Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Niekada nemėgau filmų apie katastrofas, nes jie sukuria panikos ir beviltiškumo nuotaiką. Fantastiniai, jeigu jie logiški, grįsti ne vien siaubo scenomis ar itin „išmanūs“, dar pusė velnio. Jeigu rodo pasaulines katastrofas, žemės drebėjimus, ateivių antskrydžius, pandemijas, paspaudžiu TV išjungėją. Tiesa, vaikystėje ryte rijau Žiulio Verno (Jules Gabriel Verne) knygas, kurių mokslinės fantastinės XIX a. idėjos netruko tapti realybe…

Bet šįkart net ne apie tai. Pasaulinio garso prancūzų rašytojas savo kūriniais padarė neįkainuojamos vertės labdarą mokslui ir civilizacijai. Tai ne Vangos pranašystės, kuriomis tiki ir manipuliuoja mistikos mėgėjai. Tiesa, jeigu tai tiesa, ir ji numatė dabartinę pandemiją…

Taigi, apie labdarą, bet jau čia, šiandien, Lietuvoje.

Sukurtas nemažas fondas kovai su koronavirusu. Vyriausybė negaili pinigų, kad įveiktume šį paslaptingą, lyg iš fantastinių filmų prikeltą monstrą. Jeigu trūksta, ji skolinasi milijardus, kad būtų sukurtas pakankamas rezervas. Aukoja ir žmonės – verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai. Pavydime, kai Ronaldo ar koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Jeigu būčiau koks pasaulio Patriarchas, tarčiau jiems nuoširdų AČIŪ.

Bet netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu…

Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo Paramos fondo kovoje su koronavirusu skyrė 14 mln. eurų mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos ligos diagnostikai, bei nupirko tūkstančius apsisaugojimo priemonių. Priminsiu, kad fondas įkurtas kovo 16 d. Finansų ministro įsakymu, sąsk. Nr. LT 56 1010 0000 0853 2407.

Profesorius V. Landsbergis iš savo paramos fondo kapitalo skyrė 100 tūkst. eurų. Pusė labdaros teko labai reikalingai Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ bei tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui. Tokį sprendimą palaikė VLF valdyba (pirmininkė Birutė Landsbergytė).

Daug pinigų aukojo Lietuvos pramonininkų konfederacija, advokatų kontora „Valiūnas Ellex“, kibernetinio saugumo sprendimų bendrovė „Tesonet“, „Vilniaus prekybos“ grupės akcininkas Nerijus Numa, pieno perdirbimo bendrovė „Pieno žvaigždės“, bankai, prekybos tinklai, maitinimo įmonės, mobiliojo ryšio tiekėjai ir t.t. – iki kovo 27 d. pareikšta apie 30 tokių privataus verslo iniciatyvų.

Bet čia juos vardiju ne todėl, kad pateikčiau kažkokią ataskaitą. Kaip paprastai, atsiranda tokių, kurie (kaip čia padoriau išsireiškus) į tokias labdaros iniciatyvas šliūkšteli samtį deguto. Motyvai įvairūs: vienas pavydi, kitas turi politinių išskaičiavimų, trečias apskritai pertekęs negatyvo ir jam kur balta – ten juoda arba bent įtartinai pilka…

Daugiausiai tokio deguto susilaukė V. Landsbergis ir D. Grybauskaitė. Nevardinsiu to bjauraus skysčio pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį. Viskas suveriama ant vieno juodo siūlo, dar priduriama taip: „Lenda Norvegų tautos pinigai, padovanoti lietuvių tautai ir nusavinti Vytauto Landsbergio. Jeigu iki šios aukos kovai su koronavirusu dar buvo galima abejoti, kad jis tuos pinigus pasiglemžė savo reikmėms, tai po šito parašu patvirtinto „kaip steigėjas“ visiškai akivaizdu, kad Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo įsteigtas fondas su visais milijonais buvo tiesiog pasisavinti Vytauto Landsbergio ir yra parceliuojami pasitariant su šeimos nariais.“ (Rūta Janutienė, Facebook, kovo 26 d. įrašas).

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Aplink suburiama bendraminčių kuopelė. Jeigu kas oponuoja, išvadinamas „idiotu“. Tada jau tokie smalos pilstytojai neskaito jokių argumentų. O vienas jų gali būti toks: „Šio fondo pagrindas – norvegų tautos solidarumo mūsų taikiai kovai ženklas – irgi radosi asmenine Bergeno vyskupo Pero Lonningo ir jį parėmusių žmonių iniciatyva. Norvegų tautos taikos premiją – surinktą, suaukotą, paskirtą ir 1991 m. kovo 11-ąją įteiktą Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui, sudarė beveik 3 milijonai norvegų kronų (čekis pinigams, esantiems Norvegijos banke, po to dar surinkta ir pridėta iki apvalios sumos). Tai leido nutarti, jog neliečiant, nemažinant pagrindinio kapitalo, procentai daugiausiai bus naudojami likimo nuskriaustiems vaikams padėti. Taip 1991 m. spalio mėn. 2 d. buvo įkurtas, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui pritarus, Vytauto Landsbergio fondas, paskirta jo valdyba, kuri plėtoja veiklą ir bendradarbiauja su kitomis Lietuvos ir tarptautinėmis organizacijomis.“ (V. Landsbergio įrašas iš VLF portalo http://fondas.landsbergis.lt/lt/pages/tikslai).

