Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Sykį jau rašiau, jog praėjo laikai, kai reikėdavo bijoti KGB provokacijų. Šios organizacijos šiandien nėra. Tad jei verta baimintis, tai ne KGB, o tų, kurie pakeitė KGB.

Ir vis dėlto KGB – nemirtinga institucija. Mes vis dar ginčijamės dėl jos palikimo – pavojingi ar nepavojingi KGB agentai dabar, ką daryti su neprisipažinusiais, kokių tikslų siekia tie, kurie prašo viską pamiršti…

Valstybės saugumo departamentas, šiais metais viešai publikuodamas dalį ataskaitos apie nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, rašė: „Rusijos žvalgyba ieško ir bando kompromituoti buvusius Sovietų Sąjungos tarnybų slaptuosius bendradarbius, kurie to nėra deklaravę ir šiuo metu dirba Lietuvos valstybės institucijose bei disponuoja Rusijos žvalgybos tarnybas dominančia informacija ar gali paveikti priimamus sprendimus“.

Būtina įsiklausyti į pastabą. Tačiau viešojoje erdvėje pasirodė ir kitaip manančiųjų balsai. Prisiminkime buvusio VSD vadovo Jurgio Jurgelio publikaciją „Kodėl kardinolas Vincentas Sladkevičius neprisipažino bendradarbiavęs su KGB?“ (portalas delfi.lt). Matysime priešingą paveikslą: išvadą dėl neprisipažinusiųjų kagėbistų VSD padarė ne todėl, kad taip iš tikrųjų susiklostė aplinkybės, o todėl, kad pridengtų neva nevykusį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro sprendimą paviešinti KGB žurnale Nr. 35 užfiksuotus KGB agentus, tarp kurių atsidūrė ir žinomų visuomenės, meno bei kultūros žmonių pavardės.

Buvęs VSD direktorius J.Jurgelis aiškina, kad bendradarbiavusiųjų su KGB (neprisipažinusiųjų Lietuvos institucijoms) tema negali būti labai aktuali, mat dauguma neprisipažinusiųjų – jau senyvo amžiaus, neužima rimtų postų. Ar tikrai?

Beje, minėtasis J.Jurgelio tekstas – toks platus ir nekonkretus, jog perskaičiau iki galo tik prisiversdamas. Tik pamanyk: galėjo būti ir taip, ir anaip, ir net visiškai priešingai. Kam tada skaityti, jei vis tiek nieko nesužinai – tik spėlionės?

Tačiau kai kurios formuojamos tendencijos vis tik apčiuopiamos. Mums brukama nuostata: KGB agentų medžioklė – bergždžios pastangos. J.Jurgelis pastebi: „Bet svarbiausių agentų dokumentų neliko. Tokia buvo KGB valia. Ir kiek dabar besistengsime, visos pastangos yra iš anksto apspręstos tos valios. Negalim paviešinti to, ko neturime. Galim paviešinti tai, ką KGB gera ar negera valia paliko. Be abejo, negalime paviešinti ir to, ką mūsiškiai-saviškiai nukniaukė, gelbėdami savo kailį ar vykdydami kieno nors užsakymą ar prašymą. Taigi šiandien agentų paieškos yra ne kas kita, kaip kapstymasis po atliekas, kai kuriais atvejais – po falsifikatą“.

Buvęs VSD direktorius tarsi linkęs manyti, kad Lietuva turėtų pasielgti taip, kaip kadaise nutarė Čekija – bendradarbiavusiųjų su sovietų saugumu pavardės neskelbtinos? Mat kai kolaboravusiųjų sąrašą pateikė tuometiniam prezidentui Vaclovui Havelui, šis neva pasibaisėjo – nutarė viską geriau slėpti, nei bandyt ieškoti tiesos.

Gal ir teisingos J.Jurgelio abejonės. Per daug nežinomųjų. Juolab kad stambiausi, solidžiausi kozyriai – ne mūsų rankose.

Bet svarstydami šią opią temą neturėtume pamiršti svarbiausios tiesos – bendradarbiavimas su KGB vis tik buvo blogis, o tie, kurie trokšta kuo daugiau išsiaiškint net lietuviškomis sąlygomis, – elgiasi valstybiškai. Geriau kruopelytė, nei nieko. Kartais ir smulkmena padeda išnarplioti sudėtingiausią bylą.

Blogą darbą atlieka tik tie, kurie tikrus KGB agentus specialiai painioja su netikrais agentais, kad, apimti pesimizmo, mes tiesiog numotume ranka – ir pats Velnias susipainios.

Todėl manau, kad verta atidžiai perskaityti žurnale „Valstybė“ paskelbtą publikacija „KGB šešėlis virš artėjančių prezidento rinkimų tirštėja“, kurioje pasakojama, kaip viename Lietuvos leidinyje menkinamas pats bendradarbiavimo su KGB faktas.

