žurnalistai

Žurnalisto užrašai

Gedvydas Vainauskas. Knygos „Redaktoriaus testamentas” viršeliai. Slaptai.lt fotografija

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

3. „Nuskurdink žiniasklaidą – pigiai nusipirksi žurnalistą”

Tarp Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. ir įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. ne tik kultūra, bet ir žiniasklaida, deja, buvo palikta savieigai, paguodžiant žinomu budelišku patarimu „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas“. Būtent tada Lietuvos rašytojai, kaip rašė Marcelijus Martinaitis, buvo palikti „su ubago lazda“.

Panašioje padėtyje atsidūrė ir žurnalistai. Ėmė veikti nevaldomas ekonominis veiksnys, kai tau suteikta žodžio laisvė, leidžiama rašyti, ką nori, bet iš rašymo pragyventi nebeįmanoma. Duodama prostitucijos laisvė: mes tave nupirksime, bet turi būti patrauklus, simpatiškas, skaitomas. Jeigu tu toks, mes tave paimsime ir panaudosime. Bet jeigu tu esi nepatrauklus, o tavo rašymai dar gadina nuotaiką valdžiai, tai, atleisk, viso gero, nesi vertas nė vieno valdiško cento…

Ir ką gi – atsirado vienas kitas garsesnis rašytojas, kuris paspekuliavo savo pavarde, ėmėsi rašyti pagal pelningus užsakymus, dirbo bet kam, kad gautų pinigų, pramaitintų šeimą. Nėra ko stebėtis, kad ir daug žemiškesnė žurnalistika, netekusi pakankamos pastovios valstybinės paramos, tapo lengviau pažeidžiama privačių užsakovų pageidavimams nušviesti vieną ar kitą įvykį jiems palankia šviesa.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

„Redaktoriaus testamento“ autorius neslepia, kad pačiame „Lietuvos ryte“ pasitaikė galimo parsidavimo atvejis. “Prisimenu, susikaupus kritinei informacijai, nutariau į dienos šviesą išvilkti aferų meistrą Sergejų Rachinšteiną. Patyrusiam žurnalistui išdėsčiau temą, supažindinau su labiausiai nuo veikėjo nukentėjusiu „Norfos“ prekybos tinklo savininku Dainiumi Dunduliu. Kartu su juo, apsimetęs advokatu, žurnalistas susitiko su S. Rachinšteinu ir iš pirmų lūpų sužinojo apie jo veiklos metodus, išsiaiškino gynybos liniją ir parašė demaskuojantį straipsnį. Bet paskui – netikiu savo akimis – iš aferisto žurnalistas pradėjo lipdyti teisuolį. Džiaugiuosi, kad bent laiku pastebėjau žurnalisto persivertimą. Nežinau, kas jam turėjo įtakos – pinigai ar asmeninės simpatijos, bet šią temą iškarti perdaviau žurnalistei Mildai Kuizinaitei, kuri puikiausiai susidorojo su užduotimi. Mums net pavyko iš Lietuvos pabėgusį S. Rachinšteiną nufotografuoti Tailande. Jis jau atkalėjo jam skirtą bausmės laiką, nors turėjo ir savų prokurorų, ir teisėjų užnugarį“ (p. 162).

Ir vis dėlto Lietuvoje išplito nauja žurnalistų padermė. G. Vainauskas juos net pervardina „propagandistais“: „Pasitaikydavo, kad perskaitęs kokį jauno autoriaus straipsnį įtardavau: kažkuris iš politikų įpiršo jam savo nuomonę, o jis tik užrašė ar perrašė svetimas mintis ir pateikė kaip autorinį rašinį. Bet dirbantys tokiais metodais – jau ne žurnalistai, o propagandistai. Aš juos laikau atskira žiniasklaidos darbuotojų kategorija. Jie – kareiviai, stropiai vykdantys užsakymus, pateikiamus už redakcijos sienų, dažniausiai – iš valdžios kabinetų… Šie apsišaukėliai žurnalistai ilgai pas mus neužsibūna – ieško prieglobsčio kitose redakcijose, kurių vadovai atlaidesni vienos nuomonės transliuotojams ar net yra panašaus kirpimo“ (p. 300-301).

Būdavo, pasak redaktoriaus, ir dar primityvesnės žurnalistinės prostitucijos atvejų. „Netrukau pastebėti, – prisimena redaktorius, – kad kai kurie mūsų darbuotojai į redakciją atneša puikiai parašytų straipsnių, bet kildavo įtarimų, ar tikrai jie patys viską taip ir surašė, nes gavę konkrečią užduoti taip sklandžiai nesugebėdavo sudėlioti minčių. Nieko keisto – pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje užvirė aštri idėjų kova, politikai tada dar nesistengdavo reklamuotis, todėl nesiekdavo, kad būtinai būtų nurodyta jų, kaip minčių autorių, pavardė, ir noriai sutikdavo, jog rašinį pasirašytų žurnalistas, kuriam tekstą jis padėdavo ant lėkštės. Teko tokius redakcijos darbuotojus auklėti, kad neužrašinėtų aklai, ką išgirdo Seime ar Vyriausybėje, o patys vertintų, nevengtų pateikti argumentų, kurie grumtųsi vienas su kitu. Žurnalistų įprotis skleisti kokią nors politinę poziciją 1993-1994 metais paakino mane keisti „Lietuvos ryte“ įsigalintį požiūrį. Tuo metu tai padėjo sustiprinti laikraščio politinį nešališkumą, išmokė žurnalistus pateikti ne savo ar jiems patariančių asmenų požiūrį, o objektyviai išdėstyti informaciją. Panaši žurnalistinė mada griežtai atskirti nuomonę nuo faktų tada buvo įsigalėjusi ir Vakarų šalyse, ypač Vokietijoje“ (p. 152-153).

4. „Ketvirtosios valdžios” galia

Laisvo žodžio žiniasklaida galingesnė nei šiandien įpratome manyti. Nuo pat spaustuvių atsiradimo XVI a. spausdinti tekstai ir jų kūrėjai, pirmiausia – laikraščių kūrėjai ir leidėjai buvo vadinami „ketvirtąja valdžia“ (greta trijų kitų – vykdomoji valdžia, įstatymų leidžiamoji ir teismai). Istorikų teigimu, paprastas pastorius Martynas Liuteris nebūtų sudrebinęs Šventojo Romos sosto ir visos Europos, jeigu jo mintys nebūtų anuomet išplitusios masiniais neseniai Gutenbergo išrastų staklių spaudiniais. Žiniasklaidos galia nuolat keitėsi priklausomai nuo gyventojų masės nuotaikų ir būklių. Manau, G. Vainauskas tikrai turi teisę, ką ir jis daro savo „Redaktoriaus testamente“, ne kartą pasididžiuoti jo redaguoto „Lietuvos ryto“ realia galia. Pasak jo, „ne vienam aukštam pareigūnui po dienraščio publikacijų teko atsistatydinti, o aferų sumanytojams aiškintis teisėsaugai. “Lietuvos ryto“ atskleisti faktai privertė trauktis iš pareigų du vidaus reikalų ministrus“ (p. 119).

Šiandien tai atrodo neįtikėtina, tačiau tenka prisiminti, kad nuo pat pirmųjų dienų, kai G. Vainauskas su bendraminčiais pasišovė leisti nepriklausomos Lietuvos dienraštį „Lietuvos rytas“, jie pasirinko orientaciją į geriausius vakarietiškos spaudos standartus. „Iš pradžių su vienu kolega iš Estijos nuvykome mėnesiui į Helsinkį pasižvalgyti, kaip leidžiamas didžiausias Suomijos dienraštis „Helsingin Sanomat“, vėliau stažavausi Vokietijos laikraštyje „Frankfurter Rundschau“.

Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, mūsų laikraštis jau atkreipė Amerikos diplomatų dėmesį. Sykį į redakciją visiškai nelauktai, iš anksto neįspėjęs užsuko Vilniuje viešėjęs JAV generalinis konsulas tuomečiame Leningrade. Jis klausinėjo, kaip mes dirbame, su kokiomis problemomis susiduriame, ko tikimės ateityje […] Manau, šis JAV generalinis konsulas nemažai prisidėjo, kad dar 1990 metais būčiau pakviestas pasisemti patirties į Ameriką, susipažinti su šios šalies demokratinėmis tradicijomis, sužinoti, kaip veikia žiniasklaida. Šiai išskirtinei stažuotei amerikiečių buvau pasirinktas iš keliolikos kandidatų. Lankiausi keliuose miestuose, man buvo sudaryta galimybė susitikti su aukštais Valstybės departamento pareigūnais, o svarbiausia – pabendrauti su autoritetingais spaudos pasaulio žmonėmis – „The New York Times“, „The Boston Globe“, „Los Angeles Times“, „Chicago Tribune“ ir kitų laikraščių leidėjais bei redaktoriais“ (p. 92-93).

