Kovo 6 d. Vyriausiojoje rinkimų komisijoje (VRK) aptartas Lietuvos Respublikos rinkimų, politinių partijų veiklos ir politinių partijų finansavimo korupcijos prevencijos 2016–2017 metų programos įgyvendinimas 2016 m. Susitikime dalyvavo generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktoriaus pavaduotojas Egidijus Radzevičius, Policijos departamento Viešosios policijos valdybos Ekstremaliųjų situacijų ir patrulių skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vaidas Giršvildas ir VRK atstovai.

Šią programą įgyvendinančių institucijų nuomone, labai svarbu ugdyti rinkėjų sąmoningumą ir skatinti jų sąžiningumą, nes stiprėjant pilietiškumui daugėja ir pozityvių permainų politinėje erdvėje.

VRK pirmininko pavaduotojos Elenos Masnevaitės teigimu, šios, prieš politinę korupciją nukreiptos, programos įgyvendinimas yra puikus tarpinstitucinio bendradarbiavimo pavyzdys, kuris padeda užtikrinti didesnį politinių veiklos ir rinkimų procesų skaidrumą, pilietinį sąmoningumą ir politinį sąžiningumą.

Per susitikimą institucijų atstovai kaip itin problemines sritis įvardijo politinių partijų neteisėto finansavimo klausimus, nepažymėtos politinės reklamos sklaidą ir akcentavo, kad labai svarbi programos dalis – teisės aktų pakeitimai, kurie bus inicijuoti šiais metais.

Kalbėdami apie artėjančius rinkimus, institucijų atstovai vienareikšmiškai pritarė, kad būtina įtvirtinti atitinkamas Baudžiamojo kodekso (BK) nuostatas, susijusias su neteisėtu politinių partijų finansavimu (Lietuvoje už politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo, politinės reklamos skleidimo pažeidimus taikoma administracinė atsakomybė). Taip pat būtinos BK pataisos dėl rinkėjų papirkimo sudėties (172 str.) koregavimo.

Informacijos šaltinis – Specialiųjų tyrimų tarnyba.

2017.03.09; 05:55

Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas Zenonas Vaigauskas neseniai išaiškino, kad pakartotiniai rinkimai vienoje apygardoje kainuoja apie 0,5 mln. eurų. Ši suma susidaro, kai rinkimai rengiami tik vienoje apygardoje. Jeigu tokių apygardų atsiranda daugiau, kaina mažėja. Bet kokiu atveju tai labai daug, žinant, kad Seimo nario atlyginimas, kurį jis uždirba per 4 kadencijos metus siekia 150 tūkst. eurų. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Rinkimai – labai brangus procesas

Pakartotinių rinkimų klausimas iškilo tada, kai buvusi parlamentarė Greta Kildišienė atsisakė mandato ir, kaip numato įstatymai, reikės surengti pakartotinius rinkimus Anykščių–Panevėžio rinkimų apygardoje. Šie rinkimai bus rengiami kartu su merų rinkimais Šakiuose ir Jonavoje, tai šiek tiek atpigins procesą, bet vis tiek mokesčių mokėtojams kainuos labai brangiai, apie 0,7 mln. eurų. Šie pakartotiniai rinkimai jau tikrai bus surengti, bet tikėtina, kad tai nebus vieninteliai rinkimai per 2016–2020 m. kadenciją. Gali atsirasti daugiau parlamentarų, kurie nuspręs atsisakyti mandato, nes gaus geresnį darbo pasiūlymą, paaiškės, kad jie nepasirengę politiko darbui arba gali atsirasti ir nenumatytų aplinkybių, kaip mirtys ar sveikatos problemos.

Praeitoje kadencijoje jau buvo Vytenio Andriukaičio atvejis, kai parlamentaras atsisakė mandato, nes gavo pelningesnį pasiūlymą dirbti Briuselyje. Dėl panašių priežasčių 2015 m. teko rengti pakartotinius rinkimus ir Varėnos-Eišiškių apygardoje, kai ten išrinktas parlamentaras Algis Kašėta persikėlė dirbti į Varėnos mero postą.

Pakartotiniai rinkimai brangūs ir žmonėms neįdomūs

Nepaisant to, kad pakartotiniai rinkimai yra labai brangūs, jie piliečiams neįdomūs. 2015 m. Varėnoje balsavo apie 36 proc. turėjusių tokią teisę, Žirmūnuose apie 47 proc. Tai yra 10–20 proc. mažiau nei eiliniuose rinkimuose ir tai jau neblogas rezultatas, nes dar senesniuose balsavimuose ateidavo tik 20–30 proc. rinkėjų. O štai 2013 m. surengtuose pakartotiniuose rinkimuose Senamiesčio apygardoje dalyvavo vos 9,26 proc. rinkėjų, Šeškinėje 12,47 proc.

Tokių rinkimų kaina, kaip teigia Z. Vaigauskas, siekia apie 0,5 mln. eurų ir ateityje jų kaina dar labiau kils, nes jau pasigirsta kalbų apie būtinybę kelti atlyginimus rinkimų komisijų nariams, kurių, dėl nedidelių atlyginimų, pradeda trūkti.

Įdomu tai, kad tiek Seimo narys, tiek meras per savo 4 metų kadenciją uždirba apie 150 tūkst. eurų. Tai gerokai mažiau nei kainuoja surengti rinkimus vienoje apygardoje, o jeigu žinome, kad politikas dirbs trumpesnę kadenciją, gal tik 1,5 m., tai proporcijos tampa nenormalios ir reikia ieškoti būdų kaip išlaikyti demokratijos principus, bet kartu nepaminti protingumo kriterijų ir taupyti valstybės išteklius.

Pakartotinių rinkimai nepasiteisina

Įvertinus pakartotinių rinkimų brangumą, geriausia, būtų jų apskritai atsisakyti. Vienas iš būdų, kurį pasiūliau pateikdamas pataisą Seime, galėtų būti toks: atsilaisvinusį mandatą perduoti antram, daugiausiai balsų surinkusiam, kandidatui per paskutinius rinkimus. Jeigu ir šis atsisakytų, tada trečiam ir t.t.

Tokia sistema drausmintų partijas ir politikus. Būtų aišku, kad reikia rimtai žiūrėti į savo pareigas ir laikytis įsipareigojimų. Pasirinkus pelningesnį darbo pasiūlymą ir atsisakius mandato, politiko vieta atitektų oponentui. Matytume daugiau drausmės, be to, ir rinkėjai turėtų labiau įvertinti kandidatų norą dirbti atsakingai. Šio pasiūlymo kritikai sako, kad tokia sistema būtų nepakankamai demokratiška ar net galėtų vykti machinacijos, kai laimėjęs kandidatas būtų papirktas atsisakyti savo mandato kitų naudai. Dėl tokio siūlymo galimų pavojų galima diskutuoti, nors jie greičiausiai yra ženkliai perdedami.

