Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

Laisvės nuo mokesčių diena šiemet išaušo gegužės 20-ąją.

Tai simbolinė diena, kai mes galime ištarti: “mokesčius valstybei mokėti baigėme. Nuo šiandien uždirbtus pinigus leisime savo poreikiams”!

Jei grynąsias nacionalines pajamas sąlyginai prilyginsime kalendoriniams metams, o per valstybės viešąjį sektorių perskirstomą jo dalį išreikšime dienų skaičiumi metuose, tai tų dienų skaičius nuo metų pradžios ir parodys Laisvės nuo mokesčių dienos datą.

Įsivaizduokime, kad visas dienas iki Laisvės nuo mokesčių dienos, įskaitant sekmadienius, dirbome tam, kad sumokėtume mokesčius, o nuo šios dienos tapome laisvi nuo mokesčių ir dirbsime tik savo naudai. Laisvės nuo mokesčių diena – tai tam tikras bendros mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią mūsų visų sukuriamų grynųjų nacionalinių pajamų dalį valstybė perskirsto per įvairius valstybinius biudžetus ir fondus. Remiantis šiuo rodikliu lengva palyginti mokesčių naštą skirtingose šalyse arba kaip mokesčių našta kinta laike.

“Apmokestinimas – tai menas taip nupešti žąsį, kad pūkų būtų kuo daugiau, o gagenimo – kuo mažiau” – teigė populiarus XVII a. prancūzų valstybės veikėjas Žanas Batistas Kolberas. Lietuvoje tai daroma meistriškai – mokesčių našta po truputį auga, o gagenimo beveik nėra!

2012 metais Lietuvos valstybės viešasis sektorius išleis virš 35 milijardų litų. Tai yra iš kiekvieno Lietuvos žmogaus, įskaitant senelius ir naujagimius, planuojama per metus vidutiniškai surinkti maždaug po 11,100 litų. Kiekvienais metais valstybė išleidžia daugiau negu surenka mokesčių, tai yra gyvena ne pagal išgales, ateities kartų skolon. Todėl Lietuvos valstybės skola jau viršija 41 milijardą litų. Kiekvienam iš mūsų tenka virš 13,100 litų skolos.

Surinkti mokesčiai dažnai panaudojami neskaidriai ir neefektyviai, todėl Valstybės lėšų sirstymo skaidrumu abejoja du iš trijų Lietuvos gyventojų.

Valstybėje kuriama vis daugiau įvairių apribojimų ir draudimų, kurie varžo asmens laisves ir teises (Iš Liberalų ir centro sąjungos ir jaunųjų liberalcentristų lankstinuko, vakar dalinto velkant mokesčių naštos akmenį).

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.21

vytautas_visockas_1

Štai ir įvyko tai, apie ką Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Patackas kalbėjo Seime minint 40-ąsias Romo Kalantos žūties metines. Sakė, kad yra tam tikrų paralelių tarp to, kas dabar vyksta, ir tarp kalantinių.

Tikrai yra, ypač kai pasiklausai psichologų, psichiatrų samprotavimų nelaimingos mergaitės kančių tema. Tada, prieš keturiasdešimt metų, psichiatrai irgi aktyviai reiškėsi. A.Patackas įspėjo valdžią, teisėsaugą, “kuri pastaruoju metu netgi sudarė ar net žada sudaryti labai pavojingą ir grėsmingą simbiozę su psichiatrija”.

Continue reading „Esu sukrėstas, pasibaisėjęs”

vytautas_visockas_1

Paskambino gerai pažįstamas istorikas ir sako: “Tomukas iš Varšuvos vėl mus moko gyventi”.

Profesorių, kosmopolitą Tomą Venclovą jis vadina Tomuku, nes Vilniuje jie mokėsi vienoje mokykloje.

Aš pretenzingo intelektualo Tomuku vadinti negaliu, nors, kai gyvenau Tauro bendrabutyje, kartais jį matydavau lėtai, kažkodėl sunkiai (buvome jauni) kopiantį laiptais. Įtakingo komunistų poeto sūnus! Kaip neatkreipsi dėmesio į susimąsčiusį, kiek pakumpusį, universitetą jau baigusį vyrą, apie kurį šį tą esi girdėjęs ne tik iš to pažįstamo istoriko.

Continue reading „Tebeegzistuoja lenkiškas viršenybės pojūtis”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Continue reading „Ir vėl gegužio žiedai…”

Lygiai pusę dešimtos trenkė orkestras – ir labai spalvinga kolona pajudėjo nuo Seimo rūmų Vyriausybės rūmų link. Gedimino prospektas dar tuščias. Vilniečiai miega arba jau išvažinėję į gamtą. Arba abejingi tam, kas dedasi gatvėje. Ar maža jie matė visokių demonstracijų! Tačiau prospekte daug socialdemokratų iš visos Lietuvos, iš daugelio rajonų. Žygiuoja jauni ir pagyvenę, kai kurie stumia tuščius vaikiškus vežimėlius, neša lagaminus su užrašu “grįžtu namo”.

Prie Vinco Kudirkos paminklo LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius paaiškino, ką tai simbolizuoja. Raginimą grįžti iš plataus pasaulio, gimdyti ir auginti vaikus Lietuvoje, Lietuvai. Dabartinė vyriausybė šių ir kitų opių problemų neišspręs. Oratoriui demonstrantai pritarė.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.01

vytautas_visockas_1

Jeigu referendumas tikrai atsakytų į klausimą – reikia ar nereikia statyti Lietuvoje atominę elektrinę, – jis būtų reikalingas, būtinas.

Bet ar gali balsavimo teisę turintys piliečiai išmanyti labai sudėtingus ekonominius, politinius, geopolitinius ir, svarbiausia, mokslinius klausimus?

