Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol Lietuvoje nerimsta dirbtinai primestos diskusijos, kokių atminimo ženklų nusipelnė Kazys Škirpa ir Jonas Noreika, noriu prisiminti vieną 2000-aisiais nutikusį incidentą. Pasakojimas apie tą barnį svarbus dėl to, kad šiandien kai kurie Lietuvos politikai bei istorikai vis dar bailiai dairosi į visas puses, kas ką pasakys iš svetur, užuot pasielgę principingai – lietuviškai.

Žodžiu, besidomintys Lietuvos istorija turėtų prisiminti, kad 2000-aisiais metais „Minties“ leidykla išleido albumą „Baltijos kelias“. Šio albumo sudarytojas – mano a.a. Tėvas Vytautas Visockas.

Nesiruošiu girti šio Tėvo iniciatyva ir rūpesčiu išleisto veikalo. Tegul jo privalumus ir trūkumus vertina kiti. Tenoriu pabrėžti, jog albume „Baltijos kelias“ yra keletas puslapių skirta ir 1941-ųjų metų Birželio sukilimui prisiminti.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Mintis, 2000-ieji. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, ten esama istoriko Arvydo Anušausko komentarų: „Lietuva buvo antroji Europos šalis (po Suomijos 1939 m.), ginklu pasipriešinusi stalininei agresijai (nors ir pavėlavusi metus) ir pirmoji sukilusi prieš okupantus.“ Arba šis iškalbingas istoriko pastebėjimas: „Sukilimas pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Ne sukilėliai kalti, kad naciai, vykdydami savąją genocido politiką, į getus sukišo ir iš sovietinių kalėjimų išvaduotus 168 žydus“.

Be abejo, svarbus ir šis istoriko A.Anušausko liudijimas: „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui buvo didelis politinis smūgis tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai“.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Beje, „Baltijos kelyje“ apie Birželio sukilimą paskelbta ir istoriko Edvardo Gudavičiaus nuomonė: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį…“

Be kita ko, Birželio sukilimui skirtame skyriuje puikuojasi Adolfo Damušio (Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo nario, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antinacinės rezistencijos dalyvio) bei Leono Prapuolenio (Birželio sukilimo Kauno štabo nario) portretai. 

Paskelbta ir Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo atsišaukimo apie laikinosios Ministerių Tarybos sudėtį faksimilė: Kazys Škirpa, Stasys Raštikis ir t.t. Taip pat rašoma, kad „iš viso Lietuvoje per 1941 m. birželio sukilimą žuvo maždaug 2 tūkstančiai žmonių“.

O dabar įsivaizduokime, kad šiame Lietuvos istoriją nuo pat 1939-aisiais metais J.Ribentropo ir V.Molotovo pasirašytų gėdingųjų slaptųjų protokolų gvildenančiame „Baltijos kelio“ albume nėra nė žodžio apie Birželio sukilimą?!

O juk taip galėjo nutikti. Prieš išleidžiant albumą mano Tėvas, be jokios abejonės, konsultavosi ne tik su kolegomis leidėjais, bet ir su istorikais bei politikais. Jam rūpėjo, kad albumas dienos šviesą išvystų ne tik kuo įspūdingiau iliustruotas, bet ir išsamus, obektyvus. Kad vėliau nebūtų gėda parodyti jį ateities kartoms. Kad, galų gale, pats nebūtų apkaltintas neišmanymu ar tendencingumu.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada jis ir susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Vienas įtakingas to meto politikas liepė Tėvui išmesti tuos kelis puslapius, kuriuose rašoma apie Birželio sukilimą. Apeliuota į Amerikos žydus. Girdi, jei tie keli puslapiai apie Birželio sukilimą vis tik bus paskelbti, nuo Lietuvos nusisuks ne tik JAV, bet ir kitos įtakingos Europos valstybės, kuriose gyvena gausios, įtakingos žydų bendruomenės. Suprask, jei Tėvas išleis „Baltijos albumą“ pagerbdamas Birželio sukilimą, – komplikuosis mūsų santykiai su Vakarais. Maždaug taip vieną vakarą iš „Minties“ leidyklos sugrįžęs papasakojo man Tėvas. Jis buvo ne tik nusiminęs, bet ir sunerimęs. O jei tas politikas sako tiesą dėl laukiančių nemalonumų? Gal tas politikas turįs daug slaptos, konfidencialios informacijos?

Tėvas ilgai svarstė, ką daryti – paklausyti garsiojo politiko ar vadovautis savo galva.

Po ilgų svarstymų V.Visockas vis tik nusprendė neklausyti prof. Vytauto Landsbergio patarimų, nors jį ypatingai gerbė dėl tvirtos, principingos, lietuviškos laikysenos 1990 – 1991-aisiais metais.

„Baltijos albumas“ išvydo dienos šviesą toks, kokį numatė V.Visockas – Birželio sukilimas nebuvo nutylėtas. O juodosios prof. V.Landsbergio pranašystės neišsipildė. Mes esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, JAV – mūsų strateginė partnerė, santykiai su Izraeliu nėra blogi…

V.Visockas iki pat savo mirties, kai tik tekdavo prisiminti Baltijos kelią, džiaugėsi tąsyk pasielgęs principingai – neišsigandęs nei bauginimų, nei spaudimo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl dabar prisimenu beveik 20-ies metų senumo istoriją? Ogi pricipingo lietuviškumo linkiu šiandieniniams politikams, istorikams bei žurnalistams. Būkime drąsūs. Nejaugi mes tokie silpni, kad mus būtų galima užmėtyti kepurėmis? Žiūrėkime į Lietuvos istoriją tik lietuviškomis akimis.

Susiraskime kad ir rašytojo Jono Mikelinsko veikalą apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius (Kada Kodėl Taps Todėl?) ir išverskime jį į anglų, rusų, žydų kalbas. Ten – daug atsakymų į pačius nepatogiausius klausimus. Pavyzdžiui, apie 1940-ųjų išdavystes.

Taip pat pradėkime teirautis, kada mūsų žydų tautybės piliečiai, padedami Izraelio istorikų, galų gale pradės domėtis dušanskių ir raslanų nusikaltimais?

O gal Lietuva – jau ne Lietuva?

2019.08.05; 10:47

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Š.m. liepos 30 d. prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“ po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės ir mero sprendimai pašalinti pagarbos ženklus kai kuriems asmenims supriešino visuomenę.

Valstybės vadovas sakė, kad šiuo metu veikianti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka reikalingą darbą, bet jos vienos „konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka“, todėl į diskusijas būtina įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų, kurie suformuotų nacionalinės atminties politikos principus ir jų reglamentą. „Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina“, – pranešime cituojamas G. Nausėda.

Pasak jo, reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo. Prie diskusijų, kaip vertinti įvairias asmenybes ir jų įamžinimą, jis kviečia prisidėti daugiau istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. „Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires“, – sakoma pranešime. Nurodoma, kad Prezidentas tai siūlo norėdamas, kad problema „būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių“.

Prezidentūra teigia esanti pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Ir anksčiau Prezidentas yra sakęs, kad ne politikai turi spręsti, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1083526/nauseda-sureagavo-i-generolo-vetros-situacija-ne-politikai-turi-spresti-kas-yra-iamzintina-o-kas-istrintina

Užvakar Ariogaloje Lietuvos buvusius politinius kalinius, tremtinius, vieną kitą išlikusį gyvą buvusį partizaną aplankęs Prezidentas, paklaustas, kas turėtų priimti sprendimus, paminėjo Komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir prie prezidentūros veiksiantį Kultūros forumą, kurį planuojama įsteigti artimiausiu metu.

https://madeinvilnius.lt/naujienos/g-nauseda-ragina-laikinai-stabdyti-istorines-atminties-trynima/

Tai kas gi yra ta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau Komisija)?

Tarp dvidešimties pasirašiusiųjų š.m. balandžio 8 d. raštą prezidentei Daliai Grybauskaitei ir ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui dėl pasiryžimo atsistatydinti in corpore, jei Vyriausybė įgyvendins savo planus Komisijos sekretoriatą ir jo funkcijas pavesti Vyriausybės Kanceliarijai, – tik septyni Lietuvos piliečiai:

Emanuelis Zingeris, Komisijos pirmininkas, prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arvydas Anušauskas, Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arūnas Bubnys, LGGRTC, dr. Algirdas Jakubčionis, Vilniaus Universitetas, prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, dr. Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos institutas.

Emanuelis Zingeris ir Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp užsieniečių – penki iš JAV, atstovaujantys daugiausiai JAV žydus, ir du iš Izraelio.

Kaip matome, Komisijai vadovauja žinomas Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris, o Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisei vadovauja ne mažiau žinomas politikas Arvydas Anušauskas.

Bet juk tai būtent tas politinis momentas, kurio visai teisingai kratosi Prezidentas, bet kurio, matyt, jo nauji patarėjai dar fiziškai nespėjo pastebėti.

http://www.ekspertai.eu/tarptautines-komisijos-nariu-kreipimasis-del-komisijos-sekretoriato-panaikinimo/

Komisijos daugumą sudaro net ne Lietuvos piliečiai, nežinantys mūsų įstatymų subtilybių.

Todėl, matyt, ir iškilo netiesioginis Komisijos konfliktas su Vilniaus apygardos administraciniu teismu dėl, faktiškai, Jono Noreikos – Generolo Vėtros visiško išteisinimo kolaboravimo su naciais klausimu.

Štai kaip skamba Komisijos š.m. balandžio 10 d. pareiškimo, susijusio su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, įvadinė dalis (mano laisvas vertimas iš anglų k.):

„Atsakymas į Genocido centro pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai“

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė. Atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) teiginius, bylinėjantis su Grantu Gochinu, ir po 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Komisijos pirmininkas, taip pat, kaip ir poskyrio komisijos nariai, mano, kad mūsų pareiga pakartoti ankstesnius protestus prieš tokius paminėjimus bandant sumažinti Šiaulių apskrities viršininko bendradarbiavimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį“.

https://www.lzb.lt/en/2019/04/11/response-to-statement-by-genocide-and-resistance-research-center-of-lithuania-of-march-27-2019-on-accusations-against-jonas-noreika/

Toliau Komisijos pareiškime, kurį pasirašė Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir dar 10 Komisijos narių (dr. Arvydo Anušausko sąraše nėra), dėstomi Komisijos motyvai, kodėl ji nepatenkinta ir LGGRTC teismui pateikta medžiaga, ir paties teismo sprendimu.

Lietuvos byla ambasadorių žvilgsniu

Perskaičius Komisijos priekaištus dėl LGGRTC aiškinamojo rašto ir išlenda daugumos jos narių ekspertinio pasiruošimo stoka, visų pirma, suvokimo, kad Lietuvos Respublikoje ir gyviems ir mirusiems galioja nekaltumo prezumpcija ir kad bet kokios abejonės dėl jų kaltės įrodymų patikimumo veikia įtariamojo naudai, o mirusiojo, žuvusiojo, nužudyto atveju jos net negali mesti ant jo šešėlio, nes šie jau neturi galimybės pasiteisinti.

Tokių dalykų Komisija nesupranta arba nenori suprasti. 

Kaip žinia, Vilniaus apygardos administracinis teismas š.m. kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G.A.Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J.Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.

Šis pavyzdys dar kartą įrodo, kad Komisija nėra ta institucija, kuri sugeba teisiškai, pagal Lietuvos teisę, kuri atitinka Europos Sąjungos teisę, objektyviai vertinti  faktus apie žydų ir lietuvių genocidą ekspertiniame lygyje.

Be to, Komisija pagal savo pavadinimą (nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti), mano nuomone, yra akivaizdžiai šališka. Kur sovietinio režimo veikėjų Petro Raslano,  Nachmano Dušanskio, Kaniūkų tragedijos kaltininkų oficialūs Komisijos įvertinimai? Kokie jie bebūtų. O gal aš tokių nepastebėjau?

