Vokietijos prokuroras kreipėsi į teismą, prašydamas leisti išduoti šalyje sulaikytą buvusį Katalonijos prezidentą Carlesą Puigdemont’ą Ispanijai.
Apie tai antradienį informavo su Danija besiribojančios Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemės prokuroras.
Katalonijos separatistų lyderis buvo sulaikytas Vokietijoje daugiau nei prieš savaitę, kai iš Suomijos keliavo atgal į Belgiją, kur gyveno savanoriškoje tremtyje. Ispanijos teismas jo atžvilgiu buvo išdavęs Europos arešto orderį.
Ispanijos valdžia kaltina C. Puigdemont’ą maištu ir viešųjų lėšų pasisavinimu. Šie kaltinimai susiję su pernai Katalonijoje surengtu referendumu dėl regiono nepriklausomybės, kurį Madridas laiko neteisėtu.
Remiantis daliniais ketvirtadienį Katalonijoje vykusių rinkimų rezultatais, už regiono nepriklausomybę pasisakančios partijos parlamente gali išsaugoti absoliučią daugumą, praneša „Reuters“.
Panašu, kad premilinarūs rezultatai, paskelbti suskaičiavus apie 40 proc. rinkėjų balsų, patvirtino anksčiau pasirodžiusios balsavusiųjų apklausos rezultatus. Galutinių rezultatų tikimasi sulaukti naktį į penktadienį, apie 1 val. Lietuvos laiku.
Skelbiamais duomenimis, separatistinių pažiūrų partijos turėtų gauti 71 iš 135 vietų asamblėjoje. Junionistų blokas gali tikėtis 56 vietų, o vietinė prieš griežtą taupymo politiką pasisakančios partijos „Podemos“ atšaka – 8 vietų.
Ketvirtadienį vykusiuose rinkimuose dalyvavo rekordinis skaičius rinkėjų – daugiau kaip 83 proc.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį paskelbė, jog pirmą kartą susitiks su prorusiškų separatistų lyderiais Rytų Ukrainoje, kad paremtų pasikeitimą karo belaisviais su Kijevu. „Aš padarysiu viską, kas yra mano galioje“, – pareiškė jis per Rusijos televiziją.
Apie tokią diplomatinę iniciatyvą V. Putinas prakalbo sulaukęs Ukrainos politiko Viktoro Medvedčiuko, kuris atstovauja Ukrainos vyriausybei derybose su prorusiškais separatistais, paklausimo.
V. Medvedčiukas paprašė V. Putino pakalbėti su separatistais, kad įvyktų pasikeitimas karo belaisviais tarp Kijevo ir separatistų regionų. „Aš kalbėsiu su Donecko Respublikos ir Luhansko Respublikos vadovais“, – sakė V. Putinas, turėdamas omenyje Aleksandrą Zacharčenką ir Igorį Plotnickį. Jis teigė tikįs, kad pasiūlymas pasikeisti belaisviais bus įgyvendintas „kiek įmanoma greičiau“.
Ukrainos žinybų duomenimis, separatistų rankose šiuo metu yra 152 proukrainietiški belaisviai. Vyriausybė Kijeve, pasak V. Medvedčiuko, laiko 306 separatistus.
Pastarąjį kartą pasikeitimo belaisviais būta praėjusių metų rugsėjį. Tada du vyriausybės šalininkai buvo iškeisti į keturis kalinamus separatistus.
Rytų Ukrainoje jau daugiau kaip trejus metus vyksta kruvinas konfliktas tarp Ukrainos vyriausybinių dalinių ir prorusiškų separatistų. Jis iki šiol pareikalavo daugiau kaip 10 000 žmonių gyvybių.
Čečėnas A. Osmajevas. EPA – ELTA nuotr.Čečėnė A. Okujeva. EPA – ELTA nuotr.
Tiriamos dvi pagrindinės Aminos Okujevos nužudymo versijos. Tai antradienį televizijos kanalui „112 Ukraina“ pareiškė Ukrainos vidaus reikalų ministro patarėjas, parlamento deputatas Antonas Heraščenka.
„Pagrindinės versijos dvi: Rusijos specialiųjų tarnybų veiksmai ir kerštas Adamui Osmajevui už Kadyrovą“, – sakė deputatas. Jis pridūrė, kad bus tiriamos ir „visos kitos versijos“.
Pasak ministro patarėjo, užpuolikai tikriausiai buvo du, o A. Osmajevas yra saugomas.
Pirmadienio vakarą čečėnas A. Osmajevas buvo sužeistas, o jo žmona A. Okujeva žuvo, kai prie Kijevo buvo apšaudytas jų automobilis.
Šių metų liepos mėnesį jau buvo kėsinamasi į A. Osmajevo gyvybę. Tada jis buvo sunkiai sužeistas Kijevo centre.
Maskva kaltina A. Osmajevą rengus pasikėsinimus į Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo gyvybę.
A.Osmajevas vadovavo Džocharo Dudajevo tarptautiniam batalionui, o jo žmona buvo šios formuotės atstovė. Abu sutuoktiniai dalyvavo operacijoje prieš prorusiškus separatistus Ukrainos rytuose.
Las Vegase, JAV, 59 žmones nušovusio ir daugiau kaip 500 sužeidusio šaulio arsenale buvo ir po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje sukurto automatinio karabino kopija. Kiek anksčiau Maskvos centre buvo iškilmingai atidengtas paminklas jo kūrėjui Michailui Kalašnikovui.
Nesiartink prie mūsų kioskų!
Pasaulyje keturis dešimtmečius žinojo Kalašnikovo automatą, kitaip – AK-47 ir paskesnes AK modifikacijas. Tiesiog kalašnikovą (kalashnikov, kalash). Ir tik prieš SSSR išleidžiant kvapą, kai į dienos šviesą imta vilkti sovietines paslaptis, sužinota tebesant gyvą ir sveiką jo kūrėją. Iki tol nė vietiniai laikraščiai nedrįso spausdinti jo nuotraukų, o 1990-ųjų viduryje rusų ir užsienio žurnalistai apniko žmogų kaip musės medų. Atrodė, kad mane išleido iš požemio į šviesą! – sakė jis pats apie permainą jo gyvenime. Spėjo apsilankyti daugelyje Vakarų valstybių, ne kartą viešėjo JAV (…darbininkai su dideliu smalsumu ir nuostaba žvelgė į mane). Išleido septynias knygas.
Kalašnikovas mirė 2013 metais, eidamas 95-tuosius, ir žiniasklaida rašė, jog Rusija neteko visame pasaulyje žinomo šaunamųjų ginklų konstruktoriaus.
Beje, paslaptingasis Kalašnikovas buvo įamžintas bronzoje dar gyvas būdamas: 1980 metais atidengė biustą jo gimtajame kaime, Altajaus srityje – kaip priklausė tuomet dukart socialistinio darbo didvyriams, o 2004-aisias pastatė visu ūgiu prie jo vardu pavadinto ginklininkystės istorijos muziejaus Iževske. Šiame mieste, Udmurtijos sostinėje, jis darbavosi ginklų gamykloje nuo praėjusio amžiaus 5 dešimtmečio pabaigos.
2016-ųjų rudenį Vladimiras Putinas lankėsi Iževske, naujajame ginklų koncerne „Kalašnikov“, kur kultūros ministras ir sykiu Rusijos karo istorikų draugijos pirmininkas Vladimiras Medinskis parodė jam ketinamo Maskvoje pastatyti Kalašnikovo paminklo maketą. Prezidentas projektui pritarė. Ši draugija ir buvo užsakiusi sukurti monumentą. Skulptorius Salavatas Ščerbakovas nulipdė ginklų konstruktorių laikantį rankose AK 47. Vėliau jis aiškino daugelį pageidavus matyti Kalašnikovą be ginklo, tačiau mes padarėme taip, kad autorius žvelgia į savo automatą, kaip į meno kūrinį, pavyzdžiui, Stradivarijaus smuiką.
