Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Įsivaizduoju, kad skaitytojas nuoširdžiai norėtų patarti autoriui užrašyti šio straipsnio pavadinimą su klaustuko ženklu, nes nuoširdūs skaitytojai  lengvai įsivaizduoja, kad šio straipsnio autorius tikrai nesiruošia pašlovinti homoseksualizmo kaip reiškinio, nepuoselėja didesnių iliuzijų, kad galimą būtų atrasti kažkokią pagerinto homoseksualizmo versiją. Tačiau klaustuko ženklas mūsų atveju pademonstruotų išankstinę autoriaus pozicija ir būtų skaitytojo apdraudimas nuo galimybės susilaukti iš anksto nežinomų, dar kitaip tariant, nepaminkštintų išvadų.

Kita vertus, kietesnis kalbėjimas įvardyta tema įpareigoja laikytis nepilno žinojimo prezumpcijos, kai, siekiant išvynioti temą iki galo, nėra jokio užtikrintumo ir garantijos – kokios tarpinės ir baigtinės išvados turėtų nusistovėti? Čia derėtų neatsisakyti taip pat ir tokių nejaukių išvadų, kurios net prijaukintam autoriui galiausiai yra nelauktos ir nesmagios.  

Kaip jau užsiminiau praeitą kartą, pasirinkti mūsų diskusijai šią temą įpareigojo prasidėjęs Lietuvoje sujudimas ir padažnėję raginimai dėl to, kad santykiuose su savo bendrapiliečiais iš vadinamųjų seksualinių mažumų pademonstruotume didesnį jautrumą, žmogiškumą, labiau kryptingai ta linkme pajunktume visus savo empatijos išteklius.

Nelauktai ir staiga, tarsi niekas iš nieko, klausimo dėl homoseksualams skirto žmogaus teisių paketo svarstymas įgijo kraštutinai verksmingą toną, kai įspūdžiui sustiprinti net buvo aukštai iškeltas vidujai raudą užgniaužusios homoseksualo motinos plakatas, savo stilistika bent iš dalies panašus į sovietinės motinos, kviečiančios kovoti su vokiškaisiais okupantais vaizdavimą karo meto mobilizacinėse propagandoje, taip pat ne mažiau įtaigi vizualizacija kaip Pirčiupio motinos skulptūrinės kompozicijos kumštis. Nesakau, kad tokio graudulingumo fono paūmėjimas aplink šį klausimą yra režisūros iš vieno centro pasekmė. Tarkime, staigiai, kaip gaisras nuo vienos kibirkšties išdžiūvusiame miške, išpopuliarėjo įsivaizdavimas, žmonės stichiškai vienas iš kito persėmė nuomone apie homoseksualus, kad „ jie yra tokie pat kaip ir mes, tik dar labiau kenčiantys, baisų diskomfortą ir nežmogišką įtampą patiriantys žmonės“. Kitaip tariant, vienaip ar kitaip buvo užsimota savo širdies artumu sušildyti ir, jeigu norite, tokiu būdu humanizuoti homoseksualo paveikslą.

Trys kaukės. Slaptai.lt foto

Tačiau tokios, tarsi ir geros intencijos įgyja ultra tragikomišką pobūdį, prisimenant tą aplinkybę, kad homoseksualizmo ideologija, iškėlusi vaivorykštės vėliavą, iškilo postmodernistinės mąstysenos, pakvietusios dehumanizuoti ar net animalizuoti žmogišką tikrovę, o taip pat pasiskelbusios posthumanistinės epochos vėliavneše, terpėje. Tikriausiai pernelyg drąsu butu sakyti, kad posthumanistinių intencijų postmodernistinė filosofija ir homoseksualizmas kaip ideologija yra tiesiogiai išvedami vienas iš kito reiškiniai, greičiau tai yra gretutiniai, tarpusavyje labai tampriai susiję fenomenai, – taip tampriai, kad jų tarpusavio sąveiką būtų galima aiškinti pagal tarpusavyje susisiekiančių indų principą.

O vis dėlto koks yra tas homoseksualo paveikslas? Ar sakote, kad toks klausimas yra mažiausiai nekorektiškas, o iš esmės – visiškai absurdiškas, nes vienas dalykas yra homoseksualizmo ideologija, o visai kitas – konkretūs žmonės su savo skirtingais temperamentais,  charakteriais, besiskiriantys vienas nuo kito unikalia gyvenimo patirtimi, nepamatuojami vienu kurpaliu, neįspraudžiami į iš anksto paruoštą schemą? Taip turėtų būti, tačiau čia savaime įsiperša tikrai nejauki išvada, kad visi Lietuvoje gyvenantys homoseksualios orientacijos žmonės gali būti subendravardiklinti ne tik pagal savo seksualinę orientaciją, bet taip pat ir pagal jiems visiems, be išlygų būdingą antilietuvišką nusiteikimą, pagal juos visus didesniu ar  mažesniu laipsniu užvaldžiusią alergiją tautiniam sentimentui. Kodėl taip yra, – tai klausimas, kurį palieku spręsti skaitytojui.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Kita vertus, nė kiek nebejoju dėl čia pateikto apibendrinimo, nežiūrint to, kad jokiais sociologiniais tyrimais nesiremiu, taip pat  nenumatydamas jokių išimčių iš čia įvardytos taisyklės. Iš tiesų, jeigu būtų kitaip, mes tokį neįtikėtiną stebuklą be jokių statistinių tyrimų lengvai atpažintume dėl jo ekstraordinaraus pobūdžio, kaip balta varna yra lengvai atpažįstama juodvarnių būryje. Tokį atvejį galime įsivaizduoti ar aptarti minties eksperimento plotmėje, tačiau gyvoje tikrovėje lietuvių tautinius idealus puoselėjantis homoseksualas neegzistuoja. Kita vertus, jeigu tokį neįtikėtiną atvejį, t. y. homoseksualą ir podraug Lietuvos patriotą aptiktumėte, jo nuotrauka galėtų tapti atskiro homoseksualizmo atvejo su žmogaus veidu įvaizdinimu.

Nenoriu piktžodžiauti, todėl nesakysiu, kad tai būtų stebuklas, prilygstantis antrajam Kristaus atėjimui, tačiau patriotinių idealų neišsižadėjusio homoseksualo pasirodymas Lietuvoje būtų ne mažiau stebuklingas nutikimas nei, tarkime, žydų populiacijos Lietuvoje balso įgarsintojų bandymas ne tik kiekviena proga minėti būtas ir nebūtas lietuvių nuodėmes, bet drauge prisiminti ir tuos savo tautiečius, kurie nusikalto lietuvių tautai ir žmogiškumui arba padarė karo nusikaltimus (į viešumą andai buvo prasisunkusios užuominos apie tai, kad Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimų centre yra pradėtas tyrimas dėl Genriko Zimano lemiamo vaidmens Pirčiupio kaimo tragedijoje, tačiau dabar jau galima drąsiai spėti, kad po įvykusios Centro rekonstrukcijos (?) ši tema bus užrakinta penkiomis spynomis; neatmestina ir tokia galimybė, kad vadinamoji Centro rekonstrukcija buvo pradėta, siekiant užkardinti kelią tokių zimanų karo nusikaltimų tyrimams).

Nepriimu kaltinimo, kad nuo vienos temos peršokau prie kitos be jokios loginės sekos. Tai ne šių eilučių autorius, o vadinami pažangiečiai tvirtina, kad mūsų dienų visuomenės pažanga susideda iš dviejų elementų, tai esą yra kova už homoseksualių žmonių teises + kova prieš antisemitizmą, kai pasakius vieną būtina prisiminti ir kitą, pateikdami struktūriškai labai panašų sąvokos apibrėžimą kaip V. Leninas, kuris savo ruožtu skelbė, kad komunizmas yra tarybų valdžia + visos šalies elektrifikacija.

Senovės graikai vadinamą esmės klausimą išsakė taip: to ti estin? Kas yra tai kaip toks apskritai – tas ar kitas dalykas? Siekiant atsakyti į šį klausimą, dažniausiai yra pateikiamas sąvokos apibrėžimas pagal Aristotelio sąvokų apibrėžimo logikos reikalavimus, kai yra nurodomas apibrėžiamo dalyko santykis su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą. Nežinau ir nenoriu žinoti – kiek tikslus yra Lenino apreikštas komunizmo apibrėžimas, drauge labai sunku atsikratyti nesmagaus įspūdžio, kad vadinamųjų pažangiečių pateiktas pažangos nusakymas per dviejų elementų sukabinimą yra pernelyg siauras, mechaniškas ir groteskiškas, taigi vargu ar tinkamas tokio daugiabriaunio reiškinio kaip pažanga nusakymui. Tai greičiau yra konjunktūrinis užkeikimas nei sąvokos apibrėžimas.

Jeigu čia ir yra kažkokia slapta logika, mėginant sukabinti du elementus pažangos apibrėžime, tai, kaip atrodo bent man, turėtų būti ne kas kita, o žmogaus pažeminimo arba net žmogaus nužmoginimo logika, juolab kad už iš pažiūros nekaltų įvardijimų čia slypi nevienareikšmis turinys.

Kaip buvo proga pasakyti dar praeitą kartą, žmogaus teisių idėjos totalioji homoseksualizacija veda į žmogaus teisių koncepto nužmoginimą. Kita vertus, dar didesnį rūpesti kelia tai, kad prisidengiant kovos prieš antisemitizmą lozungais yra pradedama tylioji Lietuvos okupacija ir lietuvių tautos orumo naikinimas pagal niekur nedingusį stribų veiklos pavyzdį.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Europos Komisijos pirmininkė Ursula vos der Leyen, neapsiribodama tik antisemitizmo įvardijimu, truputėlį praplečia antrojo elemento pažangos apibrėžime charakteristiką, sakydama, kad šiandieninės Europos vienu iš svarbiausių pažangos orientyru yra kova prieš rasizmą. Tačiau mūsų aplinkoje atsitiko būtent taip, kad skatinant kovos su išgalvoto antisemitizmo apraiškomis aistras, prasidėjo ir su spartėjančiomis apsukomis yra tęsiamas labai nuožmus rastinis Lietuvos užpuolimas, visa savo esme atsikleidžiantis žydų tautybės asmenų išplatintame pareiškime apie tai, kad neva lietuvių tauta neturi teisės rašyti savo istorijos.  

Žinia, toks pareiškimas nėra tik atskiro nešvankaus žydelio pasisakymas, išplatintas pavėjui, bet, kaip matome, lietuvių tautos atskyrimo nuo istorinės refleksijos įgyvendinime dalyvavo net ir vizituojantys Lietuvoje žydų tautybės JAV ir Izraelio ambasadoriai, įsipainioję į labai niekingas Genocido tyrimų centro, ilgai atlikusio Tautos atminties instituto funkcijas, sužlugdymo akcijas. Kaip visi gerai suprantame, taip pasižymėjęs JAV ambasadorius atstovauja ne didžiosios mūsų sąjungininkės, o labiausiai reakcingų Izraelio politikos sluoksnių interesus, drauge puoselėjame viltį, kad supratimas apie tikrą dalykų padėtį šioje plotmėje anksčiau ar vėliau išplis iš į platesnius vandenis.

Norėčiau, kad mano tolesnis pasakymas būtų tik spalvų sutirštinimas, tačiau kartas nuo karto turiu progą pamintyti ir apie tai, kad Lietuva yra sionistinio užpuolimo taikinys Nr. 1. Įsivaizduoju, kad retas sutiks ir su tokia kraštutinai rizikinga hipoteze, kad taip atsitiko dėl to, jog Lietuva yra nusižiūrėta kaip naujojo Izraelio inkubatorius.

Nelaimingo incidento metu buvo dirbtinai sukurtas terminas, kuris taikomas kitoje vietoje nei buvo užmanytas, netikėtai įgyja konceptualią reikšmę. Iš tiesų, dekonstruotas, t. y. tautinę ir lytinę tapatybę praradęs žmogus, naujosios konfigūracijos mankurtas yra žmoga. Kitaip ir nepasakysi.

2021.11.06; 18:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pastaruoju metu vis dažniau galime sulaukti  pareiškimų net iš aukščiausiųjų pasaulio tribūnų apie tai, kad jau neva būtų laikas pradėti baudžiamąjį persekiojimą tų žmonių, kurie vis dar pasisako prieš genderizmo  ideologiją ir neskuba pašlovinti įsiteisinusios homoseksualizmo praktikos. Žinia, tokie raginimai neatsiranda tuščioje vietoje, o yra grindžiami vadinamųjų pažangiečių įsitikinimo, kad tolesnė pasaulio pažanga neišvengiamai bus susijusi su totaline lyties, šeimos ir tautos duotybių dekonstrukcija.

Jau seniai buvo gviešiamasi pasaulį seną išardyti, tačiau kai šiandien vėl ir vėl girdime intensyvėjančius  raginimus užvaikyti tradicinės šeimos šalininkus, nevalingai kyla klausimas – ar ne laikas būtų pradėti steigti savigynos būrius nacionaliniu ir pasauliniu mastu?

Taigi – genderizmo ideologija ir homoseksualizmo praktika nėra tik privatus elgesio tipo pasirinkimas, draugų ratelyje palaikomas ekstravagantiškų polinkių kultas, bet greičiau yra agresyvaus veikimo ideologija, kviečianti pradėti medžioklės sezoną su garsiais varovų pasišūkavimais. Tai ypač akivaizdu Lietuvoje, kai pažangos trubadūrais prisistatantys asmenys netveria savo kailyje ragindami sukviestus medžioklius pačiu brutaliausiu būdu, įtraukiant net represine valstybės struktūras, susidoroti su tais tautiečiais, kuriems vis dar niekaip nedašunta, kad šviesią ateitį žmonijai gali užtikrinti  tik toks homoseksualų vaizduotės užganėdinimas, kai mažuma taps dauguma, o dauguma – mažuma, ir čia dar būtinai nesuvokiamos loginės sekos pagrindu priduriant, kad reikia užkardyti kelią taip pat tiems nesusipratėliams, kurie su karčia mina pasitinka išvadą, kad žydai yra ponų rasė, o lietuvių populiacijai geriausiu atveju lieka tik baudžiauninko mentaliteto puoselėjimo užduotis.

Homoseksualų vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Siaubūnas. Slaptai.lt fotografija

Net laisviausi Lietuvos protai gerai supranta, kad nuomonių įvairovė yra toleruojama tik visuomenės apačiose, o kilimą karjeros laiptais gali užtikrinti tik  radikali sąmonės vivisekcija, visiškas nekarjeratabilių nuomonių išsižadėjimas, tobulo baudžiauninko pašaukimo naštos prisiėmimas. Be to, apsimesti čia nepavyks, reikės persiimti baudžiauninko dvasia su dideliu aplombu ir įtikėjimu taip suprantamos karjeros pažado palaima. Tokie štai yra pirmąja besivadinančios Lietuvos vargai… Ta proga negaliu susiturėti nepastebėdamas, kad man labai simpatiška ir miela Nida Vasiliauskaitė, kaip atrodo, vis dėlto truputėlį klysta, kalbėdama apie antikonjunktūrinio nusiteikimo partijos, ironišku „Antroji Lietuva“ pavadinimu, sukūrimo pagal LGBT bendruomenės pavyzdį galimybę, jau vien dėl to, kad būtent homoseksualų pajėgos šiandien yra pirmosios Lietuvos avangardas (neironiškas), savotiškas mūsų dienų proletariatas, kuris neturi Tėvynės, o tik interesus.

Ne, nebūkite tikras, kad gėjus – neįkas. Ypač nepalanki aplinkybė yra tai, kad visų Lietuvoje vienaip ar kitaip instancionalizuotų, su valstybės vardu siejamų Žmogaus teisų gynimos organizacijų vadovų pozicijas šiandien užima išimtinai homoseksualai. Ar ir dabar sakote, kad Lietuvoje žmonės pasirenkami į raktines pozicijas, neatsižvelgiant į seksualinę orientaciją??? Kaip atrodo bent man, tokia selekcija žmogaus teisių gynimo sferoje  savaime yra kracho nuoroda, žmogaus teisių problematikos išniekinimas, ypač kai čia dar prisideda politinė korupcija ir nepotizmo kraštutinumai. Visas šios nešvankios situacijos grožis atsivėrė iš karto, kai vadinamieji žmogaus teisių aktyvistai homoseksualistai, pasinaudodami Lietuvą ištikusia nelegalių migrantų krize, užpuolė mano šalį iš pasalų taip  netikėtai ir  ne mažiau bjauriai  kaip užkratą platinantys šikšnosparniai vampyrai.

Izraelio ambasadorius Lietuvoje ponas Yossef Levy
JAV ambasadorius R. S. Gilchristas, JAV ambasados Vilniuje nuotr.

Žiū: Lietuvos Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tiesiog tapatina žmogaus teisių problematiką su homoseksualizmo propaganda, automatiškai dėdama lygybės ženklą tarp, švelniai tariant,  nevienarūšių reiškinių. Negaliu pasakyti, dėl kokios priežasties atsiranda toks vištakumas – ar tai yra indokrinacijos spaudimo į smegenis, ar paprasčiausio kvailumo pasekmė? Tačiau nekyla jokių abejonių, kad būtent ši moteriškaitė su pavargusiu nuo gimdymo veidu tapo tobulu Lietuvos politinės sistemos intoksikacijos laidininku, kas ypač ryškiai pasimatė anosios tarpininkavimo žydų nacistų užmačioms sužlugdyti Genocido centro veiklą  atveju. Kaip visi gerai žinome, čia pasižymėjo du reziduojantys Lietuvoje su prigimtiniu polinkiu į apipjaustymo meną žydų tautybės ambasadoriai skaistaveidžiai, kurie šįkart persistengė, visiškai nupjaudami Tai. Tokiu būdu gražiai kartais pavadinamas Tautos atminties institutas buvo atskirtas nuo lietuvių tautos kamieno, o amputuotas organas, kaip žinome, yra tik fiziologinė atlieka, keliaujanti į šiukšlių dėžę. Savo ruožtu Viktorija Čmil, kaip atrodo, įgijo ne mažesne teisę kaip Vanagaitė būti tituluojama kastracijos mokslų magistre.

Tačiau yra Lietuvoje toks naivuolis Gitanas Nausėda, kuris, išrinktas prezidentu, kaip atrodo, tebepuoselėja iliuziją apie tai, kad būtų galima pabandyti apjungti abi  Lietuvas. Todėl nenuostabu, kad anas susilaukia nežaboto  labiausiai užsiangažavusių konjunktūrinkų puolimo. Užteks dėl pavyzdžio paminėti  tik vieną Rimvydą Valatką, kiekvieną savaitgalį besispjaudantį nuodingomis seilėmis,  kiti, minėk neminėjęs, iškart pasimiršta dėl jų nereikšmingumo ir  neišraiškingumo. Kita vertus, man gaila ir šiandien taip besibjaurojančio R. Valatkos, kažkada legendinio redaktoriaus, bijau, kad vieną kartą jo neužsmaugtų tulžis. Todėl, prašau, imkite ir padovanokite R. Valatkai pono G. Nausėdos manekeną, tarkime, pripučiamą lėlę, su kuria ekslegendinis žurnalistas galėtų išsidūkti per naktį, tūkstantų kartų pasmaugdamas dabartinio Lietuvos prezidento muliažą, ir tokiu būdu atsikratęs nesveiko įtūžio, po to vėl galėdamas grįžti į gyvą viešosios erdvės tikrovę taip tarsi nieko nebuvo, demonstruodamas normalaus žmogaus refleksus. O jeigu žurnalistu pritrūktų draugijos manekeno išniekinimo  apeigose, jam tikriausiai neatsisakytų patalkinti  ta pati Maldeikienė, kuri apšlapinusi Nausėdos manekeną, kaip atrodo, ekstazės sparnais pasikeltų į devintąjį dangų.

Išties, yra kažkas manekeniško visados pasitempusio, doro veido žmogaus povyzoje. Tačiau tai, be visa ko kito, nėra pats blogiausias dalykas pasaulyje, kuris savo esme yra vitrina.

                                                                        XXX

Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Po nesmagaus pasvarstymo vis tik norėčiau baigti linksmesne gaidele, užduodamas štai tokią mįslę: kas yra bendro tarp nacistų ir gėjų? Be jokios abejonės, bendrumo pagrindas čia yra maniakinis potraukis paradams. Be to, kaip atrodo, tokios paradų  manijos nei vienu, nei kitu atveju paprastojo ekshibicionizmo polinkio poveikiu žmogaus pasirinkimams nepaaiškinsi, čia, manding, į paviršių prasiveržia labiau giluminis narcisizmo kompleksas. Kartą užmatęs išviešintas didžiosios internetinės žiniasklaidos portale Vytauto Tomo Raskevičiaus su paradine profesionalaus gėjaus uniforma nuotraukas, netikėtai pats sau pagalvojau,  kad taip ar labai panašiai ir turėtų atrodyti postmoderniųjų laikų karnavalinis fiureris…

2021.10.13; 13:32

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dabar dažnai sakoma, kad mūsų situacijos keblumą lemia tai, kad šalia nesibaigiančios Covid pandemijos vargų krizės atsirado nauja, t. y. nelegalių migrantų krizė. Tačiau, kaip atrodo bent man, šiandien mūsų likimą labiausiai įtakoja paūmėjusi trečioji, o būtent valdžios krizė.

Taip sakydamas toli gražu neturiu piktų ketinimų įpiršti nuomonę, kad neva I. Šimonytės vyriausybei trūksta administracinių sugebėjimų ar resursų. Kas ne kas, o aš esu šventai įsitikinęs, kad Šimonytė yra talentinga administratorė. Žinoma, įsijungdama į diskusijas Ingrida Šimonytė dažniausiai pasako tik pusę tiesos, kaip taisyklė, bandydama užtušuoti nenaudingą sau pusę, tačiau tai vis tik yra geriau nei nieko. Štai besiginčydama dėl to, kas mums turėtų atstovauti Vadovų taryboje, ji  tvirtina, kad Lietuva yra parlamentinė respublika, tokiu būdu tarsi netyčiomis suapvalindama labiau tikslesnį mūsų konstitucinės santvarkos nusakymą, bylojantį apie tai, kad Lietuva yra pusiau parlamentinė, pusiau prezidentinė respublika. Ir t. t. ir t. t. Tačiau, kaip jau sakiau, pusė tiesos yra geriau nei atviras melas.

Šiandien mados reikalu tapo pavaryti ant Agnės Bilotaitės dėl to, kad ji neva kažko nepadarė ar padarė per vėlai. Žinoma, viešai išpažindama intymius prisisapnavimus apie mitinguotojų rezgamus antivalstybinius sąmokslus, ji pernelyg akivaizdžiai atidengia savo komiškąją pusę,  tačiau, tiesą sakant, nėra tokio tikro herojaus pasaulyje, kuris didesniu ar mažesniu laipsniu drauge nebūtų ir komiškas personažas. Kas be ko, nuo pat pradžių girdėjome protingus raginimus, kad reikia užkardyti Lietuvos sieną, tačiau lengviau yra pasakyti nei padaryti. O A.Bilotaitė ėmė ir padarė! Todėl dabar jau nesiruošiu slėpti savo nuomonės, kad ji yra mielas žmogus, tikra šaunuolė! Be visa ko kito, jaučiu piliečio pasididžiavimą ir dėl to, kad mūsų šalies Vidaus reikalų ministrė laisvai kalba vokiškai. Apskritai nelaikau didele Vyriausybės yda tai, kad ženklią ministrų kabineto dalį sudaro jaunos ir žavingos moterys.

Geri jausmai užliejo sielą, kaip retą turėjome progą didžiuotis savo šalimi šią savaitę, kai mūsų tarnybos parodė ryžtą ir išmoningumą gelbstint sąjungininkus iš Afganistano mėsmalės.

