Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

Prof. Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Pietų Karolinos universiteto profesoriaus, VDU garbės daktaro Kęstučio Skrupskelio paskaita, skaityta „Į Laisvę“ fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d. Ji pavadinta – „KRITINĖ ISTORIJA IR 1941 METŲ SUKILIMAS“. Istorikas, istorijos tyrinėtojas, publicistas Vidmantas Valiušaitis tvirtina, jog šį tekstą verta atidžiai perskaityti.

Kęstutis Skrupskelis

Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas

Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.

Filosofas Stasys Šalkauskis

Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Maceinai.

Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.

Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, XX amžių, Židinį, Naująją romuvą. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie pasirašė deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą – Brazaitį, Ivinskį, Maceiną, Dielininkaitį, Pankauską ir kitus.

a.maceina_skaitymai
Filosofas Antanas Maceina

Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.

Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.

Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.

Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau, kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.

Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.

Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.

Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.

Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.

Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.

Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.

Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.

Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.

Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. „Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.

Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.

Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.

Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.

Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.

Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.

Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, Naujajame židinyje recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Deksnį, labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.

Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.

1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys. Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.

Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi, ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.

Kęstutis Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.

Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.

Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“ apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Škirpa, nei Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.

Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados. Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.

Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė. Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.

Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.

Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.

Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.

Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.

Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.

Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinome, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.

Molotovo – Ribentropo paktas

Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.

Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.

Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą? Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome, ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.

Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.

Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis.

Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.

Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.

Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.

Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.

Juozas Brazaitis

Brazaitis sako: „Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.

Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta Škirpai į Berlyną. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.

Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.

Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.

Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.

Tarkim, tyrinėjimo eigoje Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?

Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų. Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.

Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.

Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.

Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.

Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.

Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.

Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.

Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje Naujajame židinyje.

Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.

Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo Šalkauskio mokiniai.

Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek Maceinos, tiek Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.

Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas, pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.

Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.

Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.

Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.

Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.

Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – V.V.] Prieš porą metų Drauge pasirodė skelbimas, kad renkami Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime. Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.

Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Juozą Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.

Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.

Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino, kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.

Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo pirmoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.

1932 m. svarstymuose Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.

Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.

Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?

Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?

Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.

Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti. Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.

Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.

Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Roosveltas tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.

Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.

Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.

Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.

Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.

Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsisekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.

Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.

Anykščiai, 1999 m. birželio 24

2021.02.14; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Virš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) toliau pakibę tamsūs, brutualūs susidorojimo su nauja vadovybe debesys. Savaitgalį šios institucijos vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis jau pasitraukė iš užimamų pareigų po to, kai, anot LRT.LT, dalis centro mokslininkų atskleidė ir paviešino faktus, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti (lrt.lt).

Ta dalis mokslininkų nieko neatskleidė ir jokių faktų nepaviešino, bent jau visuomenei. Apsiribojo tuščiais, niekuo neparemtais, žodžiais.

Pirmadienį dalis istorikų bendruomenės išplatino kreipimąsi Seimo pirmininkei (kodėl ne Romos Popiežiui?), kuriame teigia, jog nemato galimybių bendradarbiauti su LGGRTC ir bendradarbiavimą nutraukia.

„Matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo primityvaus karo citadele. Dėl to LGGRTC palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“, – rašoma išplatintame pranešime.

Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vėl – jokių įrodymų. Tuščios frazės. Be to, V. Valiušaičio Centre jau nebėra. Tad taikinys – LGGRTC vadovas?

Bet panašu, kad tas LGGRTC vadovybės puolimas – tūlos Fainos Kukliansky nepakantumo tiesos paieškoms tęsinys. Pradžia buvo, kai tik V. Valiušaitis buvo paskirtas Centro vadovo patarėju.

„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – buvo teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.

Kurie tie „tikrovės neatitinkantys faktai“, suprantama, nenurodyta. O paminėtos Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvados nei istorikams, nei politikams nėra privalomos. Teko man toje Komisijoje dirbti, nieko blogo apie ją negaliu pasakyti, bet joje dirbantys, taip pat, gali klysti. Tik, kiek žinau, viešai ta Komisija su V. Valiušaičiu argumentų kalba diskutuoti nebandė.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu V. Valiušaitis tuomet patikino, jog pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. Jis teigė daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.

„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…> Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.

Kieno pusėje tiesa, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir ji – tikrai ne per vidurį.

2021.02.01; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau  buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir  yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo  užviršuota mintis, kad Holokausto aukų  minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.

Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti  žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą

Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę,  savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai  terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo  įvaizdį.

F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!

2021.01.29; 16:50

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, reaguodama į konservatorių frakcijai priklausančio Seimo nario Valdo Rakučio pasisakymus, ragina Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo.
 
„Atstovaudama Lietuvos žydų bendruomenei, reikalauju Seimo etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą dėl Seimo nario V. Rakučio elgesio, Švietimo, mokslo ir sporto bei Krašto apsaugos ministerijų pradėti tyrimą, ar V. Rakutis tinka profesoriaus pareigoms, o Generalinio prokuroro pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo. Pabarimai mūsų netenkina. Mes, Lietuvos piliečiai, čia gyvenantys žydai, reikalaujame įstatymo viršenybės ir mūsų fundamentalių teisių gynybos. Galų gale, turėkite gėdos prieš tuos, kurių krauju yra permirkusi Lietuvos žemė“, – pranešime teigė F. Kukliansky.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
 
ELTA primena, kad istoriko V. Rakučio trečiadienį publikuotas straipsnis susilaukė kritikos tiek iš Lietuvos politikų, tiek užsienio valstybių atstovų.
 
Tarptautinę Holokausto atminimo dieną publikuotame straipsnyje parlamentaro mandatą turintis istorikas svarstė, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti klausimams, apie tai, kokios idėjos paskatino dalį žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. V. Rakutis taip pat teigė, kad buvo žydų, kurie kolaboravo su nacių režimu.
 
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderiai pabrėžia, kad V. Rakučio mintys nėra partijos pozicija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.29; 06:08

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

(Paskirtoji) premjerė Ingrida Šimonytėjau pateikė Seimui Vyriausybės programą. Įdomu, jog naujosios Vyriausybės programa pradedama būtent nuo švietimo. Bet tai galima suprasti. Juk jau ne vienus metus visuomenei šiurpą kelia smunkantys mokymo lygio ir  moksleivių žinių rodikliai.

Programoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių, o regionuose gyvenantys vaikai negauna tokio paties lygio išsilavinimo, kaip gyvenantys didmiesčiuose.

Ne ką mažesnis dėmesys Vyriausybės programoje skiriamas ir mokykloms, jų darbo reguliavimui/reglamentavimui. Dar  per anksti spręsti, kas toje programoje yra verta įgyvendinimo, o kas – tik  eiliniai „ekspertų“ projektai, kad pateisintų savo atlygius. Galima suprasti, kai įvedami standartai gamyboje, technologijose, sporto rodikliuose, bet įtartinai atrodo ketinimai įvesti standartus visose tose srityse, kur turime reikalą su gyvais (paprastai standartizavimui sunkiai paklūstančiais) žmonėmis. Na, laikas parodys, kas iš to išeis.

Taigi, pirmiausia ketinama įvesti šiuolaikinio veiklos ir ugdymo kokybės standartą visose Lietuvos mokyklose. Šis standartas turėtų numatyti veiklos ir ugdymo kokybės reikalavimus, neformalaus ugdymo prieinamumą, panaikins jungtines klases, nustatys mokytojo ir mokinių santykį (??!!), normuos administracinį ir ūkinį personalą.

