Zurofas

SkaitomiausiosŽvalgyba

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Įrodymai ir „įrodymai“

Su džiugiu atradimo virpuliu skaitydamas kunigo Jono Borevičiaus liudijimus JAV teisme negalėjau atsikratyti minties, kad net ir šis, regis, akivaizdus, dokumentuotas įrodymas nepakeis J. Noreikos priešininkų nusistatymo. „Kai jie negali paneigti faktų, tuomet šaukia, kad esi ne istorikas, ir todėl, suprask,tavo pateikti faktai ar argumentai jau savaime niekiniai“, – savo patirtimi dalinosi kolega dar nuo Sąjūdžio Seimo laikų Vidmantas Valiušaitis.

Taip ir nutiko: už J. Noreikos–Generolo Vėtros atminimo lentos pavogimą (Gen. prokuratūra nustatė, kad ji buvo nukabinta neteisėtai) artimiausių V. Putino propagandistų išgirtas („tikras vyras, europinis politikas, aplenkęs Lietuvos laiką“), spalio pabaigoje JAV žydų komitete Vašingtone pareiškęs „akivaizdu, kad Škirpos ir Noreikos dalyvavimas Holokauste nebuvo atsitiktinis“(?!) Vilniaus meras Remigijus Šimašius ir toliau atkakliai kartoja, kad kun. J. Borevičiaus liudijimai jo neįtikino. Neįtikino jie ir litvakų bendruomenės pirmininkės F. Kukliansky („mano mama negirdėjo tokio gelbėtojo“), ir anksčiau minėtų istorikų N. Šepečio, J. Virbickienės ar A. Nikžentaičio, komentavusių naujai rastus dokumentus net jų netyrus (N. Šepetys: „Čia kalbama ne apie teisingumą, ne apie tiesą, ne apie teisę ir tikrai ne apie istoriją – taip atsiliepta apie kun. J. Borevičiaus liudijimą.„Jeigu tai būtų studento darbas, jis neatlaikytų kritikos ir būtų įvertintas labai prastu pažymiu” – čia apie Genocido tyrimo centro pažymą).

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Matyt, kitaip ir negali būti, nes tiek Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo knyga „Mūsiškiai“, tiek šmeižtas prieš Adolfą Ramanauską-Vanagą ar bandymai Joną Noreiką-Generolą Vėtrą paversti nacių budeliu nepanašūs į jokias istorinės tiesos paieškas – tai, greičiau, asmeninės ambicijos žūtbūt apginti anksčiau reikštą nuomonę, noras susilaukti tarptautinės paramos ar, kas blogiausia – pastangos sumenkinti pačią valstybę ir jos herojus. Kitaip sunku paaiškinti tą keistą pyktį dėl rastų dokumentų, leidžiančių pasidžiaugti, jog mūsų tautietis Jonas Noreika buvo ne budelis, o „didis patriotas ir rezistentas“, anot žydų gelbėtojo Domo Jasaičio.

zurof_2
Efraimas Zurofas

„Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad [Šiaulių, Marijampolės] apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo, jog jie yra nacių operatyvinių grupių uždavinių vykdytojai“, – 1973 m. propagandiniame leidinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“ rašo buvęs NKVD Šiaulių apygardos viršininkas Boleslovas Baranauskas. Tą patį argumentą prieš pat Kalėdas vykusioje Lietuvos radijo laidoje (2019.12.23) pakartoja Vilniaus universiteto istorijos dėstytoja Jurgita Virbickienė: Noreika buvo ne koks neišprusęs žmogelis, kad nežinotų kuo baigsis getai. Po Krištolinės nakties jau visiems buvo aiškus žydų likimas. Klausaisi tokių mūsų istorijos ekspertų ir apmaudu, kad 1969 m. jie nedalyvavo Liubeko teisme, nes tuomet Šiaulių ir Žagarės getų steigėjas nacių komisaras H. Gewecke ir jo žiaurusis pavaduotojas E. Bubas (D. Jasaičio nuomone, po Bubo skundo Noreika buvo įkalintas Štuthofe) tikrai būtų nuteisti kaip Holokausto vykdytojai, o vokiečiai teisėjai tuomet nebūtų patikėję, kadnet getų viršininkai 1941 m. nežinojo kuo baigsis getai. Kita vertus, būtų įdomus ir istorijos mokslų daktarės komentaras apie Vilniaus geto kalinių Hermano Kruko ar Jokūbo Genso dienoraščius, nes kas jau kas, bet žydai tikrai turėjo žinoti apie 1938 m. Krištolinę naktį ir nuo pirmos akimirkos turėjo priešintis apgyvendinimui gete…

Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme”. Slaptai.lt nuotr.

Kai internetinio dienraščio 15min.lt žurnalistė (pagal tyrėjo V. Valiušaičio nupasakotą išankstinį scenarijų skyrusi dėmesį ne argumentams ar faktams, o „ne istorikų“ kompromitavimui) paklausė, kodėl nesuradau žydų, patvirtinančių, kad J. Noreika juos išgelbėjo, pasiūliau atidžiai paskaityti kun. J. Borevičiaus ir kitų Šiaulių žydų gelbėtojų atsiminimus apie ypatingą konspiraciją. Ir paklausiau: ar žydų gelbėtojais turime laikyti tik tuos, kurie galutinėje gelbėjimo stadijoje juos priglaudė (kaip pvz., D. Jasaičio bičiulis, Izraelio pripažintas pasaulio teisuoliu Jackus Sondeckis, savo liudijime teigiantis: „labai retai kas užgerą atsimoka geru, pamiršta ir padėkoti. M. Petuchauskas tuo požiūriu sudaro išimtį“), ar ir tuos, kurie organizavo visą Šiaulių žydų gelbėjimo tinklą, kurie Šiaulių savivaldybės administracijoje padirbinėjo žydams dokumentus (kaip Šiaulių viceburmistras V.Pauža), kurie suteikdavo laikiną prieglobstį (kaip Šiaulių ligoninės daktarė J.Luinienė, kunigai Lapis, Byla, J. Borevičius, P. Dziegoraitis, A. Kleiba, D. ir Z. Jasaičiai ir kt.), kurie žydus nakčia perveždavo J. Noreikos vadovaujamai Šiaulių apskrities ar savivaldybės administracijai priklausančiomis mašinomis, kurie aukojo ir rinko slepiamų žydų išlaikymui pinigus ir t.t.? Ar šiuos žmones vadinsime žydų gelbėtojais, nors jie dažnai savo gelbėjamųjų nematė, bet lygiai taip pat rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis?

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Šitų klausimų žurnalistė į savo tekstą neįdėjo – matyt, netilpo į užsakymo rėmus.

Panašiai nutiko ir su LRT žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus, iki tol reiškusio ypatingai neigiamą nusistatymą J. Noreikos atžvilgiu, radijo laidoje, skirtoje įrodyti, kad dokumentus atrasti ir komentuoti gali tik diplomuoti istorikai, o ne apsišaukėliai „geologai“. Kaip kunigas J. Borevičius teisme galėjo atsakyti, kad nieko nežino apie „baltaraiščius“? – ironizuodamas klausė LRT žurnalistas, nesuteikdamas galimybės paaiškinti, kad šį terminą sumąstė ir naudojo sovietai (rus. белорукавники), o kunigas pasitraukė į Vakarus 1944 m. Tai gal tokius liudijimus reikia pateikti Jad Vašemui (Izraelio institutas, tiriantis Holokaustą), kad paskelbtų J. Noreiką Pasaulio teisuoliu? – toliau ironizavo vedantysis, o jam antrino Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis. Po laidos padėkoję M. Jackevičiui už itin „objektyvų“ vedimą, paaiškinau, kad dėl Pasaulio teisuolio vardo gali kreiptis tik išgelbėti žydai, bet ir tai ne visuomet tas vardas suteikiamas – Izraelis tikrina, ar teikiamas asmuo dar atitinka jų politines nuostatas. Pavyzdžiui, Lvovo arkivyskupo metropolito Andrejaus Šeptickio išgelbėtų žydų prašymas buvo atmestas, nes metropolito nuomone sovietų okupacija buvo baisesnė nei nacių.

Manau, kad Izraelis Jasaičių taip pat niekada nepripažins Pasaulio teisuoliais, nes Domas Jasaitis, kaip ir Jonas Noreika, buvo Lietuvos aktyvistų fronto narys ir 1941 m. Birželio sukilėlis. Tačiau ar dėl to jis nebėra žydų gelbėtojas? Negi mums žydų gelbėtojai yra tik tie, kuriuos pripažįsta Izraelis? Kodėl Domas ir Sofija Jasaičiai nėra Šiaulių garbės piliečiai ir jų atminimas nėra kaip nors ryškiau įamžintas, nors būtent jie ir yra ta žmogiškoji šerdis, apie kurią buriasi tikra, o ne formali bendruomenė, būtent tokie piliečiai ir yra mūsų lietuviškos istorijos perlai, nepriklausomai nuo to, kaip juos vertina kiti.

Kai šį pavasarį Genocido tyrimo centras savo paaiškinimuose apie Joną Noreiką parašė, kad „Panašūs kaip J. Noreikai kaltinimai buvo pateikti ir Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui Juozui Ambrazevičiui–Brazaičiui bei vidaus reikalų ministrui Jonui Šlepečiui, bet 1974 m. JAV Kongreso nurodymu JAV Teisingumo departamentas dėl šių kaltinimų atliko išsamų tyrimą ir jų veikloje neradus nusikaltimo įrodymų juos išbraukė iš įtariamųjų sąrašo“, buvo sukeltas dar vienas šaršalas: melas, Centras neturi jokių įrodymų, Brazaičiui tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, jis nėra išteisintas (A. Vinokuras: „Centras savanaudiškais arba politiniais tikslais klastoja istoriją“, „Centras gina netiesą“ ir pan.).

Juozas Brazaitis

Tuomet Centras paviešino 1974 m. rugsėjo 23 d. JAV Teisingumo departamento atstovo raštą JAV Kongreso pakomitečio pirmininkui: „Tarnyba parengė bendrą ponų Brazaičio ir Šlepečio atžvilgiu vykdyto tyrimo ataskaitą, kadangi šiems asmenims mesti kaltinimai beveik identiški: Lietuvos Laikinosios Vyriausybės gyvavimo laikotarpiu, nuo 1941 m. birželio 23 d. iki 1941 m. liepos 12 d. (trys savaitės), p. Brazaitis, veikdamas kaip švietimo ministras ir laikinai einantis Ministro Pirmininko pareigas, ir p. Šlepetys, veikdamas kaip vidaus reikalų ministras, buvo atsakingi už Žydų mažumos atžvilgiu organizuotas represijas, vykdytas jų abiejų išleistų įsakų pagrindu. “ [Tyrimo metu] buvo susisiekta su toliau išvardytais, užsienyje veikiančiais karo dokumentų saugojimo centrais, Vokietijos prokurorais, organizacijomis, pavieniais asmenimis ir kitais informacijos šaltiniais“ – rašte išvardinta net 70 (!) Izraelio, Vokietijos, Austrijos, Anglijos, JAV įstaigų ar asmenų, užsiimančių Holokausto klausimais. Tarp jų  – ir Pasaulio žydų kongresas, JAV žydų kongresas, Rusijos žydų bendruomenės centras, garsusis žydų mokslinis institutas YIVO (beje, tarpukariu įkurtas Vilniuje), Simono Vyzentalio centras, Jad Vašemo centras, nacių karo nusikaltimų dokumentavimo centras Vokietijoje ir t.t.

