Valdemaras Rupšys – generolas leitenantas, Lietuvos kariuomenės vadas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Aliaksandrui Lukašenkai pareiškus, kad pasienyje su Lietuva reikia stiprinti karinius pajėgumus, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys teigia, kad tokie žodžiai skamba neįtikinamai, nes Lietuva laikosi gynybinės politikos. Tiesa, V. Rupšys neslepia manąs, kad A. Lukašenka turi sumanymą.
 
Pasak generolo leitenanto, Lietuvos kariuomenė kartu su sąjungininkais nuolat stebi ne tik įvykius kitose valstybėse, tačiau ir kibernetinę erdvę. V. Rupšio teigimu, informacinis karas yra šių dienų realybė ir, tikina kariuomenės vadas, „praloš tie, kurie jį ignoruoja“.
 
Kalbėdamas apie naujausius įvykius Baltarusijoje, V. Rupšys naujienų agentūrai ELTA taip pat papasakojo, ko ėmėsi šalies karinės pajėgos, įvertino Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono idėją dėl Europos autonomiškumo didinimo ir įvardijo, kam reikalingas Vakarų Lietuvoje planuojamas statyti naujasis karinis poligonas. 
 
– Vertinant įvykius Baltarusijoje, Aliaksandras Lukašenka net porą kartų sakė, kad pasienyje su Lietuva yra arba reikia sustiprinti karių pajėgumus. Ar yra realios karinės grėsmės Lietuvai?
 
– Pradedant nuo A. Lukašenkos sprendimų, kuriuos jūs minite, – kad reikia perkelti karinius vienetus į Vakarų pasienį, pasienį su Lietuva ir Lenkija, tai jis turi kažkokį sumanymą. Turi sumanymą tikriausiai ir tie, kurie patarė jam tai daryti. Neatmetu ir jų kariuomenės generalinio štabo ar karinių vadovų. Aišku, turbūt neteisinga būtų viešai spėlioti jo sumanymų. Neatmetu, kad tas sumanymas yra nevienareikšmis ir tikrai nėra tiesiogiai siejamas su kažkokia grėsme iš NATO valstybių, tarp jų – ir iš Lietuvos bei Lenkijos. Mūsų aktyvumas čia, mūsų karinė strategija ir viešai deklaruojama mūsų saugumo politika yra gynybinė. Taip pat ir sąjungine prasme – mes esame NATO karinio, politinio aljanso valstybė. Jam turėtų būti akivaizdžiai matoma, kad iš čia jokios grėsmės nėra. Ir jeigu yra čia kažkokie mūsų sąjungininkų vienetai dislokuoti, tai yra su tikslu atgrasyti, sustiprinti mus, kad kažkam nekiltų noras čia ateiti. Kitas tikslas – kad turėtume čia bendrus mokymus ir kiltų mūsų profesionalumas, karinis pajėgumas. Bet tai tikrai niekaip nėra nukreipta prieš Baltarusiją tiesiogiai.
 
Todėl tas jo pareiškimas, kad perdislokuos pajėgumus ir kad yra kažkokia grėsmė, skamba tiesiog neįtikinamai. Aš galiu asmeniškai daryti tokią prielaidą, kad jis turi kažkokių kitokių sumanymų, – ar vidinei auditorijai, patiems baltarusiams nukreipta, ar kažkas kito. Jeigu jam taip tikrai atrodo, tai mažų mažiausiai man keista.
 
– „Laisvės kelio“ metu į Lietuvos oro erdvę buvo įskridęs Baltarusijos orlaivis. Ar po tokių A. Lukašenkos pareiškimų nepadažnėjo provokacijų? Pavyzdžiui, šalies oro erdvės pažeidimų?
 
– Kalbant apie Baltarusijos karinius ar civilinius orlaivius, tai oro erdvės pažeidimų praktiškai išvis nebuvo. Čia buvo toks labai išimtinis atvejis, kai Baltarusijos karinių oro pajėgų orlaivis kirto sieną, ir tai buvo fiksuota mūsų oro stebėjimo sistemomis. Pasakyčiau, kad tai praktiškai vienetinis atvejis.
 
Mūsų NATO oro policijos vienetas tikrai dažnai kyla, bet kyla dėl įvairiausių priežasčių – artėjimo, neatsakymo į mūsų užklausas.
 
Automatiškai, pagal standartines procedūras, mūsų NATO orlaiviai kyla iškart, kad nebūtų pažeidimų. Bet dažniausiai tokie įvykiai būna susiję su Rusijos orlaiviais.
 
– Kokie žingsniai buvo atlikti, kalbant apie Lietuvos kariuomenę, po įvykių Baltarusijoje?
 
– Jeigu įvyksta tokie veiksmai mūsų kaimyninėje valstybėje arba pamatome, jog pakilo kovinė parengtis kitoje valstybėje, mes turime aiškiai nusimatę planus, kaip reaguojame pagal esamą situaciją ten. Ir mes reagavome taip, kaip dera buvo reaguoti tada, kada jie perkėlė vienetus arčiau Lietuvos sienos ir pradėjo mokymus. Aš nenoriu dabar detalizuoti, ką mes darėme, yra planai, ir mes tuos planus įgyvendinome. Galiu pasakyti, – jeigu įvyksta kažkoks situacijos eskalavimas, tarrp jų ir karinis, mes tikrai esame pasiruošę labai greitai reaguoti. Ir atitinkamai bei adekvačiai reagavome. Iš šiandienos perspektyvos pasakyčiau, kad reagavome labai teisingai. Tikrai nebuvo jokio pagrindo jiems sakyti, kad mes „žvanginame ginklais“, – to tikrai nebuvo. Mes situaciją labai gerai ir atidžiai stebėjome, manyčiau, kad ją puikiai įvertinome, ir stebime, kas ten vyksta, toliau.
 
Baltarusijos kariškiai ruošiasi kariniam paradui. EPA – ELTA nuotr.

Ir NATO reaguoja, ypač politiniu lygmeniu. Jie sako, kad NATO yra susirūpinusi dėl situacijos. NATO, kaip gynybinė karinė ir politinė organizacija, sako, kad klausimai turi būti sprendžiami taikiais metodais, ir tai turi būti išspręsta pačios Baltarusijos viduje, nesikišant kitoms valstybėms. Ir NATO aiškiai sako, kad kažkokių karinių priemonių ar kažkokio karinio spaudimo tikrai negali būti. Karinio veiksmo iš NATO tikrai nėra, tik politinis. Jeigu jūs pastebėjote, dažniausiai yra pasisakoma, daromi pareiškimai ir vertinimai NATO generalinio sekretoriaus (Jenso Stoltenbergo – ELTA) arba jo štabo.
 
– Jau kalbėjome apie oro gynybą. Lietuva įsigijo oro gynybos sistemą NASAMS. Kiek, vertinant pastarųjų 5 metų perspektyvą, patobulėjo Lietuvos oro gynyba?
 
– Po įvykių Ukrainoje pradžios, Krymo okupacijos mes privalėjome padaryti tinkamas išvadas, ypač, kokių karinių arba kovinių pajėgumų pas mus trūksta. Vieni iš jų ir buvo visų lygių oro gynybos pajėgumai – artimo trumpo, vidutinio ir tolimo ilgo nuotolio sistemos. Atitinkamai buvo suplanuoti resursai ir lėšos technikos įsigijimui bei pajėgumų plėtojimui.
 
Kalbant apie artimo trumpojo nuotolio oro gynybą, tai ji yra skirta savų vienetų apsaugai. Vidutinio nuotolio – dešimtimis kilometrų – skirta ginamo objekto apsaugai. Tai mes dabar jau esame pajėgūs tą daryti. Noriu pasakyti, kad tai nereiškia, jog anksčiau negalėjome to padaryti, bet turėjome tai daryti su sąjungininkų pagalba. Turime dabar trumpojo nuotolio oro gynybos priemones, tokie ginklai priskiriami sausumos manevro vienetams, ir turime vidutinio nuotolio priemones. Ir tai nėra pabaiga, toliau plėtosime oro gynybos pajėgumus, bet ilgojo nuotolio oro erdvės gynyba dabar yra NATO uždavinys. NATO planuose yra numatyta, kad jie mus „dengs“ su tomis oro gynybos sistemomis.
 
– Paminėjote, kad toliau bus plėtojami pajėgumai. Kur būtų svarbu nukreipti investicijas ir kokie įsigijimai paramai iš oro turėtų būti įgyvendinti, kad galėtume pasakyti, jog esme visiškai pasirūpinę savo apsauga?
 
– Reikia žiūrėti mūsų gynybos strategiją. Mes 2004 metais įstojome į NATO dėl to, kad mokesčių mokėtojų pinigų tiek neišleistume gynybai ir neskirtume tiek savo biudžeto kažkokio pajėgumo priemonių įsigijimui. Susumavus sąjungininkų ir mūsų pajėgas mes atliksime tą uždavinį. Būtų sunkiai įgyvendinama, kad galėtume viską pasiekti vieni, todėl esame NATO valstybė narė – kartu su sąjungininkais galime užtikrinti sausumos, jūros ir oro gynybą. To, ko mums trūksta, tai padengia mūsų sąjungininkai. Ko jiems trūksta ir mes turime, tą mes duodame sąjungininkams. Nėra tikslo, kad mes vieni 100 proc. savarankiškai galėtume tai padaryti, todėl, kad tai turbūt būtų mums sudėtinga įgyvendinti ir tikriausiai visuomenei irgi tai būtų nepriimtina.
 
Dabartinis etapas, kai mes įsigijome NASAMS, turi baigtis ne įsigijimu, o tų sistemų sujungimu į vieną visumą, vieną sistemą. Kad radarai, kurie stebi, fiksuoja taikinius ir perduoda informaciją per valdymo sistemas ir valdymo centrus, veiktų kartu su NASAMS vidutinio nuotolio oro gynybos sistemomis. Šios mūsų sistemos integruotos į NATO tokias pat sistemas, ir tai būtų vienas bendras „skėtis“. Oro gynyba veikia taip: jei taikinį galima sunaikinti su mūsų trumpojo ar vidutinio nuotolio sistema, tai ji ir bus naudojama, bendras centras žiūri, su kokia priemone galima naikinti. Jei oro erdvės stebėjimo centras mato, kad su mūsų sistemomis to nepavyks padaryti, tada duodamas uždavinys NATO kažkurioms pajėgoms, ilgo nuotolio priemonių paleidėjui, ir taikinys sunaikinamas jomis.
 
Per „Tobruko palikimo“ (angl. „Tobruq Legacy 20“) pratybas tą sistemą mes jau išbandėme – mūsų valdymo, vadovavimo sistema yra integruota ir gerai veikia mūsų visoje bendroje NATO oro gynybos sistemoje.
 
– Klaipėdos jūrų uostas yra strateginės svarbos objektas. Jis buvo minimas ir įvykių Baltarusijoje kontekste. Ar skiriamas dėmesys jo apsaugai yra pakankamas?
 
– Apie uostą paskutiniu metu buvo diskutuota prekybine, ekonomine prasme, apie galinčias kilti problemas. Apie saugumą diskutuota mažiau, bet bendrai tai rodo, kad grėsmės, deja, tik didėja ir auga. Karine prasme aš sakyčiau, kad įvykiai Baltarusijoje – jos bendradarbiavimas su Rusija ir šitų karinio bendradarbiavimo ir integracijos santykių gilinimas – yra mums rūpestis. Tai siejasi su visais objektais, tarp jų ir jūrų uostu, nors yra ir kitų strateginių objektų, kurie karine prasme yra mūsų prioritetiniai.
Rusijos generalinis konsulatas Klaipėdoje. Slaptai.lt nuotr.
 
Reikia suprasti, kad taikos metu jie yra saugomi, jų saugumas yra užtikrinamas ne kariuomenės pajėgumais, o kitų institucijų – Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Viešojo saugumo tarnybos, Policijos departamento, administracijų samdomų apsaugos tarnybų ir taip toliau. Bet jeigu žiūrime išorės grėsmių prasme, tai mes turime planą, esame numatę, kurios pajėgos ir kokie vienetai bus atsakingi už šito objekto saugumą bei gynybą, jeigu reikėtų. Tai yra taip pat ir mūsų sąjungininkų, NATO planuose, dvišalių santykių su kitomis valstybėmis planuose irgi yra numatytas jūrų uosto saugumo užtikrinimas bei gynyba. Yra aiškiai numatyti veiksmai, pajėgos, eiliškumas laike ir erdvėje.
 
– Kaip pasikeitė Suvalkų koridoriaus situacija po Baltarusijos įvykių. Kaip keistųsi, jei Baltarusijoje realiai atsirastų Rusijos kariai?
 
– Tai susideda ir iš karinio, ir iš politinio vertinimo. Mes turime karinį vertinimą – karinės grėsmės prasme tai keistų daug ką, bet mes tai buvome ir anksčiau numatę. Iš esmės Rusijos pajėgų atsiradimas prie mūsų sienos, nepaisant įvykių Baltarusijoje, tikrai buvo neatmestinas ir anksčiau. Šios dvi valstybės kartu su kitomis valstybėmis turi karinę sąjungą  (Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (CSTO) – karinis aljansas, kuriam priklauso 6 posovietinės šalys: Armėnija, Rusija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Kirgizija – ELTA), NVS, yra pasirašiusios sutartis dėl išorinės šių valstybių gynybos ir gali sudaryti prielaidas bei situacijas, kad bet kada galėtų atsirasti, kur tik reikia. Aišku, jų fizinis atsiradimas ar bazių steigimas sutrumpintų laiką ir galbūt sprendimus palengvintų, bet praktiškai ta grėsmė – Rusijos karinių pajėgų dislokavimas Baltarusijoje – ir anksčiau buvo neatmestina.
 
Reikia prisiminti paskutinių pratybų „Zapad 2017“ scenarijų – ten buvo naudotasi baltarusių infrastruktūra, teritorija ir buvo bendri Rusijos ir Baltarusijos labai gerai suderinti veiksmai. Tai buvo pratybos, kurios skirtos praktikuoti kažkokį veiksmą, kurį, prireikus, būtų galima kažkada įgyvendinti. Dėl to aš sakau, kad čia nieko naujo dabar šiame kontekste nėra. Tik, jei Rusija dislokuotų savo pajėgumus ten, situaciją jiems palengvintų. Turbūt Rusija to ir siekia, jie tai – glaudesnį bendradarbiavimą su Baltarusija – ir deklaruoja.
 
– Kaip suprantu, kariuomenė jau buvo pasirengusi ir yra nusimačiusi planus įvairiausioms situacijoms. Ar būtų teisinga sakyti, kad mes esame pasirengę ir hibridinėms grėsmėms?
 
– Mes pamatėme, kad tokios gali būti tada, kai buvo įvykiai Kryme, kai Rusija panaudojo hibridinę strategiją ir taktiką, užimant, okupuojant šitą Ukrainos dalį. Mes turime vertinti tai, kas buvo, ir numatyti, kas gali būti. Yra visokių hibrido variantų, ir tai nereiškia, kad kitą kartą potencialus priešininkas panaudos tokį pat veiksmą arba tokią pat taktiką, kokia buvo. Mes tikrai nuolat stebime, žiūrime, vertiname ir planuojame, kaip mes veiktume prieš kažkokį hibridą. Tai yra įvairių priemonių suderinamumas, tarp jų – ir nuslepiant tiesioginę karinę agresiją. Tai jie gali panaudoti dar ir kitokių variantų, mes esame pasiruošę.
 
Reikia paminėti, kad ir teisės aktai pas mus buvo patobulinti, mes sudarėme atitinkamas pajėgas – greitojo reagavimo pajėgas, jeigu civilinės institucijos – Lietuvos policija, Viešojo saugumo tarnyba ar kitos – jau nebegalėtų likviduoti grėsmės ir toje teritorijoje reikėtų įvesti karinę padėtį, kur mes galėtume veikti su savo karinių vienetų pajėgomis. Tai esame numatę ir pasiruošę, bet taip jau yra karybos istorijoje, kad dažnai tas, kuriam reikia reaguoti, kartais nebūna kažkam pasiruošęs. Mes negalime niekada sakyti, kad mes 100 proc. esame pasiruošę kažkam, nes visą laiką priešininkas kažką naujo gali sugalvoti. Dėl to visada turime stebėti, analizuoti ir numatyti, kaip gali būti kitaip. Mes tai darome ir hibridinės grėsmės atsakui nesame vieniši – turime labai gerai koordinuoti veiksmus su kitomis valstybinėmis institucijomis. Hibridinių grėsmių užkardymas ir likvidavimas nėra vien kariuomenės atsakomybė. Tai yra kompleksinis dalykas.
 
– Jau kone 10 metų kalbama apie tai, kad Lietuvai pagrindinės grėsmės kyla kibernetinėje, informacinėje erdvėje. Kaip tai pakeitė kariuomenės darbą?
 
– Tai tikrai dabar jau yra realybė ir su šitomis kibernetinėmis grėsmėmis bei kariniais veiksmais kibernetinėje erdvėje nieko unikalaus Lietuvai nėra. Tai yra viso pasaulio problema, visi – visas pasaulis ir mūsų sąjungininkai – tai supranta. Tik gal sprendimai nėra mūsų visų sąjunginėse valstybėse vienodi. Yra trys pagrindinės strategijos priimtos: yra tokios valstybės, kur kibernetinį saugumą ir kovą kibernetinėje erdvėje užtikrina ne kariuomenės, yra, kur tai yra grynai vien kariuomenės atsakomybė, ir yra mišrus modelis. Žiūrint efektyvumo prasme, efektyviausia atrodo, kai tai (kibernetinio saugumo klausimas – ELTA) atiduodamas karinei struktūrai su išorės agresijos dimensija.
Vilniaus gatvėmis žygiuoja Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Dažniausiai kibernetinės grėsmės ateina iš išorės todėl, kad, taikos metu užtikrinant saugumą kibernetinėje erdvėje, karo metu pobūdis niekaip nesikeis. Karo metu mes savo karinius, ryšio tinklus visada turėsime užtikrinti, todėl tikslinga ir taikos metu turėti tas priemones, dirbti realiu laiku ir su realiu priešu ir taikos metu. Čia nėra karo paskelbimas. Tai yra kasdienė veikla, nes kasdienis įsiskverbimas į mūsų kibernetinę erdvę jau vyksta.
 