Paminklo Michailui Kalašnikovui fragmentas. Reuters (Michail Karpuhin) nuotr.
Rusijos architektų sąjungos prezidentas Nikolajus Šumakovus paminklą, kuriame Kalašnikovas savo automatą, paklojusį milijonus žmonių, liūliuoja ant rankų kaip kūdikį, pavadino agresijos įkūnijimu. Jam ne vieta miesto centre, kur viskas turėtų džiuginti žmones, pareiškė jis iškilmių išvakarėse. Esu beveik įsitikinęs, jog jį atidengus kils nepasitenkino banga ir štormas.
Niekas nesutrikdė iškilmių su paminklo šventinimu, iškilmingomis kalbomis, patriotinėmis dainomis ir kita. Policininkai tyliai sulaikė vieną vyruką (aktyvistą, kaip juos čia vadina), iškėlusį plakatą su žodžiais Ginklų konstruktorius=mirties konstruktorius. Daugelis iškilmių dalyvių apie šį vieną iš dvylikos milijonų maskviečių sužinojo gal tik iš internetinių naujienų. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose iš tikrųjų praslinko šiokia tokia audra. Vieni tiesiog tyčiojosi (gal iš karto reikėjo giltinę su dalgiu pastatyti?), kiti gėdino (net sovietiniais laikais šiam stabui meno taryba nebūtų pritarusi), treti piktinosi (toks paminklas galėjo stovėti tik Irake Sadamo Huseino laikais), daugelis klausė, ką tai galėtų reikšti.
Atidengus paminklą, kai kam tikrai pasirodė 5 m aukščio ginklų dirbėją savo gaminį laikant kaip kūdikį. Tačiau daugeliui skulptūroje pasivaideno ano amžiaus paskutinįjį dešimtmetį žuvusiems gangsteriams statyti antkapiniai paminklai – irgi visu ūgiu ir su AK rankose. EA Daily parašė: Skulptūrinis ginklininkas labiau panašus ne į šalies didvyrį, o į banditą iš pašėlusio 10 dešimtmečio. Panašumą dar labiau didina trumpa „bomber“ striukė ir atitinkama galvos laikysena. Stovint greta ima atrodyti, kad paminklas tuoj pradės pliekti serijomis ir pavieniais… Kadaise ugningai gynęs SSRS, o dabar Rusijos valdžią, pasaulietinę ir bažnytinę, vanojantis Aleksandras Nevzorovas prisiminė kadaise ant tokių paminklų provincijos kapinėse matęs iškalta „Nesiartink prie mūsų kioskų” ir panašiai (Неподходи к нашим ларькам, В натуре вооружен)…
O štai žurnalistui Andrejui Kolesnikovui pasivaideno… sovietinis partizanas iš Didžiojo tėvynės karo laikų. Iki šių dienų lindėjo pamaskvės miškuose, galiausiai išlindo iš tankmės ir dabar sutrikęs dairosi: kur jis atsidūrė? Maskvietis dailininkas Vladimiras Dianovas: Užjaučiu ekskursijų vadovus, kuriems teks turistams paaiškinti, kas ten per dėdė neperpučiama striuke su pakeltu automatu: ar ne alegorinis kriminalinės epochos 10 dešimtmečio epochos simbolis? O gal naujas militarizuotos Rusijos įvaizdis?
…vis viena išeina Kalašnikovo automatas
2016-aisias, Kremliaus delegacijai lankantis Iževske, ministras Medinskis prezidentui Putinui paaiškino: Kalašnikovas seniai yra pasaulinės kultūros reiškinys. Tai pranešę žurnalistai neparašė, ką jis turėjo galvoje: ar konstruktorių, ar jo sukurtą ginklą. Rėždamas kalbą paminklo atidengimo iškilmėse ministras pasitelkė žodį „brendas“, dabar dažniausiai vartojamą itin žinomos prekės, paslaugos ar ko kita ženklo reikšme: Kalašnikovo automatas yra tikriausias, galima sakyti, Rusijos kultūrinis brendas.
Vieni teparašė No comment, kiti leidosi į svarstymus apie Rusijos kultūrinius brendus. Iki šiol manėme, pradeda savo mintį dėstytojas ir žurnalistas iš Jekaterinburgo Valerijus Amirovas, kad tai – Tolstojus, Dostojevskis, Čaikovskis, rusų baletas ir dar daug kas, kuo garsi šalis, kažkada įnešusi didelį indėlį į pasaulinės kultūros raidą. Ir šis šlovingas sąrašas iki mūsų dienų kažin kaip gyvavo be Kalašnikovo automato – reikšmingo išradimo, tačiau kiek iš kitos operos. Kultūra bet kuriuo atveju reiškia kūrimą ir moralinių-dorovinių vertybių skiepijimą, o kalašnikovas – griovimo įrankis. Ginklai iš principo nesuderinami su kultūra… Kadangi oficialus kultūros simbolių garsinimas visada yra politika, išeina, nieko nauja ir vertinga nesukūrus, tuštuma užpildyta Kalašnikovo automatu. Jeigu šitaip, tai kitu kultūriniu simboliu gali tapti strateginis bombonešis Tu-160. O tada ir iki atominės bombos ne per toliausia…
Kalashnikov automatų arsenalas
Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos profesorius Sergejus Medvedevas pavartojo žodį „avataras“, turėdamas galvoje paveikslėlį, kuriuo prisistatoma internete. Yra žmonių, kurie į socialinius tinklus įdeda savo nuotrauką iš privalomosios tarnybos kariuomenėje – regis, tai buvo svarbiausias įvykis jų gyvenime. Rusija savo „avataru“ pasirinko Kalašnikovo automatą. Aš netgi pavaizduočiau jį Rusijos herbe, rašo profesorius, – du sukryžiuotus kalašnikovus viršum dvigalvio erelio. O patį konstruktorių paskelbčiau šventuoju, stačiatikybės gynėju, juo labiau kad prieš mirtį parašė patriarchui laišką, klausdamas, ar jam reikia atgailauti už visas mirtis nuo jo sukurto ginklo. Kad ir kaip būtų, rašo, šis paminklas yra geriausias simbolis to, kas įvyko valdant Putinui: Rusija, pabaigusi klajonių ratą, tapo tuo, kuo buvo – karo šalimi. Tokia, kaip ją apibūdino imperatorius Nikolajus I: Rusija yra ne pramonės, žemės ūkio ar prekybos valstybė, Rusija yra karinė valstybė ir jos paskirtis – būti likusiam pasauliui baubu.
Gazeta.ru stebėjosi: įdavus Kalašnikovui į rankas AK, išėjo paminklas ne kūrėjui, o pačiam ginklui. Rusija ir Maskva statoma į vieną greta su Šiaurės Korėja ir Mozambiku (vienoje valstybėje pastatytas monumentas Kalašnikovo automatui, kitoje AK pavaizduotas vėliavoje). Abejotina kaimynystė. Leidinys priminė seną anekdotą apie tai, kaip žmona paprašė karinėje gamykloje dirbančio vyro padaryti sūnui vaikišką vežimėlį. Tas prisinešė detalių ir ėmėsi vykdyti prašymą, tačiau galop viską metė: „Kad ir kaip daryčiau – vis viena išeina Kalašnikovo automatas” … Gazeta.ru nuo savęs pridūrė: Gili filosofija anekdote: jis dargi ne apie simboliką, o apskritai apie mūsų šalį.