Tarp daugybės įspūdžių ir gautų patarimų „Lietuvos Ryto“ redaktoriui įstrigo į atmintį principas „apginti paprastą žmogų ir jo svajonę”. Pamenu, „The New York Times“ vadovai man pateikė ir konkretų pavyzdį – jų laikraštyje buvo išspausdintas straipsnis, apgynęs vienos moters teisę į kasdienio gyvenimo džiaugsmus. Ji gyveno prie Hudsono upės ir buvo įpratusi kas vakarą pro savo nedidelio buto langus mėgautis saulėlydžiu. Paaiškėjo, kad ten rengiamasi statyti dangoraižį, kuris užstotų jai vaizdą. „The New York Times“ apie tai parašius, projektas buvo pakeistas. Tais laikais spaudos galia buvo tiesiog neįtikėtina“ (p. 93-94).

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis

Nemažą įtaką Lietuvos visuomenės nuomonei ilgainiui įgavo ir „Lietuvos ryto“ publikacijos, ypač – išsamių žurnalistinių tyrimų medžiaga, atskleidžianti kriminalinio pasaulio pinkles, verslo grupių konfliktus ir intrigas, aukščiausios valdžios užkulisinius veiksmus ir pan. Dienraščio tiražas neįtikėtinai išaugo, prasidėjo, pasak redaktoriaus, „aukso amžius“: “Su ilgesiu prisimenu laiką nuo 1999-ųjų iki 2008-ųjų. Tuo metu dienraščio pajamos iš reklamos siekė 15 milijonų eurų, o vėlesniais metais jos sumažėjo daugiau kaip dešimt kartų. 2020 metais redakcijoje dirbo pusšimtis žurnalistų ir redaktorių, o laikraščio klestėjimo laikais – tris kartus daugiau. Nemaža jų dalis gilinosi į siaurą sritį. Buvo įsteigti redakcijos biurai Vašingtone, Briuselyje, Londone, Paryžiuje, Romoje, Berlyne, Varšuvoje, Maskvoje. Ten dirbantys žurnalistai gaudavo algą, prilygstančią šalies vidutiniam mokytojo atlyginimui. Negana to, redakcija mokėjo ir už butų nuomą“ (p. 151). “Aukso amžių“ lėmė, be abejo, ne pats savaime laikmetis. Nepriklausomos žiniasklaidos visuomeninę galią pirmiausiai lemia jos informacinė vertė ir publikacijų gyvoji emocinė įtaiga. Kuo tiedu dėmenys stipresni, tuo daugiau skaitytojų žiniasklaidos leidinys sudomina ir laimi jų pasitikėjimą, išreiškiamą ir didžiulių tiražų išpirkimu. Ir priešingai: informatyviai siauras leidinio akiratis lemia jam retai skaitytojų lankomos kultūrinio paribio nišos likimą.

Žinoma, laikai sparčiai keitėsi ir G. Vainauskas to neslepia, o greičiau pabrėžia: „Dabar galima tik pasvajoti apie tai, kokią įtaką „Lietuvos rytas“ turėjo Lietuvoje. Prisimenu, 1999-ųjų prenumeratos akcijai sugalvojau šūkį: „Lietuvos rytas“ – visos jūsų mintys!“ Net susapnuoti negalėjau, kad ši reklamos frazė suerzins tiek daug politikų, ypač konservatorius. Jų ruporas Rasa Juknevičienė 1999-ųjų rugpjūtį net viešai pareiškė: „Lietuvos rytas“ artėja prie didžiosios dalies visuomenės minčių valdymo ir realiai pretenduoja slapta valdyti valstybę“. Ar pasipiktinau tokiu įvertinimu, ar bandžiau įrodinėti, kad R. Juknevičienė perlenkė lazdą? Žinoma, ne. Juk geresnės reklamos laikraščiui nesugalvosi…“ (p. 152).

Žiniasklaidos galią teko savo akimis pamatyti ir jaunesnės kartos žurnalistui G. Visockui, kuomet pirmaisiais atgautos valstybinės nepriklausomybės ir žodžio laisvės metais jis, jaunas žurnalistas, redaktoriaus pasiūlymu, ėmė rengti „Valstiečių laikraštyje“ specialų priedą „Vardan Lietuvos“, kur šešerius metus skelbė savo tyrimus karinėmis ir žvalgybinėmis temomis.

Užduotis tiko ir patiko ambicingam žurnalistui: „Vyriausias redaktorius siūlė tai, kas, mano galva, buvo reikšminga ir laikraščiui, ir kariuomenei, ir valstybei. Kuo mažiau įtartinų generolų ir pulkininkų mūsų ginkluotose pajėgose. Ar ne to mes turėtume trokšti? Kai kada tuos įtartinus būdavo sunkoka iškrapštyti iš patogių krėslų. Tada, sulaukęs slaptų dokumentų iš saviškių, į viešumą paleisdavau vieną kitą kritišką publikaciją, ir neva nepajudinamas karininkas krisdavo. Išsilaikyti poste nebegalėdavo, nes jau „net žiniasklaida pradėjusi rašyti“. Ne bet kur, o specializuotame kariniame priede, išlaikome pačios ministerijos“ (p. 32).

Vardan Lietuvos. Žurnalo „Karys” publikacija. Slaptai.lt foto

G. Visocko pasitikėjimas atgauta žodžio laisve bei tiesos galia nuskambėjo ir specialioje televizijos laidoje, skirtoje karinėms temoms. Diskusijos metu „ministerijos pareigūnė apkaltino, kad kurstau nacionalinę nesantaiką domėdamasis, kiek ne lietuvių tautybės karininkų tarnauja mūsų ginkluotose pajėgose. Ir vėl, man regis, vykusiai atkirtau. Šią diskusiją iškėliau ne aš, o rusišką pavardę turinti žurnalistė. Prieš dvi savaites ji skelbtame interviu su krašto apsaugos ministru pagarsino klausimą, kodėl Lietuvos ginkluotose pajėgose tiek maža rusakalbių. Ministras tuomet pasimetęs, puolęs teisintis. O, mano supratimu, teisintis neverta. Labai daug strateginių postų mūsų kariuomenėje atiduota būtent ne lietuviams. Ir gynybos štabe, ir brigadų, batalionų, rinktinių štabuose. Karinėse oro bei karinėse jūrų pajėgose – dar painesnė situacija. Apibendrinus turimą informaciją, vargu ar apsiverstų liežuvis tvirtinti, jog ignoruojami kitataučiai. Jei smulkmeniškai skaičiuosime strategiškai svarbias pareigas, Lietuvos ginkluotosios pajėgos – ne lietuvių rankose. Tad aš tik patikslinęs tą nežinia dėl ko verkšlenusią žurnalistę. Visi iš netikėtumo net žagtelėjo, kai ėmiau garsinti konkrečiais pavyzdžiais, nepamiršdamas paminėti net tų karininkų, kurie sulietuvino savo nelietuviškas pavardes“ (p. 22-23).

Šiandien skaitant G. Visocko prisimintą telediskusijos epizodą, turbūt ne vienam „Žurnalisto išpažinties“ skaitytojui kilo vienintelis klausimas: kuo baigėsi pačiam žurnalistui jo žurnalistiniai tyrimai ir diskusijos karinėmis temomis? Taip, baigėsi liūdnai. Ir ne tik jam vienam.

(Bus daugiau)

2023.03.17; 09:00

Trumposios naujienos

Meksikoje nuo šių metų pradžios nužudyti jau keturi žurnalistai. EPA-ELTA nuotr.

Meksikas, vasario 1 d. (ELTA). Pirmadienį Meksikos vakaruose esančios Mičoakano valstijos Sitakuaro mieste buvo nužudytas žurnalistas Robertas Toledas. Tai savo tinklalapyje pranešė laikraštis „La Jornada“. Trejus pastaruosius metus žurnalistas bendradarbiavo su naujienų portalu „Monitor Michoacán“.
 
„Vienas iš mūsų draugų žuvo nuo trijų nusikaltėlių, kurie jį bailiai nušovė, rankų“, – pareiškė portalo direktorius Armandas Linaresas Lópezas. Pasak jo, po publikacijų apie municipalinių valdininkų korupciją R. Toledui ir jo kolegoms buvo pradėta grasinti.
 
R. Toledas tapo jau ketvirtu žiniasklaidos darbuotoju, nužudytu Meksikoje nuo šių metų pradžios. Sausio 23 d. Žemutinės Kalifornijos valstijos Tichuanos mieste šalies šiaurėje buvo nušauta žurnalistė Lourdes Maldonado López. Ten pat sausio 17 d. prie savo namų buvo nužudytas fotokorespondentas Margaritas  Martinezas. Verakruso valstijoje Meksikos rytuose sausio 10 d. užpuolimo auka tapo reporteris Josė Luisas Gamboa.
 