Todėl mes turime turėti praktikos. Praėjusią savaitę turėjau svečią – NATO karinio komiteto pirmininką (Jungtinės Karalystės karinių oro pajėgų maršalą serą Stuartą Williamą Peachą – ELTA), ir mes aptarėme šią problemą. Sakome, kad NATO turi aiškiai suprasti, jog tai – kovoti su kibernetinėmis grėsmėmis – yra didžiulis ir kariuomenės reikalas bei atsakomybė. Mes tam tikrai skiriame dėmesį, pagrindinis uždavinys šioje plotmėje yra skiriamas krašto apsaugos sistemai. Ir dabartinės Vyriausybės programos įgyvendinimo plane tai yra numatyta, yra numatomas ir finansavimas priemonių įsigijimui, personalo ruošimui, visos sistemos plėtojimui.
 
– Kaip suprantu, negalime nuvertinti kibernetinių ir informacinių grėsmių.
 
– Čia yra šiuolaikinė, šiandienos problema. Kibernetinio mūšio lauke kova jau yra, kaip ir informaciniame lauke, – informacinis karas vyksta, tiesiog ignoruoti tai būtų kvailystė. Praloš tie, kurie ignoruoja arba nemato jo. Dėl to mes, kariuomenė, į tai žiūrime pakankamai rimtai, mes turime įsteigę Strateginės komunikacijos departamentą, kur žiūrime, kas ir kaip vyksta informacinėje erdvėje. Ar tas pajėgumas mūsų yra pakankamas, tai, pasakyčiau, dar yra klaustukas. Man atrodo, kad mes dar turėtume tobulėti. Kibernetines grėsmes mokosi užkardyti kariuomenės specialistai per pratybas „Gintarinė migla“, kurių metu tobulinamas tarpinstitucinis ir tarptautinis karinis bendradarbiavimas, saugant nuo kibernetinių grėsmių ypatingos svarbos informacinę infrastruktūrą.
 
– Galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvos prioritetas teikiamas bendradarbiavimui su didžiosiomis valstybėmis, bet ne su Baltijos valstybėmis. Kaip vertinate karinį Lietuvos ir Baltijos valstybių bendradarbiavimą? Ar turėtų Baltijos šalių bendradarbiavimas šioje srityje būti gilesnis?
 
– Aš asmeniškai, kaip kariuomenės vadas, ir kariuomenė, kaip institucija, turi labai glaudų bendradarbiavimą su Latvija ir Estija. Sakyčiau, kad patys geriausi sąjunginiai ryšiai išlaikyti tarp Baltijos valstybių. Tikrai. Mes dalinamės ir apsikeičiame ta informacija, kokia nesidaliname su kitomis valstybėmis, žiūrime, kaip kartu galime treniruotis, kaip galime turėti viena kitą papildančias struktūras, remiame vienas kitą.
 
Galiu iliustruoti – toks projektas kaip Baltijos gynybos koledžas – karininkų karinis rengimas yra vykdomas kartu su latviais ir estais. Tai yra puikiai veikiantis mūsų bendras projektas. Taip pat yra atskiri karinių oro pajėgų kursai čia, Lietuvoje, jūrų pajėgų kursai – Latvijoje. Net įsigijimų prasme mes deriname savo veiksmus. Apsitariame dažniau nei per ketvirtį tarp kariuomenės vadų, ką galėtume kartu nuveikti, kad įgautume vienokį ar kitokį pajėgumą. Taigi mūsų bendradarbiavimas yra labai geras.
 
Pirmas iš dešinės – NATO kovinės grupės vadas plk. ltn. Ch. Huber

Gali susidaryti įspūdis, kad mes labai daug dėmesio skiriame kitiems sąjungininkams, nes, nors ir turime vienokius ar kitokius pajėgumus, bet esame limituoti resursais. Didieji NATO sąjungininkai tai kompensuoja bei į tą bendrą katilą „sumeta“ tuos pajėgumus, kurių mes neturime. Baltijos šalių pajėgumai yra labai panašūs ir galimybės yra vienodos, todėl mes visada akcentuojame JAV, Vokietijos kariuomenės, Didžiosios Britanijos karių buvimą čia ir pajėgų, kurių mes negalime patys skirti, skyrimą mūsų regionui. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad bendradarbiavimas daugiau nukreiptas į didžiąsias valstybes.
 
Beje, dažniausiai bendraujant ir formatas yra: trys Baltijos valstybės ir didžioji valstybė. Pavyzdžiui, sausumos pajėgų lygmeniu pokalbiai su JAV sausumos kariuomene visą laiką vyksta ne dvišaliu formatu, bet kalbasi trys Baltijos valstybės, plius Amerika. Taip pat ir su Didžiąja Britanija. Aišku, yra ir dvišaliai santykiai, bet šiaip mes visada einame kartu.
 
– Buvo pranešta, kad Vakarų Lietuvoje bus kuriamas naujas karinis poligonas. Kam reikalingas dar vienas poligonas? Kokia bus jo paskirtis?
 
– Kalbant apie valstybės gynybą, tai reikia visiems labai gerai suprasti, kad, nepaisant situacijų, pasirengimo tai dienai arba turėjimo/neturėjimo kažkokios priemonės, mūsų Lietuvos kariuomenė gins valstybę ginklu. Tikrai. Aš tą garantuoju. Nebus jokių pasiaiškinimų, jokių išimčių. Antras dalykas, kad to nereikėtų daryti, reikia atgrasyti ir parodyti potencialiam priešininkui, kad jiems neverta čia eiti, kad jie nepadarys, ko nori, arba to kaina bus baisi. Kad tai parodytume, mes turime turėti sąjungininkus – vieniems atgrasyti, žinant kaimynus iš Rytų, būtų labai sudėtinga. Matėm, kas vyksta Ukrainoje, Sakartvele ir kaip vyksta kitur. Taigi būkime realistais.
 
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas paradas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet mes esame NATO nariai, turime sąjungininkus, su kuriais kartu galime atgrasyti, o tam reikia turėti sąjungininkus ir čia, Lietuvoje, – sudaryti sąlygas tiek mūsų kariuomenei, tiek sąjungininkams treniruotis. Reikalinga infrastruktūra treniruotėms, apgyvendinimui, taip pat reikia užtikrinti tinkamą logistinį paketą, mokymo laukus, vietoves. Plėtojant mūsų kariuomenę tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai, reikalingas atitinkamas karinių vienetų skaičius ir pakankamai teritorijos mokymams. (…) Norint užtikrinti mokymų kokybę ir pasiekti rezultatus, turime turėti atitinkamą infrastruktūrą. Todėl šiuo metu svarbu visada turėti sąjungininkus čia.
 
Po Velso sprendimo, ačiū Dievui, mes turime čia priešakinį NATO batalioną, vadovaujamą Vokietijos, mes turime dvišalius susitarimus su JAV, turime kitus tarptautinio bendradarbiavimo planus su Didžiąja Britanija bei atskiras pratybas. Mes labai daug skiriame teritorijų sąjunginių valstybių pajėgų dislokavimui ir mums jau trūksta patiems. Taigi neišvengiamai turime turėti papildomą teritoriją, kurioje galėtume patys treniruotis ir pasiekti kažkokį lygį ir atgrasyti potencialų priešininką.
 
– Kurioje vietoje bus naujasis poligonas?
 
– Mes dabar žvalgomės Vakarų Lietuvoje. Yra padaryta studija, kurią atliko VGTU, užsakius Krašto apsaugos ministerijai. Dabar politiniu lygmeniu vyksta pokalbiai su Šiaulių rajono, Akmenės, Mažeikių, Telšių ir Kelmės rajono savivaldybėmis, kur galėtų būti šis poligonas. Jeigu visiems sąlygos ir idėja bus tinkama, nuspręsta vieta, mes tai įgyvendinsime. Jeigu ne, žiūrėsime kitas teritorijas, nesame prisirišę, nors prioritetas būtų ten. Tai priklausys nuo savivaldos, gyventojų, nes jiems būtų ten ūkinės veiklos veiksmai apriboti, – ten vis tiek bus karinė technika, kuri važinės, šaudys ir taip toliau. Dabar vyksta žvalgyba prieš priimant galutinius sprendimus.
 
– Ar vienas naujas poligonas – riba? Ar būtų prasmės, žvelgiant į ateitį, steigti daugiau?
 
– Jeigu aš būčiau tik kariuomenės vadas, nešiočiau tik kamufliažinę ar kitokią karinę uniformą, o nebūčiau Lietuvos pilietis, tai pasakyčiau taip. Bet aš esu toks pat, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, ir žinau, kad gerovės valstybė susideda ne tik iš saugumo nuo išorės priešų, bet ir iš daugelio socialinės gerovės, ūkio plėtojimo bei kitų komponentų. Tad aš kaip pilietis sakau – reikia turėti tiek, kiek reikia, ir neturėti iliuzijų, kad būsime kažkokia militaristinė valstybė ir mūsų teritorija bus sukarinta. Tikrai to nereikia ir nebus. Tai yra tik dėl to, kad mes atgrasytume, kad nereikėtų Lietuvai kariauti, kad mes gyventume saugiai ir galėtume vystytis kaip valstybė.
 
– Kiek nuo šaukimo į kariuomenę sugrąžinimo 2015 metais tarnybą kariuomenėje atliko šauktinių ir savanorių karių? Ar šiuo metu yra pakankamas Lietuvos kariuomenės mobilizacinis rezervas?
 
– Mes turime nuolatinę privalomąją karo tarnybą, turime terminą, kuris nėra oficialus, bet yra faktas – kasmet pusė šaukiamųjų pareiškia norą savarankiškai atlikti tą privalomąją tarnybą. Juos vadiname savanoriais-šauktiniais. Lietuvos Seimas yra nustatęs, kad kasmet turime pašaukti apie 3 800 karių, iš kurių praktiškai pusę kasmet turime tų tikrų savanorių. Kita dalis, kurie pakliūva atsitiktinai, yra atrenkami į šaukiamųjų sąrašus, kai būna ta neteisingai viešumoje pavadinta „loterija“ po naujų metų, iš jų arti 45 proc. yra pareiškę pirmumo teisę.
 
Bendroje sumoje praktiškai turime apie 90–95 proc. tų tikrųjų ir pirmumo teisę pareiškusiųjų, ir tie likę 5 proc. yra tie, kurie nenori eiti, bet Tėvynė liepia, Lietuvos Konstitucija ar kiti teisės aktai įpareigoja atlikti privalomą karo tarnybą, ir jie ateina. Taigi lieka iki 10 proc., priklausomai nuo metų, tų, kurie būna pašaukti privaloma tvarka.
Lietuvos kariuomenės dieną – iškilmingas karių paradas Vilniaus Katedros aikštėje
 
Dėl rezervo tai parengto personalo skaičius po pasiteisinusio, teisingo mūsų mažai valstybei sprendimo, atkuriant privalomą šauktinių tarnybą, auga. Mes dabar turime apie 20 tūkst. parengto aktyviojo personalo rezervo, kurio nereikėtų permokinti. Jeigu kiltų dabar grėsmė ir reikėtų paskelbti mobilizaciją, jie galėtų atlikti pareigą be papildomo parengimo ir būti integruoti į karinius vienetus. Likusioji dalis yra parengtasis personalo rezervas – jis siekia apie 70 tūkst. Jie galėtų būti skirti paprastesnėms užduotims vykdyti, atkurti kariuomenės patirtus personalo nuostolius ir panašiai, bet jiems reikėtų atnaujinti žinias ir įgūdžius.
 
– Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris lankėsi ir Lietuvoje, buvo ne kartą pareiškęs, kad europiečiai turi patys gamintis ginklus. Galbūt tai buvo žinutė dėl ginklų įsigijimo iš Prancūzijos? Tai galėtų būti ir partnerystės stiprinimas.
 
– Kariniams įsigijimams, jeigu tai nėra išimtis, taikomos viešųjų pirkimų procedūros. Tai yra atviri, tarptautiniai konkursai, juose dalyvauja ir Prancūzijos įmonės arba karinio sektoriaus įmonės. Žiūrint į visus iki šiol vykdytus įsigijimus, tikrai prancūzai nebuvo tie, kurie nedalyvautų konkurse. Turbūt žinomas dabar yra didžiausias mūsų pirkimas – pėstininkų kovos mašinų įsigijimas, kur buvo vertinamos bei dalyvavo ir Prancūzijos analogiškos pėstininkų kovos mašinos. Paprasčiausiai, pagal mūsų reikalavimus, jos nenugalėjo. Nugalėjo kitos įmonės todėl, kad labiau atitiko mūsų poreikį. Čia elementarus dalykas. Bet mes jau šiandien naudojame „Airbus Helicopters“ sraigtasparnius, karinėse oro pajėgose turime tris sraigtasparnius AS365N3+ „Dauphin“ – jie yra prancūziški. Prancūzijos įmonės dabar teikia techninę paramą ir atlieka remontus. Ir ateityje, jeigu pagal nustatytus standartus Prancūzijos gamintojų produkcija arba karinė įranga, ginkluotė, atitiks reikalavimus ir bus geresni už kitus, jie ir laimės. Tarp kitko, aš dabar aviu prancūzišką karišką avalynę, taigi ne viskas remiasi į techniką.
Lietuvos kariuomenės diena. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Tas prezidento Macrono pareiškimas – tai, kad kiekvienas proteguoja savo ekonomiką ir karinę pramonę. Jis taip pat kalbėjo apie Europos valstybių karinio potencialo didinimą, autonomiškumą. Mes sakome, kad ES valstybių karinis pajėgumas turi kilti, turime tam skirti daugiau dėmesio, bet tai neturi būti kažkokia atsvara NATO – tai turi būti papildymas NATO. Kuo daugiau bus to pajėgumo, ypač tarp didžiųjų ES valstybių, tai tuo stipresnė bus NATO ir tuo bus didesnis saugumas.
 
– Lietuva šiuo metu neturi šalies ambasadoriaus JAV. Ar gynybos atašė visiškai atstovauja mūsų gynybos interesams ir politikai mūsų pagrindinės sąjungininkės valstybėje?
 
– Gynybos klausimai yra plati sąvoka. Kariniais-gynybiniais klausimais tikrai atstovauja gynybos atašė, tai yra karinis mūsų atstovas, jis turi nuolatinį ryšį su Pentagonu ir su kitomis karinėmis institucijomis Amerikoje. Taigi šiuo klausimu visiškai atstovaujama. Aišku, kur reikia politinio-diplomatinio lygmens, tada atstovauja ambasadorius. Dažniausiai būna, kad gynybos atašė dirba karinio bendradarbiavimo plotmėje ir toliau susitarimai vyksta tarp valstybių.
 
– Dėkoju už pokalbį.
 
Informaciją pateikė Dainora Karklytė (ELTA)
 
2020.10.04; 16:07

Propaganda. Toks pavadinimas. Slaptai.lt nuotr.

Siūloma nustatyti draudimą valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, taip pat projektų, finansuojamų iš Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų, vykdytojams, vienerius metus pirkti viešinimo ir reklamos paslaugas, o politinės kampanijos dalyviams – užsakyti politinę reklamą iš transliuotojų, kurie kursto karą, neapykantą ir nesantaiką.
 
Tokias Visuomenės informavimo ir Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymų pataisas parengė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas.
 
Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimais jis siūlo nustatyti, kad minėto draudimo pažeidimas užtrauktų baudą asmenims nuo 300 iki 850 eurų ir politinės kampanijos dalyviams ar politinių partijų, kurios yra politinės kampanijos dalyvės, pirmininkams – nuo 300 iki 1450 eurų.
 
Pasak L. Kasčiūno, nors siūlomi draudimai būtų tiesiogiai taikomi politinės kampanijos dalyviams, užsakantiems politinę reklamą, valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms, ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamų projektų vykdytojams, perkantiems viešinimo, reklamos paslaugas, tačiau netiesiogiai paveiktų transliuotojus. Jo nuomone, tai prisidėtų prie efektyvesnės kovos su karo, tautinės neapykantos kurstymu, priešiška propaganda ir dezinformacija.
 
Pasak L. Kasčiūno, tokiu atveju, Lietuvos radijo ir televizijos komisijai nustačius minėtų įstatymo nuostatų pažeidimo faktą ir už tai konkrečiam televizijos kanalui pritaikius įstatyme numatytas poveikio priemones, lygiagrečiai būtų taikomi ir draudimai vienerius metus užsakyti politinę reklamą ar pirkti viešinimo paslaugas iš to televizijos kanalo. Anot parlamentaro, tai būtų tarsi papildoma finansinė sankcija, nes toks televizijos kanalas metus laiko negautų papildomų pajamų iš tos šalies reklamos ar viešinimo paslaugų užsakovų, apie kurią buvo paskelbta karo propaganda, kurstoma neapykanta, raginama prievarta pažeisti valstybės suverenitetą.
 
„Pataisos yra labiau prevencinio pobūdžio, kad reklamos ar viešinimo paslaugų užsakovai negalėtų užsakyti reklamos tokiuose kanaluose. Juk Rusijos propagandiniai televizijos kanalai, siekdami lengviau gauti transliacijos licencijas ES šalyse ir užsitikrinti tokias pačias veiklos sąlygas, kokias turi ES šalių transliuotojai, kartu apsunkinti galimybes riboti ar sustabdyti propagandos skleidimą, registruojasi būtent ES šalyse. Be to, ES šalių, taip pat ir Lietuvos, verslo subjektai tokiuose kanaluose gali užsakyti reklamą ar teleparduotuvę, politinės kampanijos dalyviai – politinę reklamą, o valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, projektų, finansuojamų iš ES struktūrinių fondų lėšų, vykdytojai – pirkti viešinimo paslaugas. Visa tai leidžia tiems televizijos kanalams papildomai užsidirbti iš tos šalies reklamos ar viešinimo paslaugų užsakovų, apie kurią buvo paskelbta karo propaganda, kurstoma neapykanta, raginama prievarta pažeisti valstybės suverenitetą. To neturime leisti“, – mano teisės aktų pataisas registruojantis parlamentaras L. Kasčiūnas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.16; 12:07
 

Pavojus. Slaptai.lt nuotr.

