Klaipėdos SGD terminalas. Prezidentūros nuotr.
Šią savaitę „Nord Stream“ dujotiekiuose aptikus keturis dujų nuotėkius, Prezidentas Gitanas Nausėda sako, kad siekiant užtikrinti Klaipėdos Suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo saugumą imamasi papildomi sprendimų. Keičiantis aplinkybėms Baltijos jūroje, terminalo apsauga būtų stiprinama dar labiau, patikino G. Nausėda.
„Iš tikrųjų, yra skiriamas didelis dėmesys mūsų suskystintų dujų terminalo saugumui. Pastaruoju metu priimami ir papildomi sprendimai, kurie tą saugumą turi didinti. Jeigu pasirodys, kad ir to nėra pakankama – be jokios abejonės skirsime tam dar didesnį dėmesį“, – ketvirtadienį Valdovų rūmuose žurnalistams teigė šalies vadovas.
„Tai yra strateginis mūsų valstybės objektas ir, atsižvelgiant į naujausius įvykius Baltijos jūroje, be jokios abejonės, mums reikia skirti tam didžiausią dėmesį“, – pabrėžė jis.
ELTA primena, kad pirmadienį Baltijos jūroje prie Danijos Bornholmo salos krantų esančiuose „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiuose įvyko trys nuotėkiai. Ketvirtadienio rytą pranešta apie ketvirtąjį nuotėkį.
Jungtinių Tautų Saugumo Taryba penktadienį susitiks aptarti nuotėkio Baltijos jūros dujotiekio „Nord Stream“ vamzdynuose, trečiadienį pranešė Švedijos užsienio reikalų ministrė Ann Linde.
Šeštadienį sukanka lygiai ketveri metai, kai pro Klaipėdos uosto vartus įplaukė suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) laivas-saugykla „Independence“, užtikrinęs Lietuvai galimybę dujų įsigyti konkurencingomis rinkos kainomis.
Kaip teigė energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas, prieš ketverius metus į Klaipėdos uostą įplaukęs SGD laivas-saugykla „Independence“ atnešė ne teorinę ar simbolinę, bet labai praktinę ir akivaizdžią energetinę nepriklausomybę.
„Šis laivas mūsų rankose tapo svertu, išjudinusiu gamtinių dujų monopolijos akmenį, slėgusį visus vartotojus. Šiandien, praėjus ketveriems metams, rezultatas akivaizdus – ketvirčiu mažesnė kaina visiems vartotojams bei daugiau lankstumo, skaidrumo ir konkurencijos“, – Eltai sakė Ž. Vaičiūnas.
Energetikos ministras džiaugėsi, kad pasiekti rezultatai yra būtini sveikai ir efektyviai veikiančiai rinkai, o dėl to terminalas dabar turi galimybę tiekti dujas tiems, kuriems anksčiau to padaryti nebuvo įmanoma.
„Lygiai prieš metus veiklą Klaipėdos uoste pradėjo SGD perkrovos stotelė, tad dabar SGD terminalas yra ne tik konkurencijos instrumentas, bet ir tapo galimybe Lietuvai plėsti SGD veiklas bei kurti naudą transporto ir laivybos sektoriuose, dujas tiekti tiems vartotojams, kuriems anksčiau to tiesiog fiziškai nebuvo galima padaryti. Šiomis aplinkybėmis ilgalaikis SGD tiekimas ir po 2024 m. tampa tiesiog racionalaus pasirinkimo klausimu“, – Eltai teigė Ž. Vaičiūnas.
2013 m. Lietuvoje gyventojai už dujas mokėjo praktiškai tiek pat, kiek ir Vokietijoje – 5,07 euro cento už kilovatvalandę (kWh). Tačiau nuo 2014 m., kaip skelbia „Klaipėdos nafta“, kai atsirado SGD terminalas, gamtinės dujos Lietuvoje atpigo ketvirtadaliu.
Taip nutiko, nes, pradėjus veikti terminalui, Lietuva gavo priėjimą prie bet kurio dujų pardavėjo pasaulyje ir taip žymiai sumažino energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Tautos priešas. Lietuvos konservatoriai rado eilinį „tautos priešą“ – pareikalavo už „meilę Rusijai“ atšaukti europarlamentarą Vytenį Andriukaitį, rašo „Obzor.lt“, remdamasis „Regnum“ informacijos agentūra. Reikalavimo priežastis – žiniasklaidoje pasirodę V. Andriukaičio tvirtinimai, kuriais jis kenkia Lietuvai („esą kenkia“ – rašo „Obzor“), neigia energetinės nepriklausomybės politiką ir tvirtą Lietuvos poziciją dėl Baltarusijos Astravo atominės elektrinės.
V.Andriukaitis, pasak konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio, jau pradėjo 2019 m. prezidento rinkimų kampaniją ir stengiasi pelnyti rinkėjų, simpatizuojančių Kremliaus politikai. Kokie neteisingi, iš piršto laužti kaltinimai. Senas ir patyręs politikas Vytenis Andriukaitis rūpinasi Lietuva ir gina jos interesus: nori, kad Lietuvos žmonėms būtų gerai, kad gyventume draugiškai su kaimynais, kad mūsų ekonomika būti ekonomiška…
Skundimo menas. Duomenys apie „įtartinus asmenis“, pavyzdžiui, tokius, kurie garsiai klauso muzikos rusų kalba, Lietuvoje bus viešinami, – piktinasi „Obzor“, remdamasis „Regnum“ informacija. Tai, esą, skundimo meno viršūnė: Lietuvoje pristatyta interneto platforma „akylas.lt“, kurioje galima skųsti nelojalius gyventojus. Ir pristatė ją pats Edmundas Jakilaitis…
Tiesa, šioje platformoje (kuri šiuo metu dar testuojama) prašoma pranešti apie mėginimus verbuoti, taip pat įtartinus technikos ir žmonių judėjimus pasienio ruože, ginkluotų žmonių grupes, provokacijas ir pan. Apie garsų muzikos rusų kalba klausymąsi – nieko. Bet juk tokia gera proga dar kartą pagąsdinti, kokie tie lietuviai netolerantiški nacionalinėms mažumoms, rusofobiški, nedraugiški, pikti ir, be abejo, skundikai.
Nepakvietė. Jau kokie tie lietuviai, o ypač prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsisipyrę nedraugauti su rusais, jau piktinasi ir Vakarai, – rašo „Litovskij kurjer“. Į Vilniuje vykusį Pasaulio konstitucinės justicijos konferencijos IV kongresą lietuviai nepakvietė Rusijos Konstitucinio Teismo atstovų. O Venecijos komisijos pirmininkas Giannis Buquicchio pasisakė, kad reikia siekti dialogo, o ne izoliacijos. Anot jo, Rusijos Konstitucinio Teismo atstovams reikėjo padaryti išimtį ir leisti atvykti į renginį.
Bet negi lietuviai taip padarys. „Niekada nesveikinsime ir nespausime rankos tiems, kurie pamina teisės viršenybę ir kurių sprendimai laužo tūkstančių žmonių likimus“, – pareiškė prezidentė Dalia Grybauskaitė. Bet ne visi tokie. Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas atkreipė dėmesį, kad sprendimą neįsileisti Rusijos delegacijos priėmė ne Konstitucinis teismas, o šalies vykdomoji valdžia.
LR Konstitucinis Teismas. Slaptai.lt nuotr.
Akligatvis. Lietuva, Latvija ir Estija elgiasi kaip ta gulbė, vėžys ir lydeka iš Krylovo pasakėčios, pastebi „Litovskij kurjer“. Latvija galutinai palaidojo viltis susitarti dėl bendros Baltijos šalių suskystintų gamtinių dujų rinkos pagal Lietuvos scenarijų. O scenarijus būtų leidęs prašyti ES paramos išpirkti SGD terminalą „Independence“… Beje, kaip pastebi „Litovskij kurjer“, ir Estija visą laiką nesakė nei taip, nei ne, o laukė, kuo baigsis Lietuvos ir Latvijos ginčas.
Lietuviai patys kalti, nes nepaisydami Europos komisijos sprendimo statyti ir finansuoti SGD terminalą Estijoje, įrengė jį savo šalyje. Lietuvos valdininkai netgi tikėjosi gauti EK finansavimą ir tikėjosi, kad Latvija su Estija pirks dujas iš jų, o ne iš „Gazpromo“. Taigi, nei Briuselis nepalaikė mūsų dėl tų dujų, nei latviai su estais dabar nepalaiko. Akligatvis.