Didžiausiu nepriklausomybės laikų iškovojimu laikau Lietuvos vyriausybių plėtojamą principingą užsienio politiką. Kaip atrodo bent man, klausimas – ar  reikėjo būti labiau diplomatiškiems su A.Lukašenka – kyla anapus realistų ir vertybininkų ginčo ir gali būti prilygintinas klausimui – kaip reikėtų pateikti į stalą, kaip būtų galima serviruoti išmatų krūvelę? Tegul su tarakonu, krutinančiu kruvinus ūsus, derasi vabalų pasaulio atstovai. Nieko nėra nešvankesnio nei užuominos apie buvusią galimybę nuolaidžiauti Baltarusijos tironui, žinant, kad šis

Lukašenkos karikatūra iš Vilniuje demonstruotos parodos. Slaptai.lt nuotr.

nežmogus visados savo tarakoniškos garbės reikalu laikė kenkimą Lietuvai.

Kita vertus, administraciniai valdžios sugebėjimai yra tik geros prielaidos, o politinę katastrofą lemia tai, kad dabartinė valdžia Lietuvoje vis labiau persiima antilietuviškumo, taigi ir antivalstybiškumo dvasia. Kaip atrodo, ne be valdžios palaiminimo arba aktyvaus toleravimo, siautėjant politinių prostitučių politologinėms gaujoms, Lietuvoje zoologinis, kaip mėgsta sakyti broliai žydai, antilietuviškumas tampa gero tono ženklu. Drauge dar kartą priminsiu, kad net žiauriausių okupacijų sąlygomis Lietuvoje nepriklausomybės ir savarankiško valstybingumo idėja buvo išsaugota šeimose, taigi tikriausiai neatsitiktinai šiandien vėl svarbi tampa politinė šeimų sąjūdžio dienotvarkė, kvestionuojanti prasimušantį valdžios kolonialinį užkratą. Žinia,  net kai kurie okupaciniai režimai turėdavo kažkokius administracinius sugebėjimu, bet tai nekeičia esmės.

Lietuvių tauta sukūrė Lietuvos valstybę! Taip skamba pirmasis mūsų Konstitucijos sakinys. Tačiau ištartas kitame kontekste, be nuorodos į Konstituciją, šiandieninės konjunktūros aplinkoje toks teiginys iškart būtų pavadintas antisemitiniu ir homofobišku, nes čia net neužsimenama apie gėjų išgalvotų teisių kampanijos ir žydų populiacijos įnašą į pasaulio pažangą. Kaip skelbia visi be išimties vadinamieji pažangiečiai Lietuvoje, yra du XXI a. pažangos kovingi  orientyrai ir drauge kriterijai, tai esą yra kova už seksualinių mažumų teises ir kova prieš antisemitizmą, čia pabrėžiant dar ir būtinybę išpažinti istorines lietuvių kaltes.

Negražus suoliukas. Slaptai.lt nuotr.

Pradėkime, kaip kartais sakoma, nuo pradžių. Štai tokia ne Afroditė, o greičiau hermafroditė, lesbietė N. N. Delfi. lt portale tvirtina, kad homofobijos apraiškos mūsų laikais yra tiesioginė užsilikusių homo sovieticus kompleksų pasekmė. Paklauskime autorės – ar tai  reiškia, kad Sokratas, galiausiai Platonas yra tarybiniai žmonės, o krikščionybės istorija yra pažymėta varginančių homo sovieticus kompleksų ženklu? Įdomus tas žodis – homofobas. Parodykite man tokį keistuolį Lietuvoje, kuris bijotų gėjų ar juolab lesbiečių. Alergiją jaučiame ne gėjams ar lesbietėms, o lėkštai kaip kumelės sapnas homoseksualizmo ideologijai. Iš kitos pusės, aš labai užjaučiu gėjus ir lesbietes, nevalingai tapusius patrankų mėsa, jų teisių diskurso skraiste vis dažniau pridengiant vyraujančios politinės grupuotės kultūrinį nususimą ir globalistinį  tuščiaviduriškumą.

 Kitas dalykas yra tai, kad į pažangiečių skelbiamą kovos prieš antisemitizmą raginimą šiandien dažniausiai yra sudedamas sionistinių užkeikimų turinys.

Savo laiku sionizmas buvo labai pažangi ideologija, siekusi mobilizuoti žydų tautą šventam savosios valstybės sukūrimo reikalui. Toks užsiangažavimas yra artimas ir suprantamas Lietuvio širdžiai. Tačiau ir pažangios ideologijos gali išsigimti, kai ilgai ir beatodairiškai yra puoselėjamas vienos tautos išrinktumo statusas. Ta proga pastebėkime, kad joks kapitalistinis vyravimas galiausiai neišgali pridengti pristojusių sukaulėjimo apraiškų. Šiandien sionizmas dažniausiai reiškiasi kaip žydų interesų įtvirtinimo kitų tautų sąskaita ideologija, kaip doktrina, pateisinanti kitų tautų niekinimą, kvestionuojanti kitos tautos nacionalinės idėjos pažangos galimybę.

Slaptieji agentai

Sionistinio siautėjimo apoteoze Lietuvoje yra laikytina nešvanki istorija, kai Izraelio ambasadorius  įsivėlė į Genocido centro direktoriaus atleidimo / paskyrimo intrigas, kvestionuodamas lietuvių teisę patiems rašyti savo istoriją. Jeigu dabartinė Lietuvos valdžia bent truputėlį gerbtų valstybės idėją, ji privalėtų nedelsdama paskelbti tokį ambasadorių nepageidautinu asmeniu, nes jo buvimo mūsų šalyje kaip pasiuntinio kiekviena sekundė yra Lietuvos gėda ir pažeminimas. Kad nebūtų pasakyta per mažai, dar pridursiu, kad anksčiau ar vėliau iškils reikalas pradėti diskusijas dėl Mossad kaip nusikaltėliškos pasauliniu mastu organizacijos įvertinimo, nes ši Izraelio slaptoji tarnyba neretai veikia pagal tą patį principą kaip ir Putino budeliai užsienyje.

 Liūdniausia šioje istorijoje yra tai, kad prie Izraelio ambasadoriaus sionistinių užmačių įgyvendinimo tiesiogiai prisidėjo Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Taigi tikriausiai neatsitiktinai mitingo dalyvis laiko plakatą su užrašu, skelbiančiu, kad Čmil yra išdavikė.

Nesakau, kad V.Čmilytė-Nielsen yra sionistinių sluoksnių statytinė, tarkime, ji yra tik besiblaškanti moteris, nė iš tolo negalinti prilygti tokiam sionistų šlykštberniui kaip Šimašius būtent pagal išsidirbinėjimo laipsnį. Kita vertus, nežiūrint to, kas būtų Čmilytė-Nielsen – žydė, rusė ar mordvė – ji yra prisiekusi Lietuvos valstybei ir anksčiau ar vėliau už savo kontraversiškus pasirinkimus privalės atsakyti kaip didelė mergaitė.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis tvirtina, kad nesilaikantis zoologinės konjunktūros peršamų „dviejų reikalavimų“ žmogus Lietuvoje niekados nepadarys karjeros. Kitas liūdnos šlovės pažangietis, ne profesorius, toks Paulius Gritėnas tvirtina, kad į šeimų maršo mitingus renkasi tik nepadarę karjeros žmonės, nevykėliai, lūzeriai, nepritapėliai. Tačiau man kyla dar toks klausimas – ar iš tiesų jau tokią svaiginančią karjerą padarė jie patys (Mažeikis ir Gritėnas), turint galvoje tai, kad šios gražios pavardės netrukus gali tapti  konjunktūrinio nuosmukio bendriniais pavadinimais, žmogaus prisitaikėliškumo ir servilizmo dvasios matavimo vieneto kodiniu įvardijimu? Tarkime, 1 gritėną sudaro 10 mažeikių.   

Į stulbinančias, neįtikėtinas karjeros aukštumas mūsų dienomis įkopė Nida Vasiliauskaitė, tapusi laisvės vėliavneše.

Kopimas į kalną. Slaptai.lt nuotr.

Neretai būna, kad nesutinku su mielosios N.Vasiliauskaitės išsakytais požiūriais, nė iš tolo nekviečiu Lietuvos gyventojų nesiskiepyti. Dar daugiau, – man patinka skiepytis nuo Covido, jau esu pasiskiepijęs du kartus, laukiu trečio skiepo ir t. t., galėčiau pasiskiepyti už tą vaikiną ir aną merginą, už Nidą – tikrai, patirdamas neįtikėtiną malonumą. Kodėl man taip patinka skiepytis? Vyriausybė sako, kad besiskiepijantis žmogus daro gerą darbą visai visuomenei, taigi ir aš, pasinešęs skiepytis, darau gerą darbą, nieko nedarydamas.

Kaip jau užsiminiau, Nida Vasiliauskaitė kaip raketa iššovė į aukštumas, per vieną dieną tapusi nonkonformistinio nusiteikimo ikona. Kaip atrodo, ji nepralaimės net ir tokiu atveju, jeigu Delfi.lt daugiau nespausdins anosios straipsnių, nes tokiu atveju žiaurius nuostolius patiria pats Delfi.lt,  N. Vasiliauskaitės reputacijai kaip ant mielių kylant į viršų.

 Aš myliu Nidą Vasiliauskaitę tikriausiai dar labiau nei Bilotaitę.

2021.08.28; 07:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Per keletą savaičių išsitęsęs pasvarstymas tema Kas vienija ir skiria mus, lietuvius? galiausiai įgalino teikti išvadą, kad vadinamųjų pažangiečių dirbtinai forsuojami gėjų teisių ir judocentrizmo įtvirtinimo lozungai dabartiniame pasaulyje yra žiauriosios konjunktūros užkeikimai, neturintys nieko bendro su pažangos tikrąja to žodžio reikšme siekiais.

Temos plėtotėje siekėme aptarti tuos probleminius mūsų vienybės veiksnius, kurie naujai susiklosčiusiomis aplinkybėms gali tapti dezintegracijos ir atskirties faktoriais.

Kaip nesunku įsivaizduoti, idėjos su jų teikiamu potencialu gali būti vienu iš svarbiausių vienybės, susitelkimo ir mobilizacijos veiksniu, tačiau idėjos taip pat neretai pasitarnauja nesutarimų išryškinimui ir tolesnei susipriešinimo aktualizacijai. Kitą vertus, šiandien išpopuliarėjęs vadinamasis pažangos diskursas net ir negali būti vadinamas idėjų tikrąja to žodžio reikšme kalve, nes iš tiesų tokių pažangiečių skelbiamos tiesos yra neįtikėtinai lėkšti, bukai nuzulinti, dažnu kartojimu turintys tikslą apkvaitinti žmonių protus konjunktūros mobilizaciniai lozungai. Tokio tipo konjunktūra anksčiau buvo pavadinta žiauriąja konjunktūra jau vien dėl to, kad ji naikina sąmonę, nužudo refleksiją ir, tautologiškai tariant, baigia pribaigti Lietuvą.

Tos pažangiečių „idėjos“ iš tiesų yra mentalinės karikatūros, apgailėtinas išsidirbinėjimas, savo turiniu greičiau pašaipos nei rimto rūpesčio vertas dalykas. Taigi tarsi ir būtų galima viską nuleisti  juokais, jeigu ne jų užveista neskoningumo subkultūra, pasireiškianti visų pirma tuo, kad žmonės čia yra laikomi visiškais mulkiais, nesugebančiais atpažinti net akivaizdaus falšo. Kita vertus, pastaruoju metu tokie pseudopažangiečiai kaip Gritėnas ir Sadauskas – Kvietkevičius atviru tekstu kviečia susidoroti su

Cenzūra: pasakyti galima ne viską ir ne visada.

kitaminčiais, siekdami užsiundyti prieš savo oponentus jėgos struktūras.

Ar Tau ne keista, mielas skaitytojau, kad totalitarinės visuomenės nuomonių kontrolės metodų ilgisi žmonės, kurie save vadina pažangiečiais ir laisvės šaukliais, ar nekelia abejonių tai, kad Laisvės partija pasivadinusi žmonių grupelė išsiskiria mūsų šalies politiniame peizaže savo ypatingai agresyvia kova prieš žodžio laisvę? Neturiu teisės spręsti už visus, tačiau man ne keista dėl tokios dviveidystės, nes vadinamasis mūsų dienų pažangos diskursas yra tik kaukė, kuria prisidengia niekingiausios sieliūkštės ir pašlemėkai.

Ką siekia apgauti Ingrida Šimonytė, dažniausiai tiražuojamus konjunktūrinius lozungus pavadindama vakarietiškomis Europos vertybėmis? O gal yra taip, kad šiandien stovinti prie vyriausybės vairo moteriškaitė teturi tik labai apgailėtiną supratimą apie Europą ir vakarietiškas vertybes. 

Lukiškių aikštė, paversta paplūdimiu. Slaptai.lt

Dabartinė konjunktūra toli gražu nėra pakylėtos Europos idėjos manifestacija, o Europos Sąjungos viršūnės šiandien greičiau atstovauja nuosmūkio epochą, yra sofistinio tipo trivialiojo intelekto viešajame diskurse įsitvirtinimo reprezentavimas, tolstant šviesos greičiu nuo tikrųjų Europos vertybių, atsižadant net Europos susivienijimo idėjos kūrėjų keltų idealų.

Iš tiesų, šiandienos mentalinį nuosmukį galima būtų vertinti kaip Sokrato pralaimėjimo sofistams kraštutinę apraišką, drauge puoselėjant viltį, kad toks nešvankus sutrikimas yra tik menkas, neužtruksiantis laike epizodas, po kurio seks didingas atsigavimas ir atsigręžimas į mirtiną sofistikos kritiką Sokratą. O dabar, tiesą sakant, yra dar blogiau nei būtų galima pagalvoti, štai ir Lietuvoje daugėja tiesioginių liudijimų apie tai, kad jauniems vyrams, turėjusiems galimybę įsidarbinti Briuselio struktūrose, buvo aiškiai pasakyta, jog karjerą čia galima padaryti tik atiduodant savo užpakalį gėjų poreikių tenkinimo reikalams.

Vilnius. Katedros aikštė. Slaptai.lt nuotr.

 Ar esame laikmečio įkaitais? Kaip atrodo bent man, šiuo pareinamuoju laikotarpiu taupant jėgas galima apžaisti konjunktūrą, „sėjant  kukurūzus“. Tarkime, padorus žmogus vengia tiesioginės konfrontacijos, viešai demonstruodamas nuolankumą konjunktūrai, tačiau realiai viską daro atvirkščiai nei pageidauja konjunktūros pašlemėkai. Pagalvokite patys, ar galima padoriu laikyti tokį sprendimų priėmėją, kuris gėjus laiko lygesniais už lygius, traktuodamas juos kaip visuomenės privilegijuotą kastą, šalia vaikų, o žydų interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų? Antikonjuktūrinis nusiteikimas įpareigoja skelbti, kad visi žmonės yra lygūs, su vienodai traktuojamomis žmogaus teisėmis. Kas ne kas, o žydai tikrai nėra badaujantys Afrikos vaikai, dėl kurių privalėtume aukotis, laisvanoriškai išsižadant savo interesų.

Kita vertus, kai mes esame per jėgą stumiami tai daryti, kyla vidinis poreikis pasipriešinti tokiai prievartai, nevalingai užsimezga visokiausios sąmokslo teorijos. Taigi neatmetu ir tokios galimybės. kad dabartinei konjunktūros Lietuvoje valdžiai pasitraukus nuo arenos, būtent lietuviai pasauliniu mastu iš oficialių tribūnų inicijuos diskusiją dėl apartheido režimo Izraelyje, atsiteisdami žydams už nedraugiškumą ir bjaurų Izraelio ambasadoriaus kišimąsi ne į savo reikalus.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kas ne kas, o Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas tikrai nėra padorus žmogus, savo patarėju pasirinkdamas labiausiai atgrasų šiandieninės konjunktūros trubadūrą Gritėną. Dėl to ryškiai sumenksta Vilniaus universitetui garbė, kitaip nepasakysi. Kažkas čia atsitiko tikrai ne į gerąją pusę, nulūžo ar sugedo, nes pastaruoju metu, švelniai tariant, šio universiteto bendruomenei labai nesiseka su rektoriais…

 Kviečiu į talką Slaptai.lt skaitytojus, mokančius dirbti su kompiuterinės grafikos įrankiais.  Bandau įsivaizduot, jog pilietinės visuomenės telkimui pasitarnautų grafinė kompozicija su puslankiu pateiktu  užrašu ANTIKONJUNKTŪRA, likusią ovalo formos kompozicijos dalį užpildant labai pikto šuns snukio pavaizdavimu. Užuomina tokia: mes esame pasiryžę piktai sukandžioti konjunktūrą. Toks grafinis simbolis galėtų tapti pilietine nuosavybe, labiau plataus diapazono nei įprasta vienijimosi ir telkimosi, bendraminčių atpažinimo ženklu.  Tikiuosi, kad redakcija neatsisakytų, jeigu pasiūlytumėte publikuoti  jūsų pabandymų grafiškai įprasminti pilietinės visuomenės antikonjunktūrinį nusiteikimą.

2021.08.01; 16:40

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Jau anksčiau bandėme įvardyti tuos mūsų vienybės arba, kitaip tariant, bendruomeniškumo dvasios ugdymo, tautinio mentaliteto puoselėjimo  faktorius, kurie neretai piktavališkais sumetimais yra panaudojami dezintegracijos tikslams. Kaip jau matėme, būna ir taip, kad pagal pirminę savo intenciją mūsų sutelktumo priemonės, bendruomeniškumo dvasią turėję užtikrinti institutai yra nukreipiami priešinga linkme, vienybės potencialo faktoriai persidengia su ardančiaisiais veiksniais arba net pradeda pavaduoti vienas kitą. Tai kraštutinės patologijos atvejis, bylojantis apie tai, kad tautinio identiteto puoselėjimo priešininkai laimi dėl įsivyravusio mūsų savimonės nuosmukio ir kitų priežasčių.

Kita vertus, tikriausiai nėra kito tokio dalyko, kuris būtų telkiantis ir kartu ne mažiau skaldantis faktorius kaip idėjos. Kaip žinome, idėjos dažnai suvienija žmones, o, iš kitos pusės, neretai tampa ideologinės konfrontacijos pagrindu. Čia išryškėja ir tas vienybės per priešiškumą keblumas, kad alergija ideologiniam priešininkui neretai palaiko bendraminčių vienybės gyvastingumą.

Žinia, idėja idėjai – nelygi, menka idėjūkštė negali prilygti gyvenimą sukrečiančioms, taigi reikalaujančioms esminių permainų idėjoms. Kas nežino, kad tarp idėjų būna ir tokios generalinės idėjos, kurios pažadina dideles žmonių mases, pabudina tautos dvasią, sujudina visą visuomenę, leidžia gyvenimui pasistūmėti į priekį septynmyliais žingsniais. Istorinė patirtis rodo, kad visų pirma tokia generalinė idėja yra Nacionalinio išsivadavimo judėjimo programiniai pareiškimai, leidžiantys iš esmės mobilizuoti vos ne visą tautą išsilaisvinimo žygiui ir nacionalinės savimonės aktualizacijos užduoties įgyvendinimui, valstybingumo atstatymui ir gyvastingumo palaikymui. Sąjūdžio fenomenas čia yra labiausiai tipiškas pavyzdys. Kita vertus, tik aklas galėtų nepastebėti, kad šiandien mums per didžiausią prievartą yra bandomą įpiršti nuomonę, kad laikmečio dvasią neva labiau atitinkanti yra tarsi ir nepriekaištingai skambanti generalinė pažangos idėja.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Gintaro Visocko nuotr.

Nieko naujo po saule, ar ne? Kaip didžiausias paradoksas iš tolo kartais atrodo tai, – nors jokio paradokso čia nėra, – kad nacionalinę idėją pažangos ideokratiniam nusiteikimui dar anksčiau supriešino šiandienos pažangiečių idėjiniai protagonistai, o būtent Rusijos bolševikai, nežiūrint to, kad mūsų dienų pažangos trubadūrai tokios idėjinės giminystės yra linkę trūks plyš išsižadėti. Tačiau kaip ir gaisro perdžiūvusiame miške tos tiesos nepaslėpsi, kad mūsų dienų pažangiečiai su ne mažesniu entuziazmu pakartoja tokį generalinį supriešinimą.

Dar daugiau, – kaip atrodo bent man, Karlo Marxo teorijos numatomas pažangos kriterijus, keliantis užduotį pamatuoti proletariato revoliucinio išlaisvinimo sėkmę visuomenės perturbacijų metu, yra nepalyginamai racionalesnis arba bent ne toks skandalingai lėkštas ir nususęs kaip mūsų dienų pažangiečių ištarmės apie pažangą. Mūsų dienų pažangiečių kliedesiai apie pažangą yra negailestingas proto pažeminimas, kitaip nepasakysi.

Kokie pažangos kriterijai čia yra numatomi? Vadinamieji pažangiečiai šiandien nepasižymi dideliu išradingumu, jie, kaip užsikirtusi plokštelė, kartoja tą patį, kol nuo tokio buko kartojimo užsideda „mozoliai“. Tačiau leiskite šį kartą atskirai atkreipti dėmesį į tokį Paulių Gritėną, kuris šiandienos pažangiečių užkeikimus išsako labiausiai plakatiniu pavidalu, be mažiausios refleksijos, kartodamas tą patį su neįtikėtino koktumo įasmeninimu.

Iš tiesų, P.Gritėnas nepasako nieko naujo, lyginant su bendraminčiais, dar kartą pareikšdamas, kad atsiliekame nuo generalinės pažangos linijos neva dėl to, jog Lietuvoje nepakankamai skiriamas dėmesys seksualinių mažumų teisių gynimui, o kita vertus, lietuviai dar neva nepakankamai atgailauja už savo nusikaltimus prieš žydų tautą (tarsi būtų galima dar labiau muštis į krūtinę tokioje nešvankioje situacijoje, kai niekas neatgailauja dėl nusikaltimų prieš lietuvių tautą). Krinta į akis ir tai, kad šie du pageidavimai dėl gėjų ir žydų yra  parduodami viename įpakavime. Keista, ar ne?

Piketuotojai. Slaptai.lt nuotr.

Kas be ko, nedora būtų niekinti savo bendrapiliečius gėjus, apriboti jų teises. Tačiau ten, kur homoseksualumas nėra kriminalizuojamas,   seksualinių mažumų specifinius pageidavimus, jeigu tokių būtų, neturime jokio pagrindo priskirti žmogaus teisių diskursui. Homoseksualumas nieko prie žmogaus teisių negali nei pridėti, nei atimti, jokioje tarptautinėje žmogaus teisių deklaracijoje savitos homoseksualių asmenų teisės nėra minimos, nebent nauja žmogaus teise laikytume  valstybės pasižadėjimą teikti gėjams įsčių įsiuvimo medicinines paslaugas. Kita vertus, stebina ne kalbėjimas apie gėjų medicinines ir socialines problemas, o tas dirbtinai forsuojamas isterijos lygis, kuriama dūmų uždanga aplink seksualinių mažumų vadinamąją teisių problematiką, kai žmogaus teisėmis jau linkstama laikyti išimtinai tik tokio pobūdžio pseudoteises.

Čia išties yra tas atvejis, kai klaidinga ir mažareikšmė problema paslepia tikrąją. Jau ne vieną kartą turėjau progą pastebėti, kad tokiame nesveikai išpūstame skandale seksualinėmis mažumomis vadinamos žmonių bendrijos yra paverčiamos  patrankų mėsa labiau įtakingų žaidėjų užmačiose, dirbtinai keliamu triukšmu bandant nuslėpti užstojančias pasaulines negandas dėl vis didėjančios kapitalo finansiniu pavidalu koncentracijos, išaugančios visomis kryptimis socialinės atskirties. Taigi, kaip atrodo, gėjų klausimo skandalizacija yra tik gudrus bandymas atidėti socialinį sprogimą pasauliniu mastu, tačiau, kita vertus, toks nešvankus pagudravimas neturi nieko bendro su pažanga tikrąja to žodžio prasme. Kaip atrodo bent man, žiūrinčiam visiškai subjektyviai, kliedesių įsivyravimui pasauliniu mastu pasitarnauja ir nelabai doros žydų lobistų pastangos pristatyti JAV kaip Izraelio valstybės priedą be savarankiško turinio.

