Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Immanuelis Kantas „Pragmatinės filosofijos“ puslapiuose, aptardamas tautų charakterių tipažus, sako maždaug taip, kad esą ten, kur praėjo armėnas, žydui nėra ko veikti. Ši išvada yra truputėlį pasiklydusi minėtame veikale, tačiau ir be papildomų nuorodų bei aiškesnio konteksto galima daryti prielaidą, kad garsiojo filosofo užuomina apie  armėnų tautos išradingumą turėtų pamaloninti kiekvieno tautinius idealus puoselėjančio armėno savimeilę. 

Kita vertus, man dar ir šiandien lieka neaišku, ką galiausiai turėjo galvoje I. Kantas, pateikęs tokį palyginimą, – tai, kad armėnų tauta yra protinga tauta, ar tai, jog armėnai išsiskiria savo sugebėjimu pergudrauti kitus?..

Pagal I.Kantą, turiningiausias proto liudijimas yra kategorinis imperatyvas, kurio formuluotė („elkis taip, jog tavo valios maksima visada galėtų drauge būti visuotinio įstatymo leidimo principas“) yra pagrindinio moralės dėsnio formuluotė. Žinia, I.Kantas visų pirma kalba apie individų moralę, siekdamas parodyti kaip visuotinis protas teikia pagrindą morališkai prasmingiems asmenybės pasirinkimams, tačiau, kaip atrodo, tas pats kategorinis imperatyvas galėtų tapti atskaitos tašku, siekiant įvertinti visos tautos pasirinkimus proto akivaizdoje, drausminant save nuoroda – nedaryk kitam to, ko nenori savo paties atžvilgiu. Toks būtų idealus proto pageidavimas, gerai suprantant tą kontroversiją, kad nacionalinį egoizmą tauta yra linkusi pateisinti labiau nei individo savanaudiškumą beveik gamtinio instinkto lygyje, kai svarbiausiu dalyku yra laikomas rūšies išlikimas.

Kalnų Karabacho konfliktas

Kitas vertus, kaip atrodo bent man, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) Minsko grupės, kurią sudaro Rusija, Prancūzija ir JAV, tarpininkavimas, siekiant vadinamojo Kalnų Karabacho problemos sureguliavimo, tiražuojant taikos užkeikimus ir mosuojant taikos vėliava, yra nelabai švankus gudragalviavimas, kurio didžiausioji nauda tenka Armėnijos pusei.

Čia paminėtos didžiosios šalys padėtų išspręsti konfliktą, jeigu pasinaudodamos savo įtaka priverstų Armėniją grąžinti okupuotas teritorijas, geriausiąjį iš galimų sprendimą įtvirtinant taikos sutartimi. Kitu atveju kalbėjimas apie taiką ir užduotį vėl ir vėl atnaujinti paliaubas, yra kažkas panašaus į taikos idealo išniekinimą, nes tokiu ydingu pavidalu suprantama taika įpareigoja Azerbaidžaną nuolankiai taikstytis su  kitos šalies prievarta, neteisėtu teritorijų užvaldymu.

Filosofas Imanuelis Kantas

Kad ir kaip žiūrėtume, azerbaidžaniečių tautai taika yra ne mažiau godotina vertybė nei kitoms normalių refleksų tautoms, tačiau aptariamu atveju bandoma iškišti kraštutinai toksiškos taikos variantą, leidžiantį tos pačios taikos vardu toleruoti labiausiai begėdiškus tarptautinės teisės pažeidimus. Taigi šiuo atveju nelabai tinka pasakymas, jog net bloga taika yra geriau už gerą karą. Gero karo išties nebūna, tačiau tokia nuodinga taika kaip minėtu atveju yra tiesioginė permanentinio, niekados negalinčio užsibaigti karo priežastis.

Dar konflikto dėl Kalnų Karabacho pradžioje Andrejaus Sacharovo žmona Jelena Bonner į apyvartą paleido labai lakią, bet miglotą frazę apie tai, kad šioje priešstatoje Azerbaidžanas kovoja dėl savo ambicijų patenkinimo, o Armėnija – už išlikimą arba, kitaip tariant, tautos egzistenciją.

Miglotos frazės turi polinkį prigyti nedešifruotu iki galo pavidalu, todėl tikriausiai neatsitiktinai Armėnijos Premjeras Nikolas Pašinianas šį kanoninį posakį šiandien kartoja ir kartoja kaip užsikirtusi plokštelė.

Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt
Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt

Ką toks išreiškimas galėtų reikšti, jeigu mes pabandytume jį išsipakuoti iki loginės pabaigos? Ar tai, kad neva sugražinus okupuotas žemes Azerbaidžanui, čia nuo seno gyvenusioms ir naujai apsigyvenusioms armėnų šeimoms grėstų pavojus dėl galimo „laukinio“ azerbaidžaniečių keršto? Iš tiesų, jeigu tokie nuogąstavimai kyla, būtų tikslinga deokupuotose teritorijose trumpesnį ar ilgesnį laiką taikyti mišrų Azerbaidžano ir tarptautinių stebėtojų korpuso ar net tarpininkaujančios šalies valdymą. Kol padėtis normalizuotųsi, gyvenimas sugrįžtų į civilizuoto gyvenimo seką! Priešingu atveju kalbos apie armėnų tautos būtinus egzistencinius poreikius svetimų teritorijų užgrobimo būdu nori nenori primena pasakojimą apie rusų pasaulį, kur taip pat puoselėjami ne mažiau agresyvūs užmanymai.

Kas be ko, krikščionybės kultūrinis pamušalas yra labiausiai palankus demokratinio visuomenės valdymo įtvirtinimo veiksnys. Taigi Armėnija neabejotinai turi šansą. Kaip atrodo žiūrint  iš labai toli, demokratijos idėjų prasisunkimas islamiškos kultūros kraštuose yra labiau komplikuotas reikalas. Ta pačia proga prisipažinsiu, kad manęs nežavi net autokratas su žmogišku veidu. Kita vertus, negaliu atsikratyti įspūdžio, kad savo ruožtu Armėnijos krikščionybė  turi kažkokį nemalonų pompastikos užtaisą, galintį pastūmėti populiaciją į besaikį žavėjimąsi savimi, savo išrinktumą grindžianti net Nojaus, nutūpusio su laivu ant Ararato kalno, vardu.

Kaip atrodo man, tolimam stebėtojui, ištikimybė proto principams Armėnijai vis tik apsimokėtų labiau nei bandymai pergudrauti visą pasaulį.