Šiemet rugpjūtį nustatytas žymiai didesnis nei įprastai neigiamos informacinės veiklos atvejų skaičius. Nuolatinę informacinės erdvės stebėseną vykdantys Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai vien praėjusį mėnesį Lietuvos valstybei priešiškoje žiniasklaidoje identifikavo daugiau nei 200 svarbiausių klaidinamos informacijos atvejų, kurių dauguma sietini su oficialia mūsų šalies ir jos aukščiausių vadovų pozicija situacijos Baltarusijoje atžvilgiu.
 
Taip pat rugpjūčio 14 d. buvo fiksuotas ir neutralizuotas hibridinis kibernetinis-informacinis išpuolis prieš krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį, kuriuo buvo siekiama Lenkijos žiniasklaidoje paskleisti melagingą informaciją su išgalvotais ministro teiginiais apie bendradarbiavimą su JAV ir supriešinti Lietuvą su Lenkija.
 
Rugpjūčio pabaigoje, toliau kylant įtampai Baltarusijos viduje, informacinėje erdvėje atsivėrė naujos konfrontacijos, kuriomis siekta eskaluoti Lietuvos, kaip šalies, prarandančios Baltarusijos ir Rusijos krovinių tranzitą, naratyvą. Teigiama, kad mūsų valstybės ekonomika yra rusofobijos auka, o Lietuva, netekusi baltarusių krovinių, susidurs su liūdnais padariniais.
 
Atsižvelgdami į dominuojamas tendencijas informacinėje erdvėje, Lietuvos kariuomenės analitikai įspėja, kad dezinformacijos srautas išlieka didelis ir kviečia žmones išlikti budrius vertinant naujienas, atidžiai tikrinti šaltinius, remtis pagrindinių žiniasklaidos priemonių ir oficialia valstybių teikiama informacija.
 
Pasak Lietuvos kariuomenės pranešimo, didžiausias neigiamos informacinės veiklos suaktyvėjimas buvo užfiksuotas rugpjūčio 9–11 dienomis ir rugpjūčio 23–28 dienomis. Šiems pakilimams daugiausiai įtakos turėjo rugpjūčio 9 d. įvykę Baltarusijos prezidento rinkimai ir po jų kilusios protesto akcijos šalyje, rugpjūčio 10 d. Lietuvos ir Lenkijos prezidentų raginimas Baltarusijos valdžiai nenaudoti jėgos prieš taikius protestuotojus, kiti mūsų valstybės vadovo pareiškimai, rugpjūčio 23 d. Lietuvos organizuotas renginys „Laisvės kelias“ ir rugpjūčio 17–25 dienomis vykusios karinės pratybos prie Gardino (Gožos poligone) Baltarusijoje.
 
Rugpjūčio 1–31 dienomis ypač eskaluojami buvo gynybos (39 proc.), užsienio politikos (27 proc.), ekonomikos ir energetikos (17 proc.) klausimai. Pagrindiniai dezinformacijos ir klaidinamos informacijos taikiniai buvo Lietuvos narystė NATO, mūsų šalies užsienio politika ir istorija. NATO pajėgumų stiprinimo regione, Lietuvos narystės NATO, Lietuvos kariuomenės, užsienio politikos temų eskalavimu buvo siekiama daryti poveikį Lietuvos visuomenei, silpninti piliečių pasitikėjimą Aljansu ir Lietuvos Respublikos Prezidento institucija, mažinti jų lojalumą valstybei.
 
Įvykiai Baltarusijoje formavo ir visiškai naują priešišką naratyvą, kad Lietuva neva kišasi į Baltarusijos vidaus reikalus ir kelia grėsmę šalies saugumui. Mūsų valstybei priešiški portalai publikavo straipsnius, teigiančius, kad Lietuva su Lenkija yra neva pagrindinės neramumų Baltarusijoje iniciatorės ir nurodymus vykdyti „kruvinąją revoliuciją“ šioje šalyje gauna tiesiogiai iš JAV. Buvo spekuliuojama, kad Lietuva ir Lenkija tariamai siekia atsiimti joms istoriškai priklausiusias žemes „nuo jūros iki jūros“.
 
Lietuvos pozicija dėl situacijos Baltarusijoje rugpjūtį stipriai padidino dezinformacijos srautą. Lietuvos kariuomenės nuotr.

Panaudojant „supaprastinto priešo“ manipuliacijos techniką buvo aštrinama NATO kaip „grėsmės Rusijos ir Baltarusijos“ saugumui tema. Šiaurės Atlanto sutarties organizacija įvardinta kaip grėsmingas ir agresyvus aljansas, kuris kėsinasi praplėsti savo teritorijas. Teigiama, kad Lietuva su NATO neva telkia karinius pajėgumus prie Baltarusijos sienos ir ruošiasi ją užpulti, o Pabradėje su JAV pagalba atidarytame naujame mokymo centre esą apmokomi protestų Baltarusijoje organizatoriai.
 
Rugpjūčio 23 d. „Laisvės kelio“ pilietinė akcija Lietuvoje, jos metu Baltarusijos įvykdytas mūsų šalies oro erdvės pažeidimas ir nepilotuojamų oro balionėlių skrydis paskatino itin dideles priešiškos žiniasklaidos informacines spekuliacijas, kuriomis buvo tikslingai siekiama klaidinti interneto skaitytojus pabrėžiant, kad oro balionėliai neva buvo zondas karinėms pratyboms Baltarusijoje stebėti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.12; 10:00

Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) priėmė sprendimą uždrausti retransliuoti Lietuvoje Rusijos TV tinklo RT, „RT HD“, „RT Spanish“, „RT Documentary“ ir „RT Documentary HD“ programas dėl jų skleidžiamo Kremliui palankaus turinio.
 
RT, kuri anksčiau vadinosi „Russia Today“, yra televizijos programų tinklas, transliuojantis anglų, ispanų, arabų bei kitomis kalbomis. Lietuvoje šias televizijos programas retransliuoja 3 iš 45 LRTK reguliuojamų ūkio subjektų, užsiimančių televizijos programų retransliavimo veikla.
 
Kaip sakoma pranešime, anksčiau LRTK buvo atkreipusi dėmesį į Latvijos nacionalinės elektroninių žiniasklaidos priemonių tarybos (NEPLP) sprendimą stabdyti minėtas programas ir jos raginimą kitas ES nares padaryti tą patį, tačiau tam buvo reikalingos atitinkamos kompetentingų institucijų išvados.
 
Gavusi išvadą iš Užsienio reikalų ministerijos – kompetentingos už sankcijų įgyvendinimą institucijos, LRTK nusprendė sustabdyti minėtų televizijos programų laisvą priėmimą Lietuvoje.
 
LRTK pirmininkas Mantas Martišius atkreipė dėmesį, kad LRTK, kaip ir NEPLP, sustabdė šių programų laisvą priėmimą todėl, kad RT kontroliuoja Dmitrijus Kiseliovas, įtrauktas į asmenų, kuriems ES taiko sankcijas, sąrašą dėl savo svarbaus vaidmens Rusijos propaganda remiant 2014 metais įvykdytą Krymo aneksiją ir tebesitęsiančią Rusijos karinę veiklą Ukrainos rytuose ir pietryčiuose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.09; 08:00

Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuo pandemijos krizės pradžios Užsienio reikalų ministerija (URM) ir diplomatinės atstovybės padėjo į Lietuvą grįžti tūkstančiams piliečių, sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, antradienį nuotoliniu būdu susitikęs su Lietuvos diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų ir atstovybių prie tarptautinių organizacijų vadovais.
 
Ministras padėkojo diplomatinių atstovybių vadovams už susitelkimą ir vieningą atsaką į COVID-19 pandemijos sukeltus iššūkius, sakoma URM pranešime.
 
„Dar niekada diplomatai ir Užsienio reikalų ministerija nebuvo taip plačiai atsivėrusi bendravimui su žmonėmis. Ministerija ir diplomatinės atstovybės padėjo į Lietuvą grįžti tūkstančiams piliečių – nuo pat krizės pradžios, kelias savaites visą parą ir be poilsio dienų, piliečiams buvo teikiama informacija apie galimybes grįžti į Lietuvą, organizuojami repatrijavimo skrydžiai, ieškoma medicinos priemonių bei organizuojamas jų siuntimas į Lietuvą“, – sakė L. Linkevičius.
 
Su diplomatinių atstovybių vadovais ministras taip pat aptarė veiklos gaires ir darbą pandemijos sąlygomis. L. Linkevičius pabrėžė Lietuvos interesų gynimo svarbą Europos Sąjungoje ir NATO, o taip pat nuolatinius iššūkius suvaldant nesaugios Astravo atominės elektrinės keliamas grėsmes, strateginių partnerysčių stiprinimą su JAV, Vokietija, Lenkija, dėmesį energetiniams projektams, paramą Rytų Partnerystės šalių siekiams, daugiašališkumo išsaugojimo būtinybę, paramą demokratiniams procesams, žmogaus teisių gynimui.
 
Viena svarbiausių diplomatinės tarnybos veiklos krypčių ministras įvardino kovą su dezinformacija ir propaganda.
 
„Kova prieš istorijos perrašymą, dezinformaciją, propagandą, melagienas bei objektyvios informacijos pateikimas ir toliau išliks vienu iš svarbiausių prioritetų“, – akcentavo ministras.
 
Susitikime taip pat aptartas siekis stiprinti diplomatinę tarnybą – tiek tobulinant teisinį tarnybos veiklos reguliavimą, tiek plečiant atstovavimo geografiją ir daugiau dėmesio skiriant ekonominių funkcijų atlikimui.
 
Nuotoliniu būdu rengiamame susitikime dalyvavo visos (61) Lietuvos diplomatinės atstovybės pasaulyje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 03:00

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis.

*   *   *

Vidmantas Valiušaitis. Prieš keletą metų rengiau interviu su Gerardu Binkiu, poeto Kazio Binkio sūnumi, dabar jau velioniu. Kalbėjome apie tarpukario nepriklausomos Lietuvos žūties išvakares. Tarptautinėje aplinkoje tada jau niaukėsi debesys. Jis sakė, kad buvo juntama visuotinė karo nuojauta: kažkas artėja, bus didelių įvykių, tvenkiasi audros, kurios mus gali nusiaubti… Ar dabar jaučiam, kad kažkokie svarbūs įvykiai artėja? Kad niaukiasi politikos dangus ir tai nežada nieko gera, ypač mažoms tautoms Europoje?.. Jacekai, ką manote?

Jacek J. Komar. Na, galima poetiškai pasakyti: griaustiniai girdimi, kažkur toli… Bet tiesiogiai virš mūsų debesų dar nėra.

Be abejo, yra visokių pavojų. Situacija pasikeitė po 2014 metų Rusijos veiksmų Ukrainoje, pavojus mūsų laisvei ir nepriklausomybei padidėjo. Bet tas pavojus, manau, yra ne tiek tiesioginės, fizinės invazijos, kiek per poveikį kultūrai, ekonomikai, energetikos sektoriui.

Skirtingos patirtys

Politikoje rusams dar nesiseka, mes čia dar tvarkomės pakankamai gerai. Tačiau politika nėra vienintelė gyvenimo sritis. Poveikio siekiama kitais svertais – per energetiką, ekonomiką, kultūrą. Matomi bandymai mus paveikti iš visų pusių. Paveikti taip, kad taptume priklausomi, daugiau įsiklausytume į tai, ko nori mūsų didelė kaimynė.

Tokia politika vykdoma ne vien mažų valstybių atžvilgiu. Rusija iš tikrųjų bando paveikti ir dideles – Vokietiją, Prancūziją, Italiją. Italijos premjeras dabar yra vienas iš atviresnių prezidento V. Putino šalininkų. Ir dėl to mums daug sunkiau prasimušti į viešumą su mūsų naratyvu, kad mes vis dėlto jaučiam pavojų, kad mūsų padėtis yra pavojingesnė nei jūsų, Vakaruose, ir kad mes norėtume daugiau solidarumo, siekiant tą pavojų sumažinti.

Geriausias pavyzdys, mano manymu, nuolatinė diskusija dėl komunistinių ir nacių nusikaltimų, ar galima juos sulyginti? Mes suprantam, kad įvykdyti nusikaltimai yra tolygūs, išskiriant iš jų holokaustą, tačiau Vakarams atrodo, kad holokaustas yra pagrindinis įvykis, kuris neleidžia jų lyginti. Čia turim problemą.

V. Valiušaitis. Europos Parlamentas 2009 metais priėmė svarbią rezoliuciją „Europos sąžinė ir totalitarizmas“, kur labai aiškiai pasakyta, kad tiek nacių, tiek sovietų nusikaltimai yra tos pačios plotmės blogis ir aukoms nebuvo svarbu dėl kokių motyvų ir kokiais tikslais jie buvo žudomi…

J. J.Komar. Tai čia buvo politinis sprendimas. Aš kalbu apie skirtingą visuomenių pasąmonės plotmę.

V. Valiušaitis. Skirtingos patirtys?

J. J. Komar. Taip.

Didžiausia grėsmė – įtampos su Kinija

Algis Avižienis. Taip, netrūksta karų, bent penki konfliktai šiuo metu pasaulyje vyksta, kur šaudoma, žūsta žmonės. Labai paaštrėjusi ekonominė konkurencija – tiek tarp Amerikos ir Kinijos, tiek ir tarp Amerikos bei Europos Sąjungos. Tai irgi reikia pažymėti.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Jaučiama vis didesnė neapykanta vienos pusės kitai. Tai ypač ryšku Amerikoje. Prezidentui Trampui jau nuo pirmos dienos tenka gintis nuo įvairiausių kaltinimų. Jeigu viena tema maždaug užbaigiama, atsiranda nauja.

Vokietijoje irgi matyti didelė poliarizacija: visos partijos nusistačiusios prieš Alternatyvą Vokietijai, ji dalyvauja labai aštriuose retoriniuose konfliktuose dėl socialinių problemų, dėl imigracijos. Austrijoje, matome, irgi buvo pakeista valdžia dėl kažkokio neaiškaus šantažo, kuris buvo gerai surežisuotas Ibizos saloje. Austrų Laisvės partijos vadovas įkliuvo į dviprasmišką padėtį, kai pradėjo diskutuoti su neva Rusijos oligarcho atstove dėl įtakos Austrijoje. Tokių skandalų ir kovų daugėja.

Tarptautinėje plotmėje daugiausia nerimo kelia galimas konfliktas mūsų pašonėje. Manau, kad jei Vakarai toliau išlaikys spaudimą Putino režimui, tai didesnio pavojaus, kad čia prasidės karas, aš nematyčiau. Putinas vis dėlto norėtų, manau, išlaikyti gerus santykius su Europa. Nepaisant kiek jį kas puola, vis tiek kalba apie „mūsų partnerius Vakaruose“. Jis norėtų, kad Rusija galėtų laisvai naudotis tarptautinio bendradarbiavimo privalumais: pinigais, investicijomis, technologijomis, žiniomis, naujų rinkų atvėrimo galimybėmis. Tai matyti.

Aišku, jam gali kilti pagunda kokiomis nors aplinkybėmis savo karinę galią šiek tiek pademonstruoti. Bet jeigu išliks maždaug toks pat pasiruošimas, koks dabar yra Vakaruose, tai karinio konflikto nematau.

Ilgesniu laikotarpiu, sakykim, daugiau nei penkerių metų, gal iki 10-ties, matyčiau gana grėsmingą situaciją, susijusią su Kinija. Kinijos ekonomika jau po 7-10 metų gali tapti stipresnė negu Amerikos. Nemažai istorikų nurodo fenomeną: stipriausia šalis, kuri mato kylantį konkurentą, nežiūri indiferentiškai į tą kilimą, bet reaguoja. Ir dabar matyti, kad spaudimas Kinijai iš Vašingtono didėja. Vyksta prekybos karas. Jeigu kinai liktų tik didelė ekonominė galia, dar nebūtų blogai. Bet jie jau pademonstravo, kad siekia būti įtakingi ir regione. Pietų Kinijos jūroje jie kuria dirbtines salas, jas militarizuoja, vyksta susidūrimai su laivais, konfliktai su aplinkinėmis valstybėmis. JAV laivai ten dabar demonstratyviai plaukioja, nori parodyti, kad prekybos laisvė negali būti varžoma. Man atrodo, kad didžiausia didelio karo grėsmė kyla būtent iš įtampų su Kinija.

Primesti Lenkijai – nepavyko

V. Valiušaitis. Grįžkime prie mūsų regiono ir to, ką paminėjo Jacekas, kad pavojingas yra nebūtinai vien fizinis susidūrimas. Esama ir kitų poveikio priemonių. Istorinės atminties laukas yra vienas iš jų. Ir čia labai aiškiai juntama konkurencija dėl praeities. Norėčiau, kad pažvelgtume į šį lauką įdėmiau. Ar turime potencialą tą konkurenciją atlaikyti? Matome atakas prieš tam tikrus nepriklausomybės kovų simbolius. Pavyzdžiui, puolant Kazį Škirpą, iš esmės atakuojamas Birželio sukilimas. Bandant diskredituoti Škirpą, norima parodyti, kad Sukilimas nebuvo kova už laisvę, o galbūt tik kažkoks abejotinos reputacijos asmenų sambrūzdis. Ir Lietuvoje nėra tuo klausimu vieningos nuomonės. Kaip apibūdintumėte tą padėtį, aktyvaus spaudimo iš užsienio akivaizdoje?

J. J. Komar. Vieningos istorinės atminties, matyt, nebus niekada. Vis dėlto Lietuva yra demokratinė šalis ir primesti kažką iš viršaus beveik neįmanoma. Reikia palikti vietos visokioms interpretacijoms. Net jeigu būtų tam tikra valstybinė politika šia linkme, vargu ar visa visuomenė vieningą viziją priims. Bus diskusijų. Bet tai labai gerai. Kadangi tada yra proga vertinti ne tik interpretacijas, bet ir faktus. O faktai tokiais atvejais pristatomi.

Problema ta, kad Rusijos valdžia stebi kas vyksta pas mus ir bando tuo pasinaudoti. Ne tiek Lietuvoje (nors Lietuvoje – taip pat), kiek pažeminti mus tarptautinėje aplinkoje, sumažinti mūsų įtaką pas kaimynams, ypač Vakaruose. Jie siunčia signalą: žiūrėkite, jie garbina kažkokius antisovietinės rezistencijos herojus, bet yra žmonių, kurie tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltėliai. Sunku pasakyti kiek patys rusai inicijuoja tokius procesus, o kiek tik laukia ir bando tuo pasinaudoti. Rusijoje tokios diskusijos negalėtų vykti, būtų iš karto užgniaužtos.

