Seimo opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis nemano, kad, švietimo, mokslo ir sporto ministru paskyrus Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorių Algirdą Monkevičių, būtų galima tikėtis proveržio šitoje srityje. 

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Nieko blogo negalim pasakyti apie būsimą ministrą – tik tiek, kad, mūsų žiniomis, visi kalbinti kandidatai iki šiol atsisakydavo eiti į švietimo ministro poziciją. Tenka apgailestauti, kad premjerui reikėjo pasitelkti ministrus, kurie tokias pareigas ėjo 2000 metais. Beliko tik palinkėti, kad aplinkos ministro postas būtų pasiūlytas Artūrui Paulauskui, kuris irgi toje srityje turi nemenkos patirties“, – Eltai sakė G. Landsbergis. 

Jis abejoja, kad A. Monkevičiui pavyktų sutvarkyti švietimo sistemą. 

„Manau, kad daugiau buvo pasiūlyta, kad kas nors užimtų poziciją. Šiandien asmeniškai nieko blogo pasakyti negaliu, bet proveržio nebuvo nei tuomet, nei tikėčiausi dabar“, – sakė G. Landsbergis. 

Politikas nesiėmė prognozuoti, ar šalies vadovė paskirs A. Monkevičių ministru. 

„Sunku pasakyti, turbūt prezidentė supranta, kad atsakomybę už švietimo sritį vis tiek kažkas turi prisiimti – ji nustekenta, be finansų palikta, su streikais. Vis tiek turi kažkas pradėti dirbti“, – svarstė TS-LKD lyderis. 

Algirdas Monkevičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis į šiuo metu laisvas švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas siūlo Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Algirdo Monkevičiaus kandidatūrą. 

A. Monkevičius anksčiau yra ėjęs švietimo ir mokslo ministro pareigas Rolando Pakso (2000-2001), Algirdo Brazausko (2001-2004) ir Gedimino Kirkilo (2006-2008 m.) vadovautose vyriausybėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.10; 03:00

Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Reikalaujame mažiau nei mums priklauso. Taip po derybų su Švietimo ir mokslo ministerija bei Vyriausybės atstovais, kurios visą ketvirtadienį vyko Švietimo ir mokslo ministerijoje, teigė Švietimo darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkas Andrius Navickas.

Kaip pabrėžė profsąjungos atstovas, derybos pakankamai klampios, bet tam tikrų susitarimų pavyko pasiekti. Jie bus sukonkretinti po pertraukos, ketvirtadienio vakarą.

A. Navicko teigimu, reikalavimo 20 proc. didinti algas mokytojams profsąjunga neatsisako, o argumentai, neva dabar, kai biudžetas patvirtintas, tiesiog neįmanoma rasti tam reikalingų 130 mln. eurų – niekiniai.

„Mes dar prieš biudžeto svarstymą šį reikalavimą pasiekėme, tačiau Vyriausybė jį ignoravo“, – sakė A. Navickas, pabrėždamas, kad tai vienas pagrindinių LŠDPS reikalavimų, kuriems, mokytojų įgaliojimais, jis negali nusileisti.

Pasak LŠDPS pirmininko, Lietuvos švietimui skiriama tik 4,2 proc. nuo BVP, kai turi būti skiriama 6 proc. „Mes ir taip reikalaujame mažiau nei mums priklauso“, – pakartojo A. Navickas.

Po daugiau nei 6 valandas trukusių derybų su švietimo profsąjungomis švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė sakė, kad aptarė visus pasiūlymus, kurie buvo pateikti, taip pat LŠDPS siūlymus.

„Noriu pasidžiaugti, kad vyksta konstruktyvus dialogas, kiekvienas siūlymas ir aptariamas ir argumentuojamas. Dabar padarėme pertrauką, nes dėl dalies siūlymų jau esame radę sutarimus, todėl norime tai surašyti. Dėl tam tikrų siūlymų nuomonės išsiskyrė, todėl skirtingų profsąjungų vadovai nori pasitarti su atstovaujamais mokytojais. Po to grįšime kalbėtis toliau, nes bendras sutarimas – išeiti šiandien sutarus ir pasakius mokytojams, kad galime rasti sprendimus, kad grįžtame į ugdymo procesą“, – sakė J. Petrauskienė.

Paklausta dėl reikalavimų penktadaliu didinti mokytojų algas nuo sausio, kurio neišsižada LŠDPS, J. Petrauskienė sakė, kad aptarta kiek įmanoma paskaičiuoti, kiek valstybės investicijų reikalauja kai kurie keliami reikalavimai.

Švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

„Vien pono A. Navicko pristatyti reikalavimai, kurie nėra tiesiogiai susiję su etatinio darbo apmokėjimo įvedimu, pareikalautų gerokai per 200 mln. eurų. Puikiai suprantame, kad vienu mostu tokios galimybės nėra, bet taip pat kalbamės apie kitus sprendimus, kurie realiai ir šiandien fiksuoti kolektyvinėje darbo sutartyje, kaip kad peržiūrėti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojų apmokėjimo sistemą“, – sakė ministrė.

Kaip pabrėžė J. Petrauskienė, nerealu per dešimtmečius susidariusias švietimo problemas neatsakingai spręsti vienu sprendimu, be to, tai užkirstų galimybę įgyvendinti antrą etatinio darbo apmokėjimo sistemos etapo įgyvendinimą, kuriam biudžete papildomai numatyti 49 mln. eurų.

2019 metais tikrai didės atlyginimai mokytojams, nes jau dabar numatytos papildomos lėšos, kurios leis atlyginimus padidinti apie 10 proc., bet ne 20 proc., kaip reikalaujama. Taip po ketvirtadienio derybų su mokytojų profsąjungomis teigė premjero patarėjas Skirmantas Malinauskas.

Pasak jo, 2019 metais švietimas – viena iš prioritetinių sričių, antra pagal dydį, kuriai 185 mln. eurų papildomai didėja finansavimas, 49 mln. papildomai įliejami etatiniam mokytojų darbo apmokėjimui. Tai ir sudaro prielaidas mokytojų atlyginimams nuo kitų metų rugsėjo kilti apie 10 procentų.

Kaip pripažino S. Malinauskas, problema – ypač maži mokytojų atlyginimai. „Tuo išsiskiriame iš visos Europos Sąjungos, todėl apie papildomas finansines priemones pedagogams galime kalbėti nuo 2020 metų. Šiuo metu, kai Seime tvirtinamas valstybės biudžetas, kalbėti apie papildomus 130 mln. eurų mokytojų atlyginimams didinti – nerealu. To tiesiog neįmanoma įgyvendinti ir profesinės sąjungos, atrodo, tai supranta“, – sakė S. Malinauskas.

Pasak jo, iš 18 siūlymų, kurie buvo aptariami su profsąjungomis Švietimo ir mokslo ministerijoje, dalis bus įgyvendinta, patobulintos tvarkos, skaičiavimai, sprendžiamos kitos ypač didelių išteklių nekeliančios problemos, kurias kėlė mokytojai.

Kaip pabrėžė premjero patarėjas, dalį reikalavimų, dėl kurių derėjosi švietimo darbuotojų profsąjungos, galima įgyvendinti iš minėtų 185 mln., kurie papildomai numatyti švietimui kitąmet.

S. Malinausko nuomone, masiniams streikams nėra priežasties, derybos su profsąjungomis vyksta, tad tikimasi, kad streikai neplis.

Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Eugenijus Jovaiša sakė derybose matąs norą susitarti ir kuo greičiau grąžinti vaikus į mokyklą, užbaigti streiką.

„Matau norą ieškoti sprendimų, kurie nėra lengvi. Džiugu matyti, kad neatmetamas etatinis mokytojų darbo užmokestis, tik norime jį patobulinti. Tai labai svarbu, nes reiškia, kad pripažįstama valstybės vykdoma etatinio darbo apmokėjimo reforma. Ieškom būdų, kaip surasti pinigų profsąjungų išsakomoms jautriausioms vietoms, nepaisant unikaliai didelių lėšų, investuotų į švietimą“, – sakė E. Jovaiša.

Viena iš spręstinų problemų parlamentaras vadino atlyginimus pradinių klasių mokytojams, kurie bendrajame etatinio mokytojų darbo apmokėjimo kontekste patiria skriaudą.

„Mes tai suprantame, bet suprantame ir tai, kad darydami milžiniškas reformas turime pasirinkti prioritetus. Apgailestaudami turime pasakyti, kad tie prioritetai kartais padaro skriaudą“, – sakė E. Jovaiša.

Išeidamas iš pasitarimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas prašė profsąjungų pakviesti mokytojus nebevargti, grįžti namo, nes dialogas vyksta.

Maždaug trys dešimtys pedagogų, trečiadienį nesulaukę realių derybų su ministre, naktį liko Švietimo ir mokslo ministerijoje. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

ELTA primena, kad ŠMM derybose su profsąjungomis siūlymą nuo sausio 1 dienos mokytojų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. finansų viceministras Darius Sadeckas vadino nerealiu.

„Kaip paskaičiavo Finansų ministerija, tam, kad reikalaujamu procentu būtų pakeltos darbuotojų algos nuo sausio, reikėtų 130 mln. eurų. „Tai finansiškai nepakeliama šiuo metu“, – sakė D. Sadeckas.

Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos vadovas A. Navickas žurnalistams leido suprasti, kad profsąjungos dėl to linkusios į derybas. „Lauksim raštiško pasiūlymo, ką jie siūlys, ar išvis neįmanoma padidinti mokytojų atlyginimus, ar jie nebus didinami niekada. Kiek įmanoma didinti atlyginimus, jei įmanoma tai padaryti, ir kada. Gal siūlymai mus patenkins. Lauksime Vyriausybės raštiško pasiūlymo”, – pakartojo LŠDPS pirmininkas.

Kaip skelbė ELTA, švietimo ir mokslo ministrės derybos su mokytojų profsąjungomis, kurios prasidėjo ketvirtadienio rytą, dalyvauja ir premjero patarėja Unė Kaunaitė.

Susitikime dalyvauja visų mokytojų profsąjungų vadovai. Ministerijoje miegoję mokytojai piktinasi, kad į derybas įleidžiami tik profsąjungų vadovai.

Pasak švietimo ir mokslo ministrės patarėjos Gabrielės Vasiliauskaitės, iš visų profsąjungų buvo atsiųsti pasiūlymai, kurie ir aptarti susitikime.

Prie mokytojų streiko prisijungė ir moksleiviai, kurie nuo 11 valandos rinkosi į akciją prie Seimo, o vidurdienį atėjo palaikyti mokytojų prie Švietimo ir mokslo ministerijos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.30; 05:00

Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Streikuojančių mokytojų ir premjero Sauliaus Skvernelio vertinimai dar kartą radikaliai išsiskyrė. Premjeras streiką organizuojančią Lietuvos švietimo darbuotojų profesinę sąjungą (LŠDPS) kaltina tuo pačiu, kuo šios sąjungos lyderis Andrius Navickas kaltina Vyriausybę – verčiant kentėti dėl streiko mokytis negalinčius vaikus ir jų tėvus.

S. Skvernelis po Vyriausybės posėdžio teigė, kad streikuojančiai profsąjungai nerūpi nei vaikai, nei tėvai. Premjeras taip pat sukritikavo ir vienos mokytojos, trečiadienį dalyvavusios Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje, eilėmis išsakytą prašymą Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), kad ši įsiklausytų į mokytojų patiriamus sunkumus. Premjeras tai įvardino nekonstruktyviu elgesiu ir leido suprasti, kad pats netiki, jog konstruktyvus dialogas su streikuojančia profsąjunga yra lengvai pasiekiamas.

„Matome, kad (streikuojantiems mokytojams. – ELTA) nei vaikai, nei tėvai nėra vertybė. Dar daugiau, jeigu į konkrečius siūlymus yra deklamuojamos eilės, eilėraščiai, kai paklausiama, tai turbūt konstruktyvumo surasti bus sunku“, – sakė S. Skvernelis ir ragino grįžti prie ugdymo proceso atnaujinimo. Tačiau, pabrėžė premjeras,

Vyriausybė nėra linkusi derėtis tik su streiką organizuojančia profsąjunga. Pasak S. Skvernelio, bus kalbamasi su visomis, prie streiko neprisijungusiomis profsąjungomis. Vyriausybės vadovas akcentavo, kad ministerija yra pasiryžusi įsiklausyti į pedagogų reikalavimus, tačiau, premjero nuomone, pasirinktas dalies pedagogų kelias streikuoti yra netinkamas.

„Su nė viena atskirai (profsąjunga. – ELTA) nebus deramasi, noriu taip pat pabrėžti, kad vienos profesinių sąjungų (LŠDPS. – ELTA) pasirinkta protesto forma iš tikrųjų kenkia ugdymo procesui, todėl kenčia vaikai, kenčia tėvai. Labai gaila, kad tokia forma yra pasirinkta. Yra siūlomas dialogas, yra siūloma sukonkretinti, ką konkrečiai norima keisti. Tikrai galiu pabrėžti, kad nepriklausomai, kas bus švietimo ministras ar ministrė, nuo reformų Vyriausybė nesitrauks, jos bus toliau įgyvendinamos, ir tos reformos bus ir finansuojamos, ir, esminis dalykas, mes esame linkę girdėti ir derėtis kartu su visa bendruomene, bet neužsiimti tokia forma, kokia šiandien, deja, yra“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Įtampa dėl mokytojų streiko kyla: streikuojantys mokytojai galvoja nebegrįžti į mokyklą. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Galiausiai S. Skvernelis pabrėžė, kad streikuojantys mokytojai neturėtų laukti valstybės pinigų, kompensuojant už streiko metu praleistas valandas.

„Taip pat noriu paminėti, kad streiko metu valandos nebus apmokėtos valstybės“, – sakė premjeras. Pasak S. Skvernelio, tai turės padaryti pačios profsąjungos.

Tuo tarpu LŠDPS trečiadienio rytą Seime kalbėjo priešingai. A. Navickas teigė, kad švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė žaidžia vaikų ir mokytojų likimais. Po Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio, kuriame dalyvavo J. Petrauskienė ir iš įvairių Lietuvos miestų atvykę mokytojai, A. Navickas neslėpė nepasitenkinimo ministrės dalintais pažadais bei žengtais žingsniais, reaguojant į protestuojančių pedagogų keliamus reikalavimus. Pasak jo, ministerija vis dar neįsiklauso į protestuojančių profsąjungų reikalavimus.

„Akivaizdu, kad bandoma susitarti ir atsižvelgti į tas profesines sąjungas, kurios neatstovauja mokytojams (..) Ir tada jie susitaria dėl dalykų, kurie esminės įtakos mokytojams neturi“, – aiškino A. Navickas.

Pasak jo, ministerija sąmoningai derybas nori vesti su streike nedalyvaujančiomis ir ugdymo proceso nenutraukusiomis profsąjungomis.

„Turite tartis su tais, kurie yra sustabdę ugdymo procesą“, – kreipdamasis į J. Petrauskienę pabrėžė A. Navickas.

„Jei mes norime kalbėti dėl streiko nutraukimo ir ugdymo proceso atkūrimo, tai jūs turite suprasti, dėl ko sustojo ugdymo procesas. Juk yra pateikti aiškūs reikalavimai“, – kalbėjo LŠDPS lyderis.

LŠDPS primena streiko reikalavimus: mokytojo etatą turėtų sudaryti 36 valandos, iš kurių ne daugiau kaip 18 kontaktinių valandų; mokytojo etatas gali būti dalinamas tik išlaikant tą pačią kontaktinių ir nekontaktinių valandų skaičiaus proporciją; valandos etatui skaičiuojamos ne metams, o savaitei; turi būti parengta pedagoginių ir nepedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio kėlimo programa, o nuo 2019 m. sausio 1 d. jų pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc.; ikimokyklinių ir priešmokyklinių įstaigų pedagogų etate turėtų būti ne mažiau kaip šešios nekontaktinės valandos; įsipareigoti mažinti vaikų/mokinių skaičių grupėse/klasėse.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.29; 06:35

Dėl pedagogų streiko pirmadienį kai kuriose mokyklų nevyks pamokos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Pirmadienį Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) reikalavimams pritariančių mokyklų ir darželių darbuotojai pradeda neterminuotą streiką, prie kurio prisijungs 79 įstaigos.

Kaip Eltai sakė LŠDPS pirmininkas Andrius Navickas, streike dalyvaujantys švietimo darbuotojai neves pamokų, jiems nereikės eiti į darbą.

A. Navicko teigimu, streiką rengti privertė valdžios nenoras derybų keliu spręsti problemų dėl mokytojus žeminančios naujos darbo apmokėjimo sistemos, kuri įgyvendinama chaotiškai jai tinkamai nepasirengus. Dėl to mokyklose jau trečias mėnuo tvyro chaosas ir nežinomybė, bendruomenės supriešintos, o visa tai žlugdo ugdymo procesą.

„Švietimo ir mokslo ministerija dar vis neketina taisyti savo klaidų, o planuoja keliones po Lietuvą į streikuojančias mokyklas aiškintis situacijos. Matant tai, kad jau dabar yra 79 švietimo įstaigos, kurios jungiasi į streiką ir kiekvieną dieną jų skaičius vis auga, Švietimo ir mokslo ministeriją tikslinga būtų pervadinti ne tik į sporto, bet ir į turizmo ministeriją“, – teigia LŠDPS pirmininkas.

Pasak A. Navicko, Vyriausybė, manipuliuodama įvairia statistika, klaidina visuomenę, kad mokytojų atlyginimai pakilo net 117 eurų.

LŠDPS primena, kad Švietimo ir mokslo ministerija nuolat tvirtino, jog kelti mokytojų atlyginimus niekada nebuvo naujojo darbo apmokėjimo modelio tikslas. Kadangi darbo užmokesčio koeficientai nebuvo didinti, išaugus darbo krūviui atlyginimai pakilo vos keliais eurais. Tokį „padidėjimą“ mokytojai vadina žeminamu, o ministerijos skleidžiama informacija apie neva žymiai išaugusias algas tik skatina mokyklas dar aktyviau jungtis prie streiko.

