Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

„Valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis teigia, kad žiniasklaidoje ketvirtadienį pasirodžius naujiems faktams dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus namo Trakuose renovacijos valdantieji kreipsis į Valstybės saugumo departamentą. R. Karbauskio teigimu, kai kurios žiniasklaidos priemonės buvo apgautos ir taip sąmoningai buvo skleidžiama melaginga informacija apie ministrą. Anot jo, po žurnalistinių tyrimų buvo pradėta abejoti ir visos Vyriausybės darbu, todėl šie melagingi faktai pradėjo kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
 
„Šiandien galiu pasakyti, kad buvau teisus, nes tie faktai, kurie dabar aiškėja, rodo, kad viskas buvo supublikuota sąmoningai, specialiai ir tam sąmoningai buvo ruoštasi. Aš sakau, kad LRT tyrime žurnalistus kažkas apgavo ir specialiai įtraukė, ir tas vienas minimas žmogus galimai susijęs su KGB. Tai yra informacija, kurią jis pats sako ir duoda jūsų kolegei interviu, ir yra įrašai. Į tai mes turime labiau atkreipti dėmesį negu į tai, ką sako ministro atsakymai. Ministras atsakė, kaip viskas buvo, bet daug įdomiau, dėl ko jis Seime iš viso stovi ir atsakinėja į klausimus ir nebūtus dalykus, kurie neturi jokio pagrindo. Vis tai, kas buvo publikacijose ir buvo sufalsifikuota“, – sakė R. Karbauskis.
 
„Mes turime pradėti kalbėti apie tai, kad žmonės, atrodo, susiję su kitų valstybių interesais, veikdami kartu su opozicija ir kai kuriuo asmeniu iš Prezidentūros, veikė sąmoningai, kryptingai. Mano nuomone, tuo sukūrė grėsmę nacionaliniam saugumui ir mes dėl to kreipsimės šiandien į VSD. Skaitykite dabar jau dvi publikacijas apie visą šią J. Narkevičiaus istoriją. Jeigu jums atrodys kitaip, tai reiškia mūsų nuomonė skiriasi“, – sakė R. Karbauskis.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
 
R. Karbauskis tikina, kad valdantieji dar ketvirtadienį kreipsis į VSD.
 
„Šiandien mes susirinksime koalicinėje taryboje ir spręsime dėl kreipimosi į VSD. Tai, kas šiandien paskelbta, yra skandalinga. Situacija, kuri buvo kuriama nuo pat pradžių, kai prasidėjo J. Narkevičiaus puolimas, ji buvo nukreipta net į nepasitikėjimą Vyriausybe. Kai supranti, kad tie žmonės, kurie dalyvavo, yra susiję su, mūsų nuomone, kitų šalių interesais, tai pradedi galvoti, kad čia interesai sutapo opozicijos, kitų šalių, o gal ir KGB šiuo atveju. Tai turės VSD žiūrėti, ar mes nesusiduriame su veikimu prieš mūsų šalį, būtent su nacionalinio saugumo grėsmėmis“, – sakė „valstiečių“ lyderis.
 
„Šioje situacijoje teisėsaugos institucijos turės dvi kryptis darbo. Viena, kas tai falsifikavo, kas tai kūrė ir kodėl tai buvo daroma ir kas su kuo susiję. Antras dalykas, atsakyti į klausimą ar viskas yra gersai su dokumentais“, – teigė jis.
Jaroslavas Narkevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
ELTA primena, kad LRT tyrimų skyrius teigia išsiaiškinęs, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos deleguotas susisiekimo ministras J. Narkevičius, prieš dešimtmetį ėjęs aukštas pareigas Vilniaus savivaldybėje, už sėkmę renovacijos konkursuose iš bendrovės „Sodžiaus būsto“ esą galėjo reikalauti 10 procentų nuo laimėtų sumų. LRT tyrimų skyriaus duomenimis, už tuos pinigus esą buvo rekonstruotas J. Narkevičiaus namas Trakuose. Pats ministras kaltinimus neigia.
 
Tuo metu Delfi ketvirtadienį paskelbtoje publikacijoje teigiama, kad verslininkas Aleksandras Ribnikovas savo veiksmus dėl tariamos ministro J. Narkevičiaus korupcijos viešinimo konsultavosi su prezidento Gitano Nausėdos Nacionalinio saugumo grupės patarėju Dariumi Kuliešiumi.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.21; 17:32

Vokietijoje per trejus metus su neapykantos ir agresijos apraiškomis susiduriančių žurnalistų skaičius padidėjo maždaug 18 proc. Tai rodo Bylefeldo universiteto mokslininkų surengtos apklausos rezultatai, su kuriais trečiadienį supažindino naujienų agentūra DPA.
 
Apklausoje dalyvavo 322 įvairių Vokietijos žiniasklaidos priemonių darbuotojai. Specialistai žurnalistų teiravosi, kaip žiūrima į jų profesinę veiklą. Paaiškėjo, kad apie 60 proc. apklaustųjų, pasak jų, bent kartą per metus patyrė įvairių išpuolių – užgauliojimų, grasinimų griebtis fizinio smurto prieš juos.
 
2017 metais Bylefeldo universiteto darbuotojai atliko analogišką tyrimą. Tada apie 42,2 proc. apklaustų žurnalistų pareiškė vienaip ar kitaip patyrę įvairių priešiškumo ir neapykantos apraiškų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.07; 00:25

Popiežius Pranciškus trečiadienio ryto mišias skyrė žurnalistams ir žiniasklaidos atstovams. „Jūs dirbate daug ir rizikuojate daug. Tepadeda Dievas jums skleidžiant tiesą“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas tiesiogiai transliuotose mišiose.
 
Nuo koronapandemijos pradžios popiežius ryto pamaldose prisimena kokią nors asmenų grupę ar su pandemija susijusį prašymą.
 
Kasdieninės popiežiaus Santa Martos svečių namų koplyčioje aukojamos mišios transliuojamos Vatikano žiniasklaidos kanalais. Čia pastaruoju metu jų kasdien klausėsi 50 000 žmonių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.06; 10:57

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.  

Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.

Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.

Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.

Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai –  yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?

Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.  

Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.

Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu). 

Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žiurkių blusų platinamo autoritetinio valdymo maro užkrato labiausiai tipišku, beveik paradigminiu pavyzdžiu šiandien tampa tokio Dainiaus Gaižausko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko išpuolis, kai anas, pasinaudodamas savo statusu, pabandė užsiundyti specialiąsias tarnybas prieš Lietuvos nepriklausomą žiniasklaidą https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gaizausko-taikinyje-ziniasklaida-kovai-su-zurnalistais-seimo-narys-pasikinke-ir-savo-kontroliuojamas-specialiasias-tarnybas.d?id=84070493.

Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.

Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.

Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?

Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.  

Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!

(Bus daugiau)

2020.04.20; 21:00

Rusijoje žurnalistai ir tinklaraštininkai galės būti įvardyti „užsienio agentais“. Prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį pasirašė atitinkamą ginčytiną įstatymą. Remiantis įstatymo tekstu, kuris paskelbtas vyriausybės portale, Teisingumo ministerija dabar turės teisę atskirus asmenis, dirbančius žiniasklaidai, vadinti „užsienio agentais“.
 
Jau nuo 2012 metų Rusijoje veikiančios organizacijos, kurios visiškai arba iš dalies yra finansuojamos užsienio, priverstos registruotis „užsienio agentėmis“. Nuo 2017-ųjų tai galioja ir žiniasklaidos įmonėms. Priėmus naują įstatymą, nuostata dabar galės būti taikoma ir pavieniams asmenims.
 
Žmogaus teisių organizacijos pareiškė esančios sunerimusios dėl įstatymo. „Amnesty International“ neseniai kartu su „Reporteriais be sienų“ ir kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis pavadino įstatymą „dar vienu žingsniu riboti laisvą ir nepriklausomą žiniasklaidą“ Rusijoje. Jos įspėjo dėl „galingo instrumento“, kuris gali būti naudojamas „nutildyti opozicinius balsus“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.12.03; 10:35

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Politikai ir aukštieji valdininkai yra linkę pasibėdavoti dėl to, jog neva mūsų žiniasklaidoje vyrauja blogųjų naujienų kultas, kai viešinama čia, kaip jie sako, tik skandalai ir trūkumai, o tai, kas pozityvu, rodo mūsų iškovojimus – nutylima. Tarsi būtų taip, kad gėris jau drasko akis, o žurnalistai to nepastebi.

Kas be ko, geros žinios iš pasaulio stiprina dvasia, prideda pasitikėjimo savimi ir aplinkybėmis, tačiau vis tik kyla abejonės – ar žurnalistikai tinka užkrauti psichoterapines funkcijas? Jeigu prisimenate, buvo prieita net iki to, kad politikai parengė įstatymo projektą, įpareigojantį žiniasklaidos priemones skelbti ne mažiau nei 50% gerųjų naujienų teikiamame informacijos sraute. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, kad žinia apie tokių užmanymų gyvybingumą tarp politikų – yra labai bloga naujiena, nes rodo aukštą kretinizmo išvešėjimo laipsnį tam tikrose sferose.

Justinas Marcinkevičius savo dramose kalba apie baltąjį ir juodąjį metraštininkus. Tačiau, kaip atrodo, būtų didelė klaida ir neteisybė žurnalistą prilyginti metraštininkui, neutraliam stebėtojui, įvykių fiksuotojui. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, žurnalistas yra dalyvis, taigi ne stebėtojas iš užribio, o vienas iš pagrindinių gyvenimo dramos personažų. Nors ir labai nudėvėtas, bet teisingas yra posakis, kad žurnalistas visų pirma yra sarginis demokratijos šuo. Jeigu toks zoologinis palyginimas užgauna kieno nors jautrią klausą, galima tą patį persakyti dar ir kitaip: žurnalistas yra kovotojas, pirmutinės falangos karys. Klausiate: su kokiu priešu kaunasi toks karys? Jausdamas baisų nepatogumą dėl to, kad čia tuoj pat pražysiu pompastiškumo žiedais, vis tik negaliu nepasakyti, kad žurnalistas yra kovotojas prieš blogį, todėl jo veikloje dominuoja žinios apie blogio raišką (ar kovotojas prieš gėrį pagal atvirkštinės proporcijos dėsnį turėtų daugiau kalbėti apie gėrį – to nežinau).

Kaip visi gerai suprantame, pranešimai apie blogio raišką, tiksli tokių apraiškų fiksacija yra mirtinas žurnalistų ginklas, kertantis blogį iš pašaknų. Reikalas tas, kad blogis nėra savarankiška kūrybinė gyvenimo jėga, tai ypač akivaizdžiai iliustruoja tas faktas, jog blogis paprastai slepia savo veidą po gėrio kauke. Sugebantis nuplėšti gėrio kaukę nuo blogio veido, išviešinantis užkulisius žurnalistas yra blogio naikintojas jau vien dėl to, jog blogis be apsauginės gėrio kaukės neturi jokių egzistencinių syvų išsilaikyti, taigi yra linkęs skaidytis, nykti, yra priverstas apleisti aikštelę.

Tačiau čia leiskite atlikti mintinį eksperimentą, paeksperimentuoti su savo sąmonę, klausiant savęs – ką visų pirma paminėčiau, jeigu reikėtų staiga, daug negudragalviaujant nurodyti gerų dalykų iš mūsų padangės pavyzdžius, kas visų pirma gali sušildyti sielą Lietuvos piliečiui šį niūrų gruodžio pradžios rytą? Šio eksperimento sąlygą – paminėti reikės tuos gerų dalykų pavyzdžius, kurie visų pirma ateina į galvą, nebandant nustatyti čia kokios nors hierarchijos, loginės sekos,  juolab nesiekiant jokio paminėtų dalykų teorinio įprasminimo.

Tikriausiai visame pasaulyje nėra nieko panašaus nė iš tolo, kas dedasi prieš kiekvienas „Žalgirio“ Eurolygos rungtynes naujose Kauno sporto rūmuose, kai daugiatūkstantinė susirinkusių palaikyti savo komandą žmonių minia užgieda Lietuvos himną. Pabandykite įsižiūrėti – kokie įkvėpti tų žmonių veidai! Tokio dalyko nebūtų įmanoma dirbtinai suorganizuoti net už pačius didžiausius pinigus.