Nuo 2018 metų gruodžio, kai į valdžią atėjo prezidento Andreso Manuelio Lópezo Obradoro vyriausybė, Meksikoje buvo nužudyta daugiau kaip 40 įvairių žiniasklaidos priemonių atstovų. Nusikaltimus žodžio laisvei tiriančios Meksikos prokuratūros duomenimis, už didžiąją dalį teisės pažeidimų prieš žiniasklaidos darbuotojus niekas nenubaudžiamas.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2022.02.01; 10:00
Trumposios naujienos

Kumštis. Slaptai.lt nuotr.

Roma, gruodžio 29 d. (ELTA). Italijoje 2021 metais palyginti su praėjusiais metais bauginimo aktų žurnalistų atžvilgiu skaičius padidėjo 21 proc. Tai rodo trečiadienį paskelbti šalies Vidaus reikalų ministerijos duomenys.
 
„Per pirmuosius devynis šių metų mėnesius buvo užfiksuoti 156 žurnalistų bauginimo aktai, 21 proc. daugiau negu per analogišką 2020 metų laikotarpį. 74 atvejais žiniasklaidos darbuotojams buvo grasinama socialiniuose tinkluose“, – sakoma pranešime.
 
Pasak VRM atstovų, apskritai 2021 metais palyginti su praėjusiais metais Italijoje padarytų nusikaltimų skaičius išaugo 5,4 proc. Ypač padaugėjo kibernetinių nusikaltimų – jų prieaugis sudaro 30,5 proc.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2021.12.30; 05:40
Trumposios naujienos

Roma, gruodžio 11 d. (ELTA). Profesorius Francescas Vaya, Nacionalinio Lazzaro Spallanzanio užkrečiamųjų ligų instituto Romoje direktorius, mano, kad Italijoje privalomą vakcinaciją reikia taikyti ir žurnalistams. Žinomas specialistas tai pareiškė šeštadienį paskelbtame interviu laikraščiui „La Repubblica“.
 
„Kad kuo greičiau rastume išeitį iš šios nepaprastosios situacijos, turime dėti pastangas ir padaryti vakciną privalomą visiems, kurie kontaktuoja su gyventojais, (…) nuo prekybos darbuotojų iki žurnalistų“, – pabrėžė jis.
 
Šiuo metu Italijoje vakcinacija yra privaloma medikams ir visiems medicinos įstaigų darbuotojams, taip pat policininkams ir švietimo įstaigų personalui.
 
Penktadienį Italijos sveikatos apsaugos ministras Robertas Speranza pranešė, kad iki šiol visiškai paskiepyti daugiau kaip 85 proc. šalies gyventojų, vyresnių kaip 12 metų amžiaus, pirmąją dozę gavo per 88 proc. italų. Valdžia ketina gruodžio 16 d. pradėti 5-11 metų amžiaus vaikų vakcinacijos kampaniją. Tikimasi, kad iki metų pabaigos vakcinacijos lygis Italijoje pasieks 90 proc.
 
Penktadienį naujų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičiaus paros prieaugis Italijoje pirmą kartą nuo kovo pradžios viršijo 20 tūkst.
 
Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2021.12.12; 00:02
Trumposios naujienos

Vietnamas

Hanojus, spalio 28 d. (dpa-ELTA). Vietnamo pietinės Mekongo deltos provincijos teismas ketvirtadienį įkalino penkis nepriklausomus žurnalistus, tarp jų ir vieną žinomą rašytoją, už „antivalstybinę propagandą“.
 
Kanto miesto Thoi Lai rajono liaudies teismas po tris dienas trukusio teismo proceso nuteisė Truong Chau Huu Danh kalėti ketverius su puse metų. Kitiems keturiems grupės nariams skirta nuo dvejų iki trejų metų laisvės atėmimo bausmė.
 
Išėjus iš kalėjimo visiems penkiems bus uždrausta trejus metus dirbti žurnalistinį darbą.
 
Danh, anksčiau dirbęs keliuose vietos laikraščiuose ir tapęs žinomas dėl savo pranešimų socialiniame tinkle „Facebook“ apie demaskavimus, 2019 metų rugpjūtį įkūrė „Švaraus laikraščio“ grupę, kurioje skelbė vaizdo įrašus, kritikuojančius vietos valdžią. 
 
Teismas nurodė, kad grupė socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „YouTube“ skelbė straipsnius, vaizdo įrašus ir informaciją, kurioje „pateikiama nepatikrinta, netiksli, neigiama ir vienpusiška“ informacija, nukreipta prieš vietos valdžią.
 
Vietnamo komunistinis režimas nuolat sulaiko socialinės žiniasklaidos vartotojus už „antivalstybinio“ turinio skelbimą.
 
Živilė Aleškaitienė (DPA)
 
2021.10.29; 05:40
Aktualijos

Teismo salė

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcija Seime ketvirtadienį įregistravo Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siekiama išplėsti ir sukonkretinti viešojo asmens sąvoką. Konservatorių frakcijos nario Arvydo Vyšniausko teigimu, išplėsti viešo asmens sąvoką paskatino nevienareikšmiškas sprendimas byloje, kurioje portalas „Atvira Klaipėda“ pripažintas pažeidęs Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR).
 
„Vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, kuris buvo prieš savaitę „Atviros Klaipėdos“ byloje, iš tikrųjų sukūrė blogą precedentą, jis susiaurino viešo asmens sąvokos pačią esmę ir jos galimybę vartoti. Ši sąvoka, ji iki šiol yra pakankamai aptaki, dėl to teismai turi labai pačią diskreciją ją aiškinti. Mes manome, kad pati sąvoka ir pati viešojo asmens esmė neturėtų būti siaurinama, ji turėtų būti kaip tik plečiama. Ir mes tai norime įstatymo pataisa iš esmės padaryti“, – Eltai teigė A. Vyšniauskas.
 
Todėl, pasak jo, yra siūloma Visuomenės informavimo įstatymą papildyti punktais, kas yra vieši asmenys.
 
„Norime, kad kandidatai visuose rinkimuose viešaisiais asmenimis išliktų ne tik rinkimų kampanijos metu, bet ir dvi kadencijas po rinkimų. Kitaip tariant, jeigu kandidatavau 2020 metais į Seimą, tai dar iki 2028 metų aš išlieku viešu asmeniu“, – informavo Seimo narys.
 
„Tai yra be galo svarbu todėl, kad labai dažnai ta duomenų bazė ir informacija apie kandidatus žiniasklaidai yra bene pagrindinis įrankis susižiūrint, kur ten kokie interesai plaukioja. Dėl to manome, kad kandidatų buvimas viešais asmenimis ilgesnį laiką yra labai svarbus“, – paaiškino jis.
 
A. Vyšniausko teigimu, į įstatymo projektą įtraukiama nuostata ir dėl viešuosiuose pirkimuose dalyvaujančių asmenų.
 
„Jeigu laimi, turi sutartį, tai jų valdymo organų nariai – direktorius, valdyba ir akcininkai – yra vieši asmenys, atitinkamai leidžia išvengti tokių situacijų kaip su portalu „Atvira Klaipėda“. Dar praplečiama lobistais, lobistinių organizacijų valdybų nariais ir panašiais asmenimis. Tai iš esmės viešo asmens sąvoka sukonkretėja, tačiau kartu ir prasiplečia“, – sakė parlamentaras.
 
Seimo nario teigimu, poreikis redaguoti Visuomenės informavimo įstatymą brendo seniai, tačiau, pasak jo, „Atviros Klaipėdos“ istorija tapo katalizatoriumi, kuris pastūmėjo pagaliau šį klausimą spręsti.
 
A. Vyšniauskas taip pat atkreipia dėmesį, kad Seimo Kultūros komitete šiuo metu yra ganėtinai daug iniciatyvų dėl tam tikrų žiniasklaidos savireguliacijos pokyčių.
 
„Ir tie pasiūlymai, kaip suprantu, būtent iš žurnalistų bendruomenės ir atkeliauja. Tai mes norėtume, kad ši viešo asmens sąvoka toliau svarstoma bendrame pakete dar būtų žurnalistų peržiūrima, ar tikrai pakanka to, ką siūlome“, – sakė A. Vyšniauskas.
 