Ukrainietė mergina
Ukrainizacija. Baltijos šalys daug davė didesnėms Ukrainai, Gruzijai ir Moldavijai, ir tuo didžiuojasi. Tačiau ar nepasikeitė mokytojas su mokiniu vietomis ir ar nesulauks dabar Baltijos šalys ukrainizacijos, – klausia „RuBaltic“. O Baltijos šalys ne tik nesipriešina, bet netgi skatina šį reiškinį…
Ukrainizacija, pasak propagandistų, – nieko gero. XX amžiuje taip vadintas prievartinis ukrainiečių kalbos ir kultūros diegimas Ukrainos sovietų socialistinės respublikos teritorijoje. O dabar ukrainizacija įvyks dėl panaikinto vizų režimo – ukrainiečiai atvažiuos dirbti į Baltijos šalis, o kadangi pastarosiose vietinių gyventojų tragiškai mažėja, tai ims ir pasiliks. Nesusitvarkysime su jais. Ir tapsime pamažėle Ukrainos dalimi. Bijoti ir nebemėgti ukrainiečių turėtume pradėti jau dabar, perša mintį straipsnis.
Nukentėjo. Žinomam Lietuvos visuomenės veikėjui Jurijui Subotinui gresia kalėjimas – už valdžios kritiką, taip vadinamos sovietų okupacijos neigimą ir kvietimą gyventi darniai ir taikiai su Rusija, – pranešė „RuBaltic“ korespondentas. Esą, Jurijus Subotinas nukentėjo už viešą savo nuomonės reiškimą. Socialiniame tinkle kilusioje diskusijoje jis palietė „šventą“ temą: pareiškė, kad jokios „sovietų okupacijos“ nebuvo, o Rusija yra ne priešiška šalis, o draugiška Lietuvai valstybė.
Antrankiai
Va kokį šventą žmogų Lietuva kiša už grotų. Tiesa, tas „RuBaltic“ korespondentas kai ko „nežinojo“. Kad J. Subotinas ne tik reiškė nuomonę, bet ir kvietė įvesti į Lietuvą rusų tankus. Ne tik per socialinį tinklą, bet ir per televiziją. Beje, J .Subotino pasisakymai įžeidė daugybę žmonių – ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ne prokuratūros ar policijos, o privataus žmogaus iniciatyva.
Sovietinė Baltija. Ir Baltijos šalys, o po jų ir Gruzija pasiprašė nebebūti vadinamos postsovietinėmis šalimis, tačiau tiek „Vesti.lv“, tiek kiti propagandiniai portalai teigia, kad šios šalis – net ne postsovietinės, o tiesiog sovietinės. Nes jų visuomeniniame politiniame gyvenime išliko grynai sovietiniai institutai ir praktikos, o buvę partijos sekretoriai ir komjaunimo instruktoriai ir toliau vietoj racionalaus požiūrio į pasaulį kiša ideologinius štampus. Ir šiaip, šiuolaikines Baltijos šalis sukūrė komunistai. O priešų balsų tildymas – tai grynai sovietinė praktika. Tai va, nereikia čia mums vaidinti kažkokių europiečių.
Blogiau už lietuvius. Kad lietuviai – rusofobai, propagandistai jau pavargo kartoti. Bet, pasirodo, būna ir dar blogiau. „Lenta.ru“ paskelbė žinutę apie 29 m. amžiaus ukrainiečių išeivį, kuris Izraelyje sumušė ukrainietę, nes palaikė ją ruse.
Nukentėjusioji papasakojo, kad žmogus priėjo prie jos ir kažko paklausė ukrainietiškai. Moteris jo nesuprato ir perklausė rusiškai. O tada tas žmogus išvadino ją rusų prostitute, puolė kumščiais mušti per veidą ir galvą, mėgino nuplėšti drabužius. Kaip vėliau užpuolikas pareiškė policijai, moteris kėlė grėsmę jam ir jo šeimai. Va kokie tie ukrainiečiai…
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Kaip bevartytum, nepriklausomybę atgavusios Lietuvos energetikos istorija – ne kas kita, kaip nuolatinis mūšio laukas. Kuris gi iš šių žodžių nesisieja su kovomis: Ignalinos AE? Mažeikių nafta? Skalūnų dujos? LEO.LT? Vėjo jėgainės? NordBalt? Astravo AE?
Panašu, kad ši grandinėlė nesibaigs nei šiandien, nei rytoj. Ir ne todėl, kad energija – labai geras būdas pasipelnyti pavieniams asmenims ar grupuotėms. Labiau todėl, kad esame stambių geopolitinių plokščių energetinių interesų sandūroje.
Strategai ir trumparegiai
Sodo kaimynas Juozas, po savaitgalinės žemkrapštystės užsitraukęs dūmą ar (ir) atsikimšęs alučio, dažnai mėgsta pafilosofuoti tema „valdžia viską daro per kitą galą“ (turbūt visi turime tokių kaimynų ar pažįstamų). Neapeina ir energetikos. Ir sako pūsdamas dūmą: ir elektra, ir šildymas būtų pigesni, jei nebūtume taip nosies užrietę ir tokie nedraugiški Rytų kaimynei. Mums kad tik atsiskirti. „Independence“…
Jei tokiam mėgini paaiškinti, kad draugiškumas rytoj gali tapti spąstais, atsako neatremiamu argumentu: niekas valdžioje negalvoja apie Lietuvos ateitį, visi žiūri, kaip kišenes greičiau prisikimšti. Ir dalinai yra teisus. Rytų kaimynė, kuriai energijos pardavimas labai svarbus tiek ekonomiškai, tiek politiškai, apie Lietuvą irgi galvoja panašiai. Vieną kitą politiką, žiūrėk, ima ir nuperka.
Ką siaubo filmuose pirmiausia daro žudikas, ketindamas įsibrauti į piliečio namus? Teisingai, išjungia elektrą. Ne tam, kad būtų baisiau, o kad apribotų to piliečio galimybes pasipriešinti. Veiksmas ne scenaristų išgalvotas, o paimtas iš gyvenimo.
O ką pirmiausia pamėgintų padaryti valstybė, sumąsčiusi intervenciją į kitą valstybę? Teisingai, pamėgintų apriboti galimybes priešintis. Jei galėtų – aišku, kad išjungtų elektrą – ne kad baisiau būtų, o kad nebeveiktų elektros srove maitinami prietaisai, įrengimai. Ne tiek barzdaskutės ir troleibusai, kiek radiolokaciniai įrenginiai, komunikacijos ir visuomenės informavimo priemonės (TV, radijas).
Be abejo, lygiai taip pat galimybes priešintis apriboja ir naftos, dujų tiekimo nutraukimas. Štai kodėl ir suskystintų dujų terminalo (SGD) atsiradimas Klaipėdoje nepraėjo be kaimynės komentarų. Prarasti pinigai – tai toli gražu dar ne viskas, kas skauda kaimynei.
Energetinis žiedas, tiltas ir antrankiai
Didelis Rusijos galvasopis – kad Baltijos šalys ims ir iškris iš Baltarusiją, Rusiją, Estiją, Latviją ir Lietuvą jungiančio elektros energijos žiedo, vadinamo BRELL. Ne tik todėl, kad mažiau parduos elektros energijos. Bus sutraukytas ir pats žiedas, t. y. be rusiškos elektros liks Rusijos Federacijai priklausanti Kaliningrado sritis. O Baltijos šalys iškris, iki 2020 m. yra nutarusios tai padaryti. Ir tas siaubo filmo herojus nebepasieks elektros jungiklio…
Astravo atominė elektrinė – mirtinai pavojinga Lietuvai
Deja, siaubo filmo herojus nelabai turi kaip paspausti gyventoją. Galima įvairiais būdais ir per įvairius tarpininkus kalti piliečiui į galvą, kad dabar jis už elektrą moka brangiau ir kaina dar kils, kad ryšys su elektros tiekėju nestabilus (pvz., „NordBalt“ elektros jungtis su Švedija vis trūkinėja ir trūkinės), kiršinti su kaimynais, ketinančiais naudotis ta pačia elektros linija (latvių energetika priklausytų nuo laidelių iš Lietuvos, lenkai energetiškai spaus lietuvius ir pan.).
