Kur eiti: ten, kur “Skamba skamba kankliai” ar į piliečių sueigą? Kankliai skambės dar ir rytoj, reikia eiti su tais, kurie ragina: Nebijok! Chuntai – ne!  Policijos smurtui – ne!  Mes už Venckienę! Mes nesitrauksim! Mes – ne minia! Socdemus – lauk!  Kryževičių – lauk! Korumpuota žiniasklaida – samdoma tiesos žudikė! Grąžinkite tautai pagrobtą teisingumą! Mums reikia tik tiesos! Mes – už Lietuvą!

Nusirašiau tik vieną kitą šūkį, kuriuos Gedimino prospektu nuo Seimo iki prezidentūros nešė teisingumo ištroškę žmonės. Eidami jie ragino nebijoti, netylėti, neleisti trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės…

Prie Prezidentūros buvo emocingų kalbų. Pasigailėjau, kad neatsinešiau magnetofono. Vien tik Nijolės Oželytės žodis ko vertas! Žinau, kad Nepriklausomybės akto signatarė moka pakalbėti, bet šį kartą, man regis, ji pralenkė pati save. Nenorėčiau pakliūti jai ant liežuvio. Susijaudinęs įtikinamai kalbėjo Algimantas Matulevičius. Išmintingas buvo filosofas Krescencijus Stoškus. Patiko man ir mažiau pažįstami oratoriai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos. Uždegančias kalbas atpasakoti – reikalas beviltiškas. Tikiuosi, kad jos pateks į internetinę žiniasklaidą, todėl čia pateikiu tik Piliečių Sueigos Žodį, kurį parsinešiau iš Daukanto aikštės prieigų (į aikštę nebuvome įleisti).

Mes, pilietės ir piliečiai, susirinkę į Sueigą Vilniuje, pareiškiame:

–         norime gyventi laisvoje ir orioje Lietuvos valstybėje,

–         neleisime daugiau trypti piliečių žmogiškojo orumo ir garbės,

–         neleisime Lietuvos paversti mažąja Rusija,

–         ginsime demokratinę savo Respubliką, jos vertybes ir konstitucinę santvarką,

–         kovosime už savo vaikų, savo tėvų ir savo pačių teises bei laisves,

–         priešinsimės diktatūrai, valdžios smurtui ir valstybės užvaldymui,

–         netoleruosime viešo melo ir ginsime laisvą žodį,

–         nekolaboruosime su valdžia, kol ji meluoja ir smurtauja,

–         sieksime valstybę sugrąžinti piliečiams, Tėvynę – visiems pasaulio lietuviams,

–         darysime viską, kad rudenį po Seimo rinkimų Lietuvos tautai atstovautų drąsūs, sąžiningi, Lietuvos Respublikai ištikimi ir piliečius gerbiantys žmonės.

Teigiame: šių metų gegužės 17 dienos rytą valdžia peržengė ribą ir pasikėsino į konstitucinę valstybės santvarką, pamatines demokratines vertybes ir piliečių bendrabūvį. Valdžios smurtą šiandien lydi melas, žmonių bauginimas ir manipuliavimas jais.

Todėl reikalaujame:

–         nedelsiant nutraukti viešą melą ir smurtą,

–         išviešinti, kas įsakė imtis gegužės 17-osios smurto, ir kas tokiam įsakymui

pritarė: įsakymus davę, smurtavę ir smurtui pritarę pareigūnai privalo būti atstatydinti ir sulaukti teisinės atsakomybės.

To nepadarius, sudarysime nepriklausomą visuomeninę komisiją valdžios nusikaltimams ištirti. Mes rūpinsimės valdžios ir grupuočių smurto aukomis.

Valstybės prezidentė turi pagaliau apsispręsti ir aiškiai atsakyti visuomenei: su kuo ji šiandien yra – su Lietuvos Respublika, jos piliečiais ar su smurtaujančiomis jėgos grupuotėmis. Mes nesitrauksime. 

Politologai šiuos žmones kartais vadina minia. Be abejo – minia, nes jų daug. “Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne” parašyta, kad minia – tai didelis būrys žmonių. “Korumpuota žiniasklaida” (taip perskaičiau plakate) tą minią vis mažina, menkina.

