis!

Neabejotina, jog anksčiau ar vėliau šis dokumentas taps teisės aktu. Sveikintume, jeigu tai atliktų kilnaus tikslo vedamas šis Seimas“.

Deja, nei 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje įvykusi konferencija, kurioje dalyvavo ir už DRKLARACIJOS įteisinimą Valstybės aktu balsavo Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos), Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga bei sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų organizacijų atstovai, nei šis kreipimasis jokio atgarsio nesulaukė.

Birželio sukilimas yra įtrauktas į Valstybės minėtinų dienų sąrašą, visuomenė ją iškilmingai mini, valdžios – ne. Ir šiemet Birželio 23-oji Seime nebuvo minima, ją minėjo visuomenė prie Seimo Nepriklausomybės ir Lukiškių aikštėse. Į organizatorių kvietimą išeiti į aikštę ir paminėti sukilimą atsiliepė tik penki Seimo nariai, neprikėlė jų iš šiltų kėdžių net 60-ties užvestų motociklų motorų priminimas.

Belieka konstatuoti, kad aukščiausios Valstybės valdžios, nepaisydamos visuomenės nuomonės dirba sau, kaip patiriame iš žiniasklaidos,  sprendžia savo kišenių bei kosmetikos lygio reikaliukus, o valstybei dirba visuomenė. Antai šimtai milijonų litų ir eurų iššvaistyti konkursams Lukiškių aikštei, o memorialą per amžius kovojusiems ir žuvusiems, nepaisant valdžių trikdžių, kuria ir įgyvendina visuomenė. Daugiausia paminklų nepriklausomybės kovų vietose pastatė ne Valstybė, o patriotiškai nusiteikusi Lietuvos pilietinė visuomenė.

Lietuvos laisvės kovotojai linki Seimui atsikvošėti, paskelbti DEKLARACIJĄ valstybės teisės aktu, Sukilimą 2019 metais minėti drauge su visuomene.

2018.06.27; 15:36

Prezidentūra sako atsargiai žiūrinti į Lietuvos mokslų akademijoje organizuojamą seminarą-diskusiją „Baltarusijos energetika dabar ir pastačius atominę elektrinę“.

Prezidentės patarėjo Nerijaus Aleksiejūno nuomone, tokie renginiai gali būti tiesiog išnaudojami propagandiniams tikslams.

„Ne kartą esame matę net ir tokių konkrečių pavyzdžių, kai į Baltarusija yra pasikviečiama lyg ir nekalta delegacija iš vienos ar kitos institucijos ir staiga jie atsiduria Astrave, prifilmuojami, padaromi pranešimai spaudai“, – „Žinių radijui“ kalbėjo N. Aleksiejūnas, pridurdamas, kad net neabejoja, jog ir šis renginys gali būti pasitelktas Baltarusijos propagandai.

Tačiau uždrausti šį renginį, pabrėžė N. Aleksiejūnas, sako nematąs pagrindo.

„Nesame Baltarusija ir negalime uždrausti ar bausti bet kokio renginio“, – apibendrino Prezidentės patarėjas.

Prezidentės patarėjas, komentuodamas Lietuvos poziciją Baltarusijoje statomos atominės elektrinės atžvilgiu, pasidžiaugė, kad Europos Sąjungos institucijos įsitraukia į šį Lietuvai svarbų klausimą. Pasak N. Aleksiejūno, ES ir Baltarusijos susitikimuose šis klausimas yra nuolat keliamas.

Gegužės 31 d. Lietuvos energetikos instituto organizuojama diskusija pro akis nepraslydo konservatoriams. Jie dar gegužės 25 dieną kreipėsi į premjerą, ragindami jį kreiptis į Mokslų akademiją ir paprašyti atsisakyti šio renginio, kad jis netaptų autoritarinio Baltarusijos režimo propagandos įrankiu.

Kaip pastebi konservatoriai, Lietuvos piliečiai yra aiškiai pasisakę prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Savo valią jie pareiškė pasirašydami dėl įstatymo dėl Astravo AE statybų stabdymo projekto ir 65 tūkstančiais parašų pareikalaudami, kad jis būtų priimtas Lietuvos Seime. Seimas, 104 parlamentarams vieningai balsavus už, šiuo įstatymu pripažino branduolinę elektrinę, statomą Baltarusijoje Astravo rajone, keliančia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir įpareigojo Vyriausybę neįleisti elektros energijos iš Baltarusijos, jei joje pradės veikti Astravo AE.

Tarptautinėje arenoje Lietuva nuolat reiškia susirūpinimą, kad Baltarusija manipuliuoja tarptautiniais branduolinės saugos instrumentais ir selektyviai taiko saugos standartus plėtojant Astravo AE projektą. Svarbiausi klausimai Lietuvai – Astravo aikštelės parinkimas AE statybai ir galimas neigiamas poveikis Lietuvos aplinkai ir gyventojams – nebuvo nagrinėti nei TATENA SEED misijos, nei ES streso testų metu, todėl Lietuvos pozicija lieka nepakitusi: stabdyti Astravo AE statybas ir, pasitelkus tarptautinius ekspertus, iš pagrindų peržiūrėti projektą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.29; 06:00

Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk“ liekanos. EPA – ELTA nuotr.

Neseniai Hagoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas supažindino žurnalistus su išvadomis, kurias iki šio laiko padarė tarptautinė tyrėjų grupė, tirianti 2014-ųjų vasarą viršum Rytų Ukrainos skridusio Malaizijos keleivinio lėktuvo katastrofos priežastis. Oficialiai patvirtinta: „Boingą“ numušė raketa, paleista iš Rusijos kariuomenei priklausančio pabūklo. Tą pačią dieną JAV valstybės departamentas paskelbė pranešimą: JAV visiškai pasitiki Jungtinės tyrimų grupės (JIT) išvadomis. Rusija turi nustoti melavusi ir paaiškinti savo vaidmenį šioje tragedijoje.  

Maskva ir toliau drumsčia vandenį

Skrydžių kompanijos Malaysia Airlines“ lėktuvą „Boeing-777“ numušė 2014 m. liepos 17 d. „Donecko liaudies respublikos“ separatistų užimtos Donecko srities padangėje. Žuvo visi 298 žmonės, skridę reisu MH17. Keleiviai buvo iš 10 pasaulio šalių, dauguma (196 asmenys) – Nyderlandų piliečiai.

Nyderlandų saugumo taryba 2015 m. spalio 13 d. paskelbė pranešimą, lėktuvas numuštas iš Rusijoje pagaminto zenitinio raketų komplekso „Buk“. 2016 m. rugsėjo 28 d. tarptautinė mišri tyrimo grupė (JIT, Joint Investigation Team), į kurią įeina Australijos, Belgijos, Malaizijos, Nyderlandų ir Ukrainos atstovai, savo pranešime nurodė, kad „Buką“ įvežė iš Rusijos Federacijos į separatistų kontroliuojamą Ukrainos teritorijos dalį ir iš čia paleido raketą. Įtariama prie šio šiurpaus nusikaltimo prisidėjus apie 100 asmenų. Duomenų apie tai, kad prie to prisidėjo Rusija kaip valstybė, iki tos dienos nebuvo nustatyta. Šį kartą Hagoje vėl patvirtinta tyrėjus laikantis išvados, kad „Bukas“, iš kurio numušė lėktuvą, buvo atgabentas iš Rusijos Federacijos teritorijos. Per pastarąjį laiką pavyko nustatyti, kad zenitinių raketų kompleksas „Buk“, iš kurio numušė „777“, priklausė Rusijos ginkluotųjų pajėgų 53-iai priešlėktuvinės gynybos brigadai. Įtariamųjų dabar likę „kelios dešimtys“, tačiau jų vardai tebelieka tyrimo paslaptimi.

Tada, 2016-ųjų rudenį, likus dviem dienoms iki spaudos konferencijos Hagoje, Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų, nieko. O tai reiškia, kad į „Boingą“ šauta iš tos pusės, kurioje Ukrainos ginkluotosios pajėgos… Prieš pastarąją spaudos konferencija Rusija vėl pasėjo abejonių, ar Nyderlanduose vykdomas tyrimas yra nešališkas.

Kelios dienos iki įvykstant spaudos konferenciją Hagoje Rusijos laikraštis „Komsomolskaja pravda“ pranešė, kad leidinio korespondentas surado naujų „Boingo“ katastrofos Donecko srityje daiktinių įrodymų ir kad jie verčia manyti: lėktuvą susprogdino krovinių skyriuje paslėpta bomba. Žurnalistas Nikolajus Barsegovas papasakojo šiemet lankęsis tose Donecko srities vietovėse, kur subyrėjo „Boingas“, ir vaikštinėdamas miške atsitiktinai pernykštėje žolėje aptiko, kaip teigia, šio lėktuvo nuolaužų. Nufotografavo, pasiuntė ekspertui ir šis nustatė, kad tai – vėdinimo sistemos vamzdžių liekanos ir jas apdegino lėktuvo viduje plykstelėjusi liepsna. Žurnalistas nuvyko į „Donecko liaudies respublikos karinę prokuratūrą“, tačiau tą dieną jo nepriėmė, sakė paskambinsią, tačiau taip ir nepaskambino.

Žurnalistas stebisi: matyt, prokurorai tiek įsitikinę „savanorių“ (ополчения) nekaltumu ir taip pasitiki olandų tyrėjais, kad papildomi įkalčiai jiems nereikalingi. O be reikalo pasitiki. Žurnalistas abejoja, ar olandai, pamatę galėjus būti teroristinę ataką, apie tai garsiai pasakys, nes „tada juk dalis kaltės teks ne tik teroristams, bet ir pačiai Olandijai, kuri pražiopsojo jos oro uoste dedant į lainerį sprogmenis.“ Žurnalistas savo rašinį baigia „Post scriptum“: jeigu kurie nors tyrėjai, pavyzdžiui, Malaizijos, šio pasakojimu susidomėtų, autorius nurodysiąs, kur ieškoti nuolaužų.