Tad sodo kaimynas Juozas, vis pažvelgdamas į atsiskaitymų už komunalines paslaugas knygelę, ir burba. Nes girdėjo, kad jei pirktų energiją iš ankstesniojo tiekėjo, būtų pigiau. Tačiau paklausus, kokios garantijos, kad tikrai būtų pigiau ir staiga nepabrangtų, atsakymo greičiausiai nebus. Dar galima paklausti Juozo, kodėl jis yra apdraudęs savo nekilnojamą turtą ir automobilyje įmontavęs signalizaciją. Juk pigiau būtų be šito.
Astravošima
Vis dėlto kaimynas (ar siaubo filmo herojus, kaip čia geriau pavadinti) neapsiriboja vien propaganda ir kiršinimu. Lietuvos pašonėje jau baigia išdygti branduolinis monstras – Astravo atominė elektrinė. Kiek anksčiau ji gan tiesmukai ir buvo pristatyta kaip „šekit jums už tai, kad norite pasitraukti iš BRELL“.
O dabar pristatoma kaip pigios elektros energijos šaltinis, kuriuo jau baigia susigundyti latviai, kurį dėl kažkokių priežasčių staiga pamilo švedai. Astravo monstras sulaukė palaikymo net ir Lietuvoje – prisiminkime Seimo narį Mindaugą Bastį, taip pat Artūrą Zuoką, Rolandą Paksą. Visi šie veikėjai mėgina tikinti, kad galėtume sau sėkmingai bendradarbiauti su Baltarusija ir naudotis pigia elektra. Kokia dar energetinė priklausomybė? Čia tik mitas, konservatorių išmsigalvojimas, Prezidentės viešųjų ryšių arkliukas. Svarbiausia juk – žmonių gerovė. Čia ir dabar. Sodo kaimynas Juozas pritartų. Rytų kaimynė nei puola mus, nei ruošiasi pulti, tai tik antirusiška propaganda, neturinti realaus pagrindo. Ir dar – Vakarų interesai brangiai pardavinėti savo energiją Baltijos šalyse.
Astravo atominei elektrinei – NE
Kitaip mano Seimo nariai Žygimantas Pavilionis ir Laurynas Kasčiūnas, kitaip mano ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė bei kiti įtakingi Lietuvos politikai. Tiesa, ši stovykla daugiausia kalba ne apie ekonominę, bet apie ekologinę Astravo grėsmę. Jei katastrofa įvyko technologiškai daug toliau pažengusios Japonijos Fukušimoje, ką bekalbėti apie katastrofos riziką Baltarusijoje, kur iki šiolei statoma „penkmečio planus – per tris metus!“ principu. Potencialus „bum“ tik 20 km nuo Lietuvos sienos. Pasekmės būtų liūdnos.
O kas gi toliau
Lietuvos energetikos ateities scenarijai kažkuo primena pasirinkimą – žvirblis rankoje ar briedis girioje. Bent jau taip sakytų sodo kaimynas Juozas, gyvenantis nuo pensijos iki pensijos ir norintis žvirblio – kad energija pigi taptų tučtuojau, iki artimiausios pensijos. O briedis anūkams – gal ir gerai būtų, bet anūkai dirbantys ir uždirbantys, išsisuks. O ten energetinė Lietuvos nepriklausomybė – ai, mes prisikovojom už tą nepriklausomybę, dabar kiti tegul pakovoja.
Juozas kaip Juozas. O Lietuvos politikai, panašu, laikosi ir bent artimiausiu metu laikysis aiškios energetinės nepriklausomybės nuo Rytų pozicijos. Kaip ir turėtų elgtis strategiškai mąstantys žmonė. Tik gaila, kad ir tarp politikų vis dar pasitaiko susigundančių rusiškais pinigais ar kitokiomis rusiškomis gėrybėmis. Arba mėginančių pasinaudoti energetiniais klausimais savo reitingams kelti.
Atkurtos Lietuvos šimtmečio jubiliejaus artumas skatina atsigręžti į praeitį bei norą prisiminti, kas buvo padaryta gerai ir ko reikėjo vengti. Valstybės kaip ir žmogaus gyvenime būna ir sėkmių, ir nesėkmių. Skirtumas tik toks, kad žmogus yra pats savo likimo “kalvis“, o valstybės nesėkmės – tai visuomenės ištrintųjų ir jos atstovų „nuopelnas“.
Vieną šio laikmečio pusę, t.y. sovietų priespaudą ir jos pasekmes, ilgai jausime, o „komunizmo“ ideologijos pasėta sėkla dar ilgai ieškos „palankios dirvos“ dygti ir vešėti. Mūsų kartos žmonės puikiai pamena visus įvykius nuo 1990 m. kovo mėn. 11d., kadangi, žvelgiant iš praeities perspektyvos, yra paprasčiau vertinti praeitį. Personalinės praeities vertinimą mes paprastai suprantame, kur buvo padarytos klaidos, kurių nekartotume, jei būtų galimybė ką nors keisti. Tuo tarpu valstybės valdymo procesuose dalyvauja ne vienas asmuo, o visas „pulkas“ išrinktųjų, kuriems patikėta tokia teisė. Būtų idealu, jei išrinktieji vadovautųsi tik rinkėjams duotų pažadų tęsėjimu. Tačiau čia pradeda veikti „žmogiškieji“ faktoriai, įtakojantys priimti kitus sprendimus, nei tuos, kurie buvo pažadėti.
Sąjūdžio euforijos apimta visuomenė pradėjo justi rutininę kasdienybę, kuri įtakojama sovietinės vadovybės valia ir ekonominės blokados dėka vis blogėjo. Tokiu būdu buvo bandoma lietuvių kantrybė bei skatinimas noras vėl sugrįžti į Sovietų Sąjungos gretas. Tačiau laisvės ryžtas buvo jau negrįžtamas ir nepajudinamas. Dabar galėtume priekaištauti, kad tuometinė vadovybė padarė daug klaidų, neatlikusi skubiai viso Lietuvos turto inventorizacijos ir buvusios komunistinės nomenklatūros liustracijos. Kaip parodė vėlesni politiniai įvykiai, tai turėjo lemiamos reikšmės tolesniems Lietuvos ekonominei raidai ir visuomenės socialinės atskirties pradžiai. Taigi ekonominė blokada, pinigų nuvertėjimas bei vadovybės neryžtingumas skatino visuomenės nepasitikėjimą, norą gyventi ne tik laisvai, bet ir oriai, t. y. patenkinti savo pagrindinius egzistencinius poreikius. Senoji partinė nomenklatūra, pajutusi savo jėgą, puolė prie valstybės valdymo vairo, norėdama pratęsti savo hegemoniją.
Bankų bankrotas
Pradžia išties buvo daug žadanti: per 1992 metų pirmalaikius rinkimus tuometinė A. Brazausko vadovaujama LDDP nušlavė Sąjūdžio žmones, užsitikrindama Seime daugumą – 74 vietas, kas leido jai vienai, be partnerių, formuoti Vyriausybę.
LDDP valdymo laikotarpiu (1993-1996 metai) įvestas litas, pakeitęs tuo metu apyvartoje cirkuliavusius bendruosius talonus, vadintus „vagnorkėmis“. 1993-ųjų rugpjūtį – sovietų kariuomenės išvedimas, bet tuo pačiu – ir laukinis kapitalizmas bei valstybės įmonių privatizavimas ir bankų griūtis.
„Nuolatinė plepalynė apie praeitį ir nenoras įsigilinti į tikrąją padėtį ir atvedė prie to, kad per 3,5 metų (LDDP valdymo laikotarpiu – red.) iš esmės neišspręsta nė viena problema. Privatizacija pagarsėjo savo aferomis, finansų-bankininkystės sektorius patyrė krachą, o energetikoje ir toliau siautėjo nekontroliuojama mafija. Jūsų liaupsės A. Šleževičiui apie atliktus darbus gali tik papiktinti žmones. Žmonės dar labiau nuskurdo, ekonomika priėjo finansinį krachą. Tai kurgi tie laimėjimai?“ – skelbė R. L. Rajeckas.