V. Valiušaitis. 2004 m. įstojome į Europos Sąjungą, o 2005 m. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad didžiausia XX a. geopolitinė katastrofa – Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Jo specialusis atstovas santykiams su Europos Sąjunga Sergejus Jastržembskis tvirtino, kad Bendrijoje yra „grupė rusofobiškai nusiteikusių valstybių, o kalbėti apie Baltijos šalių okupaciją yra nesusipratimas, faktai yra priešingi, jos „įstojo laisvanoriškai“…

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

A. Avižienis. Galbūt esame truputį jautresni tokiems pareiškimams už Lenkiją, nes Lenkija vis dėlto turėjo satelitinį statusą, o mes buvome paversti sovietine respublika, kuri juo toliau, juo mažiau turėjo įgaliojimų ir buvo kilusi grėsmė, kad ten ir ištirpsime.

V. Valiušaitis. Svarbu atkreipti dėmesį: neigiamas pats okupacijos faktas ir sykiu pabrėžiama, kad „jūs išstojote neteisėtai“! Labai pavojinga, savotišką netiesioginį garsinimą slepianti politinė pozicija.

J. J. Komar. Aš sutinku. Bet kalbant apie Rusijos istorinės atminties politiką, dera pažymėti, kad XXI a. pradžia buvo intensyvi, tačiau po to Kremlius šiek tiek atvėso, labai dramatiškų išpuolių nedemonstravo. Ir paskui padėtis staigiai vėl pasikeitė po įvykių Ukrainoje. Tada Putinui reikėjo įrodyti daug tokių dalykų: Krymas, pavyzdžiui, „visada buvo rusiškas“, priklausė Rusijai ir pan.

A. Avižienis. Ukraina slydo iš Rusijos įtakos zonos. Putinas, kaip Rusijos valdžios paveldėtojas, turėjo kažko imtis. Nutarė parodyti „stiprią ranką“. Iš pradžių bandė paveikti politiškai, ekonomiškai, bet to nepakako, provakarietiška orientacija laimėjo. Kas jam beliko? Pabandyti panaudoti karines priemones. Aišku, Europai tai nepaprastai pavojingas precedentas. Kadangi bandymas keisti nusistovėjusias sienas pagal tautinę priklausomybę gali atveri daugybę konfliktų. Bent iki 2014 m. šia prasme buvo sąlygiška taika. Buvo visuotinai sutinkama, kad sienos, kokios dabar egzistuoja, turėtų likti, nes per daug ten sukaupta „sprogstamosios medžiagos“. Geriau nejudinti.

V. Valiušaitis. Kaip šiuo požiūrius yra kitose šalyse – Lenkijoje, kitur Europoje?

J. J. Komar. Lenkijoje padėtis šiek tiek kitokia. Ji nebuvo tiesiogiai prijungta prie Sovietų Sąjungos, turėjo satelito statusą, buvo šiek tiek laisvesnė. Tačiau iki 1989 m. vyravo praktiškai Maskvos diktuojama atminties politika: viskas, kas vyko po 1944-1945 metų buvo „banditizmas“, bandymai „stabdyti reformas“. Buvo skleidžiamas naratyvas esą dabar atėjo „darbininkų ir valstiečių valdžia“, visus fabrikus atiduosim darbininkams, o visą žemę – valstiečiams. Ir tik kažkokios „reakcinės grupės“, kurios nesutinka, kovoja prieš „naują santvarką“.

Per 50 metų tai buvo bandoma įskiepyti lenkams. Tačiau dėka to, kad Vakaruose buvo didelė lenkų diaspora, per „geležinę uždangą“ ėjo ir kitas naratyvas. Visiškai kitas.

Jacekas Komaras

Ir dar vienas labai svarbus dalykas – Lenkijos katalikų bažnyčios vaidmuo. Iš tikrųjų lenkų komunistams nepavyko likviduoti arba neutralizuoti Bažnyčios. Būtent tie du centrai – Vakarų lenkai, su savo istoriniu naratyvu, visiškai skirtingu nei komunistų, ir Bažnyčia, kuri tą naratyvą palaikė – turėjo svarbios reikšmės Lenkijos raidai. Dėl to komunistams nepavyko primesti savo naratyvo.

Geriausias pavyzdys – Katynės žudynės. Viena pusė neigė, kad jas įvykdė rusai, vertė kaltę vokiečiams, o kita pusė tvirtino, kad čia vis dėlto komunistų darbas. Reikia pažymėti, kad komunistai keletą kartų bandė išdiskutuoti tą temą tarpusavyje, susitarti su „draugais iš Maskvos“, kad gal vis dėlto reikėtų tai pripažinti. Bet visada atsirasdavo „kietų galvų“, kurios sakydavo „ne“: jeigu jau yra toks naratyvas, tai jo keisti negalima.

A. Avižienis. Vykdamas į Lietuvą, į Vilniaus universiteto kursus, 1974 m. turėjau progą aplankyti Lenkiją. Nusileido mano lėktuvas, išėjau iš oro uosto. Ir pirmas lenkas, kurį susitikau (man tuomet buvo 20 metų), iš karto pasakė: „Ar jūs žinote, ką sovietai mums padarė per sukilimą 1944 metais? Mes visą mėnesį iki paskutiniųjų kovojom su naciais, o rusai ten sėdėjo ir laukė kol mus vokiečiai sutraiškys.“ Ir pradėjo tas žmogus „varyti“…

Vadinasi, komunistų naratyvas gilesnių šaknų neturėjo. Ir kitur, kiek tais laikais teko bendrauti, lenkai atrodė žymiai drąsesni su savo kontrnaratyvu, negu žmonės Lietuvoje. Lietuvoje apie tai buvo kalbama tik tyliai, kur nors šeimos arba labai artimų draugų rateliuose. O Lenkijoje – daug drąsiau.

Neturėtų prisistatinėti „išvaduotojais“

J.J. Komar. Taip, bet Maskvos prievartos ir pavergimo politika Lietuvoje buvo daug stipresnė, daug agresyvesnė negu Lenkijoje…

A. Avižienis. Tai tiesa, lenkams Maskva daug ką paliko: laisvus ūkininkus, veikė net katalikų universitetas, buvo kažkiek smulkių verslininkų. Lietuvoje viso to nebuvo. Ten griežtai įvykdyta kolektyvizacija, buvo daug didesnė kontrolė.

J.J. Komar. Lietuva buvo palikta viena pati sau, be pagalbos iš išorės. O Lenkijoje ta pagalba vis dėlto buvo – iš lenkų diasporos, iš Bažnyčios. Buvo kita padėtis. Dėl to ir pasekmės čia kitokios nei Lenkijoje. Lietuvoje dabar gana daug žmonių mano, kad okupacijos nebuvo, kad antisovietinė rezistencija, pogrindis, buvo „banditai“.

A. Avižienis. Taip. Sovietinis naratyvas aiškina, kad įvyko „teisėtas“ Lietuvos prisijungimas prie Sovietų Sąjungos, o pasipriešinimas – tai tik „banditizmas“ arba santalka žmonių, kurie dirbo „kitai valstybei“, šiuo atveju – odiozinei nacių Vokietijai. Taip buvo tvirtinama 50 metų. Išeivijoje taip pat teko girdėti viso to aidus. Ateidavo knygos, kurios diskredituodavo žinomus asmenis, įskaitant vyskupą Vincentą Brizgį, ministrą Mykolą Krupavičių, generolą Stasį Raštinį, kurie buvo „demaskuojami“ kaip neva „baisūs žmonės“. Čia nieko naujo. Ilgai darbavosi žmonės, gaminę dezinformaciją, kuri turėjo kompromituoti Lietuvos laisvės kovą.

Jonas Noreika
Pulkininkas Kazys Škirpa

Bet vieną dalyką norėčiau pakoreguoti. Nesakyčiau, kad ta kontraversija dėl lentelių ir gatvės pavadinimo iškilo tik dabar, ir kad tai inicijavo rusai. Paraleliai veikė ir žydų bendruomenė. Nenorėčiau pasakyti, kad jie palaikė sovietų naratyvą, bet savo naratyvą jie irgi turėjo. Ir tas naratyvas mūsų sukilėlių atžvilgiu buvo neigiamas.

Tas matėsi iš įvairių pasisakymų didžiojoje spaudoje. Prisimenu pavyzdį dar iš savo studijų laikų. Per populiarią Amerikos televizijos programą vienas istorikas kalbėjo apie vokiečių puolimą prieš Sovietų Sąjungą 1941 metais. Ir jis sakė: „Ir jūs žinote ką? Buvo net tokių sovietų piliečių, išdavikų, kurie veikė iš pasalų prieš heroiškai besikaunančius sovietų karius. Galite įsivaizduoti? Tai buvo tokie asmenys, kurie padėjo naciams. Tai vyko ir Baltijos šalyse, ir Ukrainoje.“ Laidos vedėjas, matyt, buvo visiškai neinformuotas, tas teiginys taip ir praslydo, žurnalistas į jį nereagavo. Bet buvo mestas akmuo į mūsų istorinės atminties daržą.

Pritarčiau Jūsų minčiai, pone Komarai, kad rusai turėjo tikslą – diskredituoti mūsų valstybingumą ir sukilimą, kurie yra susiję. Ir dabar jie vėl pamatė šią progą. Bet iniciatyva atėjo iš Vilniaus mero. Nemanau, kad jis Maskvos agentas. Jis artimai susijęs su didelėmis Amerikos ir tarptautinėmis korporacijomis, buvo Laisvosios rinkos instituto direktorius. Toks žmogus nebus rusų agentas. Bet yra kitų, kurie tuo suinteresuoti.

V. Valiušaitis. Na, suprantama, kad kiekvienas, kuris kritiškai pasisako, nebūtinai rusų agentas. Greičiau tai rodo galbūt nesupratimą fakto, kad sovietai savo istorinį pasakojimą skleidė 50 metų, per tą laiką pasikeitė dvi kartos, istorijos vadovėliuose buvo aiškinama, kad interesų poliai buvo tik du – arba Maskva, arba Berlynas. Jokio Lietuvos intereso nebuvo ir būti negalėjo. Todėl visi, kurie bandė reikšti Lietuvos interesą, kurie nebuvo nei su Maskva, nei su Berlynu, o bandė pasinaudoti karo aplinkybėmis ir siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, sovietų propagandos automatiškai buvo priskiriami Berlynui. Lietuvai, tarp kitko, vienintelei tai pasisekė padaryti – paskelbti nepriklausomybę. Vienintelei! Nei Latvijoje, nei Estijoje, nei kur nors kitur to padaryti nepavyko. Maskvai tai buvo ir tebėra didelis moralinis pažeminimas – iš Lietuvos jie turėjo bėgti. Sukilimas sugriovė mitą, kad Lietuva savanoriškai įstojo į Sovietų Sąjungą – ji pakartotinai deklaravo savo nepriklausomybę. Vokiečiai atėję į Lietuvą rado iškeltas trispalves vėliavas, suformuotą ir veikiančią administraciją. Todėl rusai ir dabar stengiasi prie tos temos sugrįžti, vėl ir vėl bando rodyti, kad jokio Lietuvos intereso nebuvo, veikė tik „nacių kolaborantai“, ir pasirinkimas galėjo būti tik Maskva arba Berlynas. Jeigu nebuvai su vienu – buvai su kitu.

A. Avižienis. Jeigu kada nors ateityje pradėtume rimtai dirbti ir gerinti santykius su Rusija, mano nuomone, reikėtų pradėti nuo istorijos. Ir Maskvai reikėtų aiškiai pasakyti: jeigu norite gerų, patikimų, konstruktyvių santykių, pradėkite atsisakyti savo naratyvo, kad jūs esate „išvaduotojai“. Kad jūs atėjote į Rytų Europą – Lietuvą, Lenkiją – vaduoti nuo to „rudojo“ jungo. Iš tikrųjų atėjote oportunistiniais sumetimais – pasitaikė proga išplėsti įtaką ir užvaldyti pusę Europos. Ir prašome neprisistatinėti pas mus „išvaduotojais“: dėl to mes patyrėme milžiniškų nuostolių.

Molotovo – Ribentropo paktas

Ieškodami pasitikėjimo su kaimynais, rusai pamažu turėti tai daryti. Truputį to buvo Jelcyno laikais, kai buvo pradėta kalbėti apie Molotovo-Ribentropo paktą, prabilo Katynės klausimu, rimčiau ir objektyviau ėmė tuos klausimus nagrinėti. Bet netrukus tas reikalas „nuslydo nuo bėgių“. Dabar turime daug didesnę įtampą, negu tais laikais.

Įžvelgia pavojų

V. Valiušaitis. Jau ir M. Gorbačiovo laikais buvo prabilta. Molotovo-Ribentropo paktą Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Tarybą pripažino niekiniu nuo pat jo pasirašymo momento. Ir tada atrodė, kad pasiektas svarbus politinis laimėjimas.

A. Avižienis. Dabar V. Putinas bando įrodinėti, kad tas paktas nebuvo toks jau blogas. Bando surasti ir lenkų kažkokią kaltę. Ne tik vokiečiai, bet ir lenkai su savo politika, neva kalti…

J.J. Komar. Dabartiniai Rusijos istorikai bando primesti savo naratyvą. Jie aiškina, kad visi esą „buvo prieš mus“, „mes turėjom užtikrinti savo saugumą“; jeigu ne lenkai, kurie „provokavo vokiečius“, tai karo „nebūtų buvę“…

Aišku, tai tik pusė tiesos. Sovietų Sąjungos situacija išties buvo nepavydėtina – niekas su ja nenorėjo draugauti.

A. Avižienis. Prancūzai draugavo. 1935 m. pasirašė karinio bendradarbiavimo su Sovietų Sąjunga sutartį.

J.J. Komar. Taip, bet nebuvo bandymų, kuriuos matome šiandien, įtraukti Rusiją į Europą. Kodėl – irgi žinoma: visi puikiai suprato kas yra stalinistinė Sovietų Sąjunga, kad tai pakankamai agresyvi valstybė.

Stalinas iš tiesų neturėjo patikimesnių sąjungininkų. Bet ir nelabai ieškojo draugų Vakaruose. Todėl savaime aišku, kad jis bandė išnaudoti kintančią tarptautinę padėtį savo interesais. Jis irgi suprato, kad vokiečiai – panašioje situacijoje, bando atsikovoti prarastas pozicijas ir įsivyrauti Europoje. Taip pat suprato, kad anksčiau ar vėliau Hitleris karą pradės. Todėl naudojosi proga ir bandė šiek tiek pristabdyti Hitlerį, kad jis toliau neitų.

Piketas Europos aikštėje; ginama Kazio Škirpos garbė ir orumas. Slaptai.lt nuotr.

A. Avižienis. Neužmirškime pasaulinės revoliucijos primato. Vienas, kuris norėjo pasaulinės revoliucijos nedelsiant, buvo išvarytas ir nužudytas – L. Trockis. O kitas – J. Stalinas – veikė lėčiau, norėjo, kad socializmas įsitvirtintų pirmiausiai vienoje šalyje, kad Sovietų Sąjunga pakankamai sustiprėtų ir tik tada kariniu būdu Europa būtų „sutvarkyta“. Kad pradėtų vystytis „teisingu keliu“.

V. Valiušaitis. Kokia viso to išvada? Ar įžvelgiate šiame procese kažkokių bendrų tendencijų visai Europai?

A. Avižienis. 1936-1939 metais pusė milijono ispanų išsižudė, kovodami vieni už fašizmą, kiti už respubliką. Vyravo didžiulė priešprieša, didžiulė agresija. Praėjo daug metų ir dabar atveriamos senos žaizdos.

Galima argumentuoti, kad kartais galbūt geriau užmiršti praeitį, tiesiog galvoti apie gyvenimą, jo dabartinius iššūkius, o ne skęsti nesibaigiančiose diskusijose dėl praeities. Todėl matyčiau čia ir tam tikrą grėsmę mums, jeigu per daug įsivelsim į šitą kovą dėl Škirpos ir Vėtros.

(Bus daugiau)

2020.06.05; 15:10

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius akcentuoja, kad koronaviruso pandemija Rusijai nesutrukdė tęsti agresiją Ukrainoje ir netgi „padidinti apsukas“ propagandiniame kare. Ministro teigimu, per pandemijos laikotarpį net šešis kartus išaugo Rusijos vykdomų kibernetinių atakų skaičius, padidėjo apšaudymų bei tarptautinių susitarimų pažeidimų skaičius.
 
„Liūdna, kiek keista, net, sakyčiau, ir stebina, kad pandemija nebuvo joks kliuvinys Rusijai tęsti agresiją Ukrainoje ir netgi padidinti apsukas propagandiniame kare, skleidžiant netikras naujienas šiuo atvejų ne tik apie istorinį teisingumą, iškraipant istoriją, bet ir apie pandemijos sukeltas pasekmes ir žalą“, – „Žinių radijui“ sakė L. Linkevičius.
 
Užsienio reikalų ministras taip pat pažymėjo, kad pastaruoju metu net šešis kartus išaugo Rusijos vykdomų kibernetinių atakų skaičius, taip pat padidėjo apšaudymų skaičius, padaugėjo tarptautinių susitarimų pažeidimų.
 
„Jeigu statistiškai žiūrėtume į agresiją Ukrainoje, palygintume praeitų metų tą patį laikotarpį ir dabartinį, kuomet pandemija vyksta, tai net padidėjo apšaudymų skaičius, padidėjo tarptautinių susitarimų pažeidimų skaičius, įskaitant ir kliudymus ESBO organizacijoms ir stebėtojams vykti į misijas ten, kur jie privalo stebėti situaciją“, – informavo ministras.
 
L. Linkevičius akcentuoja, kad nėra jokių ženklų, kad Rusijos agresija mažėtų. Pasak ministro, koronaviruso pandemija Rusijai buvo tik pretekstas kelti pretenzijas dėl sankcijų atšaukimo.
 
