Portugalijos pareigūnai apkaltino šalies nacionalinio saugumo tarnybos SIS darbuotoją šnipinėjimu Rusijos naudai, praneša „Reuters“.
Gautomis žiniomis, Portugalijos prokuratūra taip pat pateikė kaltinimus „rusui“, kuris laikomas Rusijos išorinės žvalgybos tarnybos (IŽT) agentu. Asmenys, kuriems pateikti kaltinimai, neįvardijami.
Portugalijos leidinys Jornal de Noticias
„Pagal pateiktus kaltinimus, SIS darbuotojas buvo užverbuotas IŽT ir už mokestį perduodavo slaptą valstybinę informaciją, kurią galėjo gauti“, – cituoja žiniasklaida prokuratūros pranešimą.
Portugalijos prokuratūra nepatikslino, ar perduota informacija susijusi su NATO, ar su ES. Pas Portugalijos saugumo tarnybos darbuotoją buvo rasta 10 tūkstančių eurų – manoma, kad šią sumą jis gavo iš Rusijos agento už perduotą informaciją.
„Reuters“ duomenimis, abu kaltinamieji pirmą kartą buvo sulaikyti Portugalijos reikalavimu 2016 metais Romoje. Italijos teismas atsisakė perduoti Rusijos pilietį Portugalijai, po to rusas buvo paleistas ir grįžo į Rusiją. Portugalas buvo išsiųstas į tėvynę, kur jam buvo paskirtas namų areštas.
Pernai leidinys „Jornal de Noticias“ įvardijo portugalą kaip Frederiką Karvalją (Frederico Carvalhao). Buvo pranešta, kad po sulaikymo jo namuose Lisabonoje buvo atlikta krata, kuri padėjo nustatyti, jog F. Karvaljas užmezgė ryšius su Rusijos piliečiu prieš mažiausiai dvejus metus.
Leidinys taip pat rašė, kad anksčiau portugalui buvo skirta drausminė nuobauda už jo intymius ryšius su merginomis iš Rytų Europos šalių, taip pat iš Rusijos.
1941 metų rugpjūtyje Ruzveltas ir Čerčilis jų pasirašytoje Atlanto chartijoje prisiekė ištikimybę valstybių nepriklausomybei ir laisvai pareikštai tautų valiai. Apie tuometę sąjungininkų galią Čerčilis pasakė: įspūdingiausia žemiškos valdžios koncentracija iš kada nors pasitaikiusių žmonijos istorijoje. Atlanto chartijos dvasia alsuoja Jaltoje priimta „Išlaisvintos Europos deklaracija“.
O štai Čerčilio vėliau pasakyti žodžiai: demokratinės valstybės baisia kaina laimėjo karą, tačiau pralaimėjo stojusią taiką.
Už prezidento nugaros…
Knygų apie šnipus ir žvalgybininkus šiandien užtenka – tik skaityk. Slaptai.lt nuotr.
JAV prezidento vertėjas (Charles Bolhen) rašė, jog Ruzveltas Jaltoje atrodė valdomas savo patarėjų ir nežengė nei vieno žingsnio savarankiškai. Jaltoje sunkiai sergančiam Ruzveltui (Čerčiliui pasirodė JAV prezidentas nuo gyvenimo tolstantis) patarinėjo artimiausias patikėtinis Haris Hopkinsas (Harry Hopkins), galima sakyti, iki karo jis buvo antras pagal svarbą asmuo valstybėje, nors neturėjo oficialaus posto. Šiokią tokią užsienio reikalų patirtį jis įgijo dar prieš JAV oficialiai įsitraukiant į karą skraidydamas į Maskvą ir Londoną aiškintis, kokios amerikiečių pagalbos jiems reikia.
Vėliau prezidentas savo bičiulį paskyrė JAV sąjungininkams pagalbą teikiančios programos (lend-lease) vyriausiuoju vadu. Tvirtinama, jog karo metais ne tik Ruzveltas, tačiau ir Stalinas neturėjo geresnio draugo nei Hopkinsas. Nors lendlizas buvo sumanytas pirmiausia padėti su naciais kovojančiai Britanijai, Hopkinso nurodymu vis daugiau išteklių kuo skubiausiai buvo siunčiama SSRS, o britams tekdavo palaukti. Rusija su įvairiais kroviniais gavo taip pat tūkstančius puslapių techninės ir mokslinės informacijos, neišskiriant nė branduoliniui ginklui kurti reikalingų duomenų (radosi mačiusių siunčiant į Rusiją uraną-235 ir kita, kas reikalinga atominei bombai gaminti).
Hopkinso įtaka daugelis aiškina ir karui įpusėjus ėmusį rastis Ruzvelto priešiškumą Londonui. 1943 metais įtakingiausias Baltųjų rūmų patarėjas ėmė smerkti britų imperializmą, kolonializmą ir reakcingumą, ragino laikytis per atstumą nuo Čerčilio ir veikti išvien su Stalinu, kuriam negailėjo pagyrų. Pats Ruzveltas palankiai kalbėjo apie SSRS diktatorių dar nė sykio su juo nesimatęs (pirmą kartą susitiko Teherane 1943-iųjų lapkritį). Aiškino vyriausybės nariams, kad Stalinas jaunystėje lankęs dvasinę seminariją ir išlaikęs tai, kas panašų į krikščionių džentelmenui deramo elgesio supratimą; tai girdintieji gūžčiojo pečiais. Iki atvykdami į Teheraną Ruzveltas ir Čerčilis su savo patarėjais buvo susitikę Kvebeke, Kanadoje, kur Hopkinsas stengėsi įpiršti akivaizdžią išvadą: sutriuškinus Vokietiją, Europoje nebus tokios galybės kaip SSRS su jos milžiniška armija, todėl Rusijai reikia visokeriopai padėti ir stengtis su ja susidraugauti.
Vieno Hopkinso biografų manymu, kaip tik tokia nuostata vadovaujantis buvo priimti Teherano ir vėliau Jaltos sprendimai. Jaltoje silpstantis Ruzveltas padarė daug nuolaidų SSRS, kai tuo tarpu Stalinas nenusileido nė per aguonos grūdą. Ėmus strigti deryboms dėl reparacijų – Rusijos patirtų kare nuostolių atlyginimo, Hopkinsas paragino prezidentą nenuvilti rusų, padariusių sąjungininkams tiek nuolaidų… Žodį šiuo bene prieštaringiausiu klausimu tarė ir JAV delegacijos narys Aldžeris Hisas (Alger Hiss).
Hopkinsas – artimas Ruzvelto bičiulis, su kuriuo prezidentas tiesiogine to žodžio prasme nesiskyrė nei dieną, nei naktį – patarėjas karo metais gyveno Baltuosiuose rūmuose. Be jo, į Jaltą vykstančioje komandoje Ruzveltas pageidavo matyti Aldžerį Hisą. Šis 1945 metų pradžioje buvo vienas iš daugelio Valstybės departamento valdininkų, net ne skyriaus viršininkas – trečias pagal vyresnybę savo padalinyje; Ruzveltas su juo iki tol nebuvo nė kalbėjęsis. Daugybėje knygų ir straipsnių Hisas vaizduojamas kaip kuklus valdininkas, vos ne techninis darbuotojas, atlikdavęs Jaltos konferencijoje nesvarbius pavedimus ir domėjęsis esą vien Jungtinių Tautų organizacijos steigimu.
Tuo tarpu knygos „Stalino slaptieji agentai“ („Stalino slaptieji agentai“ autoriai – M.Stanton Evans, Herbert Romerstein; ją išleido leidykla „Briedis“) autorių turimi dokumentai rodo buvus visiškai kitaip. Jaltos derybose Hisas kalbėjo daugeliu klausimų, kartais kalbėdavo taip, tarytum būtų lygus britų užsienio reikalų ministrui (Anthony Eden) ar kitiems aukštiems pareigūnams ir būtų įgaliotas pareikšti Jungtinių Valstijų poziciją.
Valstybės departamento direktorius (Edward Stettinius) vos du mėnesiai ėjo šias pareigas, apie daug ką neturėjo žalio supratimo ir visais atvejais klausė savo trečiaeilio pavaldinio. Šis, išvykdamas į Krymą, surinko visus Valstybės departamento grupei reikalingus dokumentus, o pačioje Jaltoje per jo rankas ėjo visas susirašinėjimas su departamentu.
…ir net vietoj prezidento
JAV vyriausybėje neturėta vienos nuomonės dėl Vokietijos likimo po to, kai naciai bus sutriuškinti. Nacionalsocializmo ideologiją, suprantama, reikėjo išrauti su šaknimis. Nuosaikieji manė, jog galiausiai Vokietija turėtų grįžti į Europos valstybių šeimą ir pasisakė už spartų karo nuniokotų šalies sričių atkūrimą. Iždo departamento direktoriaus (Henry Morgenthau Jr.) suburta grupė siūlė sunaikinti Vokietiją kaip pramoninę valstybę ir paversti ją grynai žemės ūkio šalimi. „Morgenthau planą“ palaikė Hopkinsas, tad nebuvo didelio vargo palenkti prie jo ir patį Ruzveltą, juo labiau kad Iždo direktorius irgi buvo artimas prezidento bičiulis. Daugelis dalykų tame plane buvo įrašyta tiesiog kaip Maskvai užsakius.
Jaltos derybų protokoluose reparacijų sąraše, be įvairių rūšių materialinių gėrybių, taip pat produkcijos, kuri bus pagaminta Vokietijoje, apmokestinimo, atskiru punktu radosi vokiečių darbo panaudojimas. To pageidavo Maskva, tą siūlė „Morgenthau planas“… JAV aukščiausiojo teismo teisėjas Robertas Džeksonas (Robert Jackon) tame įžvelgė bręstantį karo nusikaltimą, tačiau šio teisės žinovo, būsimojo kaltintojo Niurnbergo tribunole, kritika buvo pavėluota. Jungtinės Valstijos su Britanija nusileido Maskvai ir įteisino priverstinį darbą – vergystę.
Publicistas Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
1945 metų vasario pradžioje, kai JAV delegacija keliavo į Jaltą, Maskva kreipėsi į Valstybės departamentą Vašingtone dėl Jungtinėse Valstijose atsidūrusių sovietinių piliečių perdavimo Sovietų Sąjungai. Stalinas siekė susigrąžinti visus, kas priverstinai ir ar savo valia tarnavo naciams ar dėl kita ko pasitraukė iš SSRS ir jos prieš karą okupuotų teritorijų. Valstybės departamentui likęs vadovauti sekretoriaus pavaduotojas Jozefas Grevas (Joseph Grew) kategoriškai atsisakė tai padaryti: perduoti belaisvius prieš jų valią prieštaravo Ženevos konvencijoje išdėstytoms elgesio su karo belaisviais taisyklėms ir laužė Amerikos tradiciją ginti asmenis, kuriems gresia prievartinis grąžinimas.
Sužinojęs apie jam staigmena tapusį amerikiečių delegacijos ketinimą pritarti sovietų ir britų susitarimui dėl belaisvių perdavimo, tą patį parašė į Jaltą pasiųstoje telegramoje. Ir tuoj pat gavo atsainų savo viršininko atsakymą: apie kitą variantą negali būti nė kalbos!
Aišku, didžiosios politikos naujokas atsiuntė vienam labiausiai patyrusių Amerikos diplomatų kažin kieno kito ar kitų padiktuotą kategorišką atsakymą. Jaltoje greta Valstybės departamento vadovo (užsienio reikalų ministro) visą laiką šmėžavo į šį postą jį pasiūlęs visagalis Hopkinsas ir viską išmanantis Hisas, gali būti į prezidento svitą pasiūlytas to paties Hopkinso. Ruzveltas greičiausiai nė nesužinojo Grevą prieštaraujant, nes anaiptol ne viską įstengė sekti, o padėjėjai ne viską jam rodė.
Dabar žinome Hopkinsą įsakius nerodyti Ruzveltui telegramų, kurias siuntė Čerčilis ir JAV ambasadorius Londone dėl pagalbos lenkų kovotojams. 1944 metų rugpjūtį, Raudonajai armijai priartėjus prie Varšuvos, sovietų radijo programos ragino lenkus sukilti prieš mieste įsitvirtinusius nacius, kautis dėl savo laisvės. Kai Varšuvos gyventojai sukilo, sovietai niekuo nepadėjo menkai ginkluotiems sukilėliams ir dėjosi negirdį sąjungininkų pasiūlymų suteikti sukilėliams paramą oru keliu. Tik pačioje pabaigoje iš lėktuvų į Varšuvą numesta karinių atsargų, tačiau Varšuva jau buvo virtusi dideliu kapinynu… Ruzveltas, neatmetama, būtų anksčiau sukrutęs, žinodamas Londone šitaip nerimaujant.
Slaptą protokolą, kuriuo JAV sutiko perduoti Sovietų Sąjungai asmenis, Maskvos teigimu esančius SSRS piliečiais, paskutinę Jaltos konferencijos dieną pasirašė generolai – esą tiesiog apsikeitimas belaisviais, jokio diplomatijos nei politikos. JAV vyriausybė šiai operacijai davė „Keelhaul“ vardą – taip vadinama barbariška bausmė jūroje, aukos tempimas po laivo kiliu nuo vieno borto iki kito. Šie Maskvos susitarimai su britais ir amerikiečiais tapo teisiniu pagrindu du milijonus nuo Stalino bėgančių žmonių grąžinti sovietų teisingumo malonei, žinojusiai tik vergavimą lageriuose ir sušaudymą.
Ne šnipas – vadinasi, nepavojingas
Vienoje amerikiečių dešifruotoje telegramoje, esančioje „Venonos“ archyve, rusų agentas praneša į Maskvą apie Ruzvelto ir Čerčilio susitikimą 1943 metų pavasarį. Tyrėjai priėjo išvadą: tai, ką Amerikos ir Britanijos vadovai kalbėjo privačiame pokalbyje, galėjo girdėti tik vienintelis kartu su jais buvęs Haris Hopkinsas. 1985-aisiais pas Vakarų žvalgybas perbėgęs buvęs KGB rezidentas Londone Olegas Gordijevskis kalbėjo, jog Maskva įtakingiausią Ruzvelto padėjėją laikė svarbiausiu karo metų sovietų agentu Jungtinėse Valstijose. Esą taip pasakė vienas iš rusų žvalgybos veteranų, nelegalas, palaikęs ryšius su Hopkinsu savo veiklos JAV sostinėje metais.
