Petras Dirgėla. Apie istoriją, politiką ir šakališką pasalūniją

Šis interviu buvo paskelbtas beveik prieš 30 metų – 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Pirmą kartą Jūsų esė – alegoriją „Tranų pasaulyje“ perskaičiau 1990 metais, vos tik pasirodė knygynuose. Man regis, ši esė „apie vaikišką meilę namams ir kapams“ po Kovo 11-osios tapo dar auktualesnė. Apie Lietuvos ateitį joje rašote liūdnai: sugebame iškovoti nepriklausomybę, tačiau nepajėgiame jos apginti. Kodėl?

Šia formuluote aš nesakau, kad mūsų pastangos Lietuvos valstybę atstatyti dabar yra vaisingos, o įtvirtinti ateityje – bergždžios. Šia praeitį apibendrinančia teze pradedu mąstyti, ko moko mūsų praeitis, kad atstatytą valstybę pajėgtume apginti.

„Anciliaus ežere“ (dalis romano jau paskelbta žurnale „Metai“) aprašiau, kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovas  Zigmantas Vaza pirmąsyk istorijoje pabandė sukurt Baltijos imperiją. Į jo smūgį Švedijai atsibudęs senovės švedų „griebiantis žvėris“ 1598 metais atsakė smūgiu Livonijai ir Lietuvai. Imperijos kūrimas įsismagino. Europa daugiau kaip šimtą metų maudėsi karų kraujuose, kol imperiją įkūrė … ne, ne Lenkija, ne Švedija – Rusija.

Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai

Lietuvos politikai anksti suprato idėjos sukurti imperiją pražūtingumą. Z.Vazą pripažino Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tik tada, kai jis patvirtino Lietuvos Trečiąjį Statutą. Lietuva viena pirmųjų Europos pradėjo ginti savo namus ir žmones ne tiek jėga, kiek teise, kultūra, kuria trukdė kaimynams – ir lenkams, ir švedams, ir rusams – įgyvendinti imperines užmačias. Kultūra, teisė, deja, nėra patranka… Dievo įsakymas „Nežudyk“ patrankai negalioja. Teise ir kultūra Lietuva neapsigynė. Ją prarijo Rusijos imperija. Tačiau ir šiandien tebėra labai svarbi kita Lietuvos gynimosi, trukdymo kaimynams imperiją kurti pasekmė: Lietuvos valstybė per tuos du šimtmečius, kol ją parijo Rusijos imperija, „nesuspėjo“ (trukdoma ir negalėjo „suspėt“) nusistatyti pastovių, ilgaamžių santykių su artimiausiais kaimynais lenkais ir rusais. Ji visada turėdavo pasikliauti tik laikinais, nuolatos laužomais kaimynų „gerais pažadais“. Istoriškai nusistovėję trapūs Lietuvos santykiai su Lenkija ir Rusija tokie pat išliko iki šiol.

Dabar šiurpiau supratau Jūsų kažkada pasakytus žodžius: „Okupacija mums grės per amžių amžius“. Prisimenu ir kitką: dar visai neseniai aiškinom sau ir pasauliui, kodėl būtinai turim sprukt iš SSRS: sąjungoj ištirpsim, sąjunga – tai lėta negausių tautų mirtis; dabar sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkai šios aksiomos nebemini… Gal ir juos veikia „okupacijos grėsmės per amžius“ pojūtis?

Žinoma, veikia. Sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkų turime ne vien todėl, kad kai kam atrodo, jog Kremliaus kariuomenės iš Lietuvos niekada neišvarysi. Kai sakome „mūsų istoriniai santykiai su lenkais, su rusais“, turime galvoje, deja, ne pastovius ir patikimus, o tik trapius, šią pat valandą sulaužomus santykius. Tai turim galvoje ne metus, ne dešimt metų – jau kelis šimtmečius. O istorinis patyrimas neišvengiamai veikia psichologiją. Kas iš to, jei kaimynas mūsų nepriklausomybę ir pripažintų, – ar ilgam?  Nepasitikėjimas kaimynų pažadais ir savimi, abejonė, ar ištversi, ar gyvas liksi, ar vaikai išliks, jei kaimynai vėl apgautų, jėga tave parklupdytų, stumia žmogų naujos sąjunginės sutarties pasirašyti… Kol kas tyčia nekalbu, kad Lietuvos istorija labiau grūdino, o ne tižino lietuvių psichologiją. Tačiau ir tižliosios psichologijos ištakų nedera šiandien užmiršti.

Taip, istorijos poveikio psichologijai nenuginčysi. Tačiau bent aš niekada neužmiršiu, kaip perai, balandžio septintą, Lietuvos žmonių sueigoj skambėjo daina: „…rovė neišrovė, skynė nenuskynė…“ Tvirta dvasia išgydo kad ir kaip sunkiai traumuotą psichologiją.

Rovė neišrovė, skynė nenuskynė… Vadinasi, ir neišraus, nenuskins. Tik kaip turime elgtis, kuo vadovautis, kad mūsų atkurtos valstybės niekas niekada nebenuskintų?

SSRS imperija – klastingas drakonas. Visos jos struktūros – valstybinės, politinės, visuomeninės, ekonominės ir t.t. – sukurtos mechaniškai sujaukiant natūralias ir todėl labai skirtingas daugelio tautų susinimo, asimiliavimo būdas. Kad suardytume tą mechanišką imperijos struktūrą, kad atkurtume natūralią lietuvių (estų, latvių, baškirų, azerbaidžaniečių etc.) tautos gyvenseną, privalome  remtis žmogiška politika, tai yra absoliučiai priešinga klasikinei drakoniškai politikai pažiūrų sistema. Privalome remtis tik tokia politika, kuri augina valstybę ne iš galingųjų Drakonų pripažinimo, ne iš jų malonės, o iš tautos sąmonės, iš tautos žmonių prigimtinių ir paprotinių vertybių, iš piliečių istorinio patyrimo, taigi ir iš kelių šimtmečių gynimosi teise, kultūra pamokų, ir iš tautos priešinimosi okupantams įvairiom formom džiaugsmų ir kančių, vadinasi, iš visko, kas susiklostė ir įsitvirtino mūsų sąmonėj, psichologijoj, gyvenimo būde ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