„Rusijai visa pandemija yra lyg kažkokia dūmų uždanga visa tai tęsti ir kelti pretenzijas dėl sankcijų atšaukimo. Aš labai tikiuosi, kad mes to nepadarysime, nes negirdžiu bent jau iš kolegų raginimų tokius sprendimus priimti“, – situaciją apibendrino L. Linkevičius.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.04; 11:40

Generolo Jono Žemaičio – Vytauto paminklas prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikai praėjusią savaitę, gegužės 22-28 dienomis, fiksavo kompleksinę, kelių stadijų priešišką melagingos informacijos operaciją, kuria siekta diskredituoti Lietuvos strateginės sąjungininkės – Jungtinių Amerikos Valstijų – karines pajėgas Europoje, praneša Krašto apsaugos ministerija.
Didžiosios Britanijos kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kariuomenės atstovai informuoja, kad priešiška informacinė operacija prasidėjo iš karto po to, kai 2020 m. gegužės 13 d. JAV armijos Europoje vadavietė paskelbė pranešimą spaudai apie dalyje Europos šalių, taip pat ir Lenkijoje, atnaujinamas „DEFENDER EUROPE 20 plus“ tarptautines pratybas.
 
Operacija buvo vykdoma dviem etapais. Pirmojo etapo metu, gegužės 13 ir 27 dienomis, buvo sukurti ir išplatinti du melagingi straipsniai apie JAV kariuomenės Europoje vado gen. ltn. Christopher’io G. Cavoli’io ir JAV armijos 2-ojo ABCT vado plk. Patrick’o O’Neal’o „nuomonę“ teigiančia, kad neva Lenkija ir Baltijos šalys yra nepajėgios dalyvauti šiose tarptautinėse pratybose.
 
Antrasis etapas buvo pradėtas gegužės 27 d. žiniasklaidai, kitoms valstybėms ir tarptautinėms organizacijoms išplatinant naujienų agentūrą ir Lenkijos krašto apsaugos ministrą imituojančius netikrus laiškus su nuorodomis į melagingus straipsnius bei neva neigiama reakciją į gen. ltn. Christopher’io G. Cavoli’io „pareiškimus“.
Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kariuomenės analitikai taip pat atkreipia dėmesį, kad situacijai dėl COVID-19 pandemijos normalizuojantis išlieka bandymų ja pasinaudoti dezinformacijos platinimui ir žmonių klaidinimui.
 
Per praėjusią savaite fiksuoti 58 informaciniai incidentai, iš kurių daugiau nei 60 proc. buvo rusų kalba. Nuo vasario 1 d. iki gegužės 28 d. imtinai nustatyta apie 1335 skirtingų tipų informacinių incidentų, skleidžiamų elektroninėje aplinkoje lietuvių, rusų, anglų ir prancūzų kalbomis, kurie yra susiję su COVID-19.
 
Toliau skleidžiamos įvairios sąmokslo teorijos, kad neva buvęs „Microsoft“ vadovas Bill’as Gates’as finansavo COVID-19 viruso sukūrimą ir suplanavo pasaulinę pandemiją, prieš Lietuvos valstybės institucijas kurstomos nesankcionuotos protesto akcijos, kurių organizatoriai teigia, kad koronavirusas neva yra finansinė, pasaulinio masto afera, o karantino metu vyksta pasiruošimas įdiegti 5G ryšį, kuris bus skirtas masiniam žmonių sekimui ir kontrolei.
Amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Danijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Dezinformacijos taikiniais ir toliau išlieka krašto gynyba, NATO ir Lietuvos sąjungininkai. Jos skleidėjai siekia paskatinti neigiamas Lietuvos piliečių nuotaikas kariuomenės ir gynybos finansavimo klausimais. Taip pat kaltina Europos Sąjungą bandymais „sukurstyti“ pilietinius neramumus Baltarusijoje, o pati Bendrija neva stokoja solidarumo, negeba susidoroti su koronoviruso pandemijos padiktuotas iššūkiais ir yra ant kracho bei visiško subyrėjimo slenksčio.
 
Taip pat toliau kaltinama Amerikos ir Vakarų Europos žiniasklaida kaip „platinanti“ dezinformaciją apie COVID-19 padėtį Rusijoje.
 
Teigiama, kad neva Vakarai vykdo informacinį puolimą prieš Rusiją ir koronoviruso pandemiją išnaudoja šios šalies bei Kinijos tarptautiniam diskreditavimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.02; 06:47

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmasis mūšis

Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…

Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.

Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!

Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.

Džocharo Dudajevo knyga

Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.

Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.

Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?

Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.

Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?

Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.

Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…

Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.

Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.

Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.

Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.

Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.

Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.

Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.

Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.

———————————

Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.

Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.

Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.

Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.

Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…

—————————————

Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.

Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…

Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.

Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.

Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.

Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.

Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.

Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.

Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.

Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.

Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.

————————————–

Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.

Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.

Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.

Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.

Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.

Čečėnijos kalnuose

Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.

Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.  

Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.


Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas. 

2020.05.30; 19:51

Markas Zuckerbergas. EPA-ELTA nuotr.

„Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas pareiškė esąs „gana tikras“ dėl to, kad jo vadovaujama bendrovė gali užkirsti kelią bandymams paveikti šių metų JAV prezidento rinkimų baigtį.
 
Interviu BBC M. Zuckerbergas teigė, kad socialinis tinklas yra geriau pasirengęs užkirsti kelią dezinformacijos kampanijoms, tačiau pripažino, kad 2016 m. rinkimų metu, kuomet nugalėjo Donaldas Trumpas, „Facebook“ turėjo trūkumų.
 
„Šalys ir toliau bandys kištis, mes ir toliau turėsime tokias problemas, bet nuo 2016 m. labai daug ko išmokome, todėl esu gana tikras dėl to, kad galėsime apsaugoti ateinančių rinkimų sąžiningumą“, – sakė M. Zuckerbergas.
 
M. Zuckerbergas kišimosi į rinkimus prevenciją pavadino „šiek tiek panašia į ginklavimosi varžybas“ su tokiomis šalimis, kaip Rusija, Iranas ir Kinija.
 
Facebook puslapiai. Slaptai.lt nuotr.

„Nenorime, kad kitos valstybės kištųsi į rinkimus, nepaisant jų bandymų veiksmingumo, manau, jog turime bendradarbiauti su visais, kad užkirstumėme tam kelią“, – pridūrė jis.
 
„Facebook“ anksčiau buvo kaltinamas leidęs D. Trumpui laimėti rinkimus dezinformacijos pagalba, kurią socialiniame tinkle platino užsienio valstybių institucijos.
 
„Facebook“ neseniai pašalino Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro pareiškimą, neva mokslininkai įrodė, kad yra sukurtas vaistas nuo COVID-19.
 
„Akivaizdu, kad tai netiesa, todėl mes tai pašalinome. Nesvarbu, kas tai sako“, – teigė M. Zuckerbergas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 17:00

Internete apie Covid-19 – gausybė įvairiausių pranešimų. Slaptai.lt nuotr.

Jungtinės Amerikos Valstijos penktadienį apkaltino Kiniją ir Rusiją bendradarbiavimu platinant tikrovės neatitinkančią informaciją apie koronaviruso pandemiją. Pasak Vašingtono, Pekinas kuo toliau, tuo labiau taiko Maskvos ištobulintus metodus, informuoja AFP.
 
„Dar prieš COVID-19 krizę matėme tam tikrą koordinavimą propagandos srityje tarp Rusijos ir Kinijos“, – sako Lea Gabrielle, specialioji pasiuntinė iš JAV valstybės departamento Globalaus įsitraukimo centro (Global Engagement Center), stebinčio užsienio propagandą.
 
„Kilus pandemijai bendradarbiavimas tarp abiejų valstybių dar labiau paspartėjo (…) ir jos bando formuoti visuomenės nuomonę apie COVID-19 pandemiją siekdamos savų tikslų“, – sakė ji žurnalistams.
 
Pasak L. Gabrielle, kovo mėnesį Kinijos diplomatų naujų sekėjų skaičius socialiniame tinkle „Twitter“ išaugo nuo 30 per parą iki daugiau nei 720.
 
Šis centras anksčiau paskelbė, kad tūkstančiai su Rusija siejamų paskyrų socialinėje žiniasklaidoje platino sąmokslo teorijas apie koronavirusą, įskaitant ir teiginius, kad jį sukūrė Jungtinės Valstijos.
 
Be to, anksčiau JAV papiktino Kinijos užsienio reikalų ministerijos atstovo spaudai socialiniame tinkle „Twitter“ paskelbtas įrašas apie tai, kad koronavirusą Uhano mieste išplatino JAV kariuomenė. Kovo mėnesį JAV ir Kinijos prezidentai Donaldas Trumpas ir Xi Jinpingas kalbėjosi telefonu ir, regis, abi šalys sutarė susilaikyti nuo panašių teiginių.
JAV Valstybės sekretorius Maikas Pompeo. EPA – ELTA nuotr.
 
Tačiau įtampa vėl išaugo po to, kai JAV valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo pareiškė, kad virusas galėjo kilti Uhano virusologijos laboratorijoje. Šį kartą Pekinas tokias mintis pavadino dezinformacija.
 
Tiek Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), tiek geriausi JAV epidemiologai aiškina, kad nėra jokių įrodymų, jog virusas galėjo būti sukurtas laboratorijoje. Mokslininkai tikina, kad virusas kilo Uhano turguje, kur buvo pardavinėjama egzotiškų gyvūnų mėsa.
 
Penktadienį bendradarbiavimą pandemijos klausimais aptarė Kinijos prezidentas Xi Jinpingas ir Rusijos vadovas Vladimiras Putinas.
 
V. Putinas sako, kad „Rusija prieštarauja bandymams pasinaudoti epidemija kaip pretekstu apkaltinti Kiniją ir ją tvirtai palaiko.“
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.10; 13:00

Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai.

Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (LK SKD) direktorius pulkininkas leitenantas Eugenijus Lastauskas tvirtina, kad koronaviruso pandemijos sukelta krizė atvėrė naujas galimybes dezinformacijai. Pašnekovas neslepia, kad daugiausia informacinių atakų bei dezinformacijos Lietuvą pasiekia iš kaimyninės Rusijos – pasak E. Lastausko, Vakarų šalys į Rusijos elgesį po 2014 m. Krymo aneksijos žiūri visaip kitaip.
 
Didėjant visuomenės sąmoningumui, šalia to, pastebi E. Lastauskas, tobulėja ir dezinformacijos sklaidai pasirenkami kanalai, laikas bei būdai. Dėl to, konstatavo pulkininkas, vyksta karas, tik šįkart – informacinis. Kartu jis teigia, kad žmonės turėtų laikytis kritinio mąstymo taisyklių bei „informacinės dietos“ – pamačius šaukiančią žinutę, įvertinti jos pateikimą, sudėtines dalis bei asmeninį poreikį kiekiui.
 
E. Lastauskas naujienų agentūrai ELTA taip pat papasakojo apie keletą Lietuvoje užfiksuotų informacinių atakų, paaiškino, kaip jos kelią sumaištį visuomenėje ir kokie jų tikslai, įvertino gyventojų atsparumą dezinformacijai bei įvardijo, kaip žmonėms atskirti tiesą nuo melo.
 
Paaiškinkite, už ką yra atsakingas Strateginės komunikacijos departamentas Lietuvos kariuomenėje?
 
Visi Lietuvos kariai yra atsakingi už Lietuvos žmonių ir valstybės saugumą, o mes esame atsakingi už tai, kad šalies informacinėje erdvėje nebūtų „melagienų“, neteisingos informacijos – kad mes ją identifikuotume, atrastume ją gerokai anksčiau, nei ji pasiekia mūsų žmones ir pradeda daryti jiems neigiamą įtaką. Mes identifikuojame informacines grėsmes Lietuvos Respublikai, žmonėms ir jas paaiškiname.
 
Pradėkime nuo geopolitinių konkurenčių komunikacijos. Skelbiama, kad Baltarusija, Rusija puikiai susitvarko su koronavirusu. Vis dėlto gegužės 9 d. minėjimas Rusijoje buvo nukeltas. Taip pat – kad Kinija padeda Europai asmens apsaugos priemonėmis. Dauguma žmonių sutinka, kad koronaviruso akivaizdoje egzistuoja propaganda. Į ką yra taikoma tokiomis žinutėmis?
 
Koronavirusas yra nauja aplinkybė. Pačioje to viruso plitimo pradžioje mes pastebėjome, kad daugelyje šalių, tarp jų ir jūsų minėtų šalių, egzistavo nustebimas, o po kiek laiko galime pastebėti, jog vis aktyviau sklinda klaidinama informacija. Ta klaidinama informacija – tai ne visada yra kryptinga veikla ir ne visada yra dezinformacija. Manau, kad turime didžiulį skaičių sąmokslo teorijų ir teiginių, kurie yra klaidinga įvykių interpretacija. Mes kiekvieną dieną susiduriame su tokiais aiškinimais, kad koronavirusas yra skirtas platinti 5G ryšį, kad virusas sugalvotas JAV arba specialiai paleistas Kinijoje, kad tai yra illuminati, masonų ir dar velniai žino kieno sąmokslas. Visų šitų klaidingų ir nelogiškų interpretacijų cirkuliuoja vis daugiau ir, be abejonės, yra krūva žmonių, kurie tuo naudojasi.
Lietuvos krašto apsaugos ministerija. Slaptai.lt nuotr.
 
Paraleliai mes matome ir kryptingą veiklą – susiduriame su klaidinga ir kryptinga informacija, kurioje teigiama, kad mūsų sąjungininkų pajėgos bus atitraukiamos iš Lietuvos. Šitą informaciją, pagal jos kompleksiškumą ir pagal tai, kad jai buvo pradėta rengtis gerokai anksčiau – balandžio 18 d., mes galime aiškiai identifikuoti – jos tikslas buvo diskredituoti mūsų sąjungininkus, padaryti taip, kad mūsų šalyje nebūtų jų ar būtų jų kuo mažiau. Siekiamybė pateikiama kaip įvykęs faktas. Taigi, susiduriame su kryptinga veikla – ne tik mąstymu, bet ir „melagienomis“. Kas už jų stovi? Tai reikalauja didesnio tyrimo, bet pastebime, kad labai dažnai informacija atitinka Rusijos Federacijos interesus ir dažnai pradeda sklisti šios šalies internetinėje erdvėje.
 
Kaip tokios atakos, informacija, apie kurią jūs kalbėjote, yra apibendrinama Vakaruose, pas sąjungininkus? Ar tai vertinama kaip propaganda?
 
NATO pajėgos ir mūsų sąjungininkai turėjo „puikių“ patirčių Šaltojo karo metais, kada KGB organizuotos dezinformacijos kampanijos, vadintos aktyviosiomis priemonėmis (rus. aktivnaja meroprijatija), kurios buvo vėliau atskleistos į Vakarus pasitraukusių KGB agentų, buvo ne kartą naudotos prieš mūsų sąjungininkus, siekiant diskredituoti NATO gynybinį aljansą. Tos patirtys ir istorija yra pakankamai didelė, tik tai buvo pakankamai seniai – ne visur buvo išlikusi ta institucinė atmintis.
 
Aš pats, kaip tarnavęs NATO vadavietėje, galiu pasakyti, kad iki pat 2014 m. į Rusiją buvo žiūrima kaip į partnerę, truputį keistokai besielgiančią, bet vis dėlto partnerę kovoje su islamiškuoju terorizmu, fundamentalizmu. 2014 m. (Krymo – ELTA) aneksija Ukrainoje buvo didžiulis nustebimas. Nuo to laiko buvo suvokta, kad ta mūsų kaimynė, pasirodo, nėra tas geranoriškas partneris, bet valstybė, labai aktyviai veikianti ir atakuojanti NATO aljansą, kaimynines šalis – atakuojanti pirmiausia informacinėmis atakomis, žinutėmis, nes juk viskas prasideda galvoje, transformuojasi į žodžius ir virsta veiksmais.
 
Kaip jau kalbėjome interviu pradžioje, Rusijoje atšauktas gegužės 9 d. minėjimas. Ar, artėjant gegužės 9 d., kai Rusija skelbia švenčianti Pergalės dieną, fiksuojamas sujudimas informaciniame lauke – padidėjęs dezinformacijos, propagandos srautas?
 
Mūsų informacinės erdvės stebėjimo ataskaita kalba apie tai, kad praėjusiais metais buvo pastebėtas ženklus klaidingos informacijos ir kryptingų informacinių atakų augimas. Drįsčiau sakyti, kad tai susiję ir su bendrai pasaulyje augančiu informaciniu srautu ir, be abejonės, su kryptinga veikla, kuria stengiamasi diskredituoti Lietuvą, NATO gynybinį aljansą, ES. Artėjančiomis datomis labai manipuliuojama – galima sakyti, kad nacistinės Vokietijos kapituliacijos data yra gegužės 8 d., kada buvo pasirašyta kapituliacija.
Molotovo – Ribentropo paktas
 
Deja, Lietuvos Respublikoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1993 m. rugpjūčio 31 d., kada paskutinis okupacinės kariuomenės karys paliko valstybę. Ir karas prasidėjo mums 1939 m. rugpjūčio 23 d., kada buvo nuspręsta pasidalinti Baltijos šalis, Skandinaviją ir Besarabiją. Mes aiškiai matome, kad tie teiginiai visai kitaip yra pateikiami, ir Rusijos Federacija, Sovietų Sąjunga, buvusi nacistinės Vokietijos sąjungininkė, po to perėjusi į karinį konfliktą, kažkodėl mini ir švenčia gegužės 9 d. bei stengiasi šią datą pateikti kaip išskirtinį svarbų įvykį, nors mums, lietuviams, Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1993 m.
 
Tų interpretacijų daugėja, bet ta išskirtinė situacija su koronavirusu, mano manymu, sumažins ir galimybes manipuliuoti. Tiesiog bus pakankamai dėmesio skirta virusui. Kalbame apie tos datos perkėlimą ir, norisi tikėti, kad mūsų kaimynė visuotinės grėsmės – viruso akivaizdoje sugebės išlaikyti sveiką protą bei nesiims išnaudoti, manipuliuoti istoriniais faktais.
 
Krašto apsaugos ministerija viešina kai kuriuos atpažintus dezinformacijos atvejus, informacines atakas. Kaip rodo jūsų patirtis – ar tas viešinimas duoda naudą tiek visuomenei, tiek bendradarbiavimui su minėtais kaimynais?
 