Sokratas

Pažanga yra prieštaringas procesas, kai kažką įgydami, kažką neretai ir prarandame. Todėl pažangos figūra greičiausiai yra zigzagas. Kita vertus, kalbėjimas apie homoseksualumą pažangos kontekste, neįvertinus antikos pamokų, yra savaime nusiteikimo dauginti klastotes požymis. Kaip žinome, homoseksualizmo praktika buvo paplitusi senovės Graikijoje ir Romoje, kartais tokia praktika būdavo net pašlovinama, intensyviai populiarinama. Sokratas ir Platonas buvo pirmieji žinomi laikmečio žmonės, išsakę savo, švelniai tariant, rezervuotą požiūrį į homoseksualizmo ir, kaip sako Sokratas, pederastijos paplitimą. Taigi – ar Sokratas ir, tarkime, krikščionybė yra regreso figūros? Štai aš būčiau linkęs manyti, kad būtent krikščionybė yra tikrasis Vakarų kultūros ir civilizacijos pagrindas. Būtent krikščioniškoji žmogaus kaip asmens samprata, pakeitusi anksčiau vyravusią žmogaus kaip mikrokosmo koncepciją, pasitarnavo žmogaus teisių diskurso užgimimui ir visados yra tokio diskurso tikrasis pamušalas ir moralinės gelmės neatstojamas pagrindas.

Vis tik labiausiai mane liūdina tai, kad neįtikėtinai lėkštoms mūsų dienų pažangiečių idėjoms kartais dėl galimai perskaitytos literatūros nesuvaldyto antplūdžio ir indokrinacijos pertekliaus ima pritarti  žmonės, kurių jokiomis aplinkybėmis negalėčiau pavadinti tuščiaviduriais. Gintautas Mažeikis yra toks netrivialus arba greičiau labai simpatiškas žmogus, charizmatiška būtybė, gerbiamas studentų ir kolegų  profesorius, labai talentingas mokslininkas. Labai nusiminiau, kai kartą pastebėjau, kad jis antrina mūsų dienų pažangiečių idėjoms.

Kita vertus, čia tikriausiai bus tas retas atvejis, kai proto neįmanoma nuslėpti net skelbiant nuzulintas nesąmones. Iš tiesų, G.Mažeikis prasiplepa daugiau nei norėtų jo tariami bendraminčiai, sakydamas, kad nesilaikydami minėtų pažangos lozungų užsitrauksime likimo pasunkinimus, kai su mumis niekas nenorės prekiauti, o mes savo ruožtu nepadarysime karjeros. Ogi ir aš ne kartą esu tvirtinęs, kad  mūsų dienos pažangiečių keliamas triukšmas yra ne kas kita kaip karjeristų fiesta. Kiti pažangiečiai tikruosius savo užsiangažavimo motyvus yra linkę nutylėti, o G. Mažeikiui galima padėkoti dėl sąžiningumo, kai pasakius a, nenutylima ir b.

Kitas klausimas – ar karjera išties yra svarbiausias dalykas, tikrasis mūsų pašaukimas?..

(Bus daugiau)

2021.07.07; 19:20

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Tai ar buvo 1941 m. Birželio sukilimas nevienareikšmiškas?

Mintys po istoriko Dainiaus Noreikos interviu Nemyrai Pumprickaitei LRT TV laidoje „Savaitė“ (2021-06-27).

Atsakydamas į N. Pumprickaitės klausimą „Gerai, tai kodėl tada tie žydai atsirado sukilėlių akiratyje?“, istorikas pradėjo aiškinti.

„Bet taip pat svarbu pažymėti, kad vietose, kuriose pirmosiomis karo dienomis pradėjo veikti nacių saugumas, susidorojimai su žydais greitai įgavo ir etninio smurto pobūdį ir įtraukė vis daugiau lietuvių. Pavyzdžiui, birželio 24 dieną Gargžduose buvo nužudyta apie 200 žydų ir tai suorganizavo ir Tilžės gestapo, ir nacių saugumo tarnyba, o įvykdė iš Klaipėdos atsiųsti nacių policininkai.“

Niekur neteko skaityti, kad iš vokiško Memelio atsiųsti nacių policininkai buvo lietuviai, juo labiau – sukilėliai.

Toliau istorikas sako: „25 ir 27 birželio žydų žudynėse Kauno Vilijampolėje ir „Lietūkio“ garažo kieme taip pat organizatorių vaidmenį atlieka nacių saugumo tarnyba, o vykdo jau lietuviai, kurie prieš karą buvo užverbuoti nacių veikti kaip 5 kolona Lietuvoje.“

Birželio sukilimas 1941-aisiais

Ir vėl lietuviai ir sukilėliai suplakami į vieną krūvą. Kukliai nutylima, kad Lietuvos laikinoji vyriausybė tą pačią dieną nagrinėjo žudynių klausimą ir nutarė: „Nežiūrint visų priemonių, kurių reikia imtis prieš žydus dėl jų komunistinės veiklos ir kenkimo vokiečių kariuomenei, partizanams ir paskiriems gyventojams (ne dėl jų tautybės – mano pastebėjimas), vengti viešų žydų egzekucijų.“ Be to, kabinetas sutarė, jog šie veiksmai yra padaryti žmonių, kurie nieko bendra neturi nei su Aktyvistų Štabu, nei su Laikinąja Lietuvos Vyriausybe, taigi, ne sukilėlių.

„Po 2-3 dienų, t.y. birželio 30-ąją Kauno 7 forte prasideda taip pat žydų žudynės, jos vykdomos nacių saugumo įsakymu, bet jas jau vykdo Lietuvių pagalbinės policijos kuopa, į kurią dalis žmonių, atėjo iš sukilėlių būrių.“, – sakė istorikas.

Rainių miškelio aukos. Slaptai.lt nuotr.

Bet juk sukilėliai tuo metu jau buvo sudėję ginklus, o tie, kurie atėjo į Lietuvių pagalbinę policiją – jau nebe sukilėliai ir atsako tik už savo pačių, kaip policininkų, veiksmus. Tai, kad jie pradėjo vykdyti nusikaltimus, nemeta nei mažiausio šešėlio ant paties birželio 22-28 d.d. Sukilimo.

Interviu pabaigoje paklaustas, kokia yra Birželio sukilimo vieta Lietuvos istorijoje, istorikas pakartojo niekuo nepagrįstą apsidraudžiantį apibūdinimą, kad jis – nevienareikšmiškas. Tiesa, pridūrė, jog Sukilimas gerbtinas.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Nenuostabu, kad, prisiskaitę tokių Lietuvos istorikų (ne vien D. Norkaus) svarstymų apie Birželio sukilimo nevienareikšmiškumą, aukščiausieji Lietuvos pareigūnai iki šiol nesiryžta oficialiai paminėti jo metinių ir pagerbti žuvusius sukilėlius (pagal įvairius šaltinius – nuo 650 iki 6 000).

Nejauku buvo stebėti Birželio Sukilimo ir Nepriklausomybės atstatymo deklaracijos paskelbimo 80-mečio paminėjimą Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo. Aikštė buvo beveik tuščia: Karių rikiuotė, Krašto apsaugos ministras, Kariuomenės vadas, keliasdešimt civilių, ir viskas, nes renginio niekas neanonsavo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Ačiū Dievui, kad alinančiame karštyje paminėjime sudalyvavo profesorius Vytautas Landsbergis. LRT TV  laidoje „Panorama“ jis paaiškino: „Sukilimo dėka tūkstančiai žmonių buvo išgelbėti nuo Rainių kankinių likimo, štai ką parodė sukilimas tuo metu, kokia jo istorinė reikšmė  visiems laikams, sukilimas parodė, kad Lietuva nebuvo sovietinė respublika“, – sakė Lietuvos Sąjūdžio lyderis atstatant Lietuvos Nepriklausomybę ir pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos vadovas.

2021.06.29; 19:00

Alžyro piliečiai laukia, kad būtų pripažinti visi nusikaltimai, kuriuos per kolonijinę epochą įvykdė Prancūzija. Kaip pranešė ketvirtadienį naujienų agentūra „Algérie Presse Service“ (APS), tai pareiškė šalies prezidentas Abdelmadjidas Tebboune`as.
 
„Alžyriečiai laukia visiško visų kolonijinės Prancūzijos įvykdytų nusikaltimų pripažinimo“, – pabrėžė valstybės vadovas. Pasak jo, Alžyro kolonizacijos istorijoje buvo keli skausmingi etapai. „Tai kolonizacijos pradžia, kai 40 metų buvo naikinamos ištisos gentys, deginami kaimai. Po to buvo plėšimo laikotarpis, kai iš alžyriečių atimta žemė buvo perduodama europiečiams“, – sakė prezidentas.
 
Tebboune`as taip pat prisiminė „1945 metų gegužės 8-osios (alžyriečių sukilimo už nepriklausomybę pradžios diena) siaubą, kai žuvo 45 tūkst. žmonių“. „Ir pagaliau išsivadavimo karas (1954-1962), kai alžyriečiai paėmė į rankas ginklą, kad išlaisvintų savo šalį“, – pridūrė prezidentas. „Svarbu pripažinti šiuos faktus. Kodėl pripažįstama tai, kas atsitiko armėnams ir žydams, bet ignoruojama tai, kas įvyko Alžyre?“, – klausė valstybės vadovas.
 
Pasak Alžyro prezidento, kai tik pripažinimo klausimas bus sureguliuotas, atsiras galimybė „užmegzti tvirtą draugystę tarp dviejų tautų“. „Dar buvęs Alžyro prezidentas Houari Boumédiène`as sakė (buvusiam Prancūzijos prezidentui) Valéry Giscard d’Estaing`ui, kad mes norime užversti puslapį, o ne jį suplėšyti. O tam reikalingi veiksmai“, – pabrėžė Alžyro lyderis.
 
 Tebboune`as taip pat kalbėjo apie branduolinius bandymus, Prancūzijos atliktus XX amžiuje Alžyro pietuose. Jis paragino Prancūziją „išvalyti branduolinius poligonus“ Alžyro teritorijoje.
 
Alžyras buvo Prancūzijos kolonija nuo 1830 iki 1962 metų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.06.04; 08:26

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą baigiau klausimu – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas Lietuvai, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?.. Jeigu vis tik labiau teisingas yra antrasis variantas (gali būti ir taip, kad teisingi yra abu priskyrimai), tai antisemitizmas yra mūsų sveika gynybinė reakcija ar net būtinoji sąmonės parengtis. Primenu, kad tas pats G. Gochinas tvirtina, kad Lietuva neturi teisės rašyti savo istorijos, tai esą gali daryti tik parinkti tam reikalui užsieniečiai.

Žinoma, antisemitizmas antisemitizmui – nelygus. GinkDie, nekurstau keršyti, atsilyginti tuo pačiu, nežiūrint to, jog žydų bendruomenė nuožmiai ir metodiškai, pasitaikius menkiausiai progai ir be progos, rodo savo nepalankumą Lietuvai.

Mūsų antisemitizmas turėtų būti humanistinio pobūdžio, pasireiškiantis fakto įsisąmoninimu, kad tokioje nešvankioje terpėje dialogo užmegzti nepavyks, taigi nereikia tuščiai puoselėti  iliuzijų. Tuo pačiu mums užvis labiausiai reikėtu vengti tyčiomis ar netyčia pastumti bendrapilietį žydą, geriausias pasirinkimas čia būtų praeiti pro žvėriškai nedraugiškos bendruomenės narį kaip pro tuščią vietą.

Slaptieji agentai

Kaip žinoma, patys žydai skiria antisemitizmo porūšius, kalbėdami apie pasireiškiančius zoologinio antisemitizmo atvejus. Savo ruožtu aš galiu užtikrinti, kad neturime gamtos mokslo kompetencijų, esame tik paprasti humanitarai. Humanistinis antisemitizmas, be visa ko kito, įpareigoja tvirtai laikytis įsitikinimo, kad Holokausto nusikaltimai yra vaizduotę pranokstanti bjaurastis, niekam neprilygstanti niekšybė, pasaulio katastrofa.

Tačiau šiandien ir patys žydai galėtų pamintyti bent tylomis apie tai, kodėl bėgant amžiams jie nepraranda labiausiai nemėgstamos populiacijos pasaulyje garbės vardo. Kai aš savo ruožtu prieš akis turiu dušanskių, zimanų, zingerių, čmilyčių, erenburgų veiklos rezultatus, po truputėlį pradedu tai suprasti.

Tuometinio Kaliningrado simbolis - tankas
Kaliningrado simbolis – tankas

Taip pat ir Iljos Erenburgo biografijoje galima atsekti lietuvišką pėdsaką. Na, visų pirma anas buvo mūsų Seimo pirmininkės senelio, tankisto Ivano Čmylio bičiulis, sielos dvynys. Ne didelė mums garbė yra ir tai, kad būtent iš Vilniaus šis pasaulinio lygio išgama per radiją ir rašomus atsišaukimus kvietė sovietinės armijos kareivius prievartauti Vokietijos moteris, traktuojant jas kaip teisėtą karo grobį. Kaip žinome, sovietinių dalinių kariai šioje veiklos sferoje pasidarbavo iš peties, prievartaudami ne tik moteris, bet ir vaikus, mažametes mergaites, žalodami, žudydami ir prievartaudami taip pat ir beginklius žmones. Vadinamoji tarybinė armija išvaduotoja buvo tokios sugyvulėjusios barbarų ordos, kokių pasaulis nebuvo matęs. Gegužės 9-osios parade Raudonojoje aikštėje galėtų teisėtai puikuotis plakatas „Ačiū seneliui už išprievartautą batalioną nekaltų mergelių“.

Ilja Erenburdas buvo didesnis išsigimėlis net už Hitlerį. Jam prilygti galėtų nebent tik Nachamas Dušanskis, turėjęs polinkį kastruoti ideologinius priešininkus, patekusius į sovietinio saugumo rankas.

Dar atrodytų naujai paskirtas Genocido centro direktorius dorai net ir neperėmė posto, o iš ten jau girdisi balsai, kad galimai bus peržiūrėtas požiūris į Joną Noreiką. Tačiau norėčiau perspėti nedraugus, kad J. Noreikos atminimo lenta ant Bibliotekos sienos yra paskutinioji Tėvynės riba, kai toliau trauktis jau neturime teisės, taigi, jeigu reikės – sieną užstosime savo kūnais. Jeigu kažkam niežti nagai ir norisi pralieti kraują, tebūnie…

Jonas Noreika ir Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė

Kažkada labai jauna ir talentinga žurnalistė rašė: „Kas man iš tos lietuvybės, jeigu tai yra tik mėšlinos klumpės“. Bėgant metams ši žurnalistė įgijo daugiau proto ir tokių nesąmonių nekartoja. Tačiau štai garbingas žurnalistas, kurį citavau aną kartą, kaip atrodo, savo protą jau baigia pamesti, bandydamas mums įpiršti išvadą, kad šiandien būti lietuviu yra labai neskoningas reikalas. Tokia šio žurnalisto estetika ir literatūrinis skonis.

Rimvydas Valatka yra žurnalistikos liūtas, legenda, niekados nepataikavęs jokiai valdžiukei pilietiškumo pavyzdys, nuožmus ir kritiškas mūsų dienų metraštininkas. Kai jo kolegos, ištobulinę subinlaižystės meną, kasmet užsikabina naujus ordinus ir medalius, tapdami mažaisiais brežnevais, R. Valatka tikriausiai nėra gavęs net nupiepusio garbės rašto už ištikimą tarnybą laisvo žodžio sargyboje. Tačiau postmodernistiniais laikais išsigimsta net ir dorybės, o garbingas žurnalistas, puoselėdamas Lietuvos be lietuvių viziją, staiga tampa panašus į Suslovo anūką.

2021.04.29; 17:01

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Nacionalinis susivienijimas vardan tos Lietuvos, kad su valstybe vėl nenutiktų kaip nutiko 1940-ųjų birželį, be dvejonių stato už rusiškais ordinais ir kitaip apdovanotą veikėją prieš savo partijos narį istoriką, sorošistų ir leftistų paskirtą Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktoriumi, – rašo garsus, niekados nepraleidžiantis progos išsakyti savo ironišką ar net sarkastišką požiūrį, Lietuvoje visiems iki skausmo pažįstamas žurnalistas. Įdomūs, nieko nepasakysi, pasamprotavimai (Rimvydas Valatka. Dingę lobiai. Delfi.lt).

Žinia, kertant mišką, lekia skiedros, todėl legendinis žurnalistas, kaip matyti, nejaučia didelių sąžinės priekaištų dėl to, kad daug nesivargindamas vieną iš Genocido centro istorijos herojų ėmė ir paprasčiausiai apdergė, pavadindamas jį Rusijos malonėmis apipiltuoju, kartu minėtame abzace apeliuodamas į mūsų gailestingumą ir teisingumo jausmą, jog neva Nacionalinis susivienijimas nesugebėjo deramai pasveikinti kitą, postą laimėjusį, sorošistų ir leftistų, jeigu nesupratote – čia ironija) Centro direktoriumi paskirtą savo partijos narį. Tačiau, kaip atrodo bent man, pašaliečiui, šįkart Nacionalinis susivienijimas pasielgė labai subtiliai, išmintingai ir diskretiškai, blogu žodžiu nepaminėjęs jo vardo, tačiau tylomis apėjęs savo partijos nario paskyrimo į svarbų postą sėkmės istoriją, drauge nematydamas jokio reikalo džiūgauti dėl Ado Jakubausko pašalinimo ir posto ir jam atitekusios šmeižto dozės. Tai yra išmintingas pasirinkimas net ir tokiu atveju, jeigu kažkam nesunkiai pavyktų įrodyti, kad Arūnas Bubnys yra kompetentingesnis istoriniuose tyrimuose, labiau simpatiškas vadovas nei Adas Jakubauskas, kai be įrodymų drauge žinome ir tai, jog pirmasis yra šviesiaplaukis mėlynų akių lietuvis, o antrasis – totorių tautybės, pastebimai tamsesnio gymio žmogus.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Slaptai.lt nuotr.

Tik prisiminę tai, kaip viskas prasidėjo, galima pabandyti suvokti – kuo visa tai baigėsi, koks rezultatas galiausiai užderėjo. Išties, čia prasimuša labai akivaizdi suinteresuotųjų pusių veiklos schema, todėl nereikės toli vykti, siekiant atsekti įvykių seką, jeigu tik patys nepanorėsime pasiklysti tarp detalių, pasislėpti antraeilių  išsirutuliojusios istorijos įvykių fone. Kaip atrodo, ši iš pirmo žvilgsnio paini istorija yra neįtikėtinai lengvai išrišama, jeigu tik nesusigundysime  sekti klaidinančių pamėklių pėdsakais ir neišbarstysime dėmesio dėl nieko.

Kaip visiems gerai žinoma, viskas prasidėjo nuo to, kad Lietuvos teismai net kelis kartus atmetė JAV gyvenančio ir Lietuvos pilietybę turinčio, žydų bendruomenės aktyvisto, tokio Granto Artthuro Gochino prašymą įpareigoti Genocido ir rezistencijos centrą išsižadėti savo anksčiau pateiktos pažymos konstatacijų, jog Jonas Noreika nedalyvavo masinėse žydų naikinimo operacijose vokiečių okupacijos laikais Antrojo pasaulinio karo metu. Kitą kartą minėtas pilietis kreipėsi į Lietuvos teismą prašydamas paneigti dar vieną, t. y. naują, parengtą išaiškėjus naujiems faktams, Cento išvadą, skelbiančią, kad Jonas  Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis yra laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios. Ne pro šalį bus dar kartą priminti, kad kalbame apie taurią asmenybę, kurią naciai buvo įkalinę Štuthofo koncentracinės stovykloje, o savo ruožtu nužudė, nuteisė ir sušaudė po karo dėl antitarybinės veiklos jau kitas okupantas, t. y. sovietiniai rusų budeliai.

Ne dėl to, kad skaitytojas galėjo jau ir pamiršti, o vardan dėstymo loginio nuoseklumo priminsiu, kad nauja Centro pažyma apie Joną Noreiką buvo paruošta remiantis pasaulio teisuolio, jėzuitų kunigo liudijimais JAV teisme.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Aš žinau keletą istorijų, kai karo metais žydus gelbėję asmenys po karo buvo pasmerkti, nesulaukę žydų, galėjusių juos, t. y. savo gelbėtojus, išgelbėti, užtarimo. Bala jų nematė, daug šiurpesnis atvejis yra, kai būtent žydų tautybės asmenys išsityčioja iš pasaulio teisuolio statusą turinčio žmogaus žodžių, nusivalo kojas į tokį statusą. Jokiu būdu nemanau, kad pasaulio teisuolio vardo suteikimas yra tik pigi propagandinė akcija, tačiau širdį suspaudžia, matant kaip lengvai užmirštamas, išmetamas į šiukšlyną toks statusas pačių žydų rankomis, jeigu tik šitoks garbingas žmogaus įvertinimas gali pradėti trukdyti piktų pinklių pynimui. Taigi, dar prieš skelbiant kunigo, pasaulio teisuolio garbe pažymėto žmogaus liudijimus niekiniais, pagalvokite ir apie tai, kur tokia redukcija galiausiai nuveda.

Kaip matėme, tokiam G. Gochinui teko greitai įsitikinti, kad Lietuvos teismai saugo savo nepriklausomybę ir nėra linkę lengvai pasiduoti nei politinėms provokacijoms, nei grubiam šantažui. Kokias išvadas iš to padarė Lietuvos pseudopilietis G. Gochinas? Ogi G. Gochinas ėmė ir nusprendė (toliau cituoju pažodžiui), kad visų pirma Lietuvai negalima patikėti jos pačios istorijos ir, antra, Lietuvos istorijai tyrinėti reikia pritraukti užsieniečius.

Kokiais keliais tas pats G. Gochinas įgijo Lietuvos pilietybę, nežiūrint to, jog Lietuvos institucijos ne kartą buvo nurodžiusios, kad piliečio statusas pagal mūsų šalies įstatymus jam negali būti suteiktas. Nieko nesakykite, tai jau nelygstamo įdomumo klausimas!

Tas pats G. Gochinas, ilgai nekaukęs, padaro dar ir tokią išvadą, kad Genocido centras kuo greičiausiai turi būti uždarytas. Žinoma, nereikėtų kreipti dėmesio į tokių personažų kaip G. Gochinas nusipezėjimus, jeigu ne ta neduodanti ramybės aplinkybė, jog tolesni įvykiai pasisuko to paties G. Gochino nurodyta linkme. Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas, pažadėjęs uždaryti Lietuvą?

Ar sakote, kad nereikėtų pasiduoti sąmokslo teorijos vilionėms, pernelyg sureikšminus nevalyvo žydelio pasapaliojimus? Tačiau iš tiesų aš čia nuo savęs  nesiruošiu nieko pridėti,  toliau siekdamas tik paryškinti Mingailės Jurkutės, kuri pati dalyvavo Genocido centro užpuolime ir matė įvykius iš vidaus, žodžius apie tai, kad būtent Daliaus Stanciko pastangomis paskelbti pasaulio teisuoliu laikomo jėzuito kunigo liudijimai apie J. Noreikos dalyvavimą gelbstint žydus, lėmė tai, kad prieš Centrą buvo pasiųsti baudžiamieji būriai. Kas be ko, M. Jurkutė yra unikalus talentas ir labai patogus šios temos plėtotei autorius, nes ji visados prasiplepa daugiau nei tikriausiai pati to norėtų (dabar jau paliksiu ramybėje mane sužavėjusią Mingailę Jurkutę, pastebėdamas, kad ir kitais atvejais ten, kur prasideda kažkokios nesąmonės, aplink visados taip pat sukasi kažkokios jurkutės, tarsi jurkutė būtų lengvai užsakovo pirštų spragtelėjimu pasidauginantis padaras).