Žurnalistika

Mes dažnai išsakome piktus atsiliepimus apie medicinos paslaugų kokybę Lietuvoje, kartas nuo karto pakeiksnojame gydytojus. Šių eilučių autorius taip pat yra prisakęs daug tulžingų žodžių apie medikus, regis, ne be pagrindo. Tačiau dabar noriu papasakoti truputėlį kitokio pobūdžio istoriją. Viena lietuviška jaunų žmonių šeima emigravo į Didžiąją Britaniją, čia svetimos šalies didmiestyje jauni žmonės jau buvo suleidę šaknis, tarsi ir nesiruošė grįžti į gimtinę. Tačiau užklupo baisi bėda, jauna moteris, tik pagimdžiusi sūnų, susirgo žaibiška, labai agresyvia kraujo vėžio forma. Nežiūrint to, jog Anglijos didmiesčių moderniose klinikose dirba geriausi pasaulyje specialistai, jaunoji mama gydytis su kūdikėliu ir vyru grįžo į Lietuvą. Gydymas buvo labai sunkus, komplikuotas, bet sėkmingas, tačiau mane džiugina dar ir tai, kad niekas šiai ligoniukei nepriminė fakto, jog ji buvo pasirinkusi gyventi kitur, niekas neužgavo širdies. Neatsirado nė vieno niekšingo pseudoteisuolio. Didžiuojuosi tokia savo Tėvyne.

Didžiuojuosi savo šalies bendrapiliečiais, kurie mūru stojo už šeimą, Lietuvoje prasidėjus pačiam klaikiausiam per visą nepriklausomybės laikotarpį žmonių užpuolimui, kėsinantis barnevernetiniu pagrindu atimti vaikus iš tėvų (tai buvo baisiau net už kriminalinių gaujų siautėjimą nepriklausomybės pradžioje). Nesąmonės toliau tiražuojamos, kai aukšti valdininkai sako, jog  atskiri nesusipratimai bus pašalinti, tęsiant ir intensyvinant vaikų teisių apsaugos darbuotojų mokymus. Tačiau, kaip atrodo, pažanga šioje sferoje pasimatys tik tada, kai bus suprasta, jog atėjo laikas „atmokyti“ tokius darbuotojus, kai bus siekiama padėti jiems išgarinti savo sąmonę nuo nuodingo barnevernetinio tvaiko. Tikiuosi sulaukti tokių laikų, kai Barnevernet Lietuvoje oficialiai bus pavadinta nusikalstama organizacija, o jos vardo minėjimas bus prilygintas sąmonę tvirkinančiam komunizmo ir nacizmo simbolių demonstravimui (neatsitiktinai šių dienų vaiko teisių apsaugos simboline figūra tapo nacizmo simboliais užsižaidęs žmogus). Kaip atrodo bent man, Barnevernet ideologijos populiarintojai turi būti teisiami, nenumatant jokio senaties termino.

Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Pastarųjų dienų geroji naujiena yra tai, kad iš ministrų postų buvo išspirti Liana Ruokytė-Jonsson ir Kęstutis Navickas. Seniai apie tai svajojau, daug esu prirašęs apie gėdą ir reputacinę katastrofą, kurią užtraukė Lietuvai šių žmonių paskyrimas ministrais. Tikriausiai niekas iki pasaulio pabaigos taip ir nesupras to, iš kokio kanalizacijos vamzdžio buvo ištraukti  ir paskirti į aukštus postus šie žmonės. Lietuvoje nėra nė vienos kultūrinę veiklą plėtojančios organizacijos, kuri nebūtų pasirašiusi po raštais, reikalaujančiais atstatydinti iš Kultūros ministro posto šią nekompetentingą ir labai primityvią moteriškaitę. Net ir aš, kaip matote, nelabai kultūringas žmogelis, esu paskelbęs viešą laišką, prašydamas Ruokytę-Jonsson atsistatydinti. Kultūros ir aplinkos apsaugos sferoms šių žmonių buvimas ministrais yra prarastas laikas.

Net ir atsistatydinti jie nesugebėjo neapsišikdami, ta proga praleidę progą patylėti, prabliuvę apie premjero Sauliau Skvernelio blogą vadovavimą. Žinoma, apie S. Skvernelį kiekvienas yra laisvas turėti savo nuomonę, tačiau atstatydinti ministrai savo nuomonę pareiškė pačiu netinkamiausiu metu, pademonstruodami refleksijos trūkumą, prilygstanti invalidumui, ir savo menkystės kompleksus.

Visai kitą išsivystymo pavyzdį parodė švietimo ministrė Jurgita Petrauskienė, kuri atleidimo iš posto proga padėkojo premjerui už kūrybingą bendradarbiavimą.

Jurgita Petrauskienė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Būna dienų, kai (pasakysiu banalybę) širdis dainuoja, kai, Friedricho Nietzsches žodžiais tariant, atsidaro visos būties skrynios ir tau ne juokais atrodo, kad teisus yra satyrinio romano herojus, sakantis, kad viskas tik į gerą šiame geriausiame iš geriausių pasaulių. Tada verta įsižnybti, pasitikrinant ar nesapnuoji.

Tikriausiai nereikėjo, bet vis tik pateiksiu pavyzdį iš savo asmeninės patirties. Prieš keletą metų sužinojau blogą naujieną, kad sergu prostatos vėžiu, tyrimai rodė, kad liga stipriai pasistūmėjusi. Geroji žinia yra ta, kad gydimas radioaktyviu švitinimu buvo sėkmingas, liga buvo sustabdyta. Tolesni tyrimai rodė visišką pasveikimą, gydytojas yra net pasakęs, kad geresnių tyrimų rezultatų iš principo negali būti. Tačiau toliau sekę privalomi pasitikrinimai sirgusiam vėžiu žmogumi rodė, kad tyrimo rezultatai, pasiekę gerumo ribą, toliau nesustabdomai gerėja septynmyliais žingsniais. Dabar yra taip, kad beveik neturiu kur dėtis nuo tokio gerumo.

Kartais jaučiu panikos priartėjimą, bylojantį apie tai, jog ne prieš gerą toks gėris. Bandau įsižnybti!