Taip pat ketinama keisti bendrojo ugdymo turinį, skiriant dėmesį giliam dalyko supratimui, gebėjimui savarankiškai samprotauti. Atnaujintam ugdymo turiniui bus keičiama ir pasiekimų vertinimo sistema, turinti leisti, kaip rašoma programoje, įvertinti realią asmens brandą (įdomu, kas ir pagal kokius „standartus“ tai darys?) ir dar ankstyvoje stadijoje identifikuoti mokymosi spragas. Žadama užtikrinti, kad mokiniai turėtų stiprius skaitymo ir matematinius gebėjimus, ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse.

Rankos niežti pakomentuoti šią programos dalį, bet gal visgi reikėtų palaukti, kol ketinimai ims realizuotis darbuose.

Įdomu, į ką orientuosis programos vykdytojai? Ar, kaip iki šiol buvo daroma, vėl nusižiūrės kokią nors užsienio šalį ir paviršutiniškai nukopijuos jos metodiką, ar visgi atsigręš į lietuviškojo švietimo patirtį, tradicijas, praturtindami jas naujomis, technologijų inspiruotomis galimybėmis?

Ne, aš ne prieš, kad būtų pasinaudota ir kitų šalių įdomiausiomis, geriausiomis patirtimis, bet, bijodama, kad nebūtų kartojamos ankstesnės ministerijos „specialistų“ klaidos, skubu išsakyti siūlymą, kad naujos patirtys turėtų ne atmesti ar naikinti tai, kas būdinga ir būtina mūsų, Lietuvos švietimo tradicijai, o tik padėtų tobulinti ugdymo metodiką ir praturtintų tikslus. Iki šiol, deja, kažkodėl būdavo pasirenkami anaiptol ne patys geriausi pavyzdžiai – ką liudija rezultatai.

O juk gera mokykla, geri mokytojai  gali išugdyti nuostabius žmones net ir iš vadinamų „nelengvų“ vaikų, kenčiančių dėl sudėtingų aplinkybių šeimose ar visuomenėje.

Pasivaikščiojimai laike ir erdvėje

Į mano akiratį pateko daug pasakojimų apie įvairių šalių mokyklas, mokytojus, kuriuos jų buvę mokiniai prisimena su dėkingumu ir pagarba. Bet yra ir kitokių…

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Didelį įspūdį padarė XX a. pradžios ir vidurio anglų mąstytojo, rašytojo Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) pasakojimas apie mokytoją, kuris jam tapo gero mokytojo ir auklėtojo, kuris auklėja savo pavyzdžiu, simboliu.

Jis pirmasis man atskleidė tikrąjį poezijos juslingumą, išmokė, kad ja reikia mėgautis ir ją skaityti vienumoje./…/ Ir nebuvau matęs mokytojo, pasižyminčio tokiu tobulu mandagumu. Tai buvo anaiptol ne silpnumas: Smudžis mokėjo būti labai griežtas, bet tai buvo teisėjo griežtumas, pagrįstas, pamatuotas, be patyčių./…/Savo padoriu elgesiu jis pavertė mus viena visuma. Visada kreipdavosi į mus „džentelmenai“, todėl iš pat pradžių nebegalėjome būti kas nors kitas./…/ Visada elgėsi be priekaištų: nebuvo nei familiarus, nei priešiškas, nesišvaistė banaliais juokais, vertino abipusę pagarbą ir padorumą. Jis, kaip ir Spenseris, puikiai žinojo, kad mandagumas kyla iš mūzų.  Todėl net jei jis nebūtų mūsų išmokęs nieko daugiau, vien pabūti Smudžio klasėje reiškė galimybę pasidaryti geresniam. Mokyklos gyvenimo ambicijų ir paviršutiniško blizgesio sūkuryje jis rodė esant gražesnę, humaniškesnę, erdvesnę ir vėsesnę tikrovę. Tačiau ne mažiau geras buvo ir pats jo mokymas, jei suprasime jį siauresne prasme. Jis mokėjo žavėti, bet mokėjo ir analizuoti. Idioma ar teksto pagrindinė mintis Smudžiui ją paaiškinus, tapdavo aiški kaip dieną. Jis skatino mus suvokti, kad mokslininkams įprastas tikslumo reikalavimas nėra tik pedantizmas ar juo labiau – savanoriškai prisiimta moralinės drausmės forma, o veikiau savotiškas draugiškumas, subtilumas, kurio trūkumas liudija „storžievišką, netašytą protą“. Pradėjau suprasti, kad eilėraščio skaitytojas, kuris nepastebi jo sintaksės, neįvertins ir estetinių savybių“. /„Apstulbintas džiaugsmo“/.

Tokius mokytojus buvo galima sutikti prieš 100 metų privačiose Anglijos mokyklose. Bet man irgi pasisekė: keletą metų pokario Lietuvos mažo miestelio mokykloje fiziką dėstė dar „smetoninio“ sukirpimo mokytojas Stonys, kurio ypatingas mandagumas, taktiškas, teisingai griežtas elgesys su mokiniais pelnė jam ir vyresnių, ir jaunesnių mokinių pagarbą. Negalėčiau sakyti, kad kiti mokytojai buvo blogi. Ne, bet jie buvo kitokie – jaunesni, „sovietinio“ kirpimo, ir nors išmanantys savo dėstomą dalyką, tačiau be to ypatingo vidinės kultūros bagažo, kurį buvo sukaupę vyresni, „smetoniniai“ mokytojai.

Dabar kelkimės į kitą laiką ir kitą erdvę, į XX a. antrosios pusės sovietinę Rusiją.

Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.

Kad sovietinė mokykla buvo valdžios įrankis, politizuojant visuomenę, diegiant komunizmo statytojų ideologiją – žinome visi ir garsiai apie tai reikia-nereikia šaukiame. Bet kad be ideologijos ji savo auklėtiniams suteikdavo ir neblogą, neretai net puikų išsilavinimą, šiandien prisiminti nemėgstama. Ir be reikalo. Nes toji mokykla šaliai davė daug garsių disidentų, griovusių tą ideologinį bastioną iš vidaus. Iš sovietinės mokyklos, beje išėjo ir visi Sąjūdžio lyderiai, naujos Lietuvos ideologai.

Štai kaip savo internatinę mokyklą, skirtą gabiems vaikams, prisimena žinomas disidentas, dabar Maskvos Helsinkio grupės bendrapirmininkis Viačeslavas Bachminas, kuris Jegoro Gaidaro vyriausybėje ėjo aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, bet pašalinus iš premjerų J. Gaidarą, buvo išvaikytas ir pernelyg laisvamaniškas URM kolektyvas.