Slaptieji agentai

Kas yr tie baudžiamieji būriai, pasiųsti prieš Genocido centrą, kaip jie susiformavo. Labai akivaizdu tik tai, kad tokie skirtingo formato baudžiamieji būriai į būtį buvo pašaukti ir vedami priekin Alvydo Nikžentaičio. Tačiau tokiais  likimo pašauktais Centro baudėjais tapo ir užpuolime pasižymėjo ta pati M. Jurkutė, o taip pat dabar jau naujai išrinktas Centro direktorius A. Bubnys. Ar jie yra autofagai? Kad ir kaip ten būtų, mums visiems akivaizdu, kad svarbiausias dalykas šioje bjaurioje istorijoje yra ne A. Jakubausko pavardė, net ne vieno žmogaus, neišdavusio principų, likimas, o rūpestis dėl to, jog šiuo atveju galimai pralaimėjo visa Lietuva, pasidavusi nešvankiam spaudimui. Todėl patikėti tyra A. Bubnio sąžine yra labai sunku!

Kita vertus, dėl to, kad neperskubėtume atsižegnodami nuo A.Bubnio, būtina pastebėti, kad vienaip ar kitaip iniciavę Genocido centro užpuolimą entuziastai vis dar nerimauja – ar, pakeitus direktorių, vien dėl to pavyks pakreipti Centro veiklą kita, jų žodžiais tariant, rezultatyvesne, tačiau, kaip atrodo bent man, stipriai prasilenkiančia su Lietuvos interesais kryptimi? Štai Viktorija Čmilytė-Nielsen sako, kad dabar svarbiausias dalykas yra pertvarkyti Centro struktūrą, visų pirmą įsteigiant stebėtojų iš pašalės Tarybą. Kaip nesunku pastebėti, čia beveik pažodžiui yra pakartojamas dar anksčiau išsakytas G. Gochino raginimas. Tačiau jeigu vis tik mėlynakis lietuvis A. Bubnys sugebėtų atsispirti tokiems piktavališkiems užmanymams, pilietinė visuomenė tarsi ir turėtų teisę pro pirštus pasižiūrėti į buvusius karjeristinius žaidimus, pagal kulkosvaidžio principą rašant skundus, tačiau aš pats didelių vilčių dėl to nedėčiau. Užsiangažavimas karjeros idėjai šiame poste pareikalaus sugebėjimo būti minkštai minkomu moliu, lengvai pastumdomu pašlemėku.

Taigi – kokio lygmens bestija yra tas pats G. Gochinas? Ar jis yra Rusijos specialiųjų tarnybų emisaras, priskirtas prie Lietuvos, ar žydų bendruomenės pasaulyje ir Lietuvoje teisėtas atstovas, įgaliotinis, pasiuntinys?..

(Bus daugiau)

2021.04.28; 19:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ilgai gyvenant didėja neparašytų straipsnių, lyginant su parašytais, skaičius, dar kitaip tariant, kaskart labiau slegiantis tampa atsakomybės svoris dėl to, kad ne kartą pasirinkai komfortišką poziciją patylėti, ypač patogią tada, kai dėl sielos ramybės nusprendei nebedraskyti senų žaizdų, nebeliesti ir taip jau išopėjusių santykių. Tokiu būdu nutylėtų objektų skaičius auga su nepalyginamai didesniu pagreičiu nei problemų aibė, apie kurią bent bandei užsiminti, taigi nutylėta visata plečiasi sparčiau nei kalbiškai apipavidalintas ar  įvardijimo formose sustabdytas pasaulis.

Vis tik  dėl šventos ramybės neparašęs nieko, net neužsiminęs apie besiprašančius aptarimo dalykus, nesijaučiu nusiraminęs, todėl džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai apie tai, ko neparašiau dėl savo desperacijos, nusiminimo ir nuovargio, parašė kitas, kupinas entuziazmo ir taurių ketinimų, tikintis kalbėjimo prasmingumu ir susikalbėjimo galimybėmis, žmogus.

Dėkoju Vytautui Sinicai už tai, kad nenutylėjo, nepraleido negirdomis Emanuelio Zingerio nusišnekėjimų Facebooke apie tai, kad neva, „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis jos vystymąsi“ (propatria.lt). Imant už gryną pinigą šiuos Zingerio žodžius, turėtų būti draudžiama net užsiminti apie Lietuvos valstybės užgimimą ir atgimimą, pasipriešinimą okupaciniam režimui, o nacionalinio išsivadavimo judėjimai visame pasaulyje turėtų būti vertinami kaip baisus nesusipratimas. 

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Trumpam išlįsiu iš nutylėjimų zonos ir aš pats, leisdamas sau pastebėti, kad cituotoje Zingerio ištaroje (?) raktinė pozicija yra užšifruota žodžiuose „bet koks“. Iš tiesų, kam daug kalbėti, kas iš to, kad sociologinėje teorijoje nacionalizmas kaip bendruomeninių interesų įsisąmoninimo forma aplamai, beveik be išlygų arba dauguma atvejų yra vertinamas pozityviai, visą tyrinėjimų įkarštį sutelkiant būtent į nacionalizmo skirtumų, pustonių, perėjimų aprašymą (mažiausiai numatant bent valstybinio, politinio, etninio ir kultūrinio nacionalizmo skirtį), nenutylint ir liūdniausius tautos idėjos kvazisureikšminimo arba patologijos atvejus?

O gal iš tiesų, Zingeris kažką leptelėjo nepamąstęs, taigi, ar reikia čia dėl to daug parintis, tuščiažodžiauti ir mums, ar mūsų reikalas būtų aptarinėti įtakingo, bet, tarkime, nukvakusio veikėjo prasisunkusio į viešą kvailumo apsireiškimus? Liūdniausia čia vis tik tai, kad po Zingerio žodžiais, demonstruodami savo lojalumą ir pritarimą, daug nemąstydami Facebooke pasirašė visa eilė Lietuvoje žinomų žmonių. Į tai atkreipia dėmesį ir minėtas  V.Sinica, kaip atrodo bent man, nurydamas pačius karčiausius žodžius ir savo apmaudą išreikšdamas jau kultūringai apdorotais, spaudai tinkamais žodžiais apie pasirašiusiųjų nemokšiškumą (kas buvo nutylėta – tegu lieka kiekvieno iš mūsų  vaizduotėje). Tačiau jeigu būtų leista įsiterpti ir man, pasakyčiau, kad aprašytos situacijos visas grožis susiveda ne tiek į žmonių įpročius kažką padaryti pamąstant ar nepamąstant, kiek yra dalyvavimo konjunktūrinio ritualo apeigose demonstracija. Kalbu labai aptakiai, tarsi ir bijodamas labiau aiškiai išsakyti savo spėjimą apie tai, kad tokių ritualų būtinas pasikartojimas iš esmės yra grindžiamas karjeros užsitikrinimo, atnaujinimo ar tęstinumo poreikiu, ar ne?

Vytautas Sinica. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar labiau bijau, baiminuosi kažką užsiminti ta linkme, kad plečiantis tokių ritualų amplitudei mūsų valstybė traukiasi, sumenksta iki minimumo, tampa nuline valstybe arba net transformuojasi į vaiduoklišką valstybės pamėklę. O užvis labiausiai bijau prasitarti apie tai, kad – neduokDie! – mūsų valstybės atstatymui į normalią būklę gali kada nors prireikti naujo nacionalinio išsivadavimo judėjimo.

Žinia, Zingeris nėra toks visiškai nukvakęs veikėjas, kaip gali pasirodyti kokiam nors naivuoliui iš pirmo žvilgsnio, o greičiau yra taip, kad jo nesugebėjimas nacionalizmų paletėje įžvelgti skirtis yra nulemtas jo paties užsiangažavimo patologiškojo nacionalizmo plotmėje, kai savo tautos išskirtinumo paliudijimą siekiama pelnyti kitų tautų suniekinimo sąskaita. Tas pats Zingeris ilgą laiką buvo Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas.

O šios Komisijos veiklos fiasko, net jeigu ir būtume linkę viską nutylėti, yra labai iškalbingas, toks fiasko, be visa ko kito, liudija iniciatorių iš lietuvių pusės neįtikėtiną naivumą. Kol minėtoji Komisija aiškinosi nacių nusikaltimus, darbas virte virė, o perėjus prie sovietinio režimo nusikaltimų, kai iškilo būtinybė įvertinti ir žydų tautybės žmonių karo nusikaltimus, taip pat žydų dalyvavimo žudynėse ir politinių oponentų kankinimuose faktą, kilo baisus žviegimas ir visi tyrimai bei siekis įvertinti istorijos metamorfozes užsibaigė. Čia būtų galima prisiminti, bet aš būčiau linkęs nutylėti Renė Dekarto bičiulio žodžius apie garsiojo filosofo ir matematiko oponentus scholastus iš bažnytininkų luomo: anie esą yra kaip kiaulės, kai patampai vieną iš jų už uodegos, pradeda žviegti visas jų būrys…

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nacionalizmas yra šiuolaikinis humanizmas, – sako Romualdas Ozolas, neabejotinai viena iš iškiliausių Lietuvos asmenybių, jaudinančiai šviesus žmogus. Atmintyje visam gyvenimui užsifiksavo tai, kaip šis „baisus nacionalistas“, labiausiai mėgstamas mano studentavimo laikais universiteto dėstytojas vienoje iš savo paskaitų apie žmonių talentais turtingą žydų tautą ir pasaulinei žydų bendruomenei tekusius kraupius išbandymus kalbėjo tokiais  jautriais, širdį suspaudžiančiais žodžiais, kad prisiminus kiekvieną kartą iš naujo vėl tenka nuryti ašarą, bijant pasirodyti nevyrišku (taip jautriai išsakytos prokalbės apie žydus niekados ir niekur daugiau nepavyko išgirsti). Kas be ko, nepakenks kuo dažniau prisiminti ir mums, kad Lietuvos žemė daug kur yra permirkusi nužudytų žydų krauju, tačiau tai toli gražu nepateisina kai kurių žydų bendruomenės atstovų rasistinių pasisakymų lietuvių atžvilgiu, judonacizmo propagandinių išpuolių. Jų, t. y. kiršintojų pavardes šįkart taip pat nutylėsiu.

Vis tik, kaip jau droviai užsiminiau anksčiau, lietuvių ir žydų santykių apmąstymų plotmėje labiausiai gąsdina tai, kad, atsižvelgiant į tariamus ar tikrus galios centrus, Lietuvoje gaisro perdžiūvusiame miške greičiu plinta savito tipo, konjunktūrinės konfigūracijos subkultūra su  šventais tautinio orumo išsižadėjimo ritualais, turinčiais visam pasauliui parodyti, kad karjeros siekiantis Lietuvos pilietis žydų bendruomenės interesus iškelia aukščiau lietuvių tautos interesų, jeigu abiejų pusių interesai bent iš dalies nesutampa. Nedaug naujo pasakysiu, jeigu atkreipsiu dėmesį, kad toks lojalumo perteklinis demonstravimas išsigalvotiems (ar tikriems) galios centrams yra baisus dirgiklis plačiajai visuomenei ir latentinio antisemitizmo maitinančioji  terpė, drauge tai yra labiausiai nuodingo skepticizmo užkratas. Todėl ilgai tylėję, dabar privalome pasakyti, nevyniodami žodžių į vatą, kad minėtosios subkultūros puoselėtojai, nežiūrint jų titulų, vardų ar antpečių platumo, yra Lietuvos valstybės šlamštas.

Būtų nuodėmė nutylėti, toliau tęsiant pokalbį, apie tai, kad Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen jau vien dėl savo titulų šachmatų turnyruose yra Lietuvos nacionalinė vertybė. Didmeistriška, su niekuo nepalyginama yra ir jos gerą nuotaiką dosniai padalijanti šypsena. Tačiau dabar slaptai vis dažniau pagalvoju, kad mums visiems būtų buvę geriau, jeigu ji būtų žaidusi ne šachmatais, o šaškėmis. Dabar neretai kyla įspūdis, kad visa galva panirusi į šachmatus, ji ir nepastebėjo – kaip atgimė ir užaugo nepriklausoma Lietuvos valstybė (šaškės vis tik yra labiau išretėjusios figūros nei šachmatai, pro šaškių plyšius pasaulis kartas nuo karto pasimato, o šachmatai šiuo požiūriu yra aklina siena).

Viktorija Čmilytė-Nielsen. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Visa galva užsiėmusi šachmatais ji neturėjo laiko pagalvoti dar ir apie tai, kad giluminė Lietuvos valstybė yra ne kažkokie oligarchai ar jų interesai, ne vartotojiškumo stichijų siautėjimas, giluminė Lietuvos valstybė didžiąja dalimi yra Lietuvos partizaninio karo prieš okupantus atmintis, kurią Lietuvoje su idėjiniu užsidegimu visų pirma puoselėja Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) žmonės. Stodama intrigantų, siekiančių sunaikinti LGGRTC, pusėje V.Čmilytė-Nielsen bent mane nuvylė taip, kad net nemoku to apsakyti.   Tačiau dėl to  nekaltinkime pačios V.Čmilytės- Nielson, užvis kalčiausi čia yra šachmatai.  Ir to neverta nutylėti.

2021.02.19; 14:15

Prof. Kęstutis Skrupskelis atsako į klausimus

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Pietų Karolinos universiteto profesoriaus, VDU garbės daktaro Kęstučio Skrupskelio paskaita, skaityta „Į Laisvę“ fondo studijų savaitėje Anykščiuose, 1999 m. birželio 24 d. Ji pavadinta – „KRITINĖ ISTORIJA IR 1941 METŲ SUKILIMAS“. Istorikas, istorijos tyrinėtojas, publicistas Vidmantas Valiušaitis tvirtina, jog šį tekstą verta atidžiai perskaityti.

Kęstutis Skrupskelis

Kritinė istorija ir 1941 metų sukilimas

Truputį paaiškinsiu, apie ką kalbėsiu. Temą išprovokavo konfliktas, pristatomas kaip konfliktas tarp istorikų profesionalų ir istorikų mėgėjų. Šitas aspektas kai kuriuose veikaluose yra labai aiškiai išreikštas, nes sukilimo kritikai dažnai kalba mokslo vardu.

Filosofas Stasys Šalkauskis

Aš norėčiau į šitą kontroversiją pasižiūrėti tam tikros mokslo sampratos šviesoje. Ši mokslo samprata, kurią bandysiu pritaikyti šiai kontroversijai išryškinti, būtų labai svetima Šalkauskiui. Todėl tuos, kurie esate Šalkauskio mokiniai, mano žodžiai gali piktinti. Tačiau tai nebūtų labai svetima Maceinai.

Šita mokslo samprata teigia, kad mokslą vykdo tyrinėtojų bendruomenė, kuri tam tikro proceso eigoje gali kažką patvirtinti. Pagal šią mokslo sampratą nesutarimai nėra neigiamas dalykas, bet yra tai, kas tokius tyrinėjimus varo į priekį. Gana standartinė, gana plačiai priimta mokslo samprata. Čia nieko naujo nėra. Aš tik bandysiu ją pritaikyti minėtiems kontroversiniams klausimams.

Pastaraisiais metais turėjau progų Lietuvoje vartyti ir skaityti prieškarinių jaunųjų katalikų intelektualų spaudą. Būtent, XX amžių, Židinį, Naująją romuvą. Jaunaisiais katalikais intelektualais vadinu tuos, kurie pasirašė deklaraciją Į organiškosios valstybės kūrimą – Brazaitį, Ivinskį, Maceiną, Dielininkaitį, Pankauską ir kitus.

a.maceina_skaitymai
Filosofas Antanas Maceina

Kol kas (toli gražu ne viską esu perskaitęs) nesu radęs jokių duomenų, rodančių, jog ši karta žavėjosi fašizmu. Maceina dažnai pristatomas kaip lietuviško fašizmo ideologas. Pabrėžiu: jokių duomenų, kad ši karta žavėjosi fašizmu, nacionalsocializmu ar Hitlerio asmenybe, neradau. Priešingai. Jie manė Hitlerį esant labai pavojingu Europos civilizacijai. Frazė „Europos civilizacija“ – iš ikikarinių laikų.

Hitlerio politinė programa, išdėstyta nuo pat jo valdymo pradžios ir Lietuvoje plačiai komentuota, reiškė įsitvirtinusios Europos tvarkos sunaikinimą. Tvarkos, kurios sąrangoje gyvavo ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Esama daug duomenų – tereikia pavartyti to meto spaudą, – rodančių, kad visa jaunųjų katalikų grupė tai suprato ir, grėsmės akivaizdoje, ieškojo priemonių Lietuvai gelbėti. Šitos nuotaikos itin ryškios 1938–1939 metais.

Lietuvos valstybei Hitleris, jų nuomone, pirmiausiai kenkė Klaipėdos krašto vokiečių rankomis. Pavojingiausia tautinė mažuma Lietuvoje, jų nuomone, buvo ne lenkai ar žydai, kaip dabar kartais galvojama, bet vokiečiai. Laikai pasikeitė ir ano laikmečio temas šiandien daug kas yra primiršę.

Nors jaunieji katalikai vis dar irgi skelbė „mes be Vilniaus nenurimsim“ nuotaikas, spėčiau, kad dauguma jų buvo susitaikę su tos dienos politine tikrove ir manė Vilnių esant prarastą Lietuvai visiems laikams. Nesant tikrų galimybių Vilnių atgauti, konflikto su lenkais tęsimas kenkė Lietuvos interesams tuo metu, kai jau reikėjo sukaupti visas jėgas, artėjant visuotiniam ir Europos civilizacijai pražūtingam karui.

Ši išvada yra mano spėjimas, ir galbūt klaidingas.

Žydų klausimas nacionalsocialistine prasme jiems nekilo. Jeigu vartai ano jaunųjų katalikų spaudą – žydų problemos Lietuvoje nėra. Neradau jokių užuominų, jog žydų buvimas Lietuvoje kaip nors trukdytų lietuvių tautai, slopintų lietuvių kūrybinius pasireiškimus. Tai jau būtų nacių retorika, jeigu šitokios retorikos būtų buvę. Tačiau neradau jokių reikalavimų „Lietuvą išvalyti“.

Ne vien Vokietija tuo metu priiminėjo žydų veiklą varžančius įstatymus. Ir apie tai minėtų laikraščių skaitytojai buvo informuojami. Tačiau niekur nebuvo siūloma lietuviams daryti tą patį. Lietuviai nebuvo raginami „pasivyti“ kaimynines valstybes ir Lietuvoje priimti prieš žydus nukreiptus rasinius įstatymus.

Nerinkau duomenų apie kitas sroves – tiek katalikiškas, tiek nekatalikiškas. Esu toje spaudoje užtikęs vieną kitą užuominą apie tautininkų spaudoje pasirodžiusius teigiamus Hitlerio vertinimus. Nežinau, ar tai buvo išimtys, ar tarp tautininkų plačiau paplitusių nuotaikų išraiška.

Katalikiškoji spauda, kaip žinome, buvo nutraukta 1940 m. birželio mėnesį ir mano skaitinėjimai šia data ir baigiasi. Todėl apie jaunųjų katalikų nusiteikimą tiek Hitlerio, tiek žydų atžvilgiu sovietinės okupacijos metu – jokių duomenų neturiu. Nežinau, ką jie galvojo sukilimą rengdami. Ir negalime atmesti nuotaikų pasikeitimo galimybės, patyrus okupacijos smūgius. Tačiau manau esant tikra, jog ligi 1940 m. birželio jie nesimpatizavo nei fašizmui, nei nacionalsocializmui, nei antisemitizmui.

Esu bandęs kartais tikrinti, kaip šitie kontroversiniai argumentai yra pristatomi. Ir dažniausiai yra naudojama argumentacijos forma, kuri nuo Aristotelio laikų yra žinoma, kaip klaidinga argumentacijos forma. Argumentuojama analogiškai maždaug pagal tokią schemą: žmonės turi kojas; stalas turi kojas; dėl to žmonės yra stalai.

Labai aiškiai klaidinga, ydinga argumentacijos forma. Ir labai dažnai, kai juos kaltina simpatijomis fašizmui, naudojama lygiai toks pat argumentacijos dėsnis: fašistai buvo už korporacijas; jaunieji katalikai buvo už korporacijas; dėl to jaunieji katalikai yra fašistai. Ligi sovietinės okupacijos pradžios Hitleris jiems buvo pavojingas vokietis imperialistas, bet jokiu būdu ne vadas, visas tautas vienijąs kovoje prieš bolševizmą.

Nepalankumo Hitleriui faktas yra svarbus bandant įvertinti 1941 m. sukilimo duomenis. Apie šį sukilimą pamažu kuriasi nuomonė, jog sukilimą rengė ir valdė jaunieji katalikai, kurie dar prieš karą buvo fašistuojantys ir ieškojo progos Lietuvą išvalyti rasine prasme. Šitokios nuotaikos ženklina visus sukilimo dokumentus, apie kuriuos sakoma „apstu nacizmo bei antisemitizmo“, nors pripažįstant (dažniausiai tai pripažįstama), jog patys jaunieji katalikai žydų naikinime nedalyvavo.

Teigiama, jog, „jie kurstė keršto ir netolerancijos nuotaikas krašte, o tai skatino lietuvius gausiai dalyvauti žydų naikinimo darbe“. „Sukilimui vadovaujantys jaunieji katalikai, – sakoma, – savo valdomų sukilėlių netramdė“ ir tai darė todėl, kad „savo širdyse šiai akcijai pritarė“. Ir šitas pritarimas argumentuojamas tuo, kad jau prieš karą tokias nuotaikas reiškė.

Ši pažiūra, manau, tampa ortodoksine, pabrėžiant moralinę kaltę bei atsakomybę, neradus duomenų, kuriais remiantis būtų galima formaliai teisiškai kaltinti. Ir ji dažnai skelbiama kritinės istorijos vardu. Įvairiuose kontekstuose šie du dalykai yra jungiami. Tai labai dviprasmė sąvoka, ir ta dviprasmybė liečia visą šią temą.

Žodis kritika mūsų laikais ženklina (bent tai labai ryšku tekstuose anglų kalba) iš Markso įvairiais kanalais ateinantį buržuazinių vertybių atmetimą. Kreipiu dėmesį į Marksą ne dėl to, kad noriu išgąsdinti. Marksas buvo ne vien bolševizmo ideologas, bet taip pat ir filosofas, kuris pasakė daug įdomių dalykų. Ir jis yra paveikęs ne vien komunistus, bet ir daug kitų žmonių. Iš šitos tradicijos kyla pažiūra, tam tikra vertybinė kritika, vertybių atmetimas. Tai viena kritinės istorijos samprata.

Antroji – pažiūra į istoriją kaip mokslą. Kritinę istoriją pirmąja prasme galėtume vadinti ideologizuota istorija, nes tokios istorijos pagrindinė interpretacinė taisyklė yra ideologinė. Pagal ją visi, kurie tvirtina kovojantys už tam tikras vertybes, tarp jų – ir už tautinę valstybę, tik gražiais žodžiais dangsto savo aistrą valdyti.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Labai stiprūs kaltinimai sukilimo rengėjams būtent tokie ir yra: iš tikro jie ne sukilo, o tik norėjo paimti valdžią į savo rankas. Ideologizuotam istorikui būdinga ieškoti inkriminuojančių duomenų. Duomenų, kurie rodytų arba veidmainiavimą, arba mažų mažiausiai savo tikslų nesupratimą ir slėpimą. Ideologizuoti istorikai nekreipia dėmesio į kontekstą ir į kitas su jų teorija nesuderinamas aiškinimo galimybes. Sukilimo istorija kuriama ideologizuotos istorijos metodais, atsisakant pilnos padėties analizės ir atrenkant tik tuos duomenis, kuriuos galima pavartoti, diskredituojant jaunuosius katalikus.

Lietuviškame kontekste tai nebūtinai liudija marksistinės buržuazijos kritikos įtaką. Nepaisant to, kad tos įtakos esama ir ji atsispindi tada, kai vartojamas dekonstrukcijos žodis. Tai palyginti neseniai atsiradusi madinga sąvoka, kuria šita kritinė tendencija pasireiškia.