Reikalavimus dėl netinkamai rengiamo naujojo darbo užmokesčio modelio LŠDPS iškėlė dar prieš metus įvykusiame suvažiavime. Šių metų gegužės mėnesį LŠDPS surengė ir įspėjamąjį streiką, tačiau, pasak streiko organizatorių, reforma vis tiek priimta buldozerio principu, neatsižvelgus į jokius argumentus.

„Iš esmės ydinga reforma, ką mes matėme nuo pat pradžių, ir negali būti įgyvendinama sklandžiai. Bet ministerija neprisiima atsakomybės, nekeičia susidariusios padėties bei toliau pirštu rodo į savivaldybes, mokyklų vadovus ir pačius mokytojus, taip kenkdama, visų pirma, vaikams, kuriems nutrūksta ugdymo procesas. Todėl pradedame streiką ir streikuosime tol, kol bus priimti sprendimai padėtį keisti“, – sako LŠDPS vadovas.

LŠDPS reikalauja nedelsiant atsisakyti absurdiškos darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos ir įdiegti etatinį modelį, kuriame vienam etatui sudaryti būtų ne daugiu kaip 18 kontaktinių valandų ir 18 val. skirta kitiems darbams. Taip pat – pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientus didinti 20 proc. bei mažinti vaikų skaičių klasėse.

Streike dalyvaujantys mokytojai neves pamokų, jiems nereikia eiti į darbą.

LŠDPS paskelbė mokyklų, kuriose vyks neterminuotas streikas, sąrašą.

Nuo lapkričio 12 dienos streikuos Vilniaus Žemynos progimnazija, Klaipėdos lopšelis-darželis „Želmenėlis“, Panevėžio rajono Velžio gimnazija, Kalvarijos gimnazija, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazija, Kuršėnų Pavenčių mokykla – daugiafunkcis centras.

Nuo antradienio neterminuotą streiką pradės Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokykla, Panevėžio r. Paįstrio Juozo Zikaro gimnazija, Panevėžio rajono Smilgių gimnazija, Raseinių rajono Nemakščių Martyno Mažvydo gimnazija, Švenčionių pradinė mokykla, Panevėžio rajono Krekenavos Mykolo Antanaičio gimnazija.

Nuo lapkričio 14 dienos streikuos Marijampolės Jono Totoraičio progimnazija, Panevėžio rajono Naujamiesčio gimnazija, Kaišiadorių Vaclovo Giržado progimnazija, Kaišiadorių Žiežmarių gimnazija, Vilniaus lopšelis-darželis „Aušrelė“, Skuodo Pranciškaus Žadeikio gimnazija, Skuodo Bartuvos progimnazija, Šaulių rajono Meškuičių gimnazija, Šiaulių rajono Kuršėnų Stasio Anglickio mokykla, Kaišiadorių rajono Žaslių pagrindinė mokykla.

Nuo lapkričio 15 dienos prie streiko prisijungs Panevėžio „Šaltinio“ progimnazija, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokykla, Panevėžio muzikos mokykla, Panevėžio rajono Ramygalos gimnazija, Šiaulių Centro pradinė mokykla, Zarasų Pauliaus Širvio progimnazija, Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazija, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija.

Nuo lapkričio 16 dienos streikuos Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinė mokykla, Panevėžio „Vyturio“ progimnazija, Vilniaus lopšelis-darželis „Drevinukas“, Vilniaus lopšelis-darželis „Lakštingala“, Vilniaus Simono Daukanto progimnazija, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazija, Klaipėdos „Gilijos“ pradinė mokykla, Klaipėdos „Vyturio“ gimnazija.

Nuo lapkričio 19 dienos neterminuotas streikas planuojamas Klaipėdos Vydūno gimnazijoje, Panevėžio Saulėtekio progimnazijoje, Panevėžio lopšeliuose-darželiuose „Vyturėlis“, „Vaikystė“, „Voveraitė“, Visagino Česlovo Sasnausko menų mokykloje, Alytaus Dzūkijos pagrindinėje mokykloje, Visagino Atgimimo gimnazijoje, Visagino „Žiburio“ pagrindinėje mokykloje, Švenčionių progimnazijoje, Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, Panevėžio Vilties progimnazijoje, Zarasų meno mokykloje, Klaipėdos „Žemynos“ gimnazijoje, šio miesto „Smeltės“, „Verdenės“, Gedminų, Liudviko Stulpino progimnazijose, Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijoje, Klaipėdos laivininkų mokykloje, „Versmės“, „Santarvės“ progimnazijose, Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, Marijampolės Sasnavos pagrindinėje mokykloje, Kaišiadorių meno mokykloje.

Nuo lapkričio 20 dienos streikuos Vilniaus Martyno Mažvydo progimnazija, Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla, Raseinių Šaltinio progimnazija, Vilniaus Jono Pauliaus II progimnazija, Vilniaus Joachimo Lelevelio inžinerijos gimnazija, Elektrėnų „Versmės“ gimnazija, Pagėgių sav. Piktupėnų pagrindinė mokykla, nuo lapkričio 21 dienos – Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazija, Kaišiadorių lopšelis-darželis „Žvaigždutė“, o nuo lapkričio 22 dienos – Raseinių meno mokykla, Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazija, Šakių rajono Griškabūdžio gimnazija, Alytaus Jotvingių gimnazija.

Nuo lapkričio 23 dienos streikas planuojamas Alytaus Putinų gimnazijoje, Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijoje ir Alytaus Panemunės progimnazijoje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.12; 08:14

Susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Susisiekimo ministerijos nuotr.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei kas nebesusigaudo, apie kurį Masiulį kalbama, patikslinu: mano herojus – susisiekimo ministras, kuris prieš tai buvo energetikos ministras, o dar prieš tai – valstybinės bendrovės „Klaipėdos nafta“, atsakingos už Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimą generalinis direktorius, dar anksčiau – liūdnai pragarsėjusios „Leo LT“ finansų direktorius, vadovavęs ir įmonės likvidavimo procesui… Be to, Rokas Masiulis – vos ne vienintelis tikras profesionalas itin neprofesionalioje valstiečių ir žaliųjų vyriausybėje.

Pagaliau, jis – vienas geriausių Lietuvos vadybininkų-biurokratų ir visų kyšininkų, nesąžiningų valdininkų ir verslininkų košmaras. Kaip paskelbė „Lietuvos rytas“, Rokas Masiulis – šios Vyriausybės lyderis pagal atleistų jam pavaldžių vadovų skaičių: per nepilnus pusantrų metų Masiulis savo vadovaujamoje ministerijoje pakeitė jau du trečdalius vadovų.

O tai, kad nepaisant viso to grėsmingo nuopelno sąrašo, biurokratas – profesionalas nestokoja ir mielų žmogiškų silpnybių, liudija pomėgis žvejoti bei domėjimasis kinų kalba. Ir vieną, ir kitą pomėgį, sprendžiant iš rezultatų,  R. M. pritaiko sėkmingai žvejybai drumstuose, su verslu susiburkavusios politikos vandenyse, meškeriojant iš ten gėdą praradusius valstybės tarnus.

Tačiau toks Rokas Masiulis  tik vienas, o ministerijų, kur klestėjo ir tebeklesti gėdingi sandoriai ir nesąžiningi valdininkai, tiek, kiek ir vangių, valdininkų sąžine ir/ar verslininkų dora nesirūpinančių ministrų. Todėl vienintelė išeitis – klonuoti Roką Masiulį, kad užtektų visoms ministerijoms.

Vieną jo kloną reikėtų tupdyti į Teisingumo ministeriją, kuri nesugeba nuo šantažo ir persekiojimo apginti buvusios Kauno tardymo izoliatoriaus buhalterės Rasos Kazėnienės, paviešinusios finansinius pažeidimus šioje įstaigoje. Paviešino tik viename izoliatoriuje, bet išsigando ir užsiuto visas Kalėjimų departamentas ir, atrodo, ne tik jis.

Kalėjimo departamentą nesunku suprasti. Ten korupcijos tiek, kad su ja, kaip parodė audito tyrimai, nesusitvarkė net specialiai kovai su korupcija įsteigtasis padalinys.

Neseniai teisingumo ministras Elvinas Jankevičius pasirašė įsakymą dėl Kalėjimų departamento struktūros pakeitimo, pagal kurį nuo kitų metų vasario pradžios bus pertvarkyta Kalėjimų departamento struktūra. Vietoj šiuo metu dirbančių 132 darbuotojų liks 75. Sujungus kai kuriuos skyrius bei panaikinus valdybas, vietoj 15 padalinių liks 10. Tokiu būdu sumažės vadovaujančių darbuotojų, o tai, sutikite labai skaudus „pokytis“.

Vos ne visuotinio skausmo fone, įkalinimo įstaigose dirbančių pareigūnų profesinės sąjungos atstovai pasigedo 3 (trijų!) milijonų eurų, kurie struktūrinės pertvarkos eigoje turėjo būti skirti pareigūnų atlyginimų didinimui dar šiais metais. Tačiau vieniems pareigūnams atlyginimai didėjo, o daugumai – nė krust.

Pasak Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininko Vitalijaus Jagmino, kaip rašoma www.15min.lt, kai kurių įkalinimo įstaigų vadovai pareigūnams aiškina išvis jokių  pinigų negavę ir nematę. Nieko aiškaus profsąjungų atstovams nepasakė nė ministras, tad V. Jagminui susidarė įspūdis, kad dabar ministerijoje visi tik ieško ir ieško tų trijų milijonų.

