Antradienio vakarą užsiliepsnojo vienas didžiausių Ukrainos amunicijos sandėlių.
Ukrainos žinybos nurodė evakuoti aplinkinius kaimus ir uždarė oro erdvę 50 km spinduliu virš saugyklos. Sprogimai buvo iti galingi bei pavojingi.
Ukrainos specialiosios tarnybos mano, kad tai – diversija. Įtariama, jog dėl šio incidento kalta karinė Rusijos žvalgyba.
EPA – ELTA nuotr.
2017.09.28; 02:30
Rugpjūčio pradžioje Sirijos vyriausybinė armija iš „Islamo valstybės” (DAESH) atmušė Al Suhnos miestą Homso provincijoje šalies viduryje, taip prasiskindama sau kelią atakuoti DAESH smogikų okupuotą Deirez Zorą šiaurės rytuose.
Prieš tai vyriausybinė armija atmušė iš islamistų virš 40 naftos gręžinių. Savo ruožtu JAV vadovaujamos koalicijos kovai su „Islamo valstybe“ oficialus atstovas Ryanas Dillonas rugpjūčio 3-ąją informavo, kad koalicijos remiamos Sirijos demokratinės pajėgos, kurių pagrindą sudaro Sirijos kurdai, kontroliuoja 45 proc. DAESH sostinės Rakos.
Irake iš islamistų išvaduotas antras pagal dydį šalies miestas Mosulas, kurį islamistai kontroliavo daugiau nei 3 metus. „Islamo valstybės“ kontrolėje beliko po 3 miestus Sirijoje bei Irake.
Pasak analitinio centro “IHS Markit” tyrimo, „Islamo valstybė” neteko jau dviejų trečdalių 2015-aisiais užimtos teritorijos, tiesa, tai, kas liepos pradžioje dar buvo likę (36,2 tūkstančio kvadratinių kilometrų), vis tiek dar prilygsta Belgijos teritorijai. Vis dėlto teritoriniai praradimai jau dramatiškai veikia DAESH ekonomiką, pasak „HIS Markit”, mėnesinės pajamas už naftos pardavimą sumažėjo 88 proc., pinigai iš užgrobtų teritorijų gyventojų apmokestinimo bei turto konfiskacijų traukėsi 79 proc.
Taigi, panašu, dera rengtis pookupaciniam laikotarpiui – ne vien Artimuosiuose Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Belgijos vyriausybinio krizių centro vadovas Paulis Van Tigeltas interviu televizijos kanalui RTFB dar praėjusių metų balandį pateikė žvalgybos duomenis apie užsienio kovotojus Sirijoje, kurie pageidauja grįžti ne tik į Belgiją, bet ir kitas Europos šalis ir sėti čia smurtą. Ponas P. Van Tigeltas žino, į ką atkreiptinas dėmesys pirmiausia – per teroro aktus Briuselio oro uoste bei Malbeko metro stotyje 2016-ųjų kovo 22 dieną žuvo 32 žmonės.
Jau šių metų liepą žiniasklaida informavo, jog JAV valdžia bendradarbiaudama su „Interpolu” sudaro „Islamo valstybės” užsienio kovotojų registrą, kuriame yra 18 tūkstančių pavardžių. Pasak Amerikos prezidento specialaus atstovo kovai su DAESH Bretto Makgurko, svarbu įsitikinti, kad anksčiau į Siriją bei Iraką atvykę užsienio kovotojai iš ten neištrūktų ir mirtų Artimuosiuose Rytuose.
Rugpjūčio 3-ąją Berlyno dienraštis „Die Welt“ informavo apie 173 potencialių „Islamo valstybės“ teroristų sąrašą, kuris tapo prieinamas Europos teisėsaugininkams po to, kai Irako specialiosios paskirties pajėgų pareigūnai sąrašą aptiko slpėtuvėje, kai buvo vaduojamas Mosulas.
Jame yra ne tik islamistų pavardės, bet ir fotografijos, slaptažodžiai, nurodytos jų kilmės vietos. Dauguma (132) išeiviai iš Irako, taip pat esama Tuniso, Maroko, Jordanijos, Tadžikistano, Saudo Arabijos piliečių bei 6 europiečiai iš Belgijos, Nyderlandų, Prancūzijos ir Vokietijos. Pavyzdžiui, 27-erių ekstremistas iš Vokietijos Samis J. slapyvardžiu Abu Asidasal-Almani prieš išvykdamas į Artimuosius Rytus gyveno Zolingeno mieste Šiaurės Reino Vestfalijos žemėje ir buvo vienas uždraustos salafitų organizacijos „Millatu Ibrahim“ lyderių. 2012 metų rudenį jis paliko Vokietiją ir išvyko į Egiptą, vėliau atsidūrė Libijoje, iš kur per Turkiją nusigavo į Siriją ir 2015-ųjų gegužės 25 dieną pritapo prie DAESH.
Vokietijos federalinės kriminalinės policijos duomenimis, iš šios šalies į Iraką bei Siriją išvyko apie 940 islamistų, iki 2016-ųjų birželio „sugrįžėlių“ skaičius pasiekė 274. Tyrėjų vertinimu, jie kelia didelę grėsmę saugumui, nes daugelis jau yra radikalizavęsi bei įgiję kovinės patirties, kurią parsivežė į Vokietiją. Todėl sužinojusi apie sugrįžusį džhadistą valdžia būtinai pradeda tyrimą. Didžiausią įkalinimo bausmę, 11 metų kalėjimo, iki šiol gavo buvęs Miuncheno gyventojas, migrantų iš Afganistano sūnus Harunas P., kai tyrimas nustatė, jog Sirijos miesto Alepo kalėjimo šturmo metu jo mestos granatos sprogimas užmušė 7 žmones.
Rugpjūčio 6-ąją dienraštis „The Times“ informavo apie kurdų į nelaisvę paimtą „Islamo valstybės“ smogiką, kuris papasakojo apie slaptą teroristų kuopelę Sirijoje, stoti į kurią kviečiami visi europiečiai ir kuri rengia mirtininkus teroro aktams Europoje. Įstojusieji į kuopelę esą 7 mėnesius apmokomi slaptoje stovykloje ir vėliau siunčiami į tėvynę. Smogikas sakė per dvejus metus suskaičiavęs apie pusšimtį išeivių iš Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir Jungtinės Karalystės, kurie sėkmingai baigė mokymus.
Vaduojant Mosulą liepos pabaigoje sulaikytos 20 įvairių šalių pilietybę turinčių moterų (4 iš Vokietijos), kurios ne tik buvo smogikų žmonos, bet ir tarnavo DAESH moralės policijoje. Žurnalas „Der Spiegel“ papasakojo apie vieną labiausiai ieškomų terorisčių britę Sally Jones, kuri tėvynėje, Čatamo mieste Kento grafystėje, gyvaliojo apgailėtiną bedarbės pašalpos gavėjos egzistavimą, užtat pritapusi prie „Islamo valstybės“ tapo Anwaroal-Awlaki bataliono slapto moterų padalinio lydere, Sirijoje užsiėmė jaunų europiečių merginų verbavimu bei rengimu tapti mirtininkėmis Europoje. S.Jones ir pati svajojo taip baigti gyvenimą, bet vėliau apsigalvojo, ir dabar mėgina grįžti į tėvynę.
Rugpjūčio 7-ąją Prancūzijos laikraštyje „Le Journal du Dimanche“ paskelbtame Prancūzijos vidaus reikalų ministro Gérardo Collombo interviu šis minėjo 271 šios šalies pilietį (217 suaaugusių ir 54 nepilnamečius) – oficialiais duomenimis, tiek prancūzų islamistų pusėje kariavo Sirijoje bei Irake ir grįžo į tėvynę. Panašu, parvyko nebūtinai atgailauti ir taikytis, pasak G.Collombo, Prancūzijos specialiosios tarnybos nuo šių metų pradžios užkardė 7 bandymus įvykdyti teroro aktus.
Ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vasario 23-ąją vykusiame susitikime su kariškiais, jūros žygio prie Sirijos krantų dalyviais, pareiškė, kad Rusijos armijos generalinio štabo bei rusų specialiųjų tarnybų duomenimis, Sirijoje islamistų pusėje kariauja iki 4 tūkstančių Rusijos bei iki 5 tūkstančių kitų Nepriklausomų Valstybių Sąjungos (NVS) šalių atstovų.
2015 metų spalį, praėjus dviem savaitėm nuo Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pradžios, V.Putinas skelbė, kad DAESH pusėje kaunasi nuo 5 iki 7 tūkstančių išeivių iš Rusijos ir ragino įdėmiai saugoti NVS išorės sienas.
Jei viskas iš tiesų taip, rusai kariauja, taip sakant, abiejose fronto pusėse. Ukrainos saugumo tarnybos duomenimis, Sirijoje remdami Basharo al Assado režimą kaunasi virš 500 rusų samdinių (jūrų pėstininkų, speicialiųjų operacijų karių ir pan.), kurie prieš tai dalyvavo ginkluotame konflikte rytų Ukrainoje. „Reuters“ agentūros duomenimis, nuo šių metų pradžios Sirijoje žuvo 40 rusų kariškių.
Seniai žinoma tiesa: kažkam karas – vos ne natūralus gyvenimo būdas. Todėl ekspertinė bendruomenė perspėja, kad sunaikinta „Islamo valstybė“ gali tapti dar pavojingesne už gyvuojančią, nes ims sėti mirtį visame pasaulyje. Neabejotinai artėjanti DAESH baigtis (bent tuo pavidalu, kokiu ji paskutinius trejus metus egzistavo) visai pasaulio bendruomenei kelia nemažesnę grėsmę nei dabartinė situacija Artimuosiuose Rytuose. 2001 metais amerikiečių sutriuškintas Talibanas nenustojo gyvuoti ir išliko politine karine jėga Afganistane, nes jo gyvavimą palaiko fundamentalistinė nesutaikomos kovos su Vakarais ir jų vertybėmis idėja.
Panašiai motyvuotos „Islamo valstybės“ internacionalinė sudėtis leidžia šiai organzacijai panaudoti „al Qaedos“ struktūrinę patirtį ir regzti teroro tinklą visame pasaulyje. Labiausiai kvalifikuoti karo profesionalai išvyks pas bendraminčius kautis į kitus planetos taškus (pavyzdžiui, vakarų Afrikoje ar Sinajaus pusiasalyje), gi likusieji mėgins skirstytis po namus. Arba apsimetę pabėgėliais su padirbtais irakiečių ar sirų dokumentais smelksis į Europą, vedami labai konkrečių tikslų. „Islamo valstybės“ vardu teroro aktus Paryžiue ir Briuselyje vykdžiusios džihadistų grupės veikė būtent tokiu metodu.
2017.08.14; 06:30
Sensacingą prisipažinimą sau leido ne bet kas, o Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas.
Jis birželio 30-ąją Maskvoje vykusiame forume „Primakovo skaitymai” (Jevgenijus Primakovas – Rusijos politikas ir diplomatas, 1996-1998 metais dirbo šios valstybės užsienio reikalų ministru) pirmą kartą viešai pripažinęs ir mėginęs pateisinti Rusijos dalyvavimą kariniame konflikte Ukrainos rytuose – esą likimo valiai palikusi šio regiono rusakalbius, Rusija būtų išdavusi savo civilizaciją.