Tačiau net jei dėl šių ar kitų aplinkybių nenorima pritarti šiai idėjai, nereikia atsisakyti paties principo, kad neverta kadencijos viduryje rengti pavienių politikų rinkimų. Tai numato ir Konstitucija, kurios 55 straipsnis sako, kad Seimas gali dirbti, jeigu yra išrinkta bent 3/5 parlamentarų. Taip ne tik būtų taupomi valstybės pinigai, bet ir būtų tam tikras kompromisas su tais, kurie sako, kad Seimo narių skaičius yra per didelis. Tikėtina, kad kadenciją Seimas dažnai baigtų su keliais Seimo nariais mažiau nei tradiciškai, tačiau nuo to, parlamento darbo kokybė ženkliai nukentėtų.

Reiktų spręsti ir savivaldybių merų rinkimų klausimą, nes vėlgi, pakartotiniai rinkimai yra brangūs, gyventojų aktyvumas juose mažas, o pakartotinių merų rinkimų per 4 kadencijos metus gali prireikti ne mažiau nei Seimo narių. Kaip alternatyva pakartotiniams rinkimams galėtų būtų naujo mero išrinkimas savivaldybės taryboje.

2017.02.17; 04:36

Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.
Opozicijos lyderis konservatorius Andrius Kubilius.

Savo tekste „Akli rinkimai: politikavimas be politikos?“ viešai pažadėjau išanalizuoti mūsų pagrindinių konkurentų rinkimines programas.

Tokį pažadą daviau skatinamas supratimo, kad šioje rinkimų kampanijoje trūksta išsamesnių diskusijų apie partijų rinkimų programas, trūksta jų analizės, arba skelbiama analizė yra visiškai paviršutiniška, todėl Lietuvos rinkėjai, lyginant juos su JAV rinkėjais, yra paliekami visiškai „akloje“ būsenoje.

Tame pačiame tekste iš asmeninės patirties teigiau, kad partijų programos yra svarbios ne tik rinkėjams, kurie ilgų programų nemėgsta skaityti, bet jos yra ypač svarbios pačioms partijoms, kurios planuoja laimėti rinkimus, formuoti Vyriausybę ir imtis konkrečių darbų. Tik turėdama išsamią, pagrįstą ir sisteminę programą partija gali būti tinkamai pasiruošusi tokiam darbui. Todėl sakiau, kad rinkimų programas reikia nagrinėti ieškant atsakymo į tris klausimus:

1) ar partijos programa pateikia sisteminę pagrindinių problemų analizę;

2) ar partijos programa pateikia sisteminę tokių įsivardintų problemų sprendimo strategiją;

3) ar partijos programa pateikia sisteminį tokios strategijos įgyvendinimo planą.

Davęs tokį pažadą išnagrinėti kitų partijų programas, privalau jį įgyvendinti. Ypač, kad pagaliau sulaukėme ir socialdemokratų programos, nuo kurios analizės ir norėjau pradėti. Tikiuosi, kad socialdemokratai į tokią kritinę analizę atsakys ne propagandiniu pykčiu, o rimta mūsų programos analize.

Tiesa, prieš pradėdamas socialdemokratų programinės kūrybos analizę, turiu pastebėti, kad mano pastabos apie „aklus rinkimus“ sulaukė atsako, ir politikos ekspertų feisbukuose atsiranda vis daugiau bandymų realiai įvertinti partijų programų skirtumus. Mano šiandieninį darbą žymiai palengvina nesenai pasirodę komentarai, kuriuose keliais sakiniais pasakoma esmė.

Štai Liutauras Gudžinskas (VU TSPMI Šiaurės Europos studijų centro vadovas ir „Baltic Journal of Political Science“ vyr. redaktorius, 2013 m. išrinktas Lietuvos politologų asociacijos prezidentu, geriausias 2016 metų TSPMI dėstytojas) savo feisbuke rugsėjo 10 d. paskelbė tokį įrašą:

„Peržvelgiau politinių partijų rinkimines nuostatas. Išvada tokia – nėra ką ir lyginti.

Viena partija (TS-LKD) pateikė tokią programą, kokią ir turėtų pateikti kiekviena save gerbianti politinė jėga, t. y. su išplėtota pagrindinių šalies problemų analize ir detaliu pateikiamų pasiūlymų pagrindimu.

Visos kitos partijos (LSDP, LRLS, LVŽS, TT, DP, LŽP, „Lietuvos sąrašas“) pristato tik savo pažadų rinkinius, bet ne daugiau. Savo veiklos programų jos kol kas nesuformulavo. Tai toks šių metų ir pasirinkimas. #rinkimai#liūdna“.

Kitas žinomas politologas T. Janeliūnas (Lietuvos politologų asociacijos narys, žurnalo „Lithuanian Foreign Policy Review“ redaktorius bei žurnalo „Politologija“ vyriausiasis redaktorius, žurnalo „IQ-The Economist“ ir portalo IQ.lt politikos redaktorius, TSPMI dirbantis nuo 2002 metų) taip pat rugsėjo 10 d. savo feisbuke skelbia visų partijų pasirengimo rinkimams analizę ir mus įvertina tokia išvada: „Konservatoriai: geriausią programą idėjų lygiu turinti partija ir kol kas jaučiasi saugiausiai, labiausiai atsiribojusi nuo korupcinių skandalų“, nors, anot T. Janeliūno, partija turi ryškų trūkumą – niekaip neatitrūksta nuo senų inkarų: Landsbergio ir Kubiliaus.

Nesiginčydamas dėl „senų inkarų“ vertės, privalumų ar trūkumų, galiu tik pasidžiaugti, kad žinomi politikos ekspertai imasi vertinti sisteminį programų turinį, ne vien tik tai, kokį vidutinį atlyginimą partijos žada 2020 metais.

Pavartęs kitų partijų programas, apie programas (ne apie „inkarus“) labai panašiai, kaip cituoti politologai, galvojau ir aš, tačiau nerimavau, kad gal esu neobjektyvus, bet mąstydamas apie duotą pažadą taip pat mintyse kankinausi, nes racionaliai analizuoti jokia analize nepagrįstus partijų pažadus yra sudėtinga ir beviltiška. L. Gudžinsko paskelbta išvada mane padrąsino vis dėlto savo pažadą realizuoti, bandant detaliau parodyti, kuo iš esmės skiriasi mūsų ir socialdemokratų programos.