Internate mes turėjome pačius geriausius ne tik, savaime aišku, fizikos ir matematikos dėstytojus, bet ir literatūros mokytojus: mes skaitėme Bloką, gilinomės į Dostojevskio kūrybą, kuri tada dar nebuvo įtraukta į mokymo programą, nagrinėjome Šekspyro „Hamletą‘; iš Gorkio kūrybos skaitėme ne „Motiną“, o „Išpažintį“, ir taip toliau. Mus, kaip būsimus mokslininkus, versdavo mąstyti, lyginti, gretinti, ieškoti faktų. Pavyzdžiui, kai laikydavome egzaminus, būdavo leidžiama naudotis kokia tik nori literatūra. Reikia – imk visus vadovėlius. Pamėgink suspėti per valandą vadovėliuose surasti atsakymus į užduotus sudėtingiausius klausimus! Ir tai buvo teisinga. O kadangi mus mokė mąstyti, tai aš, kaip geras mokinys, tą ir dariau. O kai imi mąstyti, kyla vis daugiau klausimų“.

Galima numanyti, jog tie klausimai ir atvedė Bachminą į disidentų gretas, o iš ten – ne vieneriems metams į sovietų kalėjimus ir lagerius. Bet be jo ir į jį panašių žmonių kažin ar taip palyginus lengvai, be didesnio kraujo praliejimo, būtų subyrėjęs „milžinas ant molinių kojų“ – SSSR.

Tokių internatinių mokyklų gabiems vaikams, ruošusių sovietų mokslo elitą, Sovietų Sąjungoje buvo ne tik Maskvoje. Mūsų šeimos draugų matematikų (šeimos galva buvo SSSR Mokslų Akademijos narys-korespondentas) abu sūnūs mokėsi tokio profilio internatinėje mokykloje, Leningrade, ir abu tapo keliais diplomais vainikuotais matematikais. Vyresnysis profesoriauja viename iš Madrido universitetų, kitas dėsto  matematiką Sankt Peterburgo universitete.

Bet tai visgi – pavieniai atvejai. O juk yra tauta, yra šalis, kurioje vaikų lavinimui, žinioms yra skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, tai ne Lietuva. Tai Izraelis. O pati žydų tauta, ilgus šimtmečius klajodama po pasaulį be savo valstybės, išsaugojo seną, iš judėjų religijos išaugusią tradiciją rūpintis paaugančios kartos raštingumo ir žinių ugdymu (pagal https://isralove.org/load/    ) Pasak religingų žydų, pati judėjų religija draudžia vaiką palikti be išsilavinimo.

Viduramžių prancūzų vienuolis Peter Abelard (1079-1142) taip rašė apie žydų išsilavinimą: „Net neturtingas žydas, net jei jis turi septynetą sūnų, išmokslins juos visus, ir ne dėl to, kad išsimokslinę jie daugiau galės uždirbti – kaip tai įprasta krikščionims, – bet kad geriau suprastų Dievo Įstatymą. Išmokslins ne tik sūnus, bet ir dukteris.“

Ne be savo nacijai būdingo humoro žydai yra sukūrę 10 taisyklių, kurios neva padeda tapti turtingais. Ir dešimtoji taisyklė skamba taip: „Jei  ant žemės tau nukris aukso gabalas ir knyga, pirmiausia pakelk knygą. Daugelis žydų – labai protingi žmonės, kurie  labiau už viską vertina žinias. Žydų tautos atstovai  stengiasi kuo daugiau uždirbti ne tam, kad beprasmiškai pinigus kauptų, bet kad jų pagalba atsivertų naujos galimybės,  padedančios gyventi geriau ir laimingiau. Todėl ir nukritęs auksas nėra jau tokia svarbi problema, palyginus su nukritusia knyga, nes be žinių bus neįmanoma sukaupti aukso“.

Atrodo, kad nė naujausia istorija, nė Holokausto tragedija, ir net visą Europą apsvaiginę laisvių ir visuotinių teisių vėjai neišpūtė iš Izraelio švietimo sistemos aukštų reikalavimų, kurie keliami ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, ir jų tėvams.

Dabar kraustykimės į Europą, į vieną iš Vakarų Europos šalių, įeinančių į ES. Pavadinimo nerašau, pavadinsiu „Šalis X“, nes daug kas tipiška ir kitų modernių ES valstybių mokykloms. Įspūdžiais pasidalijo ten gyvenanti lietuvė, kurios vaikai lanko tenykštes mokyklas.

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„ [Šalyje X] kiekvienas konservatyvesnių pažiūrų žmogus leis vaiką tik į privačią mokyklą. Dėl valstybinių mokyklų mokslo kokybės – įstatymai leidžia perkelti į kitą klasę net tuos, kurių trimestruose neigiami pažymiai, kurie neišlaikė egzaminų, kurie nelankė pamokų, kurie mušasi ar vagiliauja. Taip stumiama progresyvios valdančios partijos politika – po “vaiko teisėmis” ir “laisve” paslėpta ideologija – vaikai netenka savo tikrųjų teisių ir galimybės į laisvę. Leidžiamos kanapės, stiprus spaudimas “rinktis” vieną iš 72 lyčių, seksualizavimas nuo ankstyvos vaikystės. “Vaikas nėra tėvų, vaikas yra valstybės.” – sako šiandien Šalies X Švietimo ministrė. Vadovaujamasi Gramsci (italų filosofas, komunistų partijos įkūrėjas, ‘kultūrinio’ marksistinio karo išradėjas) idėjomis: “Visi, kurie užaugo krikščioniškos kultūros, tėvų autoritetu pagrįstoje tvirtoje, darnioje šeimoje, yra fašistai. Tik perlaužę stuburą krikščioniškai moralei ir palikimui, mes sukursim kitokią visuomenę. Feminizavimas ir seksualizacija yra tikri būdai”. Pas mus [turi galvoje Lietuvą] apie ideologijos šaknis nekalbama, stengiamasi neišvesti paralelių su šiandienos “progresu” ir komunizmu. Šalies X valdantiesiems nėra ko slėpti. Jie kalba ir veikia atvirai. Užtat šios šalies privačios mokyklos tampa tvirtovėmis. Su rimta, kartais ginkluota apsauga prie aukštų tvorų. Be galimybės pakliūti vidun nesuderinus. Su rimčiausių šalies advokatų mūru užnugaryje ir tokiomis sutartimis, kad skaitant pasijunti lyg filme.

Privalomos uniformos. Griežta tvarka. Pagarbus elgesys su mokytoju. Šeimoms pristatoma mokymo programa, jokių siurprizų. Jokių “vertybių”, kurioms prieštarautų šeimos auklėjimas. Nepatinka? Keiti mokyklą. Taip mokosi elito vaikai. Ir ne tik fizinis saugumas, bet ir saugojimas nuo ideologijų yra prioritetas. Nemanykit, tiesa, kad tai yra kažkokie kalėjimai – vaikai noriai mokosi, yra linksmi, žino ribas, yra stiprūs fiziškai ir laimingi. Mes [tėvai] žinom, kad JOKIA trečioji šalis neįžengs į mokyklą, nieko nerodys, nieko neduos vaikams “paskaityti”. Lietuvoje į tai žiūrima pro pirštus, čia – labai rimtai. Nes vyksta tikras ideologinis karas – tarp valdančiųjų komunistų agresyvaus genderizmo diegimo, tėvų autoriteto menkinimo, šeimos išformavimo programos, ir šalies elito, saugančio savo šeimas, šaknis ir turtą. Į privačias konservatyvias mokyklas, tiesa, darosi sunku pakliūti. Trūksta vietų.