Toliau: „VLF valdyba nutarė, kad trys ketvirtadaliai lėšų, kuriomis disponuoja Fondas, būtų skiriama medicinos reikmėms, o likęs ketvirtadalis – jaunųjų menininkų rėmimui. Prašydami paramos į Fondą kasdien kreipiasi medicinos įstaigos, pavieniai negalės ištikti žmonės, jauni menininkai. Sprendimus, kam suteikti pirmenybę, kolegialiai priima Fondo valdyba. Jos nuostata – medicinos srityje remti stambius projektus, kad investuojamos didesnės lėšos pasitarnautų daugeliui neįgalinčių, ne tik vienam kuriam paramos reikalingam ligoniui. Šiame leidinėlyje glaustai pateikiam kai kurias žinias apie reikšmingiausias VLF medicinines programas, paremtus jaunus Lietuvos menininkus, taip pat apie nuoširdžius ir dosnius Fondo talkininkus.“ (G. Landsbergienės įrašas, ten pat).

Atrodo, kas neaišku? Bet anie protuoliai ir visokie „tautos gelbėtojai“ neatlyžta: pinigai nusavinti, jais naudojasi Landsbergių klanas, „Vagys!“ – klykia iš už Atlanto kažkokia nesubrendusi feisbukinė… Tokie net nepaiso, kad profesoriui dabar itin skaudus netekties metas…

Sakoma, nori mušti – visada lazdą rasi. Šiuo neramiu metu, kai tikrovėje pradeda ryškėti fantastinių ir katastrofinių filmų kontūrai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Galbūt teisus vienas minėtų veidaknygės įrašų oponentas, kuris parašė: o man visai nesvarbu, iš kur tie pinigai; kad tiktai jie mums padėtų nuožmioje kovoje su nematomu priešu…

2020.03.28; 13:55

Pastarosiomis savaitėmis ramybės neduoda vienas galvosūkis: ar tikrai TS-LKD dreifuoja liberalizmo link? Konservatorių – krikdemų partiją laikau rimta, įtakinga, solidžia politikų grupe, kuri reikalinga Lietuvai kaip atsvara kairiosioms, liberaliosioms, centristinėms jėgoms.

Iš konservatorių ir krikdemų laukiu, kad jie nuoširdžiai rūpintųsi ne tik ekonominiais, demografiniais, kariniais reikalais, bet valstybę patikimai saugotų dar ir nuo pragaištingų įtakų iš svetur. Nuo beribio vakarietiško liberalizmo, nuo Kremliaus išpuolių…  

Štai už tokią TS-LKD galėčiau ramia sąžine balsuoti. Tačiau iš atminties neišdyla keletas viešojon erdvėn prasprūdusių užuominų, esą šios partijos vadovybė vis labiau linkusi panašėti į liberalus. Prisipažinsiu, man nesuprantamas kai kurių partijos narių priešiškumas naująjam partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiu. Grubių jo klaidų nematau. Nesąžininga kaltinti vadovą, kad būtent dėl jo sprendimų partija pralaimėjo Ramūno Karbauskio komandai. Priekaištauti galėtumėm nebent tada, jei TS-LKD būtų treti ar ketvirti. Dabar juk iškovota antroji vieta. Prof. Vytautas Landsbergis taikliai pastebėjo: sidabro medalį laimėjusios Rūtos Meilutytės niekas nebara, niekas jai nepriekaištauja…

O štai asmeninių nuoskaudų, girdi, kodėl G.Landsbergis manęs nepastebėjo, nepasiteiravo mano nuomonės ar neįtraukė manęs į pirmąjį dešimtuką, – užtektinai. Ypač juokingai atrodo mesti kaltinimai, kad jaunasis Gabrielius arogantiškas. Susireikšminimo G.Landsbergio elgesyje tikriausiai yra. Ir bus ateityje. Bet leiskite paklausti, ar elgesys tų, kurie jį kritikuoja, nepaženklintas visažinystės, pasipūtimo, susireikšminimo ženklais? Ar, pavyzdžiui, politologas Vytautas Sinica, vienas iš pirmųjų pažėręs aštrių pastabų („Prof. Landsbergio nekentusi Lietuva atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“, delfi.lt), – ne arogantiškas? Argi teisinga ir tikslu sakyti, jog prof. V.Landsbergio nekenčia visa Lietuva? Rūta Janutienė ir jos lygio politologai – tai jau visa Lietuva? Ar gali taip kalbėti politologas, ketinęs talkinti Seimo narei konservatorei Agnei Bilotaitei? Už tokį netaktą visiškai pagrįstai jo paslaugų atsisakyta. Juk toje frazėje – ne tik janutienių, bet ir V.Sinicos nuomonė. Aš taip suprantu. 