V. Landsbergis vykdo šią – žmogišką – politiką neregėtai valingai, kantriai, nė akimirką nesuabejodamas jos perspektyvumu. V. Landsbergis nėra tautos vadas. Žmogiškai politikai vykdyti vadų nereikia. Žmogiškos politikos lyderis ne vadovauja tautai, o aiškina pasauliui tautos vertybių sistemą kaip valstybės pamatą klausdamas: katrame pasaulyje jūsų žmonės nori gyventi – Dievo skurtame ar agresyviosios sąmonės iškreiptame? Šitaip klausiant valstybė yra neliečiama. Kaip šuo negali gaudyti pelių, taip drakoniškoji politika negali pasmaugti žmogiškosios. Miglotai pasakiau? Gerai, kalbėkime šitaip: kai SSRS derasi, tarkim, su JAV, Kremliaus branduolinio ginklo aruodas yra lobis, brangiausias turtas; o kai ta pati SSRS šiandien šnekasi su Lietuva arba Estija, Kremliaus aruodai, prikrauti branduolinių galvučių, yra tik nieko vertas šiukšlynas. Kol nesam susitepę krauju (tokie privalom išlikti per amžius), kol ramiai galime klausti: „Mes turime sąžinę, o jūs ar turite?“, nė vienas pasaulio galingasis, nė vienas iš Didžiųjų Drakonų negalės mūsų pavergti. Mes prarastume neliečiamumą, mus vėl galėtų pavergti, vėl galėtų priversti žygiuoti klaikiu prievartos maršo žingsnu tik tuo atveju, jei išsuktume iš evoliucino kelio, jei išduotume žmogišką politiką.

Tačiau mūsų valstybės atkūrimo priešai nelaiko mūsų neliečiamais. Ir piktas Kremliaus balsas, ir skystas lietuviškų balsų choras be paliovos reikalauja, kad mes pasirašytume sąjungos sutartį. Reikalaudami nevenga šantažo, karinės jėgos, smurto, kraujo…

O tu man pasakyk, kodėl girtuoklis įžūliai reikalauja iš negeriančio išgert bent taurelę? Todėl, kad galėtų pasidžiaugti: „Visi geria, net ir jis“ ir primesti jam savo gyvenimo būdą. Kremlius puikiai žino, kad negalės mūsų paliesti, kol vadovausimės sąžine, teisybe, teisingumu, prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Todėl jis stengiasi padaryti viską, kad tik mes žmogiškumą po kojomis pamintume. Tada Kremlius ramiai atsidustų: esame abu labu tokie, klausyk manęs, nes aš stipresnis. Mūsų pasirinktosios politikos žmogiškasis statusas mus gina neįtikėtinai patikimai! „Realistai“ nepajėgia šito suprasti. Ir kaipgi supras? Lietuva prigrūsta Kremliaus kariuomenės, tačiau Lietuva – ne Kremliaus, SSRS sargybiniai saugo Lietuvos teritorijos sienas, tačiau SSRS tos teritorijos nevaldo. Iracionalizmas, siaubas, košmaras!

„Opozicija. O gal šakališka pasalūnija?“ Jūsų žodžiai. Tuo metu, kai ėmėte abejoti mūsų opozicijos nuoširdumu, man regis, ji dar nebuvo tokia šakališka, tokia pasalūniška kaip šiandien…

Nuoširdžios, kaip tu sakai, opozicijos mes neturėjome ir dar neturim. Visi, kurie po pernykštės kovo 11-osios pasiskelbė opozicija kam nors, iš tikrųjų buvo ir yra opozicija tik mūsų žmogiškai politikai, tam vieninteliam patikimam skydui, apginančiam mus ir nuo prezidentinio valdymo, ir nuo karinės padėties įvedimo – nuo bet kokios jėgos, kuri mus parblokštų ir atsikelti nebeleistų. Ar verta įrodinėti pasalūniškumą opozicijos, kuri kaip kobra taip ir taikosi įkirsti į tavo, į mano, į jo širdį, tik į širdį?

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla pagal romaną „Joldijos jūra“

Perskaitysiu šį tą iš dienoraščio: „1990 07 07, šeštadienis, 118 Lietuvos Respublikos diena. K.Prunskienė keliskart telefonu kalbėjosi su N.Ryžkovu (…). K.Prunskienės priklausomybė „nuo nežinia ko“ gali uždegti bikfordo virvę, ir ji, sprogdindama pakeliui viską, kas sprogsta, gali nudundėti į giliausius Lietuvos visuomenės sluoksnius“. Ir nudundėjo… Kas buvo K.Prunskienė mums, mūsų žmogiškai politikai – argi natūrali, nuoširdi opozicija?

O kas subūrė ir į politinės kovos areną išvedė Ateities forumą? Buvusi nomenklatūra, netekusi politinės valdžios, tačiau greitai tapusi materialinių vertybių (valdžios susigrąžinimo garanto) monopoliste. Lietuvos turtas, visa jos žmonių sukurta ir kuriama materija tebėra buvusios nomenklatūros rankose. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir vadovybė, reorganizuodama sąjungą, tuo kasdien vis iš naujo įsitikindavo. Nuolatos patiria tai ir dabar, kai jau turi mobilias, su normalia ekonomika besisiejančias ūkines struktūras. Tačiau nelegaliai monopolijai mūsų padalinių ekonominio rišlumo nereikia. Kodėl?

Nomenklatūrininkai, kompetetingai tvarkę Lietuvos TSR turtą, ir po pernykštės kovo 11-osios nepakeičiamais kompetetingaisiais  pasirodė K.Prunskienės vyriausybės kabinetui, miestų ir rajonų valdyboms. Nepakeičiamieji kompetetingieji greitai susivienijo, susikabino rankutėmis, sudarė nenutraukiamą gradinę, vinguriuojančią per visas ūkio sritis, ir nedelsdami užkonservavo, tai yra „įsisavino“ jau ne Lietuvos TSR, o Lietuvos Respublikos turtą. Dabar Lietuvos turtas apvožtas gelžbetoniniu sarkofagu, saugumo dėlei dar ir spygliuota viela apipintas.

Po tuo sarkofagu visokia gamyba, prekyba, perprekyba, spekluliacija ir visokia vagišiška gvelba virte verda, tiktai, žinoma, savo rato savuose katiluose – naujos, juo labiau kultūrinės pakraipos ūkinės struktūros, kad ir kokios rišlios, kibios būtų, stumiamos nuo tų katilų kuo tolyn. „Versmės“ knygyno nuomą perleist Rašytojų sąjungai, rašytojams? Tai jau ne! Išlenda iš sarkofago, saugančio turtą kaip atominį reaktorių, orus, įmitęs veidelis – atsižiūrėti negali, koks malonus – ir pasigirsta šnypštimas: „Tik per mano lavoną“. Reikia LRS leidyklai popieriaus valstybine kaina, kad įstengtų tikrai rimtai knygai, o ne sapnininkui išleisti, – išlenda iš sarkofago dar geriau įmitęs veidelis, dar pikčiau šnypščia: „Tik per mano lavoną“. Taigi: negeisk Lietuvos turto kaip ir artimo moteries. Negeisk jo nei pasiskolinti, nei išsinuomot.. Lietuva turto neturi. Visas jos turtas priklauso nepakeičiamųjų kompetetingųjų, pažįstančių vieni kitus nuo 1913, atsiprašau, gal nuo 1945 ar 1970 metų, grandinei. „Tik per mano lavoną“, – populiariausias turto globėjų šūkis.

Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje. Slaptai.lt nuotr.

Ko tiems globėjams dar reikia, kad mikliai „įsisavintą“ Lietuvos turtą privatizuotų, parduotų ar vaikams , pusbroliams, dėdėms padovanotų? O ne! Pilniausio įstatymų komplekso tam nepakaktų. Mat visko, kas “įsisavinta”, juridiškai saugiai pasisavinti neįmanoma. O jie, turto valdytojai, yra VISI (kiti žmonės – ne jie, net ne žmonės) ir jiems reikia VISKO. Laikas sarkofagą nuo Lietuvos turto nuimti ateis tada, kai į Parlamentą ir Vyriausybę daug savų vyrų įžengs. Žinoma, intelektualų ar bent tokių, kuriuos kūrybiniais inteligentais galėtume tautai pristatyti. Tačiau dar reikia labai griausmingo politinio sambūrio, iš kurio tie intelektualai išsiristų ir tiesiai prie premjero ar šiaip ministro kėdės patrauktų. Ir plika akimi neregimi nepakeičiamieji kompetetingieji Lietuvos turto valdytojai pristatė lietuvių tautai „intelektualų žiedą“ – Lietuvos Ateities Forumą. Pasižiūrėjo tauta: graži kompanija – ir griausminga, ir titulais ornamentuota. Taip koncernas „Lietuvos turtas“ įkūrė partiją „Smegenų centras“. Tad pirmyn į valdžią ir turtingą gyvenimą!

Jūs esate Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Ar lengva dabar gyventi visuomeninei, tačiau nepolitinei organizacijai, kai aplink visi pamišę dėl politikos?

Labai „lengva“… Koncernas „Lietuvos turtas“ mūsų nė iš tolo neprisileidžia. „Smegenų centras“ apstatė mus kreivais veidrodžiais. Senos ir naujos partijos persekioja, šio bei to nori… Aš vis dar – ir tvirtai, istorijos tyrinėjimais pasiremdamas, – tebeginu savo įsitikinimą: politinės partijos – bene pavojingausia opozicija mūsų valstybės žmogiškai politikai. Partijos yra ne žmogiškosios, o tik drakoniškosios, tos klasikinės politikos įrankiai. Į politines partijas buriasi, brukasi agresyviausi protai. Jei tauta deleguoja savo teises agresyviųjų saujelėms, ji gimdo antžmogius, o antžmogiai kuria ir vykdo tik drakonišką politiką. Partijos, kad ir kaip jos save vadintų – krikdemų, tautininkų ar socialdemokratų, liberalų, – yra degradantiškos žmogiškosios politikos atžvilgiu. Visos jos, be išimties – visos, pavojingos žmogiškai politikai. Kuo?

Ne viena ir naujoji mūsų partija gyrėsi užmezgusi gerus santykius su analogiškomis užsienio valstybių partijomis. Girdi, kaip naudinga Lietuvai: socialdemokratų yra visame pasaulyje, ir mes, Lietuvos socialdemokratai, su jais bendraudami Lietuvą garsiname, teisingą informaciją apie ją skleidžiame. Panašiai šneka krikščionys demokratai, šiaip demokratai, liberalai. Taip, žmonių (kodėl būtinai partinių, valdžios siekiančių?) bendravimas – visada į gera.Tačiau varge varge, kodėl mūsų mielieji partiniai užmiršta, kad visos politinės partijos pasaulyje veikia pagal drakoniškos politikos taisykles ir dėsnius? Kodėl partijų lyderiai, sėdėdami parlamente, ir nagais, ir ragais gina mūsų žmogišką – valstybinę – politiką, o per savo partijų veiklą ją išduoda, mūsų neliečiamumą, mūsų valstybės išsaugojimo garantijas į nieką verčia? Vis dėl tos pačios valdžios ateityje, kada nors…

O juk žmogiškai politikai vykdyti jokių politinių partijų nereikia. Užtenka sąjungų, draugijų, fondų, bendrijų, žodžiu, tokių visuomeninių orgaizacijų, kurios nekelia sau tikslo paimti valdžią. Taip, tos organizacijos kauptų, pačios generuotų idėjas, kaip žmogišką politiką išsaugoti ir puoselėti, jos bendrautų su užsienio analogiškom organizacijom (žmogiškumu, o ne drakoniškumu suinteresuotom – tokių yra šimtai!), tų organizacijų aktyviausi nariai, potencialūs sukauptų idėjų įgyvendintojai dalyvautų rinkimuose į parlamentą, į vietines valdybas.. Kaip paprastai ir tikrai demokratiškai susikurtų valdžios institucijos valstybėje, kuri vadovautųsi žmogiška politika! Gaila, laikrašty nėra vietos tas mano pažiūras plėtoti, o prie visokių apskritų stalų šitokių pažiūrų dėstymą, neabejoju, lydėtų atlaidus ir „realistiškai išmintingas“ partinių kikenimas…

Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

O kol kas kuriasi vis naujos politinės partijos. Ir visos siekia valdžios, siekdamos ir politinių organizacijų, taigi ir Lietuvos rašytojų sąjungos, paramos prašo, reikalauja. Reikalauja – švelniai pasakyta. Atvirus laiškus rašytojų sąjungai rašo ir … ant medžių, skelbimų stulpų gatvėse kabina. Gandus skleidžia. Jei ne vadovybę, ne valdybą, tai atskirus sąjungos narius kokį nors popierių pasirašyti prievartauja, dar gražiau: narius skaldo, kursto – sąjungos statusas esą bespalvis, organizacija neturinti politinės orientacijos (o juk žmogišką politiką vykdo kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių organizacija); įtikinėja, šnypščia į ausį: šaukit greitai neeilinį suvažiavimą, griebkit vienas kitą už gerklės, kaip reikiant, rimtai užsiangažuokit tautos gyvenime. Ir tai daro mūsų pačių, lietuvių, partijos, senos ir naujos, ir tai daro tuo metu, kai Kremlius ir jo vietninkai apskritai visų mūsų respublikos struktūrų – nuo valstybinių iki kūrybinių ir profesinių – prosovietines antrininkes paslapčia kuria. Jei sukurtų, galima N diena nebebūtų panaši į sausio 13-osios rytą, kai tik katiniškai kniaukiantis balsas per garsiakalbius skelbėsi, girdi, valdžią paėmęs. Ta galima naujoji N diena būtų kitokia: per radiją, per TV tautai prisistatytų nauja „tikroji“ vyrausybė, nauja „tikroji“ darbininkų sąjunga, nauja „tikroji“ rašytojų organizacija, žodžiu, visa naujoji ir jau „tikrai tikroji“ Lietuva, nemariojoj imperijoj suverenioji.

