Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Praėjusią savaitę žiniasklaidoje triukšmingai aptartas kelių kunigų viešas komentavimas apie tai, kaip katalikams derėtų rinktis Prezidento rinkimuose. Vienas tokių kunigų – antisovietinis rezistentas, Katalikų kronikos leidėjas Robertas Grigas.
 
Kauno arkivyskupijoje su juo kalbamės apie krikščionių laikyseną rinkimų akivaizdoje, santykius su politika apskritai, tradicinių partijų krizę ir paties R. Grigo politinį įsitraukimą. 
 
– Kaip manote, kokiais principais ir vertybėmis turėtų vadovautis katalikas, dalyvaudamas politiniame gyvenime ir rinkimuose?
 
– Šiuos principus labai aiškiai pasako Bažnyčios socialinis mokymas ir Vatikano Antrojo susirinkimo nutarimai. Paprastai sakant, šie principai turėtų derėti su bendruoju tikėjimo, moralės ir doros mokymu. Religija bandantys remtis politikai supaprastindami kartais sako, jog užtenka vadovautis Dešimčia Dievo įsakymų, nors iš tikrųjų tai nėra toks paprastas dalykas. Krikščioniški principai yra svarbūs bet kokioje kasdienėje mūsų veikloje ir asmeniniame, šeimos gyvenime, kultūros kūrime, taip pat ir kataliko dalyvavime politiniame gyvenime.
 
Manau, kad kataliko ir, platesne prasme, krikščionio viešoji veikla nėra skaidoma gabaliukais – kaip žmogus, taip ir vienoks ar kitoks jo viešas reiškimasis yra vientisas. Jeigu žmogus orientuoja savo gyvenimą į aukščiausią būtį, kurią vadiname Dievu, tai vienaip ar kitaip per Kristaus asmenį ir Bažnyčią nuspalvina ir paliečia visas to krikščionio viešos raiškos sritis, tame tarpe ir politinį veikimą. Sakytume, šiam veikimui suteikia net gilesnį dvasinį dėmenį.
 
Mes tai labai gerai matome įstatymuose, siūlomuose krikščionių politikų, kurie ne tik didžiuojasi tuo vardu, bet jį pagrindžia ir realiais savo veiksmais, kurie politine veikla stengiasi laikytis krikščioniškų principų. Man atrodo, to net nereikia deklaruoti žodžiais ar lozungais – tai labai aiškiai pastebima iš praktinio politiko veikimo dabartinėje mūsų situacijoje ar susiduriant su dabartiniais iššūkiais, kuomet krikščionis politikas savo veikla vienareikšmiškai gina gyvybę, kaip Bažnyčia sako, nuo gyvybės pradėjimo iki natūralios mirties, pasisako prieš abortus, už prigimtinę santuoką, vyro ir moters sudaromą šeimą. Čia ir pasireiškia ta bendražmogiškoji prigimtinių vertybių saugojimo politika.
Konservatoriai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Politikai gali akademiškai, gražiai kalbėti apie krikščionybę ir katalikybę ir net naudotis Bažnyčios socialinio mokymo terminologija bei apibrėžimais, bet kada ateina laikas praktine veikla, siūlomais įstatymais ar balsavimu spręsti principinius klausimus, mes pamatome, jog politikas būtent tada vienaip ar kitaip apsisprendžia. Tuomet ir atsiskleidžia, kiek tikrosios krikščionybės ar ištikimybės deklaruojamiems principams yra politiko veikloje. 
 
– Dilema kaip elgtis kyla ne tik politikams, bet ir rinkėjams. Šiandien dažnai girdime principą: „jūs galite tikėti kuo norite, vaikščioti į bažnyčią, melstis, bet viešajame gyvenime nekiškite savo religinių principų“. Ką galima atsakyti į tokį mąstymą? Ar jis yra pagrįstas, ar diskriminuoja katalikus?
 
– Ši formuluotė mane visuomet asmeniškai skaudžiai paliečia, nes mes, okupacijos metais Lietuvoje gyvenę ir priešinęsi katalikai, krikščionys, tą dar labai gerai prisimename iš sovietmečio patirties. Stalino laikais, kai buvo totalus bet kokios, net ir privačios, tikėjimo raiškos persekiojimas, egzistavo spaudimas ir baudimas už ją. Vėlyvajame sovietmetyje, kada režimas tapo truputį liberalesnis, buvo taikoma ta pati formulė: eikite, melskitės, dalyvaukite pamaldose – tas buvo sakoma ir tikintiesiems, ir kunigams. Ateistinėse paskaitose lektoriai dažnai mėgdavo minėti, jog Konstitucija ir įstatymai garantuoja religinės praktikos ir ateistinės propagandos laisvę.
 
Buvo bandoma sudaryti lygiateisiškumo įspūdį, į kurį mūsų katalikiškojo pogrindžio lyderiai ir pogrindžio spaudos leidėjai, tokie kaip kun. Svarinskas, kun. Tamkevičius, kun. Zdebskis ar ses. Sadūnaitė, atsakydavo: tai nėra lygiateisiškumas. Jeigu mes kaip piliečiai esame lygūs prieš įstatymą, mes, kaip ir ateistai, turime teisę ne tik melstis, lankyti dar neuždarytas bažnyčias ar atlikti religines apeigas, bet taip pat skleisti savo pasaulėžiūrą, leisti laikraščius, knygas, turėti galimybę viešai kreiptis į visuomenę per spaudą, radiją ar susirinkimus. Nebuvo net lygiateisiškumo regimybės.
 
Dabar matome įsigalėjusį gana aiškiai atpažįstamą kultūrinį marksizmą, kurio sąlygomis mes, tikintieji, vėl esame brukami į tą patį ankštą narvą. Mums sako pasilikti savo tikėjimą, savo idėjas privačiam gyvenimui, bet viešai gyventi, elgtis, o politikams – mąstyti ir veikti, pagal vyraujančios srovės, mainstream, iš esmės kraštutinio liberalizmo ar sekuliarizmo primetamas taisykles. Ir aš, kaip patyręs sovietinį persekiojimą, vėl išgyvenu tą patį reikalavimą ar nuostatą, kol kas dar ne įstatyminę, bet labai aiškiai jaučiamą – tarsi naują uždarymą, apribojimą ar reikalavimą viešai slėpti ar išsiginti savo pažiūrų.
 
Manau, kad tai išgyvena ne tik kunigai, kurie pagal pašaukimą turi dalintis, skleisti tikėjimą, bet net ir veiklesni krikščionys, katalikai, kurie tikėjimą laiko vertybe ir nori pagal jį pilnavertiškai gyventi visose raiškos srityse, o ne tik tarp keturių savo privataus buto sienų.
 
– Praėjusį lapkritį arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius pasakė, kad Lietuvoje nebėra krikščionis atstovaujančios partijos. Ar jūs sutinkate su tuo ir kodėl?
 
– Taip. Kažkur savo Facebooko pasikalbėjimuose su bičiuliais ar dar leidžiamoje krikščioniškoje spaudoje esu išsakęs panašią mintį. Man atrodo, kad visiems, besidomintiems dabartine idėjine, pasaulėžiūrine situacija Lietuvoje, tai yra akivaizdu. Vienintelė politinė jėga TS-LKD partija, už kurią tradiciškai visą nepriklausomybės laikotarpį balsavo ir turbūt tebebalsuoja daug nuoširdžiai tikinčių, Tėvynę mylinčių, patriotiškai nusiteikusių piliečių, radikaliai nutolo nuo savo pirmykščio pavidalo, kuris buvo jos įsisteigimo metu, kuomet, kaip juokaudamas sakau, vadovai buvo Landsbergis senasis, vyresnysis Saudargas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Patackas, Liudas Simutis ir kiti buvę tremtiniai, politiniai kaliniai ir rezistentai. Tai iš tikrųjų buvo patriotiška, Lietuvos savarankiškumą, lietuvybę, tikėjimo tradicijas ginanti organizacija. Jos balsavimai Seime labai akivaizdžiai rodė, kokias vertybes, kokius įstatymus dauguma TS-LKD narių palaikė ir kokiems priešinosi.
 