Niekas, jokie specialistai šiandien nepasakys – naudinga Lietuvai statyti elektrinę ar nenaudinga. Kiek kainuos elektra pastačius? Ar įvyks žemės drebėjimas toje vietoje? Ar kėsinsis į ją teroristai?

Continue reading „Bursime iš kavos tirščių”

vytautas_visockas_1

Galvojau, gal tik aš įžvelgiu idiotizmą, didžiulę nepagarbą žiūrovui, kai Lietuvos televizijoje dešimtis kartų į tiesiogines ir kitokias laidas brukami visos savaitės laidų anonsai.

Ne tik Lietuvos televizijoje, kurią aš remiu finansiškai, – ir komercinėse, bet pastarosios daugeliu atvejų man ne tik dėl to nepriimtinos, aš jų beveik nežiūriu dėl banalybių, lėkštumo, nesaikingo darkymosi. Vien tik Jogaila Morkūnas ko vertas! Tačiau visuomeninei televizijai, manau, mes keliame, privalome kelti visai kitokius, žymiai aukštesnius reikalavimus. Juk ją formuoja, stebi ir vertina ne tik žiūrovas, bet ir dešimtys visokių direktorių, tarybos narių, redaktorių.

Continue reading „Anonsuojama iki vėmulio, iki gilaus protesto”

Trečias pilietinio judėjimo “Už Lietuvą. Už teisingumą” mitingas. Prie Prezidentūros, prie Seimo, dabar vėl prie Seimo. Visuose buvau – fotografavau, džiaugiausi, ypač prie Prezidentūros, kad galbūt, kaip prieš 24-23 metus, vėl rinksimės į daugiatūkstantinius mitingus, išgąsdinsime valdžioje sėdinčius savanaudžius, kyšininkus, pačius įžūliausius išvaikysime, pakeisime Tėvynės patriotais.

Kol kas tuo pasidžiaugti negalime. Neišsigando, rupkės, neišgirdo, teisingiau – išgirdo, viską žino, mato, bet nereaguoja. Nes per mažai mūsų, o ir balselis “gėda” silpnutis, seniokiškas. Šeštadienį vienas jaunikaitis karštai aiškino, ką mes, žilagalviai, turėtume daryti, kaip reikėtų elgtis.

Bet daryti turime ne mes, jau padarę, ką galėjome, ką sugebėjome, o jūs jauni, laisvoje (?) Tėvynėje gimę, Baltijos kelyje mums ant pečių sėdėję, dvidešimtpenktą pavasarį švenčiantys. Kur jūs? Mačiau grupelę jaunuolių su vėliava. Mažai.

Lok nelojęs, valdžios žmonės žino, kad kai šuo loja – jis nepavojingas. Šunys, kurie loja – nekanda. Karavanas eina toliau. Aukščiausiojo teismo pirmininką pakeisti – nenumatyta. Nebus keičiami ir Saugumo vadai, ir Generalinės prokuratūros, kokiais epitetais mes juos bevadintume. Nes mes ne šunys, mes avys, baikščios avelės, ganomos ne lojančių, o kandančių šunų.

Man gėda, kai mes šaukiame “Gėda!”. Šitaip šaukdami prieš du dešimtmečius į šalį stumtelėjome sovietinę nomenklatūrą. Ji “susigėdo” ir persirengė, pakeitė apdarą. Jeigu jums taip patinka, mes galime būti verslininkai, kapitalistai, globalistai. Jeigu jums taip patinka. Bet dabar nebandykite mūsų gėdinti! Nepavyks!

Kapitalisto nesugėdinsi. Bėgi iš Lietuvos – Dieve duok tau kojas! Kaip sakoma: boba iš ratų, ratams lengviau. Jeigu nebėgi, bet tau neužtenka mano numestos pašalpos, bedarbio išmokos, kompensacijos už šildymą, pensijos vaistams – dvėsk sau į sveikatą. Kuo aš čia dėtas?!

Mes ne šunys, kurie kanda, mes baikščios avelės, klusniai bėgančios į skerdyklą. Prisimenate antrame mitinge Antano Terlecko raginimą eiti ir išvaikyti šilumininkus, lupančius avelėms paskutinį kailį? Ar nuėjome? Ar eisime? Mulkina mus įvairiausiom metodikom, prisigalvoja visokių nepriemokų, skolų, kaltina šalčius, neapšiltintus namus ir kraunasi sau milijonus. Jokios krizės jie nepatiria. Pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas! Pelnas bet kokia kaina! – sako kapitalistai ir lupa gyvai avelei kailį. O avelė bliauna – “gėėėda”.

Beje, balandžio 14-osios mitingas buvo mažesnis nei antrasis. Galėjau nė nefotografuoti – šiam tekstui būtų tikę ir antrojo mitingo nuotraukos. Apie tai verta pagalvoti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.04.15

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.04.06

Valdiški šventiniai renginiai vis mažiau domina visuomenę. Šiais metais Kovo 11-ąją Vilniaus Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai prasidėjo tuoj po to, kai pro valdžios žmones pražygiavo gerai išmuštruoti kariškiai. Daug kas jau nebegali ir nebenori žiūrėti į tuos ponus, kurie iš Lietuvos išvijo šimtus tūkstančių jaunų lietuvių, sužlugdė tautinės mokyklos idėją, pasėjo kosmopolitizmo sėklą, nelaiku sustabdę Ignalinos atominę elektrinę iki šiol nesugebėjo jos tinkamai užkonservuoti, o milijonus iššvaistė…

Nenori žiūrėti į tuos, kurie patys neleistinai praturtėjo ir nebaudžiamai leido praturtėti vagims, kurie KGB rezervisų ir į juos panašių rankomis Lietuvoje vykdė “teisingumą”, kurie išaugino ragus lenkų šovinistams Vilniaus krašte ir faktiškai įteisino jų autonomiją, to krašto lietuvius paversdami beteise tautine mažuma, kurie nieko nepadarė, kad rusai ir baltarusiai prie Nemuno ir Neries nestatytų “uždelsto veikimo bombų”, kurie šoka ir dainuoja, užuot kūrę teisingus įstatymus, naujas darbo vietas, kurie pasiekė, kad kainos Lietuvoje būtų didžiausios Europos Sąjungoje, o algos ir pensijos mažiausios, kurie… kurie…