Negąsdinu tuo nei skaitytojų, nei savęs.

Lietuvos rašytojų sąjunga bet kokią N dieną, kad ir N kvadratu, pasitiktų pasiruošusi ne išnykti, o veikti ir kurti Lietuvos ateities labui.

Dėkoju už pokalbį.

Interviu pirmą kartą paskelbtas 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

2020.08.12; 21:00

Šiandien ryte išgirdau liūdną žinią: sekmadienio vakarą po sunkios ligos mirė rašytojas Petras Dirgėla. Rašytojui Petrui Dirgėlai tebuvo 68 metai…

Mano žurnalistinėje karjeroje rašytojas Petras Dirgėla atliko svarbų vaidmenį.

Esu atidžiai perskaitęs beveik visus jo kūrinius, įskaitant „Vėtrungiškąją dalią“, „Šermenų vyną“, „Minijos žemę“, „Kūlgrindą“, „Tranų pasaulyje“, „Joldijos jūrą“, „Anciliaus ežerą“…

Ano meto spaudoje parengiau dešimtis interviu su rašytoju. Nė su vienu Lietuvos rašytoju nesu padaręs tiek daug interviu kaip su P.Dirgėla. Žavėjo rašytojo atvirumas – apie Lietuvos skaudulius jis pasakojo ne tik giliai, bet ir konkrečiai.

Continue reading „Gintaras Visockas: „Petras Dirgėla buvo mėgstamiausias mano rašytojas““

Skaitau dokumentą: MVD RSFSR. Upravlenije vnutrennich diel (…) g. Krasnojarsk. SPRAVKA Nr. 1140 (lapo kamputy smulkiom raidelėm primenama: Vidom nažiteljstvo  ne služit, pri  utiere nie vozobnovliajetsa) vydana graždaninu Dirgėla Stasisu s. Povilasa (…) v tom, čto on soderžalsa na specposeleniji s 25 marta 1949 po 3 marta 1958 g. otkuda osvoboždion na osnovaniji Postanovlenija Sovieta Ministrov Litovskoj SSR ot 4 fevralia 1958 goda. Viršininkų parašai, herbinis atspaudas.

Tai mano senelio dokumentas. Tą dieną, kai buvo paskelbtas dokumente minėtas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimas, seneliui, gyvenusiam „v specposeleniji“ Krasnojarsko krašte, Tasejevo rajone, Tasejevo kaime, suėjo 62 metai. Gimtadienis ir – laisvė!

Senelis tremtyje dirbo sakininku – rinko pušų sakus. Prieš išvažiuodamas į tėvynę, į Lietuvą, nuėjo į taigą, „v svojom učastke“ pastovėjo po sėkline pušim – prie pušies buvo palaidotas jo likimo draugas, sakų rinkikas Petrikaitis.

Dabar mano seneliui devyniasdešimt penki. Dabar lietuviai traukiniais, lėktuvais veža iš Sibiro, iš Laptevų jūros salų namo tremtinių – savo mirusių tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių palaikus.

Senelis man kalbėjo:

–  Palaidojom Petrikaitį po sėkline pušim. Sėklinių pušų nekerta – artimieji turėtų surasti kapą.

–  Jūs ir tada, laidodami, tikėjot, kad ateis laikas, kad ieškos kapo, kad norės parvežti palaikus namo?

Senelis, graudžiai mėlynom akim žiūrėdamas į mane, paniūniavo seną lietuvių dainą apie pušį. Paskui pasakė:

–  Lietuviai mirusiųjų nepalieka svetimoj žemėj. Ieškos sėklinės pušies. Ras. Parveš Petrikaičio palaikus.

Lietuviai traukiniais, lėktuvais veža tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių palaikus iš Sibiro, iš plikųjų salų, iš amžino įšalo žemių namo. Mirusieji tremtiniai grįžta namo.

TSRS grįžta prie Lenino demokratijos, atrodo, tokios: „…asmeninį duonos davinį sumažinti nedirbantiems transporte; padidinti dirbantiems.

Tegul žus dar tūkstančiai, tačiau šalis bus išgelbėta“.

Istorija liudija ne gėrį, ne blogį – teisybę. Tiesą konkrečiomis aplinkybėmis, tiesą kaip interpretacijos procesą. Istorijos abejingumas ir gėriui, ir blogiui nėra nei moralus, nei amoralus, nes tiesos liudijimas yra tiesos liudijimas, niekas daugiau.

Seniausia tautos istorija yra dainos. Lietuvių dainų lobyne daug karo dainų, tačiau karas jose yra pergyvenimas, kančia, o ne veiksmas. Lietuviai neapdainuoja karo žygių (o kiek kariauta su kryžiuočiais, su rusais, su švedais!..), nešlovina karžygių, iškovotų pergalių. Karas lietuvių dainose – tai atsisveikinimo liūdesys ir skausmas, stoiškas laukimas sugrįžtant sūnaus, brolio, sužadėtinio, tai žinia apie artimo žuvimą, tai žuvusiųjų apraudojimas. Tai – skundas.

Lietuvių dainos ne savo didvyrius šlovina – žuvusiuosius apverkia. Tai ne šiaip iškalbingas simbolis ar argumentas, tai iš lietuvių dvasios išplaukiantis žmonių bendravimo suvokimas. Poetas, filologijos profesorius Balys Sruoga laiške iš Štuthofo konclagerio rašė: „Mūsų vargšė nelaiminga tauta gali didžiuotis savo tūkstantmete kultūra. Ji turi visai kitokias garbės, išminties ir kvailystės, teisės sąvokas (…). Aš didžiuojuosi, būdamas įkaitu už tokią didžią vidinę kultūrą“.

Kokia ji? Kuo ji didi? Lietuvių tauta pasaulyje, kuriame viešpatavo „džiunglių įstatymai“, neišlaikė stiprios valstybės – neužsiaugino savojo grobuoniško Drakono, užtat sukūrė, karta kartai praturtintą perdavė, iki šių dienų išsaugojo savitą, patvarią, nesugniuždomą žmoniškumo suvokimo tradiciją. Ji ir yra raktas į lietuvių kultūros pažinimą.

