Juozas Tumas – Vaižgantas, kunigas, rašytojas

Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.

Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.

Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.

Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.

Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.

Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).

Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.

Kryžių kalnas. Žiema. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.

Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.

Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…

Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.

Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.

Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.

Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.

Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.

Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.

Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.

Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.

Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)

2019.12.25; 06:47

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.12.23; 09:13

Aukodamas mišias Šv. Kalėdų išvakarėse Vatikane, popiežius Pranciškus pasmerkė žmonių godumą ir vartotojiškumą, primindamas krikščionims, kad „gyvenimo prasmė yra meilė, o ne materialiniai turtai“, praneša naujienų agentūra dpa.


Popiežius Pranciškus pasmerkė godumą ir vartotojiškumą. EPA-ELTA nuotr.

„Mūsų laikais daugumą žmonių gyvenimo prasmę randa materialinių daiktų pertekliuje, – sakė pontifikas per pamokslą. – Žmonijos istoriją lydi nepasotinamas godumas, paradoksalu, bet net ir šiandien mažuma pietauja prabangiai, o pernelyg daug žmonių neturi kasdienės duonos reikalingos išgyvenimui.„

Pasak popiežiaus, jei pagalvotume apie ėdžias, kuriose buvo paguldytas Jėzus, „suprastume, kad gyvenimo prasmė yra ne materialiniai turtai, bet meilė, ne apsirijimas, bet dosnumas, ne puikavimasis, bet paprastumas.„

Popiežius Pranciškus pridūrė, kad per Kalėdas žmonės neturėtų paklysti ir pasiduoti vartotojiškumui ar pasaulietiškumui ir turėtų savęs paklausti, „ar dalinasi duona su tais, kurie jos neturi iš viso.„

Vidurnaktį Kalėdų išvakarėse Šv. Petro bazilikoje Vatikane aukojamos mišios yra viena svarbiausių ceremonijų katalikų liturgijoje švenčiant Jėzaus Kristaus gimimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-12-26

Mieli Lietuvos žmonės, Kūčių vakaras mums dovanoja vertingiausias dovanas – brangiausių žmonių artumą, namų šilumą ir ramybę.

Jų vertas kiekvienas.Tai geriausias atlygis už nueinančius metus, visiems drauge laukiant Kalėdų ryto.

Jis ateina linkėdamas išsaugoti nuoširdų rūpestį vieni kitais, supratimą ir palaikymą. Kad būsimi darbai būtų lengvesni, tikslai – greičiau pasiekiami, o kelias į juos – aiškesnis.

Būkime šiame kelyje ne tik bendrakeleiviai, bet ir bendraminčiai.        

Pasidalinkime šventiniu džiaugsmu, kad geriausi linkėjimai būtinai išsipildytų.

Visiems – šviesių, linksmų šventų Kalėdų!

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Respublikos Prezidentė.

2016.12.25; 04:47

Kalėdos – tai toks metų laikas, kai į tavo gyvenimą vienaip ar kitaip sugrįžta anksčiau sutikti žmonės, kuriais tu kažkada džiaugeisi, mylėjai, turėjai tvirtus dvasinius, emocinius ryšius.

Jie iškyla į paviršių, kaip kokie narai, visą tą ankstesnį laiką pratūnoję po vandeniu – mat ten ieškojo gyvenimo prasmių.

Tu  nustembi, apsidžiaugi – jie tau atneša tavo praeitį, buvusius vaizdus, tavo ankstesnį gyvenimą. Ir tada tu pati pasineri į senus prisiminimus…

Continue reading „Kalėdiniai apmąstymai“

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas šalies žmonėms šv. Kalėdų proga

Mieli Lietuvos žmonės, tegul šis Kūčių vakaras suteiks ramybės Jūsų namams. Tegul juos apgaubia šiluma, jaukumas ir dėkingumas, kad šįvakar vėl galime sėsti prie Kūčių stalo su artimais žmonėmis. Padėkokime vieni kitiems už viską, ką šiemet padarėme gero. Palinkėkime santarvės ir šeimose, ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje.

Continue reading „Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės sveikinimas šalies žmonėms šv. Kalėdų proga“

Mieli Lietuvos žmonės,

Šį vakarą danguje  įsižiebusi pirmoji žvaigždė namuose virsta  jaukiu namų žiburiu. Laukiančiu, telkiančiu ir stiprinančiu.  

Lauždami kalėdaitį raskime vienas kitam gerą žodį, pasidalinkime, įkvėpkime ir palaikykime vieni kitus.

Būkime geranoriški šalia esančiam ir tiems, kuriems mūsų gerumas yra vienintelė parama ir viltis. Išklausykime ir išgirskime.

Tegul šios nakties ramybė ir buvimo kartu džiaugsmas sujungia mus visus į vieną šeimą – darnią ir vieningą Lietuvą.

Continue reading „Kalėdinis Prezidentės Dalios GRYBAUSKAITĖS sveikinimas“

Koncertinė agentūra Muzika Festiva ir Gintauto Labanausko Labdaros Paramos Fondas pristato VI –tąjį Kalėdinį festivalį „KALĖDAS PASITINKANT GERUMU“, kuris gruodžio 15 – 29 dienomis vyksta Kaune, Kėdainiuose bei Šiauliuose.