Kai kas Hopkinsą vadina netyčiniu agentu. Netrukus po Ruzvelto mirties jau Haris Trumenas, nedaug žinąs apie Teheraną ir Jaltą, pasiuntė Hopkinsą pas Staliną – tartis dėl Lenkijos ateities. Maskvoje naujojo prezidento specialusis pasiuntinys pareiškė, kad JAV norėtų Sovietų Sąjungai draugiškos Lenkijos ir draugiškų kitų valstybių išilgai Sovietų Sąjungos sienų (turėjo galvoje Suomiją, Baltijos šalis, Rumuniją, Kiniją). Sovietai įvedė Lenkijoje komunistinį režimą, JAV ne tik neįsikišo, tačiau ir pripažino jį. Kas gali pasakyti, kokia dalimi prie to prisidėjo Hopkinsas, ir dar įrodyti tai?
Knygos „Stalino slaptieji agentai“ autoriai, sakydami ribą tarp šnipinėjimo ir poveikio politikai dažnai esant neaiškią, priduria, jog įtakos agentą nepalyginti kebliau sučiupti ir įrodyti jį veikus prieš valstybę. Galimybė daryti poveikį politikai visada buvo pagrindinis Komunistų partijos infiltravimo tikslas. Tai buvo daug didesnį pavojų kelianti ir, kaip parodė įvykiai, gerokai sunkiau aptinkama veikla nei šnipinėjimas… Vienas slaptųjų komunistų (Lee Pressman) labai lengvai sugriovė kaltinimą veikus prieš valstybę: ar yra kas nors pareiškęs jam kaltinimą šnipinėjimu? Ne? Tai nėra ir pagrindo kalbėti apie grėsmę šalies saugumui.
Dabar žinoma SSRS valstybės saugumo tarnybos vadovybę apgailestavus, jog Hisas susidėjo su jų konkurentais, rusų karine žvalgyba: jeigu mes, girdi, turėtume tokį „šaltinį“ Valstybės departamente, nieko daugiau nereikėtų. Šis valdininkas žinojo apie JAV ir kitų Vakarų valstybių numatomus veiksmus XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, plieskiantis pasauliniam gaisrui, ir daugelio kitų slaptų karo meto ir pokario dokumentų turinį. Hisą, skirtingai nuo Hopkinso ir kitų, vis dėlto nuteisė (1950). Tačiau ne už šnipinėjimą, mažiausia, kuo jis buvo nusipelnęs bausmės, – už melagingą liudijimą teisme.
Hiso pavardė buvo tarp šimto asmenų, kuriuos kaip įtariamuosius bendradarbiavimu su sovietais apklausė sušaukta Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri, veikusi 1947-1948 metais. Daugelį įtariamųjų nurodė buvusi Maskvos žvalgybos viršininkų ir jų agentų Amerikoje ryšininkė Elizabetė Bentli 1945 metais. Atrodė, negalėjo būti geresnės progos iki galo išnarplioti milžinišką Kremliaus suregztą voratinklį, kurio gijos driekėsi į daugelį Vašingtono įstaigų, ir nubausti kaltuosius. Po buvusios sovietų ryšininkės ir komunistės prisipažinimo Federalinis tyrimų biuras, turėjęs ir savų įtariamųjų, patikrino jos išduotus asmenis. Išvada, kurią 1946 metų pavasarį savo ataskaitoje FTB direktoriui padarė specialusis agentas, buvo tokia: JAV vyriausybėje dirba daugybė asmenų, kurie yra komunistai ir kasdien siekia pasitarnauti komunizmui bei griauti šios vyriausybės pamatus. Anot agento, jie yra prasiskverbę beveik į kiekvieną šios vyriausybės departamentą ar įstaigą, dauguma susitelkę departamentuose, kurie formuoja arba įgyvendina JAV tarptautinę politiką (Valstybės ir Iždo departamentai, Užsienio ekonomikos administracija, Strateginių tarnybų valdyba, Karo produkcijos taryba ir kitos).
Antai ne tik Amerikos visuomenė, tačiau ir JAV kongresas nenutuokė apie karo metais įsteigtos Strateginių tarnybų valdybos JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakės slaptas operacijas, kurias JAV centrinės žvalgybos valdybos pirmtakė vykdė visame pasaulyje.
Labai slaptas!
Valdyba, be kita ko, teikė žvalgybos duomenis JAV vyriausybei. Po to, kai buvę Kremliaus ryšininkai išdavė apie šimtą Kremliaus agentų ir jų parankinių, įsitaisiusių oficialiuose postuose, rusai paskaičiavo savo nuostolius. Sovietų ambasadoje Vašingtone veikiantis KGB rezidentas ataskaitoje savo vadovybei išvardijo daugiau kaip 60-imt Maskvai tarnavusių asmenų, iš kurių 40 dirbo federalinėse įstaigose. Mažiausiai septyni – Strateginių tarnybų valdyboje. Įtakingiausias iš jų (Duncan Lee) buvo šios valdybos vado vyriausiasis padėjėjas. Iš tikrųjų jų ten buvo įsitaisę gerokai daugiau (kitame sąraše – 26 pavardės). Iš minėto „Morgenthau plano“ kūrėjų Iždo departamente šeši asmenys buvo įvardyti kaip komunistai ar sovietų agentai…
Jau tada piršosi išvados, kurias naujos kartos tyrėjai padarė po ilgų dešimtmečių, – kad JAV vyriausybės įstaigose buvo įsismelkę šimtai komunistų ir sovietams palankių asmenų ir kad per Antrąjį pasaulinį karą bei ankstyvojoje Šaltojo karo stadijoje infiltravimas buvo pasiekęs aukštus valdžios sluoksnius. Kremliaus parankiniai sekė oficialios informacijos srautą, palankiai nuteikdavo savo viršininkus, paskatindavo juos priimti Maskvai naudingus politinius sprendimus, o kai kada ir patys tai darė. Maskvos agentai nusitaikydavo ir išnaudodavo sovietinių metodų nežinančių ir, regis, nenorinčių nieko apie tai žinoti pareigūnų patiklumą. Dažnai komunistai tapdavo artimiausiais naivių, pelų nuo grūdų neskiriančių JAV pareigūnų patikėtiniais. Kaip sakyta, įtakingiausio Ruzvelto patarėjo Hopkinso į Valstybės departamento sekretoriaus postą įtaisytam Valstybės departamento direktoriui (Stettinius) nurodinėjo trečiaeiliu laikomas pavaldinys (Alger Hiss). Ruzveltas labai pasitikėjo Iždo departamento direktoriumi (Morgenthau), o šis klausė savo patarėjo – irgi sovietų įtakos agento (Harry Dexter White). Ir tokių porų per visas Šaltojo karo kovas buvo daug.
Niujorko didžioji prisiekusiųjų žiuri posėdžiavo pusantrų metų. Atrodė, tuoj ims degti žemė po Maskvos agentų kojomis. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad nepateikta nei vieno kaltinimo nė vienam įtariamajam.
Tiesos nereikia nei saviems, nei svetimiems
Greičiausiai ir Hisas būtų išbridęs iš balos sausutėlis, jeigu ne kito Kremliaus ryšininko, Vaitakerio Čamberso, viešas liudijimas Atstovų rūmuose 1948 metų rudenį. Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitetui jis pateikė, be kitų, iš Hiso gautus ir judviejų ryšį įrodančius dokumentus. Įtariamasis ir toliau viską neigė ir savo ruožtu kaltino liudytoją. Galiausiai Čambersas atsinešė dar vieną įkaltį – mikrofilmą, kurį slėpė užkasęs savo ūkyje, moliūgų lauke (tuoj pat išgarsintame reporterių). Joje užfiksuoti dokumentai neginčijamai įrodė jį sakius tiesą, o Hisą – melavus.
Jeigu ne šis, paskutinis, įkaltis, Čambersas, ko gero, pats būtų sėdęs į kaltinamųjų suolą. Užčiaupti jam burną siekė ne tik ataką prieš jį pradėję ataką Baltieji rūmai ir Teisingumo departamentas, tačiau ir buvę Maskvos viršininkai. Iš KGB archyvų dokumentų, kurių kopijas XX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje atskleidė kadaise sovietams dirbęs Aleksandras Vasiljevas, matyti žemesniųjų Maskvos viršininkų ketinimas apkaltinti Čambersą buvus nacių slaptosios policijos, gestapo, agentą, prasiskverbusį į JAV komunistų partiją. Klijuoti savo priešininkams fašistų ir nacių etiketes buvo patikrintas Kremliaus ginklas, ta smarve jie tepė, kaip žinome, savo vidaus priešus, pabėgusius svetur agentus, jų propaguojamam komunizmui nepritariančius užsienio šalių politikus (regisi, tas pats daroma ir dabartinių Kremliaus valdovų nurodymu). Tačiau įžvalgūs aukščiausieji rusų žvalgybos vadovai planą apkaltinti į kitą pusę perėjusį ryšininką buvus nacių talkininku atmetė: mat įtarimo šešėlis kristų ir kitiems JAV komunistų partijos nariams; Ir Vašingtonui, Ir Maskvai rodėsi geriausia jį patupdyti už grotų kaip melagį.
Aišku, labiausiai troško nuslėpti aiškėjančius ryšius su Maskva patys sovietų agentai ir jų talkininkai – komunistai. Pasak Čamberso, atskleidusio slaptą komunistų grupę, kurioje veikė dvi dešimtys įvairių įstaigų valdininkų ir kuriai jis vienu metu vadovavo, grupės nariai vieni kitus įdarbindavo, teikė vienas kitam rekomendacijas, užstodavo vienas kitą, kai kildavo įtarimų dėl jų patikimumo. Tas pats Hisas dešimtmečius vaizdavo įžeistą nekaltybę. Tačiau priežasčių neigti ar slėpti faktus turėjo ir pareigūnai, kurie kaip nors prie to prisidėjo arba dėl savo abejingumo leido komunistams veikti tuose pačiuose kabinetuose. Arba ignoravo jiems pateikiamus perspėjimus. Atsakingiems valstybės pareigūnams būtų tekę smarkiai nukentėti, jeigu tiesa apie tai taptų žinoma visuomenei.
Kai rašoma, kad Amerikoje sąmoningai buvo naikinami, neigiami, slepiami esminiai duomenys, rodantys komunistinio įsismelkimo mastą ir jo poveikį politikai, neįmanoma nustatyti, kiek tas pats įsismelkimas pasitarnavo galams nuslėpti. Juk daugybė sovietų agentų, netgi dalis įtariamųjų (kitus patylomis atleido) liko savo postuose ir toliau galėjo skleisti savo įtaką. Ir labai veiksmingai skleisti (Lauchlin Currie). Pasak knygos „Stalino slaptieji agentai“ autorių, FTB dokumentai rodo, kad dar prieš sušaukiant Didįjį prisiekusiųjų žiuri, buvo atkakliai ir tikslingai siekiama sužlugdyti kaltinimų pareiškimą.
Teisingumo departamentas iš anksto planavo tokį įrodymų pateikimą žiuri, kuris leistų prisiekusiesiems nuspręsti, kad kaltinimui pareikšti nėra pagrindo. Prasidėjus tyrimui, imtasi žygių, kurie vėliau buvo pavadinti nusikalstamos įtakos Didžiajai prisiekusiųjų žiuri darymu. Generalinis prokuroras, žinodamas, kad spaudoje pasipils priekaištai dėl subliūškusio tyrimo, iš anksto buvo numatęs, kaip atsikirs: bylą perdavėme prisiekusiesiems, o jie visus įtariamuosius paleido.
Mėginta versti kaltę ir Federaliniam tyrimų biurui: esą pramiegojo, nuslėpė, nepranešė. Legendinio direktoriaus Edvardo Huverio nurodymu 1948 metų rudenį ši slaptoji tarnyba parengė ataskaitą: aukščiausiems valstybės pareigūnams (daugiausia – Baltųjų rūmų ir Teisingumo departamento) FTB skyrė 380 pranešimų žodžiu ir raštu dėl veikimo prieš valstybę. FTB buvo parengęs 10 tūkst. puslapių dokumentų ir ataskaitų rinkinį apie tą patį Hisą bei dešimtis kitų komunistinių veikėjų ir pateikęs duomenis įstaigoms, kuriose veikė įtariamieji, taip pat generaliniam prokurorui ir Baltiesiems rūmams. Įstaigų vadovai kai kuriuos įtariamuosius privertė savo noru palikti postus… Sakoma, jog prezidento Trumeno vyriausybė 1948 metais ėmėsi griežto karo su komunistų įsigalėjimu šalies viduje, nuteisė komunistų partijos lyderius. Vis dėlto daugeliui Maskvos agentų ir jų parankinių, kaip patvirtino nauji istorikų tyrimai, buvo leista išnešti sveiką kailį, o pareigūnams – išsaugoti mundurus.
Po 70 metų. Politinis karas nesibaigė
Naujojo JAV prezidento padėjėją ir kartu Kremliaus įtakos agentą neseniai išdrėbė iš Baltųjų rūmų kaip musę iš barščių. Nelįstų generolas taip aukštai… Matyt, lošimas brangiau žvakių, kaip sakydavo Rusijoje, kai ir rūmuose dar nebuvo elektros, – jeigu lošikai rizikuoja ištraukti rankovėje slepiamą kortą. Politinis karas tebevyksta. Mums toli nuo Kremliaus ir Baltųjų rūmų politinio karo, tačiau mes įgijome savo galvos skausmą (Rolandą Paksą su juo įžūliu patarėju jau pamiršome). Sėdėtų sau Mindaugas Bastys tylutėliai Seime… O dabar jam gali tekti žingsniuoti į patį Konstitucinį Teismą. O mums – sukti galvą dėl aplinkui visa tai tvyrantį, kaip buvo pasakyta per radiją – kontekstą. Jau daug metų Maskvos pusėn žiūri… Jeigu ne šitas, tai vis viena kažin kas turėtų būti? Negali būti, kad nieko nebūtų… Ir pan.