Tiesą sakant, kultūros ministras su savo Rusijos kultūriniu brendu tepakartojo seniai sakoma ir sakoma. Kai 2003 metais Olandijoje atvėrė duris paroda „Kalašnikovas be sienų“, lenta.ru parašė: Seniai laikas. Anot leidinio, AK – ne tik karo istorijos, tačiau ir pasaulinės kultūros dalis. Esą žodis kalash įsiliejo į pasaulio tautų kalbas kaip ir kiti rusiški žodžiai: bistro, vodka, intelligentsia, cossack, pogrom, sputnik, perestroika. Po dešimt metų, neilgai iki Kalašnikovo mirties, leidinys Aif.ru Kalašnikovo įtaką žmonijos istorijoje prilygino su tuo, ką padarė… Bilas Geitsas su garsiąja sistema „Windows”. Tiesiog genijus. Jaunimą reikia mokyti, kad Kalašnikovas yra ginklininkysės Bilas Geitsas, o dar teisingiau pastarąjį vadinti kompiuterių Kalašnikovu…
Aukščiau nėra kur – tik dievai! Beje, vienoje rusų kareivių mėgstamoje dainoje AK ir vadinamas „dievu” (kalašnikovas – vienintelis mano dievas).
Rusai negirtuokliavo ir visada mušdavo priešus!
Pats Medinskis, iki tapdamas ministru, nuo 2008 metų leido vieną po kitos ir pakartotinai knygas prieš rusų liaudies ir Rusijos valstybės, neišskiriant nė SSRS, istorijos juodinimą (Мифы о России). Iki 2015 metų prileido jų 1 mln. egzempliorių! Dėl Kalašnikovo, tai vienoje knygų rašo, kad jo vardu pavadintas iš tikrųjų idealus mechanizmas, ir kad užsienyje „Kalašnikovo automatas” siejamas su Rusija lygiai taip, kaip, deja, ir „vodka” – be to, didesniu mastu negu „Gagarinas“ ar kas kita (Гагарин, матрешка, балалайка). Ir vis dėlto… svaresnius nuopelnus priskyrė kitam žmogui, Nikolajui Ochotnikovui, kuriuo vardo sovietai naujajam ginklui nesuteikę todėl, kad buvo kilęs iš senos dvarininkų giminės. Kas kita Kalašnikovas! Kareivis, iš darbininkų ir valstiečių luomo, savamokslis, auksarankis buvo tai, ko reikėję sovietinei propagandai…
Naujasis paminklas vėl pakurstė ginčus dėl tikrosios AK autorystės – mat skulptorius ant pjedestalo dėl neišmanymo išraižė kaip iliustraciją vokiečių automatinio karabino StG 44 schemą. Pasipiktinus dabar jau Kalašnikovo gerbėjams, turėjo skubiai ją nugremžti (tai dariusius darbininkus policija sulaikė kaip vandalus… cirkas… Pas mus kad ir ką darytume, išeina Kalašnikovo automatas. Išskyrus paminklą Kalašnikovui – išėjo Šmaiseriui…).
Tuo tarpu daug autorių ne tik užsienyje, bet ir pačioje Rusijoje mano Kalašnikovą savo dirbinį nužiūrėjus kaip tik nuo Hugo Šmaiserio automatinio šautuvo, pasirodžiusio Vokietijos kariuomenėje 1944-aisias (suprantama, išknibinėjęs ir visa kita). Jis pateko į sovietų rankas ir Stalinas įsakė ginklų konstruktoriams skubiai pritaikyti priešų išradimą. Sovietinių karo mokyklų dėstytojai per paskaitas, paaiškinę šautuvą visada pradedamą kurti jau turint šovinį, o ne priešingai, nė neslėpė: Kalašnikovas su kitais konstravo automatinį karabiną, pritaikytą šaudyti vokiečių išrastais tarpiniais (tarp pistoleto ir kulkosvaidžio) šoviniais. Kiti gal papasakodavo ir tai, kad naują ginklą ketinta pavadinti AKZ (Kalašnikovo-Zaicevo), tačiau vadovybė nubraukusi „zuikišką“ pavardę… Garsus ginklų istorijos tyrėjas profesorius Davidas Bolotinas išspausdino straipsnį (tiesa, Suomijoje), kur rašė: jeigu ne Zaicevas, tai AK nebūtų buvęs sukurtas…
Kodėl nuo 2012 metų Rusijos kultūrai vadovaujantis buvęs PR specialistas Medinskis dabar kalba kita, negu kadaise rašė? Pastarosiomis dienomis leidinys Mk.ru priminė, kuo jis vadovavosi, rašydamas savo daktarinę disertaciją ir knygas: absoliutus tiesos standartas – kas atitinka Rusijos nacionalinius interesus; visa tam priešinga yra rusofobų propaganda, geriausiu atveju – paklydimas. Dingstimi šiam priminimui tapo žinia, jog Švietimo ministerija atsisakė patvirtinti Rusijos mokslų akademijos Sankt Peterburgo istorijos institute apgintą istoriko Kirilo Aleksandrovo disertaciją daktaro laipsniui gauti. Autorius užginčijo sovietinės propagandos postringavimą, esą Didžiojo tėvynės karo metais generolas Andrejus Vlasovas su bendrais SSRS išdavė iš bailumo, priešiškumo darbo žmonių valdžiai ir panašiai. Leidinio nuomone, tokį atestacinės komisijos ir ministerijos sprendimą nulėmė ne pikti komunistų ir stačiatikybės gynėjų balsai (istoriką norėjo apkaltinti… viešai kurstant agresyvų karą), tačiau rimtesni žmonės, įsitikinę, jog istorikai turi varyti gyventojų patriotinį auklėjimą pagal nacionalinius interesus atitinkantį tiesos standartą.
Tikroji „Калашников/Kalashnikov”vertė
Naują paminklinį Kalašnikovą matome sutrikusį ir ginklą laikantį nei šiaip, nei taip. Galėtume skulptūrą pavadinti “Tai viskas, ką man palikote?!” Arba: “Pasiimkite ir šitą!”.
2012-ujų rudenį Rusijos vyriausybės pirmininkas pavaduotojas Dmitrijus Rogozinas, atsakingas už karinę pramonę, Twitter‘yje pasigyrė: Vakar vakare prisiskambinau Michailui Timofejevičiui Kalašnikovui ir asmeniškai pasveikinau su 93-iuoju gimtadieniu. Legendinis ginklininkas pasirodė žinantis mano idėją suvienyti Iževsko gamyklas į koncerną “Kalašnikov” ir sutiko perleisti jam savo vardą. Kalašnikovas, žinoma, nacionalinis pasididžiavimas, tačiau ir viceministras ne iš kelmo spirtas: vienu telefono skambučiu sutvarkė reikalą!
Žurnalistas ir rašytojas Jurijus Nersesovas (Rusijos imperializmo aukštintojas) kiek kitaip papasakojo apie šį reikalą: pas Kalašnikovą apsilankę gamyklos „Ižmaš“ atstovai pasiūlė už 3 mln. rublių perleisti teisę naudotis jo vardu gamyklai. Konstruktorius nepaėmė nė kapeikos, dar kartą parodęs olimpinį abejingumą niekingiems popierėliams. Tikras patriotas!