Tačiau panašūs metodai vartojami visose ideologinės kovose. Iš tiesų mes patys juos naudojam ir tai gana normalu. Šių metodų paplitimas galbūt liudija, kad kova tarp vienos katalikiškos srovės ir jų priešų, dažnai save vadinančių liberalais, tebesitęsia.

Verta pažymėti, kad Kęstutis Girnius, Naujajame židinyje recenzuodamas Liūto Mockūno knygą apie Deksnį, labai pagrįstai kai kuriuos tokio pobūdžio teigimus paneigia. Išanalizavęs žodžio liberalas turinį, jis parodo, kad Deksnys ir kai kurie jo draugai nebuvo liberalai. Antra, parodo, kad daug įvairių nesutarimų buvo ir tarp katalikų. Ir tai nebuvo kova tarp katalikų ir liberalų, bet buvo dažnai vidiniai katalikų nesutarimai. Šia recenzija, mano nuomone, buvo įvykdyta, sakyčiau, labai rafinuota knygos autoriaus „intelektualinė žmogžudystė“.

Girnius tiksliai išdėstė antikatalikiškojo sparno visai rezistencijos istorijai taikomas prielaidas. Gana įtikinamai parodo, kaip šališkai nuo pradžių tam tikra istorijos interpretavimo linija yra stumiama ir šitai atsispindi taip pat ir vėliausiuose tyrinėjimuose.

1999 metais pasirodė Antano Smetonos laiškų, rašytų jau pasitraukus jam iš Lietuvos, rinkinys. Akademiškai parengta, gražiai išleista. Vienas malonesnių leidinių, kuriuos teko Lietuvoje užtikti. Ten esama labai įdomių detalių, kurios padeda suprasti, kodėl dėl šitų dalykų ginčijamasi.

Prezidentas Antanas Smetona išeina iš Šv. Antano parapijos bažnyčios po Motinos dienai skirtų pamaldų. Kaunas, 1937 metų gegužės 12-oji diena.

Smetona nuolat kalba apie jo priešų trejybę. Ta priešų trejybė buvo katalikai, socialistai (socialdemokratai ir valstiečiai liaudininkai) ir bolševikai. Katalikai ir bolševikai jam buvo tos pačios plotmės blogis.

Kitas dalykas, kuris krito į akis, buvo tas, kad Smetona, sprendžiant iš jo laiškų, sukilimu nesidomėjo. Laiškai, žinoma, nėra išsamūs dokumentai, laiškuose ne viską žmogus užregistruoja. Tačiau natūralu būtų manyti, kad pabėgęs valstybės prezidentas, skaitydamas laikraščiuose apie jo krašte vykstantį sukilimą, kažkaip į tai reaguotų. Laiškuose to visiškai nėra. Jis rūpinasi, ar bus jam nutraukta alga, kaip dalį algos perduoti giminaitei ir pan.

Kęstutis Girnius savo recenzijoje gana ryškiai jungia sukilimo puolimą su žmonių grupe, kilusia iš tautininkų aplinkos. Galima įsivaizduoti žodinį tam tikros tradicijos tęstinumą.

Taigi, pirmoji kritinės istorijos samprata, kaip jau minėta, yra ideologinė. Markso įkvėpta, bet dabartiniu metu jokiu būdu ne komunistinė. Antroji samprata – metodinė. Pagal ją, mokslinę istoriją, t. y. istoriją kaip mokslą, tegali sukurti tam darbui pasirengę istorikai. Jie ieško dokumentų, juos vertina ir bando nustatyti, kaip buvo iš tikrųjų, kai turimi duomenys tarpusavyje prieštarauja. Mokslinės istorijos prasme, istorijos negali sukurti to įvykio dalyviai, nes jie negali turėti istorikams būtino nesuinteresuotumo.

Tokiu būdu 1941 m. sukilimo interpretacijos negali sukurti ir Brazaitis. Jis pats „Vienų vieni“ apibūdina kaip metmenis, kaip medžiagą istorijos studijoms. Vadinasi, jis tą dalyką supranta. Sukilimo istorijos negali sukurti nei Škirpa, nei Ivinskis. Nors pastarasis ir buvo istorikas akademinio pasirengimo prasme. Sukilimo istorikais negali būti ir kiti sukilimo dalyviai. Šis teiginys nėra kokia nors asmeninė tų žmonių kritika, bet grynai metodologinė prielaida, kuri išplauktų priėmus tam tikrą mokslinės metodikos sampratą.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau visi sukilimo dalyviai ne tik gali, bet ir turi liudyti apie tai, ką jie tuo metu galvojo ir matė. Jų pasisakymai turi būti istorikų vertinami ir jungiami į bendrą objektyvumo siekiantį įvykių vaizdą.

Metodine prasme, kritinės istorijos reikalavimams, mano nuomone, turėtų pritarti įvairių pakraipų istorikai – tam tikro proceso dalyviai, – pabrėždami tačiau, kad šitas pritarimas nėra reikalavimas kokios nors specifinės išvados. Tarkim, išvados, kad didžioji blogio versmė mūsų laikais yra nesantaika tarp tautų. Tokiu būdu, kritinė istorija, artėjanti prie savo tyrinėjimų pabaigos, gali patvirtinti ir brazaitišką sukilimo versiją, kad sukilime dalyvavusieji jaunieji katalikai nuoširdžiai siekė nepriklausomos valstybės atstatymo, nenorėdami nei neteisėtai pasiglemžti valdžią, nei išnaikinti žydų, nei pataikauti Hitleriui.

Brazaitis, pagal šitą metodologiją, turi tai sakyti, jeigu taip galvoja. Jo teiginiai gali būti teisingi. Kritinės istorijos uždavinys būtų šituos teiginius patikrinti ir išvadoje galbūt pasakyti: Brazaitis sako teisybę. Tai būtų irgi kritinės istorijos galimybė. Brazaitis Hitleriui palankumą reiškiančius Laikinosios Lietuvos vyriausybės pareiškimus traktuoja kaip politinio mandagumo gestus, vadina paprasčiausiais taktiniais ėjimais, kurie nereiškia tikrosios jaunųjų katalikų pažiūros į Hitlerį. Ir galbūt ilgainiui istorija tai patvirtins.

Tie, kurie iš anksto tokią galimybę atmeta, jau mąsto ideologizuotos istorijos erdvėje. Brazaičio versiją iš anksto atmesti tegalima ideologiniais, partiniais tarpusavio kovų motyvais. Istorikai negali remtis istoriniais tyrinėjimais, nes tokių tyrinėjimų vis dar yra labai mažai. O sintetinių veikalų, kurie apibendrintų įvairių tyrinėtojų ir liudytojų duomenis, pateiktų sąlygiškai patikimą sukilimo vaizdą, kol kas dar apskritai neturime. Jiems dar neatėjo metas. Tokie darbai tegali pasirodyti tik po to, kai jau yra gerai ištirta faktografinė medžiaga.

Pirminė tyrinėjimo medžiaga – sukilimo dokumentai, to meto laiškai, atsišaukimai, nutarimai, posėdžių protokolai, sukilėlių spauda – tai tiesioginiai sukilimo liudininkai. Kadangi nėra apspręsti vėlesnių įvykių, vėliau atsiradusių interesų. Žmonės tuos dokumentus kūrė, nežinodami kuo ta istorija pasibaigs.

Dalyvių atsiminimai, šia prasme, yra jau kitos kategorijos šaltinis. Kiekvienas atsimename tai, kas vėliau atsiradusių interesų šviesoje yra svarbu. Įvykių atsiminimas yra praeities kūryba. Kadangi iš chaotiškų įvykių visumos paprastai atrenkame tai, kas vėliau pasirodo reikšminga.

Tačiau be atsiminimų išsiversti negalima, nepaisant kiek jie būtų subjektyvūs. Be jų – negalima dokumentų interpretuoti. Kadangi dokumentai yra palyginti tylūs, mažai apie save kalbantys laiko ženklai. Patys dokumentai dažniausiai buvo gaminami ne tam, kad įvykiai būtų visapusiškai aprašyti. Dokumentai tarnavo tik kaip priemonės, kuriomis buvo bandoma įgyvendinti tam tikrą politiką.

Politikos tikslai bei pobūdis dokumentuose paprastai nėra, o dažnai ir negali būti išreikšti. Tai gali būti nustatoma tik renkant žinias apie dokumentų kūrėjus, apie jų vidines nuotaikas. Čia svarbūs ir atsiminimai, ir ankstesni ar vėlesni tų žmonių pasisakymai.

Būtų naivu dabar skaityti, pavyzdžiui, Molotovo-Ribentropo paktą ir jį interpretuoti kaip nuoširdžios nacių ir bolševikų draugystės liudijimą. Skaitant jį pažodžiui, nieko nežinant apie visus tuos įvykius, tokiu draugystės liudijimu jis galėtų atrodyti. Tačiau mes žinome, kokie buvo tų dviejų ideologijų santykiai. Tai žinodami, kai kurių pakto straipsnių neskaitom pažodžiui. Žiūrim į juos kaip į priemones, kuriomis abi pusės siekė tam tikrų savo slaptų tikslų.

Molotovo – Ribentropo paktas

Sutartyje atpažįstame diplomatijai būdingą ritualinę kalbą, mažai pasakančią apie tikruosius pakto signatarų tikslus. Būtų buvę labai naudinga, jeigu Molotovas būtų parašęs atsiminimus. Arba koks sekretorius išpasakojęs Kremliuje vykusių pokalbių turinį. Be tokių dokumentų, tikrieji bolševikų tikslai visiems laikams pasiliks neišsprendžiama mįslė.

Stalinas apie save mums beveik nieko nepasakė. Jo draugai apie jį labai mažai tepasakė. Skaitant akademines Stalino biografijas, matyti, kad žmonės apie Stalino motyvus, tikslus nieko nežino. Šiek tiek spėlioja, bet visa ta dalis yra paslėpta.

Kitas pavyzdys. Nustatę visą Žalgirio mūšio įvykių chronologiją, išanalizavę visus to meto dokumentus, vis tiek neturėtume atsakymo į patį įdomiausią tų įvykių klausimą: kodėl Vytautas ir Jogaila kryžiuočių nesunaikino galutinai? Dokumentai mums šito nepasako. Gal Vytautui, gal Jogailai kryžiuočiai buvo reikalingi tolimesnėse varžybose vienam prieš kitą? Deja, tegalime spėlioti. Kadangi nežinome, ką Vytautas iš tikrųjų galvojo. Vytauto atsiminimai, nors ir kokie šališki bebūtų (o būtų šališki neišvengiamai), istorijai turėtų neįkainojamą vertę. Tačiau jis jų neparašė.

Kritinė istorija metodine prasme dokumentus interpretuoja dalyvių vidinio gyvenimo šviesoje, o dalyvių bandymus vėliau paaiškinti, ką jie galvojo ir planavo, – tikrina dokumentų šviesoje. Tad ir tie pirminiai šaltiniai, ir tie vėliau atsiradę šališki šaltiniai lygiai taip pat svarbūs, bandant galų gale nustatyti kas gi atsitiko iš tikrųjų.

Sukilimą liečiantys pagrindiniai nesutarimai kryžiuojasi apie rengėjų vidines nuostatas. Brazaitis ir kiti jo interpretacijai artimi autoriai tvirtina, jog sukilimo vadovai, labai sunkiomis sąlygomis veikdami, manevravo, turėdami tikslą Lietuvai laimėti nors ir ribotą, bet tikrą nepriklausomybę. O gal tiksliau būtų pasakyti, kad jie bandė sukurti bazę, kuri padėtų kraštui atsilaikyti naujos okupacijos metu ir, politinėms aplinkybėms pasikeitus, taptų naujos atkuriamos valstybės pagrindu. Taip sako Brazaitis.

Tuo metu jo kritikai (ir aktyvistų kritikai apskritai) – visur temato pataikavimą, kolaboravimą su naciais. Tačiau skirtumą tarp manevravimo ir pataikavimo tegalime atskleisti įsigilinę į įvairių veikėjų vidines nuotaikas.

Jeigu įsivaizduojame žmogų, kuris eina nužudyti karaliaus, suprantame ką jis daro: jis atrodys nuostabus pataikūnas. Norėdamas prieiti prie karaliaus, jis turi karalių garbinti. Bet būtų labai neteisinga tvirtinti, kad jis yra pataikūnas. Jis siekia visai ko kito, nors iš šalies žiūrint ir nesuprantant kas vyksta karaliaus dvare, jo elgesys atrodys kaip pataikavimas.

Dėl to dėmesys ir turi būti kreipiamas į tai, ką žmonės iš tikrųjų galvojo. Kadangi žvelgdamas iš šalies, nematysi skirtumo tarp pataikavimo ir bandymo savo priešą apgauti.

Esu skaitęs tris skirtingas Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų versijas. Vieni teigia, kad Laikinąją vyriausybę vokiečiai atleido. Tokia frazė panaudota vieno istoriko straipsnyje. Kiti – kad Laikinoji vyriausybė atsistatydino pati. O Brazaitis sako, kad vyriausybės nariai, po paskutinio posėdžio, visuomenės lydimi, nuėjo prie Nežinomo kareivio kapo, padėjo vainiką ir paskelbė, jog vyriausybė pati savo veiklą suspenduoja.

Juozas Brazaitis

Brazaitis sako: „Nebuvo kam atsistatydinti. Norėdamas atsistatydinti, turi kam nors atsistatydinti, vokiečiams mes negalim atsistatydinti“. Dėl to jie kalbėjo apie veiklos suspendavimą, nutraukimą.

Brazaitis taip pat sako, kad buvo parašyti įvairūs protokolai bei memorandumai, kuriuose vokiečiai buvo kritikuojami dėl jų akcijos prieš žydus. Brazaitis gana aiškiai tai tvirtina, ir kad visa ši medžiaga buvusi pasiųsta Škirpai į Berlyną. Škirpa ją perdavęs įvairių valstybių diplomatinėms misijoms.

Šių dokumentų turėtų būti išlikę bent pėdsakai. Dokumentus patikrinę ir ištyrę pogrindžio spaudą, perskaitę atsiminimus ir apklausinėję liudininkus, galėtume sukurti sąlygiškai patikimą Laikinosios vyriausybės paskutinių valandų vaizdą.

Į šitą epizodą aš kreipiu dėmesį, nes metodologiniu žvilgsniu jis atrodo ypač daug žadantis, turi daug patikrinimo galimybių. Kalbama apie viešą veiklą, apie vainiko padėjimą prie paminklo, kalbama apie dokumentų siuntimą, kalbama apie diplomatinę veiklą. Tokie dalykai nedingsta be pėdsakų. Epizodas turtingas galimybėmis patikrinti, kaip buvo iš tikrųjų.

Jis taip pat yra ir iškalbingas, daug pasako apie Laikinosios vyriausybės nuotaikas. Jeigu iš tikrųjų buvo taip, kaip rašo Brazaitis, negalima sakyti, kad Vyriausybė bandė vokiečiams pataikauti. Nors taip sakoma.

Tarkim, tyrinėjimo eigoje Brazaičio versijos esminiai bruožai pasitvirtina. Nuvykstam, pavyzdžiui, į Švedijos užsienio reikalų ministerijos archyvą, ten randame iš Škirpos gautą memorandumą, paliudijantį minėtą procesą. Ką tai reikštų?

Tuomet turėtume tvirtą pagrindą manyti, kad Laikinoji vyriausybė iš tiesų manevravo, kad jos tariami pronaciški pasisakymai buvo priedanga, bandymas prieš vokiečius gudrauti. Tokios paskutinės vyriausybės valandos rodytų, kad buvo siekiama valstybinių tikslų. Vyriausybės nariai, nepaisant didelės asmeninės rizikos, vykdė (jeigu ta versija teisinga) tik valstybėms prideramą diplomatinę veiklą. Žmonės iš gatvės neina į svetimą ambasadą ir joms neteikia oficialių raštų, tai – valstybinė funkcija.

Taip pat negalėtume sakyti, kad vyriausybė buvo pavaldi vokiečiams. Jeigu būtų buvę taip, vyriausybės nariai, įsitikinę, kad gali išsilaikyti kaip vokiečių įsakymų vykdytojai, savo veiklą būtų tęsę. Tačiau ją nutraukė protesto demonstracija. Šiai versijai pasitvirtinus, tai turėtų labai svarbių pasekmių visai šių įvykių interpretacijai.

Birželio sukilimo 70-mečio minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.

Tačiau metodine prasme, tos pasekmės nebūtinai pasitvirtins. Negalėtume visiškai atmesti galimybės, jog Brazaičio antivokiška veikla buvo tik tariama, su vokiečių okupacine vadovybe suderinta. Siekianti apgauti lietuvius. Galėjo būti apgaudinėjama daug kas, ne vien vokiečiai.

Jeigu tokia interpretacija kiltų, turėtume išsiaiškinti Brazaičio ir jam artimų žmonių nuotaikas. Nustatę, kad Brazaitis ir jo artimiausioji aplinka jau prieš karą reiškė simpatijas naciams, turėtume pripažinti lietuvių visuomenės mulkinimo tikimybę.

Todėl dar kartą pabrėžiu: ikikarinės jaunųjų katalikų nuotaikos yra labai reikšmingi faktai, bandant vertinti ir Sukilimo laikotarpio bei Laikinosios vyriausybės veiklos įvykių visumą. Kadangi tai, ką jie kalbėjo iki karo, tikėtina, išreiškia tikruosius jų įsitikinimus – jie neturėjo priežasčių meluoti. Tada jie galėjo atvirai įvykius vertinti, svarstyti, dažnai ir kartu. Galėjo viešai savo tikruosius įsitikinimus išreikšti.

Tačiau okupacijos bei pogrindžio sąlygos šias galimybes panaikino. Viena iš okupacijos savybių yra ta, kad žmonės negali vienas kitam atsiverti, negali savo tikrųjų įsitikinimų viešai skelbti. Okupacijos bei pogrindžio sąlygomis pasirodžiusi spauda negali būti interpretuojama kaip normaliomis sąlygomis leidžiama spauda. Lygiai tas pats galioja ir tokiomis sąlygomis atsiradusių dokumentų atžvilgiu. Jie turi būti labai atsargiai ir kritiškai interpretuojami.

Tuo metu inkriminuojančios medžiagos ieškojimo metodas yra nesuderinamas su kritine istorija metodine prasme, nes kaip tik atmeta kritinį vertinimą.

Ką kritinė istorija turėtų pasakyti apie pronaciškus gestus arba žodžius, pasirodžiusius sukilimo pradžioje? Žurnalistinio polinkio žmonės, mano nuomone, poleminės aistros pagauti, siūlo maždaug tokią interpretaciją: tai liudija jau prieš karą tarp jaunųjų katalikų pasireiškusias fašistines nuotaikas.

Seime surengta konferencija 1941 metų birželio sukilimo tema. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau kaip tuos gestus interpretuoti, jeigu prieš karą tokių nuotaikų nebuvo? Ir tai ne hipotetinis teigimas – tokių nuotaikų iš tiesų nebuvo. Tai bandžiau parodyti savo straipsnyje Naujajame židinyje.

Mažiausiai tikėtina hipotezė, kad per vienerius sovietinės okupacijos metus, nors ir intelektualinę lygsvarą išskirtinai griaunančius, visa ši grupė pakeitė savo nuomonę ir Hitlerio asmenį pradėjo vertinti kaip garbingos visų tautų bendros kovos vadą. Svarstau, žinoma, ir įvairiausias kitas hipotetines galimybes, kaip šituos epizodus galėtume aiškinti ir suprasti.

Nuomonę apie nacizmo pavojus jie buvo girdėję nuo pat jaunų dienų iš savo mokytojų ir kitų autoritetingų asmenų, dar prieš Hitlerio iškilimą. Šalkauskis skatino tautinį auklėjimą, kaip vaistą nuo agresyvaus nacionalizmo, kuris gimsta Lietuvos kaimynystėje. Jie buvo Šalkauskio mokiniai.

Maceina, kuris tuo laikotarpiu taip pat rašė apie tautinį auklėjimą, pasako maždaug tą patį. Tiek Maceinos, tiek Šalkauskio to meto raštuose, žodis nacionalizmas yra blogo turinio sąvoka, tam tikra patriotizmo parodija, jo iškreipimas, atsisakymas tautą pajungti bendražmogiškųjų vertybių orientyrui. Jie labai aiškiai tai dėsto, jokio dviprasmiškumo nėra.

Kitas jauniesiems katalikams autoritetingas asmuo, vyskupas Mečislovas Reinys, 1939 m. skaitė Kaune paskaitas, pasmerkė nacizmą tiek intelektualiniu, tiek moraliniu požiūriu. Reinys labai aiškiai sako: didysis pavojus yra visiems, bet žydams – labiausiai.

Vadinasi, abejonių dėl vokiško nacionalizmo neturi. Beveik per visą dešimtmetį jie rinko žinias apie katalikų persekiojimą naujojoje, Hitlerio vadovaujamoje Vokietijoj. Naciai tai darė, be kita ko, ir tokia forma, sukūrus savotišką „Tėve mūsų“ parodiją, kai, vietoj Dievo įterpus Hitlerio vardą, vaikai buvo verčiami ją kartoti prieš valgį, nelyginant maldą. Viena vertus, tai labai menkas epizodas, bet kita vertus, kai tokius reiškinius matai katalikiškomis akimis, sunku tikėti, kad tokiam žmogui galėtum vėliau įgyti gilesnių simpatijų.

Kitas atvejis. 1999 metų pradžioje mirė paskutinysis šitos grupės dalyvis Jonas Pankauskas. Įdomu tai, kad Pankauskas studijavo Leipcige kaip tik tuo metu, kai Hitleris atėjo į valdžią. Jį buvau sutikęs prieš trejetą metų, dar gana gyvai atsiminė, kaip anuomet klausėsi ir sekė vokiečių profesorių ginčus tuo klausimu. Kiek žinau iš mamos pasakojimų, jie mėgdavo sėdėti kartu ir gerti kavą. Sunku tikėti, kad grįžęs iš Vokietijos Pankauskas visai šitai publikai nebūtų pasakojęs, ką girdėjęs iš gerbiamų Vokietijos profesorių apie Hitlerį. Tokia žodinė informacija, kuri turėjo juos pasiekti, neišvengiamai turėjo formuoti ir pažiūrą į Vokietijoje vykstančius procesus.

Todėl sakau: sunkiai tikėtina, žvelgiant į tą dešimtmetį, kad per vienerius metus šių žmonių pažiūros būtų radikaliai pasikeitusios. Žmonės buvo maždaug 40 metų. To amžiaus žmonės savo pažiūrų radikaliai jau nebekeičia. Tad versija, kad jie visi tapo Hitlerio gerbėjais per metus, yra sunkiai įtikima.

Daugiau tikėtina, kad vienas kitas šios grupės atstovas, sovietinės okupacijos paveiktas, galėjo prarasti tiek savo intelektualinę, tiek moralinę pusiausvyrą ir Hitleriu susižavėti. Gal, tarkim, Maceina, kuris šioje polemikoje yra išskiriamas ir kartais vadinamas lietuviškojo fašizmo ideologu, atsidūręs Berlyne ir negalėdamas su savo draugais Lietuvoje susisiekti, Hitleriu patikėjo? Gal. Negalime tokios galimybės atmesti.

Tačiau tokią galimybę galėtų patvirtinti išsamūs pirmojo sovietmečio dokumentų tyrinėjimai. Man nei tokie dokumentai, nei tokie tyrinėjimai nėra žinomi [tekstas rašytas 1999 m. – V.V.] Prieš porą metų Drauge pasirodė skelbimas, kad renkami Maceinos laiškai, ir kad jie bus išleisti. Gal tuose laiškuose kas nors bus? Kol kas duomenų apie tai neturime. Maceina savo jaunystės laikotarpiu buvo imlus, kartais nebūtinai kritiškai galvodavo. Tokios galimybės atmesti negalime. Bet kita vertus, nėra ir jokių duomenų, kurie tokią galimybę patvirtintų.