Akivaizdi netiesa. Viskas prasidėjo įtarimu pretendentą į Seimo pirmininko pavaduotojus ir valstybės paslapčių žinojimą nenuoširdžiai atsakius į klausimus ir tuo sulaužius Seimo nario priesaiką. Kas čia neaiškaus? Ir ką reiškia dvigubi grėsmių nacionaliniam saugumui standartai? Pasirodo, Lietuvos žiniasklaida apie Valstybės saugumo slaptą pažymą paskelbė be smulkesnių paaiškinimų, kurie pasirodė kitą dieną BNS (Baltic News Service) pranešime. Kaip galėjo slaptos pažymos, prieinamos tik tam tikriems žmonėms, turinį sužinoti privačios naujienų agentūros darbuotojai? Tačiau VSD nesiima to aiškintis, nors ši agentūra buvo susijusi su Kremliui pavaldžia masinio informavimo priemone – „Sputnik“ ir pats departamentas dar 2015 metų vasarą, kai šis „Kremliaus projektas“ kėlė koją į Baltijos šalis, patarė su juo nesusidėti…
Šituo kaip Lietuvos pilietis susirūpinęs autorius nukreipė mūsų dėmesį nuo Mindaugo Basčio (Valstybės saugumo departamente kažin kas negerai, ar verta juo pasitikėti?), tad ir mes palikime šį reikalą, kaip sakoma, kompetentingiems organams. Būtent į kompetentingus valstybės žmones dedame viltis. O patys įsidėmėkime rašoma apie tai, kas vyko daugiau kaip prieš 70 metų: Teherane, per pirmąjį Didžiojo trejeto vadovų susitikimą, aiškiai leidęs suprasti, kad linkęs nusileisti dėl Lenkijos, Ruzveltas toliau darė tą patį su Baltijos valstybėmis prie Rusijos šiaurės vakarų sienos. Jis pasakė Stalinui, kad JAV tikrai nenori kariauti su Maskva dėl šių valstybių likimo. Ruzveltas pridūrė tikįs, kad šios valstybės ir pačios mielai sutiktų būti įtrauktos į Rusijos sudėtį, bet vylėsi, kad galėtų būti ir koks nors kitoks žmonių valios pareiškimas, rodantis tokį sutikimą. Į tai Stalinas atžariai atkirto, kad tokia nuomonė buvo pareikšta SSRS konstitucijos numatyta tvarka. Tuo klausimas buvo baigtas ir apie tai daugiau nekalbėta.
Mums, paprastiems žmonėms, užtenka nedaryti viena: mielai sutikti būti įtrauktiems į Rusijos sudėtį.
Kinijos pareigūnai kovo mėnesį Šandongo ir Hainano provincijose sulaikė šešis Japonijos piliečius, kurie iki šiol tebėra suimti.
Tai pirmadienį pranešė naujienų agentūra „Kyodo“, remdamasi Japonijos vyriausybės atstovais.
Pasak jų, sulaikymo priežastys ir kitos detalės nežinomos. Bet, pažymi agentūra, labai tikėtina, jog japonai įtariami šnipinėjimu, kadangi abiejose provincijose esama Kinijos karinių jūrų pajėgų bazių ir kitų svarbių objektų.
Šaltiniai taip pat pranešė, kad Kinijos valdžia informavo Tokiją apie šiuos incidentus.
2015 metais Kinijos teritorijoje taip pat buvo sulaikyti penki Japonijos piliečiai – tiek vyrai, tiek moterys, įtariami šnipinėjimu. Keturi iš jų stojo prieš teismą.
Išsamesnės informacijos apie procesus nepateikiama.
Vokietijos verslą, matyt, smarkiai kamuoja kibernetinės atakos ir kitokių formų šnipinėjimas bei sabotažas, praneša Vokietijos laikraštis Tagesspiegel.
Vokietijos Federalinės Konstitucijos apsaugos tarnybos (BfV) prezidentas Hansas Georgas Maasenas pranešė, kad kasmet dėl tokios veiklos patiriama apie 50 mlrd. eurų nuostolių. Pasak Maaseno, tikslios sumos pasakyti neįmanoma, nes daugelis kibernetinių atakų aptinkamos tik praėjus kiek laiko.
Pasak BfV vadovo, daugelis kompanijų žiūri į naujos produkcijos plėtrą pagal principą „saugumas – tai stabdys“, ir dalinai dėl to kalti klientai, norintys „turėti ištaigų, o ne saugų produktą“.
Be to, daugelis kompanijų supranta, kad „jos patyrė kibernetines atakas per vėlai – po pusmečio ar net vėliau, toliau kalbėjo Maasenas. Beje, firmos dažnai apskritai nežino apie kibernetines atakas prieš jas, nes užsienio žvalgybos sunaikina savo Trojos programas, kuriomis naudotasi puolimui. Todėl kompanijos pamato padarytus nuostolius tik po to, kai kokia nors užsienio firma išleidžia į rinką analogiškus produktus.
Maseno nuomone, Vokietija, aukštų technologijų ir tvirtos ekonomikos šalis, „vis labiau patenka į valstybinių ir nevalstybinių struktūrų vykdomo šnipinėjimo akiratį“. BfV vadovas ypač išskyrė kibernetines atakas iš Rusijos, Kinijos, Indijos ir Irano.
Antai, prieš metus Vokietijos Federalinė konstitucijos apsaugos tarnyba perspėjo, kad Sofacy hakerių grupė, pavaldi Rusijos karinei žvalgybai GRU, atakuoja Vokietijos energetikos kompanijas.
Tagesspiegel pavyko sužinoti, kad tos kibernetinės atakos iš tikrųjų įvykdytos, bet BfV neįvardijo aukomis tapusių kompanijų, nes pagarsinimas galėjo „padaryti žalos verslui ir atstumti klientus“.
Tuo tarpu rizikos zonoje atsiduria ne tik stambios kompanijos, bet ir vidutinis verslas, beje, šis net dar labiau, priduria Tagesspiegel.
Anot Forsa tyrimo, atlikto Vokietijos draudikų asociacijos (GDV) užsakymu, mažiausiai kas ketvirta Vokietijos vidutinio verslo kompanija yra patyrusi materialinių ar techninių nuostolių dėl kibernetinių atakų.
„Vyriausybės oficialieji asmenys pirmą kartą pripažino, kad Rusija vykdo prieš Didžiąją Britaniją propagandos ir netradicinių karo priemonių pritaikymo kampaniją“, – rašo The Times.
„Aukšti Britanijos vyriausybės veikėjai mano, kad už darnių pastangų, kuriomis siekiama susilpninti Didžiąją Britaniją šnipinėjimu, dezinformacija, kibernetinėmis atakomis bei apgaulingų naujienų sklaida, slypi Maskva“, – aiškina žurnalistė Debora Heinz.
„Po kelių savaičių Teresa Mei pirmininkaus Nacionalinio saugumo Tarybos posėdžiui, kuris svarstys Rusijos veiksmus prieš Britaniją ir jos sąjungininkes ir aptars galimas atsakomąsias priemonės. Turima žinių, kad prieš du mėnesius viršūnių pasitarime ministrų kabineto sekretoriate žvalgybos bendradarbiai ir aukšti valstybės tarnautojai išreiškė susirūpinimą dėl stiprėjančios grėsmės iš Rusijos“, – sakoma straipsnyje.
„Dominavo vieninga nuomonė, kad visur vyriausybėje būtina labiau pasistengti suvokti, įvertinti ir suformuluoti atsakymo į Rusijos veiksmus variantus“, – sakė informuotas apie pasitarimą neįvardytas šaltinis.
„Skamba nuogąstavimai, kad Rusijos agentai, įskaitant Britanijos piliečius, įsiskverbė į Britanijos institutus bei kompanijas. Penktadienio vakarą sužinota, kad keletas Kembridžo mokslininkų, būgštaudami Kremliaus įtakos, nutraukė dalyvavimą forume, skirtame žvalgybos tyrimams“, – sakoma straipsnyje.
„Karinės žvalgybos bendradarbiai glaudžiau bendradarbiauja su MI5 Rusijos klausimais, įskaitant ir būtinybę gaudyti šnipus“, – rašo laikraštis.
Saugumo klausimų ekspertai ragina ministrę pirmininkę Mei sudaryti „karo meto kabinetą“ (taip 1940–1945 metais vadinosi Didžiosios Britanijos koalicinė vyriausybė, – red. past.) ar bent parengti bendrą vyriausybinę strategiją.
XXX
Karinis žaidimas parodė, kad Didžioji Britanija neatsispirs Rusijai propagandinėje kovoje propagandiniame mūšyje.
„Britanijos karinės pratybos baigėsi stulbinančia išvada: Didžioji Britanija neįstengs įveikti Rusijos propagandinėje ir dezinformacinėje operacijoje taikos metu, – praneša Debora Heinz laikraštyje The Times. – Dviejų brigadų kariškiai atliko bandymą, kad išsiaiškintų, kaip jie pasielgtų priešindamiesi Rusijos kariuomenei, pradėjusiai propagandinį karą Baltijos šalyse. Rusus vaidino britų personalas“.
„Jie iškart susidūrė su problema: pasirodo, kad suklastotą Rusijos valstybinės žiniasklaidos ar valdininkų pranešimą apie padėtį mūšių vietose sunku paneigti, ir tam reikia daug laiko, – sakoma straipsnyje. – Ogi todėl, kad pagal Britanijos taisykles kariškiai prieš publikavimą turi patikrinti situaciją, surašyti atsakomąjį pareiškimą, pateikti tą tekstą gynybos ministerijos valdininkams susipažinti bei patvirtinti ir, galų gale, pasiekti, kad jį pasirašytų gynybos ministras – ar net ministras pirmininkas. Tas procesas trunka valandas, o kartais dienas, tuo tarpu suklastota informacija skleidžiama pasaulyje. Pavėluotas paneigimas susilaukia riboto dėmesio“.
„Mes turime tobulėti, – sakė informuotas apie pratybas šaltinis. – Pagal dabartines taisykles mes negalime kautis informaciniame kare ir nugalėti, elgdamiesi kaip rusai, nes pagal taikaus meto įstatymus demokratinėje šalyje neleistina to daryti. Mums reikia rasti kitą būdą kariauti tame informaciniame kare“.
Vladimirą Bukovsį – nenuilstantį sovietinių lyderių ir prezidento Vladimiro Putino priešininką – nelengva išmušti iš vėžių, rašo The New York Times.
Bet jis visiškai apstulbo, kai vieną rytą į jo namus Kembridže atvyko Britanijos policininkai ir pranešė, kad „gavo informacijos apie jo saugomus uždraustus atvaizdus“, pasakoja žurnalistas Endriu Higinsas.
„Visa tai buvo labai keista ir kėlė nerimą“, – sako Bukovskis. „Laisvoje visuomenėje tai nenormali kalba“, – priduria jis, prisimindamas, kaip KGB jį medžiojo dėl sovietų valdžios uždraustų tekstų ir fotografijų.
„Bet Britanijos policija ieškojo atvaizdų, kurie visiškai nebuvo susiję su politika, kalbėta apie vaikų pornografiją“, – rašo autorius, pažymėdamas, kad bet kurioje jurisdikcijoje vaikų pornografijos laikymas – šokiruojantis teisės pažeidimas. Policija konfiskavo du Bukovskio kompiuterius. Vienas iš jų stovėjo kabinete, kitas, sugedęs, – garaže.
„Pernai balandį šis sovietų disidentas su daugelio metų stažu, kadaise buvęs Margaret Tetčer patikėtinis, pagaliau išsiaiškino, kas dedasi. Karališkoji prokurorų tarnyba paskelbė, kad jam pateikti kaltinimai pagal penkis nepadorių vaikų atvaizdų gaminimo epizodus, penkis nepadorių vaikų atvaizdų laikymo epizodus ir vieną draudžiamo atvaizdo laikymo epizodą“, – sakoma straipsnyje.
Teismas turėjo prasidėti gegužę, bet kai Bukovskis paskelbė, kad savo kaltės nepripažįsta, nagrinėjimas buvo atidėtas iki gruodžio 12-osios. Tai buvo padaryta, kai kaltinimas paprašė skirti jam daugiau laiko išstudijuoti nepriklausomą kriminologinį tyrimą to, kas rasta Bukovskio kompiuteriuose, ir to būdo, kuriuo tikriausiai neatpažinta trečioji šalis juose tai patalpino“, – sakoma straipsnyje.
„Visas tas reikalas sukurptas Kafkos stiliumi, – sakė Bukovskis interviu. – Tu turi įrodyti esąs nekaltas“. Jis įtikinėjo, kad tapo nešvarios KGB senos gudrybės, pateiktis nauja ir ypač pražūtinga forma, auka. Tai specialus kompromituojančios ar neteisėtos medžiagos pakišimas oponentui.
Mūsų laikais kompromituojanti medžiaga derinama su gudrybėmis kibernetinėje erdvėje. „Šioje srityje Rusija įrodė savo meistriškumą Baltijos šalyse, Gruzijoje, Ukrainoje, taip pat, pasak amerikiečių žvalgų, Demokratų partijos Nacionalinio komiteto kompiuteriuose“, – sakoma straipsnyje.
Pasak autoriaus, Rusijos kibernetiniai kariai siekia įvairiausių tikslų – tai šnipinėjimas, provokaciniai trikdžiai svarbiuose infrastruktūros objektuose, bandymai diskredituoti priešininkus, o taip pat formuoti visuomenės nuomonę skleidžiant melagingą informaciją.
Autorius pabrėžia, kad per hakerių atakas lengva ne tik įsigyti tikros informacijos, bet ir įmesti dezinformaciją. Antai, pernai neatpažinti hakeriai patalpino valstybinio mokslinio centro portale Lietuvoje „suklastotus pranešimus, esą Lietuvos prezidentė, kuri laikosi tvirtos proamerikietiškos pozicijos, studijuodama Leningrade dirbo „eskorto mergina“ ir KGB informatore“, – sakoma straipsnyje.