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Gerai, kad Komisija egzistuoja ir turi galimybę, kaip juridinis asmuo, ne tik pareikšti savo nuomonę žydų ir lietuvių genocido klausimais Lietuvos ir pasaulio visuomenei, bet ir teisę kreiptis į teismą, jei, jos nuomone, LGGRTC ekspertai pateikia klaidingus vertinimus, galinčius įtakoti Lietuvos Respublikoje priimamus sprendimus Holokausto tema. Aš – už tai, kad Komisija egzistuotų.

Nesuprantama tik, kodėl aukščiau minėtoje teisminėje istorijoje teismui pateiktą LGGRTC aiškinamąjį raštą apskundė teismui ne Komisija, o privatus asmuo.                           

Tokių, kaip Kazio Škirpos ar Jono Noreikos, „bylų“ vargu ar bus daug ateityje. Bent kiek žinomesnės Lietuvos asmenybės, nors ir prisidėjusios prie bandymų atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš karto po jos praradimo, bet susitepusios Holokausto istorijoje, jau įvertintos neigiamai be jokių teismų. Ir tai, iš dalies, ir Komisijos nuopelnas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Prezidentui, kaip jau minėjau, pirmą kartą (gal aš klystu?) po Nepriklausomybės atkūrimo iškilus teisminiam ginčui dėl įžymaus asmens susitepimo ar nesusitepimo Holokausto istorijoje, teko ieškoti išeities iš susidariusios padėties nacionalinės atminties politikos principų ir jų reglamento, kuriuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties suformavimo. Pasak jo, tokiu reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.

Sudėtingas tai teisės aktų pakeitimo prasme uždavinys, turint omeny visą Lietuvos istoriją, bet bent jau lietuvių ir žydų genocido klausimais lemiamas žodis tokiame reglamente neabejotinai turėtų priklausyti LGGRTC.

Tai – kol kas vienintelė suvereni, nuo užsienio įtakų nepriklausanti nepolitinė Lietuvos Respublikos ekspertų įstaiga savo srityje. Kol kas tik ji viena įgali pateikti objektyvią informaciją teismams genocido ir rezistencijos reikaluose. Istorikų, kitų asmenų bei visuomeninių organizacijų iš šalies dalyvavimas tokiuose reikaluose su patariamuoju balsu – gerai, bet jie – ne ekspertai.

2019.08.05; 08:30

„Geltonųjų liemenių“ protesto judėjimo dalyviai šeštadienį nusiaubė masonų ložę „Didieji Prancūzijos rytai“ Tarbo mieste. Tai šeštadienį pranešė laikraštis „La Depeche“.

Leidinio žiniomis, vėlai vakare manifestacijos dalyviai atžygiavo prie organizacijos pastato ir ėmė mėtyti į fasadą įvairius daiktus. Vienas iš protestuotojų perlipo tvorą ir atidarė vartus iš vidaus. Įsiveržę į pastatą, manifestantai jį nusiaubė – sulaužė baldus, išdaužė langus. Vienas iš vandalų išnešė iš ložės keturis kalavijus, kuriuos padėjo ant gretimo pastato palangės.

Dėl šio incidento pradėtas tyrimas. Prancūzijos vidaus reikalų ministras Christophe`as Castaneras jį palygino su smurto akcijomis prieš žydus. „Po žydų – masonai, – parašė jis tviteryje. – Kai kvailumas lenktyniauja su niekšiškiausiu nepakantumu“.

Prancūzijos VRM duomenimis, 17-osios „geltonųjų liemenių“ nacionalinio protesto dienos akcijose šalyje dalyvavo 28,6 tūkstančio žmonių.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.03.11; 03:00

Devyni iš 10-ies Europos žydų mano, kad per pastaruosius penkerius metus išaugo antisemitizmas, rodo pirmadienį Europos Komisijos (EK) paskelbtos naujos apklausos duomenys, informuoja „Politico“. 

Žydiški skanėstai. Iškaba Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Apklausa buvo atliekama 12-oje Europos šalių, kuriose gyvena 96 proc. Europos žydų. Tai Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Nyderlandai, Lenkija, Ispanija, Švedija ir Didžioji Britanija. Tyrimo metu buvo apklausta 16 300 žmonių.

Remiantis apklausos duomenimis, 89 proc. respondentų sakė, kad antisemitizmas labiausiai paplitęs internete ir socialiniuose tinkluose. 

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) atliktos apklausos duomenimis, 85 proc. apklaustų žmonių teigė, kad antisemitizmas yra didžiausia socialinė ir politinė problema jų šalyse. 

73 proc. apklaustųjų mano, kad priešiškas elgesys žydų atžvilgiu viešosiose vietose yra didelė arba labai didelė problema. Beveik trečdalis Europos žydų sakė vengiantys dalyvauti renginiuose arba lankytis žydų vietose, nes nesijaučia saugūs. 

Padėtis ypač sudėtinga Prancūzijoje, kur 88 proc. žydų bendruomenės narių sakė, kad jų pastatų ir institucijų niokojimas yra problema. 83 proc. sakė, kad žydų kapinių išniekinimas kelia jiems nerimą.

Apklausos metu taip pat paaiškėjo, kad per paskutinius 12 mėnesių 28 proc. Europos žydų patyrė antisemitinį priekabiavimą, įskaitant įžeidžiamus ir grasinamus komentarus, įžeidžiamus gestus ir įžeidžiamus komentarus socialinėje žiniasklaidoje. Ypač didelis procentas užfiksuotas Vokietijoje. Per pastaruosius penkerius metus dėl augančio antisemitizmo apie 40 proc. Europos žydų svarstė išvykti iš savo šalies.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.12.11; 03:00

Vokietija paminėjo nacių pogromo, davusio pirmąją užuominą apie Trečiojo Reicho užmačias išnaikinti žydų tautą, metines. Minėjimas vyko tuo metu, kai vis garsiau pasigirsta kalbų apie Vakaruose iš naujo atgimstantį antisemitizmą ir nacionalizmą.

Bundestage pasakytoje kalboje, skirtoje paminėti 80-ąsias Krištolinės nakties (vok. Kristallnacht) metines, Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris teigė, kad 1938 metų lapkričio 9 dienos įvykiai ženklino „su niekuo nepalyginamą nutolimą nuo civilizacijos, Vokietijos panirimą į barbarystę“.

Vokietija niekuomet negali nusukti akių, jei „kas nors mėgintų kalbėti už „realius žmones“ ir siektų atskirti“ tuos, kurie išpažįsta kitą religiją arba yra kitokios odos spalvos, sakė prezidentas.

Kalbėdamas apie šiuos laikus ir Vokietijoje stiprėjantį kraštutinių dešiniųjų judėjimą, F. W. Steinmeieris įspėjo dėl „naujoviško, agresyvaus nacionalizmo, kuris įsivaizduoja idilišką praeitį, kurios niekada nebuvo“.

Kanclerė Angela Merkel, vėliau prisijungusi prie F. W. Steinmeierio ir žydų bendruomenės lyderių didžiausioje Vokietijos sinagogoje vykusioje ceremonijoje, pabrėžė, kad Krištolinė naktis buvo ilgalaikio proceso, kurio metu antisemitizmas pirmiausia buvo toleruojamas, o vėliau – ir skatinamas, rezultatas.

Užkirsti kelią atskirčiai, rasizmui arba antisemitizmui privalu vos tik pasirodžius pirmiesiems jų ženklams, pabrėžė A. Merkel, įspėdama nekartoti praeities klaidų.

„Paprasti atsakymai, kurie dažnai eina koja kojon su šiurkštesne retorika gatvėse ir internete, – tai pradžia, kuriai turime ryžtingai užkirsti kelią“, – pridūrė kanclerė.

Naktį iš 1938 m. lapkričio 9-osios į 10-ąją Vokietijoje ir Austrijoje naciai per iš anksto suplanuotą operaciją puolė žydus, naikino ir grobė jų turtą. Tąnakt buvo nužudytas mažiausiai 91 žmogus ir nusiaubta 7 500 žydų įmonių.

Be kita ko, buvo sudeginta daugiau kaip 1 400 sinagogų, suimta iki 30 tūkst. žydų vyrų. Didžioji dalis jų išgabenti į koncentracijos stovyklas, tokias kaip Dachau ir Buchenvaldas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.11; 02:00

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Šį filosofinį esė paskatino imtis rašyti pastaruoju metu nežinia kodėl eskaluojama antisemitizmo tema. Per bemaž trisdešimt Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų šalis padarė viską, kad būtų ištirti jos teritorijoje nacių okupacijos metu vykę Holokausto nusikaltimai, priimti įstatymai, atlyginantys žalą, nuosekliai dirbama, kad žmonės būtų supažindinti su žydų kultūra. Labai daug mokslinės ir grožinės literatūros skirta šiai temai. Viskam, kas susiję su žydais, uždegta žalia neblėstanti šviesa. Ne tik aukščiausiu valstybiniu, bet ir kitais lygmenimis. Tuo džiaugiuosi.

Bet stebina vis dar egzistuojanti praraja, kuri nepadeda suvokti problemos esmės. Kaip susikūrė nesusikalbėjimas? Kodėl veši paviršutiniškas požiūris į lietuvių ir žydų santykius? Trauminės patirtys gyja ilgai, tačiau jos turėtų padėti atrasti naują, šiuolaikišką dimensiją, kurioje galima būtų kurti tai, kas tautas ne skiria, o vienija. Manau, kad mano, kaip lietuvės, asmeninė ir kultūrologinė patirtis leis pateikti dar vieną, tegu ir milijoninę, bet autentišką jei ne ataskaitą, tai bent pajautą ir moralinę poziciją.

Kas mane auklėjo nuo vaikystės klostantis natūraliems žmogiškiems santykiams? Be abejo, tėvų patirtis ir pavyzdys. Mano pačios patirtis. Todėl visada remiuosi autentišku gyvenimu, o ne sukonstruotomis dogmomis, kurias moksliniu požiūriu taip pat stengiuosi verifikuoti iš humanistinės pozicijos. Niekada savo namuose negirdėjau nė vieno blogo žodžio apie žydus. Nė vieno. O kai rengiau monografiją apie savo Tėvą, profesorių, nusipelniusį artistą ir ilgametį dainų švenčių dirigentą, visą gyvenimą dirbusį liaudies kultūros baruose, jo autobiografiniuose atsiminimuose, monografijoje publikuotuose, radau iškalbingą pastraipą, atspindinčią nemeluotą situaciją baisiais nacių okupacijos metais Jurbarke.

„Baigiantis kolonai, vieną dieną matom: eina pro šalį žydai, tarp jų keletas lietuvių ir skulptorius Vincas Grybas. Daugelis nešėsi kastuvus, o iš šonų juos lydėjo vokiečių žandarmerijos kareiviai su skrandomis ant krūtinės bei vienas kitas lietuvis su šautuvais, ant rankų užsirišę baltus raiščius. Mama sako, gal juos varo į kokius darbus? O tėvas, nujausdamas kažką negera, atrėmė, kad negali būt. Ir tikrai: praėjus kokiai valandai, Kauno pusėje pasigirdo kulkosvaidžių ir šautuvų tratėjimas. Pasirodo, juos visus ten sušaudė. Netoli Jurbarko buvo senos žydų kapinės. Ten jiems liepė išsikast duobes… Kad ir keista, žydai nebėgo, o du lietuviai vis dėlto sugebėjo ištrūkti. Jie pabėgo Nemuno šlaitu, į juos šaudė, bet pridengė krūmai. Jie viską papasakojo, ką matė. Tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų. Trečią karo dieną jie padėjo galvas; kartu su jais ir Vincas Grybas. Tai buvo šiurpu. Paskui vokiečiai sugalvojo, kad reikia sudeginti sinagogą. Tuomet Jurbarke gyveno labai daug žydų. Jie turėjo dvi sinagogas. Viena buvo labai sena, dar caro laikais statyta, kelių šimtų metų, o greta naujesnė, mūrinė. Nutarė sudeginti senąją. Vokiečiai suvarė didelę grupę žydų, liepė išnešti visus šventus raštus, surašytus ant odelių ir susuktus į rulonus, visas knygas, sukrovė didžiulį laužą ir liepė padegt. Paskui liepė padegt sinagogą ir saugoti, kad ugnis nepersimestų į gretimus namus. Medinė sinagoga sudegė greitai kaip degtukų dėžutė. O vargšai žydai – murzini suodini. Nutarė, kad juos reikia praust. Sustatė į rikiuotę, paėmė tokius morus, su kuriais mirusiuosius neša, padėjo priekyje, ant jų paguldė mūsų kirpėją, jauną vaikiną, ir į rankas įdavė kažkokią knygą. Jį turėjo nešt keturi žydai. Ir visi patraukė į Nemuno pusę atseit nusipraust. Suprantama, nė vienas iš suaugusiųjų, išskyrus porą girtuoklių, nėjo artyn, tik vaikai. Ir aš tarp jų. Ir aš lydžiu procesiją, žiūriu, kas čia bus. Vokiečiai sukomandavo dainuot tarybinę dainą – „Katiušą“. Žydai verkia, dainuoja, kas moka, kas nemoka. Kraupu žiūrėti. Vargšą mūsų kirpėją nunešė prie upės, į prieplauką. Prieplauka aukšta, ten garlaiviai sustodavo. Smarkiai įsūpavę, įmetė vandenin. Gerai, kad kirpėjas mokėjo plaukt, tai išplaukė. Visus kitus išrengė, nors nenuogai, ir liepė praustis. Kai grįžau namo ir pradėjau pasakoti tėveliui, ką mačiau, jis jau buvo nusijuosęs diržą, kuriuo man prigrasino, kad daugiau nelįsčiau, kur nereikia. Kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai. Paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo. Gavęs nuo tėtės bart, daugiau nebėgdavau žiūrėt. Paskui kitus žydus išvežė į Smalininkų pusę ir taip pat visus sušaudė. Kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose. Bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo. Tokie buvo pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai.“ (Vyžintas A., Tamošaitytė D. Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla. Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Vilnius, 2011: p. 53-54.)