Ir ką? „Vertinimo komitetas, į kurio sudėtį įeina itin aukštos kvalifikacijos Tarnybos skyrių pareigūnai, atsakingi už visų bylų, susijusių su Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų bylų nagrinėjimo priežiūrą, stebėseną ir vertinimą, neseniai užbaigė ponų Brazaičio ir Šlepečio bylų nagrinėjimą. Šio komiteto teigimu, tiriant su bylomis susijusią medžiagą, nebuvo gauta jokių esminių įtarimus patvirtinančių įrodymų. Atsižvelgus į tai, kas aukščiau išdėstyta, ponų Brazaičio ir Šlepečio pavardės pašalintos iš Jungtinėse Valstijose gyvenančių, bendradarbiavimu su naciais įtariamų asmenų sąrašo, o atitinkamo tyrimo veiksmai sustabdyti.“

Taigi, akivaizdūs faktai, dokumentuoti – galime ir vėl džiaugtis, kad po itin išsamaus tyrimo dar du mūsų žymūs tautiečiai išteisinti.

Bet čia, kaip ir Noreikos atveju, kažkodėl pasipylė pykčio srovė. Po JAV dokumentų paviešinimo litvakai dar įnirtingiau skundė Centrą įvairioms Lietuvos institucijoms, o spalio viduryje tas pats internetinis dienraštis 15min.lt triumfuojančiai pranešė: „JAV Kongreso laiškas premjerui: neigia išteisinę J.Ambrazevičių-Brazaitį“.

Netikiu savo akimis: JAV neigia savo pačių dokumentus?! Tačiau straipsnio viduryje „JAV kongresas“ pavirsta jau tik „JAV kongreso užsienio reikalų komiteto pirmininku” (bevardžiu), kuris neva „premjero S. Skvernelio prašo įpareigoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą neskleisti realybės neatitinkančios informacijos dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio išteisinimo.“ Dar įdomiau – straipsnyje rašoma, kad laiškas yra ne oficialus, o tik asmeninis, todėl neviešinamas. Tai iš kur tuomet 15min.lt žino apie „neoficialius laiškus“ ir net kas juose rašoma? Atsakymas paaiškėja, kai po kelių dienų pasirodo litvakų „atstovo spaudai“ A. Vinokuro komentaras „Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo nei išteisintas, nei reabilituotas“ – ten teigiama, neva Skverneliui laišką parašė visai ne Kongresas ir ne Kongreso Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, o tik eilinis jo narys Bradas Shermanas. Vikipedija nurodo, kad Bradas Shermanas yra Kongreso narys, kilęs iš Rusijos žydų… 

Netikrinau, ar iš tiesų būta to mistinio laiško, kurio autoriai pasikeitė net tris kartus, tačiau būtina glaustai paanalizuoti Vinokuro komentare paskleistą „informaciją“ – taip bus aiškiau, kokio lygmens yra ta vadinamoji „istorinė tiesa“. Pavadinime teigdamas, kad „Brazaitis nebuvo išteisintas“, Vinokuras čia pat save neigia dėstydamas priežastis, kodėl neva JAV nerado J. Brazaičio kaltę įrodančių dokumentų:

Pirma, J. Ambrazevičius-Brazaitis 1944 m. pakeitė savo pavardę į J. Brazaitį. Kitaip tariant, jis nuo JAV imigracijos tarnybos nuslėpė faktą apie pavardės pakeitimą. Antra, JAV laikėsi politikos po karo suteikti neliečiamybę galimiems karo nusikaltėliams, jeigu jie turėjo Centrinei Žvalgybai (CŽV) naudingą informaciją. Trečia, 1979 m. JAV teisės departamente įkurtame skyriuje dirbo tik trys žmonės neturėję jokio pasiruošimo tirti Holokausto nusikaltimus. Ketvirta, tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys.

  1. Juozas Ambrazevičius, dėl nacių persekiojimo už vadovavimą antinaciniam pogrindžiui pasikeitęs pavardę į Brazaičio nuslėpė tai nuo JAV tarnybų? Todėl JAV nerado Brazaičio „nusikaltimų“? Juokinga – juk kaltinimai Brazaičiui buvo pateikti ne pagal pavardę, o pagal pareigas – kaip Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovui. Kita vertus, juk išteisintas buvo ne tik Brazaitis, bet ir vidaus reikalų ministras Šlepetys (beje, paskyręs Noreiką Šiaulių apskrities viršininku), tad kuo čia dėtas Ambrazevičiaus pavardės keitimas?
  2. J. Ambrazevičius (pagal Vinokuro užuominą – karo nusikaltėlis) buvo naudingas CŽV, todėl ir neliestas? Tai kodėl tuomet jo veikla buvo taip nuodugniai tirta ir jis reabilituotas?
  3. JAV Teisės departamentas neturėjo patirties Holokausto tyrimuose? Bet juk „aukštos kvalifikacijos pareigūnai“ apklausė net 70 žymiausių tuo metu su Holokausto tyrimais susijusių šaltinių ir „nerado jokių įrodymų, kad minėti asmenys dalyvavo kokiose nors prieš žydus nukreiptose arba nacius remiančiose veiklose.“
  4. Tik žlugus sovietų imperijai, atsivėrė Lietuvos archyvų durys? Visiška netiesa. Jau minėta, kad 1959 m. pradžioje LKP CK nutarimu buvo įkurta speciali archyvinių dokumentų skelbimo redakcija, kuriai vadovavo buvęs NKVD/KGB tardytojas Boleslovas Baranauskas, talkino KGB operatyvinių darbuotojų grupė, atrinkinėjusi KGB saugomus archyvinius dokumentus. Būtent šių KGB-istų paruoštų ir į anglų kalbą išverstų knygų pagrindu ir pradėti J. Ambrazevičiaus-Brazaičio ir J. Šlepečio persekiojimai (citata iš 1965 m. KGB paruoštų dokumentų rinkinio „Masinės Lietuvos žudynės“: „Buržuazinių nacionalistų vadinamoji vyriausybė ir jai pavaldžios įstaigos priėmė nutarimą steigti Kauno getą (dok. Nr. 189, 190). „Vyriausybei“ pavaldus policijos departamentas įpareigojo suimti žydus ir juos sušaudyti“).

1974 m. žydų kilmės Kongreso narė Elizabeth Holtzman amerikiečių spaudoje skelbė, kad bendradarbiaudama su Sovietų Sąjungos vyriausybe pradėjo II Pasaulinio karo naciams talkinusių nusikaltėlių išaiškinimą ir JAV Senatui pateikė vadinamų “karo nusikaltėlių” sąrašą, į kurį įtraukė ir kelis lietuvius, Lietuvos Laikinosios vyriausybės narius — prof. Juozą Brazaitį ir pulk. Joną Šlepetį. Apie tamprų sovietų imperijos bendravimą Holokausto klausimu su ideologinėmis priešėmis – „kapitalistinėmis šalimis“ liudija ir tai, kad Šiaulių geto kalinys Leiba Lipšicas, kaip liudininkas, buvo siunčiamas į Šiaulių ir Žagarės getų organizatoriaus ir vadovo H. Geweckės teismą Vakarų Vokietijoje 1969 m. (tuo metu L. Lipšicas gyveno Šiauliuose).

Tad kyla neišvengiamas klausimas: kodėl Vinokuras, taip atkakliai skleidžia netiesą? Nesusigaudo istorijoje, apie kurią nuolat rašo, ar dėl kitokių priežasčių?

Šiuo atžvilgiu svarbus ir klausimas, ar iš tiesų sovietams rūpėjo istorinis teisingumas, jei jų santykiai su Izraeliu buvo ypač įtempti? Ar ieškodamas tikrų ir tariamų karo nusikaltėlių Kremlius ir tuomet, ir dabar, nesiekia tų pačių dviejų tikslų: nuolat priminti pasauliui ir savo tautiečiams, kad jie yra Antrojo pasaulinio karo nugalėtojai, taigi – pasaulio „gelbėtojai“, ir antra – po šia „teisingumo“ priedanga perrašyti istoriją ir apšmeižti tuos, kurių nepavyko palaužti fiziškai?

Gyvendamas Amerikoje J. Ambrazevičius-Brazaitis toliau tęsė kovą dėl Lietuvos išlaisvinimo, buvo itin aktyvaus Lietuvių fronto bičiulių sambūrio vadas ir leidinio „Į laisvę“ redaktorius, todėl ir tapo vienu iš svarbių KGB taikinių. Šiuo atžvilgiu kiršinimo situacija KGB-istams buvo labai dėkinga. Po karo lietuvių ir žydų santykiai buvo ypač įtempti, dar 1947 m. kelių tūkstančių litvakų konferencija Miunchene priėmė rezoliuciją „apie plačios lietuvių tautos dalies kaltę išžudant žydus“, vėliau įvairiomis progomis buvo pabrėžiama, kad „keletas lietuvių, vertų Pasaulio teisuolio vardo, negali atpirkti daugelio jų tautiečių nuodėmių“. Tuo tarpu lietuviai kaltino žydus dėl sovietų okupacijos palaikymo ir aktyvaus dalyvavimo engiant, tremiant lietuvius sovietmečiu, taip pat buvo įsiskaudinę, kad žydai taip nuvertino jų gelbėjimą.

Būtent tuomet ir nutarta surinkti medžiagą apie žydų gelbėjimus ir kaltinimus, ir šis darbas buvo pavestas žinomam Šiaulių žydų gelbėtojui Domui Jasaičiui. „Negalvojom, kad reikės inventorizuoti gėrį“, – savo kreipimesi į tautiečius su širdgėla rašė dr. Domas Jasaitis, taip ir nesuspėjęs išleisti ilgai ruoštos knygos (pagal jo archyvo medžiagą knygą išleido Genocido tyrimo centras).

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Praėjo pusšimtis metų, bet ta pati skausminga istorija, Kremliaus padedama, tebepūliuoja. R. Vanagaitės ir E. Zurofo knyga „Mūsiškiai“, rusų ar anglų kalba randama vos ne kiekvieno litvako Izraelyje bute, sužlugdytas bandymas įamžinti Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą jo gimimo vietoje New Britaine, dirbtinai sukeltas tarptautinis skandalas dėl 20 metų ramiai kabėjusios Jono Noreikos įamžinimo lentos, sudavė labai skausmingą smūgį Lietuvos prestižui, sukiršino visuomenę, apdergė Genocido tyrimo centrą.