Kadangi programos apima daugelį sričių, būtų sudėtinga viename analitiniame tekste nuosekliai išnagrinėti visą programą nuo ekonomikos iki kultūros ar užsienio politikos, todėl savo uždavinį apriboju tik tuo, kas man buvo įdomiausia – tai yra šalies ekonomikos reikalai. Kodėl ekonomika – todėl, kad visos partijos sako, kad jos rūpinsis žmonių gerove ir kad tai bus jų svarbiausias tikslas. Ar tikrai konkuruojančios partijos yra tam pasirengusios?

Trumpai – Tėvynės Sąjungos programinis požiūris

Nors tikiu, kad socialdemokratai atliks ir paskelbs išsamią mūsų paskelbtos programos „Naujas Planas Lietuvai“ analizę, keletu sakinių noriu pabrėžti esmines mūsų programos nuostatas ekonomikos reikaluose. Tai padarysiu atsakydamas į savo paties suformuluotus 3 klausimus: apie sisteminį požiūrį į problemas, jų sprendimo strategijas ir strategijų įgyvendinimą.

  1. Problemos: žvelgdami į esmines ekonomikos problemas, labai aiškiai formuluojame, kad didžiausia problema yra ekonomikos produktyvumo augimo atsilikimas nuo sparčiai augančių atlyginimų. Dėl to mažėja konkurencingumas, lėtėja eksportas ir mes pamažu skęstame „vidutinių pajamų spąstuose“.

Tai Graikijos trajektorija – jeigu niekas nesikeis, ilgainiui eksporto rinkos vis labiau užsidarys nekonkurencingai mūsų produkcijai, ekonomikos augimas darysis vis lėtesnis, verslas kurs mažiau naujų darbo vietų, spartus atlyginimų augimas taip pat pasibaigs, ir lietuviai toliau važiuos ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Tai didins darbo jėgos trukumą, vers arba didinti atlyginimus, neaugant produktyvumui, arba mažinti gamybą ir dar labiau gilins Lietuvos ekonomines problemas.

  1. Strategija: norint nepakliūti į „vidutinių pajamų spąstus“, reikia, kad eksportas ne mažėtų, o augtų, ir būtų pagrindinis ekonomikos augimo variklis. Tai galima pasiekti tik sistemingai rūpinantis ekonomikos produktyvumo ir konkurencingumo augimu, ypač tuo metu kai prarandame iki šiol turėtą pigesnės darbo jėgos konkurencinį pranašumą. Taip 1990-2000 augo Airija, iš Europos ekonominės atsilikėlės tapusi Europos pirmūne.

Produktyvumas auga pritraukiant investicijas, ypač užsienio kapitalo investicijas, ateinančias su naujomis technologijomis ir produktyvesniu gamybos organizavimu. Vilniuje ir Kaune turime išplėtoti pirmaujančius Nordic-Baltic regione aukštųjų technologijų klasterius: informacinių technologijų (tai sėkmingai pradėjome daryti dar 2009 metais), biotechnologijų, foto elektronikos hubus, su tam reikalinga kvalifikuota darbo jėga, moksliniais tyrimais, startup’ais, industrine plėtra ir stambiausių pasaulinių kompanijų pritraukimu.

Kad būtume pajėgūs tai padaryti reikia pertvarkyti aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir inovacijų valdymą bei finansavimą, gerokai sustiprinti užsienio investicijų pritraukimą, sukurti stiprų savą investicinį fondą.

Lygiai taip pat turime kardinaliai keisti regioninę politiką – pirmiausia dešimtyje pramoninių regioninių centrų, su jų laisvosiomis ekonominėmis ar industrinėmis zonomis, turime sukurti skandinaviško bei vokiško gamybinio verslo investicijų pritraukimo sistemą, pertvarkyti tam būtiną profesinio ugdymo sistemą, regionuose pasirūpinti gyvenimo sąlygomis jauniems profesionalams ir užtikrinti, kad į tokius pramoninius centrus galėtų lengvai atvykti dirbti gyvenantys 30-40 km atstumu. Tai sudarytų galimybes realiai ekonomiškai ir socialiai atgaivinti Lietuvos provinciją.

  1. Įgyvendinimas: mūsų programoje Ekonominis planas užima 70 puslapių iš 250 visos programos puslapių. Glaudžiai su Ekonominiu planu yra susiję taip pat didelių apimčių Švietimo ir Valstybės valdymo pertvarkų programos, kuriose stengėmės taip pat apibrėžti kokios pertvarkos turi būti realizuotos valstybės valdyme ir kitose valstybės politikos srityse, kad mūsų svarbiausias tikslas – pasiekti spartų konkurencingos eksportuojančios ekonomikos augimą būtų efektyviai realizuotas, nes tik tai garantuos gausą naujų patrauklių darbo vietų bei spartų atlyginimų augimą.

Tik tokia dinamiška pažanga ne tik Vilniuje, bet ir visuose regionuose sustabdys emigraciją. Tam reikia sisteminio Plano – mes jį pateikėme.

Socialdemokratai: 1,5 programinio puslapio apie ekonomiką

Socialdemokratai savo programoje nesivargina apie ekonomiką rašyti 70 puslapių, jie pasitenkina 1,5 puslapio teksto. Deja, tokiame tekste yra beviltiška atrasti kokį nors sisteminį požiūrį į esmines ekonomikos problemas, jų sprendimo strategijas ar kokį nors supratimą, ko reikia ekonominės politikos įgyvendinimui.

Esminis programinis teiginys, kad svarbiausias tikslas yra „sukurti gerovės valstybę“ nieko nepasako ir lieka tuščiu lozungu, nes toliau programoje yra visiškai neanalizuojama su kokiomis problemomis tokio tikslo įgyvendinimas šiandien susiduria ir KAIP tokio tikslo bus siekiama. Partija pasirinko intelektualiai skurdų kelią rašyti ne savo darbų programą, o tikslų – lozungų, turinčių būti patraukliais rinkėjui, sąvadą, vengiant bet kokių užuominų apie tai, KAIP tokių tikslų bus siekiama.