Alytaus 2-oji vidurinė. Vytauto Visocko nuotr.

Mokyklose vaikai mokomi atidumo pildant valdiškas anketas, atskleidžiant asmens duomenis, priimant net oficialią informaciją. Vaikai žino, kad bus išmesti už prastus rezultatus, nelankymą ir muštynes. Jokių TV žvaigždžių, jokių valdiškų moteryčių su lankstinukais be tėvų žinios“.

Įspūdžiai kelia nerimą, nes daug kas iš tų neigiamybių, kurios pasakytos apie valstybines Šalies X mokyklas, jau suka lizdą ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Dar tik pirmieji žingsniai, bet jų aidas kurtina visą Lietuvą.

(Bus daugiau)

2020.12.13; 04:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.

Ne, klystu – ne „kaip paprastai“. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai,  kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.

Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.

Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.

Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.

Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų“ amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.

Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.

Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…

Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros  lygio smukimas!

Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.

Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.

O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.

Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.

Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.

Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.

Už ką? Kodėl?

Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?

O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?

Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek  žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti“ Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?

Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?

Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.

Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir  laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė  ir užaugo  Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis  Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone,  keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda  prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.

Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.

Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“  (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.

Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…

Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir  padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.

O kaip pas mus? Mes  tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė  žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.

Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.

Patys tai patys…

Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…

Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.

Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.

Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.

O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.

Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po  miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.

zydai_lietuva_01
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.

Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog  nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir  susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia“ tauta.

Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?

Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.

O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu? 

Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.

O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.

2020.11.03; 10:32

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie  armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę. 

Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..

Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.

Kalnų Karabacho konfliktas

Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.

Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su  kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.

Filosofas Imanuelis Kantas

Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.

Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.

Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.

Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint  iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė  turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.

Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.

2020.10.06; 05:30

                                                      X X X

                                          nelaimės seseriai

                                          norėčiau palinkėti

                                          nekruvinų

                                          gražių karų

 

                                           nelaimės draugui –

                                           daug geresnio draugo

                                           negu aš

 

                                           nelaimės tėvo

                                           nukirsta galva

                                           nežyla

                                           naktį

                                           net už lango

 

Išlikti gyvai. Knygos viršelis

Autorius: Marie Jalowicz Simon

 Autobiografinis jaunos žydaitės, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.

1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eina dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.

Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.

Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.

„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.

Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.

Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.

Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.

Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.

„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.

Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.

Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.

XXX

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

Lenkės iš lagerio pasileido per visus namus, daužė indus ir grobė viską, ką tik įstengė panešti. Tokia gauja nusiaubė ir mūsų namą. Bet čia tuojau prisistatė Krystyna su Halina, gindamos užstojo ponią Koch ir garsiai ir greitai savo tautietėms ėmė aiškinti: čia gyvena pasipriešinimo kovotojai, metų metus darę gerus darbus, taip pat ir lenkams. Jų namų reikia pagailėti.

Tikra raganų puota. Viena iš tų bobų kibo Halinai į plaukus, kita abiem rankomis smogė Krystynai į veidą. Visa tai stebėjau atsiribojusi, kaip spektaklį, kuris manęs neliečia.

Paskui namus užpuolė sovietų kareiviai. Milžiniškas stambus vyras užsidėjo vieną iš idiotiškų mažučių ponios Koch skrybėlaičių, apsivilko jos neskoningą, miesčionišką pačios siūtą pliušinį švarką ir išėjo. Man tai atrodė nepaprastai juokinga. Bet jos tėvas ėmė rypuoti.

– Juk tai vagys, – išsižiojęs infantiliškai plerpė jis.

„Tu sušiktas naci, – galvojau, – tu ir į tave panašūs išrinkote Hitlerį, sukėlėte karą ir iš visų jėgų stengėtės išsilaikyti. O dabar aimanuoji dėl kažkokios kvailos vaikiškos skrybėlės.“ Bet, žinoma, nieko nepasakiau.

Kitas kareivis puolė į rūsį, kur senis Guthmannas augino gyvūnus bandymams. Iš profesijos jis buvo odininkas, vėliau prekiavo anglimis ir dirbo parko sargu, o dabar prie pensijos prisidurdavo pardavinėdamas baltas peles Charité klinikai. Jas pristatydavo kartą per savaitę.

Stovėjau prie atvirų rūsio durų, kai rusas aptiko daugybę narvelių ir iš karto juos atidarė. Iškilmingai rimtas, lyg laimindamas iškėlęs rankas, kaip burtažodį progiesmiu kartojo žodį osvoboždenije – „išlaisvinimas“. Tai atrodė kaip naivus magiškas aktas. Tada ėmė laisvinti kompotą – lentynose palei sieną išrikiuoti stovėjo gausybė kompoto stiklainių. Vėl iškilmingai kartodamas osvoboždenije, rusas daužė vieną stiklainį po kito. Pelės, raudonos nuo vyšnių ir braškių, voliojosi kompote, o aš vargiai tramdžiau juoką. Hanutės tėvas garsiai vaitojo ir raudojo. Mielai būčiau kumščiu smogusi jam į veidą.

Blogai, kad sovietai traukė per namus ir prievartavo moteris. Aišku, pakliuvau ir aš. Miegojau viršuje, palėpėje, ir ten mane naktį aplankė tvirtas malonus vaikinas vardu Ivanas Dedoborecas. Neėmiau į galvą. Paskui jis pieštuku parašė raštelį ir prikabino prie mano durų: čia gyvenanti jo nuotaka, ją reikia palikti ramybėje. Ir iš tiesų prie manęs daugiau niekas nekibo.

Aukštu žemiau aidėjo garsūs riksmai ir verksmai: atėjo ponios Koch eilė. Pažiūrėjau pro langą ir netrukus pamačiau išeinantį aukštą liekną pietietį. Šis sovietų kareivis aiškiai turėjo labai aukštą laipsnį. Galėjo būti net karininkas.

Po kelių savaičių paaiškėjo, jog šis vienkartinis prievartinis lytinis aktas turėjo padarinių. Kelis dešimtmečius Hanutė Koch darė viską, kad susilauktų vaikų, o dabar pastojo nuo to vyro.

Gal tokią neįprastą Hanutės Koch būseną tuoj po karo lėmė ir hormonai. Kurį laiką ji puoselėjo mintį, kad reikia nunešti ko nors valgyti kaimynui – didžiausiam ir pavojingiausiam naciui visoje apylinkėje. Juk dabar jis gyvenąs bijodamas persekiojimo ir bausmės. Iš pakvaišimo ji su tuo „didžiuoju skerdiku“ netgi ėmė flirtuoti, koketiškai šnekučiuotis apie orą ir panašiai.

– O dabar apsiramink, – pasakė Emilis, kai ji apie tai papasakojo. – Tau visai galvelė susisuko. Tie žmonės mus dvylika metų baugino ir kankino. Jie darė siaubingus nusikaltimus.

– Bet mūsų Išganytojas… – žiojosi prieštarauti Hanutė.

Emilis ją paprasčiausiai pakėlė ir nunešė į miegamąjį.

– Gulkis į lovą ir pasitark su savo Išganytoju. Jis tikrai palaikys mano nuomonę.

Ir uždarė paskui save duris.