Dešimtmečio vaiko akimis pamatyti įvykiai liudija pirmiausia tai, kad gausi žydų bendruomenė Jurbarke buvo gerbiama („tarp žuvusių žydų buvo mūsų pažįstami, daug žinomų žmonių, gydytojų“), o absoliuti dauguma padorių žmonių baisėjosi tuo, kas pradėjo dėtis vokiečių kariuomenei įžengus į miestą („paaiškėjo, kad visokie nusikaltėliai ar šiaip degradavę žmonės padėdavo prie panašių žiaurių egzekucijų. Kiek žinau, nė vienas padorus žmogus nė piršto neprikišo“). Tai patvirtina ir tikslius tyrimus apie žydų elgesį varant juos į getus ir mirties vietas („bet dauguma žydų kažko laukė ir nebėgo“). Lakoniškai įvardijamas ir faktas, jog nebodami bausmės mirtimi, patys jurbarkiečiai kiek galėjo žydus gelbėjo („kiek galėjo, lietuviai jų paslėpė kaimuose“). Pirmieji žiaurūs karo įspūdžiai vaikui davė neišdildomą pamoką dėl principingos tėvų pozicijos, kai tėvas uždrautė net žiūrėti į vykdomas egzekucijas ir iškaršė sūnui kailį („kaip, sako, tau ne gėda? Žiūrėti į tokius pasityčiojimus, esą, gali tik visai smukę lietuviai“). Pačių lietuvių patirtas žudynes, sunkmetį atėjus sovietų armijai vaiko akimis taip pat galima rasti monografijoje. Tėvo šeima išgyveno karo baisumus per stebuklą, nes mano senelis, tėvas ir dėdė buvo garsūs miesto muzikantai, o muzikos visais laikais reikėjo. Tėvas gelbėjo daugybę knygų iš siaubiamos Jurbarko bibliotekos, drebančiais pirštais spaudė akordeono klavišus švilpiant kulkoms ir matant velkamus sušaudytus miškinius į aikštes, o stribams laidoti kalant vis neužtenkamus karstus: viename pjautynių metu ir pats turėjo pasislėpti.

Liudininko akimis pamatyti įvykiai ir vėliau visu gyvenimu patvirtinta principinė nuostata leidžia sakyti, kad ne tik mano, bet ir daugelio kitų padorių žmonių šeimose žydšaudžių (kurie aklai vykdė nacių nurodymus), nebuvo. Priešingai – asmeniškai patirtas Holokausto metas arba vėlesnės žinios apie tuos laikus humanistinę nuostatą ir atjautą tik sustiprina. Ir nors sovietiniais metais ši tema buvo, galima sakyti, kone uždrausta, būtent todėl – dėl auklėjimo ir jau savos patirties – į skaudžią antisemitizmo temą teko gilintis jau vėliau, maždaug su nepriklausomybės atkūrimu.

Leonidas Dorfmanas ir Daiva Tamošaitytė jo namuose Frankfurte prie Maino, 1995. (D. T. Asm. Archyv.)

O pirmuosius trisdešimt savo gyvenimo metų gyvenau apsupta draugų žydų; žinojimas apie buitinį antisemitizmą gyvavo lygia greta su kitais rasistiniais pasireiškimais, kurių patys patyrėme sovietmečiu, ir sąmonėje buvo atskirtas kaip neprideramas reiškinys iš principo, todėl neturintis vietos asmeninėje erdvėje. Geriausias mano vaikystės ir klasės draugas buvo pianistas Leonidas Dorfmanas. Su juo kaip su broliu: važinėta iš mokyklos ir į ją, švęsti gimtadieniai, žaistas badmintonas miške Lazdynų mikrorajone ir būta daugybė pasivaikščiojimų su rimtais pokalbiais. Visi mokslai ir pramogos vyko kartu. Liova visada tryško juoku, ir būtent iš jo sužinojau daug žydiškų chochmų – taip pat ir tai, kad patys žydai turi nuostabų humoro jausmą ir moka iš savęs pasišaipyti.

Kiti draugai besimokant M. K. Čiurlionio mokykloje buvo pianistės Aviva Aronaitė (po trijų klasių emigravusi į Izraelį ir tapusi garsia atlikėja) ir Estera Agranovskaja (šiuo metu gyvenanti Olandijoje), o smuikininkas Amosas Traubas tapo bendraminčiu, kai pagal tradiciją dešimtoje klasėje kūrėme „čiurlioniukų“ operą: jis komponavo muziką pagal mano libretą. Daug valandų prasėdėjome prie pianino jo namuose Antakalnyje. Beje, toje operoje, – pasirinkau „Orfėjo ir Euridikės“ temą, – Liova dainavo pagrindinę Orfėjo ariją… Kostiumus kūrė „dekų“ klasė, kurioje mokėsi Giedrius Jonaitis, Kristoforas Valaitis, Marius Grušas, Laisvūnas Kavaliauskas ir kiti šiuo metu žinomi menininkai. Opera turėjo didžiulį pasisekimą.

Dar iš mokyklos laikų atminty ir fotografijose, įrašuose išliko retas tais laikais projektas su Vladimiru Tarasovu – mūsų klasė, vadovaujama šviesios atminties Mokytojos Vidos Krakauskaitės, dirbo pagal eksperimentinę Karlo Orfo programąsu unikaliais mušamaisiais instrumentais, ir Lietuvos televizijoje padarė improvizacijų studiją, kurios metu dirigavau mokinių ir Tarasovo „orkestrui“. Laidą vedė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

TV studijoje. Iš kairės į dešinę: Estera Agranovskaja, Daiva Tamošaitytė, Gražina Kučinskaitė, Ela Želtouchova, Zbignevas Tatolis, Giedrius Kuprevičius. 1978 m.

Vėliau, studijuodama Valstybinėje konservatorijoje, draugavau su pianistu, intelektualu Valiumi Zaikinu, šiuo metu taip pat gyvenančiu Izraelyje. Turėjau laimės studijuoti Veronikos Vitaitės fortepijono klasėje (mokykloje ir konservatorijoje) ir gauti pamokų iš garsios pedagogės Olgos Šteinbergaitės. Visada pamokos būdavo ne tik profesionalios, bet ir didžiai gyvenimiškos. Dar vėliau gyvenimas ir kūryba suvedė su daugybe nuostabių žydų tautybės žmonių. Kaip muzikos kritikė dariau interviu ir recenzavau žymių muzikantų veiklą: Davido Geringo, Gidono Kremerio kamerinio orkestro, kompozitoriaus Anatolijaus Šenderovo ir daugelio kitų. Su Vladu Zalatoriumi (amžinatilsį) kūrėme pirmąją Lietuvoje orientalistikos konferenciją ir festivalį.

Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08
Daiva Tamošaitytė su Stanislovu Rubinovu Rašytojų sąjungoje po knygos „Miške ir scenoje“ pristatymo. 2013 10 08

Bet ypač jaudinanti draugystė mano šeimą siejo su Stanislovo Rubinovo šeima. Jis buvo ne tik mano Tėtuko bendrakursis solistas, bet daug metų mūsų šeimos atostogavo prie Sartų ežero. Mano Tėtukas išmokė jaunąjį Aleksandrą gaudyti lydekas (Tėtukas per vieną liniją kilęs iš garsios Skirsnemunės žvejų dinastijos). Nuo tada ir matydavome senojo ir jaunojo Rubinovų duetą plaukiantį valtimi per ežerą: išplaukia anksti ryte ir grįžta tik vakare; toks entuziazmas, atsidavimas žūklei nematytas… Būdavo, matai jau atplaukiančią valtį ir raudonuojantį megztinį: „Kiek pagavot?“ „Ai, blogai kimba, bet kokia dešimt yra…“ tada ant lieptelio darinėdavo; kiek prigaudydavo, dar ir visiems draugams aplink išdalindavo. Mūsų vaikai augo kartu ir patyrė visokių nuotykių. Ilgametė draugystė su Rubinovais buvo kažkokia vasariška, nors nestokojanti intelektualių pokalbių, o vėliau visada lankydavausi Stanislovo įkurto Kamerinio teatro Kaune gastrolėse Vilniuje.

Stanislovas kiek pamenu būdavo labai mąslus, išmintingas, dažnai griaudėdavo jo sodrus vokalisto juokas kai žaisdavome biliardą vasarvietės kavinėje. Ir nė už ką nežinojau, ką jam teko patirti karo metais. Tik kai nepriklausomybės atkūrimo pradžioje buvo išspausdinti jo atsiminimai apie siaubingus trejus metus, paauglio praleistus su motina miškuose išsikastose žeminėse, kai jie mėgino išgyventi Holokaustą, ir išgyveno, tada suvokiau, kad viskas pasikeis. Iš tų atsiminimų didžiausią įspūdį padarė du dalykai: Vilniaus lenkės, šeimos draugės išdavystė (atėjus naciams) ir keturiolikmečio badu mirštančio vaikino vidinė inteligencija: jam teko eiti į sodybą maisto, bet tik dešrą nukniaukė ir nieko daugiau… Kamerinis teatras skyrė didelį dėmesį Holokausto temai (spektaklis „Koba“ ir kt.). Buvo skaudu matyti atsivėrusias žaizdas. Stanislovas dar spėjo parašyti biografinę knygą – vieną iš įspūdingiausių liudijimų apie žydo (karaimo) likimą ir atrastą vietą Lietuvoje per pervartų laikotarpius. Jo garbei – niekieno neprašyta – parašiau ir nekrologą į „Literatūrą ir meną“. Norėjau, kad būtų paminėtas didžiulis mūsų žemiečio žmogiškumas – pamokantis visų tautų žmones.

Jeronimo Mantvydo Seibučio magistro studijų teorinis darbas „Pereinamumas: atminties judėjimo žemėlapis Vilniuje“ VDU, 2017 06 09
Jeronimo Mantvydo Seibučio grafikos magistro gynimas VDU, 2017 06 09

Ir vėl likimas draugyste susiejo su ypatingu žmogumi – poetu Alfonsu Bukontu. Jis visą gyvenimą kūrė poeziją ir išvertė į lietuvių kalbą indų „Bhagavadgytą“. Tik vėliau sužinojau, kad jį, dar kūdikį, išgelbėjo lietuvių šeima ir augino kaip savo vaiką. Pagal gimimą pavarde Mordechajus, Alfonsas liko toje šeimoje ir lietuvių šviesuolių garbei pasiliko gelbėtojų pavardę – Bukontas. Jis visą gyvenimą širdimi ir gyvenimo būdu buvo lietuvis.