2020.10.06; 05:30

                                                      X X X

                                          nelaimės seseriai

                                          norėčiau palinkėti

                                          nekruvinų

                                          gražių karų

 

                                           nelaimės draugui –

                                           daug geresnio draugo

                                           negu aš

 

                                           nelaimės tėvo

                                           nukirsta galva

                                           nežyla

                                           naktį

                                           net už lango

 

Išlikti gyvai. Knygos viršelis

Autorius: Marie Jalowicz Simon

 Autobiografinis jaunos žydaitės, sugebėjusios per karą prasislapstyti nacionalsocialistiniame Berlyne, pasakojimas apie savo patirtį, persekiotojus, pagalbininkus ir išdavikus.

1942-ieji, Berlynas. Dvidešimtmetė žydaitė Marie Jalowicz, išsilavinusi advokato duktė, žino, kas jos laukia nacių valdomos šalies sostinėje. Mirus tėvams ji lieka vienui viena ir toliau draudimas po draudimo pratinasi prie vis labiau varžomo Vokietijos žydų gyvenimo: netekusi namų ir viso tėvų turto, prisisiuva geltoną žvaigždę ir eina dirbti priverstine darbininke. O po draudimų važinėti viešuoju transportu, eiti į nustatytas gatves, aikštes, pastatus, parduotuves pasipila deportacijos į koncentracijos stovyklas.

Matydama, kaip gestapininkai vieną po kito išsiveda gimines, draugus, pažįstamus, ji tvirtai pasiryžta: „Gelbėsiuosi. Neisiu su jais, priešinsiuosi. Kitaip neišvengiamai laukia mirtis.“ Jauną merginą užvaldo vienintelis tikslas – nepakliūti naciams į rankas ir išgyventi.

Ji meta beveik už dyką atliekamą priverstinį darbą „Siemens“ gamykloje, nusiplėšia geltoną žvaigždę ir ima slapstytis. Bet jai vienai vargu ar būtų tą pavykę padaryti. Rizikuodami savo gyvybėmis jai padeda giminės, tėvų draugai ir tokie pat nelaimėliai kaip ji pati – bandantys išlikti gyvi nacių sostinėje.

Pirmasis Marie Jalowicz sukilęs instinktas – bėgti iš Berlyno. Ir kuo toliau. Kai fiktyvios vedybos su kinu neišdega, į jaunos moters širdį ateina meilė jaunam bulgarui. Juodu leidžiasi į Bulgariją, iš kurios per Turkiją nori bėgti iki Palestinos.

„Po siaubingo aborto, po tokios bjaurasties kaip avino kojos iš fekalijų indo ir kitų šlykštybių pasiilsėjau ir įgijau naujų jėgų“, – taip apie šią pavojingą kelionę knygoje sako Marie.

Pabėgimo planui neišdegus, nes užkliūva netobulai padirbti dokumentai, ji grįžta atgal į Berlyną ir suvokia štai ką: jei nori gyventi slapstydamasi, bet nekiurksoti visą laiką pasislėpusi, tą gali daryti tik Berlyne, nes tik čia niekam nekris į akis išvaizda, kalba ar elgesys.

Trejus metus ji blaškosi iš vienų ją priimti sutikusių namų į kitus, vieną slėptuvę keičia kita. Jos kasdienė palydovė šioje kelionėje – baimė. Slapstytis reiškė: bijoti būti įskųstai už tai, kad kažkas įtarė ar atpažino, jog esi žydė; krūpčioti nuo kiekvieno skambučio į duris; mėginti atrodyti tvirtai, nors vos pamačius gestapininką iš baimės ima drebėti visas kūnas, trūkčioti kalba; nuolat apsimetinėti, nebūti savimi, dusti iš baimės išgirdus žodį „gestapas“. Oficialiai net nebūti, net neegzistuoti. Tyliai atsiduoti kojūgaly išdygusiai priglaudusios šeimos galvai, taip pat tyliai pasidaryti abortą.

Be jaunos drąsios moters klajonių, knygoje aprašomos to meto karo aktualijos, sudėtingi, dažnai ribiniai žmonių santykiai, baimė gyventi, pasitikėti, prisirišti.

Tai nenupudruota karo istorija, kurią išgyvenusi pasakotoja tik po daugiau nei penkiasdešimties metų išdrįsta atvirai kalbėti apie savo patirtį, apie persekiotojus, pagalbininkus, išdavikus. Ir plėšti išgyvenusius, prievartauti jaunas ir senas moteris puolusius „išvaduotojus“.

„Moralinių skrupulų neturėjau. Troškau gyventi, o kito kelio nebuvo“, – kaip pavyko išgyventi, trumpai paaiškina pati Marie Jalowicz.

Pasibaigus karui net patys artimiausi žmonės nedaug žinojo apie dramatišką šios moters istoriją. Ištisus penkis dešimtmečius ji tik padrikai mestelėdavo vieną kitą išgyvenimo Berlyne epizodą. Į raginimus parašyti ar padiktuoti, ką patyrė, reaguodavo neigiamai ir audringai. Vis dėlto jos sūnui istorikui Hermannui Simonui 1997-ųjų pabaigoje pagaliau pavyko prakalbinti jau 75-erių sulaukusią savo mamą. Pamažu visas Berlyne jaunos žydaitės išgyventas karas sugulė į 77 magnetofono juostas, iš jų – į 900 puslapių, kurie ir sudaro šios autobiografinės knygos pagrindą. Pagal jas rašytoja Irene Stratenwerth kartu su Hermannu Simonu sudarė šią knygą.

Tai objektyvus, blaivus ir šaltakraujiškas, kartais sarkastiškas, subtilaus humoro doze pabarstytas drąsios moters pasakojimas, leidžiantis skaitytojui pasinerti į kasdienę nacionalsocializmo kloaką.

XXX

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

Lenkės iš lagerio pasileido per visus namus, daužė indus ir grobė viską, ką tik įstengė panešti. Tokia gauja nusiaubė ir mūsų namą. Bet čia tuojau prisistatė Krystyna su Halina, gindamos užstojo ponią Koch ir garsiai ir greitai savo tautietėms ėmė aiškinti: čia gyvena pasipriešinimo kovotojai, metų metus darę gerus darbus, taip pat ir lenkams. Jų namų reikia pagailėti.

Tikra raganų puota. Viena iš tų bobų kibo Halinai į plaukus, kita abiem rankomis smogė Krystynai į veidą. Visa tai stebėjau atsiribojusi, kaip spektaklį, kuris manęs neliečia.