O po kelių dienų mus pasiekė pirmosios žinios iš išvaduotų koncentracijos stovyklų. Išgirdome pirmuosius pasibaisėtinų žudynių skaičius. Tada Hanutė vėl atėjo į protą ir tapo įsitikinusia antifašiste, kokia visada ir buvo.

Į mane ji kabinosi taip, kad labai kentėjau. Sykį, mudviem kartu stovint virtuvėje, ji nagais įsikirto man į palaikę vasarinę suknelę.

– Paleisk, neplėšyk drabužių, juk kitų neturiu! – surikau.

– Tu – mano vaikas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, kad visada būsi su manimi ir neįstumsi manęs į vargą, iš kurio išsikapsčiau, – meldė ji.

– Na žinoma, – atsakiau kuo ramiau.

Buvo neįmanoma jai prieštarauti. Bet aš puoliau į neviltį, nes daviau pažadą, kurio neketinau tesėti.

Išvaduotojai ateidavo ir į mūsų namus, kad išskalbtume ir išlygintume prie apykaklių prisiūtas baltas juostas. Maniau, kad turiu mielai imtis šios užduoties, gerai ją atlikti ir laikyti tai menka padėka už didžiules Raudonosios armijos aukas kovojant su kraugeriškiausiu visų laikų režimu. Tačiau teko sau pripažinti, kad išvadavimą įsivaizdavau kitaip. Šiuos purvinus darbus iš tiesų turėtų dirbti kaltieji, galvojau.

Kai kurie vyrai buvo labai paslaugūs, jaudinančiai malonūs su vaikais ir pagarbūs su senais žmonėmis. Itin didelį įspūdį man padarė vienas jaunas rusas, ateidavęs pas mus dėl tos apykaklės juostos. Jis truputį kalbėjo laužyta vokiečių kalba, buvo inteligentiškas ir draugiškas, kilęs iš Maskvos, iš profesijos – vairuotojas. Bandžiau jam paaiškinti, kad džiaugiuosi Raudonosios armijos pergale. Jis tik papurtė galvą ir pasakė:

– Nebūti gerai. Gitler kaput, Stalin tože kaput, demokratija gerai.

Kartą mane su kitais žmonėmis rusai sulaikė Kaulsdorfo gatvėje. Kiekvienam į rankas įdavė po grėblį. Mus nuvedė į proskyną ir liepė greboti mišką. Labai pykau: gal galėčiau ant kaklo nešioti plakatą, skelbiantį, kad nepriklausau prie nugalėtųjų. Visi kiti valandų valandas beprasmiškai grebojo mišką. O aš, vos prižiūrėtojui nusisukus, atrėmiau grėblį į medį ir pasišalinau. Jei būtų sučiupę, būčiau apsimetusi, kad prispyrė gamtiniai reikalai. Bet niekas nekreipė į mane dėmesio, o toks atsainumas būdingas rusams: jei aš nedirbu šito darbo, paims ką nors kitą.

Sunku pasakyti, katras mane erzino labiau – ponia Koch ar jos tėvas. Namuose nusistovėjo tokia hierarchija: viršuje buvo ji, Emilis buvo jos asistentas. Abu sudarė porą. Paskui ėjo jos tėvas ir galiausiai aš. Mudu su Adolfu Guthmannu taip pat buvome suvokiami kaip pora ir gaudavome bendrų užduočių. Pavyzdžiui, turėjome eiti per rytinio Mark Brandenburgo valstiečius, kad damastinę staltiesę išmainytume į maišą bulvių. Iškeliavome labai anksti, nes miško keliais reikėjo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų. Bijojau, kad tas bjaurus senis pakeliui gali imti kabinėtis, tad elgiausi mandagiai, šaltai ir atšiauriai. Bet jis nepriekabiavo.

Vis dėlto netoli mūsų gyvenvietės sutikęs pažįstamus jis suriko skersai gatvę:

– Išgelbėta!

Padaužė kumščiu sau per krūtinę, smiliumi parodė į save, tada – į mane. Tie žmonės nesuprato, ką jis turi omenyje. Tada jis pradėjo iš naujo.

– Čia žydaitė! – šaukė jis, vėl rodydamas į mane pirštu. – Mes ją išgelbėjome ir slėpėme.

Tik didžiulėmis pastangomis susivaldžiau netrenkusi kumščiu šitam šlykščiam primityvui į veidą.

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

2020.10.06; 05:00

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01                                     

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje straipsnio dalyje atkreipiau dėmesį į istoriko Arvydo Anušausko „Lietūkio“ garažo žudynių tyrimus (Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys), kuriuos jis grindžia Lietuvos ir Vokietijos archyvuose surinkta medžiaga bei lietuvių ir vokiečių istorikų, taip pat teisininkų darbais šia tema.

Tačiau didelis ir vis dar nepakankamai išnaudotas tolimesnių tyrimų išteklius yra atviri Jungtinių Amerikos Valstijų archyvai, kuriuose gausu su mūsų rezistencijos istorija susijusios medžiagos. Tiesa, šie archyvai tolėliau nuo Vokietijos, kaštai juos tyrinėti galbūt šiek tiek didesni, tačiau didelė dalis svarbios informacijos dabar jau pasiekiama ir internetu. Tačiau tai – atskira tema.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną svarbų dokumentą, saugomą JAV valstybės departamento archyve ir publikuotą išeivijos istoriko bei politologo Tomo Remeikio parengtame dokumentų rinkinyje anglų kalba „Lithuania under German occupation 1941-1945“. Šis itin vertingas 732 psl. dokumentų rinkinys, kuriame skelbiamos 74 amerikiečių diplomatų depešos iš Stokholmo į Vašingtoną, išleistas, beje, Vilniuje, 2005 metais, tačiau istoriografijos apyvartoje knygoje sutelkta medžiaga naudojama kažkodėl gana retai.

O tai vis dėlto labai įdomus ir solidus žinių apie vokiečių okupuotą Lietuvą šaltinis. Jis aprėpia maždaug trejų metų okupacijos laikotarpį – nuo 1942 m. pradžios iki 1944 m. pabaigos.

Knygos įžangoje T. Remeikis rašo, kad amerikiečių pasiuntinybė Stokholme „vykdė savotiškas Strateginės tarnybos funkcijas ir ji buvo aprūpinama informacija.“ (The American legationin Stockholm in a way performed the functions of the Office of Strategic Services, which it self was fed the information.)

Istorikas Augustinas Idzelis tas funkcijas apibrėžia konkrečiau: „Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Bruce’as Hopperis (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kennedy vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kennedy šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hopperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d’affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą.“ (A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų)

Kokiu keliu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo JAV pasiuntinybę Stokholme, paaiškina T. Remeikis: „Svarbus tarpininkas čia buvo lietuvių bendruomenė Švedijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį vaidino buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys ir jo štabas.“ Gylys, informaciją iš Lietuvos antinacinio pogrindžio, gautą per buvusią Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, perduodavo savo kolegoms amerikiečiams.