1990 metais Lietuvoje veikė septyni bankai (keturi iš jų valstybiniai), o 1994-aisiais jų jau buvo 28. Vėliau buvo teigiama, kad bankai steigėsi chaotiškai, o dėl kontrolės stokos dalis tokių finansinių įstaigų virto finansinėmis piramidėmis ar pinigų plovyklomis, kas nulėmė jų žlugimą.
1994-1996 metais buvo likviduoti arba bankrutavo 17-ka bankų. Griūtis prasidėjo nuo smulkiųjų kredito įstaigų. 1994-ųjų kovą priimtas sprendimas likviduoti komercinį „Žemės banką“, po dviejų mėnesių – bankui „Apus“, liepos mėn. akcininkai likvidavo „Lietūkio“ banką ir rugsėjo mėn. bankrutavo bankas „Ateitis“.
Vienas iš skambiausių bankrotų Lietuvos bankų istorijoje – 1992 metais Kaune įsteigtas „Sekundės“ bankas, indėlininkus viliojęs šūkiu „Reikia pinigų – pinigų yra!“
Didelėmis palūkanomis susigundę Lietuvos gyventojai į šią įstaigą nešė savo pinigus, užstatydami namus ir kitą turtą. Per dvejus metus „Sekundės“ bankas surinko daugiau kaip 15 mln. JAV dolerių (to meto kursu apie 14 mln. eurų) ir apie 3 mln. tuometinių Vokietijos markių (apie 1,6 mln. erų). 1994-ųjų gruodį „Sekundei“ žlugus, nukentėjo apie 15 tūkst. indėlininkų – mūsų karta dar atsimena žmonių eiles prie uždarytų banko durų.
Iki 1993 metų spalio Lietuvos bankui vadovavęs Romualdas Visokavičius DELFI pasakojo, kad bankų žlugimus nulėmė ir politiniai sprendimai. „Tuo metu, kai vadovavau Lietuvos bankui, ne kartą įspėjau dėl banko „Sekundė“, bet ten buvo dvejos durys: pro vienas eidavo banko reikalus spręsti, per kitas – kreivus darbus daryti. Todėl taip ir gavosi“, – sakė jis. Pasiteiravus, kodėl tuometinė politinė valdžia leido „kreivus darbus“ bankuose, jis teigė, kad tai lėmė arba nesupratimas, arba interesai. „Kodėl kažko nesužlugdyti, jeigu kažkam trukdo?“, – užsiminė jis.
Kilusią bankų krizę nagrinėjusi Seimo Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos laikinoji grupė tuo metu paskelbė: „Vyriausybės ir Lietuvos banko atsakingų pareigūnų, Ministro pirmininko A. Šleževičiaus, buvusio Lietuvos banko valdybos pirmininko K. Ratkevičiaus, Lietuvos finansų ministro Reinoldijaus Šarkino, buvusio vidaus reikalų ministro Romasio Vaitekūno, buvusios Bankų priežiūros departamento direktorės L.Černaitės veiksmuose gali būti tarnybinio aplaidumo bei piktnaudžiavimo požymių“.
Grupėje dirbę politikai taip pat nurodė, kad „neįvertinta LAIB finansinė padėtis ir dirbtinai sukelta jo krizė, sužlugdytas pasitikėjimas Lietuvos bankais Lietuvoje ir užsienyje, piktnaudžiaujama tarnybine padėtimi, pakenkta Lietuvos finansų sistemai ir ekonomikai, sužlugdytas 1995 ir 1996 m. sausio mėnesio valstybės biudžeto vykdymas, sužlugdyta Lietuvos komercinių bankų priežiūra, sulaikius „Litimpeks“ banko valdybos ir tarybos pirmininkus sukelta indėlininkų panika ir dirbtinai išprovokuota „Litimpeks“ banko krizė, apleistas prevencinis ir kontrolės darbas dėl paskolų išdavimo ir blogų paskolų išieškojimas“.
2001-aisiais interviu „Lietuvos rytui“ A. Šleževičius ištarė: „Dabar gailiuosi, kad banke laikiau indėlį. Dėl jo kilo išties daug problemų“.
Jis pasakojo 1995-ųjų gruodžio 8 dieną indėlį iš banko atsiėmęs ne pats, bet įgaliojęs tai padaryti savo padėjėją Juozą Palionį: jam esą buvo pavesta iš LAIB paimti dalį indėlio, o kitą dalį palikti banke, pratęsiant indėlio sutartį. A. Šleževičius tikino žodžiu padėjėjui nurodęs paimti ne visus pinigus, o tik 120 tūkst. litų (apie 25 tūkst. eurų), reikalingų atsiskaityti už buto remontą, tačiau šis nuėmęs visą indėlį – daugiau kaip 250 tūkst. eurų (51 tūkst. eurų). Ekspremjeras tvirtino pavedęs J. Palioniui dalį pinigų nešti atgal į banką.
1993 metais grupė bičiulių, Kaune įsteigę koncerną „East-Baltic-States-West“ (EBSW), vadovaujamą prezidento Gintaro Petriko, paskelbė, kad jų tikslas – „geras biznis“. Kurį laiką nelegaliai veikęs ir tik prieš pat krizę įregistruotas koncernas pusvelčiui supirkinėjo iš gyventojų jiems valstybės nemokamai skirtus vadinamuosius investicinius čekius, už kuriuos buvo galima privatizuoti valstybės turtą. Tokiu būdu 1994 metais EBSW rankose atsidūrė apie 40 proc. šalies įmonių kontrolė. Koks minimu laikotarpiu buvo EBSW ir G. Petriko statusas, iliustruoja faktas, kad šis asmuo 1995 metų gegužę buvo įtrauktas į oficialią prezidento A. Brazausko delegaciją, vykusią į Vatikaną susitikti su popiežiumi. Vos po metų, griuvus EBSW, G. Petrikas spruko į užsienį – Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) jis buvo sulaikytas tik 2004-aisiais, o dar po trejų metų perduotas Lietuvai.
Tame pačiame interviu G. Petrikas tvirtino, kad naujuoju Lietuvos banko vadovu tapęs K. Ratkevičius buvęs „EBSW žmogus“. „Galime sakyti, kad mes jį ir paskyrėme. Tiesa, K. Ratkevičius iš pradžių kratėsi šių pareigų. Tuo metu jis dirbo LVKB valdybos pirmininko pavaduotoju ir tvirtino, jog jo alga didesnė negu Lietuvos banko vadovo. Tada aš pasiūliau prie Lietuvos banko vadovo algos mokėti jo buvusią algą. Taip jis tapo tarsi etatiniu mūsų darbuotoju – Lietuvos banko valdytoju“, – tvirtino G. Petrikas. Jis aiškino, kad K. Ratkevičiaus paskyrimą derino „ su vienu žmogumi“, kuriam įstatymas suteikia teisę siūlyti kandidatą į Lietuvos banko vadovus (Lietuvos banko valdytojo kandidatūrą Seimui teikia prezidentas – red.), tuomet rašė delfi.lt.
„Nekvaršinu galvos įvairiais projektais, iš karto perku Vyriausybę ir pusvelčiui gaunu geriausias įmones“, – G. Petriko ironiją citavo „Kauno diena“. Žinoma, A. Šleževičius pono G. Petriko kalbas vadino prasimanymais ir siūlė prisiminti, kieno laikais „EBSW“ suklestėjo – ogi valdant konservatoriams, kurie buvo G. Petriko draugai. 2004 m. gegužės 8 d. „Lietuvos ryto“ žurnalistinis tyrimas atskleidė daug įdomių epizodų, susijusių su „EBSW“ ir jos veikėjų veikla, pateikė konkrečių faktų ir liudytojų parodymų: kaip koncernas sukaupė kapitalą iš nelegalių, neoficialių valstybės nekilnojamojo turto aukcionų Kaune, kaip tuos aukcionus padėjo organizuoti Kauno banditai, kaip informacija buvo perkama iš Ekonomikos ministerijos, kas koncerną globojo prezidentūroje, Vyriausybėje ir Ekonomikos ministerijoje. 2006 m. vasarį darbą baigusi laikinoji Seimo komisija, kuri tyrė „EBSW“ veiklą, konstatavo: valstybės institucijos, tinkamai nekontroliavusios koncerno „EBSW“ veiklos, sudarė sąlygas nusikalstamai šios finansinės struktūros veiklai. Vyriausybei buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę kompensuoti gyventojų prarastas lėšas Kauno holdingo kompanijoje.