Iškalbinga neseniai matyta balsavimo analizė, kuri rodo, kaip prieš dešimtmetį beveik vieningai TS-LKD balsuodavo prieš įvairius bandymus dekonstruoti šeimą, prieš visokias gėjų partnerystes, prieš gyvybei kenkiančių įstatymų priėmimą.
 
Nors dabar ji jau ryškiai pasikeitusi, šią partiją viešai ir toliau beviltiškai bandoma pateikti kaip tokią pat krikščionišką ar konservatyvią. Iš tikrųjų taip nėra. Manau, kad ta dalis – o ji gana nemaža – Lietuvos visuomenės, kuriai yra brangios tradicinės vertybės ir tautiškumas, Lietuvos kaip suverenios valstybės, o ne tik administracinio vieneto Europos Sąjungoje (ES), išlaikymas, ta dalis visuomeniškai aktyvių, sąmoningų piliečių yra likusi be savo partijos, be politikų, kuriuos galėtų nuoširdžiai remti ir pasitikėti. Turiu viltį ir kaip katalikas meldžiuosi, kad greičiau susiburtų ir atsirastų ta visuomeninė ar politinė jėga, kuri ne formaliai, o savo dvasia išreikštų šiuos principus, atstovautų krikščioniškai, tautiškai, konservatyviai mąstantiems piliečiams, kurie galėtų už ją balsuoti ir rinkti į savivaldą bei Seimą.
 
Taip pat, jeigu pavyks kažkokia forma išlaikyti, o dėl daugybės svarbių mūsų Tėvynei priežasčių yra verta dėl to pasistengti, Europos Sąjungą, kuri, norėtume, būtų tėvynių sąjunga ar tam tikras mažųjų tautų išlikimui palankus tautų sąjungos unitarinis junginys, būtų prasminga rinkti ir siųsti nuoširdžiai dešiniojo nusiteikimo atstovus ir į Europos Parlamentą (EP).
 
– Kartu su kitais katalikiško antisovietinio pogrindžio dalyviais vyskupu Jonu Kaunecku, sese Nijole Sadūnaite, Petru Plumpa, Monika Gavėnaite prisijungėte prie Vytauto Radžvilo įsteigto komiteto. Kodėl? Juk tai, ko gero, dvasininkams buvo drąsus žingsnis.
 
– Mano gyvenime, manau, yra buvę ir drąsesnių žingsnių (juokiasi – red. past.). Tai buvo natūralus, nuoseklus žingsnis, kadangi šio komiteto žmonės, taip pat ir prof. Vytautas Radžvilas, daugelį metų nuosekliai atstovavo būtent tas vertybes, kurios yra svarbios krikščioniškų, lietuviškų, nepriklausomybinių nuostatų rinkėjams.
Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
 
Panašu, kad atėjo laikas susiburti tokiai politinei visuomeninei jėgai ir siųsti jos atstovus į europines institucijas, kuriose būtų girdimas didelės dalies Lietuvos piliečių, rinkėjų balsas, kad galėtume daryti įtaką mus veikiantiems ir toliau veiksiantiems ES procesams. Jeigu Vytauto Radžvilo komiteto Susigrąžinkime valstybę atstovai pateks į EP, tikiuosi, kad kartu su kitų konservatyvių, krikščioniškų, tautinių jėgų parlamentarais prisidės prie tolimesnio mūsų buvimo Europos namuose, kartu neprarandant ir vienintelių – mūsų Lietuvos valstybės – namų.
 
– Ačiū už pokalbį.
 
– Ačiū, kad esate. Dieve padėk.

Kalbino Vytautas Sinica
 
Informacijos šaltinis – propatria.lt
 
2019.05.24; 10:24

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

Pagal 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ aikštė įvardinta reprezentacine. Įvardinimas nepaskatino atitinkamų valstybės institucijų aikštės funkcijas įprasminti. Todėl Seimas 2017 m. gegužės 2 d. priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“. Rezoliucija įpareigojo atitinkamas institucijas vykdyti priemones, kad iki 2018 m. vasario 16 d. būtų galutinai sutvarkyta Lukiškių aikštė Vilniuje ir pastatytas visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimo įamžinimo memorialas.

Visuomeninės, organizacijos, Visuomeninė Taryba prie LRS Laisvės komisijos dėjo visas pastangas ir rėmė veiksmus, nukreiptus į laisvės kovų bei jų aukų įamžinimą aikštėje, tačiau deramo atsako nesulaukus, minimos organizacijos ėmėsi įprasminimo veiksmų.

Pirmuoju etapu 2018 m. sausio 12 d. minimos organizacijos Lukiškių aikštėje į paruoštą relikvijoms ertmę įterpė kapsules su surinktomis 60-čia relikvijų iš įvairių laisvės kovų vietų.

Kapsules su surinktomis laisvės kovų relikvijomis buvo pašventintos.

Šiandien antruoju etapu surinktos ir pašventintos papildomos 40 relikvijų bei įterptos greta pirmųjų. Aikštės įprasminimas kovotojų memorialu baigiamas. Paminklo statydinimo darbai numatyti dar šiais metais.

Lukiškių aikštė šiais veiksmais įgijo naują šventumo dėmenį, pritaikytą minėjimams, susikaupimui, maldai.

Naujų relikvijų palydimasis raštas

2018-02-16

Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.

Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.

Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.

Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.

Čia įsikūnijo partizanės Dianos Glemžaitės žodžiai:

O juk bus dar diena, kai pro vėliavų plazdantį mišką

Baltas vytis pakils ir padangėj aukštoj suspindės,

Mūsų kraujas giedos pro gimtinės velėną ištryškęs

Ir ant kapo nykaus šviesios taurės lelijų žydės.

XXX 

Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkas G.Rutkauskas

Nevyriausybinių organizacijų padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus Koordinacinės tarybos pirmininkas A.Burokas

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos valdybos pirmininkas E.Subačius

Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos pirmininkas G.Gataveckas

Asociacijos kalbai ir tautai valdybos pirmininkas G.Karosas

Lietuvos Sąjūdžio pirmininkas V. Žilius

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvą relikvijos, sudėtos į kapsules ir įleistos į Lukiškių aikštėje Vilniuje Šimtmečio rato centre esančią ertmę 2018.01.12 ir 2018.02.16

