Pirmą kartą gyvenime buvau cerkvėje, kai vyko ortodoksų liturgija. Ir ne bet kur buvau – Vilniaus šv. Paraskevės parapijos  maldos namuose, cerkvėje, pastatytoje 1346 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo pirmosios žmonos Marijos Jaroslavovnos iniciatyva toje vietoje, kur stovėjo pagonių dievo Ragučio šventykla, garsioje dar ir tuo, kad joje Petras Didysis meldėsi dėkodamas Viešpačiui už pergalę prieš švedų karalių Karolį XII. Čia caras krikštijo (kai kas tuo netiki) arabą Hanibalą, kuris buvo žymaus poeto Aleksandro Puškino prosenelis. Šioje cerkvėje nuo 2005 m. sausio 23 d. pirmą kartą Lietuvos istorijoje ortodoksų liturgija vyksta lietuviškai.

Tą dieną šv. Paraskevės cerkvėje buvo minima ortodoksų šventoji Charitina Lietuvaitė. Atėjome kartu su lietuvių literatūros istoriku dr. Algimantu Bučiu.

Buvo taip. Šiame internetiniame portale paskelbėme nemažą pluoštą tekstų iš Algimanto Bučio knygų „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha“ ir „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“, kurias perskaitė šv. Paraskevės parapijos klebonas kunigas Vitalijus Mockus ir per mus panoro susipažinti su jų autoriumi, pirmą kartą plačiai į lietuvių istorinę atmintį ir literatūrą įvedančiu visiškai užmirštus 9 sakralinius tekstus ir tris lietuvių kilmės krikščionis šventuosius, gyvenusius XIII šimtmetyje: kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę, Charitiną Lietuvaitę ir Daumantą Timotiejų; šiuose kapitaliniuose veikaluose A.Bučys  daug vietos skiria karaliaus Mindaugo sūnui krikščioniui Vaišvilkui ir pirmajam su juo susijusiam lietuvių literatūros kūriniui „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“.

„Naujai paskelbti tekstai nagrinėjami seniausių pasaulio literatūrų –  Antikos ir Bizantijos graikų, senovės indų, egiptiečių, judėjų, krikščionių, musulmonų – lyginamajame kontekste. Autorius laikosi viduramžių erudito šv. Jeronimo priesako: reikia iš pradžių pajusti tekstų skonį, o tik tada jie gali tapti maistu mintims. Taigi nuolat einama  ad fontes (prie šaltinių) – visa knyga prisodrinta seniausios ir viduramžių pasaulio literatūros kūrinių fragmentų, neretai mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų. Istorinė knygos dalis – taip pat savotiški skaitiniai, kurie kartais daug greičiau ir sėkmingiau leidžia skaitytojui pajusti viduramžių kultūros raidę (literra) ir dvasią (spiritus) nei sausos vadovėlinės ar enciklopedinės charakteristikos“ (citata iš „Chrestomatijos“).

Po iškilmingos liturgijos įvyko nuoširdus mokslininko ir kunigo pokalbis prie kavos puodelio. Šventovės šeimininkas paprašė svečią papasakoti apie vienam žmogui, atrodytų, sunkiai pakeliamą darbą, jo tikslus ir siekius.

Mažai kas žino Lietuvoje apie tuos pirmuosius lietuvius šventuosius, o juk tai didžios reikšmės faktas ne tik mūsų literatūros, kultūros, bet ir visos Lietuvos istorijoje.

O šiuolaikinės reklaminės statistikos požiūriu turėtume, matyt, pripažinti, kad šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus yra daugiausia per visą Lietuvos istoriją visame krikščionių pasaulyje ilgus šimtmečius minėti ir tebeminimi du lietuviai – moteris ir vyras. Juk jiedu kasmet nuo XIII a. pabaigos vardais paminimi graikų ortodoksų ir pravoslavų krikščionių bažnytinėse apeigose, kiekvienas savo atminimo dieną. Kodėl mes tuo nesididžiuojame?