2018.12.06; 11:08

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Premjeras Saulius Skvernelis, komentuodamas ištrinto Vyriausybės pasitarimo įrašo istoriją, sako, kad „čia tiesiog bandoma padaryti sensaciją ten, kur jos nėra“. Todėl, pasak jo, pastarąją savaitę viešėdamas oficialaus vizito Japonijoje jis nematė net prasmės sekti su šiuo kilusiu skandalu susijusių įvykių Lietuvoje. Premjeras apskritai nesureikšmino ir to, kad jo pasisakymas buvo ištrintas. Pasak S. Skvernelio, jam tai nei įdomu, nei jo atsakomybė.

Vyriausybės vadovas tvirtina, kad daug visuomenės klausimų sukėlusiame pasitarime nebuvo kalbama nei apie žurnalistus, nei apie galimybę varžyti jų profesinę veiklą. Kartu, pabrėžia premjeras, jis ir toliau laikosi nuomonės, kad žiniasklaida yra verslas.

„Be abejo, žiniasklaida yra verslas, nes natūralu, kad kiekviena įmonė turi siekti pelno, bet niekada nebuvo kalbama, diskutuojama ir kvestionuojama dėl to, kaip žurnalistams teikti informaciją, ar neteikti informacijos. Apie tai net diskusijos nebuvo“, – LRT radijui aiškino premjeras.

Premjeras neigia Vyriausybės pasitarime dalyvavusių liudijimus, kad pasitarime jis emocingai pasisakė apie žiniasklaidos laisvę.

„Buvo daug emocionalių pasisakymų. Bet ne apie žiniasklaidos laisvę, o apie tai, ar žiniasklaidos priemonėms, ypač toms, kurios yra kitų didžiųjų įmonių grupėje, kurios turi tikrai milijoninius pelnus, privalo būti tokiu būdu teikiami duomenys. Mes tikrai neabejojame, kad žurnalistai tuos duomenis turi gauti, bet aprūpinti darbo priemonėmis žurnalistą turi įmonės savininkas. Dabar tokie sprendimai priimti“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Tuo tarpu kitą, ne mažiau diskusijų sukėlusį, įrašo ištrynimo klausimą premjeras ragino užduoti Vyriausybės kanceliarijai. Anot jo, jam visai neįdomu, kas nutiko su ažiotažą sukėlusiu įrašu.

„Tai klausimai kanceliarijai. Tai įprasta praktika. Visą laiką taip buvo elgiamasi. Kai pasirašomas protokolas, tai kas su tais įrašais yra ar nėra (daroma. – ELTA), atleiskite, man nei įdomu, nei tai mano tiesioginė atsakomybė“, – apibendrino premjeras.

Premjeras, reaguodamas į specialistų išsakytus argumentus, kad visuomenė turi teisę žinoti viešų asmenų pozicijas, aiškino, kad jo nuomonę žurnalistams visada įmanoma sužinoti tiesiog uždavus klausimą.

Lietuvos vyriausybė. Slaptai.lt nuotr.

„Šiuo atveju, kas domina bet kokį žurnalistą ar visuomenę, kalbant apie ministro požiūrį į vieną ar kitą klausimą, tiesiog tą klausimą gali užduoti“, – kalbėjo S. Skvernelis ir gynė uždarų Vyriausybės pasitarimų būtinybę.

„Jeigu tokiu principu vadovausimės, tai mes turėsime dalyvauti ir, sakykime, teismo posėdžių, pasitarimų kambaryje, kai teismo kolegija priima sprendimą, diskutuoja, vertina įrodymus, argumentus. Tai nėra absoliuti teisė. Ji apribota įstatymais, ir tų įstatymų reikia laikytis“, – apibendrino premjeras.

ELTA primena, kad žurnalistų ir visuomenės pasipiktinimą sukėlė Vyriausybės atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kurie turėjo grąžinti žiniasklaidai nemokamą prieigą prie Registrų centro duomenų, kuriuos teikti nemokamai buvo nustota rugsėjo viduryje.

Viešojoje erdvėje teigiama, kad premjeras visuomenės dėmesio sulaukusiame Vyriausybės pasitarime itin grubiai pasisakė apie žurnalistus ir žiniasklaidą priskyręs verslui, teigė, kad jam duomenų teikti nemokamai nereikia.

Atsakymų iš premjero laukia ir Seimo opozicija. Seimo nariai iš opozicinių Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD), Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės premjero jau artimiausiame Seimo posėdyje reikalauja išsamiai atskleisti pasitarimo įrašo sunaikinimo aplinkybes.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.16; 10:30

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Nuoširdžių premjero atsakymų į trečiadienį jam užduotus klausimus opozicijos partijų lyderiai sako nesitikį. Tuo tarpu konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis užsimena, kad aiškinantis skandalo, į kurį įsivėlė Saulius Skvernelis, priežastis, bent jau kaip kontekstas svarbi ir Rolandą Paksą iš prezidento posto išvertusi istorija. 

Pasak valdantiesiems oponuojančių politikų, į klausimus, kodėl buvo užblokuota iniciatyva neatlygintinai teikti Registrų centro duomenis žurnalistams, ir kodėl buvo ištrintas įrašas su Vyriausybės vadovo pasisakymu, S. Skvernelis greičiausiai atsakys svaidydamasis sarkazmu ar kaltinimais kitiems. 

Tačiau, pabrėžia politikai, opozicijos priedermė yra tokius klausimus užduoti ir kartu suteikti galimybę tam, kuris yra apkaltintas net galimu Konstitucijos sulaužymu, pasiaiškinti. 

Nors ir netikėdami premjero geranoriškumu, politikai pabrėžia: S. Skvernelis turi prisipažinti davęs grubiai įstatymus sulaužiusį sprendimą pats arba parodyti pirštu į tą, kuris tai padarė. 

„Tokie klausimai yra opozicijos priedermė ir teisinės valstybės pagrindas, kad žmogus apkaltintas, galbūt net Konstitucijos sulaužimu, turėtų galimybę atsakyti į tai, kas jį privertė Konstituciją laužyti. Ar kas už jį ją sulaužė“, – Eltai aiškino Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) pirmininkas G. Landsbergis. 

Konservatorius, aiškindamas būtinybę gauti atsakymus į premjerui užduotus klausimus, prisiminė apkaltos būdu dėl sulaužytos Konstitucijos iš prezidento posto pašalintą R.Paksą. 