Tuo pat metu tebesitęsia aiškinimasis dėl iš pradžių Ukrainą (tarp nukentėjusiųjų – trečdalis šalies bankų, Kijevo metro ir Borispolio oro uostas), o vėliau dar 64 valstybes birželio 27-29dienomis užpuolusio interneto viruso „Petya/NotPetya“ kilmės.
Ukrainos saugumo tarnyba (UST) viruso autorystę nedvejodama priskiria rusų specialiosioms tarnyboms, pasak UST, atakos tikslas buvo ne siekis pasipelnyti (nors 300 dolerių už atšifravimą reikalauta, tik nebuvo jokios informacijos, kad kas nors būtų atgavęs duomenis), bet išderinti socialinę-politinę situaciją Ukrainoje bei sukelti paniką visuomenėje. Ataka planuota iš anksto, ją vykdė tos pačios interneto įsilaužėlių grupės, kurios 2016-ųjų gruodį atakavo Ukrainos finansų sistemą ir transporto bei energetikos objektus.
Dienraštis „The Financial Times“ citavo NATO kibernetinės gynybos aukštųjų technologijų centro teisinį ekspertą Tomasą Minariką (06 30), pasak kurio, „Petya/NotPetya“ ataka yra Ukrainos suvereniteto pažeidimas ir nusipelno atsako, kuriuo gali būti ir atakavusios šalies informacinių-technologinių sistemų sabotažas. NATO ekspertai nurodė atakos kompleksiškumą bei didelę kainą, nepriklausomų interneto įsilaužėlių pajėgos jai per menkos, tad išvada – ataką veikiausiai įvykdė valstybė arba jos remiama įsilaužėlių grupė.
Liepos pradžioje ukrainiečių kompanijos ISSP (Information Systems Security Partners) ekspertų paskebtoje ataskaitoje irgi pabrėžiamas kompiuterius „laužusio“ kenkėjiško kodo kompleksinis poveikis, kurį galima laikyti pirmu istorijoje kibernetinio ginklo pavyzdžiu.
ISSP kaip galimus atakos tikslus išvardijo siekį panaikinti buvusių atakų pėdsakus, išbandyti MCCI (Massive coordinated cyber invasion–masyvų koordinuotą kibernetinį įsilaužimą) derinyje su kitais hibridinio karo elementais bei pademonstruoti jo galimybes, patikrinti gynybos galimybes, ypač reagavimo greitį bei gebėjimą atsistatyti, pasirengti kitai tikslingai atakai (liepos 4-ąją tokia įvyko, bet Ukrainos kibernetinė policija šįkart sureagavo labai operatyviai).
Birželio 27-osios rytą (tą dieną ukrainiečiai mini Konstitucijos dieną) Kijeve susprogdintame automobilyje „Mersedes“ žuvo šios šalies karinės žvalgybos pulkininkas Maksimas Šapovalas. Vakarop Donecko apskrities Konstantinovo rajone sprogo „Opel Vectra“, kuriuo vyko 4 UST pareigūnai, 3 buvo sužeisti, o šios specialiosios tarnybos kontržvalgybai vadovavęs pulkininkas Jurijus Voznyjus žuvo.
Pulkininkas M.Šapovalas aktyviai dalyvavo kariniuose veiksmuose Ukrainos rytuose, vadovavo specialios paskirties daliniui (vadinamiesiems „kiborgams“), kuris vadavo Donecko oro uostą. Šis pareigūnas taip pat rinko informaciją apie rusų kariškių buvimą Ukrainos teritorijoje, kurią Ukrainos teisingumo ministerija planuoja panaudoti Hagos žmogaus teisių teisme dėl Rusijos dalyvavimo kariniuose veiksmuose Donecko srityje. Karinis ekspertas Olegas Ždanovas ryšium su tuo daro išvadą, jog pulkininko veikla kėlė grėsmę ir Rusijos vadovybei.
Praėjus kelioms dienoms po čia išvardytų virtualių ir fizinio smurto akcijų prieš Ukrainą, birželio 30-osios naktį Chersono srityje prie sienos su aneksuotu Krymu ukrainiečių pareigūnai sulaikė 2 rusų pasieniečius, pačioje liepos pradžioje Donecke pagautas rusų kariškis, o Luhansko srities Želoboko kaimo apylinkėse ukrainiečių kariai nukenksmino „Luhansko liaudies respublikos“ diversinę žvalgybos grupę – rusų kapitonas Aleksandras Ščerbakas nukautas, 23-ejų iš Altajaus kilęs jefreitorius Viktoras Gejevas paimtas į nelaisvę.
Pasak ukrainiečių eksperto Aleksejaus Arestovičiaus, paskutiniai automobilių sprogdinimai nurodo į veikimo metodus, kurie anksčiau buvo tarsi už „raudonos linijos“ (nebuvo Maskvos palaikomi arba tokie tikslai nebuvo keliami). 2015–2016 metais Charkove bei Odesoje netrūko teroro aktų, sprogdinti infrastruktūros objektai tiltai, geležinkelis, net UST Odesos skyrius, bet pareigūnai nežūdavo.
Perėjimas prie svarbiems padaliniams vadovavusių karininkų likvidavimo reiškia konflikto eskalaciją, todėl būtina koreguoti saugumo sistemą ne tik palei konflikto fronto liniją, bet ir visoje Ukrainoje. Tai veikiausiai irgi reiškia, kad konfliktas Ukrainos rytuose ne rimsta, bet vystosi.
Ukrainos ekspertų bendruomenė, kariškiai, politikai neabejoja, kad visos čia paminėtų (ir nepaminėtų) įvykių grandinės ištakų dera ieškoti rusų specialiosiose tarnybose, taigi jokio vidinio konflikto su Donecko ir Luhansko „respublikomis“ nėra, jos tėra iškabos, už kurių – Kremlius bei Rusijos galios struktūros, „įsisavinančios“ naujas hibridinio karo prieš Ukrainą formas.
Paskutinių įvykių kontekste skambiai ir Lietuvai aktualiai atrodo Ukrainos gynybos ministro Stepano Poltorako pareiškimas po susitikimo su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu Briuselyje, jog Ukraina laiko grėsme rugsėjį Maskvos inicijuojamus karinius mokymus „Zapad-2017“ Baltarusijoje prie jos sienos ir pasirengusi į juos adekvačiai reaguoti. Liepos 6-ąją Ukrainos spauda citavo šios šalies sausumos pajėgų vadą generolą leitenantą Sergejų Popko, kuris pareiškė, kad ryšium su „Zapad-2017“ visoje šalyje bus formuojami teritorinės gynybos padaliniai. Generolas priminė rusų karinius mokymus „Kaukazas-2008“, po kurių Rusijos karinė vadovybė „pamiršo“ iš mokymų rajono išvežti karinę techniką, vėliau slapta perdislokavo ten kariškius, galų gale viskas baigėsi dalies Gruzijos teritorijos aneksija.
Prieš keletą mėnesių viešėdamas Ukrainoje Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka tikino prezidentą Petro Porošenką, kad mokymai nevirs įsiveržimu į Ukrainą iš Baltarusijos pusės, O.Ždanovo vertinimu, pasitikėti Balatrusijos prezidentu negalima, nes jis paprasčiausiai nekontroliuoja situacijos.
De facto Baltarusija okupuota 2014 metais, kai A.Lukašenka sutiko su beveik 8 tūkstančių rusų kariškių dislokavimu jo šalyje. Jokiu būdu neatmestina, kad po „Zapad-2017“ rusai iš Baltarusijos „pamirš“ išvežti dar kelis tūkstančius kariškių (oficialiai deklaruojama, kad mokymuose dalyvaus iki 13 tūkstančių karių) su tolesniu jų „pritaikymu“, pavyzdžiui, pasiunčiant grėsmingą užuominą ne tik NATO, bet ir Ukrainai, kodėl gi ne.
Ir pagaliau – JAV karinė žvalgyba liepos pradžioje paskelbė ataskaitą „Rusijos karinė galia“, kurioje nurodoma, jog pagal Maskvos gynybinę doktriną jos karinės pajėgos turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu smogti priešininkui taip, kad jam būtų padaryta nepataisoma žala.
Dokumente pirmą kartą pabrėžta informacinių operacijų kaip privalomos Rusijos vykdomų karinių veiksmų sudedamosios svarba. Kaip radijui „Svoboda“ komentuodamas ataskaitą (07 01) pastebėjo karinis analitikas Aleksandras Golcas, Rusijoje šiuo metu įtakinga mąstymo kryptis, kuri kalba apie „klastingą užsienį“, kuris „spalvotųjų revoliucijų“ metodu siekia pažeisti geopolitinį status quo, taigi dera išrasti metodą, kaip nekarines grėsmes sulaikyti karinėmis priemonėmis.
Net ir čia išvardytų įvykių bei komentarų apie juos šviesoje vargu ar prasminga bandyti kategoriškai nurodyti kokius nors konkrečius kelių būsimų mėnesių scenarijus, vis dėlto esama požymių, jog Maskva žengia į naują hibridinio karo etapą, kurio „pagerinti“ (patobulinti?) metodai gali būti panaudoti ne vien prieš Ukrainą.
Rusijos užsienio reikalų ministras juk ne šiaip užsiminė apie poreikį ginti Rusijos civilizaciją, faktiniai, regimi tos gynybos metodai kreipia į eskalaciją ir – galų gale – galimą tikrą civilizacinį konfliktą.
2017.07.10; 06:39
Vienas dilginančiai skausmingų siužetų apie paskutinį Jungtinę Karalystę ištikusį teroro aktą buvo „CBC News“ pasakojimas apie kanadietę Chrissy Archibald, kuri atvyko aplankyti būsimo vyro ir gegužės 4-ąją žuvo ant Londono tilto.
Terorizmas Vakaruose
Kaip paliudijo sutuoktinio Tylerio Fergusono sesuo, tą nelemtą vakarą jis laikė sužeistą merginą, kuri geso jo rankose, ir akimirksniu prarado viską, ką turėjo. Mergina dirbo benamių prieglaudoje Kanadoje prieš tai, kai apsisprendė keltis į Europą, kad būtų arčiau būsimo vyro.
Ch.Archibald artimieji paprašė pagerbti jos atmintį paaukojant kažkiek savo laiko bei lėšų benamiams, ir pasakyti, jog tai padarė Chrissy prašymu. Tokia yra (arba opinijai siūloma) reakcija į smurtą civilizuotame pasaulyje.