Draugysčių sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Tačiau svarbiausia patirtis lieka: lietuviai ir žydai nuo senų senovės gyveno santarvėje, tam tikru bendruomenių susitarimu, ir net XX a. nežiūrint pasaulinių karų abipusės sąsajos aukštojoje kultūroje, versle buvo išlaikytos. Kaip kitaip – jei šimtmečiais gyveni priėmusioje žemėje, tai turi išlikti lojalus esamai valstybei ir jos santvarkai. Kiek dabar rašydama galiu apžvelgti, buvome natūraliai suaugę. Kitais atvejais savastys galėjo taikiai koegzistuoti. Šią simbiozę trikdė tik išorinės grėsmės, kai tekdavo rinktis. Ne visada pasirinkimai būdavo išganingi.

Prieš pereidama į lakonišką filosofinę mintį dar pratęsiu diskursą, kuris sako, kad ir šiandien lietuviai turi natūralų atvirą žvilgsnį į žydų klausimą. Štai mano sūnus pats savarankiškai pasirinko žydų temą baigiamosioms magistro studijoms Vilniaus dailės akademijoje (bakalauro diplominis darbas buvo iš Dariaus ir Girėno, estampų ciklas „Pranašas“). Klaidžiodamas po Vilnių jis patyrė savotišką nušvitimą, kai pamatė žydų antkapiais išgrįstus liuteronų bažnyčios laiptus. Jį sudomino žydų antkapių likimas ir apskritai žydų laidojimo tradicijos Vilniuje. Jis parašė teorinį magistro darbą, sukūrė praktinį darbą „Chronotipija“ ir puikiai apsigynė grafikos magistro studijas. Menininkui rūpi žydų antkapių likimas, barbariškas jų panaudojimas sovietmečiu statybos darbams, įmūrijant juos į sienas ar laiptus. Neabejotina, kad šis klausimas turės būti išspręstas ir pagarba mirusiųjų pasauliui atstatyta.

M. K. Čiurlionio meno m-los dešimtokų, operos „Orfėjas ir Euridikė“ kūrėjų grupė. Pirmoje eilėje antra iš kairės D. Tamošaitytė (libretas), trečioje eilėje ketvirtas iš kairės Leonidas Dorfmanas (Orfėjo partija), trečias iš viršaus dešinėj Amosas Traubas (kompozitorius). 1979 m.

Studijuodama žydų istoriją susidūriau su faktu, kad, viena vertus, po pasaulį išsklaidyta tauta išliko formuodama tik jai būdingus religijos, kultūros ir sociumo modelius, kita vertus, nėra atviresnės tautos pasaulio atžvilgiu. Užsiangažavę dirbti kurios nors valstybės labui, perėmę įvairių kultūrų savastį, jie ne tik išrutuliojo pačias skirtingiausias ir įvairiausias savimonės formas, bet ir nuveikė milžiniškus darbus, žinomus pasauliui. Pasauliui jie davė Kristų, ir davė Marksą. Pasirinkau šias figūras kaip simbolines, atspindinčias žydams būdingą pažiūrų amplitudę. Nuo pasaulio Mesijo iki materializmo filosofijos genijaus – tai nurodo į milžiniškas pastangas kurti savą diskursą, pažiūras ir ideologijas, kurios išvaduotų juos iš egzistuojančių konservatyvių visuomenių stereotipų. Jie aistringai diskutuoja ir turi ką pasiūlyti.

Kalbant apie žydus Lietuvoje, neabejotina, kad jeigu mūsų šalis nebūtų patyrusi 200 metų svetimųjų tironijos, būtų susiformavusi žymiai galingesnė valstybei ir lietuvių kultūrai lojali žydų diaspora. Sudėtingas ir dažnai žiaurus likimas lėmė atsargumą ir tapatinimąsi su stipresniuoju. Todėl ir carizmo metais, ir vėliau, sovietmečiu, net ir puikiai mokėdami lietuvių kalbą, žydai tarp savęs kalbėdavosi rusiškai arba jidiš. Vis dėlto man imponuoja LDK laikotarpiu žydams suteiktos privilegijos ir ypač Vilniaus Gaono veikla, kuri litvakų kultūrą garsina pasaulyje, laikoma prestižine. Litvakai savo „Šiaurės Jeruzalę“ išlaikė išeivijoje, ypač JAV. Straipsnio tikslas nėra skirtingų litvakų savimonės formų tyrinėjimas, bet pastanga atkreipti dėmesį į tai, jog XXI a. mums būtina suvokti tą nacionalinio charakterio prieštaringumą, spalvingumą ir jautrumą, susijusius tiek su istoriškai priverstiniu tapatinimusi su galios diskursais, tiek savų naratyvų kūrimu, tiek Holokaustu.

Iš asmeninės patirties ir studijų padariau išvadą, kad nėra neperžengiamų krantų ar pagrindo nuolatinio nepasitikėjimo ir neapykantos eskalavimui, išskyrus jau ne tautos, bet asmeninio pasirinkimo būdu vykdomus santarvės idėjai nepalankius kažkokios trečiosios šalies interesus. Tačiau nuo to kenčia pirmiausia patys litvakai. Aš juos laikau kaip reta galinga ir protinga žmonijos dalimi, todėl galinčia deramai priimti visus iššūkius ir tiesą. Juk neliečiami, nekritikuojami ir išvis ramybėj paliekami tik silpnieji ir neįgalūs. Taip manyti apie žydus, sutikime, būtų baisus įžeidimas. Kartu niekada nepamirškime, su kokiais išbandymais ir skriaudomis jiems teko susidurti XX a., iš kokios juodos tamsos vaduotis.

Šis pasakojimas – vienas iš daugelio. Tokia pozicija ne visiems patiks: vaizdingai tariant, jei įtiksi Kristui, neįtiksi Marksui. Bet aš rizikuoju viešindama savo intymius įspūdžius vedama vienintelio tikslo: kiek galima amortizuoti antisemitizmo, faktinio ir menamo, smūgius. Nes taip gyventi tiesiog nusikalstama. Pažvelkime ir stiprinkime šviesiąją sugyvenimo pusę. Juk Lietuvoje daugėja mišrių šeimų, kurių vaikai ieško savo tapatybės. Dažnai mišrios šeimos vengia pripažinti žydišką kilmę iš kurios nors pusės. Tai – asmeninio apsisprendimo reikalas, bet kartu rodo į (visai pagrįstą) nepasitikėjimą ir baimę, sudėtingą savimonės tapsmo procesą. Gravituojama į kosmopolitinius ir todėl ne tokius skausmingus modelius. Kitais atvejais įvardijimas save lietuviu suprastinas kaip lietuvių politinės tautos pripažinimas ir pagarba.

Baigdama akcentuočiau kuo geresnių santykių su Izraelio valstybe kūrimą ir dabartinės JAV politikos Izraelio atžvilgiu palaikymą. Neabejoju, kad tai – vienas greičiausių būdų ištaisyti istorijos klaidas ir kurti naujus lietuvių ir žydų taikaus sambūvio modelius.

2018 m. birželio 2 d.

Publikuota iš: muzikos ir mokslo žurnalas „Muzikos barai“, 2018 Nr. 5-6 birželis.

Nuotraukos – iš dr. Daivos Tamošaitytės asmeninio archyvo.

2018.08.23; 09:33

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Klaipėdos miesto savivaldybės taryba ketvirtadienį, sudariusi apkaltos komisiją, dėl pasisakymų apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą pradėjo miesto savivaldybės tarybos nario Lietuvos rusų sąjungos atstovo Viačeslavo Titovo įgaliojimų netekimo procedūrą. Liberalo Artūro Šulco vadovaujama komisija darbą turėtų baigti iki rugsėjo 24-osios.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus reikalavimu pirmadienį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl V. Titovo pasisakymų apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą.

Ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal Baudžiamojo kodekso 313 straipsnio 2 dalį – mirusiojo atminimo paniekinimas. Sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas po praėjusią savaitę viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos, kad šių metų liepos 18 dieną Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos narys V. Titovas diskusijoje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago atminimo įamžinimo viešai pareiškė, jog A. Ramanausko-Vanago iniciatyva buvo nužudyti 8 tūkstančių piliečių ir vaikų, o pats Vanagas asmeniškai skelbdavo mirties nuosprendžius.

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ikiteisminio tyrimo metu bus įvertinti ir teiginiai apie Lietuvos partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, paskelbti liepos 19 d. V. Titovo profilyje socialiniame feisbuko tinkle.

Ketvirtadienio rytą prie Klaipėdos savivaldybės piketą su plakatais rankose surengę klaipėdiečiai susiskirstė į dvi grupes – vieni keiksnojo, kiti palaikė skandalą dėl Adolfo Ramanausko-Vanago pradėjusį miesto tarybos narį V. Titovą. Tik per plauką neįvyko muštynės.

Vos pasirodžius Lietuvos rusų sąjungos atstovui V. Titovui, minia ėmė skanduoti „gėda“, „okupantai, lauk“, „okupantas – utėlė“. Tuo metu kitas tarybos narys Audrius Vaišvila šveitė į V. Titovą saują miltų. Vėliau jis savo elgesį aiškino, sakydamas, kad norėjo, jog didvyrį įžeidinėjęs V. Titovas pasijustų nepatogiai.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę šlykščias baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

„Tai buvo mano protestas prieš šį asmenį, kuris niekina Lietuvos didvyrius, viešai apie juos neigiamai atsiliepia“, – žurnalistams sakė A. Vaišvila ir ragino tokiems žmonėms rodyti nepakantumą.

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

„Tokiam asmeniui, kuris niekina istoriją, didvyrius, turėtų būti visų Lietuvos, klaipėdiečių nepakantumas. Nekviečiu smurtauti, bet tylus ar saviraiškos nepakantumas tokiems asmenims turi būti“, – sakė tarybos narys.

Ketvirtadienį vykusiame pikete dalyvavo apie pusantro šimto žmonių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.27; 07:20

1994-aisiais Panamoje įvykusi lėktuvo katastrofa, per kurią žuvo 21 žmogus, tarp jų – nemažai žydų tautybės žmonių, buvo teroristinis incidentas, pareiškė Panamos prezidentas, informuoja BBC.

Anot Juano Carloso Varelos, tai patvirtinančius įrodymus Panamai perdavė Izraelio žvalgyba ir paprašė atnaujinti bylą.

Tarp žuvusiųjų per 1994-ųjų liepos 19 dieną įvykusią nelaimę, kai keleivinis orlaivis sudužo vos pakilęs iš oro uosto, buvo iškilių žydų verslininkų.

Nelaimė įvyko kitą dieną po Argentinos sostinės žydų kultūros centre įvykusio sprogimo, per kurį žuvo 85 žmonės.

Argentinos tyrėjai išpuolio prieš Buenos Airių žydų bendruomenę planavimu ir finansavimu kaltino Iraną, o vykdymu – islamistinį Libano šiitų judėjimą „Hezbollah“.

Irano valdžia, savo ruožtu, visuomet neigė kaip nors prisidėjusi prie šio sprogdinimo, per kurį nukentėjo dar 300 žmonių.

Panamos prezidentas J. C. Varela pirmadienį teigė prašysiąs vietos ir užsienio institucijų atnaujinti lėktuvo avarijos tyrimą. Tai bus daroma „atsižvelgiant į žvalgybos informaciją, akivaizdžiai rodančią, kad tai buvo teroro ataka“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.23; 06:39

Jungtinės Karalystės kompanijos „Accuracy International“ gaminami snaiperiniai ginklai AXMC.

Jana Anzlinger / Süddeutsche Zeitung

Buvęs snaiperis Nadavas Vaimanas kritikuoja Izraelio valdžią dėl nesenų veiksmų Gazos sektoriuje ir interviu laikraščiui Süddeutsche Zeitung pasakoja, kaip jaučiasi žmogus, nutraukiantis kito žmogaus gyvybę.