Man regis, vienintelis aktualus klausimas: ar naujoji TS-LKD vadovybė nėra tik konservatorių – krikdemų skraiste prisidengę liberalai? Štai toks variantas būtų pats skaudžiausias tiems, kurie nepasitiki įvairiausių krypčių liberalais (turėtumėm suvokti, kad mažoms tautoms pirmiausia reikia galvoti ne apie asmenines teises ir laisves, o apie pareigas ir atsakomybę).

Įtarimų dėl konservatorių chameleoniškumo gal net daugėja. Pavyzdžiui, buvęs ilgametis Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas priekaištavo partijos vadovybei, kad ši prieš rinkimus vaidino liberalus (portalas 15min.lt), todėl nepasiekė gerų rezultatų. Buvęs parlamentaras ironizavo: „Kam balsuoti už kopiją, jei egzistuoja geras originalas“?

Išties keista, kai į Seimą išrinkto Lauryno Kasčiūno komanda susitikimuose su rinkėjais diskutuoja kaip konservatoriai, o gretimame rajone G.Landsbergio atstovai salėje primena labiau liberalus nei konservatorius. Bet ir vėl kirba įtarimai: piktinamasi nuoširdžiai ar tik dėl patirtų asmeninių nuoskaudų?

Ypač aštriai partijos vadovą kritikavo konservatorius Virgis Valentinavičius. „Labiausiai valstiečių pergalei nusipelnė pats G.Landsbergis“, „į pasiskyrusio premjero vaidmenį buvo įsijausta tiek, kad per radiją paleisti audioklipai, kuriuose jaunuoliai aiškino balsuosią už konservatorius, nes nori, kad premjeru būtų G.Landsbergis“, „savo elgsena mobilizavo priešininkus eiti balsuot“, „pratrūko nežabotos savimylos ir arogancijos fontanas“… Tai tik kelios citatos iš buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo V.Valentinavičiaus teksto (delfi.lt). Bet atsakymo į pagrindinį klausimą – ar G.Landsbergis nėra konservatoriumi tik apsimetantis liberalas – publikacijoje neradau.

Gaila. Smulkiai išvardinęs premjeru norėjusio tapti, bet netapusio G.Landsbergio nuodėmes, V.Valentinavičius galėjo pateikti bent užuominą: o kokias klaidas kadaise yra padaręs jo buvęs darbdavys – buvęs premjeras A.Kubilius. Pavyzdžiui, kiek 2016-ųjų rinkimų rezultatams yra netiesiogiai pakenkęs pats A.Kubilius? Būtent – kokią įtaką A.Kubiliaus vadovavimas vyriausybei padarė 2016-ųjų rudens rinkimų rezutatams. Ir kiek dėl to kalti A.Kubiliaus patarėjai, neišskiriant ir V.Valentinavičiaus. Dabar gi atrodo, kad partijai vadovauti vos tik pradėjęs G.Landsbergis – didžiausias niekadėjas, o štai užtektinai ilgas A.Kubiliaus vadovavimo laikotarpis – be jokios dėmelės.

Taip, A.Kubilius vertas pagarbos, kad sunkiomis sąlygomis suvaldė neatsakingo socialdemokratų išlaidavimo sukeltą ekonominę krizę. Bet nejaugi anuomet A.Kubilius nepadarė klaidų, kurias šiandien nebūtų verta viešai aptarti, analizuojant 2016-ųjų rinkimų rezultatus? Ką V.Valentinavičius  atsakytų tiems nuo konservatorių nusisukusiems lietuviams, kurie kaltina A.Kubilių, jog šis smunkančią ekonomiką sutramdė pačių silpniausiųjų sąskaita, nedrįsdamas kibti į atlapus milijonieriams? O ką būtų galima atkirsti tiems prarastiems konservatorių gerbėjams, kurie mano, jog A.Kubilius – visai ne konservatorius, ne krikdemas, o savo pažiūras slepiantis liberalas, tramdantis „vadinamuosius TS-LKD talibus“?

Man regis, konservatorių tramdyti nereikia, atvirkščiai, skatinkime dar atviriau, dar drąsiau ginti lietuviškuosius Lietuvos interesus. Jei ką nors verta Lietuvoje tramdyti, tai tik liberalus ir kosmopolitus, kuriems nekelia nerimo nei milžiniška emigracija, nei klastinga asimiliacija, nei lietuviškosios savigarbos praradimas, nei beribis pataikavimas tautinėms bendrijoms.

Lakmuso popierėliu galėtų tapti atsakymai kad ir į tokius paprastus klausimus: jei nori įsileisti lenkiškas raides, jei manai, kad pulkininkas Kazys Škirpa nevertas paminklinės lentos, jei nepalaikai idėjos atstatyti Vilniaus pilis, jei tau nereikalingi tautiškų dainų konkursai, jei žadi masiškai dalinti dvigubas pilietybes, vadinasi, nesi vertas nei mano balso, nei mano palaikymo.