Jeigu į vieną vietą sueitų visi, kurie, švelniai tariant, nepatenkinti teisėsauga, valdžia, kuriems “reikia tik tiesos”, susirinktų įspūdinga minia, kuri jokioje Vilniaus aikštėje netilptų. Todėl jie ir bijo minios, vadina ją neprognozuojama, nekonstruktyvia. Mums – miniai – sakoma: gatvėse neišspręsime susikaupusių problemų. O kur kitur jas galima spręsti?! Kur mes, minia, galime su jais kalbėtis?! Tik gatvėse, tik aikštėse, nes mes – minia, mūsų labai daug, o jie – ištaiginguose kabinetuose, rūmuose.

Jeigu tą minią dar papildytų tie, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių vengia, bijo atsidurti minioje, bet jos reikalavimams pritaria, kitoje barikadų pusėje liktų tik saujelė. Saujelė ir 240 iki dantų apsiginklavusių policininkų.

Ponai politologai, mes ne blogiau už jus žinome, ką gali minia. 1988-aisiais – 1990-aisiais sužinojome. Tada imperiją nuvertėme. Gaila, kad po 22-jų metų vėl reikia minios, nes tik minia juos gali atvesti į protą. Mes neturime guminių kulkų, lazdų, bet mesjuos ir stipresni, ir išmintingesni.

Kasdien minias mes matome įvairiausiose pasaulio vietose. Įniršusias minias. Mes dar neįniršę, mes juos dar tik gėdiname. Bet nepersistenkite! Atsikvošėkite! Nes mes nesitrauksime!

Galite mus vadinti ir patvoriniais. Pasak N.Oželytės, taip mus tik išaukštinate, nes patvoriuose buvo suguldomi kūnai didvyrių, kuriais dabar didžiuojamės. Mes didžiuojamės – ne jie. Jie juos išduoda.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.27

loretajastramskiene_olgos posaskovosnuotrm

Rašytoja ir žurnalistė Loreta Jastramskienė, prieš ketverius metus išleidusi pirmąjį savo romaną „Vanduo nemoka kalbėti“, šių metų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje pristatė antrąjį – „Juokingos moters agapė“. 

Romane vaizduojama lietuviška tikrovė – 1999–2009 metų gyvenimas su pakilimais ir nuosmukiais, reikšmingais Lietuvai įvykiais ir jų atspindžiu viduriniam socialiniam sluoksniui priskiriamų žmonių gyvenime.

Su „Juokingos moters agapės“ autore Loreta JASTRAMSKIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Agapė žiniasklaidos kuluaruose”

Šiandien portalo “Slaptai” svečias – buvęs ilgametis Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algimantas Matulevičius.

Dr. A.Matulevičius dabar vadovauja visuomeniniam judėjimui “Tautos ateities forumas” (TAF). A.Matulevičius taip pat yra didelį populiarumą sulaukusios knygos “Valstybės valdymo užkulisiai” autorius. Spalio 25 dieną TAF vadovas su keliomis kitomis visuomeninėmis organizacijomis rengia piketą prie LR Konstitucinio Teismo. Bus viešai piktinamasi dėl Konstitucinio Teismo neleistinų veiksmų griaunant lietuviškąją šeimą kaip mūsų tautos ir valstybės egzistencinį pagrindą.

Su Tautos Ateities Forumo vadovu Algimantu Matulevičiumi kalbasi portalo Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. 

Continue reading „“Matulevičiau, mažiau kalbėk apie tai, ką žinai, ir grasinimai liausis””

bielinis_2009

Politikas yra patenkintas tol, kol žurnalistai apie jį rašo ar rodo teigiamai ir pozityviai. Tačiau vos tik pajutęs, kad žurnalistas nori atskleisti kažką neigiamo, o gal ir kompromituojančio, politikas jį pradeda vertinti kaip varžovą.

Politikos ir žiniasklaidos santykį tyrinėjantis politilogas Lauras Bielinis LTV laidoje “Įžvalgos” su Virginijumi Savukynu kalbėjosi apie įtampos kupiną viešąjį lauką, kuriame kasdien susiduria politikai ir žurnalistai, interesai ir asmeninės ambicijos.