Remeikis nurodo, kad Gylys turėjo keletą tokių kelių: „Visų pirma tai buvo Antanas Valiukėnas, kuris išvengė sovietų okupacijos ir turėjo nuolatinį leidimą gyventi Vokietijoje karo metu. Ten jis užmezgė daugelį diplomatinių kontaktų, kurie palengvino pogrindžio medžiagos pristatymą į Stokholmą. Informaciją Valiukėnui teikė patikimi kurjeriai, kurie užėmė oficialias pareigas Lietuvoje ir, kaip vokiečių administracijos pareigūnai, turėjo teisę laisvai keliauti į Vokietiją.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Remeikis cituoja ištrauką amerikiečių telegramos, kuri buvo perduota Vašingtonui, ryšium su Stokholmo pasiuntinybėje gautais naujais dokumentais iš lietuviškų šaltinių. Telegramoje paaiškinama, kodėl jų kelias buvo toks ilgas ir sudėtingas: gautus dokumentus parengė „asmuo iš Lietuvos ar jų grupė Berlyne, kur jie, matyt, per Vengrijos kurjerį, buvo siunčiami į Švediją, pristatyti buvusiam Lietuvos ministrui, dabar gyvenančiam Stokholme. Stokholmo vengrai, gavę teisę medžiagą persifotografuoti, persiuntė dokumentus į Berną, adresatui nepristatytus… Esama tikimybės, kad gali būti naudojami patikimesni ekspedijavimo būdai, panaudojant oficialius Švedijos kanalus.“

Artimas A. Valiukėno pogrindžio veiklos bendradarbis, žinomas išeivijos teisininkas Bronius Nemickas nurodo, kad tas „patikimesnis ekspedijavimo būdas“ buvo per Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą.

Tai patvirtina ir istorikas A. Idzelis, pateikdamas papildomų detalių: „Kiek žinau iš sovietinių šaltinių, A. Valiukėnas buvo užverbuotas vokiečių SD (Siecherheitdienst). Tai buvo SS politinės žvalgybos padalinys. Vokiečiai manė, kad jis dirba jiems, todėl davė jam šiek tiek laisvės Berlyne veikti. Bet A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką H. Juliną Dannfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme.“

Prie A. Valiukėno ir karo aplinkybėmis labai apsunkinto susisiekimo tarp Berlyno ir Stokholmo, siekiant išvengti vokiečių valdžios kontrolės, dar sugrįšiu. O kol kas pažvelkime į dokumentą, kuris yra svarbus mūsų nagrinėjamai temai.

Tai 32 puslapių memorandumas „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“, skelbiamas minėtos T. Remeikio knygos „Lithuania under German occupation 1941-1945“ 368-399 puslapiuose. Dokumento originalas parašytas vokiečių kalba ir amerikiečių pasiuntinybės Stokholme pastangomis išverstas į anglų kalbą. Jame aprašomi įvykiai ir gyvenimo atmosfera Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais.

Tame memorandume esama itin svarbaus 7 puslapių skyriaus, pavadinto „Žydų sunaikinimas“. Jame chronologiškai pasakojama, kaip žydų naikinimo procesas buvo matomas TO METO lietuvių akimis. Kai kurias to skyriaus ištraukas čia pacituosiu. Ištraukos, liečiančios „Lietūkio“ garažo įvykius, iš esmės patvirtina tai, ką savo tyrimu, eidamas kitais keliais ir naudodamasis kitais šaltiniais, nustatė A. Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai yra pati baisiausia tema. Normaliam žmogui neįmanoma įsivaizduoti, kas dabar vyksta su Lietuvos žydais. Anksčiau niekas nebūtų patikėjęs, kad tokie dalykai gali atsitikti dvidešimtajame amžiuje, – šiais žodžiais pradedamas to skyriaus pasakojimas ir toliau tęsiama: – Tačiau čia pasakojami tikri faktai – nieko neperdėjome, nes tai neįmanoma. Greičiausia yra priešingai: sunku žodžiais apsakyti tų žmonių kančias. Trūksta žodžių pavaizduoti, kaip vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais, nes jų elgesys nežmoniškesnis už nežmoniškumą ir begėdiškesnis už begėdiškumą.“

Dokumente nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje žydai sudarė maždaug 8% Lietuvos gyventojų; apytikriais skaičiais tai būtų apie 220,000 žmonių. 1941 metų gruodžio pabaigoje, „gerai informuotų šaltinių duomenimis“ (According to figures received from well informed circles), Lietuvoje buvo likę tik apie 30,000 žydų. „Atsižvelgiant į tai, kad apie 20,000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, vokiečių baudžiamosios komandos per šešis mėnesius nužudė virš 170,000 žmonių. Išeitų, jog tame laikotarpyje kasdien buvo nužudoma apie tūkstantis nekaltų žmonių.“

Memorandume pabrėžiama, kad naikinant žydų gyventojus, „moterys ir vaikai nebuvo išimtys. Priešingai, stipresni vyrai, galintieji dirbti fizinį darbą, būdavo Gestapo karininkų atrenkami kariškų įrengimų darbams.“

Toliau pateikiama chronologija, kaip viskas vyko.

Birželio 22 d. Vokiečių-sovietų karo pradžia. Žydai, kurie jautėsi nusikaltę, prisidėjo prie bėgančių bolševikų partijos pareigūnų. Likusieji turėjo padaryti likiminį sprendimą: bėgti į nežinią, ar mirti Gestapo rankose. Susisiekimo priemonių trūkumas apsprendė tūkstančių žydų likimą: 95% Lietuvos žydų buvo pasmerkti didžiausiam terorui, kokį pasaulis yra bet kada matęs.

Birželio 23 d. Lietuvoje sukilimas. Tuo pačiu metu, dešimt traukinių, perpildytų žydais, pajudėjo iš Kauno stoties rytų kryptimi. Kai paskutinis traukinys pasiekė Vilnių, sukilimas ir ten buvo prasidėjęs. Sukilėliai užpuolė traukinį, tikėdamiesi rasti ten bolševikų deportuojamus lietuvius. Atidarius gyvulinius vagonus, buvo rasti bėgantieji žydai. Lietuviai sukilėliai vietoje sušaudė komunistų partijos pareigūnus.

Birželio 24 d. Lietuvių sukilėlių kovų antra diena. Lietuvos sukilėlių vyriausybė pranešė per radiją, kad sukilimas pasisekęs. Tuo pačiu metu Kaune ir Vilniuje prasidėjo masiniai žydų, įtartų dalyvavimu bolševikinėje veikloje, areštai.

Objektyvumo dėlei dera priminti, kad sėkmingiausios veiklos laikotarpiu komunistų partija Lietuvoje turėjo 2,500 narių, t. y. mažiau kaip vieną procentą visų krašto gyventojų. Tačiau žydai parodė didelių gabumų prisitaikyti, nes per 80% komunistų partijos narių sudarė žydai. (The Jews, however, showed a great capacity for adaptability, since over 80 % of the membership of the Communist Party was composed of Jews alone.) Šis faktas labai neigiamai paveikė plačiąją lietuvių visuomenę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų iš šio fakto pasidarė atitinkamas išvadas apie visus žydus. Apskritai, žmonės buvo linkę kaltus išdavikus teisti vadovaujantis įstatymais.