Per panašią ataką prieš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų portalą lakoniškas pranešimas apie NATO pratybas „buvo pakeistas suklastotu pareiškimu, kuris vaizdavo pratybas kaip planą aneksuoti Kaliningrado sritį ir prijungti ją prie Lietuvos“, rašo autorius.
Bukovskio nuomone, Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai „gyvena virtualioje realybėje“.
„Tas visų ribų ištrynimas tarp tiesos ir melo vardan operatyvinių reikmių sukūrė Rusijoje atmosferą, kurioje net rimčiausi ir groteskiškiausi kaltinimai – pavyzdžiui, pedofilija, – tai tik mainų moneta sąskaitoms suvesti. Bukovskis – anaiptol ne vienintelis, kuris priverstas atmušti tokius kaltinimus“, – sakoma straipsnyje.
„Prancūzijos instituto Irkutske skyriaus direktorius prancūzas Johanas Barbero nuo praėjusių metų pradžios bando nusimesti kaltinimus dėl vaikų pornografijos talpinimo Rusijos motinoms skirtame portale. Jo advokatai, remdamiesi įrodymais, kad buvo manipuliuojama jo kompiuteriu po jo suėmimo, mano, jog medžiagą pakišo vietiniai jėgos tarnybų bendradarbiai, siekdami nubausti Barberą už nesantuokinius ryšius su moterimi, kuri buvo susijusi su galingu vietiniu valdininku. Rugsėjy, praleidęs keletą mėnesių namų arešto sąlygomis, Barbero pabėgo“, – sakoma straipsnyje.
Rusija neigia bet kokias sąsajas su tuo incidentu. „Na, suprantama, – ironizuoja Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – Jie niekada nebūna susiję su niekuo, kas dedasi pasaulyje“. Rusijos kompiuterinius įsilaužėlius jis pavadino „jų ginkluotės sistemos dalimi“. „Jų labai veiksmingos hibridinio karo priemonės“, – pridūrė jis.
„Bukovskio ir kitų žmonių bylose, kur figūruoja Kremliaus kritikų kompiuteriuose laikyta (arba į tuos kompiuterius pakišta) pornografija, kibernetinės erdvės neskaidrumas leidžia lengvai neigti atsakomybę“, – rašo Higinsas, Tai reiškia, kad žmonėms, kaltinamiems laikius pornografiją, labai sunku apginti savo reputaciją.
Autorius pabrėžia: tokio nekonkretumo dėka Rusija vadina save rusofobiškos isterijos auka. „Nekonkretumas taip pat reiškia, kad Bukovskis (ir kiti, jų nuomone, įkliuvę į Maskvos paspęstus kompromituojančios medžiagos spąstus) atsidūrė Vakarų policijos bei teismų valdžioje, ir šie reikalauja iš atsakovų įtikinančių įrodymų, o ne prielaidų ir kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.
„Nepriklausomai nuo to, kokį nuosprendį paskelbs Britanijos teismas, Bukovskio (ir kitų Kremliaus kritikų) reputacija Rusijoje jau suteršta“, – rašo autorius.
„Bukovskis pasiskundė, kad Europos šalių valdžia, tikėdamasi aiškumo ir vykdydama tikslias procedūras, lengvai pasiduoda nešvarioms režimo, puikiai mokančio užglaistyti pėdsakus ir skleisti painiavą, gudrybėms“, – rašo laikraštis. „Jie labai gerai moka išnaudoti Vakarus prieš Vakarus“, – sakė jis.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnai skelbia ieškantys besislapstančio Vladimiro Sokolovo.
1966-aisiais gimęs Vladimiras Sokolovas įtariamas padaręs sunkų nusikaltimą. Jam inkriminuojama nusikalstama veika, mūsų įstatymuose traktuojama kaip šnipinėjimas veikiant ne vienam asmeniui, bet organizuotoje grupėje. Taigi Vladimiras Sokolovas kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 119 str. 2 d.
Lietuvos teisėsaugos ieškomas Vladimiras Sokolovas.
Policijos pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – asmenis, mačiusius ar galinčius suteikti informaciją apie šio vyro buvimo vietą, paskambinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus pareigūnams tel. (8 5) 271 6098, bendruoju pagalbos telefonu 112 arba parašyti el. paštu nerijus.didziunas@policija.lt.
Kaip skelbia delfi.lt, ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys Arvydas Anušauskas mano, jog V. Sokolovo paieška galėjo būti pradėta dar šių metų liepą, kai Generalinė prokuratūra Vilniaus apygardos teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje šnipinėjimu kaltinamas aukštas Rusijos žvalgybos tarnybos pareigūnas. Kaip jau buvo rašoma mūsų žiniasklaidoje, taip pat ir Slaptai.lt, tas žvalgas su kitais asmenimis siekė užverbuoti Vadovybės apsaugos departamento pareigūnus, kurie galėtų įtaisyti pasiklausymo įrangą prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete ir rezidencijoje. Žinoma, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) Karaliaučiaus srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis ypač svarbiems reikalams Nikolajus Filipčenka turėjo būti teisiamas dėl šnipinėjimo, dokumentų klastojimo, suklastotų dokumentų panaudojimo ir daugkartinių neteisėtų valstybės sienos kirtimų.
Bylos duomenimis, minėtas užsienio valstybės žvalgybos pareigūnas nuo 2011 metų spalio iki 2014 metų pabaigos susitikę keliose užsienio valstybėse kurstė Lietuvos piliečius, verbavo juos šnipinėti – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai dominančią informaciją. Susitikimai vykdavo ne tik su kitu Rusijos piliečiu, to paties FST skyriaus viršininku I.G., bet ir su vienu Lietuvos piliečiu, kurio incialai – V.S. sutampa su V. Sokolovo.
Vilniaus aps. VPK nuotraukoje: įtariamasis Vladimiras Sokolovas.
Informacijos šaltinis – Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas.
Po iškilmingo stačiatikių soboro (katedros) ir rusų kultūros centro atidarymo Prancūzijos sostinėje spalio 19 dieną pasigirsta kalbų apie tos vietos panaudojimą kitiems tikslams – šnipinėjimui.
Prancūzijos sostinė Paryžius savanoriškai palengvina darbą Rusijos žvalgybai.
Apie tai informuoja Šveicarijos laikraščio Le Temps korespondentas Rišaras Verly.
Dešiniųjų jėgų kandidatas būsimuosiuose prezidento rinkimuose Fransua Fijonas, kuris buvo ministras pirmininkas oficialiai patvirtinant Rusijos projektą 2007 metų rudenį, aršus strateginės ašies Paryžius–Maskva šalininkas, ryžtingai atmeta įtarinėjimus.
„Iškart kaltinti Rusiją noru paversti tą stačiatikių kultūros centrą Paryžiaus centre radijo perėmimo stotimi, tai tuščių ir žalingų fantazijų vaisius“, – argumentavo jis mums Ženevoje gegužės mėnesį, Kopės pilyje surengtame seminare Rusijos klausimais, rašo žurnalistas.
Jeigu Vladimiras Putinas, kaip buvo numatyta, asmeniškai būtų perkirpęs juostelę per iškilmingą atidarymą spalio 19 dieną, tai, be abejo, būtų įžiebę polemiką Prancūzijos žiniasklaidoje, sakoma straipsnyje. Nuo šiol privilegijuotame rajone Senos pakrantėje yra įsikūręs didžiausias rusų stačiatikių kultūros centras Vakarų Europoje. Tik Vladimiras Putinas galiausiai neatvažiavo.
„Viskam galas? Ne. Daugelis tikrai gerai informuotų, tačiau panorusių likti anonimais, prancūzų diplomatų apgulė Eliziejaus rūmus ir ministeriją, kad juos perspėtų, – sakoma straipsnyje. – Vieno buvusio ambasadoriaus Maskvoje paaiškinamajame rašte, su kuriuo susipažino korespondentas, išsakomas įsitikinimas, kas bus aptikta, kai Rusijos šnipinėjimo tarnybos panaudos tas vietas, kur jau prasidėjo įvairios kultūrinės konferencijos. „Tokiomis aplinkybėmis mes rekomenduojame sustiprinti saugumą Orsė krantinėje įrenginiais, trukdančiais pasiklausymams“.
Le Temps dar sužinojo, kad Vokietijos ambasadorius Joachimas Biterlichas, kurio rezidencija yra netoliese, šią vasarą, kaip spėjama, užsakė savo kontržvalgybos tarnyboms atlikti patikrinimą. Šveicarijos ambasada yra arti, jai tai irgi aktualu. Autoriaus nuomone, ypatingo dėmesio reikalauja ir už keliasdešimt metrų nuo kupolų esantys butai Branli gatvėje, naudojami Prancūzijos prezidento, įskaitant ten gyvenančius diplomatinį patarėją bei jo štabo viršininką. Ten gyveno Ana Pinžo, Fransua Miterano meilužė ir jų dukros Mazarin motina, priduria Verly.
Rusijos ambasadorius Prancūzijoje Aleksandras Orlovas kiek tik išgalėdamas neigia kaltinimus. Jis priskiria tokius gandus „antimaskvietiškam oligarchų tinklui“, kuris, jo nuomone, sunkiai taikstosi su tuo, kad Prancūzijos teisingumas panaikino draudimą tam sklypui, kuris buvo paskirtas 2010 metais ir vienu metu buvo areštuotas dėl teisinių procedūrų, susijusių su magnato Michailo Chodorkovskio naftos koncerno JUKOS akcininkų ieškiniu. „Visos tos vietos buvo lankomos statybų laikotarpiu. Baikime tas fantazijas“, – aiškina Orlovas Rusijos ambasadoje.
„Ar jūs įtariate Vašingtoną naudojant Amerikos bažnyčią, kuri yra už poros žingsnių? – tęsia mūsų pašnekovai rusai. – Juk Amerikos ambasada beveik prigludusi prie Eliziejaus rūmų, ir 2015 metais spauda minėjo pasiklausymo sistemas, kurias ten įrengusi JAV tarnyba NSA“.
„Knygoje „Rusiškoji Prancūzija“ žurnalistas Nikolia Enenas trumpai išdėstė tą dosjė, supindamas tikrą šnipinėjimo riziką su Maskvos noru pasitelkti tą centrą kaip vietą užmaskuotai propagandai, „minkštos jėgos“ naudojimui Paryžiaus centre. Ten jis minėjo „pastabą apie Rusijos žvalgybos veiklą Prancūzijoje, kur parodyta, kaip ji vėl perėjo prie šaltojo karo laikų konfigūracijos, tačiau veiksmingesnėmis ir stipresnėmis priemonėmis“. Iki šiol niekas to nepaneigė“, – apibendrina Verly.
MI5 generalinis direktorius Endrius Parkeris interviu leidiniui The Guardian sakė, kad „Rusijos grėsmė Didžiosios Britanijos stabilumui vis stiprėja, ji naudoja visus savo žinioje turimus ištobulintus instrumentus, kad pasiektų savo tikslus“, perpasakoja jo žodžius žurnalistai Ivenas Makaskilas ir Polas Džonsonas.
Endriu Parkeris, britų slaptosios tarnybos MI5 vadovas.
Leidinys pabrėžia: pirmą kartą per 107 metų MI5 istoriją veikiantis tos žinybos vadovas davė viešą interviu.
„Parkeris sakė, kad tuo laikotarpiu, kai visas dėmesys sutelktas į islamiškąjį ekstremizmą, stiprėja pavojus, kurį kelia ir kitų šalių slapti veiksmai. Labiausiai pastebimą vietą užima Rusija“, – sakoma straipsnyje.
„Rusija naudoja visą spektrą savo valstybinių institucijų bei įgaliojimų, kad vis agresyvesniais būdais (įskaitant propagandą, šnipinėjimą, ardomąją veiklą bei kibernetines atakas) prastumtų savo užsienio politiką užsienyje. Šiandien Rusija veikia visoje Europoje ir Didžiojoje Britanijoje. MI5 pareiga – sutrukdyti tam“, – sakė Parkeris interviu.
„Pasak Parkerio, Rusija vis dar turi pakankamai daug žvalgybos darbuotojų „vietose“, net ir Didžiojoje Britanijoje, bet yra vienas skirtumas nuo šaltojo karo laikų – atsiradusios kibernetinės kariavimo priemonės. Rusiją domina ir karinės paslaptys, pramonės projektai, informacija apie ekonomiką, vyriausybė ir užsienio politika“, – rašo laikraštis.
MI5 būstinė Londone.
Parkeris taip pat pranešė, kad per pastaruosius trejus metus Britanijos specialiosios tarnybos sužlugdė 12 teroro aktų, kuriuos planavo džihadistai. Pasak jo, Didžiojoje Britanijoje yra apie 3 tūkst. „islamistų ekstremistų, linkusių į smurtą, dauguma iš jų – britai“.
„Parkeris sakė, kad islamiškojo ekstremizmo pavojus – irgi ištvermingas ištisos kartos fenomenas“, – rašo laikraštis. Pasak jo, šią grėsmę sudaro trys elementai: ekstremistai Didžiojoje Britanijoje; ISIS nariai Sirijoje ir Irake, bandantys kurstyti teroro atakas Didžiojoje Britanijoje; ir ISIS pastangos skleisti savo ideologiją bei propaguoti terorizmą internete.
Štai jau beveik keturias savaites „ukrainiečių žurnalistas Romanas Suščenka neturi galimybės kontroliuoti savo gyvenimo“, rašo vokiečių žurnalo Der Spiegel apžvalgininkė Kristina Hebel.
Maskvoje suimtas Ukrinform žurnalistas Romanas Suščenka kaltinamas šnipinėjimu. Unian.net nuotr.
Šių metų rugsėjo 30 dieną jis buvo suimtas FSB bendradarbių Maskvos centre. 47-rių metų Ukrainos valstybinės informacijos agentūros Ukrinform žurnalistas kaltinamas šnipinėjimu, už tai jam gresia nelaisvė iki 20 metų.
Žurnalisto, šešerius pastaruosius metus dirbusio Ukrinform korespondentu Prancūzijoje, suėmimas „kelia daug klausimų dar ir todėl, kad Rusijos valdžia skelbia prieštaringus pareiškimus“. Antai, Rusijos URM tvirtina, kad Suščenka neturi galiojančios vizos žurnalistiniam darbui. Bet, kaip pabrėžia žurnalas, ji jam ir nereikalinga privataus pobūdžio vizitui. Pasak informacijos, gautos iš jo šeimos, Suščenka atvyko į Maskvą pas savo sūnėną ir draugus.