Continue reading „Lauras Bielinis: tiesioginiais politikų konkurentais gali tapti ir žurnalistai”

radzevicius_tttttttt

Prisipažinsiu, kad tik du kartus esu buvęs JAV, todėl negaliu taip kompetetingai kaip Kęstutis Girnius lyginti JAV ir Lietuvos. Tačiau jo komentaras apie “išstumtuosius” Lietuvos inteligentus man sukėlė prieštaringus jausmus.

Pirmą kartą JAV viešėjau šios šalies ambasados Vilniuje kvietimu dar 2004 metais. Tuomet domėjausi žiniasklaidos etika ir rinkimais (tada buvo išrinktas Dž. Bušas). Šiemet teko laimė dalyvauti Pasaulinei spaudos laisvės dienai skirtame renginyje. Galiu pateikti tik savo įspūdžius – įdomi šalis, kurioje radikalus liberalizmas keistai sugyvena su tokiu pat konservatyvizmu. Nors abu kartus buvo įdomu pamatyti šią šalį, tačiau dėl daugybės priežasčių mačiau ne tik jos privalumus, bet ir daugybę minusų.

Continue reading „Kuo užkliuvo Kęstučiui Girniui Lietuvos inteligentai?”

bielinis___

Baigėsi rinkimai į savivaldą ir tenka susimąstyti ties žiniasklaidos ir politikos sąryšiu. Politikoje šiandien laimi tas, kas sugeba realiai kontroliuoti visuomenės dėmesį per žiniasklaidą.

Tokiu būdu politikai neišvengiamai priversti susitelkti ties įvairiais žiniasklaidinės veiklos būdais – viešųjų ryšių akcijomis, reklama, informavimu bei emociniu patrauklumu (šokiai, dainos ir t.t.). Politikas šiandien yra daugiau virtualus žiūrovo bendrininkas, jei jis įtinka žiūrovui, ir virtualus priešas, jei neįtinka. Taigi politiniai procesai tampa panašūs į nesibaigiančias teleprogramas su ašaromis bei atodūsiais, kur politikai ar partijos veikia kaip kino herojai.

Continue reading „Žiniasklaida politikoje ir politika žiniasklaidoje: kas laimi?”

media_1

Spaudos kioske ar knygyne išvysdamas naują leidinį šiandien jau dažniausiai nesidžiaugiu. Nesidžiaugiu ir internete aptikęs naują portalą, pakrikštytą kokiu nors intriguojančiu pavadinimu. O juk turėtų būti atvirkščiai. Kiekvienas naujas leidinys žurnalistui privalo kelti bent jau profesinį smalsumą.

Na dėl profesionio susidomėjimo – tai jis niekur neprapuolęs. Su kiekvienu spausdintu ar virtualioje erdvėje pasirodžiusiu “naujoku” mėginu kuo išsamiau, kuo giliau susipažinti. Bent jau dėl to, kad kiekvienas naujasis leidinys tampa ir mano … konkurentu. Taip, kiekvienas naujas leidinys, net jeigu jis propaguoja  tas pačias ar labai panašias idėjas, norom nenorom tampa konkurentu. Lietuva – ne Kinija. Lietuva neturi ir negali turėti gausaus skaitytojų būrio. Todėl nenuostabu, kad žiniasklaidos gausa skatina ir įnirtingą konkurenciją dėl kiekvieno skaitytojo. Vaizdžiai tariant, kuo daugiau leidinių, tuo mažiau skaitytojų…

Continue reading „Spaudos džiunglės – portalo Slaptai.lt akimis (1)”

radzevicius_tttttttt

Algimantas Šindeikis kritikuoja politikų rūpestį žurnalistų teisėmis. Kodėl?

Lygiai 10 dienų mąsčiau, kaip reikėtų vertinti kolegos Algimanto Šindeikio komentarą “Lietuvos politikams parūpo žiniasklaida” (publikuotas žurnalo “Veidas” bloge). Atrodo, kad pagaliau supratau, ko siekė kolega šiuo komentaru. 

Pasakysiu atvirai, vos pradėjus skaityti komentarą labiausiai mane nustebino toks “siauras” kolegos požiūris į žurnalistikos ir žiniasklaidos padėtį pasaulyje (taip pat ir Lietuvoje) bei Lietuvos būsimą pirmininkavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) 2011 metais.