Dėl diviejų priežasčių: 1) arba nieko apie juos, ypač šv. Charitiną Lietuvaitę, nežinojome ir nežinome; 2) arba tebesame etninių bei religinių fobijų galioje ir nepajėgiame su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, net jeigu jie lietuvių motinų pagimdyti ir išauklėti taip, kad išgarsino ir tebegarsina Lietuvą visame pasaulyje.

Pirmiausia skaudu, kad Charitinos Lietuvaitės vardas, pakankamai plačiai žinomas pasaulio krikščionijoje, iki šiolei lieka beveik nežinomas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuviams krikščionims.

O ir visoje Lietuvoje, manyčiau, vargu ar daug žmonių, kurie būtų ką nors girdėję ar per pamaldas kasmet paminėję šventąją Charitiną Lietuvaitę.

Romos katalikų krikščionys turi šventuosius, nepripažįstamus Rytų ortodoksų bažnyčios, ir atvirkščiai – Rytų ortodoksų krikščionys turi nemaža šventųjų, kurių nepripažįsta Romos katalikų bažnyčia.

Apytikriais krikščionijos istorikų skaičiavimais šiuo metu yra per 10 000 Romos katalikų šventųjų bei palaimintųjų, ir ne mažiau, o greičiausiai dar daugiau krikščionių šventųjų bei palaimintųjų suskaičiuojama Rytų ortodoksų ir graikų apeigų kalendoriniuose sąrašuose.

…galima būtų kalbėti apie tiesiogiai su Lietuva susijusią arba lietuvių kilmės XIII a. šventąją kunigaikštienę Eupraksiją Pskovietę. Didžiuma bažnytinių rusų pravoslavijos šaltinių ir katalogų nurodo  šv. Eupraksiją  Pskovietę buvus  „lietuvių kunigaikščio Rogvaldo dukterį“, ir beveik visi ją vadina lietuvių kunigaikščio  šv. Daumanto teta.

Charitinos vardas  krikščionybės istorijoje yra susijęs su ankstyvųjų krikščionių kankine šventąja Charitina, gyvenusia II a. pabaigoje graikų įkurtame Amiso mieste prie Juodosios jūros, kuris anuomet jau priklausė romėnams (dabar Samsuno uostas Turkijoje).

Nėra išlikusio Charitinos Lietuvaitės gyvenimo aprašo, kurį galėtume pagrįstai priskirti prie bent kiek autentiškesnės hagiografijos, bet išliko net trys jai skirti tekstai, kurie, kiek žinau, niekados nebuvo įtraukti į lietuvių literatūros interesų ratą ir laukia atidesnio mūsų dėmesio.

Nesutarimai, supriešinantys įvairių kraštų krikščionis, visiems nuolat primena, kad seniai atėjo metas naikinti vėlyvaisiais viduramžiais iškilusias sienas tarp įvairių kraštų krikščionių. Visuotinis krikščionijos šventųjų pripažinimas – viena aktualiausių krikščionių bendrystės ir vienybės užduočių, kuriai itin trukdo neteisingas ir skaudus krikščionių šventųjų ir palaimintųjų „nelygybės“ paveldas. XX ir XXI a. žmonės sunkiai gali suvokti ir pateisinti senų religinių konfliktų priežastis, o juo labiau – istorinių konfliktų ir neteisingų jų sprendimų tąsą globalinės žmogaus būties laikais.

Klausiausi mokslininko Algimanto Bučio ir kunigo  Vitalijaus Mockaus pokalbio, turiu magnetofoninį jo įrašą, bet nuėjau gal kiek lengvesniu keliu: parinkau ir čia pateikiau iš minėtų lietuvių literatūros istoriko knygų vietas, kurios beveik tiksliai, tik šiek tiek kitais žodžiais, nusako to spalio 18-ąją šv. Paraskevės šventovėje įvykusio pokalbio turinį.