Dar daugiau tikėtina, kad nacizmu atsiduodantys dokumentai atspindi vidinius sukilimo rengėjų nesutarimus. Aktyvistų frontas ir Lietuvių fronto bičiuliai nėra tas pats. Išeivijoje susidarė toks tapatumo įspūdis. Kai pirmą kartą tuos du dalykus sutapatinau, mama mane išbarė. Gavau aiškią pamoką, kad tuos dalykus dera skirti.

Birželio sukilimo minėjimas Vilniuje, prie Seimo rūmų. Slaptai.lt nuotr.

Aktyvistų frontas nebuvo vienos ideologijos organizacija, jungė įvairių politinių pažiūrų bei įsitikinimų žmones. Jame galėjo dalyvauti ir pronaciškų pažiūrų žmonės. Brazaitis mini majorą Juozą Pyragių, kuris buvo vienas iš Aktyvistų fronto steigėjų. Pagal Brazaitį, audringą ir jam nesėkmingą pokalbį su Laikinosios vyriausybės nariais jis baigė atsisveikinimu „Heil Hitler“.

Jeigu žmogus privačiai šitaip atsisveikina, tai kažką pasako apie jo nuotaikas. Pyragius priklausė voldemarininkų grupei, kuri surengė pučą prieš Laikinąją vyriausybę. Iš tiesų būtų nuostabu, jeigu visi Aktyvistų fronto žmonės apie Hitlerį bei nacių ideologiją būtų galvoję lygiai taip pat. Todėl tikėtina, kad kai kurie dokumentai, kurie tuo laikotarpiu atsirado, buvo kompromisinio pobūdžio, fragmentiškai atspindintys įvairių grupių pažiūras. Tačiau stipri tendencija: skaitai dokumentą, randi frazę – tuojau kaltinamas Brazaitis, kaltinamas Maceina.

Tačiau nežinome, kas iš tikrųjų vyko Berlyne, kaip jie tarpusavyje ginčijosi. Ir gal niekada nesužinosime. Kadangi išsiaiškinti kas už kurį žodį yra atsakingas būtų labai sunku. Bibliografijos istorijoje yra daug įvykių, kai kažkokie žodžiai atsirasdavo tekste ir niekas nežino, kaip jie atsirado. Gal dėl to, kad spaustuvininkai paskutinę minutę kažką įkišo ar pan. Tikriausiai taip nebuvo, bet ir tokios galimybės atmesti negalima.

Kadangi nacizmo doktriną sociologiniu ir psichologiniu požiūriu jaunieji katalikai vertino neigiamai, galima būtų interpretuoti, kad iš jų negalėjo kilti daug pronaciškas tendencijas rodančių ženklų. Jie buvo pirmoji karta, subrendusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, ir ypač vertino nepriklausomos Lietuvos valstybės institucijas. Pagal juos, tai labai ryšku Šalkauskio tautiškumo sampratoje: tik savo valstybę turėdami lietuviai gali tikėtis užimti deramą vietą Europos civilizacijoje.

1932 m. svarstymuose Šalkauskis skiria tautą nuo nacijos. Nacija yra kultūringa, save valdanti tauta. Tik nacijos gali dalyvauti tarptautiniame bendradarbiavime. Manau, kad tai svarbu pabrėžti. Europos civilizaciją, kuriai, jų nuomone, Hitleris buvo pavojingas, sudarė to meto Europai būdingos tautinių valstybių struktūros.

Vertindami tokią Europos civilizaciją, su kurios ateitimi jie siejo ir savo asmeninės gerovės siekimus, negalėjo nuoširdžiai pritarti Hitleriui. Sunku tikėti, kad taip susiformavę žmonės būtų rėmę dar vieną okupaciją. Šitokie sociologiniai-psichologiniai samprotavimai remtų brazaitišką versiją, kaip galbūt patikimiausią aiškinimą, kad tą kontroversinę retoriką jie naudojo norėdami savo tikruosius tikslus pridengti ir, to siekdami, į savo raštus įterpė įvairių vokiečiams politiškai palankių frazių.

Įdomiausia istorija yra aiškinamoji istorija, kuri, tarp kitų uždavinių, skverbiasi į patį istorijos veikėjų vidų ir stengiasi suvokti, kas iš tiesų juos skatino geriems ar blogiems darbams. Vadovaujantis tokios istorijos samprata, išryškinus sukilimo rengėjų motyvus, neišvengiamai susiduriame su klausimu: ar jie teisingai įvertino susidariusią padėtį ir surado geriausią išeitį? Nors ir geriausių norų vedami, gal jie pervertino manevravimo galimybes ir savo pareiškimais tarnavo tiktai nacių politikai?

Pirmasis jų veiklos motyvų klausimas liečia tik jaunųjų katalikų moralinę vertę. Jie yra smerkiami kaip nemoralūs žmonės, nes pritarė Hitleriui ir t.t. Ir tas tonas labai ryškus. Antruoju motyvu, kurį dabar keliu, gilinamės į jų sugebėjimą mąstyti ir veikti. Ir geros valios žmonės per žioplumą padaro daug žalos. Manau, jog jaunieji katalikai buvo geros valios žmonės. Ar jie buvo tomis sąlygomis pakankamai išmintingi?

Šio klausimo nesiimu svarstyti, tik noriu pabrėžti vieną aspektą. Jis paaiškina, kodėl seni laikraščiai pasidaro tokie svarbūs.

Tiek istorikai, tiek neistorikai žinome, kaip karas pasibaigė. Ypač tie, kurie gyvename Vakaruose, iš savo aplinkos esame gavę tam tikrus moralinius šio karo vertinimus. Žinome tuos baisius nusikaltimus, už kuriuos naciai yra pasmerkti. Sukilimą rengiant karo pabaiga buvo nenuspėjama, o holokaustas – vos prasidėjęs. Jeigu Hitleris būtų miręs 1941 m. birželio viduryje, jis būtų minimas kaip eilinis, galbūt šiek tiek gabus chuliganas. Tokių daug yra. Tie visi baisūs dalykai prasideda truputį vėliau, gal net su mūsų drama.

Dėl to ypač svarbu atstatyti to meto galvojimą, to meto faktus, nes mūsų perspektyva yra pasikeitusi. Štai pavyzdys. Vartant partizanų 1944 m. pogrindžio spaudą man buvo įdomu pastebėti žinią, kad kai kurie partizanai laukė Lenkijoje karo tarp pačių lenkų – tarp Varšuvos lenkų ir laisvųjų lenkų. Savo partizaninę veiklą ir strategiją kai kas formavo neatsižvelgdamas į tai, į ką mes atsižvelgiam, bet į tai, kad Lenkijoje gali kilti karas ir mes į jį įsivelsim. Šitą faktą mes dažniausiai jau esame pamiršę.

Sukilimą rengiant politinė padėtis Europoje buvo išskirtinai skurdi, kiek tai liečia galimybes veikti. Ir ji buvo ypatingai miglota. Prancūzai tuo metu jau buvo nugalėti ir priversti talkinti vokiečiams. Prancūzų daliniai, nenoromis, dar 1940 m. priešinosi sąjungininkų išsikėlimui Šiaurės Afrikoje. Anglai po didelių pralaimėjimų buvo užsidarę savo saloje ir tesirūpino tiktai savigyna. Kariauti kontinente jėgų jie jau nebeturėjo. O Jungtinės Amerikos Valstybės dar buvo neutralios ir jų prezidentas, ką tik pasibaigusių rinkimų metu, deklaravo karo išvengimo politiką. 1940-ųjų rinkimų kampanija vyko būtent šia dvasia ir Roosveltas tvirtino, kad Amerika karo išvengs: „Tik mane išrinkę išvengsite įsivėlimo į karą Europoje“.

Jungtinės Amerikos Valstybės į karą įstojo tiktai 1941 metų pabaigoje. Ir įstojo ne dėl Europos įvykių, bet dėl įvykių Azijoje. Europos įvykiai nepaveikė galutinio Amerikos apsisprendimo. Todėl 1941 m. birželio mėnesį Jungtinių Amerikos Valstijų įsivėlimas į karą Europoje buvo labai problemiškas dalykas. Tuo metu artimiausi mūsų kaimynai – naciai ir komunistai – tuo metu dar buvo sąjungininkai. Nors karo tarp jų ir buvo laukiama.

Padėties analizę sunkino ir tai, kad buvo prisimenamas Pirmasis pasaulinis karas, kuris mūsų regione baigėsi labai dviprasmiškai. Vokietija, nors Vakaruose karą ir pralaimėjusi, Rytuose laikėsi daug tvirčiau. Šita patirtis labai sunkino analizę, kaip iš tikro Antrasis pasaulinis karas gali pasibaigti. Pagaliau atskirų taikos sutarčių galimybė buvo visai reali. Apie tai buvo kalbama viso karo laikotarpiu.

Nedramatizuojant, Lietuvos specifines sąlygas, kuriomis sukilėliai turėjo veikti, galima būtų apibūdinti maždaug šitaip.

Dvikova iki pergalės. Vytauto Visocko nuotr.

Nei vienos pusės pergalė mums nebuvo naudinga valstybės atstatymo požiūriu. Mūsų padėtis šiuo atžvilgiu labai skyrėsi nuo belgų, kurių interesai buvo labai aiškiai vienoje pusėje. Neaišku, kur mūsų interesai buvo tuo metu. Mums naudingiausias buvo visų jėgų pralaimėjimas. Bent mūsų regione. Kadangi visiškas tiek Vokietijos, tiek Sovietų Sąjungos, tiek Lenkijos išsisekimas užtikrintų Lietuvos atstatymą.

Štai iš tokios padėties teko ieškoti geros išeities, kurios nebuvo. Nors pareiga surasti geriausią išeitį visada lieka. Turint galvoje tai, kad neveikla taip pat yra savotiška veikla. Ir ji turi savų pasekmių, už kurias istorija pateikia savo sąskaitas.

Anykščiai, 1999 m. birželio 24

2021.02.14; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Taip tiesmukai suformuluoti klausimą paskatino pastarosiomis dienomis prasidėjęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro masyvus, kryptingas ir daugiaplanis užpuolimas.

Žinia, Genocido centras jau eilę metų yra krislas akyse visiems Lietuvos niekintojams, faktiškai –  ta paskutinė instancija, kuri kvalifikuotai demaskuoja net ir labiausiai išpuoselėtas klastotes, nukreiptas prieš Lietuvą.

Kyla klausimas – kas  vadovauja to tamsaus gaivalo, užsimojusio prieš gerą vardą tarp žmonių pelniusią tyrimų instituciją, paradui? Ar užteks nurodyti į Istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį ir bus galima manyti, kad klausimas jau išspręstas? Kažin kažin…  Greičiau yra taip, kad ir direktorių direktorius A.Nikžentaitis yra tik vargšelis statytinis.

Kovo 11-oji – Vytauto Visocko (Slaptai.lt) fotografijose

Kyla įspūdis, kad globalaus pasaulio užkaboriuose kažkur užstrigusi laikosi nuomonė, kad lietuviai yra nepilnavertė, niekados nesugebanti subręsti tauta,  todėl anosios normaliam buvimui tarp kitų tautų užtikrinti yra reikalingi pasikaustę prižiūrėtojai. Kita vertus, taip jau istoriškai susiklostė, kad tokiais įteisintais prižiūrėtojais tapti visų pirma veržiasi, lipdami vienas kitam per galvas, žydų tautybės asmenys.  Sovietiniai laikais, kai veikė kalėjimo tipo visuomeninė sistema, kontroliavusi visus žmogaus veiksmus ir mintis, siekusi dešifruoti net žmogaus sapnus, lietuvių sąžinės ir sąmonės reikalams prižiūrėti papildomai buvo pastatytas toks Henrikas Zimanas, didelis entuziastas, išgarsėjęs kaip nepavargstantis skundų rašytojas Maskvai (skundė net komunistuojantį poetą Eduardą Mieželaitį, bandydamas įpiršti nuomonę, kad poetas nėra vertas jokių sovietinių premijų ir paskatinimų kaip nebrandus, neatsisakęs nacionalistinių prietarų prisiplakėlis). Dabartiniais laikais estafetę perima toks kolektyvinis, iš neįtikėtinai aršių, bet nelabai padorių žydų bendruomenės Lietuvoje išeivių susiformavęs Zimanas, nepraleidžiantis nė mažiausios progos paskųsti lietuvius JAV valdžios institucijoms.

Prof. Alvydas Nikžentaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Visame margame pasaulyje nėra kitos šalies, išskyrus Lietuva, kur žydų bendruomenės vardu prisidengę asmenys galėtų taip akivaizdžiai užsitikrinti visuomeninį reikšmingumą, pelnyti karjerą ir susikrauti ne vien tik moralinį kapitalą dergdami gyvenamosios šalies istoriją, bjauriai niekindami šalies žmonių etninę daugumą. Kur kitur tokią toleruojamą nešvankumo orgiją dar būtų galima išvysti, be Lietuvos? Daug nesiplėsdamas paminėsiu tik Zingerių pavardę, priminsiu Arkadijaus Vinokuro išsidirbinėjimus. Niekas kitas nebūtų sugebėjęs taip pagadinti reikalus kaip Emanuelis Zingeris, kurio vadovavimas lėmė, kad garsioji Holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisija tapo forsuotai vienpusės nuomonės formuotoja, išteisinant žydų tautybės karo nusikaltėlius, galiausiai – apgailėtinu, žmonių pajuokos vertu balaganu. Jeigu sudėtume į vieną krūvą viską, ką skirtinguose forumuose apie lietuvius yra pripaistęs Markas Zingeris, ne tik aš, bet ir didžioji dauguma šalies gyventojų galėtų drąsiai pasakyti, kad kito tokio apgailėtino personažo Lietuvos padangė nėra mačiusi. Savotišku pasaulio čempionu yra ir A.Vinokuras, nes niekur kitur nė su žibusiu nerasite tokio žmogaus, kuris šalies, kurioje gyvena, dergimą paverstų savo profesija, kuris taptų lietuvių dergliojimo profesionalu. Kaip matoma, Lietuvoje tokia profesija užtikrina sotų gyvenimą, leidžia tapti pasiturinčiu žmogumi.

Emanuelis Zingeris. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilniaus viešojoje žydų bibliotekoje pristatoma Arkadijaus Vinokuro (centre) knyga „Mes nežudėme“. Slaptai.lt nuotr.

Ta pačia proga norėčiau pametėti vieną temą Istorijos instituto tyrinėjimams. Jau pribrendo reikalas, niekur nenustumsi, įvertinti faktą, kad  didžiausias iš kada nors Lietuvoje gyvenusių karo nusikaltėlių, tiesiogiai atsakingas už Pirčiupio kaimo sudeginimą yra jau minėtas H.Zimanas. Turėjau neįtikėtiną progą girdėti liudijimus, kad sovietiniais laikais vykusiose išgertuvėse muziejumi paverstoje žeminėje H.Zimanas labai didžiavosi savo sugebėjimu visus pergudrauti, kai andai nedraugiško sovietiniams partizanams kaimo pašonėje paliko nužudytų vokiečių kariškių lavonus, labai gerai įsivaizduodamas, kokią nelaimę tokiais savo veiksmais užtraukia to kaimo žmonėms.

Ar tai ir yra  garsiojo fenomeno „žydiškas gudrumas“ apraiška. Kieno ten ausys kyšo ir kitoje prastoje istorijoje, kai anūkė kaltina senelį, a?

2021.02.04; 13:00

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Virš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) toliau pakibę tamsūs, brutualūs susidorojimo su nauja vadovybe debesys. Savaitgalį šios institucijos vadovo patarėjas Vidmantas Valiušaitis jau pasitraukė iš užimamų pareigų po to, kai, anot LRT.LT, dalis centro mokslininkų atskleidė ir paviešino faktus, kad pasikeitus centro vadovybei tyrimai tampa ideologizuoti ir politizuoti (lrt.lt).

Ta dalis mokslininkų nieko neatskleidė ir jokių faktų nepaviešino, bent jau visuomenei. Apsiribojo tuščiais, niekuo neparemtais, žodžiais.

Pirmadienį dalis istorikų bendruomenės išplatino kreipimąsi Seimo pirmininkei (kodėl ne Romos Popiežiui?), kuriame teigia, jog nemato galimybių bendradarbiauti su LGGRTC ir bendradarbiavimą nutraukia.

„Matomos pastangos varžyti LGGRTC dirbančių tyrėjų laisvę, pajungti jų tyrimus menkai pagrįstų idėjų sklaidai, o pačią instituciją paversti primityviai suprantamo primityvaus karo citadele. Dėl to LGGRTC palieka arba yra atleidžiami aukštos kvalifikacijos specialistai, mažinamos šios institucijos galimybės kompetentingai atlikti jai patikėtas užduotis“, – rašoma išplatintame pranešime.

Grėsmingi debesys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir vėl – jokių įrodymų. Tuščios frazės. Be to, V. Valiušaičio Centre jau nebėra. Tad taikinys – LGGRTC vadovas?

Bet panašu, kad tas LGGRTC vadovybės puolimas – tūlos Fainos Kukliansky nepakantumo tiesos paieškoms tęsinys. Pradžia buvo, kai tik V. Valiušaitis buvo paskirtas Centro vadovo patarėju.

„Primename, kad kelių pastarųjų metų publikacijose V. Valiušaitis sąmoningai iškraipė ir visuomenei teikė tikrovės neatitinkančius faktus dėl LAF ir Laikinosios Vyriausybės antisemitinių veiksmų. Dar daugiau – p. Valiušaitis iš esmės neigė Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvadas, kuriose aiškiai parašyta, apie minėtų organizacijų ir jų vadovybės antisemitines pažiūras bei veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos žydus“, – buvo teigiama Lietuvos Žydų bendruomenės pareiškime.

Kurie tie „tikrovės neatitinkantys faktai“, suprantama, nenurodyta. O paminėtos Lietuvos Respublikos Komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti išvados nei istorikams, nei politikams nėra privalomos. Teko man toje Komisijoje dirbti, nieko blogo apie ją negaliu pasakyti, bet joje dirbantys, taip pat, gali klysti. Tik, kiek žinau, viešai ta Komisija su V. Valiušaičiu argumentų kalba diskutuoti nebandė.

Vidmantas Valiušaitis. Istorijos tyrinėtojas, publicistas, istorikas. Slaptai.lt nuotr.

Savo ruožtu V. Valiušaitis tuomet patikino, jog pareiškime nėra nė vieno fakto, kuris rodytų jo nesąžiningumą. Jis teigė daugiau nei dešimtmetį nagrinėjantis rezistenciją, išleidęs tris knygas, parašęs šimtus straipsnių ir nė vienas jų, anot jo, nebuvo sukritikuotas.

„Nebijau nei vieno istoriko, nei vieno kito žmogaus, kuris eitų ir mano faktus paneigtų. <…> Mano faktų niekas nepaneigė, tik kažkodėl nepatinka, kažkam nepatinka. Bet jūs paneikite faktus, visi mano tekstai yra atviri, knygos prieinamos. Paneikite faktus, o ne kaltinkite kažkokiais nebūtais dalykais, laužtais iš piršto. <…> Aš gi čia dar nepadariau jokio žingsnio. Jei aš padaryčiau kokį nors sprendimą, yra dalykiška kritika, kai yra vertinami veiksmai, žodžiai, sprendimai, nutarimai. Tada suprantu, kad galima padaryti klaidą. Bet čia gi yra visiškas ad hominem smūgis, žemiau juostos. Tai ką gali diskutuoti, svarstyti“, – portalui LRT.lt sakė V. Valiušaitis.

Kieno pusėje tiesa, aiškinti, turbūt, nereikia. Ir ji – tikrai ne per vidurį.

2021.02.01; 16:00

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Keletą dienų girdėdamas nežmogišką žviegimą apie tai, kad neva toks Valdas Rakutis (šių metų šaukimo Seimo narys ir žinomas istorijos profesorius) neparodė reikiamos pagarbos Holokausto aukų atminimui ar net pabandė užginčyti patį Holokausto faktą, neapsikentęs susiradau publikuotą spaudoje profesoriaus straipsnį (lrt.lt), tačiau nieko panašaus nė iš tolo čia neradau, tokių išvadų čia neužtiksite ir jūs net užuomazginiu pavidalu, pasišviesdami, jeigu norite, su galingu prožektoriumi rankose. Holokaustas V.Rakučio ištransliuotame pasisakyme net dar aiškiau nei įprasta literatūroje apie hitlerininkų nusikaltimus yra apibrėžiamas kaip siaubingo blogio apraiška.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi, pabandykime, prabėgus dienai kitai, dar kartą perskaityti minėtą V.Rakučio straipsnį, užtikrinu – nerasite nė vienos minties, kuri neatitiktų visų pripažįstamos tiesos pozicijų. Tiesą sakant, to ir buvo galima tikėtis, žinant autoriaus respektabilumą ir tą aplinkybę, kad tokia Faina Kukliansky nepraleis net mažiausios progos išpūsti nešvankų burbulą. O mažiausia proga čia buvo autoriaus prabėgomis, kaip atrodo, dėl bendro vaizdo paminėtas faktas, kad ir pavieniai žydai dalyvavo totalitarinių režimų represinėse struktūrose ar net Holokausto nusikaltimuose. Kas to nežino, ar ne? Tačiau štai JAV ambasadorius Lietuvoje, iš to užkulisinio fakto paminėjimo daro išvadą, kad neva V.Rakutis bando primesti nuomonę, kad dėl Holokausto nusikaltimų yra kalti patys žydai (sic). Žinia, tokią išvadą, paneigiant problemos aptarimo kontekstą, gali išpešti tik beviltiškai iškrypusios vaizduotės žmogus. Toks tikrai nėra mūsų autorius, norėtųsi tikėti, kad taip pat ir JAV ambasadorius Lietuvoje nėra pamišęs žmogus. Greičiau yra taip, kad kuriamos seno šablono, labai negarbingos galios schemos, į kurias yra įpainiojamos taip pat ir JAV institucijos. Vis tik, labiausiai yra tikėtina, kad bent jau šiuo atveju JAV ambasadorius V. Rakučio straipsnio tikrai nepaskaitė, o melagingosios interpretacijos buvo pametėtos mūsų bičiulių žydų.

Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.

Niekam neturėtų kilti ir nekyla jokių abejonių, kad V.Rakutis yra ištikimas faktų tiesai, tačiau  buvo suabejota dėl to, kad profesorius savo nukrypstančias nuo įprasto šablono mintis išsakė Tarptautinės Holokausto aukų atminimo dienos proga, t. y. ne vietoje ir ne laiku. Tačiau, kaip suprantu aš, šio straipsnio didžiausia vertė ir  yra ne tiek visiems žinomų faktų paminėjimas, kiek galbūt ne iki galo  užviršuota mintis, kad Holokausto aukų  minėjimo dieną jau vardan atminties prasmingumo ypač turėtume susimąstyti dėl blogio prigimties ir jo apraiškų istorijoje, pagalvotume apie visas galimas blogio užkardinimo priemones, apie užduotį nuplėšti blogiui gėrio kaukes. Čia yra išsakoma truputėlį kita Holokausto aukų paminėjimo strategija, įvertinus tą aplinkybę, kad ši atmintina diena didžiausia dalimi žydų pastangomis yra visiškai nususinta, paverčiant ją galios industrijos plėtotės schema.