Paskui namus užpuolė sovietų kareiviai. Milžiniškas stambus vyras užsidėjo vieną iš idiotiškų mažučių ponios Koch skrybėlaičių, apsivilko jos neskoningą, miesčionišką pačios siūtą pliušinį švarką ir išėjo. Man tai atrodė nepaprastai juokinga. Bet jos tėvas ėmė rypuoti.

– Juk tai vagys, – išsižiojęs infantiliškai plerpė jis.

„Tu sušiktas naci, – galvojau, – tu ir į tave panašūs išrinkote Hitlerį, sukėlėte karą ir iš visų jėgų stengėtės išsilaikyti. O dabar aimanuoji dėl kažkokios kvailos vaikiškos skrybėlės.“ Bet, žinoma, nieko nepasakiau.

Kitas kareivis puolė į rūsį, kur senis Guthmannas augino gyvūnus bandymams. Iš profesijos jis buvo odininkas, vėliau prekiavo anglimis ir dirbo parko sargu, o dabar prie pensijos prisidurdavo pardavinėdamas baltas peles Charité klinikai. Jas pristatydavo kartą per savaitę.

Stovėjau prie atvirų rūsio durų, kai rusas aptiko daugybę narvelių ir iš karto juos atidarė. Iškilmingai rimtas, lyg laimindamas iškėlęs rankas, kaip burtažodį progiesmiu kartojo žodį osvoboždenije – „išlaisvinimas“. Tai atrodė kaip naivus magiškas aktas. Tada ėmė laisvinti kompotą – lentynose palei sieną išrikiuoti stovėjo gausybė kompoto stiklainių. Vėl iškilmingai kartodamas osvoboždenije, rusas daužė vieną stiklainį po kito. Pelės, raudonos nuo vyšnių ir braškių, voliojosi kompote, o aš vargiai tramdžiau juoką. Hanutės tėvas garsiai vaitojo ir raudojo. Mielai būčiau kumščiu smogusi jam į veidą.

Blogai, kad sovietai traukė per namus ir prievartavo moteris. Aišku, pakliuvau ir aš. Miegojau viršuje, palėpėje, ir ten mane naktį aplankė tvirtas malonus vaikinas vardu Ivanas Dedoborecas. Neėmiau į galvą. Paskui jis pieštuku parašė raštelį ir prikabino prie mano durų: čia gyvenanti jo nuotaka, ją reikia palikti ramybėje. Ir iš tiesų prie manęs daugiau niekas nekibo.

Aukštu žemiau aidėjo garsūs riksmai ir verksmai: atėjo ponios Koch eilė. Pažiūrėjau pro langą ir netrukus pamačiau išeinantį aukštą liekną pietietį. Šis sovietų kareivis aiškiai turėjo labai aukštą laipsnį. Galėjo būti net karininkas.

Po kelių savaičių paaiškėjo, jog šis vienkartinis prievartinis lytinis aktas turėjo padarinių. Kelis dešimtmečius Hanutė Koch darė viską, kad susilauktų vaikų, o dabar pastojo nuo to vyro.

Gal tokią neįprastą Hanutės Koch būseną tuoj po karo lėmė ir hormonai. Kurį laiką ji puoselėjo mintį, kad reikia nunešti ko nors valgyti kaimynui – didžiausiam ir pavojingiausiam naciui visoje apylinkėje. Juk dabar jis gyvenąs bijodamas persekiojimo ir bausmės. Iš pakvaišimo ji su tuo „didžiuoju skerdiku“ netgi ėmė flirtuoti, koketiškai šnekučiuotis apie orą ir panašiai.

– O dabar apsiramink, – pasakė Emilis, kai ji apie tai papasakojo. – Tau visai galvelė susisuko. Tie žmonės mus dvylika metų baugino ir kankino. Jie darė siaubingus nusikaltimus.

– Bet mūsų Išganytojas… – žiojosi prieštarauti Hanutė.

Emilis ją paprasčiausiai pakėlė ir nunešė į miegamąjį.

– Gulkis į lovą ir pasitark su savo Išganytoju. Jis tikrai palaikys mano nuomonę.

Ir uždarė paskui save duris.

O po kelių dienų mus pasiekė pirmosios žinios iš išvaduotų koncentracijos stovyklų. Išgirdome pirmuosius pasibaisėtinų žudynių skaičius. Tada Hanutė vėl atėjo į protą ir tapo įsitikinusia antifašiste, kokia visada ir buvo.

Į mane ji kabinosi taip, kad labai kentėjau. Sykį, mudviem kartu stovint virtuvėje, ji nagais įsikirto man į palaikę vasarinę suknelę.

– Paleisk, neplėšyk drabužių, juk kitų neturiu! – surikau.

– Tu – mano vaikas. Pažadėk, kad niekada manęs nepaliksi, kad visada būsi su manimi ir neįstumsi manęs į vargą, iš kurio išsikapsčiau, – meldė ji.

– Na žinoma, – atsakiau kuo ramiau.

Buvo neįmanoma jai prieštarauti. Bet aš puoliau į neviltį, nes daviau pažadą, kurio neketinau tesėti.

Išvaduotojai ateidavo ir į mūsų namus, kad išskalbtume ir išlygintume prie apykaklių prisiūtas baltas juostas. Maniau, kad turiu mielai imtis šios užduoties, gerai ją atlikti ir laikyti tai menka padėka už didžiules Raudonosios armijos aukas kovojant su kraugeriškiausiu visų laikų režimu. Tačiau teko sau pripažinti, kad išvadavimą įsivaizdavau kitaip. Šiuos purvinus darbus iš tiesų turėtų dirbti kaltieji, galvojau.

Kai kurie vyrai buvo labai paslaugūs, jaudinančiai malonūs su vaikais ir pagarbūs su senais žmonėmis. Itin didelį įspūdį man padarė vienas jaunas rusas, ateidavęs pas mus dėl tos apykaklės juostos. Jis truputį kalbėjo laužyta vokiečių kalba, buvo inteligentiškas ir draugiškas, kilęs iš Maskvos, iš profesijos – vairuotojas. Bandžiau jam paaiškinti, kad džiaugiuosi Raudonosios armijos pergale. Jis tik papurtė galvą ir pasakė:

– Nebūti gerai. Gitler kaput, Stalin tože kaput, demokratija gerai.