Ir, akivaizdu, kad tai dar ne pabaiga. Nes Žydų muziejaus direktorius Markas Zingeris perspėja: „suklijuoti memorialinę lentą paprasčiau negu dūžtantį [reikėtų patikslinti – daužomą] Lietuvos įvaizdį.“

Iš 1980 m. LSSR KGB rašto Maskvai: „Pastaraisiais metais respublikinės spaudos leidiniuose, kurie yra platinami ir užsienyje (taip pat ir anglų kalba), mes sistemingai spausdinome medžiagą apie naujus išaiškėjusių baudžiamųjų formuočių dalyvius. Visa ši medžiaga buvo pastebėta ir panaudota „Lietuvos žydų sąjungos Izraelyje“ biuletenyje, informaciniame Jad Vašem rinkinyje, Brazilijos, Kanados ir JAV leidiniuose, kuriuose lietuviai buvo apkaltinti masinėmis žydų žudynėmis Antrojo pasaulinio karo metais.“

Iš 2019 m. Rusijos žiniasklaidos („Sputnik. Obzor“ ir kt.): „Noreika Lietuvoje laikomas nacionaliniu herojumi, bet tai sukelia žydų bendruomenės pasipiktinimą. Iš tiesų, tas Vilniuje aukštinamas „kovotojas už laisvę“ yra nacistų parankinis ir žydų naikintojas Baltijos valstybėse Antrojo pasaulinio karo pradžioje.  Balandžio pradžioje lietuvis teisių gynėjas Stanislovas Tomas kūju sudaužė nacių parankiniui Jonui Noreikai (Generolui Vėtrai) skirtą memorialinę lentą. Interviu „Sputnik Lietuva“ Tomas sakė, kad tai buvo politinis protestas prieš „nacizmo nusikaltimų neigimą ir karo nusikaltėlių pagerbimą Lietuvoje“.

****

Gūdžiais 1946 metais, per Šv. Kalėdas, KGB kalėjime mirties bausmės laukiantis Jonas Noreika savo 7-erių metų dukrytei Dalytei (vėliau tapusiai JAV operos soliste Dalia Noreikaite-Kučėniene) parašė palinkėjimą: „Noriu matyti tave pilną tiktai kūrybingos jėgos, nes neapykanta – griaunanti, o meilė – kurianti jėga.“

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Kaip liudijo Sofija Lukauskaitė-Jasaitienė, žmonės žydus gelbėjo ne už materialines gėrybes, bet „religinio ir humaniškumo principo vedami“. Todėl šiemet prieš laužiant Kūčių kalėdaitį  perskaitėme Štuthofo koncentracijos lagerio kalinio Jono Noreikos maldą, kurią išsaugojo kitas kalinys – kunigas Stasys Yla. Šį tyrimą ir baigiame tos maldos ištrauka– prisiminimui tų, kurie aukojosi, kentėjo ir mylėjo.

„Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane. Jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje. Šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve“.

(Pabaiga)

2019.12.25; 15:00

Politinės intrigos

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad ne kiekvienas žydas pasiduoda perdėto naujosios nomenklatūros lipšnumo vilionėms https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-2/, nes senosios tautos atstovo genetinė atmintis įpareigoja neprarasti delikatumo net ir forsuotoje situacijoje.  

Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji  nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.

 Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti  posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami  kraštutinai nešvankų pavidalą.   

E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.

Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi  galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.

Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.

 O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?

 Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.

 (Bus daugiau)

2019.12.25; 05:30

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Aš taip pat nemačiau skandalingojo Panevėžio Juozo Miltinio teatro spektaklio pagal Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“. Bet tai nereiškia, kad tik premjeros stebėjimas, buvimas salėje gali nuteikti objektyviai nuomonei. Apskritai nuomonė objektyvi būti negali, ji visuomet subjektyvi.

Todėl pasitikiu Jauniaus Pociaus ar Valdo Vasiliausko kompetencija ir, žinoma, savo nuostatomis, kurios jau anksčiau suformuotos R. Vanagaitės publicistikos. Juo labiau, kad iš anksto skelbta, jog režisierius A. Areima, kuris, pasak teatro meno vadovo A. Jevsejevo, „kiaurai sienas eina“, stato… siaubo miuziklą. Na na…

Pjesę pagal knygą parašė lenkų dramaturgas Michalas Valčakas (Michal Walczak). „Su „Mūsiškiais“ pjesę sieja du nesunkiai atpažįstami veikėjai – persona non grata ir nacių medžiotojas. Suprask, persona non grata – pati R. Vanagaitė, o nacių medžiotojas – Efraimas Zurofas. Veiksmas rutuliojasi Kauno VII forte, kuriame karo metais veikė koncentracijos stovykla. Dabar šis fortas privatizuotas, paverstas pramogų centru, į kurį žmonės kviečiami švęsti ir linksmintis. Visa tai vyksta ant žmonių kaulų,“ – „Respublikoje“ rašo teatro kritikas J. Pocius.

Ne, spektaklyje nėra tiesioginių kaltinimų, kad visa lietuvių tauta – žydšaudžiai, kaip savo knygoje bandė įrodyti R. Vanagaitė. Kūrėjams palikta visiška laisvė, ir A. Areima ja naudojasi: ant sušaudytų žydų kapo duobės mylimasi, ant nužudytųjų kaulų pramogaujama, o patys kaulai tampa vaikų žaislais, klounas pyškina pistoletu… Tai aprašydamas Valdas Vasiliauskas apibendrina: betgi tai nejaudina, ir po premjeros žiūrovai skirstosi abejingi, „nei sužavėti, nei pasipiktinę – ir mūsiškiai, ir jūsiškiai“. O jeigu taip, tai, kaip kažkada sakė genialusis Juozas Miltinis, „teatras miręs“…

Iš tiesų, Didžiojo Meistro įkurtas ir išpuoselėtas teatras jau keletą metų draskomas kūrybinių ir toli gražu ne kūrybinių, o greičiau utilitarinių ambicijų. Jame siaučia organizacinė kakofonija, kūrybinė savivalė ir, sakyčiau, dvasinis nuopuolis. Pastarasis spektaklis man primena pernykštį (pakartotą 2002 m. leidimą) Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, kuriame, kaip gražiai parašyta jo anotacijoje, „partizaninio karo fone istorinės asmenybės atgyja naujai ir netikėtai“.

Kaip netikėtai? „Jauno gal 18, gal 20-ties partizano kūne siaučia hormonų audros, ir jis instinktyviai jaučia, kad kaimo mergos jam atsiduos, jeigu jis kartu su vyrišku pasididžiavimu atkiš ir šautuvą… Jo mergina Kastulė jam nedavė, nes šis neturėjo šautuvo; ji su raudonuoju karininku pabėgo į miestą, tad jisai piktas ant viso pasaulio…“, – štai kokie pasažai dominuoja „laisvo kūrėjo“, vaizduojančio Jono Žemaičio asmenybę, veikale. Karas žiaurus, todėl, pasak autoriaus, „žalieji“ turi pasismaginti: ir „partizanų gyvenimas bunkeryje paįvairinamas keiksmažodžiais, vulgarybėmis, rusicizmais, brutaliais vaizdeliais apie (atsiprašau) šikimą, myžimą, dulkinimąsi, vėmimą ir ano galo anatomines subtilybes“, – rašiau portale Slaptai.lt vasario mėnesį, kai Nacionalinių literatūros ir meno premijų laureatai jau ramiai sau gromulavo 30 400 eurų dydžio gautas premijas…

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Medijų forume, kuris, kasmet organizuojamas Kultūros ministerijos ir globojamas LRT, neseniai įvyko senamiestyje, taip pat buvo akcentuojama kūrybinė laisvė, apeliuojama į „recipiento“ sąmoningumą, bet nė žodžiu neužsiminta apie kūrėjo atsakomybę. Prieš ką? Nesakau – prieš tautą, visuomenę, žmogų, nes tai būtų per skambu. Prieš save.

Neribota kūrybinė laisvė, kad ir patepama nemažais valstybiniais ar iš kažkur gaunamais pinigais (o tokių recidyvų nemažai), iškreipia tikrovę, šaržuoja esminius mūsų visuomenės gyvenimo etapus, žeidžia istorines asmenybes ir jų atminimą. Kitaip sakant, Lietuva – ne kokia Indija, kur karvės yra šventos. Ir mūsų kūrėjas – ne šventa karvė.

2019.11.30; 17:20

Žurnalisto užrašai

Lietuvos didvyriai Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Demokratija yra gerai. Deja, ji yra gerai ne tik padoriems piliečiams, patriotams, bet ir tiems, kurie kasasi po valstybės pamatais, t. y. piktybiškai gadina rūpestingai puoselėjamą sodo veją. Jie net turi savo pavadinimą, savo vardą – specifine leksika su specifiniu kvapeliu.

O kur demokratijos ribų kraštas, t. y. riba, kurią peržengus vien moralinis vertinimas jau nebeveikia arba neturi prasmės, – ar kas žino?

Na, gal Baudžiamasis kodeksas? O gal tik simbolinės nuobaudos pagal Civilinį kodeksą? Nei viena, nei kita daugeliu atvejų paprasčiausiai netaikoma – pasitenkinama viešu skandalu ir pamirštama.

Skandalas dėl Vilniaus savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus  vienasmene iniciatyva nukabintos atminimo lentos generolui Jonui Noreikai-Vėtrai taip pat jau rimsta. Ir jokių pasekmių nebus. Bent jau Šimašiui.

Gedimino pilies bokšte slapta nukabinta ir atminimo lenta sukilimo prieš sovietus organizatoriui Kaziui Škirpai, panaikintas jo vardo gatvės pavadinimas tame pačiame Vilniuje.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šimašiaus sukelta tautos supriešinimo (ir susipriešinimo) banga vėl (po odiozinės Vanagaitės išpuolių) į paviršių išplukdė šiukšlių šiukšlyčių kalną. Ant jo viršūnės, tarsi koks alpinistas, sėdi pats Vilniaus meras.

Normalioje demokratijoje jo jau seniai nebūtų nė padujų. Jeigu pats nesusipranta atsistatydinti.

Dabar antai meras nuo šiukšlių kalno viršaus stebi, kaip Kremliaus propagandistai jį liaupsina kaip „tikrą vyrą“. Nors tikru vyru jis, deja, nė nekvepia, ir jau vien dėl to, kad juodus darbus laisvoje šalyje atlieka tamsiu paros metu.

Kuomet Vanagaitės (net nesinori jos vardo minėti) kampanija prieš A. Ramanauską-Vanagą susilaukė aštrios didelės mūsų visuomenės dalies kritikos bei buvo nepaneigiamai įrodytas jos šmeižtas Vanago adresu, ją vis tiek užstojo Europos žydų kongreso vadovas Rusijos milijardierius Mošė Kantūras. Beje, jo nuomonę „opiais“ klausimais labai atidžiai išklauso pats Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Vanagaitės „odisėją“ perėmė ir kiti. Antai Amerikoje gyvenantis litvakas Grantas Arthuras Gochinas piktinasi Lietuvos genocido centro išvadomis dėl K. Škirpos ir J. Noreikos. Net į teismą yra padavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą dėl esą neteisingų jo išvadų, įrodančių minėtų asmenų nekaltumą.