  1. Žemė iš Žalgirio mūšio lauko (Griunvaldas).
  2. Žemė iš Saulės mūšio lauko, įvykusio 1236 m. rugsėjo 22 d.
  3. Žemė, kryželiai ir rožančiai paimti nuo Kryžių kalno.
  4. Žemė iš 1863 m. Lukiškių aikštėje nužudytų sukilėlių kapavietės Gedimino kalne.
  5. Žemė iš 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų nežinomo kario kapo (Naujųjų Rasų kapinės).
  6. Žemė iš Miknių sodybos (Minaičių k., Radviliškio r.), kur 1949 02 16 buvo pasirašyta LLKS deklaracija.
  7. Žemė iš Tuskulėnų parko masinės žudynių kapavietės.
  8. Žemė iš 1830-31 m. Panerių mūšio sukilimo lauko vietos.
  9. Žemė ir relikvijos iš 1941 m. birželio sukilėlių kapų: Gedimino Kazimiero Ruzgio, Stasio Aukselio ir Juozo Žuko.
  10. Žemė iš Širvintų – Giedraičių mūšio prie Motiejūnų kaimo, Širvintų rajonas.
  11. Žemė iš Nepriklausomybės karių, nežinomo kareivių kapo Musninkų kapinėse.
  12. Žemė iš Širvintų Nepriklausomybės kovotojų, nežinomo kareivio kapo.
  13. Žemė iš Aukštųjų Panerių vietinės rinktinės karių kapų memorialo. Sušaudyti 1944 gegužės 15-17 d.
  14. Žemė iš Šlynakiemio, Punsko valsč., Jurgio Krisčiūno-Rimvydo ir Vytauto Prabulio-Žaibo žūties vietos.
  15. Žemė iš 18 Lietuvos partizanų žūties vietos ties Klaibūnų kaimu. Partizanai žuvo mūšyje 1945 m. vasario 9 d.
  16. Žemė iš partizanų žūties vadavietės vietos. Susisprogdino Mindaugo srities vadas Antanas Slučka–Šarūnas, jo žmona Joana Railaitė-Slučkienė – Neringa ir štabo įgaliotinis Juozas Jovaiša.
  17. Žemė iš 7 Lietuvos partizanų žūties vietos Šimonių girios. Bunkeryje 1949 m. lapkričio 1 d. kautynėse žuvo Algimanto apygardos vadas Antanas Starkus – Monte, partizanės Birutė Šniolytė – Ida, Stasė Vigelytė – Živilė.
  18. Žemė iš Ašmintos kaimo, 1947 m. liepos 16 kautynių metu bunkeryje žuvusių partizanų vietos.
  19. Žemė iš Naravų kaimo, Prienų šilo, Sergėjaus Staniškio – Litas, Viltis žūties vietos.
  20. Žemė iš Paburstupio kaimo, Alšėnų sen., Kauno raj. Juozo Lukšos – Daumanto žūties vietos.
  21. Žemė iš Juodbūdžio kaimo, Veiverių sen., Lukšų gimtinės.
  22. Žemė iš Veiverių kaimo, Veiverių sen., Skausmo kalnelio – partizanų išniekinimo vietos.
  23. Žemė iš generolo Kazio Veverskio – Senio prie buvusio senojo Raudondvario tilto prieigų žūties vietos.
  24. Žemė iš Pagraižio miško, Šilavoto sen., Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės vado, Juozo Stravinsko – Kardo ir jo bendražygių žūties vietos.
  25. Žemė iš Šilavoto kapinių, kuriose palaidota apie 40 partiznų.
  26. Žemė iš Pakiauliškio kaimo, Šilavoto sen., partizano Senovaičių gimtinės.
  27. Žemė iš Kalniškių miško, Simno valsč. vietos, kur vyko didžiausias Lietuvos partizanų mūšis su sovietų kariuomene 1945 m. gegužės 16 d.
  28. Žemė iš Bestragiškės miško, Šarūno rinktinės partizanų žūties vietos, 1951 rugsėjo 27 d.
  29. Žemė iš Merkinės kryžių kalnelio, kur 1945 – 53 m. buvo niekinami nužudyti Dainavos krašto partizanų kūnai.
  30. Žemė iš Juodkiškių kaimo, Ukmergės r. žuvusių Didžiosios kovos apygardos vado Alfonso Morkūno – Plieno ir jo štabo žūties vietos.
  31. Žemė iš Ukmergės miesto, Dukstinos kapinių, kuriose perlaidota 218 partizanų. Prie jų palaidotas mons. Alfonsas Svarinskas.
  32. Žemė iš Pašilės miško kur 1989-90 m. buvo išniekinti 57 partizanų palaikai.
  33. Žemė iš Bartkūnų kaimo miškelio partizanų žūties vietos 1948 m. gegužės 17 d.
  34. Žemė iš Deltuvos miestelio, Ukmergės raj, 2001 m. pastatyto kryžiaus žuvusiems partizanams.
  35. Žemė iš Lėno miško, pratizanų žūties vietos kur 1945 sausio 12 d. žuvo Vyčio apygardos partizanų vadas Juozas Krikštaponis.
  36. Žemė iš Šimkaičių miško, Jurbarko r. Jono Žemaičio-Vytauto – Lietuvos Respublikos prezidento suėmimo vietos.
  37. Žemė iš Antegluonio kaimo, Batakių sen., Tauragės r. Jungtinės Kęstučio apygardos vado, aviacijos leitenanto Juozo Kasperavičiaus-Visvaldo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties vietos – 1947 m.
  38. Žemė iš Plunksnočių miško, Rokiškio r., kuriame žuvo Algimanto apygardos, Kunigaikščio Margio partizanų vadas Juozas Bulovas-Iksas, jo žmona, poetė Diana Glemžaitė-Bulovienė ir jų bendražygiai.
  39. Žemė iš Vaičėnų kaimo, Obelių sen., 7 partizanų žūties vietos.
  40. Žemė iš Padupio mūšio vietos, Juodupės sen., 1945 m. sausio 4-9 d. žuvo 150 laisvės kovotojų kartu su būrio vadu Petru Gudu.
  41. Žemė iš Grubų miško, Plunksnočių masyvo bunkerio, kur 1955 m. žiemojo nenugalėtieji partizanai Streikai: Juozas, Izidorius, Valė ir jų bendražygiai.
  42. Žemė iš Notigalės pelkės, kur žuvo Vytauto apygardos Šarūno rinktinės partizanų vadai – Jonas Šiupinis-Bermontas, Juozas Mikėnas-Žvirblis ir jų bendražygiai.
  43. Žemė iš 1941 m. birželio 24-25 d. Rainių miškelio kur žiauriai buvo nukankinti 76 lietuvių tautos patriotai.
  44. Žemė iš 1949 m. gegužės 21 d. įvykusio Žemaitijos Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio, Dievo Krėslamiškuose, 7 partizanų žuvimo vietos ir iš Ariškių miškelio, Žarėnų sen. partizanų palaidojimo vietos. Amunicija iš mūšio lauko – 2 šoviniai.
  45. Žemė iš 1944 m. spalio 7 d. įvykusių kautynių Sedos apylinkėse su sovietine kariuomene ir du šoviniai iš mūšio vietos.
  46. Žemė iš Ginkūnų kapinių Šiaulių raj., partizano Vytauto Slapšinsko kapo.
  47. Žemė iš Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo bunkerio vietos, kuriame 1952 m. žuvo rinktinės vadas Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas ir jo bendražygiai.
  48. Žemė iš Vedeckio Ąžuolyno, Raseinių r., kur buvo išniekinti Kęstučio apygardos, Birutės rinktinės partizanai.
  49. Žemė gilzėje iš 1991 metų sausio 13 dienos žuvusių aukų vietų prie televizijos bokšto.
  50. Žemė gilzėje iš savanorio Artūro Sakalausko žūties vietos prie LR Seimo, 1991 m. rugpjūčio 21 d.
  51. Žemė iš Medininkų pasienio punkto memorialinio muziejaus, kur 1991 liepos 31 d. buvo žiauriai nužudyti Lietuvos sieną saugoję 7 pareigūnai.
  52. Žemė iš Dragonių-Ažagų miško partizanų žūties vietos, Pasvalio raj, 1945 m. kovas. Šiame mūšyje partizanų žuvo apie 76–80. Žuvo partizanų junginio vadai J. Blieka-Genys, A. Bručas-Strazdelis, A. Petrauskas, partizanų būrių vadai B. Giedrikas-Švelnys, J. Kazlauskas, K. Miknevičius, partizanai S. Baranauskas, K. Blynas, P. Dirvonauskas, J. Janulevičius-Montė, J. Kazlauskas.
  53. Kiauneliškio kautynės, žuvo 52 partizanai ir 300 rusų karių. Iš vieno Šeškinių kaimo žuvo 28 partizanai. Žemė paimta iš žuvusių partizanų palaidojimo vietų Cirkliškių dvaro Švenčionių raj.
  54. Žemė iš Virtukų miško mūšio vietos, Kelmės valsč., Raseinių apskritis. Mūšis įvyko 1945 metais. Mūšyje žuvo 15 partizanų, kurie dengė kitų partizanų atsitraukimą. Atsitraukimą dengti savanoriškai stojo Liolių būrys, vadovaujamas Liudo Jankausko. Žuvo jis pats ir jo būrio partizanai – J. Čepaitė, E. Gailiūtė, V. Gailius, A. Jankauskas, J. Elsbergaitė, Rutkauskaitė, Rutkauskas, O. Lukošiūtė, B. Venclauskas, K. Globys, P. Markevičius, du broliai Linkai. Mūšyje žuvo 40 sovietinių karių ir stribų.
  55. Žemė iš Kražių skerdynių, bažnyčios teritorijos kur nuo caro žandarų 1893 lapkričio 21-22 dieną žuvo 9 ir nukentėjo 154 bažnyčios gynėjai.
  56. Žemė iš Kuršų kaimo, Telšių rajono kur Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas- Žemaitis ūkininkų S. Servos ir J. Juškos pirtyje buvo įsirengęs bunkerį.
  57. Žemė paimta iš Pažukų kaimo Kelmės raj, kur 1953 sausio 17 dieną Rūko sodyboje žuvo Vakarų Lietuvos (Jūros srities) štabo nariai: A. Bakšys-Germanas (srities vadas), Elena Gendrolytė-Jurkūnienė-Balanda, Aleksas Jurkūnas – Valeras.