Pasirodo, laikraštis „Respublika“ skelbia žmonių, kurie įtariami bendradarbivimu su KGB, sąrašą. Bet šis sąrašas, pasak „Valstybės“, yra labai įtartinas, mat į jį pateko žmonės, kurie anuomet, kai Lietuva vadavosi iš okupacijos, mokėsi mokykloje ar lankė darželį.

Tad kam kalbėti apie tokį „sąrašą“? Gal geriau ignoruoti? Pasak „Valstybės“, būtų klaida ranka numoti. Visų pirma, pasitelkiant į pagalbą melagingų naujienų metodu sudarytą sąrašą, diskredituojamas buvimo kagėbistu ar bendradarbiavimo su KGB faktas. Būtent taip eskaluojant KGB temą visą negatyvą stengiamasi nukreipti į tuos Lietuvos politikos lyderius, kurie labiausiai priešinasi Kremliui – Vladimiro Putino inspiruojamai įtakai.

Žurnalo „Valstybė“ publikacija KGB tema. Slaptai.lt nuotr.

„Valstybėje“ taip pat rašoma: „LGGRTC paskelbė tikrai liūdną naujieną, kad gerai žinomi menininkai (…) sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais. Tačiau kai V.Tomkus šio fakto fone skelbia modifikuotą kagėbistų sąrašą, kuriame į vieną krūvą suplakti iš tiesų su KGB bendradarbiavę asmenys ir tuomečiai darželinukai, visuomenė gali lengvai susipainioti. Nes jei bendradarbiavo „visi“, koks šlykštus turėtų būti žmogus, kimbantis prie žinomų menininkų“.

Atkreipkime dėmesį į pastabą, jog „visuomenė gali susipainioti“. Teisinga pastaba – juk tiražai labai dideli. „Valstybė“ pagrįstai pergyvena, kad tie, kurie aklai tikės tuo, kas ten rašoma, „KGB blogį sies ne su Kremliumi, o su Vytautu Landsbergiu bei Dalia Grybauskaite, nors tai ir beprotybė“. KGB etiketė prof. V.Landsbergiui ir Prezidentei D.Grybauskaitei bandoma priklijuoti jau kadaise. Tokių pavyzdžių apstu.

Žodžiu, KGB seniai nebėra, dauguma su KGB bendradarbiavusiųjų – jau neįtakingi. Tačiau kova dėl požiūrio į bendradarbiavimą su KGB – amžina, nuožmi.

Informacijos šaltinis – Amerikos lietuvių laikraštis „DRAUGAS“

2018.05.04; 06:00

Saulius Žemaitis

Šiandieninė žiniasklaida – plati ir įvairi. Sudėtinga, tiesiog neįmanoma visko aprėpti.

Todėl savo skaitytojams galėtumėte teikti trumpas lietuviškosios ir užsienio žiniasklaidos apžvalgas.

Mano supratimu, vienas iš svarbiausių, aktualiausių ir įdomiausių pastarojo meto rašinių pasirodė „Lietuvos žiniose“. Tai – Jūratės Laučiūtės straipsnis „Valstybei nesubrendusi tauta“.

Štai ką autorė rašo:

„Kai kurie politikai (sprendžiant iš parašų, Seime tokių – dauguma), neskiria, kas yra „alfabetas“, o kas – „analfabetas“. Tai, ką Konstitucija draudžia arba griežtai reglamentuoja, jie mėgina apeiti gudrumu ir klasta, negalvodami apie pasekmes nutautinamai tautai ir išvalstybinamai valstybei“.

Minėtoje publikacijoje apžvalgininkė šaiposi iš tų, kurie sako, jog „pilietybė yra prigimtinė žmogaus teisė“, arba tvirtina, esą „pavardė bei jos grafinis pavaizdavimas neva yra tos pavardės turėtojo privati nuosavybė ir neatskiriamas jo asmens tapatybės požymis.

Apžvalgininkė pelnytai kritikuoja „biurokrato karjerą aukščiau už mokslininko sąžinę keliančius kalbininkus“ bei „velnio advokatus“, siekiančius bet kokia kaina daryti „tvarką“ lietuviškame alfabete. Kliūna ir už tai: „Asmeninės naudos ir patogumų ieškantiems tautiečiams ima trukdyti principinga Konstitucijos nuostata dėl dvigubos pilietybės“. 

Lietuviška spauda. Slaptai.lt nuotr.

Baisiausia, kad antilietuviškai elgtis, pasak J.Laučiūtės, „ragina ir stumia ne Georgijaus juostelėmis pasidabinę okupantai bei jų palikuonys“.

Įsidėmėjau ir AFP ir BNS agentūros pranešimus, kad Feisbukas imasi tvarkomųjų turinio darbų – griežtins kovą su propaganda.