Kartą mane su kitais žmonėmis rusai sulaikė Kaulsdorfo gatvėje. Kiekvienam į rankas įdavė po grėblį. Mus nuvedė į proskyną ir liepė greboti mišką. Labai pykau: gal galėčiau ant kaklo nešioti plakatą, skelbiantį, kad nepriklausau prie nugalėtųjų. Visi kiti valandų valandas beprasmiškai grebojo mišką. O aš, vos prižiūrėtojui nusisukus, atrėmiau grėblį į medį ir pasišalinau. Jei būtų sučiupę, būčiau apsimetusi, kad prispyrė gamtiniai reikalai. Bet niekas nekreipė į mane dėmesio, o toks atsainumas būdingas rusams: jei aš nedirbu šito darbo, paims ką nors kitą.

Sunku pasakyti, katras mane erzino labiau – ponia Koch ar jos tėvas. Namuose nusistovėjo tokia hierarchija: viršuje buvo ji, Emilis buvo jos asistentas. Abu sudarė porą. Paskui ėjo jos tėvas ir galiausiai aš. Mudu su Adolfu Guthmannu taip pat buvome suvokiami kaip pora ir gaudavome bendrų užduočių. Pavyzdžiui, turėjome eiti per rytinio Mark Brandenburgo valstiečius, kad damastinę staltiesę išmainytume į maišą bulvių. Iškeliavome labai anksti, nes miško keliais reikėjo nužygiuoti apie dvidešimt kilometrų. Bijojau, kad tas bjaurus senis pakeliui gali imti kabinėtis, tad elgiausi mandagiai, šaltai ir atšiauriai. Bet jis nepriekabiavo.

Vis dėlto netoli mūsų gyvenvietės sutikęs pažįstamus jis suriko skersai gatvę:

– Išgelbėta!

Padaužė kumščiu sau per krūtinę, smiliumi parodė į save, tada – į mane. Tie žmonės nesuprato, ką jis turi omenyje. Tada jis pradėjo iš naujo.

– Čia žydaitė! – šaukė jis, vėl rodydamas į mane pirštu. – Mes ją išgelbėjome ir slėpėme.

Tik didžiulėmis pastangomis susivaldžiau netrenkusi kumščiu šitam šlykščiam primityvui į veidą.

Knygos „Išlikti gyvai“ ištrauka

2020.10.06; 05:00

Grūto parko eksponatas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kartą Ivaškevičius pristojo prie Vyčio, verkšlendamas:

  • Dėde dėde, leisk man pajodinėti ant savo arklio…

Pasižiūrėjo Vytis nustebęs į įkyrų prašalaitį ir paprašė atvesti Ivaškevičiui žviegiantį paršą.

  • Štai, – sako Vytis, – tai bus tavo, vyruti, Pegasas, užnešiantis į literatūrinės šlovės muziejų.

                                                           X

Lapsi Ivaškevičius ant žviegiančio paršo per Vilniaus miestą ir sutinka iš priekio atskrendančią ant šluotos Kukliansky,

  • Skriejam kartu, – sako Kukliansky.

Pririšo savo gyvulį prie tvoros Ivaškevičius ir spyrė jam į užpakalį, kad nežviegtų be reikalo.

Pririšo savo motorizuotą šluotą prie tvoros Kukliansky ir pasibalnojo Ivaškevičių.

Prabudo kitą rytą Ivaškevičius sujauktoje lovoje, išpiltas prakaito ir nuvarytas kaip kuinas.                                                             

Kai nebendraudavo su Kukliansky, neretai buvo užtinkamas Grūto parke, seksualiai priekabiaujantis prie Lenino paminklų.

                                                             X

Daug kartų Ivaškevičius nesėkmingai bandė susidraugauti su Arkadijumi (Vinokuru I), apsišaukėliu Arabijos dykumų tyrų princu Lietuvoje. Vis  tik pastangos neprapuolė veltui, bebandydamas Ivaškevičius per ilgą laiką ėmė ir išmoko pūsti arabus ant kiekvieno Lietuvos kampo be jokių principų.

                                                               X

Išpūsti žydą nė nebandė, suprasdamas, kad gausis tik antisemitinės karikatūros.

                                                                X

Vinokuras dirbo lietuvių sąžinės masažuotoju iš pašaukimo. Gerai uždirbdavo, nesiskundė, bėgant metams, įsigijo sėslų gyvenimo būdą, galop užsitarnavo nusipelniusio lietuvių sąžinės masažuotojo vardą. Tik kartais prabusdavo naktį, išpiltas šalto prakaito, sapnuose išvydęs klajojantį po dykumą Ivaškevičių be tėvynės, tautybės ir sąžinės kompleksų.   

                                                              X

Kartą  susiginčijo dykumų dvasia, Zaratustra, Kukliansky ir Ivaškevičius – kas iš jų labiausiai myli Lietuvą? Pašoko iš miegų Kindziulis tarsi įgeltas, išpiltas šalto prakaito, nieko nesupratęs, žodžio nesugebantis išlementi…   

(Bus daugiau)

2020.07.17; 14:01                                     

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Antrojoje straipsnio dalyje apžvelgiau Lietuvos antinacinio pogrindžio dokumento dalį – memorandumo „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“ skyrių „Žydų sunaikinimas“ (Vidmantas Valiušaitis. „Lietūkio“ garažo atgarsiai – JAV diplomatų depešoje).

Šis liudijimas buvo parengtas 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje ir JAV valstybės departamentą pasiekė 1943 m. gegužės mėnesį, per amerikiečių ambasadą Stokholme.

Sudėtingą jo kelią iki Vašingtono šiek tiek minėjau praėjusiame straipsnyje. Čia galėčiau pridurti, kad šį dokumentą JAV pasiuntinybei Stokholme paskolino Solomon Adler-Rudel, žydų agentūros, skatinusios emigraciją į Palestiną ir turėjusios savo atstovybę Londone, vadovas. Jis šį dokumentą gavo per Lietuvos diplomatinę tarnybą Šveicarijoje. Galima manyti, kad dokumentas S. Adler-Rudelį pasiekė per Edvardą Turauską, rezidavusį Berne. Būtent Turauskas palaikė panašaus pobūdžio kontaktus, nes misijos vadovas Jurgis Šaulys gyveno Lugane ir laikėsi šiek tiek atokiau nuo diplomatiniam jo statusui rizikos galinčių kelti žygių. Turauskas pasiuntinybėje buvo žemesnio rango diplomatas ir plati komunikacija vyko per jį, nors misijos vadovui Šauliui tarnybinius reikalus smulkiai kone kasdien referuodavo raštu.