Tiesa, vienu tarpu tas patriotizmas buvo kiek prislopęs. SSRS tirono Stalino ir to paties rusiškojo imperializmo garbintojų leidžiamas laikraštis “Zavtra” papasakojo apie tai, kaip 1994 metais Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir gynybos ministras atvykę į Iževską pagerbė Kalašnikovą, šventusį 75-metį. Udmurtijos vadovai tada vos priprašė jubiliatą susitikti su garbingais svečiai (Aš nenoriu matyti šitų žmonių! Į ką jie pavertė šalį! Mūsų gamyklą!). Jelcinas jam, ką tik į generolus-majorus pakeltam dukart SSRS didvyriui, pats prisegė Rusijos didvyrio žvaigždę. Gynybos ministras įteikė vardinį Makarovo pistoletą ir pasakė, kad kita dovana – naujausios laidos automobilis UAZ jau keliauja į Udmurtijos sostinę (senesnės laidos UAZ’ais važinėjo, kas pamena, mūsų kolūkių pirmininkai ir specialistai). Neilgai trukus Kalašnikovas gautąjį pistoletą nuvežė atgal (kaip galima tokį išderintą dovanoti), o patį Gračiovą kaip tikras rusų valstietis pasiuntė, vartojant eufemizmą, šunims šėko pjauti (Jis man skolingas milijardus už ginklų pardavimus! O žadėta naujutėlaitė mašina? Kur ji?! Kelyje?!).
Kaip sakyta, Kalašnikovą persekiojo žurnalistai, tačiau merdinčios gamyklos “Ižmaš” ar dar kažin kokie kiti atstovai tuščiomis rankomis jų prie legendinio ginklų konstruktoriaus neprileisdavo. Bent jau iš Rusijos gynybos ministerijos radijo ir televizijos laidų studijos filmavimo grupės, atvykusios į Udmurtijos sostinę, du tvirti vyrukai juodais švarkais paprašė pakloti 1 000 dolerių (Naudokitės proga. O tai senis ims ir numirs). Sunku tikėti, kaip dar Iževske pelnėsi iš legendinio ginklų konstruktoriaus šlovės: sumokėjusiems 5 dolerius ar net mažiau užsienio turistams leisdavo nusifotografuoti su Kalašnikovu; garsiausio pasaulyje ginklo kūrėjas šiepėsi ir mojo ranka, o amerikiečiai ir vokiečiai rodė jam „ragučius“… 1995 metais viena Udmurtijos likerio ir degtinės gamykla pradėjo leisti „vodką“, pavadintą „Kalašnikov“. 2003 metais vokiečių kompanija NMI, perleidusi Kalašnikovui 33 proc. akcijų, įgijo teisę pardavinėti jo vardu pavadintus laikrodžius, skėčius ir panašius dalykėlius. 2011 metais Kalašnikovo advokatai atsiteisė kliento vardą ir € 10 000 kompensaciją iš vienos šveicarų kompanijos – energetinių gėrimų gamintojos…
2013-ųjų kovui baigiantis žiniasklaidoje pasirodė pranešimas, jog Kalašnikovas neatlygintinai perdavė teises naudotis jo vardu susivienijimui “Ižmaš”. Taigi praėjus gerokai laiko nuo Rogozino skambučio. Dar pranešta derybas prasidėjus prieš metus – gerokai anksčiau nei paskambino Rogozinas. „Ižmaš“ susivienijimo direktorius paneigė, jog Kalašnikovą paėmus už vardo perleidimą 1,5 mln. rublių ir įmonę jam žadėjus po 300 tūkstančių kas mėnesį. Michailas Timofejevičius patriotas, tikras patriotas, – patikino direktorius. – Apie pinigus net nekalbėta. Ateityje su ženklu “Kalašnikov” bus leidžiami ne vien karinėms reikmėms skirti gaminiai – visokiausi. Mes visi pritarėme šiam tėvo sprendimui, – pasakė sūnus Viktoras, irgi ginklų konstruktorius iš tos pačios „Ižmaš“ gamyklos.
Po ginklų konstruktoriaus mirties vienas leidinys parašė: Nuo 2012 metų Michailo Kalašnikovo sveikata ėmė blogėti. Teisių naudotis jo vardu perleidimas buvo jo atsisveikinimo dovana Tėvynei.
Tiesa, dukros Jelenos su sūnumi įkurtai bendrovei liko ženklas “AK-47” žaidimų automatams, žaislams, taikiniams… 2016-ųjų pavasarį žiniasklaida pranešė: įžymaus konstruktoriaus šeima neteko teisių į ženklą „AK-47“. Beveik po dvejus metus trukusio bylinėjimosi jis teko koncernui „Kalašnikov“. Žinoma, – pakomentavo tai pranešęs Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, – galingas koncernas turi nepalyginti didesnes galimybes nei šeimos įmonė leisti žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu.
2012 metais Rusijos ekspertai paskelbė ženklą „Kalašnikov“ esant realiai vertą 10 milijardų dolerių ir turint galimybę ateityje pasiekti 100-150 milijardų (pasaulyje pirmaujantis „Aplle“, pagal agentūros „Interbrand” versiją, vertas daugiau kaip $170 milijardų). Pasaulinės agentūroms “Kalašnikov” dar per menkas, tačiau „Interbrand” specialistai tikina jį esant vieną stipriausių Rusijos brendų. Jis turi milžinišką brangimo potencialą, gerokai platesnį nei teikia tiesiog ginklų ženklas. Juo galima ženklinti ir kitokias prekes, ne tik ginklus. Aišku, ir žaislus su automato kontūru ir jo pavadinimu… Kovos su pasauliniu imperializmu ginklas virto imperijos simboliu.
Tada, Kalašnikovui dar gyvam esant, teises į jo vardą perėmusio susivienijimo „Ižmaš“ direktorius pasakė, kad Kalašnikovas, kaip Rusijos patriotas, neatlygintai perleido savo vardą koncernui. Savo ruožtu mums didelė garbė įamžinti Michailo Timofejevičiaus vardą istorijoje. Pastatyti paminklą Maskvoje atsiėjo 35 mlrd. rublių. Žmonės suaukojo 26 tūkstančius. Tarp paminklo pastatymo rėmėjų – valstybinis koncernas Rostech“, į kurį įeina ir koncernas „Kalašnikov“.
Skaičiuojant pralietu krauju
„The New York Times“ pranešime apie paminklo atidengimą pastebėta buvus patriotinių kalbų ir dainų, tačiau iškilmių metu nebuvo pasakyta nė žodžio apie milijonus žmonių, nužudytų ar sužalotų iš šio ginklo nuo jo sukūrimo pradžios. Vis dėlto nemažai žinomų Rusijos asmenybių viešai apie tai prabilo neraginami. Paskaičiavus, kiek žmonių buvo nužudyta iš šio ginklo, susidarytų milijonai, iškart parašė Andrejus Makarevičius. – Kur jis gynė mūsų Tėvynės sienas? Afganistane? Gruzijoje? Ukrainoje? Afrikoje?
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOVArmėnų teroristinė organizacija ASALA
Garsiam muzikui pritarė žurnalistas Igoris Jakovenka: Kalašnikovo automatas niekada nebuvo panaudotas Tėvynei ginti. Jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo ir visada tarnavo blogiui. Pirmą kartą jis masiškai panaudotas malšinant sukilimą Vengrijoje 1956 metais. Iš jo žudė kovotojus už laisvę… Tai – geidžiamas teroristų ir banditų ginklas, jis pavaizduotas teroristinės organizacijos „Hezbollah” vėliavoje (nepaminėtos armėnų teroristinės organizacijos ASALA emblemoje – irgi AK; nors teigiama ją nustojus gyvuoti 9 dešimtmečio pabaigoje, tačiau juoda vėliava vis suplevėsuoja viršum armėnų pozicijų jų okupuotame Kalnų Karabache, atimtame iš Azerbaidžano). Lotynų Amerikos narkotikų platinimo kartelių baudėjai AK dėl šovinių dėtuvės išlinkio meiliai vadina „ožio ragu”…
Kalašnikovo automatas, anot rašytojo Sergejaus Steblinenkos, labiau sovietinio skverbimosi į pasaulį, o ne šiaip ginklo simbolis. Sunku prisiminti nors vieną konfliktą, kur ši mirties mėsmalė nebūtų buvusi panaudota. Jis simbolizuoja pasaulinį terorizmą, kadaise vadintą išsilaisvinimo judėjimu. Dėl paminklo, tai jis būtų teisingas užrašius ant postamento šitaip: Michailui Kalašnikovui, įdavusiam ginklą pasauliniam terorizmui.