Didžiausio pasaulyje socialinio tinklo Baltojoje knygoje teigiama, kad vadinamosios Veidaknygės saugumo priemonės nukreiptos ne tik prieš nusikalstamas veikas, tokias kaip įsilaužimai, finansiniai sukčiavimai, bet ir prieš „mažiau pastebimą piktnaudžiavimą, įskaitant bandymus manipuliuoti pilietiniu diskursu ir klaidinti žmones“.

Ši iniciatyva – dalis Feisbuko kampanijos siekiant kovoti su „išgalvotomis naujienomis“ (angl. fake news). Facebukas taip pat mėgins sutramdyti vyriausybių ir nevalstybinių subjektų norus per socialinį tinklą manipuliuoti viešąja nuomone. Feisbukas tikina, esą daugiausia dėmesio skirs trims sritims: vyriausybių vykdomam tiksliniam duomenų rinkimui, kuriuo trokštama aptikti disidentus ir juos bausti; mažins išgalvotų naujienų sklaidą; trukdys klaidinančios informacijos gausinimui (kokią nors grupę ir idėją dirbtinai liaupsinančių arba dirbtinai juodinančių žinučių masiniam platinimui naudojant dirbtines priemones ar automatinius botus).

O skaitant „Respubliką“ įsiminė publikacija „B. Gruževskis, R. Kuodis. „Sėkmės Lietuva“ ir socialinis nuosmukis“. Prof. ekonomistas Raimondas Kuodis sako: „Aš nesu matęs šalies, kuri džiaugtųsi, kad žmonės iš jos išvažiuoja“.

O prof. Boguslavas Gruževskis teigia, kad valstybė mus nuskurdina du sykius. Štai jo pastebėjimas: „Valstybės biudžeto įtaka: mes perskirstome apie 13 proc. gyventojų poreikiams finansuoti, o Europos vidurkis – 19 proc. Bet už tai, ko biudžetas nefinansuoja, mes turime mokėti iš savo pajamų, kurios gerokai mažesnės nei kitose šalyse. Vadinasi, mus nuskurdina du kartus. Pirmą kartą – mes negauname paslaugos, tarkime, trūksta darželių, o kad vaikas galėtų į darželį patekti, turime mokėti iš savų pajamų, kurios yra mažiausios ES. Tai netelpa į jokius rėmus“.

Su malonumu taip pat perskaičiau 15min.lt paskelbtą interviu su Vasario 16-osios Akto originalą Vokietijoje suradusiu prof. Liudu Mažyliu. Toji rubrika vadinasi „Ypatingas svečias“. Prof. L.Mažylis kalba ne apie istorines arba politines aktualijas. Jis pasakoja, kokias knygas skaityti mėgo vaikystėje, jaunystėje, kokias skaito šiandien. Prof. L.Mažylis  vertina, gerą, naudingą knygą.

Laidos vedėja teiravosi, koks jo požiūris į Konan Doilio sukurtą Šerloko Holmso personažą. Konan Doilio pasakojimai apie seklį profesionalą jam kadaise paliko neišdildomą įspūdį.

Bet štai buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus pozicijos nebesuprantu. Ką jis norėjo pasakyti „Lietuvos ryte“ paskelbdamas tekstą „Be kaukės“. Buvęs saugumo vadovas sako: „Lietuvai grėsmė yra neaiški ES ateitis. Ir jeigu dabartinė valdžia, užuot rimtai užsiėmusi ekonomika, naujų rinka paieška, aktyviomis pastangomis stiprinti ES, toliau imituos darbą, pakišinės visuomenei Seimo narių mažinimo, universitetų vestuvių ar persekioti vartojančius alkoholį sekmadieniais idėjas, labai greitai atsidursime prie Rusijos su ištiesta ranka“.

Taip, neaiškios ES perspektyvos Lietuvai – grėsmė. Bet kodėl mes būtinai turime atsidurti su ištiesta ubago ranka būtent prie Rusijos sienos? Žurnalas „Valstybė“ nepailsdamas kartoja, kad ir dabar mūsų verslininkai (ir kai kuri žiniasklaida) su Rusija „ranka ranką mazgoja“. Baisu ir spėlioti: kokį prezidentą Putinas mums išrinks 2019-aisiais? Jeigu Amerikai išrinko, jeigu Prancūzijai labai padeda išsirinkti, vienas juokas jam į Lietuvos Prezidentūrą atvesti kokį Bastį arba Skardžių, o gal Uspaskichą, kuris, artodo, vėl kyla iš pelenų.