Rodėsi, Kremliaus propaganda jau kadaise bus tarusi savo paskutinį žodį: Rusijos ekspertai seniai viską ištyrė. „Malaizijos „Boingą“ pamušė ukrainiečių „Bukas“, o pribaigė Ukrainos  karinių oro pajėgų lėktuvai. Teroristinę ataką parengė, aišku, amerikiečių specialiosios tarnybos, siekdamos  sukurstyti trečiąjį pasaulinį karą („Polit Puzzle“). Kur tau! Anot„Komsomolskaja pravda“, apie separatistų kaltę nė mintis negali kilti, tačiau nebuvo ir „Buko“ nei Ukrainos naikintuvo –  lėktuvą susprogdino nežinomi teroristai! O Nyderlandai – pražiopsojo. Todėl tikėtis iš olandų nešališko tyrimo, patys suprantate, nėra ko.

Atkapstė Ukrainos naikintuvus ir vėl užkasė

“KP“ rašinys susilaukė skaitytojų atsiliepimų, tarp jų ir tokio: O versija Malaizijos „Boingo“ katastrofoje įsipainiojus ateivius iš kitų planetų dar nebuvo paskelbta Rusijos žiniasklaidoje ar aš ką pražiopsojau! Užsienio žiniasklaida laikraštį „Komsomolskaja pravda“ vadina propagandiniu bulvariniu leidiniu, o ir pats „MK“ neslepia savo simpatijų, antai prieš kelerius metus įdėjo nuotrauką „Vladimiras Putinas su jubiliejine laikraščio laida“ (tas laikraštis, suprantama, – „Komsomolskaja pravda“). Apie Ukrainą „MK“ rašo itin kritiškai ir piktai: „Kijevo baudžiamąją operaciją Donbase koordinuoja JAV“, „Ukrainą vairuoja devyni kriminaliniai nusikaltėliai ir psichiatrinės ligoninės klientas“ ir panašiai. Per pastaruosius metus „MK“ pateikė ne vieną Ukrainos pusę kaltinančia „Boingo“ žūties versiją Ukrainą. O visa Kremliui paklusni žiniasklaida – tiek ir tiek! BBC monitoringo tarnyba, kiti leidiniai, savanoriai tyrėjai pasekė, kaip keitėsi Kremliui tarnaujančios žiniasklaidos teikiamos „Boingo-777“ žūties versijos.

2014 metų liepos 17 d. 19 val. Rusijos TV naujienų kanalas „Life News“ pranešė apie naują Donecko savanorių laimėjimą – pasisekė numušti Ukrainos karinių oro pajėgų transporto lėktuvą An-26. Naujieną pasigriebė kitos naujienų tarnybos, taip pat televizijos kanalas „Rosija 24“. Tačiau nepraėjus nė valandai išaiškėjo, kad tai buvo ne transporto lėktuvas, o Malaizijos skrydžių kompanijos keleivinis laineris, skridęs į Malaizijos sostinę Kuala Lampūrą iš Amsterdamo. Tada rusų žiniasklaida suskato aiškinti Donecko separatistus to negalėjus padaryti. Valstybinio „Pirmojo kanalo“ laidoje „Vremia“ korespondentas pareiškė kreipęsis į specialistus ir šie patikinę: Numušti taip aukštai skrendantį lainerį tais ginklais, kuriuos turi savanoriai, neįmanoma.

„Russia Today“. Youtube.com nuotr.

Liepos 17-osios vėlų vakarą televizijos kanalo RT („Russia Today“) rusiškoji naujienų svetainė parodė Kijevo „Borispolio“ tarptautiniame oro uoste dirbančio dispečerio įrašą Tvitter‘e: radaro ekranuose kelios minutės iki „Boingo“ katastrofos netoliese jo buvo matyti Ukrainos kariniai lėktuvai. Jau kitame pranešimo sakinyje rašoma apie vėliau žiniasklaidoje pasirodžiusį pranešimą, kad ispanų dispečerio paskyra yra netikra ir ją blokavo. Tačiau antraštėje „Ispanų dispečeris: prieš katastrofą netoliese Malaizijos „Boingo“ buvo kariniai naikintuvai“.

Lapkričio viduryje imta platinti naują versiją: lėktuvas numuštas raketa „oras-oras“. „Pirmojo kanalo“ laidoje „Odnako“ pasakyta turint sensacingą nuotrauką, spėjamą padarytą palydovo-šnipo viršum Ukrainos. Joje aiškiai matyti naikintuvas MiG-29 ir raketos paleidimas iš po kairiojo sparno tiesiai į pilotų kabiną. Laidos vedėjas Michailas Leontjevas: Trumpiau sakant, greičiausiai nebuvo jokio „Buko“. Žurnalistas priminė, kad po kelių dienų įvyks itin svarbus pasaulio lyderių susitikimas („Didžiojo dvidešimtuko“ susitikimas Australijoje) ir jo išvakarėse MH17 reiso keleivių žūties tyrimas yra labiau negu aktualus, o sensacingas kadras byloja Vakaruose beveik nesvarstytos versijos naudai. Tos pačios dienos nuotrauką parodė ir valstybinis TV kanalas „Rosija“. Laikraštis „Moskovskij komsomolec“ lapkričio 14 d. nesitveria nepasigyręs: „Boingą“ lydinčio naikintuvo palydovinė nuotrauka patvirtina „MK“ versiją“: prieš dvi dienas jie rašę, kad keleivinį lėktuvą lydėjo naikintuvas. Nuotrauką padaręs žmogus daugiau negalėjo tylėti.

2014-ųjų pabaigoje Rusijos žiniasklaida ėmė skleisti naują versiją. „Komsomolskaja pravda“ir vėl mums jau pažįstamas žurnalistas tyrėjas Barsegovas! „Boingą“ galėjo numušti Ukrainos karinių oro pajėgų naikintuvo Su-25 pilotas, vardas pavardė, raketomis „oras-oras“. Tai pasakė į redakciją atėjęs lėktuvų ginkluotės technikas, savo rankomis užtaisęs tą naikintuvą ir vėliau matęs jį nusileidusį jau be raketų. Įslaptinto liudytojo parodymai paneigia visus kaltinimus savanoriams ir Rusijai. Šį prisipažinimą paskelbė „Pirmasis kanalas“ (Žurnalistai neturėjo pagrindo netikėti šiam žmogui. Jo istoriją ir dokumentus kruopščiai patikrino), kiti TV kanalai ir leidiniai, tikinę, kad perbėgėliu iš Ukrainos susidomėjo Rusijos tyrimų komitetas. „Life News“ parašė be abejonių: „Liudytojas: „Boingą“ numušė Ukrainos karo lakūnas“.

Kaip sakyta, Rusijos gynybos ministerija 2016-ųjų rudenį pareiškė, kad Rusijoje, Rostovo srityje, esantis radiolokatorius neužfiksavo greta MH17 reisu skrendančio „Boingo“ nei kitų lėktuvų, nei raketų ir tuo paneigė ankstesnius savo pranešimus apie „777“ lydėjusius ukrainiečių naikintuvus. Dabar „MK“ iškelta versija apie sprogimą lėktuvo viduje yra ne nauja – ją dar 2015-ųjų vasarą paskelbė „Life News“. Beje, likus kelioms valandoms iki Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje pradedant balsuoti dėl tarptautinio tribunolo įsteigimo reiso MH17 keleivių žūties kaltininkams nustatyti. Per šį TV kanalą vienas ekspertas pareiškė, kad lainerio viduje sprogo bomba: Aš esu iš esmės įsitikinęs, kad lėktuvas buvo sunaikintas iš vidaus, ir tai padaryta specialiosios operacijos eigoje.

Valstybinė programa galams slėpti

2016-ųjų pavasariui ateinant Rusijos žurnalistai ir politikai vėl ėmė netverti savo kailyje: kovo 3 d. britų BBC parodys dokumentinį filmą su neginčijamu įrodymu, kad Malaizijos keleivinį lėktuvą numušė Ukraina, dalyvaujant JAV centrinei žvalgybos valdybai ir Nyderlandų specialiosioms tarnyboms! ‚Komsomolskaja pravda“ (skelbiasi populiariausiu Rusijoje dienraščiu) šiam pranešimui davė antraštę „BBC filmas: Malaizijos „Boingą“ numušė Ukrainos naikintuvai“. „KP“ ne be pasitenkinimo rašė, kad britų televizijos kompanija atliko plataus masto tyrimą, patvirtinantį faktus, kuriuos jie esą pranešė dar prieš pusantrų metų. Ko gero, pirmą kartą Vakarų žiūrovams bus pateikti tikrų liudytojų pasakojimai, o ne politikierių ir etatinių propagandistų išsigalvojimai,pranašavo 3 milijonų skaitytojų kasdien sulaukiantis leidinys. Beje, vienas jų, iš Italijos, komentaruose parašė: Klausimas autoriui, ar filmą jis bent matė?

Rusijos prezidentą demaskuojančios publikacijos

Šokiruojantys nauji kaltinimai, – rašė „The Sunday Express“ bei kiti panašūs leidiniai prieš parodant filmą „Sąmokslo teorijos: kas numušė MH17?“ (The Conspiracy Files: Who Shot Down MH17?) ir Rusijoje užkibo ant šio jauko. BBC teko paneigti tokius anonsus dar prieš filmo premjerą. Laidų cikle „Sąmokslo teorijos“ ekspertai ne kaltina, o aiškinasi versijų dėl didelį atgarsį sukėlusių įvykių pagrįstumą; pasakojo apie bombos sprogimą amerikiečių laineryje viršum Lokerbio miestelio apylinkių Škotijoje, princesės Dianos žūtį, 2001 metų rugsėjo 11-osios teroristines atakas JAV…). Dėl reiso MH17 keleivių žūties, tai filme sakoma: labai ir labai nevienareikšmis įvykis su daugybe prieštaringų momentų, ir toks jis liks dar daug metų.