  58. Žemė iš Tauro apygardos vado Zigmo Drungos- Šerno žuties vietos, Šakių rajonas, Agurkiškių kaimas.
  59. Žemė iš Geležinių kaimo, Marijampolės savivaldybės kur žuvo partizanai Petras Šližauskas-Arūnas ir Jonas Savičius-Uranas.
  60. Žemė nuo 7 partizanų kapo iš Kazlų Rudos kur palaidoti Jonas Staniulis-Šarūnas (vadas), Mykolas Adomavičius-Plienas, Jonas Vosylius-Strazdas, vokiečiai Hansas, Paulius, Karolis.
  61. Žemė iš Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo žūties vietos Gulbiniškių kaime, Pilviškių sen., Vilkaviškio rajoje. Žuvusio 1948 m. vasario 1 dieną.
  62. Žemė nuo partizanų Sutkų vyro, žmonos ir dukros žūties vietos prie Višakio Rūdos. Susisprogdino po 7 valandų mūšio – Sutkus Vincas-Senis, Sutkuvienė Ona-Senė, Sadauskienė Sutkutė Bronė-Barbė 1950 m. vasario 2 dieną.
  63. Žemė nuo paminklo skirto Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės vadui Feliksui Žindžiui-Tigrui žuvusiam 1950 rugsėjo 27 dieną Andrijauskų kaime, Kazlų Rūdos sav.
  64. Žemė iš Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės memorialo partizanams Kazlų Rūdoje.
  65. Žemė nuo paminklo Tauro apygardos partizanams Kazlų Rūdos naujosiose kapinėse.
  66. Žemė nuo paminklo kunigams rezistentams – Antanui Yliui (Tauro apygardos įkūrimo iniciatorius) ir Justinui Lelešiui- Grafui (Tauro apygardos partizanų kapelionas) žuvęs 1947 rugsėjo 24 dieną Birutės rinktinės štabo bunkeryje prie Veiverių, Prienų raj.
  67. Žemė nuo kryžiaus skirto Žalgirio rinktinės vadui Jonui Kleizai-Žalvariui, Katinų kaimas, Kazlų Rūdos sav. Žuvo kautynėse 1946 m. balandžio 14 dieną.
  68. Žemė iš Tauro apygardos vado Aleksandro Grybino-Fausto paminklo Šunkarių miške prie atstatytos slėptuvės, Kazlų Rūdos sav. Sužeistas vadas prie savo slėptuvės nusišovė 1949 m. rugpjūčio 28 dieną.
  69. Žemė nuo paminklo prie Jankų, Tauro apygardos, Žalgirio rinktinės partizanams, Kazlų Rūdos sav.
  70. Žemė iš Tauro apygardos, Geležinio vilko rinktinės partizanų K. Kyžio-Gintaro, A. Popieros-Žilvyčio žūties vietos, 1948 birželio 7dieną, Nendriniškių kaimas, Marijampolės sav.
  71. Žemė nuo brolių Juozo ir Jono Krupavičių kapo Kazlų Rūdos naujose kapinėse. Tai pirmieji Kazlų Rūdos partizanai žuvę 1945 metų gegužės pabaigoje, birželio pradžioje Eglupių kaime.
  72. Žemė nuo vyskupo, kankinio Vincento Borisevičiaus kryžiaus, esančio Kazlų Rūdos bažnyčios šventoriuje. Šį kryžių pašventino mons. Alfonsas Svarinskas.
  73. Žemė nuo Algimanto apygardos partizano Vyto Lapieniaus-Uosio kapo ir paminklo Kazlų Rūdos naujose kapinėse.
  74. Žemė iš Vytauto apygardos, Tigro rinktinės žuvusių partizanų palaidojimo vietų, Švenčionių ir Mielagėnų kapinės.
  75. Žemė iš Ylakių Strėlio sodybos daržinės priestato kur buvo nukankinti, sukapoti ir užpilti negesintomis kalkėmis Lietuvos partizanų Antanto Dirkščio-Mokytojo, Edvardo Bičkaus ir dar 2 nežinomų partizanų kūnai. Nužudyti 1946 metų pavasarį.
  76. Žemė ir gabalėlis eglės iš Didžiosios kovos apygardos, A rinktinės 4 batalionio, Koto būrio bunkerio Pagrindos miške, Semeliškių valsč, kur 1945 metų sausio 20 dieną žuvo 7 partizanai: Bolius Česonis, broliai Kajetonas ir Vladas Česoniai, Vladas Jazupka-Ščerbavičius, broliai Albertas, Jeronimas ir Simonas Seliutos.
  77. Žemė iš Žemaičių apygardos vado Mantvydo-Žemaičio tėviškės žuvusio 1953 m. rugpj. 23 dieną su adjutantu Bronium Alūza.
  78. Žemė iš Jūros srities vado Vaclovo Ivanausko-Vytenio, štabo viršininko Antano Liesio-Ideno ir organizacinio skyriaus viršininko Stasio Gedvilo-Bedalio žūties vietos 1951 m. vasario 10, Čepaičių k., Laukuvos sen.
  79. Žemė iš Vaičių k, Šilalės sen., žuvusių partizanų Povilo Beržinio-Ąžuolo, Antano Beržinio-Dobilo, Kazimiero Beržinio-Algirdo, Petro Beržinio-Dobilo, Eugenijos Beržinienės-Dargevičiūtės, partizanų ryšininkų Zofijos Beržynytės-Baranauskienės, Juozo Beržinio, jų tėvų Onos ir Petro Beržinių žemės nuo atminimo ženklo skirto visai šeimai.
  80. Žemė iš Lentinės kaimo, Šilalės sen. 1949 m. spalio 21 dieną vykusio partizanų mūšio vietos. Žuvo Leonas Kentra-Sakalas, Jonas Rupšlaukis-Šarūnas, Vaclovas Žilius-Artojas, Juozas Kentra-Tauras, Kazys Kentra-Papartis.
  81. Žemė iš Gubrių k., Traksėdžio sen., partizanų Kentrų tėviškės: Jono-Rūtenio-Lūkšto, Juozo-Tauro, Leono-Sakalo, Elenos-Snaigės, Albino-Šarkio tėviškės bunkerio, neatrasto NKVDistų ir stribų.
  82. Žemė iš Karoblių k., Bijotų sen. kur 1949 m. rugsėjo 9 dieną mūšyje žuvo Jūros srities vadas Aleksandras Milaševičius-Ruonis.
  83. Žemė iš Šilų-Girėnų miško, Rietavo savivaldybės iš 1952 vasario 18 dieną žuvusių partizanų vietos: Konstancija Žilienė-Juodakė (su kūdikiu po širdimi), Algirdas Liatukas-Vasaris, Juozas Matutis-Laimutis, Juozas Vitkus-Aidas, Alfonsas Pudžiamis-Arimantas, Pranas Kromelis-Šalis.
  84. Žemė iš 1919 m vasario 13 dieną žuvusio ant tilto per Nemuną. Lietuvos karininko Antano Juozapavičiaus kapo Alytaus miesto kapinėse.
  85. Žemė iš Dzūkų rinktinės Dainavos apygardos kunigaikščio Vaidoto grupės partizanų perlaidojimo vietos Balbieriškio kapinėse.
  86. Žemė iš Dainavos apygardos partizanų štabo bunkerio sunaikinto 1947 08 11 Punios šile Alytaus rajone.
  87. Žemė iš Ūtos kaimo, Kaniavos sen, Varėnos raj, pasienio sargybos viršininko Aleksandro Barausko žūties vietos žuvusio nuo raudonosios armijos 1940 m. birželio 15 d.
  88. Žemė iš Karmėlavos kapinių: Algimanto Ruzgio, Norilsko sukilėlio, Algimanto Ruzgio jaunesniojo (Kalantos riaušių dalyvio), Mindaugo Ruzgio 1991 AT gynėjo.
  89. Žemė iš Salaspilio (Kirchholmo) 1605 metų mūšio vietos, kuriame Lietuvos kariuomenė (apie 4500 tkst.) vadovaujama etmono Chodkevičiaus sumušė 14000 švedų elitinę kariuomenę.
  90. Žemė iš Luožmetėjkalns kulkosvaidininkų kalvos, kur I pasaulinio karo metu, 1916 metais žuvo 3000 Rygos studentų, apie 500 lietuvių.
  91. Žemė iš Kabelių kaimo miško, Pietų Lietuvos partizanų srities vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio vadavietės ir Kabelių kaimo partizanų vado Andriaus Valentukevičiaus-Bijūno žūties vietos.
  92. Žemė iš Červonkos (Sartenės) kapinių, Latvijoje, kur šalia didingo paminklo pastatyto 1932 metais palaidotas 31 1919-1920 metais žuvęs Lietuvos karys – savanoris.
  93. Žemė iš Kaniūkų žudynių, kurias 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaime įvykdė sovietų teroristai. Čia buvo nužudyti 38 žmonės ir sudegintas beveik visas kaimas.
  94. Žemė iš Vytautiškių kaimo, Krosnos Valsčiaus, Lazdijų rajono kur žuvo Tauro apygardos partizanai: Juozas Naivckas-Liūtas, Juozas Vinkūnas-Šamas, Oskaras Ilingas-Oskaras, karo belaisvis-austras, Juozas Karašauskas-Liepa.
  95. Žemė iš Išlandžių kaimo, Šeštokų valsč, Lazdijų raj, kur Grėbliko sodyboje žuvo Tauro apygardos 2 partizanai: Vincas Bubnys-Boksas, Vytas Čėpla-Uosis.
  96. Žemė iš Krakūnų kaimo, Dieveniškių seniūnijos, Šalčininkų rajono, kur 1991 m. gegužės 19 dieną saugodamas valstybės sieną žuvo pasienietis, pamainos viršininkas Gintaras Žagunis.
  97. Žemė iš Ašmenos miesto kapinių, Baltarusijos Respublika, palaidotų vietinės rinktinės karių, žuvusių 1944 m. kovoje su Armija Krajova.
  98. Žemė iš Rimdžiūnų kaimo, Baltarusijos Respublika, sovietų sušaudytų vietinės rinktinės karių laidojimo vietos.
  99. Žemė iš Rusių Rago, Čiobiškio sen, Širvintų raj, kur mūšyje su sovietais žuvo Žaslių bataliono vadas Kazimieras Surmilavičius-Klevelis ir Adomas Lapinskas-Uosis.
  100. Žemė iš Degučių seniūnijos, Zarasų rajono, Lietuvos savanorio pirmosios karininkų laidos Jurgio Sideravičiaus žuvimo vietos.

Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Papildomos relikvijos:

  1. Relikvijos iš Kryžių kalno – kryželiai, rožančius ir kitos relikvijos.
  2. Adolfo Ramanausko-Vanago liemenės siūlai, kurią dėvėjo generolas Vanagas partizaninio karo metais.

III. Žemė iš Birutės bunkerio Adolfo Ramanausko-Vanago vadavietės su laukų rieduliu ir ant jo pritvirtinta juodo granito lenta.

  1. Lukšų giminės nuotraukos, partizanų ženkliukas, saga ir sagė.
  2. Sedos ir Šatrijos rinktinės Mažučio kuopos mūšio šoviniai.
  3. Antano Kraujelio-Siaubūno 1928 m. – 1965 m. plaukų sruoga.

VII. 1941 m. birželio sukilėlio Gedimino Ruzgio nuotraukos, segės, Gedimino stulpų ženkliukas ir kitos relikvijos.

VIII. 1953 – 55 m. Vorkutos ir Norilsko sukilimo organizatoriai ir LLKS sovietiniuose lageriuose įkūrėjai vykdę sunkiosios sovietinės pramonės ir partinių susirinkimų žlugdymą: Stasys Ignatavičius, Vytautas Vaineikis, Vladas Šiška, Apolonija Liekytė Navickienė, Natalija Gudonytė, Justas Šilinas, Povilas Vaičekauskas, Jonas Navizkas, Vytautas Svilas, Ignas Kazys Uogintas, Eligijus Smetona, Petras Aleksiūnas, Jonas Dailidė, Jonas Valaitis, Bronius Kinertas, Vincas Korsakas, Povilas Krisčiūnas, Zigmas Laugalaitis, Vytautas Laugalys, Adomas Lukoševičius, Zenonas Paldavičius, Petras Paulaitis, Motiejus Pečiulionis, Stasys Ulevskis, Edvardas Burokas, Martynas Kemtys, Bronius Zlatkus ir kt. Edvardo Buroko relikvijos – LLKS ženkliukas, drabužių atraiža ir 2000 m. tribunolo, sovietiniams nusikaltimams įvertinti, ženkliukas.

  1. Partizano Vytauto Česnakavičiaus-Valo vadovaujamos grupės ryšininko Petro Černos nuo 1947 m. iki šių dienų saugotos relikvijos – 15 vnt deaktyvuotų šovinių. Šie šoviniai simbolizuoja partizanų kovą už laisvę ir pasiruošimą iškilus reikalui ginti Lietuvos nepriklausomybę.
  2. Detektorinio radijo imtuvo ausinė per kurią Dainavos apygardos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir Adlofas Ramanauskas-Vanagas klausėsi radijo iš JAV. Ausinė paimta iš Kasčiūnų kaimo, Merkinės apyl, Varėnos raj. bunkerio (Juozo Jakavonio sodybos).
  3. Granito nuolauža, spygliuota viela nuo Lietuvos Aukščiausos Tarybos gynybinės barikados ir Agotos duona.