2017-05-08; 03:40

Prieš keletą savaičių Švietimo ir mokslo ministerijoje rinkosi darbo grupė, turėjusi nuspręsti, kaip optimizuoti valstybinių aukštųjų mokyklų tinklą. Kaip atrodo, ne tik mano dėmesį atkreipė, bet ir kitus apžvalgininkus nustebino tai, kad į Premjero potvarkiu sudarytą darbo grupę įėjo tik ministerijos valdininkai ir  verslo organizacijų atstovai. Žinia, ministerija paaiškino, kad nebuvo kviečiami žmonės iš universitetų dėl to, jog būtų galima išvengti interesų konflikto.

Nesu prieš verslininkus, – ginkDie! Tai pažįstantys šio gyvenimo dėsnius ir sugebantys minkyti materiją žmonės, todėl mums visiems išeitų tik į naudą, jeigu verslininkai visuose visuomenės gyvenimo procesuose ir institucijų pertvarkoje dalyvautų su dar didesne iniciatyva ir užsiangažavimu. Su viena išimtimi! 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Kad  ir kaip iš pradžių nuskambėtų paradoksaliai, vis tik jau čia privalau išsakyti savo aiškią nuomonę, kad būtent universiteto likimo istorijos vingiuose apmąstymas ir diskusijos dėl jo paskirties yra tas išskirtinis atvejis, kai verslininkų didesnio ar mažesnio laipsnio nusišalinimas būtų labai pageidautinas dėl visos visuomenės didesnio gėrio.

Sakote, kad autorius kalba vėjus, nes kas ne kas, o verslo žmonės, pramoninkai, stambūs darbdaviai visų pirma yra suinteresuoti kokybišku specialistų paruošimu universitetuose? Tačiau, kaip jau ne kartą teko užsiminti, universiteto kaip specialistų kalvės samprata yra labiausiai blogas universiteto paskirties įsivaizdavimas, o verslininkai tokią kraštutinai subanalintą universiteto idėją ir bando visų pirma įpiršti visuomenei, turėdami savo rankose svarius kozirius ir svarbias įtikinėjimo priemones. Taigi jeigu verslininkų žodis dėl universiteto likimo taptų lemiamas, vietoj universiteto atsirastų aukštoji profesinė mokykla, – tokia linkme, regis, ir sukame pastaraisiais metais.

Iš tiesų, iš universiteto nieko nelieka, jeigu universiteto pavadinimą dar nešiojanti mokslo ir mokymo įstaiga tampa gamybos ir verslo priedėliu.  Todėl, ieškodami alternatyvos anksčiau aptartai universiteto sampratai, sakykime, kad nežiūrint išryškėjusios per amžius įvairovės, universitetas apskritai yra kritinio mąstymo mokykla, o po to jau aukščiausių profesinių kvalifikacijų įgijimo vieta, – išlygos iš šios taisyklės nedarome net kraštutinai profiliuotam universitetui.

Galimas daiktas, kritinės mąstysenos užtaisas nėra pati patraukliausia samdomo darbuotojo savybė, tačiau visuomenė išlieka gyvybinga, linkusi į atsinaujinimą tik tada, jeigu ji išsaugo tokią kritiškai mąstančių žmonių kritinę masę.

Kaip atrodo, verslas turėtų būti suinteresuotas dar ir tokio visos visuomenės požiūriu negalavimo įtvirtinimu, kad universitetus baigtų perteklinis absolventų skaičius, diplomuotų specialistų būtų parengta keliskart daugiau nei reikia darbo rinkai, nes tik tokiu būdu yra galima numušti aukštai kvalifikuotos darbo jėgos aukštą kainą.

Taigi kyla teisėtas klausimas – ar dabartinė Lietuvos vyriausybė su premjeru S.Skverneliu priešakyje, vedama pačių geriausių ketinimų ir norėdama stabdyti neva beprasmiškus ginčus, nepadarys meškos paslaugos visuomenei, neišklausiusi iki galo visų pusių dėl labiau subalansuotos universiteto vizijos. Kaip jau turėjau progą įrodinėti, didžiausia S.Skvernelio vadinamosios specialistų vyriausybės problema yra ta, kad ši vyriausybė kažin ar turi savo veiklos platesnio humanitarinio konteksto supratimą (http://kaunozinios.lt/naujienos/politika/politines-valios-netruksta-kam-reikalingas-dar-kazkoks-protas_101502.html.)