Gedimino prospekte pagrindiniai įvykiai Kovo 11-ąją vyko ne Seime ir ne prie Seimo rūmų.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.03.12

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.03.04

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.26

laurinavicius_ceslovas

Senamiesty, geroj vietoj, sename name gyvena senutė. Daug vargo ir nelaimių patyrusi tremtinė. Virš jos buto apsigyveno jaunas verslus inteligentas, “prie pinigo”, todėl savo valdas norėtų praplėsti kaimynės “sąskaita”.

Ne kartą jai siūlė nemenką pinigą, bet moteris nesileidžia į kalbas. Ką daryti? – mąsto senutės kaimynas. – Laukti, kol numirs? Kas žino, kada tai atsitiks, o jos buto man reikia dabar. Pabandysiu senę “išrūkyti” kaip lapę iš olos: naktimis triukšmausiu, “netyčia” apliesiu jos buto lubas ir sienas – pati išsinešdins neapsikentusi, pusvelčiui butą parduos.

Continue reading „Kas geriau: nuolankumas ar įžūlumas?”

vytautas_visockas-portretas

Spalio 13 d. dalyvavau Vilniaus universiteto Senato salėje įvykusiame pirmame renginyje iš ciklo “Atminties kultūrų dialogas ULB erdvėje”. Gruodžio 15 d. ten pat įvyko penktas renginys: “Vilniaus okupacija” ir “Rytų kresai” – dviejų kultūrinių kategorijų reikšmė regiono visuomenėms”.

Iš pirmo dialogo žinojau, ko bus siekiama: “…neutralizuoti funkcionuojančius nacionalistinius praeities vaizdinius, kurie stipriai įtakoja tarpvalstybinius santykius ir įvairių tautų tarpusavio bendradarbiavimą regione”. Neutralizuoti – tai neutralizuoti, bet kokiomis priemonėmis? Atvirai kalbant, nebūčiau ėjęs į penktą “dialogą”, nes iš pat pradžių supratau – vyks ne dialogas, o monologas. Kalbėtojai keisis, bet tęs “generalinę liniją”, užsakytą Varšuvoje.

Continue reading „Kaip istorikai naikino Vilniaus okupaciją”

« 2 2 »

Šių metų pradžioje paskelbtas respublikinis istorinis mokyklų konkursas “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais (LDK pilių ir tvirtovių maketai). Konkurso organizatoriai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugija, draugija “Pilis”, judėjimas “Aš Lietuvai”, organizatoriai rėmėjai: leidyklos “Alma litera”, “Šviesa”, UAB “Banelituras”, “Eko Banga”, Lietuvos kredito unijos. Konkurso globėjai – LR Seimo nariai Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka.

Konkursu siekta stiprinti vaikų ir jaunimo meilę Tėvynei per jos praeities pažinimą, tautiškumą, kantrybę ir pasiaukojimą, skatinti vaikų ir jaunimo bendravimą, kūrybiškumą. Konkurso dalyviai buvo skirstomi į keturias grupes: vidurinės mokyklos, pagrindinės mokyklos, gimnazijos ir specialiosios mokyklos.

Konkursui mokyklų komandos privalėjo pateikti pasirinktos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilies maketą M: 1:125, 1:150, kuriame turėjo būti vaizduojama pilis ir jos teritorija. Medžiagos turėjo būti artimos originalui (medis, molis, stiklas, kerpės, samanos ir t.t. Konkurso finalui komandos paruošė žodinius savo maketų pristatymus. Kartu su maketu reikėjo pateikti foto albumą ir CD laikmeną, kuriuose būtų užfiksuotas maketo kūrimo procesas.

Dalyvauti konkurse “Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilių takais” sutiko daugiau kaip 40 Lietuvos bendrojo lavinimo gimnazijų ir mokyklų, maketus sukūrė 35 gimnazijos ir mokyklos. Maketus vertino ekspertų komisija, už geriausius maketus balsavo visi parodos dalyviai. Buvo vertinamas maketo atitikimas originalui, meniškumas, darbo kruopštumas.

Lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose įvyko baigiamasis konkurso etapas: konkurso nugalėtojai buvo apdovanoti diplomais, rėmėjų piniginiais ir kitokiais prizais. Mokiniams, mokytojams ir kitiems konkurso dalyviams buvo įteikti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės parko draugijos, draugijos “Pilis”, judėjimo “Aš Lietuvai”, Lietuvos kredito unijų, LR Seimo narių padėkos raštai

Lietuvos bendrojo lavinimo ir aukštųjų mokyklų moksleiviai, mokytojai, studentai ir dėstytojai bei visi Lietuvos istorijos mylėtojai LDK pilių maketų parodą galės aplankyti iki gruodžio 5 d.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2011.11.29