5 koncertus visuomenei dovanojančio festivalio misija – per klasikinę ir sakralinę muziką suvienyti miesto bendruomenę bei bažnyčių parapijų bendruomenes krikščioniškai vertybiniu ir moraliniu pagrindu, sutelkti susimąstymui bei pakiliam susikaupimui Advento metu sukuriant ypatingą šventinę nuotaiką ir autentišką Šv. Kalėdų atmosferą per visą šventinį laikotarpį.

Continue reading „Kalėdas pasitikime gerumu“

Koncertinė agentūra Muzika Festiva ir Gintauto Labanausko Labdaros Paramos Fondas pristato VI –tąįį Kalėdinį festivalį: 

„KALĖDAS PASITINKANT GERUMU“.

Festivalis gruodžio 15 – 29 dienomis vyks Kaune, Kėdainiuose bei Šiauliuose. 

5-etą koncertų visuomenei dovanojančio festivalio misija – per klasikinę ir sakralinę muziką suvienyti miesto bendruomenę  bei bažnyčių parapijų bendruomenes krikščioniškai vertybiniu ir moraliniu pagrindu, sutelkti susimąstymui bei pakiliam susikaupimui Advento metu sukuriant ypatingą šventinę nuotaiką ir autentišką Šv. Kalėdų atmosferą per visą šventinį laikotarpį.

Mes, festivalio organizatoriai ir muzikos bei meno atlikėjai siekiame, kad šis Kalėdinis festivalis taptų ryškiu vertybiniu akcentu Kauno ir kitų Lietuvos miestų šventinių renginių kontekste, nes  tai, mūsų nuomone, yra labai svarbi  kalėdinio laikotarpio šventimo kultūros dalis.

Continue reading „Kalėdas pasitinkant gerumu“

visata_1

Atėjo Kalėdos, daug nedarbo dienų. Daugelio žmonių rūpesčiai apsiriboja dovanų pirkimu ir poilsio organizavimu. Vakarais žiūrėdami per televiziją primityvius šou mažai kas susimąstys, kas mes esame, kur ir kodėl gyvename, kas mūsų laukia.

O mes, dabartinės rūšies žmonės, egzistuojame jau apie 100 tūkst. metų. Tai tik apie 0,0025 proc. gyvybės egzistavimo Žemėje laiko. Mes naudojame tik porą procentų Žemės tūrio – jos paviršių, keletą kilometrų po paviršiumi ir ploną atmosferos sluoksnį. Žemė yra galutinis produktas maždaug trilijono kilometrų dydžio telkinys kosminių dulkių, kurios susiliejo maždaug prieš 4,5 milijardų metų.

Continue reading „Būkime kosminiais piliečiais“

pukenis_kaledos

Žmogus išgyvena įvairiausių laukimų. Motina laukiasi kūdikio, studentas sesijos pabaigos. Visi laukiame geresnių laikų. Tačiau pats prasmingiausias, kuris nušvinta adventine romantika – tai Dievo laukimas. Deja, negalima tik laukti, bet reikia ir pasiruošti įspūdingiausiai šventei. Ar girdi pranašo Jono Krikštyto balsą? Jonas Krikštytojas atkartojo pranašo Izaijo įspėjimus. Izaijas, gyvenęs VIII a. pr. Kristaus gimimą, pramatė, kad žydų tauta dėl neištikimybės Jahvei bus nubausta ir ištremta į Babilono nelaisvę, o Jeruzalė sugriauta. 

Taip ir vyko 586 m. pr. Kr. gimimą. Tačiau pranašas guodžia tautiečius, „kad  jos lažas pasibaigė, skola sumokėta… (Iz. 40.1-2). 539 m. pr. Kr gimimą Persų karalius Kiras, užkariavęs Babiloniją ir sukūręs didžiulę imperiją, į kurią buvo pajungta Palestina bei Egiptas, buvo palankesnis žydams. 538 m pr. Kr. Kiro potvarkiu žydai galėjo sugrįžti į Jeruzalę.

Continue reading „Tauta visą laiką sprendžia būties klausimą“

kaled_01

Sveiki, sulaukę šv. Kalėdų! Koks džiugus pasveikinimas! Kiek daug prisiminimų sukelia šie žodžiai! Juk čia susipina ir pirmieji, vaikystės dienomis išgirsti ar skaityti pasakojimai, prisiminimai, legendos apie šios šventės išvakares. Kai gyvuliai tiktai vienąkart per metus kalba žmogaus kalba. Kai iš vakaro ant Kūčių stalo būna DVYLIKA valgių sudėliota, kai sekamos pasakos virsta tikrove.

Štai dar dabar akyse stovi tas brolio ar sesės ištrauktas trumpas ilgas šiaudas (kokio amžiaus sulauksi!). Kurion pusėn nulinks užgesdamas degtukas? Į kokią šalį, į kokią pusę nutekės sesė? Kokia figūra išsilydys iš karšto vaško gabaliuko, sustingusio šaltame vandenyje? Ir kiek vaikiškų svajų, kiek jaunatviškų gražių atminimų apie anksti ryte bažnyčiose aukotas šv. Mišias – rarotas, – arba švenčių dieną vadinamąsias Bernelių mišias?

Continue reading „Kai suskamba varpai…“