FSB pranešė, kad Suščenka, kuris, beje, buvo suimtas praėjus vos kelioms valandoms po atvykimo, girdi, tikslingai rinko informaciją apie Rosgvardiją, o tai yra valstybės paslaptis. Ten taip pat pranešė, kad žurnalistas yra „Ukrainos gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos pulkininkas“, o tai neigia ne tik pats Suščenka, bet ir oficialusis Kijevas.
Suščenkos byla kelia nerimą Ukrainos žurnalistams, kurie vertina ją kaip bandymą įbauginti. Ukrinform generalinis direktorius Aleksandras Charčenka savo bendradarbio suėmimą stato į vieną gretą šalia kitų Rusijoje nuteistų ukrainiečių bylų. Kaip pavyzdį jis nurodo ukrainiečių karę Nadeždą Savčenko, kuri buvo apkeista, iškalėjusi dvejus metus, taip pat ukrainiečių režisierių Olegą Sencovą, nuteistą 20 metų nelaisvės. Ukrainos teisės gynėjų duomenimis, iš viso Rusijos kalėjimuose dabar laikoma apie 20 Ukrainos piliečių. Charčenka juos vadina „ukrainiečiais įkaitais, kuriuos Rusija nori panaudoti prieš Ukrainą“.
Beje, Suščenkos bylos viešinti negalima. Suimtojo advokatas Markas Feiginas, gynęs opozicionierius ir panko grupės Pussy Riot dalyves, procesą vadina „slaptu“, nes, valdžios duomenimis, Suščenkos byla susijusi su valstybės paslaptimi. Dėl to advokatui teko pasirašyti pažadą jos neviešinti, kad galėtų dalyvauti baudžiamojoje byloje.
Tuo tarpu Suščenkos advokatas jau žino šio proceso baigtį. „Romanas Suščenka bus nuteistas kalėti ir vėliau apkeistas“, prognozuoja Feiginas, minėdamas Savčenko istoriją.
Juk Ukrainos kalėjimuose, kaip rašo Der Spiegel, šiuo metu sėdi apie 150 Rusijos kariškių bei specialiųjų tarnybų bendradarbių, taigi „žurnalistas – tai geras objektas mainams“.
Rusija netiki, kad Vakarai rimtai nusiteikę ginti savo rytinius pakraščius, ypač tris Baltijos valstybes – Lietuvą, Latviją ir Estiją.
O Vakarai netiki, kad Rusija tikrai nusiteikusi suskaldyti Europos Sąjungą, pajungiant ją savo politinėms ir ekonominėms reikmėms. Vakarai taip pat netiki, kad Rusija, siekdama turėti lemiamą įtaką ES, pasiryžusi tam panaudoti net karinę jėgą. Taigi dėl Rusijos per didelio pasitikėjimo savo jėgomis ir Vakarų nerūpestingumo susiklostė situacija, kai egzistuoja didelė tikimybė kilti atsitiktiniam, bet rimtam konfliktui…
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas, šio komentaro autorius.
Ši citata – iš žinomo britų publicisto ir apžvalgininko Edvardo Lukaso straipsnio, paskelbto leidinyje „The Times“.
Politikos ekspertas E.Lukasas prisimena buvusio Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Maskvoje sero Entoni Brentono žodžius: „nėra jokių abejonių – Vladimiras Putinas ruošiasi karštąjam karui“.
Išties – paskutiniosios karinės pratybos ir manevrai, kuriuos rengia Kremlius, leidžia įtarti, kad paskutiniuos mėnesius, kai JAV keičiasi prezidentai, V.Putinas traktuoja kaip pačius patogiausius savo tikslams pasiekti. V.Putinas supranta, kad pastarosiomis dienomis, kai Barakas Obama – jau nebe prezidentas, o naujasis (arba Hilary Klinton, arba Donaldas Trampas) dar neišrinkti, oficialusis Vašingtonas bus ypač dvejojantis, kilus naujam kariniam konfliktui. Taigi viskas, ką šiomis dienomis V.Putinas iškrės Europoje, taps „įvykusiu faktu, kadangi naujoji naujojo JAV prezidento administracija iš karto nebus pasiruošusi valdyti šalį“.
E.Lukasas mano, kad Kremlius gali be didelio vargo iškrėsti karinį triuką Ukrainoje, Baltarusijoje arba Gruzijoje. Tačiau pergalės šiose valstybėse V.Putinui ne tokios svarbios ir reikšmingos. Jis norėtų išbandyti jėgas iškrėsdamas šunybę lengviausiai pažeidžiamoje NATO teritorijoje – Baltijos valstybėse, kurios visiškai priklauso nuo JAV ryžtingumo bei operatyvumo.
Bet šiandien, pasak britų apžvalgininko, Baltijos valstybių gynyba nuo Rusijos agresijos – dar keblesnė. Mat JAV karinės oro pajėgos jau prarado galimybę kontroliuoti virš šios terotorijos esančią oro erdvę. Rusijos priešlėktuvinė gynyba per pastaruosius keletą metų taip sukonstruota, kad lengvai numuštų bet kokius karinius JAV ar Didžiosios Britanijos orlaivius, skubančius Lietuvai, Latvijai ir Estijai į pagalbą.
Vadinasi, jei Kremlius būtent dabar pabandytų sukelti incidentą rytinėje Baltijos jūros pakrantėje, oficialusis Vašingtonas būtų priverstas atsakyti į klausimą: ar NATO dėl trijų Baltijos valstybių pasiruošęs kaktomuša susidurti su Rusijos karine mašina? Tiksliau tariant, ar Aljansas rizikuos siųsti savo karo lėktuvus ten, kur Rusija juos stengsis numušti? Egzistuoja ir toks galvosūkis: ar NATO turės valios atakuoti Baltijos valstybes apginti trukdančius Rusijos priešlėktuvinės gynybos objektus, dislokuotus pačioje Rusijoje?
Komentaro autorius primena, kad Rusija turi dar vieną neginčijamą kozyrį – taktinį branduolinį ginklą, kurį galima panaudoti mūšio lauke. Rusijos valdžia šiuo ginklu nuolat žvangina, baugindama Vakarus: taip, mes galime jį pasitelkti į pagalbą. Ir tai panašu į tiesą – juk Rusija nuolat rengia šio pobūdžio karines pratybas.
Bet mosikavimas kariškais kardais – tai tik viena medalio pusė. V.Putinas taip pat švaisto milijardus dolerių, kurie skiriami papirkti Vakarų politikus, žurnalistus, visuomenės veikėjus, propagandos reikmėms bei šnipinėjimui. Būtent tokio pobūdžio veiksmai, sudėjus juos visus į krūvą, Kremliui atneša milžiniškos naudos – padeda skaldyti Vakarus kurstant ekstremizmą, terorizmą, etninius, religinius, kalbinius bei visokius kitokius nesutarimus. Pavyzdžių toli ieškoti net nereikia: visi puikiai matome, kokia didelė Rusijos propagandos įtaka šiuose JAV prezidento rinkimuose.
Kremliaus ideologo tikslai tarsi ant delno: kuo Vakarai silpnesni, tuo jie lengviau pažeidžiami nuo Rusijos manipuliacijų. Deja, ši tiesa Vakarams vis dar sunkiai suvokiama. E.Lukasas primena: 2008-aisiais jis parašė knygą „Naujasis šaltasis karas“, kurioje perspėjo, kad Rusija kelia mirtiną pavojų Vakarams. Daugelis tuomet šaipėsi, esą autorius sutiršina spalvas. Būta net tokių, kurie kaltino, kad autorius specialiai kursto įtampą ir baimes. Bet po Rusijos agresijos prieš Gruziją ir Ukrainą, po Rusijos karinių veiksmų Sirijoje besišaipančiųjų iš E.Lukaso perspėjimais sumažėjo. Niekas jau nebesiginčija, kad tikrai atėjo naujasis šaltasis karas.
E.Lukaso manymu, pats efektyviausias būdas atšaldyti Rusijos politikų galvas – priminti jiems, kad jų pinigai saugomi Vakarų bankuose. Perspėjimas galėtų skambėti maždaug taip: „ponai, jei daug triukšmausite, pinigus matysite kaip savo ausis“. V.Putino liokajai, bankininkai, buhalteriai, asmens sargybiniai turi aiškiai suprasti – jei jų bosas elgsis ne pagal taisykles, jie liks tuščiomis kišenėmis.
E.Lukasas supranta, jog tai būtų skaudus žingsnis. Tačiau pelno negalima labiau vertinti nei saugumo ir laisvės. Jei jūs manote, kad tik pinigai turi vertę, tai jūs negalite būti saugūs. V.Putino hibridinė taktika veiksminga tik todėl, kad Vakarai godūs, patiklūs ir aptingę, neturintys rimtų tikslų apart sotaus, ramaus, nerūpestingo gyvenimo.
Dabar jau žinome, kaip Kremlius baudžia mus už Lietuvoje sulaikytą ir Lietuvoje teisiamą aukšto rango FSB karininką iš Karaliaučiaus srities (dabartinė Kaliningrado sritis).
Rusijos teisėsauga nieko įmantraus, originalaus nesugalvojo. Tiesiog suskubo savo teritorijoje sučiupti du Lietuvos „šnipus“. Šnipinėjimu Rusijoje šiandien kaltinami Jevgenijus Mataitis ir Aristidas Tamošaitis.
Jiems skirtos labai panašios bausmės. Lietuvos „šnipui“ Jevgenijui Mataičiui atseikėta 13 metų nelaisvės atėmimo bausmė, o dėl tų pačių priežasčių Rusijoje nuteistas lietuvių „šnipas“ Aristidas Tamošaitis pasmerktas kalėti 12 metų.
BNS agentūra informuoja, kad abu Rusijoje įkalinti lietuviai bausmę siekia atlikti Lietuvos įkalinimo įstaigose. Kad abu vyrai norėtų kalėti būtent Lietuvoje, BNS agentūrai patvirtino ir Lietuvos ambasadorius Maskvoje ponas Remigijus Motuzas. Taip, namuose kalėti būtų patogiau bent jau morališkai. O turint galvoje, kad Lietuva labiau paiso žmogaus teisių nei Rusija, – dar ir fiziškai lengviau.
Tačiau šiuo metu sunku pasakyti, ar Rusija patenkins įkaltintųjų lietuvių „šnipų“ prašymus. Greičiausiai nepatenkins.
Arba pareikalaus nelygiaverčių mainų – atiduoti jiems sulaikytąjį kaliningradietį. Juk Lietuvos kontržvalgyba sužlugdė itin svarbią Rusijos žvalgybos operaciją. Prisiminkime: Lietuvoje šiandien sulaikytas Rusijos FSB Karaliaučiaus srities aukšto rango saugumietis, kurio pagrindinis tikslas buvo užverbuoti mūsų Vadovybės apsaugos departamento (VAD) pareigūnus, turinčius galimybę pasiklausymo įrangą sumontuoti Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės darbo ir poilsio kambariuose. Akivaizdu, kad Lietuvoje demaskuotas kaliningradietis žvalgas turėjo ypatingai svarbią užduotį – sekti patį svarbiausią Lietuvos asmenį.
Sutikite, Kremlius savo žvalgams iškėlė ambicingą užduotį – sekti tegul ir nedidelės, bet vis tik NATO ir Europos Sąjungai priklausančios valstybės prezidentę. Turint omenyje visus kritiškus D.Grybauskaitės pareiškimus apie Rusiją, Maskvai labai rūpi sukompromituoti, nutildyti Lietuvos vadovę.
Rusijos užsienio žvalgybos agentams ne taip svarbu žinoti, ką veikia Kremliui palankūs užsienio šalių prezidentai. Rusijos žvalgybai žymiai svarbiau turėti informaciją, ką planuoja V.Putiną kritikuojantys prezidentai. Tai – elementaru.
Tad Rusija sulaukė rimto antausio. Būtent ši žlugusi operacija Kremliui nemaloni dvigubai. Kad jos žvalgyba nepasižymėjo ypatingu profesionalumu, – tik pusė bėdos. Nuo klaidų niekas nepasaugotas. Svarbiausia, Kremlius išsidavė, kaip jis traktuoja Lietuvą. Paaiškėjo, kad Lietuvos prezidentės veiklą jis vertina rimtai. Pasirodo, Rusijai, nepaisant Lietuvos svorio Europos Sąjungoje, skauda, kai mūsų vadovė vadina ją „teroristinių požymių turinčia valstybe“.
Jeigu norite, galima dar ir taip pasakyti: šios rusiškos nepasisekusios šnipinėjimo operacijos organizatoriai pakišo ir tuos rėksnius tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, kurie kiekviena proga kritikuoja „neįtakingą“ Lietuvos prezidentę. Vis dėlto ji įtakingas ir svarbus tarptautinis žaidėjas – pats V.Putinas trokšta žinoti, ką ji kalba prezidentūroje ir Turniškėse.
Taigi mums derėtų būti budriems – Rusija bet kokia kaina sieks iš Lietuvos kalėjimo iškrapštyti šnipą kaliningradietį. Kol kas įtikinamiausia versija, jog Kremlius gali pasiūlyti mainus: jūs mums grąžinate kaliningradietį, mes jums – J.Mataitį ir A.Tamošaitį.
Bet tai būtų nelygiaverčiai mainai. Net jei Rusijoje sulaikyti du lietuviai išties turėjo ryšių su NATO slaptosiomis tarnybomis, net jei tie ryšiai – labai svarbūs, vis tiek sunku įsivaizduoti, kad jie siekė užverbuoti Rusijos prezidento aplinkos žmones, galinčius pasiklausymo įrenginius sumontuoti paties Vladimiro Putino darbo ir poilsio kambariuose.