Žanas Polis Sartras kadaise, 1943 metais, rašė (veikiausiai tikėjo tuo, ką rašė): „Nėra nežmogiškos situacijos – kiekviena situacija mano, karas, į kurį mane šaukia, – mano situacija“. Anot Sartro, „karo situacija žmogiška“, nes iš karo galima dezertyruoti, pabėgti, galiausiai – kad galima nusižudyti nenužudžius kito žmogaus. Sartras kiekvieną situaciją laiko žmogiška, kadangi kiekvienoje situacijoje žmogus gali pasirinkti, ką daryti, kaip pasielgti.

Tokia filosofo nuostata, be abejonės, pernelyg aristokratiška. Ir ne todėl, kad yra situacijų, kuriose žmogus negali nė nusižudyti, o pirmiausia todėl, kad kiekvienas žmogus nori gyventi, iš bet kurios situacijos gyvas ir sveikas išsisukti.

Bene jau prieš dešimtį metų dar jaunai moteriai, tremtinių dukteriai, „priešakinis tarybinis gyvenimas“ išsekino jėgas, valią, nualino nervus. Jai vis dažniau ateidavo į galvą mintis nusižudyti. Jos gyvenimo dramą įpyniau į savo romaną. Vieną pavakarę toji moteris, dabar jau ir mano romano vienos veikėjos prototipė, užėjo pas mane paimti žurnalų, kuriuose romanas „apie ją“ buvo išspausdintas.

Tą patį vakarą ji turėjo išvažiuoti. Iš mano namų išėjo temstant. Ketvirtą valandą ryto mane pažadino durų skambutis. Moteris neišvažiavo. Geležinkelio stotyje perskaitė romaną „apie save“. Dabar stovėjo, paklaikusiomis akimis žiūrėjo į mane ir desperatiškai klausė: „Ar tikrai nusižudė Butkus? Ar Butkaus nebėr?“ Ji turėjo galvoj Butkaus prototipą, kurį pažinojo. Mano atsakymas, kad nusižudė romano herojus, o ne prototipas, moterį nuramino. Ji pravirko. Tačiau ne džiaugsmo ašarom. Dvi valandas apmiręs sėdėjau virtuvėj, klausiausi moters guodimosi, nuolatos kartojamų klausimų: „Kodėl tu nužudei Butkų? Argi nėra išeities? Argi tikrai nėra išeities?“ Jaučiausi esąs budelis. Už sienos miegojo vaikai. Ėmė aušroti. „Kur išeitis? Argi nėra išeities?“

Nežmogiškoj situacijoj yra ne tas žmogus, kuris, atsidūręs aklavietėj, klausia: „Kur išeitis?“, o tas, kurį šito klausiama, tas, kuris negali, tačiau prievartaujamas atsakyti.

Tautiniam atgimimui prasidėjus ir įsiaudrinus, įvykiams neregėtai greitai keičiantis, lietuviai nebesuspėja viso greitai apmąstyti, kaskart vis iš naujo įvertinti susidariusią padėtį. Šoka klausinėti „Kur išeitis?“ ne savęs – kitų. Ieško kaltų, kodėl niekas nežino atsakymo. Paskui stebisi, kodėl jie ne tokie vieningi, kokie ėjo į „Baltijos kelią“…

Aukščiausioji Tarybų Lietuvos valdžia priima gerus ar apygerius įstatymus – ekonominio savarankiškumo, pilietybės, referendumo, nuosavybės ir t.t., tačiau jie negalioja. Jų nepripažįsta, neįteisina Maskva. O „Nomenklatūros Particiatas“ – nematomas. O „Nauji Suslovai“ – neįvardijami. Tikrieji valdovai – pasislėpę. Vietoj patikimą ateitį žadančių (garantuojančių?) įstatymų jie pateikia žmonėms… nežinią, visišką nežinią dėl ateities. Visoje Tarybų Sąjungoje dar labiau suįžūlėjo korupcininkai, mafioziai, reketininkai, plėšikai, vagys…

Vasarojau kaime. Netikėtai mane aplankė anoji moteriškė, mano romano prototipė. Dabar ji neklausė manęs: „Kur išeitis?“ Dabar pati įtikinėjo: „Aš žinau, kur išeitis. Aš atvažiavau tau pasakyti, kur išeitis“.

Jos kambaryje ant sienos kabėjo paveikslas „Jėzus kenčia ant kryžiaus“. Vakarais ji ilgai žiūrėdavo į paveikslą. Vieną vakarą kraujo lašai paveiksle atgijo – ėmė lašėti ant grindų. Moteriškė išgirdo žodžius. Kalbėjo ne Jėzus, žodžiai buvo jos pačios mintys. Mintys liepė atlikti viso gyvenimo išpažintį. Moteriškė atliko, ir nuo to laiko Kristus mintimis apreikšdavo jai, kur eiti, ką nuveikti. Jai nepažįstamai motinai, palaidojusiai nuskendusį sūnų, Kristus liepė pasakyti, kad jos sūnaus siela susiliejo su šventa visuotine galybe. Moteriškė pasakė. Man ji liepė atidėti į šalį rašomą romaną ir skubiai pradėti rašyti naują knygą. Jei prieš rašydamas atlikčiau viso gyvenimo išpažintį ir gaučiau išrišimą, knygai parašyti man būtų suteiktos kuo geriausios sąlygos, knygą parašyčiau be vargo, be kančių – Dievas man kuždėtų, ką rašyt. Knyga išgelbėtų daug lietuvių nuo klaidžiojimų, nuo nelaimių…

Tautos atgimimas.

Nežinia, kuri paskandina idėjas ir darbus.

Gyvenimas sieloje, namie, kieme, šalyje blogėja. Infliacija. Prekių nėra. Vis sunkiau pragyventi.

Jos didenybė Nomenklatūra gina savo valdžios neliečiamumą senais, patikrintais metodais – iš paskutinių jėgų. „Tegul žus dar tūkstančiai, tačiau Nomenklatūra bus išgelbėta“.

Žmonės nebeišlaiko įtampos.

Vieni žvėrėja – žagina moteris, žudo, plėšikauja, vagia.

Kiti pasidaro šventais pranašais.

„Kur išeitis? Argi nėra išeities?“

Apskritai išeities nėra. Apskritai išeities niekada nebuvo ir nebus. Yra tik kelias į išeitį – išeičių iš padėčių begalinė seka.

Lietuviai tiki, kad išeitis iš dabartinės padėties – nepriklausomos Lietuvos, tautinės valstybės, atkūrimas. Tačiau ir tautinė valstybė nėra rojus. Tautinė valstybė – viena iš daugelio valstybės formų, viena iš daugelio Drakono veislių, nes tautinė valstybė savaime nereiškia, kad joje nėra „antžmogių“, kad nėra politinės ir ekonominės prievartos mechanizų, „skilvių“, virškinančių valstybės piliečių gyvenimus.