Terorizmas paribio valstybėse
Paribio su autoritariniais režimais valstybėse viskas kitaip. Lyg ir primirštas buvusio Rusijos valstybės dūmos deputato (beje, Saugumo bei kovos su korupcija komiteto nario), į Ukrainą pabėgusio ir jos pilietybę gavusio Deniso Voronenkovo nužudymas kovo 23-ąją Kijevo centre. Nusikaltimą lydėjo galybė spėliojimų, pavyzdžiui, žmonos Marijos Maksakovos interviu televizijos kanalui ZIK (05 29) išdėstyta versija, jog viena priežasčių galėjo būti kerštas už Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamų kontrabandos schemų demaskavimą, kai dar būdamas Narkotikų kontrolės federalinės tarnybos pareigūnu D.Voronenkovas 2007 metais tuometinio Federalinio saugumo biuro viršininko pavaduotojo Vladimiro Anisimovo pavedimu iš šio vilos dviem mikroautobusais „Gazel“ išgabeno 270 milijonų dolerių.
Nors būsimasis parlamentaras nežinojo, kam ir kur nukeliavo pinigai, vėliau jam už šią akciją pradėta keršyti – du kartus kėsintasi į gyvybę, 2011 metais mėginta fabrikuoti bylą. Kita vertus, faktas ir tai, kad, pasak „Svoboda“, į Ukrainą pasitraukusio politiko nedraugų ratas (pasodintų, neatgavusių iš jo milžiniškų sumų) Rusijoje liko toks platus, kad suteikė potencialiems žmogžudystės užsakovams beveik idealią galimybę prisidengti – politinių motyvų turinčiam tikėtis, jog bus tiriamas kriminalinis pėdsakas ir atvirkščiai.
Ir štai naujas su Rusija siejamas teroro aktas svetimoje šalyje, vėl Ukrainoje, po kurio interneto forumuose netrūko retoriškai klausiančių, kada pagaliau Rusija bus pripažinta teroristine „failedstate“ ir pradėta atitinkamai su ja elgtis.
Birželio 1-ąją Kijeve pasikėsinta į pasiturinčios čečėnų šeimos atstovą Adamą Osmajevą, kuris po čečėnų generolo Issos Munajevo žūties mūšyje už Debalcevą 2015 metais vadovauja Ukrainos pusėje besikaunančiam tarptautiniam Džocharo Dudajevo vardo batalionui, kurį sudaro maždaug 300 kovotojų, daugelis kurių yra Čečėnijos karų veteranai, nusprendę tęsti kovą prieš Rusiją bei Čečėnijos prezidentą Ramzaną Kadyrovą, kurio pajėgos kariauja prorusiškų separatistų pusėje rytų Ukrainoje. Maskva A.Osmajevą prieš 5-eris metus apkaltino rengus pasikėsinimą prieš Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.
Pasikėsinimas į čečėną
Skirtingai nuo pasikėsinimo prieš buvusį Rusijos dūmos narį, šįkart nusikaltimo organizatoriams viskas baigėsi ne ypač sklandžiai. Prisistatęs prancūzų „Le Monde“ žurnalistu Alexu Verneriu bei pasirūpinęs Ukrainoje veikusio (kovo 1-ąją bankrutavo) televizijos kanalo „3s.tv“ žurnalistų tarpininkavimu, žudikas per 4 mėnesius sugebėjo prisigretinti prie A.Osmajevo bei jo žmonos Aminos Okujevos, siūlydamas jiems vizitą į Prancūziją bei reportažą apie čečėnų karius-dudajevininkus. Jau žinoma, kad prie Ukrainos politikų nusikaltėlis gretinosi bent pusantrų metų, pavyzdžiui, Radikaliosios partijos lyderiui Olegui Liaško siūlydamas interviu vokiečių spaudai.
Per paskutinį, turėjusį tapti lemtingu susitikimą „žurnalistas“ paprašė sutuoktinių persėsti ant automobilio užpakalinių sėdynių, prieš interviu neva norėdamas įteikti jiems dovaną ir įteikimą filmuoti, iš „dovanų dėžutės“ išsitraukė pistoletą „Glock“ ir šovė į čečėnų kovotoją. Akimirksiniu institnktyviai sureagavusi A. Okujeva atidengė atsakomąją ugnį iš Ukrainos vidaus reikalų ministro Arseno Avakovo dovanoto pistoleto „Makarov“, pasak pačios, su kuriuo nesiskiria jokiomis aplinkybėmis.
Po kelių šūvių kileris ėmė šaukti „Pasiduodu!”, pasak moters, laimė, jog jos pistoletas užstrigo, priešingu atveju ji būtų į samdomą žudiką paleidusi visą apkabą, ir Ukrainos tyrėjai būtų netekę svarbaus liudytojo.
Žudiko pravardė – Dingo
Pasikėsintojas ir sužeistasis (į Adamą pataikė 3 kulkos) operuoti bei sustiprintos sargybos saugomi vienoje Kijevo ligoninių, Ukrainos teisėsaugininkai tikisi gauti iš samdomo žudiko vertingų parodymų. Ilgametis A.Osmajevo draugas, Ukrainos aukščiausios rados deputatas Igoris Mosaičiukas Ukrainos žiniasklaidai teigė neabejojąs, kad už nusikaltimo stovi rusų specialiosios tarnybos ir kad nusikaltėlis nurodysiąs, kas jį rengė Rusijos teritorijoje (pasak Ukrainos teisėsaugininkų, jis tą jau daro).
Užpuolikas, pasirodo, yra tūlas Arturas Denisultanovas-Kurmakajevas, pravarde „Dingo”, iki pastarojo meto rezidavęs Sankt Peterburge. Pirmą kartą šis iš Čečėnijos Gudermeso kilęs pilietis už turto prievartavimą 2 metams nuteistas dar 1990-aisiais, bet po tuometinio respublikos lyderio Dž.Dudajevo paskelbtos amnestijos išėjo į laisvę 1991 metų vasarį ir persikraustė į Sankt Pteerburgą, kur užsiėmė verslu. 1995 metais stebuklingai išgyveno po verslo partnerio surengto paskėsinimo Maskvoje.
A.Denisultanovas-Kurmakajevas išgarsėjo 1998-ųjų pradžioje, kuomet jo vadovaujama nusikalstama grupė mėgino išpirkos tikslais pagrobti Kolpino maisto kombinato generalinį direktorių, bet jiems į rankas papuolė direktoriaus vairuotojas, kurį po 2 savaičių teko paleisti.
Iš teisėsaugininkų Kurmakajevas tada ištrūko automobiliu taranavęs jų užtvarą.
Bet po kelių mėnesių vis tiek buvo sulaikytas Charkove bei perduotas Rusijai.
Teisėsaugos duomenimis, nusikaltimo Kijeve vykdytojas paskutinį (taigi ne primą) kartą šių metų vasarį į Ukrainą prasmuko iš Rusijos Briansko srities su Ukrainos piliečio Aleksandro Dakaro užsienio pasu ir per 5 dienas kažkokiu būdu sugebėjo gauti vidaus pasą.
Pasą bei tapatybę šis pilietis keitė ne kartą.
Asmeninis Ramzano Kadyrovo kileris
Žiniasklaida jį vadina R.Kadyrovo asmeniniu kileriu. 2009-aisiais „Dingo” šmėkštelėjo Vienoje, kaip tik prieš į Austriją pabėgusio bei ieškinį Europos žmogaus teisių teismui prieš Rusiją (kaltino R.Kadyrovą žmonių grobimu bei kankinimais) padavusio buvusio Čečėnijos lyderio asmens sargybinio Umaro Israilovo nužudymą. Kalbama, kad austrų tyrėjams jis prisipažino dirbęs Čečėnijos prezidento specialiųjų tarnybų slaptame padalinyje, jo darbas buvęs mėginti grąžinti į tėvynę čečėnų diasporos (ji Austrijoje gausi) atstovus. Denisultanovas-Kurmakajevas taip pat sakė Čečėnijos prezidento rezidencijoje matęs maždaug 5 tūkstančių R.Kadyrovo opozicijoje esančių žmonių sąrašą, iš kurių 300 esą reikia likviduoti. Ir patikslino, kad 50 iš potencialių aukų reziduoja Austrijoje.
Taigi štai toks „neblėstantis“ geopolitinių intrigų braižas. Ar jis pasikeitė nuo „kaubojiškų“ nusikaltėlių išpuolių praėjusio amžiaus pabaigos „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis? Ne ypač. Birželio 2-ąją Ukrainos žiniasklaida pranešė apie verslo partnerio mėginimą siekiant „išmušti“ 17 milijonų dolerių skolą, pagrobti bei į Rusiją išvežti šios šalies pilietį, Obuchovo kartono fabriko savininką Vladimirą Krupčiaką (beje, irgi buvo Dūmos deputatas nuo Kremliaus partijos „Vieningoji Rusija“), kuris anksčiau Rusijoje valdė Archangelsko celiuliozės fabriką, bet vėliau įsivėlė į korporatyvinį karą su verslo oligarchu Olegu Deripaska ir turėjęs bėgti iš tėvynės apsistojo Ukrainoje. Pasak Ukrainos tardymo biuro spaudos centro, operatyvininkai nusikaltimo organizatorius „susėmė“ prabangiame restorane prie Kijevo imant 100 tūkstančių dolerių avansą.
Tą pačią dieną teismas Donecko srityje pirmą kartą Ukrainos istorijoje vadinamosios Donecko liaudies respublikos pusėje kariavusį teroristą pripažino kaltu dėl Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais laužymo. Įrodyta, jog nuteistasis neteisėtai kalino įkaitus, naudojo prieš juos prievartą, grasino nužudyti.
Ukrainos žvalgybos duomenimis
Ukrainos gynybos ministerija birželio 2-ąją savo paskyroje „Facebook“ paskelbė žvalgybos duomenis apie Ukrainos rytų separatistų bei jų pusėje kariaujančių rusų kariškių moralinę-psichologinę savijautą. Separatistinių „respublikų“ teisėsaugininkai sulaikė kariškius, kurie su ginklais savavališkai paliko tarnybos vietą, grobė civilius žmones ir reikalavo už juos išpirkos, pardavimo tikslais vogė pramonės įrenginius ir automobilius. Birželio 6-ąją Ukrainos žvalgyba informavo apie rusų kariškių vykdomas butų vagystes Donbase, iš kurių grobiamas ne tik materialinės vertybės, bet ir maistas.
Štai tokios „laukinės“ realijos, prezidentui V.Putinui Sankt Peterburgo ekonomikos forume surengtoje teatralizuotoje spaudos konferencijoje įtikinėjant pasamdytą JAV televizijos kanalo NBC žurnalistę Megyn Kelly, jog Rusija esą juda demokratijos link. Gal ir juda, tik labai savotiškos ir ne ypač civilizuotos. Gal todėl vien Berlyne jau glaudžiasi madždaug 50 tūkstančių rusų, vietoj tėvyninės „demokratijos versijos“ linkusių rinktis vakarietiškąją.
2017.06.09; 06:19
Kodėl Krymas ir Donbasas gali grįžti Ukrainai būtent dabar, kas galutinai sugriaus Rusiją, ar bus paskelbta apkalta JAV prezidentui Donaldui Trumpui, kas padarė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną atstumtuoju Vakaruose, kokios bendros psichinės ligos kamuoja Rusijos ir JAV prezidentus, kada KGB agentais tapo Viktoras Janukovičius ir Nikolajus Azarovas ir kaip sužlugdytas 1 mlrd. dolerių vertės sandėris kainavo gyvybę Aleksandrui Litvinenkai? O taip pat apie tai, kas rengia valdžios užgrobimą JAV?