Štai, pavyzdžiui, skelbiama, kad vidutinis atlyginimas viršys 1100 eurų ribą, o pensijos padidės trečdaliu, taip pat žadama ir kitų pasiekimų, kurių dalis greičiausiai bus pasiekta savaime (pvz., „nedarbas bus ne didesnis kaip 5 proc.“. Prie dabartinių emigracijos tempų, nedarbas mažės savaime, nes nebeliks bedarbių), o kita dalis neaišku KAIP bus pasiekta (pvz. į mūsų programos teiginį panašus gražus socialdemokratų šūkis „iki 2025 metų tapsime Centrinės ir Rytų Europos bioekonomikos lydere“ nėra palydimas net menkiausia užuomina, ką Vyriausybė dėl tokio tikslo planuoja daryti).

Šūkių rašymas yra propagandistų darbas, valstybės politikai turėtų rašyti politikos programas: politikos programos nėra ir negali būti šūkių rinkinys, nes šūkiai yra politikavimo, o ne politikos dalis. Politikuoti yra lengva, nors ne rezultatyvu, politika – reikalauja intelektualių resursų ir pastangų. Jų partija arba turi, arba ne. Socialdemokratai nusprendė, kad jiems tai nerūpi ir kad jiems užteks tik politikavimo.

Programinis abejingumas: nei analizės, nei strategijos

Į savo paties užduotus pirmuosius du programų analizės klausimus: ar partija pateikia sisteminę pagrindinių ekonominių problemų analizę ir ar pateikia sisteminę tokių problemų sprendimo strategiją – mano atsakymas, perskaičius socialdemokratų rinkimų programą, akivaizdu, yra neigiamas.

Nei aukštosiomis technologijomis pagrįsta inovatyvios žinių ekonomikos plėtra, nei regionų ekonominė plėtra, paremta investicijomis į tradicinę gamybą, nesusilaukia kokio nors platesnio dėmesio, tik paminėjimų lozunguose.

Štai, pavyzdžiui, regionų ekonominė plėtra, kuriai mes savo programoje skiriame keliolika puslapių, socialdemokratai savo programoje apsiriboja vienu sakiniu: „Nauja savivaldybių finansavimo metodika sukurs sąlygas pritraukti investicijas į regionus, kurti naujas darbo vietas. Užimtumas regionuose padidės penktadaliu“.

Matosi, kad socialdemokratai supranta, jog reikia kalbėti apie naujas darbo vietas regionuose, nes girdi, kad mes apie tai daug ir intensyviai rašome ir kalbame, taip pat girdėjo, kad mes kalbėdami apie darbo vietas regionuose bei investicijų pritraukimą, be kitų dalykų, kalbame ir apie mokesčių sistemos keitimą, tačiau susidaro vaizdas, kad tuo ir pasibaigia partijos intelektualinis pajėgumas paruošti rimtą regionų ekonominės plėtros ir naujų darbo vietų kūrimo regionuose programą.

Lygiai tas pats ir su kitomis ekonominėmis programinėmis nuostatomis, kai, atrodo, kad svarbiausias programos uždavinys yra ne išdėstyti sisteminę strategiją, o tiesiog pasirūpinti, kad programoje būtinai būtų paminėti „reikalingi“ ir „teisingi“ žodžiai, kuriuos rinkėjas turi išgirsti: inovacijos, investicijos, darbo vietos, biotechnologijos ir pan., neieškant jokio loginio ar dalykinio jų paminėjimo pagrindimo ar atsakymo į klausimą KAIP?

Įgyvendinimas: pasroviui iki seklumos. Paveldo problema

Kai partijos programoje nėra nei problemų analizės, nei sisteminės strategijos toms problemoms įveikti, negali tikėtis ir rasti kokių nors ypatingų užuominų apie tai, kaip tokia partijos programa bus įgyvendinama. „Valstybės valdymas“, kaip ypač svarbi valstybės politikos dalis, socialdemokratų didesnio dėmesio nesusilaukia, todėl galima spėti, kad su programos įgyvendinimu ir valstybės valdymu bus taip pat, kaip buvo šioje kadencijoje. O

šioje kadencijoje socialdemokratai pasižymėjo tuo, kad jie neblogai tęsė, per daug nesugadino ir įgyvendino (bei neužmiršo pasigirti ir sau priskirti visus nuopelnus) kai kuriuos dar mūsų pradėtus svarbius ekonominius projektus (svarbiausieji energetikos projektai, investicijų pritraukimas, fiskalinė konsolidacija ir euro įvedimas ir t. t.), o patys, be MMA didinimo, nedaug turėjo kažkokių naujų ekonominių iniciatyvų.

Net ir tos neblogos iniciatyvos, kurias rėmė ir opozicija, kaip naujas Darbo kodeksas, pasiklydo intelektualios telkiančios lyderystės stokoje. Todėl socialdemokratų palikimas, skirtingai nuo mūsų Vyriausybės paveldo, bus visiškai skurdus. Patiems socialdemokratams ir visai Lietuvai socialdemokratų pasilikimas valdžioje būtų didelė bėda, nes „tuščios apsukos“ valstybės gyvenime nebebūtų stagnacija, o būtų riedėjimas atgal.

Socialdemokratams jų šiandieninis programinis skurdas gali tapti jų gilios partinės krizės įžanga: partija nesugeba nei intelektualiai, nei lyderyste, nei komanda iš esmės atsinaujinti, kai tuo tarpu realus gyvenimas įgauna vis daugiau XXI amžiaus dinamikos. Sekluma, ant kurios pasroviui plaukdami socialdemokratai taikosi užplaukti, jiems patiems gali būti labai skausminga. Ir Lietuvai taip pat.

Todėl ir sakau, kad socialdemokratų programa – tai nieko nedarymo, plaukimo pasroviui pavojingų seklumų link programa. Norint to išvengti reikia kitokios programos ir kitokios komandos.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.09.16; 03:30

Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, tikriausiai visiems akivaizdu, kad yra keli veiksniai, kurie šiandien gali nulemti jų baigtį. Visų pirma tai šaunioji teisėtvarka, kurios veiksmus prognozuoti ganėtinai sunku. Akivaizdu viena – kai kalbame apie šios valdančiosios daugumos valdymo metais išdalytus šimtus milijonų eurų, visuomenei belieka tikėti, kad kuo didesnis Europos Sąjungos (ES) lėšų kąsnis buvo įsisavinamas, tuo skaidriau viskas vyko.

Eduardas EIGIRDAS, žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius.
Eduardas EIGIRDAS, žurnalo „VALSTYBĖ“ redaktorius.