Beje, neseniai jis yra gavęs net Lietuvos pilietybę!

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

O gal dar kas nors prisimena Dušanskį, Raslaną ir jų dėka patirtas nežmoniškas Lietuvos patriotų kančias Telšių rajono Rainių miškelyje, gydytojų žudynes Panevėžyje?

Įdomu, ką apie tai galvoja buvęs (?) Vanagaitės globėjas, “medžiotojas” iš pašaukimo Efraimas Zurofas?

Gal panašiai kaip Izraelio rašytojo Amos Oz romano “Pasakojimas apie meilę ir tamsą” vieno iš herojaus (irgi Efraimo) lūpomis ištartas anuometinio Izraelio ministro pirmininko Menachemo Begino vieno iš tikslų vertinimas: “…jei mes, žydai, staiga pratrūksime šaukti, tapsime visiškai kitokie nei praeities žydai, anaiptol ne akla ir silpna skersti genamų avių kaimenė, bet atvirkščiai – grėsmingi ir baisūs it vilkai. Jei tik mokėsim ešaukti, visi plėšrūnai beregint mūsų išsigąs ir atiduos mums viską, ko tik užsigeisime: vieni valdysime visa kraštą, susigrąžinsime visas šventąsias vietas, prarysime Jordaniją, o visas išsilavinęs pasaulis mus gerbs ir mylės…”.

Būtent sadisto N.Dušanskio apie A. Ramanauską-Vanagą skelbiamais falsifikatais remdamasis Efraimas Zurofas dar 2017 m. spalio 28 d. tviteryje rašė: „Lietuvių didvyrio vaidmuo Holokausto nusikaltimuose turėtų neleisti jam būti pavadintam 2018 metų valstybės didvyriu“.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Lietuvoje galvas vėl ėmė kelti ir jau šį pasaulį paliekančių buvusių stribų bei kolaborantų atžalynas. Internetinėje erdvėje pilna prakeiksmų Lietuvai, neapykantos partizanams ir apskritai Lietuvos Laisvės bylai.

Bet užuot ėmęsis įstatymų griežtinimo Lietuvos laisvės šmeižikams (iki pilietybės atėmimo) Lietuvos seimas murkdosi savo menkų merkantilinių tikslų pelkėje, vis labiau į ją grimzdamas.

Žiūrėjimas Rusijos pusėn nė kiek netrikdo ir jo pirmininko Viktoro Pranckiečio, keletą metų slėpusio VSD jam pateiktą pažymą apie įtartinus seimo narės Irinos Rozovos ryšius su Rusijos ambasados “diplomatais”. Vien dejavimas – Karbauskis skriaudžia…

Gal pagaliau atsitokėkime, ir ištiesinkime savo pažeistą stuburą, nes vėliau net chirurginė operacija gali nebepadėti.

2019.09.17; 07:50

Politinės intrigos

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Naujausi „Spinter tyrimų“ duomenys rodo, kad partijų lyderių dvejetuke yra tvirtai įsitvirtinusios dvi tos pačios partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Kol kas reitinguose nesimato, kad kurio nors iš kandidatų į prezidentus kampanija būtų pridėjusi taškų jį remiančiai partijai. Tarp lyderių tvirtai laikosi TS-LKD, už kuriuos balandį būtų balsavę 20,4 proc., o kovą – 19,6 proc. respondentų. Už valstiečius-žaliuosius balandį būtų balsavę 17,3 proc., o kovą – 16,5 proc. apklaustųjų.

TS-LKD vadovybė džiūgauja dėl pasiekto partijos populiarumo, net bando susigrąžinti palikusius partiją narius, tačiau ar tokie reitingai išsilaikys iki rinkimų, ar jie nesmuks, kai partijos vedliai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius, palikę Lietuvą, panašu, labiau rūpinsis Europa ar Lenkija Europoje?

Kadangi esu TS-LKD narys, norėdamas išsiaiškinti padėtį ne iš bendrų apklausų, o apklausų TS-LKD skyrių viduje, atlikęs dalinę apklausą skyriuose, kaip TS-LKD ir LLKS narys, Seimo nariams 2017-06-08 parašiau laišką:

Ant priesaikos sulaužymo ir išdavystės slenksčio

…O mano motina kalbėjus tik lietuviškai!…

Miškų, laukų, dangaus dievų kalba…

Aš būčiau paskutinis skuduras

Ant išdavystės papilvės kabąs,

Jeigu nors vieną tavo šventą žodį

Pakeisčiau svetimu, pelningesniu kitu…

Petras Palilionis („Aušra“, 1984/4).

Žinotina ir įsidėmėtina: raidės lietuvių kalboje yra žodžių dėmenys. Pakeisi raidę, pakeisi žodį, žengsi išdavystės žingsnį!

Politikos eiliniai daro klaidas, tačiau mažesnes, lengviau pataisomas, o įsijautę politikos didžiūnais esą, daro dideles klaidas, dažnai nebepataisomas.

70 Seimo narių, atsisakę vertybinių Tautos ir jos valstybės nuostatų, nepaisydami 70 tūkst. Lietuvos piliečių parašų už kalbos išsaugojimą, įkyriai perša ydingą Seimo nutarimo projektą, galbūt laikinai tenkinantį Lietuvos LLRA vadovo reikalavimą, esminės Tautos vertybės – kalbos – sąskaita.

Lietuvos Laisvės kovotojų Sąjunga (LLKS) tokio kėslo akivaizdoje, įvertinusi mūsų teismų ir ES Teisingumo Teismo sprendimus, jog Lietuvoje tik lietuviškais rašmenimis rašomi vardai ir pavardės nepažeidžia jokių europinės teisės normų, pasiūlė diskusijas bei svarstymus valstybiniu lygmeniu dėl nelietuviškų „w“, „q“ ir „x“ ir kitų raidžių rašybos nutraukti, nes kėslas tampa valstybės pamatinių vertybių naikinimo žingsniu, pačios Tautos ir jos valstybės išdavyste. LLKS nuomone, per drungną patriotizmą, per siekį ne demokratiškai valdyti, o vienasmeniškai administruoti „apačias“, TS-LKD frakcijos Seime didžioji dalis  atsidūrė ant priesaikos sulaužymo, išdavystės ir susinaikinimo slenksčio.

Lietuvių kalbos išdavystė – visos Lietuvos išdavystė

Nei buvęs TS-LKD pirmininkas Andrius Kubilius, nei esamas – Gabrielius Landsbergis nepasirūpino apklausti TS-LKD skyrių bei visuomeninių organizacijų nuomonės kalbamu reikalu. Tokios apklausos ėmėsi LLKS, kadangi dauguma šios organizacijos narių yra ir TS-LKD nariai arba rėmėjai.

Pritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 Seimo narių, tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Andrius Kubilius, Antanas Matulas, Dainius Kreivys, Edmundas Pupinis, Emanuelis Zingeris, Gabrielius Landsbergis, Gintarė Skaistė, Ingrida Šimonytė, Irena Degutienė, Kazys Starkevičius, Kęstutis Masiulis, Mantas Adomėnas, Mykolas Majauskas, Monika Navickienė, Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Rasa Juknevičienė, Sergejus Jovaiša, Tadas Langaitis, Vytautas Kernagis, Žygimantas Pavilionis.

Nepritarė Kirkilo-Kubiliaus projektui 70 tūkstančių Lietuvos piliečių (pasirašė peticiją), tarp jų TS-LKD frakcijos nariai: Agnė Bilotaitė, Algis Strelčiūnas, Arvydas Anušauskas,  Audronius  Ažubalis, Jurgis Razma, Laurynas Kasčiūnas, Paulius Saudargas, Rimantas Jonas Dagys, Rokas Žilinskas, Stasys Šedbaras, Vytautas Juozapaitis.

Tai ir akivaizdus TS-LKD frakcijos Seime skilimo požymis.

Žinotina:

Galimybė išvengti klaidos išlieka. Ji – laisvų nuo klystančiųjų, antikonstitucinio flirto su Lenkija paveiktų vadovų diktato, balsuojančiųjų valioje.

Atsiliepusiems į laišką Seimo nariams padėkojau. Tačiau pokyčių partijoj neįžvelgiu.

Atsigaunanti TS-LKD į Sąjungą vėl pasikvietė pašalintą M. Adomėną, kuris buvo ne tik abėcėlės keitimo iniciatorius, bet ir iniciatorius 2019-uosius metus paskelbti Žydų metais, nors žiauriausiu genocidu – holokaustu – laikytinas čigonų fizinis naikinimas, nes šios tautybės asmenų Lietuvoje nebeliko jau 1942 m.

Lietuvos žydų genocido aukų atminties diena Lietuvoje minima nuo 1994-ųjų. Ši diena primena apie 1943 m. rugsėjo 23 dieną likviduotą Vilniaus getą, kai dalis šio geto kalinių buvo nužudyti Paneriuose, kita dalis pateko į koncentracijos stovyklas, įkurtas nacių okupuotose teritorijose.

Seimo narys Mantas Adomėnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų naciai pradėjo rasinių ir politinių priešų žudynes. Pirmosiomis aukomis tapo žydai ir komunistai, sovietinės valdžios talkininkai, čigonai ir psichiniai ligoniai. Žiauriausiu genocidu Lietuvoje laikytinas čigonų fizinis naikinimas, nes šios tautybės asmenų Lietuvoje nebeliko jau 1942 m. Visoje Europoje buvo išžudyta 500 tūkst. čigonų.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narių Manto Adomėno, Gabrieliaus Landsbergio, Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, Andriaus Kubiliaus ir Edmundo Pupinio siūlymas 2019 metus paskelbti Lietuvos Žydų metais, teikiant šiai tautybei išskirtinumą labiau panašus ne į kokią rimtą kampaniją, bet į primityvų pritarimą Vanagaitės ir Zurofo postringavimams, dirbtinai keliamu kovos su antisemitizmu vajumi.

TS-LKD kosmetinis gestas susigrąžinant M. Adomėną, partijai populiarumo tikrai nepridės. Nelinkėdamas mažinti TS-LKD populiarumą ar trauktis iš politinės erdvės, šiai partijai linkiu veiklą grįsti tikrųjų vertybių pagrindu, trauktis iš liberaliosios klaidatikystės klystkelių.

Teksto autorius yra Algimantas ZOLUBAS, TS-LKD narys

2019.06.23; 06:34

Aktualijos

BBC redakcijos pavadinimas
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūno pavaduotoja Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė kreipėsi į Didžiosios Britanijos nacionalinį transliuotoją BBC dėl jų interneto svetainėje pasirodžiusio straipsnio, kuriame atspindimi Jeruzalėje įsikūrusio Simono Wiesenthalio centro vadovo Efraimo Zuroffo kaltinimai brigados generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, Lietuvos partizanų vadui, 1957 m. žiauriai nukankinam KGB. Tokius pačius kaltinimus, kaip E. Zuroffas, išsako ir Rusijos ambasada JAV.