Kai praeitą kartą prezidentė užsipuolė tuo metu vidaus reikalų ministru dirbusį S.Skvernelį, kaltindama jį polinkiu į policinės valstybės vertybių propagavimą, jaučiau pareigą atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu, nusileisdama iki pernelyg tiesmukiško sugretinimo, prezidentė truputėlį nusipigino, kad savo ruožtu minėtas S.Skvernelis neva yra kaip niekas kitas stipraus demokratinio instinkto vedamas politinio lauko naujas žaidėjas. Iš tiesų, prezidentės manevrai bandant įpiršti nuomonę, kad buvęs policininkas gali svajoti tik apie policinę  valstybę, nepasižymėjo dideliu išradingumu. Dar daugiau, – neišsižadu šios nuomonės apie S.Skvernelio demokratinį instinktą net ir dabar, rezervuotai vertindamas kai kuriuos naujosios vyriausybės sprendimus, tačiau drauge tampa akivaizdu tai, kad ir labai norint, net su teleskopo ar mikroskopo pagalba neįmanoma atrasti jokių, net menkiausių humanitarinės refleksijos pėdsakų viešojoje premjero veikloje ir raiškoje. Dalykiškumas yra geras dalykas, tačiau kai jis nustelbia kelią savimonės daigų prasikalimui – nieko gero. S.Skvernelis be jokios abejonės yra unikalus žmogus, gamtos apdovanotas įvairialypiais talentais, tačiau nesinori galvoti, kad viską galiausiai lemia gamtos kaprizai, bendruomenėje turėtume padėti vienas kitam suvokti moralinę žmogaus paskirtį.

Ar premjerą S.Skvernelį be užuolankų būtų galima pavadinti technokratu iki kaulų smegenų? Taip sakyti nevirsta liežuvis, nes visą gyvenimą vidaus reikalų sistemoje pradirbęs mūsų herojus mažai ką bendro turi su technikos mokslais ir inžinierine praktika. Iš kitos pusės žiūrint, būtų galima sakyti, kad būsimajai politikos žvaigždei iš vidaus teko patirti valstybė administravimo mechanikos dėsnius, pažinti valstybės tarnybos mechanizmą nuo menkiausio sraigtelio iki didžiausio krumpliaračio. Toks asas, regis, vis dėlto gali būti vadinimas savito potipio technokratu, jeigu visuomenės valdymo ar administravimo mechanizmą jis pradeda suprasti kaip savitikslį procesą, drauge valstybės suvokimą apribodamas agregato samprata.

Platono teiginį, kad idealios valstybės vadovais gali būti tik filosofai, šiandien geriausiu atveju esame linkę pasitikti su atlaidžia šypsena arba atmetame iškart kaip bandymą prisidengus Platonu pateisinti nepamatuotas intelektualų pretenzijas užsiropšti į valdžią. Ta pačia proga pastebėsiu, kad ši Platono ištara mažai ką turi bendro su vėliau iškilusia apšviestojo absoliutizmo idėja, kai visuomenės pažangos galimybė buvo siejama su monarchų savanorišku apsisprendimu siekti žinių, išsilavinimo, platesnio kultūrinio išprusimo.

Platono dialoge „Valstybe“ idealios valstybės samprata yra išauginama aplink Sokratą susibūrusių žmonių diskusijose, siekiant atsakyti į klausimą – kokia turėtų būti atitinkanti žmogaus prigimtį ir bendruosius pasaulio sąrangos principus valstybė? Platono čia pateiktas ir Sokrato kaip pagrindinio tokios filosofinės dramos personažo lūpomis išsakytas idealios valstybės projektas neturi nieko bendro su antikai žinomais politinio gyvenimo pavyzdžiais, paties Platono žodžiais tariant, yra galbūt tik danguje randamas pavyzdys. Tačiau niekas neįlipo į dangų, ar ne, kol vyko diskusija? Kaip jau buvo užsiminta kiek anksčiau, toks pavyzdys išauga iš žmonių pokalbio, išmintingai vairuojamo Sokrato,  siekiant atsakyti į svarbiausius žmogaus būties dramos klausimus, o savo galima vizualizacija Platono ideali valstybė primena, – pabandykite įsižiūrėti, – M.K. Čiurlionio „Karalių pasakos“ rūpestinguose delnuose  apglėbtą brangenybę, nežiūrint to, kad pirmuoju atveju kalbama apie miestą-valstybę, o antruoju vaizduojamas lietuviškas kaimas, iškeltas į mito lygį.

Kaip atrodo, valstybės samprata tampa vienpusė, o politinė praktika ribota, kai atsisakoma valstybės kaip idėjos puoselėjimo uždavinio, apsiribojant valstybės kaip agregato teikiamomis galimybėmis. Filosofą tokiu atveju šioje forposto situacijoje pakeičia valstybės agregato statytojai, remontininkai, specialistai. Tokie specialistai, jeigu norite, naujos kartos valstybininkai, gerai išmanantys tai, kokius mygtukus kada reikia nuspausti, net sugebantys retkarčiais pakinkyti žiniasklaidą savo naudai, paprastai greitai, nepasiekę net pirmo posūkio,   užklimpsta arba pasiklysta, užgęsus naktį nušviečiantiems žibintams, kažkur pakeliui. 