Kiekvienas įvykis yra skirtingai vertinamas ir veiksmai, kurių imamasi, be abejonės, skiriasi. Bendrai mes tikime ir žinome, kad šiuo atveju mūsų pusėje yra tiesa. Tikime, kad Lietuvos žmonės, sąjungininkai sugebės atskirti. Svarbu, kad ta tiesa būtų pateikta ir mes tą žinią paskleistume. Tikime žmonių ir visuomenės gebėjimu atskirti pelus nuo grūdų.
 
Matome būtinybę informuoti visuomenę bei paaiškinti, kas vyksta – sumažinti galimybę manipuliuoti žmonėmis. Mes susiduriame su dvejopais įvykiais: įvykiais, kurių nebuvo – „melagienomis“, ir įvykiais, kurie buvo, tik interpretuojami kitaip. Pavyzdžiui, Sausio 13-osios ataka – ar tikrai žuvo žmonės? – Taip, žuvo, gindami Lietuvos valstybę. Bet kai kurie žmonės, ir ta pati Rusija teigia, kad tai buvo pačių lietuvių darbas, arba kad žmonių nė kiek nežuvo. Taip pat, kaip MH17 lėktuvas („Malaysia Airlines“ keleivinis lėktuvas, numuštas virš Rytų Ukrainos 2014 metais – ELTA) – teigiama, kad jo nebuvo arba jis numuštas pačių ukrainiečių.
Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk“ liekanos. EPA – ELTA nuotr.
 
Kiekvienas atvejis reikalauja skirtingo paaiškinimo, būdo, bet mes tikrai tikime žmonių gebėjimu atsirinkti. Tikime visuomenės, žiniasklaidos brandumu. Galime pasidžiaugti, kad kiekvienas melagingos informacijos ar interpretavimo atvejis daugumos žmonių sutinkamas labai racionaliai, vadovaujantis protu ir iškart suvokiama, kad tai yra melagystė.
 
Kaip ir kalbėjome, laikas, pasirinktas dezinformacijos skleidimui ar informacinėms atakoms, nebūna atsitiktinis. Gal galėtumėte papasakoti apie daugiau atvejų, kai melaginga informacija buvo paskleista konkrečiu metu neatsitiktinai – labai gerai įvertinus laikotarpio aplinkybes, įvykius?
 
Rugsėjo 25 d. buvo pateikta informacija, kad vokiečių kariai, dislokuoti Rukloje, kurie saugo Lietuvos valstybę, atvyko į Kauną ir išvažinėjo žydų kapines. Tai yra įvykis, kurio nebuvo – visiška „melagiena“. Pačioje pradžioje tai atrodė keistai ir neverta dėmesio tol, kol nepastebėjome, kad tą pačią savaitę – po šito melagingo pranešimo, po trijų dienų mūsų užsienio reikalų ministras susitiko su žydų bendruomene JAV. Taip pat ir mūsų prezidentas susitikinėjo, o žydų bendruomenės visame pasaulyje šventė Naujuosius metus, kur susitinka, sveikina, kalbasi ir aptarinėja įvairius nutikimus. Tapo aišku, kad ši paskleista informacija turėtų neigiamą įtaką žydų bendruomenei. Tapo aišku, kad tikimasi sugriauti mūsų svarbiausių lyderių susitikimus su žydų bendruomenėmis JAV ir padaryti jiems žalą.
 
Tas pats prasidėjęs koronavirusas – šiemet sausio 28 d. po kibernetinės atakos buvo išplatinta melaginga informacija, kad JAV karys, kuris dislokuotas Pabradėje, serga koronavirusu. Noriu pabrėžti, kad tada dar nei vienam iš JAV karių, dislokuotų Lietuvoje, nebuvo diagnozuotas šis virusas. Visa tai buvo taikoma tada, kai prasidėjo koronavirusas ir kai žmonės pradėjo kalbėti, kad tai yra problema.
 
Kiekviena istorija visada turi strateginę potekstę ir tai rodo labai kryptingą, koordinuotą veiklą ir tų „blogiečių“, kurie tai daro, aiškius ketinimus daryti įtaką žmonių mąstysenai, elgsenai tam tikroje vietoje ir tam tikru metu. Beveik visada šios atakos yra ne tik melagingos informacijos sukūrimas ir paskleidimas, bet dar eina kartu ir su kibernetinėmis atakomis, kai įsiskverbiama į žiniasklaidą. Pati žiniasklaida tampa taikiniu.
 
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis yra sakęs, kad dezinformacija yra pateikiama ir apie Lietuvos sąjungininkus – ES, NATO, kitas tarptautines institucijas. Kokiu būdu, forma yra konstruojamas dezinformacinis laukas apie NATO, ES veiklą?
 
Dar šiuo metu, kada mes šnekame, toliau platinama melaginga informacija. (…) Naudojamasi tuo, kad balandžio 15 d. įvyko NATO pajėgų gynybos ministrų susitikimas Briuselyje – balandžio 18 d. sukurtose melagingose platformose balandžio 21 d. buvo paskelbta informacija – tai rodo pakankamai didelį koordinacijos lygmenį. Susiduriame su įvairiais filmukais, istorijomis apie tai, kad COVID-19 yra 5G plėtra, kas yra visiška nesąmonė, taip pat, kad koronaviruso nėra, – tai irgi nesąmonė. Visos šitos interpretacijos – valandų trukmės filmukai, pranešimai, videomedžiagos, įvairios nuotraukos turi vieną tikslą: klaidinti žmones, skleisti melagingą informaciją, sukurti jiems netikrą realybę, netinkamai paaiškinant įvykį ir tokiu būdu darant įtaką žmogaus elgsenai.
 
Antradienį sostinėje turėjome bandymą organizuoti protestą, mitingą prieš įvestas saugumo priemones – tai atrodo absurdų absurdas. Kitas žingsnis turbūt būtų protestuoti prieš gydytoją, kad jis išrašė vaistų, gydo bei stengiasi padaryti, kad žmonės būtų sveiki. Logikos nebuvimas. Man nuoširdžiai gaila tų žmonių, kurie atvyko ir patikėjo šia „melagiena“ bei šiomis viruso interpretacijomis. Tai yra žmonės, kuriais manipuliuojama ir kurie tapo aukomis.
 
Kodėl žmonės patiki dezinformacija ir buriasi į tokius protestus?
 
Kibernetinėse atakose ir informacinėse atakose visada yra dvejonė. Pirma, tu nežinai, kas iš tikrųjų tave atakuoja. Antra, tu nežinai, ar tave atakavo. Kiek mes esame subjektyvūs ir paveikti tos aplinkos – ir aš savęs klausiu nuolat: ar iš tikrųjų aš nesu paveiktas, ar mano vertinimas yra pakankamai racionalus, ar tai nėra emocijomis arba tam tikrais vaizdiniais, gauta informacija paremtas vertinimas? Nuolatiniai savęs tikrinimai turėtų būti.
Fake News – rimtas galvosūkis. Slaptai.lt nuotr.
 
Manau, kad tipinio portreto nevertėtų nubrėžti. Kiekvienas iš mūsų potencialiai galime būti taikinys ir dažnai būname. Mūsų sprendimai ne visada būna racionalūs. Vienintelis kelias, kaip mes galime išlaikyti tą racionalumą, tai visada kvestionuoti – ar tai tikrai ta informacija, kuri teisinga? Ar tais žmonėmis, kurie taip sako, aš galiu pasitikėti? Ar išvados, kurios pateiktos, vadovaujantis šia informacija, iš tikrųjų yra teisingos? Susiduriame su visiškai melaginga informacija ir tai galima pakankamai greitai išsiaiškinti bei patikrinti, bet dar viena problema, su kuria susiduriame, – neteisinga įvykio interpretacija. Pats įvykis teisingas, bet jo interpretacija dėl netyčinės arba tyčinės mąstymo klaidos yra klaidinga.
 
Sakyčiau, kad kiekvienam iš mūsų, pamačius tam tikrą antraštę, vertėtų pagalvoti – ar tikrai reikia man ten lįsti, ar tikrai reikia paskaityti? Žmonės jau tą ugdo: jeigu man atėjo į elektroninį paštą kažkoks laiškas „Paspausk ir uždirbsi daug pinigų“, tai aš jau po truputį išsiugdau atsargumą, kad geriau nespausiu. Galvoju, kad ir su informacija turime taip – mums reikėtų laikytis informacinės dietos, kaip ir su maistu: nors maistas atrodo gražiai, bet ar tikrai man viską reikia valgyti?
 
Antra, pažiūrėti, ką aš čia valgau ir ar tame kartais labai gražiame paketėlyje nėra kažkokios velniavos pridėta. Juk kai maisto pakuotę paimame, pasižiūrime, kokie ingredientai ir skonio stiprikliai.
 
Mes sakome, kad informacinė dimensija yra dar vienas mūšio laukas – vyksta šiuo metu karas ir tie žmonės, kurie yra paveikti tų informacinių operacijų, tai yra aukos. Ne nusikaltėliai, bet aukos. Mūsų mylimi piliečiai, kuriuos sužeidė ir mūsų reikalas yra tuo pasirūpinti, paaiškinti jiems bei padėti susivokti.
 
Ar propagandos ir dezinformacijos pasirenkami viešinimo srautai per paskutinius metus keičiasi? Kaip?
 
Atėjo tam tikras suvokimas, kad kartais kalbėdamas ir viešindamas tam tikrą „melagieną“, darai meškos paslaugą – (…) padedi jai sklisti. Čia vienas iš tų aspektų, kad ne apie visus dezinformacijos atvejus reikia kalbėti ir jiems skirti viešumoje dėmesio. Taip pat atsirado supratimas, kad reikia skirti ženkliai didesnį dėmesį užkardymui ir edukacijai. Kalbu ir apie mūsų leidžiamus leidinius – galiu paminėti Ričardo Savukyno pagal kognityvinio elgesio terapiją rengiamą vadovėlį apie 10 mąstymo klaidų, kurį mes netrukus pristatysime. Jame kalbama apie mąstymo klaidas bei kritinio mąstymo principus. Nuogąstauju, kad terminas „critical thinking“ Lietuvoje buvo suprastas, kaip „viską kritikuoti“. Kritinis mąstymas nėra viską kritikuoti, tai yra sugebėjimas užtikrinti loginį ryšį tarp teiginio ir jį palaikančio elemento bei to ryšio periodiškas patikrinimas.
 
Noriu pasidžiaugti, kad visuomenės atsparumas vis dėlto didėja ir auga. Žmonės tampa pakankamai atsparūs, bet, kaip ir kalbėjome, 2014 m. turėjome melagingą informaciją elektroninio laiško forma, o šių metų sausį mes turėjome 5 kibernetines atakas, apgaulingus el. laiškus ir ženkliai išaugusį lygį. Gerėja mūsų visuomenė, mes tobulėjame, kaip ir mūsų apsaugos priemonės, tačiau tobulėja ir priemonės, kurias naudoja oponentai.
 
Pakalbėkime šiek tiek apie švietimą. Ekspertai kalba, kad tautinių mažumų bendruomenėse tikrovei prieštaraujančios informacijos pasiekiamumas yra daug platesnis nei kitur. Ar tautinės mažumos yra pakankamai atsparios propagandai? Ar, jūsų nuomone, tai yra svarbus veiksnys?
 
Čia klausimas daugiau švietimo ministerijai. Ką aš galėčiau pasakyti, tai kad mes neišskiriame kažkokios etninės grupės ir į visus žiūrime kaip į Lietuvos žmones. (…) Ginsime visus piliečius ir gyventojus. Manipuliacijų iš praeities galime pastebėti – Sovietų Sąjunga dažnai manipuliuodavo etninėmis grupėmis, siekdama sukurti iliuziją, kad šios grupės yra skriaudžiamos, ir tada menamai ateiti gelbėti. Rusijos Federacijos gelbėjimas Abchazijos ir Osetijos žmonių, ko gero, nustūmė juos keliasdešimt metų atgal.
 
Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas

Kalbant apie mūsų švietimo sistemą, egzistuoja internetas, turime galimybę skaityti bei tikrinti informaciją. Aš žinau, kad jauna karta labai daug dėmesio tam skiria. Yra labai daug informacijos, kuria galima pasinaudoti. Noriu tikėti, kad įvairios mūsų etninės grupės – pavyzdžiui, lenkų etninės grupės, esančios Lietuvoje, puikiai žino, kad Antrasis pasaulinis karas prasidėjo rugpjūčio 23 d. Molotovo-Ribentropo paktu ir nacistinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, tada iš nugaros jiems smogė Sovietų Sąjunga – sovietai išžudė 20 tūkst. Lenkijos karininkų, elito. (…) Ar galėtų tos informacijos būti daugiau? – Žinoma, visada galėtų būti. Tas aiškinimas, kalbėjimas yra labai svarbus ir tikiu, kad turėsime jo vis daugiau ir daugiau.
 
Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) yra paraginęs nenaudoti virtualių pokalbių platformos ZOOM dėl to, kad ši gali būti nesaugi vartotojų duomenims. Vis dėlto minėtoji programa toliau naudojama mokyklose, universitetuose ir netgi valdžios institucijose, pavyzdžiui, Vyriausybėje. Kaip manote, ar tam tikros rekomendacijos neturėtų išeiti nurodymų pavidalu?
 
Kario mąstysena yra tokia: aukštesnio vieneto prielaida yra faktas. Šiuo atveju, kada kariuomenės vadas arba krašto apsaugos ministras man kažką rekomenduoja, tai man tampa įsakymu. Mano supratimu, tos priešpriešos nėra ir tai, ką rekomenduojame, mes įgyvendiname ir vykdome. Daugiau pakomentuoti nelabai galiu, nes NKSC yra šios srities profesionalai.
 
Viso pokalbio metu diskutavome apie dezinformaciją. Į ką ji labiausiai yra nukreipta? Kaip vis dėlto žmonėms atsirinkti tiesą?
Pagrindiniai dezinformacijos tikslai yra trys: pirma, įtikinti mūsų žmones, kad mūsų valstybė nepavyko – kad mes neturėtume didžiuotis savo valstybe, ir tai sudaro sąlygas pasikartoti 1940-iems metams: valstybės aneksijai bei atsiranda galimybė kvestionuoti mūsų laisvę, galimybes pasirinkti. Antra siekiamybė yra kvestionuoti mūsų sąjungininkus, NATO pajėgas, europinę erdvę – vakarietiškų vertybių, tikėjimo, kad laisvė yra fundamentali vertybė, kad žmogus yra geras, kad privati nuosavybė yra fundamentali sąlyga ir kad žmogus turi turėti galimybę pasirinkti. Visu tuo stengiamasi abejoti.
Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai Arkikatedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Kovinių menų mėgėjai visada prieš darydami ėjimą daro klaidinamą veiksmą tam, kad išbalansuotų savo oponentą – tą norą išbalansuoti mes labai aiškiai pastebime. Turbūt tas, kas tai organizuoja, yra pakankamai patyręs kovų menuose. Ką reikėtų daryti? Mes susiduriame su informacijos lavina. Turbūt daugelis iš mūsų jau atradome tą suvokimą, kad maisto perteklius yra problema bei reikia save apriboti truputį. (…)
 
Tą patį siūlyčiau su informacija – atsiradus šaukiančiai žinutei apie tai, kad dar viena skandalinga naujiena, parodanti kažkokį blogį, pagalvokime, ar tikrai man reikia ją skaityti? Jeigu perskaičiau ją, tai kviesčiau pažaisti tokį žaidimą: susirasti mąstymo klaidas arba būdus, kaip manipuliuojama. (…) Jeigu sako, kad Lietuvoje lyja lietus bei pateikia išvadą, jog Lietuva netikusi valstybė – įvertinti, ar šioje vietoje nėra kažkokio neatitikimo? Išlaikyti kritinį mąstymą – ne į viską žiūrėti kritiškai, o pažiūrėti, ar teiginys ir jį palaikantys argumentai atitinka loginę seką. Išlaikyti sveiką protą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.25; 14:03

Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Situacija kibernetinėje ir informacinėje erdvėje ir toliau kelia nerimą, teigia kibernetinio saugumo būklę šalyje pristatę atsakingų institucijų atstovai. Jų teigimu, pastaruoju metu kibernetinių iššūkių mastas yra aliarminio lygio, o informacinėje erdvėje vykstanys procesai rodo, kad karas su strateginiais oponentais tebevyksta.
 
Krašto apsaugos ministerija (KAM) ir Nacionalinis kibernetinio saugumo centras (NKSC) ketvirtadienį pristatė kibernetinio saugumo būklės vertinimą. Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis spaudos konferencijoje pabrėžė, kad potencialūs Lietuvos priešininkai ir strateginiai oponentai niekur nedingo.
 
„Pastaruoju metu (sklinda – ELTA) didžiulis dezinformacijos kiekis: ne tik pas mus, tokios tendencijos vyrauja ir Europoje, ir apskritai Vakarų civilizacijoje. Informacinės atakos, propagandiniai įrankiai, (…) dažnai jie naudojami klasikine prasme, bet dažnai naudojami ir (pasitelkiant – ELTA) informacines technologijas, kibernetinius instrumentus“, – spaudos konferencijoje sakė R. Karoblis, pridurdamas, kad kibernetinių bei informacinių atakų taikiniai lieka labai įvairūs.
 
„Objektas yra įvairus: pradedant nuo valstybinių struktūrų, valdančių pandemiją, diskreditavimo (…) Tačiau yra bandymai diskredituoti aljansus, kuriuose mes esame – tiek NATO, tiek ES, tiek tarptautinės institucijos, kurios kovoja su pandemija“, – kalbėjo R. Karoblis, primindamas melagingas naujienas, esą koronaviruso epidemija Lietuvoje prasidėjo nuo užsikrėtusio JAV kario.
 
„Informacinėje ir kibernetinėje erdvėje karas ir kova vyksta (…). Šis laikotarpis parodė, kad saugumo situacija negerėja ir, kad saugumo situacija reikia rūpintis. Mūsų potencialūs priešininkai ir strateginiai oponentai niekur nedingo“, – apibendrino situaciją ministras.  
 
Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza teigia, kad dėl koronaviruso išaugus verslo ir visuomenės aktyvumui internetinėje erdvėje, atitinkamai išaugo ir iššūkių mastas.
 
Krašto apsaugos viceministras Edvinas Kerza. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Verslui ir daliai žmonių persikėlus į elektroninę erdvę iššūkių mastas išaugo dramatiškai“, – pažymėjo jis. Anot E. Kerzos, vargu ar įmonės, kurių darbuotojai dirba iš namų, sugebėjo įdiegti tinkamas nuotolinio darbo apsaugos priemones.
 