Parlamentarė atkreipia transliuotojo dėmesį, kad neteisinga suteikti platformą melagingiems teiginiams, jog A. Ramanauskas-Vanagas kaip nors prisidėjo prie žydų genocido ar kolaboravo su naciais, nes ši informacija buvo ypač išsamiai ir detaliai ištyrinėta mokslininkų ir paneigta. Šį faktą patvirtina teismų sprendimai dėl šmeižto. Tai pripažino ir Izraelio ambasadorius Lietuvoje p. Amiras Maimonas, susitikdamas su A. Ramanausko-Vanago dukra A. Ramanauskaite-Skokauskiene ir išreikšdamas jai paramą. Kreipimesi taip pat primenama, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, jog Lietuvos partizanai vaidino ypatingą vaidmenį gindami Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir kad jų žudymas sovietų okupacijos laikotarpiu yra vertintinas kaip genocidas.
Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.


„Gaila, kad tokie kaltinimai 2018 m Seimo pripažintam Lietuvos valstybės vadovui A. Ramanauskui-Vanagui randa kelią į BBC, pelniusį Lietuvos auditorijos pasitikėjimą dėl žinių objektyvumo, – pabrėžia R. Morkūnaitė-Mikulėnienė. – Todėl šiuo laišku noriu atkreipti BBC dėmesį į platesnį kontekstą, kad šias melagingas žinias kartoja Kremliaus propaganda, kurios tikslas – pasėti abejonę, diskredituoti rezistencinę kovą prieš sovietų režimą, stengiantis pateisinti represijas okupuotose šalyse“. 

Britų nacionaliniam transliuotojui Seimo narė išsiuntė leidinių anglų kalba apie Lietuvos laisvės kovas, okupacijos metu vykdytas sovietines represijas Lietuvoje. Ji taip pat paragino BBC žurnalistus, rašančius šiomis temomis, giliau pasidomėti A. Ramanausko-Vanago biografija bei apsilankyti Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje, susitikti su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro mokslininkais, Laisvės kovų dalyviais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.16; 02:00
Politinės intrigos

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gatvėje atlikau savotišką apklausą, kai praeivių pasiteiravau, kokias jiems asociacijas kelia žodis „fašizmas“.

  • Oi, – susiraukė pagyvenęs vyras. – Žinote, tai tai… Juk žinote, ką jie pridarė…
  • O tai ne tas pat kaip fetišizmas? – šyptelėjusi paklausė, matyt, studentė.
  • Fašistų pilna ir šiandien. Žiūrėkite, kas darosi Ukrainoje… – rimtu veidu išdėstė rusakalbė moteris.
  • Vyriški, – bedė pirštu man į krūtinę juodbruvis dėdulė, – aš savo kailiu patyriau… Jūs apie holokaustą girdėjote?

Nesutikau nė vieno, kuris be emocijų ir išankstinių nuostatų pasvarstytų, koks tai reiškinys, dar visai neseniai – prieš kokia 100 metų – apėmęs Europą, išplitęs po kitos pasaulio kampelius. Ir tie žmonės nekalti: istorija taip sudėstė, kad sąvoka „fašizmas“ įgautų baisias, tragiškas ir grynai ideologines reikšmes. Svarstyti net nepadoru: tai blogis ir viskas.

Kaip itališka „fašina“ virto ideologija…

Kiekvienas atsivertęs žodyną ras: it. fascismo – susivienijimas iš fascio – kuokštas, ryšulys; lot. fasces – ženklas. Bet kaip kiekviena sąvoka, ji turi ir politinį atspalvį, kintantį istorijos bėgyje. Senovės Romoje virbų ryšelis su įsmeigtu kirveliu – fašina – buvo valdžios simbolis, Italijoje reiškęs vienybę, jėgą, teisingumą, senųjų Romos tradicijų tąsą. Dar XIX a. pabaigoje socialistai priešinosi liberalams ir demokratams, kad šie nuvertina nacijos dėmenį valstybės vystymesi ir nevykdo socialinių reformų, naudingų kiekvienam tautiečiui. Žabų ryšulėlis virto politine ikona. Taip fašina tapo fašistų judėjimo ženklu, o vėliau ir ideologija.

Fašizmas buvo naujas ir labai savitas politinis judėjimas. Fašistai aiškino, kad blogybių priežastis yra demokratinė valdymo sistema, skaldanti nacijos jėgas, sudaranti sąlygas reikštis egoizmui, vaidams. Siekiant bendrų nacijos ir valstybės interesų, fašistų teigimu, visuomenė privalo būti vieninga. Visuomenę suvienyti, jų nuomone, galima tik įvedant diktatūrą ir visiems tikint vadu. Vienas iš svarbiausių fašizmo reikalavimų – tikėti vadu ir nedvejojant jam paklusti.

Oficialiai vieningas fašistinis judėjimas prasidėjo Italijoje, kai rudmarškinių „žygio į Romą“ 1922 m. 39-rių metų lyderis Benitas Mussolinis tapo Italijos fašistų partijos lyderiu. Ji atsirado iš 1919 m. kovo pabaigoje įkurtos Didžiojo karo dalyvių organizacijos. Jau tada Mussolinis tapo tautos vienybės, o jei konkrečiau – Austrijos valdžioje buvusių itališkų teritorijų inkorporavimo į Italiją, simboliu. Tų pačių metų rugsėjį demobilizuotas vokiečių kapralas, iš Austrijos kilęs Adolfas Hitleris, prisijungė prie vos sausį Miunchene įkurtos vokiečių darbininkų partijos.

1921 m. lapkritį susikūrė Italijos fašistų partija, kurios koviniai būriai puolė į kovą su vyriausybe. Fašistų smogikai puldinėjo kairiuosius politikus, laikraščių redakcijas, spaustuves, organizacijų būstines. Susėdę į sunkvežimius, naktimis jie važiuodavo „bausti“ maištaujančių valstiečių ar raudonųjų. Tokios ekspedicijos baigdavosi mušimais ir net žudynėmis, o jų kelią nušviesdavo gaisrų pašvaistės. Situacija šalyje buvo panaši į pilietinį karą.

mussolini
Italijos diktatorius Benitas Mussolinis

Pats Mussolinis kategoriškai reikalavo valdžios: „Arba mums duos valdžią, arba mes ją pasiimsim.“ Bet jo vadovaujama frakcija parlamente turėjo 36 vietas, t. y. apie 7 proc. parlamentiniu būdu valdžios fašistai gauti negalėjo, todėl jie suorganizavo žygį į Romą.

1922 m. spalio 27 d. iš Neapolio Romos link patraukė 40-50 tūkst. smogikų. Dauguma jų buvo gerai kariškai pasirengę, kovose užsigrūdinę vyrai, apsiginklavę šautuvais ir revolveriais. Vyriausybė nesipriešino, ir karalius Viktoras Emanuelis III spalio 29 d. pranešė Mussoliniui, kad jam pavedama suformuoti vyriausybę. Jis puolė griauti demokratinius institutus, bet, kita vertus, stengėsi pagerinti šalies ekonominę situaciją: skatino pramonės augimą, žmonės gavo darbo, išaugo pasėlių plotai. Valstiečiai išaugindavo tiek kviečių, kad jų nebereikėjo importuoti. Buvo išplėstos ir socialinės programos. Valstybė rėmė daugiavaikes šeimas, duodavo neturtingiems vaikams nemokamų vadovėlių, pusryčius, šeimoms – maisto produktų paketus. Fašizmas iškėlė svarbiausią vertybę – naciją. Kiekvieno italo savivertės skatinimas buvo esminė fašistų politikos dalis. Didysis karas tik paskatino nacionalizmo plėtrą. Ilgainiui nusitrynė idėjinės ribos tarp fašizmo, nacionalizmo ir komunizmo.

Beje, kaip daugelis diktatorių, Mussolinis buvo meniškos prigimties veikėjas. Gimęs kaimo kalvio ir mokytojos šeimoje jis buvo išsilavinęs, puikus žurnalistas, geras oratorius, rašė neblogus eilėraščius, išspausdino romaną, laisvai kalbėjo vokiškai. Susižavėjo anarchizmu, paskui šlovino socialistų idėjas, galų gale nuo komunistinio judėjimo pasuko link fašizmo. Prisiminkime, kad panašūs asmenybės bruožai buvo būdingi ir Stalinui, ir Hitleriui, ir daugeliui kitų totalitarinių režimų vadovų.

Netgi Mussolinio ir Hitlerio gyvenimo pabaiga buvo panaši: dučė ir jo mylimoji Clara Petacci buvo sušaudyti 1945-ųjų balandžio 28 d., bandant pasprukti į Šveicariją, jų kūnai buvo pakabinti ant kartuvių Milane, o po poros dienų savo bunkerio kieme Berlyne nusižudė Hitleris ir jo žmona Eva Braun.

Fašizmas – tai egoizmas?

Fašizmo teoretikų yra daug. Antai Vitebske gimęs biokibernetikas, kabalistas ir filosofas Michaelis Laitmanas, nagrinėjęs ne tik pasaulio pažinimą papildomais jutimo organais, gyvenimo prasmę, bet ir tame kontekste savo veikale „Du vystymosi keliai“ tyrinėjo fašizmo kaip „egoistinio susivienijimo“ prigimtį. Jis teigė, kad fašizmas – tai vienybė, tik jis blogas tuo, kad yra vienpusis, egoistiškas, priešais save turi matyti priešą, savo priešpriešą. Tai ne šiaip visuomenės susivienijimas, bet susivienijimas „dėl kažko ir prieš kažką“ – dėl mūsų idėjos ir prieš kieno nors idėją. Fašistinė visuomenė turi socialistinę, komunistinę alternatyvą, bet teoriškai ji priešinga fašizmui, nes nesiremia egoistiniu pradu.

Beje, prieš pusantrų metų M. Laitmanas viešėjo Vilniuje vykusiame pasauliniame kabalos kongrese „Iš chaoso į harmoniją“, kuriame jis aiškino, kaip žmonija turi išeiti iš egoizmo aklavietės. Būtent egoizmu remiasi fašizmas – ir anksčiau, ir šiandien. Paprastai jis pasireiškia per išskirtines charizmatines asmenybes, kokie buvo Mussolinis ir Hitleris, kurie nacionalistines partijas, valstybes ir tautas pavertė savo sukurtų teorijų ir įgeidžių įkaitėmis.

Tragedija ta, kad fašizmas jų valdyme išaugo į represinį monstrą, šluojantį nuo savo kelio kitas rases, tikėjimus ir ištisas socialines terpes. Fašistai iškreipė pradinį „fašinos“ supratimą, suteikdami šiai ideologinei platformai patologinį pobūdį. Kilę iš komunistinės ar socialistinės aplinkos ir turėję maišyto kraujo lyderiai, patys atsigręžė prieš ją.

Kodėl Lietuva simpatizavo fašizmui?