Reikalingas ir naudingas užsiėmimas, bet procesas, ko gero, paspartėtų ir būtų tikrai rezultatyvus, jei į paieškas būtų pasitelkta jau svarią patirtį šiame darbe (nudaigotų valdiškų pinigų paieškose) sukaupusi Rasa Kazėnienė. Tačiau ją, atrodo, stengiamasi laikyti kuo atokiau nuo Teisingumo ministerijos reikalų, o ypač nuo jos finansų. Neįvertina jos ir  ministras Jankevičius. Ne erelis, deja… Ir ne Rokas Masiulis…

Kitą Roko Masiulio kloną tupdyčiau į Švietimo ir mokslo ministeriją. Ten pastaruoju metu irgi vyksta intensyvios biudžeto lėšų paieškos. O kadangi ši ministerija didesnė už  Teisingumo ministeriją, tad ir pinigai joje sukasi kur kas įspūdingesni: ten šiandien ieškoma 17 milijonų, kurie – koks sutapimas!? – irgi dingo, pradėjus vykdyti tam tikras reformas, o turėjo būti skirti, kaip tikina premjeras, pedagogų atlyginimams didinti.

Tačiau realiai procesas vyksta panašiai kaip ir Kalėjimų departamente. Nedidelei daliai pedagogų po reformos atlyginimas šiek tiek padidėjo (pavyzdžiui, jauniems, tik pradėjusiems dirbti), daugumai – niekas nepasikeitė, o dar kitiems atlyginimai dargi sumažėjo… Stebisi profsąjungos, stebisi mokytojai, stebisi netgi mokyklų vadovai, nors pagal gudrią naująją atlyginimų reformą kaip tik nuo mokyklos direktoriaus, o ne nuo Švietimo skyriaus vedėjo ar kokio ministerijos departamento tiesiogiai priklauso pedagogų bei jų padėjėjų darbo krūvio sudarymas ir įvertinimas.

Centre – garsusis Lukiškių kalėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, gerbiama ministre, kur tie 17 milijonų, skirtų pedagogų atlyginimams?

Teisingumo dėlei prisipažįstu, kad turėjau galimybę tą klausimą užduoti  aukštiems ministerijos pareigūnams žodžiu. Tačiau vietoj atsakymo – tyla ir gūžčiojimas pečiais. O viena APD (aukštai pastatyta dama, bet ne ministrė), žiūrėdama man į akis, kietai išskiemeniavo: „Niekas-niekada-ministerijoje-atlyginimų-reformos-nesiejo-su-atlyginimų-didinimu!“

Ką gi, teks pacituot iwww.svietimonaujienas.lt. Kaip skelbia šis šaltinis, kovo 22 d., švietimo ir mokslo ministrė Jurgita Petrauskienė, jos patarėjas Arminas Varanauskas ir vieno iš ministerijos departamentų direktorius Aidas Aldakauskas pristatė etatinį mokytojų darbo užmokesčio modelį. „Norime, kad mokytojų gyvenimas pasikeistų gerąja linkme“, – kalbėjo J. Petrauskienė

O kokiu būdu jis keisis?

Ministrė paaiškino, jog mokytojų atlyginimai bus skaičiuojami nebe už atskiras valandas, kaip iki šiol, o už etatą, o tai reiškia, kad „bus apmokamos ne tik pamokos ir su jomis susijusi veikla, bet ir kiti darbai, atliekami mokyklos bendruomenei“. O tai, savo ruožtu, reiškia, kad „automatiškai daugumai mokytojų išaugtų ir jų darbo užmokestis.“ [Daugiau žr.: http://www.svietimonaujienos.lt/pristatytas-mokytoju-etatinio-darbo-uzmokescio-sistemos-modelis/]

Ir kas dabar drįstų tvirtinti, kad ministerija „niekada“ nesiejo naujo apmokėjimo modelio su atlyginimų didinimu?

Logiška buvo numatyti, jog didinant atlyginimus, ministerijai reikės daugiau lėšų, todėl supratinga vyriausybė ir skyrė tam reikalui 17 milijonų eurų. Tik kur jie? Gal adresą žino toji pati APD, kuri aiškino man, jog „niekas niekada…“?

Teisingumo ministerija. Slaptai.lt nuotr.

Dabar suprantate, kodėl  švietimo ir mokslo ministerijai reikia Roko Masiulio klono? Beje, praverstų ir Rasos Kazėnienės klonas. Juk aišku, kad tie žmonės, kurie šiandien išsisukinėja ir netgi meluoja, ne tik nesuras kažkur nudaigotų šiųmetinių milijonų, bet į jų sukurtą juodąją skylę gali nugarmėti ir tie keliasdešimt milijonų, kuriuos vyriausybė ketina skirti sekančiam reformos etapui.

Rodos, tokia maža ta Lietuva, tokie suvargę, dejuojantys jos žmoneliai, o, bet, tačiau – tokios plačios, tokios nepripildomos prie valdžios pinigų prisisiurbusiųjų ir viskuo patenkintųjų veikėjų (liežuvis neapsiverčia juos vadinti pareigūnais) kišenės!

Beje, Kalėjimų departamentas jau išplatino pranešimą, kuriame pareiškė, kad profesinės sąjungos narių interpretacijos dėl pataisos pareigūnų atlyginimams skirto ir neva dingusio papildomo finansavimo yra nepagrįstos.

Įdomu, ką praneš švietimo ir mokslo ministerija?…

2018.09.09; 07:40

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas Švietimo ir mokslo ministerijos planus jungti Lietuvos istorijos, kalbos, literatūros ir tautosakos institutus bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą (LGGRTC) prilygina lietuvių kultūros pamato griovimui ir prašo principingai tai įvertinti.

Seimo nariai kreipėsi į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, Seimo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį ir Švietimo ir mokslo komiteto pirmininką Eugenijų Jovaišą, prašydami principingai įvertinti siūlymą į vieną Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą sujungti Lietuvos istorijos, Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutus ir LGGRTC.

„Dėl siūlomo trijų lituanistinių institutų ir LGGRTC sujungimo pagrįstumo kyla rimtų abejonių ir klausimų, kaip tai padėtų spręsti „esminius valstybei tautos tapatybės ir identiteto plėtojimo uždavinius“, prisidėtų prie lietuviško ir europietiško pilietiškumo stiprinimo, ar padėtų įveikti hibridinių grėsmių šalies nacionaliniam saugumui iššūkius“, – teigė A. Ažubalis.

Pasak L. Kasčiūno, tokie siūlymai kyla iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) vadovaujamų ministerijų, nors tiek pačios LVŽS rinkiminėje programoje, tiek Vyriausybės programoje yra akcentuojama, kad Lietuvos kultūros politikos pagrindinis tikslas – išsaugoti nacionalinį kultūros paveldą, jį prasmingai ir įtaigiai aktualizuoti, pirmiausia išsaugant lietuvių kalbą – mūsų kultūros pamatą.

Siūloma institutų „optimizacija“ konservatorius verčia rimtai nerimauti, ar nebus taupoma lietuvių kultūros pamato sąskaita.

L. Kasčiūnas taip pat pabrėžia, kad darbo grupės siūlomas lituanistinių institutų jungimas kelia abejonių ne tik dėl savo tikslingumo, bet ir įvertinant platesnį kontekstą bei siūlomas kitas reformas, susijusias su lietuvių kalba ir lituanistika, ar visų šių reformų įgyvendinimas nelems lietuvių kalbos ir jos statuso valstybėje susilpnėjimo.

Kultūros ministerija yra užsiminusi, kad jos planuose taip pat numatomas ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos naikinimas. Konservatoriai pastebi, kad mažėja lituanistikos programų universitetuose.

Seimo TS-LKD frakcijos nariai akcentuoja, kad LGGRTC suliejimas su lituanistiniais institutais šiame kontekste atrodo kaip visiškai dirbtinis veiksmas siekiant optimizuoti kaštus, nes jam keliami uždaviniai ir jo funkcijos yra visiškai kiti ir, vertinant europinį kontekstą, atitinka nacionalinės atminties, o ne kalbos institutų veikimo logiką.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.16; 03:00

Iš kairės: MOSTA inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas Ramojus Reimeris, švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, sociologas Martynas Kriaučiūnas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis, Seimo narys Mykolas Majauskas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Net 80 proc. studentų patiria didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, 46 proc. – valgymo sutrikimus, 30 proc. – depresiją, parodė internetinė atsitiktinai atrinktų studentų apklausa, kurioje dalyvavo 2806 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai.

Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkui Mykolui Majauskui akivaizdu – tai yra raudona kortelė Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), rektoriams.

Trečiadienį pristatytas „Socialinės dimensijos“ tyrimas nesigilino į studentų jausenos priežastis, tačiau spaudos konferencijoje dalyvavęs M. Majauskas išvardijo, kodėl studentai prastai jaučiasi tarptautinių tyrimų duomenimis.

Kaip streso sąlygos įvardijami aplinkos keitimas – nauji žmonės, nauja aplinka; savarankiškas gyvenimas; finansiniai iššūkiai; priklausomybė nuo tėvų; studijų ir darbo derinimas; sesijos ir egzaminai, santykiai su dėstytojais – naujais autoritetais; abejonės dėl studijų pasirinkimo, ar tikrai tuo keliu einama, ar tikrai reikia tęsti mokslus; įtampą kelia konkurencija dėl darbo vietos.