Naujosios konfigūracijos valstybininkus taip pat puoselėja valstybės atstatymo užmojus, tačiau be strateginės architekto įžvalgos jie dažniausiai pastato tik sieną, atskiriančią valdžią nuo žmonių.

Įpratome sakyti, kad mūsų politines nesėkmes dideliu laipsniu lemia tai, kad Europos politinė klasė nususo, trūksta asmenybių, ryškesnių tipažų.  Tikriausiai taip ir yra. Tačiau ne mažesniu laipsniui  mums trūksta naujų, žadinančių iš politinės apatijos idėjų, taigi trūksta diskusijai sutelkiančios Filosofo figūros!

2017.03.27; 13:51  

K. Taukačikas žurnale „Valstybė“ papasakojo įdomų fenomeną, 2010 metais įvykusį Estijoje. Per labai trumpą laiką buvo sukurta ir nepaprastai išpopuliarėjo nauja – „Vieningoji Estija“ – partija. Jos lyderiai buvo modernaus teatro „No99“ aktoriai.

Rinkiminėje kampanijoje jie žadėjo kiekvienam estui po 2 hektarus žemės, taip pat priversti bankus atsakyti už savo veiksmus ir kitų populistinių gėrybių. Į partijos steigiamąjį suvažiavimą, įsigiję nepigų bilietą, iš visos šalies suvažiavo 7 500 žmonių. Žiniasklaida naujajam politiniam dariniui skyrė labai daug dėmesio, partijos lyderį ir jos elitą nuolat citavo.

Continue reading „Kas tas dešiniųjų trolintojas?“

Jeigu Eduardas Eigirdas teisus… Teisingiau – jeigu teisi jo „Valstybė“, tai Lietuvos reikalai prasti. Pirmiausia: kodėl  Eigirdą tapatinu su „Valstybe“ – žurnalu, kurį pastoviai skaitau. Todėl, kad šiame leidinyje jis dominuoja. Gal nebus labai perdėta, jeigu pasakysiu, kad „Valstybė“ – beveik vieno publicisto, politologo Eduardo Eigirdo kūrinys. Štai paskutiniame „Valstybės“ numeryje net penki pasirašyti jo darbai.

Todėl ir sakau: jeigu Eigirdas teisus, mūsų laukia Graikijos likimas. Redakcijos skiltyje – „400 dienų iki mūsų kaimelio graikizacijos“ – jis rašo, kad su Rusija susijęs kapitalas, taip pat „oligarchinė nomenklatūra“ 2016-aisiais metais bet kokia kaina ims valdžią, o po penkiolikos metų Lietuva „gal jau kratysis apimta finansinės ir politinės agonijos. Kaip Graikija“.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Jeigu „Valstybė“ teisi…“

Beje, turėtume iš karto išsiaiškinti, kas yra nomenklatūra ir kas yra oligarchinė nomenklatūra, nes priešingu atveju bus visiškas jovalas. Taigi nomenklatūra, kaip, beje, ir propaganda, nėra blogis, nes tiek pirmoji, tiek antroji gali būti naudinga realizuojant nacionalinius interesus.

O štai juodoji propaganda, kaip ir oligarchinė nomenklatūra, yra blogis, nes užvaldant visuomenę ir kontroliuojant valstybės resursus tenkinami tam tikrų galingų grupių interesai, todėl nepaisoma nacionalinių valstybės interesų.

Būtent dėl šios priežasties tiek oligarchinė nomenklatūra, tiek juodoji propaganda yra tarsi siamo dvynės, nes nuolat trinasi kartu. 

Continue reading „V. Matijošaitis su Broške – oligarchinės nomenklatūros dovanėlė D. Grybauskaitei“

Jeigu reikėtų pasakyti, kuri Baltijos šalis dažniausiai linksniuojama kaip sėkmingiausia, laurai neabejotinai atitektų Estijai. Nors visų Baltijos šalių istoriją ir politinę kultūrą formavo panašūs veiksniai, vis dėlto ši šalis sugeba ant pjedestalo užlipti aukščiausiai.

Sėkmės pavyzdžiai įkvepia. Apie ateities ekonomikos iššūkius, Baltijos šalių vienybę, bendradarbiavimą energetikos sektoriuje, nuolat sklindantį karštį iš Ukrainos ir dėl to kylančius iššūkius kalbamės su Estijos ministru pirmininku Taavi Rõivasu.

Continue reading „Estijos ministras pirmininkas: „Europa yra stipresnė, negu gali atrodyti““

Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad dažniausiai, kai Lietuvai nesiseka, kaltinami politikai, tačiau ne bet kurie, o būtent tie, kurie stengiasi priimti Lietuvai būtinus sprendimus.

O ar kas nors atsimena, kad dėl valstybės problemų būtų kaltinami tokie politikai kaip Viktoras Uspaskichas ar Rolandas Paksas?