Filmo autorius Maikas Rudinas stebisi, kad nei Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovai, nei „Buko“ konstruktoriai, nei kiti nepanoro susitikti su filmavimo grupe ir pareikšti savo požiūrį. Kiti nepraleido tokios galimybės. Antai JAV valstybės departamentas pareiškė turintis nuotrauką, kurioje matyti raketos paleidimo momentas. Tačiau amerikiečiai atsisako jas pateikti viešai – nenori atskleisti, kaip daromos tokios nuotraukos. Tuo tarpu buvęs CŽV analitikas Rėjus Makgovernas teigia, kad tai – tik žodžiai. JAV valdžia tokiu pareiškimu siekė apjuodinti Putiną – kad daugiau amerikiečių pritartų sankcijų Rusijai paskelbimui. Rusija pareiškė, kad Malaizijos lėktuvą numušė ukrainiečiai iš jų turimo „Buko“ ir pateikė katastrofos dieną darytą nuotrauką: Ukrainos priešlėktuvinės gynybos pajėgų bazėje vieno tokio komplekso trūksta. O amerikiečių kompanijos „Digital Globe“ pateiktoje palydovinėje nuotraukoje tas „Bukas“ matyti…

BBC filme ekspertai pripažįsta neįtikinama versiją, esą keleivinį lėktuvą atakavo naikintuvas Su-25: jis skirtas žemėje esantiems taikiniams naikinti, juo su raketomis neįmanoma pakilti į tokį aukštį, kuriame skrido „Boingas“, be to, jis yra gerokai lėtesnis už „777“ ir nepavytų lainerio. O liudytojai, kurie tvirtino matę padangėje ir naikintuvus, greičiausiai jais palaikė nuo raketos sprogimo suirusio „Boingo“ dalis. Nuolaužos rodo poveikį buvus iš išorės, todėl ir Rusijos skleidžiama versija, kad lėktuve buvo paslėpta bomba, yra mažai tikėtina. Rusijos televizijos parodytą palydovinės nuotraukos tikrumą paneigė tyrimų grupės „Bellingcat“ įkūrėjas Eliotas Higinsas (beje, subūrė savanorius tyrėjus trys dienos iki atsitinkant šiai tragedijai). Nuotraukos klastotojai „Boingą“ tiesiog „įklijavo“, be to, itin negrabiai: lėktuvas atrodo arba esąs 6 km ilgio, arba 300 m atstumu nuo kosminio palydovo.

BBC filme klausiama, kodėl atsirado tiek daug reiso MH17 žūties versijų. Paprastai sąmokslo teorijas kuria įvairaus plauko mėgėjai, o šiuo atveju beveik visas versijas, išskyrus oficialiąją, palaiko vienos konkrečios valstybės valdžia. Knygos apie Rusiją autorius Piteris Pomerancevas (šis jo kūrinys 2015-aiais išleistas ir Lietuvoje – „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma“) sako, kad prezidento Putino visiškai kontroliuojama žiniasklaida veikia mistinio kulto ir nuolatinių sąmokslo teorijų režimu. Jos užduotis yra Rusijos žmonių galvose suvelti tokią painiavą, kad jie nė nemėgintų kritiškai apmąstyti milžiniškais kiekiais jiems brukamos informacijos. Buvęs JAV pasiuntinys Ukrainoje Stivenas Paiferas tarptautinį TV kanalą „Russia Today“ (RT) vadina Kremliaus ranka ir sako, kad jos užduotis yra pateikti krūvas visokių versijų, sukelti dulkių debesis, suvelti painiavą ir pamėginti įtikinti žmones, kad tiesos nesako niekas. Anglijoje dirbančio karo eksperto Igorio Sutiagino nuomone, šioje „Boingo“ byloje Rusija siekia numarinti tiesą, paskleisti dūmų uždangą iš milžiniško duomenų masyvo.

Vargu ar teisinga būtų tuoj po katastrofos Twitter‘yje atsiradusį „dispečerio Karloso“ įrašą vadinti versija, tačiau ne visi apie tai pamiršo tą pačią minutę, kai paskyra buvo pripažinta netikra. 2015 metų vasarą Vladimiras Putinas filmą apie jį kuriančiam amerikiečių režisieriui Oliveriui Stounui aiškino: Kiek man žinoma, iškart po šios siaubingos katastrofos vienas iš Ukrainos aviacijos dispečerių, man atrodo, šis specialistas ispanų kilmės, pareiškė matęs civilinio lėktuvo koridoriuje kovinę mašiną. Kieno nors dar kovinės mašinos, išskyrus Ukrainos, ten negalėjo būti.  Šie žodžiai nepateko į filmą apie Putiną, tačiau buvo paskelbti 2017 metais angliškai ir rusiškai išleistoje Oliverio Stouno knygoje „Interviu su Vladimiru Putinu“. 2018 metų pavasarį Radio Free Europe/Radio Liberty“ žurnalistai pranešė kartu su kitais tyrėjais Ispanijoje suradę šio įrašo autorių. Jis niekada nedirbo aviacijos dispečeriu, jo nebuvo Ukrainoje tuo metu, kai numušė „Boingą“. Į avantiūras linkęs Ispanijos pilietis prisipažino gavęs labai daug pinigų iš Rusijos, taip pat ir iš TV kanalo „Russia Today“. Internete jis ėmė dėtis „ispanų dispečeriu“ dar iki 2014 metų įvykių ir iš to, tikino, uždirbo 48 tūkstančius dolerių.

Mums padės Pranciškus Ferdinandas!

Prieš gerą mėnesį britų „The Times“ parašė apie tai, kad Rusijos žiniasklaida manipuliavo visuomenės nuomone dėl reisu MH17 skridusio lėktuvo katastrofos. Tai paaiškėjo po to, kai ukrainiečių „Kiberchunta“ viešai paskelbė kai kuriuos iš Rusijos prezidento patarėjo Vladislavo Surkovo elektroninio pašto pavogtus raštus. (Kremliaus propagandą patys Rusijos politikai vadina „Surkovo propaganda“ ir šiaip koks svaičiojimas būna pavadinamas „Surkovo propaganda“.) Tarp jų buvo „tematinės linijos“, kurių reikėtų laikytis 2014 m. liepos 21 – liepos 27 d. „politiniame tinkle“ komentuojant kai kurias „temas“. Greičiausiai prezidento patarėjas nurodė savo pavaldiniams ar kokios kitos žinybos specialistams parengti nurodymus, ką reikėtų kalbėti ar rašyti, tie parengė ir atsiuntė viršininkui (Тематические линии по работе с политической сетью на 21 –27 июля 2014 года).

Viena temų: „Boing-777“ katastrofa Donecko srityje“. Iš 8 „pagrindinių linijų“ šia tema „The Times“ kaip pavyzdį pateikė šią: Malaizijos lėktuvo numušimą palyginti su Pranciškaus Ferdinando nužudymu. Tuo galima parodyti Kijevo valdžią kurstant naują pasaulinį karą tam, kad išspręstų savo teritorines problemas Vakarų sąjungininkams padedant (Rusijoje „Tematinės linijos“ buvo paskelbtos gerokai anksčiau, rusiškai šis nurodymas išdėstytas taip: Сравнение крушения малазийского Боинга с убийством Франца Фердинанда. Киевская власть провоцирует новую мировую войну, пытаясь решить свои территориальные проблемы с помощью западных союзников).

Didžiosios Britanijos parlamento narys nuo Konservatorių partijos, Rusijos reikalų ekspertas Bobas Silas „Tematines linijas“ neabejotinai perskaitė nuo pradžios iki galo. Jis laikraščiui „The Times“ pasakė: Šis dokumentas – vienintelis raštiškas įrodymas, kad Rusijos valstybė rengia dezinformavimo strategijas ir mėgina jas pritaikyti pasaulinėje auditorijoje. Iki šiol mums trūko įrodymų, kad Rusijos valstybė platina melagingą informaciją. Mes girdėjome Rusijos diplomatus ir žiniasklaidą, tačiau raštiškai nieko neturėjome.

Pranciškaus Ferdinando nužudymas (Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinio nužudymas Sarajeve 1914 m. birželio 28 d., karo, kuris bus pavadintas Pirmuoju pasauliniu, išvakarėse) – paskutinė „pagrindinė  linija“ tema „Boing-777“ katastrofa“ su skiltyje „Komentarų kiekis“ nurodytais skaičiais „20 (60-70)“. Skiltyje „Pagrindinės linijos“ pirmiausia nurodoma aiškinti, kad katastrofa yra Kijevo provokacija, nukreipta prieš Donecko ir Luhansko „liaudies respublikas“ norint ne taikiai tartis, o palaužti jas jėga (Провокация Киева направлена против Донецкой и Луганской народных республик с целью срыва мирного процесса и реализации силового сценария). Toliau: Vakarų palaikomas Kijevas stengiasi suversti kaltę Rusijai ir asmeniškai Putinui (Киев, при поддержке Запада, пытается возложить вину на Россию и лично Путина). Dar reikėtų aiškinti, kad Malaizijos civilinis lėktuvas buvo nukreiptas per regioną, kuriame Kijevo valdžia vykdo antiteroristinę operaciją (Малазийский гражданский самолет был направлен через регион, в котором ведется антитеррористическая операция киевских властей).  Dėl įrašytų pokalbių, kuriuose savanoriai neva aptarinėja, kaip numušė civilinį lainerį, tai esama juos laikyti sumontuotais (Имеются основания считать аудиозаписи, на которых якобы ополченцы обсуждают то, как сбивали гражданский лайнер, смонтированными).

raketa_bulava
Raketos šūvis

Dar skaitytojus reikėtų tikinti, kad Ukrainos valdžiai katastrofa naudinga kaip dingstis NATO imtis tiesioginės agresijos prieš „Novorosiją“ ir įsitraukti į karinį  konfliktą su Rusija – šitaip Kijevas vykdo savo planą pakeisti Kremliuje valdžią Vakarų rankomis (Катастрофа рассматривается украинскими властями как повод для прямого участия НАТО в агрессии против Новороссии и возможного военного конфликта с Россией. Таким образом Киев реализует заявленный сценарий на смену власти в Кремле руками Запада). Tai galima pavaizduoti ir kaip mėginimą sugrąžinti išsekintai Ukrainos kariuomenei prarastą strateginę iniciatyvą (Катастрофа – попытка спасти ослабевающую армию Украины и вернуть ей утраченную стратегическую инициативу). Civilinį lėktuvą galėjo numušti „Donecko liaudies respublikos“ teritorijoje esanti Ukrainos priešlėktuvinės gynybos sistema, kuri, esamais duomenimis, katastrofos išvakarėse buvo visiškoje kovinėje parengtyje ( Гражданский самолет могла сбить система украинской ПВО, находящаяся на территории ДНР. Есть информация о том, что незадолго до катастрофы системы ПВО были приведены в полную боевую готовность).

