Slovakijos žurnalisto J. Kuciako nužudymą galėjo užsakyti vienas multimilijonierius. EPA-ELTA nuotr.

Slovakijos tiriamosios žurnalistikos atstovo Jano Kuciako nužudymą, anot žiniasklaidos, galėjo užsakyti vienas multimilijonierius. Vienas iš suimtų įtariamųjų užsakovu įvardijo verslininką Marianą Kocnerį, trečiadienio vakarą pranešė laikraštis „Dennik N“.

M. Kocneris šiuo metu yra įkalintas dėl kito nusikaltimo. J. Kuciakas prieš savo mirtį tyrė jo verslo reikalus.

Prokuroras pirmadienį kaip spėjamą nužudymo užsakovę įvardijo 44-erių Aleną Zs., kuri yra viena iš keturių sulaikytų asmenų. Tačiau ji neturėjo jokių konfliktų su žurnalistu. Bet ji turėjo didelių skolų ir, anot žiniasklaidos, dirbo verslininko M. Kocnerio vertėja.

Pasak „Dennik N“, moteris vienam taip pat sulaikytam įtariamajam pareiškė, kad M. Kocneris užsakė J. Kuciako nužudymą. Tai tyrėjams papasakojo pats įtariamasis. Šis buvo tarpininkas tarp moters, spėjamo žudiko ir spėjamo jo vairuotojo. Visi keturi buvo sulaikyti praėjusią savaitę.

J. Kuciakas ir jo sužadėtinė Martina Kusnirova buvo nušauti vasarį savo namuose. Reporteris aiškinosi ryšius tarp Italijos mafijos ir Slovakijos vyriausybės. Jo nebaigtas rašytas straipsnis po mirties buvo išspausdintas.

27-erių žurnalisto nužudymas sukėlė masines demonstracijas prieš vyriausybę ir galiausiai privertė atsistatydinti ministrą pirmininką Robertą Ficą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.10; 17:50

Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.

Dar 1996 metais Lietuvos žurnalistai ir leidėjai savo bendrame susitikime patvirtino profesinės etikos standartus. Daugelis stengėsi ir stengiasi jų laikytis. Kai kam jau tada nesinorėjo etiškos žurnalistikos. Kai kas ir dabar dirba žiniasklaidoje ar valdo žiniasklaidą, bet Visuomenės informavimo etikos kodekso gal net nėra skaitę. Ir net jei žinai etikos normas, bet jų nesilaikai arba žmonėms bent atrodo, kad jų nesilaikai, anksčiau ar vėliau susimausi. Panašu, kad taip ir įvyko. 

BNS paviešinta VSD pažyma Seimui (daug informacijos ir dabar viešoje erdvėje nematoma šioje pažymoje) apie koncerno „MG Baltic“ įtaką politikai, valdžios įstaigoms ir žiniasklaidai yra skandalinga vien dėl to, jog nurodytos aplinkybės savaime sukelia abejonių dėl visų minimų organizacijų, įstaigų ir numanomų asmenų veiklos skaidrumo ir sąžiningumo. Politikai ir valdžios įstaigos man rūpi mažiau. O štai nuolat eskaluojama žurnalisto Tomo Dapkaus pavardė ir šio žurnalisto veikla jau dabar apnuogino ne tik silpnąsias žiniasklaidos veiklas, bet ir smarkiai kirto per pasitikėjimą žurnalistika apskritai. Net jei toje pažymoje ne viskas tiesa arba yra tik aplinkybių sutapimas, kontekstas yra prastas ir atrodo viskas labai negerai.

Jau minėjau daugiau nei du dešimtmečius veikiančias etikos normas. Etikos kodekso preambolėje žurnalistai ir leidėjai teigia, kad „didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį“.

Jei atidžiai skaitytume tik mūsų etikos kodekso preambolę ir sąžiningai vykdytume visas deklaruotas vertybes, jaučiu, kad daugelio etikos normų galėtume net neskaityti. Juk profesionalūs žurnalistai tikrai supranta, kad visuomenės pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas. Ir tikrai suvokiame, kad pagarba teisingai informacijai ir visuomenės teisei gauti informaciją yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Daugelis profesionalų tikrai nori siekti stiprinti žurnalisto profesijos reputaciją. Tiesa, mums nelengva aiškiai ir atvirai atsiribodami nuo tų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus. Turėtume saugoti savo profesinę garbę ir nepriklausomumą, stiprinti visuomenės informavimo priemonių savitvarką. Ir jei jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų, tai šiandien tikrai turime ne deklaratyviai prisiminti savo profesinės etikos kodeksą.