Ketvirtadienį Seime įregistruotas Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektas numato, kad viešaisiais asmenimis būtų laikomi valstybės politikai, teisėjai, valstybės ir savivaldybių pareigūnai, valstybės tarnautojai, asmenys valstybės ir savivaldybių įstaigose dirbantys pagal darbo sutartis, taip pat šiose institucijose sudarytų darbo grupių, komitetų, komisijų, tarybų ir kitų kolegialių institucijų nariai, valstybės bei savivaldybių kontroliuojamų įmonių ir įstaigų valdymo organų nariai, politinių partijų ir rinkimų komitetų valdymo organų nariai, kandidatai rinkimuose (viešojo asmens statusas išlaikomas ir po rinkimų laikotarpiui, kuris yra lygus dviem kadencijoms tos institucijos, į kurią asmuo kandidatavo).
 
Taip pat juridinių asmenų, kurie sudaro viešųjų pirkimų sutartis ir(arba) dalyvauja viešųjų pirkimų sutarties vykdyme subrangovo teisėmis, valdymo organų nariai ir akcininkai (dalininkai), lobistai ir lobistine veikla užsiimančių juridinių asmenų valdymo organų nariai, darbuotojai ir akcininkai (dalininkai), asociacijų ir viešųjų įstaigų, kurios yra gavusios valstybės ir(arba) savivaldybių finansavimą, valdymo organų nariai ir akcininkai (dalininkai) ir kiti fiziniai asmenys, einantys viešąsias pareigas ir(arba) turintys viešojo administravimo įgaliojimus ir(arba) administruojantys viešųjų paslaugų tiekimą ir(arba) naudojantys viešuosius išteklius ir(arba) atliekantys svarbų vaidmenį viešajame gyvenime.
 
ELTA primena, kad praėjusį trečiadienį teismas atmetė skundą dėl Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos sprendimo, kurio portalas, pranešdamas apie Klaipėdos miesto savivaldybės valdomos bendrovės ,,Gatvių apšvietimas“ viešuosius pirkimus ir atskleisdamas su jais susijusių asmenų pavardes, buvo pripažintas pažeidęs BDAR. Toks sprendimas sulaukė abejingos žurnalistų bendruomenės ir teisininkų reakcijos, todėl apie teisės aktų pakeitimus, apibrėžiančius viešo asmens sąvoką, prakalbo ir Seimo nariai.
 
Gailė Jaruševičiūtė-Mockuvienė (ELTA)
 
2021.10.15; 06:55
AktualijosSkaitomiausios

Žurnalistų mikrofonai. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Antradienį Seime bus pristatyta darbo grupės „Teisinio reguliavimo dėl strateginių ieškinių dėl visuomenės dalyvavimo“ tarpiniai rezultatai. Konservatorių frakcijai priklausančio Vytauto Kernagio vadovaujama darbo grupė, baigdama pirmąjį etapą, Seimui pateiks du įstatymo projektus – Civilinio proceso ir Baudžiamojo proceso kodeksų pataisas.
 
„Tikiuosi, kad, pritarus Civilinio proceso kodekso pakeitimo projektui, bus užkertamas kelias nesąžiningiems ieškiniams, kuriais siekiama ne apginti pažeistus interesus, o tiesiog pakenkti žurnalistų ir nevyriausybinių organizacijų vykdomai veiklai“, – pabrėžė Seimo narys.
 
Kaip teigia parlamentaras, įstatymų projektų registravimas Seime – tik pirmas etapas, ginant žurnalistus ir pilietinę visuomenę nuo galimo nesibaigiančio bylinėjimosi. 
 
„Pratęsus darbo grupės darbą ir konsultacijas su institucijomis, bus ieškoma geriausio modelio, kaip finansuoti teisinės gynybos išlaidas, jei būtų nustatoma, kad prieš pilietinės visuomenės atstovus taikomi strateginiai ieškiniai“, – teigė darbo grupės pirmininkas V. Kernagis. 
 
Strateginiai ieškiniai dėl visuomenės dalyvavimo (angl. Strategic lawsuit againts pubic participation (SLAPP) – tai tam tikra persekiojimo forma, kuri vis dažniau naudojama prieš žurnalistus ir kitus viešąjį interesą ginančius asmenis. Tai pernelyg išpūsti, pernelyg ilgai besitęsiantys ieškiniai, kuriuos reiškia valstybės institucijos, verslo įmonės, galingi pavieniai asmenys prieš silpnesnius subjektus.
 
Šiais ieškiniais siekiama įbauginti, nutildyti, apkraunant juos teisinės gynybos išlaidomis ir nesibaigiančia proceso trukme.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.09.28; 06:37 
Aktualijos

Pieštukai, plunksnakočiai. Slaptai.lt nuotr.

Vytauto Didžiojo universitete (VDU) iškilmingai įteiktos Lietuvių fondo (JAV) vardinė prof. Zenono Rekašiaus bei Alinos ir Igno Skrupskelių atminimo fondo stipendijos.
 
Prof. Z. Rekašiaus vardo stipendija skirta VDU Viešosios komunikacijos bakalauro studijų ketvirtakursei Urtei Alksninytei už naujų žurnalistikos temų atradimą ir puikiai parengtą baigiamąjį darbą „Pandeminės krizės vaizdo liudijimai: fotožurnalistų refleksijos“.
 
Ateities medijų ir žurnalistikos studijų magistrantei bei žurnalistei Rugilei Matusevičiūtei įteikta A. ir I. Skrupskelių atminimo fondo stipendija už geriausią žurnalistikos studijų baigiamąjį darbą tema „Aplinkosaugos žurnalistikos tikslai, principai, praktikos: audiovizualinio projekto „Išpakuota“ atvejis“ bei aplinkosaugos žurnalistikos Lietuvoje populiarinimą, praneša VDU.
 
Abi stipendijos rotuojamos, – vienais metais jos skiriamos VDU, kitais metais – Vilniaus universiteto studentams. Pirmoji vardinė 1000 JAV dolerių Z. Rekašiaus stipendija įteikta 2015-aisiais VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų analizės magistro programos studentui Augustinui Šemeliui. 2017 metais stipendija įteikta VDU Viešosios komunikacijos katedros bakalauro studijų studentei Vytautei Merkytei, 2019-aisiais – VDU Viešosios komunikacijos studijų absolventei Rasitai Kunikauskaitei. Naujoji 900 JAV dolerių A. ir I. Skrupskelių atminimo fondo stipendija skiriama geriausią bakalauro ar magistro darbą parašiusiam žurnalistikos studijų krypties studentui.
 
Pasak pranešimo, nuo pat įsikūrimo (1962 m.) JAV veikiantis Lietuvių fondas (LF) remia lietuvišką kultūrą, švietimą, lietuviškos veiklos centrus JAV, Lietuvoje ir kitose šalyse. Fondo atstovai džiaugiasi, kad LF įkūrėjų lūkesčiai pasiteisino, ir jie ne tik gali kasmet paremti įvairius projektus, skirti stipendijas studentams, bet ir sulaukia naujų narių bei aukotojų. Jų dėka LF yra įkurtas ne vienas specialios paskirties fondas. Vienas tokių – JAV lietuvių išeivijos publicisto, vieno iš liberalios minties mėnraščio „Akiračiai“ įkūrėjų ir redkolegijos narių, „Santaros-Šviesos“ veikėjo prof. Z. Rekašiaus (1928–2011) fondas, kurio stipendininkais išrenkami Lietuvos žurnalistikos studentai.
 
Žurnalistiką studijuojantiems studentams LF 2020 metais pradėjo teikti dar vieną – A. ir I. Skrupskelių atminimo fondo stipendiją. Ji skiriama geriausią bakalauro ar magistro darbą parašiusiam žurnalistikos studijų krypties studentui. Publicistas, žurnalistas, Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos narys, redaktorius I. Skrupskelis (1903–1943) dirbo žurnalo „Židinys“ redaktoriumi, buvo dienraščio „XX amžius“ redakcijos narys, 1939–1940 m. – šio dienraščio vyriausias redaktorius. 1940 m. suimtas už politinę veiklą, sovietų nuteistas 8 metams kalėti Vorkutos Rečlago lageryje, kur 1943 m. žuvo. A. Petrauskaitė-Skrupskelienė (1904–1994) buvo lituanistė, „Aušros“ mergaičių gimnazijos direktorė, ateitininkų veikėja. Apsigyvenusi JAV, toliau aktyviai dalyvavo ateitininkų veikloje, 1979 m. suredagavo knygą „Lithuanian Writers in the West“, primena VDU atstovai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.26; 09:36
Atsargiai

Pistoleto šūvis. Slaptai.lt nuotr.

Šiais metais 30-yje pasaulio šalių nužudyti mažiausiai 88 žurnalistai. Tai penktadienį Ženevoje pranešė Šveicarijos nevyriausybinė organizacija „Press Emblem Campaign“ (PEC).
 
Praėjusią savaitę PEC paskelbtame metiniame pranešime buvo užfiksuotos 83 žiniasklaidos darbuotojų žūtys. Dabar ji šį skaičių patikslino.
 