sventickas.sutkaus

Taip jau atsitiko, kad su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvau “pažįstamas” daug metų. Tokia ten ir pažintis. Tokių pažįstamų jis turėjo šimtus tūkstančių. Bet vis dėlto…
Alytaus antrosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Krištopaitei (dabar ji – Jono Basanavičiaus premijos laureatė, vienintelė mano mokytoja, su kuria pasikalbu iki šiol) kilo mintis į mokyklą pasikviesti jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Tuo metu “Pergalės” žurnale buvo spausdinama jo poema “Dvidešimtas pavasaris”, susilaukusi didelio populiarumo. Jau buvome skaitę jo “Prašau žodžio” – pirmą eilėraščių rinkinį, kurio jis nelabai norėjo prisiminti.
Pacituosiu ištraukėlę iš istoriko Sigito Jegelevičiaus (buvęs mano klasės draugas) sudarytos knygelės “Kelio pradžia. Moksleivių atsiminimai”, skirtos Alytaus gimnazijos 90-mečiui.
“Parašyti laišką į Rašytojų sąjungą mokytoja pavedė man, vienam iš mokyklos literatų, tuo metu aš gal jau buvau literatų būrelio pirmininkas. Poetas atvyko su žmona Genute. Kalbėdamas mokyklos scenoje J.Marcinkevičius pavadino save jaunu, ir salėje vyresniųjų klasių mergaitės… ėmė juoktis: atsirado mat jaunas! Prisimenu, nesmagiai pasijutau: juk ne pajuokai jį pasikvietėme. Poetas į tai gal net neatkreipė dėmesio ir žemu, prikimusiu, išties nelabai jauno žmogaus balsu ėmė skaityti ištrauką iš “Dvidešimto pavasario”. Tą ar kitą dieną vienoje klasėje įvyko mokyklos ir kitų Alytaus jaunųjų poetų ir prozininkų susitikimas su tikru poetu. Mūsų kūryba jam iš anksto buvo įteikta susipažinti. Mano eilėraštyje poezijos jis rado nedaug, nors buvo labai atsargus ir taktiškas…
Iš to susitikimo su poetu Just.Marcinkevičiumi ir jo žmona Genute liko kelios nuotraukos… Po daugelio metų viename Kalbos renginyje “Neringos” kavinėje aš jam įteikiau skaitmeniniu būdu padidintą ano tolimo mūsų susitikimo fotografijos kopiją”.
Just.Marcinkevičius man buvo vienintelis gyvas poetas, kurio kūrybą sekiau labai atidžiai (žinoma, kaip eilinis skaitytojas, jau nesvajojantis tapti poetu), viską, ką jis išleido, esu perskaitęs (kai ką – ne vieną kartą), girdėjęs turbūt visas viešas jo kalbas respublikiniuose renginiuose. Esu vienas iš tų šimtų tūkstančių, kurie Just.Marcinkevičių laiko didžiausiu, įtakingiausiu šių laikų Lietuvos poetu.
Kai šįmet Lietuvos Rašytojų sąjungos leidykla išleido Just. Marcinkevičiaus “Dienoraščiai ir datos” ir Valentino Sventicko “apie Justiną Marcinkevičių”, su didžiausiu susidomėjimu šias knygas perskaičiau. Norėčiau, kad jos kuo plačiau pasklistų, ypač tarp jaunų žmonių, kurie, drįstu sakyti, mažiau jį pažįsta nei mes. O juk būtent jiems daugiausiai naudos duotų poeto pamąstymai apie lietuvių tautą ir jos kalbą, apie gyvenimo prasmę, apie didžiuosius mūsų tautos poetus, rašytojus. Vos ne kiekvienas “dienoraščių” sakinys – aforizmas! Kaip originaliai, nepakartojamai ir kartu suprantamai jis kalba apie Donelaitį, Baranauską, Putiną, Krėvę, Salomėją Nėrį, Maironį…
Ypač dabar, kai Lietuvą, lietuvių tautą ištiko dvasinė krizė, kai mums gręsia išnykimas – J.Marcinkevičius gali, turėtų mums labai padėti. Visi sutinkame: poezija šiais laikais – ne pats populiariausias žanras. Tai gal jo išmintingas kalbėjimas “dienoraščiais” bent iš dalies privers mus atsikvošėti, suvokti, ko netenkame abejingumu niekindami savo tėvynę, jos kultūrą, kalbą? Šios dvi knygos turėtų būti kiekvienoje mokykloje skaitomos, aptariamos. Bent šiuo metu nematau geresnės mokymo priemonės tautiškumui, patriotiškumui, pilietiškumui ugdyti. Deja, nesu toks naivus, kad nesuprasčiau, jog nei Švietimo ir mokslo, nei Kultūros ministerijos jų nepastebės.
Bet darykime, ką galime. O galime paskelbti vieną kitą ištrauką internete, galime paprašyti, kad literatūros kritikas Valentinas Sventickas atsakytų į vieną kitą klausimą, o ir neklausiamas savo knygą, taip pat J.Marcinkevičiaus “dienoraščius”, gal kokiu sakiniu papildytų. Taigi…
Žurnalistas Vytautas Visockas.
Savo knygoje kelis kartus reikšmingai, daug pasakančiai primenate, kad Justinas Marcinkevičius – poetas ir akademikas. Tokių neturėjome. Tokių neturime. Taip sakydamas pirmiausia omenyje turite jo tekstus apie Donelaitį, Adomą Mickevičių, Antaną Baranauską ir kitus?
Rašytojas Valentinas Sventickas.
Yra tautų ir valstybių, noriai suteikiančių didiems rašytojams reikšmingus mokslo vardus. Lietuvoje tokių norų nedaug; jeigu žiūrėtume į pastaruosius dešimtmečius, –  paprastai apeliuojama į akademines taisykles, o jos rašomos sugalvojant visokiausių barjerų. Gaila. Mąstantys menininkai ne tik praturtintų mokslo bendruomenę savo idėjomis, bet ir suteiktų akademiniam olimpui ritualinio žavesio.
Jeigu nebuvo mūsų rašytojų, oficialiai pavadintų akademikais, tai nereiškia, kad jų – tokio vardo vertų – nebūta. Prisiminkime, tarkim, Balį Sruogą, Vincą Mykolaitį-Putiną, iš dabarties – Marcelijų Martinaitį.