2016.12.15; 05:47

Saulius Kizelavičius

Daug kas pasipiktino visuomeninio transliuotojo žurnalistu Edmundu Jakilaičiu, vedančiu laidas „Dėmesio centre“ ir „Forumas“.

Ypač kritikuotinas jo interviu su naujuoju Seimo pirmininku. Man atrodo, žurnalistas peržengė žurnalistų etikos ribas, ir todėl turėtų būti atitinkamai įvertintas. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Šis vaikinas pasijuto visagalis, labai reikšmingas. Pastoviai jį matome trukdantį pašnekovui atsakyti į jo paties pateiktus klausimus. Susidaro įspūdis, kad žiūrovui būtent žurnalistas, skeryčiodamas rankomis, dėsto savo nuomonę vienu ar kitu klausimus, pašnekovas jam tarsi visai nereikalingas. Pats klausia, pats ir atsako. Koks aš protingas! Visais klausimais esu kompetetingesnis už pašnekovą. Bet žiūrovui svarbi ne žurnalisto, o jo pašnekovo nuomonė.

Stebiuosi, kad iki šiol jis vis dar nepastatytas į jam prideramą vietą, nesustabdomas. Juk jeigu jis labai nori reikštis kaip politologas, komentatorius, lai rašo straipsnius. Bet abejoju, kad šis televizijos žurnalistas yra parašęs bent vieną viešą sakinį. Nerišliai paplepėti, kalbinant už save protingesnius, yra viena, visai kas kita savo išmintį išguldyti popieriuje.

Tuo nenoriu pasakyti, kad nevertinu žmonių, mokančių argumentuotai, rišliai, įtaigiai, išmintingai pakalbėti. Deja, Jakilaitis ne iš tokių. Šis žurnalistas turėtų pasimokyti iš Rimgaudo Geleževičiaus, o ne iš Rūtos Janutienės, kuri dažnai daro gėdą Lietuvos ryto televizijai. Tačiau čia jau Gedvydo Vainausko reikalas.

O visuomeninio transliuotojo, išlaikomo mūsų – klausytojų ir žiūrovų – pinigais, Taryba turėtų užtikrinti, kad jakilaičiai neįžeidinėtų nei Seimo pirmininko, nei kitų pašnekovų.

Beje, atrodo, kad nekuklusis Jakilaitis už pokalbį su Seimo pirmininku vis dėlto buvo pabartas, nes lapkričio 16 d. „Dėmesio centre“ laidoje jis jau kitaip, tarsi atiprašinėdamas, kalbėjo apie Seimo pirmininką – pakantų, kantrų, kultūringą žmogų. Juk nei Jakilaitis, nei Rimvydas Valatka ir kiti Seimo daugumos kritikai dar nežino, kaip seksis naujiesiems politikams.

Šį žurnalistą pastatyti į vietą turėtų ir jo aukos, t.y. „Dėmesio centre“ arba „Forume“ dalyvaujantys politikai, visuomenės veikėjai. Bet jie kantriai kenčia, kai šis žarsto savo išmintį, nes juk atsidurti Jakilaičio dėmesio centre ne taip paprasta: kitą kartą visagalis Jakilaitis gali ir nepakviesti. Žinoma, tas negresia etatiniam kalbėtojui, Jakilaičio įžūlumo mokytojui R.Valatkai.

Taip ir išauga ragai…

2016.11.18; 05:05

Tai, ką neseniai pranešė Lietuvos specialiosios tarnybos, – labai svarbu. Kaltinimai dėl kenkimo mūsų valstybei pateikti solidų postą užėmusiam Rusijos žvalgybos pareigūnui. 

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius
Gintaras Visockas, Slaptai.lt portalo redaktorius, šio komentaro autorius.

Galima pasidžiaugti, kad į Lietuvos kontržvalgybos pinkles pakliuvo ypač aukšto rango Rusijos žvalgybininkas – Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypatingai svarbiems reikalams. Lietuvos žvalgybos istorijoje – tai, berods, pirmasis toks atvejis.

Rusijos šnipui pateiktuose kaltinimuose nurodomos rimtos pretenzijos: šnipinėjimas prieš Lietuvą, dokumentų klastojimas, padirbtų dokumentų naudojimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas. Žodžiu, koks suimtojo rangas – tokie ir kaltinimai.

Apie įvykio išskirtinumą netiesiogiai byloja ir oficialiuose Lietuvos valstybės institucijų pranešimuose įslaptinta kaliningradiečio tapatybė – nenurodytas nei vardas, nei pavardė. Tik inicialai. Taigi nesusipažinusiems su Kaliningrade (buvusiame Karaliaučiuje) esančių Rusijos žvalgybos pareigūnų sąrašais, belieka spėlioti, kas gi tas paslaptingasis F.N., suėmimo metu turėjęs auktas pareigas Rusijos slaptųjų tarnybų chierarchijoje.

Sprendžiant iš Lietuvos Generalinės prokuratūros ir Lietuvos VSD pranešimų, paslaptingasis F.N. prieš Lietuvą aktyviai darbavosi keletą metų. Nuo 2011-ųjų rudens iki 2014 – ųjų pabaigos.