Arba įtakingi verslininkai, valdantys žiniasklaidą ir akivaizdžiai darantys įtaką politiniams procesams?

Continue reading „Įtakingiausių ir pavojingiausių Lietuvos oligarchų dešimtukas“

Praėjusiame žurnalo numeryje rašėme apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė kovai su „Rublikonu“ pašventino riterį Roką, kuris ką tik buvo pergalingai įveikęs „Gazprom“ pulkus kovoje prie Baltijos jūros ir apgynęs Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą.

Tačiau šiandien narsiojo riterio laukia ne mažiau nuožmus mūšis Vilniuje ir Kaune. 

Continue reading „Kremlius svarbiausiam 2015 m. mūšiui ir vėl idealiai pasiruošęs“

Taip, tai tiesa. Rugsėjį Estijos valstybės energetikos įmonė „Eesti Energia“ pranešė, kad per ateinančius dešimt metų į degiųjų skalūnų gavybą bus investuota 3–4 mlrd. eurų. Už šią sumą, kuri litais sudarytų nuo 10 iki beveik 14 mlrd., žadama pastatyti daugiausia septynias skystojo kuro gamyklas – elektros gamybos pajėgumus tai padidintų iki 420–560 megavatų.

„Eesti Energia“ vadovas įsitikinęs, kad ši investicija atsipirks, nes, investavę į skalūnų dujų gavybą ir padidinę skystojo kuro gamybą, estai po dešimties metų taps energetiškai nepriklausomi ir nebejaus energijos išteklių deficito. Teigiama, kad Estija šį sprendimą būtų priėmusi kiek anksčiau, tačiau ji gana ilgai laukė, kol Lietuva pradės statyti atominę elektrinę. Matydama, kad šis laukimas gali tęstis amžinai, nebenori rizikuoti ir apsisprendė priimti sprendimą, kuris priklauso tik nuo jos gyventojų politinės valios.

Continue reading „Estija į elektros gamybą investuoja milijardus, o Lietuva moka Rusijai“

Stebint Lietuvos žiniasklaidą kartais susidaro įspūdis, kad apie tai, kas vyksta Rusijoje, žinome gerokai daugiau nei apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Tarsi nematoma ranka visas tas gijas, kurios driekiasi iš Kremliaus į visas puses, prie Lietuvos sienos nukirptų. Kodėl taip yra? Kodėl net karinės Rusijos invazijos akivaizdoje Lietuvos žiniasklaidoje galima matyti tam tikrų amnezijos ar dvasinio paralyžiaus požymių?

O gal tiesa ta, kad žiniasklaida Lietuvoje jau nebėra ketvirtoji valdžia, kad ji – tik pastumdėlė, į kurios pateikiamą poziciją atsižvelgiama tik tuo atveju, jei ji atitinka kapitalo grupių interesus? Apie tai ir apie procesus, vykstančius Ukrainoje, kalbamės su Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininku Dainiumi RADZEVIČIUMI.

Continue reading „Kodėl apie Rusijos oligarchus žinome daugiau nei apie Lietuvos?“

juozaitis_arvydas

Pasaulinių karų pradžią minint

Pažvelkime į XX-ąjį šimtmetį ir paklauskime jo: „ Kuo tu buvai, brolau?“ Ar kas atsilieps? Ar prabils iš netolimos praeities metai, kuriuose glūdi ir bėda, ir gėda. Kur slūgso patirtis, liudijanti žmonijos savinaikos galią.

Juk aišku, kad XX amžius pradėjo pasaulinių karų erą. Iki jo tokių karų nebuvo, ir štai jie prasidėjo.

Ką apie tuos karus galima pasakyti? Nepakanka žodžių. Aišku tik viena: tie karai yra galingiausia patirtis, nieko stipresnio už ją žmonija nebesukurps. Nes kurti statant – žmogiška, kurti griaunant – velniška. O velnias stipresnis.

Continue reading „Kai niekas nebijojo mirti“

Visuomenė jau kuria legendas apie tai, kad prezidentė Dalia Grybauskaitė nebijo nieko ir galėtų bet kurį oligarchą vienu smūgiu patiesti, tačiau yra viena sritis, kurios bijo ne tik ji, bet ir jos paskirti pareigūnai. Tai žiniasklaidos verslo aplinka.

Būtent šioje srityje per prezidentės pirmą kadenciją neįvyko nė vieno teigiamo pokyčio, kuris būtų leidęs sumažinti neskaidriai funkcionuojančių oligarchinių grupių įtaką. Galbūt, atsižvelgiant į valstybėje susikaupusių problemų skaičių, iš tiesų reikėjo visų pirma spręsti klausimus, susijusius su skaidresniu energetikos ar politikos funkcionavimu, tačiau jei ir antrą kadenciją prezidentė ir jos paskirti pareigūnai ignoruos žiniasklaidos verslo aplinką, tai bus labai bloga žinia.