Justino Marcinkevičiaus akademiko statusą pabrėžiau ir dėl Tamstos minimų tekstų, ir dėl kitų jo savybių. Mokslo žmogui dažnai pakanka aukštai užkopti savosios srities laiptais. Tai puiku. O Just. Marcinkevičius turėjo sintetiško, bendrinančio, konceptualaus humanitarinio mąstymo dovaną. Ji svarbiausia. Galima pridėti, kad jame tilpo ne vienas akademikas – tokiu lygmeniu jis išmanė lietuvių folklorą, kalbą, nacionalinės literatūros palikimo visumą, kai kuriuos atskirus klasikus, epo ir lyrikos esmę.
Savo knygoje, apsiribodamas jungtuku “ir” (poetas ir akademikas), gal nebuvau pakankamai tikslus, reikėtų sakyti: ir poetas, ir akademikas. Pabrėžiant jungtį. Akademikas, gebantis pasakyti taip įspūdingai, kaip tegali poetas.
Vytautas Visockas.
Sakykite, tai Just. Marcinkevičiaus poezija – menas ar jau nemenas? (“Daug žmonių visiškai kurti poezijai. Tačiau ir “žaidimo taisyklės” turi būti bent jau apytikriai suprantamos”). Ar dabartiniai poetai paiso “žaidimo taisyklių”? Ar jų eilėraščiai “nueis ligi žmogaus ar ne”? Poetas sako, kad “poezija – tautos sparnai”, kuriuos “pakerta ezoterinė mažakraujystė, svaiginantis klaidžiojimas žodžių šaradose”. “Vos tik tam tikra mūsų poezijos dalis “užsišifravo” – bematant “užsišifravo”, tapo įmantri, nesuprantama ir tam tikra kritikos dalis. O ką daryti skaitytojui?” Džiaugiuosi, kad kritikas Valentinas Sventickas “neužsišifravo”, jo knyga padeda geriau pažinti ir suprasti Just. Marcinkevičių.
Valentinas Sventickas.
Už komplimentą ačiū. Jūsų žodžiams apie poezijos šaradas ir šifrus galėčiau lengvai ir sėkmingai akompanuoti, ir būtų baigta kalba, patiktų daugeliui skaitytojų. Bet norėčiau atsakyti rimtai.
Štai žinomi Marcinkevičiaus eilėraščio žodžiai: “ašara Dievo aky / Lietuva ką tu veiki”. Pamėginkime įsivaizduoti, kaip jie skambėtų, tarkim, pokariu rašytos mūsų poezijos kontekste. Vengdami feljetoniško gretinimo (nors jis būtų patogiausias), palyginkime kad ir su tokia sklandžia kalbėsena: “Lietuva, mūsų žeme gimtoji, / Darbo liaudies šalele brangi” (čia Justo Paleckio). Taigi noriu pasakyti, kad Marcinkevičiaus frazė greta ką tik cituotos atrodo “šifruota” ir “moderniška”.
Dabar imkime kokį nors šiuolaikinės poezijos posakį, kurį lengva pavadinti “išsidirbinėjimu”. Na, pavyzdžiui: “poetas engia koja galvon su gyvenimu” (tai Almio Grybausko eilutė, beje, jau senokai parašyta). Taip, galima iš jos pasityčioti, bet galima ir pajusti, kad čia esama sveikos ironijos sovietmečio šūkiams, o ir galva (linkėjimas mąstyti) paminėta ne šiaip sau.
Lyrikos kalba yra trumpa, ypač kondensuota, ir be “šifrų” ji negali apsieiti. Su meninių įvaizdžių struktūromis apsiprantama metams bėgant. (Arba ne – jos miršta kaip bevaisės.) Prisimenu recenziją, spausdintą šeštame dešimtmetyje, kurioje kritikas tyčiojasi iš poeto, parašiusio, kad smilga dainuoja. Kokia nesąmonė, – rašė recenzentas, – smilgos gi nedainuoja, čia formalistinis išsidirbinėjimas.
Laikas pakalbėti apie viešų refleksijų prasmę.
Yra prasminga nuolat sakyti tai, ką Jūs pasakėte. Esama tų bėdų. Prasminga, manau, kartoti ir tas abėcėlines tiesas, kurias aš bandžiau pasakyti. O galų gale visa sustato į savo vietas menas, kuris ir menas, ir ne tik menas yra. Taigi didysis menas.
Beje, ar yra įsidėmėta, kada Marcinkevičius apie ašarą parašė? 1977 metais. Išspausdinta jo rinkinyje “Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” 1978 m. sovietinės cenzūros sąlygomis!
Vytautas Visockas.
Taigi, ką daryti, kad mes, eiliniai skaitytojai, beveik kurti menas-menui poezijai (ir ne tik poezijai), ir iš šių laikų jaunų poetų laukiame to, kuo gyveno jaunutis Zigmas Gėlė: matyti savo šalį, jausti jos vargus. Laukiame, bet nesulaukiame, mūsų laikų jaunuolis gėdinasi panašių žodžių.
Valentinas Sventickas.
Neatsakysiu.
Vytautas Visockas.
Nors poetas sako, kad rašytojai – “ne kareivių rikiuotė, sustatyta pagal ūgį”, vis dėlto ar Just.Marcinkevičius buvo sovietmečio ir pastarojo dvidešimtmečio Maironis? Ar neatsitiks taip, kad iš pastarojo meto poetų kūrybos artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių? Ar galima sakyti, kad neįsivaizduosim Lietuvos be Justino Marcinkevičiaus? (“Neįsivaizduojam Lietuvos be Nemuno, neįsivaizduojam jos ir be Krėvės”).
Valentinas Sventickas.
Jūs gi suprantate, kad tokie pavardžių gretinimai yra “meninė priemonė”, padedanti ryškinti vertybes. Tai simpatingas patetiškas elgesys, nenustelbiantis realistiško supratimo, kad Maironis yra Maironis, o Marcinkevičius – Marcinkevičius.
Nors esu tokio blaivaus požiūrio šalininkas, kartu su kaimynais (gyvenome viename aštuonių butų name) kartais pravardžiuodavau jį Maironiu. Tai kolegiška šypsena. Buitinis statuso ženklas. Savo knygoje persakau Viktorijos Daujotytės mintį, kuri palyginimą grindžia: Marcinkevičius, kaip ir Maironis, buvęs daugiau negu poetas. Miniu ir Tomo Venclovos vertinimą, išsakytą tuoj po Marcinkevičiaus mirties. Jis matąs tris lietuvių poetus, tapusius ne tik literatūros, bet ir istorijos figūromis – Maironį, Bernardą Brazdžionį ir Justiną Marcinkevičių.