Naujienų tarnybos Interfax.ru pranešimas apie 2016 metais Rusijos ir Mozambiko vyriausybių pasirašytą susitarimą dėl karinio-techninio bendradarbiavimo baigiamas tokiu sakiniu: Mozambiko vėliavoje pavaizduotas Kalašnikovo automatas. Kituose rusiškuose leidiniuose randame paaiškinta: Mozambiko piliečiai šitaip 1975 metais pagerbė AK už tai, kad šis ginklas padėjo jiems nuversti kolonizatorius portugalus. Į Mozambiką, vieną iš 50 šalių, kurioms SSRS su visa socialistine sandrauga teikė karinę pagalbą, per kelis dešimtmečius buvo įgabenta apie 1 mln. Kalašnikovo automatų. Pats Kalašnikovas lankėsi Mozambike ir ne be pasitenkinimo pasakojo, jog vardas Kalash duodamas naujagimiams berniukams… 1977-1992 metais šioje šalyje vykusiame pilietiniame kare žuvo 1 mln. gyventojų (kiek ir per genocidą Ruandoje), penki milijonai iš 12 milijonų gyventojų turėjo bėgti iš šalies. Mozambikas liko viena skurdžiausių valstybių Afrikoje (komentaras: 100 km nuo Maskvos – irgi jau Mozambikas).
Mozambiko vėliavaGinklų prekeivis Viktoras Butas. AFP nuotr.
Vakaruose žinomas kaip filmo „Karo dievas“ (Lorof War, 2005) herojaus prototipas Viktoras Butas, ekspertų manymu, keliolika metų tiekė milžiniškus kiekius ginklų ir daugybę karinės technikos Afrikos valstybių (Kongo, Liberijos, Sudano, Siera Leonės) kariuomenėms ir sukilėlių armijoms, radikalioms islamistų organizacijoms „Al–Qaeda“ ir „Taliban“. Bet liko paslaptimi, kas pačiam karo dievui visa tai parūpindavo ir kam jis tarnavo (įtariama jo bosu buvus Rusijos prezidento Putino patarėją Igorį Sečiną). Mirties dievą suėmė 2008-ųjų pavasarį Tailando sostinėje Bankoke, kai jis sutiko Kolumbijos sukilėliams parduoti 700 raketų „žemė-oras“, 5000 automatų AK-47, šovinių ir minų – iš viso 20 mln. dolerių vertės siuntinį, neįtardamas, kad FARC atstovais dedasi amerikiečių specialieji agentai.
Po legendinio ginklų konstruktoriaus mirties išleistoje Aleksandro Užanovo „Kalašnikovas“ ne be pasididžiavimo rašoma, jog AK galima užtikti bet kuriame pasaulio kampelyje. Amerikiečiai juodina Rusiją? Ne visi! Vienas jų istorikas rašo AK-47 esant populiariausią pasaulyje ginklą, neprilygstantį gal tik peiliui. Pasaulyje pasklidę daugiau kaip 100 milijonų Kalašnikovo automatų, tai yra vienas AK tenka 60 pasaulio gyventojų. Jais apginkluota daugiau kaip 50 pasaulio valstybių (kiti nurodo 82 valstybes) reguliariosios kariuomenės. Yra kuo didžiuotis! Kitas amerikiečių autorius savo knygoje tikina AK būsiant rikiuotėje mažiausiai iki 2025 metų. O kai kurie ekspertai Rusijoje sako kalašnikovą ištarnausiant 100 metų – yra kuo didžiuotis!
Mozambiko herbas
Nuo 1945-ųjų pasaulyje įvyko daugiau kaip 60 karų ir didelių ginkluotų konfliktų. Iš jų keturiuose dešimtyse naudotas Kalašnikovo ginklas. Neretai iš kalašnikovų šaudė abi kovojančios pusės – sovietų ir kinų mūšiuose dėl Damansko salos 1969 metais, karuose – Somalio ir Etiopijos 1977-aisiais, Kinijos ir Vietnamo 1979-aisiais, Afganistano kare ir Jugoslavijos pilietiniame kare. Savaime suprantama, priduria autorius, jais buvo kovojama ir buvusios SSRS teritorijoje kilusiuose konfliktuose.
Kiti, autoriaus žodžiais, įdomūs faktai. Laose prie vartų prikaltas medinis kalašnikovas saugo nuo piktų dvasių, Jemene vyrai šoka ritualinius šokius su šiuo ginklu rankose, Irake pastatyti AK šovinių dėtuvės pavidalo minaretai, Malaizijoje mėgstamiausias koktelis yra „AK-47“ – aišku, su „vodka“. Sinaujaus pusiasalyje egiptiečiai pastatė milžinišką monumentą AK garbei… Šaudyti iš AK dykumoje – mėgstamas beduinų užsiėmimas. Tame pačiame Jemene, kur kiekvienam gyventojui, įskaičiuojant moteris ir vaikus, tenka keturi „vamzdžiai“, į šovinio tūtą pataiko iš 50 m atstumo, ir apskritai šioje šalyje vyrai nesiskiria su AK, nes tai – vyriškumo ir laisvės simbolis. Tai bent vyrai!
Afganistanietiškas kilimas
Galima pridurti, jog Afganistane audžiami kilimai, kuriuose lengvai atpažįstame Kalašnikovo automatą. O čia pat už sienos, Pakistane… Pasienyje su Afganistanu plytinti, o tiksliau dunksanti Šiaurės vakarų pasienio provincija apima ir vadinamą Genčių zoną, ypatingą Pakistano regioną, kur po SSRS kariuomenės įžengimo ir vykstant visiems vėlesniems karams, radosi gyvenimo sankloda, pavadinta „Kalašnikovo kultūra“. Platesne prasme ji apibūdinama kaip nusistatymas politinius nesutarimus spręsti ginklo jėga. Atrodo, tokia kultūra nesvetima ir kitur.
Pasaulyje labiausiai paplitęs masinio naikinimo ginklas yra rusiškas AK-47 – dėkui internetui, žinome, kas manoma Australijoje. Britų „The Guardian“ po „Charlie Hebdo“ ir virtinės paskesnių teroristinių atakų atkreipė dėmesį, jog teroristai, ne taip seniai pasikliovę bombomis, dabar pirmenybę teikia Ak-47 – paprasčiau įsigyti.
Yra pagrindo manyti, – rašo Rus-Guns (Rusijos šaunamųjų ginklų katalogas) straipsnyje „AK- 47 šiuolaikiniame pasaulyje“, – jog pradedant 1947 metais nuo AK paleistų kulkų planetoje žuvo 3-4 milijonai žmonių. Tiesą sakant, kalašnikovą sovietinėje kariuomenėje įteisino 1949 metais ir kareiviai juos nešiojo dėkle, slepiančiame net ginklo formą, surinkdavo po šaudymų šovinių tūtas – iki 1956-ųjų, Vengrijos sukilimo. Toks painiojamasis kelia kiek nepasitikėjimo autoriumi, tačiau turi paskatinti bent suklusti: kaip tai atsitiko ir kas bus toliau?