Verta atkreipti dėmesį ir į aplinkybę, kad ponas F.N. jau senokai kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje Vilniuje – nuo 2015-ųjų metų balandžio 29-osios, kai buvo sulaikytas tranzitiniame traukinyje, iš Kaliningrado per Lietuvą važiuojančiame į Baltarusiją. O triukšmo, juolab didelio triukšmo, nei lietuviškoje, nei rusiškoje žiniasklaidoje beveik nėra. Vadinasi, mūsų „džeimsai bondai“ sugebėjo šią operaciją išlaikyti didžiausioje paslaptyje. Panašu, kad visuomenė apie sulaikymą sužinojo tik tuomet, kai viešumas tapo neišvengiamas – byla pateko į teismą.

Kokių dar minčių sukėlė ši tik dabar dienos šviesą išvydusi istorija? Paslaptingasis F.N. darbavosi prieš Lietuvą ne vienas. Jam talkino Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininkas. Ir vėl nurodomi tik inicialai – I. G. Be to, paslaptingajam F.N. padėjo šnipinėti ir vienas Lietuvos pilietis. Rusijos slaptosioms tarnyboms talkinusio mūsų piliečio pavardė taip pat nenurodoma. Vien inicialai.

Remiantis šiuo metu turimais duomenimis, Lietuva atliko puikią kontržvalgybinę operaciją. Jos metu pavyko išsiaiškinti, kad 2011 – 2014-aisiais tiek F.N., tiek jo sėbrai rengė slaptus susitikimus keliose užsienio valstybėse, kurių metu mėgino užverbuoti Lietuvos piliečių, turėjusių arba tebeturinčių ryšių su aukšto rango Lietuvos valstybės politikais bei pareigūnais. Rusijos šnipai už vertingas žinias būsimiesiems informatoriams siūlė vertingą piniginį atlygį.

Tik šį sykį svarbiausias rusų taikinys, pasirodo, buvo ne Lietuvos kariuomenė, ne seimūnai, ne ministrai, o … Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Rusijos žvalgybos informatoriams kelti labai rimti uždaviniai – rinkti slaptą informaciją apie Vadovybės apsaugos darbuotojus, kurie galėtų padėt kuo arčiau prieiti prie pirmojo Lietuvos asmens – Prezidentės. Užsimota plačiai – siekta turėti vadinamųjų „kurmių“, kurie darbuotųsi būtent Vadovybės apsaugos departamente arba pajėgtų rasti kontaktų su mūsų Prezidentę saugančiais pareigūnais.

Rusijos žvalgybą domino daug dalykų: ar pirmuosius valstybės asmenis saugantys sargybiniai turi silpnųjų vietų, pavyzdžiui, ar juos įmanoma šantažuoti, papirkti, įbauginti?

Rusijos žvalgybininkams nepasisekė. Jų tikslai demaskuoti. Jiems nepavyko įsitaisyti Lietuvos vadovės aplinkoje, nors ir buvo pasiryžę mokėti didelius pinigus bet kam, kas tik sugebėtų teikti subtilios informacijos.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad „kaltinamasis, siekdamas gauti slaptos informacijos, verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams teikė technines priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti“.

Žinoma ir tai, kad „N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais“.

Bet tai – techninės detalės. Svarbiausia, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos siekta užverbuoti, elgėsi pilietiškai, patriotiškai. Jie ne tik neišdavė Lietuvos, bet ir „ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla“.

Beje, Rusijos žiniasklaida apie šią istoriją pasakojo nenoriai, sausai. Akivaizdu, kad 2015-ųjų balandžio 29-osios areštas Rusijai – tarsi antausis šlapiu skuduru per veidą. Aprašydami šį suėmimą dauguma Rusijos žiniasklaidos priemonių būtinai pridurdavo, esą „Lietuvai visur vaidenasi rusų šnipai“. Rusijos žiniasklaida ironizavo: o ar gali būti kitaip, juk Lietuvos prezidentė – pikta Rusijos kritikė, tikra rusofobė.

Komentuodami Lietuvos kontržvalgybos sėkmę, rusų žurnalistai pridurdavo ir pasakojimų apie incidentus, kai Rusijoje neva buvo sulaikomi Lietuvos šnipai. Nors lietuviškųjų šnipų sulaikymo Rusijoje aplinkybės tikrai keistos, abejotinos, Rusijos masinių informavimo priemonių atstovai vienintele teisinga versija įvardindavo būtent šią: „Rusija nešnipinėja Lietuvoje, tai NATO narė Lietuva masiškai siunčia savo agentus į Rusiją, nes nori įsiteikti Vašingtonui“.

Mums ši istorija pirmiausia svarbi kaip prevencinė priemonė. Rusų šnipams bus sunkiau dirbti Lietuvoje, kuri dar visai neseniai vertinta kaip „pereinamasis rusų šnipų kiemas“ arba „patogus poligonas rusų šnipų apmokymams“. Dabar akivaizdu, jog lietuviškosios slaptosios tarnybos pajėgios profesionaliai atlikti pačias sudėtingiausias užduotis. Vaizdžiai tariant, Lietuvos VSD nušluostė nosį galingiausios pasaulyje žvalgybos reputaciją turintiems atstovams.