Šautuvas. Slaptai.lt fotografija

Antroji priežastis, sukėlusi lietuvių pasipiktinimą, buvo ta, kad traukdamiesi iš Kauno ir Vilniaus bolševikai apginklavo tiktai žydus ir komunistų partijos narius ir įsakė jiems vykdyti naikinamąją veiklą. Blogiausia, kad dalis žydų gyventojų šiuos ginklus panaudojo prieš lietuvius sukilėlius. (The worst of all was that a part of the Jewsh population made use of the weapons they had received against the Lithuanians insurgents.) Ši padėtis neatsakingam elementui suteikė pretekstą įvairiems išsišokimams prieš žydus. Lietuvių valdžios griežta intervencija šiuos išsišokimus būtų greitai likvidavusi, tačiau Laikinoji Lietuvos vyriausybė vokiečių SS dalinių buvo neutralizuota. Kai vokiečių administraciniai organai perėmė Lietuvos kontrolę, pavieniai išsišokimai tapo paversti planinga visų Lietuvos žydų naikinimo veikla. (When the German administrative organs gained the upper hand into a planned annihilation action directed against the entire Jewsh populiation in Lithuania.)

Birželio 25 d. Šaudymas kai kurių žmonių, pavartojusių ginklą. Žydai vengia palikti savo namus. Areštuotieji siunčiami sunkiųjų darbų.

Birželio 28 d. (iš tikro – birželio 27 – V.V.) Pirma vieša žydų egzekucija „Lietūkio“ garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Per keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Vienas politinis kalinys, sukilėlių paleistas iš kalėjimo, atsisėdo ant lavonų krūvos ir pradėjo armonika groti polonezą.

Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Egzekuciją įvykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai pro šalį eidamas vokiečių kariuomenės karininkas išreiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, vairuotojas pagal profesiją, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie patys kaip ir tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik užmušiau mano kalėjimo sargą žydą. Tu neturi supratimo, kiek tai suteikė man malonumo.“ (We were all human beings as you are, but the Bolshevik prison has transformed us. I have just killed my Jewish prison guard. You have not the fain test idea how much pleasure that gives me.)“

Ir toliau memorandume skaitome: „Už šiuos pasibaisėtinus veiksmus atsakomybė tenka nesąmoningam elementui (irresponsible elements), kuris piktam panaudojo lietuvių sukilimo idėją. Todėl būtų pagrindinai klaidinga (fundamentally wrong) padaryti išvadą, kad dėl šių veiksmų kaltė tenka sukilėliams ar net visai lietuvių tautai. Lietuviui patriotui su giliu skausmu tenka žvelgti į tai, kaip lengvai tautos herojus, kuriam buvo lemta kentėti bolševikų kalėjime už krikščioniškuosius ir tautinius idealus, gali smukti iki niekšo, su žemiausiais jausmais ir pojūčiais. (A Lithuanian patriot may, however, with deep regret observe how easily a national hero who has had to suffer in a Bolshevik prison as a martyr for the Christian and national idea can sink down to the level of a scoundrel with the lowest feelings and sensations.)

Kitą vertus, tai įrodo, iki kokio demoralizacijos ir pusiausvyros praradimo laipsnio priveda tokios santvarkos, kaip raudonasis ar rudasis bolševizmas.

Birželio 30 d. Per 5,000 Lietuvos žydų buvo kulkosvaidžiais sušaudyti netoli IX-to forto Kaune. Prieš egzekuciją nacionalsocialistinio teroro aukos buvo nurengtos, suvarytos į griovius ir sušaudytos. Pasitaikydavo, kad žmonės buvo užkasinėjami dar gyvi.

Liepos 5 d. Žydų šeimų nuosavi butai buvo užimti vokiečių kareivių. Žydams, kurie bandė bėgti į Sovietų Rusiją, buvo griežtai uždrausta grįžti namo. Vokiečių karinė valdžia išleido potvarkius, nurodančius žydams segėti geltoną Dovydo žvaigždę ant krūtinės kairėje ir ant dešinio peties.

Liepos 10 d. Visiems žydams įsakyta persikelti į getus iki rugpjūčio 15-tos dienos.

Rugpjūčio 1 d. Žydai buvo suvaryti į getus. Pakeliui daug jų buvo nužudyta. Pvz., Zapyškyje, Kauno apskrityje, 36 žmonės neteko gyvybės.

Rugpjūčio 15 d. Visi žydai buvo uždaryti getuose. Nuo rugpjūčio 15-tos iki 20-tos buvo nužudyta penkiolika žydų. Tuo pačiu metu įvestos maisto kortelės. Vienam žydui buvo skirta tokia maisto norma: 150 gramų miltų, 150 gramų avižinių kruopų, 50 gramų druskos ir 200 gramų duonos per dieną. Nebuvo duodama jokių riebalų, pieno ar cukraus. Žydams, kurie dirbo, buvo leista apsirūpinti daržovėmis. Vokietis, pavarde Kazlowsky, buvo paskirtas Kauno geto valdytoju, o esesininkas Jordan – komisaru žydų reikalams. Čia pateikiamas atvejis yra būdingas apibūdinti antrąjį pareigūną. Senamiesčio turguje vienas žydas nupirko daržovių kitiems geto gyventojams. Jordanas, išgirdęs apie tai, tą žydą nušovė čia pat, turguje, sakydamas, kad tai paskutinis įspėjimas žydams.“

Memorandumas pateikia faktus, susijusius su žydų likimu, beveik padieniui, iki pat 1941 m. vėlyvo rudens. Deja, straipsnyje, dėl ribotos apimties, neįmanoma perteikti jo viso. Bet dar porą ištraukų čia pacituosiu.

Rugsėjo 17 d. Tądien įvyksta kažkas nepaprasto, ką verta gerai įsidėmėti. Ankstų rytą, daugiau nei 10,000 žydų įsakoma nedelsiant apleisti getą ir vykti link Kauno IX-to forto, kuris žinomas kaip naikinimo vieta nr. 2. Taip nutiko, kad ginkluota sargyba vilkėjo buvusios Lietuvos kariuomenės uniformomis. Vykstant į nustatytą vietą, visa žydų minia buvo sulaikyta pravažiuojančio privataus vokiečių automobilio. Iš automobilio išlipo žmogus vokiečių karininko uniforma. Atsistojęs žydų minios priekyje, jis perskaitė atsišaukimą, kuriuo paskelbė, kad žydų naikinimas Lietuvoje yra dar negirdėtos iki šiol lietuvių savanorių savivalės pasekmė. Nuo šiol lietuvių teroras prieš žydus turės liautis, kadangi vokiečių kariuomenė negalinti sau leisti, kad su dalimi krašto gyventojų būtų elgiamasi taip žiauriai ir nežmoniškai. Žydai, kurie dar tebėra gyvi, bus dėkingi vokiečių kariuomenei, kad lietuvių vykdytam krašto žydų naikinimui padaromas galas.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ši komedija buvo rūpestingai filmuojama vokiečių karo korespondento, kad pateikus įrodymus, kaip kilniai vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais.

Perskaičius šį atsišaukimą, žydai turėjo apsigręžti ir grįžti atgal į getą. Ryšium su tuo, minėtasis vokiečių komisaras Jordan užtikrino, kad Lietuvos žydai niekada daugiau „nebebus lietuvių keršto aukomis“.