AK užvaldė ir valdo pasaulį ne vien todėl, kad yra žudomai paprastas, kaip jį pagyrė vienas rusų leidinys. Kaip rašo Sabiržanas Bagretdinovas, žurnalistas iš Kazanės, Baškirijos sostinės, Kolumbijos sukilėliai ar „Islamo valstybės” kovotojai neturėjo galimybės ilgai ir kruopščiai bandyti įvairiose valstybėse – Rusijoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje pagamintų ginklų ir galiausiai išsirinkti tinkamiausią, nes daugelyje šalių veikė teisiniai ir moraliniai draudimai tiekti ginklus kraugeriškiems režimams, teroristams ir separatistams. Tai galėjo daryti tik Rusija, kada atvirai, kada slaptai, padedama tokių veikėjų, kaip Viktoras Butas.
Štai iš kur, rašo šis žurnalistas, atsirado Kalašnikovo automato „konkurentinis pranašumas”.
Ukraina nerimastingai laukia Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“. Kijevas sustiprino kontrolę visuose pasienio su Baltarusija ruožuose, ketvirtadienį pareiškė prezidentas Petro Porošenka, kuriuo remiasi agentūra dpa.
„Prie mūsų sienų artėja 7 000 vagonų su kariais ir technika. Ir nėra garantijų, kad viskas po manevrų (…) grįš į Rusiją“, – sakė P. Prošenka. Jis apkaltino Rusiją ruošiantis dideliam puolamajam karui.
Rusija teigia, kad manevruose dalyvaus 12 700 kareivių. Tačiau Vokietijos gynybos ministrė Urzula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) ketvirtadienį sakė, kad pratybose bus sutelkta daugiau kaip 100 000 karių.
P. Porošenko, be to, atmetė Rusijos prezidento Vladimiro Putino iniciatyvą palei frontą Rytų Ukrainoje dislokuoti JT taikdarius. JT žydrieji šalmai turi būti dislokuoti visoje separatistų teritorijoje iki Ukrainos ir Rusijos sienos, reikalavo jis. Rusija, be to, kaip konflikto šalis, esą negali siųsti savo kontingento. Maskva tuo tarpu save traktuoja ne kaip konflikto šalį, o kaip tarpininkę.
Pirmadienį „Skalvijos“ kino teatre žiniasklaidai buvo pristatytas žinomo kino režisieriaus Šarūno Barto filmas „Šerkšnas“ („Frost“), pasakojantis apie karą Ukrainoje.
Kino režisierius Šarūnas Bartas, sukūręs filmą apie karą Ukrainoje. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Š. Bartas, bene ryškiausias lietuviško kino ambasadorius pasaulyje, gegužę „Šerkšną“ pristatė 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“. Pasaulinė filmo premjera buvo palydėta kelias minutes trukusiomis ovacijomis žiūrovams atsistojus.
Prie „Šerkšno“ dirbo didžiulė tarptautinė kinematografininkų komanda iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Prancūzijos. Filmas buvo įgarsintas ir sumontuotas Prancūzijoje.
„Šerkšnas“ – tai Š. Barto žingsnis į kitą temą, kitokią kino formą. Čia viskas konkretu, realu. Aktoriai, kaip visada Š. Barto filmuose, vaidina nevaidindami, ir tai, kaip sakė režisierius, jam yra aukščiausias meistriškumo lygis. Jų tarpusavio dialoguose apstu improvizacijų.
„Ką reiškia – kita tema? Ką reiškia pavojus? Ką nors imituoti, nematant to, kas ten vyksta, būtų neteisinga. Nesąžininga“, – sakė Š. Bartas.
Anot režisieriaus, situacija prie fronto linijos gali pasikeisti per tris dienas, todėl filmo prodiuserės Jurga Dikčiuvienė ir Liuba Knorozok iš Ukrainos vis važinėdavo į žvalgytuves.
Filmo pavadinimas „Šerkšnas“ atkeliavęs iš Lietuvos, iš tragiškų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių, kai sovietų tankai bandė užimti Lietuvos radiją ir televiziją bei televizijos bokštą. Kaip prisiminė Š. Bartas, tada Lietuvoje buvo didelis šerkšnas, medžiai buvo tarsi apaugę magiškais kristalais. Tada jis filmavo savo pirmąjį ilgametražį filmą prancūzų televizijai ARTE. Bet išgirdęs, kad atvažiuoja tankai, sustojo ir iki pat pavasario filmavo dokumentiką apie tai, kas dėjosi Lietuvoje.
„Kažką panašaus matėme ir ten, kur filmavome dabar. Iš tos nufilmuotos medžiagos apie sausio 13-osios įvykius nebuvo padarytas filmas, bet ji vadinosi „Šerkšnas“. Sukūriau šį, Ukrainos, „Šerkšną“. Tai – viena.
Antra – vienas svarbių dalykų, į kurį neatsakiau ir atsakymo nežinau, – tai pats karo klausimas. Kodėl žmogus kariauja? Kodėl jis renkasi mirtį? Kodėl tai vyksta taip ilgai – nuo pat civilizacijos pradžios? Galima įvairiai apie tai kalbėti, ir atsakymų yra įvairių, bet nė vieno – galutinio. Tai noras ir būtinybė besiplečiant nacijai užkariauti kitas žemes. Bet tai – labai prieštaraujantis dalykas pagrindiniam žmogaus tikslui – gyventi. Mirtinai sužeistas žmogus tikisi dar išgyventi – šliaužia, užsispaudžia žaizdas.
Kadras iš Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Staiga viena valstybė kerta kitos valstybės sieną su mirtina karine technika ir bando atplėšti tos valstybės gabalą. Europoj tai atrodo keistai, bet tai vyksta. Ir tai vykdo imperialistinė Rusija. Tą ji darė ir su mumis, ir paskui sėdėjom 50 metų po jos padu. Tai – diskusijų, aptarimų klausimas. Kitas kitaip sakytų, trečias – trečiaip. Yra žmonių, kurie teisina Rusiją ir sako, kad taip turi būti, kad Ukraina yra vos ne Rusijos dalis. Jie motyvuoja net kalba. Jei Luhanske žmonės kalba rusiškai, tai pasiimam jį. Tai kodėl Vokietijai neužgrobt Austrijos, o prancūzams neokupuoti dalies Šveicarijos, kur dauguma kalba prancūziškai? Tai – tokie ciniški pasiteisinimai, veiksmai. Ir netikėti. Nes ukrainiečiai ir rusai turėjo draugiškus ryšius. Vis dėlto imperialistinis godumas nugalėjo.
Bandoma suvaldyti šitą dalyką. Jeigu nebūtų jėgų, kurios tam priešinasi, pas mus greitai atsirastų tankų. Ačiū Dievui, kad atsirado atgrasymo priemonių. Meluodami, apsimetinėdami, naiviai, kvailai ir įžūliai tą karą vykdo, nors jis yra nepaskelbtas, – čia dar vienas keistas dalykas. Realiai karas vyksta, o oficialiai paskelbtas nėra. Oficialiai tos dvi valstybės nekariauja“, – kalbėjo Š. Bartas.
Š. Bartas priminė, kad filmavimo metu internete iš Rusijos pusės buvo visokių pasiūlymų, kaip antai, išguiti lietuvių nacionalistus, kurie suka ten filmą.
„Šerkšne“ vaidina žinoma Prancūzijos kino aktorė ir dainininkė Vanesa (Vanessa) Paradis bei garsus lenkų aktorius Andžejus Chyra (Andrzej Chyra). Tačiau pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojantys jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas (Rokas) ir Lyja Maknavičiūtė (Inga).