Kartu su komunistine-bolševikine ideologija fašizmo idėjos neaplenkė ir Lietuvos. Veimaro ir sovietinės imperijų atsigavimas bei stiprėjimas įkvėpė ir daugelį atbundančios Lietuvos respublikos veikėjų. Šios ideologijos tarsi varžėsi tarpusavy: į mūsų šalį veržėsi po Versalio sutarties atsigaunančio reicho vėjai, o iš Rytų plito viliojanti revoliucinė bolševikų idėja.

1926 m. kairiųjų koalicinės vyriausybės valdomoje Lietuvoje ypač sustiprėjo komunistų įtaka. Aleksandras Merkelis knygoje apie Antaną Smetoną rašo, kad 1925-ųjų gruodį L. Bistro vadovaujama krikščionių demokratų vyriausybė kvietė Sovietų Rusijos užsienio reikalų komisarą dėl nepuolimo ir draugystės sutarties, o kitų metų rugsėjį ji buvo pasirašyta. 1926-ųjų vasarą Lietuvoje kilo kairiųjų kurstomi neramumai. Jų komunistuojantys lyderiai kėlė galvas. Kauno gatvėse laisvai plazdėjo raudonos vėliavos, buvo giedamas „Internacionalas“. Iš kalėjimų buvo paleidžiami komunistai. LKP CK viešai skelbė naują kursą – kovoti su klerikalais ir fašistais. Jo narys Juozas Greifenbergeris atvirai reikalavo su fašistais kovoti bendromis jėgomis – ne žodžiais, bet veiksmais. Štai kodėl, kaip rašo A. Merkelis, brendo komunistinis perversmas

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Tuo metu krikščionių demokratų lyderis kunigas M. Krupavičius perspėjo: „Kur socialistai perima valdžią, jie visur nutiesia kelius bolševikams“. Kol kairieji tik kalbėjo apie „fašistinį perversmą“, dešinieji iš gruodžio 16-os į 17-ą (per vakare surengtas prezidento K. Griniaus 60 metų sukaktuves, kai į Kauną buvo sutelkta kone visa karinė įgula) jį ir įvykdė: buvo suimti visi M. Sleževičiaus vyriausybės ministrai, Seimo vadovybė. Ryte tautininkų vadovai paskelbė, kad taikus perversmas, siekiant užkirsti kelią komunistiniam, surengtas.

Taip A. Smetona, kuris buvo paskelbtas valstybės vadovu, užbėgo už akių kairiųjų įsigalėjimui Lietuvoje. Pastarieji skelbė, kad šalyje nugalėjo fašizmas. Perversmo organizatoriai neslėpė, kad jie simpatizuoja itališkiems ir vokiškiems fašistams. Dar lapkričio 21 d. Seimo posėdyje kun. M. Krupavičius be užuolankų dėstė: „Fašizmas pats savyje yra sveikas tautinis judėjimas. Tai reakcija prieš socializmo režimą ir kerenščizną, kurie veda valstybes prie pražūties. Šiandien fašizmas yra legalios organizacijos visose valstybėse. Bet aš skiriu fašizmą nuo fašizmo. Jeigu jūs pravardžiuojate tautinį susipratimą, patriotizmą, tautinius idealus fašizmu – ta prasme aš esu fašistas. Ir visi mes, tautininkai lietuviai, esame fašistai!“

Prezidento Antano Smetonos atminimo lenta jo tėviškėje Ukmergės rajone. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Fašizmas to meto samprata gerokai (o gal iš esmės) skyrėsi nuo pokarinio jo aiškinimo. Penkiolika prezidento A. Smetonos valdymo metų prieškarinėje Lietuvoje nepasireiškė tautinio išskirtinumo akcentavimu, represijomis prieš kitaminčius ar tautines mažumas, užsienio politika nebuvo agresyvi, o dažnai net prisitaikėliška ir nedrąsi, opozicijai buvo palikta tam tikra veikimo laisvė, nors autoritarinių veiksmų, ypač prieš kairiąsias komunistines jėgas ir liberalią spaudą, nevengta.

Kitaip sakant, bėgta nuo vilko, o užbėgta ant meškos. Tai, kad abu žvėrys vėliau susivienijo, atspėti negalėjo niekas. Bet tada fašizmas – kaip nacizmo kraštutinė išraiška – lietuviškiems tautininkams atrodė patrauklesnis, nes jis dar nebuvo įgavęs tokių groteskiškų formų.

Tautiniai judėjimai – fašistinis reliktas?

Šiandieniniame pasaulį fašizmas yra įgavęs nebe pirmykštę, bet jau pokarinę, pačią brutaliausią prasmę. Vyresniųjų atmintyje dar įsispraudę sovietiniai filmai su niekingais, barbariškais, bailiais „fricais“. Iki šiol panašiu fašisto įvaizdžiu apdalijami Vakarai. Tarnaujant sovietinėje kariuomenėje buvo šaipomasi iš „pribaltikos fašistų“, esą jie ir dabar miškuose slepia ginklus… Ne kartą neonaciais apšaukti Baltijos šalių sostinėse rengiamų eisenų dalyviai, nežiūrint, ar jie eskaluoja gėjų ar tautinį judėjimą, ar primena karo laikų provokiškų formuočių laikus.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviškojo tautinio jaunimo demonstracijos su šūkiu „Lietuva – lietuviams“ taip pat patenka į šios kritikos lauką. Lietuvoje veikia organizacija „Pasaulis be nacizmo“, kuri užsiima ne žmogaus teisių gynimu ar kova su antisemitizmu, bet yra Kremliaus propagandos įrankis. A. Paleckio vadovaujamas Socialistinis liaudies frontas dar 2010 m. tapo šio antifašistinio judėjimo steigėju. Ją tais pačiais metais įkūrė Pasaulio rusakalbių žydų kongreso prezidentas Borisas Špigelis. Šis milijonierius yra ir Rusijos Dūmos narys, Berlyne įkūręs Tarptautinį antifašistinį frontą. Jis nuolat pliekia Baltijos šalių „fašistus“, o tokius Kremlius noriai pasitelkia, siekdamas išsaugoti stalininę praeitį.

Vos tik prieš penkerius metus kilo Maidanas, ir Kijevas pasipriešino Rusijos agresijai, jis bemat buvo apšauktas fašistais, chunta, nacių radikalais ir pan. Ši Kremliaus leksika nukreipta pirmiausia į pačius Rusijos žmones ar jiems simpatizuojančius. Kaip teigia politologas Alvydas Medalinskas, Rusija visoje Europoje pasirūpino, kad būtų kuriami vadinamieji antifašizmo komitetai. Toks jau veikia ir Lietuvoje. Jis platina pareiškimus, esą NATO yra fašizmas, o Lietuvos partizanai, pokario metais kovoję su sovietų valdžia, – žudikai. To komiteto negausių protesto akcijų Lietuvos žmonės nepastebi, bet apie jas praneša Rusijos televizijos kanalai. Tokios klišės atsiranda ir E. Zurofo globojamų menininkų kūriniuose.

Iškraipoma fašizmo prigimtis, lipdomos klišės nacionaliniams judėjimams ir laisvės kovotojams tarnauja agresyvių Rusijos sluoksnių interesams ir padeda didinti nepasitikėjimą demokratinėmis valstybėmis. Tai, kas seniai nuėjo į praeitį, dabar atgaivinama kaip ideologinė pabaisa, puolanti ir ėdanti savo vaikus.

Informacijos šaltinis – voruta.lt

2019.04.08; 06:20

Žurnalisto užrašai

Česlovas Iškauskas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Keisti (o gal pavojingi?) dalykai dedasi Lietuvoje. Atsiranda vis daugiau tokių, kurie, dangstydamiesi „kita nuomone“ ir mūsų valstybės tolerancija demokratijos iškovojimams, buriasi į susivienijimus, marginalines grupeles, griaunančias susiformavusias tautines vertybes ir graužiančias valstybingumo pamatus. Prie jų jungiasi net tie, kuriems, atrodytų, Lietuvoje tik gulbės pieno tetrūksta…

Iš kokių ėdžių maitinasi „tituškos“?

Klaipėdos apylinkės teismas trečiadienį, kovo 27 d., turėtų skelbti sprendimą Viačeslavo Titovo byloje. Prieš teismą jis stojo antradienį, posėdyje taip pat dalyvavo žinomas istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas, parašęs knygą „Aš esu Vanagas“, ir politikos apžvalgininkas Marius Laurinavičius. V. Titovas pateikti parodymus žodžiu atsisakė, mat, jie gali neatitikti Rusijos ambasados instrukcijų. Jam pateiktus kaltinimus jis vadina politiniu persekiojimu.

Prokuroras teigia, kad V. Titovas, menkindamas partizanų vadą ir skleisdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, veikė sistemingai. Byloje inkriminuotos penkios nusikalstamos veikos, o padarytų veiksmų – apie 20. „Kaltinimai pakankamai dideli. Buvo naudojama neapykanta, žeminanti kalba, neva tai Lietuvoje gyvuoja nacistinės partijos. Paprastai kalbant, teigiama, kad kas Titovo nepalaiko, tie yra tarsi fašistai“, – žurnalistams sakė prokuroras Simonas Genys.

Adolfas Ramanauskas – Vanagas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad kaltinamasis nesiteikia teismui atsakyti į kaltinimus žodžiu, čia pat, salėje, rodo, jog šis politikas bijo liudininkų ir specialistų argumentų ir slapstosi nuo teisingumo rašydamas įvairius paskvilius apie Adolfą Ramanauską-Vanagą.

Šįkart jis naudojasi politiniu skydu: mat, su kitu visuomeninio rinkimų komiteto „Titov ir teisingumas“ nariu gavo vietą naujai išrinktoje Klaipėdos miesto savivaldybės taryboje. Bolotiruodamasis į mero postą jis tebuvo ketvirtas, nors surinko nemažai – apie 7 proc. rinkėjų balsų.  

Žinoma, Klaipėda jau nuo sovietinių laikų yra SSRS karinio komplekso citadelė, ir šiandien daug buvusių kariškių bei prie jų prisišliejusių visuomenininkų yra išnaudojami Rusijos dezinformacijos mašina, kuri sėja nepasitikėjimą Lietuvos istorine išsivadavimo iš okupacijos kova ir niekina jos didvyrius. Dienraštis „Klaipėda“ stebisi, kaip V. Titovas su savo keturių asmenų šeima sugeba išgyventi už jo deklaruojamus 169 eurus… Žemiau skurdo ribos esą gyvena ir dar du trečdaliai jo kolegų iš Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Laikraštis rašo, kad kai kurie jų yra aktyvūs Rusijos ambasados renginių lankytojai. A. Anušauskas teigia, kad „tarp Lietuvos rusų sąjungos kandidatų į Klaipėdos miesto tarybą buvo atstovų iš Antihitlerinės koalicijos šalių Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijos, iš Rusijos piliečių asociacijos Klaipėdoje, iš Perelozų sentikių religinės bendruomenės, iš Baltijos jaunimo asociacijos „Juvenis”. Visos šios bendruomenės gauna pinigus iš Rusijos ambasados. Renginių biudžetai neskelbiami. Pasikėliau Rusijos valstybės kontrolės ataskaitą, kurioje revizuotas fondas, finansuojantis tėvynainių „veiklą” užsienyje. Ten jie tiesiai šviesiai rašo – nėra kontrolės, nėra apskaitos, nėra viešumo, skaidrumo ir informacijos“.