Pasak Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko, aukštosios mokyklos sakytų, kad rūpinasi emocine studentų sveikata, bet tyrimas rodo ką kita.

„Emocinės paramos arba nėra, arba ji mokama, arba studentai turi pasirašyti ilgas ir sudėtingas sutartis, kuriose – sutikimas konsultacijos metu gautus duomenis leisti naudoti moksliniais tikslais. Tokie barjerai nepadeda studentams kreiptis pagalbos“, – pabrėžė M. Majauskas.

Kaip parodė studentų apklausa, tik nedaugelis jų žino apie aukštųjų mokyklų ar kitų institucijų teikiamas psichologines konsultacijas. Susidūrę su sunkumais studentai ieškotų informacijos internete, kalbėtų su draugais, mėgintų keisti gyvenimo būdą ar tiesiog nieko nedarytų. Į specialistus kreiptųsi mažuma.

„Toks sprendimas tikrai suprantamas, kai studentams keliami pertekliniai barjerai. Dėl to neabejotinai kenčia studijų kokybė, bendra emocinė aplinka ir kuriama palanki terpė rimtiems akademinės etikos pažeidimams ir galimiems nusikaltimams, kuriuos išryškino seksualinio priekabiavimo skandalai aukštosiose mokyklose“, – pabrėžė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.

Pasak M. Majausko, situacija susidarė ne per metus. Bent jau kelis dešimtmečius aukštosioms mokykloms nesprendžiant problemų.

Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas pripažino, kad aukštosiose mokyklose paramos studentui nėra per daug. „Gerokai jaučiasi, kad mūsų aukštosios mokyklos – dėstymo, bet ne studijų institucijos. Rūpinamasi, kaip geriau dėstyti, geresnėmis laboratorijomis, įranga, bet mažiau, kaip studentai įsisavina kompetencijas ir jaučiasi“, – sakė viceministras.

Pasak G. Viliūno, psichologinė parama, kaip akademinės paramos studentui dalis, yra aukštojo mokslo institucijos būtinoji dalis. „Tačiau, jeigu aukštosios mokyklos patiria nuosmukį dėl studentų skaičiaus mažėjimo, aišku, kad pirmiausia atsisako nebūtinų funkcijų. Prireikus mažinti dėstytojų skaičių, atleidinėti administraciją, bus didelė pagunda nesteigti psichologo etato arba tiesiog panaikinti, jei toks yra“, – kalbėjo viceministras.

Pasak G. Viliūno, aukštojo mokslo tinklo optimizavimas kaip tik ir nukreiptas į tai, kad studentui būtų užtikrinamas šiuolaikiškas servisas. „Aišku, kad psichologinė pagalba yra būtina“, – sakė švietimo ir mokslo viceministras.

Seimo nariui M. Majauskui akivaizdu, kad, jei bendruomenėje 80 proc. narių teigia išgyvenantys nerimą, 75 proc. – didelį stresą, du trečdaliai – besitęsiančią blogą nuotaiką, 60 proc. – nemigą ir net trečdalis – depresiją, tai yra raudona kortelė Švietimo ir mokslo ministerijai, rektoriams.

„Arba keiskite situaciją šiandien ir dabar, arba leiskite tą daryti kitiems, nes su emocine studijų aplinka nesusitvarkoma. Tai ne strateginiai ateities darbai, o šiandienos sprendimų reikalas, kad kiekvienoje aukštojoje mokykloje būtų prieinama skubi, specializuota anoniminė pagalba tiek studentui, tiek dėstytojui“, – sakė M. Majauskas.

Seimo nario žodžiais, tai nėra kažkoks raketų mokslas. „Paimkite bet kurios brandžios šalies aukštąją mokyklą ir pamatysite, kad prieinama anoniminė, skubi, nemokama pagalba be jokių sutarčių. Taip pat – pagalba internetu. Tiesiog reikia pasižiūrėti, kaip tai veikia, ir šiandien pradėti diegti“, – sakė M. Majauskas.

Viceministro G. Viliūno argumentas, kad tam reikia papildomų pinigų, M. Majausko neįtikino. „Bendros išlaidos švietimui – beveik milijardas eurų, tai aš sakyčiau, gal mažiau kompiuterių nusipirkit, gal mažiau aktų salių sutvarkykite, o užtikrinkite prieinamą psichologinę pagalbą studentams. Tai reikia daryti peržiūrint prioritetus, nes akivaizdu, kad pagal dabar sudėliotus psichikos sveikatos reikalai yra paskutinėje vietoje. Tikiuosi, šiuo metu Lietuvą drebinantys seksualinio priekabiavimo skandalai privers jus kitomis akimis pažiūrėti į studentų emocinę sveikatą, jų nebijojimą kalbėti apie emocines problemas ir aukštųjų mokyklų gebėjimą tinkamai į tai reaguoti“, – sakė M. Majauskas.

Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis akcentavo aukštųjų mokyklų autonomiją ir gebėjimą tvarkytis su minėta problema. „Ne tiek ministerija, kiek pačios aukštosios mokyklos turi rimtai susirūpinti emocine savo bendruomenė narių aplinka“, – įsitikinęs viceministras.

Kaip parodė studentų apklausa, vos 8 proc. jų kreiptųsi pagalbos į specialistą. Tačiau M. Majauskas mano, kad ne studentų reikia klausti, kodėl jie nesikreipia pagalbos į psichologus, o universitetų, kitų mokyklų, kodėl jos nesuteikia pagalbos.

„Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apskritai studentams nebuvo jokios galimybės niekur nueiti pasikalbėti apie savo problemas. Tik vakar jų interneto puslapyje atsirado informacija, kur anonimiškai galima pranešti apie sunkumus ir vėliau galbūt sulaukti pagalbos. Ta pati situacija Klaipėdos universitete. Vytauto Didžiojo universitete ateidamas pas specialistą turi pasirašyti per 20 punktų deklaraciją, tarp kurių – kad sutinki, jog tavo suteikta informacija bus panaudota moksliniais tikslais. Jeigu norėsi psichologo konsultaciją gauti Romerio universitete, teks sumokėti 25 eurus“, – vardijo M. Majauskas.

Šaržuodamas parlamentaras sakė, kad rimtu seksualinio priekabiavimo atveju norintis pranešti apie tai studentas turi ne tik pasirašyti sutartį, bet ir susimokėti už tokią galimybę. „Aukštųjų mokyklų pareiga – užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą ir jau tada skatinti studentus kreiptis“, – pabrėžė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.

Kaip skelbė ELTA, trečiadienį spaudos konferencijoje sociologas Martynas Kriaučiūnas pristatė „Socialinės dimensijos“ tyrimą apie finansines studentų problemas ir užimtumą, apie būstą studijų metu ir apie studentų psichinę sveikatą.

Tyrimo duomenis komentavo socialinės apsaugos ir darbo viceministras E. Bingelis, švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas, MOSTA inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, einantis direktoriaus pareigas Ramojus Reimeris, sociologas M. Kriaučiūnas, Seimo narys M. Majauskas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas.

Socialinę dimensiją 2007 metais apibrėžė Bolonijos proceso šalių, tarp jų ir Lietuvos, ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą. Jie įsipareigojo siekti, kad studentai atspindėtų visuomenės skirtingumą ir visi turėtų tinkamas sąlygas įgyti aukštąjį išsilavinimą, nepriklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų.

Vadovaujantis Bolonijos proceso dokumentais, siekiama garantuoti lygias galimybes pradėti, tęsti ir baigti aukštąjį mokslą, kad tam neturėtų įtakos asmens finansinė padėtis, turimų vaikų skaičius, iš kokios šeimos jis yra kilęs ir panašūs dalykai. Studijų prieinamumą lemtų tik gabumai ir žinios.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.08; 05:20

Europos Sąjungos delegacija Azerbaidžane pranešė, kad Prancūzijos, Lietuvos ir Latvijos konsorciumas laimėjo atranką ES Dvynių programos projektui „Parama stiprinant Azerbaidžano aukštojo mokslo sistemą“ įgyvendinti.

Tai jau aštuntas Lietuvos laimėtas ES Dvynių programos projektas Azerbaidžane ir trečias šiais metais, kas akivaizdžiai liudija stiprėjančius šalių ryšius ir išaugusį pasitikėjimą Lietuvos institucijomis ir ekspertais.

Prieš dešimtmetį Lietuvos aukštojo mokslo sistema tvarkėsi su panašiais iššūkiais, kurie dabar kyla Azerbaidžane. Įvertinusi savo patirtį ir išmoktas pamokas, Lietuva, kuri įgyvendins projektą kaip jaunesnioji partnerė, pasiūlė efektyvius ir praktikoje patikrintus sprendimo būdus. Lietuvai projekte atstovaus Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centru bei Europos socialinio fondo agentūra.