„Tas mūsų išsikėlimas į internetą, kai iš biurų susirinkome kompiuterius, nuvykome į namus, pradėjome dirbti virtuvėje ar miegamajame, atrodo kaip galimybė (kibernetiniams įsilaužėliams – ELTA)“, – teigė jis.
 
Kita vertus, pasak jo, krašto apsauga pastaraisiais metais tapo epicentiniu taikiniu.
 
„Krašto apsauga praėjusiais metais tapo taikiniu numeris vienas Lietuvoje. Tai iš dalies susijęs su tuo, kad kertinis tinklas yra mūsų valdomas ir mes sujungiame svarbiausias Lietuvos institucijas. Kita vertus, akivaizdu, kad mūsų oponentai ieško silpnų vietų, kurias galėtų išnaudoti. Prieš porą metų panašus vaizdas buvo tik energetikos sektoriuje. Tuomet stebėjome, kaip energetikos sektorius atsidūrė nedraugiškų valstybių taikiklyje“, – kalbėjo E. Kerza.
 
Kibernetinių incidentų mastas yra aliarminio lygio
 
Kaip skelbiama KAM ataskaitoje, Lietuvoje 2019 metais registruotas 3241 kibernetinis incidentas, kai jų tyrimams atlikti reikėjo tiesioginio specialistų dalyvavimo. Automatinėmis priemonėmis apdorotų kibernetinių įvykių skaičius Lietuvoje siekį daugiau kaip 300 000.
Nacionalinio  kibernetinio saugumo centro (NKSC) direktoriaus Ryčio Rainio teigimu, lyginant su 2018 m. incidentų mastas nesumažėjo. Priešingai, jo teigimu, mastas yra išaugęs iki aliarminio lygio.
 
„Incidentų mastas nesumažėjo. Jis visame pasaulyje ir Lietuvoje yra išaugęs iki aliarminio lygio. Mūsų specialistai betarpiškai rankomis apdoroja incidentus – tai rafinuoti, sudėtingi incidentai, kur reikia žmogaus įsikišimo (…). O įvykiai yra tai, kas mūsų turimomis priemonėmis ir specialiomis programomis yra automatiškai apdorojama. Jie eina nenutrūkstamu srautu. Mes per dieną apdorojame maždaug apie 20 incidentų ir apie 800-900 įvykių per automatines sistemas. Jei palygintume su ankstesniais metais, tų incidentų, kurie betarpiškai yra apdorojami specialistų, skaičius išaugo tris kartus. Tačiau tai nėra išmintis, tai stebima ir kitose šalyse“, – spaudos konferencijoje kalbėjo R. Rainys.
 
Informacinėje erdvėje formuotas neigiamas Lietuvos įvaizdis
 
2019 m. Lietuvos informacinėje erdvėje iš viso buvo nustatyta 2 890 žalingos informacinės veiklos atvejų (15 proc. daugiau nei 2018 m., vidutiniškai apie 241 atvejį per mėnesį), iš kurių daugiau nei 2/3 buvo inicijuojami ir vykdomi trečiųjų šalių.
 
Kaip skelbiama ataskaitoje, pagrindiniu dezinformacijos veiksniu išliko Kremliaus režimo kontroliuojamos žiniasklaidos priemonės, skelbusios ir platinusios informaciją, neatitinkančią Lietuvos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų.
 
„Buvo formuojamas Lietuvos, kaip priešiškos ir nepatikimos valstybės, įvaizdis, nevengta karo ir tautinės neapykantos skatinančio turinio, naudoti neskaidrūs turinio konstravimo bei apgaulės elementai: falsifikuoti faktai, tikslingai iškraipyti viešųjų asmenų pasisakymai, komentarai ar pranešimai spaudai, vaizdo redagavimo priemonėmis sufabrikuota vizualinė medžiaga, prisidengta kitų asmenų arba institucijų tapatybėmis“, – rašoma ataskaitoje.
Spynelė. Slaptai.lt nuotr.
 
Dokumento autoriai teigia, kad konstitucinių pagrindų apsaugos srityje neigiamos informacijos srautas sudarė ketvirtadalį visų 2019 m. fiksuotų atvejų.
 
„Skelbiant nuosprendį Sausio 13-osios įvykių byloje, prieš Lietuvos teisinę sistemą ir visuomenės istorinę atmintį buvo vykdoma intensyvi dezinformacinė veikla. Gynybos srityje neigiamos informacijos srautas siekė 23 proc.: buvo siekiama mažinti šalies gyventojų pasitikėjimą šalies gynybos politika ir santykiais su NATO sąjungininkais, taip pat diskredituoti šalies nacionalinių gynybinių pajėgumų stiprinimą regione“, – teigiama ketvirtadienį paviešintame dokumente.
 
Taip pat pažymima, kad žalingos informacijos srautas gynybos sektoriuje aktyvėjo Lietuvai minint narystės NATO 15-ąsias metines, gegužę Baltijos jūroje vykstant NATO karinėms pratyboms „Spring Storm 2019“.
 
KAM ataskaitoje teigiama, kad Viena ryškiausių informacinių kibernetinių atakų vykdyta prieš „Delfi“ žurnalistą, kai prisidengus jo vardu buvo išsiųstos užklausos Lietuvos bei užsienio šalių institucijoms ir naujienų agentūroms pranešant apie tariamus NATO sąjungininkų viešosios tvarkos pažeidimus Lietuvoje.
 
Dar viena informacinė ataka vykdyta prieš Kauno žydų bendruomenę: prisidengus šios bendruomenės pirmininko tapatybe atsakingoms tarnyboms buvo išplatinti melagingi pranešimai apie Lietuvoje dislokuoto NATO priešakinio bataliono karių Kaune tariamai įvykdytą antisemitinį nusikaltimą. Kibernetinė informacinė ataka vykdyta ir prieš KAM vadovybę paskleidus tikrovės neatitinkančią informaciją apie ministro gautą didelės vertės kyšį iš Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnų.
 
Informacinės atakos kultūros ir švietimo srityje
 
Kultūros ir švietimo srityje iš viso identifikuoti 522 (20 proc.) neigiamos informacinės veiklos atvejai. Ataskaitos autoriai teigia, kad kilus diskusijoms dėl Antrojo pasaulinio karo įvykių interpretavimo, buvo kurstomi ginčai dėl demokratijos, žmogaus teisių padėties užtikrinimo Lietuvoje, tuo suskubo pasinaudoti Lietuvai nedraugiškos žiniasklaidos priemonės – buvo siekiama formuoti Lietuvos, kaip ksenofobinės, diskriminacinės ir antisemitinės valstybės, įvaizdį tarptautinėje arenoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.16; 12:00

Fake News – rimtas galvos skausmas. Slaptai.lt nuotr.

Nuolatinę informacinės erdvės stebėseną vykdančio Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento (LK SKD) duomenimis, balandžio 3-9 dienomis fiksuoti 152 informaciniai incidentai.
 
Kaip skelbia duomenis surinkę LK SKD analitikai, informacinių incidentų skaičius išlieka stabilus, tačiau kinta dezinformacijos pateikimo metodai bei naratyvai.
 
Pasaulyje prasidėjus COVID-19 viruso protrūkiui, Lietuvoje toliau fiksuojami propagandos ir dezinformacijos reiškiniai, – vertinant jų turinį ir tendencijas, fiksuojama padidėjusi įtampa visuomenėje.
 
Skelbiama, kad nuo vasario 1 d. iki balandžio 9 d. iš viso nustatyti 644 skirtingų tipų incidentai elektroninėje aplinkoje, susiję su COVID-19 kontekstu. Informacija buvo pateikta rusų, anglų ir lietuvių kalbomis, vis dėlto daugiausia informacinių incidentų socialinėje erdvėje bei žiniasklaidoje buvo pateikta rusų kalba. Kaip rašoma pranešime, tokiu būdu formuojama tam tikra nuomonė apie valstybių solidarumą, COVID-19 sklaidą ir tarptautinius santykius.
 
Tokių informacinių atakų tikslas, – sukeliant papildomą paniką, labiau pagilinti šalių sveikatos informacinę krizę Vakarų valstybėse, sėti abejones dėl tarpvalstybinio solidarumo krizės metu, taip pat kurstyti nepasitikėjimą nacionalinėmis ir Europos institucijomis, sveikatos apsaugos sistemomis, ekspertais ir žmonėmis, kurie padeda viruso paveiktiesiems.
 
Pasinaudojant koronaviruso pandemija, iškeliamomis sąmokslo teorijomis bandoma tendencingai paaiškinti COVID-19 priežastis, kurios leistų susikurti saugumo jausmą neprognozuojame pasaulyje. Pavyzdžiui, kad COVID-19 virusas yra sukurtas farmacinių kompanijų, o labiausiai iš to pasipelnys „Microsoft“ vadovas Bilas Gatesas, kuris uždirbs iš masinės vakcinacijos, arba, kad karantinas paskelbtas siekiant įdiegti 5G tinklą.
 
LK SKD analitikai pastebi, kad pagrindiniai propagandos tikslai krizės metu Lietuvoje yra nutaikyti į Vyriausybės veiksmus valdant viruso situaciją šalyje, žiniasklaidą, valstybės narystę ES ir NATO, Lietuvos kariuomenę, Europos Sąjungą ir jos valstybių narių tarpusavio santykius silpninant Vakarų visuomenes ir jų pasitikėjimą savo institucijomis.
 
Pažymima, kad atviros visuomenės ir demokratijos šalims būdingi gausėjantys informacijos šaltiniai, tad priklausomybė nuo informacijos socialiniuose tinkluose dar labiau stiprės. Dėl to svarbu gebėti atsirinkti informacijos šaltinius ir jų patikimumą. Taip pat reikia ugdyti kritinį mąstymą – kritiškai vertinti socialiniuose tinkluose plintančias žinias, skirtingus žiniasklaidos šaltinius, ugdytis gebėjimą vertinti kontekstą kiekvienoje atskiroje situacijoje ir kiek įmanoma daugiau domėtis procesais, peržengiant profesines ir gyvenimiškas veiklos ribas, šviestis skaitant knygas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.14; 12:30

Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Kaistant Rusijos – Turkijos – Sirijos santykiams ir irstant šiam „nemeilės trikampiui“, Turkijos valdžia neapsikentė kremlinės naujienų agentūros SPUTNIK veikla. Stambule policija sulaikė tris šios agentūros darbuotojus. Sekmadienį juos atgabeno į Teisingumo rūmus Ankaroje.

Pagal Maskvos versiją, kovo 1 d. „nežinomieji“ įsiveržė į trijų SPUTNIK Turkey skyriaus darbuotojų – šios šalies piliečių – namus ir, kaltindami juos „šnipinėjimu Rusijos naudai“ bei išdavyste, reikalavo nutraukti savo veiklą. Tuo pačiu metu SPUTNIK ofise Stambule policija atliko kratą. Nuo to laiko sulaikytieji neatsako į skambučius jau devynias valandas. Tarp jų yra ir agentūros vyriausiasis redaktorius Mahiras Boztepe.

Vietos laikraštis „Sözcü“ pranešė, kad darbuotojai sulaikyti už agentūros portale patalpintą provokacinį straipsnį „Pavogtoji provincija: kodėl Prancūzija prieš 80 metų perdavė Turkijai dalį Sirijos“. Kalbama apie Chatajaus provinciją, kuri po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Sirijai, pastarąją valdė Prancūzija, o paskui ši regioną perdavė Turkijai. RT kanalo vyriausio redaktorė Margarita Simonian (beje, ji 39 m. armėnė, kilusi iš Krasnodaro krašto; jos tėvas – šaldytuvų meistras, motina turguje pardavinėjo gėlės…) pareiškė, kad į darbuotojų namus įsiveržė „nacionalistai“.

Kalnuota Chatajaus (Hatay) provincija pietų Turkijoje užima 5678 kv. kilometrų. Visai netoli provincijos sienos yra Sirijos Idlibo miestas, dėl kurio dabar verda nuožmios kautynės. Chatajuje 2009 m. duomenimis gyveno apie pusantro milijono gyventojų. 1918 m. regionas priklausė Prancūzijos užimtai Sirijai. Bet 1936 m. Turkija apskundė šią priklausomybę Tautų lygai, ir lapkritį provincijai buvo suteiktas autonomijos statusas Prancūziškosios Sirijos sudėtyje.

1938 m. prancūzai pagal gyventojų surašymą nustatė nacionalines kvotas vietos parlamente (sanžake): 22 vietos turkams, 9 arabams alavitams, 5 armėnams, dvi arabams sunitams ir dvi arabams krikščionims. 1938 m. rugsėjo 2 d. parlamentas paskelbė Chatajų Respublikos nepriklausomybę. Toks šios autonomijos pavadinimas buvo pasiūlytas Kemalio Atatiurko (Mustafa Kemal Atatürk), kuris netrukus, lapkričio 10 d., mirė nuo kepenų cirozės.

1939 m. po referendumo Chatajus tapo Turkijos vilajatu, prie jo buvo prijungtas turkiškas Dertjolo miestas. Armėnai ir arabai išvyko į Siriją. Beje, ši puiki Juodosios jūros pakrantė garsėja gavusi UNESCO „Gastronomijos miesto“ titulą, o tokių miestų pasaulyje yra tik trys – Kolumbijoje, Kinijoje ir Švedijoje.

Sputnik

Taigi, SPUTNIK, kuris pilsto propagandinį purvą visoje posovietinėje erdvėje, drėbė jo ir ant Turkijos. Agentūra, straipsnyje tvirtinusi, kad turkai „pavogė provinciją“, paniekino referendumo sprendimus ir tai, kad istoriškai net devyniose iš 12 provincijos sričių gyventojų daugumą sudaro turkai.

Agentūros darbuotojai seniai juodina ir kitas Rusijai nepalankias šalis. Jie skleidžia dezinformaciją apie Gruziją, Ukrainą, Estiją ir, žinoma, Lietuvą. Beje, Ukraina yra vienintelė posovietinė valstybė (išskyrus Turkmėnistaną), kurioje SPUTNIK nepradėjo savo darbo.

Be to, Kijeve jau daugiau nei metus už antiukrainietišką veiklą kalinamas RIA Novosti naujienų agentūros vadovas Kirilas Višinskis.

Šių metų sausį Estija ėmėsi sankcijų prieš SPUTNIK vadovą, skandalingą Kremliaus propagandistą Dmitrijų Kiseliovą. Estijos URM pranešime teigiama: „Kiseliovas yra „centrinė [Rusijos] vyriausybės propagandos, palaikančios Rusijos pajėgas Ukrainoje, figūra“, nes vadovauja Putino įsakymu 2013 m. įkurtai valstybinei naujienų agentūrai. SPUTNIK yra išskirtinai užsienio auditorijai skirtas naujienų kanalas, pranešantis vietines naujienas keliolika kalbų visame pasaulyje. Dabar agentūros Estijos redakcijoje neliko nė vieno darbuotojo.

 Latvijos juridinių asmenų registras dar 2015 m. atsisakė registruoti „Rossija segodnia“, motyvuodamas tuo, kad įmonės pateikta informacija neatitinka Latvijos konstitucijos ir normatyvinių aktų.

Pernai gegužės mėnesį Lietuvos pasieniečiai į šalį neįleido Marato Kasemo, Latvijos piliečio, kuris vėliau portale pristatytas kaip vyriausiasis „SPUTNIK Lietuva“ redaktorius. Jis įtrauktas į asmenų, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, sąrašą.

Liepos pradžioje Vilniaus apygardos administraciniam teismo sprendimu buvo užblokuota prieiga prie lietuviško šios agentūros portalo, bet Lietuvos radijo ir televizijos komisija (LRTK) ją netrukus atnaujino.

Juodosios propagandos lizdas ardomas ir tokioje šalyje kaip Turkija, kuri puoselėja draugiškus jausmus Rusijai. SPUTNIK ir čia prieina liepto galą…

2020.03.02; 06:51

Aušvico muziejus pareikalavo, kad JAV internetinės prekybos milžinė „Amazon“ iš prekybos pašalintų nacistinės Vokietijos laikų antisemitines knygas vaikams.
 
„Neapykantos kupina, nuodingai antisemitinė nacių propaganda yra parduodama ne tik „Amazon UK“, – sakoma Aušvico muziejaus įraše tviteryje.
 
„Tokių autorių, kaip Julius Streicheris, knygos taip pat randamos „Amazon“ ir „Amazon DE“. Tokios knygos turi būti nedelsiant pašalintos iš prekybos“, – rašoma Aušvico muziejaus tviterio paskyroje.
 
Tarp „Amazon“ parduodamų nacių propagandos knygų yra nacių partijos nario Juliaus Streicherio 1938 m. išleista antisemitinė knyga vaikams „Nuodingas grybas“.
 
„Amazon“ prekiauja tiek knygos originalu vokiečių kalba („Der Giftpilz“), tiek ir jos vertimais į anglų, prancūzų ir ispanų kalbas.
Pernai Lietuva paragino „Amazon“ nebepardavinėti prekių su sovietine simbolika, nes kūjo ir pjautuvo simboliai žeidžia totalitarizmo aukų atminimą.
 
„The New York Times“ teigimu, per pastaruosius 18 mėnesių „Amazon“ pašalino iš prekybos kelias kraštutinių dešiniųjų autorių knygas, įskaitant buvusio Kukluksklano lyderio Davido Duke’o ir JAV nacių partijos steigėjo George’o Lincolno Rockwello.
 
„Amazon“ taip pat yra uždraudusi prekiauti ir kitomis antisemitinėmis knygomis.
 
Praėjusį mėnesį Holokaustą išgyvenusieji sugrįžo į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, kur paminėjo 75-ąsias lagerio išlaisvinimo metines bei įspėjo dėl abiejose Atlanto vandenyno pusėse padažnėjusių antisemitinių išpuolių, kurie neretai pareikalauja aukų.
 
Nacistinės Vokietijos 1940–1945 m. tuometinėje okupuotoje Lenkijoje valdomas Aušvico mirties lageris buvo vienas iš daugelio koncentracijos lagerių Europoje, kurie buvo įrengti įvykdyti Adolfo Hitlerio „Paskutinį sprendimą“ prieš žydus.
 