Kitaip sakant, savo vietininkus Klaipėdoje sočiai maitina Kremliaus propagandistai. Tai informacinio karo prieš nepriklausimą Lietuvą dalis.

Zurofiada tęsiasi…

Kovo 27 d. sulaukėme ir kito su šia byla susijusio sprendimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas paskelbė sprendimą dėl Granto Arthuro Gochino skundo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Jis atmetė skundą, kuriuo centras ragintas pakeisti istorinę išvadą į tokią, kad tarpukario karininkas kolaboravo su naciais.

Lietuvos didvyris Jonas Noreika

Pernai Kalifornijoje gyvenantis Lietuvos pilietis G.A. Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC naujai, išsamiai, nešališkai, nepiktnaudžiaujant valdžia, susipažinti su jo pateikta 69 puslapių „Užklausa dėl Jono Noreikos nusikaltėlių gaujos“ ir jos prieduose esančius dokumentus.

Jis tikėjosi, kad Centras pakeis savo istorinę pažymą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, kad būtų aišku, jog J.Noreika nelaikytinas didvyriu. J.Noreikos aukų giminaitį G.A.Gochiną žeidžia J.Noreikai skirti paminklai, paminklinės lentos, gatvių ir mokyklos pavadinimai.

JAV ir britų žiniasklaidoje pasirodė tariamos J. Noreikos anūkės Silvia Foti pritarimas G.A.Gochino užklausai. Laikraštyje „Chicago Tribune“, BBC laidoje, WiKIPEDIA portale pasirodė žinučių, kad J. Noreika dalyvavęs holokauste ir pats šaudęs žydus. 58 metų mokytoja ir žurnalistė, gimusi ir augusi „lietuviškame“ Čikagos priemiestyje, savo tyrimą paskelbė knygoje „Tiesos beieškant“ („In search of the truth“). Tyrime ji pritaria G.A.Gochino skundui prieš LGGRTC ir aiškina, esą S. Foti motina pasakojusi, kad J. Noreika-Generolas Vėtra gyręsis, jog šaudęs žydus.

Įtakingų E. Zurofo veikėjų pastangomis šie liudijimai išplito po visą pasaulį. Jie surado pritarimo ir Lietuvoje. Prie kaltinimų Genocido tyrimo centrui prisijungė ir publicistas, politikos veikėjas Arkadijus Vinokuras, DELFI paskelbęs straipsnį „„Genocido centras gina netiesą. Kodėl?”

Kaip jam atsakydamas rašo Šarūnas Mažeika, be neteisingų, niekuo nepagrįstų kaltinimų centrui, akivaizdžių istorinės tiesos iškraipymų jame yra ir tiesioginis bandymas paveikti teismą, nagrinėjusį G. A.Gochino skundą prieš centrą.

Melas nesiliauja net po teismo sprendimo. Štai kovo 28 d. G.A.Gochino užklausos autorius, filosofas dr. Andrius Kulikauskas „kviečia visus į renginį susipažinti su teismo nuosprendžiu ir plačiau aptarti, kaip mums įvairiai atsakyti už Lietuvą“. Jis papasakos, kaip „kapitono J. Noreikos legenda išaugo ir kaip ji sunyko“.

Organizuotas puolimas prieš pokario kovotojus, tapusius laisvės kovų prieš nacių ir sovietų okupantus didvyriais nesiliauja, į šį propagandinį frontą metamos didžiulės, gerai finansuojamos pajėgos, kuriose šmėkščioja ir lietuvių menininkai, ir politikos veikėjai, o prie jų netiesiogiai prisideda ir įvairių nacionalinių komisijų nariai.

Tikėtina, kad tokios pastangos prieis liepto galą, kaip pelnyto atpildo šiomis dienomis sulaukė šešios dešimtys Sausio 13-osios bylos kaltinamųjų.

2019.03.27; 20:14

Aktualijos

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Vilniuje viešėjo svečias iš Rygos – ponas Gūtenmorgenas. Skaitytojams priminsiu, jog Baltijos asamblėjos premijos laureatas Maris Bėrzinis apie p. Gūtenmorgeno gyvenimą, jo kūrybinę, mokslinę veiklą parašė net keturias knygas, sukurtas trumpametražis filmas.

– Bičiuli Gūtenmorgenai, mes jau ne pirmą kartą susitinkame viešam pokalbiui. Lietuviškajai žiniasklaidai jau esi atskleidęs kai kuriuos savo kūrybinių projektų vizijas. Koks šios viešnagės tikslas?

– Būsiu atviras, rengiu trimačio (politinio, socialinio, kultūrinio) mąstymo knygą apie šių dienų Lietuvą. Preliminariai ji vadinasi „Pyst! – ir aš Lietuvoj“. Esu aplankęs daug unikalių jūsų šalies objektų, studijuoju jų kilmės ir neįgyvendintų idėjų archyvus. Sukaupęs teminį informacijos banką, planuoju parengti užsienio turistams unikalų pažintinį maršrutą.

Savižudiškas abejingumas. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, pradiniu objektu galėtų būti trisdešimt metų Vilniuje statomas Nacionalinis stadionas. Būtų proga supažindinti užsienio statybininkus su šia pasaulyje neturinčia analogų lietuviška patirtimi. Po to nuvyktume prie buvusio „Žalgirio“ stadiono, kuris buvo pradėtas griauti per iškilmingą Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atidarymą ir pasigėrėtume įspūdingu lietuviško futbolo pasiekimu – šalies rinktinė jau 148-a pasaulyje, vienoje gretoje su laisvalaikiu kamuolį spardančių ugniagesių, mokytojų komandomis. Čia jau prasideda naujos abejonės, ar tai svečiams sukels nepakartojamą įspūdį. Kur bepažvelgtume į viešąją informacinę erdvę, joje vykstančias diskusijas – Lietuva Europos Sąjungoje vos ne visada didžiuojasi „prizinėmis“ vietomis, kaip pasakytų paprasti žmogeliai, – iš antro galo.

– Nejau ir tai tu bandysi sieti su artėjančiu mūsų valstybės šimtmečiu?

Girtuoklis ar tik panoro pailsėti? Slaptai.lt nuotr.

– Čia glūdi fundamentalioji mano projektinių minčių tąsa. Štai anądien, gerai, kad nelijo, devynis kartus apėjau Gedimino kalną. Dešimtą kartą pavaikščiosiu savo mintyse. Kiek esu susipažinę su jūsų valstybės šimtmečio kultūriniais projektais – šis yra didingiausias, labiausiai pagarsintas pasaulyje. Kokia šventė be pinigų. Valdžios vyrai sako negailėsią: kiek reikės, tiek ir bus šiam nenumatytam reikalui. Jei pavasarį kalnui užteko kelių milijonų eurų, tai dabar žadama apie dešimt ar net per dešimt milijonų. Šis dydis priklausys nuo mažmožio – kiek bus to lietaus. Lietus plauna šlaitus, ir pinigėlių milijonai slenka žemyn kartu su  sunkiai įkainojamos vertės velėna. Kai peržiemosite, atšvęsite savo šimtmetį, būtinai atvyksiu pasidomėti šio unikalaus projekto patikslintos sąmatos.

– Per savo gyvenimą nesu regėjęs net dešimties tūkstančių eurų. Mūsų valdininkams labai rūpi užsieniečių nuomonės, kaip išlaikyti žaliąjį šlaito apdarą, kad jis visas nenuslinktų ir ką po to daryti, kiek jiems pinigėlių padalinti. Kiek suprantu, tu, kaip užsienietis, nebuvai kviestas pateikti savo ekspertinių išvadų?

– Dabar tu mane taip negražiai išdūrei. Bet štai kas įvyko. Tą vakarą viešbutyje ilgai nesumerkiau akių, bet kai užmigau, susapnavau neįprastai raiškų  Gedimino kalno sapną. Tarsi prie manęs prieina Nacionalinio muziejaus direktorė ir sako: pažvelkite, kaip dabar atrodo Gedimino kalnas. Atsisuku ir netikiu savo akimis – jokios žalumos, pirmapradė pilkšva plikuma. Ir šio kalno prievaizdė porina: štai dabar ta tikroji autentika, ateity nieko nekainuosianti valstybės biudžetui. Be to, tai bus atrakcijai labai vaizdinga aukštuma. Kai nupjovėme kalno medžius ir palikome vien tik gležną žolelę, mūsų specialistai ėmė nebesuvokti kalno ir žvilgsnio erdvės vieningumo, vaizdo istoriškumo dermės. 

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tada man toptelėjo mintelė – o kodėl jums nenuskutus nuo šlaitų velėnos ir palikus istorijos ateičiai tik pliką šlaitą, taip puikiai derantį prie funikulieriaus ir pilies sienų skiedinio spalvos, nes dabar visiškai pranyksta žaliame Vilniaus fone. Būtent šis vaizdas yra tikroji muziejinė vertybė. Juk visos partijos, laimėjusios rinkimus, žadėjo nuversti kalnus. Štai atėjo žalieji ir dėsningai nuslinko kalno žaluma kartu su jų reitingu. Mūsų valdžia visur taupo, tai po milijoną, tai po kelis… Ir štai jums veltui puikiausia metų idėja: kaip ūkiškai sutaupyti tuos dešimt milijonų eurų. Nebereikės vargti su šlaito velėna, reikalaujančia daug kruopščios, mąslios priežiūros, be to, bus originaliai sukurtas kalnui šiuolaikiškumo įvaizdis. Istorinį vaizdą šlaituose galėtų pagyvinti jaunimas ant riedučių, pilies ekskursantams nemokamai parodytų savo akrobatinius triukus, kaip tai jie dabar atlieka priešais Vyriausybės langus.

– Ar tik šis sapnas neturi sąsajų su kažkokiais praeityje tavo mintyse atgimusiais faktais?

– Gal tai liko iš praėjusio mėnesio, kai žvelgdamas į Gedimino kalną iš po vamzdžio anapus Neries, išvydau šlaite, po pilies pamatais, atsirandantį plyšelį. Žinau, kad pastaruosius penkerius metus dirbo daug specialistų, kad būtų iškirsti tariamai pavojingi medžiai. Skaičiau 2012 metų protokolą, įsidėmėjau posėdžio dalyvių išgrynintą prioritetą teikti „gynybinės paskirties piliakalnio silueto išryškinimui miesto kraštovaizdyje“. Girdėjau begalę kalbų, kad jūsų biurokratai nemoka planuoti, negeba žvelgti į ateitį. Ir štai viena tokia įžvalga su gamtos pagalba tampa realybe.