Net ir tuo atveju, kai, kaip jau ne kartą rašėme, beveik visų šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos konkursus, kuriuos kuravo nuo Rolando Pakso partijos priklausoma Aplinkos apsaugos ministerija, laimėjo su tuo pačiu R. Pakso draugeliu susijusi bendrovė – ir nieko. Bene vienintelis estiškas naujienų portalas 15min.lt praėjusiais metais išdrįso šią situaciją aprašyti ir nusistebėjo, kokie aitvarai R. Pakso žentui sunešė milijonus eurų.

Tačiau kai šio portalo žurnalisto, rašiusio šį straipsnį, paklausėme, kodėl nebeanalizuoja šios temos toliau, iš šios estiškos žiniasklaidos grupės lyderio Tomo Balžeko gavome atsakymą, kad į mūsų redakcijos klausimus jie neatsakys. Taigi, belieka manyti, kad arba bendrame mūsų žiniasklaidos vertybių grožyje mūsų redakcija išsiskiria didžiausiu šlykštumu ir vertybių distrofija, arba kažkokia galinga nematoma ranka kuruoja tai, apie ką visuomenę galima informuoti, o apie ką nevertėtų. Beje, šioje vietoje galime pasveikinti T. Balžeką, nes po to, kai šis portalas išdrįso spausdinti straipsnius apie galbūt suoptimizuotus milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus bei kitų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokesčius, po kiek laiko pasirodė gana graudus T. Balžeko komentaras iš esmės apie tai, kaip negražu ir socialiai neatsakinga galingoms bendrovėms, tokioms kaip „Vilniaus prekyba“, bausti žiniasklaidą už kritiką – nebeužsakyti reklamos.

Kadangi šiandien į portalą 15min.lt „Vilniaus prekybos“ reklama sugrįžo, o straipsnių, kritiškai ir drąsiai analizuojančių N. Numavičiaus santykius su mokesčiais, nebeliko, tikriausiai galima teigti, kad ši situacija yra puikus pavyzdys, kaip šiandien estų valdomi portalai klupdami ir keldamiesi mokosi gyventi ir išgyventi mūsų nomenklatūrinio bei oligarchinio kapitalizmo sąlygomis. Ir kad pradeda suvokti, jog apie tai, kad koks nors veikėjas nelegaliai pasistatė namuką, galima rašyti labai drąsiai, tačiau apie nomenklatūrą „rūpintojėlę“ ir ypač apie oligarchus „maitintojus“ rašyti visokių šlykštybių neverta.

Žiniasklaida su stambiojo kapitalo pavadėliu

Žinoma, galima teigti, kad per daug dėmesio skiriame kolegų veiklai ir vertybėms, tačiau reikia suprasti, kad visą dešimtmetį raginome juos vienytis ir kautis su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, tačiau jie sėdėjo krūmuose ir pasirinko prisitaikyti, o šiandien už tai tenka mokėti mūsų demokratijos erozija. O kaltinti jau per vėlu. Net jei pastebime, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės veikia tam tikrų koncernų ar galingiausių nomenklatūrinių grupių naudai. Juk patys jau ketvertą metų vos kvėpuojame, nes dėl konfrontacijos su šiomis įtakos grupėmis per žurnalo leidybos laikotarpį susidūrėme su nuolatiniu spaudimu ir praradome daugiau nei 1 mln. eurų pajamų. Tačiau mūsų žurnalo savininkai yra ir jo darbuotojai, todėl kiek leidžia mūsų turimos jėgos ir resursai, stengiamės rinktis vertybes, o ne prisitaikymą.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei, tarkim, portalas delfi.lt susipyktų su valdžia ir tokiais reklamos užsakovais kaip Nerijus Numavičius, Viktoras Uspaskichas, Visvaldas Matijošaitis ar Ramūnas Karbauskis. Tikėtina, kad vien nuo valdančiosios daugumos priklausančių institucijų ir „Vilniaus prekybos“ grupės užsakymų netekimas nubrauktų visą pelną, o Estijoje sėdintys akcininkai žaibiškai išspirtų vietinius vadovukus iš minkštų delfi.lt kėdučių į gatvę.

Taigi, dėl pralaimėtos kovos už skaidrumą šiandien estiški portalai yra labai priklausomi nuo kelių galingiausių reklamos davėjų malonės. Ir šis pokytis turi labai rimtų padarinių Lietuvos demokratijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau reklamdavių renkasi reklamuotis „Google“ ir „YuoTube“ (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).

Tad Lietuvos naujienų portalų priklausomybė nuo nomenklatūrinių bei oligarchinių grupių ir toliau augs bei įgaus vis šlykštesnių formų. Tokių kaip ta, apie kurią rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje – kai suaugdama su nomenklatūros ir oligarchijos interesais jų pinigus įsisavinanti žiniasklaida, mūsų nuomone, jau prisideda prie oligarchus kritikuojančių kolegų cenzūravimo. O esant tokiai situacijai stebėtis, kodėl ne tik Rusijai ar nomenklatūrai palankūs dienraščiai, bet ir estiški portalai dažniausiai tik teigiamai ir dar džiugiai trimituoja apie R. Karbauskio kolonos žygį į Seimą, neverta, nes šis projektas yra tikras nomenklatūrinės ir oligarchinės meilės vaisius. Todėl visi, kurie nusilenkė stambiojo kapitalo interesams, šiandien privalo atiduoti pagarbą ir šiam projektui.

R.Karbauskis – modifikuota V. Uspaskicho reinkarnacija

„Užknisti“ vasarą visus ilga analize negalima, todėl pabandysiu pateikti sutrumpintą versiją, pagrindžiančią, kodėl R. Karbauskis į valdžią iriasi be jokių trukdžių – taip, kaip 2004 m. yrėsi V. Uspaskichas su savo Darbo partija. Jau turime įprasti, kad beveik prieš kiekvienus rinkimus iškyla naujas ar naujų veikėjų, sietinų su Rusija verslo ryšiais ar priklausomų nuo su Rusija sietinų oligarchų. Šiuo atveju skirtumas tik tas, kad iki R. Karbauskio dar nebuvo tokio veikėjo, kuris būtų taip akivaizdžiai veikęs prieš Lietuvos žengimą Vakarų kryptimi ir tuo pat metu turėjęs tokią žiniasklaidos paramą. Tai tiesiog fenomenalu, nes bandyti paaiškinti tai, kad R. Karbauskis, kurio verslas prekiauja rusiškomis trąšomis ir kombainais, naudingas Rusijai, nėra sunku.