Continue reading „Oligarchijos rezervatas, į kurį įžengti bijo net prezidentė“

Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų.

Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs? Paskutinieji įvykiai  bylote bylojo, kiek daug jėgų susivienijo prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė.

Ar gali dvikova būti nuobodi, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Nejaugi nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio tarsi natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Ar tik prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture nebuvo paženklinta dirbtinumo, tendencingumo ženklu?

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kas atsitiktų, jei D.Grybauskaitė nelaimėtų rinkimų…“

Krymo okupacija pažadino Lietuvą. Staiga didelė dalis visuomenės suvokė, kad jau dešimtmetį niekam Lietuvoje nerūpėjo krašto apsauga, todėl tik iškilus pavojui paaiškėjo, kad potencialios karinės krizės atveju Lietuvą gintų nebent politologai, kurių skaičius labai išaugo tuo metu, kai mažėjo profesionalių karių skaičius. Žinoma, jei tauškalai būtų sviediniai, o politologai – tankai, galėtume šiais nuolat tauškiančiais koviniais elementais nušluoti bet kurio pasaulio diktatoriaus armiją.

Deja, jų generuojama kovinė galia skirta ne priešams naikinti, o vartoti viduje, todėl gali tik išsprogdinti paprasto piliečio smegenis ir pasėti paniką, tačiau taip ir nepadės susigaudyti, nei kokie procesai vyksta, nei ką konkrečiai turime daryti, kad panikuoti nereikėtų.

Continue reading „Karas ar taika?“

Ramybės, tikrai ramybės. Ar, kaip pasakytų mūsų Lietuvos elito atstovai, tik nereikia panikuoti ir vieniems kitų gąsdinti, nes galime pakenkti savo nervų sistemai, vartojimui šalies viduje ar net išgąsdinti silpnesnių nervų investuotojus, kurie verčiau investuos Rusijoje nei į tą teritoriją, kuriai gresia okupacija.

Tuo labiau, kad artimiausiu metu nėra nė menkiausios galimybės, kad Rusija nuspręs okupuoti Lietuvą.

Žinoma, niekas negali garantuoti dėl žalių žmogeliukų, kurie staiga užplūdo Krymą ar, pavyzdžiui, dėl Kaliningrado karinės apygardos vado, kuris, nuolat skaitydamas Vladimiro Putino ir jo pakalikų pareiškimus apie Lietuvoje tarpstančius fašistus gėjus, visam pasauliui ruošiančius iškrypėlius maniakus teroristus, vieną kartą gali išprotėti ir nuspręsti išvaduoti Lietuvą.

Continue reading „Paskutinis skambutis Lietuvos nepriklausomybei, arba Kada mus okupuos?“

Nors artimiausiu metu tai nėra labai realu, bet jei vis dėlto radikaliosios partijos įsigalėtų Europoje, labiausiai gaila būtų ukrainiečių, nes integruodamiesi į Europos Sąjungą (ES) jie turi istorinę galimybę įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos.

Deja, laimėjus radikaliosioms jėgoms, ukrainiečiams paprasčiausiai nebūtų, kur integruotis, nes daugelis radikaliųjų jėgų yra antieuropietiškos.

Žinoma, kiekvienos tokios partijos nuostatos skiriasi: vienos nusiteikusios tik prieš laisvą darbo jėgos judėjimą, kitos – tik prieš bendrą ES biudžetą…

Continue reading „Kas lauktų Europos Sąjungos, jei nugalėtų radikalai?“

Šis įvykis daugelio liko nepastebėtas, nes šou ir toliau tęsiasi. Televizija rodo filmus, rusiškus ir vakarietiškus serialus, žvaigždės šoka ir dainuoja. Taigi, mechanizmas veikia, kaip veikęs, tačiau tuos, kurie sugeba į procesus žvelgti bent kiek atidžiau ir identifikuoti konkrečių grupių interesus, tai, kas vyksta pastaruoju metu, turėtų gąsdinti. Ir mes kalbame ne apie pavienius, bet apie sisteminius reiškinius, kurie turi tam tikrą seką ir tik jūs, gerbiamieji skaitytojai, galite nuspręsti, ar ši seka yra atsitiktinė ir kokią įtaką ar net grėsmę ji kelia valstybei.

Pradėti reikia nuo 2012 m. Seimo rinkimų, kuriuose konservatoriai stengėsi pasirodyti kuo geriau, įtikinti, kad valdė daug skaidriau ir sąžiningiau, o jų oponentai darė viską, kad įrodytų, jog konservatoriai vogė milijardus iš uždaromų, statomų ir kitokių atominių elektrinių bei energetikos sektoriaus apskritai.

Continue reading „Sukrečiantis STT reidas prieš „Tele-3““