Per amžius kovojusių ir žuvusių už Lietuvą relikvijas į kapsules surinko ir susistemino:

Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas (LLKS) Jonas Burokas

LLKS Narys Šarūnas Valentinavičius

Lietuvos Sąjūdžio sekretorius, LLKS narys Lukas Grinius

LLKS narys Gediminas Ruzgys

Lietuvos Sąjūdžio sekretorė Genė Vaišnorienė

2018- 01- 12–2018 02 16

AKTAS

Vilnius, 2018-02-16

Mes, žemiau pasirašę Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių tarybos pirmininkas Vidmantas Samys, Nepriklausomybės Gynėjų Sąjungos pirmininkas Arnoldas Kulikauskis ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas, 2018 m. vasario 16 d. organizavome iškilmingą eiseną su fakelais ir nužudytų, nukankintų sovietmečiu mūsų generolų, dvasininkų, valstybės vadovų, partizanų, laisvės kovotojų portretais ir Laisvės kovų bei kančių papildomomis relikvijomis kapsulėje nuo Katedros aikštės į Lukiškių aikštę.

Kapsulė su relikvijomis buvo nuleista į formuojamo memorialo – Šimtmečio žiedo centre esančią ertmę. Greta jos buvo nuleista antra kapsulė su palydimuoju raštu ir relikvijų sąrašu. Kunigai Aušvydas Belickas, Gintaras Vitkus ir Robertas Grigas kapsules su relikvijomis ir dokumentais pašventino.

Pasirašė Vidmantas Samys, Arnoldas Kulikauskis, Jonas Burokas.

Beveik tris dešimtmečius istorinę atmintį įamžinti laukusi, LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VISUO­MENĖS PASTANGŲ DĖKA SULAUKĖ MEMORIALO ŠIRDIES – ŠVENTŲ RELIKVIJŲ, SUTEIKIANČIŲ AIKŠTEI NAUJĄ, ŠVENTUMO, ATMINTIES IR PAGARBOS PER VISUS AMŽIUS KO­VOJUSIEMS IR ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ PRASMĘ.

2018.02.21; 04:23

Rugsėjo 22 d. Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje įvyko Baltų vienybės dienai skirta visuomeninė konferencija-pasitarimas „Apginkime baltų kalbas“, kurios organizatorius – Piliečių iniciatyvinė grupė „TALKA už valstybinę kalbą“.

Iniciatyvinės grupės narys Gintaras Songaila perskaitė pranešimą apie TALKOS tikslus ir būtinybę organizuotis. Įsteigta asociacija, patvirtinti įstatai. Išrinkta taryba (18 narių), revizijos komisija.

Kalbininkė dr. Laima Kalėdienė perskaitė pranešimą „Apginkime lietuvišką rašybą ir lietuvių kalbos sistemą“. Asociacijos „Talka kalbai ir tautai“ kreipimasis į piliečius, kreipimasis į parlamentines partijas ir jų frakcijas Seime, kreipimasis į Lietuvos žaliųjų ir valstiečių partiją bei jos frakciją Seime. Diskusijoje dėl įsteigtos asociacijos veiklos kalbėjo politologas Vytautas Sinica ir istorikė prof. dr. Rasa Čepaitienė.

Ir konferencijoje pasitarime, ir mitinge Vinco Kudirkos aikštėje buvo pasakyta daug karčios tiesos apie Lietuvą valdžiusiuosius ir valdančiuosius, apie nykstančios lietuvių tautos ir jos kalbos padėtį nūdienos pasaulyje.

Labai išmintingai kalbėjo iniciatyvinės grupės narys G.Songaila, kunigas Robertas Grigas, politologas Vytautas Sinica, Iniciatyvinės grupės narys Jonas Vaiškūnas, kalbininkė dr. Laima Kalėdienė, prof. dr. Rasa Čepaitienė, Nepriklausomybės Akto signataras Audrius Rudys ir kt. Labai reikėtų, kad tos kalbos (pasirašytos ir improvizuotos) netrukus kuo plačiau pasklistų plačiojoje visuomenėje, ne tik portale Pro Patria. Labai reikėtų.

Istorinėje Lietuvos mokslų akademijos salėje įvyko daug konferencijų, pasitarimų, kitokių renginių, siekusių pagerinti Lietuvos valstybės, lietuvių tautos ir jos kalbos padėtį dabarties pasaulyje, bet neabejotinai sėkmingas buvo tik pats pirmasis, 1988-aisiais. Turėkime vilties, kad rugsėjo 22 d. įvykusi visuomeninė konferencija-pasitarimas bus antrasis. Trauktis jau nėra kur. Arba dabar, arba…

Vytautas Visockas

XXX

Skelbiame konferencijoje perskaitytą akademiko Zigmo ZINKEVIČIAUS laišką lietuvių kalbos gynėjams.

Laiškas kalbos gynėjams

Sveikinu visus sąmoningus Lietuvos piliečius, susirinkusius į valstybinės kalbos ir tautinių vertybių puoselėtojų sąjūdžio steigiamąjį susirinkimą. Jei nebūtų piliečių dėmesio ir paramos, įvairūs mūsų šalies politiniai veikėjai dėl išsilavinimo ir geros valios stokos padarytų nepataisomų klaidų, trikdančių lietuvių kalbos valstybinį statusą ir jos viešą vartoseną.

Akademikas Zigmas Zinkevičius. Vytauto Visocko nuotr.

Ypatingą nerimą kelia kai kurių politikų neapgalvoti sumanymai įteisinti okupacinių laikų rašybos formas, siekiant įteisinti lietuvių kalboje bei valstybės oficialioje raštvedyboje kitų kalbų rašmenis ir lietuvių kalbos sistemai svetimas raides ir formas.

Daugelis Lietuvos kalbininkų yra aiškiai ir kvalifikuotai pasisakę šiais klausimais, išskyrus keletą, kurie pasirinko slidų patarnavimo politinėms grupėms kelią. Keista, kad antikonstitucinius autonomininkų siekius nesibodi palaikyti ir kai kurie įtakingi, patriotais besidedantys Lietuvos politikai.

Tačiau šiandien mūsų kalbai ir tautai grėsmės kyla ne tik iš nedraugiškų kaimynų, bet ir iš mūsų pačių prisitaikėlių, kurie tuoj puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis ir išsižadėti savo kalbos bei kultūros.

Šio didžiulio pavojaus mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus Universiteto vadovybės šiais, Lietuvių kalbos kultūros metais, priimtas nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos tradicijas Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros, Baltistikos katedras ir įsteigiant jų vietoj taip vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo, Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms.

Šių veiksmų negali pateisinti jokie naujojo internacionalizmo argumentai ir tariami mokslo tarptautiškumo siekiai, tuo labiau, kad jie sugebėjo panaikinti net ir Algirdo Juliaus Greimo centrą. Ir tai padarė šio iškilaus lietuvių kultūros tyrėjo garbei pavadintais metais.

Linkiu TALKOS judėjimo dalyviams jokiu būdu nenuleisti rankų, visada garsiai sakyti neprotingam karaliui, kad jis nuogas. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau piliečių balsas bus išgirstas, ir kaip visada, mūsų kalbos ir kultūros naikintojai liks nieko nepešę. Būtų žinoma geriau, kad į tai, kas sudaro mūsų šiuolaikinės lietuvių kultūros pamatus, jie niekuomet nė nebedrįstų kėsintis ir neberastų jiems tinkamų klapčiukų. Tam tereikia tik tokio mūsų sąmoningumo ir vienybės, kuriuos išreiškia jūsų steigiamo judėjimo pavadinimas.