Juk būtent jis 2002 m. priklausė Rolando Pavilionio iniciatyvinei grupei, rinkusiai parašus referendumui dėl Lietuvos narystės NATO (kaip suprantame, tikėtina, ne tam, kad palengvinti stojimą į NATO). Ir šiandien internete galima rasti reklaminį R. Karbauskio klipą, kuriame jis abejoja euro įvedimu. Be to, būdamas vienas didžiausių, o gal net ir pats didžiausias žemės valdytojas Lietuvoje jis priešinosi tam, kad į mūsų žemę galėtų investuoti užsieniečiai. Kaip priešinosi ir JAV korporacijos „Chevron“ investicijoms. Mūsų redakcijos nuomone, jo ir kitų nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų dėka sustabdžius JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijas į Visagino atominę elektrinę, buvo uždegta žalia šviesa Astravo atominės elektrinės projektui, o jis Kremliui turi ypatingą strateginę reikšmę siekiant dominuoti Baltijos regione.

Labai svarbu suvokti, kad iš regionuose pusvelčiui dirbančių žmonių turtėjantys Lietuvos kapitalistai, tarp kurių, mūsų nuomone, yra ir du naujosios politinės bangos su Rusija versle susiję veikėjai – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, tikėtina, nėra suinteresuoti nei Vakarų bendrovių investicijomis į regionus, nes dėl to galėtų brangti darbo jėga ir mažėti jų verslo pelningumas, nei skaidresne žiniasklaida, nes ją pamaloninti koncernų ar savivaldybės biudžetais būtų sunkiau.

Taigi, tikėtina, kad naujasis projektas tobulai atitinka Rusijos interesą – išsaugoti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo elektros importo, visuomenės skurdą, nes jis leidžia kiršinti Lietuvos žmones, ir žiniasklaidos įperkamumą, nes jis leis visada iškelti Kremliui tam tikslui išaugintus veikėjus. Štai kodėl R. Karbauskio projektą, žvelgiant iš Rusijos šalininkų perspektyvos, būtų galima laikyti modifikuota V. Uspaskicho Darbo partijos iškėlimo versija.

Užtat daug sunkiau atsakyti, kodėl tos žiniasklaidos grupės ir politinės jėgos, kurios priklauso nuo nomenklatūrinių struktūrų, taip pat džiugiai stumia R. Karbauskio partiją į valdžią, kaip ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias tiesiogiai siejame su Rusija.

Vietinėms stambiojo kapitalo grupėms reikia įtakos

Prisiminkime, kas laukė „Gazprom“ berniukų, „Leo LT“ kūrėjų ir „rubikoninių“, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai. Prisimenate? Jei taip, tai kokie kvailiai turėtų būti šiuos darinius kuravę veikėjai ir jų bičiuliai žiniasklaidoje, politikoje bei teisėtvarkoje, kad dar kartą leistų pasikartoti juodajam scenarijui, kai principingų lyderių vadovaujami konservatoriai įgautų pakankamai įtakos, kad priimtų oligarchams nenaudingus sprendimus.

Beje, ir Algirdas Butkevičius, net ir atsižvelgiant į tai, kad jo partijoje yra daug daugiau stambiojo kapitalo pakalikų nei konservatorių gretose, nors ir nesutrukdė daugybei procesų, kurie, mūsų nuomone, nebuvo itin skaidrūs, vis tiek valdė nepalyginamai padoriau ir Lietuvai naudingiau nei 2000–2008 m., todėl ir jo per didelė įtaka nei „Leo LT“ kūrėjų, o gal net ir „Rosatom“ atominių elektrinių Astrave statytojų tikrai netenkina.

Užtat V. Uspaskicho Darbo partijos ir į ją panašios R. Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškėlimas ir jai kelio į valdžią nutiesimas gali puikiausiai padėti eliminuoti šią problemą ir užtikrinti, kad centre būtų pakankamai neaiškios orientacijos veikėjų (nors ir su Rusijos trąšomis bei kombainais prekiaujančiu lyderiu), kuriais būtų galima manipuliuoti, kad nė viena politinė jėga nesukoncentruotų pakankamos įtakos Lietuvą modernizuojantiems sprendimams priimti, ypač tiems, kurie naikina nomenklatūros ar oligarchinių grupių šėryklas.

Būtent dėl šios priežasties mes redakcijoje juokaujame, kad portale delfi.lt matydami teigiamus tekstus apie R. Karbauskį ir Rimvydo Valatkos komentarus, kuriuose kritikuojami konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai nesunkiai galime atspėti, kam tai naudinga. Juk šalia šių veikėjų veidelių matyti D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus valdymo nuskriaustųjų – V. Uspaskicho ir „Vilniaus prekybos“ – reklamos.

Užauginti baobabą – viena, bet dar reikia tinkamai jį nuversti

Šiaip tai jau šiandien beveik akivaizdu, kad užauginti R. Karbauskio projektą draugiškos oligarchinės ir žiniasklaidos aplinkos sąlygomis pavyko. Beliko, kaip sakoma, užtikrinti, kad jis su savo reitingais nuvirstų reikiama kryptimi. Štai čia ir prasideda antra žaidimo dalis. Nors tiek Kremlius, tiek nomenklatūrinių oligarchinių grupių atstovai vieningai augino šį naują projektą, vizija, iš kieno jis atims rinkėjų balsus, skiriasi. Rusijai būtų naudingiausia, jei R. Karbauskis, pareiškęs, kad nesudarys koalicijos su darbiečiais ir tvarkiečiais, kuo daugiau balsų paimtų iš tradicinių partijų, visų pirma iš konservatorių ir socialdemokratų, o darbiečiai ir tvarkiečiai, susirinkę populistų balsus, sugebėtų išlaikyti tvirtas pozicijas.

Bet stambiojo kapitalo nomenklatūra nėra tokia vieninga. Nors matyti jėgų, kurių veiksmai visiškai sutampa su Rusijos interesais, galima įžvelgti ir padoresnių nomenklatūrinių valstybininkų pastangų, kad R. Karbauskio Sosnovskio barščiai visų pirma virstų ant dešiniųjų, o vėliau – ir ant tvarkiečių bei darbiečių, tačiau ne ant Socialdemokratų partijos.