Apie visa tai – Dmitrijaus Gordono autorinėje programoje televizijos kanale „112 Ukraina“ papasakojo Vladimiro Putino bendrakursis, buvęs SSSR KGB žvalgybininkas Jurijus Švecas.
Leidinys „Gordon“ skelbia išskirtinę tekstinę interviu versiją (2017 m kovo 13 d.)
XXX
– Tiems, kas nežino mano pašnekovo (o dėl jo profesijos jį nedaug kas žino), pristatysiu: Jurijus Švecas – buvęs SSSR KGB Pirmosios vyriausiosios valdybos karininkas. Dirbo JAV TASS‘o korespondento priedangoje, buvo KGB šnipas Vašingtono rezidentūroje. Dabar gyvena JAV, verčiasi verslo žvalgyba.
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – Putino bendrakursis iš Andropovo Užsienio žvalgybos instituto. Kaip prisimena Putiną tie, kas su juo mokėsi?
– Atvirai sakant, aš jo neprisimenu. Ta informacija Užsienio žvalgybos tarnybos tinklapyje pasirodė apskritai originaliai. Nežinau, kuo jie vadovavosi, kai įmetė tą informaciją, bet kai perskaičiau, bandžiau jį prisiminti ir neprisiminiau. Tas institutas – labai nedidelė įstaiga, kur visi vienas kitą pažįsta, dėstytojų personalas kompaktiškas. Todėl nedelsdamas paskambinau ir gavau visą reikalingą informaciją.
Reikia pasakyti, kad kai mokėmės (o mes ten gyvendavome faktiškai septynias dienas per savaitę, po dvidešimt keturias valandas), mums buvo dvi užduotys: pirma, reikėjo išmokyti mus šnipinėjimo-žvalgybos amato, o antra, dėstytojai turėjo mus išstudijuoti ir paskui kiekvienam iš mūsų parašyti charakteristiką su išvada, ar galima tą žmogų panaudoti žvalgyboje, ir jei galima – tai kur.
Man teko skaityti kai kurių dėstytojų charakteristikas – tai stulbina: žmonės iš tikrųjų kaip rentgenai peršviesdavo klausytojus! Taigi, taip aš gavau informacijos apie tai, kaip atmena Putiną aplinkiniai. Manau, geriausiai apibūdina jam duotas slapyvardis – ten jį vadindavo Nuorūka (rus. – Okurok).
– Aš girdėjau dar vieną pravardę…
– Blanki Kandis (rus. – Blednaja Mol). Kaip suprantu, ji atsirado vėlesniame jo karjeros etape. O pas mus jis buvo kukliai ir skoningai vadinamas Nuorūka.
– Ar SSSR Valstybės saugumo komitetas iš tikrųjų buvo viena iš stipriausių specialiųjų tarnybų pasaulyje? Ar tai smarkiai perdėta?
– Apskritai visi tie pasakojimai apie vienos ar kitos specialiosios tarnybos galią didžiąja dalimi neatitinka tikrovės. Čia klostosi tokia įdomi situacija: gegutė giria gaidį, nes tasai giria gegutę… Jūs nustebsite, bet jei sakysite, kad KGB – niekam tikusi organizacija, tai CŽV užpyks ant jūsų…
– … su kuo gi tada kovojo, ar ne?
– Na, ir žinoma, atvirkščiai. Aš kalbėsiu apie žvalgybos tarnybą, nes KGB, paprastai sakant, galima padalyti į dvi dalis: viena – užsienio žvalgyba (kaip JAV slaptoji tarnyba CŽV), o kita – tai vidaus struktūra (paprastai sakant, ji atitinka Amerikos FTB). Tad štai, aš dirbau būtent žvalgyboje – toje, kuri panaši į CŽV. Esu giliai įsitikinęs: žvalgyba turi būti kompaktiška, nes agentūros verbavimas, darbas su ja – tai, kaip sako amerikiečiai, one man job, tai yra vieno žmogaus amatas.
– Jūs dirbote JAV. Ar asmeniškai Jūs daug užverbavote amerikiečių?
– (Juokiasi). Man patinka toks klausimas – „daug“. Tuo metu (o tai buvo šaltojo karo įkarštis) – užverbuoti JAV pilietį agentu – tai tas pats, ką „kukuruzniko“ pilotui nuskristi į Mėnulį ir sugrįžti. Tai teoriškai įmanoma, praktiškai – ne. Kartą 1985 metais aš su savo tiesioginiu viršininku nuvažiavome į rezidentūrą, ir mes pamėginome patyrinėti 15 metų laikotarpį prieš tai. Pasirodo, nė vienas operatyvininkas iš trijų rezidentūrų (Vašingtono Niujorko ir San Francisko) neįvykdė užduoties – surasti, apdoroti ir užverbuoti – tiksliai taip, kaip rodoma kine. Nebuvo nė vieno tokio atvejo…
Paskui, kai Sovietų Sąjunga jau sugriuvo, pas mus žvalgyboje buvo stambių agentų, kurie patys atėjo, iš sovietų pusės buvo keletas pabėgėlių, kurie sužlugdė visą amerikiečių agentūrą čia. Apskritai, pasirodo, kad kažkur nuo septintojo dešimtmečio vidurio iki devintojo dešimtmečio pabaigos JAV dirbo apie penkiolika agentų.
– Tiktai?
– Ir jie visi atėjo patys, niekas jų neapdorojo ir neverbavo. Aš pažinojau vieną žmogų, kuris pats atliko savo profesinę pareigą – surado, apdorojo, užverbavo. Tai buvo generolas Olegas Kaluginas, už ką jis paskui ir gavo…
– …kuris dabar JAV…
– …taip. O aš esu antras. Ne todėl, kad aš pats genialiausias, pats protingiausias – kažkiek pasisekė. Žinote, čia kaip grybauti miške… Kartais gali vaikštinėti visą gyvenimą – ir nieko, o kartais vos išėjai – va, štai ir jis.
– Ir kaip grybauti, ir kaip uogauti…
– Taigi, man taip ir nutiko.
– Aš Jūsų nemandagiai paklausiu. Ar tiesa, kad visą sovietų rezidentūrą JAV amerikiečiams išdavė Jevgenijus Primakovas?
– Na, klausimas labai globalus… Nepasakyčiau, kad „visą“… gal dalinai. (Juokiasi).
– Tai dalinai išdavė?
– Aš, Jums leidus, į tą klausimą neatsakysiu, nes… turi praeiti kažkiek laiko…
– Ir vis dėlto, toks klausimas turi teisę egzistuoti?
– Visai gali būti. Aš Jums atsakysiu žinoma fraze: net jei surinksime devynias nėščias moteris, per vieną mėnesį vaikas negims.
– Ne metas?
– Taip… Nes tai globalinė istorija, na, paprasčiausiai globali, kuri turi sukrėsti visą Rusiją, net dabartinę – ji atvers tokias žaizdas ir ydas, kurių Rusija net neįtaria. Ji rodo, kad išdavystė, net pati baisiausia – globali istorinė išdavystė – ji visada pačiame paviršiuje. Tai ne santechnikas Vasia Pupkinas išdavė ir pardavė CŽV rezidentūrai savo veržlėrakčio paslaptis – tai visai kas kita. (Juokiasi).
– Putinas buvo geras žvalgybininkas?
– Jis apskritai nebuvo žvalgybininkas. Pagal jo mokslo rezultatus jis buvo pripažintas netinkamu dirbti žvalgyboje, nedirbo ten nė vienos dienos ir buvo pasiųstas atgal – ten, iš kur atvažiavo.
– Ką gi jis veikė Vokietijoje?
– Buvo tokia programa KGB teritorinių institucijų bendradarbiams – „paguodos“ išvyka, dažniausiai į VDR. Tikslas – pasidairyti po užsienį, nusipirkti servizą „Madona“, Zeiss‘o optikos ir grįžti į savo teritorinę instituciją. Žodžiu mūsų atstovai ten visiškai neužsiiminėjo nei žvalgyba, nei kontržvalgyba. Juk Štazi (vok – Stasi) – tai buvo nepaprastai galinga žvalgybos organizacija, ir ten svarbiausia buvo – netrukdyti. Todėl įsivaizduoti, kad Vova, kuris ten dirbo Draugystės namų direktoriumi: rytą – atrakina duris, vakare – užrakina… Tai iš esmės, ir visas žvalgybinis darbas.
– Rašoma, kad Jūs pririnkote informacijos apie Putino ir jo artimiausio bendražygio Viktoro Ivanovo iš Tambovo ONG (organizuoto nusikalstamumo grupuotė – red.) ryšius, apie jų dalyvavimą narkotikų prekyboje su Kolumbijos mafija. Taip buvo iš tikrųjų?
– Taip, ir tai kainavo gyvybę žinomam žmogui – Aleksandrui Litvinenkai.
– Jūs buvote esminis liudytojas jo byloje. Kaip aš suprantu iš savo pokalbių su Borisu Berezovskiu, Litvinenka krito kaip auka politinėje kovoje – nes apie Putiną jis žinojo kažką tokio, ką ketino paviešinti, ir buvo pašalintas.
Jį pašalino Lugovojus, dabar Valstybės dūmos deputatas, taip?
– Taip. Toks bylą svarsčiusio Londono teismo nuosprendis…
– O kaip iš tikrųjų buvo su Litvinenka?
– Iš tikrųjų taip ir buvo.
– Kodėl?
– Matote, Borisas Berezovskis mėgo traukti antklodę ant savęs; jis – politikas, ir viskas, kas sukasi aplink jį, tai – politika. Iš dalies – taip, politika, nes buvo kalbama apie stambų maždaug milijardo dolerių vertės sandėrį, kurį turėjo sudaryti su Rusija labai didelė užsienio kompanija. Rusijoje svarbus asmuo, nuo kurio priklausė sprendimas dėl šio sandėrio, buvo artimiausias Putino padėjėjas Viktoras Ivanovas. Tuo metu jį kartais net vadindavo Kremliaus pilkuoju kardinolu, nes jis buvo neviešas kadrininkas – parinkdavo Putinui žmones į aukščiausias pozicijas.
Ir štai toji Vakarų kompanija paprašė vadinamojo Due Diligence, tai yra surinkti informaciją apie tai, kas per žmonės tie potencialūs partneriai, su kuriais teks turėti reikalų… Aleksandras Litvinenka turėjo ryšių su business-security kompanija Londone, kuri gavo tą prašymą. Ji perdavė jį man, paprašė, kad aš padaryčiau tą darbą. Tai va, aš jį ir padariau. Aš turėjau dokumentinės informacijos, kad Putinas, būdamas Sobčiako padėjėju, Piteryje išplaudavo Kolumbijos narkotikų kartelio, vadinamo Kalio karteliu, pinigus.