Žurnalistika

Kodėl? Nes deklaracijų jau nepakaks. Ne tik mes, bet ir mes, žurnalistai, jau sukūrėme blogą tradiciją, kai viešoje pasirodžiusi net ir nepatikrinta ar neįrodyta kritinė informacija apie bet kokį žmogų tampa ir viešo pasmerkimo ar net nulinčiavimo pretekstu. Tai vyko metų metais. Deja, bet pasitikėjimą formaliuoju teisingumu Lietuvoje niekas stipriai neskatino. Priešingai.

Ir štai dabar, galime jau nesistebėti, kad net mūsų bendruomenėje prasidėjo įvairios diskusijos, kaip reikia vertinti „MG Baltic“ priklausančias žiniasklaidos priemones, jose dirbančius žurnalistus ir net tuos, kurie nebuvo minimi jokiame blogame kontekste. Reputacija jau sutepta visų. Abejonės dėl reportažų, laidų, jų rengėjų. Tie, kas sakė, kad valdžia korumpuota, kad verslas nesąžiningas, dabar įvairiais epitetais kalbės pakelta galva ir apie žiniasklaidos verslą. Ir apie žurnalistus. Kaltumo prezumpcija veikia kaip adrenalino dozė. VSD pažyma prieš žiniasklaidos darbuotojų žodį. Kas kuo labiau tiki? Daugelis tiki, kad pasaulis yra net blogesnis nei kalbama viešai. Nutylėjimai, iš konteksto ištraukti pokalbiai ir prastas kontekstas leidžia abejoti viskuo ir visais. Net nesulaukus jokio teismo sprendimo. Net jokio tyrimo. Manome, jaučiame, žinome, tikime – tapę beveik sinonimu. Ir nebe pagrindo.

Blogų pavyzdžių ir neetiško elgesio žiniasklaidoje apstu – dešimtys politikų valdo žiniasklaidos priemones Lietuvoje, kai kurie žurnalistais save vadinantys asmenys užima ir politinius postus savivaldoje ar kitose valdžios įstaigose. Ir nors etikos normos tai draudžia, jiems tai yra norma. Kuo virto politiniai karai dėl valdžios ir verslo interesų galima akivaizdžiai pamatyti Druskininkuose, Tauragėje, Kauno mieste ar rajone, Širvintose, Lazdijų rajone… Dar vardinti?

Kaip atsiribosime nuo tų, kurie žiniasklaidą ir žurnalistus išnaudoja savo interesų stūmimui ar sąskaitų su savo priešininkais suvedimui? Kaip galėsime įtikinti žmones, kad žiniasklaidą valdantys ir nedorus, neskaidrius ir nesąžiningus susitarimus su politikais turintys verslo atstovai nediriguoja žurnalistams ir naujienų tarnyboms? Reikės ne tik viešai savo privačių interesų deklaracijas žurnalistams skelbti. Gali tekti padaryti žymiai daugiau, nei pakako žurnalistams tose šalyse, kur tokių skandalų nebuvo.

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylaWikileaks paviešinti duomenys  apie kai kuriuos Lietuvos žiniasklaidos savininkus ir vadovus, „Balso“ žiniasklaidoje  buvę kaltinimai dėl atlyginimų „vokeliuose“  nuolat kenkė, visų pirma, žurnalistikai ir žurnalistams.  Jų reputacijai, jų savivertei, jų motyvacijai dirbti žiniasklaidoje. Vieni nusivylė ir dingo iš žurnalistikos. Pasirinko kitas profesijas. Kiti nenuleido rankų ir net dabar bando iš visų jėgų atkurti tai, kas buvo prarasta. Tiriamoji žurnalistika ir atskirų redakcijų bandymai atvirai kalbėti apie daugelio nutylimas temas teikia vilties, kad žurnalistika turi naują šansą. Bet jei prarasti gerą vardą galima per keletą sekundžių, tai atkurti jį gali reikėti daugybės metų. Žinau, kad mūsų žurnalistų bendruomenė gali padaryti žymiai daugiau nei iš jų prašo ar reikalauja jų darbdaviai. Jei dalis žiniasklaidos verslo savininkų vaikosi tik didelių pelnų, įtakos ar kitų ne žurnalistinių vertybių, mes galime ir privalome pasakyti sau, savo redakcijoje ir už jos ribų, kad mes dirbame kitaip. Pasakyti garsiai. Kiekvienas sau ir už save. Ir už kolegas. Nes jei neapginsime žurnalistikos patys, niekas jos neapgins. Mūsų reputaciją galime sukurti ir atkurti tik mes patys.