Beveik teigiamai minint mūsų brangiuosius nomenklatūrinius valstybininkus, būtina prisiminti daugybę mūsų straipsnių, kuriuose rašėme, kaip tikslingai buvo rengiamas šių Seimo rinkimų pagrindinis projektas, kuriuo tapo R. Karbauskio įkurta partija. Kartu su tvarkiečiais ir darbiečiais socialdemokratai atvėrė lengvesnį priėjimą prie valdžios savivaldoje rinkimų komitetams (kad iš miestų valdžios išstumtų konservatorius) bei tokiems veikėjams kaip V. Matijošaitis, kurį kandidatuojantį į merus ir visaip koneveikiantį tuos pačius konservatorius rėmė vietiniai socialdemokratai, o dabar, kaip ir prognozavome, V. Matijošaitis remia socialdemokratus bei karbauskinius kovoje su konservatoriais Kauno vienmandatėse apygardose.

Taigi, ir šioje situacijoje galima įžvelgti nuoseklų bendrą veikimą bei rinkimų eigos modeliavimą, kurio tikslas – užtikrinti, kad dešinieji jokiu būdu neturėtų galimybės valdyti vieni, užkirsti nomenklatūros draugams bei prokremliškoms partijoms priėjimą prie ES milijardų ar išskaidrinti tam tikras nomenklatūros ar oligarchinių grupių kuruojamas sritis. Todėl gražu, kad dalis nomenklatūrinių valstybininkų stengiasi bent jau neleisti R. Karbauskio projektui užvirsti ant socialdemokratų, tačiau tai, tikėtina, tik siekis apginti bazinę nomenklatūros jėgą, kuria remiantis bus galima suvaldyti procesus po rinkimų, bet ne daugiau.

Dešinieji – nomenklatūros spąstuose

O dešiniesiems šakės, nes rinkimų modeliavimo procese beveik visos žiniasklaidos priemonės, išskyrus mūsų redakciją, kuri stengiasi visus su Rusija siejamus veikėjus ir jų politines jėgas išstumti iš politikos ir neleisti perimti bent kiek daugiau provakarietiškų partijų balsų, stengiasi „Krabų ir Naisių“ projektą užstumti ant dešiniųjų elektorato. Ir atrodo, kad, nepaisant R. Karbauskio akivaizdaus antivakarietiškumo, žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ir Zenono Vaigausko vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos dėka siekti šio tikslo sekasi visai neblogai. Taigi, dešiniųjų laukia gana kebli situacija, nes norėdami būti valdžioje jie turės sudaryti koaliciją su veikėju, kurį patys siejo su Kremliaus minkštosiomis galiomis – dėl to rusiškų trąšų ir kombainų kunigaikštukas net kreipėsi į teismą dėl šmeižto.

Bet šiuo metu net patys aršiausi konservatoriai nutilo – tarsi būtų susitaikę su realybe, kad norint patekti į valdžią jokiu būdu negalima pykdyti R. Karbauskio. O tai atrodo gana juokingai, nes neabejojame, kad nė vienas rimtas konservatorių strategas netiki, kad R. Karbauskis pats priima tokius sprendimus kaip su kuo jo partija sudarys koaliciją. Nekovodami su šiuo stambiojo kapitalo veikėju, dešinieji tik padeda įgyvendinti scenarijus prieš rinkimus ir po rinkimų.

O juos jau esame aprašę. Scenarijus prieš rinkimus – tai projektas „Krabai ir Naisiai“, skirtas tam, kad dešinieji negalėtų valdyti vieni ir būtų priklausomi nuo nomenklatūros malonės. O po rinkimų realiausias gali būti nomenklatūros scenarijus „Pakišk dešiniuosius, laimėk prezidento rinkimus“. Tai yra leisti konservatoriams pavaldyti, o reikiamu momentu, pasinaudojus nuo oligarchų ir nomenklatūros priklausoma žiniasklaida, juos sukompromituoti, liepti oligarchui grįžti pas „maitintojus“, susigrąžinti vyriausybės kontrolę ir dar sukurti puikias prielaidas laimėti prezidento rinkimus.

Žinoma, tiek pirmo, tiek antro scenarijaus įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo rinkimų rezultatų. Tačiau jei rinkimai modeliuojami taip, kad kairėje pusėje dominuotų socialdemokratai, savo dalį gautų Valdemaro Tomaševskio, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, o dešinėje liktų konservatoriai su liberalais bei R. Karbauskis, tikriausiai nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog dešinieji situacijos nekontroliuos, o lemiama įtaka bus nomenklatūros ir oligarchų rankose.

Todėl nebandydami sukelti visuomenės bangos, nukreiptos prieš oligarchus ir nomenklatūrą, ir nenuversdami „Krabų ir Naisių“ projekto į kairę elektorato pusę, dešinieji rinkimus pasitiks ramiai, tačiau pagal kitų sumodeliuotą scenarijų, o jis nieko gero nei dešiniesiems, nei Lietuvai nežada.

Gal ir klystame, tačiau jei nomenklatūrinių valstybininkų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos dėka bus užtikrinta, kad valdančiosios daugumos formavimą nulemtų naujas oligarchinis projektas, tikimybė, kad valstybėje bus įgyvendintos ryžtingos permainos, mažinančios neigiamą nomenklatūros ir oligarchinių grupių įtaką bei orientuotos ne į stambiojo kapitalo interesus, bet į vidurinio sluoksnio stiprinimą, praktiškai yra lygios nuliui. zurnalas-valstybe

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu).

2016.09.14; 12:57

Jei kas įsivaizduojat, kad nors vienas valdžios žmogus, atlikęs šeimyninę pareigą naktimis steibelijasi tamsoj į lubas ir galvoja apie Lietuvos laimę ar pensininkų makaronus, tai geriau žiūrėkit indų filmus. Politika buvo ir liks žiaurus žaidimas. Pasikeičia taisyklės. Tačiau jokio pasigailėjimo čia nėra.

Štai neša sunkų sunkų nešulį. Dauguma net sulinkę, o vienas raumeninguolis – tik pora pirštų pridėjęs. Bet jei pamatuotum – įdeda tiek pat jėgos į bendrą darbą, kaip mažiukai. Ar tai teisinga? Tikroji lygybė yra nelygybė, nes žmonės nelygūs. Stiprus turi daugiau laisvės, todėl ir labiau atsakingas.

Continue reading „Nulis sveikų“

Nors naujieji rinkimai į Lietuvos parlamentą – dar ne rytoj, tačiau vis tik įdomu žinoti, kokią politinę ateitį prognozuoja sociologinės apklausos.

Ar tikrai liberalams garantuota lyderių šlovė? Ar Valentinas Mazuronis sustiprins silpstančią Darbo partiją? Štai konservatoriai – aktyvūs, bet ryškaus šuolio į priekį kol kas nėra. Premjeras Algirdas Butkevičius populiarumu nenori nusileisti Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Jeigu politinių jėgų aktyvumas socialiniuose tinkluose buvo veiksmingas vaistas nuo pralaimėjimo Izraelyje, ar šio fenomeno negalima pakartoti Lietuvoje?

Aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius dr. Vladas Gaidys.

Videointerviu trukmė – 20 min.

Continue reading „Kas laimės būsimuosiuose Seimo rinkimuose?“

visockas-gintaras-portretas

Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauja visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori trauktis iš Seimo. Savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi. Klaidos arba nutylimos, arba suklydimus bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: “mes žinome, mes galime, mes mokame”.

Atvirai kalbant, visai netraukia vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangios, nuobodokos rinkiminės kampanijos – taip pat lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar nenori, tenka stebėti “politines muilo operas”. Vis neapleidžia mintis, jog staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia.

Continue reading „Lietuva – kaip Sacharos dykuma“

seimas_logo_m

Seimo rinkimuose savo sąrašus kelia 17 partijų

Kaip pranešė Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, spalį vyksiančiuose Seimo rinkimuose savo kandidatų sąrašus kelia 17 partijų ir viena keturių partijų koalicija.

Maksimalų 141 kandidato skaičių kelia aštuonios politinės partijos: Darbo partija, Lietuvos lenkų rinkimų akcija, Liberalų sąjūdis, Lietuvos socialdemokratų partija, Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, sąjunga TAIP, partija „Tvarka ir teisingumas“ bei Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai. Trumpiausias Emigrantų partijos sąrašas, jame 30 kandidatų. Lietuvos centro partija, Tautininkų sąjunga, Lietuvos socialdemokratų sąjunga ir Tautos vienybės sąjunga sudarys rinkimų koaliciją „Už Lietuvą Lietuvoje“, kuriai per rinkimus reikės įveikti 7 proc. rinkimų barjerą.

Continue reading „Keletas svarbesnių rinkiminių aspekų“

daujotis_3_plius

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – Vilniaus Universiteto profesorius Vytautas Daujotis.

Prof. Vytauto Daujočio pristatyti nereikia. Jį žino visa Lietuva.

Tiesa, pažįsta jį pirmiausiai ne kaip Vilniaus Universiteto dėstytoją, profesorių, o kaip ekspertą, dirbusį Studijų kokybės vertinimo centre, ir principingai pasipriešinusį nelegalių prorusiškų aukštųjų mokyklų steigimui Lietuvoje.

Prof. Vytautas Daujotis kryptingai domėjosi aukštųjų mokyklų reforma, aktyviai dalyvavo visuomeniniuose judėjimuose. Pretekstas šiam interviu – prof. Vytauto Daujočios sprendimas siekti Seimo nario mandato.

Continue reading „Prof. Vytautas Daujotis: “Visai valstybei gyvybiškai svarbius darbus valdžia padėjusi į šalį”“

j.varkala_slaptai.lt

Par­ti­jos „Drą­sos ke­lias“ pir­mi­nin­kas Jo­nas Var­ka­la Sei­mo na­rio man­da­to sieks Kau­no Pa­ne­mu­nės rin­ki­mų apy­gar­do­je.

Dėl po­li­ti­nės veik­los pa­rei­gų ne­te­ku­siam ka­ta­li­kų ku­ni­gui dėl man­da­to teks ko­vo­ti su kon­ser­va­to­re Vi­da Ma­ri­ja Čig­rie­jie­ne, so­cial­de­mok­ra­tu Eu­ge­ni­ju­mi Ko­val­ko­vu, li­be­ral­cen­tris­tu Lai­mo­nu Pau­ra, tau­ti­nin­ku Skir­man­tu Ša­luč­ka, sa­va­ran­kiš­kai sa­ve iš­si­kė­lu­siu Ar­tū­ru Tam­ku­to­niu, Li­be­ra­lų są­jū­džio at­sto­ve Ade­le Ma­jaus­kie­ne, Dar­bo par­ti­jos kan­di­da­te Dže­ne­ta To­li­šaus­kie­ne bei „tvar­kie­čiu“ Ri­mu An­ta­nu Ru­čiu.

Continue reading „Jonas Var­ka­la kan­di­da­tuo­ja Pa­ne­mu­nės apy­gar­do­je Kau­ne“

video_cip

Žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, vertėja, prisiminimų knygų autorė Goda Ferensienė nemananti, jog būsimieji Seimo rinkimai taps bent šiek tiek pažangesni nei praėjusieji. Godos Ferensienės įsitikinimu, rinkimai būtų prasmingesni tuo atveju, jei stambiosios parlamentinės partijos leistų reitinguoti pirmuosius savo sąrašų dešimtukus. Štai tada atsirastų ir įtampos, ir netikėtumų, ir azarto, ir rinkėjai aktyviau eitų balsuoti. Bet nei socialdemokratai, nei konservatoriai – krikščionys demokratai vargu ar išdrįs tokiam “savo populiarumo patikrinimui”.

Videostudijos „SLAPTAI“ viešnia  taip pat svarsto, kuo neperspektyvios, neįdomios, keistos Vytauto Šustausko ir Kristinos Brazauskienės politinės jungtuvės, prisimena, ką prieš pat mirtį yra kalbėjusi pirmoji Algirdo Brazausko žmona. Kaip visada, G.Ferensienė – iš aštri, ir kandi.

Continue reading „Goda Ferensienė nieko gero nesitiki iš būsimųjų Seimo rinkimų“

mazintas_3

Mieli esami ir galbūt būsimi bendraminčiai. Man, kaip ir Jums, labai sunku matyti Lietuvos valstybės nuopolį.

Šiuo metu turime daugiau daugiau kaip 150 įvairiausių valstybinio reguliavimo institucijų, „tarnaujančių“ Tautai ir už tai gaunančių atlyginimus. O rezultatai?

Ritamės vis žemyn ir žemyn. Visa žiniasklaida pilna minėtą nuosmūkį patvirtinančių faktų. Apie tai aš nekalbėsiu. Geriau pamąstykime, kaip išeiti iš šios situacijos.

Visų lygių valdžios „galvos ir jų smegenys“ neturi jokios rimtos vizijos, nežino jokio mechanizmo, nesuvokia, kokiu keliu eiti, kaip priversti pačius save ir sau pavaldžius politikus, politinio pasitikėjimo pareigūnus ir kitus biurokratus tarnauti Tautai, stiprinti valstybę, užtikrinti orų gyvenimą jos piliečiams.

Continue reading „Šiandien vyrauja nuomonė, kad lietuvių tauta – nevykę kaimiečiai…“