Aušvice nacistinė Vokietija pražudė daugiau nei 1,1 mln. žmonių, dauguma jų buvo žydai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.23; 00:30

Straisnio autorius Gintaras Visockas su Vokietijos (Bundesveras) kariškiais. Garmišas -Partenkirchenas. Slaptai.lt nuotr.

Kadaise, kai dirbau „Valstiečių laikraštyje“ ir leidau specializuotą Lietuvos krašto apsaugos ministerijos finansuojamą karinį priedą „Vardan Lietuvos“, su Lietuvos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos ginkluotųjų pajėgų atstovų delegacija buvau nuvykęs į Vokietijoje esantį karinį – analitinį Garmišo-Partenkircheno centrą.

Kas bijo viešumo?

Ten išklausiau NATO šalių dėstytojų, mokslininkų, lektorių paskaitų apie dezinformacinius, klaidinančius, propagandinius išpuolius. Ten, kariniame – analitiniame Vokietijos centre, susipažinau, tegul ir paviršutiniškai, su NATO karinių specialistų sukaupta patirtimi atpažįstant viešojoje erdvėje paskelbtus tendencingumus, nutylėjimus, iškraipymus. Į tą centrą buvo suvažiavę daug kariškių ir karo žurnalistų iš viso pasaulio.

Būtent ten, Vokietijoje, akcentuota, kad tie, kurie nesijaučia teisūs, dažniausiai nesiveržia viešai diskutuoti. Atvirkščiai – jie griebiasi nutylėjimų. Jei faktai prieštarauja propaguojamai legendai, jie tiesiog slepia nepalankius faktus. Ar šios pastabos taikytinos A. Kasperavičiaus publikacijai „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13), – spręskite patys.

Beje, labai keistai pasielgė „Lietuvos rytas“, nesiteikęs paskelbti Irmos Ąžuolės atsiliepimo į minėtą istoriko A.Kasperavičiaus rašinį. Norėčiau lrytas.lt skyriaus „Bendraukime“ redaktorės viešai pasiteirauti: argi Lietuva – Armėnijos provincija, nuo kada Lietuvoje leidžiama išdėstyti tik Armėnijai palankią nuomonę, kodėl Kaukazo istoriją matantiems kiek kitaip, nei teigia Jerevanas, – užčiaupiama burna?

Manau, kad dvigubų standartų taikymas – rimtesnė problema, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Juk ir anksčiau būta atvejų, kai lietuviški leidiniai nepublikuodavo Armėniją kritikuojančių tekstų. Kai 2016-aisiais metais buvo išleista mano knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (Azerbaidžano istorija lietuvių žurnalisto akimis), tuomet vieno internetinio leidinio vadovas paprašė duoti videointerviu. Pabrėžiu – ne aš prašiau. Jis prašė. Nufilmavo specialioje studijoje. Bet interviu iki šiol nepaskelbtas. Kodėl – nežinau. Nepaaiškino.

Jo teisė. Tačiau įtariu, kad tai buvo ne jo sprendimas. Jei jis būtų savarankiškai nutaręs neskelbti įrašo, – nematau nieko blogo. Kiekvienas iš mūsų turi teisę turėti pažiūras. Persigalvojo – tai persigalvojo. Ir vis tik įtariu, kad koją bus pakišusios išorinės jėgos. Juk tas interviu Kaukazo tema prašęs leidinio vadovas kadaise buvo nukeliavęs ne tik į Azerbaidžaną, bet ir į Armėniją bei į šiuo metu Armėnijos okupuotą (Armėnijos kontroliuojamą) Kalnų Karabachą. Kurios šalies ambasada jį spustelėjo?

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Žinoma, Lietuvoje dirbantis Armėnijos ambasadorius turi teisę Lietuvoje ieškoti bendraminčių. Bet tik nereikia perlenkti lazdos. Be to, mums, lietuviams, nederėtų pamiršti: Armėnijoje dislokuota Rusijos karinė bazė, ji įsikūrusi Armėnijos teritorijoje jau seniai ir jos buvimas Giumri mieste numatytas ilgam. Tad norom – nenorom Armėnija priversta bendradarbiauti su šiandienine Rusija. Ir ji su dabartiniu Kremliaus režimu bičiuliaujasi dalindamasi pačiomis įvairiausiomis temomis. Vadinasi, jei koją įkėlei į Vilniuje įsikūrusią Armėnijos ambasadą, turėk mintyse, kad viskas, ką pasakysi, greičiausiai bus paporinta ir Vilniuje reziduojančiam Rusijos Federacijos ambasadoriui.

Be kita ko, jau ne sykį girdėjau nusiskundimų, kaip kartais gudriai, bet įkyriai, įžūliai Lietuvoje spaudžiami lietuviai, manantys, jog Kalnų Karabachas – Azerbaidžano žemė. Kada nors apie tai teks papasakoti plačiau, konkrečiau. Pikčiausia, kad tai daroma išradingai – mūsų, lietuvių, rankomis. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, susitikęs su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Tigranu Mkrčianu, galėtų jam vis tik mandagiai priminti, jog Lietuvai nepriimtinos jokios cenzūros apraiškos – nei tiesioginės, nei per trečiuosius asmenis.

Turkijos mokslininkas Turgutas Kerem Tuncel. Slaptai.lt nuotr.

Omenyje turiu kad ir nutikimą, kai Lietuvos Mokslų Akademijos vadovybė neįsileido Turkijos ambasados pakviesto Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel iš Ankaros. Tas mokslininkas tenorėjo išdėstyti oficialųjį Turkijos požiūrį į tragiškus 1915-ųjų įvykius tuometinėje Osmanų imperijoje. Kodėl Turkija, Lietuvos sąjungininkė pagal NATO liniją, neturi teisės bent kartą išguldyti savo požiūrio, kodėl tai leidžiama daryti tik Armėnijai?

Pietų Amerikos pavyzdys

Keistai skamba ir karts nuo karto prasprūstančios užuominos, esą visi, kurie remia Azerbaidžaną, o ne Armėniją, – būtinai nupirkti. Papirkimo temos nevenkime. Bet būkime objektyvūs. Analizuokime visus įmanomus variantus. Pradėkime nuo pat pradžių – nuo Pietų Amerikos. Pirmosios valstybės, kurio skaudžius 1915-uosius metus tuometėje Osmanų imperijoje pripažino „armėnų genocidu“, buvo Urugvajus ir Argentina. Ar jums nekyla jokių įtarimų? Urugvajus ir Argentina – visai kitame pasaulio gale. Kodėl jokių sąsajų su armėnų ir turkų nesutarimais neturintiems Urugvajaus ir Argentinos politikams, paskendusiems iki kaklo savose, vietinėse bėdose, staiga į galvą šovė mintis domėtis Kaukazo skauduliais?

Šis retorinis klausimas neduoda ramybės ne vien Gintarui Visockui. Šį galvosūkį, pavyzdžiui, narplioja ir interviu neseniai portalui slaptai.lt davęs istorija besidomintis armėnų kilmės tyrinėtojas Filipas Ekozjancas, tvirtinantis, jog „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės, nes „tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu“ („Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“).

Lietuviška laikysena

Lietuvoje 1915-ųjų tragedija „armėnų genocidu“ taip pat įvardinta. Tai nutiko 2005-aisiais metais, Seime priėmus specialiąją rezoliuciją. Atsiverskite to posėdžio stenogramas ir paklausykite, kas garsiausiai, atkakliausiai ragino ne itin gausiai į balsavimo salę susirinkusius deputatus palaikyti Armėnijai palankią iniciatyvą nė nesiteikiant išgirsti Turkijos argumentų? Jei tie parlamentarai nuoširdžiai simpatizavo Armėnijai, kodėl nenorima sutikti, kad esama ir nuoširdžiai, be jokių užkulisinių minčių Azerbaidžanui simpatizuojančių lietuvių?!

Galų gale prisiminkime, kaip Lietuvos Seime buvo keleriems metams atsiradusi draugystės su Kalnų Karabachu grupė. Jos veikla, tegul ir pasyvi, akivaizdžiai prieštaravo tiek NATO, tiek Europos Sąjungos nuostatai, jog Kalnų Karabachas – neatsiejama Azerbaidžano teritorija.

Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto

Rytų Europos studijų centras, kuriam šiuo metu vadovauja Linas Kojala, savo tinklapyje iki šiol išsaugojęs kritišką pareiškimą apie Seime atsiradusią Kalnų Karabacho draugystės grupę.

Oficialiame EESC.lt puslapyje rašoma:

„Atsižvelgiant į itin sudėtingą Kalnų Karabacho galvosūkį bei Azerbaidžiano ir Armėnijos santykius, LR Seime atsiradusi iniciatyva steigti parlamentinę draugystės grupę su nepripažintu Kalnų Karabacho teritoriniu dariniu kelia klausimą, ar tai nėra kai kurių Rytų geopolitinių jėgų interesus atitinkantis bandymas sugriauti Lietuvos pirmininkavimo ES metu vyksiantį Rytų partnerystės viršūnių susitikimą. Lietuvos sprendimų priėmėjai turėtų suvokti, jog alternatyvūs galios centrai Europos saugumo sistemoje yra suinteresuoti, kad šis susitikimas netaptų „sėkmės istorija“ ir nebūtų priimti sprendimai, kurie priartintų šalis partneres (Ukrainą, Moldovą, Pietų Kaukazo šalis) prie euroatlantinės saugumo erdvės. Pagal šią kai kurių Seimo narių logiką, tokiu atveju galima kurti draugystės grupes su tokiais separatistiniais dariniais kaip Abchazija, Pietų Osetija ar Padnestrė. Mūsų nuomone, tai neatitinka Lietuvos užsienio ir saugumo interesų.“

Laimė, to darinio jau nebėra Lietuvos Parlamente. Bet jis vis tik keletą metų veikė, Lietuvą kiršindamas tiek su Azerbaidžanu, tiek su NATO sąjungininke Turkija.

Gal tie, kurie visur mato papirktus Azerbaidžano lobistus, galėtų bent jau atlikti išsamų tyrimą, kodėl Lietuvos Seime keletą metų oficialiai dirbo, tegul ir vangiai, Lietuvos užsienio politikai prieštaraujanti „draugystės su Kalnų Karabachu grupė“?

Tai – iki šiol deramai neišnarstyta, detektyvo vardo verta tema.

2020.02.03; 07:00

 

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Neseniai teko perskaityti Lietuvių kalbos instituto knygą „Valerijus Čekmonas: kalbų kontaktai ir sociolingvistika, V., 2017. Knygoje aprašomi įdomūs Lietuvoje gyvenančių tautų sociologiniai tyrimai ir kalbų kontaktai. Tikrai, kas domisi didžiųjų Lietuvos tautinių mažumų gyvenimu, gali papildyti savo turimas žinias.

Perskaičius knygą užkliuvo vienas straipsnis, parašytas rusų mokslininkės Nadieždos Afanasjevnos Morozovos. Šis straipsnis „Kompaktiškos Lietuvos sentikių gyvenvietės praeityje ir dabar“ 744 – 759 psl. atspausdintas rusų kalba ir jau prieš tai buvo išspausdintas Rusijos moksliniuose leidiniuose.

Straipsnyje yra teiginys, kad dauguma sentikių kaimų, buvusių Utenos rajone, buvo 1940 -1950 metų pradžioje sudeginti Lietuvos partizanų.

Aš nieko ik tol nebuvau girdėjęs, nes sovietinė propaganda būtų ilgai trimitavusi apie tai, kad lietuviai naikino rusų kaimus. Todėl aš parašiau į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos Tyrimo centrą užklausimą. Pasirodo, nieko to nebuvo.

Mums reikia būti labai budriems, rusų propaganda gali pasigauti tokius dalykus ir ištrimituoti visam pasauliui apie blogus ir niekšus lietuvius.

Prie šių eilučių pridedu savo užklausimą minėtam centrui ir atsakymą į jį. Manau, skaitytojams bus įdomu.

Užklausimas:

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui „Dėl teiginių apie sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone“

2017 m. Lietuvių kalbos institutas išleido įdomią Valerijaus Čekmono knygą „Kalbų kontaktai ir sociallingvistika“. Joje aprašoma kalbų sąveika Rytų Lietuvoje, taip pat ir kai kuriose kitose Lietuvos vietovėse. Kadangi Čekmonas buvo didelis savo srities žinovas, tai ten yra ir jo mokinių bei kitų tos lingvistikos mokslų šakos straipsniai. Straipsniai publikuojami originalo kalbomis: lietuviškai, lenkiškai bei rusiškai.

Viena iš straipsnio autorė yra Nadežda Afanasjevna Morozova. Jos paskelbtas straipsnis „Староверы Литвы: места компактного проживания в прошлом и настоящем“. Šiame straipsnyje aptariamos sentikių gyvenamos vietos Lietuvoje. Man labai užkliuvo viena detalė, kur rašoma kad Lietuvos partizanai sudegino sentikių kaimus. Kad būtų tiksliau, pacituosiu vertimą į lietuvių kalbą iš knygos 751 puslapio:

„XX amžiaus pradžioje A. Stankevič duomenimis patys didžiausi (sentikių) kaimai (Utenos areale) buvo Stolneniškių km. (53 žmonės) ir Černovščiznos km. (33 žmonės). Dauguma sentikių kaimų Utenos rajono teritorijoje buvo lietuvių partizanų sudeginti 1940- ųjų pabaigoje ir 1950 metų pradžioje, todėl tie kaimai jau neminimi 1959 m. surašymo duomenų bazėje“ (paryškita mano).

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Be to, šis straipsnis yra atspausdintas ir vienoje Sankt-Peterburge išleistoje knygoje 2011 metais.

Aš nemažai skaitęs tiek dabartinių knygų apie partizanus, tiek sovietiniais laikais išleistos literatūros apie „klasių kovą“ Lietuvoje pokario metais, bet tokių faktų neteko užtikti. Žinoma, kad Lietuvoje buvo faktų, kad rusai labai mėgo būti stribais, dalyvauti žmonių vežimuose į Sibirą, tad jų kaimų sudeginimas nebūtų labai smerktinas faktas, atsižvelgiant į tai, kokias skriaudas Lietuva ir lietuviai sulaukė iš didžiojo kaimyno pusės. Bet mane labai domina pats faktas, ar tokie reiškiniai buvo Lietuvoje iš viso, ar čia tik paskleistas melas, kuriuo siekiama pripaišyti lietuvių tautai ir Lietuvos partizanams nebūtas nuodėmes. (Žinome, kad kai kada galėjo būti padegtos stribų ar kitų sovietinių aktyvistų sodybos, bet kad būtų deginami rusų kaimai, – negirdėjau).

Kiek suprantu, straipsnio autorė yra gyvenanti Rusijoje, tad iš kur ji galėjo surinkti tokius duomenis, arba kas buvo jos informatoriai Lietuvoje. Būtų labai malonu sulaukti atsakymų į mano klausimą.

Gintautas Šapoka, Alytaus rajonas, Talokių kaimas

Atsakymas:

LIETUVOS GYVENTOJŲ GENOCIDO IR REZISTENCIJOS TYRIMO CENTRAS

DĖL SENTIKIŲ KAIMŲ

Atsakydami į Jūsų paklausimą apie Stalnioniškio (Utenos rajonas) ir Černaučiznos (buvusi kaimo vieta yra Anykščių r.) kaimus informuojame Jus, kad Stalnioniškio kaimas, pagal 2001 m. Lietuvos respublikos administracinį suskirstymą, priklauso Vyžuonų seniūnijai. Leidinio „Vyžuonos –kraštas ir žmonės“ sudarytojas Algirdas Vyžintas teigia, kad Stalnioniškių kaime yra sentikių bendruomenė, veikia 1742 m. įkurta sentikių cerkvė. Аrchyvinių duomenų, kad kaimą pokario laikotarpiu bandė sudeginti partizanai, neturime.

Černaučiznos kaimas yra negyvenamas ir 2001 m. buvo išregistruotas iš gyvenamųjų vietovių registro. Kaimas sunyko natūraliai.

Partizanas su motina. LGGRTC nuotr.

Jūsų minima autorė, rašydama apie partizanų tariamai sudegintus sentikių kaimus Utenos rajone pateikia iškraipytą ir netikslią informaciją. Lietuvos ypatingajame archyve saugomose MGB-MVD Anykščių r. sk. operatyvinėse bylose apie kovą su partizanais rašoma, kad 1951 m. gegužės 5 d. „Aro“ būrio partizanai „Gaidelis“ ir „Viesulas“ Černaučiznos kaime nušovė dar 1945 m. užverbuotą MGB agentą „Vyžūną“ – Joną Damauską, Jurgio, g. 1891 m. Užpaliuose, gyv. Anykščių r. Černaučiznos k. bei jo žmoną Valeriją Damauskienę, Jurgio, g. 1895 m. Užpaliuose, gyv. Černaučiznos k. Nušautųjų kūnus partizanai nunešė į sodybos daržinę, o pastarąją padegė. Kitų archyvinių duomenų apie Černaučiznos kaimo sodybų padeginėjimą neturime. Šį atvejį galima laikyti vienetiniu ir niekaip nesusijusiu su partizanų požiūriu ar elgesiu Utenos krašto sentikių atžvilgiu.

PAGRINDAS. LYA, f. K-19, ap. 1, b. 100, l. 191-192; f. K-41, ap. 1, b. 382, l. 265;

Vyžuonos – kraštas ir žmonės, (sudarytojas Algirdas Vyžintas), Utena, 2006, p. 258 – 259.

Pasirašė – LGGRTC Generalinė direktorė Teresė Birutė Burauskaitė

2020.01.20; 06:32

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų metų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 2-oji teksto, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas išdėstytas anglų kalba.

2019.12.28; 06:00

Slaptai.lt skelbia Eurazijos studijų centro vyresniojo analitiko, mokslų daktaro Turgut Kerem Tuncel pranešimą dėl tragiškų 1915-ųjų įvykių tuometinėje Osmanų imperijoje. Mokslininkas pateikia Turkijos poziciją.

Tai – 1-oji pranešimo, perskaityto 2019 metų gruodžio 13-ąją Vilniuje, dalis. Pranešimas skaitytas anglų kalba. Jo lietuviškąją versiją rasite čia: https://slaptai.lt/turkiskoji-versija-zvilgsnis-i-1915-uju-tragedija-tuometineje-osmanu-imperijoje/

2019.12.28; 06:00