Tautinės valstybės sukūrimas Lietuvai būtų išeitis iš padėties tik tuo atveju, jeigu sukurtos valstybės politika būtų tautos politika. Ne partijos, ne partijų – tautos politika, tautos valdžia. Partijos pašauktų – mūru stotų ne visa tauta, tik dalis tautos, žmonių grupės. Negausi ir dar partijų suskaldyta tauta nepajėgtų mesti iššūkio Demonui – ignoruoti „džiunglių įstatymų“, priešpastatyti jiems sąžinės, tiesos, teisės principus, reikalauti, kad tų principų pats Demonas laikytųsi.

Tautos politika, vykdoma visos tautos valia, reiškiama rinkimais, referendumais ir t.t., nepanaikina valstybės instituto, tačiau visiškai jį kontroliuoja – nuolatos atnaujina ir keičia, neleisdama įstatymų prievartos fetišizuoti, iškreipti, pakeisti savanaudiška – drakoniška – prievarta. Tautinės valstybės, kurioje valdžia priklauso tautai, Demonas negali sutraiškyti, nesutraiškydamas tautos. Dabartiniame pasaulyje net vienos, kad ir negausios, tautos sunaikinimas reikštų ir paties Demono sunaikinimą.

Tautos politika – utopija?

Galbūt. Tačiau nėra kvailesnės utopijos už manymą, kad Tarybų Sąjungos žmonės ir tautos amžių amžius gali gyventi taip, kaip šiol gyveno, kaip dabar gyvena. Beje, įsitikinimas, kad partija (bet kuri, bet kokia partija), – optimalus, vienintelis realus institutas, galintis kurti ir vykdyti politiką, yra tik kniedė smegenyse. Kodėl nekreipiame į ją dėmesio, kai šnekame apie naują mąstymą?

Žmonių svajonės gražios, aistros – bjaurios, agresyvios. Žmonių savisaugos instinkstas stiprus, protas – ribotas. Tačiau išgyventi trokšta ne tik atskiras žmogus – visi žmonės. Anksčiau ar vėliau tautų politika pasidarys visų žmonių politika, vieninga bendrais bruožais, skirtinga specifiniais aspektais.

Kada pasidarys? Po šimto, po tūkstančio metų? Po gausybės naujų katastrofų, naujiems milijonams dar kelissyk žuvus? Ar po vienintelės… O ne! Po vienintelės – paskutinės, apokalipsinės – katastrofos nebereikėtų jokios politikos.

Pasaulio politikai, stebintys politinius įvykius Lietuvoje Drakono akimis, vertinantys juos optimalaus prisitaikymo prie Demono kriterijais, beveik vieningai nerimauja dėl „Konstitucijų kolizijos“: vis gilėjantys prieštaravimai tarp Lietuvos TSR ir TSRS Pagrindinių įstatymų kelia tam tikrą pavojų TSRS drakoniškojo statuso stabilumui pasaulyje, vadinasi, ir viso pasaulio politinei struktūrai.

Jeigu tik tiek Demonui bėdos tebūtų, jeigu tik ta „Konstitucijų kolizija“ lemtų politinių įvykių raidą, drakoniškų pažiūrų politikams nerimauti nebūtų reikalo: TSRS valstybės institutas – Raudonasis Drakonas – įsteigia visagalį Konstitucinės priežiūros komitetą, jis be vargo priderina respublikų Konstitucijas prie TSRS Konstitucijos, ir tyku, ramu – byla baigta. Deja, deja… Pabaltijiečių politikos, priešpastačiusios elementariai žmogišką politiką drakoniškajai, nebeįmanoma valdyti drakoniškais ir demoniškais smegenimis sugalvotais mechanizmais – priežiūros komitetais ir t.t.

Iš Sibiro, iš Laptevų jūros plikųjų salų, iš visų buvusių gulagų lietuviai veža namo tremtinių – tėvų, motinų, sūnelių, dukrelių – palaikus. Tai svarbiausia, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tai pirmas tautos politikos veiksmas. Tautos politika liovėsi mitingavusi, pradėjo konkrečiai veikti, ir tai svarbu, tai svarbiausia – prasideda „dviejų politikų – drakoniškos ir žmogiškos – kolizija“.

Lietuvių kapinės visada netoli namų, netoli bažnyčių. Tėvo, motinos kapas čia pat – lietuvis gyvena ramus, jaučiasi tvirtesnis, saugesnis. Tėvų, mirusių toli nuo namų, lietuviai kapuose, kurių „nepažįsta“ svetima žemė, niekada nepalikdavo, nepalieka dabar. Tai jų tvarkos pasaulyje suvokimo, tos iš protėvių paveldėtos savitos kultūros dalis.

„Parsivežu tėvų palaikus iš Sibiro“ – tai ne akibrokštas, ne iššūkis, ne politika. Tėvų palaikai turi ilsėtis kapuose prie namų – tai ir visa tos lietuvių „vaikiškos meilės kapams“ paslaptis.

Žmogus elgiasi taip, kaip nesielgti negali – tik tasa, kai būtent toks žmogaus elgesys, tokie veiksmai tampa tautos savivaldos pamatu, prasideda tautos politika. Lietuviai veža iš Sibiro namo tremtinių palaikus – tai pirmas lietuvių tautos politikos veiksmas, ir jei tik tokiais natūraliais, iš įgimto ir paveldėto, tėviškės aplinkoje įgyto tvarkos pasaulyje suvokimo išplaukiančiais veiksmais lietuviai, visi pabaltijiečiai, visų tautų žmonės savų tikslų siektų, savąsias politikas vykdytų, mes gyventume pasaulyje be Demono, anksčiau ar vėliau – gyventume.

Tačiau jei iš palaikų parsivežimo, jei iš bent vieno veiksmo, išplaukiančio iš tautos sąžinės, doros, teisingumo, tradicijų ir t.t., padarysim biznį, Demonas niekada nenudvės – iš tų biznių, biznelių dar labiau tuks.

Demonas juokiasi… Žmonės girdi. Ar girdite jūs, o choleros, kurie dienos be sandėrio su sąžine išgyventi negalite?

1989, lapkritis.

(Pabaiga)

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla, esė „Tranų pasaulyje“ autorius.

2013.11.18

"Mes neturime ko gėdytis nei liaudies, nei pasaulio. (…) Daug kas dabar kritikuoja TSKP – ir šalyje, ir pasaulyje. Nieko, mūsų partija stipri, ji gali ištverti visa tai, parengti teisingą politiką ir vesti visuomenę į priekį.(…) Visiems, kurie mėgina kelti abejonių dėl partijos vaidmens ir reikšmės, mes duodame ryžtingą atkirtį" (1).