Dar ką tik buvę paaugliai, užaugę nepriklausomoje, karo nepatyrusioje Lietuvoje, jie avantiūristiškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą, tačiau galiausiai atsiduria prie fronto linijos Donbase. Karo akivaizdoje jauna pora suvokia gyvybės trapumą bei meilės vertę.
„Suprantu, kad kinas gali būti ne tikslas, o gyvenimo padarinys, kas buvo labai įdomu. Man atrodo, dabar reikia apie tai kalbėti, dabarties kontekstas šaukia apie šitą temą. Visiškai neaišku, kur nueis pasaulis ateityje. Man buvo unikali patirtis – tiek vaidybos, tiek vidinės kino virtuvės pamatymo, tiek karo prasme. Iki tol tuo karu domėjausi teoriškai – kas Maidane vyksta ir kas separatistų pusėje. Jį mistifikuoji todėl, kad ten nesi. O kai pabūni, pamatai, kad tai – visai paprasta. Pavyzdžiui, mano mamą užmuša. Ką aš darau? Žudau, ir viskas. Arba – kodėl aš žudau? Todėl, kad ginu savo valstybę“, – dėstė M. Jančiauskas.
Dar vienas epizodas iš kino režisieriaus Šarūno Barto filmo „Šerkšnas”. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Abiem aktoriams tai yra debiutas kine, tačiau greta jų atsidūrė du ypač patyrę profesionalai: prancūzė V. Paradis („Cafe de Flore“, „Mergina ant tilto“) ir lenkas A. Chyra („Katynė“, „Jungtinės meilės valstijos“). V. Paradis „Šerkšne“ yra karo žurnalistė, kuri Rokui duoda pamoką apie meilės reikšmę. Jos veidas matomas ir ant filmo plakatų. Kaip V. Paradis atsidūrė Š. Barto filme – negi jis ėmė ir jai paskambino, ir ši sutiko? „Taip ir buvo – paskambinau, ir ji sutiko. Ji žinojo mano kūrybą. Pasisekė, kad Vanesa tuo metu buvo laisva, tai ir sutiko filmuotis“, – sakė režisierius.
Andžejaus Chyros personažas kuruoja užsienio žurnalistų Ukrainoje darbą ir prižiūri Roko ir Ingos kelionę.
Kartu su 30-ies žmonių komanda Š. Bartas tris mėnesius keliavo automobiliais po Ukrainą. Iš viso nuvažiavę 13 tūkst. kilometrų, filmo kūrėjai pasiekė atšiaurius šalies regionus. Kai kurios scenos filmuotos 200-300 metrų nuo fronto linijos. Filmavimo grupė girdėjo šūvius į jų pusę.
„Su Lyja temstant stovėjome apsikabinę, filmavome vieną iš scenų. Jokių garsų aplinkui, tik slegianti, nežmoniška tyla. Ir tada pasigirdo šūviai iš separatistų pusės. Mes kritome ant žemės“, – prisiminė M. Jančiauskas. Aktoriams, kaip ir jų herojams filme, tai buvo pirmasis prisilietimas prie realaus karo.
Visi kariai, kurie pasirodo filme, yra Ukrainos kariai, filmavimo metu buvę fronte. Kalbėdami nesurežisuotais monologais, jie naiviam, bet karą pažinti norinčiam Rokui paaiškina, kodėl išėjo į frontą ir ką reiškia laidoti žuvusį draugą.
„Šerkšno“ autentiškumą dar labiau sustiprina tai, kad visi Roką ir Ingą filme sutinkantys žmonės, kaip ukrainietė pardavėja, Lenkijos pasienio darbuotojai ar nakvynės priimantis ukrainietis senukas, nėra profesionalūs aktoriai. Jie – žmonės, kuriuos filmo komanda sutiko kelionės metu ir nufilmavo jų natūralioje aplinkoje.
Filmuoti „Šerkšną“ Š. Bartas patikėjo jaunosios kartos operatoriui Eitvydui Doškui. Jie kartu dirbo prie ankstesnio Š. Barto filmo „Ramybė mūsų sapnuose“, pernai pripažinto geriausiu lietuvišku metų filmu.
Ukrainos kova už nepriklausomybę režisierius domisi seniai. „Oranžinės revoliucijos“ metu Š. Bartas Ukrainoje filmavo savo juostą „Septyni nematomi žmonės“, jis kasdien sekė Maidano ir vėliau įvykusios Krymo okupacijos naujienas. Po premjeros Kanų kino festivalyje „Šerkšną“ puikiai įvertino Prancūzijos kritikai.
„Šerkšnas“ – jau penktas Š. Barto filmas, parodytas Kanuose. Šiauliuose gimęs, 30 metų kiną kuriantis Š. Bartas Prancūzijoje ypač vertinamas – pernai prestižinis Paryžiaus šiuolaikinio meno centras „Pompidou“ pagerbė režisierių, parodydamas jo filmų retrospektyvą.
Lietuvos kino teatruose filmas „Šerkšnas“ bus rodomas nuo rugpjūčio 18 d.
Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) pirmadienį pareiškė, kad Prancūzija atsisako pripažinti Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją, praneša naujienų agentūra AFP.
Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėdamas po Paryžiuje vykusio susitikimo su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, E. Makronas sakė: „Prancūzija yra įsipareigojusi Ukrainos suverenitetui su pripažintomis valstybinėmis jos sienomis“.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šeštadienį lankėsi Kryme, kurį Maskva aneksavo 2014-aisiais metais. Ukraina šį jo vizitą pasmerkė ir pavadino savo suvereniteto pažeidimu.
Vakarų valstybės kaltina Rusiją nevykdant jai pagal Minsko susitarimus tenkančių įsipareigojimų. Šiais susitarimais siekiama nutraukti Ukrainos vyriausybės pajėgų ir Kremliaus remiamų separatistų kovas Ukrainos rytuose.
Europos Sąjungos (ES) lyderiai praėjusią savaitę sutarė dar pusmečiui pratęsti griežtas Rusijai taikomas sankcijas. Savo sprendimą jie motyvavo teigdami, kad Maskva nesilaikė savo įsipareigojimų dėl paliaubų Ukrainoje užtikrinimo.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerija savo ruožtu teigė, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojai Ukrainoje patiria „nepriimtinai daug bauginimų ir kliūčių“.
Kai vos pradėjęs eiti prezidento pareigas E. Makronas gegužę susitiko su V. Putinu, jis pripažino, kad jų požiūriai daugeliu klausimų išsiskiria.
Kremlius pradeda suvokti, kad jam nepavyks priversti Ukrainą prisiimti separatistus išlaikymui. Vienu metu Maskva tikėjosi, kad čia jai padės Normandijos formato valstybės – Prancūzija ir Vokietija, juolab, kad Minsko susitarimuose, kurie didele dalimi Kremliui buvo sėkmingi, yra formuluotės vos ne apie tų šalių finansinį dalyvavimą tų sričių išlaikyme, rašo Andrejus Piontkovskis leidinyje „Novoje vremia“.
Bet dabar Ukraina kasdien vis tvirčiau atsisako finansuoti okupuotas teritorijas, kol ten nebus surengti rinkimai pagal Ukrainos įstatymus. Tokioje situacijoje Kremlius neturi gerų ėjimų.
Ukrainos „draugai“ turi nuspręsti: mes norime, kad Ukraina kovotų už mus, ar mes pasirengę kovoti patys už save?
Kad išvengtų būtinybės priimti tokį sprendimą, jie turi aprūpinti Ukrainą savigynos priemonėmis.