– Tiesiog sukrečia…
– Ten figūravo kompanija SPAG, kuri buvo užregistruota Lichtenšteine, turėjo biurus Vokietijoje ir Peterburge. Vienos iš tos SPAG dukterinių kompanijų prezidentas buvo visiems žinomas Kumarinas…
– …Tambovo ONG lyderis, kuris dabar kalėjime…
– …Taip. Tai Barsukovas. Taigi, ten susieidavo siauras ratas – Putinas (jis buvo SPAG‘o konsultantas), Kumarinas (SPAG‘o „dukters“ prezidentas) ir Viktoras Ivanovas. Beje, juokingiausia, kad tuo metu Ivanovas užsiiminėjo kova su narkotikais FSB Valdybos Leningrado srityje. Na tai jis ir kovojo…
– Tai Jūs sužlugdėte milijardinį sandėrį?
– Taip. Kai toji kompanija perskaitė trijų keturių puslapių mano rašytą pažymą, jie pasakė: „Su tais vyrukais mes reikalų neturėsime“. Ta pažyma sužlugdė milijardinį sandėrį, nuo kurio, suprantama, priklausė „nuomilžis“ (rus. – otkat) – nežinau, kiek, bet net jei kukliai – devyni procentai…
– …ir jau šimtas milijonų dolerių…
–…taip, ir žmonės įsiuto. Kaip ten atsidūrė Lugovojus? Asmeniškai aš toje sferoje pradėjau dirbti dar nuo dešimtojo dešimtmečio pabaigos – su Bobu Levinsonu, labai žinomu ir Ukrainoje, tyrėju. O Litvinenkai tai buvo kažkas naujo, todėl jis tą užduotį pavedė man ir tą pačią užduotį – Lugovojui, kurį pažinojo dar nuo Maskvos laikų…
– …žodžiu, jis buvo jo kolega…
– …Taip, jie susidurdavo tuo metu. Nunešė užsakovui mano pažymą ir Lugovojaus pažymą. Šis perskaitė. „Lugovojaus pažyma, – sako, – keliauja į šiukšliadėžę. O šita – normali, ji tiks“. Tada Saša padaro mirtiną klaidą – jis paima mano pažymą, duoda ją Lugovojui ir sako: „Štai kaip reikia rašyti, taip tinka“, Lugovojus paima tą pažymą ir keliauja į Maskvą, jį su šita pažyma sutinka Vnukovo oro uoste, ir po dviejų savaičių jis grįžta jau su poloniu…
– …Litvinenkai. Kai Jūs mokėtės Andropovo akademijoje, ar Jūs galėjote įsivaizduoti, kad Jūsų bendrakursis Vladimiras Putinas taps Rusijos prezidentu?
– (Šypsosi). Aš klausiau jį pažinojusių žmonių, kurie sudarė jo charakteristiką. Jie sakė: „Jeigu mūsų tada būtų to klausę, tai net būtų buvę nejuokinga“. Rusų ir ukrainiečių kalbos – jos galingos, rusai ir ukrainiečiai stiprūs tuo, kad gali vienu žodžiu nupiešti vaizdą. „Nuorūka“ – štai, tiesą sakant, ir visas požiūris…
– Kodėl Putinas tapo prezidentu? Koks tas mechanizmas, kuris pakelia žmogų nuo tokio lygmens į patį aukščiausią?
– Deja, tos valstybės, kurioje aš gyvenau ir dirbau, nebėra – ir didele dalimi todėl, kad gyvavo sistema, kai į paviršių išplaukdavo visai ne tas, kas turėjo. Žodžiu, vietoj selekcinės atrankos, kaip yra išsivysčiusiose šalyse, išplaukia kažkas…
– Tai dėsninga?
– Tai tos biurokratinės sistemos, kurioje mes buvome, dėsnis. Visa jo karjera – taip pat. Į žvalgybą jis nepakliuvo, VDR jis užsiiminėjo niekais. Paskui jis tampa Sobčiako padėjėju. Kodėl? Todėl, kad Sobčiakas – KGB agentas…
– Sobčiakas – KGB agentas?!
– Suprantama – žinomos aukštosios mokyklos profesorius, ideologinės disciplinos dėstytojas… Mūsų skyriuje, tarkim, buvo artimiausio Jelcino padėjėjo byla, jis vėliau vadovavo garsiosios Dzeržinskio statulos nuvertimui…
– Stankevičiaus (Sergejus Stankevičius – rusų politikas, priklausęs artimiausiai Boriso Jelcino aplinkai, – Gordon)?
– (Pauzė). Operuokime operatyviniais vardais. Kai jį užverbavo, jam pasakė: „Pats pasirink operatyvinį slapyvardį“. Ir jis pasirinko – Feliksas. Ir kai prasidėjo visi tie debatai, pertvarka, demonstracijos, prieš išeidamas į aikštes ginti demokratijos ryškia, uždegančia kalba („Šalin komunizmą!“, „Duok demokratiją!“), jis susitiko su operatyvininku ir aptarė kiekvieną savo tezę. Galiu įsivaizduoti, ką galvojo kagebistai, kurie sėdėjo pastate Lubiankoje, kai jie pro langus stebėjo… kaip Feliksas vertė Feliksą. Tai fantastika! (Juokiasi). Taigi, Vovą pristatė kaip ryšininką…
– Sobčiakui?
– Taip – kad jis koordinuotų su juo tolimesnį darbą. O tolimesnis darbas buvo – įsisavinti partijos pinigus ir iškaišioti juos po įvairiausius kioskelius. Bet susiklostė įdomi situacija – partija turėjo daug pinigų, bet partija apskritai nieko nemokėjo dirbti, nieko! Jie tegalėjo surengti KPSS suvažiavimą – ir viskas.
– O patvarkyti pinigus – ne.
– Ne. Tam jie turėjo KGB, kuris irgi negalėjo patvarkyti, nes niekada nebizniavo. Ir pasirodė, kad vieninteliai žmonės, kai griuvo Sovietų Sąjunga, kurie galėjo…
– …buvusieji cechininkai (pogrindiniai verslininkai SSSR, – red.), ko gero…
– buvusieji cechininkai ir…
– banditai…
– …ir banditai, taip… Nuo čia ir grandinė, siejanti KGB (vėliau FSB) Leningrado valdybą su Tambovo grupuote. Beje, Tambovo ir Malyševo grupuotės kovojo tarpusavyje, o KGB, sakykim, jas išskirdavo.
– Vienas labai aukšto rango SSSR KGB Jūsų kolega man visiškai tvirtai sakė, kad praktiškai visi lyderiai demokratai, taip pat Rusijos ir Ukrainos nacionalistų lyderiai buvo KGB agentai. Tai tiesa?
– Suprantate, „visi“ – labai plačios apimties žodis…
– Galima sakyti – „dauguma“?
– Užsienyje, kur verbuojant gali čiupti už vienos vietos, ir tada iki gyvenimo pabaigos kirmysi kalėjime, mažai kas taip rizikuotų. O Sovietų Sąjungoje būdavo galima prieiti prie profesoriaus ir sakyti: „Ar jūsų pažiūros sutampa su Komunistų partijos pažiūromis? Beje, jūs ruošiatės vykti į simpoziumą užsienyje, ar ne?“ Tas pats ir su studentais… Taigi, Sovietų Sąjungoje, šalies viduje verbuodavo visus, kas krutėjo. (Juokiasi).
Kartą užsienio žvalgyboje irgi susidarė toks kazusas. Devintajame dešimtmetyje mums pagrindinis uždavinys buvo – kova su pagrindiniu priešininku (Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, NATO ir Kinija). Viso kito reikėjo arba nereikėjo, priklausomai nuo to, ar tai padėdavo, ar trukdydavo vykdyti pagrindinį uždavinį. O šalies viduje verbuok, – bet nenoriu. O kiti bandė… Aš jums paaiškinau, kaip sudėtinga būdavo užverbuoti amerikietį, bet apie kažką gi reikia atsiskaityti vadovybei, KPSS CK. Todėl vietoj amerikiečių tuščias vietas, verbavimo properšas užpildydavo palestiniečiai, kurių būdavo linkę užsiverbuoti visos šeimos – kartu su vaikais. (Juokiasi).
– O dabartinęs Palestinos autonomijos lyderis Mahmudas Abasas – KGB agentas?
– Be abejo. Jis kartu su manim universitete mokėsi… Draugai afganai labai mėgdavo užsiverbuoti, kai ten buvo sovietų kariuomenė, nes tikėjosi, kad jeigu kas, tai…
– …draugai padės…
– …taip, draugai padės. Tai buvo žiauri jų klaida, nes kai vis dėlto ten visa tai atsitiko, pamenu, mūsų rezidento pavaduotojas asmeniškai kreipėsi į žvalgybos viršininką paprašytas vieno iš jo agentų – afganų kontržvalgybos aukšto valdininko (tada ten jau visi buvo pabėgę), kad paimtų į Maskvą jį ir jo vaikus. Atsakymas buvo toks: „Mes verbuojam agentus ne tam, kad jie Maskvoje atsigaivintų…“
– Neseniai Jūs sakėte, jog Jums kartais atrodo, kad Putinas – CŽV agentas…
– Ne CŽV, ne ne. Mano mintis tokia: yra žmonių, kurie tiki Pasauline vyriausybe, Bilderbergo klubu…
– …O jos nėra?
– Ji yra, bet, mano požiūriu, ji jokia… Ten tiki kažkokiomis baisiomis jėgomis, kurias visi tampo už virvučių… Aš tuo netikiu, ir galiu paaiškinti kodėl – nes žinau, kaip veikia sistema. Bet jeigu įsivaizduosime, kad pasaulyje yra tokia baisi jėga, Putinas turi būti jos vertingiausias agentas. Ir jeigu toji jėga nori sunaikinti Rusiją, jis – superagentas, nes tai, ką jis daro, nepadarytų jokia CŽV kartu su MI6, Mossadu ir Kinijos valstybės saugumo ministerija.
– Jūsų nuomone, Putinas griauna Rusiją?
– Be abejo, ir griauna metodiškai, subtiliai, audringai plojant aštuoniasdešimt šešiems procentams Rusijos gyventojų. Tai suokalbis prieš Rusiją, ir jam vadovauja Vladimiras Putinas, o jam padeda aštuoniasdešimt šeši procentai aršių jo šalininkų. (Juokiasi).
– Savo laiku JAV Jūs dalyvavote mūsų buvusio ministro pirmininko Pavelo Lazarenkos byloje. Kas toje byloje Jus labiausiai nustebino?
– Toje byloje mane labiausiai nustebino tai, kad Ukrainai – didžiausiai Europoje pagal plotą šaliai – vadovauja traktorininkas. Aš suprantu: jeigu jį aprengsime Brioni drabužiais, apipurkšime briolinu… išpūsime žandus… ir į tribūną… tarti skambių frazių – viskas lyg ir normalu. Bet kai jis atsidūria teisme ir jam užduodami elementarūs klausimai, o jis negali dviejų žodžių suregzti – tai šokas. Teisėjas jo klausia: „Pone Lazarenka, jūs kaltinamas, kad pavogėte iš Ukrainos šimtą aštuoniasdešimt (regis, šimtą aštuoniasdešimt) milijonų. Ar prisipažįstate esąs kaltas, ar ne?“ Kiekvienas normalus amerikietis sako „taip“ arba „ne“. Buvusio Ukrainos ministro pirmininko atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Teisėjas žiūri į jį ir sako, nes nesupranta: „Aš kartoju klausimą – ar jūs pripažįstate, ar ne?“ Ir vėl atsakymas: „O Kučma du šimtus aštuoniasdešimt pavogė“. Ir taip toliau. (Juokiasi).