Turauskas palaikė ryšius ir su visais formaliai ar neformaliai veikiančiais Lietuvos diplomatinės tarnybos postais – nuo Londono, Berlyno, Romos iki Vašingtono ir Buenos Airių.

S. Adler-Rudelis, pasak istoriko Augustino Idzelio, buvo „žymus tuo, kad bandė išgelbėti kuo daugiau Vokietijos žydų. Jis pats buvo Vokietijos žydas. Ir tą raportą apie žydų padėtį Lietuvoje jis perdavė Amerikos ambasadoriui Stokholme Hershalui V. Johnsonui.“

Taigi, jau 1943 m. gegužės mėn. JAV valstybės departamentas žinojo, kas buvo daroma su žydais Lietuvoje. „Lietuvis, kuris parašė tą raportą, faktų neiškraipė, – teigia A. Idzelis. – Ten minima, kad buvo žmogus, kuris [„garažo“] žudynių metu grojo armonika. Šis faktas paminėtas trijuose šaltiniuose. Viename šaltinyje minimas akordeonas, dviejuose – armonika. Vokiškam šaltinyje sakoma, kad buvo grojamas Lietuvos himnas. Lietuviškas šaltinis mini, kad tai buvęs „Slabotkos žydų maršas“. O Stokholmo raporte rašoma, kad tai buvo „polonezas“. Faktas, kad kažkas buvo grojama. Bet kiekvienas, pagal savo tautinę priklausomybę, atpažino skirtingą melodiją.“

Augustinas Idzelis, išeivijos istorikas

Svarbu pabrėžti, kad lietuviai to fakto neslėpė. Tai buvo dokumentuota jau 1941 m. pabaigoje ar 1942 m. pradžioje, o 1943 m. gegužę Vašingtonas tai jau žinojo. Neneigiama, kad buvo įsivėlę ir lietuvių. Drauge Stokholmo raporte minima, kad vadovavo SS karininkai, o iš lietuvių veikė politiniai kaliniai, ką tik išėję iš kalėjimo. Jie kerštavo, atpažinę asmenis, kurie juos kankino kalėjime.

A.Idzelis teigia: „Tas raportas yra svarbus istorinis dokumentas apie žydų padėtį Lietuvoje per holokaustą. Jis buvo parengtas lietuvių ir, su žydų pagalba, slaptais keliais pasiekė Amerikos ambasadą Stokholme, vėliau atsirado Amerikoje. Aš toliau tęsiu tyrinėjimus apie S. Adler-Rudel ir kitus žmones, kurie ten veikė.“

Kaip gaila, kad Augustinas Idzelis prieš pusantrų metų mus paliko ir apie šiuos jo tyrimus nieko daugiau nebeišgirdome. Bet tai verta dėmesio tyrinėjimų kryptis, kurią, tikiuosi, pratęs kas nors iš jaunų Lietuvos istorikų.

Memorandumo skyrius „Žydų sunaikinimas“ ne tik įdomus, bet ir svarbus taip pat ir kitu požiūriu. Esama gausios istorinės literatūros, kaip baigiantis Antrajam pasauliniam karui ėmė plaukti informacija į Jungtines Valstijas iš vokiečių okupuotų kraštų apie nacių rengiamą žydams „Final Solution“ arba vokiškai „Endlösung“, t.y. visišką jų fizinį sunaikinimą. Londone rezidavusios egzilinės lenkų vyriausybės, vadovaujamos gen. W. Sikorskio, emisaras Jan Karski, susitikęs su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, sakė: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

Tačiau amerikiečių vyriausybė, net ir patys Amerikos žydai, skeptiškai žvelgė į tokius pranešimus ir daug dėmesio į tai nekreipė, kol karo pabaigoje išvydo žiaurią tiesą.

Pirmosios žinios apie žydų naikinimą amerikiečius pradėjo pasiekti 1943-ųjų pradžioje. Tad šis lietuvių parengtas memorandumas yra vienas pirmųjų dokumentų, pranešusių Vakarams, kas tuo metu dėjosi vokiečių okupuotoje Europoje.

Antanas Valiukėnas

Šioje vietoje norėčiau dar kartą grįžti prie Antano Valiukėno. Lietuvių istoriografijoje, atsižvelgiant į jo vaidmenį ir reikšmę antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo sąjūdyje, jis yra nepelnytai užmirštas. Iš dalies galima suprasti kodėl. Prosovietinės istoriografijos tradiciją atvirai ar šiek tiek pridengta forma tęsiantiems užsienio ir vietiniams Lietuvos istorijos aiškintojams jis yra labai neparankus. Kadangi jo veikla ir likimas griauna grubią, itin primityviai istoriją atspindinčią sovietinę schemą: kas nebuvo su Maskva – tas buvo su Berlynu; o jeigu kas buvo „su Berlynu“ – automatiškai buvo „fašistas“, „nacis“ ir „žydšaudys“, geriausiu atveju – „žydšaudžių globėjas“ arba „žydšaudžių kurstytojas“.

A. Valiukėnas į tą schemą netelpa. Ne tik netelpa, bet ir iliustruoja tragišką Lietuvos istorijos tarpsnį, kai pasipriešinimo okupantams ir kovos už Lietuvos laisvę galimybės buvo be galo ribotos, jos formos – neįtikėtinai sudėtingos, o rizika – neįsivaizduojamai didelė. Ačiū Dievui, yra išlikę nemažai dokumentų, pagal kurios esma galimybių pakankamai išsamiai nušviesti Valiukėno veiklą ir aprašyti jo asmenybę. Bet tai – ateities uždavinys. Čia paminėsiu tik keletą faktų, kurie svarbūs straipsnyje nagrinėjamai temai.

„A. Valiukėnas buvo labai svarbus slaptos tarnybos atstovas, – teigia A. Idzelis. – Jis buvo dvigubas agentas – dirbo SD ir Vakarų žvalgybai. Amerikos žvalgyba gaudavo visą informaciją iš Lietuvos ir iš Berlyno per A.Valiukėną. Jie gerai orientavosi, kas darosi Lietuvoje.“

Istorikas Arvydas Anušauskas taip pat yra skyręs dėmesio A. Valiukėnui. Vertingame dokumentiniame filme „Dingę Berlyne“ ir pagal jį parengtame to paties pavadinimo straipsnyje, publikuotame knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ (bendraautorė G. Sviderskytė), jis atskleidžia šiurpią istoriją – gyvų žmonių, kuriuos NKVD laikė savo priešais, gaudynes pokariniame Berlyne.