Sunku pasakyti, ar Rusijos žiniasklaida vadovavosi „Tematinėmis linijomis“. Gal tai paaiškėtų suradus tomis dienomis parašyta apie Pranciškų Ferdinandą – juk ar redaktoriui pačiam ateis į blaivią galvą šitoks palyginimas? Antai laikraštis „Moskovskij komsomolec“ kitą dieną po katastrofos, priminęs 1914 metų vasarą taikų gyvenimą netikėtai nutrūkus po nužudymo Sarajeve, patikino: Malaizijos lėktuvo žūtis karinių veiksmų zonoje Ukrainoje, žinoma, neprives prie Trečiojo pasaulinio karo, nors bus visko…

O štai liepos 22 d. internetinis leidinys „Vojenoje obozrenije“ (karinių reikalų apžvalga) pateikė politologo ir tuo pačiu vieno Kaliningrado srities vadovų nuomonę: tai, kas atsitiko Rytų Ukrainoje, galima palyginti su  1914 m. birželio 28 d. įvykiais Sarajeve. Pirmojo pasaulinio karo vienintelė laimėtoja buvo JAV, kuri, žlugus senajai pasaulio santvarkai, tapo ekonomiškai visų stipriausia. Dabar JAV visomis keturiomis priešinasi Eurazijos sąjungos steigimuisi ir provokuoja tiesioginį ginkluotą konfliktą niekuo nesidygėdama. „Boingo“ žūtis, pasak Kaliningrado politologo, kad ir kaip ciniškai skambėtų, tėra JAV, teisingiau jos karo partijos, specialioji operacija – nieko daugiau. Galiausiai: „savanoriai“ net ir įgiję „Buką“ neįstengtų juo pasinaudoti be atitinkamos kvalifikacijos specialistų ir kitų būtinų tarnybų, Rusija bus visiškai išteisinta dėl dabar žeriamų kaltinimų ir tada teks atsakyti „Bukus“ ir atitinkamas tarnybas turinčiai Ukrainai…

2014 metų kovo pradžioje, po „žaliųjų žmogeliukų“ intervencijos Kryme, Rusijos televizijos kanalo RT naujienų pranešėja amerikietė baigė laidą pareiškimu, kad nenorinti priklausyti Rusijos vyriausybės finansuojamai televizijos kompanijai, kuri teisina Putino veiksmus, ir todėl paliekanti ją. Liepos mėnesį pareiškė paliekanti darbą ir RT Londono korespondentė – protestuodama prieš tai, kas kalbama apie  Malaizijos lainerio žūtį Donecko srityje: tai – visiškas faktų negerbimas. Žurnalistė atskleidė, kaip RT kurpia klaidinamus pranešimus: Jūs ne meluojate – jūs paprasčiausiai darote tam tikras užuominas.

Kam Rusijai to reikėjo?

Neseniai Hagoje įvykusios spaudos konferencijoje Nyderlandų nacionalinės policijos atstovas pakvietė Rusijos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos 53-iosbrigados karius, jų giminaičius, draugus prisidėti prie tarptautinės tyrėjų grupės vykdomo tyrimo. Tai reiškia, kad teismo dar teks palaukti. Kaip žinome, 2017-ųjų penkios katastrofos tyrime dalyvaujančios penkios valstybės susitarė, kad „Boingo“ žūties kaltininkai bus teisiami Nyderlanduose (2015 metais Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje nepavyko priimti rezoliucijos dėl Tarptautiniame tribunolo šiai bylai spręsti sudarymo, nes Rusija pasinaudojo savo veto teise ir blokavo ją).

Tarptautiniuose teismuose jau nagrinėjamos ar ketina imtis bylų, kuriose kalbama apie „Boingo“ katastrofos aplinkybes. Trijų joje žuvusių Vokietijos piliečių šeimos 2014-ųjų rudenį pateikė Europos žmogaus teisių teismui skundus prieš Ukrainą. Jų advokatas aiškina, kad nepriklausomai nuo to, kuriai pusei priklausė zenitinių raketų kompleksas „Bukas“ ir kas šovė, Ukraina tinkamai neįvykdė pareigos garantuoti saugumą savo oro erdvėje. Hagoje veikiantis Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas rengiasi iš esmės nagrinėti Ukrainos skundą prieš Rusiją, kuriame ši kaltinama pažeidusi konvencijas dėl kovos su terorizmo finansavimu ir rasinio diskriminavimo likvidavimo. Ukrainiečiai kaltina Rusijos pusę perdavus teroristams „Buką“ ir šitaip prisidėjus prie žiauriausios teroristinės atakos jų teritorijoje – Malaizijos oro skrydžių kompanijos lėktuvo „Boing-777“ numušimo Donecko srityje. Rusiją ginantis žinomas britų advokatas Semiuelis Vordsvortas dėl to pareiškė: Kad ir kas perdavė šį kompleksą DLR/LLR ginkluotoms pajėgoms, jis tenorėjo sustiprinti šių respublikų gynybą nuo galimų Ukrainos oro pajėgų atakų. Atrodo, būsimajame Hagos teisme kaltintojams teks įrodinėti Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadovybę turėjus ketinimų iš „Buko“ numušti būtent keleivinį lėktuvą.  Kitaip tariant, atsakyti į klausimą, kam Rusijai to reikėjo.

Andrėjus Ilarionovas. A.Ilarionovas buvo Vladimiro Putino ekonomikos patarėjas, po to – Kato instituto Vašingtone vyresnysis mokslo darbuotojas.

Į šį klausimą nepraėjus ne savaitei po katastrofos pamėgino atsakyti buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, o dabar jo politikos kritikas Andrejus Ilariovas. Anot jo, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms energingai šluojant separatistus iš jų užimtų miestų, iškilo grėsmė žlugsiant pavasarį pradėtą vykdyti Kremliaus projektą „Novorosija“ (suskaldyti Ukrainą ir galiausiai prijungti dalį jos teritorijos prie Rusijos). Todėl reikėjo bet kuria kaina sustabdyti karinius veiksmus, paskelbti paliaubas. Reikėjo akibrokšto, kuris sukrėstų Vakarų valstybių vadovus ir piliečius, priverstų pareikalauti iš Kijevo sustabdyti „kraujo praliejimą“ Rytų Ukrainoje.

Vladimiras Putinas tuoj po lėktuvo numušimo (specialiosios operacijos, Ilarionovo žodžiais) paskambino JAV prezidentui Barakui Obamai ir, pranešęs apie tragediją, pasakė, kad būtina neatidėliojant ir be išlygų abiem pusėms nutraukti karinius veiksmus Ukrainos pietryčiuose, jau pareikalavusius daugybės aukų ir privertusius šimtus tūkstančių ukrainiečių ieškoti prieglobsčio Rusijoje. Paskesnes 10 dienų Putinas skambino kitų valstybių vadovams ir kalbėjo tą patį: Ukrainą reikia sustabdyti. Ir jo pastangos, regis, nenuėjo veltui: Europoje ir JAV žmonės ėmė raginti savo vyriausybes nedelsiant sustabdyti skerdynes Ukrainoje.

Be abejonės, valstybė, viršum kurios teritorijos tai įvyko, yra atsakingą už šią baisią tragediją, – kalbėjo Putinas rytojaus dieną. – Ši tragedija nebūtų įvykusi, jeigu šioje žemėje būtų buvusi taika, bent jau nebūtų buvę atnaujinti kariniai veiksmai Ukrainos pietryčiuose. Rusijos nuolatinis atstovas Jungtinėse Tautose, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, neatmetė, kad „Boingą“ galėjo numušti separatistai – tačiau jokiu būdu ne iš anksto suplanavę teroristinę ataką, o apsirikę. Tuo metu jau buvo paskelbta Andrejaus Ilarionovo versija, kurioje apie separatistų vaidmenį pasakyta šitaip: Kremlius pakišo juos kaip pagrindinius įtariamuosius. Kremliaus propaganda visais balsais šaukė: „Tai ne Putinas!“, tačiau pernelyg neneigė ant separatistų galvos pasipylusių kaltinimų (ko norėti – „beždžionė su granata“).

2018.05.27; 06:00

Vytautas Bakas, Seimo NSGK pirmininkas. Slaptai.lt nuotr.

Parlamentinį tyrimą dėl poveikio politikams atliekantis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) neapsiribos žurnalisto Tomo Dapkaus veikla ir ketina domėtis ir kai kuriomis žiniasklaidos priemonėmis.

„Bus žiniasklaidos priemonių“, – žurnalistams trečiadienį sakė V. Bakas. Jis atsisakė plačiau komentuoti, apie kokią žiniasklaidą kalbama.

„Negalėčiau komentuoti. Man kai kurios žiniasklaidos priemonės nėra žiniasklaidos priemonės, aš negaliu jų pavadinti žiniasklaida. Tai yra tokie propagandos departamentai, kurie aptarnauja tam tikrus interesus ir tik dėl vaizdo įdeda kokią tai žinių laidą, kad būtų galima atspindėti įvykius“, – pastebėjo V. Bakas.

Kaip ELTA jau skelbė, paviešintoje Valstybės saugumo departamento pažymoje pateikiamos ištraukos iš žurnalisto T. Dapkaus susirašinėjimų su „MG Baltic“ koncerno vadovais, politikų ir valstybės pareigūnų ištraukos.

Paviešintame rašte teigiama, kad T. Dapkus buvo „MG Baltic“ tarpininkas ir galimai užsiėmė šantažo požymių turinčia veikla.

T. Dapkus aktyviai siekė kontroliuoti situaciją „Registrų centre“, bandė daryti įtaką teismams, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kitoms institucijoms. Taip pat teigiama, kad žurnalistas siekė paveikti Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininko rinkimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.10; 06:09

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Arūnas Spraunius.

Pradėkime nuo to, kuo antrame tekste apie „suprantančius“ V.Putiną baigėme – ironiška, kad Kremlius nepakenčia jokių separatizmo apraiškų Rusijos Federacijoje, užtat visokeriopai palaiko Vengrijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Austrijos, Vokietijos, kitų Europos kraštutinių dešiniųjų raginimus uždaryti sienas ir baigti svajas apie vieningą Europą nacionalizmo naudai.

Maskvos režimas savo šalyje yra uždraudęs Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ (beje, traktato didaktiniais sumetimais ne taip seniai nepabijota išleisti Vokietijoje), tačiau siekdamas plėsti savo įtaką remia kraštutinius dešiniuosius Europos Sąjungoje (ES) bei Amerikoje. Kokioje Austrijoje jauniems leidėjams, žurnalistams bei verslininkams neramu dėl demokratijos jų šalyje, kai 52 proc. rinkėjų palaiko ksenofobinę „Laisvės partiją“.