Continue reading „Blogai, kai politikams rūpi žiniasklaida. Kai jiems nerūpi žiniasklaida – irgi blogai. Kodėl taip?”

radzevicius_anusauskas

Šių metų gruodžio 9-ąją dalyvavau Seimo diskusijoje, kurioje narplioti sudėtingi visuomenės ir žiniasklaidos tarpusavio santykiai. Diskusijoje dalyvavo daug žymių politikos, žiniasklaidos, visuomenės veikėjų. Maždaug trejetą valandų trukusiam renginiui vadovavo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas, parlamentarė Agnė Bilotaitė ir Žurnalistų sąjungos vadovas Dainius Radzevičius. Negaliu tvirtinti, jog ginčų popietė buvo neįdomi, jog tądien neišgirdau nieko naujo. Taip pat negaliu teigti, jog narpliotos temos – neaktualijos.

Ir vis dėlto tą diskusiją įvardinčiau kaip ne itin pasisekusią. Ji buvo tik konstatuojamojo pobūdžio. Tiesiog keliolika pašnekovų pažėrė daugiau mažiau žinomų duomenų apie šiandieninės lietuviškos žiniasklaidos bėdas, bet nepasiūlė konkrečių būdų, kaip galėtume išbristi iš korupcijos, neprofesionalumo, nepatriotiškumo, dezinformacijos liūno.

Continue reading „Ne vien žurnalistai kalti”

vilmorus_vg_1

Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro VILMORUS direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras VISOCKAS

Vladas Gaidys: „Lietuvoje nuo pat 2000-ųjų įsitvirtino dėsnis – protestuoti prieš visas didžiojoje politikoje jau pabuvusias partijas. Lietuvos žmonėms reikalinga nauja protesto partija. Būtent nesisteminė protesto partija. Prisiminkime: iš pradžių šią nišą užėmė Artūro Paulausko “Naujoji sąjunga”, vėliau – Viktoro Uspaskich Darbo partija. Per šiuos rinkimus reikėjo naujų protesto idėjų. Šią erdvę nesunkiai okupavo A. Valinskas su savo marga publika. Balsuodami už A. Valinską rinkėjai manė, jog jei negalima nieko pakeisti, tai gal galima bent jau skaniai pasijuokti. Rinkėjai mąstė, jog tradicinėms partijoms sukurs nemažų nemalonumų bei nepatogumų. Kai kam A. Valinskas buvo panašus į tikrą eruditą, nes jis žaidime “Milijonierius” žinodavo atsakymus į pačius painiausius klausimus.”

Continue reading „Lietuviški lietuviškų rinkimų ypatumai”

Visi puikiai žinome, kas yra „Transparency International“. Pagrindinis šios tarptrautinės organizacijos tikslas – skiepyti visuomenės nepakantumą korupcijai. Vienas svarbiausių „Transparency International“ veiklos instrumentų – apklausos, kurių metu piliečiams sudaroma galimybė anonimiškai pareikšti nuomonę, kokias įstaigas ir valdininkus jie laiko labiausiai nesąžiningais. „Transparency International“ turi lietuviškąjį padalinį – Lietuvos skyrių (TILS). Jam vadovauja Rytis Juozapavičius. Per trejis metus R. Juozapavičiaus vadovaujama visuomeninė organizacija surengė dešimtis aktualių apklausų apie kyšininkavimo lygį įvairiausiose Lietuvos sferose. Tačiau tyrimas, kurį TILS atlieka šiandien, – vienas sensacingiausių ir skandalingiausių. R. Juozapavičiaus vadovaujama organizacija ėmėsi gvildenti padėtį lietuviškoje žiniasklaidoje. Tema išties nedėkinga. Teirautis, kokie leidiniai, kokie žurnalistai sąmoningai rašo netiesą, – pavojinga. Tyrėjai patys gali susilaukti aršaus kontrpuolimo.

Ryčio Juozapavičiaus vadovamas TILS šiuo metu atlieka tyrimą, kurio rezultatai parodys, kaip giliai į korupcijos liūną įklimpusi lietuviškoji žiniasklaida. Gintaro VISOCKO nuotr.