Ir formuluoja, nebūtų profesorius, preciziškai: “Maironis yra simbolinė mūsų pirmojo Atgimimo figūra, B.Brazdžionis – pirmosios Nepriklausomybės ir jos netekimo, Just. Marcinkevičius – antrosios Nepriklausomybės figūra.” Pridėkime biografinę detalę. Marcinkevičius, dar gimnazistas, sovietinių pareigūnų pirmą kartą buvo suimtas 1946 m., ir tarp “įkalčių” buvo Maironio knyga. Priglauskime ir visai kitokią žinią, kažkodėl retai minimą: ir Maironis, ir Marcinkevičius apie savąjį laiką parašė ne tik lyrikos, bet ir satyrų.
Nesutikčiau, kad “artimiausi ateities dešimtmečiai pasiims tik Just. Marcinkevičių”. Bus žmonių, kurie “pasiims” ir Joną Strielkūną, ir Sigitą Gedą, ir Marcelijų Martinaitį… Šios prognozės, nors neįstengiame susilaikyti, tėra ateities žmonių juokinimas. Nes jie gal bus pasirinkę mūsų neatspėtą x. y.
Kad Lietuvą sunkiai įsivaizduotume be Marcinkevičiaus – sutikčiau. Yra daugybė Lietuvos ir lietuvybės realijų, kurias – dėl jo vaizdų ir žodžių meninės galios – matome tartum Marcinkevičiaus akimis arba, tiksliau, kartu su juo.
Vytautas Visockas.
Dabar visiškai aišku: poetas niekada neketino eiti į politiką, nė minties neturėjo būti Prezidentu, Seimo Pirmininku, Premjeru, nors lengvai galėjo tą pasiekti. Atsidėjo tik kūrybai, dalyvavo dar ir neįtakinguose visuomenės susibūrimuose, sakė progines kalbas, tiesa, turinčias išliekamąją vertę. Gal daugiau galėjo duoti savo tautai, jeigu būtų naudojęsis didesne ar mažesne valdžia? Juk per šiuos du dešimtmečius ir tauta, ir jos kalba pamažu, bet nenumaldomai nyko, nyksta, nepaisant jo literatūrinių pastangų išsaugoti ir tautą, ir jos kalbą.
Valentinas Sventickas.
Ne, jokiame kitame poste jis negalėjo duoti tautai daugiau nei davė savo – Justino Marcinkevičiaus – poste. Tai didelė, didžiausia įmanoma valdžia.
Suprantu, ką norėjote pasakyti šio klausimo paskutiniu sakiniu. Gal jis čia atsirado iš dalies dėl to, kad pastebėjote, jog dėl tų lietuviškų rūpesčių kartais aštrokai pasisakau. Žinoma, ir dėl to, kad Marcinkevičius taip darė. Mintys ir žodžiai pasigalanda siekiant geriausio. Tačiau teiginio, kad pastarieji du dešimtmečiai naikino mūsų tautą ir kalbą, nelaikyčiau objektyviu. Nepriklausomybės metai, jei lygintume su sovietmečiu, tautos ir kalbos plėtotei kur kas palankesni.
Vytautas Visockas.
Būtų įdomu sužinoti, kada Just. Marcinkevičius parašė apie poetą Eduardą Mieželaitį? Ar čia jis iki galo nuoširdus? Aš šiek tiek suabejojau. Toks klausimas gal nekiltų, jeigu žinočiau to teksto datą. (“Nėra poeto, kuris nebūtų suklupęs, kuriam kelio nebūtų pastojusi tamsa, kuris nebūtų svaigęs nuodėmingame žemės glėbyje”).
Valentinas Sventickas.
Patinka man klausimai, verčiantys pagalvoti ir “pasiknaisioti”. Kada Marcinkevičius parašė apie Mieželaitį (“Žmogaus ir žodžio riteris” knygoje “Dienoraštis be datų”, I leidimas 1981 m.), Jūsų klausimo paakintas nustačiau be vargo – 1976 metais. Data niekur nenurodyta, bet, kaip moko detektyvai, reikia pasitelkti dedukcinį metodą.
Cituojama iš Mieželaičio štai kas: “Turi knygoje teisę gyventi / Ir lakštingala mano pilka.” Sakoma, kad tai žodžiai, parašyti “prieš dvidešimt penkerius metus”. Mieželaičio eilėraštis “Mano lakštingala” išspausdintas jo rinkinyje “Dainų išausiu margą raštą” (1952), po eilėraščiu data – 1951. Taigi – 1976 metų Marcinkevičiaus rašinys. Data nemažai ką paaiškina.
Dabar dėl Tamstos abejonių. Regis, turėjo jų ir autorius. “Dienoraščio be datų” 1999 metų leidime to teksto nėra. Tačiau 2011 metų leidimui (knyga “Dienoraščiai ir datos”) jis pateiktas. Esu tai pastebėjęs ir pagalvojęs. Versijų daug, viena iš jų: 1999 metais eksponuotis su rašiniu apie Lenino premijos laureatų neapdairu; tame leidime nemažai “išoperuotų” tekstų. 2011 metų knyga, priklausanti šešių tomų serijai, kurioje siekta autentiškumo, 1981-ųjų “Dienoraštį be datų” turi perteikti kuo tikriau, taigi ir su tuo tekstu.
Dabar – svarbesnė žinia. Šiandienos žmogų konjunktūriškai veikia anuometiniai apibūdinimai “Lenino premijos laureatas, Lietuvos TSR liaudies poetas” ir t. t. Viskas taip, nepasiginčysi, nepaneigsi. Bet nuo konjunktūros eikime į literatūrą. Grįžkime prie lakštingalos, kurią – cituodamas – ryškino Marcinkevičius. Jis ir jo karta buvo dėkinga Mieželaičiui kaip poetui, išpurenusiam dirvą tikros poezijos pasėliui. Kaip dabartiniam jaunimui paaiškinti, kodėl Mieželaičio knyga, kurioje švytėjo žodžiai apie pilkos lakštingalos teisę, prasidėjo eilutėmis “Išausiu ausiu, Stalinai / Dainų tau margą raštą”?
Tiek to. Grįžkime prie dedukcijos. Marcinkevičiaus rašinys apie Mieželaitį panašus į proginę kalbą. 1976-ieji. Ne jubiliejus. Kas tada? Rinkinio “Tėviškės vėjas” (1946) sukaktuvinis renginys? Galėjo būti. Marcinkevičiaus apsilankymas Kareiviškyje, Mieželaičio gimtajame kaime? Gal. Bet ar pakankamas pretekstas? Užsakytas straipsnis? Įmanoma, – jeigu vertinsime to laiko papročius.
Tik spėlionės. Neatsakiau.
Antano Sutkaus nuotraukoje: rašytojas Valentinas Sventickas, šio interviu autorius.
2011.11.21
Taip jau atsitiko, kad su poetu Justinu Marcinkevičiumi buvau “pažįstamas” daug metų. Tokia ten ir pažintis. Tokių pažįstamų jis turėjo šimtus tūkstančių. Bet vis dėlto…