Pasak Vienos humanitarinių mokslų instituto bendradarbio, knygos „Rusija ir kraštutiniai dešinieji Vakaruose: tango no“ autoriaus Antono Šechovcovo, Europos dešiniųjų radikalėjimas tiesiogiai sietinas su jų įkarščiu lobuoti Kremliaus interesus.

Vienas „Laisvės partijos“ lyderių rusakalbis Johannas Gudenus dažnai komunikuoja su Rusijos ir Baltarusijos politikais bei verslininkais ir  agituoja už glaudesnius ryšius su Kremliumi. Spaudos konferencijoje praėjusių metų sausį politikas ragino ESkolegas imti pavyzdį iš V.Putino, kuris esą atliepia savo liaudies lūkesčius, o ne tarnauja Amerikai bei NATO.

Boriso Nemcovo pagerbimo akcija Vilniuje prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014-ųjų birželį, kai nė viena Jungtinių Tautų (JT) šalis narė nepripažino Krymo aneksijos, Rusijos valstybės dūmos pirmininkas Sergejus Naryškinas pasikvietė J. Gudenų į Maskvą, kur šis pavadino Europą esant NATO įkaite bei pagyrė Kremliaus politiką Kijevo atžvilgiu. Politikas nuolat kartoja, jog tai Vašingtonas primetė ES sankcijas Rusijai po šios agresijos prieš Ukrainą. Beje, artimiausiu metu panaikinti sankcijas V.Putino draugijoje pernai žadėjo ir „neliberalios demokratijos“ šalininkas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas.

Dešinieji populistai siūlo „susitaikyti“ su Maskvos agresija prieš Ukrainą naudodami taktinį argumentą, esą V.Putinas ir rusai neatsitrauks jokiomis aplinkybėmis. Tai įsipiešia į apskaičiuotą Kremliaus strategiją, kurios tikslas – destabililizuoti Vakarus, provokuojant nuolatinius susišaudymus Ukrainos rytuose, rengiant kibernetines atakas prieš demokratinius institutus, siekiant plėsti rusakalbių mažumų įtaką užsienyje, na, ir išnaudojant konservatyvių nacionalistinių partijų simpatiją V.Putinui. Kaip laikraštyje „Berlingske“ (2017 10 04) yra komentavęs danų publicistas Samuelis Rachlinas (beje, kilęs iš Sibiro), V.Putino politiniai technologai daug metų mėgina „įpiršti“ Rusijos prezidentą kaip pasaulinio konservatizmo lyderį, maždaug, laikas liautis demonizuoti V.Putiną, juk jis iš tiesų sąjungininkas ir gal net vienas civilizacijos vedlių. Užsienio nacionalistai-populistai tam reikalui tinka kaip geriausi partneriai.

Rusijojje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Tenka konstatuoti, iš dalies pavyksta retušuoti reputaciją politinio lyderio, kuris ne kartą pažeidė tarptautinę teisę bei pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo įsiveržė į suverenių Europos valstybių Ukrainos bei Gruzijos teritorijas. Toks lyg ir kognityvinis disonansas – Rusijos prezidento šalininkai Vakaruose mėgina jį sugrąžinti į padorią politinę draugiją, kai Maskva tuo pat metu stengiasi išbalansuoti tų pačių Vakarų politinę sistemą iš vidaus.

A.Šechovcovas pastebi, jog santykinės kraštutinių dešiniųjų pergalės praėjusių metų rinkimuose kai kuriose ES valstybėse signalizuoja ne tiek apie jų stiprėjimą, kiek tai, jog tradiciniai politiniai elitai nebesugeba atremti naujų iššūkių, tokių kaip pabėgėlių krizė. Pats gyvenimas daugiau mažiau legalizuoja radikalius dešiniuosius ir net verčia centristines dešiniųjų partijas slinktis dešiniau, kas tik didina Kremliaus apetitą būtent šiame politiniame segmente ieškoti partnerių.

2016-iesiems artėjant į pabaigą (2016 11 06) „Independent“ pateikė keletą „naujojo europietiškojo fašizmo“ (dienraščio apibūdinimas) personifikacijų, isteblišmentui save priešpastatančių nacionalistų euroskeptikų. Tarp jų – austrų „Laisvės partijos“ vienas lyderių Norbertas Hoferis, rekomendavęs piliečiams „logiškai reaguoti“ į pabėgėlių krizę įsigyjant šaunamuosius ginklus, atvira Kremliaus simpatikė Marina Le Pen interviu BBC žadėjo tapusi prezidente „paleisti“ Prancūzijoje „globalios revoliucijos“ trečią etapą (pirmas buvo „Brexitas“, antras – Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu), kuris reikštų Prancūzijos išstojimą iš NATO. Geertas Wildersas Koraną yra palyginęs su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir pradėjęs kampaniją dėl jo uždraudimo Nyderlanduose. Buvusi „alternatyvos Vokietijai“ lyderė Fraukė Petry daugiakultūriškumą išvadino „komposto duobe“, „Švedijos demokratų“ vadas Jimmis Åkessonas pasisako prieš savo šalies visavertę narystę ES. Vengrijos „šefas“ Viktoras Orbanas pernai ne tik pabandė išprašyti iš Budapešto Centrinės Europos universitetą, bet ir įvykdė eilinę (tai reiškia, ne pirmą, pirma buvo 2015-aisiais) kampaniją „Nacionalinė konsultacija 2017“, išsiuntinėjęs savo šalies piliečiams anketą „sustabdysime Briuselį“, kurioje išdėstyti šeši klausimai apie migracinę bei ekonominę ES politiką. Kaip matome, Kremliui tikrai yra „ant ko statyti“.

Minėdamas Kristaus krikšto šventę, V. Putinas pasinėrė į ledinį vandenį. EPA-ELTA nuotr.

Šių metų sausio 10-ąją JAV senatorius demokratas Benas Cardinas pristatė 200 puslapių pranešimą „V.Putino asimetrinė ataka prieš demokratiją Rusijoje ir Europoje, jos pasekmės Amerikos nacionaliniam saugumui“, kuriame analizuojamas Kremliaus kišimasis į JAV bei Europos politiką paskutinius porą dešimtmečių (nuo 1999-ųjų). Pasak jo, V.Putinas visą laiką tobulina savo asimetrinį arsenalą, pašauktą ardyti per pastaruosius 70 metų JAV ir Europoje sukurtus demokratijos institutus, o Vakarai kol kas nesugeba efektyviai atremti Kremliaus „hibridinių atakų“, nors pastaruoju metu plečia sankcijas Maskvai ir nutarė tiekti rusų agresiją patyrusioms Ukrainai bei Gruzijai letalinius ginklus. 

Vladimirą Putiną smerkiantis plakatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pranešime daroma išvada, kad Kremlius kišosi į 19-os Europos valstybių politiką, rytinėje Senojo Žemyno dalyje tą paprastai lemdavo šalių sprendimas rinktis vakarietišką raidos kelią bei vystyti ryšius su NATO. Taip pat konstatuojama, jog dabartinis Rusijos režimas perėmė daugelį dar Sovietų Sąjungos taikytų poveikio metodų, tokių kaip dezinformacija, politinis, ekonominis, karinis spaudimas (įskaitant provokacijas bei tiesioginį kišimąsi), parama radikalioms grupėms bei partijoms.

Kita vertus, nereikia ir demonizuoti radikalų. Tarkime, W.Wildersas po Nyderlandų Atviro universiteto teisės kursų baigimo išvyko į Izraelį, kur gyvendamas daug keliavo po kaimynines arabų šalis. Aršiu Islamo kritiku tapo po 2001-ųjų rugsėjo 11-osios teroro aktų, 2006-aisiais įsteigė „Laisvės partiją“, 2008 metais susuko daug triukšmo sukėlusį trumpametražį filmą „Fitna“, kuriame citatas iš Korano bei musulmonų radikalų citavimą mėgino susieti islamistų teroro aktais bei taip įtikinti žiūrovus barbariška šios religijos prigimtimi. Wildersas „ir kiti“ kurį laiką keliavo tradicinį politiko, visuomenės veikėjo kelią, kol subrendo sprendimui „privatizuoti“ ir sau naudinga linkme formuluoti problemas, kurių, rinkėjų nuomone, nesprendė tradicinės partijos. V. Orbanas juk neklysta sakydamas, kad mes nenorime ir negalime priimti viso pasaulio.

Be to, populistai viešojoje erdvėje demonizuojami, nes pasisako už grįžimą prie „tradicijos“, ir čia beveik nieko negalima padaryti – dabartiniai reikalai rodo, jog planeta, visada buvusi gal net pernelyg marga, interneto socialinių tinklų nenumaldomai augančio aktyvumo dėka dabar tą margumą atskleidžia kaip niekada visapusiškai.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.

Arba yra suinteresuotų tą margumą skleisti „savaip“. 2017-ųjų rinkimų sezonui Europoje rengėsi visi suinteresuotieji, valstybinis Rusijos televizijos kanalas RT pasirūpino daugiau nei milijardo rublių papildomu finansavimu, kad artėjant Prancūzijos prezidento rinkimams paleistų transliacijas prancūzų kalba. „Priimtino“ kandidato pergalės atveju Maskva tikėjosi išklibinti Europos vienybę sankcijų Rusijai klausimu. Nepavyko.

Vis dėlto, pasak ekspertų grupės „Prop Or Not“, rusų „trolių“ ar RT į informacinį lauką per JAV prezidento rinkimų kampaniją išmestos melagingos žinios buvo perskaitytos 213 milijonų kartų. Tai nebūtinai reiškia, kad jos reikšmingai lėmė balsavimą, bet kodėl ciniškai „nepatikrinus“ lindinčiųjų internete emocinės savijautos konspiracinėmis teorijomis grįstu turiniu, neva atskleidžiančiu slaptas jėgas, kurios lemia įvykius pasaulyje?

Taip „komponuota“ viešoji erdvė emocinės bei dvasinės pusiausvyros publikai tikrai nesuteikia, ir populistų paklausa bent taktinėje perspektyvoje paauga. Regima dalis elektorato dabar ir kažkiek laiko ateityje palaikys žadančius sugrąžinti „palaimingą praeitį“ bet kuria kaina. Tai į juos apeliuoja „Nacionalinis frontas“, „Laisvės partijos“ ir kiti panašūs politiniai dariniai.