„Speciali KGB operatyvinė grupė Vokietijoje esą turėjo sulaikyti karo nusikaltėlius, – rašo Arvydas Anušauskas. – Vėliau paaiškės, kad iš tiesų jie neteisėtais būdais persekiojo ar net grobė įtakingesnius Lietuvos politikus, karininkus, ekonomistus ir visai niekuo dėtus žmones, perdavinėjo juos į Vilnių ar Maskvą, o ten kaltinimai buvo dažniausiai klastojami, – suimtuosius teisdavo, tremdavo ar net šaudydavo slapta.“

Šiai grupei vadovavo Aleksandras Slavinas, dvidešimt devynerių metų NKVD papulkininkis. Žurnalistas Valdas Vasiliauskas, paskelbęs ne vieną straipsnį apie A. Slaviną, apibūdina jį kaip „gabų NKVD kontržvalgybos  karininką“, sutriuškinusį LAF Žemaitijos skyrių anksčiau negu prasidėjo 1941 m. Birželio sukilimas, o vėliau lietuvių rezistentų medžioklę pavertusį „savo amatu ir pašaukimu“. Išėjęs į atsargą Slvinas „iki paskutinio  atodūsio kompromitavo nepriklausomą Lietuvą ir kovotojus už jos laisvę, pasitelkęs Lietuvos žydų tragediją“. (V. Vasiliauskas. KGB klasika)

A. Anušauskas rašo, kad Slavinas gimė 1916 m. Maskvoje: „Tėvas Jakovas buvo kilęs iš Mogiliovo gubernijos, motina – pasiturinti, kelis namus turėjusi Kauno žydė. Maskvoje išgyvenę revoliuciją ir Pirmąjį pasaulinį karą, Slavinai grįžo į Kauną ir rėmė pogrindyje veikiančius komunistus.“

anusauskas_slaptai.lt
Arvydas Anušauskas. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

Už antivalsybinę veiklą A. Slavinas du kartus nepriklausomos Lietuvos saugumo buvo suimtas, bet abusyk išsisuko. Po Lietuvos okupacijos išsyk įsidarbino saugume, kuris tučtuojau virto NKVD Lietuvos skyriumi.

„Slavinas su nedidele KGB grupe Berlyne pradėjo veikti 1945-ųjų gegužės pabaigoje, – pažymi A. Anušauskas ir tęsia: – Slavino grupės narių lengvatomis asmeniškai pasirūpino Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaras Lavrentijus Berija, kuris tuo pat metu organizavo masinius trėmimus okupuotoje Lietuvoje. Berijos pavaduotojas Bogdanas Kobulovas Lietuvos KGB operatyvinės grupės vadovui išdavė ypatingą leidimą veikti okupuotoje Vokietijoje: „Visoms SMERŠ, NKVD, valstybės saugumo operatyvinėms grupėms. Prašau operatyvinės grupės viršininkui papulkininkiui Aleksandrui Slavinui teikti visokeriopą pagalbą ieškant ir suimant karo nusikaltėlius.“

Tačiau tai tebuvo formalus dokumentas. Asmeniškai Slavinas, pasak A. Anušausko, „gavo leidimą Berlyne veikti pagal aplinkybes ir savo nuožiūra – tai yra pačiam spręsti ką daryti ir ko – ne.“

Kas buvo Slavino grupės nariai, ilgai buvo laikoma paslaptyje, jie buvo vadinami vien vardais arba slapyvardžiais. Tik vėliau buvo nustatyta, kad jo grupėje, kaip nurodo A. Anušauskas, „darbavosi kapitonas Icchakas Blochas, vyresnysis leitenantas Stepas Franskevičius, leitenantai Litvinavičius ir Jonas Pumputis, taip pat Slavino brolis, jaunesnysis leitenantas Julius Slavinas.“

A. Anušauskas šią detektyvinio romano vertą istoriją pasakoja toliau: „Kagėbistai žinojo, kad visai neseniai Antaną [Valiukėną] buvo sučiupę SMERŠ‘o agentai, bet jis sugebėjo pasprukti. Todėl šį kartą prie jo teko sėlinti ypač atsargiai, per pažįstamus. Kagėbistai išsiaiškino, kad Valiukėną kartais aplanko dvi seserys – Milda ir Romutė Alseikaitės. Jie atėjo paskui merginas į restoraną ir apsimetė, kad niekaip nesusikalba su padavėju. 21 ir 23 metų seserys susibičiuliavo su užsimaskavusiais agentais. Šie neskubėjo iškloti savo tikslų ir, norėdami pelnyti pasitikėjimą, jas įdarbino vertėjomis, bičiuliškai bendravo ir tik atsargiai provokavo vis daugiau išsikalbėti atvirai. Viešėdami seserų bute agentai ilgainiui sužinojo viską, ko jiems reikėjo.“

SMERŠ agentų pirmąsyk Valiukėnas buvo suimtas 1945 m. gegužės 19 d. Suėmimo metu buvo paimta Valiukėno surinkta, tačiau nespėta perduoti į Vakarus informacija apie padėtį Lietuvoje antrąsyk užplūdus ją bolševikams. Antanui tąsyk pasisekė: tardymo metu jam pavyko pabėgti, tačiau liko be dokumentų ir be išteklių.

Sesučių Alseikaičių plepumas ir patiklumas baigėsi tragiškai ne tik jų pažįstamam A. Valiukėnui, bet ir joms pačioms: „patriotais“ apsimetusių Slavino enkavedistų įkalbintos „važiuoti namo“, jos sutiko, ir buvo nuvežtos tiesiai… į Lukiškių kalėjimą. O iš ten – pasiųstos dar toliau, į Archangelsko sritį. Tiesa, vėliau jos buvo amnestuotos, „nesant nusikaltimo sudėties“.