Tokia misija tikriausiai šiandien neįmanoma niekam – net ir JAV ar Didžiosios Britanijos žvalgyboms. Išeivis iš KGB struktūrų jau ne vienerius metus demonstruoja mokėjimą krėsti didžiausio masto šunybes ir už tai nesulaukti deramos bausmės. V.Putino gebėjimas išsilaikyti aukščiausioje Rusijos valdžioje byloja, koks jis virtuoziškas intrigų meistras, apsitvėręs aukštomis ir storomis saugumo sienomis, per kurias niekaip neperlipsi. Tikėtina, jo užnugaris saugus. Jis drąsiai gali šnekėti ir savo darbo kabinete, ir automobilyje, ir lėktuve, ir poilsio rezidencijose. Ten, kur jis, neabejoju, tikrai nėra amerikiečių ar britų pasiklausymo įrenginių.
Mes kol kas galime tik svajoti, kaip būtų gera žinoti, kokie planai Kremliuje kurpiami prieš Baltijos šalis, kokius politikus NATO ir ES struktūrose ketinama papirkti, kokios šmeižimo ir dezinformacijos akcijos ruošiamos ateityje. Ypač praverstų informacija, kas gi tie svarbiausi Rusijos įtakos agentai, plušantys Briuselyje, Strasbūre, Berlyne ar Paryžiuje.
Deja, ne visoms svajonėms lemta išsipildyti. Lietuvos valioje: pigiai neatiduoti kaliningradiečio agento, jei Kremlius vis tik rimtai užsispirtų. Būtų puiku, jei šnipinėti Lietuvos prezidentę siekęs FSB darbuotojas lengvai neišsisuktų. Tegul bus puiki pamoka būsimiesiems Rusijos šnipams. Lietuva – tai ne ta valstybė, kurioje galima juokauti.
Ir vis dėlto Lietuvai negalima pamiršti į bėdą patekusių savųjų – juos privalome gelbėti visuomet bet kokiomis sąlygomis.
„Pasak keturių JAV oficialių asmenų, kuriems pranešta apie incidentą, nutikusį ankstyvą birželio 6-osios rytą. Paskutinėmis žiniomis, prie JAV ambasados Maskvoje budėjęs uniformuotas apsaugininkas iš FSB užpuolė Amerikos diplomatą, ketinantį įeiti į ambasados teritoriją, ir jį sumušė“.
Taip tvirtina „The Washington Post“ žurnalistas Džošas Roginas.
„Po to, kai apsaugininkas iš FSB pakišo koją, diplomatas buvo traumuotas, įskaitant peties lūžį. Pagaliau diplomatui pavyko įeiti į ambasadą, o paskui jis buvo išskraidintas iš Rusijos lėktuvu, kad būtų suteikta skubi medicinos pagalba, kaip patvirtino man JAV administracijos valdininkai. Diplomatas lieka už Rusijos ribų“, – sakoma straipsnyje.
FSB emblema.
Pasak autoriaus, neaišku, kokie užpuolimo motyvai. „Vienas amerikiečių valdininkas man sakė, kad diplomatas bandė pasislėpti ambasados komplekse, kad jo nesulaikytų Rusijos žvalgybos tarnybos. Kitas amerikiečių valdininkas spėjo, kad gal diplomatas veikė Rusijoje kaip šnipas „po diplomato priedanga“ – apsimetė esąs Valstybės departamento bendradarbis“, – rašo žurnalistas.
„Bet jeigu birželio 6-osios rytą užpultas Amerikos diplomatas nebuvo šnipas, Amerikos valdininkai neranda kitokio paaiškinimo, kodėl apsaugininkas iš FSB bandė sutrukdyti jam įeiti į ambasadą. Pasak administracijos valdininkų, apsaugininkai iš FSB reguliariai budi šalia JAV ambasados“, – sakoma straipsnyje.
Jeigu pranešimas apie incidentą „teisingas, tai dar vienas pavyzdys, kad Rusijos specialiosios tarnybos demonstruoja pasirengusios pažeisti galiojančias taisykles jokiu būdu neliesti diplomatų“, pareiškė Evelin Farkas, buvusi JAV gynybos ministro pavaduotojo padėjėja.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamentas perdavė Vilniaus apygardos teismui svarbią baudžiamąją bylą.
Joje kaltinimai šnipinėjimu, dokumentų klastojimu, suklastotų dokumentų panaudojimu ir daugkartiniu neteisėtu valstybės sienos kirtimu pateikti Rusijos Federacijos piliečiui N. F.
Rusijos šnipo šešėlis.
Šis asmuo nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus vyresniuoju operatyviniu įgaliotiniu ypatingai svarbiems reikalams.
N. F. kaltinamas tuo, kad būdamas užsienio valstybės žvalgybos pareigūnu bei veikdamas organizuotoje grupėje su kitu Rusijos Federacijos piliečiu – Federalinės saugumo tarnybos Kaliningrado srities valdybos Žvalgybos skyriaus viršininku I. G. bei vienu Lietuvos Respublikos piliečiu V. S., kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas šiuo metu yra dar tęsiamas, nuo 2011 m. spalio iki 2014 m. pabaigos keliose užsienio valstybėse vykusių susitikimų su Lietuvos Respublikos piliečiais metu, kurstė, verbavo šiuos asmenis šnipinėti prieš Lietuvos Respubliką – rinkti ir perduoti užsienio valstybės žvalgybos institucijai ją dominančią informaciją, kitaip aktyviai dalyvavo tokios veiklos organizavime ir mokėdavo už tokią informaciją.
Į teismą perduotos bylos duomenimis, atskirai vienas nuo kito ir skirtingu metu šnipinėti buvo verbuojami keli Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie Rusijos Federacijos Federalinės saugumo tarnybą sudomino dėl anksčiau turėtos darbinės patirties ir turimų plačių ryšių su buvusiais ir esamais įvairių Lietuvos institucijų tarnautojais.
Jiems buvo formuluojamos užduotys už piniginį atlygį rinkti ir teikti informaciją, susijusią su Vadovybės apsaugos departamento darbuotojais, jų darbo organizavimu, detalia kontaktine informacija, profesinėmis bei asmeninėmis charakteristikomis, taip pat – Vadovybės apsaugos departamento saugomų valstybės vadovų asmenine bei patalpų apsauga, naudojama tam technine įranga bei kita tokio pobūdžio informacija.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas galimybei gauti bet kokią privačią, techninę ir kitokią informaciją apie Lietuvos Respublikos Prezidentės asmeninę bei darbo, gyvenamųjų patalpų apsaugą ir užmegzti ryšius su betarpiškai tai vykdančiais ir saugumo sistemas prižiūrinčiais pareigūnais.
Taip mes įsivaizduojame Rusijos šnipą?
Juos buvo tikimąsi užverbuoti siekiant slapta Lietuvos Respublikos Prezidentūroje bei Lietuvos Respublikos Prezidentės gyvenamosiose patalpose įrengti specialias pasiklausymo priemones.
Tyrimo metu taip pat gauti duomenys apie tai, kad kaltinamasis bei su juo kartu nusikalstamais tikslais veikę asmenys aktyviais veiksmais siekė gauti kuo išsamesnę informaciją apie esamus ir buvusius Valstybės saugumo departamento pareigūnus, juos charakterizuojančius, galimai kompromituojančius, duomenis, konkrečius tam tikrų institucijų buvusius vadovus, pareigūnus vienijančių visuomeninių organizacijų narius ar su jais susijusius asmenis.
Siekdamas gauti tokio pobūdžio informaciją, turimais duomenimis, kaltinamasis su kitais asmenimis teikė jų verbuojamiems Lietuvos Respublikos piliečiams technines ir kitas priemones, konsultacijas, instrukcijas, nurodymus bei pinigus ryšio bei kitoms priemonėms, trečiųjų šalių vizoms įsigyti.
Vykdydamas nusikalstamas veikas, kuriomis yra kaltinamas, N. F. ne kartą naudojosi suklastotais asmens ir kitais dokumentais, palaikė ryšį su verbuojamais asmenimis specialiai sukurtomis socialinių tinklų bei nuotoliniam bendravimui skirtų kompiuterinių programų paskyromis netikrais vardais ir išgalvotais pavadinimais.
Kaltinamasis buvo sulaikytas vykstantis tranzitiniu traukiniu per Lietuvą iš Kaliningrado srities į Baltarusiją ir nuo praėjusių metų balandžio 29 d. laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime.
Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus iš Valstybės saugumo departamento Žvalgybos ir Kriminalinės žvalgybos įstatymuose numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą.
Lietuvos Respublikos piliečiai, kuriuos buvo siekiama užverbuoti, veikdami itin pilietiškai ir atsakingai, ženkliai prisidėjo prie to, kad mūsų valstybė būtų apsaugota nuo grėsmių, kurias gali sukelti užsienio šnipų veikla.
Tyrimas buvo atliekamas Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamente, aktyviai bendradarbiaujant su Valstybės saugumo departamentu, Lietuvos kriminalinės policijos biuru bei užsienio valstybių teisėsaugos ir vidaus saugumo institucijomis.
Informacijos šaltinis – Bendras Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento pranešimas.
Organizuotas nusikalstamumas ir NVS specialiosios tarnybos
Šioje ataskaitoje trumpai apžvelgiama Sovietų Sąjungoje egzistavusių KGB santykių su nusikalstamumu istorija, pateikiama aktuali informacija apie ONG ir NVS šalių specialiųjų tarnybų tarpusavio santykius, ir pirmiausia ta, kuri aktuali Šveicarijai.
Garsioji Lubianka. Čia kurpiami planai, kaip ir ką šnipinėti Vakaruose, įskaitant ir Šveicariją.
Į pirmą planą iškyla šie klausimai:
– Ar yra įrodymų, bent jau požymių apie ONG ir specialiųjų tarnybų bendradarbiavimą?
– Kokį pobūdį įgyja kasdienis bendradarbiavimas, kam kokia iš to nauda?
– Ar toks aktyvumas aktualus Šveicarijai, ir jeigu taip, tai kiek?
Tos ataskaitos pagrindą sudarė kontržvalgybos būdu gauti DAP duomenys, užsienio žvalgybos tarnybų pranešimai, o taip pat atviri šaltiniai. Kadangi tarp NVS šalių Rusija dominuoja tiek šnipinėjimo srityje, tiek ir ONG veikloje, pagrindinis akcentas pranešime tenka Rusijai.
– Toks aktyvumas palietė daugelį ekonomikos sektorių: bankų ir finansų, kuris pirmiausia tarnauja pinigų plovimui, taip pat, kaip ir prekybos nafta, paliesti biotechnologijų, specifikuotos prekybos ir transporto sektoriai. Mes taip pat spėjame, kad daugeliu atvejų – bet kokiu formaliu tikslu – kuriamos komercinės struktūros nelegaliai veiklai vykdyti.
– Jau esančios komercinės struktūros vėl iškyla naujame kontekste. Ypač tame, kuris liečia Nordex Group‘ei priklausančias firmas Šveicarijoje, mes matome, kad jos buvo naudojamos ir naudojamos dabar, tikriausiai, įvairių nusikalstamų grupuočių pinigams plauti.
– Įvairūs ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio ryšiai iškyla ryšium su Bank of New Yrok pinigų plovimo skandalu. Tai rodo, kad tuo atveju, kai buvo išgrobstyta apie 7 mlrd. dolerių, abi šalys dirbo kartu, turėdamos bendrą tikslą.
– Nustatyta, kad daugelyje komercinių struktūrų atstovauja tie patys šveicarų tarpininkai ir patikėtiniai. Galima manyti kad pastoviai išsaugomi tie tinklai iš Šveicarijos piliečių, kurie savo paslaugomis užtikrina specialiųjų tarnybų ir ONG ekonominę veiklą. Ar tie asmenys pasamdyti specialiųjų tarnybų, ar ONG atstovų, nežinia.
– Kalbant apie nelegalią veiklą dažniausiai turimi omenyje įtarimai pinigų plovimu. Tačiau taip pat esama ginklų prekybos, radioaktyvių medžiagų platinimo, prekybos moterimis ir prekybos narkotikais ženklų.
– Tikriausiai, nėra neįprasta, kad specialiųjų tarnybų karininkai meta diplomatinę tarnybą, kad pasišvęstų bizniui (pavyzdžiui, žmonės, kurių inicialai C. R., R. D.). Tokiais atvejais peršasi įtarimas, kad privačios komercinės struktūros naudojamos žvalgybos tikslams. Tačiau tai vargu ar įmanoma įrodyti, net tada, kai žinomi tolesni atsistatydinusių tų specialiųjų tarnybų agentų kontaktai.
– Specialiųjų tarnybų ir ONG tarpusavio santykių sistematizavimo ištirti neįmanoma. Šių laikų tendencijos, pirmiausia stiprėjanti FSB įtaka ir „valdomo kapitalizmo“ tendencija rodo, kad FSB stengiasi kruopščiai kontroliuoti visą be išimties Rusijos piliečių ir Rusijos įmonių ekonominę veiklą užsienyje. Turint omenyje paplitusią FSB korupciją, galima spėti, kad kriminaliniai veikėjai siekia FSB palankumo ar net jos paslaugų korupcinėmis išmokomis.
Organizuotas nusikalstamumas ir specialiosios tarnybos SNG
Organizuoto nusikalstamumo atsiradimas NVS glaudžiai susijęs su Sovietų Sąjungos kalėjimų ir lagerių kultūra.
Dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje dėl masinių represijų politinių kalinių kalėjimuose ir lageriuose smarkiai padaugėjo. Kaliniai buvo skirstomi į zonas ir ten daugiau mažiau paliekami kas sau. Tad greitai atsirado hierarchija ir grupinė tvarka, kuri prireikus būdavo užtikrinama radikaliais ir brutaliais metodais.
Šveicarijos vėliava. Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Hierarchijos viršūnėje atsidurdavo labai profesionalūs nusikaltėliai. Kadangi politiniai kaliniai buvo laikomi potencialiais viešosios tvarkos pažeidėjais, valstybės saugumo bendradarbiai pradėjo bičiuliautis su profesionaliais nusikaltėliais. Jie turėjo užtikrinti tvarką ir drausmę lageryje ir už tai gaudavo valdžią ir tam tikrų privilegijų. Toks susitarimas ilgą laiką buvo nerašytas, tačiau viskas baigėsi dekretu, kuris leido naudoti paprastus kriminalinius nusikaltėlius prieš vadinamuosius liaudies priešus, – taip buvo vadinami politiniai kaliniai.