Per pertrauką Lazarenkos žmona išrikiavo jo advokatus (jų buvo keletas), eina pro juos kaip SS feldfebelis prieš egzekuciją, ir sako: „Aš labai nepatenkinta jūsų darbu. Kas tai apskritai? Jūs girdite, kokias nesąmones mano kvailys tauškia?“ (Juokiasi). Jie sako: „Atleiskite, ponia…“
– …Tai gi jūsų kvailys, ar ne?
– „…jo klausia, jis turi atsakyti, mes gi negalim…“. – „Aš vis tiek nepatenkinta“…
– Jurijau Borisovičiau, Jūs – vienintelis žmogus pasaulyje, turintis absoliučiai visus majoro Melničenkos įrašus.
– Na, sakykim, tai ne majoro Melničenkos įrašai. Jie išgarsėjo kaip įrašai…
– Suprantama, Ir Jūs vienintelis, kuris juos girdėjote visos apimties, ar ne?
– Taip, virtualiai aš praleidau tame kabinete ne mažiau kaip penkis šimtus valandų.
– Jums prieš akis praėjo visa to meto Ukrainos vadovybė. O kas labiausiai Jus nustebino, kai klausėtės penkiasdešimt dviejų milijonų gyventojų šalies vadovų?
– (Atsidūsta). Tai buvo šokas. Aš užaugau Ukrainoje ir pragyvenau ten iki 22 metų. Mano tėvas – karinis gydytojas, tarnavo KOP, mano motina – pirmos kategorijos chirurgė. Jie turėjo draugų, mes susitikinėdavome, mačiau tuos žmones… Bet kai aš klausiausi štai šitų, kurie ten, kabinete, man atrodė, kad tie žmonės iš kitos planetos. Aš anksčiau nebuvau matęs tokių Ukrainoje per visus dvidešimt dvejus metus. Ir aš neatmenu, kad per penkis šimtus valandų tame kabinete būtų svarstytas koks nors rimtas valstybinis klausimas, kokia nors reforma, kad ten būtų priimtas koks nors rimtas valstybinis sprendimas. Viskas atrodė taip: štai sėdi žmogus, kas nors pas jį ateina, paskubomis, per penketą minučių, greitakalbe pasako, kad pas juos viskas normalu, ir paskui pradeda pliaukšti niekus tai apie tą, tai apie kitką…
– Tai apie ką labiausiai?
– Labiausiai apie madam Timošenko – ji figūruodavo kiekviename pokalbyje. Tie epitetai…
– Na, kokie gi?
– (Juokiasi). Kas dar mane apstulbino – tai absoliutus nemokėjimas reikšti savo minčių. Atmenu, man dar tėvas sakė: „Jeigu tu negali teisingai išreikšti savo minčių, vadinasi, tu jų neturi“. Ir štai ten buvo žmonės… Pavyzdžiui, buvęs Ukrainos saugumo tarnybos pirmininkas, – jo apskritai neįmanoma suprasti, jis kalbėdavo kažkokiais jaustukais…
– Gal specialiai?
– Gal. Žinau, kad stalinizmo laikais valdininkai taip vieni su kitais bendraudavo. Jeigu kas sakys: „Tu tą ir tą sakei“, jis iškart: „Kaip? Kur?“
– 2014 metais, kai Ukrainoje baigėsi Maidanas, Rusija aneksavo Krymą. Kodėl Putinas tam ryžosi, kaip Jums atrodo?
– Kai kurie Vakarų vadinamieji analitikai stengiasi į Putino galvą įkrėsti kažkokių strateginių sumanymų, – tai didelė klaida. Vova – toks žmogus, kuriam priimant sprendimą pirmiausia dirba pasąmonė, emocija, ir tik paskui jis pradeda samprotauti. Manau, jis tai padarė, baisiai įsižeidęs, kad Ukraina štai taip jį…
– … du kartus…
– … Į savo statytinį, „dukart neteistą „profesorių“, jis investavo masę pinigų, o jį štai išveja. O dar ir demonstracijos, o dar ir juokiasi, o dar ir daineles visokias traukia… Žodžiu, jis pratrūko – jis negalėjo matyti laisvos tautos šventės…
– Ar Janukovičius ir Azarovas, buvę Ukrainos vadovai, buvo KGB agentai?
– Žinoma, „dukart neteistas“ Janukovičius ten buvo užverbuotas, nes atsėdėjęs netrukus, kaip žinoma, jis išvažiavo į Monaką. Atsėdėjęs, po dviejų pakliuvimų!..
– Buvo didelės automobilių įmonės direktorius ir KPSS narys…
– Po dviejų pabuvimų zonoje ne tik į Monaką – tą kapitalizmo saldaus gyvenimo sūkurį – į Mongoliją buvo neįmanoma išvažiuoti. Azarovas? Taip, ir Azarovas buvo užverbuotas – dar studijų laikais.
– Ką šiandien Ukrainai daryti su Donbasu? Koks Jūsų receptas?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Dėl to suka galvas geriausi protai, ir taip iš karto duoti gerą receptą… Situacija tokia, kad dabar jo imti negalima. Tai būtų tas pats, ką imti vėžio auglį ir persisodinti jį sau. Tas vėžio auglys senas, dar nuo dešimtojo dešimtmečio, kai virto tuo, ką amerikiečiai vadino Gangstа’s Paradise. Dar tais laikais tai buvo kriminalinė sritis, o dabar ji visiškai netinkama. Sakyčiau, tai teritorija, kur nėra civilizuotų gyvenimo būdų…
– Tai ką – kol kas atsitverti tvora?
– Įšaldyti. Į tuos reikalus mano požiūris kitoks, labiau apibendrinantis. Aš manau, kad sprendimas žymiai arčiau nei mano daugelis – tai susiję su procesais, kurie vyksta JAV… Na kas gi Sovietų Sąjungoje galėjo pagalvoti, kad kada nors Estija, Latvija ir Lietuva bus laisvos? Niekam ir į galvą tai neatėjo. Jos išsilaisvino per Sovietų Sąjungos griūtį. Manau, kad dabar kaip niekad daug šansų susigrąžinti ir Donbasą ir Krymą – faktiškai sugriuvus Rusijai, virtus visiškai silpna ir priklausoma valstybe.
– Jūs – JAV pilietis, jau seniai ten gyvenate. Ką Jūs pasakysite apie Trumpą?
– Trumpas labai panašus į Vovą Putiną – kaip asmenybė, pasakyčiau. Jį kamuoja psichinė liga – tokia, kaip ir Putiną. Tai piktybinis nevisavertiškumo kompleksas, slopinamas narcizismo. Aš turiu pažįstamą, kurios PhD vaikų psichologijos srityje – ji į jį pažvelgė ir pasakė, kad jis užpyksta kaip dešimtmetis berniukas. O užpyksta jis ant visų, kas jį kritikuoja.
Jo darbo diena prasideda taip: jis atsikelia, atsigeria kavos, įsijungia televizijos kanalus, kurių jis nemėgsta, išgirsta negerų dalykų apie save, atsisėda ir pradeda atsikirtinėti Twitter‘yje. Manau, tas žmogus netinkamas Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento funkcijoms.
– Jis gali sulaukti apkaltos?
– Taip. Tik klausimas – kada. Apskritai, iš idėjos porą metų jis turėti prasėdėti, bet jis unikalus ta prasme, kad jis…
– …nesėslus…
– …jis kasdien iškrečia ką nors, kas kitam ir į galvą neateitų… Žodžiu, jis kasdien kasa sau duobę.
– Ar iš tikrųjų Putinas paveikė rinkimus JAV?
– Putinas paveikė, bet taip, kad tie rinkimai jį ir pribaigs. Viename interviu Jūsų leidiniui aš sakiau, kad jeigu būtų rengiama žvalgybinė operacija dėl kišimosi į rinkiminį procesą JAV, tai arba ji turėtų būti šimtu procentų konspiratyvi, arba jos apskritai nereikia. Tai, ką padarė Vova, buvo idiotizmo viršūnė. Ten, kišimesi į tą kompaniją styrojo Rusijos specialiųjų tarnybų „ausys“. Visų pirma, įsilaužė hakeriai, antra, žinomi žmonės, kurie gavo tą informaciją ir perdavė WikiLeaks. WikiLeaks – tai ne šiaip sau ruporas, tai – organizacija, kuri susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis operatyviniuose reikaluose, aštriose operatyvinėse operacijose (beje, anot Snoudeno išvadų, Sovietų Sąjungoje ?). Na, o paskui ta pati WikiLeaks-FSB ranka visa tai ir pametėja.
Bet net tame etape galima buvo sustoti ir pasakyti: „Na, suprantate, kažkokie puspročiai, patys savarankiškai… suėmė du pulkininkus… Iš proto išsikraustė ir nusprendė babkių iš šalies užsidirbti, ir patys savarankiškai ir prasuko tą operaciją“. Dar galima buvo taip pasakyti. Bet tuo metu visiškai idiotiški Kremliui pavaldžios Rusijos televizijos veblenimai šlovina Trumpą, garbina prezidentą Trumpą…
– Ar įmanomas Putino ir Trumpo sandėris, konkrečiai dėl Ukrainos? Putinui atiduodama Ukraina ir posovietinė erdvė, Trumpui – Sirija ir taip toliau…
– Manau, kad dabar joks Trumpo sandėris su Rusija jokiu klausimu jau praktiškai nebeįmanomas.
– Ar JAV turi argumentų prieš Rusiją? Stiprių svarių argumentų?
– JAV ar Trumpas?
– JAV.
– Paskutinės rinkimų kampanijos JAV dėka Vova Putinas Amerikoje, o ir apskritai Vakarų pasaulyje, liko ne šiaip atstumtuoju – jis pragaro išpera. Tai kaip seriale apie Džeimsą Bondą – Misteris Universalusis Blogis. Dabar tiesiog nepadoru kelti susitarimų apie ką nors su Putinu klausimą.
– Ar daug politikų rusai yra papirkę Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose?
– Apie Europą negaliu pasakyti, o kai dėl Jungtinių Valstijų, nemanau, kad kas nors iš politikų (ir neturiu omeny naujosios plejados, kuri atėjo kartu su Trumpu)… Rusai ten perka lobistų struktūras ir atskirus propagandistus, kurie ten dirba. Kai ką aš pažįstu iš pavardžių, kai kurie iš jų buvo aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje nuvesti ten kaip emigrantai, ilgai tūnojo…
– …užšaldyti…
– …Taip, ir štai išmušė valanda. Bet dabar susiformavo tokia aštri reakcija prieš Putiną, kad net jie tyli.