„Taip Alseikatės sumokėjo už pažintį su Valiukėnu, –rašo Anušauskas. – Vargšės merginos galėjo net nežinoti, kad jaunas jų draugas dėl savo praeities ir pažinčių tiesiog masino kagėbistus.“

Tą patį tvirtina ir A. Idzelis. Kai jam priminiau to paties likimo kaip ir Valiukėnas susilaukusį gen. Petrą Kubiliūną, istorikas atsakė: „Kubiliūnas nebuvo toks svarbus. Jam buvo tik atkeršyta už generalinio tarėjo pareigas. O A. Valiukėnas buvo visai kitos kategorijos žaidėjas. A. Slavinas žinojo ką daro, nebuvo kvailas.“

Antano sesuo Elena Valiukėnaitė-Budnikienė liudija, kad Slavino smogikai, Valiukėno „nepažindami, tik turėdami nuotrauką, naršė po Berlyną, apsimesdami lietuviais-patriotais, bėgančiais nuo sovietų į Vakarus“. Ir jiems – pasisekė, „pasikvietus į talką vokiečių komunistus, kuriems pasakė, kad tai esąs nacių šnipas“.

NKVD medžiojamos aukos suėmimą Anušauskas taip aprašo: „Persekiodama Antaną Valiukėną, 1945 m. birželio 7 dieną Slavino grupė Berlyne sulaikė kitą lietuvį, kuris slapstėsi kartu su juo. Kagėbistai dar nežinojo, kad architektas Matas Valeika buvo vokiečių karinės žvalgybos – abvero – leitenantas slapyvardžiu „Putinas“. Todėl apgaule išgavo žinių apie Valiukėną ir jį paleido. Iš Mato Valeikos ir seserų Alseikaičių kagėbistai sužinojo visas Valiukėno slaptavietes. Dar po dviejų dienų, birželio 9-ąją, Valiukėnas įkliuvo į pasalą ir paties Slavino lydimas išvežtas į Vilnių.“

Čia ilgai tardytas ir 1946 m. kovo 19 d. LSSR NKVD kariuomenės tribunolo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo ir penkeriems metams tremties. Nežinomomis aplinkybėmis A. Valiukėnas mirė ar buvo nužudytas 1946 m. liepos 16 d.

Jo mirties aplinkybės labai mįslingos. KGB dokumentuose mirties vieta nurodoma Ivdelagas, stovykla N-240 (Sverdlovsko sritis). Tačiau E. Budnikienė liudija, kad „vienas kalinys jį buvo sutikęs Nachodkos persiuntimo punkte“. Nachodka yra dar toliau į rytus už Vladivostoko, prie Japonijos jūros. Lietuvos politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ tinklapyje nurodoma, kad A. Valiukėno mirties vieta – Nachodka. Ir jis galėjo žūti per Nachodkoje 1946 m. liepos 24 d. įvykusį sprogimą.

Kur jo kapas – nežinia. Mirties dieną Antanas Valiukėnas (1913-1946) buvo vos 33-ejų metų amžiaus…

Kodėl sovietų saugumui Valiukėnas buvo toks svarbus?

Istorikas Juozas Bagušauskas, tyrinėjęs Lietuvos archyvų raidą ir jų likimą, pažymi, kad jau 1944 m. sausio 2 d. L. Berija ir V. Merkulovas pasirašė įsakymą „dėl priemonių, gerinant valstybinių archyvų fondų panaudojimą čekistiniame darbe“. SSRS sričių, kraštų, respublikų archyvų valdybų ir skyrių viršininkams pasitarime Maskvoje 1944 m. lapkričio 22–25 d. buvo nurodyta, kad „pagrindinis archyvų uždavinys yra tiksliai ir laiku įvykdyti šį įsakymą“.

Tai reiškė, kad visi archyvai atsiduria išskirtinai sovietų slaptosios policijos žinioje, naudojami tik jos nuožiūra ir pirmiausiai – operatyviniam darbui. Pagrindinė archyvų funkcija, apie kurią vengta viešai kalbėti, buvo represinė. Archyvuose sukaupti slaptųjų skyrių dokumentai turėjo tarnauti NKVD ir NKGB struktūroms, renkančioms duomenis apie asmenis, kurių mąstysenos propagandos pagalba komunistai pakeisti neįstengė, todėl siekė sunaikinti fiziškai.

Lietuvos žmonių persekiojimo ir jų kontrolės mastą parodo J. Bagušausko pateikiami skaičiai. Vien 1946 m. užslaptinti ir visiškon NKVD žinion patekę Lietuvos archyvai gavo 25 233 paklausimus apie asmenis, nepriklausomybės laikais priklausiusius įvairioms politinėms organizacijoms, o ypač – apie dalyvavusius 1941 m. Birželio sukilime. Jie buvo čekistų taikinys Nr. 1, tad reikalauta duomenų, „demaskuojančių juos kaip liaudies priešus“.

Kaip gi kitaip NKVD galėjo vertinti Antaną Valiukėną, kuris buvo ne tik Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) 1940 m. lapkričio 17 d. steigiamojo akto signataras (V. Valiušaitis. Atrastas Lietuvių aktyvistų fronto įsteigimo aktas), bet ir asmeninis Kazio Škirpos sekretorius? Juo labiau, kad jis buvo gerai išsilavinęs ir kvalifikuotas asmuo.

Baigęs Švėkšnos gimnaziją ir 1931 m. pradėjęs studijuoti Vytauto Didžiojo universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, Valiukėnas išėjo neblogą žurnalistikos mokyklą – redagavo studentų žurnalą „Akademikas“, vėliau – žurnalą „Jaunoji karta“, skaitė spaudos apžvalgas Lietuvos radiofone.

NKVD kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1937 m. išvyko į Šveicariją, Ciuricho universitete studijavo pedagogiką ir sociologiją, kartu dirbdamas „Lietuvos aido“ korespondentu. 1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjus karui, kaip ir kiti užsienio studentai, turėjo grįžti į šalį, iš kurios jis buvo atvykęs. Grįžęs į Kauną redagavo „Vairo“ žurnalą.

Sesuo Elena Budnikienė taip pasakoja apie Valiukėno atsiradimą Berlyne: „1940 m. birželio 14 d. pasitraukė į Vokietiją (birželio 15-ąją Lietuva buvo okupuota – V.V.). Rudenį, paleistas iš pabėgėlių internato, apsigyveno Berlyne. Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa pakvietė jį užimti sekretoriaus pareigas. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis aktyviai dalyvavo Lietuvos pasiuntinybės veikloje. Buvo patikimas ministro patarėjas ir raštų redaktorius. Be to, parūpindavo informacijos Lietuvos bylos reikalais, plėtodamas santykius su įvairiais mums draugiškais užsieniečiais. Jo gabumų ir drąsos dėka svarbus informacijos pluoštas paplisdavo demokratiniuose Vakaruose.“

Štai koks netikėtas paveikslas išryškėja: narys to „baisiojo“LAF‘o, kurį sovietinė propaganda 50 metų visaip koneveikė ir peizojo, pasirodo, trejus su puse Antrojo pasaulinio karo metų palaikė slaptus ryšius su demokratiniu Vakarų pasauliu, aprūpindamas informacija, kurios negalėjo gauti iš kitų Vakarams prieinamų šaltinių.