Nors politikas aiškino, kad nenori sutapatinti skandalo, į kurį dėl Registrų centro duomenų įsivėlė S. Skvernelis, su R. Paksą iš prezidento posto išvertusia istorija, G. Landsbergis pabrėžė, kad visi esami precedentai yra svarbūs. 

„Bendram kontekstui nereikia pamiršti, kad nušalintojo prezidento Rolando Pakso atveju taip pat buvo panašus atvejis. Tuomet pažeidimą padarė kaip ir ne pats tuometis prezidentas, o jo patarėjas. Tačiau Konstitucinis Teismas nutarė, kad Paksas negalėjo nežinoti apie tą susiklosčiusią situaciją ir dėl to buvo apkalta. (…) Valstybė turi šiokią tokią institucinę istorinę atmintį, kurioje jau yra buvę visokių atvejų. Taigi ir politinių, ir teisinių precedentų jau esame turėję“, – priminė G. Landsbergis ir ragino, nepaisant paties paminėtų precedentų, nedaryti greitų apibendrinimų vertinant S. Skvernelio galimo nusižengimo mastą. 

„Visgi pirmiausia mes turime išklausyti atsakymų. Premjeras turi pasakyti, kieno yra atsakomybė, kad šis grubus pažeidimas buvo padarytas. Pradėkime nuo to, o tada jau ir kitus žingsnius bei komentarus bus galima teikti“, – dėstė politikas. 

Pasak jo, būtų privalumas jei visgi S. Skvernelis prisipažintų suklydęs. Tačiau, užsiminė konservatorius, prisipažinimas nuo politinės atsakomybės premjero neapsaugotų. 

Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

„Žmogiška ir privalumas yra, jeigu žmogus pripažįsta savo klaidą. Tačiau visada yra ir politinės atsakomybės klausimas, kuris būtų svarstomas jau po pripažinimo“, – apibendrino G. Landsbergis. 

Tuo tarpu liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas aiškina, kad jo tikslas uždavus premjerui klausimus yra tiesiog tiesos išsiaiškinimas. 

Pasak liberalo, žiniasklaidos teisė yra žinoti, kas priėmė sprendimą, sunaikinti įrašus, kurių naikinimas prieštarauja pačios Vyriausybės kanceliarijos priimtiems statuto reglamentams ir sprendimams. 

Tačiau daug vilčių, kad premjerui užduoti klausimai sulauks nuoširdžių atsakymų, neturėjo ir jis. Pasak politiko, S. Skvernelio atsakymai greičiausiai bus sarkastiški ir tiek opozicijos, tiek visuomenės interesų bei smalsumo nepatenkins. 

Visgi, svarstė liberalas, jei premjeras ryžtųsi prisiimti atsakomybę už Vyriausybės sprendimus ir atskleistų visas kortas, premjero autoritetas bent jau jo akyse pakiltų. 

„Aš manau, kad autoritetas pakiltų, jeigu jis pasakytų – taip, nuo pat rugsėjo 14 d. buvo padaryta klaida. Tačiau nežinau, ar jis puls ginti, ar puls smerkti, sakysime, Registrų centro vadovą ar kitų vyriausybinių institucijų veiksmus“, – apibendrino E. Gentvilas. 

ELTA primena, kad Seimo nariai iš opozicinių TS-LKD, Liberalų sąjūdžio, Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijų ir Mišrios Seimo narių grupės premjero S. Skvernelio prašo iš Seimo tribūnos atsakyti į klausimus dėl situacijos, susidariusios atsisakius neatlygintinai teikti žiniasklaidai informaciją iš valstybės įmonės „Registrų centras“. 

Premjerui pateikti aštuoni klausimai, į kuriuos jis kviečiamas atsakyti artimiausiame Seimo posėdyje. 

Žurnalistų ir visuomenės pasipiktinimą sukėlė praėjusios savaitės trečiadienį Vyriausybės atmesti Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimai, kurie turėjo grąžinti žiniasklaidai nemokamą prieigą prie Registrų centro duomenų, kuriuos teikti nemokamai buvo nustota rugsėjo viduryje. 

Žurnalistai taip pat piktinosi, kad premjeras atsisako paviešinti Vyriausybės pasitarimo įrašą, kuriame, manoma, S. Skvernelis žiniasklaidą priskyrė verslui, kuriam duomenų teikti nemokamai nereikia. Vyriausybės atstovai įrašą ištrynė, argumentuodami, kad pasitarimai nebuvo viešinami nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. 

Trečiadienį Vyriausybė priėmė sprendimą, kuris, jos atstovų teigimu, leis žurnalistams neatlygintinai gauti duomenis iš Registrų centro.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-10

zurnalistas_zmogus
Žurnalistas – taip pat žmogus. Slaptai.lt nuotr.

Įgyvendindama Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) išvadas Vyriausybė ėmėsi žiniasklaidos skaidrinimo. Pasak premjero Sauliaus Skvernelio, deklaruoti savo turtą ir pajamas turės ne tik žiniasklaidos priemonių savininkai, bet ir patys žurnalistai.

„Norime apsaugoti žurnalistus nuo kaltinimų ir spekuliatyvios informacijos. Todėl reikia, kad turtą ir pajamas deklaruotų ne tik žiniasklaidos savininkai, įmonių vadovai, bet ir patys žurnalistai“, – trečiadienį sakė S. Skvernelis.

Siūloma, kad žurnalistai apie galimą interesų konfliktą praneštų tiesioginiams savo vadovams.

„Susikurtų savireguliacijos mechanizmas, nes žurnalistas turėtų pranešti vyriausiajam redaktoriui, kad negali rašyti viena ar kita tema“, – aiškino Vyriausybės vadovas.

Premjeras pabrėžė, kad žiniasklaidos priemonės turės žymėti reklamą, jeigu tai susiję su verslu. „Taip pat turi būti viešinama, jeigu žiniasklaidos priemonė priklauso verslo grupei. Jei rodomas reportažas, informacija turi būti pažymėta, kad tai tiesiogiai susiję su vienokiu ar kitokiu verslu – statybų, tabako ir kita“, – sakė premjeras.

S. Skvernelis taip pat priminė, kad svarbus pataisų klausimas išlieka partijų finansavimas. Taip pat numatytas ir Lobizmo įstatymo keitimas, pasak premjero, jame turi būti daugiau aiškumo bei skaidrumo.

zurnalistai_2
Žurnalistinis plakatas. Slaptai.lt nuotr.