P.S. Beje, jei net stipriai susimauni, reikia pradėti nuo paprastų dalykų – atsiprašyti, pradėti taisytis ir kantriai laukti geresnių rezultatų. Tai galioja ir žurnalistikai.

Informacijos šaltinis – dainius.org

2018.05.13; 05:57

Šeštadienį, liepos 27 dieną, suėjo lygiai pora mėnesių, kai autoavarijoje buvo sužalotas "Laisvo laikraščio" redaktorius. Pora – gražus skaičius. Juk liaudyje sakoma: "Ei, nesinešk lyginio skaičiaus gėlių – nebent į laidotuves eitum".

Prisimindamas taikų močiutės palinkėjimą, susimąsčiau, ar galima gegužės 27-ąją laikyti laisvos lietuviškos žurnalistikos mirties diena.

Pasižvalgius į praktikas Vakarų pasaulyje, sunku visų pirma atsakyti į klausimą, kur nuėjome per ketvirtį amžiaus. Ar išties pasukome demokratijos link, ar dar labiau leidome suvešėti subtiliai saviapgaulei, esą pasirašius stojimo sutartį Eurosajūzan, mūsų sąmonė ir visuomenės savirefleksija automatiškai tapo laisva de facto?

Continue reading „Kam reikalingi tylintys žurnalistai“

Panevėžieti Bronių Matelį daug kas įsidėmėjo iš jo įdomių komentarų portale www.lrytas.lt, anksčiau nemažai jo tiriamosios žurnalistikos tekstų, ypač apie teisėtvarką ir gaujų siautėjimą, buvo galima paskaityti dienraštyje “Lietuvos rytas”.

Kviečiame iš arčiau susipažinti su šiuo žurnalistu, sutikusiu duoti išskirtinį interviu portalui www.slaptai.lt.

Su Panevėžio krašto žurnalistu Broniu MATELIU kalbasi Slaptai.lt redaktorius  Gintaras Visockas.

Continue reading „Žurnalistas Bronius Matelis ramybę atgauna tik sudėtinguose alpinistų žygiuose“

visockas-gintaras-portretas

Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus Universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

Prof. Vytautas Daujotis padovanojo ką tik išleistą veikalą “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”, kuriame drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu “įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą.

Bei “argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštąjame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.

Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent šie duomenys leidžia “geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.

Continue reading „Nepatogūs klausimai“

g.visockas-portretas

Tikriausiai daugelis visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt skaitytojų bus matę šių metų gegužės 6-ąją per LNK televiziją rodytą laidą “Alfa savaitė”. Juk tąsyk gvildenta aktuali tema – ar Lietuva tapusi pereinamuoju kiemu Rusijos slaptosioms tarnyboms.

Sakykit, kas gali būti įdomiau už slaptųjų tarnybų intrigas, ypač kai kalbama ne apie penkiasdešimties ar šimto metų senumo istorijas, bet gilinamasi į nūdienos operacijas?

Be to, juk daugeliui iš mūsų knieti žinoti, kokios taktikos ir pozicijos laikysis naujosios laidos vedėjas – neseniai iš LRT į LNK perėjęs žurnalistas Tomas Dapkus. Internetiniame portale Alfa.lt apie šį žurnalistą ir jo naująją laidą pažerta daug pagririamųjų žodžių. Vien straipsnio pavadinimas ko vertas – “Dapkus žada tiriamosios žurnalistikos proveržį”. Ar tikrai laida taps “naujuoju proveržiu”?