„Iš viso nuo sausio mėnesio 30-yje valstybių buvo nužudyti 88 žurnalistai, – pažymėjo organizacija. – Pirmauja Indija, kur užfiksuota 14 nužudymų. Po jos eina Meksika, kur buvo nužudyta 12 žurnalistų“.
 
Pasak PEC, tarp pavojingiausių žiniasklaidai šalių – Pakistanas (8 nužudytieji), Afganistanas (6), Irakas (5), Sirija (4), Filipinai (4) ir Hondūras (4). Po tris žurnalistų žūties atvejus užfiksuota Venesueloje ir Nigerijoje, po du – Brazilijoje, Gvatemaloje, Liberijoje ir Somalyje.
 
PEC duomenimis, pernai pasaulyje buvo nužudyti 75 žurnalistai, o per 10 metų – 1 185.
 
Be to, nuo 2020 metų kovo daugiau kaip 535 žiniasklaidos darbuotojai mirė, užsikrėtę koronavirusu, iš jų 93 – Peru, 53 – Indijoje, 49 – Brazilijoje, 41 – Ekvadore, 40 – Bangladeše, 39 – Meksikoje, 28 – Jungtinėse Valstijose, 16 – Turkijoje, 13 – Pakistane, 12 – Didžiojoje Britanijoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.12.20; 05:36
Trumposios naujienos

Ketvirtadienį Baltarusijos valdžia neįsileido į Minsko oro uostą atskridusių Estijos televizijos ir radijo korporacijos (ERR) žurnalistų Vahuro Laurio ir Antono Aleksejevo.
 
„Regis, jie nusprendė dabar neįsileisti užsienio žurnalistų“, – sakė „Aktualiosios kameros“ reporteris V. Lauris.
 
Pasak V. Laurio, jis ir jo kolega A. Aleksejevas pateikė akreditacijos prašymus Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje, bet, skirtingai negu anksčiau, šįsyk jų svarstymas užtruko.
 
„Baltarusijos URM iki šiol svarsto mūsų prašymus“, – sakė V. Lauris. Esą jų todėl ir neįleido į Baltarusiją, kad jie neturėjo akreditacijos.
Minsko oro uosto patalpoje, kurioje laikomi į šalį neįleisti asmenys, su ERR žurnalistais buvo lenkų ir serbų, taip pat vokietis ir kartvelas.
„Nežinau, ar jie visi buvo žurnalistai, bet tai buvo tie, kurių neįleido į šalį ir kurie mėgino iš ten išvykti“, – paaiškino V. Lauris.
 
ERR reporteriai atskrido į Minską rugpjūčio 20-ąją vidurdienį ir po Baltarusijos valdžios sprendimo grįžo atgal.
 
ERR korespodentas Maskvoje A. Aleksejevas dirbo Baltarusijoje rugpjūčio 9 d. per prezidento rinkimus, nušviesdamas rinkėjų nuotaikas ir pirmuosius protestus prieš balsavimo rezultatų klastojimą.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.21; 00:30
Trumposios naujienos

Žurnalistų organizacijos skelbia, kad Baltarusijoje buvo sulaikyta apie 70 žurnalistų, kurie rengė pranešimus apie įtariamus pažeidimus per praėjusį savaitgalį vykusį prezidento rinkimų balsavimą.
 
Ketvirtadienio duomenimis 23 žurnalistai yra ir toliau kalinami, pranešė organizacija „Reporteriai be sienų“, citavusi Baltarusijos žurnalistų asociacijos pateiktą pranešimą. Remiantis pranešimu, žurnalistais dirbantys žmonės buvo suimami atsitiktinai, jie buvo mušami, kai kuriais atvejais uždaromi ilgam laikotarpiui.
 
Taip pat pranešama, kad prieš 29 žurnalistus saugumo pareigūnai panaudojo jėgą, septyni patyrė sunkių sužalojimų.
 
„Toks žiniasklaidos darbuotojų persekiojimas Europoje yra visiškai nepriimtinas“, – teigė grupės pavaduojanti vyriausioji redaktorė Catherine Monnet.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.15; 00:30
Trumposios naujienos

Brazilijos prezidento J. Bolsonaras. EPA-ELTA nuotr.

Brazlijos žiniasklaidos asociacija ketina paduoti į teismą šalies prezidentą Jairą Bolsonarą, kuris sukėlė žurnalistams pavojų užsikrėsti per spaudos konferenciją, per kurią jis pranešė, kad jam atlikto testo dėl koronaviruso rezultatas yra teigiamas.
 
Tai sakoma antradienį paskelbtame žiniasklaidos darbuotojų pareiškime.
 
Kaip pažymėjo asociacijos vadovas Paulas Jeronimas de Sousa, prezidentas „pažeidė gydytojų rekomenduotą izoliacijos režimą“, pakviesdamas į spaudos konferenciją žurnalistus. Anot jo, J. Bolsonaras „elgėsi nusikalstamai ir kėlė pavojų kitų žmonių gyvybei, nors žinojo, kad yra užsikrėtęs Covid-19“.
 
Žiniasklaidos darbuotojai kaltina didžiausios Lotynų Amerikos valstybės vadovą pažeidus du baudžiamojo kodekso straipsnius, iš kurių vienas – „užkrečiamosios ligos platinimas“ – numato laisvės atėmimo bausmę iki 4 metų ir piniginę baudą. „Negalima leisti, kad tokie veiksmai liktų nepastebėti“, – pabrėžiama pareiškime.
 
Antradienio vakarą per spaudos konferenciją savo rezidencijoje Brazilijos mieste J. Bolsonaras informavo, kad jam atlikto testo dėl koronaviruso rezultatas yra teigiamas. Valstybės vadovas dėvėjo apsauginę kaukę. Bet renginyje dalyvavę žurnalistai nepaisė socialinio atstumo ir laikė mikrofonus būdami šalia prezidento.
 
J. Bolsonaras ne kartą kritikavo karantino priemones, kurių dėl pandemijos ėmėsi šalies regionų vadovai. Jis tvirtino, kad nustatyti ribojimai turės katastrofiškų padarinių Brazilijos ekonomikai, masiškai nuskurdins gyventojus ir padidins nedarbą. Jis ne kartą rodėsi viešumoje be kaukės ir bendravo su savo šalininkais, nepaisydamas atsargumo priemonių.
 
Brazilija, kur pirmasis užsikrėtimo koronavirusu atvejis buvo patvirtintas vasario 26 d., užima antrąją vietą pasaulyje pagal infekuotųjų ir mirusiųjų skaičių, nusilesdama tik JAV. Naujausiais duomenimis, šalyje iki šiol patvirtinta daugiau kaip 1,6 mln. užsikrėtimo koronavirusu atvejų, per 66,7 tūkst. infekuotųjų mirė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.08; 13:00
Žvalgyba

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad žiniasklaidoje ketvirtadienį pasirodžius naujiems faktams dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus namo Trakuose renovacijos valdantieji kreipsis į Valstybės saugumo departamentą. R. Karbauskio teigimu, kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo apgautos ir taip sąmoningai buvo skleidžiama melaginga informacija apie ministrą. Anot jo, po žurnalistinių tyrimų buvo pradėta abejoti ir visos Vyriausybės darbu, todėl šie melagingi faktai pradėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
„Šiandien galiu pasakyti, kad buvau teisus, nes tie faktai, kurie dabar aiškėja, rodo, kad viskas buvo supublikuota sąmoningai, specialiai ir tam sąmoningai buvo ruoštasi. Aš sakau, kad LRT tyrime žurnalistus kažkas apgavo ir specialiai įtraukė, ir tas vienas minimas žmogus galimai susijęs su KGB. Tai yra informacija, kurią jis pats sako ir duoda jūsų kolegei interviu, ir yra įrašai. Į tai mes turime labiau atkreipti dėmesį negu į tai, ką sako ministro atsakymai. Ministras atsakė, kaip viskas buvo, bet daug įdomiau, dėl ko jis Seime iš viso stovi ir atsakinėja į klausimus ir nebūtus dalykus, kurie neturi jokio pagrindo. Vis tai, kas buvo publikacijose ir buvo sufalsifikuota“, – sakė R. Karbauskis.
 