Sėkminga mūsų kontržvalgybos operacija taip pat byloja, kad Lietuvos prezidentė – solidus tarptautinės politikos žaidėjas. Juk ne kiekvienos užsienio valstybės vadovai nusipelno tokio Rusijos žvalgybos dėmesio.

Kad ir kaip bežvelgsi į šį nutikimą, tai – antausis ir tiems mūsiškiams politologams, kurie kaltino Lietuvos vadovę neturint rimtos politikos Rusijos atžvilgiu arba bandė įtarti, jog griežta Prezidentės kritika Rusijai – apsimestinė.

Kol kas lietuviškoje spaudoje neaptikau platesnių D.Grybauskaitės oponentų komentarų. Nei palankių, nei kritiškų. Tyli. Net buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus, dažnusyk priekaištaudavęs Prezidentei dėl neva niekam tikusios užsienio politikos Rytų kryptimi, dar nepaskelbė, regis, nė vieno išsamesnio komentaro. Gal ir neparašys, nes tektų pripažinti, jog Rusijos žvalgybos pastangos prasiskverbti būtent į Prezidentės aplinką – iškalbingos. Bent jau netiesiogiai paneigiančios daugelį Prezidentei iki šiol adresuotų priekaištų.

Belieka smalsauti, kaip gi karštligiškus Rusijos žvalgybos bandymus įkelti bent vieną koją Daukanto aikštėn vertina apie neva netinkamą D.Grybauskaitės prezidentavimą daug rašęs politologas Lauras Bielinis, palankumo Kremliui apraiškų prezidentės elgesyje nuolat ieškojusi Rūta Janutienė, temperamentingasis painių sąmokslų narpliotojas Arnas Klivečka…

Kol kas – mirtina tyla. Tikriausiai neturi ką pasakyti…

2016.07.12; 07:35

Kadaise iš Amerikos sugrįžęs žymus oratorius Vilius Bražėnas tvirtino, esą profesionaliam politikui privalu kalbėti visur, kur tik jį kviečia, ir skelbti komentarus visur, kur tik juos publikuoja. Jei tavo teksto paprašė nekenčiamas komunistų partijos leidinys „Pravda“, beje, pažadėdamas nieko neiškraipyti, kodėl gi straipsnio nepaskelbti komunistinėje „Tiesoje“?

Jungtinėse Valstijose paskaitas apie komunizmo ir globalizmo pavojus bei jų panašumus skaitęs, po to ir Lietuvoje šiomis temomis įsimintinas diskusijas rengęs V.Bražėnas ragino nesibodėti viešų ginčų net ir nemėgstamiausių oponentų laidose.

Continue reading „Kas suras priešnuodžių Rūtos Janutienės propagandai?“

Ar įmanoma suvaldyti lietuviškąją emigraciją? Ar sugebėsime įveikti demografinę duobę? Ar valdančiosios Lietuvos partijos bent jau susitars, jog išsivaikščiojanti, vaikų negimdanti Lietuva – sunkiai serganti Lietuva? 

Be kita ko, ar verta save gerbiantiems politikams dalyvauti diskusijose, kur vien triukšmaujama, baramasi, kur koneveikiami kitokią nuomonę turintys oponentai, kur neleidžiama išdėstyti visų argumentų?

Taip pat norėtųsi žinoti, kaip dera vertinti tuos, kurie puola kritikuoti poetą Justiną Marcinkevičių, esą jis – joks autoritetas?

O kaip vertinti lietuvius, kurie Lietuvai akivaizdžiai perša nepilnavertiškumo kompleksus, saviniekos kultūrą?

Šiuos klausimus aktualijų portalas Slaptai.lt pateikė Seimo nariui Kęstučiui MASIULIUI. 

Continue reading „Seimo narys Kęstutis MASIULIS: „Po tokių laidų jausdavausi tarsi apipiltas pamazgomis““

Savivaldos rinkimus, atitolus aistroms, verta panagrinėti giliau. Tai politologų darbas, bet nematau, kad kam nors tai būtų įdomu, todėl  to nedėkingo politikui darbo imuosi pati. Šį kartą noriu pasidalinti mintimis apie savo gimtąjį Panevėžį.

Pradėsiu iš toliau. Žiūrint iš laiko perspektyvos, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas truko neilgai. Kartu su panevėžiečiais teko aktyviai dalyvauti Sąjūdyje, iki šiol tebemanau, kad tai buvo didžiausias mano gyvenimo stebuklas.

Continue reading „Supūliavo pirštas, kertam ranką?“

Stabdyti dalies kai kurių rusiškų kanalų programų transliaciją Lietuvos radijo ir televizijos komisija sprendimą buvo priėmusi jau anksčiau. Pernai galiojo draudimas „NTV Mir“, užpernai drausta transliuoti dalį „Pirmojo Baltijos kanalo“ laidų, šiuo metu dar galioja apribojimai „Ren TV Baltic“ kanalui, tačiau dabar priimtas sprendimas visiškai išjungti „RTR Planeta“ transliaciją.