Alytaus antrosios vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Danutei Krištopaitei (dabar ji – Jono Basanavičiaus premijos laureatė, vienintelė mano mokytoja, su kuria pasikalbu iki šiol) kilo mintis į mokyklą pasikviesti jauną poetą Justiną Marcinkevičių. Tuo metu “Pergalės” žurnale buvo spausdinama jo poema “Dvidešimtas pavasaris”, susilaukusi didelio populiarumo. Jau buvome skaitę jo “Prašau žodžio” – pirmą eilėraščių rinkinį, kurio jis nelabai norėjo prisiminti.
 

Continue reading „Visa sustato į savo vietas didysis menas (Valentinas Sventickas apie Justiną Marcinkevičių)”

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

Vytauto Visocko nuotr.

2011.09.04

 

Lietuva gali tapti dar ir dviratininkų šalimi (krepšininkai jau esame). Taip man atrodė sekmadienį Vilniuje prie Seimo vaikštinėjant tarp ratuotų “Velomaratono 2011” dalyvių. Iš Vakarų plinta daug bjaurių blogų “ligų”. Dviračių “liga”, viena iš nedaugelio, kuria linkėčiau susirgti kiekvienam. Tikiu, kad taip ir bus. Būtų puiku.

Aš šia “liga” susirgau ankstyvoje vaikystėje, kai dėl ūgio galėjau tik striksėti, viena koja stovėdamas ant pedalo. Gan greitai išmokau minti pedalus ne apžergęs suaugusiems skirto dviračio rėmą, ne ant sėdynės sėdėdamas, o perkišęs koją po rėmu. Grandinė iki kraujo nubrozdindavo blauzdą, tą vietą aprišdavau skuduru ir vėl važiuodavau.

Greitai augau, ir pagaliau vargais negalais pedalus pasiekdavau sėdėdamas ant rėmo. Ar puikių dviračių vairuotojai dabar gali įsivaizduoti, koks tai “malonumas”? Juk po karo Alytuj, kur gyvenau, nebuvo nė metro asfaltuotos gatvės, šaligatviai išdaužyti. O mano dviračio ratai be kamerų ir be padangų, nes parduotuvėje jų negalėjai gauti, o pas “spekuliantus” Tėvas neįpirkdavo. Uždėjo jis ant ratlankių gal iš tanko ratų kietos gumos išpjautas “dešras”, sujungtas viela – kuo ne padangos! Amžinos, nepradursi. Užtat net dantys barškėdavo važiuojant, stipinai (sakydavom “špykiai”) trūkinėdavo, ratlankiai ištisai arba vietomis liesdavo “šakes”.

Tą dviratį Tėvas ilgai “kūrė” dalimis (rėmas, vairas, pedalai, ratlankiai), kurios nesimėtė, nes po karo labai retas dviratis buvo vienos firmos. Su juo aš važinėjau iki išvykimo į Vilnių studijuoti, jis, jau gerokai patobulintas, su tikromis padangomis, padėjo man pažinti Alytaus apylinkes, artimiausius kaimus, miškus… Kartais prie pamėgto Daugirdėlių ežero važiuodavom net trise. Kaip? Vienas draugas išeina pėsčias, už kokio kilometro aš jį paveju ir pralenkiu su smulkesnio sudėjimo draugu, sėdinčiu ant rėmo. Šalikelėje palieku dviratį ir draugą iš paskos ateinančiam bičiuliui, o pats subu į priekį pėsčias. Jie mane paveja ir pralenkia, aš paveju, pralenkiu – ir jau ežeras, valtis, žuvytės. Tos vasarų dienos ir dabar – vienos šviesiausių mano atmintyje.

Būdamas jau ne pirmos jaunystės, į gimtąjį Alytų iš Vilniaus važiavau dviračiu. Sugaišau šešias valandas. Mindamas pedalus ir grįžau. Sovietiniu dviračiu, turistiniu, su trimis pavaromis. Tą “turistą” užsimesdavau ant automobilio stogo ir, apsistojęs viešbutyje ar pas pažįstamus, jau tik dviem ratais keliaudavau po Varėnos, Alytaus, Marijampolės rajonus. Įspūdžiai nepakartojami.