Vis dėlto europietiškumo dabar kur kas daugiau nei prieš 50 ar 60 metų, taigi ir dabartinius iššūkius geriau vertinti be perteklinio dramatizmo, tiesiog reikia aiškintis silpnas vietas ES visuomenėse ir su tuo dirbti. Maskva neabejotinai kol galės, tol kišis į Europos vidaus politiką ir noriai naudosis radikalų paslaugomis.

Beje, paradoksalu, tačiau šia prasme praėję metai atnešė ir savotiško optimizmo, kurį austrų verslininkas Gerhardas Plankensteineris leidiniui „The Daily Beast“ apibūdino taip: „Kraštutiniai dešinieji praloš, kai ims vadovauti vyriausybei. Žmonės greitai supras, kad jie nepajėgūs pagerinti situacijos“.

Būtent, propaganda – tikrai ne visas gyvenimas.

2018.01.22; 03:50

Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Estijos Valstybės kanceliarija šiais metais padidins nuo 60 tūkstančių eurų iki 800 tūkstančių eurų, t. y. 13,3 karto, išlaidas Strateginės komunikacijos skyriui, kovojančiam su propaganda ir dezinformacijos platinimu.

Tai trečiadienį pranešė laikraštis „Postimees“.

„Prie jau dirbančių Valstybės kanceliarijoje dviejų specialistų prisijungs dar aštuoni strateginės komunikacijos ekspertai. Kiekvienas iš jų turės savo užduotis. Estija turi sudaryti jėgą, galinčią vykdyti stebėseną, pateikti kontrargumentas ir įveikti informacijos krizes. Strateginės komunikacijos skyriaus biudžetas sudarys 800 tūkstančių eurų bent jau artimiausius ketverius metus“, – sakoma pranešime.

Pasak „Postimees“, iki šiol Estija daugiausia stebėjo Rusijos žiniasklaidą, kitų šalių žiniasklaidos turinio nuolatinė analizė nebuvo atliekama. Vienas iš naujų uždavinių – išsamiau susipažinti su informacija apie Estiją, kurią pateikia užsienio žiniasklaidos kanalai ir socialiniai tinklai. Be to, planuojama suburti užsienio žurnalistus, kurie domisi Estija, ir sukurti jų kontaktinį tinklą.

Informacijos šaltinis – ELTA

208.01.11; 02:30

Rusijos parlamento vyresnieji nariai ketvirtadienį pasiūlė atsakyti tuo pačiu į JAV atsisakymą leisti Rusijos finansuojamai žiniasklaidos priemonei RT patekti į JAV Kongresą.

Rusijos politikas Aleksejus Puškovas pasiūlė, kad JAV žiniasklaidos priemonėms būtų draudžiama patekti į abejus Rusijos parlamento rūmus. Rusijos aukštųjų parlamento rūmų Valstybės suverenumo gynimo komiteto pirmininkas Andrejus Klimovas taip pat reikalavo tokio paties atsako. Tačiau, kaip pranešama, draudimas būtų taikomas ne visiems žurnalistams, o tam tikrai masinės žiniasklaidos žurnalistų kategorijai, susijusiai su JAV vyriausybės propagandos skleidimu.

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas taip pat pasirašė įstatymą, nukreiptą prieš Rusijoje veikiančias, tačiau užsienyje įregistruotas ir finansavimą iš užsienio gaunančias žiniasklaidos priemones. Įstatymas leidžia reikalauti užsienio žiniasklaidos priemonių užsiregistruoti Rusijoje „užsienio agentais“.

Tokio žingsnio Rusija ėmėsi po to, kai RT buvo nurodyta užsiregistruoti JAV „užsienio agentu“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.01; 02:30

Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Artėjant lapkričio 24-ąją Briuselyje surengtam penktam „Rytų partnerystės“ susitikimui Europos Sąjungos (ES) strateginės komunikacijos operatyvinė grupė „East StratCom Task Force“ informavo apie virš 3 tūkstančių rusakalbės žiniasklaidos dezinformacijos faktų „Partnerystėje“ dalyvaujančiose šalyse.

Primintina, kad „Rytų partnerystė“ – geopolitinė iniciatyva, kurioje ES bendradarbiauja su šešiomis posovietinėmis respublikomis Armėnija, Azerbaidžanu, Baltarusija, Gruzija, Moldova bei Ukraina.

Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis susitikimo Briuselyje išvakarėse pareiškė, jog „Rytų partnerystės“ programa patyrė nesėkmę, mat iki šiol nesuteikė jos dalyvėms narystės ES perspektyvos. Prieš lenkų politiką šia tema pasisakiusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel labai aptakiai suformulavo, kad Bendrija neplanuoja plėtros, priimant į ją buvusias posovietines respublikas.

Pridėkime dar Vengrijos užsienio reikalų ministro Péterio Szijjártó pareiškimą šiam jau atvykus į Briuselio susitikimą, jog Budapeštas nepalaikys Ukrainos euroatlantinių lūkesčių, kol Kijevas neatšauks, Vengrijos manymu, diskriminacinio Švietimo įstatymo, pagal kurį pagrindinis mokymas bendrojo lavinimo mokyklose Ukrainoje turi vykti ukrainiečių kalba. Pasak vengrų politiko, priimdamas šį įstatymą Kijevas grubiai pažeidė rugsėjo pradžioje įsigaliojusią Ukrainos ir ES asociacijos sutartį, jo šalis ant pasaulinės politikos altoriaus Užkarpatės vengrų neaukos. 

ES ir Rusijos dvikova

Čia išvardyti faktai gali nuteikti ne ypač optimistinei minčiai, kad „Rytų partnerystės“ projektas Maskvos pasitenkinimui yra labai geopolitiškai „nešiojamas“ ir gal net apskritai pasmerktas. Rizikos iš tiesų esama, todėl rytų europiečių lūkesčius labai gerai suprantantys Lietuvos seimo nariai kovą patvirtino Andriaus Kubiliaus inicijuotą „Marshalo planą Ukrainai“, kuriame siūloma suteikti jai papildomą pagalbą, tikintis, kad tai skatins Ukrainą tęsti reformas.

Pasak politiko, gegužės pradžioje pasirašyta bevizio režimo tarp ES ir Ukrainos sutartis užbaigė vieną Ukrainos ir Europos santykių etapą, parama reformoms gali pradėti blėsti, ES kol kas nesugebant pasiūlyti narystės perspektyvos Ukrainai. Šalis gali tapti Rusijos prezidento Vladimiro Putino „hibridinių“ politinių manipuliacijų taikiniu, Maskva neabejotinai tikisi, kad po parlamento rinkimų šioje šalyje į valdžią ateis publika, kuriai reformos rūpės mažiausiai.

Tinkamas pavyzdys šia prasme yra Moldova, kur nusivylę žmonės prezidentu išsirinko prorusišką Igorį Dodoną. Ukrainai trūksta investicinių pinigų, Tarptautinio valiutos fondo bei kita parama skirta ne tiek ekonomikai skatinti, kiek makroekonominiam stabilumui palaikyti. Ekspertų (buvusios Ukrainos finansų ministrės Natalijos Jaresko bei švedų ekonomisto Anderso Asslundo) vertinimu, reiktų apie 25 milijardų dolerių per 5-eris metus, kad Ukrainos ekonomika augtų po 6-8 proc. vietoj dabartinių 2 proc. „Marshalo plano Ukrainai“ donorų konferencija planuojama vasarį-kovą.

Poreikis permąstyti „Rytų partnerystės“ gaires skatino suprantamą skepsį, gal todėl, tarkime, Moldovos politikai bei ekspertai apie lapkričio 24-osios susitikimą Briuselyje atsiliepė santūriai. Kišiniovo politologas Ernestas Vardaneanas jo išvakarėse patarė koncentruotis ties darbais namuose, juo labiau, kad Moldova visai neturi ilgalaikės strategijos, kaip laipsniškai integruotis į ES struktūras. Pasak politologo, šaliai nederėtų gyventi vien lūkesčiais nuo vieno „Rytų partnerystės“ susitikimo iki kito, kurie šiaip jau gali baigtis skirtingai – nesėkme Rygoje prieš pustrečių metų arba sąlygišku proveržiu Vilniuje prieš 4-eris metus (tada parafuotos Asociacijos ir laisvosios prekybos sutartys su Moldova ir Gruzija, Ukraina tą daryti atsisakė – žinoma, kokia situacija šioje šalyje galų gale susiklostė iki pat dabartinės akimirkos).

Kita vertus, buvęs Moldovos užsienio reikalų viceministras (atsakingas už eurointegraciją) Julianas Groza mano, jog jo šalyje ir valdžia, ir visuomenė vis dėlto puoselėja yaptingus lūkesčius su „Rytų partneryste“ bei viliasi, kad ES organizaciškai pagelbės palaipsniui integruotis į Bendrijos struktūras.

Taigi netrūksta ženklų, jog šis formatas iš „romantinių lūkesčių“ įžengia į darbinę, rutininę, nebūtinai optimizmu trykštančią raidos fazę. Kaip susitikimo Briuselyje išvakarėse pastebėjo Ukrainos užsienio reikalų viceministrė eurointegracijos klausimais Olena Zerkal, jos šalies žinia „Rytų partnerystei“ – vis daugiau (more for more) integracijos reformų tęstinumo atveju iki formaliai įtvirtintos perspektyvos Ukrainai tapti visateise ES nare. Lietuvoje vargu ar kas prisimena „Step by Step“ koncepciją, mūsų šaliai judant integracijos į euroatlantines struktūras link praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pabaigoje, tai vaizdi iliustracija to, kur mentaliniu bei geopolitiniu požiūriu dabar yra Baltijos šalys, ir kur – „Rytų partnertystės“ programos dalyvės. Ukrainos diplomatės vertinimu, vienintelė išeitis siekiant eurointegracijos progreso yra blaiviai vertinti dabartinių programos dalyvių motyvus bei vaduotis iš nepamatuotų lūkesčių. Vis dėlto, O. Zerkal manymu, Ukrainos visuomenę vykdyti reformas labiausiai ir skatina narystės ES perspektyva, ukrainiečiai tikrąja ta žodžio prasme priversti kautis dėl dėl europietiškų vertybių.