Lietuvos TV žurnalistė Joana Lapėnienė LRT televizijos laidoje „Savaitė“ 2015 m. balandžio 12 d. aiškino, kad „RTR Planeta“ registruota Švedijoje, transliuoja Rusijoje pagamintas laidas. Lietuvos radijo ir televizijos komisija dėl pažeidimų pernai stabdė ne Europos Sąjungoje (ES) parengtų laidų transliacijas. Tačiau minėtoji „RTR Planeta“ nesiliovė. Sausio 18 d. laidoje „Sekmadienio vakaras su V. Solovjovu“ buvo kurstoma nesantaika tarp ukrainiečių ir rusų, raginama su jais susidoroti, neigtas Ukrainos teritorinis vientisumas.

Continue reading „Zombinimo virusas mūsų žiniasklaidoje“

Vienas iš svarbesnių pastarųjų dienų klausimų – kas pakeis dabartinį VSD vadovą? Naujojo Valstybės saugumo departamento direktoriaus kandidatūrą šalies vadovė Dalia Grybauskaitė žada paskelbti tuoj po šv.Velykų. Taigi ilgai laukti neteks – balandžio pradžioje žinosime, kas taps atsakingas už vienos iš svarbiausių Lietuvos slaptųjų tarnybų veiklą.

Kad iki šiol nežinome, ką šalies vadovė norėtų matyti vietoj jos lūkesčių nepateisinusio Gedimino Grinos, – teisingas. Saugumietiškuose reikaluose per didelis atvirumas – nereikalingas. Elgsiesi atlapaširdiškai, turėsi silpnas slaptąsias tarnybas ir tuo pačiu – silpną valstybę.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Rusija – taip pat nesnaudžia“

Kovo 11-osios proga tikriausiai nederėtų prisiminti bjaurių momentų. Bet ar įmanoma pamiršti tai, kas temdo šventinę nuotaiką? Kaip atsikratyti blogos nuotaikos, jei kapituliantiškos erzelynės gausu ir aplink Lietuvą, ir pačioje Lietuvoje?

XXX

Nesuvokiu, kodėl per Lietuvą nuvilnijo nepasitenkinimo banga dėl šauktinių kariuomenės atgaivinimo. Girdi, sumanymas atgaivinti šauktinių kariuomenę – niekam tikęs, beprasmis ar biurokratiškas.

Continue reading „Dažnai dainuojame ne tai, ką reikėtų dainuoti“

Skaičiau režisieriaus Rimo Tumino interviu „Nesu Rusijos tarnautojas“ (Respublika.lt). Kaip ir dera tokio rango menininkui, režisieriui – kabina giliai, išmintingai. Pateikia aktualios informacijos apie staigiai besikeičiančią, labai pasikeitusią Rusiją, niūrias rusų nuotaikas. Aiškus režisieriaus santykis su šia šalimi, su Lietuva, Europos Sąjunga.

Ir staiga: nerišlus, primityvus kalbėjimas Rūtos Janutienės „Patriotuose“. Visai atsitiktinai internetinėje erdvėje išgirdau gyvus (ne užrašytus) jo ir aktoriaus Vlado Bagdono žodžius. Sunku patikėti, kad į klausimus atsakinėja tas pats žmogus – visame pasaulyje žinomas, gerbiamas režisierius Rimas Tuminas.

Continue reading „Su kuo jūs, kultūros meistrai?“

Kas šiandien nusipelnė pagyrimo? Norėtųsi pasveikinti Lietuvos karinę kontržvalgybą. Naujųjų metų išvakarėse mūsų generalinė prokuratūra pranešė, jog „demaskuotas priešiškoms užsienio slaptosioms tarnyboms talkinęs Lietuvos karininkas, o taip pat išaiškintas ir nesąžiningo karininko sukauptą slaptą informaciją užsienin gabenęs asmuo“.

Tai – ne pirmas pranešimas apie sėkmingą Lietuvos Antrojo departamento (AOTD) kontržvalgybinę operaciją ginkluotosiose pajėgose ieškant užsimaskavusių užsienio valstybių agentų. Pergale pasibaigusių kontržvalgybinių operacijų mūsų „antrukai“ yra surengę ir anksčiau. Tik apie kai kurias iš jų nieko nežinome. Ir gerai, kad nežinome. Ne viską mums būtina žinoti.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Tiršta dūmų uždanga“

Sekmadienį pakeliui į bažnyčią pažįstamas parapijietis pasididžiuodamas tarė: „Nusipirkau knygą „Raudonoji dalia“… Pasitikslinau pavadinimą, kadangi nesupratau, ką pabrėžia epitetas, ar žmogaus dalią, ar žmogaus vardą (atmintyje tuoj pat iškilo B. Sruogos istorinė dramos pavadinimas „Apyaušrio dalia“).