„Mes turime pradėti kalbėti apie tai, kad žmonės, atrodo, susiję su kitų valstybių interesais, veikdami kartu su opozicija ir kai kuriuo asmeniu iš Prezidentūros, veikė sąmoningai, kryptingai. Mano nuomone, tuo sukūrė grėsmę nacionaliniam saugumui ir mes dėl to kreipsimės šiandien į VSD. Skaitykite dabar jau dvi publikacijas apie visą šią J. Narkevičiaus istoriją. Jeigu jums atrodys kitaip, tai reiškia mūsų nuomonė skiriasi“, – sakė R. Karbauskis.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
 
R. Karbauskis tikina, kad valdantieji dar ketvirtadienį kreipsis į VSD.
 
„Šiandien mes susirinksime koalicinėje taryboje ir spręsime dėl kreipimosi į VSD. Tai, kas šiandien paskelbta, yra skandalinga. Situacija, kuri buvo kuriama nuo pat pradžių, kai prasidėjo J. Narkevičiaus puolimas, ji buvo nukreipta net į nepasitikėjimą Vyriausybe. Kai supranti, kad tie žmonės, kurie dalyvavo, yra susiję su, mūsų nuomone, kitų šalių interesais, tai pradedi galvoti, kad čia interesai sutapo opozicijos, kitų šalių, o gal ir KGB šiuo atveju. Tai turės VSD žiūrėti, ar mes nesusiduriame su veikimu prieš mūsų šalį, būtent su nacionalinio saugumo grėsmėmis“, – sakė „valstiečių“ lyderis.
 
„Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos turės dvi kryptis darbo. Viena, kas tai falsifikavo, kas tai kūrė ir kodėl tai buvo daroma ir kas su kuo susiję. Antras dalykas, atsakyti į klausimą ar viskas yra gersai su dokumentais“, – teigė jis.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad LRT tyrimų skyrius teigia išsiaiškinęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas susisiekimo ministras J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“ esą galėjo reikalauti 10 procentų nuo laimėtų sumų. LRT tyrimų skyriaus duomenimis, už tuos pinigus esą buvo rekonstruotas J. Narkevičiaus namas Trakuose. Pats ministras kaltinimus neigia.
 
Tuo metu Delfi ketvirtadienį paskelbtoje publikacijoje teigiama, kad verslininkas Aleksandras Ribnikovas savo veiksmus dėl tariamos ministro J. Narkevičiaus korupcijos viešinimo konsultavosi su prezidento Gitano Nausėdos Nacionalinio saugumo grupės patarėju Dariumi Kuliešiumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 17:32
Trumposios naujienos

Vokietijoje per trejus metus su neapykantos ir agresijos apraiškomis susiduriančių žurnalistų skaičius padidėjo maždaug 18 proc. Tai rodo Bylefeldo universiteto mokslininkų surengtos apklausos rezultatai, su kuriais trečiadienį supažindino naujienų agentūra DPA.
 
Apklausoje dalyvavo 322 įvairių Vokietijos žiniasklaidos priemonių darbuotojai. Specialistai žurnalistų teiravosi, kaip žiūrima į jų profesinę veiklą. Paaiškėjo, kad apie 60 proc. apklaustųjų, pasak jų, bent kartą per metus patyrė įvairių išpuolių – užgauliojimų, grasinimų griebtis fizinio smurto prieš juos.
 
2017 metais Bylefeldo universiteto darbuotojai atliko analogišką tyrimą. Tada apie 42,2 proc. apklaustų žurnalistų pareiškė vienaip ar kitaip patyrę įvairių priešiškumo ir neapykantos apraiškų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 00:25
Trumposios naujienos

Popiežius Pranciškus trečiadienio ryto mišias skyrė žurnalistams ir žiniasklaidos atstovams. „Jūs dirbate daug ir rizikuojate daug. Tepadeda Dievas jums skleidžiant tiesą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas tiesiogiai transliuotose mišiose.
 
Nuo koronapandemijos pradžios popiežius ryto pamaldose prisimena kokią nors asmenų grupę ar su pandemija susijusį prašymą.
 
Kasdieninės popiežiaus Santa Martos svečių namų koplyčioje aukojamos mišios transliuojamos Vatikano žiniasklaidos kanalais. Čia pastaruoju metu jų kasdien klausėsi 50 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:57
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.  

Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.

Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.

Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.

Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai –  yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?

Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.  

Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.

Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu). 

Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žiurkių blusų platinamo autoritetinio valdymo maro užkrato labiausiai tipišku, beveik paradigminiu pavyzdžiu šiandien tampa tokio Dainiaus Gaižausko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko išpuolis, kai anas, pasinaudodamas savo statusu, pabandė užsiundyti specialiąsias tarnybas prieš Lietuvos nepriklausomą žiniasklaidą https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gaizausko-taikinyje-ziniasklaida-kovai-su-zurnalistais-seimo-narys-pasikinke-ir-savo-kontroliuojamas-specialiasias-tarnybas.d?id=84070493.

Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.

Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.

Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?

Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.  

Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!

(Bus daugiau)

2020.04.20; 21:00

Trumposios naujienos

Rusijoje žurnalistai ir tinklaraštininkai galės būti įvardyti „užsienio agentais“. Prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį pasirašė atitinkamą ginčytiną įstatymą. Remiantis įstatymo tekstu, kuris paskelbtas vyriausybės portale, Teisingumo ministerija dabar turės teisę atskirus asmenis, dirbančius žiniasklaidai, vadinti „užsienio agentais“.
 
Jau nuo 2012 metų Rusijoje veikiančios organizacijos, kurios visiškai arba iš dalies yra finansuojamos užsienio, priverstos registruotis „užsienio agentėmis“. Nuo 2017-ųjų tai galioja ir žiniasklaidos įmonėms. Priėmus naują įstatymą, nuostata dabar galės būti taikoma ir pavieniams asmenims.
 
Žmogaus teisių organizacijos pareiškė esančios sunerimusios dėl įstatymo. „Amnesty International“ neseniai kartu su „Reporteriais be sienų“ ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pavadino įstatymą „dar vienu žingsniu riboti laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą“ Rusijoje. Jos įspėjo dėl „galingo instrumento“, kuris gali būti naudojamas „nutildyti opozicinius balsus“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.03; 10:35
Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Politikai ir aukštieji valdininkai yra linkę pasibėdavoti dėl to, jog neva mūsų žiniasklaidoje vyrauja blogųjų naujienų kultas, kai viešinama čia, kaip jie sako, tik skandalai ir trūkumai, o tai, kas pozityvu, rodo mūsų iškovojimus – nutylima. Tarsi būtų taip, kad gėris jau drasko akis, o žurnalistai to nepastebi.

Kas be ko, geros žinios iš pasaulio stiprina dvasia, prideda pasitikėjimo savimi ir aplinkybėmis, tačiau vis tik kyla abejonės – ar žurnalistikai tinka užkrauti psichoterapines funkcijas? Jeigu prisimenate, buvo prieita net iki to, kad politikai parengė įstatymo projektą, įpareigojantį žiniasklaidos priemones skelbti ne mažiau nei 50% gerųjų naujienų teikiamame informacijos sraute. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad žinia apie tokių užmanymų gyvybingumą tarp politikų – yra labai bloga naujiena, nes rodo aukštą kretinizmo išvešėjimo laipsnį tam tikrose sferose.

Justinas Marcinkevičius savo dramose kalba apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Tačiau, kaip atrodo, būtų didelė klaida ir neteisybė žurnalistą prilyginti metraštininkui, neutraliam stebėtojui, įvykių fiksuotojui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, žurnalistas yra dalyvis, taigi ne stebėtojas iš užribio, o vienas iš pagrindinių gyvenimo dramos personažų. Nors ir labai nudėvėtas, bet teisingas yra posakis, kad žurnalistas visų pirma yra sarginis demokratijos šuo. Jeigu toks zoologinis palyginimas užgauna kieno nors jautrią klausą, galima tą patį persakyti dar ir kitaip: žurnalistas yra kovotojas, pirmutinės falangos karys. Klausiate: su kokiu priešu kaunasi toks karys? Jausdamas baisų nepatogumą dėl to, kad čia tuoj pat pražysiu pompastiškumo žiedais, vis tik negaliu nepasakyti, kad žurnalistas yra kovotojas prieš blogį, todėl jo veikloje dominuoja žinios apie blogio raišką (ar kovotojas prieš gėrį pagal atvirkštinės proporcijos dėsnį turėtų daugiau kalbėti apie gėrį – to nežinau).

Kaip visi gerai suprantame, pranešimai apie blogio raišką, tiksli tokių apraiškų fiksacija yra mirtinas žurnalistų ginklas, kertantis blogį iš pašaknų. Reikalas tas, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai ypač akivaizdžiai iliustruoja tas faktas, jog blogis paprastai slepia savo veidą po gėrio kauke. Sugebantis nuplėšti gėrio kaukę nuo blogio veido, išviešinantis užkulisius žurnalistas yra blogio naikintojas jau vien dėl to, jog blogis be apsauginės gėrio kaukės neturi jokių egzistencinių syvų išsilaikyti, taigi yra linkęs skaidytis, nykti, yra priverstas apleisti aikštelę.