Vilniaus Katedra, kurioje įvyko metamorfozė, buvo atšventinta ir pavadinta Arkikatedra. Vienas tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt devintų metų vasario penktą dieną, sekmadienį, dvyliktą valandą, vyskupas Julijonas Steponavičius atsigulė kryžium prieš Katedros altorių.

"Apšlakstyk mane, viešpatie". Šventinto vandens lašai krito ant altoriaus, ant evangelijos, ant Katedros kolonų ir sienų, ant tikinčiųjų veidų.

Continue reading „Tranų pasaulyje: KATEDROS atšventinimas“

Generalinis sekretorius atsakė: –  And whither I go ye know, and the way ye know.

Demono Štabo teleksas patylėjo. Paskui labai greitai, atgrasiai atitukseno žodžius: Puiku! Einu jums vietos paruošti!

–  Idi, idi, – sumurmėjo Michailas Perestrojevičius.

Naktį Demono radijas visam pasauliui ironiškai pranešė: Tranų Sodo lyderis vakar pasakė, kad neįprasta situacija pasaulyje darosi vis naujoviškesnė; tai, be abejonės, dar labiau padidins Tranų Sodo lyderio populiarumą pasaulyje, tačiau Sode jis jau mažėja ir, atrodo, nebesustabdomai mažės.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( f )“

Šiuokart  Sekreto vaškinės sienos atrodė dar raudonesnės – buvo jau skaudžiai raudonos ir dar spindžiau blizgėjo.

Generalinis sekretorius neabejojo, kad Nomenklatūros Patricijai ant jo supyko. Nutuokė ir už ką supyko. Todėl, nė nelaukęs, kol Patriciato balsas pasakys, kam jį pakvietė, prašneko:

–  Garbieji Tėvai, kalbėdamas per televiziją, aš paminėjau nomenklatūrininkus. Liaudis žino, kad jie yra, todėl aš darau viską, ką galiu, kad tik liaudis tikėtų, jog Avangardas, pradėjęs pertvarką, su jais nuožmiai kovoja. Įtikinti liaudį, kad vyksta gyvenimo tikra demokratizacija, – jūsų man pavesta misija. Viešumas – mano Bucifalas…

Nomenklatūros Patriciatas tylėjo. Sekrete buvo taip tylu, kad ausyse spengė. 

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( e )“

Antrame posėdyje Naujų Suslovų Trejukė sulopė lenininių principų skraistę, po kuria Nomenklatūra slepiasi.

Vladimiro Iljičiaus atodūsis prieš mirtį: "…man visada svarbus buvo praktinis tikslas" – raktas į leninizmo pažinimą.

Vladimiro Iljičiaus palikimas – veikalai, kalbos, straipsniai, straipsneliai, rašteliai, replikos, šauktukai, klaustukai paraštėse – labai didelis. Kalnas knygų. Citatomis iš jų savo darbus pateisinti gali ir ideologai, ir politikai, ir komercininkai, ir sukčiai, ir plėšikai. Vladimiras Iljičius buvo ideologas, kūrė lozungus momentų ideologijoms, o tie momentai keisdavosi kasdien, kas valandą. Kad ir kas tave gyvenime ištiktų, pasklaidyk Vladimiro Iljičiaus raštus – rasi paguodos. Ko ieškosi, to jo raštuose rasi.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( d )“

Nuožmieji Patricijai ! Laikraščiai liaupsina mūsų generalinio sekretoriaus ir Jungtinių Avilių Valstijų prezidento pasirašytą sutartį dėl nusiginklavimo. Radijas kas valandą pranešinėja, kiek naujagimių Tranų Sode tėvai pakrikštijo Ronaldo ir Nensi vardais suartėjimo su Jungtiniais Aviliais garbei. O kokia ateitis tų naujagimių laukia?

Prieš pasirašant sutartį Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai galėjo susprogdinti planetą Žemę šimtą ir du kartus. Sutartį pasirašius, gali tai padaryti "tik devyniasdešimt devynis kartus". Ar mums, ar mūsų naujagimiams dėl to geriau? Ar dėl to mes saugesni namie, Sode, Žemėje?

Sutartys dėl nusiginklavimo pasirašomos tik tam, kad Tranų Sodas ir Jungtiniai Aviliai apmulkintų lengvatikius. Raudonasis Drakonas negali gyventi taikiai nei su savo valdiniais, nei su kitų sodų Drakonais.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( c )“

Naujasis Avangardo Centro generalinis sekretorius, Michailas Perestrojevičius, jaunas, tvirtai sudėtas tranas, raginiais šarvais apsivilkęs, chitininiu apsiaustu apsisiautęs, pirmą kartą įžengė į Sekretą. Vaškinė menė buvo erdvi, visai tuščia. Raudonas sienų vaškas akinamai spindėjo. Aidžioje menės erdvėje pasigirdo rūstus balsas:

– Kalba Nomenklatūros Patriciatas. Patricijai sveikina vieni kitus, pirmąsyk išdrįsusius pasodinti į generalinio sostą stipriausią iš stipriųjų politikų.

– Aš taip pat sveikinu save, išdrįsusį sėstis į sostą, kai Sode tokia netvarka, – tarė naujasis generalinis sekretorius. – Mano pirmtakai paklydėliai taip paklaidino bites, jog man gal gyvenimo neužteks, kad visas į tikrąjį mūsų kelią sugrąžinčiau.

Spindžiame menės ore pasigirdo tylus, atlaidus nematomų Patricijų juokas. 

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( b )“

Tranų Sodo Respublikų Sąjunga buvo didelė, neaprėpiama. Šiaurėj jos krantą skalavo Ledyniuotasis vandenynas, rytuose – Ramusis. Pietuose vilnijo Juodoji, vakaruose – Baltijos jūra. Penkiolika Sodo Respublikų – didelių ir mažų – plytėjo pajūriuose, lygumose, giriose, kalnuose ir priekalnėse. Respublikų bitynuose gyveno įvairių veislių bitės: Rusijos, Baškirijos, Tolimųjų Rytų, Pabaltijo, Kalnų pilkosios, Priekalnių rainosios, Slėnių tamsiosios. Tautybių buvo dar daugiau – gal keli šimtai.

Sodą valdė Avangardas, įsiviešpatavęs po traninės revoliucijos. Sąjungos sostinėj, Raudongrade, dirbo Avangardo Centras ir Aparatas, respublikų sostinėse – Centriukai ir Aparatukai. Centre ir Centriukuose, Aparate ir Aparatukuose viešpatavo tranai. Nukleusuose (Bitininkystėje nukleusai – organizacijos, nuo pagrindinių šeimų izoliuotos mažos, stiprios bičių šeimelės, kurios motinėles bitynui augina), politinėse akademijose, jie auklėdavo motinėles bičių šeimoms. Auklėti pradėdavo jau vikšrelius, kurie lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl motinėlių charakteriai, pažiūros nukleusuose prarasdavo tėvų neigiamas savybes, įgydavo auklėtojų teigiamų bruožų.