Apie taip pat lietuvių politikų stumiamą „Marshalo planą Ukrainai“ čia jau kalbėta, nebent primintina, kad lapkričio 24-osios susitikime jis neaktualizuotas, o koncentruotasi ties aptarimu modelio „Rytų partnerystė+“, kuris numato Ukrainai, Moldovai bei Gruzijai galimybę prisijungti prie ES muitų bei energetinių sąjungų, Šengeno zonos, dalyvauti formuojant Bendrijos saugumo ir gynybos politiką, tarifų už tarptinklinį ryšį ES teritorijoje panaikinimą. „Rytų partnerystė+“ programa taip pat numato Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos socialinės-ekonominės infrastruktūros vystymui skirto investicinio fondo steigimą.

Bet esama, pavadinkime, „Rytų partnerystę“ lydinčių procesų, strateginėje perspektyvoje veiksiančių akivaizdžiai nenaudai Maskvos, kuri, pasak Kijeve kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse viešėjusios istorikės, Pulitzerio premijos laureatės Annės Applebaum (knygos „Raudonasis badas. Stalino karas prieš Ukrainą“ autorės), siekia susigrąžinti Sovietų Sąjungos laikais turėtą įtaką tarptautinėje arenoje taip pat karų Ukrainoje bei Sirijoje pagalba. Susigrąžinti norėti galima, tačiau pasak lapkričio viduryje fondo „Demokratinės iniciatyvos“ atliktos apklausos, Ukrainos piliečių parama narystei NATO šiuo metu siekia rekordinius 47 proc., o jungimąsi prie Maskvos vadovaujamos Nepriklausomų valstybių sandraugos tepalaiko 26 proc. apklaustųjų.

Irgi „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse interviu Ukrainos leidiniui „Evropeiskaya pravda“ (11 22) ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis pažymėjo, jog Ukraina per pastaruosiu 3-4 metus įvykdė daugiau reformų nei bet kuri kita šios programos dalyvė ir yra neabejotinas „Partnerystės“ varantysis lokomotyvas. Be to, stipri šios šalies pilietinė visuomenė gali būti įkvepiančiu pavyzdžiu kitoms posovietinėms respublikoms. Lapkričio 24-osios susitikimo išvakarėse paskelbta, kad Moldovos sostinėje gruodį pradės veikti NATO biuras, jo steigimo sutartį praėjusių metų pabaigoje pasirašė Moldovos ministras pirmininkas Pavelas Filipas ir NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas. Biuro veiklos prioritetai šiaip jau labai konkretūs – padėti Moldovos žemės ūkio įmonėms utilizuoti iš sovietinių laikų užsilikusius pesticidus, padėti kautis su kibernetinėmis atakomis, bendradarbiauti modernizuojant šios šalies ginkluotąsias pajėgas.

Europos Sąjungos vėliavos

„Rytų partnerystės“ 5-ojo susitikimo baigiamojoje deklaracijoje patvirtinami visų banrdadarbiaujančių pusių įsipareigojimai stiprinti demokratiją, įstatymų viršenybę, žmogaus teises bei laisves, nes šios vertybės sudaro „Rytų partnerystės“ pagrindą. Šiaip jau biurokratinė geopolitinė formuluotė. Kita vertus, susitikimo dalyviai formaliai įtvirtino ir reikalavimą atnaujinti konfliktų sureguliavimą programos narių šalių teritorijose. Europos parlamentas savo ruožtu pabrėžia būtinumą nesiliauti spausti Rusijos dėl konflikto Ukrainos rytuose, ypač artėjant diskusijai 2018-ųjų sausį dėl sankcijų pratęsimo Maskvai, taip pat stiprinti paramą rytų partnerių pastangoms atsilaikyti prieš kibernetines atakas, dezinformaciją bei kitas destabilizavimo formas, įskaitant užsakomąsias žmogžudystes.

„Budinčiais“ pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo kuluaruose labai suprantamai pasižymėjo Baltijos šalių politikai, bet jų citavimą verta atidėti dar vienai „Rytų partnerystės“ temai skirtai publikacijai – tai subtili tema, laiku ištrūkti iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir „geopolitinį svorį“ įgiję Baltijos politikai (be abejo, taip pat Lietuvos) turi būti ypač atidūs ir atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu. Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6, penkiuose (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija) dalyvauja viena ir ta pati žinoma valstybė.

Taigi šia tema – kitoje publikacijoje.

2017.11.27; 05:44

Idėjos Lietuvai „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“ kūrėjas, programuotojas Linas Jakučionis. Eltos nuotr.

Idėjos Lietuvai „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“ kūrėjas, programuotojas Linas Jakučionis sako, kad jam, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, rūpi Lietuvos ir lietuvių gerovė. „Mus visus pasiekia informacija iš pačių įvairiausių šaltinių. Tad labai svarbu mokėti teisingai atsirinkti, kas yra tiesa, kitaip tariant, reiktų lavinti kritinio mąstymo įgūdžius“, – interviu projekto „Idėja Lietuvai“ pozityvių žinių ambasadorei naujienų agentūrai ELTA sakė L. Jakučionis.

– Papasakokite trumpai apie save – kuo užsiimate, kokie Jūsų pomėgiai?

– Man pasisekė – tiek mano pomėgis, tiek darbas sutampa. Esu programuotojas. Laisvalaikiu mėgstu ir futbolą pažaisti, ir gamtoje pasivaikščioti. Man, kaip ir absoliučiai daugumai žmonių, rūpi Lietuvos ir lietuvių gerovė, dėl to gyvendamas Airijoje tapau pirmuoju Airijos lietuvių bendruomenės pirmininku. O šiais laikais mėgstu įvairiose interneto svetainėse žmonėms priminti apie tai, kaip veikia realybė, jeigu jų ar kokių nors organizacijų veiksmai su ja prasilenkia.

– Kaip Jums kilo idėja „Mokyti mokyklose kritinio mąstymo“?

– Tai ne staiga galvon šovusi, o per kokius 20 metų susiformavusi idėja. Ji vis tvirtėjo kiekvieną kartą internete ar realybėje susidūrus su nuo sukčių nukentėjusiais žmonėmis, tūkstančius neveikiančiam gydymui išleidusiais ligoniais, sergančiais vėžiu, ideologinėmis grupėmis, kurios į savo ideologiją linkusios įtraukti ne tik savo gerus siekius, tačiau ir bet kokią demagogiją, jeigu tik ji sutampa su grupės tikslais.

Mus visus pasiekia informacija iš pačių įvairiausių šaltinių. Internetas suteikia galimybę bet kam be tarpininkų pateikti informaciją. Kartais tos informacijos skleidėjai yra tiesiog suinteresuoti komercine nauda, kartais siekiama geopolitinės įtakos, o kartais tiesiog gerų paskatų vedamos ideologinės grupės skleidžia ne visai tiesą atitinkančią informaciją. Jeigu nesugebame atskirti patikimos informacijos nuo nepatikimos, galime priimti pavojingus sau ar visuomenei sprendimus. Jeigu nesugebame atpažinti argumentavo klaidų, galime priimti neteisingus sprendimus arba ir patys tapti neteisingos informacijos platintojais.

Kiekvienam žmogui būti politikos, biologijos, medicinos, filosofijos, fizikos, religijotyros, istorijos, mechanikos, finansų ekspertu tikrai nepavyks. O štai išmokti metodus ir procesus, kaip atsijoti nepatikimą, tendencingą, propagandinę informaciją, yra įmanoma. Kurgi geriau tai daryti, jeigu ne mokykloje?

– Jūsų nuomone, ar mes, suaugę žmonės, mokame kritiškai mąstyti?

– Kaip ir beveik visose srityse, vieniems žmonėms tai sekasi geriau, o kitiems prasčiau. Taip pat kartais žmonės sugeba atpažinti argumentavimo klaidas, kai susiduria su svetimomis idėjomis, tačiau nepastebi tų pačių argumentavimo klaidų savo argumentuose.

Kiekviename laikraštyje rasite horoskopų skyrelį ar ekstrasensų samprotavimų Kai kurie jūsų draugai feisbuke vis pasidalins kokiu nors kaimyninės valstybės žiniasklaidos propagandiniu straipsniu, o koks nors labdaros fondas vis rinks pinigus, kad nusiųstų vėžiu sergantį vaiką į kokią nors kliniką Meksikoje. Į Seimą vis pakliūva populistinių partijų atstovų, žmonės perka žinomai neveikiančių homeopatinių preparatų, o įvairių religijų atstovai sugeba ne tik save išlaikyti, bet dar kartais ir prabangių automobilių įsigyti.

Tad akivaizdu, kad bent šiek tiek teorinio ir praktinio pagrindo bent daliai žmonių reikia.

– Kaip galima mokytis kritinio mąstymo?

– Mokytis kritinio mąstymo galima taip pat kaip ir visų kitų dalykų – išmokti teoriją ir praktikuotis. O teorijos mokytis yra daug: ir apie tai, kokios būna formaliosios ir neformaliosios logikos klaidos (pvz., argumentavimas iš senumo). Ir apie tai, kokias mąstymo klaidas linkusios daryti žmogaus smegenys (pvz., žmonės linkę atsirinkti informaciją, patvirtinančią jų ankstesnes nuostatas ir ignoruoti informaciją, prieštaraujančią ankstesnėms nuostatoms). Ir apie tai, kaip veikia atmintis (atmintis nėra įrašas, prisiminimai keičiasi kiekvieną kartą juos perpasakojant, kai kuriais atvejais netgi įmanoma įdiegti netikrus prisiminimus). Ir apie tai, kuo skiriasi mokslinių tyrimų visuma besiremiantys ekspertai nuo kitų autoritetų. Ir apie tai, kaip atpažinti statistiką: „Kasdienis 50 g perdirbtos mėsos suvartojimas padidina riziką susirgti storosios žarnos vėžiu 18 proc.“, nereiškia, kad 18 proc. žmonių susirgs vėžiu, o reiškia, kad tikimybė per visą gyvenimą susirgti šiuo vėžiu padidėja nuo 6 proc. iki 7 proc.

Pratimų ir praktinių užduočių galima atlikti daug: pradedant nuo pramanytų situacijų, kuriose reikia atpažinti logikos ar mąstymo klaidas, iki praktinių užsiėmimų kaip atpažinti apmokamus straipsnius laikraščiuose, manipuliaciją statistika, išanalizuoti sensacingas naujienas ir išsiaiškinti, ar tikrai jos tokios sensacingos.

– Ar savo aplinkinius skatinate kritiškai mąstyti? Kaip tai darote?