Vladimiro Putino tikslas – sugriauti NATO. Nors Rusijos intervencija į Ukrainą yra neatskiriama tos strategijos dalis, tai tik intermedija, o svarbiausias įvykis – priešaky, rašo Polas Roderikas Gregoris straipsnyje „Kas bus, jei Ukraina nustos kovoti?“, išspausdintame portale Forbes. com.
Yra „realus ir tiesioginis pavojus“, jog Vladimiras Putinas pradės užmaskuotų atakų kampaniją, kad destabilizuotų Baltijos valstybes, esančias ties rytine NATO siena.
Beno Farmerio (Ben Farmer) straipsnyje „Sekantis Putino taikinys bus Pabaltijys, perspėja gynybos ministras“, išspausdintame Didžiosios Britanijos laikraštyje „The Guardian“, rašoma, jog Maiklas Falonas (Michael Fallon) sakęs, kad Rusijos prezidentas gali pamėginti patikrinti NATO ryžtą ta pačia ardomąja veikla, kurią Kremlius vykdė Kryme ir Ukrainos rytuose.
Andrėjaus Illarionovo manymu, pagal tą pačią schemą 1938 metais buvo prievartaujama Čekoslovakija.
Buvęs RF prezidento Vladimiro Putino patarėjas ekonomistas Andrejus Ilarionovas leidiniui Gordon papasakojo, kad Ukrainai rengiamas pabloginta „Padniestrės“ scenarijaus versija, papasakojo, kodėl ES lyderiai vedami į šantažą, ir apie tai, ką pasirinko Ukrainos valdžia.
Merkel ir Olando iniciatyvą sąlygojo du svarbiausi veiksniai.
Seimo narė klaipėdietė Agnė Bilotaitė pasmerkė Klaipėdoje sausio 27 d. surengtą Klaipėdos „išvadavimo“ 70-mečio minėjimą. Kaip skelbiama žiniasklaidoje, renginio vietą puošė Ukrainos separatistų ir jų rėmėjų simboliu tapusios Georgijaus juostos, jo metu sakytose kalbose dėl konflikto Ukrainoje kaltinta pačios Ukrainos valdžia.
A. Bilotaitės teigimu, tuo metu, kai Rusija tik aktyvina atakas prieš Ukrainą ir Mariupolyje žūva už laisvę kovojantys žmonės ir beginkliai civiliai, Lietuvos rusų bendruomenės atstovai daro gėdą visai rusų tautinei bendrijai viešai reikšdami paramą tokiems Putino režimo veiksmams.
Vakarams atėjo metas žengti lemiamą žingsnį kovoje su nereguliariuoju Vladimiro Putino karu Ukrainoje. Apie tai kalbama Pentagono vyresniojo konsultanto Džefrio Steinsio ir buvusio JAV ambasadoriaus Ukrainoje Džono Herbsto straipsnyje, išspausdintame laikraštyje Foreign Policy.
„Rusijos prezidentas įvedė į tarptautinę sistemą naują pavojingą normą – neva tai esą teisėta pažeidinėti kitų valstybių sienas, kad „apgintų“ ne šiaip jau etninius rusus, o „rusakalbius gyventojus“, ir, jeigu prireiks, karinėmis priemonėmis“, – pažymi autoriai.
Andrėjaus Ilarionovo (Андрей Илларионов) pavardė mūsų skaitytojams jau žinoma. Slaptai.lt į lietuvių kalbą yra išvertęs ne vieną šio analitiko publikaciją, beje, sulaukusią didelio skaitytojų dėmesio.
Tiesiog primename, kad Andrėjus Ilarionovas – buvęs Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas. Todėl šio mokslininko pastabos – svarbios. Jis asmeniškai pažįsta V.Putiną. Jis galįs paaiškinti Vakarams nesuprantamą V.Putino logiką. Jis galįs numatyti būsimus Kremliaus diktatorius žingsnius.
Šiuo metu A.Ilarionovas dirba Amerikos Kato institute.
Ukrainos danguje įvyko pasaulinio masto tragedija. V.Putino, kurį nuo šiol teisingiausia vadinti O.bin Landeno įpėdiniu ir teroristu Nr.1, pasiųsti niekšai su iš Rusijos atgabenta ir jos karininkų valdoma raketine sistema „Buk“ numušė Malaizijos keleivinį lėktuvą. Žuvo 300 žmonių. Rusijos jau pusmetį terorizuojamos Ukrainos tragedija atėjo į olandų, britų, malaiziečių ir kitų tolimų nuo Ukrainos tautų namus.
Tokiais atvejais į sentimentalumą linkę Vakarų politikai ir politikos apžvalgininkai sako, kad pasaulis po šios tragedijos tapo kitoks. Neapsigaukime dėl jų šniurkščiojimo. Pasaulis liko toks pat.
Šį doneckiečio Deniso Kazanskio laišką ukrainiečių ir rusų kalba šių metų liepos 14-ąją paskelbė populiarus ukrainietiškas laikraštis „Ukrainskaja pravda“ (internetinė versija – pravda.com.ua). Portalas slaptai.lt mano, jog šį laišką turėtų atidžiai perskaityti kuo daugiau Lietuvos piliečių – tiek lietuvių, tiek rusakalbių.
Taip jau atsitiko, kad aš – doneckietis. Gyvenčiau savo namuose iki šiol, jei ne grupelei pakvaišusių fanatikų, palaikomų Rusijos, nebūtų atėję į galvą mano gimtajame mieste sukelti karą.
Redakcijai Slaptai.lt į rankas pateko 7-asis šių metų „Soversenno sekretno“ numeris. Atsitiktinai pateko.
Savaitraštį padovanojo traukiniu važiavęs plepus rusakalbis bendrakeleivis. Įteikdamas primygtinai ragino „atidžiai viską perskaityti“. Suprask, mes, lietuviai, esame amerikietiškai propagandai neatspari tauta, nė neįsivaizduojame, kas dedasi Ukrainoje…
Rusiškas melas ir dezinformacija
„Dovanos“ neišmečiau į šiukšlių kibirą. Smalsumo vedinas perskaičiau. Atvirai kalbant, net nežinau, kaip apibūdinti savąjį įspūdį. Žodis „nustebęs“ būtų per daug korektiškas. Nejaugi galima taip begėdiškai meluoti?
Jau šiandien lenkų bendruomenės atstovų Lietuvos valdžioje elgesį vienareikšmiškai reikia vadinti separatizmu.
Lietuvos pietryčių autonomizacija yra ilgalaikis Lietuvos polonizatorių tikslas, vykdomas siekiant į Lietuvos oficialiuosius asmens dokumentus įvesti lenkišką rašybą, krašto vietoves ir miestų bei kaimų informacinius užrašus rašyti lenkų kalba bei lenkų raidynu, žlugdyti ikimokyklinio ir bendrojo lavinimo lietuviškuosius židinius, riboti lietuvių apsigyvenimą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamoje teritorijoje. Ši politika vykdyta nuolat, spaudimą Lietuvai sustiprinant tai viename, tai kitame strateginio elgesio bare.
Ukrainos žiniasklaida praneša, jog šalyje sulaikyti trys Rusijos GRU karininkai. Ukrainos slaptosios tarnybos mano, jog šalyje veikia ne mažiau šimto Rusijos karinės žvalgybos specialistų, kurstančių neramumus Rytų Ukrainoje.
Tokie Ukrainos slaptosios tarnybos SBU vadovo Valentino Nalivaičenkos duomenys.
Šis pranešimas pasirodė viešumoje po to, kai pranešta, jog Rytų Ukrainoje buvo apšaudytas Ukrainos karinis lėktuvas, o Amerikos žurnalistą Saimoną Ostrovskį sulaikė Donecko separatistai.