Palestiniečių masinių protestų Gazos sektoriuje kadrai apskriejo visą pasaulį. Palestinos duomenimis, Izraelio įkūrimo 70-mečio dieną žuvo 61 žmogus ir buvo sužeisti 2700. Izraelio kariškių kitoje sienos pusėje užduotis – stabdyti tuos, kas stengiasi ją kirsti, perduoda leidinys.

„Nadavas Vaimanas 2005–2008 metais tarnavo elitiniame snaiperių padalinyje ir daugiausia dalyvavo operacijose vakariniame Jordano upės krante. Jam prireikė ne vienerių metų, kad peržvelgtų prisiminimus apie tą laikotarpį. Šiandien jis vadovauja nevyriausybinės organizacijos Breaking the Silence (kritikuojančios Izraelio valdžios vykdomas gyvenviečių statybas, – red. past.) švietimo skyriui. Ši organizacija vertinama nevienareikšmiškai, pirmiausia, ir pačiame Izraelyje“, – pabrėžia straipsnio autorė Jana Anzlinger.

Pasak Nadavo Vaimano, jis niekada nešaudė į protestuojančiuosius. „Negaliu patikėti, kad prieš juos panaudotų snaiperius. Tas, kas nori perspėti beginklius protestantus, naudoja paprastus kareivius. Mus, snaiperius, moko žudyti, o ne stabdyti protestus. Mūsų darbas – ilgai gulėti ir laukti, kad paskui iššautume ir pataikytume tiksliai į taikinį“.

Kai įvykdai užduotį, pasakoja leidinio pašnekovas, tu į tai žiūri kaip į darbą. „Galimas dalykas, tie, kas priversti šaudyti į visiškai nepavojingas beginkles moteris ir vaikus, į tai žiūri kitaip“.

„Aš visada suvokiau, kad nutraukiu kažkieno gyvybę. Kai žiūrėdavau per optinį taikiklį į tą, kurį turėdavau pašalinti, aš suprasdavau, kad matau paskutinius to žmogaus gyvenimo momentus. Ir kai paspausdavau gaiduką, suprasdavau, kad tai regėsiu sau prieš akis visada“, – sako Nadavas.

Paprastai, pasakoja buvęs snaiperis, per protestus snaiperiai šaudo po perspėjamųjų šūvių ir į kojas. „Virš kelių – jau pavojinga, ten eina arterija. Galima apskaičiuoti – nužudyti ar sužeisti. Daugiau kaip 60 nušautų – tai beprotiškai daug“.

Pasak Süddeutsche Zeitung pašnekovo, paprastai snaiperiams nėra skirtumo ar vaikas, ar suaugęs žmogus. „Kai palestinietis kelia pavojų, tu privalai jį užmušti. Yra trys paprastos taisyklės: kas tau kelia pavojų, tas privalo turėti tam priemonių, ketinimą ir galimybę. Tada tu gali šauti. Štai, jis gali turėti rankose Molotovo kokteilį, jis nori jį mesti ir stovi per atitinkamą atstumą. Kas mosuoja peiliu per 400 metrų atstumą, tas nepavojingas“.

Tos taisyklės galioja tik palestiniečiams, naujakuriams – ne. „Man tada Vakarų krante įkalė į galvą: jeigu teoriškai naujakurys stovi su šautuvu priešais tave ir nori tave nušauti, slėpkis už akmens ir palauk, kol jis išpoškins visą apkabą. Paskui iškviesk pasienio policiją – tu pats negali jo paliesti. Naujakuriai yra virš įstatymo“.

Pasak Nadavo Vaimano, tie, kas protestavo Gazos sektoriuje, nebuvo pavojingi. „Buvo galima nuvyti tuos žmones ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis ar dar kaip nors. Manau, ateityje pavyks tokių protestų išvengti, jei Izraelis liausis engti palestiniečius“.

„Kai buvau Vakarų krante ir mačiau, kaip į mane žiūri palestiniečiai, aš maniau, kad jie manęs nekenčia todėl, kad aš žydas. Bet laikui bėgant pastebėjau: jie taip žiūri todėl, kad aš kareivis ir užgrobiau jų žemę“, – pasakoja jis.

Kodėl jis po tiek metų pradėjo atvirai pasakoti, ką išgyveno? „Ogi todėl, kad tie vaizdai manęs nepalieka. Mes gąsdinome žmones praleidimo punktuose, naktimis verždavomės į privačius namus, ištraukdavome žmones iš lovų ir suvarydavome juos į vieną kambarį, kad pro kitų kambarių langus tamsoje šaudytume į žmones“.

„Dauguma iš tų, kurie privalo atlikti karinę tarnybą Izraelyje (išimtis tik ištekėjusioms moterims, žydų ortodoksams ir naujakuriams), netampa kovų kareiviais,  dar mažiau iš jų patenka į snaiperių būrius, ir jau visai mažai kas atsiduria tuose rajonuose, kuriuose veikiau aš. Mūsų padalinyje buvo 12 žmonių. Po tarnybos niekas iš mūsų nepadarė karinės karjeros. Mums jau gana“, – pažymi baigdamas Nadavas Vaimanas.

Informacijos šaltinis: Süddeutsche Zeitung

2018.05.21; 09:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Po užsiėmimų ir renginių Kaune paknopstomis išvykau į Vilnių, kur, kaip buvo skelbta, 15.30 val. turėjo prasidėti tautininkų organizuota tradicinė šventinė eisena, dėl savo savito kolorito jau keletą metų oficialiuoju požiūriu kotiruojama kaip alternatyvus renginys.

Ta proga pasidalinsiu savo naujai įgyta patirtimi, kad tokie grandioziniai renginiai neprasideda tą pačią minutę kaip užrašyta pranešime, pusvalandį, kaip parodė bent šis atvejis, skiriant susirikiavimui į gretas, taigi, bijodamas pavėluoti, tekinomis atlėkęs nuo stoties  visiškai uždusęs, turėjau dar valandėlę laiko apsižvalgyti, pajusti margaspalvės publikos alsavimą.

Vykau čia jausdamas pareigą atiduoti sąžinės skolą. Keletą kartų spaudoje jau buvau įsipainiojęs į diskusijas su oponentais, kurie smerkė tokią jaunų žmonių per kraštus išsiliejančią, ne visados telpančią į oficialiai nuzulintą reglamentą iniciatyvą paminėti vieną iš brangiausių Lietuvos dienų, piktinausi puspročių išsakytais raginimais jėga, policijos pajėgomis išvaikyti patriotinę eiseną, gyniau žmogaus teisę meilę Tėvynei pademonstruoti labiau spontaniškai, jeigu norite, žymiai gaivališkiau nei tai leidžia daryti dažnai bet kokią prasmę užmušantys valdžios surėdyti šventės scenarijai, nors pats nė karto anksčiau nebuvau dalyvavęs tokioje vadinamųjų nacionalistų eisenoje, lengvabūdiškai manydamas, kad tai yra romantiškojo jaunimo prerogatyva, kur namisėdai žmogeliui nelabai lieka vietos. Tačiau šį pavasarį jaučiuosi nepaprastai atjaunėjęs, todėl pakėlęs sparnus (supraskite kaip saviironišką fakto interpretaciją) net nepajutau kaip keliais plastelėjimais atsidūriau karščiausios meilės Tėvynei fiestos epicentre.

Tramdydamas užplūdusį sentimentalumą, visų pirma pasidalinsiu linksmais pastebėjimais, komiškaisiais šventės štrichais. Anksčiau stebėdamas TV reportažus apie neva skustagalvių rengiamas eitynes Kovo 11-osios proga, visados jausdavausi truputėlį nusivylęs tų atseit nepraustaburnių jaunuolių netaktišku nacionalistiniu išpuoliu eisenos pradžioje išstatant persirengėlį, vaizduojantį žydą kraštutinai sukarikatūrintu pavidalu, iš tiesų net labiau užgaulia šaržavimo seka nei „Respublikos“ kadaise publikuotos žydo ir homoseksualo karikatūros, su dar didesniais užraitymais.

Tokia štai sutirštinta žydo karikatūra, tipizavimo kaukė ar karnavalo figūra, galinti tapti gyvuoju pajuokos taikiniu, kėlė nerimą, vertė pasijusti labai nesmagiai net simpatizuojančiam eisenos dalyviams žmogui. Tačiau dabar galėjau įsitikinti, kad  vadinamųjų nacionalistų eisenos nuolatinis personažas žydas, tapęs savotišku eisenos atributu, yra visai ne butaforija, kaip, tarkime, būna (tarp mūsų suaugusių nėra ko dėtis to  nežinančiam) Kalėdų senelis ar Užgavėnių persirengėlis, o gyvas žydų tautybės žmogus, atvykęs čia tikrai ne norėdamas prisidėti prie  šventės dvasios, o greičiau siekdamas kažką pagadinti, įnešti sumaištį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėdamas apie žydiško veido ir stoto sukarikatūrinimą, nė iš tolo neturėjau minties, kad toks veidas yra kažkuo negražus, o povyza – atstumianti; nieko panašaus, iš tiesų, tik aklas galėjo nepastebėti, kad po minią nardė įspūdingo, pagarbos verto stoto, didingas žydas, su, kaip atrodo, ne taip lengvai įžiūrima menkaverte intencija (dvasios pigmėjiškumu) išprovokuoti kokį kvailį ir tokiu būdu galop sukompromituoti patį renginį. Tačiau, kaip atrodo, eisenos rengėjų neprieteliai eilinį kartą pasimovė ant savo pačių susikurto stereotipo, kad neva baisiųjų skustagalvių sueigoje lengvai atpažįstami žydiški veido bruožai turėtų sukelti priešišką reakciją, o sutirštinta tokio veido tipizacija per laimingai atrastą pavyzdį tarp gyvų žmonių gali sukelti atitinkamo kontingento dalyvių alergiją ir išprovokuoti bent nemandagią repliką.

Ar sakote, kad  šių eilučių autorius pats pasimauna ant savo sukurtų stereotipų, paprastoje situacijoje įžiūrėdamas kažkokias pinkles, nepaprastai piktas užmačias? Na, pastebėsiu dar tai, kad mano minimas sueigos personažas fotografavo kiekvieną sutiktą minioje labiau apsikirpusį ir tautinę atributiką pasipuošusį jaunuolį demonstratyviai nemandagiai, pasakykime tiesiai, chamiškai prikišdamas fotoaparatą prie pat veido keliolikos centimetrų atstumu, o manęs, pasibalnojusio nosį akiniais, nenufotografavo, nors tu ką, nežiūrint to, jog taip pat begėdiškai lindau anajam į akis, visokiais būdais bandžiau patekti į objektyvą. Kas be ko, didžiuojuosi savo tautiečiais, lenkiuosi jiems iki žemės, apsipilu ašaromis iš laimės, maudausi džiaugsmo jūroje dėl to, kad mano mieli tėvynainiai nepasiduoda pigioms provokacijoms, nepraleisdami progą pademonstruoti niekur pasaulyje neregėtą didžiadvasišką toleranciją.

Gyvenime esu sutikęs labai mielų, subtilių žydų tautybės žmonių, vienas iš jų yra labai padėjęs gelbstint mamos gyvybę, tempiant ją iš mirties patalo, todėl kartais jaučiuosi taip, jog ilgai gyvendamas šalia savo pagrindinės tapatybės įgijau kažką panašaus į papildomą žydišką sielą – norite tikėkite, norite ne, bet žydų – lietuvių santykiai man rūpi iš abiejų pusių, pergyvenant dėl to, kad čia tvyrantis šaltukas yra nuostolingas dalykas tiek lietuviams, tiek žydams. O žiūrint vienaip ir antraip pasimato tas pat, kad labiausiai nepalankus veiksnys  mūsų tarpusavio supratimui yra žydų prisiimtas ideologinio lietuvių prievaizdo vaidmuo – anksčiau  jungtinėmis pajėgomis prižiūrint tai, kaip yra prisilaikoma proletarinio internacionalizmo principų, dabar bandant sukontroliuoti lietuviškos populiacijos emocijas gąsdinimais sumenkinti tarptautinę šalies reputaciją per savo įtakingas pasauliniu mastu, o ypač JAV lobistų organizacijas.