Tačiau čia leiskite atlikti mintinį eksperimentą, paeksperimentuoti su savo sąmonę, klausiant savęs – ką visų pirma paminėčiau, jeigu reikėtų staiga, daug negudragalviaujant nurodyti gerų dalykų iš mūsų padangės pavyzdžius, kas visų pirma gali sušildyti sielą Lietuvos piliečiui šį niūrų gruodžio pradžios rytą? Šio eksperimento sąlygą – paminėti reikės tuos gerų dalykų pavyzdžius, kurie visų pirma ateina į galvą, nebandant nustatyti čia kokios nors hierarchijos, loginės sekos,  juolab nesiekiant jokio paminėtų dalykų teorinio įprasminimo.

Tikriausiai visame pasaulyje nėra nieko panašaus nė iš tolo, kas dedasi prieš kiekvienas „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes naujose Kauno sporto rūmuose, kai daugiatūkstantinė susirinkusių palaikyti savo komandą žmonių minia užgieda Lietuvos himną. Pabandykite įsižiūrėti – kokie įkvėpti tų žmonių veidai! Tokio dalyko nebūtų įmanoma dirbtinai suorganizuoti net už pačius didžiausius pinigus.

Žurnalistika

Mes dažnai išsakome piktus atsiliepimus apie medicinos paslaugų kokybę Lietuvoje, kartas nuo karto pakeiksnojame gydytojus. Šių eilučių autorius taip pat yra prisakęs daug tulžingų žodžių apie medikus, regis, ne be pagrindo. Tačiau dabar noriu papasakoti truputėlį kitokio pobūdžio istoriją. Viena lietuviška jaunų žmonių šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, čia svetimos šalies didmiestyje jauni žmonės jau buvo suleidę šaknis, tarsi ir nesiruošė grįžti į gimtinę. Tačiau užklupo baisi bėda, jauna moteris, tik pagimdžiusi sūnų, susirgo žaibiška, labai agresyvia kraujo vėžio forma. Nežiūrint to, jog Anglijos didmiesčių moderniose klinikose dirba geriausi pasaulyje specialistai, jaunoji mama gydytis su kūdikėliu ir vyru grįžo į Lietuvą. Gydymas buvo labai sunkus, komplikuotas, bet sėkmingas, tačiau mane džiugina dar ir tai, kad niekas šiai ligoniukei nepriminė fakto, jog ji buvo pasirinkusi gyventi kitur, niekas neužgavo širdies. Neatsirado nė vieno niekšingo pseudoteisuolio. Didžiuojuosi tokia savo Tėvyne.

Didžiuojuosi savo šalies bendrapiliečiais, kurie mūru stojo už šeimą, Lietuvoje prasidėjus pačiam klaikiausiam per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonių užpuolimui, kėsinantis barnevernetiniu pagrindu atimti vaikus iš tėvų (tai buvo baisiau net už kriminalinių gaujų siautėjimą nepriklausomybės pradžioje). Nesąmonės toliau tiražuojamos, kai aukšti valdininkai sako, jog  atskiri nesusipratimai bus pašalinti, tęsiant ir intensyvinant vaikų teisių apsaugos darbuotojų mokymus. Tačiau, kaip atrodo, pažanga šioje sferoje pasimatys tik tada, kai bus suprasta, jog atėjo laikas „atmokyti“ tokius darbuotojus, kai bus siekiama padėti jiems išgarinti savo sąmonę nuo nuodingo barnevernetinio tvaiko. Tikiuosi sulaukti tokių laikų, kai Barnevernet Lietuvoje oficialiai bus pavadinta nusikalstama organizacija, o jos vardo minėjimas bus prilygintas sąmonę tvirkinančiam komunizmo ir nacizmo simbolių demonstravimui (neatsitiktinai šių dienų vaiko teisių apsaugos simboline figūra tapo nacizmo simboliais užsižaidęs žmogus). Kaip atrodo bent man, Barnevernet ideologijos populiarintojai turi būti teisiami, nenumatant jokio senaties termino.

Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pastarųjų dienų geroji naujiena yra tai, kad iš ministrų postų buvo išspirti Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas. Seniai apie tai svajojau, daug esu prirašęs apie gėdą ir reputacinę katastrofą, kurią užtraukė Lietuvai šių žmonių paskyrimas ministrais. Tikriausiai niekas iki pasaulio pabaigos taip ir nesupras to, iš kokio kanalizacijos vamzdžio buvo ištraukti  ir paskirti į aukštus postus šie žmonės. Lietuvoje nėra nė vienos kultūrinę veiklą plėtojančios organizacijos, kuri nebūtų pasirašiusi po raštais, reikalaujančiais atstatydinti iš Kultūros ministro posto šią nekompetentingą ir labai primityvią moteriškaitę. Net ir aš, kaip matote, nelabai kultūringas žmogelis, esu paskelbęs viešą laišką, prašydamas Ruokytę-Jonsson atsistatydinti. Kultūros ir aplinkos apsaugos sferoms šių žmonių buvimas ministrais yra prarastas laikas.

Net ir atsistatydinti jie nesugebėjo neapsišikdami, ta proga praleidę progą patylėti, prabliuvę apie premjero Sauliau Skvernelio blogą vadovavimą. Žinoma, apie S. Skvernelį kiekvienas yra laisvas turėti savo nuomonę, tačiau atstatydinti ministrai savo nuomonę pareiškė pačiu netinkamiausiu metu, pademonstruodami refleksijos trūkumą, prilygstanti invalidumui, ir savo menkystės kompleksus.

Visai kitą išsivystymo pavyzdį parodė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri atleidimo iš posto proga padėkojo premjerui už kūrybingą bendradarbiavimą.

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Būna dienų, kai (pasakysiu banalybę) širdis dainuoja, kai, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, atsidaro visos būties skrynios ir tau ne juokais atrodo, kad teisus yra satyrinio romano herojus, sakantis, kad viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tada verta įsižnybti, pasitikrinant ar nesapnuoji.

Tikriausiai nereikėjo, bet vis tik pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Prieš keletą metų sužinojau blogą naujieną, kad sergu prostatos vėžiu, tyrimai rodė, kad liga stipriai pasistūmėjusi. Geroji žinia yra ta, kad gydimas radioaktyviu švitinimu buvo sėkmingas, liga buvo sustabdyta. Tolesni tyrimai rodė visišką pasveikimą, gydytojas yra net pasakęs, kad geresnių tyrimų rezultatų iš principo negali būti. Tačiau toliau sekę privalomi pasitikrinimai sirgusiam vėžiu žmogumi rodė, kad tyrimo rezultatai, pasiekę gerumo ribą, toliau nesustabdomai gerėja septynmyliais žingsniais. Dabar yra taip, kad beveik neturiu kur dėtis nuo tokio gerumo.

Kartais jaučiu panikos priartėjimą, bylojantį apie tai, jog ne prieš gerą toks gėris. Bandau įsižnybti!

2018.12.06; 11:08

Aktualijos

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas ištrinto Vyriausybės pasitarimo įrašo istoriją, sako, kad „čia tiesiog bandoma padaryti sensaciją ten, kur jos nėra“. Todėl, pasak jo, pastarąją savaitę viešėdamas oficialaus vizito Japonijoje jis nematė net prasmės sekti su šiuo kilusiu skandalu susijusių įvykių Lietuvoje. Premjeras apskritai nesureikšmino ir to, kad jo pasisakymas buvo ištrintas. Pasak S. Skvernelio, jam tai nei įdomu, nei jo atsakomybė.

Vyriausybės vadovas tvirtina, kad daug visuomenės klausimų sukėlusiame pasitarime nebuvo kalbama nei apie žurnalistus, nei apie galimybę varžyti jų profesinę veiklą. Kartu, pabrėžia premjeras, jis ir toliau laikosi nuomonės, kad žiniasklaida yra verslas.

„Be abejo, žiniasklaida yra verslas, nes natūralu, kad kiekviena įmonė turi siekti pelno, bet niekada nebuvo kalbama, diskutuojama ir kvestionuojama dėl to, kaip žurnalistams teikti informaciją, ar neteikti informacijos. Apie tai net diskusijos nebuvo“, – LRT radijui aiškino premjeras.

Premjeras neigia Vyriausybės pasitarime dalyvavusių liudijimus, kad pasitarime jis emocingai pasisakė apie žiniasklaidos laisvę.

„Buvo daug emocionalių pasisakymų. Bet ne apie žiniasklaidos laisvę, o apie tai, ar žiniasklaidos priemonėms, ypač toms, kurios yra kitų didžiųjų įmonių grupėje, kurios turi tikrai milijoninius pelnus, privalo būti tokiu būdu teikiami duomenys. Mes tikrai neabejojame, kad žurnalistai tuos duomenis turi gauti, bet aprūpinti darbo priemonėmis žurnalistą turi įmonės savininkas. Dabar tokie sprendimai priimti“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Tuo tarpu kitą, ne mažiau diskusijų sukėlusį, įrašo ištrynimo klausimą premjeras ragino užduoti Vyriausybės kanceliarijai. Anot jo, jam visai neįdomu, kas nutiko su ažiotažą sukėlusiu įrašu.