Continue reading „Kaip Tomas Dapkus ieškojo Rygos omonininkų…“

valatka_3

Nūnai Lietuvoje tapo įprasta ir net galbūt madinga kritikuoti žurnalistus, leidinių savininkus, esą šie ir tokie, ir anokie.

Priekaištų pažeriama pačių įvairiausių: neobjektyvūs, tendencingi, vaikosi vien pelno, linkę parsiduoti abejotinos reputacijos verslininkams, net svetimoms valstybėms, praradę visuomeniškimo, patriotiškumo jausmus.

Klausantis tokių svarstymų vis dažniau į galvą šaua mintis: o gal šiandieninė lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti kitokia, nes ji įstumta į labai sudėtingas finansines sąlygas? Kaip iš tiesų turėtų klostytis mūsų žiniasklaidos ir politikų, visuomenės, teismų santykiai?

Į visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt klausimus atsako žurnalistas Rimvydas VALATKA. Su žurnalistu Rimvydu VALATKA kalbasi Slaptai.lt korespondentas Gintaras Visockas.

Continue reading „Rimvydas Valatka: “Grasinimai yra skystablauzdžių ginklas kitiems skystablauzdžiams gąsdinti”“

sviderskyte_kudirkos premija

Štai ir proga viešai išpažinti, kad Kristupas Krivickas man patinka. Aišku, savotiškai. Tuoj paaiškinsiu, kol skaitytojo išmonė neprikūrė mano nesakytų, negalvotų ir apskritai nebūtų dalykų.

Proga – dėl Kristupo Krivicko kilęs ažiotažas žiniasklaidos priežiūros ir stebėsenos, teisėtvarkos institucijose, TV 3 televizijoje, internete. Diskusija svarbi ir kartu dviprasmiška dėl nemokamos reklamos herojui, ypač internete. Kai rašai „Kristupas Krivickas“ – arba „Natalija Zvonkė“, arba „Vytautas Landsbergis“ – gali būti tikras, kad ilgam aktyvuoji naršytojų (ne diskusijos dalyvių ar skaitytojų, bet raktažodžiais optimizuotų tekstų vartotojų) srautą. Bet yra kaip yra, rizikuoju.

Continue reading „KK, mūsų ledkalnio viršūnė“

zurnalistika_virselis

Visų pirma noriu Jums palinkėti kuo sėkmingesnio kongreso Lietuvoje, kur man teko lankytis du kartus. Man labai gaila, kad pati negaliu dalyvauti.

Pirmasis TŽF vykdomojo komiteto posėdis vyks šį savaitgalį po kongreso, įvykusio anksčiau šiais metais Kadise, ir aš turiu jame dalyvauti, kaip ir EŽF prezidentas Arne Konig, kuris taip pat buvo pakviestas į jūsų kongresą.

Mes labai džiaugiamės, turėdami taip aktyviai veikiančią sąjungą šiaurės rytų Europoje, ir tikiuosi, kad Baltijos šalyse ši sąjunga veiks taip pat aktyviai, kaip ji tai darė EŽF lygmeniu – mes tai labai vertiname! Ypač sveikiname Dainių Radzevičių, jūsų prezidentą!

Continue reading „Žurnalistikos ateitis neaiški“

lavaste

Dienraščio „Lietuvos ryto“ žurnalistė Laima Lavastė patyrė persekiojimą dėl savo straipsnių apie Kauno tragediją, tai ji papasakojo tiesioginėje: LTV laidoje „Savaitės atgarsiai“, kurią veda Virginijus Savukynas.

„Teko pajusti ne tik spaudimą, bet ir fizinį smurtą, nes prieš dvi savaites vienoje laidoje, kurios metu ekrane didelėmis raidėmis buvo parodyta mano pavardė ir aiškinama, kad dienraščio žurnalistė dirba už pedofilų pinigus, kitą dieną mane vakare važiuojančią į sodo namelį miške pasekė automobilis, džipas, blokavo mano automobilį, atplėšė mano automobilio duris ir paaiškino, kad Ūsas jau užkastas, advokatė jau nebedirba savo darbo: „O jūs, pone Lavaste, dar dirbate. Tai ar tu ilgai dirbsi?“, pasakojo žurnalistė Lavastė.

Continue reading „Laima Lavaste patyrė persekiojimą dėl savo straipsnių“