Pavydžiu šių dienų dviračių mėgėjams: apie tokius dviračius, kokius sekmadienį mačiau Vilniuje prie Seimo, negalėjau nė pasvajoti, mano karta net neįsivaizdavome, kad tokių gali būti. Tada tokių, be abejo, ir nebuvo.

Džiaugiuosi: Lietuva tampa dar ir dviratininkų šalimi.

Vytauto Visocko nuotr. 

2011.08.24  

 

Kaip greitai bėga laikas! Dar taip neseniai sodinome svogūnus, agurkus, pomidorus, o jie jau užaugo, vieni džiūsta prieklėtyje, kiti žiemos laukia stiklainiuose. Tik pomidorai, kurių šiemet gausiai užderėjo, vis dar noksta ne dienomis, o valandomis, nespėjame suvalgyti. Visi kaip susitarę – ir ankstyvieji, ir vėlyvieji – skuba iš savo šilto namelio į miestą ant stalo, į stiklainius. Tokia šįmet vasara: šilta, lietinga. Visi mūsų sodo kaimynai skundžiasi, kad staigiai sudžiūvo, pasibaigė agurkai, nors ir gerai užderėjo. Jau liepos pabaigoje visi nurovė česnakus, svogūnus. Šiais metais pomidorų nevalgysime iki spalio pabaigos, kaip kitados – nekonservuoti neišsilaikys. O gaila: konservuota daržovė – tai ne šviežia, nors už krautuvinę nepalyginamai geresnė.

Baigiasi dar viena vasara. Sūnus iš mūsų pasišaipo: parduota vasara. Daugiau kaip trisdešimt tokių vasarų jau prabėgo, pražuvo kaip sapnas. Paseno mūsų obelys, kurios nesusirgo vėžiu ir neišnyko, išaugo kelios kartos vyšnių, slyvų, serbentų… Šįmet ankstyvosios vyšnios uogų beveik neparagavome. Ketinome po kelių dienų atvažiuoti ir raškyti, taip ir padarėme, atvažiavome. Ir aiktelėjome: vyšnia tuščia. Visos uogos “nuskintos” ir numestos ant vejos, be kauliukų. Kauliukai perskelti, išlukštenti. Nedidelių paukštelių, kurių net vardo nežinau, darbas. Ne strazdų, nors pirmiausia juos įtarėme. Strazdai sulesa visą uogą.

Didžiavausi iš gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko Obelynės parsivežtomis kelių rūšių tujomis, išaugintomis iš mažų šakelių, o dabar jos jau priartėjo prie elektros laidų ir kelia daug rūpesčių. Dar didesnė panaši bėda su mūsų Atgimimo ąžuolu, pasodintu Kovo 11-osios metais. Jo viršūnė jau praaugo laidus ir vos vos jų neliečia. Ant grandinės, pririštos prie medžio kamieno ir prie klėties, per vidurį pritvirtinau kelias plytas, taip bandau viršūnę palenkti kuo toliau nuo laidų. Bet ąžuolas yra ąžuolas, ne berželis svyruonėlis. Kaip sako poetas, ąžuolai miršta stovėdami. Pastebėjau, kad vienas ąžuoliukas dešimties centrimetrų ūgio žaliuoja šalia juodojo serbento krūmo. Kėkštų darbas. Geras darbas, tačiau nors vieną kitą gilę galėtų palikti ir mums. Palieka tik sugedusias ir geldeles.

Trijuose, kartais keturiuose inkiluose tomis “parduotomis vasaromis” išaugo po kelias dešimtis varnėnų, zylių, žvirblių. Esu kelis kartus matęs tą jaudinantį momentą, kai paukšteliai pirmą kartą išskrenda iš gimtojo namelio. Vienas pavojingai nutupia ant žolės, kitas laimingai pasiekia vyšnios ar obels šakelę ir tarsi girtas linguoja, čirpia. Trečias, tėvų raginamas, ilgai ilgai nesirįžta pavojingam skrydžiui ir gailiai verkia…

Ar tikrai “parduotos vasaros” šešių arų sklypelyje? Jeigu per prievartą, be ūpo, be noro – būtų baisiau negu “parduotos”. Neištvertum, prakeiktum. Kalbu apie sovietmečio vadinamuosius kolektyvinius sodus, kuriuose ponų nebuvo ir, ačiū Dievui, nėra. Po darbo, savaitgaliais jie išauginti. Be agronomų, be landšaftų ir kitokių architektų. Buvo laikai, kai net rūsio po visu nameliu neturėjai teisės išsikasti. Dažnas to nepaisė, kasė slapta, rizikuodamas turėti nemalonumų…

Ar tikrai “parduotos vasaros”, jeigu Palangoje, Nidoje ištverdavau ne ilgiau kaip savaitę? Gerai prisimenu atostogas prie Juodosios jūros, Bulgarijoje, Albenos kurorte. Kaip aš tada ilgėjausi savo klėtelės, kurioje taip jauku miegoti, skaityti, priimti draugus, artimuosius! O mano bičiulis, kilęs iš Krinčino, taigi nedidelio miesto, labai retai užsukdavo į vien jo žmonos jėgomis ir pastangomis puoselėjamą sklypelį. Nenoriu, neįdomu, neverta, jūs baudžiauninkai. Netolimas mūsų sodo kaimynas yra skundęsis: jo žmona vis “suserganti”, kai tik reikia važiuoti į sodą.

Baigiasi dar viena vasara netoli Sudervės, kur auga milžiniški beržai, kur rausta pomidorai. Norėtumėm, kad ji nebūtų paskutinė.

Vytauto Visocko nuotr.

2011.08.07