Continue reading „Telaimina Dievas tranų pasaulį ( a )“

Kiekvienoj tautoj yra "antžmogių", ištikimų Demono vergų, kurie uzurpuoja valstybės institutą, paverčia valstybę Drakonu, Kuris Virškina Piliečių gyvenimus.

Visi Drakonai valdo. Tuo jie panašūs. Tačiau valdžios instrumentais kiekvienas Drakonas naudojasi skirtingai. Šia prasme kiekvienas Drakonas – savitas, turi tik jam būdingų savybių. Vis dėlto vienas Drakonas, Raudonasis, skiriasi nuo visų kitų Drakonų. Kodėl? Kuo?

Per mišias visa bažnyčia drauge su kunigu garsiai kartoja: esu nusikaltęs, esu labai nusikaltęs. Be nuodėmės žmogus nė dienos nepragyvena. Todėl religinės atgailos apibendrinantis aktas žmogaus negniuždo. Suvokimas, kad jei kas nors nusikalto, kaltas esu ir aš, iškyla ne iš kitų žmonių konkrečių nusikaltimų, o iš paties žmogaus nuodėmių, apskritai žmogaus nuodėmingumo (ir aš žmogus, ir aš nusidedu, ir mano gyvenimas gali pasidaryti nusikalstamas). Todėl negaliu nuo kaltųjų atsiriboti oriai pareikšdamas: aš nekaltas.

Continue reading „Tranų pasaulyje (drakonas)“

"Lietuviai jau įsitikino: Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti Visuotiniame Konflikte, kurio įtampą palaiko didžiųjų valstybių Drakonai, vadovaudamiesi džiunglių įstatymu: kas stipresnis, tas teisus".

Ši citata – iš rašytojo Petro Dirgėlos dar 1990-aisiais išleistos esė "Tranų pasaulyje". Kad ir sutilpęs į nedidelę, nė šimto puslapių neturinčią knygelę, šis veikalas kupinas pranašiškų pastebėjimų, gilių įžvalgų. Deja, mes nesame tobuli, ir tai, kas iš tiesų vertinga, – nebūtinai sulaukia mūsų dėmesio. Toks likimas ištiko ir esė "Tranų pasaulyje", nors tiems, kurie jį perskaitė atidžiai, drįstu manyti, dabar lengviau susigaudyti politinėse intrigose.

Po nepriklausomybės atkūrimo prabėgus daugiau nei dviems dešimtmečiams tarsi pradedame suvokti žodžių "nesugebame išsaugoti atkurto valstybingumo" prasmę. Tačiau dabar jau suvokdami, jog nepriklausomybės išsaugojimas kartais net sudėtingesnis veiksmas nei jos atkūrimas, vis tik nežinome atsakymo į pagrindinį klausimą – kodėl griūna mūsų valstybingumo pamatai.

Continue reading „Apie tai, kodėl nepajėgiame išsaugoti valstybingumo“

Širdies lėkimas iš baimės, naktį staiga atsibudus… Suplyšusios šlepetės, padėtos prie lovos… Tyli telefonas, tyli durų skambutis.. Kaip įkyrėjo namai… Kaip tatai nėra, nėra, nėra namų… Ak, eiti, eiti, bėgti! Kur? Nuo ko? Kodėl?

Visos upės teka į jūras. Prie upių nuo žilos senovės natūraliai traukė ir statė gyvenvietes žmonės. Anot A. Šeliongovskio, jūra – istorinė stichija, istorijos gaivalas, kuris visada veikė pajūrių ir paupių gyventojų psichiką, budino energiją, skatino kuo geriau išnaudoti "savojo kranto" galimybes.

Žemė – pirmiausia sausuma, valstybių geografinė (sienų) politika. Sausumoj daug kas, tarkim, kalnai, miškai savaime būdavo ir gynybiniai bastionai. Nors ir sausumos sienos nelygiavertės, tačiau pajūrio – ypatingai nelygiavertės. Jeigu valstybės krantus skalaujanti jūra su sausuma "nesuderinta" (nėra pusiasalių, sąsmaukų, salų, o svarbiausia – į jūrą neįteka upių), tokios valstybės pajūris mažai ko vertas. Upės labai prailgina jūros krantus, teikiančius gėrybes prekybai.

Continue reading „Tranų pasaulyje (Demonas)“

Šis rašytojo Petro Dirgėlos tekstas pirmą kartą paskelbtas buvo 1990-aisiais metais žurnale "Pergalė" (Nr. 1). Bet ar šios pastabos praradusios aktualumą? Ar neverta susimąstyti, ko vis tik per pastaruosius dvidešimt metų nesugebėjome nuveikti, o ką atlikome ne taip, kaip derėjo atlikti?

XXX

Petras Dirgėla

1990-ieji paskelbti Lietuvių kalbos metais. Daugeliui atrodo, kad tai – kampanija, kurios metu sieksime įveikti sunkumus, susijusius su lietuvių kalbos paskelbimu LTSR valstybine kalba, kad šiais metais ypatingai uoliai, negailėdami nei lėšų, nei laiko, mokysime lietuviškai kalbėti tuos, kurie mūsų valstybine kalba šnekėti dar nemoka.

Continue reading „Apie kalbą ir atgimimą“

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia ištrauką iš žymaus lietuvių rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje". Šis kūrinys dienos šviesą išvydo lemtingaisiais 1990-aisiais metais. Tačiau aktualumo nepraradęs ir nūnai. Belieka tik stebėtis, kokios taiklios buvo rašytojo, eseisto, publicisto P.Dirgėlos įžvalgos anuomet, daugiau nei prieš dvejis dešimtmečius.

Taigi "Tranų pasaulyje" analizuojamas vienas iš svarbiausių klausimų – kaip privalome gyventi, kad išsaugotume savo nepriklausomybę. Atkurti nepriklausomybę – viena, o ją išsaugoti, kai aplink apstu ne itin draugiškų, agresyvius planus puoselėjančių valstybių, – visai kas kita.

Beje, Petras DIRGĖLA – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, "Anciliaus ežeras” autorius. Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas su rašytoju Petru Dirgėla yra parengęs šūsnį interviu istorinėmis, politinėmis, kultūrinėmis temomis (kai kuriuos tekstus galima rasti ir portale Slaptai.lt).. 

Tačiau šiandien dėmesio centre – rašytojo Petro Dirgėlos esė "Tranų pasaulyje".

Continue reading „Tranų pasaulyje (įvadas į tai, apie ką mąsto lietuviai)“