– Ar Henris Kisindžeris buvo KGB agentas?
– Tai atskira istorija, kuri verta didelio meistro plunksnos. Situacija buvo tokia. Henris Kisindžeris, pas mus Amerikos skyriuje žinomas kaip Kisa, susitikinėjo su mūsų operatyvininku Boria Sedovu. Kas apskritai yra agentas? KGB agentas – tai užsienietis, kuris sąmoningai bendradarbiauja su Valstybės saugumo komitetu ir savanoriškai vykdo jo užduotis. Tad štai, Sedovas susitikinėja su profesorium Kisindžeriu, siuntinėja depešas į Maskvą, į centrą, iš kurių ryškėja, kad taip ir gaunasi – jis agentas.
– …užverbavo Kisindžerį…
– (Juokiasi). Taip, tiesiog porą savaičių prieš tai, kai Niksonas tapo prezidentu, o Kisindžeris – padėjėju Nacionaliniam saugumui (JAV Valstybės sekretoriumi jis tapo vėliau), Pirmasis skyrius rašo raportą žvalgybos viršininkui, kuriame išdėsto reikalą, subjektui keliama užduotis…
– Kisa – mūsų žmogus…
– …“Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašom įtraukti į KGB agentūros aparatą kaip agentą“. Tai keliauja aukštyn, pasiekia generolą Kirpičenką, pavaduotoją, labai prityrusį meistrą (jis ten visą gyvenimą sėdėjo, viską žinojo ir visus pažinojo)… Jis pasikrapštė pakaušį ir sako: „Draugai, ne, įsivaizduokite, dabar mes tai pasirašysime ir pranešime Brežnevui, o jį paskiria padėjėju, gi Brežnevas paskui skambina ir sako: „Paklausykite, pasakykite savo agentui, kad Amerika baigtų su Kinija flirtuoti. Man tai nepatinka. Duokite jam užduotį!“ Ir ką mes padarysime? Duosime, o jis, žinoma, to nepadarys. Ir tada mes gausime niuksą“. Trumpiau sakant, jo ranka, kuri jau buvo pasiruošusi pasirašyti, stabtelėjo. Ir garbė Dievui, nes po dviejų savaičių Kisa tampa padėjėju. Taip ir nespėjome jo įrašyti į agentūros aparatą.
JAV dabar susiklostė neregėta situacija: grupė Amerikos piliečių sudarė suokalbį su priešiškos valstybės (turima omenyje Rusija) specialiosiomis tarnybomis, kad užgrobtų valdžią Jungtinėse Amerikos Valstijose, o vėliau sunaikintų valstybės pamatus. Ir dabar vien Kongrese atliekami septyni viso to tyrimai, mažiausiai du tyrimai – JAV specialiosiose tarnybose.
– Apskritai, bus įdomu. Paskutinis klausimas: ar daug dabar Ukrainoje, vadovybėje SSSR KGB ir Rusijos FSB agentų?
– (Sutrikęs). Na, Jūs mane taip tiesiai… Reikia pasėdėti, pagalvoti, prisiminti. Bet jų turi būti.
– Jurijau Borisovičiau, ačiū už interviu.
– Malonu buvo pabendrauti.
Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys.
2017.03.20; 05:39
Iš Kijevo ir vėl ateina nerimo kupinos žinios: prie rytų Ukrainos sienų Rusija telkia puolamąją ginkluotę, į Krymą atgabenti rusiški branduoliniai užtaisai, Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas kaltina Ukrainą rengus Kryme diversines operacijas, o FSB tvirtina sugavusi vadinamąjį ukrainiečių „šnipą“, kuris neva ruošė teroro aktą. Žodžiu, Rusijos įžūlumui meluojant – nėra jokių ribų.
Beje, karo ekspertai svarsto, ką reiškia akivaizdus Kremliaus aktyvumas prie rytinių Ukrainos sienų bei užgrobtame Kryme?
Vienas iš blogiausiųjų scenarijų – Rusija ruošiasi plačiam kariniam puolimui visoje Ukrainoje. Kita, švelnesnioji versija, – Putinas bet kokia kaina trokšta ekonominių sankcijų atšaukimo, todėl griebiasi šantažo: „neatšauksite – bus dar blogiau”.
Portalas slaptai.lt skelbia keletą pranešimų, kurie mūsų skaitytojams leis susigaudyti, ko verti Rusijos slaptųjų tarnybų ir Kremliaus diktatoriaus pasakos apie diversijas, teroro aktus ir sugautus „diversantus“.
Rusija kaltina Kijevą rengus „terorą“ Kryme
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sukritikavo Ukrainą, apkaltinęs vyriausybę naudojant „terorą“ po to, kai Federacinė saugumo tarnyba (FSB) pareiškė, kad Kijevas bandė nusiųsti diversantus į Krymą, ir kad per bandymą užkardyti numanomą ginkluotą užpuolimą žuvo FSB kareivis ir karininkas.
„Tos naujienos kelia didelį nerimą“, – kalbėjo Putinas rugpjūčio 10 dieną. „Iš tikrųjų, mūsų specialiosios tarnybos užkirto kelią diversinei žvalgybinei grupei iš Ukrainos gynybos ministerijos įsiveržti į mūsų teritoriją“. Putinas dar sakė, kad Kijevo veiksmai buvo „kvaili“ ir „nusikalstami“, ir kad nėra jokios prasmės vesti derybas dėl žlungančio taikos proceso Ukrainos rytuose, – tai užuomina į siūlymą surengti Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos susitikimą G-20 viršūnių kuluaruose Kinijoje rugsėjo 4-5 dienomis.
FSB nuomone, Ukrainos specialiosios paskirties pajėgos planavo užpulti kritiškai svarbią infrastruktūrą. „Tos ardomosios veiklos ir teroro aktų tikslas – destabilizuoti socialinę bei politinę situaciją regione pasirengimo rinkimams ir pačių rinkimų išvakarėse“, – pranešė FSB, turėdama omenyje rinkimus į Rusijos parlamentą ateinantį mėnesį.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paneigė Rusijos pareiškimus, pavadindamas juos „fantazijomis“ ir „provokacija“, po kurių buvo stiprinamas Rusijos karinis aktyvumas Krymo šiaurinėje dalyje, netoli sienos su žemynine Ukraina.
Rusijos pareiškimai paaštrino ir taip jau labai stiprią Maskvos ir Kijevo santykių įtampą, kuri kilo po kovinių veiksmų eskalavimo Ukrainos vyriausybinių pajėgų ir Rusijos remiamų separatistų konflikte Ukrainos rytuose.
Kijevas: „Melaginga informacija“
Ukrainos karinės žvalgybos atstovas kategoriškai neigia šiuos kaltinimus. „Tai melaginga informacija“, – sakė spaudos sekretorius.
„Rusijos kaltinimai Ukrainai terorizmu okupuotame Kryme skamba taip pat absurdiškai ir ciniškai, kaip Rusijos vyriausybės pareiškimai, kad (Rytų Ukrainoje) nėra Rusijos kariuomenės“, – sakė prezidentas Petro Porošenka.
„Šitos fantazijos – tai tik dingstis dar vieniems kariniams grasinimams Ukrainai“. Porošenka taip pat pridūrė, jog bandymai diskredituoti Ukrainą nepadės Maskvai pasiekti, kad būtų panaikintos tarptautinės sankcijos.
Ukrainos gynybos ministerija praneša kad FSB tvirtinimai atrodo kaip bandymas pateisinti „agresijos aktus“ ir karinių dalių perdislokavimą į Krymą, kurį Rusija okupavo 2014 metų kovą, plačiai išskleidusios kariuomenę ir organizavusios referendumą, kurį dauguma pasaulio šalių pripažino esant neteisėtą.
„Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai stengiasi atitraukti vietinių gyventojų ir tarptautinės visuomenės dėmesį nuo nusikalstamų veiksmų, kad paverstų pusiasalį izoliuota karine baze“, – sakoma Ukrainos gynybos ministerijos pareiškime.
Krymas buvo aneksuotas po Maskvos remiamo Ukrainos prezidento kracho, kai šį 2014 metų kovą Kijeve nušalino nuo valdžios protestuotojai. Po to Rusija pradėjo remti separatistus, užėmusius teritoriją Donecko ir Luhansko sričių rytuose. Dėl to kilo karas, kuriame žuvo daugiau kaip 9500 žmonių.
Rusijos eskalacija neišvengiama?
Rusijos kaltinimai ir griežtas Putino perspėjimas sukėlė Kijevui įtarimus, kad Kremlius nori užgrobti dar didesnę dalį Ukrainos teritorijos.
„Putinas nori dar daugiau karo. Rusija kursto įtampą, atkakliai ieško dingsties karui su Ukraina, bando Vakarų reakciją“, – rašė Twitter‘yje Ukrainos užsienio reikalų ministerijos spaudos sekretorius Dmitrijus Kuleba.
Savo rugpjūčio 10 dienos pareiškime FSB pranešė, kad rugpjūčio 7 ir 8 dienomis susidūrė su grupe užduotį vykdžiusių Ukrainos diversantų ir, pasak jos, sudaužė Ukrainos šnipų tinklą. FSB praneša, kad buvo suimti Ukrainos ir Rusijos piliečiai, o taip pat aptikta ginklų slaptavietė, kurioje rasta 20 savadarbių sprogdiklių, sprogmenų, minų ir granatų.
FSB duomenimis, situacija paaštrėjo naktį iš rugpjūčio 8-osios į 9-ąją. „Ukrainos specialieji padaliniai dar du kartus bandė prasibrauti su diversantų-teroristų grupėmis, bet jiems kelią užkirto FSB ir kitų kariuomenės rūšių padaliniai“, – pranešė tarnyba. „Bandymus prasibrauti lydėjo sunkiosios artilerijos šūviai iš kaimyninės valstybės ir iš ukrainiečių šarvuočių“.
Ginkluotės kaupimas Kryme
Aukšta įtampa Krymo šiaurėje išlieka nuo savaitgalio, gyventojai pasakoja apie ilgas Rusijos sunkiosios ginkluotės vilkstines ties pusiasalio siena su Ukrainos žemynine dalimi. Krymo totorių aktyvistai pranešė apie įvairiuose okupuoto pusiasalio ruožuose statomus judėjimo kontrolės punktus, o taip pat apie nepaprastai didelę Rusijos technikos koncentraciją šiaurinėje dalyje.
Rugpjūčio 7 dieną perkėla iš žemyno į Rusijos aneksuotą pusiasalį keletą valandų buvo uždaryta, dėl to susidarė ilgos automobilių eilės. Vietinės nevyriausybinės organizacijos – Krymo teisės gynėjų grupės – tinklaraštyje patalpintose nuotraukose ir vaizdo medžiagoje matyti, kaip rugpjūčio 6 dieną traukiniai transportavo Rusijos karinius sunkvežimius ties rytiniu Kerčės uostu, plytinčiu priešais Rusijos Stavropolio kraštą.