Labai neskoninga būtų apsimesti nesupratusiam, kad eisenoje skanduojamas šūkis ar nešamas plakatas „Lietuva – lietuviams“ nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, o šiandien yra aktualus kaip  valdžios antivalstybės politikos atmetimo svarbiausias kritinis lozungas. Jeigu Vinco Kudirkos laikais toks problemos užkeikimas buvo suprantamas kaip lygiateisiškumo reikalavimas, šiandien minėtą lozungą skanduojanti eisena bando priminti valdžiai nacionalinio identiteto puoselėjimo užduotį kaip valstybingumo išsaugojimo pagrindą, kaip Lietuvos išlikimo garantą. Kaip nesunku įsivaizduoti, tokio Suslovo andai peršama vizija „Lietuva be lietuvių“ buvo mobilizacinis lozungas, raginantis pagaminti simuliakrą vietoj sunaikintos Lietuvos.

Išties būtų labai apmaudu, jeigu lietuviai pradėtų reikalauti sau kažkokių privilegijų, kurių neturėtų kitų tautybių bendrapiliečiai. Tačiau Lietuvoje pagal konstitucinį apibrėžimą privilegijuota yra lietuvių kalba, vienintelė iš kalbų čia turinti valstybinį statusą. Svarbu ta proga prisiminti, kas modernioji lietuvių tauta iškilo ir iškėlė nepriklausomos valstybės sukūrimo uždavinį tik tada, kai lietuvių kalba išėjo iš buitinio uždarumo pogrindžio ir tapo viešojo bendravimo terpe, t. y. švietimo, literatūros, mokslo, filosofijos kalba.

O žinant šį faktą, nesunku suprasti ir tai, kad stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo (kai universitete naikinamos lituanistikos katedros, o tarptautinėse pagal statusą mokslo konferencijose Lietuvoje draudžiamas lietuvių kalbos vartojimas net ir tokiu atveju, jeigu tarp susirikusių skaityti pranešimus nėra nė vieno kitakalbio) vis greičiau, su kažkokiu šizofrenišku įkarščiu riedame į valstybės sunaikinimą visomis dar tebeegzistuojančios valstybės išgalėmis.

Taigi lozungas „Lietuva – lietuviams“ yra nukreiptas prieš kretinizmą.

2018.03.15; 19:22

Pulkininkas Kazys Škirpa (LGGRTC nuotr.).

Slaptai.lt portalo svečias – istorijos tyrinėtojas, publicistas, žurnalistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro (Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka) vadovas Vidmantas VALIUŠAITIS.

Pokalbio tema: sudėtingi Lietuvos istorijos etapai Antrojo pasaulinio karo metais.

Šiandien skelbiame 2-ąjį pokalbį (trukmė – 24 min.).

2017.11.28; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė – griežta! Niekas to nenuginčys ir, atrodo, net nemėgina nuginčyti. Pasakė – kaip kirviu nukirto…

Vyrus, ypač tuos, kurie kenčia nuo savo nepilnavertystės, tokia jos kalbėjimo maniera tiesiog siutina. Man gi – nė motais. Nes vadovaujuosi taisykle: nežiūrėk, KAS ir KAIP kalba, klausykis, apie KĄ  ir  KĄ kalba. Ir matyt todėl man labai dažnai patinka tai, ką išgirstu. Bet retkarčiais ir aš įtariai suklūstu ir nesiryžtu saliutuoti kai kuriems kategorišku tonu pasakytiems  Prezidentės  teiginiams (raginimams, nurodymams…). Pavyzdžiui, nurodymui naikinti Lietuvoje vaikų  namus, o betėvius vaikus apgyvendinti šeimose…

Jau esu rašiusi  (ir „Lietuvos žiniose“ skelbusi… čia reikėtų patalpinti šypsenėlę) apie tai, jog didelėmis dotacijomis „paauksinus“ vien įtėvių buitį, būtų nuvertinama biologinių tėvų meilė ir pasiaukojimas savo natūraliems vaikams. Kilo ir etinio pobūdžio abejonių: jei iki šiol prie vaikų namų nestovi įsivaikinti trokštančiųjų eilės, kaip situaciją pakeistų dosnūs valstybės pinigai? Lietuvoje atsirastų daugiau atjautos ir meilės? Už pinigus?!

Ne, aš jokiu būdu ne prieš valstybės paramą šeimoms, auginančioms vaikus, tik ji neturėtų tapti diskriminacine… Bet dar svarbiau, kad ne tik valdžia, bet ir visuomenė negalvotų, jog pinigai užglaistys mūsų visuomenės moralinius trūkumus, duobes ir plyšius, kuriuose baigia prasmegti meilė, pagalba artimui, užuojauta, bendruomeniškumas… Nes vaikai – ne tik valdžios, bet ir visos visuomenės ateitis. Žinoma, jei visuomenė dar galvoja apie savo ateitį…

Idėja apie valstybę be vaikų namų nėra nei nauja, nei ekstremali. Yra ne viena tauta, ne viena valstybė, kuriose kiekvienas vaikas turi  namus ir žmones, kuriuos  teisėtai vadina tėvais. Viena tokių – Izraelis.

Žydai nuo seno garsėja savo ypatingu dėmesiu ir meile vaikams. Šiandieniniame Izraelyje, kaip teko girdėti, jaunavedžiai jau nuo pirmosios savo vestuvių dienos (ar nakties) pradeda planuoti šeimos gausėjimą. Ir jei praėjus metams, moteris vis dar negali pastoti, susirūpinusi pora bėga į Dirbtinio apvaisinimo centrą, kurio  gana brangias procedūras apmoka valstybė.

Žinoma, ir Izraelyje atsiranda moterų, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių renkasi ne gimdymą, o abortą. Specialistai, psichologai bendrauja su tokiomis nėščiosiomis, ragina visgi gimdyti vaiką ir, jei nepakeičia nuostatos jo neauginti, naujagimiui iškart surandami įtėviai, o valstybė dar ir dosniai atlygina gimdyvei. Beje, nuo vaikų motinos Izraelyje atsisako labai retai, o paliktiems vaikams iškart surandami nauji namai.

Tiesa, ir Izraelyje nutinka visko: ne tik motinos atsisako vaiko, bet nestinga ir objektyvių priežasčių, dėl kurių vaikai lieka be tėvų (nelaimingi atsitikimai, avarijos,  teroristų išpuoliai). Pagaliau, įvaikinimo procesą neretai sutrukdo ir įvairios biurokratinės – juridinės procedūros. Todėl ir Izraelis neapsieina be įstaigos, kurią galima būtų vadinti vaikų namais. Mažiukams ikimokyklinukams tokiais namais tampa kokia nors daugiavaikė šeima, kuri už atlyginimą (be abejo, dosnų) apsiima laikinai prižiūrėti ir svetimus vaikus. O mokyklinio amžiaus vaikai, kol sulaukia savo naujos šeimos, apgyvendinami internatuose. Bet kadangi šeimų, norinčių įsivaikinti, yra daugiau, nei vaikų, netekusių tėvų, vaikams ilgai laukti netenka. Nelieka be dėmesio ir meilės taipogi sergantys vaikai, invalidai…

Patys izraeliečiai tvirtina, jog pas juos įvaikinamas kiekvienas vaikas, kuris liko be savo biologinių tėvų… Kodėl? Izraeliečių įsitikinimu, žmonės, kurie rūpinasi ne tik savo, bet ir svetimais vaikais, tuo pačiu rūpinasi ir savo valstybės ateitimi.

Tai – ir iš širdies, ir iš gyvenimiškos išminties išplaukiantis įsitikinimas, o ne kažkurios valdžios galvos sugalvotas ir žiniasklaidos išplatintas lozungas.

2017.10.10; 05:00

Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje

Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.

Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.

Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.

Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…

Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…

Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…

Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.

Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.

Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.

„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.

Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.

Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).

Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.

Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.

Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!

Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…

Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?

P.S. Mieli skaitytojai,

Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.

2017.08.22; 05:09

Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta neseniai išleista Arkadijaus Vinokuro knyga „Mes nežudėme“. Pristatyme dalyvavo knygos autorius Arkadijus Vinokuras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Arvydas Anušauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė. Renginyje dalyvavo ir VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas. Renginiui vadovavo muziejaus direktorius Žilvinas Beliauskas.

Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras.

Slaptai.lt skelbia keletą video ištraukų iš šio renginio.

Arkadijus Vinokuras:

„Knyga „Mes nežudėme“ ne apie nusikaltėlius, dalyvavusius bendra-piliečių žydų naikinime. Teigiu, jog lietuviai nėra žydšaudžių tauta ir vaikai nekalti dėl tėvų nusikaltimų. Knygoje susipažinsite su vaikais, anūkais, giminėmis tų, kurie žudė, konvojavo žudynių vietų link, plėšė. Deja, tarp nusikaltėlių buvo jų tėvai, dėdės, seneliai. Pašnekovai dalijasi savo skausmu, gėda ir neretai – meile savo tėvams, apie kurių nusikaltimus nieko nežinojo. Šioje knygoje nerasite kaltinimų, priekaištų, nes kalbuosi su žmonėmis, kurie yra patys savo tėvų – nusikaltėlių aukos. Knyga skirta tiltui tiesti tarp mūsų abiejų tautų iškankintų sielų. Knygoje taip pat yra 426 žudikų ar kitaip dalyvavusių genocido nusikaltimuose sąrašai. Tame sąraše yra ir  60 reabilituotų asmenų arba dereabilituotų banditų, apsimetusių pokario partizanais.“

VU filosofijos fakulteto psichologijos profesorius, dr. Albinas Bagdonas:

„Nusikaltėlių ir jų artimųjų santykį analizuočiau iš evoliucinės psichologijos pozicijų. Kaltės ir gėdos jausmai yra universalūs – jie visoms kultūroms įgimti. Tai grupinės atrankos išdava. Klausimą čia komplikuoja tik tai, kad mes ir žydai buvome lyg ir skirtingos grupės. Tačiau šalia grupinių (nacionalinių) vertybių yra ir bendražmogiškosios: konflikto atveju vyrauja pirmosios (jos silpnina kaltės ir gėdos jausmus), dingus konfliktui – tie jausmai sustiprėja (ne tik tų, kurie tai darė, bet ir tų, kurie susiję su dariusiais).

Tačiau žmonės susieti ne tik genetiniais, bet ir sociokultūriniais ryšiais – jie kartais stipresni net už genetinius. Todėl kaltės ir gėdos jausmai gali paliesti visą bendruomenę ar tautą. Aš, pavyzdžiui, ne kaip jaučiuosi, kai žinau kad mano tėvų bendraamžiai kartu su vokiečiais išžudė apie 2000 Šilalės rajono žydų. Ačiū Dievui, kad tame reikale nedalyvavo nei tėvai, nei kiti artimi giminės. Kaltės ir gėdos jausmai sukuria vidines konfliktines situacijas, kurios, anot psichoanalitikų, veda psichikos sutrikimų link. Juk esant kaltės jausmui atsiranda ir savotiškas dvilypumas: siekis pateisinti savo ar artimo žmogaus elgesį ir savęs ar to artimo kaltinimas.

Kaltė, kaip psichinis reiškinys, yra dvikryptis: 1) kaltės išgyvenimas dėl savo ar artimojo poelgio; 2) suvokimas, kad tave kaltina ar kaltins kiti. Be to, ir kaltė, kaltės atribucija yra skirtingų lygmenų: netarpiškas jos išgyvenimas kartu su gėdos jausmu ir racionalus, atsietas nuo netarpiškų išgyvenimų. Man regis mes dabar ir esame tame racionaliame – lėtojo mąstymo lygmenyje.“

2017.02.18; 18:30

Televizijos laida „Atspėk dainą“ jau uždaryta. Ir ačiū išmintingajam A.Siaurusevičiui.

