Pernai skaitytojus pasiekė dvi žurnalisto Gintaro Visocko knygos „Juodojo sodo byla“ ir „Ieškau kelrodės žvaigždės“, šiemet jau keliauja pas skaitytojus trečia šio autoriaus knyga – „Ilga kelionė į Hankendį“.
Gintaras Visockas yra tarp ryškiausių tiriamosios žurnalistikos atstovų, nesitaikstančių su korupcija, vadovų savivaliavimu, nepaisymu moralės kodekso. Prieš 30-imt metų baigęs studijas Vilniaus universitete dirbo įvairiuose Lietuvoje leidžiamuose periodiniuose leidiniuose, turėjo daug progų įsitikinti, kad beveik neįmanoma būti nepriklausomu žurnalistu. Jis nenorėjo būti darbdaviams, statytiniams redaktoriams tik jų interesus ginančiu, jų pažiūroms pritariančiu žurnalistu. Matyt, tai paakino būtinybę atsirasti internetiniui leidiniui slaptai.lt, kurio redaktorius ir savininkas yra Gintaras Visockas.
Gintarui Visockui teko atsidurti ten, kur švilpė kulkos. Sprogo bombos, neretai kildavo grėsmė gyvybei. 1994 – 1995 metais jis dirbo karo korespondentu Čečėnijoje. Vėliau jam parūpo išsiaiškinti, kodėl Kaukazo ir Užkaukazės regionuose gyvenančių tautų santykiai tokie sudėtingi ir skausmingi. Žvilgsnį nukreipė į Armėniją ir Azerbaidžaną. Pasigilinus paaiškėjo, kad Kalnų Karabachą (Juodąjį Sodą) ir kai kuriuos kitus nuo seno priklausius Azerbaidžanui regionus yra okupavusi Armėnija. Gintaras ryžosi ginti teisųjį, pasitelkęs istorinius faktus polemizuoti su Armėnijos šalininkais. Kalnų Karabacho, Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktų tematikos straipsniai, publikuoti portale slaptai.lt, buvo atrinkti 2016 metais išėjusiai Gintaro Visocko knygai „Juodojo Sodo tragedija“.
Ta pačia tema, argumentuota analitine publicistika pernai pasirodė politikams, žurnalistams ir plačiai visuomenei skirta knyga „Juodojo sodo byla“. Ją pristatydamas skaitytojams autorius rašo: „Šioje knygoje surinktos 2018 – 2019-aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos pasakoja, kodėl šalies teritorinį vientisumą atkurti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijimasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Pati naujausia, ką tik pasirodžiusi Gintaro Visocko knyga „Ilga kelionė į Hankendį“, autoriaus skirta šviesiam senelių atminimui, tai pasakojimas apie žurnalisto viešnagę pamiltoje Azerbaidžano šalyje.
Patirti nuotykiai, įspūdžiai pasakojami trečiuoju asmeniu, kai kur paryškinti išmone, pinasi su autoriaus tikroviškomis pajautomis. Aiškus Gintaro noras beletrizuoti tekstą, gebėjimas suintriguoti, pasitelkti detektyvo raišką. Įdomioje knygoje pinasi beletristika su žurnalistika.
Skaitomiausia ir pačiam autoriui reikšmingiausia knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės“. Paantraštė „Žurnalisto išpažintis“. Šioje knygoje gausu autobiografijos, prisiminimuose vaikystės, jaunystės beletrizuoti epizodai, pamąstymai apie žurnalisto darbą. Įtaigų pasakojimą sušildo emocija, pagyvina autoironija, suintriguoja detektyvo priemonės. Sunku būtų nusakyti knygos žanrą, kai kuriuos momentus galima būtų priskirti novelei, detektyvinei literatūrai, yra dienoraščio puslapių, publicistikos racionalumo.
Tačiau ne taip svarbu tas žanras, kur kas svarbiau pažintis su autoriaus asmenybe, nepakančia blogiui, klastai, veidmainystei. Paperka skaitytoją ir autoriaus nuoširdumas, knygos įvade kvietimas pasekti jo „žurnalistinio gyvenimo sėkmės ir nesėkmės epizodų kaitą pagal mano paties tuometinius užrašus, straipsnius ir keletą dabartinių pamąstymų, kas yra baimė, drąsą, garbė, kur slypi gyvenimo grožis, kur ieškomi prasmingi nuotykiai“.
Negali likti abejingas, kai perskaitai dedikaciją: „Šią knygą skiriu šviesiam Mamos ir Tėčio atminimui. Dėkoju jiems, kad padovanojo man gyvenimą – tokį įdomų, spalvotą ir prasmingą!‘‘
Kone visose Gintaro Visocko knygose randame užuominų apie grožinę literatūrą, slypintį norą išbandyti jėgas šioje plotmėje. Manau, kad Gintarui, jaučiančiam lietuviško žodžio spalvą ir skambesį, gebančiam suintriguoti, būtų įmanoma realizuoti svajones, turbūt labiausiai sektųsi rašyti detektyvą, įdvasinti mintį novelėje, analitinės žurnalistikos metodologija praverstų ir dokumentinei prozai, gyvenimo kelyje buvę išbandymai, įgyta patirtis diktuotų siužetus.
Mielas Gintarai, Tau jau nebereikia ieškoti kelrodės žvaigždės. Kur jos ieškoti, Tau rodė tėvų pavyzdys, jų meilė Tėvynei, tikrų gyvenimo vertybių samprata. Žinau, kaip džiugino juos Tavo ištikimybė pasirinktam pašaukimui būti žurnalistu, ieškoti gėrio ir grožio, demaskuoti visokį blogį. Taigi dar vaikystėje įspindęs kelrodės žvaigždės šaukinys vedė ir veda į šviesą ir tiesą, neleidžia paklysti. Tegu visada toji kelrodė žvaigždė būna ir pačiame Tavyje.
2022.01.25; 14:30