„NSGK tyrimo išvados pirmiausia susijusios su partijų finansavimo klausimu. Yra daug siūlymų dėl institucijos, kuri galėtų vykdyti priežiūrą ir nustatytų atsakomybę asmenims, kurie bando neteisėtai finansuoti partijas“, – dėstė premjeras.

Naujus pasiūlymus, inicijuotus NSGK tyrimo, Vyriausybė Seimui pateiks dar rudens sesijoje. „Esame apsibrėžę maksimaliai trumpus terminus – rugsėjo mėnesį turėtų būti pateikti dokumentai Vyriausybei. Po to vyks diskusija su suinteresuotais asmenimis – ji tikrai nebus lengva. Mes Seimui žadame projektus arba įstatymų paketus, kuriuos reikia pateikti rudens sesijoje“, – teigė S. Skvernelis.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliktas parlamentinis tyrimas sulaukė viso Seimo pritarimo. Birželio 5 d. NSGK išvadoms pritarė 88 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, 18 parlamentarų susilaikė. NSGK tyrime nurodoma, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams.

Taip pat yra pateikti pasiūlymai Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms. Tyrimą baigusiam NSGK pavesta atlikti ir parlamentinio tyrimo išvados pasiūlymų įgyvendinimo kontrolę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.30; 07:20

Dainius Radzevičius. www.dainius.org nuotr.

Dar 1996 metais Lietuvos žurnalistai ir leidėjai savo bendrame susitikime patvirtino profesinės etikos standartus. Daugelis stengėsi ir stengiasi jų laikytis. Kai kam jau tada nesinorėjo etiškos žurnalistikos. Kai kas ir dabar dirba žiniasklaidoje ar valdo žiniasklaidą, bet Visuomenės informavimo etikos kodekso gal net nėra skaitę. Ir net jei žinai etikos normas, bet jų nesilaikai arba žmonėms bent atrodo, kad jų nesilaikai, anksčiau ar vėliau susimausi. Panašu, kad taip ir įvyko. 

BNS paviešinta VSD pažyma Seimui (daug informacijos ir dabar viešoje erdvėje nematoma šioje pažymoje) apie koncerno „MG Baltic“ įtaką politikai, valdžios įstaigoms ir žiniasklaidai yra skandalinga vien dėl to, jog nurodytos aplinkybės savaime sukelia abejonių dėl visų minimų organizacijų, įstaigų ir numanomų asmenų veiklos skaidrumo ir sąžiningumo. Politikai ir valdžios įstaigos man rūpi mažiau. O štai nuolat eskaluojama žurnalisto Tomo Dapkaus pavardė ir šio žurnalisto veikla jau dabar apnuogino ne tik silpnąsias žiniasklaidos veiklas, bet ir smarkiai kirto per pasitikėjimą žurnalistika apskritai. Net jei toje pažymoje ne viskas tiesa arba yra tik aplinkybių sutapimas, kontekstas yra prastas ir atrodo viskas labai negerai.

Jau minėjau daugiau nei du dešimtmečius veikiančias etikos normas. Etikos kodekso preambolėje žurnalistai ir leidėjai teigia, kad „didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, bet ir ankstesnės jų kartos, skleidusios laisvą žodį“.

Jei atidžiai skaitytume tik mūsų etikos kodekso preambolę ir sąžiningai vykdytume visas deklaruotas vertybes, jaučiu, kad daugelio etikos normų galėtume net neskaityti. Juk profesionalūs žurnalistai tikrai supranta, kad visuomenės pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomybė, teisingumas, nešališkumas, profesionalumas. Ir tikrai suvokiame, kad pagarba teisingai informacijai ir visuomenės teisei gauti informaciją yra svarbiausioji žurnalisto pareiga. Daugelis profesionalų tikrai nori siekti stiprinti žurnalisto profesijos reputaciją. Tiesa, mums nelengva aiškiai ir atvirai atsiribodami nuo tų viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus. Turėtume saugoti savo profesinę garbę ir nepriklausomumą, stiprinti visuomenės informavimo priemonių savitvarką. Ir jei jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų, tai šiandien tikrai turime ne deklaratyviai prisiminti savo profesinės etikos kodeksą.

Žurnalistika

Kodėl? Nes deklaracijų jau nepakaks. Ne tik mes, bet ir mes, žurnalistai, jau sukūrėme blogą tradiciją, kai viešoje pasirodžiusi net ir nepatikrinta ar neįrodyta kritinė informacija apie bet kokį žmogų tampa ir viešo pasmerkimo ar net nulinčiavimo pretekstu. Tai vyko metų metais. Deja, bet pasitikėjimą formaliuoju teisingumu Lietuvoje niekas stipriai neskatino. Priešingai.

Ir štai dabar, galime jau nesistebėti, kad net mūsų bendruomenėje prasidėjo įvairios diskusijos, kaip reikia vertinti „MG Baltic“ priklausančias žiniasklaidos priemones, jose dirbančius žurnalistus ir net tuos, kurie nebuvo minimi jokiame blogame kontekste. Reputacija jau sutepta visų. Abejonės dėl reportažų, laidų, jų rengėjų. Tie, kas sakė, kad valdžia korumpuota, kad verslas nesąžiningas, dabar įvairiais epitetais kalbės pakelta galva ir apie žiniasklaidos verslą. Ir apie žurnalistus. Kaltumo prezumpcija veikia kaip adrenalino dozė. VSD pažyma prieš žiniasklaidos darbuotojų žodį. Kas kuo labiau tiki? Daugelis tiki, kad pasaulis yra net blogesnis nei kalbama viešai. Nutylėjimai, iš konteksto ištraukti pokalbiai ir prastas kontekstas leidžia abejoti viskuo ir visais. Net nesulaukus jokio teismo sprendimo. Net jokio tyrimo. Manome, jaučiame, žinome, tikime – tapę beveik sinonimu. Ir nebe pagrindo.

Blogų pavyzdžių ir neetiško elgesio žiniasklaidoje apstu – dešimtys politikų valdo žiniasklaidos priemones Lietuvoje, kai kurie žurnalistais save vadinantys asmenys užima ir politinius postus savivaldoje ar kitose valdžios įstaigose. Ir nors etikos normos tai draudžia, jiems tai yra norma. Kuo virto politiniai karai dėl valdžios ir verslo interesų galima akivaizdžiai pamatyti Druskininkuose, Tauragėje, Kauno mieste ar rajone, Širvintose, Lazdijų rajone… Dar vardinti?