Kaip anuomet rašė delfi.lt, Seimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Algis Rimas teigė, jog reikiamų veiksmų, kad užkirstų nelegalią „EBSW“ veiklą, nesiėmė Lietuvos bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Finansų ministerija, kai kurie Vidaus reikalų ministerijos padaliniai. „Manome, kad ir valstybė turi jausti atsakomybę“, – pabrėžė komisijos vadovas. Apie tai rašyta portale Delfi.lt.
Naftos verslovė
Dar didesnio mąsto „afera“ buvo valdančiųjų, gamyklos „Mažeikių nafta“ privatizavimo projektas. „Mažeikių naftos“ privatizavimo aplinkybes tyrusi laikinoji Seimo komisija savo išvadų projekte konstatuoja, jog bendrovė nebuvo privatizuota.
Komisija nustatė, jog „faktiškai akcinė bendrovė „Mažeikių nafta“ buvo ne privatizuota, o pagal Akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymą Seimo sprendimu pripažintam strateginiam investuotojui buvo suteikta teisė įsigyti po reorganizavimo veiklą tęsiančios bendrovės „Mažeikių nafta“ naujai išleidžiamų akcijų“.
Komisijos išvadose teigiama, jog amerikiečių bendrovė ir jos dukterinės įmonės bei kiti juridiniai asmenys per 1998-2002 metus gavo daugiau kaip 220 mln. litų valdymo mokesčio, 21,6 mln. litų palūkanų už „Mažeikių naftai“ suteiktą 75 mln. litų paskolą bei uždirbo 10 mln. JAV dolerių parduodama turėtas akcijas.
Pasak išvadų, „Williams International Company“ turėtas akcijas pardavė už 85 mln. JAV dolerių, o pirko iš „Mažeikių naftos“ už 75 mln. litų.
Komisijos išvadų projekte teigiama, jog atsakomybė už „Mažeikių naftos“ privatizavimo būdą tenka tuometiniam Seimui, kuriame sudarė daugumą konservatoriai ir krikščionys demokratai, taip pat tuometiniam prezidentui Valdui Adamkui, kuris privatizavimo procese „aktyviai dalyvavo ir esminius sprendimus politiškai įtakojo“. Dabartiniu metu, bandoma įtikinti mus, jog tai buvo „savotiška duoklė“ JAV dėl palankumo ir paramos Lietuvos integracijai į NATO ir ES.
1999 iki 2002 m. rudens, kai kontrolinį AB „Mažeikių nafta“ akcijų paketą įsigijo Rusijos bendrovė „Jukos“ (už 53,7 proc. akcijų sumokėjo 85 mln. JAV dolerių), lietuviškoji naftos perdirbimo gamykla patyrė 750 mln. litų nuostolių. 2003 m. tuometis generalinis prokuroras A. Klimavičius aiškino, kad prieš privatizuojant „Mažeikių naftą“ ir vėliau bendrovė patyrė 1,5 mlrd. litų žalą, tačiau nusikalstamais veiksmais padaryta žala bendrovei vertinama apie 800 mln. litų. Ir nors viešojoje erdvėje buvo minimi skirtingi skaičiai, faktas dėl to nesikeitė – neva padaryta žala valstybei.
Suskystintų gamtinių dujų terminalas Baltijosjūroje. AP nuotr.
Savotiškos alyvos į jau primirštą istoriją šliukštelėjo „Wikileaks“. Praėjusiais metais paviešintoje JAV diplomatų parengtoje ataskaitoje rašoma, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė 1999 m. Vyriausybės sudarytas sąlygas JAV bendrovės „Williams“ investicijoms į „Mažeikių naftos“ gamyklą pavadino išteklių švaistymu.
Pro. P. Gylys sakė, kad „Mažeikių naftos“ privatizavimas buvo pirmas didžiausias nacionalinis pažeminimas. „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas atsako: „Pamirškime patį žeminančios sutarties, pagal kurią Lietuva turėjo padengti daugelį „Williams“ išlaidų ir maržą, faktą ir pažvelkime iš esmės – ar tiek daug pagal sutartį buvo sumokėta, palyginti su „Mažeikių naftos“ reikšme Lietuvos ekonomikai? Gal būtent dėl privatizacijos ši bendrovė išliko, nebankrutavo, nebuvo „išvogta“? Kiek mokesčių į Lietuvos biudžetą bendrovė sumokėjo po privatizacijos? Kiek darbo vietų buvo išsaugota?“
Vis dėlto „Williams“ šešėlis konservatorius persekiojo labai ilgai ir tapo kone neskaidrumo sinonimu. O socialdemokratams, kurie įmonės „Lietuvos dujos“ akcijas pardavė Rusijos koncernui „Gazprom“, įvaizdžių kovoje sekėsi geriau. Nors žala ir ilgalaikiai struktūriniai padariniai, kai kurių ekspertų teigimu, nepalyginami. Tačiau čia verta atkreipti dėmesį, kad reikalų turime ne su skirtingo svorio istorijomis, o su viešaisiais ryšiais arba net purvinosiomis technologijomis.
2004 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos vardu veikiantis Valstybės turto fondas su OAO „Gazprom“ pasirašė „Lietuvos dujų“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. 34 proc. akcijų buvo parduota už 100 mln. litų. Sutartimi Lietuva įsipareigojo nereguliuoti dujų kainų laisviesiems vartotojams, o akcijų pirkėjas užtikrino gamtinių dujų tiekimą Lietuvos Respublikos vartotojams 10 metų laikotarpiui tokiais kiekiais, kurie tenkina ne mažiau nei 90 proc. visų Lietuvos vartotojų poreikių, taip pat užtikrino, kad „gamtinių dujų tiekimas į Lietuvą turi būti pagrįstas teisingomis kainomis, atsižvelgiant į susiklosčiusias Lietuvos Respublikos energijos perdavėjų rinkos sąlygas“.
Gazpromo dujos
Šiandien akivaizdu, kad rusų koncernas „Lietuvos dujų“ akcijas nusipirko už tiek, kiek šios uždirba per vienerius metus. 2003 m. rugsėjo 4 d. tuometis ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas užlipo į Seimo tribūną atsakyti į opozicijos partijų klausimą apie „Lietuvos dujų“ privatizavimo eigą. Kaip liudija Seimo posėdžio stenograma, susidariusią padėtį Vyriausybės vadovas apibūdino taip:
„Pradedu kiekiais. Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, pagal strategiją, kurią jūs patvirtinote, Energetikos strategiją, dujų poreikis Lietuvoje išaugs daugiau nei dvigubai. Tai yra labai rimtas kiekis – apie 6 mlrd. kub. metrų. Be abejo, reikia užsitikrinti, kad toks kiekis bus. Norėčiau iš karto nuliūdinti kai kuriuos entuziastus ir pasakyti, kad alternatyvus dujų tiekėjas iš tikrųjų galimas, bet tai bus negreitai ir tai kainuoja nepaprastai brangiai. Ir dar vienas dalykas – tos dujos, kurios gali ateiti alternatyviai, bus brangesnės maždaug 25–30 proc., todėl mes turime matyti realią situaciją, savo geografinę padėtį, savo santykius su Rusija, valstybe kaimyne, ir pasekti tuo geru pavyzdžiu, kuris yra šalia mūsų.“
A.Brazauskas patikino, kad suderėta kaina už akcijas – 100 mln. litų – yra racionali ir pagrįsta ekonomiškai. Tai patvirtino ir oficialusis konsultantas Prancūzijos bankas „Paribas“. Bet gardžiausia vyšnia ant torto – viešas A. Brazausko užtikrinimas, kad „sutarties, kuri yra parafuota mūsų Turto fonde, 7.4 punkte yra numatyta, kad kaina dešimt metų į priekį, skaičiuojant nuo 2005 m., bus stabili ir skaičiuojama pagal formulę, pagal kurią ir dabar yra skaičiuojama dujų kaina Lietuvai, Latvijai, Estijai“.
Formulės pagrindą sudaro mazuto, kuriame yra 3,5 proc. sieros arba jos junginių, kaina Roterdamo biržoje. Pasirodo, kad 2005 m. visiems kažkodėl buvo lengva patikėti, kad dešimt metų mazuto kaina bus iškalta akmenyje.