„Taip, taip, apie mūsų prezidentę Dalią“, – patvirtino parapijietis … Žinojau apie jo „kairiąsias“ pažiūras (dažnai kritikuoja konservatorių politiką, per prezidentinius rinkimus balsavo už Zigmą Balčytį), labai nenustebau, kodėl jisai nusipirko šią „politinę“ , o ne, sakykim, grožinę knygą, pavyzdžiui, ką tiktai prieš kelias dienas mirusio rašytojo Romualdo Granausko, kurio, kaip tyčia, dvi knygas nešiausi į bažnyčią paskolinti kitai parapijietei.

Continue reading „Pakeliui į bažnyčią“

Neslėpsiu: kiek netikėtas didžiulis susidomėjimas straipsniu „Žiniasklaidos kuriama Lietuva" (Literatūra ir menas, 2013 08 30) paskatino rašyti šį tęsinį. Nes koks rašytojas – atvirai ar atvirai kuklindamasis – netrokšta populiarumo? Nebent po hipnozės, po Nobelio ar po mirties.

Yra ir kita priežastis –­ skaitinėdama spaudą, rinkdama straipsnių antraštes iš įvairių portalų ir dienraščių pranešimui, tiesiog „užsikabliavau". Kaip Jackas Lemmonas filme „Džiaze tik merginos". Jo veikėjas, persirengęs moterimi, šoko su lyties neatpažįstančiu gerbėju La Cumparsita restorane, perduodamas įsikąstą rožę partneriui tiesiai į lūpas, ir grįžęs į viešbutį iš inercijos tebemojavo barškučiais lovoje.

Continue reading „La Cumparsita: Rūta „žalioji“ prieš Dalią „raudonąją““

Vladimiras Iljičius buvo teisus: kiekviena virėja gali valdyti valstybę. Dar visai neseniai abejojau, o dabar – po to, kai Viktoras nuėmė krepšinio trenerį – tikiu. Valstybę valdė muzikologas, statybininkas, lakūnas tapšnotojas, gamtosaugininkas, restauratorius, fizikas, šoumenas, dabar valdo partinės mokyklos dėstytoja, ekonomistas ir buhalterė.

Prezidentų, parlamentų vadovų, premjerų jokie universitetai nerengia, juos, kartais visai žalius, mes pasirenkame patys. Vieni daugiau priskaldo malkų, kiti mažiau, bet, žiemai atėjus, šiaip taip verčiamės, nesušalę, nenumirę sulaukiame pavasario, nors galus su galais sudurti vis sunkiau.

Continue reading „Dabar aš jau galvos neguldyčiau…“

Kartais apima didelė neviltis: kokių tik darbų imamės, visos lietuviškos iniciatyvos būtinai atsitrenkia į šimtus kardinaliai priešingų nuomonių, pozicijų, versijų. Ar atkreipėte dėmesį: kuo reikalas rimtesnis – tuo daugiau skirtingų nuomonių. Jei tik svarstoma valstybei gyvybiškai aktuali tema, būtinai atsiras šimtai ekspertų, kurie tuos pačius skaičius traktuos skirtingai. Kuo daugiau turime tiesos paieškų, tuo mažiau turime aiškumo.

Štai kad ir paskutinysis aršus iečių laužymas dėl skalūninių dujų reikalingumo – nereikalingumo. Seimo Aplinkos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas daugelyje televizijos ir radijo laidų tvirtino, esą artimiausiu metu būtina kreiptis į šalies Vyriausybę, kad ši kuo greičiau atsisakytų absurdiškos idėjos – skalūnų dujų paieškos Vakarų Lietuvoje.

Continue reading „Kada paskęsime ginčų ir nesutarimų jūroje?“

g.visockas-portretas

Tik neskubėkime smerkti žurnalistės Rūtos Janutienės, surengusios akibrokštą vieno aukšto rango policijos pareigūno kabinete tuoj po tragiškų Garliavos įvykių.

Nemačiusiems videointerviu priminsime, jog ši šmaikšti, niekuomet žodžio kišenėje neieškanti žurnalistė, dažnusyk įžūlokai prie sienos remianti visus interviu duoti nepanorusius valdininkus, tąsyk bandė išsiaiškinti, kas gi yra prievarta.

Jei verkiančios mažametės mergaitės tempimas už rankos nėra smurtas, tai tada smurtu neturėtų būti laikomas ir grubokas policijos valdininko tampymas už rankovės. Juolab kad už rankovės tempiamas valdininkas, skirtingai nei mažoji Kedytė, – tikrai neverkė. Žodžiu, jei priverstinio mažosios Kedytės traukimo iš jai įprastos aplinkos – žuvusio tėvo artimųjų namų – negalima laikyti prievarta, tai prievarta nedera laikyti ir žurnalistės R.Janutienės sumanymo patampyti už švarko rankovės suglumusį valstybės pareigūną. Jei galima tampyti mažametę mergaitę, kodėl tada negalima už skverno, sakykim, timčioti Seimo narių, ministrų, teisėjų? Tai konkretus, o ne retorinis klausimas.

Continue reading „Atsargiai – dvigubi standartai“