Kaip atsiribosime nuo tų, kurie žiniasklaidą ir žurnalistus išnaudoja savo interesų stūmimui ar sąskaitų su savo priešininkais suvedimui? Kaip galėsime įtikinti žmones, kad žiniasklaidą valdantys ir nedorus, neskaidrius ir nesąžiningus susitarimus su politikais turintys verslo atstovai nediriguoja žurnalistams ir naujienų tarnyboms? Reikės ne tik viešai savo privačių interesų deklaracijas žurnalistams skelbti. Gali tekti padaryti žymiai daugiau, nei pakako žurnalistams tose šalyse, kur tokių skandalų nebuvo.

Darbo partijos juodosios buhalterijos bylaWikileaks paviešinti duomenys  apie kai kuriuos Lietuvos žiniasklaidos savininkus ir vadovus, „Balso“ žiniasklaidoje  buvę kaltinimai dėl atlyginimų „vokeliuose“  nuolat kenkė, visų pirma, žurnalistikai ir žurnalistams.  Jų reputacijai, jų savivertei, jų motyvacijai dirbti žiniasklaidoje. Vieni nusivylė ir dingo iš žurnalistikos. Pasirinko kitas profesijas. Kiti nenuleido rankų ir net dabar bando iš visų jėgų atkurti tai, kas buvo prarasta. Tiriamoji žurnalistika ir atskirų redakcijų bandymai atvirai kalbėti apie daugelio nutylimas temas teikia vilties, kad žurnalistika turi naują šansą. Bet jei prarasti gerą vardą galima per keletą sekundžių, tai atkurti jį gali reikėti daugybės metų. Žinau, kad mūsų žurnalistų bendruomenė gali padaryti žymiai daugiau nei iš jų prašo ar reikalauja jų darbdaviai. Jei dalis žiniasklaidos verslo savininkų vaikosi tik didelių pelnų, įtakos ar kitų ne žurnalistinių vertybių, mes galime ir privalome pasakyti sau, savo redakcijoje ir už jos ribų, kad mes dirbame kitaip. Pasakyti garsiai. Kiekvienas sau ir už save. Ir už kolegas. Nes jei neapginsime žurnalistikos patys, niekas jos neapgins. Mūsų reputaciją galime sukurti ir atkurti tik mes patys.

P.S. Beje, jei net stipriai susimauni, reikia pradėti nuo paprastų dalykų – atsiprašyti, pradėti taisytis ir kantriai laukti geresnių rezultatų. Tai galioja ir žurnalistikai.

Informacijos šaltinis – dainius.org

2018.05.13; 05:57

Žurnalistai – ketvirtoji valdžia: bla bla bla. Kokia jie valdžia, po galais? Jokia valdžia jiems ir nekvepia.

Žurnalistas yra šuva. Jo darbas loti ir kandžiotis. Jei neloja ir nekanda, vadinasi, kažkas jam ne taip. Serga mažutis, ne kitaip. Tai visuomenės kontrolė.

Jei šunys neloja – vedliai žino, kad viskas gerai. Jei ima skalyti kaip pasiutę – gerai pamąstyk, ar viskas gerai. Nes gal tikrai į griovį?

Continue reading „Grynaveisliai kiemsargiai“

Slaptai.lt aktualijų portalas

Pirmiausia dėl to, kad mes daug, intensyviai, kryptingai rašome slaptųjų tarnybų temomis. Būtent pas mus, o ne kur nors kitur, rasite išsamių, objektyvių, analitinių publikacijų apie pasaulio slaptąsias tarnybas, sensacingų pranešimų, šokiruojančių faktų.

Būtent čia analizuojama, kaip Rusijos Federacijos žvalgyba kenkia kaimyninėms valstybėms, kaip bando įtakoti JAV, Vokietijos, Prancūzijos ir kitų didžiųjų pasaulio valstybių politiką sau naudinga kryptimi. Būtent čia, pas mus, Jūs rasite neišgalvotas istorijas apie dvigubus, trigubus agentus, pasisekusias ir žlugusias žvalgybines operacijas. Būtent čia kaupiamas didžiausias ir išsamiausias archyvas apie pasaulio slaptąsias tarnybas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis.

Antra, mes niekam nepataikaujame. Nei amerikiečiams, nei rusams. Nei krikščionims, nei musulmonams. Mes giname savo – Lietuvos, lietuvių – interesus. Mes nenorime, kad Lietuva būtų didžiųjų pasaulio valstybių intrigų ir tarpusavio mainų žaisliuku, kurį galima parduoti, išmainyti ar tiesiog padovanoti.

Trečia, skirtingai nei kiti leidiniai, mes nevengiame tikrai aštrių, tikrai skandalingų temų. Mes spausdiname net tuos rašinius, kurių publikuoti nenori jokie kiti leidiniai. Mes būtinai leidžiame poziciją išdėstyti tiems, kuriuos kritikuojame. Mes neturime nei amžinų numylėtinių, nei amžinų priešų. Jeigu doras, didelį autoritetą turintis politikas vis dėlto nusižengė moralės, padorumo, teisingumo ar lietuvybės principams, – vadinasi, mes jį kritikuosime be gailesčio. Jeigu didžiausias nusidėjėlis žengs dorą, sąžiningą, gražų žingsnį, – mes būtinai jį pagirsime.

Ketvirta, tik čia, pas mus, Jūs galėsite išvysti tiek daug išsamių video ir radijo reportažų pačiomis įvairiausiomis temomis – nuo politikos iki kultūros, nuo korupcijos iki terorizmo, nuo slaptųjų tarnybų iki meilės prisipažinimų. Mes stengiamės aprėpti visas temas, kokias tik įmanoma aprėpti. Mes siekiame, kad mūsų portalą lankytų rašytojas ir studentas, politikas ir pensininkas, milijonierius ir minimalų atlyginimą tegaunantis tarnautojas.

Internetinį portalą www.slaptai.lt verta skaityti, nes mes vadovaujamės principu: „Nėra nieko maloniau, kaip viską žinoti“. Taip kadaise pasakė senovės išminčius ir filosofas Ciceronas.