Malonu, kad ortodoksų kunigas išgirdo raginimą atsikratyti etninių ir religinių fobijų, su pagarba ir meile pasižiūrėti į kitatikius, nebijoti mažai žinomų, šokiruojančių ir dėl įvairių priežasčių nutylimų krikščionybės istorijos faktų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.20

11. Dėl šv. Charitinos Lietuvaitės vienuolystės vardo

Būčiau linkęs iškelti dar vieną šventosios Charitinos Lietuvaitės likimo versiją, susijusią ne tiek su žmonių padavimais, kiek su jos krikščioniškuoju vienuolės vardu. Pasirinkę naują vienuoliškąjį gyvenimą asmenys privalėdavo išsirinkti ir naują vardą, kad negrįžtamai pakeistų ankstesnio pasaulietiško gyvenimo vardus, ryšius ir įpročius.

Ne tiek svarbu, ar paslaptingoji lietuvaitė pati rinkosi, ar sutiko su jai vienuolyne parinktu Charitinos vardu, svarbiausia, kad, prisiimdama Naugardo vienuolyne naująjį vardą, lietuvaitė susiejo savo likimą su Charitinos vardu.

Viduramžiais naujas krikšto ar vienuolystės vardas anaiptol nebūdavo ir negalėjo būti atsitiktinis dalykas. Naujakrikštis ar vienuolio rūbus apsivilkęs žmogus tarsi užmegzdavo dvasinį ryšį su visais ankstesniaisiais savo naujojo vardo turėtojais, pirmiausia – legendiniais krikščionimis.

Continue reading „Šventoji Charitina Lietuvaitė († 1281) istorijoje ir literatūroje ( VI )“

34. „Oi labai reikėtų, kad atsirastų lietuvis, kuris…“

Nūdienos lietuviams, be abejo, šiuo atveju nedera leistis į nenurimstančias slavų tarpusavio diskusijas, kur turėtų būti saugoma Laurušavo evangelija – Lenkijoje ar Baltarusijoje? Seniausiosios lietuvių literatūros istorijai svarbiausia, kad Laurušavo evangelija paliudija Vaišvilko įkurto vienuolyno kultūrinę veiklą ir misiją, kurią vykdė būtent lietuviai, jau XIII a. priėmę krikščionybę pagal graikų apeigas ir patys perrašinėję bei rašę rankraštines knygas.

Būtent  Laurušavo vienuolyne, viename seniausių regiono vienuolynų, buvo parašyta, kaip matysime, vienuolyno įkūrėjo Vaišvilko hagiobiografija, būtent ten vėliau sukurta Laurušavo evangelija, ten surašytas ir 1262 m. chronografas, kurį netrukus aptarsime.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XXI )“

29. Vaišvilko ir jo bendraamžių kultūriniai interesai

Mėginant restauruoti vienuolio Vaišvilko ir jo lietuvių bendraminčių gyvenimą bei dvasinius siekius, atsižadėjus pasaulietinės buities, šlovės ir naudos, reikėtų išjudinti nemažus graikų ortodoksinės literatūros dirvonus, kurie, deja, beveik netyrinėti Lietuvoje. Tačiau bent keli Rusios religinės kultūros štrichai, manau, būtini, nes antraip sunkiai galėsim suvokti, ko ieškojo ir ką galėjo rasti viduramžių vienuolyne Lietuvos valdovo įpėdinis ir jo bendražygiai.

Kunigaikštis Vladimiras, pasak metraštininko,

perrašė Apaštalą aprakos, ir Prologą perrašė dvylikai mėnesių, šventųjų tėvų gyvenimų išguldymą ir šventųjų kankinių žygius, kaip jie apsivainikavo už savo kraują, pralietą už Kristų, ir dvylika minėjų[1]perrašė, ir triodes, ir oktoiches, ir irmologijas[2]. Perrašė jis ir mišių šv. Grigaliui knygą, ir vakarines bei rytines maldas perrašė greta maldaknygės. O maldaknygę nupirko iš protopopo žmonos už aštuonias grivinas, ir atidavė Šv. Grigaliaus cerkvei“ . Pačiai cerkvei „Šv. Grigaliaus ikoną nutapė ant aukso, ir aukso griviną padėjo, ir žemčiūgą, ir nutapė Švč. Dievo Motinos ikoną, ant aukso, ir ant jos uždėjo aukso monistą su brangakmeniais, ir nuliejo vario duris; jis pradėjo tapyti šventovę, ir ištapė visus tris altorius, ir visas kupolo pagrindas buvo ištapytas, bet nebaigė, nes liga sutrukdė. Nuliejo jis varpus nuostabaus skambėjimo, kokio nebuvo lig tol visame krašte (ibidem).