Paklaustas, ar jo neglumina faktas, kad „Lietuvos dujų“ akcijos koncernui „Gazprom“ buvo parduotos kone už dabartinį įmonės metinį pelną, prof. P. Gylys atsako: „Kai privatizavome Lietuvos bankus, taip pat gavome mažai pinigų. O kokius pelnus dabar jie skaičiuoja? Kas tuo metu vyko? Aš manau, kad arba tai korupcija, arba idiotizmas.“ Apie tai rašė portale Delfi.lt.
XXX
Dabar norėčiau priminti dar vieną privatizacijos perliuką. Tai elektros VST (Vakarų skirstomieji tinklai).
VST: 77 proc. valstybei priklausiusių akcijų buvo parduota už sumą, kuri maždaug 1,5 mlrd. litų mažesnė nei akcijų vertė, nustatyta iškart po privatizavimo. Privatizuojamo objekto kainos abrakadabra – 2003 m. pabaigoje 77 proc. akcijų devynių fizinių asmenų grupei parduota už truputį daugiau nei 0,5 mlrd. litų, o jau 2004 m. pradžioje VST turtą nepriklausomi vertintojai įvertino 2,351 mlrd. litų – pakiša tik vieną mintį. Nors įvykių ir veiksmų forma keičiasi, esmė lieka ta pati.
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Apie viešuosiuose pirkimuose paskendusius milijardus Lietuvoje nežino turbūt tik tinginys. Klausimas tik vienas: jeigu sąžinės šiuose reikaluose nėra, kas trukdo imtis kompleksinių priemonių, kad įsivyrautų bent jau baimės atmosfera? Dabar susidaro įspūdis, kad neskaidrūs ir švaistūniški viešieji pirkimai patogūs politikams – kaip stabiliai abipusės naudos mechanizmą sukantis elementas. Tai – tik keli ekonominiai epizodai, vienaip ar kitaip atspindintys tam tikrus šalies raidos etapus. Gyvename medijų pasaulyje, visuomenė kasdien gauna tiek informacijos, kad objektyviai atsirinkti, kas svarbu, ir suvokti aplink vykstančius procesus tampa vis sunkiau.
Akivaizdu viena – politika yra ekonomikos, tiksliau, pinigų tarnaitė. Privatizavimo metu Valstybės turto fondo darbuotojai elgėsi tarsi jų pagrindinis tikslas būtų parduoti VST konkrečiam pirkėjui už mažiausią įmanomą kainą (pagal ne vieno korupcijos tyrimo rezultatus, Lietuva yra viena korumpuočiausių pasaulio valstybių).
Nustatant VST vertę, buvo nuslėptas, taigi į kainą neįtrauktas, daugelio milijonų litų vertės turtas. (Pagal Valstybės kontrolės išvadas – daugiau kaip 28 milijonai litų.).
Turtas buvo vertinamas ne pagal jo rinkos vertę, o pagal jo naudojamąją vertę perduodant energiją tuometinėmis mažomis kainomis. 2003 m. gruodžio 23 d. 77 procentai valstybei priklausančių akcijų AB „Vakarų skirstomieji tinklai“ buvo parduoti devynių fizinių asmenų grupei už 539,846 mln. litų.
Iš karto po to nepriklausomi vertintojai įvertino VST turtą 3,3 kartų daugiau – 2,351 mlrd. litų. Apie tai rašė Delfi.lt portalas).
Iš Valstybės kontrolės išvadų apie Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimą:
„1. Valstybinio audito metu nustatyti faktai ir aplinkybės rodo, jog AB Vakarų skirstomieji tinklai nebuvo tinkamai parengti privatizavimui:
1.1. pripažinus netekusiu galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-06-25 nutarimą Nr. 801 „Dėl valstybės turto investavimo ir įstatinio kapitalo didinimo“, AB Vakarų skirstomieji tinklai privatizuota jai neperdavus 28 247 993 Lt vertės bendrovės veikloje naudojamo turto, iš kurio 16 092 371 Lt vertės turtas priklauso valstybei. Šiuo metu nei Ūkio ministerija, nei Valstybės turto fondas neturi duomenų apie dabartinius minėtą valstybės turtą apskaitančius, valdančius ir naudojančius subjektus;
1.2. Turto fondo ir konkurso komisijos veikla lėmė, kad nebuvo perkainuotas ir tiksliai apskaitytas privatizuojamos įmonės AB Vakarų skirstomųjų tinklų ilgalaikis materialusis turtas, taip neužtikrinant tikslios ir patikimos informacijos apie privatizuojamą įmonę, o tai yra būtina skaidraus privatizavimo sąlyga.“
Elektros tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Deja, Valstybės kontrolė – ne teismas ir negali aiškintis, kas paskatino VTF taip pasielgti, nors susidaro įspūdis, kad tokiu būdu turto fondas (ar jo vadinamieji „ekspertai“) įvykdė dar neregėto masto diversiją – specialiai atėmė iš Lietuvos daugiau kaip pusantro milijardo litų. Vis dėlto negalime imti ir teigti, kad VTF valdininkai ėmė ir apvogė Lietuvą. Visi Lietuvos prarasti pinigai (bent jau formaliai) atiteko dabartiniam vadinamajam „VP dešimtukui“ su Maksimų liūtu Nerijumi Numavičiumi priešakyje. Apie tai rašė portale lietuviais.lt.
Pasak A. Kubiliaus, apie jo „sėkmingo“ vadovavimo Lietuvos vyriausybei „kaip pažaboti krizę“ patirtį bus rašomi vadovėliai. Praėjo jau penkeri metai, bet apie tai dar neteko nei matyti, nei girdėti.
Vilniaus universiteto politikos ir tarptautinių santykių instituto darbuotojai atliko Lietuvos vyriausybės politinių-ekonominių sprendimų „auditą”.
Pirmajame tokio pobūdžio tyrime Lietuvoje nagrinėti šeši pagrindiniai vadinamosios krizinės A.Kubiliaus Vyriausybės veiklos prioritetai: daugiabučių namų renovacijos programa, valstybės tarnybos ir pensijų reformos, asmens sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarkymas, aukštojo mokslo reforma bei strateginiai energetiniai projektai.
Visi šeši pagrindiniai pasirinktos veiklos prioritetiniai projektai nebuvo pilnai įvykdyti.
Vienu iš paskutiniųjų nūdienos aktualijų yra Baltarusijoje statomos AE pavojus ir grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui. Suprantamas yra politikų susirūpinimas galimo pavojaus realumu, tačiau ar viskas buvo padaryta ir dabar daroma, norint užkirsti keliamo pavojaus grėsmę. Gal vieną kartą gana kaltinti vieni kitus, o imtis radikalesnių priemonių galimam pavojui išvengti.
Norėčiau trumpai prisiminti, kaip klostėsi šios statybos įvykiai. Dabartiniu metu konservatorių politikai kaltina vyriausybę neveiklumu ir skambina pavojaus varpais. Tačiau panagrinėkime, kaip šios statybos procesai prasidėjo. Kyla klausimas, kodėl A. Kubiliaus vyriausybė, kadaise gerai nuspėjusi Kaliningrado atominės likimą, „nepastebėjo“ Astravo, jei buvęs vyriausybės kancleris D. Matulionis, o dabar kaip S. Skvernelio patarėjas yra pagrindinis „perkrovimo“ interesų atstovas?
Tuometinis konservatorių lyderis mums sakė: „Mes ateiname į tokius sprendimus, kurie bus svarbūs ne artimiausiame laikotarpyje, ne šitos sesijos keturiems mėnesiams ir net ne ateinantiems keturiems metams, o ateinantiems 20 ar 40 metų, jeigu ne daugiau. Energetikos dalykuose mes per ateinančius keturis mėnesius turime priimti sprendimus, kurie brėš Lietuvos energetikos ateitį būsimiems 40 ar 60 metų, turiu omeny įstatymą, skirtą suskystinų dujų terminalui, o taip pat ir Visagino atominės elektrinės statybai reikalingą koncesijos sutartį“, – aiškino A.Kubilius (rašė portale Alfa.lt).