Tačiau visai ne dėl to, apie ką pagalvojote – ačiū. Nekultūringo darkymosi, šūkaliojimo, kvailiojimo eteryje bus šiek tiek mažiau. Galite paprieštarauti: nepatinka – nežiūrėk! Aš ir nežiūriu, akies krašteliu pamatęs antikultūros laidą bėgu į gamtą: į Afriką, kur liūtai ir drambliai, į dykumą, kur nėra smoriginų, baukučių, valinskų, arba visai išjungiu ekraną, iš kurio liejasi banalybės, smurtas… 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Bet kodėl aš turiu bėgti nuo televizijos, kurią išlaikau? Kodėl ir čia beveik ta pati bjaurastis, kokia viešpatauja komercinėse televizijose? Iš LRT aš tikiuosi, maldauju, reikalauju takto, santūrumo, išminties… Kodėl ir čia mus persekioja ta prakeiktoji reklama? Kad LRT išrinktieji ponai dar sočiau gyventų, o mus maitintų nuvalkiotais, tūkstančius kartų transliuotais filmais?

Tą lemtingą vakarą kaip tik kelioms sekundėms stabtelėjau ties šūkaujančia buvusia Seimo nare (šalia jos sėdėjo žinomas dirigentas) ir, pasibjaurėjęs, perjungiau kanalą. Jeigu būčiau žinojęs, kad dar po kelių sekundžių įvyks didysis sprogimas! Todėl esu labai dėkingas istorikui Tomui Baranauskui, alkas.lt tiksliai, paraidžiui išdėsčiusiam, kokie žodžiai ir gestai sudrebino visą Lietuvą, Rusiją, turbūt ir Ameriką, ir Izraelį…

Tačiau tik T.Baranauskas atkreipė dėmesį į jau po to parašytus Giedriaus Drukteinio žodžius: „Kaip tos laidos dalyvis, į kurį ana moteriškė rodė pirštu rėkdama „Žydas!“, sveikinu LRT sprendimą laidą uždaryti, kai kuriuos personažus – blacklistinti, o likusiems primenu draugiškai: propaguodami nacizmą ir antisemitizmą vis tik NIEKO nelaimėsite, o štai pralaimėti galite VISKĄ!“.

Nemoku angliškai, bet tą baisų žodį šiaip taip išsiverčiau: kai kuriuos personažus reikia įrašyti į juodąjį sąrašą! Ar taip, ponas Giedriau Drukteini, knygos „Izraelis, žydų valstybė“ autoriau?

Istoriko T.Baranausko komentaras: „…jau galima pasijusti tarsi 1984-aisiais. Ne tais realiais, o tais, apie kuriuos rašė Džordžas Orvelas… Didysis brolis stebi jus… Čia jau net ne Orvelo 1984-ieji, o visai realūs 1946-ieji (prisimenu tų metų A.Ždanovo pranešimą apie žurnalus „Zvezda“ ir „Leningrad“), išskyrus gal nebent iš anglų kalbos pasičiuptą „blacklistint“… Giedrius Drukteinis kalba tikro enkavėdisto tonu: „nieko nelaimėsite, o pralaimėti galite viską“.

G.Drukteinis, manau, lankėsi Izraelyje, jis žino, ką ir kaip reikia kalbėti ir rašyti. Asta Baukutė nežinojo, kad žydu jo pravardžiuoti negalima, ir pateko į juodąjį sąrašą. Dabar jau  ne tik į Seimą – į LRT televiziją ji tikrai nepateks. G.Drukteinis, spinduliuojantis „žydiška išmintimi, iškalta akmenyje“, labai įsižeidė, pavadintas žydu. Kodėl? Juk žydai „gali viską“, žydai daug išmintingesni už mus ir žino, ko siekia. Reikėtų didžiuotis. Toks įsižeidimas neskaniai kvepia, gali smogti bumerangu. Tik sovietmečiu viešai žydo žydu nevadindavome, sakydavome – „žydų tautybės“. Turbūt A.Baukutė manė, kad dabar kiti laikai, ne 1946-ieji, net ne 1984-ieji.

Vis dėlto gerai, kad Didysis brolis uždraudė tokią išties banalią, nekultūringą laidą mano pinigais išlaikomoje televizijoje. Tačiau neturėtumėm pamiršti, kad baimė skatina ne vien netikrą pagarbą baugintojams, o ir neapykantą. Tokiais netikrais skandalais gal to ir siekiama?

Lietuvoje, ačiū Dievui, niekas nepropaguoja nei nacizmo, nei antisemitizmo, G.Drukteinis aiškiai persistengė. Kaip ir kai kurie istorikai, Antaną Smetoną pravardžiuojantys beveik fašistu. Ištisus metus buvo garbinamas Prezidentas, kuris per pusmetį prezidentavimo vos vos nepardavė Lietuvos rusams. O A.Smetona, jį pastatęs į vietą, arba peikiamas, arba nutylimas. Nesunku suprasti, kam tai naudinga. Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas siekė, kad lenkai, rusai, žydai būtų Lietuvos lenkai, Lietuvos rusai, Lietuvos žydai. O lietuviai – ne Lenkijos, ne Rusijos… Nepasiekė.

2017.01.11; 05:00

Pasikartojančių kėslų naikinti iškilių valstybininkų atminimo ženklus akivaizdoje, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos (LLKS) garbės pirmininkas 2016-12-08 kreipėsi į Prezidentę, Seimo Pirmininką ir Permjerą raštu:

Lietuvoje nuožmia medžiokle jau išėjusių iš gyvenimo tariamų žydšaudžių (neliečiant tikrųjų žydšaudžių), o iš tikrųjų iškilių Lietuvos laisvės kovotojų, siekiama naikinti jų atminimo ženklus ir performuoti valstybinę atminties politiką. 

Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.
Pulkininkas Kazys Škirpa, dėl kurio atminimo Vilniaus Rotušėje kilo karštos diskusijos.

2000 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos Respublikos Seimui buvo pateiktas 1941 m. sukilėlių sudarytos Lietuvos Laikinosios Vyriausybės pareiškimas „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti jį teisės aktu, tačiau dėl išorinio brutalaus spaudimo ir politinės valios stokos rugsėjo 19 d. priimtas protokolinis sprendimas išbraukti iš svarstomų teisės aktų dienotvarkės. Tačiau 1941 m. birželio 23-oji laikoma valstybės mastu minėtina atmintina Birželio sukilimo diena. Tiek Lietuvoje, tiek JAV, kur 1941 m. birželio sukilimo „byla“ buvo nagrinėjama su ypatingu dėmesiu, įtarimas dalyvavus holokauste Laikinosios vyriausybės vadovui prof. Juozui Brazaičiui buvo paneigtas.

JAV atstovų rūmų Teisės komiteto Imigracijos pakomisės žydų tautybės pirmininkas Jashua Eilbergas 1975 metų sausio 13 d. oficialiai kreipėsi raštu į JAV Lietuvių bendruomenės krašto valdybos visuomeninių reikalų tarybos pirmininką Algimantą Gečį, informuodamas, kad kaltinimai J.Brazaičiui yra nepagrįsti ir patikino, kad šis dokumentas padės sumažinti tas įtampas ir nusivylimus, kuriuos jis ir jo draugai turėjo patirti. Visuomeninių patriotinių organizacijų, gynusių J.Brazaičio garbę, dėka tiesioginiai išpuoliai tarsi atlėgo, tačiau iš viešosios erdvės kaltinimai nedingo. K. Škirpai kaltinimai ir įtarimai tada nebuvo reiškiami, jis dirbo Vašingtone, JAV Kongreso bibliotekoje.

Tačiau pastaruoju metu pasigirdo atskirų Vilniaus miesto tarybos narių reikalavimas panaikinti „Kazio Škirpos alėjos“ pavadinimą Vilniuje. Lapkričio 29 d. dviejų Vilniaus savivaldybės tarybos narių iniciatyva Rotušėje organizuota diskusija dėl pulkininko Kaziui Škirpai skirto atminimo ženklo likimo – „Ar nereikėtų pakeisti K.Škirpos alėjos pavadinimą?“ Pasakytina, kad Kaune pulk. Kazio Škirpos gatvės pavadinimo pakeisti nepavyko, tokį siūlymą Kauno miesto taryba ryžtingai atmetė, dabar bandoma Vilniuje. Kol kas jokių išvadų ir rašytinio dokumento diskusijos dalyviai nepriėmė. Tačiau realus pavojus savivaldybės taryboje priimti dviejų tarybos narių siūlymą išlieka.

Kazys Škirpa buvo nepriklausomos Lietuvos iškilus ir garbingas diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai ir Vokietijai. Buvo Steigiamojo Seimo narys. 1919–1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais, lenkais. 1944 m. vasario mėn. pareikalavo, kad Vokietijos Reichas krašto valdymą perduotų lietuviams. 1944 m. birželio mėn. nacių suimtas, išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Kaip liudija išsamūs tyrimai, jis asmeniškai jokių antisemitinių veiksmų bei pareiškimų nėra padaręs.

Priešingai, 1941 m. birželio 25 d. Čikagoje leidžiamas dienraštis „Draugas“ paskelbė sukilimo vadovo K. Škirpos pareiškimą, uždraudžiantį žydų persekiojimus Lietuvoje. Jis buvo skirtas tiek Vokietijos naciams, tiek vietiniams jų gerbėjams. K. Škirpa buvo normalus savo epochos žmogus, tik drąsesnis, patriotiškesnis už daugelį tais laikais gyvenusių.

Tiek prof. J.Brazaitis, tiek pulk. K.Škirpa buvo iškilūs valstybininkai, savo institucine veikla pasiaukojančiai tarnavę nepriklausomai Lietuvos valstybei ir jos nemariai idėjai, todėl svarstyti, ypač vietos savivaldos lygmeniu, siekiant paniekinti jų atminimą, tenkinant galimai užsakomąsias užgaidas, beje, naudingas Rusijos istorinio pasakojimo versijai, nevalia.

Lietuvos Laisvės kovotojų sąjunga drauge su šešiomis nevyriausybinėmis patriotinėmis organizacijomis kreipėsi laišku Šalin rankas nuo atminimo ženklų Kaziui Škirpai! į Vilniaus merą ir savivaldybės tarybą. Nesitikime adekvačios reakcijos, nes sostinės savivaldybėje dominuoja liberaliai ekstremistinė pažiūra į Lietuvos praeitį, o laimėtas 1941 m. birželio sukilimas, kuriam vadovavo K. Škirpa ir pareikalavęs tūkstančių sukilėlių gyvybių, nelaikomas vertybe.

Manome, kad minimų valstybininkų (pirmiausia – K. Škirpos) atminimo ženklų politinė apsauga negali būti atliekama tik visuomeniniu lygiu, tarsi tik mums vieniems tai turėtų rūpėti, bei atiduota įtartiną atspalvį bei potekstę turinčioms kampanijoms spręsti savivaldos lygmeniu, o stabdoma valstybiniu lygmeniu, kadangi tai yra išimtinai politinės darbotvarkės klausimas. Tikimės ir laukiame Jūsų viešai išreikštos pozicijos.

LLKS informacija

2016.04.16; 04:16

Aną dieną paskambino senas pažįstamas. Intelektualas, buvęs redaktorius, sąjūdininkas. Esi rašęs apie savinaiką ir savinieką, vis labiau plintančią šiuolaikinių istorikų rašiniuose. Siūlau perskaityti Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“, ypač antrą knygą, daugiau kaip šešių šimtų puslapių. Ištisai – savinieka ir savinaika.

Sudomino. Nepagailėjau 16 eurų ir įsigijau. Jau perskaičiau 300 puslapių.

Knygos moto: „Istorijos įstatymas yra nedrįsti sakyti jokios netiesos ir nedrįsti nutylėti jokios tiesos“ – Tacitas.

Turbūt ir Tacito laikais drįsdavo ir sakyti netiesą, ir tiesą nutylėti, antraip tokia mintis antikos laikų istorikui nebūtų atėjusi į galvą.

Autorius nepamiršta ir Cicerono: „Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antrasis – neslėpti tiesos, trečiasis – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu“. Labai sunku susilaikyti nuo melo. Žmogus meluoja nuolat, net pats sau. 

Hitlerio ir Stalino "vestuvės". 1939-ųjų metų karikatūra.
Hitlerio ir Stalino „vestuvės“. 1939-ųjų metų karikatūra.