Europos Komisijos finansuojama ES Dvynių programa remia skirtingų šalių giminingų institucijų bendradarbiavimą, stiprina šalių paramos gavėjų administravimo gebėjimus, padeda joms įgyvendinti būtinas reformas. Lietuva, kuri dalyvauja šioje programoje nuo 2004 metų, užsitarnavo gerą vardą kaip profesionalus, aktyvus ir patikimas partneris. Remiantis Europos Komisijos projektų įgyvendinimo analize, Lietuva per šį laikotarpį tapo viena sėkmingiausių programos partnerių, nuo 2004 metų laimėjusi 90 ES dvynių projektų atrankų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.26; 05:15

Viešas Vilniaus forumo paklausimas dėl Ministro Pirmininko patvirtintos darbo grupės „Pasiūlymams dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo parengti“ sudarymo principų ir jai keliamų tikslų

Vyriausybė, paskelbusi švietimą politikos prioritetu, pirmųjų veiksmų ėmėsi aukštojo mokslo srityje. Ministro Pirmininko 2017 m. kovo 6 d. potvarkiu sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė iki š. m. balandžio 28 d. turėjo pateikti Vyriausybei siūlymus dėl universitetų jungimo ir stambinimo.

Aukštojo mokslo reforma pradedama tinklo optimizavimo klausimu, kuris yra jau beveik dešimtmetį eskaluojamos idėjos jungti universitetus tąsa. Tačiau šio klausimo sureikšminimas ir pavertimas svarbiausiu bei prioritetiniu skatina abejoti, ar skelbiama nauja universitetų pertvarka iš tiesų nėra tik dar vienas mėginimas stambinti institucijas, nekeliant ir nesprendžiant sisteminių problemų, kurias sukūrė ligšiolinės pastangos aukštojo mokslo srityje beatodairiškai diegti neoliberalizmo ideologija grindžiamus ,,laisvosios rinkos“ principus. Ja remiantis įgyvendinta aukštojo mokslo reforma tik pagilino šios srities krizę.

Tai, kad planuojant jungti universitetus nekalbama apie naują politinį aukštojo mokslo veiklos kontekstą, nesvarstoma Universiteto misija tautai ir Lietuvos valstybei, leidžia teigti, kad ir ši Vyriausybė nėra pasiryžusi stabdyti valstybės priedanga vykdomo aukštojo mokslo suprekinimo ir jau sustambintų universitetų vertimo akademinio verslo įmonėmis. Tokius užmojus liudija universitetų siūlymų „optimizuoti tinklą“ pobūdis ir darbo grupės sudarymo principai bei pirmieji šios grupės veiklos žingsniai.

Mechaninis universitetų jungimas nėra ir negali būti vienintelis ir svarbiausias būdas aukštojo mokslo problemoms spręsti, ir jis nevyksta vien pačių universitetų gera valia ir iniciatyva. Tai liudija visi ankstesni raginimai ir niekada rimtai nesvarstyti projektai jungti universitetus.

Tokios padėties iš esmės keisti nesiryžtama ir dabar. Vyriausybei išsikėlus tikslą pertvarkyti universitetų tinklą, jo optimizavimo poreikis, kaip ir anksčiau, grindžiamas ne specialistų atliktais mokslo ir studijų programų turinio ir galimybių gerinti jų kokybę vertinimais, o tik apeliuojama į dėl demografinės padėties drastiškai mažėjančius studentų skaičius. Universitetų pateikti „reformos“ siūlymai priminė pageidavimų koncertą, paremtą stipresniojo teise ir sunkiai nuslepiamu naudos sau siekiu.

Vyriausybės sudarytos darbo grupės sudėtis ir jau priimti sprendimai liudija, kad politinės nuostatos lieka iš esmės nepakitusios, o jos veiklos tikslas turėtų būti ne aiškiai apibrėžti sujungtų universitetų įsipareigojimus visuomenei ir valstybei, bet patenkinti naudos iš surinkinto aukštojo mokslo pirmiausia sau siekiančių sluoksnių interesus. Susitarime dėl bendrųjų aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos principų darbo grupė svarbiausiais pertvarkos tikslais įvardijo efektyvumą, išteklius, finansinį pagrįstumą ir pirmiausia grynai utilitariniais kaštų skaičiavimais, bet ne mokslinių tyrimų teoriniu fundamentalumu ir ilgalaikiu aktualumu bei dalykiniu ir ugdomuoju studijų turiniu matuojamą kokybę.

Darbo grupės branduolį sudaro verslo atstovai ir valstybės pareigūnai. Grupėje, turbūt dėl galimų šališkų interesų, nėra universitetų administracijų atstovų. Tačiau joje nėra nė vieno žmogaus iš akademinės srities, meno ar kultūros pasaulio, nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės patirties, valstybiniu mąstymu grįstą požiūrį ir gebančių atsispirti suinteresuotų grupių spaudimui. Paradoksalu, bet tikėtina, kad tokie asmenys nėra įtraukiami į valdžios organizuojamas grupes vienam ar kitam klausimui spręsti, nes gali būti principingi ir neprisitaikantys. Jei Vyriausybės sudaromomis darbo grupėmis norima pasiekti valstybei bei visuomenei reikšmingų ir naudingų sprendimų, jos turėtų ne kam nors atstovauti, o gerai išmanyti joms patikėtą darbą.

Darbo grupės sudėtis yra nuoroda į politines nuostatas, todėl darytina prielaida, kad Vyriausybės ir ŠMM daromi žingsniai yra gerai pasverti ir strategiškai motyvuoti. Atsižvelgdami į paminėtas aplinkybes ir norėdami aiškiau suprasti tikrąsias politines ir ideologines Vyriausybės ir ŠMM nuostatas aukštojo mokslo klausimais, taip pat įsitikinti artėjančių sprendimų dėl dar vienos universitetų pertvarkos pagrįstumu ir teisingumu, maloniai prašome išsklaidyti visas kylančias abejones dėl darbo grupės sudarymo principų ir jai keliamų tikslų atsakant į šiuos klausimus:

  1. Ar pasirinktas universitetų tinklo pertvarkos kelias ir jų mechaniško stambinimo būdas reiškia tai, kad Lietuvoje bus tęsiama pražūtinga neoliberali aukštojo mokslo politika?
  2. Ar numatoma universiteto tinklo pertvarka yra grindžiama kokia nors nuoseklia ir aiškia paties universiteto paskirties visuomenėje ir valstybėje vizija, ar ji yra tik dar vienas mėginimas lengviausiu ir trumpiausiu keliu „optimizuoti“ ir valstybės biudžetui sumažinti universitetų išlaikymo išlaidas?
  3. Ar Lietuvos aukštojo mokslo strateginiu tikslu laikomas siekis išsaugoti ir plėsti šalies intelektinį ir kūrybinį potencialą bei ugdyti visapusiškai išsilavinusius ir kūrybingus piliečius, ar jo vieninteliu ir svarbiausiu uždaviniu laikomos pastangos vykdyti tik greitą ir vienkartinę naudą turinčius duoti ,,klientų“ užsakomus specialius tik ribotą taikomąją vertę turinčius mokslo projektus ir rengti siauro intelektualinio ir kultūrinio akiračio specialistus darbo rinkai?
  4. Ar suprantama, kad tęsiant neoliberalią universitetų surinkinimo strategiją ir perorientuojant juos tik į „pelningas“ veiklas neišvengiamai bus nuvertintas fundamentinis mokslas ir studijos, kurie yra būtini aukštosios mokyklos ir visuomenės sukaupto intelektinio potencialo plėtojimo ir jo perdavimo naujoms kartoms sąlyga?
  5. Ar verslo atstovų vyravimas darbo grupėje neliudija, kad Vyriausybė ir ŠMM vadovaujasi neoliberalizmo ideologijos nuostata, kad verslo atstovai geriausiai išmano ir atstovauja visuomenės interesams aukštojo mokslo srityje, o radikalus šios srities surinkinimas savaime ir geriausiai išsprendžia aukštojo mokslo problemas?
  6. Ar universitetų jungimas bus vykdomas kompleksiškai nesprendžiant politinių – aukštojo mokslo ir universitetų valdymo, studijų finansavimo ir jų kokybės gerinimo, etc. – problemų?
  7. Kokiomis ir kieno atliktomis universitetų būklės ir perspektyvų analizėmis remsis darbo grupė, įpareigota priimti strateginius, ilgalaikių bei potencialiai negrįžtamų padarinių turėsiančius sprendimus dėl šalies universitetų jungimo?
  8. Ar darbo grupei pateikus universitetų tinklo pertvarkos planą bus surengtos viešos ir demokratiškos diskusijos dėl pateiktų pasiūlymų ir ar bus leista šalies visuomenei ir akademinei bendruomenei išsakyti savo požiūrį bei teikti siūlymus dėl universitetų jungimo principų bei jo įgyvendinimo būdų?
  9. Ar atsiribojus ir užsidarius nuo visuomenės ir akademinės bendruomenės vykdoma universitetų tinklo pertvarka nėra iš anksto pasmerkta tapti dar vienu mėginimu siaurame žmonių būryje perskirstyti dėl įgyvendintos neoliberalios „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos dar labiau sumenkusius universitetų žmonių ir finansinius išteklius, tai yra, ar ji nėra bandymas persidalyti po šios nevykusios reformos dar likusius „studijų krepšelius“ ir „privatizuoti“ vertingą iš uždaromų universitetų perimamą „nebereikalingą“ nekilnojamąjį turtą?