„Tai klausimai kanceliarijai. Tai įprasta praktika. Visą laiką taip buvo elgiamasi. Kai pasirašomas protokolas, tai kas su tais įrašais yra ar nėra (daroma. – ELTA), atleiskite, man nei įdomu, nei tai mano tiesioginė atsakomybė“, – apibendrino premjeras.

Premjeras, reaguodamas į specialistų išsakytus argumentus, kad visuomenė turi teisę žinoti viešų asmenų pozicijas, aiškino, kad jo nuomonę žurnalistams visada įmanoma sužinoti tiesiog uždavus klausimą.

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

„Šiuo atveju, kas domina bet kokį žurnalistą ar visuomenę, kalbant apie ministro požiūrį į vieną ar kitą klausimą, tiesiog tą klausimą gali užduoti“, – kalbėjo S. Skvernelis ir gynė uždarų Vyriausybės pasitarimų būtinybę.

„Jeigu tokiu principu vadovausimės, tai mes turėsime dalyvauti ir, sakykime, teismo posėdžių, pasitarimų kambaryje, kai teismo kolegija priima sprendimą, diskutuoja, vertina įrodymus, argumentus. Tai nėra absoliuti teisė. Ji apribota įstatymais, ir tų įstatymų reikia laikytis“, – apibendrino premjeras.

ELTA primena, kad žurnalistų ir visuomenės pasipiktinimą sukėlė Vyriausybės atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kurie turėjo grąžinti žiniasklaidai nemokamą prieigą prie Registrų centro duomenų, kuriuos teikti nemokamai buvo nustota rugsėjo viduryje.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad premjeras visuomenės dėmesio sulaukusiame Vyriausybės pasitarime itin grubiai pasisakė apie žurnalistus ir žiniasklaidą priskyręs verslui, teigė, kad jam duomenų teikti nemokamai nereikia.

Atsakymų iš premjero laukia ir Seimo opozicija. Seimo nariai iš opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės premjero jau artimiausiame Seimo posėdyje reikalauja išsamiai atskleisti pasitarimo įrašo sunaikinimo aplinkybes.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 10:30

Politinės intrigos

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Nuoširdžių premjero atsakymų į trečiadienį jam užduotus klausimus opozicijos partijų lyderiai sako nesitikį. Tuo tarpu konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis užsimena, kad aiškinantis skandalo, į kurį įsivėlė Saulius Skvernelis, priežastis, bent jau kaip kontekstas svarbi ir Rolandą Paksą iš prezidento posto išvertusi istorija. 

Pasak valdantiesiems oponuojančių politikų, į klausimus, kodėl buvo užblokuota iniciatyva neatlygintinai teikti Registrų centro duomenis žurnalistams, ir kodėl buvo ištrintas įrašas su Vyriausybės vadovo pasisakymu, S. Skvernelis greičiausiai atsakys svaidydamasis sarkazmu ar kaltinimais kitiems. 

Tačiau, pabrėžia politikai, opozicijos priedermė yra tokius klausimus užduoti ir kartu suteikti galimybę tam, kuris yra apkaltintas net galimu Konstitucijos sulaužymu, pasiaiškinti. 

Nors ir netikėdami premjero geranoriškumu, politikai pabrėžia: S. Skvernelis turi prisipažinti davęs grubiai įstatymus sulaužiusį sprendimą pats arba parodyti pirštu į tą, kuris tai padarė. 

„Tokie klausimai yra opozicijos priedermė ir teisinės valstybės pagrindas, kad žmogus apkaltintas, galbūt net Konstitucijos sulaužimu, turėtų galimybę atsakyti į tai, kas jį privertė Konstituciją laužyti. Ar kas už jį ją sulaužė“, – Eltai aiškino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pirmininkas G. Landsbergis. 

Konservatorius, aiškindamas būtinybę gauti atsakymus į premjerui užduotus klausimus, prisiminė apkaltos būdu dėl sulaužytos Konstitucijos iš prezidento posto pašalintą R.Paksą. 

Nors politikas aiškino, kad nenori sutapatinti skandalo, į kurį dėl Registrų centro duomenų įsivėlė S. Skvernelis, su R. Paksą iš prezidento posto išvertusia istorija, G. Landsbergis pabrėžė, kad visi esami precedentai yra svarbūs. 

„Bendram kontekstui nereikia pamiršti, kad nušalintojo prezidento Rolando Pakso atveju taip pat buvo panašus atvejis. Tuomet pažeidimą padarė kaip ir ne pats tuometis prezidentas, o jo patarėjas. Tačiau Konstitucinis Teismas nutarė, kad Paksas negalėjo nežinoti apie tą susiklosčiusią situaciją ir dėl to buvo apkalta. (…) Valstybė turi šiokią tokią institucinę istorinę atmintį, kurioje jau yra buvę visokių atvejų. Taigi ir politinių, ir teisinių precedentų jau esame turėję“, – priminė G. Landsbergis ir ragino, nepaisant paties paminėtų precedentų, nedaryti greitų apibendrinimų vertinant S. Skvernelio galimo nusižengimo mastą. 

„Visgi pirmiausia mes turime išklausyti atsakymų. Premjeras turi pasakyti, kieno yra atsakomybė, kad šis grubus pažeidimas buvo padarytas. Pradėkime nuo to, o tada jau ir kitus žingsnius bei komentarus bus galima teikti“, – dėstė politikas. 

Pasak jo, būtų privalumas jei visgi S. Skvernelis prisipažintų suklydęs. Tačiau, užsiminė konservatorius, prisipažinimas nuo politinės atsakomybės premjero neapsaugotų. 

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Žmogiška ir privalumas yra, jeigu žmogus pripažįsta savo klaidą. Tačiau visada yra ir politinės atsakomybės klausimas, kuris būtų svarstomas jau po pripažinimo“, – apibendrino G. Landsbergis. 

Tuo tarpu liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas aiškina, kad jo tikslas uždavus premjerui klausimus yra tiesiog tiesos išsiaiškinimas. 

Pasak liberalo, žiniasklaidos teisė yra žinoti, kas priėmė sprendimą, sunaikinti įrašus, kurių naikinimas prieštarauja pačios Vyriausybės kanceliarijos priimtiems statuto reglamentams ir sprendimams. 

Tačiau daug vilčių, kad premjerui užduoti klausimai sulauks nuoširdžių atsakymų, neturėjo ir jis. Pasak politiko, S. Skvernelio atsakymai greičiausiai bus sarkastiški ir tiek opozicijos, tiek visuomenės interesų bei smalsumo nepatenkins. 

Visgi, svarstė liberalas, jei premjeras ryžtųsi prisiimti atsakomybę už Vyriausybės sprendimus ir atskleistų visas kortas, premjero autoritetas bent jau jo akyse pakiltų. 

„Aš manau, kad autoritetas pakiltų, jeigu jis pasakytų – taip, nuo pat rugsėjo 14 d. buvo padaryta klaida. Tačiau nežinau, ar jis puls ginti, ar puls smerkti, sakysime, Registrų centro vadovą ar kitų vyriausybinių institucijų veiksmus“, – apibendrino E. Gentvilas. 

ELTA primena, kad Seimo nariai iš opozicinių TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės premjero S. Skvernelio prašo iš Seimo tribūnos atsakyti į klausimus dėl situacijos, susidariusios atsisakius neatlygintinai teikti žiniasklaidai informaciją iš valstybės įmonės „Registrų centras“. 

Premjerui pateikti aštuoni klausimai, į kuriuos jis kviečiamas atsakyti artimiausiame Seimo posėdyje. 

Žurnalistų ir visuomenės pasipiktinimą sukėlė praėjusios savaitės trečiadienį Vyriausybės atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kurie turėjo grąžinti žiniasklaidai nemokamą prieigą prie Registrų centro duomenų, kuriuos teikti nemokamai buvo nustota rugsėjo viduryje. 

Žurnalistai taip pat piktinosi, kad premjeras atsisako paviešinti Vyriausybės pasitarimo įrašą, kuriame, manoma, S. Skvernelis žiniasklaidą priskyrė verslui, kuriam duomenų teikti nemokamai nereikia. Vyriausybės atstovai įrašą ištrynė, argumentuodami, kad pasitarimai nebuvo viešinami nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. 

Trečiadienį Vyriausybė priėmė sprendimą, kuris, jos atstovų teigimu, leis žurnalistams neatlygintinai gauti duomenis iš Registrų centro.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-10