Amerikos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Hitlerininkų nusikaltimai nedaro vokiečių žudikų tauta, Nachmano Dušanskio įvykdyti žmonių kankinimai neteikia preteksto pavadinti  žydus sadistų tauta. Tačiau jeigu būtų leista man kalbėti viską, kas užplaukia ant liežuvio, aš išrinktąją tautą pavadinčiau labiausiai nedialogiška tauta pasaulyje. Kita vertus, kaip atrodo bent man, tai užmina mįslę apie paminėtos tautos baisią desperaciją su kolektyvinės pasąmonės gelmėse nugrimzdusiu įsitikinimu, kad su mumis (t. y žydais) susikalbėti neįmanoma, mes mokame tik vieną dalyką – prievarta primesti savo tiesą

Dėl lietuvių – atskira kalba, jų ydų sąrašas yra ilgas, tačiau net ir jie, lietuviai, paprastai siekia prisikasti iki šaknų, suprasti diskusijos esmę,  savo ruožtu žydai diskusijos sėkmę dažniausiai supranta kaip oponento pergudravimą, išstūmimą iš diskusijų rato arba nustūmimą į užribį, išnaudojant galios schemų teikiamas galimybes. Tos galios schemos yra savotiškas masalas ir lietuviško mentaliteto prostitucijos žymūnams, siekiantiems pasigauti sėmę savo tautos niekinimo sąskaita.

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tačiau užblokuota tiesa niekur nepradingsta, dar daugiau – išstumta iš diskusijų rato ji įgyja nauja matmenį, t. y. tampa pikta tiesa. Tai  terpė, kurioje, be visa ko kito, geriausiai sudygsta latentinio antisemitizmo sėkla. Tačiau neužmirškime ir to, kad antisemitizmo sudaiginimo galimybe labiausiai Lietuvoje suinteresuoti yra tokie personažai kaip F.Kukliansky, nes neretai dirbtinai forsuojami nesusipratimai tarp žydų ir lietuvių leidžia šiai finansiniuose skandaluose nugrimzdusiai veikėjai palaikyti savo veiklos prasmingumo  įvaizdį.

F.Kukliansky yra antisemitizmo Lietuvoje kurstytoja Nr.1!

2021.01.29; 16:50

Faina Kukliansky. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, reaguodama į konservatorių frakcijai priklausančio Seimo nario Valdo Rakučio pasisakymus, ragina Generalinę prokuratūrą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo.
 
„Atstovaudama Lietuvos žydų bendruomenei, reikalauju Seimo etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą dėl Seimo nario V. Rakučio elgesio, Švietimo, mokslo ir sporto bei Krašto apsaugos ministerijų pradėti tyrimą, ar V. Rakutis tinka profesoriaus pareigoms, o Generalinio prokuroro pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Holokausto neigimo ir iškraipymo. Pabarimai mūsų netenkina. Mes, Lietuvos piliečiai, čia gyvenantys žydai, reikalaujame įstatymo viršenybės ir mūsų fundamentalių teisių gynybos. Galų gale, turėkite gėdos prieš tuos, kurių krauju yra permirkusi Lietuvos žemė“, – pranešime teigė F. Kukliansky.
Istorikas Valdas Rakutis. Slaptai.lt nuotr.
 
ELTA primena, kad istoriko V. Rakučio trečiadienį publikuotas straipsnis susilaukė kritikos tiek iš Lietuvos politikų, tiek užsienio valstybių atstovų.
 
Tarptautinę Holokausto atminimo dieną publikuotame straipsnyje parlamentaro mandatą turintis istorikas svarstė, ar nereikėtų daugiau dėmesio skirti klausimams, apie tai, kokios idėjos paskatino dalį žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia, užimti svarbias pareigas represinėse sovietų struktūrose. V. Rakutis taip pat teigė, kad buvo žydų, kurie kolaboravo su nacių režimu.
 
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos lyderiai pabrėžia, kad V. Rakučio mintys nėra partijos pozicija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.01.29; 06:08

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

(Paskirtoji) premjerė Ingrida Šimonytėjau pateikė Seimui Vyriausybės programą. Įdomu, jog naujosios Vyriausybės programa pradedama būtent nuo švietimo. Bet tai galima suprasti. Juk jau ne vienus metus visuomenei šiurpą kelia smunkantys mokymo lygio ir  moksleivių žinių rodikliai.

Programoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių, o regionuose gyvenantys vaikai negauna tokio paties lygio išsilavinimo, kaip gyvenantys didmiesčiuose.

Ne ką mažesnis dėmesys Vyriausybės programoje skiriamas ir mokykloms, jų darbo reguliavimui/reglamentavimui. Dar  per anksti spręsti, kas toje programoje yra verta įgyvendinimo, o kas – tik  eiliniai „ekspertų“ projektai, kad pateisintų savo atlygius. Galima suprasti, kai įvedami standartai gamyboje, technologijose, sporto rodikliuose, bet įtartinai atrodo ketinimai įvesti standartus visose tose srityse, kur turime reikalą su gyvais (paprastai standartizavimui sunkiai paklūstančiais) žmonėmis. Na, laikas parodys, kas iš to išeis.

Taigi, pirmiausia ketinama įvesti šiuolaikinio veiklos ir ugdymo kokybės standartą visose Lietuvos mokyklose. Šis standartas turėtų numatyti veiklos ir ugdymo kokybės reikalavimus, neformalaus ugdymo prieinamumą, panaikins jungtines klases, nustatys mokytojo ir mokinių santykį (??!!), normuos administracinį ir ūkinį personalą.

Taip pat ketinama keisti bendrojo ugdymo turinį, skiriant dėmesį giliam dalyko supratimui, gebėjimui savarankiškai samprotauti. Atnaujintam ugdymo turiniui bus keičiama ir pasiekimų vertinimo sistema, turinti leisti, kaip rašoma programoje, įvertinti realią asmens brandą (įdomu, kas ir pagal kokius „standartus“ tai darys?) ir dar ankstyvoje stadijoje identifikuoti mokymosi spragas. Žadama užtikrinti, kad mokiniai turėtų stiprius skaitymo ir matematinius gebėjimus, ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse.

Rankos niežti pakomentuoti šią programos dalį, bet gal visgi reikėtų palaukti, kol ketinimai ims realizuotis darbuose.

Įdomu, į ką orientuosis programos vykdytojai? Ar, kaip iki šiol buvo daroma, vėl nusižiūrės kokią nors užsienio šalį ir paviršutiniškai nukopijuos jos metodiką, ar visgi atsigręš į lietuviškojo švietimo patirtį, tradicijas, praturtindami jas naujomis, technologijų inspiruotomis galimybėmis?

Ne, aš ne prieš, kad būtų pasinaudota ir kitų šalių įdomiausiomis, geriausiomis patirtimis, bet, bijodama, kad nebūtų kartojamos ankstesnės ministerijos „specialistų“ klaidos, skubu išsakyti siūlymą, kad naujos patirtys turėtų ne atmesti ar naikinti tai, kas būdinga ir būtina mūsų, Lietuvos švietimo tradicijai, o tik padėtų tobulinti ugdymo metodiką ir praturtintų tikslus. Iki šiol, deja, kažkodėl būdavo pasirenkami anaiptol ne patys geriausi pavyzdžiai – ką liudija rezultatai.

O juk gera mokykla, geri mokytojai  gali išugdyti nuostabius žmones net ir iš vadinamų „nelengvų“ vaikų, kenčiančių dėl sudėtingų aplinkybių šeimose ar visuomenėje.

Pasivaikščiojimai laike ir erdvėje

Į mano akiratį pateko daug pasakojimų apie įvairių šalių mokyklas, mokytojus, kuriuos jų buvę mokiniai prisimena su dėkingumu ir pagarba. Bet yra ir kitokių…

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Didelį įspūdį padarė XX a. pradžios ir vidurio anglų mąstytojo, rašytojo Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) pasakojimas apie mokytoją, kuris jam tapo gero mokytojo ir auklėtojo, kuris auklėja savo pavyzdžiu, simboliu.

Jis pirmasis man atskleidė tikrąjį poezijos juslingumą, išmokė, kad ja reikia mėgautis ir ją skaityti vienumoje./…/ Ir nebuvau matęs mokytojo, pasižyminčio tokiu tobulu mandagumu. Tai buvo anaiptol ne silpnumas: Smudžis mokėjo būti labai griežtas, bet tai buvo teisėjo griežtumas, pagrįstas, pamatuotas, be patyčių./…/Savo padoriu elgesiu jis pavertė mus viena visuma. Visada kreipdavosi į mus „džentelmenai“, todėl iš pat pradžių nebegalėjome būti kas nors kitas./…/ Visada elgėsi be priekaištų: nebuvo nei familiarus, nei priešiškas, nesišvaistė banaliais juokais, vertino abipusę pagarbą ir padorumą. Jis, kaip ir Spenseris, puikiai žinojo, kad mandagumas kyla iš mūzų.  Todėl net jei jis nebūtų mūsų išmokęs nieko daugiau, vien pabūti Smudžio klasėje reiškė galimybę pasidaryti geresniam. Mokyklos gyvenimo ambicijų ir paviršutiniško blizgesio sūkuryje jis rodė esant gražesnę, humaniškesnę, erdvesnę ir vėsesnę tikrovę. Tačiau ne mažiau geras buvo ir pats jo mokymas, jei suprasime jį siauresne prasme. Jis mokėjo žavėti, bet mokėjo ir analizuoti. Idioma ar teksto pagrindinė mintis Smudžiui ją paaiškinus, tapdavo aiški kaip dieną. Jis skatino mus suvokti, kad mokslininkams įprastas tikslumo reikalavimas nėra tik pedantizmas ar juo labiau – savanoriškai prisiimta moralinės drausmės forma, o veikiau savotiškas draugiškumas, subtilumas, kurio trūkumas liudija „storžievišką, netašytą protą“. Pradėjau suprasti, kad eilėraščio skaitytojas, kuris nepastebi jo sintaksės, neįvertins ir estetinių savybių“. /„Apstulbintas džiaugsmo“/.

Tokius mokytojus buvo galima sutikti prieš 100 metų privačiose Anglijos mokyklose. Bet man irgi pasisekė: keletą metų pokario Lietuvos mažo miestelio mokykloje fiziką dėstė dar „smetoninio“ sukirpimo mokytojas Stonys, kurio ypatingas mandagumas, taktiškas, teisingai griežtas elgesys su mokiniais pelnė jam ir vyresnių, ir jaunesnių mokinių pagarbą. Negalėčiau sakyti, kad kiti mokytojai buvo blogi. Ne, bet jie buvo kitokie – jaunesni, „sovietinio“ kirpimo, ir nors išmanantys savo dėstomą dalyką, tačiau be to ypatingo vidinės kultūros bagažo, kurį buvo sukaupę vyresni, „smetoniniai“ mokytojai.

Dabar kelkimės į kitą laiką ir kitą erdvę, į XX a. antrosios pusės sovietinę Rusiją.

Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.

Kad sovietinė mokykla buvo valdžios įrankis, politizuojant visuomenę, diegiant komunizmo statytojų ideologiją – žinome visi ir garsiai apie tai reikia-nereikia šaukiame. Bet kad be ideologijos ji savo auklėtiniams suteikdavo ir neblogą, neretai net puikų išsilavinimą, šiandien prisiminti nemėgstama. Ir be reikalo. Nes toji mokykla šaliai davė daug garsių disidentų, griovusių tą ideologinį bastioną iš vidaus. Iš sovietinės mokyklos, beje išėjo ir visi Sąjūdžio lyderiai, naujos Lietuvos ideologai.

Štai kaip savo internatinę mokyklą, skirtą gabiems vaikams, prisimena žinomas disidentas, dabar Maskvos Helsinkio grupės bendrapirmininkis Viačeslavas Bachminas, kuris Jegoro Gaidaro vyriausybėje ėjo aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, bet pašalinus iš premjerų J. Gaidarą, buvo išvaikytas ir pernelyg laisvamaniškas URM kolektyvas.

Internate mes turėjome pačius geriausius ne tik, savaime aišku, fizikos ir matematikos dėstytojus, bet ir literatūros mokytojus: mes skaitėme Bloką, gilinomės į Dostojevskio kūrybą, kuri tada dar nebuvo įtraukta į mokymo programą, nagrinėjome Šekspyro „Hamletą‘; iš Gorkio kūrybos skaitėme ne „Motiną“, o „Išpažintį“, ir taip toliau. Mus, kaip būsimus mokslininkus, versdavo mąstyti, lyginti, gretinti, ieškoti faktų. Pavyzdžiui, kai laikydavome egzaminus, būdavo leidžiama naudotis kokia tik nori literatūra. Reikia – imk visus vadovėlius. Pamėgink suspėti per valandą vadovėliuose surasti atsakymus į užduotus sudėtingiausius klausimus! Ir tai buvo teisinga. O kadangi mus mokė mąstyti, tai aš, kaip geras mokinys, tą ir dariau. O kai imi mąstyti, kyla vis daugiau klausimų“.

Galima numanyti, jog tie klausimai ir atvedė Bachminą į disidentų gretas, o iš ten – ne vieneriems metams į sovietų kalėjimus ir lagerius. Bet be jo ir į jį panašių žmonių kažin ar taip palyginus lengvai, be didesnio kraujo praliejimo, būtų subyrėjęs „milžinas ant molinių kojų“ – SSSR.

Tokių internatinių mokyklų gabiems vaikams, ruošusių sovietų mokslo elitą, Sovietų Sąjungoje buvo ne tik Maskvoje. Mūsų šeimos draugų matematikų (šeimos galva buvo SSSR Mokslų Akademijos narys-korespondentas) abu sūnūs mokėsi tokio profilio internatinėje mokykloje, Leningrade, ir abu tapo keliais diplomais vainikuotais matematikais. Vyresnysis profesoriauja viename iš Madrido universitetų, kitas dėsto  matematiką Sankt Peterburgo universitete.

Bet tai visgi – pavieniai atvejai. O juk yra tauta, yra šalis, kurioje vaikų lavinimui, žinioms yra skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, tai ne Lietuva. Tai Izraelis. O pati žydų tauta, ilgus šimtmečius klajodama po pasaulį be savo valstybės, išsaugojo seną, iš judėjų religijos išaugusią tradiciją rūpintis paaugančios kartos raštingumo ir žinių ugdymu (pagal https://isralove.org/load/    ) Pasak religingų žydų, pati judėjų religija draudžia vaiką palikti be išsilavinimo.

Viduramžių prancūzų vienuolis Peter Abelard (1079-1142) taip rašė apie žydų išsilavinimą: „Net neturtingas žydas, net jei jis turi septynetą sūnų, išmokslins juos visus, ir ne dėl to, kad išsimokslinę jie daugiau galės uždirbti – kaip tai įprasta krikščionims, – bet kad geriau suprastų Dievo Įstatymą. Išmokslins ne tik sūnus, bet ir dukteris.“

Ne be savo nacijai būdingo humoro žydai yra sukūrę 10 taisyklių, kurios neva padeda tapti turtingais. Ir dešimtoji taisyklė skamba taip: „Jei  ant žemės tau nukris aukso gabalas ir knyga, pirmiausia pakelk knygą. Daugelis žydų – labai protingi žmonės, kurie  labiau už viską vertina žinias. Žydų tautos atstovai  stengiasi kuo daugiau uždirbti ne tam, kad beprasmiškai pinigus kauptų, bet kad jų pagalba atsivertų naujos galimybės,  padedančios gyventi geriau ir laimingiau. Todėl ir nukritęs auksas nėra jau tokia svarbi problema, palyginus su nukritusia knyga, nes be žinių bus neįmanoma sukaupti aukso“.

Atrodo, kad nė naujausia istorija, nė Holokausto tragedija, ir net visą Europą apsvaiginę laisvių ir visuotinių teisių vėjai neišpūtė iš Izraelio švietimo sistemos aukštų reikalavimų, kurie keliami ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, ir jų tėvams.

Dabar kraustykimės į Europą, į vieną iš Vakarų Europos šalių, įeinančių į ES. Pavadinimo nerašau, pavadinsiu „Šalis X“, nes daug kas tipiška ir kitų modernių ES valstybių mokykloms. Įspūdžiais pasidalijo ten gyvenanti lietuvė, kurios vaikai lanko tenykštes mokyklas.

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„ [Šalyje X] kiekvienas konservatyvesnių pažiūrų žmogus leis vaiką tik į privačią mokyklą. Dėl valstybinių mokyklų mokslo kokybės – įstatymai leidžia perkelti į kitą klasę net tuos, kurių trimestruose neigiami pažymiai, kurie neišlaikė egzaminų, kurie nelankė pamokų, kurie mušasi ar vagiliauja. Taip stumiama progresyvios valdančios partijos politika – po “vaiko teisėmis” ir “laisve” paslėpta ideologija – vaikai netenka savo tikrųjų teisių ir galimybės į laisvę. Leidžiamos kanapės, stiprus spaudimas “rinktis” vieną iš 72 lyčių, seksualizavimas nuo ankstyvos vaikystės. “Vaikas nėra tėvų, vaikas yra valstybės.” – sako šiandien Šalies X Švietimo ministrė. Vadovaujamasi Gramsci (italų filosofas, komunistų partijos įkūrėjas, ‘kultūrinio’ marksistinio karo išradėjas) idėjomis: “Visi, kurie užaugo krikščioniškos kultūros, tėvų autoritetu pagrįstoje tvirtoje, darnioje šeimoje, yra fašistai. Tik perlaužę stuburą krikščioniškai moralei ir palikimui, mes sukursim kitokią visuomenę. Feminizavimas ir seksualizacija yra tikri būdai”. Pas mus [turi galvoje Lietuvą] apie ideologijos šaknis nekalbama, stengiamasi neišvesti paralelių su šiandienos “progresu” ir komunizmu. Šalies X valdantiesiems nėra ko slėpti. Jie kalba ir veikia atvirai. Užtat šios šalies privačios mokyklos tampa tvirtovėmis. Su rimta, kartais ginkluota apsauga prie aukštų tvorų. Be galimybės pakliūti vidun nesuderinus. Su rimčiausių šalies advokatų mūru užnugaryje ir tokiomis sutartimis, kad skaitant pasijunti lyg filme.

Privalomos uniformos. Griežta tvarka. Pagarbus elgesys su mokytoju. Šeimoms pristatoma mokymo programa, jokių siurprizų. Jokių “vertybių”, kurioms prieštarautų šeimos auklėjimas. Nepatinka? Keiti mokyklą. Taip mokosi elito vaikai. Ir ne tik fizinis saugumas, bet ir saugojimas nuo ideologijų yra prioritetas. Nemanykit, tiesa, kad tai yra kažkokie kalėjimai – vaikai noriai mokosi, yra linksmi, žino ribas, yra stiprūs fiziškai ir laimingi. Mes [tėvai] žinom, kad JOKIA trečioji šalis neįžengs į mokyklą, nieko nerodys, nieko neduos vaikams “paskaityti”. Lietuvoje į tai žiūrima pro pirštus, čia – labai rimtai. Nes vyksta tikras ideologinis karas – tarp valdančiųjų komunistų agresyvaus genderizmo diegimo, tėvų autoriteto menkinimo, šeimos išformavimo programos, ir šalies elito, saugančio savo šeimas, šaknis ir turtą. Į privačias konservatyvias mokyklas, tiesa, darosi sunku pakliūti. Trūksta vietų.

Alytaus 2-oji vidurinė. Vytauto Visocko nuotr.

Mokyklose vaikai mokomi atidumo pildant valdiškas anketas, atskleidžiant asmens duomenis, priimant net oficialią informaciją. Vaikai žino, kad bus išmesti už prastus rezultatus, nelankymą ir muštynes. Jokių TV žvaigždžių, jokių valdiškų moteryčių su lankstinukais be tėvų žinios“.

Įspūdžiai kelia nerimą, nes daug kas iš tų neigiamybių, kurios pasakytos apie valstybines Šalies X mokyklas, jau suka lizdą ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Dar tik pirmieji žingsniai, bet jų aidas kurtina visą Lietuvą.

(Bus daugiau)

2020.12.13; 04:30

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šie metai – Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai. Ta proga per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijo įvairūs renginiai, skirti, kaip paprastai, ir įamžinti, ir prisiminti, ir nulenkti galvą liūdesy.

Ne, klystu – ne „kaip paprastai“. Iki šiol renginiuose, skirtuose žydams, jų istorijai, dėmesys būdavo skiriamas vien žydų žudynių istorijai. Šiemet vyko renginiai,  kuriuose buvo ne tik gedima, priekaištaujama, kaltinama, bet ir pradedama atsiverti pozityvui: atsigręžiama į gyvenimą, buvusį, spalvingą, bet dabartinei lietuvių kartai visai nepažįstamą.

Pozityvios gaidos pasigirdo jau pernai, kai ėmė skambėti prisiminimai apie žydų gelbėtojus, kurių gausa Lietuva išgarsėjo visoje Europoje. Beje, už žydų gelbėtojų viešinimą mes turime būti dėkingi … žydams, kurie moka ne tik priekaištauti, kaltinti, reikalauti, bet ir padėkoti, pagerbti žmones, dariusius gerą.

Žydai – ypatinga tauta, sugebėjusi išgyventi, išlikti, nepraradusi savo tapatybės didžiausiose istorinėse negandose, įkvėpusi gyvybę nesvetingai dykumai, sukaupusi savo rankose didelę dalį pasaulio finansinių išteklių ir kaip tauta užauginusi pasauliui daugiausia Nobelio premijos laureatų. Žinoma, tai toli ne visi nuopelnai ar gebėjimai, kuriais galėtų pasigirti ši tvirta tauta, ir nenuostabu, kad aplink ją visais laikais sūkuriavo pavydo ir apkalbų debesys.

Apmaudu, kad ir lietuviai neatsispyrė tendencijai pavydžiai šnairuoti į žydų tautos, jų valstybės pasiekimus, nors, atrodytų, niekas netrukdė patiems mokytis, imti pavyzdį iš bendrabūvio kaimynų.

Tiesa, iki II-jo Pasaulinio karo lietuviai kai ko iš žydų jau buvo spėję išmokti. Išmoko verslo, kai kurių „miestietiškų“ amatų… Didesnį dėmesį ėmė skirti vaikų išmokslinimui.

Tačiau karas, viena po kitos sekusios okupacijos, nepriklausomos valstybės praradimas, pralietas kraujas, politiniai – socialiniai pokyčiai taip sujaukė lietuvių gyvenimus ir protus, kad iš griuvėsių prikėlę miestus, sutvarkę kelius, moralines, sielos žaizdas tebesilaižome iki šiol.

Todėl nėra teisinga nuolat priekaištauti lietuviams, kad jie neva beširdžiai, nenori įsijausti į žydų tautos netektis, skausmą, nepastebint, kaip juos erzina, įžeidžia tam tikros žydų visuomenės dalies nuolatinės pastangos aitrinti, draskyti praeities žaizdas, dar ir druskos užbarstant… Vis atsiranda žmonių, kurie nori neįmanomo: kad viena tauta gyventų kitos tautos gyvenimu, jos prioritetus iškeldama virš savųjų…

Sociologai, filosofai, politologai tiria, nagrinėja visuomenės nuotaikas, simpatijas, svajones, stengiasi suvokti, paaiškinti, kodėl viskas vyksta, taip, kaip vyko ir tebevyksta.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O Lietuvoje daug kas vyksta su minuso ženklu, ypač kultūros srityje. Nesuvaldoma emigracija, savižudybės, patyčios, korupcija. O kur dar jaunimo bendrojo išsilavinimo, žinių, elgesio kultūros  lygio smukimas!

Čia reikalinga gilesnė analizė, priežasčių ir pasekmių atskleidimas, bet dažniausiai apsiribojama nuoga statistika, ir tai – fragmentiška.

Tai ypač krenta į akis, kalbant apie demografinius pokyčius. Jau suskaičiavome, kiek buvo nužudyta žydų – beje, ne todėl, kad mes tokie kruopštūs, tikslumą mylintys žmonės, bet spaudžiant tarptautinėms žydų organizacijoms. O štai kiek žmonių buvo ištremta, kiek sušaudyta, nukankinta pirmosios rusų okupacijos metu, kiek – jau antrosios rusų okupacijos metais? Kiek išdavikų buvo tarp partizanų ir kiek -provokatorių, partizanais perrengtų enkavėdistų? Kiek įvairių tautybių, skirtingos kultūros žmonių buvo privežta į Lietuvą, dirbtinai pakeičiant tradicine tapusią demografinę-tautinę sudėtį? Dar tebeskaičiuojama, ir galo tam nesimato. Nes nėra autoritetingo, socialiai pagrįsto ir įprasminto užsakymo.