„Autoritetai“ tarp nusikaltėlių pradėjo vadinti save „įteisintais vagimis“. Jie formavo SSSR kriminalinį elitą. Jie įnešė savo indėlį į tvarkos išsaugojimą ir kontrolę kriminaliniame pasaulyje. Jie sukūrė savą vertybių kodeksą, kurio svarbiausi principai buvo nesikišimas į politiką ir ekonomiką, o taip pat legalios veiklos atsisakymas.
Pasibaigus antrajam pasauliniam karui Stalinas stengėsi susilpninti stiprėjantį kriminalinį elitą ir įveikti jo įtaką. Tačiau tai privedė prie neramumų ir sukilimų lageriuose, o tai vertė valdžią tęsti bendradarbiavimą su nusikaltėliais.
Tuo tarpu kriminaliniai autoritetai buvo galingi ir turėjo gerus kontaktus su išoriniu pasauliu. Pagrindiniai jų pajamų šaltiniai buvo brangiųjų metalų ir meno kūrinių kontrabanda, o taip pat pogrindinių verslininkų prievartavimas, prekyba narkotikais ir valstybinių įmonių produkcijos vagystės.
Praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje, griūnant valstybinei valdžiai, plito korupcija valstybinėse struktūrose. Devintojo dešimtmečio pabaigoje policija tapo korumpuočiausia valstybinio aparato dalimi. Dėl to keitėsi ir kriminalinis pasaulis: etniniai rusai, kurie aukštai vertino įteisintų vagių tradicijas, priešinasi grupuotėms iš Kaukazo, kurios siekia ekonominės ir politinės įtakos ir nori minimizuoti vagių pasaulio taisykles. Dėl to suskilo anksčiau buvusi susitelkusi bendrija. Valstybės ir jos struktūrų griuvimas, naujų šalių atsiradimas, o taip pat varginga ekonominė padėtis dešimtojo dešimtmečio pradžioje prisidėjo prie naujų kriminalinių darinių atsiradimo.
Po to, kai Rusija tapo nepriklausoma, paskutiniais duomenimis, KGB personalas sumažėjo 100 000 žmonių. Atleisti bendradarbiai su savo specifinėmis žiniomis ir kontaktais buvo nepaprastai patrauklūs kriminaliniam pasauliui.
Taip atsirado dabartinis organizuotas nusikalstamumas iš įteisintų vagių, buvusių KGB agentų ir daugybės korumpuotų valdininkų bei valstybinio turto valdytojų.
Kriminalinės grupuotės šiandien
NVS kriminalinės organizacijos išlieka labai galingos. Rusijos vidaus reikalų ministerijos vertinimu, jos jau įsišaknijo svarbiausiose ekonomikos bei pramonės šakose ir kontroliuoja ištisų regionų pramonę.
Buvusio RF generalinio prokuroro, o dabar teisingumo ministro Vladimiro Ustinovo duomenimis, organizuotas nusikalstamumas kelia tikrą pavojų šalies vidaus saugumui. Greta klasikinių veiklos rūšių, tokių kaip prekyba narkotikais ir ginklais, jie vis plačiau veikia prekyboje gamtos ištekliais, bankų ir finansų sektoriuje.
Kontrabanda, mokesčių vengimas, machinacijos su PVM priklauso itin pelningoms neteisėtos veiklos rūšims. Tačiau pagrindinis pajamų šaltinis lieka valstybinės lėšos, kurioms grobstyti yra daugybė galimybių.
Keletas stambių ONG aktyvios visame pasaulyje. Tiek kilmės šalyje, tiek ir užsienyje jos vis giliau įsiskverbia į legalią ekonomiką. Dažnai jos turi užsienyje savas saugumo tarnybas ir techniškai ištobulintus stebėjimo metodus. Jos atliko dalinai teisėtas žvalgybines operacijas arba stebėjimus, kad surinktų informacijos apie konkurentus.
ONG atstovai neretai gerai išsilavinę, politiškai informuoti ir turi ryšių savo kilmės šalies valdžios institucijose. Jie gali dirbti sunkiose situacijose, mobilūs ir turi gudrius komunikacijų tinklus. Svarbiausiais biznio metodais išlieka prievartavimas ir korupcija, o tai kelia rimtą pavojų ir aukštų gyvenimo standartų šalims, nes jų žinioje yra finansinės lėšos. Gana paplitęs vertinimas, kad pavojų kelia kriminalinės ekonomikos migracija ir didele dalimi – valstybinių valdžios institutų korupcija.
Specialiosios tarnybos šiandien: šalies „efsbeizacija“?
Kaip ir visose totalitarinėse valstybėse, SSSR specialioji tarnyba KGB užėmė centrinę vietą tarp valstybinių institucijų. Nors dauguma šalių – SSSR įpėdinių tapo atviresnės ir laisvesnės, bet nedaug kas pasikeitė.
Pirmiausia Rusijoje atėjus į valdžią Vladimirui Putinui specialiosios tarnybos vėl įgyja žymiai daugiau svorio. Pats Putinas 17 metų tarnavo FSB, ir nuo 1998 metų ir tuo momentu, kai 1999 metais buvo išrinktas prezidentu, buvo FSB direktorius.
Kai jis tapo prezidentu, FSB vadu Putinas paskyrė savo daugiametį bendrakeleivį Nikolajų Patruševą ir specialiąsias tarnybas pervedė į tiesioginį pavaldumą prezidentui. Įvairiomis FSB reformomis jų įtaka šalyje nuolat buvo stiprinama. Pasienio kariuomenė ir Federacinė vyriausybinio ryšio ir informacijos agentūra buvo prijungtos prie FSB. Karinė operacija Čečėnijoje su kovos su terorizmu lozungu taip pat įėjo į FSB atsakomybės zoną.
Laikui bėgant Putinas išdėliojo mažiausiai 150 buvusių FSB karininkų svarbiose politikos ir ekonomikos sferose. Tai prezidento administracija, prezidento atstovybės regionuose, federacinės muitų tarnybos (kurios veikia kaip gana pelningi pajamų šaltiniai), Saugumo taryba ir kiti vyriausybės postai. Ryšių su FSB turi ir Sąjunginės Rusijos, ir Baltarusijos valstybės nuolatinio komiteto sekretoriaus pavaduotojas, Eurazijos ekonominės bendrijos generalinis sekretorius, ir Rusijos nuolatinis atstovas prie NATO.
FSB agentai veikia ir ekonomikoje, o labiausiai krenta į akis dujų ir naftos šakose: du Gazprom‘o valdybos viršininko pavaduotojai ir vienas valdybos narys, Rosneft, Slavneft ir Sibura prezidento pavaduotojas, Itera ir Novateka valdybos nariai, o taip pat Sibura generaliniai direktoriai ir generalinių direktorių pavaduotojai.
Be to, Putinui būnant prezidentu stambūs naftos koncernai – JUKOS ir Sibirneft perėjo Gazprom‘o ir Rosneft valstybinių įmonių kontrolėn ir taip pat atsidūrė vadinamųjų jėgos struktūrų įtakoje. Šiandien kai kas kalba ne tik apie „valdomą demokratiją“, bet ir apie „valdomą kapitalizmą“, atsižvelgdami į tai, kad specialiųjų tarnybų ir kitų valstybinių institucijų atstovai veikia ne tik valstybės interesais, bet ir savo asmeniniais materialiniais interesais.
Rusijos specialiųjų tarnybų šnipinėjimui sunku pasipriešinti.
Tuo tarpu FSB taip glaudžiai susijusi su visomis veiklos sferomis, kad iškyla klausimas, kaip glaudžiai valstybinė priežiūra ir reguliavimas susiję su tokia stipria pozicija. 2006 metų rugpjūty Rusijos vyriausybė, nepaisydama Konstitucijos, patvarkė, kad FSB ir VRM gautų neribotą priėjimą prie telekomunikacijos kompanijų duomenų bankų. Dėka to jos žino, kas, su kuo ir kaip ilgai kalbėjo, kur yra pašnekovų numeriai ir t. t. Žodžiu, jos turi piliečių privataus gyvenimo sekimo medžiagą.
Veikla užsienyje
NVS specialiųjų tarnybų interesai užsienyje perėjo nuo karinių klausimų prie ekonominių. Pirmiausia Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) vaidina aktyvų nepasotinamą vaidmenį Rusijos ekonomikos skverbiantis į Vakarų rinkas.
Vis daugiau Europos žvalgybų konstatuoja galingą Rusijos specialiųjų tarnybų buvimą ir gyvą domėjimąsi apskritai ekonomika – ir ypač strategiškai svarbiomis ekonomikos sritimis, tokiomis kai energetikos sektorius ar telekomunikacijų bei informacijų technologijos. Tai ypač teisinga kalbant apie Baltijos ir Rytų Europos šalis, kur Rusija atvirai stengiasi atkurti savo ankstesnę hegemoniją.
Specialiųjų tarnybų atstovai veikia užsienyje užsimaskavę diplomatais, tarptautinių organizacijų funkcionieriais ir, be to, po ekonomine priedanga: Rusijos firmos užsienyje dažnai dirba kaip aikštelės žvalgybinei veiklai.
Antai, stambus Rusijos naftos koncernas Lukoil atvirai naudoja savo atstovybes Rytų Europos šalyse ir pietinėse Europos šalyse žvalgybinei veiklai. Firma ieško naujų tikslinių kandidatūrų informacijai gauti ir, be to, turi gerai aprūpintą specialiųjų tarnybų lygio saugumo tarnybą.
Dažnai nauji dalykiniai partneriai nepastebi, arba pastebi per vėlai, kad jų firmose viduje dirba Rusijos specialiosios tarnybos, kurios stengiasi gauti strategiškai svarbios informacijos apie prekybos nafta sandorius.
Tai, kad naftos firma Lukoil susijusi su specialiosiomis tarnybomis, patvirtina ir vieno Lenkijos žvalgybos bendradarbio pastabos. Iš jų aiškėja kad lenkų verslininkas parėmė aukšto rango Rusijos specialiųjų tarnybų karininką Vladimirą Alganovą parduodant valstybinę naftos perdirbimo gamyklą Gdanske Rusijos įmonei Lukoil.
Taip pat buvo įsteigtos komisijos bei kolegijos, kad pastūmėtų užsienyje Rusijos biznį, kurio nariai daugiausia priklauso įvairioms specialiosioms tarnyboms. Jie renka strategiškai reikšmingą informaciją ir stengiasi paveikti svarbių įmonių sprendimus.
Vis didesnį vaidmenį siekiant gauti informacijos vaidina Rusijos žurnalistų rinkimas. Maždaug nuo 2003 metų Rusijos specialiosios tarnybos vis labiau naudojasi žurnalistais, kai specialiųjų tarnybų bendradarbiai, veikiantys kaip žurnalistai, sunkiai atskiriami nuo tikrų žurnalistų. Be to, žurnalistų profesiniai metodai puikiai tinka informacijai gauti. Vokietijoje specialiųjų tarnybų bendradarbių, veikiančių kaip žurnalistai, skaičius, pastaraisiais metais, matyt, vėl išaugo.
ONG ir specialiųjų tarnybų tarpusavio santykiai
Jau seniai spėjama, kad daugybę ONG atstovų dangsto valstybinės institucijos, taip pat ir FSB.
Taip gyvena pavyzdžiui, Semionas Mogilevičius, viena iš galingiausių Rusijos organizuoto nusikalstamumo figūrų, kurio nuo 2003 metų ieško FTB už sukčiavimą ir pinigų plovimą ir kurio Rusijoje niekas nejudina. Tvirtinama, kad jis net asmeniškai dalyvavo Rusijos ir Ukrainos dujų derybose.
Iki šiol nė vienas iš ONG lyderių Rusijoje nebuvo patrauktas atsakomybėn, o tai vargu ar galima paaiškinti nepakankama sėkme tyrimuose. Priešingai, kalbama apie tai, kad nusikalstamų organizacijų vadeivos naudojasi aukšto lygio apsauga.
Žinoma ir tai, kad, priešingai, buvę KGB ar po to buvusių struktūrų karininkai suteikia savo žinias, patirtį ir ryšių ratą kriminalinių organizacijų žinion. Taip pat galima atsižvelgti į tai, kad kai kurie buvę specialiųjų tarnybų karininkai teikia informaciją savo tarnyboms. Tiksliai apibrėžti bendro darbo formą ir metodus nepaprastai sunku, nes niekada neaišku, ar buvę specialiųjų tarnybų bendradarbiai tebedirba specialiosioms tarnyboms, ar jie priversti taip bendradarbiauti.
Dauguma buvusių specialiųjų tarnybų bendradarbių užima aukštus postus bankuose, apsaugos ir kitose stambiose įstaigose, suinteresuotose turėti gerus kontaktus su valstybinėmis institucijomis. Kadangi tos firmos irgi yra patrauklūs centrai kriminalinėms organizacijoms, tenai suplaukia daug informacijos, kuri gali būti naudojama abiejų šalių.
Ne paskiausiai dėl išplitusios korupcijos ir menkų algų specialiųjų tarnybų bendradarbiai būna pasirengę parduoti politinėms ar ekonominėms grupėms žvalgybinę medžiagą šantažui pagal interesus.
Įvairios Vakarų tarnybos linkusios manyti, kad ne tik atskiri ar buvę Rusijos specialiųjų tarnybų karininkai įtraukti į kriminalinę veiklą, bet kad specialioji tarnyba pati suinteresuota sistemingu bendradarbiavimu.
Tokio bendradarbiavimo – ar bent jau trumpalaikės tikslinės sąjungos motyvų netrūksta: specialiosios tarnybos suinteresuotos išnaudoti saviems tikslams jau egzistuojančius tarptautinius ONG firmų ir kontaktų tinklus. Be to, jos suinteresuotos kontroliuoti ekonominę veiklą apskritai, ir ypač ekonominę ONG veiklą. Pagaliau nereikia užmiršti, kad už paslaugas ONG vadams ar šantažą iš grupuočių galima surinkti daug pinigų. ONG interesą bendradarbiauti pirmiausia sąlygoja apsauga nuo policijos ir baudžiamojo persekiojimo.