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.03.30; 06:57

Spaudoje ir visuomenės diskusijose vis plačiau reiškiama nuomonė, kad Lietuvos aukštojo mokslo reforma galėtų būti vykdoma Suomijos pavyzdžiu.

Tai neturėtų stebinti, nes dar Nepriklausomos Lietuvos pirmąjį švietimo reformos projektą 1919 m. parengė suomių ir lietuvių tautosakininkas, filosofas, istorikas, Helsinkio universiteto profesorius Augustas Robertas Niemis.

Prof. dr. Antanas Kiveris, LEU Tarybos narys, šio straipsnio autorius.

Akivaizdu, kad Suomija savo geografine padėtimi, gyventojų skaičiumi, bendrojo vidaus produkto apimtimi gali turėti tam tikrų sąšaukų su Lietuvos analogiškais parametrais. Jie įžvelgiami ir abiejų kraštų aukštojo mokslo sistemose.

Tačiau Lietuvoje, 2000 m. suformavus binarinę universitetų ir kolegijų mokslo ir studijų struktūrą, aukštasis mokslas tapo suskaldytas tiek aukštojo mokslo metodologinio požiūrio bei ugdymo prasminių dalykų suvokimu (kai kur nebelikus net to suvokimo užuomazgų), tiek valdymo požiūriu (kolegijas steigia Vyriausybė, universitetus – Seimas), tiek studijų programų (jų net per 1800) ir jų kokybės, tiek akademinio personalo veiklos požiūriu, kuomet kolegijoje mokslinis darbas nėra privalomas, kai kolegijos neturi teisės teikti pedagoginių vardų, arba kai kolegijos absolventas neturi galimybės tęsti studijų universiteto magistrantūroje ir pan.

Ši per daug išplėtota Lietuvos aukštojo mokslo kiekybinė struktūra tapo sunkiai administruojama, reikalaujanti didžiulių sąnaudų jos kokybei palaikyti, įvertinti ir prižiūrėti. Tuo tarpu Suomijoje po ilgai svarstytos reformos palikti 39 universitetai: 15 akademinių universitetų ir 24 taikomųjų mokslų universitetai, juose – 450 studijų programų. Lietuva, turėdama 45 aukštąsias mokyklas (iš jų 15 valstybinių universitetų), gerokai skiriasi nuo Suomijos, kur 140 tūkst. gyventojų tenka vienam universitetui, o Lietuvoje vienai aukštajai mokyklai – 70 tūkst. gyventojų.

Atsižvelgus į didžiulį Lietuvos emigracijos mastą, nepalankią demografinę situaciją, bendrojo ugdymo kokybinį nuosmukį, gėdingą mokytojo ir dėstytojo atlyginimą, nevykusią studijų krepšelių sistemą, atsižvelgus net ir į kai kurių Lietuvos universitetų planuojamas jungtis, visgi yra būtina esminė, gerai apgalvota Lietuvos aukštojo mokslo pertvarka, apimanti visas aukštojo mokslo grandis, – ir bendrą Lietuvos mokslo ir studijų administravimą, ir studijų programų bei aukštųjų mokyklų ir jų infrastruktūrų konsolidavimą.

Tik ugdymo metodologijos pagrindu sukonstravus aukštojo mokslo ugdymo konceptą ir tinkamai įvertinus žmogiškuosius aukštojo mokslo išteklius, jiems palaikyti reikalingus finansavimo šaltinius, taip pat įvertinus didžiulę biurokratinę aukštojo mokslo administravimo naštą, galima būtų kryptingai planuoti mokslo ir studijų reformas.

Vienas iš esminių pertvarkos žingsnių yra siūlymas konsoliduoti universitetų ir kolegijų struktūrą, perduodant kolegijų steigimo teisę universitetams, t. y. kolegijos taptų universitetinėmis struktūromis, analogiškomis dabartiniams universitetų fakultetams ar centrams. Tokia reorganizacija leistų horizontaliai subalansuoti profesines ir akademines bakalauro bei magistro studijas, absolventams teikiamus laipsnius, 2/3 sumažintų studijų programų skaičių, leistų padidinti jų kokybinius reikalavimus, sustiprintų šių reikalavimų įgyvendinimo kontrolę, pagaliau, atpigintų aukštojo mokslo administravimą ir sumažintų akademinėms reikmėms mažai naudojamų patalpų ir įrangos skaičių, visa tai sąlygotų studijų reikmėms naudojamos infrastruktūros išgryninimą.

Kolegijoms tapus numatomų, pvz., kad ir 15-os, universitetų padaliniais, Lietuvoje vienam universitetui tektų apie 200 tūkst. gyventojų. Tokiai reorganizacijai reikėtų minimalių valstybės investicijų, ji leistų vien vidinėmis aukštosios mokyklos pastangomis išlaikyti aukščiausios kvalifikacijos specialistus, ženkliai padidinti akademinio personalo atlyginimą, tokiu būdu sudarant dėstytojams sąlygas užsidirbti pragyvenimui dirbant ne keliose, o vienoje aukštojoje mokykloje.

Tai taip pat leistų išspręsti aukštojo mokslo regioniškumo problemas, nes kolegijos, būdamos universitetiniais padaliniais, būtų skatinamos plėtotis regionuose, daugiau veikti mažesniuose miestuose palaikant regionų visapusišką gyvybingumą. Regioniškumo plėtrai padėtų ir Lietuvos karo akademijos, atnaujinus jos bazę ir infrastruktūrą, įsikūrimas viename iš Lietuvos regioninių centrų (kad ir pvz. Šiauliuose). Jei sumažinsime Lietuvoje universitetų skaičių iki 5, – vienam universitetui tektų net 600 tūkst. gyventojų (akivaizdu, kad tai prilygtų didžiulei krašto humanitarinei katastrofai (tuo tarpu Suomijoje vienam universitetui tenka tik 140 tūkst. gyv.).

Svarstytinas Studijų fondo veiklos stiprinimas, grąžinant jam Mokslo ir studijų fondo statusą, apimantį ne tik studijų paskolų ar studentų paramos administravimą (pvz., vėl perduoti Fondui bankų uzurpuotas funkcijas, susijusias su studijų paskolomis), bet ir galimybę minėtajam Fondui pavesti mokslo ir studijų programų priežiūrą, jų kokybės bei institucinį vertinimą, kartu mažinant administracinės priežiūros ir kontrolės institucijų skaičių ir skiriamus finansus. Net ir dabar šiam Fondui pavedus, pvz., visų 45 aukštųjų mokyklų viešųjų pirkimų administravimą, gerokai sumažėtų panašių pirkimų sąnaudos, biurokratinis aparatas, padidėtų pirkimų viešumas ir skaidrumas.

Tačiau vien aukštojo mokslo problemų sprendimas tik iš dalies prisidėtų prie Lietuvos švietimo pertvarkos. Reikalingas daug platesnis visuomenės įtraukimas į šiandienos ir ateities Lietuvos ugdymo sistemos vizijos kūrimą. Siūlytumėme Suomijos pavyzdžiu (http://www.minedu.fi/OPM/Tiedotteet/2016/11/peruskoulufoorumi.html?lang=en) surengti visų parlamentinių partijų, švietimo administratorių, mokytojų, moksleivių ir jų tėvų bei akademinės bendruomenės, Lietuvos mokslo tarybos, Lietuvos švietimo ir Aukštojo mokslo tarybų, įvairių verslo asocijuotų struktūrų ir kitų atstovų plačiąją diskusiją ir parengti politinį susitarimą dėl bendrojo ugdymo ir aukštojo mokslo prioritetų ir struktūrinių jos reformos žingsnių taip užtikrinant numatytų tikslų įgyvendinimą ir tvarumą susitariant dėl bendrojo ugdymo tikslų, mokymo ir studijų programų pobūdžio, ilgalaikio mokymosi formavimo, inovacijomis grįsto pedagogų rengimo, mokymosi prioritetų, pasitikėjimo mokytoju ir mokyklos vadovu sustiprinimo, mokytojų vyrų grąžinimo į mokyklas ir kt.

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir Lietuvos švietimo, kultūros bei sporto finansavimo, bendrojo kokybiško administravimo problemoms ir jų sprendimo būdams įvardyti. Suomijoje (5,472 mln. gyventojų, 2015 m.) tokio pobūdžio problemas administruoja Švietimo ir kultūros ministerija, turinti 254 specialistus, tuo tarpu Lietuvoje šių problemų kuravimą vykdo net trys institucijos: Švietimo ir mokslo ministerija, kurioje dirba 226 specialistai, Kultūros ministerija – 105 specialistai, Kūno kultūros ir sporto departamentas prie LRV – 31 specialistas. Taigi Lietuva, turinti apie 3 mln. gyventojų, minėtai problemai kuruoti skiria net 362 specialistus.

Be to, nemažai specialistų dirba 17-oje įvairaus lygio Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai tiesiogiai pavaldžių švietimo įstaigų (pvz., Europos socialinio fondo agentūroje – net 176 specialistai, tuo tarpu Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūroje – tik 41 specialistas, Ugdymo plėtotės centre – 82, Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje – 32 specialistai ir t. t.). Siūlytume šių institucijų veiklą minimizuoti, labiau koordinuoti, realiai mažinant jų biurokratines kontrolės  funkcijas ar jų veiklos dubliavimą.