Jūsų bendražygis – Akademikas Zigmas Zinkevičius

Vytauto Visocko nuotraukos iš MA salės ir mitingo Kudirkos aikštėje 

 

2017-09-23

„Aš išvydau atvirą dangų, ir štai pasirodė baltas žirgas. Ant jo sėdėjo raitelis, vardu Ištikimasis ir Teisusis; jis teisingai teisia ir kovoja“ (Apr 19, 11) 

Kunigas Robertas GRIGAS. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Gerbiami Lietuvos Vyskupai, Broliai Kunigai, mūsų Tėvynės geros valios žmonės, šias Apreiškimo Apaštalui Jonui eilutes nuoširdus katalikas ir karštas Lietuvos patriotas Oskaras Milašius (1877 – 1939), kaip manoma, turėjęs mistinių dovanų, sunkiais mūsų Tėvynei laikais aiškino kaip viltingą ženklą, kad Apokalipsės minimas Šviesos raitelis, Dievo Sūnus, istorijos lėmimu yra vaizduojamas lietuvių tautinės  ir valstybinės tapatybės simbolyje – Vyčio herbe. Milašiui tai reiškė patvirtinimą, kad, nepaisant didelių sukrėtimų ir netekčių, Apvaizdos globa neapleis Lietuvos.

Galime poeto įžvalgą priimti kaip nuorodą tautos gyvenimo dvasinei krypčiai, galime laikyti tiktai gražia meninės vaizduotės išraiška. Visais atvejais turėtume džiaugtis, kad mūsų tautos emblema yra pasirinktas ne koks nors grėsmingas žvėris, ne plėšrus viengalvis ar dvigalvis paukštis, kaip daugelio pasaulio valstybių herbuose, o žmogus, valdantis žirgą, taip ženklinant ir civilizacinį, kultūrinį turinį – žmonijos ir kūrinijos, gamtos vienovę. Požiūrį, tokį artimą mūsų tautinei jausenai ir mentalitetui. Žmogus – vyras, pasirengęs ginti savo mylimuosius, savo namus ir dėl jų aukotis. Vyčio herbas yra ir vienas labai senų europinių valstybinių simbolių.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Todėl būtų sunku surasti vaizdinį, kuris labiau negu okupantų ilgai draustas ir persekiotas Vyčio ženklas tiktų būti atminimo paminklu Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lukiškių aikštėje, pagerbiant visų laikų Tėvynės gynėjus, kentėjusius ir žuvusius dėl tiesos ir laisvės. Patriotinių organizacijų ir nuo represijų nukentėjusių asmenų iniciatyva yra įkurtas paramos fondas „Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas“. Jis siekia telkti visuomenės paramą ir lėšas, kad iki Valstybės 100-mečio sukakties 2018 02 16 d. Lukiškių aikštėje, iš kurios laisvei pabudusios tautos valia pašalino diktatoriaus Lenino stabą, būtų pastatytas skulptoriaus Arūno Sakalausko talentingai sukurtas Vyčio paminklas – „Laisvės karys“. 

Žinodamas, kad Lietuvos Katalikų Bažnyčia visais laikais skatino ir palaikė sveiką krikščionišką patriotizmą, kaip svarbią asmeninę ir visuomeninę dorybę, kreipiuosi į Jus, gerbiami Ganytojai ir broliai kunigai, kviesdamas Jums priimtinais būdais, viešai ar privačiai, moraliniu palaikymu ir materialine parama, taip pat paraginant tikinčiuosius, paremti mūsų Tėvynės istorijos ir dvasios įpaminklinimą reprezentacinėje sostinės aikštėje Vyčio simboliu.

Pagarbiai – kun. Robertas Grigas, Laisvės kovų dalyvis, Labdaros ir paramos fondo „Vyčio su laisvės kovotojų memorialu projektas“ valdybos narys

2017.06.17; 17:51

KUNIGO ROBERTO GRIGO KALBA LAISVĖS GYNĖJŲ DIENOS 25-ŲJŲ METINIŲ MINĖJIME

…Sunkus buvo tankas, kuris ant tavęs užvažiavo,
Plieniniai ir aštrūs vikšrai, kurie draskė susmigę.
Ar spėjai sušukti – ir ką? – dangui, rytdienai, mamai? –
Tėvynė! Ir laisvės – šviesos – kupina begalybė!

Continue reading „Kunigas Robertas Grigas: „Jūs Sausio 13-osios 25-mečio šventę sugadinote““

Vienas džiugiausių žudančioje sovietmečio pilkumoje prabėgusios vaikystės prisiminimų yra senelio, mažažemio Suvalkijos ūkininko Prano Šlekaičio pasakojimas „Juozai, laikykis!“

Iki šiol menu, su kokiu pasiskonėjimu dėl teisybės triumfo senelis pasakojo, kaip, nuvainikavus „asmens kultą“, viename Lietuvos mieste pagal naujas instrukcijas valdžia mėgino patylom, berods, naktį, pašalinti Stalino paminklą. Atvarė traktorius, užkabino tvirtus lynus, patraukė…

Continue reading „Kaip smurto ideologijos paminklai tampa vertybėmis“

Su dideliu susidomėjimu perskaičiau Kastyčio Stalioraičio pasipriešinimo sovietų okupacijai dalyvio Vlado Šakalio gyvenimo apybraižą "Antarktidos imperatorius", skirtą Stalino ir Hitlerio sąmokslo prieš Europos valstybes 70-mečiui ir 45 pabaltijiečių memorandumo dėl šio sąmokslo padarinių likvidavomo Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje panaikinimo 30-mečiui.

Knyga, išleista 2009-aisiais, į rankas man pateko tik dabar. Apie ką ji? Apie Vladą Šakalį. Pavardė girdėta, – tūlas pasakys, – bet daugiau nieko neprisimenu. Nuo Atgimimo laikų parašyta  ir perskaityta daugybė knygų, straipsnių apie rezistentus, partizanus, tremtinius, dalyvauta  didžiuosiuose mitinguose, minėjimuose, konferencijose. 

Vladas Šakalys – vienas iš tų, apie kuriuos rašomos knygos, vienas iš tų, kurie nesusitaikė su Lietuvos okupacija, nuo ankstyvos vaikystės pasirinko sunkų, pavojingą rezistento, kovotojo kelią, einantį per kalėjimus ir lagerius. Man regis, jis nepelnytai mažai minimas, kai kalbama ir rašoma apie žmones, kurie šiandien vertinami kaip naujausių laikų iškovotos laisvės simboliai, todėl juo reikšmingesnė ši knyga, labai reikalinga mūsų jaunimui, kuris apie jį, galima drąsiai sakyti, beveik nieko nėra girdėjęs.

Continue reading „Įveikęs geležinę uždangą“

Sesei Nijolei Sadūnaitei – 75-eri      

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt nuoširdžiai sveikina septyniasdešimt penkerių metų jubiliejaus sulaukusią sesę Nijolę Sadūnaitę – Lietuvos laisvės kovotoją ir disidentę.

Šia proga skelbiame pluoštą biografinių žinių, bylojančių apie jos nueitą ilgą, sudėtingą, pavojų kupiną, tačiau neabejotinai garbingą kelią.

Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei. Nenusižengta nė sykio. Jokių išdavysčių, jokių dvigubų standartų, jokių kompromisų su sąžine, jokių abejonių. Galima tik pavydėti tokios tvirtybės ir principingumo.

Continue reading „Nenusižengta nei Tiesai, nei Dorai, nei Dievui, nei Tėvynei“

grigas_robertas_kunigas

1983 me­tais so­vie­ti­nės ar­mi­jos dar­bo ba­ta­lio­ne Ka­za­chi­jos už­kam­py­je su li­ki­mo drau­gais iš oku­puo­tos Bal­ti­jos, Vi­du­rio Azi­jos ir Kau­ka­zo ke­pė­me ply­tas „prieš­tva­ni­nė­je“, dau­giau­sia ran­kų dar­bo rei­ka­lau­jan­čio­je ga­myk­lo­je.