Vyriausiasis redaktorius Gintaras Visockas

Gimiau 1966 metais Vilniuje. Mokiausi Vilniaus Žirmūnų 7-ojoje vidurinėje mokykloje. 

Gintaras Visockas, Slaptai.lt redaktorius, šio komentaro autorius.

1984 – 1986 metais ne savo noru tarnavau sovietinėje armijoje Maskvoje. 1991-aisiais baigiau Vilniaus Universiteto Žurnalistikos fakultetą. Žurnalistu aktyviai dirbu nuo pat 1986-ųjų. Ilgiausiai darbavausi „Literatūros ir meno“, „Respublikos“, „Atgimimo“, „Lietuvos aido“, „Valstiečių laikraščio“ leidiniuose, kur rašiau politikos, ekonomikos, kultūros, istorijos temomis. 7-erius metus vadovavau teminiam puslapiui „Atmintis“ (pokario partizanų kovos Lietuvoje 1944 – 1953 metais) ir 5-erius metus – „Vardan Lietuvos“ (specializuotam leidiniui apie Lietuvos ginkluotųjų pajėgų šiokiadienius). 1994 – 1995 metais karo korespondentu dirbau Čečėnijos sostinėje Grozne.

Kaip žurnalistas esu keliavęs po Rusijos platybes, Kirgistaną, Kazachstaną., Ingušiją, Gruziją, Šiaurės Osetiją, Kosovo provinciją, Daniją, Švediją, Didžiąją Britaniją. 2006-aisiais kartu su buvusiu Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbuotoju Kęstučiu Kaminsku išleidome knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“. 

Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“

2016-ųjų pabaigoje dienos šviesą išvydo dar viena mano knyga – „Juodojo Sodo tragedija“ (apie sudėtingus Azerbaidžano – Armėnijos , Turkijos – Armėnijos tarpusavio santykius ir apie Lietuvos požiūrį į konfliktą dėl Kalnų Karabacho). 

El. pašto adresas:
gilanis.gintaras@gmail.com
Darbo telefonas: +370 687 90497

Fotografas, publicistas ir analitikas Vytautas Visockas

Gimiau 1939 metais, dar nepriklausomoje Lietuvoje. Iki fašistinės Vokietijos ir komunistinės Rusijos (SSRS) slaptųjų protokolų, nulėmusių Lietuvos likimą, buvo likę nepilni du mėnesiai.

Mokiausi ir vidurinę mokyklą baigiau Dzūkijos soscinėje Alytuje. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

1957 metais įstojau į Vilniaus universitetą. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Didžiąją gyvenimo dalį buvau žurnalistas ir knygų leidėjas: dirbau Lietuvos radijuje (tada jis vadinosi šiek tiek kitaip), „Minties“ leidykloje – redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, kelerius metus buvau leidyklos direktoriumi.

Esu parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Sudariau albumą „Baltijos kelias“ („Mintis“, 2000), „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“ („Mintis“), išverčiau grožinės, mokslinės literatūros (A. K. Doilio, J. Dolmatovskio, E. Fukso, A. H. Kirkoro, V. Suvorovo ir kt. autorių) knygų.

zurnalistas_zmogus

Sekantys teismuose žinaisklaidai ir žurnalistams keliamas bylas turėjo pastebėti dvi naujas neraminančias tendencijas: bylų prieš žurnalistus daugėja, ir jos keliamos nepaisant to, kad aukštesnės instancijos teismai tokius sprendimus dažnai panaikina.

Ypač jautri sritis – vadinamosios šmeižto ir reputacijos bylos. Bet kokia kritika gali būti pavadinta šmeižtu, o žurnalistas yra priverstas teisme apginti savo pareigą informuoti visuomenę ir teisę komentuoti įvykius.

Viena šią tendenciją atspindinčių ir kai kurias baugias naujas „strategijas“ atskleidžiančių bylų prasidėjo pernai po LRT transliuotos laidos „Ypatingas atvejis“, kurioje Seimo narys Kęstutis Masiulis, ūkio viceministras Daumantas Lapinskas ir žurnalistas-apžvalgininkas Artūras Račas pažėrė kritikos Gariūnų turgavietei.

Continue reading „Slystkelis žiniasklaidai: manipuliacijos teismais“

peckele_2

Artėjant savivaldos rinkimams šiemet paskelbiau keletą įrašų apie žurnalistus, kurie dalyvauja politinėje veikloje ir pretenduoja tapti savivaldybių tarybų nariais. Kitaip tariant, taps formalia valdžia.

Neslepiu savo skeptiško požiūrio į bandymus derinti žurnalistiką ir politinę veikla vienu metu. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija bei LŽS Etikos komisija radikaliai vertina žurnalistų politinę veiklą – jų nuomone, tai tiesiog nesuderinama.

Kita vertus, teorinis radikalumas kartais gimdo ir kai kurias praktines problemas. Būtent apie tai man parašė kolegė, žinoma žurnalistė Lina Pečeliūnienė.

Continue reading „Žurnalistė Lina Pečeliūnienė: “Jeigu žiūrėsime į partijas kaip į kažkokį blogį, tai jos tokios ir bus”. Sutinku“

stop_hand

Lietuvos žurnalistų sąjunga kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją ir Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu atidžiai tikrinti kiekvieną pranešimą apie kai kurių socialiai neatsakingų darbdavių elgesį verčiant žurnalistus darbo santykius keisti fiktyviais verslo liudijimais.

Tokį kreipimąsi LŽS išsiuntė ne tik minėtoms kontroliuojančios institucijoms, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Rašte išreiškiamas nerimas, kad keičiantis sutarčių dėl autorių teisių apmokestinimo tvarkai ir didėjant mokestinei naštai, vis daugiau LŽS narių ir kitų žurnalistų kreipiasi konsultacijų ir pagalbos dėl to, kad dalis darbdavių ar kūrinių užsakovų siekia pasinaudoti įstatymų spragomis bei nemokėti žurnalistams atlygio už jų darbą nei pagal darbo sutartį, nei pagal sutartis dėl autorių teisių.

Continue reading „Kai kurie darbdaviai žurnalistus nori paversti verslininkais. STOP tokiai akcijai!“