Nesuprantu, kur tas mano pažįstamas „Tautos dramos“ antrajame tome  mato savinieką ir savinaiką? Gal kad istorikas teigia nebuvus jokio 1941-ųjų birželio sukilimo. Pastarąjį žodį jis vartoja kabutėse. „Įvairaus lygio literatūroje nuosekliai eskaluojamas mitas apie tariamą 1941 m. birželio „sukilimą“. Taip iki pastarųjų dienų mūsų istoriografijoje įsitvirtino birželio „sukilimo“ sindromas“, – rašo H.Šadžius. Kai sudarinėjau albumą „Baltijos kelias“, citavau istoriką Edvardą Gudavičių: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį… 1831 ir 1863 metų sukilimų atmosferą jų kartos nusinešė į kapus. Birželio sukilimo ir rezistencijos istorinė atmosfera dar gyva tarp mūsų“.

Pasirodo, ne sukilimas, o tik jo sindromas.

Lietuvių aktyvistų frontas (LAF‘as) „tebuvo fašistinės Vokietijos specialiųjų tarnybų kūrinys, pronacistinės ideologinės politikos propaguotojas, o vėliau ir jos įgyvendinimo Lietuvoje įrankis“. Štai kodėl Leonidas Donskis filosofą Antaną Maceiną, LAF‘o ideologą, pavadino fašistu!

O Lietuvos laikinoji vyriausybė tebuvo nacių akcijos prieš žydus talkininkė, nors „Lietuvos Respublikos Seimas teisės aktu siekė įteisinti 1941 m. birželio 23 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės priimtą ir paskelbtą pareiškimą „Nepriklausomybės atkūrimo deklaravimas“.

1940 m. birželio 15 d. Lietuva buvo ne okupuota, o inkorporuota, aneksuota, nes juk nebuvo jokio pasipriešinimo. TSRS ultimatumas ir Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą, Kauną „nesukėlė jokio ne tik kariuomenės, bet ir visos tautos pasipriešinimo“.

„…Lietuva pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ne tik neprarado savo žemių, bet, priešingai, pirmą kartą per savo tūkstantmečio istoriją turėjo Vilnių, Klaipėdą ir laikinąją sostinę Kauną“. Kaip suprasti šitą sakinį? Kad Vilniaus ir Kauno Lietuva iki tol neturėjo?

Vieni teisėjai laikosi tik įstatymo raidės, kiti nusikaltimą vertina iš esmės. „Teisėjas“ H.Šadžius linkęs „nenusikalsti istorinei tiesai“, įsikibęs „raidės“, juo labiau, kad Lietuvos gyventojai iš tiesų raudonarmiečius sutiko su gėlėmis. Čia norėčiau pacituoti klasiką Vincą Krėvę-Mickevičių: „O tuo metu raudonieji daliniai jau žygiavo Kauno gatvėmis, žalodami savo tankais gatvių meksfaltą. Nusiminusių lietuvių minia verkė, džiūgavo vien žydai, o jų moterys apmėtydavo raudonarmiečius gėlėmis. Vakarą žydiškas jaunimas būriais slinko gatvėmis, dainuodamas rusiškai sovietiškas dainas, ir policija nedrįso jų sudrausti. Lietuvių tarpe kilo baisiausias pasipiktinimas tokiu žydų elgesiu. „Ką jiems blogo yra padariusi Lietuva, kad jie taip džiūgauja, bolševikams mūsų kraštą okupavus“, – girdėjosi kalbos“.

Istorikas V.Krėvės necituoja. Neparanku. Gėlės ir rusiškos dainos esmės nekeičia – Lietuvos valdžia iš tiesų nepasipriešino, nors „diktatorius“ Antanas Smetona ragino priešintis. „Visi jie neparėmė Respublikos prezidento nusistatymo nepriimti Maskvos reikalavimų ir ginklu pasipriešinti, tokį žygį laikydami beviltišku“, – H.Šadžius primena plačiai žinomą skaudų faktą.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

V.Krėvė kažkodėl rašo kitaip: „Vieni tvirtino, kad ultimatumą tenka priimti su visomis pasėkomis, nes yra didžiausias reikalas išlošti laiko ir, lojaliai vykdant Maskvos reikalavimus, stengtis išvengti konfliktų nors iki karo pabaigos. Kiti manė, kad geriau pasipriešinti raudoniesiems daliniams nors dėl akių, o paskui pasitraukti vyriausybei su visa kariuomene į Vokietiją. Temato pasaulis, kad Lietuva yra jėga okupuota, o ne savo noru įsileido raudonuosius. Prezidentas Smetona palinko pirmai nuomonei, ir jo balsas nusvėrė. Buvo nutarta pranešti Maskvai Prezidento vardu, kad SSSR vyriausybės sąlygas jis yra priverstas priimti, o generolas V.Vitkauskas yra įgaliojamas sutikti raudonosios armijos dalinius ant Lietuvos sienos ir pasirašyti atitinkamą aktą“ (Vincas Krėvė. Pagunda. Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis butas-muziejus. 2013).

Štai taip paisoma Tacito įpareigojimo nedrįsti sakyti jokios netiesos.

Ir dar apie tą patį: „Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs, /O varge jo vieno tu pasigedai…“ Istorikas cituoja žinomą poeto Jono Aisčio eilėraštį, kuriuo jis teigia, kad tais lemtingaisiais 1940-aisiais reikėjo pasipriešinti bent simboliškai, ir taip nuplauti valdžios bailumo, ištižimo, nerįžtingumo gėdą. Tik tiek. Jis nemano, kad tada mes galėjome nugalėti. O istorikas poetui primeta milijonus šūvių po karo, kurių Vakarų pasaulis neišgirdo. Tas kraujo lašas buvo reikalingas pirmiausia mums patiems.

Okupacijos neigimo faktas labai parankus Vladimiro Putino Rusijai. Žiūrėkite, jie jau patys keičia Sąjūdžio nuostatas, vėl grįžta prie XX a. antrosios pusės istorinių įvykių vertinimo, remdamiesi Stalino laikų vadovėliais.

„Teiginys, kad Seimo rinkimų rezultatai buvo suklastoti ir kad visos tautos išrinktas organas neturėjo teisinio pagrindo priimti nutarimus, tarp jų ir dėl įstojimo į TSRS, neatlaiko kritikos“. Čia istorikas apie 1940 m. liepos 14-15 d. rinkimus į Seimą.

Atkreipiau dėmesį, kad šioje knygoje Raudonoji armija „vaduoja“, „išvaduoja“ Lietuvą, Vilnių, Klaipėdą. Iki šiol mes manėme, kad Raudonoji armija nebuvo vaduotoja, o žiauri okupuotoja, bet istorikui profesionalui geriau matyti.

Giriamės, kad, 1940-aisiais susvyravę, kare po karo partizanai nuplovė vieno kraujo lašo gėdą. Nieko panašaus. Nebuvo jokių partizanų, „baudžiamosiose bylose buvo kalbama tik apie „banditus“, o neoficialiai valstiečių buvo vartojami terminai „miškiniai“, „miško broliai“, kurie visą susikaupusį įniršį išliejo ant beginklių tautiečių, dažniausiai kitaminčių“. Apie stribus istorikas net neužsimena, kaip ir apie miško broliais persirengusius smogikus.

Tik karo meto sovietiniai partizanai buvo tikrieji partizanai, vien jie „iš esmės kovojo prieš okupacinę kariuomenę (Vermachtą), o antrieji – prieš savo tautiečius“, nes Raudonoji armija, pagal istoriką, ir šį kartą nebuvo okupacinė, juk prieš karą mes ją pasitikome su gėlėmis. Kaip jums tai patinka? Istorikas kalba apie kažkokį partizano sąvokos tarptautinį apibrėžimą, kurio kare po karo nebuvo paisoma. Prisiminiau Napoleoną, kuris, bėgdamas iš sudegintos Maskvos, piktinosi, kad rusų partizanai ne pagal taisykles retina jo kariuomenės gretas.

(Bus daugiau)

2016.11.06; 08:54

Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą ir uostamiesčio teismui perdavė bylą, kurioje vyras kaltinamas tuo, kad viešai niekino ir skatino neapykantą žmonių grupėms dėl jų tautiškumo, seksualinės orientacijos, įsitikinimų ir pažiūrų.

Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. lapkritį Klaipėdos rajono gyventojas V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, paskelbė vieno leidinio santrauką ir paskaitos rusų kalba teksto vertimą, kuriame buvo skleidžiamos melagingos žinios apie žydus, su jais susijusius visuomeninius ir politinius reiškinius. Vėliau po savo įrašu vyras parašė du komentarus, kuriuose viešai tyčiojosi iš žydų, homoseksualų ir Lietuvoje veikiančių politinių partijų narių.

Tačiau tuo vyro neapykanta viešojoje erdvėje nesibaigė. Praėjusių metų spalį V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, taip pat įvairiais kitais tinklalapiais, paskelbė tekstą, kuriame dar kartą viešai skatino neapykantą Lietuvos žydams, taip pat pritarė SSSR įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus. Vyras socialinėje erdvėje neigė ir šiurkščiai menkino praėjusiame amžiuje rusų įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui.

V. L. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino ir teigė, kad tikslo priešinti tautas ir kiršinti visuomenę neturėjo, tiesiog išsakė savo nuomonę.

„Džiaugiuosi, kad bendro darbo su policijos pareigūnais dėka pavyko surinkti pakankamai įrodymų, kad asmuo, kuris viešai skatino neapykantą įvairioms žmonių grupėms bei viešai pritarė SSRS įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat norėtųsi priminti, kad derėtų atsakingai reikšti savo mintis viešai, nes žodžio laisvė jokiu būdu nepaneigia įstatymų, draudžiančių užgaulioti, niekinti ar žeminti, normų“, – teigė Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Saulius Galminas, vadovavęs šiam ikiteisminiam tyrimui.

Už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę gresia bauda,  laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. 

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė (Klaipėda).

2016.11.06; 05:33

Vytautas Rutka

Aktualus Jūsų portale paskelbtas Raimondo Navicko straipsnis „Gal neverta perlenkti lazdos? Nes įkyriai brukamas daiktas greitai pradeda lysti per gerklę ir tampa atstūmimo ir net pašaipos objektu“.

Bet jo autorius kalba tik apie vieną reiškinio pusę. Ar raudomis apie Holokausto aukas bandoma įdiegti jaunoms lietuvių kartoms kaltės jausmą? Taip.

Ar siekiama juos įpratinti labiau gedėti dėl XX a. pirmos pusės vienos tautybės nekaltų aukų labiau, nei dėl amžininkus ar tautiečius ištikusių tragedijų? Taip.

Ar norima pasitarnauti Lietuvą numelžti pasiryžusiems Holokausto industrijos komivojažieriams? Taip.

Man nekelia nuostabos, kad „lietuviškieji Holokausto kulto adeptai“, kuo toliau į praeitį grimzta šis tragiškas istorinis įvykis, tuo labiau jiems skauda, tuo demonstratyviau jie atgailauja bei gailestauja.

Visa tai, manau, toli siekiančios politikos sudedamoji dalis.

Pastaruoju metu ne tik raudojama, ne tik atgailaujama. Ne tik raudomis rengiama dirva žydams sugrįžti į šią prarastą, bet jiems labai patrauklią, saugią teritoriją, Lietuva vadinamą. Neįmanoma to nepastebėti. Nežinau, kiek tiesos neviešose kalbose, kad žydai jau supirkę visą Vilniaus senamiestį.

Kodėl jaunoms lietuvių kartoms reikia įdiegti ir palaikyti kaltės jausmą? Kad jie nesipriešintų žydų sugrįžimui.

Kadangi mes, lietuviai, patys nesugebame šitame nuostabiame, Lietuva vadinamame, žemės lopinėlyje tinkamai tvarkytis, iš jo bėgame, toks variantas visai neblogas. Ko galima tikėtis iš žydų – mes jau žinome, o musulmonai arabai, afrikiečiai – mums dar tamsus miškas. Geriau eiti į pažįstamą mišką.

2016-09-17; 08:30