Kviečiame ir raginame akademinę bendruomenę, visų švietimo, kultūros ir sporto institucijų vadovus ir atstovus atvirai diskutuoti šiame kreipimesi iškeltais klausimais, neaplenkiant ir savo institucijose kylančių problemų, ir jas susisteminus, teikti konkrečius pasiūlymus minėtosioms ministerijoms, Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir atitinkamiems Seimo komitetams.

2017.02.04; 05:05

1941 metų tremtinys, buvęs Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, dabartinis Marijampolės Tauro apygardos partizanų muziejaus darbuotojas Algimantas Lelešius jau 15 metų „bylinėjasi“ su Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) dėl jaunimo patriotinio ugdymo mokyklose.

Per šį laikotarpį jau galėjo būti išugdyta sąmoninga, Tėvynei atsidavusio jaunimo karta. A. Lelešius yra profesionaliai parengęs metodinę medžiagą istorijos mokytojams, lieka įvesti papildomų bent aštuoniolika istorijos pamokų ir privalomą nesunkų egzaminą. Šią iniciatyvą palaiko ne tik buvę politiniai kaliniai bei tremtiniai, bet ir daugelis visuomeninių ir politinių organizacijų. Naujai iškilusių grėsmių mūsų valstybės saugumui akivaizdoje ignoruoti minimą iniciatyvą būtų nepilietiška, nedora, smerktina.

Continue reading „Pagaliau metas išgirsti“

Pasaulį išvydo Švietimo ir mokslo ministerijoje ilgai rengtos studijų sistemos reformos koncepcijos. Įvairiausios koncepcijos – nuo “nieko nedaryti” iki Konstitucijos keitimo – pateikiamos kaip vienodai vertingos ir vienodai priimtinos. Didžiulė koncepcijų įvairovė pateikiama kaip ministerijoje veikusios ekspertų grupės darbo rezultatas.

Sunerimo ir praėjusios Seimo kadencijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys: “valdančioji koalicija iki šiol neturi mokslo ir studijų sektoriaus reformos vizijos, ką ir kaip jie norėtų keisti“ (Bernardinai, Aukštojo mokslo reformos reforma skendi ūkuose).

Continue reading „Pertekliniai studentai, arba Gulago Archipelagas Lietuvos aukštosiose mokyklose“

lenku_rinkimu_akcija

Su dideliu dėmesiu perskaičiau naujieną, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija dalyvautų koalicijoje valdant Lietuvą su viena iš sąlygų – Švietimo ir mokslo ministerijos vadovo postas atitenka šiai partijai.

Naujiena nėra jokia naujiena. Apie tai ne kartą dar iki rinkimų kalbėta. Tačiau šia proga norisi pačiam man dar kartą savęs ir kitų partijų, pretenduojančių valdyti Lietuvą Seime ir Vyriausybėje, paklausti, o ką jie galvoja apie minėtos partijos rinkimų programoje išdėtsytas mintis apie švietimo sistemą?

Continue reading „Lenkų rinkimų akcija – už švietimo sistemos stagnaciją? Panašu, kad taip“

dirzas

Pirmą kartą Lietuvos mokykloms parengtas rekomendacijų projektas, numatantis leistinas poveikio priemones netinkamai besielgiantiems vaikams.

Dokumentas, kuriame numatoma ir fizinio poveikio moksleiviui galimybė, parengtas remiantis Didžiosios Britanijos pedagogų patirtimi. Taip praneša Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai. Šiomis rekomendacijomis siekiama padėti mokyklų darbuotojams efektyviai reaguoti į kraštutinius netinkamo elgesio atvejus ir užtikrinti psichologiškai ir fiziškai saugią aplinką mokyklos bendruomenėje.

Continue reading „Mokysis iš britų, kaip tramdyti neklaužadas“

zivile-karevaite

Praėjo metai nuo geriausio projekto jaunimui, kuriame man teko dalyvauti, pavadinimu „Moksleiviai į Vyriausybę“. Nė kiek neperdedu vadindama jį tokiu, o jūs nebandę, negalėsite man paprieštarauti.

Taigi, apie „geriausiąjį“ projektą  mano, šių metų komisijos pirmininkės Živilės, akimis.

Lygiai prieš metus internete atsitiktinai pamačiau „Moksleiviai į vyriausybę 2011“ reklamą. Iki tol apie tokią galimybę atlikti savaitės trukmės praktiką pasirinktoje ministerijoje nebuvau nė girdėjusi. Iš tiesų, net tuo momentu, kai pildžiau anketą, realiai nesupratau, kokią konkurenciją turėsiu praeiti ir kad išvis tokia kaip aš galėčiau ten papulti.

Continue reading „Nepraleisk progos tapti “Moksleiviai į Vyriausybę“ 2012 dalyviu!“

vers_1

Į Kau­no ra­jo­no Ver­sli­nin­kų na­mus su­si­rin­kę Lie­tu­vos smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo (LSVV) at­sto­vai – LSVV Ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė Da­lia Ma­tu­kie­nė ir Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jos stu­den­tų ver­slu­mo ug­dy­mo pro­jek­to ko­or­di­na­to­rė Gin­ta­rė Va­la­ši­nai­tė, Kau­no re­gio­no smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo aso­cia­ci­jos (KRSVVA) Vie­šo­sios įmo­nės „Ver­sli­nin­kų na­mai“ di­rek­to­rius Do­na­tas Žio­gas bei eko­no­mis­tė Do­vi­lė La­ta­kai­tė, Vie­šo­sios įmo­nės „Ver­slo ini­cia­ty­va“ di­rek­to­rius Da­rius Ka­ra­ša, Kau­no kraš­to smul­kaus ir vi­du­ti­nio ver­slo aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas, LSVV ta­ry­bos pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas Ar­tū­ras Mac­ke­vi­čius, KRSVVA di­rek­to­rius Gied­rius Ro­mei­ka ir JSC „Tran­ser“ tech­ni­nių ver­ti­mų biu­ro di­rek­to­rius Vai­das Ber­no­tas – ap­ta­rė, kaip ir ką rei­kė­tų šian­dien keis­ti Lie­tu­vo­je, kad jau­ni­mas ne­bėg­tų iš tė­vy­nės, o čia įleis­tų sa­vo šak­nis ir sėk­min­gai įsi­dar­bin­tų ar­ba pra­dė­tų ver­slą.

Continue reading „Verslininkai suka galvas, kaip sumažinti jaunimo emigraciją“

zigmas_zinkevicius

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 8 )“

zigmas_zinkevicius

Nepasisekė šmaikščiai pameluoti, pone Tapinai!

Su patriotizmu glaudžiai susijęs ruošimasis Tėvynės gynimui. Mokykla privalo ta kryptimi orientuoti jaunąją kartą, mokyti ją ne tik mylėti savo Tėvynę, bet iškilus reikalui ir ją ginti.

Gerbti Tėvynės gynėjus, mokytis pačiam ją ginti – visa tai pas mus buvo traktuojama kaip militarizmas. Mano pastangos taisyti padėtį visaip trukdytos. Pakako kartą pasakyti vieną kitą žodį apie reikalą mokykloje rengti jaunimą Tėvynės gynimui, kaip spauda nedelsdama apkaltino mane siekimu grąžinti į mokyklas karinį rengimą ir dar tokį, koks buvo sovietiniais laikais.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 7 )“

zigmas_zinkevicius

Kuolio ir jo grupuotės puolimai prieš mane, sinchronizuoti su lenkų ekstremistų puolimais, gerokai trukdė Pietryčių Lietuvos švietimo tvarkymą, tuo pačiu padėjo lenkų ekstremistams.

Mane stebino tai, kad šmeižikišką akciją prieš Ministeriją iš pat pradžių rėmė Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Žibartas Jackūnas, mėgęs kalbėti viso Komiteto vardu (plg. Dialoge, 1997 08 29 apžvalginio straipsnio antraštę “Išryškėjo skiringos Seimo komiteto ir ministerijos nuostatos”), nors anaiptol ne visi to Komiteto nariai Jackūną palaikė ir manė būtent taip, kaip jis, pvz., rašytojas Jonas Avyžius, Romualda Hofertienė ir ypač Kultūros pakomitečio pirmininkas Zigmas Pocius, labai blaivaus proto, visuomet mane rėmęs.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 6 )“

zigmas_zinkevicius

Viena iš svarbiausių D.Kuolio bendrininkių (o gal įkvėpėja?) puolant mane buvo M.Lukšienė. Jos elgesys tiesiog stebino.

1996 12 20  mokytojų laikraštyje “Dialogas” pasirodė prieš mane nukreiptas Dariaus Kuolio straipsnis, kuriame buvau kaltinamas visomis galimomis “nuodėmėmis”: esą nutraukiau švietimo reformą, kuri iki tol vykdyta (kieno vykdyta? LDDP valdžios laikais vykdyta?), į mokyklas įvedu archajišką lietuvybę (ar lietuvybė gali būti archajiška?), nepaisau rinkiminės Krikščionių demokratų partijos programos (iš tikrųjų laikiausi Vyriausybės programos) ir t.t.

Continue reading „Prie Lituanistikos židinio ( 5 )“