Be to, kriminaliniai veikėjai suinteresuoti gauti informacijos apie konkurentus, o taip pat supaprastintą išvažiavimą į užsienį bei kitokių formalumų. Be to, kontaktai su specialiosiomis tarnybomis gali būti naudingi ONG atstovams savo įvaizdžiui pagerinti ir prieiti prie esminių pozicijų ekonomikoje.
Informacijos šaltinis – „Atviroji Rusija“ („Otkrytaja Rossija“ – rus.), compromat.ru portalas. openrussia.org.
Nuotrauka: Fabrice Coffrini / AFP via Getty Images.
Jau ketverius metus Džulijanas Asandžas neišeina iš Ekvadoro ambasados Londone pastato, kur 2012-ųjų metų birželio 19-ąją pasislėpė nuo amerikiečių.
Būtent Ekvadoro ambasadoje jam buvo suteiktas politinis prieglobstis. Tokios apsaugos vyriškiui prireikė, kad nepakliūtų į JAV teisingumo rankas.
Džulijanas Asandžas, WikiLeaks įkūrėjas.
Suėjus ketverių metų sukakčiai Dž.Asandžas telefonu atsakė į kai kuriuos prancūzų laikraščio Liberation klausimus. Kaip tvirtina interviu ėmusi Liberation žurnalistė Amael Giton, vyro balsas bylojo apie nuovargį, tačiau Dž.Asandžo nepasitenkinimas bei susierzinimas – vis dar milžiniškas.
Atsakinėdamas į Liberation klausimus Dž.Asandžas prisipažino, jog 2011-aisiais WikiLeaks iškeltų tikslų neįmanoma įgyvendinti. Absoliutus teisingumas – nepasiekiamas. Ir vis tik WikiLeaks pasiekė pergalių, kuriomis jis didžiuojasi.
„Dokumentai, kuriuos mes paskelbėme, padarė milžinišką įtaką politinėms sistemoms visose šalyse, išjudino procesus, kurių metu neteisingai apkaltinti žmonės paleisti laisvėn. Kai kurios pasaulio vyriausybės buvo priverstos atsistatydinti, atsistatydino ir susimovę kai kurių žvalgybų vadovai“, – džiaugėsi Dž.Asandžas.
Dėl ko dar džiūgavo Dž.Asandžas? WikiLeaks – tai ir milžiniška biblioteka, sukaupusi duomenų apie žmogaus prigimtį, godumą, nesąžiningumą. Būtent šios bibliotekos dėka įmanomi globalūs pasikeitimai politikoje. Būtent šioje bibliotekoje sukaupta informacija remiasi užsienio šalių diplomatai, advokatai, politologai – mokslininkai.
Dž.Asandžas taip pat pabrėžė, esą WikiLeaks stengiasi praplėsti spaudos laisvės ribas. „Mes – tarsi ledlaužis, besigrumiantis su cenzūra“, – komentavo Ekvadoro ambasadoje „įkalintas“ Dž.Asandžas.
Beje, Dž.Asandžas ir šį sykį kategoriškai neigė kaltinimus dėl „antiamerikonizmo“. Jis neva nėra specialiai nusiteikęs prieš JAV. Tiesiog tuo metu, kai WikiLeaks paskelbia duomenų, bylojančių apie amerikiečių karių nusikaltimus Irake arba Afganistane, Vašingtonas ima keršyti jam, kaltindamas specialiu tendencingumu. Vašingtonas niekaip negali paneigti dokumentų, todėl esą amerikiečiams belieka abejoti Dž.Asandžo objektyvumu.
Gindamasis nuo kaltinimų tendencingumu Dž.Asandžas pabrėžė, kad WikiLeaks skelbia neigiamas žinias apie visas pasaulio Vyriausybes, neisškiriant nei JAV, nei Rusijos Federacijos. Pavyzdžiui, WikiLeaks yra paskelbusi tūkstančius Rusijai nemalonių dokumentų.
Dž.Asandžas pareiškė nuomonę ir dėl JAV valstybinio šnipinėjimo, kuris neva tapo masiniu, problemų.
Džulijanas Asandžas turi užtektinai gerbėjų Vakaruose.
„Didžiausia bėda ne ta, kad valstybės viena kitą šnipinėja. Didžiausias pavojus šis: JAV ir amerikiečių sąjungininkai Didžioji Britanija, Kanada, Australija ir Naujoji Zelandija tapo pasauline žvalgybos imperija, sukaupusia milžiniškus resursus, pajėgumus bei galimybes. Šis amerikietiškas tandemas įgavo absoliutų pranašumą lyginant su kitų pasaulio šalių gebėjimais užsiimti žvalgyba bei kontržvalgyba. Žvelgiant globaliai, Vašingtono pranašumas žvalgybos sferoje nėra naudingas niekam pasaulyje. Sugriautas balansas. Amerikietiškasis pranašumas žvalgybos ir kontržvalgybos srityje kitas šalis varo į neviltį“.
Ne mažiau svarbus bei aktualus ir ši problema: ar valstybė turi teisę masiškai sekti savo piliečius ir gyventojus? Dž.Asandžas retoriškai teiravosi: kodėl gi Vašingtono siekis kaupti duomenis apie visus be išimties nėra iššūkis demokratinėms vertybėms?
Dž.Asandžas įsitikinęs, kad politinis elitas turėtų griežtai kontroliuoti „žvalgybininkų apetitus sekti visus ir visada“. Galimybė žvalgyboms imtis masinio šnipinėjimo turėtų būti sumažinta iki minimumo. Nuo šnipinėjimo taip pat būtina apsaugoti kai kuriuos visuomenės elementus: profesinių sąjungų vadovus, žurnalistus, kompanijų vadovus…
Nuotraukose: WikiLeaks įkūrėjas Džulijanas Asandžas (Julian Assange).
XXX
Aktualijų portalo Slaptai.lt komentaras.
Dž.Asandžas įrodinėja, jog nėra tendencingas. Tačiau akivaizdu, kad WikiLeaks veikla labiausiai pakenkė ir iki šiol tebekenkia būtent Amerikai. Ameriką demaskuojančių dokumentų kiekiai akivaizdžiai nustelbė Rusiją demaskuojančių dokumentų archyvus. Gal Kremliui naudingos proporcijos susidarė atsitiktinai, juk informacijos tiek daug, kad ją apibendrinti labai sunku…
Džulijanas Asandžas interviu šiuo metu dažniausiai dalina telefonu arba internetu Skype pagalba.
Ir vis dėlto nenorime tikėti, jog paleisdamas į gyvenimą WikiLeaks projektą Dž.Asandžas nematė Vašingtonui kenksmingų – Maskvai naudingų proporcijų. Juolab kad buvo lengva numatyti ir žymiai subtilesnes pasekmes. Pavyzdžiui, nebūtina teisinti Rusijos, užtenka vien to, kad visuomenė, peržvelgdama atskleistas paslaptis, turės galimybę susimąstyti, esą Amerika, pasirodo, nėra nė kiek padoresnė už kritikuojamą Rusiją. Žodžiu, abu labu – tokie patys. Tad ar beverta palaikyti „už rusus nė kiek ne geresnius amerikiečius“?
Keistas ir Dž.Asandžo noras suabsoliutinti JAV žvalgybininius pajėgumus sąmoningai ar nesąmoningai nutylint Rusijos šnipinėjimo patirtį, resurus, galimybes. Lietuvai derėtų tik džiaugtis, jei Jungtinės Valstijos su savo artimiausiomis sąjungininkėmis tikrai sukūrė rimtą žvalgybinę imperiją. Mat Rusijos slaptosios tarnybos tikriausiai turi ne ką mažesnę imperiją.
Be kita ko, Rusijos slaptosioms tarnyboms dirbti žymiai lengviau nei amerikiečių „džeimsams bondams“. Kremlius agentams iš FSB, GRU, SVR leidžia nepaisyti jokių įstatymų, tuo tarpu amerikiečių žvalgų rankos dažnusyk pančiojamos įvairiausiomis demokratiją saugoti įpareigojančiomis direktyvomis.
Vaizdžiai tariant, amerikiečiai žvalgybos ringe priversti kautis griežtai laikydamiesi taisyklių, rusų šnipai kaunasi nepaisydami jokių taisyklių.
Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai baigė ikiteisminį tyrimą, kuriame šnipinėjimu kaltinami buvęs Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų (toliau – KOP) Aviacijos bazės karininkas, kapitonas S. P. ir Rusijos Federacijos (toliau – RF) pilietis S. M.
RF pilietis S. M. bei Lietuvos Respublikos pilietis A. K. taip pat yra kaltinami neteisėtu disponavimu dideliu kiekiu šaudmenų ir didelės galios sprogstamosiomis medžiagomis bei sprogmenimis.
Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2014 m. gruodžio mėn. Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – AOTD) kontržvalgybinės operacijos metu surinkus ir pateikus žvalgybos informaciją apie tai, kad Lietuvos kariuomenės KOP Aviacijos bazės karininką, kapitoną S. P. 2012 m. užverbavo Rusijos Federacijos žvalgybos tarnyba.
Šios tarnybos pavedimu S. P. rinko ir per RF pilietį S. M. perdavinėjo Rusijos žvalgybos tarnybą dominančią informaciją. Šių asmenų susitikimai vyko Lietuvoje, laikantis ypatingos konspiracijos, profesionaliai slepiant būsimų susitikimų datą, laiką ir vietą.
S.P. kaltinamas surinkęs ir nuo 2012 m. pabaigos iki 2014 m. gruodžio 29 d. vykusių slaptų susitikimų metu perdavęs informaciją apie Lietuvos kariuomenę ir NATO Oro policijos misijų veiklą, šias misijas vykdžiusių karinių orlaivių skrydžius, karinius mokymus, karinių pajėgumų dislokacijos vietas, Lietuvos kariuomenės ir NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacijas Afganistano Islamo Respublikoje, apie nuotoliniu būdu valdomus žvalgybinius orlaivius, šių orlaivių skrydžius ir galimas dislokacijos vietas.
S.P. taip pat kaltinamas perdavęs LR krašto apsaugos ministerijos dokumentų kopijas, KOP Aviacijos bazėje karinę tarnybą atliekančių kai kurių karininkų asmens bylų kopijas. Dalis perduotų dokumentų buvo įslaptinti ir sudarė tarnybos paslaptį.
Informacija buvo renkama KOP karininko S. P. tarnybos vietoje bei NATO ISAF operacijų Afganistano Islamo Respublikoje vykdymo metu. Informacijai rinkti buvo naudojamos vaizdą fiksuojančias techninės priemonės, informacija buvo perduodama tiek žodžiu, tiek nukopijavus dokumentus ar įrašius į įvairias laikmenas.
Baudžiamosios bylos duomenimis, RF pilietis S. M. slaptų susitikimų metu perduodavo ir patikslindavo RF žvalgybos tarnybos užduotis, instruktuodavo S. P., kokiais būdais rinkti informaciją ir kokias informaciją fiksuojančias technines priemones naudoti. S.M. taip pat yra perdavęs S. P. technines priemones, specialiai skirtas žvalgybinei veiklai vykdyti, bei pinigus techninėms priemonėms įsigyti. Bylos duomenimis, kaltinamasis S. M. susitikimų metu už surinktą ir perduotą informaciją S. P. mokėjo nuo 500 iki 1000 eurų.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą ir atliekant kratas įvairiuose objektuose taip pat buvo rastas didelis kiekis sprogmenų, šaudmenys, rankinės granatos su sprogdikliais, apie 1,6 kg didelės sprogstamosios galios sprogstamosios medžiagos, virš 50 vnt. įvairaus kalibro šaudmenų. Šia nusikalstama veika kaltinamas RF pilietis S. M. ir LR pilietis A. K., pas kurį ir buvo rasta didžioji dalis sprogstamosios medžiagos, rankinės granatos bei šaudmenys.
Šnipinėjimu kaltinami asmenys S. P. ir S. M. yra suimti nuo 2014 m. gruodžio 29 d., abu jie kaltinami pagal LR BK 119 str. 2 dalį.
Kaltinamajam pagal LR BK 253 str. 2 dalį A. K. yra skirtos kitos kardomosios priemonės.
LR įstatymai už šnipinėjimą numato laisvės atėmimą nuo trejų iki penkiolikos metų, o už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų – nuo ketverių iki aštuonerių metų.
Baudžiamoji byla perduota nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Respublikos prokuratūra.
Piešinyje: garsusis Vakarų žvalgybos personažas Džeimsas Bondas.
„Karas be pergalės – tai pralaimėjimas. Bet būtent tokius karinius veiksmus Vladimiras Putinas pradėjo Sirijoje. Taigi V.Putinas – kvailys. Jam – galas“.
Tai – Vakaruose gyvenančio buvusio SSRS žvalgo Viktoro Suvorovo žodžiai, pasakyti ukrainiečių portalui www.gordonua.com.
Buvęs rusų žvalgybininkas Viktoras Suvorovas – Rezunas teigia, jog neįmanoma numatyti, ką po Sirijos „tas pasiutęs šuo“ (omenyje turimas Rusijos prezidentas) badys užpulti. Aišku tik tai, kad Ukraina privalo būti pasiruošusi atremti rimtą Rusijos kariaunos agresiją.
„Jeigu tai atrodo kaip tarakonas, ir juda kaip tarakonas, tai jis iš tikrųjų gali būti rusų robotas“,– rašo Nilas V. Pateilis Foreign Policy tinklaraštyje, skirtame inovacijoms.
„Sukurtas Kaliningrado Baltijos federalinio Emanuelio Kanto universiteto tyrėjų, tas ypatingas robotas su automatinio valdymo sistema yra tokio pat dydžio, jo greitis ir kitų elgesio parametrų charakteristikos tokios pat, kaip ir tikrojo tarakono. 4 colių robotas naudoja nedidelį komplektą šviesos jutiklių ir siųstuvų, ir kontaktinių ir nekontaktinių, kad apeitų kliūtis ir greitai judėtų maždaug 1 pėdos per sekundę greičiu – be nuotolinio valdymo – iki 20 minučių“, – sakoma straipsnyje.