– Taip, bet ne taip jau ir dažnai. Kartais tiesiog tenka priminti dalykus, kurių mokomės mokykloje. Pavyzdžiui, peršalimas nėra peršalimas, jį sukelia virusai, tad bandymas atsekti, ar peršalimą sukėlė neužsidėta kepurė, ko gero, neprives prie teisingo atsakymo. Kartais diskusijoje tenka tiesiog užduoti papildomų klausimų, ypač kai kas nors pasiūlo „paprastą“ sprendimą kokiam sudėtingam klausimui spręsti (pvz., migracija).

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.24; 03:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Nemiela draugystė. Rusakalbei Baltijos šalims skirtai propagandinei žiniasklaidai labai nepatinka gerėjantys Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Štai „RuBaltic“ piktinasi, kad Vilniuje įvyko Lenkų diskusijų klubo pokalbis „Kaip kovoti su Kremliaus propaganda“. Na, kada lietuvių ekspertai pradės šokinėti pro langus šaukdami „rusai ateina“? – pašiepia „RuBaltic“.

Bet kaip pikta, Lenkų diskusijų klubo svečiai Vilniuje nekalbėjo apie lenkų ir lietuvių santykių problemas, apie lenkų etninės mažumos padėtį, būtinybę stiprinti ekonominius ryšius ir t. t. Žodžiu, tarp šių valstybių viskas blogai, o jos kalbasi, kaip kartu kovoti su propaganda! „BuBaltic“ atvirai prisipažįsta, kad tai labai liūdina.

Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.
Zigmas Vaišvila. Vytauto Visocko nuotr.

Melagė. Zigmas Vaišvila turbūt nori būti garsus ir įtakingas, kaip Juozas Statkevičius ir Rūta Vanagaitė. Tai ir pripasakojo propagandiniam portalui „RuBaltic“, kad dokumentiniame filme apie Dalios Grybauskaitės vaikystę ir jaunystę Prezidentė įžūliai meluoja. Esą, nereikia skiesti apie skurdžią vaikystę: būsimoji prezidentė gyveno prestižiniame name Vilniaus senamiestyje, prie S. Nėries mokyklos. Toje prestižinėje mokykloje ji ir mokėsi. O paskui, nors mokykloje buvusi trejetukininkė, kažkodėl papuolusi į tuomet prestižinį Leningrado valstybinį universitetą.

O labiausiai signatarą nervina, kad Prezidentė esą atvirai meluoja apie savo vaidmenį 1990–1991 metais. Nes, Zigmo žiniomis, ji nei Užsienio reikalų ministerijoje tuomet nedirbo, nei jokioje kitoje valstybinėje tarnyboje netarnavo. Ir kompiuterių nuo potencialios okupacijos negelbėjo, nes jų tuomet… tiesiog nebuvo (juos teturėjusi tik KGB).

Žodžiu, gerb. Zigmas toliau kariauja savo karą. Kažkodėl su Kremliaus propagandininkų pagalba. Jam atrodo – prieš Grybauskaitę, o gaunasi – prieš Lietuvą. Va tau ir Nepriklausomybės signataras…

Tapinui nepavyko. Nemokate jūs, lietuviai, kariauti propagandinio karo, – juokiasi „RuBaltic“. Štai ir Andriui Tapinui „Youtube“ su humoristiniu šou „Держитесь там“ nieko nepavyko – esą nesudomino jaunosios auditorijos iš Rusijos. Štai populiarieji „Runet“ blogeriai turi po kelis milijonus prenumeratorių, o Tapinas… keliolika tūkstantėlių… Va, net Navalnas turi pusantro milijono! Ir Anatolij Šarij – milijoną su trupučiu.

Na, gyventi Rusijoje ir žiūrėti per „Youtube“ Tapiną, galima įtarti, nėra labai saugu. Tad, mąstantis Rusijos jaunime, būk atsargus. O „RuBaltic“ – didelis ačiū už nurodytus alternatyvios mąstysenos videoblogerius, šiokią tokią statistiką ir ilgut ilgutėlį straipsnį apie tokį menkniekį, kaip nepavykęs Tapino šou.

Šlykščiosios lentelės. Rusija pasmerkė Biržų rajono savivaldybės sprendimą prie paminklų sovietų kariams pastatyti lenteles su informacija, kad užrašai ant monumentų gali neatitikti tikrovės. Rusijos ambasada savo komentare pavadino tokį sprendimą „šlykščiu poelgiu, įžeidžiančiu istorinę atmintį“, rašo „Litovskij kurjer“.

„Amžina šlovė didvyriams, kritusiems už mūsų Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę“, – parašyta ant vieno iš monumentų. Ambasada nemato, kur čia gali būti istorinės tiesos neatitikimas. Deja, tenka sutikti. Sovietų armijos kariai iš tiesų krito už laisvę ir nepriklausomybę – nuo fašistinės Vokietijos. O kad jų generolai vietoj laisvės atnešė komunistinį režimą – čia jau kita istorija. Hm, gal taip ir reikėtų rašyti ant tų biržietiškų lentelių?

Gerieji baltarusiški atomai. Tuo metu, kai Lietuvos politikai kuria vis naujas politines priemones, kaip sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybas, baltarusiai taikiai ir darbščiai rūpinasi žemiškais reikalais – kaip efektyviai integruoti Astravo AE į vieningą energetinę sistemą. Taip rašo „Obzor“, nusiuntęs savo korespondentą į Astravo AE.

Viskas puiku su atomine elektrine. Ji darniai ir draugiškai tieks energiją Baltarusijai, yra saugi, ten dirba begalė aukščiausios kvalifikacijos specialistų, greitai bus atliekami streso testai ir jų rezultatai pateikti viešai, o dėl artumo iki Vilniaus – ar žinojote, kad nuo Berno (Šveicarija) iki atominės elektrinės – tik 13 km ir niekas nesiskundžia? Kai pagalvoji, gal tikrai mes, lietuviai, kažkokie kvailučiai ir ieškome girioj majonezo?

Sovietinė patranka – Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nostalgija. „Obzor“ primena savo ištikimiems skaitytojams, kas gi vyko prieš 50 metų, 1967–ųjų spalį. Kaip tada buvo gera. Visi rengėsi švęsti Spalio revoliucijos 50-metį. Mokytojų tapo daugiau, nei mokinių buržuazinėje Lietuvoje. Elektrėnuose iškilo du 60 butų gyvenamieji namai, pradėtas statyti vaikų darželis. Kapsuke eksploatacijai priduotas 85 butų daugiabutis – jau ketvirtas daugiabutis tais metais. Žydroji liepsnelė suliepsnojo Naujojoje Vilnioje – baigtas tiesti 15 km ilgio dujotiekis. Kauno „Pergalės“ gamykla savo produkciją siunčia į jau 12 pasaulio šalių – prisidėjo Mongolija ir Bulgarija. Vilniaus elektrinių suvirinimo aparatų gamykloje pagamintas 500-tūkstantasis aparatas. Trečdaliu atpigo sardinės, skumbrijos ir stauridės iš Atlanto. Kilogramas – tik 70 kapeikų. O buvo rublis. Et, nepalyginsi su dabartinėmis kainomis…

Visi jie tokie. Vanagas tai Vanagas, o kaip bus su Jonu Noreika, kurio vardu norima pavadinti vieną seniausių Lietuvos mokyklų Šiauliuose? Juk Noreika susitepęs dalyvavimu Holokauste ir talkininkavimu nacistams, – teigia „Obzor“. Ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kurlianski pasmerkė šią iniciatyvą. Ak, tačiau švietimo viceministras sako, kad Noreika nedalyvavo žydų žudyme. „Šitaip valstybė oficialaus atsakingo asmens lūpomis eilinį kartą nusprendė paneigti karčią istorinę tiesą, remdamasi genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis“, ­– rašo „Obzor“. Tačiau esą tie duomenys neigia tik dalyvavimą Holokauste, bet neneigia nusikalstamų J. Noreikos veiksmų Antrojo pasaulinio karo metais.

Nepaneigta, kad kaltas, vadinasi kaltas. Kaip paprasta ir aišku. Panašu, kad „Obzor“ įvedė naujovę – kaltumo prezumpciją.

36 valandos. Rusija neketina įsiveržt į Baltijos šalis, nes nemato tame prasmės, – rašo „LifeRus.info“. Ir tokią išvadą esą padarė net ne Rusija, o patys NATO karo analitikai, kurie taip pat pripažino, kad aljansas gali išprovokuoti Rusiją atsakomiesiems veiksmams regione, o tai vestų prie branduolinio karo.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„LifeRus“ rašo kad „Rusija gali užgrobti visas tris Baltijos respublikas per 36 valandas naudodamasi vien tomis pajėgomis, kurios sutelktos prie jos vakarinių sienų“. Tai esą amerikiečių strateginio tyrimų centro RAND teiginys. Tačiau RAND išsiaiškinęs, kad Maskvai toks konfliktas visiškai nereikalingas. Esą buvęs reikalingas 1700–1721 m., kai Petrui Didžiajam reikėjo priėjimo prie jūros. Bet dabar Rusija turi Sankt Peterburgą.  

Bet dėl visa ko, mieli skaitytojai, žinokite, kad Rusija gali. Per 36 valandas. Čia, aišku, niekas nieko negąsdina, jūs ką. Tai tik „pribaltų“ įprotis kažkodėl rėkauti apie grėsmę iš Rytų…

Zombiai puola! Rusakalbė Latvijos žiniasklaida jautriai sureagavo į Latvijos dienraščio „Latvijas Avīze“ karikatūrą „Politinių zombių sugrįžimas“, kurioje mitingo dalyviai pavaizduoti kaip zombiai. O mitingas vyko Rygoje prie Švietimo ir mokslo ministerijos, jį rengė Rusų mokyklų gynimo štabas su savo gerbėjais. Juos papiktino ministerijos sprendimas nacionalinių mažumų mokyklose pamokas vesti latvių kalba.

„Pirmaujantis latvių neapykantos rusams propagandos dienraštis“ – apie „Latvijas Avīze“ atsiliepė berods pirmaujantis rusų neapykantos latviams propagandos portalas „Vesti.lt“. Žinoma, galima suprasti rusakalbių Latvijos gyventojų nuoskaudas. Juk šitiek metų buvo galima normaliai gyventi Latvijoje (beje, Lietuvoje irgi) ir neišmokus latvių kalbos. O kam dabar pradėti šalies gyventojus mokyti tos šalies kalba? Tai aiškiai nacionalinės neapykantos žingsnis, kitų paaiškinimų nėra.

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017-11-02