– Mačiau Tamstą Rašytojų sąjungos renginyje, kai žurnalo „Literatūra ir menas“ redakcija Gedimino kalnui paskyrė Šūdvabalio premiją už nesibaigiantį meninį vyksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, spiriančius visuomenę mąstyti, būdrauti“.

– Aš visada susijaudinu, kai išgirstu žodį „mąstyti“. Tai patvirtina ir mano vaikščiojimo aplink Gedimino kalną išgyventą jauseną. Tąkart mintys tiesiog verpetavo: niekaip nesupratau, kaip čia atsitiko, kad Gedimino kalną, jau kaip eksponatą, saugo Nacionalinis muziejus. Prie Vilnelės sutikau žilaplaukę kiemsargę, kuri mane paprotino: matau, esate ne mūsiškis ir nesuprantate – kai nemokama vadovauti kam nors, atsiranda nemokama reklama pasauliui. Ir aš po kurio laiko pagalvojau: šakės jūsiškiam „Globalios Lietuvos“ projektui, kuriam reikia milijonų, o čia viskas šiuolaikiškai postmoderniai  ir nemokamai. Ir štai Gedimino kalnas per visą savo istoriją pelno pirmą apdovanojimą! 

– Žinau tavo smalsią prigimtį. Tu ne vien kalnu esi gyvas – per dieną gali pusę Vilniaus aplankyti.

Lietuvos Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

– Man kiekviena minutė brangi, nes nebesu valdininkas. Mane domina naujovės: kaip pasikeitė Jūsų sostinė po mano paskutinio apsilankymo. Visada pirmiausia užsuku į M. Mažvydo biblioteką. Prieš porą metų savo tyrime esu padaręs trumpą išvadą: kodėl jūsų Nacionalinę biblioteką remontavo ilgiau nei romėnai rankomis statė Koliziejų. Pasisekė tiems Antikos statytojams, nes dar nebuvo sukurtas Viešųjų pirkimų įstatymas. Užėjęs į biblioteką iškart pajutau šio įstatymo galią – viską pirkti kuo pigiau. Rūbų spintoje paltą tai pasikabinau, o kur pakabinti skrybėlę, neradau jokios pakabos. Ko gero, šio projekto autoriai ir laimėjo konkursą, nes jie sutaupė keliasdešimt eurų elementarioms skrybėlių, kepurių pakaboms.

– Ir ką? Su skrybėle vaikščiojai po biblioteką?

–  Man pirmą kartą taip nutiko. Kai nesiseka, tai ir toliau nesiseka. Užsukęs į periodikos skaityklą, norėjau paskaityti lietuviškų kultūros leidinių, o tenai nė vienos laisvos vietos. Visi stalai apkrauti kompiuteriais, prie jų dirbo virtualiosios erdvės skaitytojai. Kas man beliko – turėjau išeiti nepaskaitęs lietuviškų leidinių. Šis trumpas apsilankymas Nacionalinėje bibliotekoje padovanojo man naują galvasopį – kodėl jūsiškėje Nacionalinėje bibliotekoje nėra  nė vieno latviško periodinio leidinio.

– Žinau, kad lapkričio pradžioje R. Vanagaitė kartu su E. Zurofu lankėsi Rygoje ir Ž. Lipkės memorialiniame muziejuje pristatė pernai išleistą savo knygą „Mūsiškiai“.

– Nenoriu pernelyg kalbėti šia tema, nes jie po skandalingos lietuviškos žiniasklaidos atakos pas mus buvo sutikti kukliai. Tad verčiau pacituosiu du raiškius komentarus be komentarų: „E. Zurofo nereikėjo įleisti į Latviją, jis patalogiškai neapkenčia lietuvių ir latvių“; „Mums ir savo mėšlo pakanka“.

Izraelio slaptoji tarnyba MOSSAD

Šia proga noriu pridurti štai ką. Latviškoje elektroninėje spaudoje neteko skaityti tokių baisių, tarsi beraščių parašytų komentarų, kokių perskaičiau jūsiškiuose delfi, lrytas.lt portaluose. Tai patyčios, arba virtualioji subkultūra, kurios turinys nepalyginamai žiauresnis nei mano jaunystės metais skaityti užrašai ant viešųjų tualetų sienų. Aš vis dar negaliu susivokti, kodėl būtent rudenį, o ne pavasarį, kaip priimta pasaulyje, jūsų televizijas, žiniasklaidą užvaldė seksualiniai skandalai. Prisimenu jūsų Seimo narę Gretutę, kurios paieška būtent pavasarį buvo paskelbta latviškajame delfyje: rygiečiai, praneškite, jei kas pastebėsite Gretą ir Karbauskį mūsų mieste…

Tai pavienės mintelės iš mano pradėto tyrimo, kaip su embrionų problematika jūsiškiame Seime prasidėjo politinio egzorcizmo seansas su Greta. Šiomis dienomis jūsiškį Seimą vėl atakavo embrionai, ir į plenarinius posėdžius nebesugeba ateiti keliasdešimt parlamentarų. Vadinasi, jūsų parlamente iš tų embrionų formuojasi naujos formos individas, nebegalintis vykdyti konstitucinės priesaikos. Man iškart nauja tema!

– Ar neįžeis tavo orumo, jeigu šį probleminį pokalbį paviešinsiu, ir tu sulauksi lietuviškų komentarų?

Vytis. Slaptai.lt nuotr.
Vytis. Slaptai.lt nuotr.

– Tikiuosi, kad nebus tokių žiaurių, kaip Vilniaus miesto mero žodžiai – Lukiškių aikštėje nebus jokio Vyčio paminklo! Buvau tame mitinge ir išgirdau neįprastai daug man įdomios informacijos apie paminklų statybą ir jų griovimą jūsų sostinėje. Kai mintyse tie žodžiai keliskart per dieną suskamba, manąją mąstyseną ima slėgti keistos formos impotencija. Ypač po lapkričio 27 dieną išgirstos žinios, kad istorinė Lukiškių aikštė simbolizuos piknikų įvairovę… Tad privalau kuo skubiau grįžti namo ir sustiprinti savo imuninę sistemą, kurią sužeidė lietuviškasis „demokratinis“ meninis mąstymas.

Atleiski, šiam kartui užteks.

Užrašė Arvydas Valionis

2017.12.02; 07:00

Politinės intrigos

Nyki buvo Rasos Tapinienės laida su Rūta Vanagaite, Ričardu Čekučiu, Juliumi Panka ir Tomu Dapkumi, Linu Kontrimu, dar žydu iš Izraelio Danieliumi Lupšicu (Info TV; "Diagnozė: valdžia"). Įdomu, ji pati sugalvojo dar kartą pagarsinti „rašytoją“, ar „iš aukščiau“ jai buvo liepta?

Buvo pasakyta (Čekučio), kad tie, kurie šaudė žydus, yra išgamos. Vanagaitė su tokiu vertinimu nesutiko: normalūs žmonės, mokytojai, inžinieriai… Todėl Vanagaitė ir norinti išsiaiškinti, kodėl tie normalūs žmonės šaudė. Tarsi kam nors dar būtų neaišku. Vieni keršijo už 1940-1941 m. nukankintus (neretai žydų komunistų ir kagėbistų) artimuosius. Tai buvo kerštas už patirtas kančias, už nelojalumą Lietuvai.

Continue reading „Sąmoningai kurstoma neapykanta žydams?” →

Gordijo mazgas

Kiekviena valstybė, kiekviena tauta, kiekvienas žmogus turi planų, kuriuos stengiasi įgyvendinti. Uždavinių pasitaiko įvairių: strateginių ir taktinių, ilgalaikių ir vienadienių. Kai kurie uždaviniai deklaruojami viešai, kiti – slapti. Vieni tikslai – prasmingi, taurūs, kiti – gėdingi, smerktini. Tačiau vertinant valstybių, tautų, individų siekius niekuomet nederėtų pamiršti, jog tai, kas vienam – gražu, kitam – galbūt bjauru.

Žvelgiant į Lietuvą supančias didžiąsias kaimynes puikiai matyti, jog visos jos turi ne tik siaurų asmeninių, bet ir žymiai platesnio mąsto valstybinių tikslų. Jų planai akivaizdūs: stiprėti, didėti, plėstis. Jų planai – ekspansiniai. Net jei toks dėmuo rūpestingai slepiamas po gražių žodžių skraiste, ekspansija lengvai pastebima.

Žiūrint į Lietuvos politiką net graudu. Jokių rimtesnių ambicijų. Vienintelis mūsų tikslas – išsilaikyti bent jau šių dienų ribose. Vienintelė reali mūsų siekiamybė: kad dar labiau nesusitrauktume. Mes jau net rimčiau svajoti nebedrįstame: girdi, esame pajėgūs ženkliai sustiprinti lietuvybės židinius Seinuose ir Punske ir tuo pačiu sutramdyti Lietuvos Lenkų rinkimų akcijos triukšmadarius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose.

Continue reading „Dėl ko lietuviai nedrįsta net svajoti” →

Aktualijos

Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) organizuotose eitynėse Kaune Vasario 16-osios šventės dieną šįmet nedalyvavau. Pernai dalyvavau, fotografavau, o šįmet tik perskaičiau išsamų eitynių aprašymą laikraštyje “XXI amžius” (Nr. 8 (2032)). Juo bei pernykščiais savo įspūdžiais remdamasis noriu pasakyti ir savo nuomonę šiuo opiu reikalu.

Malonu, kad šįmet tos eitynės buvo gausesnės, kad jos kasmet darosi vis masiškesnės; kad praėjo ramiai, oriai, eitynių dalyviai suprato, kokia moralinė ir juridinė atsakomybė jų laukia, jeigu nepaisytų policijos reikalavimų, sklindančių iš garsiakalbio.

Net plakatas “Lietuva – lietuviams” šįmet buvo papildytas “Lietuva – lietuviams, lietuviai – Lietuvai”.

Continue reading „Nebūkim veršiai, būkim jaučiai” →

patackas21
Aktualijos

Grupė intelektualų – Antanas Gailius, doc. Irena Vaišvilaitė, prof. Alvydas Jokubaitis, doc. Paulius V. Subačius, prof. Danutė Gailienė, kun. Julius Sasnauskas OFM, prof. Rimvydas Petrauskas – paskelbė atvirą laišką apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pavadintą „Gyvenome, gyvename ir gyvensime kartu“.    

Pasirašyti buvo siūloma ir man – gavau Seimo nario Manto Adomėno, kuris, kaip supratau, buvo vienas iš akcijos iniciatorių, laišką. Dar nematęs teksto, sutikau prisidėti prie šios pastangos, nes esu, kaip ir laiško autoriai, tos nuomonės, kad konfrontacija tarp dviejų artimų katalikiškų tautų niekur neveda ir gali prišaukti nelaimę, kokia buvo ištikusi jas XVIII a. gale – valstybingumo praradimo; esu ta tema parašęs straipsnį („Lietuva–Lenkija, arba atgal į ateitį“; išsp. lrytas.lt, alfa.lt, voruta.lt).  

Continue reading „Atvirai į atvirą intelektualų laišką dėl Lietuvos-Lenkijos santykių” →