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XIX )“

14. Kur mokėsi Lietuvos pagonys?

Pirmasis lietuvių literatūros kūrinys „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“, kaip matysime, priklauso sakralinei viduramžių literatūrai, kuri visų pirma buvo skirta bažnytinėms apeigos.

Tačiau tai anaiptol nenuneigia hagiografiniu (bažnytiniu) stiliumi parašyto „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimo“ pažintinės reikšmės. Pirmojo mums žinomo seniausiosios lietuvių literatūros kūrinio tekstas atskleidžia iki šiolei istorikų nenagrinėtas Mindaugo ir jo sūnaus diskusijas dėl ištikimybės pagonybei, dėl Mindaugo raginimo atsisakyti krikšto ir vienuolystės, kad sūnus galėtų užimti Lietuvos sostą.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XI )“

akcentai_333

Ne­il­gai ga­lė­jo­me džiaug­tis, kad pa­gal gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo duo­me­nis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų skai­čius vir­ši­ja tris mi­li­jo­nus. Rug­sė­jo pa­bai­go­je Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­te pa­skelb­ti ga­lu­ti­niai 2011 me­tų gy­ven­to­jų su­ra­šy­mo re­zul­ta­tai ro­do, kad 2011 me­tų ko­vo 1-ąją Lie­tu­vo­je bu­vo 3 mln. 43 tūkst. nuo­la­ti­nių gy­ven­to­jų.

Ta­čiau da­bar jau su­skai­čiuo­ta, kad šių me­tų rug­sė­jo 1-ąją Lie­tu­vo­je te­li­ko 2 mln. 988 tūkst. žmo­nių. Per­skai­čia­vus 2012 me­tais gy­ven­to­jų skai­čių, pa­aiš­kė­jo, kad per aš­tuo­nis šių me­tų mė­ne­sius gy­ven­to­jų skai­čius su­ma­žė­jo 19,3 tūkst.

Continue reading „Lietuvos gyventojų skaičius: nedžiuginančios tendencijos“

latynina10

Aš pereinu prie pagrindinės Rusijos vidaus naujienos, kuri, žinoma, ne taip kelia dvasią, kaip teorinės fizikos laimėjimai. Tai “Pussy Riot” procesas, iš tikrųjų pirmasis, kurį publika seka.

Net Michailo Chodorkovskio proceso, iš tiesų, taip nesekė, nes viskas vis tiek buvo aišku. Ir štai, tiesą sakant, maža įžanga.

Liepos 19-ąją, teroro Tatarstane dieną (tada, kai užmušė muftijaus pavaduotoją ir susprogdino paties muftijaus mašiną), Tatarstano modžachedai išplatino tinkluose vaizdo kreipimąsi, kuriame atnaujino ištikimybės Dokai Umarovui priesaiką.

Continue reading „„Pussy Riot“ proceso ypatumai“

maskva

Prieš keletą dienų per RTVi televiziją stebėjau itin aštrią, dinamišką “Klinč” diskusiją. Ginčijosi du Rusijos Federacijos piliečiai: stačiatikių tikėjimą išpažįstanti rusų tautybės rašytoja Jelena Čudinova ir Rusijoje gimęs bei Rusijoje užaugęs musulmonų religijos atstovas, vieno įtakingo leidinio žurnalistas Archanas Džemalis. Pašnekovų pavardės mums, lietuviams, ne itin svarbios, nes mažai kam žinomos. Šiuo atveju svarbiausia – dėl ko jie ginčijosi ir kaip ginčijosi. O ginčytasi dėl visai Rusijai aktualios temos – ar šalies sostinė nepraras savo tikrojo veido ir netaps musulmoniška? Rusų stačiatikių interesus ginanti J.Čudinova buvo pasišovusi net demonstratyviai pasitraukti iš laidos, jei musulmonų interesus ginantis A.Džemalis jos viešai neatsiprašys.

Continue reading „Maskva nenori tapti musulmoniška“