Dar viena Rusijos slaptųjų tarnybų pasakėlė
Pasak leidinio „Depo. Zaporožje“, RF FSB pareiškime teroro aktų Kryme organizatoriumi įvardytas Jevgenijus Panovas – aktyvistas iš Zaporožės srities Energodaro, kuris maždaug metus tarnavo ATO.
„Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos bendradarbis“ Jevgenijus Panovas, kurį RF FSB sulaikė Kryme apkaltinus teroro aktų organizavimu, – 39-rių metų savanoris ir buvęs ATO dalyvis iš Energodaro.
Iki Krymo okupacijos ir Rusijos ginkluotos agresijos Donbase pradžios Panovas dirbo vairuotoju Zaporožės atominėje elektrinėje. 2014 metų pavasarį jis dalyvavo organizuojant blokpostus Energodare kartu su kitais proukrainiečių aktyvistais. Vėliau jis tapo Ukrainos Ginkluotųjų pajėgų 23 motorizuotosios šaulių brigados savanoriu ir apie metus tarnavo antiteroristinės operacijos vykdymo zonoje.
Interviu projektui The Ukrainians Panovas pasakojo, kad galėtų eiti tarnauti, jam teko gudraujant panaikinti „šarvus“, kuriuos atominė elektrinė kelia savo bendradarbiams kariniame komisariate.
Pastaruoju metu „Energodaro savigynos“ aktyvistas teikė pagalbą kariškiams, priklausė Energodaro miesto tarybos vykdomajam komitetui. Nuo 2016 metų pradžios vadovauja visuomeninei organizacijai „Energodaro susivienijimas – Ukrainos gynėjai“.
„Ukrainos diversanto“ brolis: Panovas buvo pagrobtas ir išvežtas į Krymą
„Ukrainos diversantas“ Jevgenijus Panovas, kurį Rusijos valdžia kaltina tariamais diversiniais veiksmais aneksuoto Krymo teritorijoje, buvo pagrobtas Zaporožės srityje ir išvežtas į Krymą.
Tai pareiškė jo brolis Igoris Kotelianecas, rašo Cenzor.net. „Bijau, kad Jevgenijų pagrobė ir išvežė į Krymą ne šiaip sau – kad pristatytų kaip kažkokio neįtikėtino sąmokslo organizatorių. Tokiu būdu Kremlius gali grįsti savo plataus masto puolimą prieš Ukrainą.
„Apie inscenizaciją byloja ir daugybė neatitikimų siužetuose, kuriuose transliuoja Rusijos kanalai“, – pareiškė jis. Kotelianecas pabrėžė, kad daiktai, kurie neva tai jo brolio, iš tikrųjų jam nepriklauso: jis turi kuprinę, su kuria jis buvo ATO, bet ji visai kitokia, ji yra namie, balkone.
Panovas neplanavo jokių kelionių, jis išvyko su mažu kelioniniu krepšiu. Jo maskuotė ir batų tvirtinimai (bercai – karinė avalynė) irgi namie, jis išvyko mūvėdamas sportines kelnes ir vilkėdamas marškinėlius, kuriuos apsivilkdavo eidamas į gamtą. Jevgenijus Panovas šiomis dienomis ketino važiuoti į Zaporožės karo ligoninę planinei reabilitacijai.
Tačiau paskutiniu momentu kelionę į ligoninę teko atšaukti, ir Jevgenijus savo mašina išvažiavo į vasarvietę pas draugus. Pasak Kotelianeco, jo brolis niekada savo valia nevažiuotų į Krymą, nes jis buvo susitelkęs į pagalbą ATO. Be to, jie su žmona ketino turėti vaiką.
Ukraina pasirengusi šaukti JTO Sugumo Tarybos posėdį dėl Rusijos pareiškimų apie Krymą
Ukrainos nuolatinis atstovas prie JTO Vladimiras Jelčenka surengė skubią spaudos konferenciją dėl situacijos ryšium su aneksuotu Krymu po garsių Rusijos jėgos struktūrų ir prezidento Putino pareiškimų. Apie tai praneša Hromadske.
„JTO Saugumo Tarybos sušaukimo klausimas svarstomas… Kai tik bus būtina, mes tai padarysime nedelsdami, pažymėjo Jelčenka. „Mes pasiruošę sušaukti Saugumo Tarybą net naktį, jei bus būtina“, pabrėžė jis.
Ukrainos ambasadorius JTO palygino situaciją dabar ir 2008 metų rugpjūtį, kai Rusija įsiveržė į Gruziją. Pasak jo, Rusijos lyderio pareiškimai, kad papildomi susitikimai (Normandijos formatu, – red.) neturi jokios prasmės, skamba gana pavojingai. „Pasiūlytas susitikimas rugsėjy Normandijos formatu buvo labai naudinga idėja“, pridūrė jis.
Seni KGB metodai
Lietuvos URM vadovas pirmas iš užsienio lyderių pakomentavo FSB pareiškimą apie įvykius Kryme. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius Rusijos Federacijos Federacinės saugumo tarnybos pareiškimą apie tariamai Ukrainos žvalgybos rengiamą teroro aktą Kryme pavadino sufabrikuotu kaltinimu.
Tai jis parašė Twitter‘yje. „Agresorius kaltina auką puolimu. Seni KGB metodai. Suklastoti Rusijos kaltinimai Ukrainai, kad pateisintų būsimąjį „atpildą“?“ – rašo Linkevičius.
Rusiški branduoliniai užtaisai – jau Kryme
Branduoliniai koviniai užtaisai yra Rusijos Federacijos Pietų karinės apygardos teritorijoje, jų gabenimo priemonės – Kryme, pareiškė per „Laisvės radiją“ Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausiosios žvalgybos valdybos (GUR) atstovas Vadimas Skibickis, praneša žinybos spaudos tarnyba.
„Branduolinio ginklo gabenimo priemonės dabar laikomos Kryme – aerodromuose ir Sevastopolio karinėje jūrų bazėje. Tai koviniai ir povandeniniai laivai. Patys branduoliniai koviniai užtaisai yra Rusijos Federacijos Pietų karinės apygardos teritorijoje“, – pranešė Skibickis.
Pasak jo, prireikus branduoliniai koviniai užtaisai bus nugabenti į pusiasalį, ir jie bus paruošti naudojimui
„Jie gali būti nugabenti arba į Krymą, jeigu bus taip nuspręsta, gabenimo priemonėms aprūpinti, arba tie patys branduoliniai koviniai šaudmenys gali būti įtaisyti lėktuvuose, kai jie permetami į Pietų karinės apygardos aerodromus. Po to ginklai bus paruošti naudoti kovoje“, – pareiškė Skibickis.
Rugpjūčio 9 dieną Skibickis sakė, jog Ukrainos žvalgybai atrodo įmanoma, kad okupuotame Kryme yra dislokuoti branduoliniai ginklai, bet žinių apie tai neturi.
Informacijos šaltiniai – unian.net ir gordonua.com. Nuotraukos – iš stopfake.org portalo.
2016.08.11; 15:56
SBU (Ukrainos saugumo tarnybos) pirmininko pirmasis pavaduotojas Vasilijus Gricakas birželio 18 dieną buvo paskirtas laikinuoju Ukrainos saugumo tarnybos vadovu.
Pristatydamas naują žinybos vadovą, prezidentas Petro Porošenka pažymėjo, kad Gricakas ilgą laiką dirba saugumo tarnyboje, o pastaruosius metus vadovavo antiteroristiniam centrui (ATC) prie SBU. Be to, Porošenka pabrėžė, kad Gricakas kūrė SBU Centrinės valdybos Jungtinį štabą antiteroristinės operacijos vykdymo zonoje.
Continue reading „Naujasis Ukrainos SBU vadovas: 10 mažai žinomų faktų apie Vasilijų Gricaką”
Buvęs sovietų žvalgas, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas portalui gordonua.com papasakojo apie tai, kad, nepaisant oficialios biografijos, RF prezidentas niekada nedirbo žvalgyboje dėl „žemesnių už vidutiniškus gabumų“, apie Putino pravardes KGB ir apie tai, kokius du dokumentus pakanka pasirašyti JAV prezidentui, kad sužlugdytų Rusijos ekonomiką.
Kilęs iš Ukrainos, buvęs SSSR KGB Pirmosios Vyriausiosios valdybos karininkas, Andropovo Užsienio žvalgybos instituto auklėtinis, o dabar Amerikos finansų analitikas Jurijus Švecas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje per patį „šaltojo karo“ įkarštį, buvo žvalgas Jungtinės Amerikos Valstijose.
Oficialūs Ukrainos šaltiniai tvirtina, kad Kremlius organizuoja naująjį Maidaną.
Oficialiojo Kijevo teigimu, Rusija siekia pakurstyti nuotaikas tų ukrainiečių, kurie nepatenkinti, kaip Ukrainos kariuomenė priešinasi Vladimiro Putino palaikomiems separatistams.
Rusijos slaptosios tarnybos mėgina efektyviai išnaudoti Ukrainos patriotus, kuriems skaudu dėl šalies karinių pasitraukimų ir atsitraukimų.
Continue reading „SBU informuoja: Maskvos šnipai bando įpūsti naująjį Maidaną”
Ukrainos jėgos atstovai tvirtina, kad jei ne Maidanas, tai nepriklausomos Ukrainos jau nebūtų
Slapta Rusijos FSB specialioji operacija „Monolitas“ turėjo Ukrainą paversti Rusijos provincija. O šimtai tūkstančių nepatenkintųjų būtų gavę visus šansus pakliūti į konclagerį. Faktai rodo, kad Rusija daugiau kaip dešimt metų rengėsi užgrobti Ukrainą, sakoma TSN.Tižden siužete.
Continue reading „Rusija rengėsi sunaikinti Ukrainą paverčiant ją nepatenkintųjų konclageriu”
Šiuo metu Ukrainos armijos vadovybėje gali būti iki kelių dešimčių gerai užkonspiruotų RF agentų
Tokį pareiškimą padarė buvęs Užsienio žvalgybos valdybos vadovas (2005–2010) Nikolajus Malomužas komentaruose leidiniui Gordon.
Pasak jo, Rusijos agentūra Ukrainoje veikia dviem lygmenimis – strateginiu ir žemutiniu, kariuomenėje.
Continue reading „Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadovybėje – dešimtys infiltruotų FSB agentų?”
Niekas neabejoja, jog Ukrainoje gausu įvairiausio rango ir kalibro rusiškų šnipų – šnipelių, siekiančių destabilizuoti politinę ir ekonominę padėtį.
Niekas nenustebtų, jei kenkėjų atsirastų net Ukrainos Vyriausybėje, Ukrainos jėgos struktūrose ar Ukrainos parlamente.
Juk Krymo okupacijai ponas Vladimiras Putinas ruošėsi iš anksto. Primityvu manyti, esą Rusiją valdantis kagėbistas iš anksto nepasirūpino turėti gausios armijos informatorių, sabotuotojų, provokatorių tiek Rytų, tiek ir Vakarų Ukrainoje. Greičiausiai šnipų Ukrainoje ponas Vladimiras Putinas turi daugiau negu reikia.
Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kiek Ukrainoje – Rusijos įtakos agentų?”