Iš tikrųjų viskas įvyko visiškai kitaip. Dar tą pačią dieną 2,000 žydų buvo paimta iš Kauno geto ir nužudyta. Tokiu būdu, panašu, kad rugsėjo 17 dienos farsas buvo suvaidintas tik tam, kad kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo vokiečių valdžia suverstų lietuviams.“

Prisimenate Rūtą Vanagaitę? Kai ji savo „Mūsiškiuose“ ir susitikimuose su skaitytojais, rodė „didelę drąsą“, gėdijo „bailius istorikus“? „Bijančius valdžios“, nedrįstančius sakyti tiesos, kurią „žino“, tačiau „negalinčius“ Lietuvoje tos tiesos paskelbti, nes kitaip rizikuotų prarasti darbą? Ir kaip ši „tyrinėtoja“ grąžė rankas, kad „tiek mažai“ lietuvių gelbėjo žydus? Tai ji tvirtino nepaisydama to, kad proporcingai tautos dydžiui, lietuviai yra vieni didžiausių, jeigu ne patys didžiausi žydų gelbėtojai pasaulyje. Vanagaitė aiškino, kad tiems gebėtojams „niekas negrėsė“…

Skaitom memorandumą toliau:

Rugsėjo 18 d. Lietuviams griežtai uždraudžiama palaikyti bet kokius santykius su žydais. Už šio įsakymo nevykdymą grąsoma mirties bausme.

Rugsėjo 19 d. Penki lietuviai, kurie iš gailesčio atnešė maisto produktų į Kauno getą, vokiečių komisaro Jordano buvo sušaudyti vietoje. Tuo pačiu metu įspėjimas lietuviams buvo pakartotas spaudoje. <…>

Rugsėjo 27 d. Šį kartą buvo sušaudyta per 500 žydų moterų, vaikų ir senų žmonių. Vokiečių įsakymu, egzekucijas turėjo vykdyti lietuvių savisaugos dalinys, kuriam vadovavo kapitonas Kirkila. Lietuvis karininkas atsisakė vykdyti vokiečių įsakymą. Kai vokiečių karininkas lietuviams kareiviams įsakė sušaudyti kapitoną Kirkilą drauge su žydais, lietuviai kareiviai atkreipė ginklus į vokiečių esesininkus ir pabėgo. Po viso to kapitonas Kirkila ir 12 lietuvių kareivių buvo sušaudyti.

Rugsėjo 28 d. Lietuvių gydytojo šeima, suteikusi prieglobstį gydytojui žydui, buvo sušaudyta. Šis įvykis turėjo paveikti lietuvių šeimas, slapta priglaudusias žydus, atiduoti juos Gestapui.

Pasipiktinimas vokiečių elgesiu ir simpatijos jausmai žydams tarp lietuvių didėja ir virsta pasyvia rezistencija. Getų gyventojai gauna iš lietuvių skaitlingų siuntinėlių su laiškais, reiškiančiais žydams solidarumą ir nurodančiais žydų bei lietuvių likimų panašumą.“

Šis be galo dramatiškas ir šiurpus dokumentas yra svarbus bent keliais aspektas. Tačiau juos aptarsiu jau kitame straipsnyje.

2020.07.10; 08:00

Tūkstančiai palestiniečių Gazoje protestavo prieš Izraelio aneksijos planus. EPA-ELTA nuotr.

Dešimtys tūkstančių palestiniečių trečiadienį Gazos mieste protestavo prieš Izraelio planus aneksuoti dalį Vakarų Kranto.
 
Protestuotojai mojavo Palestinos vėliavomis ir skandavo šūkius prieš Izraelį ir JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų taikos planą.
 
Pagal Izraelio koalicijos susitarimą, liepos 1 dieną buvo numatyta žengti pirmuosius žingsnius aneksijos planų įgyvendinimo link.
 
Tačiau, regis, konkrečių veiksmų kol kas nebus imamasi. Regiono bendradarbiavimo ministras Ofiras Akunis trečiadienį teigė, kad aneksiją bus pradedama vykdyti vėliau liepą.
 
Tarp žmonių, prisijungusių prie palestiniečių protesto, buvo Gazos Ruožą valdančio islamistų judėjimo „Hamas“ lyderis Yahiya Sinwaras. Jis pabrėžė, kad palestiniečiai ir jų pasipriešinimas užkirs kelią plano ir D. Trumpo „šimtmečio sandorio“ sėkmei.
 
Visų proteste dalyvavusių Palestinos frakcijų atstovas Sa’dis A’abedas teigė, kad „okupacija neilgai mėgausis ramybe.“
 
„Kaip mūsų žmonės su trenksmu surengė revoliuciją ir intifadą 1987 metais, taip jie (ir dabar) nustebins okupantą ir pasaulį tokia kovos banga, kurios niekas nesitikėjo“, – teigė jis.
 
Pirmoji intifada, ar palestiniečių sukilimas, prasidėjo 1987 metais ir pasibaigė 1993-iaisiais. Antroji intifada vyko 2000-2005 metais.
 
Praėjusią savaitę „Hamas“ paskelbė, kad Izraelio planuojama dalies okupuoto Vakarų Kranto aneksija prilygtų „karo paskelbimui“.
 
Izraelis 1967 metais okupavo Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Palestiniečiai šias teritorijas priskiria savo valstybei – Rytų Jeruzalė laikoma jos sostine.
 
JAV ir ES „Hamas“ laiko teroristine organizacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 16:27

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?

Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.

Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!

Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.   

Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su  visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.

Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.   

Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.  

Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.

Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.

Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.

Savo ruožtu D.Stanciko  istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.

O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.

Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.

2020.06.25; 12:20

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.

Kada bus įkurta Palestinos valstybė?

Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.

Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…

Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.

Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.

Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…

Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?

Lenkiška Konstitucija

Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.

Taivanietiškas galvosūkis

Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?

Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?

Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.

2020.05.22; 09:50

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antisemitinių nusikaltimų skaičius Vokietijoje pernai išaugo 13 proc., rodo kasmetinės ataskaitos duomenys, kuriuos citavo sekmadieniais leidžiamas laikraštis „Welt am Sonntag“.
 
2019 metais buvo įvykdyta 2 tūkst. nusikaltimų, nukreiptų prieš žydus ar žydų institucijas, teigiama kasmetinėje politiškai motyvuotų nusikaltimų ataskaitoje. 2018 metais buvo įvykdyti 1 799 tokio tipo nusikaltimai.
 
Apie detales paskelbta prieš oficialų ataskaitos pristatymą antradienį. Ją pristatys vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ir federalinės policijos viršininkas Holgeris Muenchas.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius išaugo 14 proc., iki daugiau nei 41 tūkst., lyginant su 2018 metais, kai tokių nusikaltimų įvykdyta 36 062.
 
Maždaug 22 tūkst. šių nusikaltimų priskiriami dešiniųjų pažiūrų asmenims, o 10 tūkst. – kairiųjų pažiūrų.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius ypač padidėjo Brandenburgo žemėje (52,5 proc.) ir Tiuringijoje (40 proc.).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 00:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.

Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.

Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.

Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.

klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !

2020.04.14; 17:15

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
 
Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad  pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas  įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama.
 
Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.
 
Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
 
Prieš dvi savaites, kovo kovo 17 dieną, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti dar vieną pil. A. G. Gochino skundą dėl naujos Centro pažymos apie J. Noreikos veiklą. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.02; 10:34