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Tuos Lietuvą iš ekonominės krizės „nepakartojamus”gelbėjimo metodus mes vis dar puikiai mename ir jaučiame. Minskas šiandien jau nebesprendžia esminių Astravo problemų, jas už jį sprendžia Maskva. Mes vieni nebeįveiksime Astravo, mums reikalinga vieninga ES pozicija. Demonstruoti, kad Astravas yra atskiriamas nuo kitų klausimų, tai rodyti ES, kad tai nėra mūsų svarbiausias prioritetas.
Manau, kad dar galimi gelbėjimosi nuo atominio pavojaus elementai yra tiek JT asamblėjoje , tiek ES komisijoje, ypač dabartiniu metu, kai jai vadovauja Estija.
Po tokios politinių įvykių apžvalgos turėtų mažiau kilti klausimų, kodėl Lietuvą palieka mūsų tautiečiai.
Seimo Pirmininko Viktoro Pranckiečio ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Kongreso narių susitikime antradienį daug dėmesio skirta Suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) Klaipėdoje galimybėms ir jo naudai visam Baltijos regionui.
Lietuvoje besilankančioje JAV Kongreso delegacijoje – Atstovų rūmų Gamtinių išteklių komiteto nariai ir pirmininkas Robas Bišopas (Rob Bishop), Ginkluotųjų pajėgų komiteto narys Maikas Terneris (Mike Turner). Delegacija atvyko į Lietuvą susipažinti su situacija energetikos rinkoje Baltijos jūros regione ir aptarti regioninio saugumo klausimus.
JAV, kurios artimiausiu metu planuoja žymiai didinti gamtinių dujų gamybos apimtis, atstovai sako suprantantys Lietuvos siekį būti energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos ir tai remsiantys.
Lietuvos parlamento vadovo teigimu, naujų tiekėjų iš JAV Europos Sąjungos dujų rinkai atsiradimas rodo didėjančią konkurenciją tarp suskystintų gamtinių dujų tiekėjų ir prisideda prie dujų rinkos formavimosi bei energijos šaltinių diversifikacijos Europoje didinimo.
Pasak Seimo Pirmininko, strateginis Lietuvos sprendimas statyti SGD terminalą Klaipėdoje pasiteisino. Klaipėdos SGD terminalas žymiai prisideda prie Baltijos šalių energetinio saugumo ir daro didelę įtaką gamtinių dujų kainai, nes atsiranda galimybė įsigyti pigesnių dujų ne iš vieno šaltinio, tai neša realią naudą Lietuvos žmonėms, pinga šildymas ir mažėja kiti kaštai, susiję su gamtinėmis dujomis.
Vidaus reikalų ministras Tomas Žilinskas lankėsi Klaipėdoje esančiame suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminale, kur domėjosi, kaip organizuojama jo apsauga.
VRM vadovas Tomas Žilinskas (kairėje) lankėsi Klaipėdoje esančiame suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminale.
AB “Klaipėdos nafta” vadovai ministrui pristatė bendrovės veiklą ir bendradarbiavimo su Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (VST) gerąją praktiką.
Bendrovės vadovas Mantas Bartuška pasidžiaugė bendradarbiavimo su VST principų skaidrumu ir aiškumu, taip pat tuo, kad terminalo apsauga yra patikimose rankose.
Jis pažymėjo, kad labai svarbu išlikti budriems ir toliau vykdyti aktyvią incidentų prevenciją.
Susitikime taip pat dalyvavo energetikos ministras Rokas Masiulis, jo metu taip pat buvo aptarti energetinio saugumo klausimai.
Ministras T. Žilinskas pažymėjo, jog SGD terminalas yra saugomas tinkamai ir efektyviai, o VST ir AB “Klaipėdos nafta” bendradarbiavimą galima laikyti pavyzdžiu strateginių šalies objektų apsaugos srityje.
Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas.
VST su AB “Klaipėdos nafta”, kaip SGD terminalo valdytoju, atsakingu už SGD eksploataciją ir apsaugą, bendradarbiauja nuo 2014 m. Kartu su AB “Klaipėdos nafta” yra inicijuojami siūlymai dėl SGD apsaugos sistemų, priemonių ir taktikos. VST taip pat saugo ir šios bendrovės padalinį – Subačiaus kuro bazę.
VST iniciatyva ne kartą kartu su AB “Klaipėdos nafta“, policija, VSAT, PAGD ir Lietuvos kariuomene buvo organizuotos taktinės pratybos dėl SGD terminalo apsaugos.
Vidaus reikalų ministerijos informacija ir nuotraukos.
Aš netikiu, kad mums pavyks sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybą. Aš beveik netikiu, kad mes sugebėsime rusams ir baltarusiams pakenkti bent tiek, kad šie neturės kur dėti pagamintos elektros.
Baltarusijos atominė elektrinė. Belta.by nuotr.
Juk tie, kurie labai priešinosi atominės elektrinės statybai Visagine, kurie, kaip Skardžius ir Ko, visaip koneveikė ir tebekoneveikia suskystintų dujų terminalą, kurie visokiais būdais talkino Gazpromui, darys viską, kad pirktumėm pigesnę elektrą iš priešų, norinčių mus išnaikinti.
Mūsų uždavinys sustabdyti statybas Astrave juo sunkesnis, nes vargu ar mums talkins latviai, estai ir kitos šalys, kurioms mažiau pavojingas Astravo atominis monstras, o ekonominė nauda – akivaizdi. Apie Europos Sąjungos biurokratus aš jau net užsiminti nenoriu: jiems mūsų likimas dar mažiau rūpi.
Kartais bandau įsivaizduoti, kas dėsis, jeigu vieną dieną įvyks žemės drebėjimas, ir tas nelemtas rusiškas reaktorius, kuris jau kartą krito iš kelių metrų aukščio Astrave, bet nebuvo pakeistas, sprogs ar kaip kitaip bus nepataisomai sugadintas? Gali juk ir lėktuvas tyčia ar netyčia nukristi. O jeigu elektrinėje įsidarbins koks teroristas, nebijantis mirties ir labai trokštantis išnaikinti šimtus tūkstančių žmonių, gyvenančių prie Nemuno ir Baltijos jūros?!
Kaip reaguos Seimas, Vyriausybė, Prezidentas? Turbūt panašiai, kaip tada elgėsi Maskvos ir Kijevo komunistai. Rūpinsis tik savo saugumu, o tai reiškia, kad lėktuvais, laivais, automobiliais spruks kuo toliau nuo Lietuvos. Ne visi, bet spruks. Prisimenate, ano istorinio Sausio dienomis ne visi parlamentarai juk buvo savo darbo vietose ir laukė mirties. Ir Vyriausybėje buvo visko. Tauta juos – ir didvyrius, ir bailius – apgynė. Bet taip buvo tada, neregėto pakilimo mėnesiais, metais ir dienomis.
Dabar bėgame iš Lietuvos genami tik valdančiųjų abejingumo tautos likimui, pagaliau tautos nuovargio, suvilioti Laisvės, kurioje beveik neliko pareigos ir atsakomybės supratimo.
Argi gali taip atsitikti, kad poetų apdainuota Lietuva, gražiausias Žemės lopinėlis daugeliui ją praradusiųjų, taptų dykra, kaip Černobylis, ir šimtmečius čia viešpatautų sužalota, mirtinai pavojinga gamta, be žmogaus?
Gali! Nes taip jau vieną kartą atsitiko netoli Lietuvos. Gali, nes elektrinė statoma nusikalstamai aplaidžiai, nemokšiškai, stachanovietiškai (vyresnieji žino šio žodžio prasmę), galimas daiktas – kaip mirtinas, pusiau legalus ginklas. Atominis ginklas kontroliuojamas, draudžiamas, o čia – ne jūsų reikalas, džiaukitės, kad statome už 50 km. nuo jūsų sostinės, galėjome dar arčiau.
Putino kerštas: išėjote, paniekinote vyresnįjį brolį, prisišliejote prie mūsų priešų – dabar žinokitės: gyvenkite nuolatinėje baimėje. Jeigu ne mums, tai ir ne jums!
Nebijokite, nesprogs, o elektros turėsime pigios, – turbūt taip mąsto mus valdantieji ir valdžiusieji, nes nepakankamai rūpinosi ir rūpinasi tautos, valstybės likimu. Susirašinėja, užklausinėja, kartais piktinasi, bet visa ta bedantė veikla – tik rinkiminiai saldainiukai lengvatikiams rinkėjams.