Ei­li­nį kar­tą su­lū­žus pa­se­nu­siai tech­ni­kai, sė­dė­jau ant suo­di­nų va­go­ne­čių, ra­šiau laiš­ką į na­mus ir dėl įdo­mu­mo pa­mi­nė­jau ply­tų pa­ga­mi­ni­mo die­nos pla­ną – be­ne 40000 vie­ne­tų.

Lie­tu­viš­ka­me teks­te įra­šy­tą skai­čių pa­ma­tė so­vie­tų šni­po­ma­ni­jos pa­ra­no­jo­je iš­ug­dy­tas ka­rei­vė­lis ir puo­lė ma­ne muš­ti: „Tu ką, Ame­ri­kos žval­gy­bai ata­skai­tas siun­ti?!“

Continue reading „Tampame valstybės paslaptimi“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

Atviras laiškas Lietuvos Respublikos prezidentei Daliai GRYBAUSKAITEI

Š. m. gegužės 17-osios rytą pakraupo visa Lietuva… Tokio neregėto masto ciniškumu persunktai, mergaitės ėmimo iš jos namų, karinei operacijai neliko abejingų.

Šoko ištikti, pamatę perteklinį jėgos demonstravimą, nusivylę šalies teisėsauga, žmonės puolė prie Prezidentūros rūmų, vildamiesi sulaukti palaikymo, padrąsinimo, turėdami Vilties, kad Tiesa Jūsų asmenyje bus apginta…

Continue reading „Algimantas Matulevičius: „Nepamirškime mergaitės““

akcentai_333

Prieš 25 metus, 1987 m. rugpjūčio 23 d., Lietuvą sudrebino pirmasis viešas nesankcionuotas antisovietinis mitingas, smerkiantis Stalino–Hitlerio (Molotovo–Ribentropo) paktą, jo slaptuosius protokolus.

Kokio persekiojimo susilaukė mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatoriai?

Minėtame Lietuvos laisvės lygos mitinge pirmą kartą viešai buvo sakoma tiesa apie šį gėdingą sandėrį ir jo padarinius Lietuvos valstybingumui, reikalauta pakto pasekmių likvidavimo.

Continue reading „Sovietai apie pirmo viešo mitingo organizatorius: juos per maža sušaudyti“

zolub

Lietuvių tauta ir jos valstybė su nepriklausomybės atgavimu iš ligos patalo nepasikėlė. Randasi „daktarų“ iš svetur, randasi ir savų šundaktarių, deja, gydančių svetimais vaistais su multikultūralizmo ir kitokiais tautai netinkamais priedais.

Tautos liga įsisenėjusi, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai, ligą nugalėti reikia ypatingų vaistų ir priemonių, kurias surasti ir pavartoti, deja, turi tik pati tauta.

Dvasininko, prelato, žurnalisto dr. Juozo Prunskio redaguotame kultūrininkų pasisakymų rinkinyje „Mano pasaulėžiūra“ („Draugo“ spaustuvė, Čikaga, 1958 m.) randame poeto, fotografo, Lietuvos radijo pirmojo diktoriaus, poeto, prozininko, publicisto, keliautojo, diplomato Petro Babicko teiginį: „Vaidila, lietuvė, mokanti savo vaiką skaityti, knygnešys bei pasaulio lietuvių talka – tai keturi pagrindiniai stulpai, kuriais turi remtis mūsų ateities gyvenimas ir kova“. Nors talkos stulpas įvardintas ketvirtuoju, tačiau šiandienai jis yra itin aktualus.

Continue reading „Talka Lietuvai iš ligos patalo keltis“

grigas_robertas

Su Mindaugo diena, mieli Tautiečiai!

Sveikinu visus, kurie nešioja garbingą karaliaus vardą ir kurie dvasia jaučiasi Mindaugo idėjos tęsėjai.   

Spontaniškai, iš žmonių, „iš apačios“ kilusi akcija – žvakių šviesos žodis „TIESOS“ Nemuno krantinėje ties Kaunu – bene gražiausia nuo Baltijos kelio laikų. Taiki, paprasta, kilni ir išraiškinga.

Sąjūdžio 1988 m. pagrindinis žodis buvo „LAISVĖS“, nes toksai buvo svarbiausias Lietuvos siekimas. Vėliau dažnai skambėjo bei eitynių plakatuose ne kartą mirgėjo šūkis „GEROVĖS“, irgi teisėtas ir pagrįstas troškimas, jau atkūrus savo pačių valstybę. Tačiau juose abiejuose greta neginčijamos vertės šešėliu glūdi ir savanaudiškumo elementas. 

Continue reading „Subrendome reikalauti tiesos“

grigas_robertas

Mažos Garliavos mergaitės drama kaip aštrus chirurgo skalpelis apnuogino skaudžią tikrovę.

Tikrovę, kurią visi, neabejingi Lietuvai ir gėrio vertybėms, seniai jautėme: kad ištikimųjų kraujo kaina atkurta valstybė, jos gyvastingumą užtikrinti turinčios struktūros pavojingai didele dalimi yra butaforinės.

Nes nėra autentiškos, su tautos dvasia ir aukščiausiais polėkiais sutapusios valstybės, jeigu nėra žmoniškumo ir teisingumo viršenybės prieš visus įstatymus ir jų vykdymą bei vykdytojus. “Iustitia est fundamentum regnorum“ („Teisingumas yra valstybių pamatas“), anot europinės teisės klasikų romėnų. Nėra patikimai įtvirtintos valstybės, jeigu linguoja kaip raisto liūnas po kojomis tai, kas turėtų būti akmeniniai pamatai.

Continue reading „Apie įstatymų (ne)vykdymą“

grigas_robertas

Toks jausmas, kad vėl neturime savo valstybės. Ji vėl nepriklauso mums. Ji priklauso kažkam kitam.

Gal teisėjui Kondratjevui. Gal kontrolierei Žiobienei. Gal antstolei Vaicekauskienei. Gal kaukėtiems smogikams. Ar tiems, kas stovi už jų.

Bet ne mums, dėl laisvės ir teisingumo Lietuvoje kovojusiems žmonėms.    

Sava valstybė nenaudoja smurto prieš vaikus. Sava valstybė paryčiais nesiveržia su ginkluota jėga į taikių civilių namus. Nedaužo langų. Nelaužia durų. Paryčiais į Lietuvos piliečių namus išskirti artimųjų ir naikinti jų turto verždavosi trėmimų vykdytojai. Stribai ir okupantai. Valdžia, kuri naudoja smurtą prieš vaiką, pačiu tokiu savo veikimu tampa nelegitimi.

Continue reading „Kunigas Robertas Grigas: “sava valstybė nenaudoja smurto prieš vaikus”“

kusaite_portretas

Šventajame Rašte parašyta: „Jeigu tau davė per kairį skruostą, atsuk dešinį.“ Šį pamokymą daug kas supranta taip: „Tapk geras, nesmurtauk ir nuolankiai, be pasipriešinimo, priimk skriaudas.“

Bet ar toks supratimas nedaro nukentėjusįjį pasyvia auka, nestabdančia blogio savo neveiklumu? Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šis visiems žinomas pamokymas tarsi pats sau prieštarauja.

Prieštaravimas dingsta, jeigu įsigiliname į to meto papročius, pavyzdžiui, kai mušti moterį, vaiką ar vergą buvo galima tik kaire ranka ir ne delnu, bet atbula ranka. Jeigu tas, kuriam sudavė, atsuka dešinį skruostą, skriaudikas toliau mušti nebegali; jis turi arba liautis, arba pripažinti mušamąjį sau lygiu.

Continue reading „Išprovokuojamas smurtas“