O ką išsiaiškinome apie 1941 m. birželio sukilimą? Bet kokios kalbos užgęsta, kai tik pasigirsta balsas, primenantis, kiek tomis dienomis žuvo žydų. Tačiau nenorima girdėti patikslinimų, jog tomis dienomis buvo ne vien žydai žudomi, o suvedinėjamos sąskaitos su įvairių tautybių žmonėmis, jei paaiškėdavo, jog jie padėjo rusų okupantams terorizuoti Lietuvos gyventojus pirmosios okupacijos metu.

Rašytojo Jono Mikelinsko knyga „Kada Kodėl taps Todėl“. Joje nagrinėjami lietuvių – žydų tarpusavio santykiai.

Kai į šitą aspektą nekreipia dėmesio Vakarų tyrėjai, asmeniškai nesusidūrę su pirmųjų metų sovietų okupacijos „ypatumais“, tik sausai konstatuojantys, jog „Rytų Europoje“ žydų žudynių mastas buvęs didesnis, nei Vakarų Europoje, galima juos suprasti: savi marškiniai visada buvo ir bus arčiau kūno.

Jų akims tie pirmieji metai, Rytų europiečių praleisti po kruvinu „laisvės nešėjų“ batu – nereikšminga akimirka viso II pasaulinio karo istorijoje. Tačiau tautoms, kurioms betarpiškai tiksėjo baisusis teroro chronometras, tie metai paliko neišdildomas psichologines pasekmes.

Lietuviams teko patirti išdavystę artimiausių kaimynų, vaikystės draugų, net giminaičių, kurie, suvilioti veidmainiškų kalbų apie lygias teises ir visų lygybę su visais, puolė skųsti vieni kitus naujai valdžiai, nors ir žinojo, jog tai baigsis įskųstųjų laisvės, o gal ir gyvybės praradimu.

Už ką? Kodėl?

Žydų kilmės rašytojas Jokūbas Josadė apie savo išgyvenimus 1940 m. Lietuvoje rašė: „Mane taip sužavėjo spalvingos masinės demonstracijos, mitingų kalbos, šauksmai „Valio“ ir „Ura“, kad visiškai praradau realybės jausmą. Lyg būtų ištikęs psichinis pamišimas: svetima kariuomenė okupavo kraštą, pradėjo grobuoniškai šeimininkauti, o mano suakmenėjusi širdis džiūgavo. Vyko nekaltų žmonių areštai ir trėmimai į Sibirą, o aš visa tai pateisinau. […] Juk komunistas nebuvau, bet buvau… žydas – dar vakar neapkenčiamas ir užgauliojamas, o šiandien… Atsimenu, kaip dirbdamas žurnalistu ateidavau į CK ir beveik kiekviename kabinete kalbėdavau su aukščiausiais valdžios vyrais gimtąja jidiš kalba. Tai glostė mano savimylą, triumfavau: galutinai išspręstas nacionalinis klausimas.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Taigi, žydus tarnauti okupantams galėjo pastūmėti įskaudinta savimeilė. Tai gal kažką paaiškina, bet ar pateisina? Ar to pakanka pateisinti išdavystę valstybės, kurioje pačių žydų prisipažinimu, sąlygos jiems gyventi buvo geresnės, negu bet kur kitur Europoje? Išeitų: už gera atsimokėjo piktu? Kodėl?

O kodėl okupantams stojo tarnauti lietuviai? Juk buvo ir tokių?

Kodėl, kaltinant visus lietuviams dėl to, kad dalis (ypač menka, palyginus su žydų gelbėtojų skaičiumi) jų tautiečių padėjo vokiečiams vykdyti vadinamąjį „rasinį valymą“, laikoma nekorektiška skaičiuoti, kiek  žydų padėjo rusų okupantams kruvinai „sovietizuoti“ Lietuvą? Argi ne kiekviena nekalta auka vienodai nusipelno teisybės bei bausmės kaltininkams, nepaisant tautybės, tikėjimo, rasės?

Kita vertus, juk ne visi žydai puolė tarnauti okupantams rusams, kaip ir ne visi lietuviai klusniai vykdė vokiečių įsakymus? Kaip dabar elgtis? Ar skrupulingai tirti kiekvieną smurto, išdavystės faktą – o ar tai įmanoma šiandien, po tiekos metų ir tam tikriems organams piktybiškai sunaikinus daugybę dokumentų? Arba padėti tašką skaudžiai, kupinai smurto ir neteisybės praeičiai, nulenkiant galvas aukų atminimui tam skirtomis dienomis, ir darbuotis gyvenimui, nesišvaistant abipusiais kaltinimais?

Panašūs klausimai daug metų buvo laikomi nekorektiškais, ypač klausimas apie žydų atsakomybę. Tačiau kelis dešimtmečius trunkanti „korektiška“ tyla nė per decibelą nesumažino to triukšmo, kurį kelia grupė žydų (bei jiems pritariančių ne-žydų), siekianti išlaikyti amžino kaltintojo pozicijas ir nė per nago juodymo neprisileidžianti minties apie tai, kad nebūna visuomet kaltų ir visuomet teisių tautų. Ypač kai kalbame apie tautas, ne savo valia įtrauktas į karo sūkurį.

Beje, kaltintojų „teisumą“ klibina ne vien negyvenimiškas jų noras gyventi gatvėje su vienos krypties judėjimu, bet ir  laikas nuo laiko viešinami faktai, jog Holokausto tragedija imama spekuliuoti anaiptol ne kilniais tikslais. Galima priminti išsamų Normano G. Finkelšteino tyrimą, sudėtą į knygą „Holokausto industrija. Kaip išnaudojama žydų kančia“ (lietuviškas leidimas 2000 m.). Nors Londono „The Guardian“ ją pavadino kontroversiškiausia metų knyga, manyti autorių norėjus apšmeižti tautiečius vargu ar yra pagrindo, nes autorius gimė  ir užaugo  Maidaneko, Aušvico koncentracijos stovyklas išgyvenusių žydų šeimoje.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Pasak N. G. Finkelšteino, Holokausto industrija remiasi „nepateisinamomis  Holokausto išskirtinumo ir neracionalios bei amžinos nežydų neapykantos žydams dogmomis“. Autoriaus nuomone,  keldama vis naujus kompensacijos ieškinius (turi galvoje ieškinius Šveicarijos bankams, Vokietijos verslininkams, Rytų Europos kraštams, taigi, ir Lietuvai), iš kurių tikrosios aukos teturi visai maža naudos, „Holokausto industrija pati labiausiai prisideda  prie antisemitizmo palaikymo ir kurstymo“.

Spėju, kad ir Lietuvoje ne vienas žmogus, prisiminęs pastarųjų metų kai kurių žydų ir jiems dirbančių vanagaičių išsišokimus, pritars šiai išvadai.

Stanislawas Aronsonas, Lenkijos žydas, karo už Izraelio nepriklausomybę veteranas straipsnyje „Nemanykite, kad jūsų pasaulis negali sugriūti“  (The Guardian) rašė: „Svarbu suprasti, jog mes buvome karta (jam 93 m. – J. L.), gyvenanti baimėje; baimė verčia žmones daryti pasibaisėtinus dalykus. Kas nėra to pajutęs, negali to iš tikrųjų suprasti /…./ Kaip nėra tokio dalyko, kaip „didvyrių karta“, taip neegzistuoja ir „didvyrių tautos“ – taip pat nėra iš prigimties piktos ar blogos tautos“.

Karas – tokia visuomenės būsena, kuri išprovokuoja pačias blogiausias žmogaus savybes: žiaurumą, bailumą, egoizmą, polinkį išduoti, skųsti, žeminti… O jei taip, tai priminti, ryškinti reikėtų, gal būt, ne tik tai, kaip žmogus virsta žvėrimi, bet ir tuos faktus, kuriuose žmonės atsiskleidžia kaip Žmonės: ištikimi, užjaučiantys, pasiaukojantys…

Izraelyje tokie žmonės – tiek žydai, tiek ne žydai, nelieka užmiršti. Ir valstybė, ir tauta suranda jiems ir  padėkos žodžius, ir pagarbos ženklus.

O kaip pas mus? Mes  tik žengiame pirmuosius žingsnius ta linkme, ir neretai klumpame.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Prieš septynetą ar aštuonetą metų Darbėnų miestelį pasiekė  žydų bendruomenės (o gal Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo) laiškas dėl 1856 m. Darbėnuose gimusio vieno garsiausių litvakų Dovydo Volfsono (angl. David Wolffsohn) atminimo įamžinimo. Miestelio bendruomenės susirinkime siūlymui buvo pritarta ir nutarta atmintį įamžinti memorialine lenta ant namo, kuriame gimė Volfsonas (beje, tokio neatsirado, neišliko). Be to, kadangi net vyresnio amžiaus darbėniškiai priklauso kartai, kuri gimė arba prieš pat karą, ar jau karo metais, ir čia gyvenusių žydų nebeprisimena, atsakomajame laiške buvo paprašyta, kad kas nors iš žydų bendruomenės atvyktų į miestelį, supažindintų su D. Volfsono asmenybe ir su prieškario žydų gyvenimu, papročiais, kultūra apskritai.

Atsakymo bendruomenė nesulaukė iki šiol, tik aplinkiniais keliais atėjo gandas, jog toks pageidavimas buvo palaikytas nederamu: atseit, jei kas nori sužinoti ką nors apie žydus, tai tegu patys ir susieško informaciją.

Patys tai patys…

Miestelio bendruomenė ta kryptimi jau nemažai nuveikė, nepaisant to, kad santykiai su Jakovo Bunkos fondu, ypač jo vadovu, klostėsi anaiptol ne taip sklandžiai ir šviesiai, kaip to būtų galima tikėtis iš žmogaus, pelniusio netgi metų Tolerancijos žmogaus titulą. Bet tai jau kita istorija…

Prieš trejetą metų miestelio visuomenei buvo pristatyta edukacinė programa „Darbėnų miestelis – kelias tarp dviejų šventovių“, į kurią buvo įtraukta ne tik gimnazijos, bet ir miestelio bendruomenė, o pagrindinį parengiamąjį darbą nuveikė mokytojos Editos Gliožerienės vadovaujamo gimnazijos Kraštotyros būrelio nariai.

Savotiškoje atviroje istorijos pamokoje buvo priminti ryškiausi ne tokios jau trumpos (virš 400 metų) miestelio istorijos etapai, išradingai įpinant į ją ir miestelio žydų gyvenimo vaizdus.

Prieš metus Darbėnų miestelio bibliotekoje buvo surengta popietė „Išgelbėjęs vieną gyvybę – išgelbėja visą pasaulį“, skirtą žydų gelbėtojams. Darbėnų miestelis pasižymi tuo, kad čia, palyginus su likusiais Kretingos rajono miesteliais, buvo daugiausia, net 10 šeimų, gelbėjusių žydus.

O šį rudenį miestelio žmonės rinkosi į bibliotekos suorganizuotą dar platesnio užmojo renginį, skirtą susipažinimui su įvairiais žydų gyvenimo pasaulyje, Lietuvoje ir Darbėnuose aspektais.

Buvo suorganizuota istorikės Irenos Giniotienės parengta ekskursija po  miestelio vietas, menančias čia gyvenusius žydus, veikė fotografijų paroda „Žydiškieji Darbėnai“. Konferencijos metu buvo perskaityti pranešimai apie žydų kilmę, priežastis, atvedusias juos į Lietuvą; apie sionizmą ir vieną žymiausių jo lyderių, Izraelio valstybei ypatingai nusipelniusį darbėniškį Dovydą Volfsoną; buvo parodytas filmukas apie štetlų žydų buitį, papročius. Konferenciją užbaigė įspūdingas koncertas, kuriame dainas jidiš ir hebrajų kalbomis atliko solistė Olga Žorova, akompanuojant garsiam džiazo pianistui Sauliui Šiaučiuliui.

zydai_lietuva_01
Žydų gyvenimas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Miestelio gyventojų susidomėjimas buvo toks didelis ir nuoširdus, kad maloniai nustebino netikėtą viešnią iš Vilniaus, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkę Fainą Kuklianski.

Nors ir ekspromtu, viešnia aktyviai įsijungė į renginį. Žinoma, nebuvo apsieita be priminimo apie miestelyje vykusias žydų žudynes, kas renginyje, skirtame GYVENIMUI, nuskambėjo disonansu. Bet, kita vertus, F. Kuklianski pasidalino ir įdomiais faktais iš žydų gyvenimo, kurie ne žydui greičiausiai būtų praslydę pro akis. Tai įtikino mane, jog  nuostata „jums reikia – jūs ir stenkitės“, kai kalbama apie lietuvių norą sužinoti apie žydus ne vien tai, kaip jie buvo žudomi, bet ir kaip gyveno, nėra konstruktyvi, kaip ir  susipažįstant su kiekviena kita, „kitokia“ tauta.

Tačiau, kita vertus, gal žydams įdomu pasižiūrėti į save kitų tautų atstovų akimis?

Iki šiol žydai mėgino lietuvius įtikinti žiūrėti į save lietuvių įskaudintų žydų akimis. Vaizdelis, pasak vieno žinomo verslininko ir politiko, „nykoks“. Nes iki šiol atkakliai diegiama nyki asociacija: žydas – žudomas.

O kaip atrodys, jei žydai pasižiūrės į save akimis lietuvių be jiems dirbtinai primetamų stereotipų? Gal pamatys visko: ne tik „išrinktąją tautą“, bet ir klystančią; ne tik tokius žmones, nuo kurių (dėl viso pikto?) stengiamasi laikytis atokiai, bet ir tokius, su kuriais ir linksma, ir įdomu, ir perspektyvu? 

Tai, kas krenta į akis stebėtojui iš šalies, neretai pasirodo esą atsitiktiniai dalykai, neatskleidžiantys kitos tautos tapatybės esmės, arba tokie, kurie nėra svarbūs pačios tautos akyse, bet gali pasirodyti labai svarbūs, norint suprasti, kodėl kiti mus priima ne taip, kaip mums patiktų, ne tokius, kokiais mes norėtume atrodyti.

O tai aktualu kiekvienai tautai, kuriai tenka gyventi kitų tautų, kitų tautinių bendrijų apsuptyje.

2020.11.03; 10:32

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie  armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę. 

Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..

Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.

Kalnų Karabacho konfliktas

Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.

Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su  kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.

Filosofas Imanuelis Kantas

Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.

Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.

Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.

Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint  iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė  turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.

Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.

2020.10.06; 05:30

                                                      X X X

                                          nelaimės seseriai

                                          norėčiau palinkėti

                                          nekruvinų

                                          gražių karų

 

                                           nelaimės draugui –

                                           daug geresnio draugo

                                           negu aš

 

                                           nelaimės tėvo

                                           nukirsta galva

                                           nežyla

                                           naktį

                                           net už lango

 

Išlikti gyvai. Knygos viršelis

Autorius: Marie Jalowicz Simon

 Autobiografinis jaunos žydaitės, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.

1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eina dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.

Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.

Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.

„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.

Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.

Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.

Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.

Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.

„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.

Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.

Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.

XXX

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

Lenkės iš lagerio pasileido per visus namus, daužė indus ir grobė viską, ką tik įstengė panešti. Tokia gauja nusiaubė ir mūsų namą. Bet čia tuojau prisistatė Krystyna su Halina, gindamos užstojo ponią Koch ir garsiai ir greitai savo tautietėms ėmė aiškinti: čia gyvena pasipriešinimo kovotojai, metų metus darę gerus darbus, taip pat ir lenkams. Jų namų reikia pagailėti.

Tikra raganų puota. Viena iš tų bobų kibo Halinai į plaukus, kita abiem rankomis smogė Krystynai į veidą. Visa tai stebėjau atsiribojusi, kaip spektaklį, kuris manęs neliečia.

Paskui namus užpuolė sovietų kareiviai. Milžiniškas stambus vyras užsidėjo vieną iš idiotiškų mažučių ponios Koch skrybėlaičių, apsivilko jos neskoningą, miesčionišką pačios siūtą pliušinį švarką ir išėjo. Man tai atrodė nepaprastai juokinga. Bet jos tėvas ėmė rypuoti.

– Juk tai vagys, – išsižiojęs infantiliškai plerpė jis.

„Tu sušiktas naci, – galvojau, – tu ir į tave panašūs išrinkote Hitlerį, sukėlėte karą ir iš visų jėgų stengėtės išsilaikyti. O dabar aimanuoji dėl kažkokios kvailos vaikiškos skrybėlės.“ Bet, žinoma, nieko nepasakiau.

Kitas kareivis puolė į rūsį, kur senis Guthmannas augino gyvūnus bandymams. Iš profesijos jis buvo odininkas, vėliau prekiavo anglimis ir dirbo parko sargu, o dabar prie pensijos prisidurdavo pardavinėdamas baltas peles Charité klinikai. Jas pristatydavo kartą per savaitę.

Stovėjau prie atvirų rūsio durų, kai rusas aptiko daugybę narvelių ir iš karto juos atidarė. Iškilmingai rimtas, lyg laimindamas iškėlęs rankas, kaip burtažodį progiesmiu kartojo žodį osvoboždenije – „išlaisvinimas“. Tai atrodė kaip naivus magiškas aktas. Tada ėmė laisvinti kompotą – lentynose palei sieną išrikiuoti stovėjo gausybė kompoto stiklainių. Vėl iškilmingai kartodamas osvoboždenije, rusas daužė vieną stiklainį po kito. Pelės, raudonos nuo vyšnių ir braškių, voliojosi kompote, o aš vargiai tramdžiau juoką. Hanutės tėvas garsiai vaitojo ir raudojo. Mielai būčiau kumščiu smogusi jam į veidą.

Blogai, kad sovietai traukė per namus ir prievartavo moteris. Aišku, pakliuvau ir aš. Miegojau viršuje, palėpėje, ir ten mane naktį aplankė tvirtas malonus vaikinas vardu Ivanas Dedoborecas. Neėmiau į galvą. Paskui jis pieštuku parašė raštelį ir prikabino prie mano durų: čia gyvenanti jo nuotaka, ją reikia palikti ramybėje. Ir iš tiesų prie manęs daugiau niekas nekibo.

Aukštu žemiau aidėjo garsūs riksmai ir verksmai: atėjo ponios Koch eilė. Pažiūrėjau pro langą ir netrukus pamačiau išeinantį aukštą liekną pietietį. Šis sovietų kareivis aiškiai turėjo labai aukštą laipsnį. Galėjo būti net karininkas.

Po kelių savaičių paaiškėjo, jog šis vienkartinis prievartinis lytinis aktas turėjo padarinių. Kelis dešimtmečius Hanutė Koch darė viską, kad susilauktų vaikų, o dabar pastojo nuo to vyro.

Gal tokią neįprastą Hanutės Koch būseną tuoj po karo lėmė ir hormonai. Kurį laiką ji puoselėjo mintį, kad reikia nunešti ko nors valgyti kaimynui – didžiausiam ir pavojingiausiam naciui visoje apylinkėje. Juk dabar jis gyvenąs bijodamas persekiojimo ir bausmės. Iš pakvaišimo ji su tuo „didžiuoju skerdiku“ netgi ėmė flirtuoti, koketiškai šnekučiuotis apie orą ir panašiai.

– O dabar apsiramink, – pasakė Emilis, kai ji apie tai papasakojo. – Tau visai galvelė susisuko. Tie žmonės mus dvylika metų baugino ir kankino. Jie darė siaubingus nusikaltimus.

– Bet mūsų Išganytojas… – žiojosi prieštarauti Hanutė.

Emilis ją paprasčiausiai pakėlė ir nunešė į miegamąjį.

– Gulkis į lovą ir pasitark su savo Išganytoju. Jis tikrai palaikys mano nuomonę.

Ir uždarė paskui save duris.

O po kelių dienų mus pasiekė pirmosios žinios iš išvaduotų koncentracijos stovyklų. Išgirdome pirmuosius pasibaisėtinų žudynių skaičius. Tada Hanutė vėl atėjo į protą ir tapo įsitikinusia antifašiste, kokia visada ir buvo.

Į mane ji kabinosi taip, kad labai kentėjau. Sykį, mudviem kartu stovint virtuvėje, ji nagais įsikirto man į palaikę vasarinę suknelę.

– Paleisk, neplėšyk drabužių, juk kitų neturiu! – surikau.

– Tu – mano vaikas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, kad visada būsi su manimi ir neįstumsi manęs į vargą, iš kurio išsikapsčiau, – meldė ji.

– Na žinoma, – atsakiau kuo ramiau.

Buvo neįmanoma jai prieštarauti. Bet aš puoliau į neviltį, nes daviau pažadą, kurio neketinau tesėti.

Išvaduotojai ateidavo ir į mūsų namus, kad išskalbtume ir išlygintume prie apykaklių prisiūtas baltas juostas. Maniau, kad turiu mielai imtis šios užduoties, gerai ją atlikti ir laikyti tai menka padėka už didžiules Raudonosios armijos aukas kovojant su kraugeriškiausiu visų laikų režimu. Tačiau teko sau pripažinti, kad išvadavimą įsivaizdavau kitaip. Šiuos purvinus darbus iš tiesų turėtų dirbti kaltieji, galvojau.

Kai kurie vyrai buvo labai paslaugūs, jaudinančiai malonūs su vaikais ir pagarbūs su senais žmonėmis. Itin didelį įspūdį man padarė vienas jaunas rusas, ateidavęs pas mus dėl tos apykaklės juostos. Jis truputį kalbėjo laužyta vokiečių kalba, buvo inteligentiškas ir draugiškas, kilęs iš Maskvos, iš profesijos – vairuotojas. Bandžiau jam paaiškinti, kad džiaugiuosi Raudonosios armijos pergale. Jis tik papurtė galvą ir pasakė:

– Nebūti gerai. Gitler kaput, Stalin tože kaput, demokratija gerai.

Kartą mane su kitais žmonėmis rusai sulaikė Kaulsdorfo gatvėje. Kiekvienam į rankas įdavė po grėblį. Mus nuvedė į proskyną ir liepė greboti mišką. Labai pykau: gal galėčiau ant kaklo nešioti plakatą, skelbiantį, kad nepriklausau prie nugalėtųjų. Visi kiti valandų valandas beprasmiškai grebojo mišką. O aš, vos prižiūrėtojui nusisukus, atrėmiau grėblį į medį ir pasišalinau. Jei būtų sučiupę, būčiau apsimetusi, kad prispyrė gamtiniai reikalai. Bet niekas nekreipė į mane dėmesio, o toks atsainumas būdingas rusams: jei aš nedirbu šito darbo, paims ką nors kitą.

Sunku pasakyti, katras mane erzino labiau – ponia Koch ar jos tėvas. Namuose nusistovėjo tokia hierarchija: viršuje buvo ji, Emilis buvo jos asistentas. Abu sudarė porą. Paskui ėjo jos tėvas ir galiausiai aš. Mudu su Adolfu Guthmannu taip pat buvome suvokiami kaip pora ir gaudavome bendrų užduočių. Pavyzdžiui, turėjome eiti per rytinio Mark Brandenburgo valstiečius, kad damastinę staltiesę išmainytume į maišą bulvių. Iškeliavome labai anksti, nes miško keliais reikėjo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų. Bijojau, kad tas bjaurus senis pakeliui gali imti kabinėtis, tad elgiausi mandagiai, šaltai ir atšiauriai. Bet jis nepriekabiavo.

Vis dėlto netoli mūsų gyvenvietės sutikęs pažįstamus jis suriko skersai gatvę:

– Išgelbėta!

Padaužė kumščiu sau per krūtinę, smiliumi parodė į save, tada – į mane. Tie žmonės nesuprato, ką jis turi omenyje. Tada jis pradėjo iš naujo.

– Čia žydaitė! – šaukė jis, vėl rodydamas į mane pirštu. – Mes ją išgelbėjome ir slėpėme.

Tik didžiulėmis pastangomis susivaldžiau netrenkusi kumščiu šitam šlykščiam primityvui į veidą.

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

2020.10.06; 05:00

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01