Užsienio investicijos kelia bendrąjį vidaus produktą, padeda kurti darbo vietas, gerina skolinimosi galimybes bei didina pasitikėjimą šalimi, todėl tiesioginės užsienio investicijos (TUI) laikomos vienu svarbiausių valstybės sėkmės rodiklių.
Lietuvoje jau porą metų fiksuojant TUI mažėjimą.
Norvegijos įmonių investicijos šalyje nuosekliai didėja ir 2014 metais vėl paaugo – sukauptos TUI praėjusiais metais pasiekė 803 mln. eurų.
Jeigu reikėtų pasakyti, kuri Baltijos šalis dažniausiai linksniuojama kaip sėkmingiausia, laurai neabejotinai atitektų Estijai. Nors visų Baltijos šalių istoriją ir politinę kultūrą formavo panašūs veiksniai, vis dėlto ši šalis sugeba ant pjedestalo užlipti aukščiausiai.
Sėkmės pavyzdžiai įkvepia. Apie ateities ekonomikos iššūkius, Baltijos šalių vienybę, bendradarbiavimą energetikos sektoriuje, nuolat sklindantį karštį iš Ukrainos ir dėl to kylančius iššūkius kalbamės su Estijos ministru pirmininku Taavi Rõivasu.
Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kovai su „Rublikonu“ pašventino riterį Roką, kuris ką tik buvo pergalingai įveikęs „Gazprom“ pulkus kovoje prie Baltijos jūros ir apgynęs Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.
Tačiau šiandien narsiojo riterio laukia ne mažiau nuožmus mūšis Vilniuje ir Kaune.
Ilgus metus egzistuojantys ir dešimtis milijardų dolerių kainuojantys koncernai per kelis mėnesius gali išnykti kaip dūmas, nes tampa plėšrių kapitalizmo ryklių aukomis.
Ir ne todėl, kad blogai dirbo, o atvirkščiai, todėl, kad buvo sėkmingi ir įdomūs. Tačiau bendrovės akcininkai nebuvo vieningi, todėl pasinaudojus jų konfliktais ir skirtingais interesais buvo įmanoma įgyti lemiamą įtaką bendrovėje, tuo pasinaudojus ją suskaldyti ar tiesiog prisijungti.
Tačiau mes Lietuvoje apie tai žinome mažai. Dažniausiai tik iš Holivudo filmų. O apie daugybę bestseleriais tapusių knygų, kuriose aprašomos nelabai linksmos koncernų perėmimo istorijos, dauguma nieko nėra girdėję.
Šimtais milijonų ar net milijardais litų skaičiuojamas turtas, kelios dešimtys įmonių, milžiniška įtaka ir kova dėl turto tarp pačių artimiausių žmonių. To verslininkas Bronislovas Lubys, atguldamas amžino poilsio, tikėtis negalėjo. Nors gali būti, kad būtent to ir tikėjosi.
Pasak mūsų redakcijos šaltinių, žinomas verslininkas buvo prasitaręs apie planus perorganizuoti koncerno „Achemos grupė“ valdymą, kad padidintų artimiausių žmonių įtaką. Jei jis būtų tai padaręs, tikriausiai dabartinės situacijos, kai vieno didžiausių Lietuvos koncernų ateitis sprendžiama teismuose, nebūtų.
Kalbant apie sovietmetį ir ano meto partijos didžiuosius veikėjus, dažnai galima išgirsti „ir tada jie dirbo Lietuvai“, tiksliau – jie patys linkę sakyti „ir tada dirbome Lietuvai“.
O šiomis dienomis, kai Lietuvos socialdemokratų partija iškilmingai mini Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimą nuo Maskvos 25-metį, galima suprasti, jog ne tik džiaugsmingai pripažįstamos sovietinės šaknys, bet ir juntama šiokia tokia nostalgija.
Analizuoti teismų, ypač Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, sprendimus – nemalonus užsiėmimas, nes juk visi suprantame, kad teisėjai – irgi žmonės ir gali klysti.
Be to, jie dar gali būti ir išdidūs bei turėti gerą atmintį, todėl kritikams gali atsirūgti.
Tačiau kartais būna situacijų, kai užsimerkti negalima, juk Aukščiausiasis Teismas yra ta institucija, kuri gali arba padėti Lietuvos visuomenei įveikti oligarchiją, arba šias viltis palaidoti.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie situaciją energetikoje.
R.Musnickas. Energetikos ministras J.Neverovičius pareiškė, jog padėtis elektros rinkoje yra rimta, anot jo, artimiausiu metu ketinama pateikti pasiūlymus Baltijos šalių elektros perdavimo operatoriams, kaip padidinti konkurenciją rinkoje. Premjeras taip pat jau nebekalba apie pigesnę elektros energiją. Dabar jam, matyt, svarbiausia, kad nebrangtų elektra, bent jau būtų išlaikytos kainos. Kaip Jūs vertinate padėtį elektros rinkoje?
Lenkijos saugumo, kariuomenės, pramonės strategų portalas "Defence 24" akivaizdžiai NEPATENKINTAS, kad Lietuva orentuojasi į Skandinaviją ir rašo "Lietuva PRIVALO grįžti iš Baltoskandijos į rytų Europą". Šiuo straipsniu pasidalino RADEKAS SIKORSKIS IR BALTARUSIJOS opozicionierius A. Sanikovas. http://www.defence24.pl/litwa-lezy-baltoskandii-nie-europie-wschodniej/
Autoriaus asmeninis puslapis apie pasidalinimus ir kt. yra “Politika Wschodnia”.
Taigi Lenkijos saugumo, kariuomenės, pramonės strategų portalas "Defence 24" didžiai nepatenkintas, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė advokatauja kuo greitesnei elektros jungčiai su Švedija ir elektros energijos importui 2015-aisiais metais iš Norvegijos.
Žordi Sarda Bonvejus du mėnesius vedė derybas su Ukrainos vyriausybe, atstovaudamas Ispanijos dujų kompanijai, pasakoja “The New York Times”. „Buvo kalbama apie investicijas į suskystintų dujų terminalo statybas prie Juodosios jūros, kontrakto suma – 1 mlrd. dolerių“, – rašo žurnalistas Andrew Krameris.
Praėjusį pirmadienį Kijeve Sarda Bonvejus dalyvavo pasirašant susitarimą. „Bet tik bėda, kad toji kompanija – “Gas Natural Fenosa” – niekada nėra girdėjusi apie tokį žmogų,“ – pabrėžia laikraštis. Tuojau po ceremonijos “Gas Natural” pareiškė, kad nesudarė jokių kontraktų dėl investicijų į suskystintų dujų terminalo statybas Ukrainoje, šiuo momentu netyrinėja jų projektų ir neturi atstovų, dirbančių Ukrainoje šiuo klausimu.
Lietuva ir Suomija yra visiškai priklausomos nuo gamtinių dujų tiekimo iš Rusijos, todėl abiejų šalių sprendimai statyti suskystintųjų dujų terminalus yra aiškiai motyvuoti ir sveikintini.
Tai – viena pagrindinių temų, aptartų energetikos ministro Arvydo Sekmoko ir Suomijos ekonomikos ministro Jyri Hakamies susitikime Helsinkyje.
Suomijos tikslas – diversifikuoti dujų tiekimą, todėl šiuo metu renkama tinkamiausia vieta suskystintųjų dujų terminalo statybai. Suomijos suskystintų dujų terminalas galėtų būti panašaus dydžio koks statomas Klaipėdoje.
Kaip liepos 13-ąją pažymėjo Lietuvos Respublikos Prezidentė, dabartinė Vyriausybė pernelyg vangiai sprendė suskystintų dujų terminalo statybos klausimus, nors tai yra pagrindinis objektas, sprendžiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės uždavinį.
Lietuvos energetinis sektorius yra ir dar ilgai bus priklausomas nuo dujų importo, o Lietuva iki šiol neturi jokių alternatyvių dujų importo galimybių. Mūsų šalis moka Rusijai už dujas monopolines kainas, žymiai didesnes, nei moka visi mūsų kaimynai ar vakarų Europos šalys, ir jau dabar dėl to patiria beveik pusės milijardo litų nuostolius kasmet.