Kitaip tariant, tų 74 JAV diplomatinių depešų iš Stokholmo, skelbiamų T. Remeikio knygoje „Lithuania under German occupation 1941-1945“, nebūtų buvę, jeigu ne K. Škirpos sekretorius. Augustinas Idzelis sako tiesiai šviesiai: tą medžiagą „surinko Antanas Valiukėnas Berlyne. Ir tai vienas iš pagrindinių šaltinių suprasti padėtį Lietuvoje vokiečių okupacijos laikotarpiu“.

Netenka abejoti, kad Valiukėnas tokios veiklos nebūtų vykdęs be K. Škirpos žinios. Priešingai. Ta veikla, greičiausiai, buvo vykdoma būtent su Škirpos žinia ar net jo pavedimu. Kadangi Valiukėnas buvo itin patikimas Škirpos žmogus ir imdavosi rizikos bei atsakomybės vykdyti pavojingas misijas. Tai liudija jo rizikinga kelionė iš Berlyno į Kauną 1941 m. liepos 26 d.

Laikinoji Lietuvos vyriausybė tuo metu patyrė milžinišką spaudimą trauktis vokiečiams iš kelio. Naktį iš liepos 23 į 24-ąją, gestapas, voldemarininkų rankomis, prieš Laikinąją vyriausybę surengė pučą ir nušalino komendantą pulk. J. Bobelį, nors pačios vyriausybės galutinai sudemoralizuoti neįstengė.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Liepos 26 d. Laikinosios vyriausybės ministras pirmininkas Kazys Škirpa jį premjero pareigose pavaduojančiam Juozui Ambrazevičiui-Brazaičiui parašė ilgą laišką, kuriuo siekė palaikyti jį morališkai ir pabrėžti pagrindines politines nuostatas, nuo kurių vyriausybė jokiomis aplinkybėmis neturinti atsitraukti. Pagrindinės keturios buvo šios:

„1. Nuo Lietuvos Nepriklausomybės reikalavimo jokiomis aplinkybėmis nenusileisti.

2. Laik[inajai] Vyriausybei bei paskiriems jos nariams į jokią kolaboraciją su vokiečių numatoma okupacine valdžia Lietuvai nesileisti, kokia skraiste jie bebandytų savo tikslus prieš Lietuvą pridengti.

3. Skaityti juos [vokiečius – V.V.] naujais krašto okupantais ir stengtis jiems kuo mažiau ką duoti, atbulai – viską taupyti Lietuvos ateičiai.

4. Nuo bet kokio lietuvių kariuomenės organizavimo susilaikyti, kol Reichas nestoja ant Lietuvos suverenumo pripažinimo pagrindo ir nepripažįsta Lietuvos Vyriausybės; atbulai, saugotis nuo beprasmiškų aukų ir taupyti mūsų tautos vyrus galutiniam Lietuvos išlaisvinimui.“ (Nepriklausomybės sąsiuviniai 2019 2(28))

„Jį [laišką – V.V.] tą pačią liepos 26 d. išsiunčiau į Kauną su savo asmens sekretorium Antanu Valiukėnu, specialiu kurjeriu, kuris buvo smulkiausiai informuotas apie mano pastangas Berlyne, – rašo Škirpa savo knygoje „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti“ ir tęsia: –Paslėpęs savo užantyje šį svarbų laišką, A. Valiukėnas perkirto „žaliąją sieną“ aktyvistams įprastu metodu [perėjo sieną nelegaliai – V.V.] ir, ją laimingai palikęs užpakaly su visomis vokiečių pasienio sargybomis, pasileido paskolintu dviračiu per kuone visą Žemaitiją Kauno link. Tai davė jam gerą progą patirti krašto gyventojų tikrąsias nuotaikas po tariamo išlaisvinimo, kurias jam ne vienas lietuvis ūkininkas, kur tik Valiukėnas buvo stabtelėjęs atsikvėpti, apibūdino maždaug tais pačiais žodžiais: „vienas okupantas išėjo, kitas atėjo“.

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Įsidėmėkime: jau 1941 m. liepą lietuviams tai buvo visiškai aišku, net ūkininkai tai suprato!

LAF centro Berlyne ryšiai, per Antaną Valiukėną, Lietuvos pasiuntinį Stokholme Vytautą Gylį, Lietuvos pasiuntinybės patarėją Berne Edvardą Turauską, Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą, net ir Solomoną Adler-Rudelį, su JAV ambasada Stokholme yra dokumentuoti. Tai reiškia, kad istorija yra žymiai sudėtingesnė ir daug įdomesnė, negu aprėpia sovietiniai istorijos interpretavimo stereotipai, masiškai tiražuojami dabartinės Rusijos propagandos ir ją aptarnaujančio personalo.

Sąžiningiems istorijos tyrinėtojams su tais faktais reikia „kažką daryti“. Jie netelpa į sovietinės istoriografijos „Prokrusto lovą“. Galbūt kaip tik dėl to yra žmonių, kurie„pyksta ant faktų“. Ir kai jų negali paneigti, tada sako, kad „ne tie žmonės“ juos atrado arba jų kvalifikacijos ne tos, kad „galėtų atrasti“.

Taip yra ir su Juozu Lukša-Daumantu. Į „Prokrusto lovą“ jis netelpa. Ir prie jokio „garažo“ jo neprirakinsi.

2020.07.11; 08:30

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt nuotr.

Pirmojoje straipsnio dalyje atkreipiau dėmesį į istoriko Arvydo Anušausko „Lietūkio“ garažo žudynių tyrimus (Vidmantas Valiušaitis. Insinuacijos J. Lukšai-Daumantui dėl holokausto – lyg padegtas šiaudų kūlys), kuriuos jis grindžia Lietuvos ir Vokietijos archyvuose surinkta medžiaga bei lietuvių ir vokiečių istorikų, taip pat teisininkų darbais šia tema.

Tačiau didelis ir vis dar nepakankamai išnaudotas tolimesnių tyrimų išteklius yra atviri Jungtinių Amerikos Valstijų archyvai, kuriuose gausu su mūsų rezistencijos istorija susijusios medžiagos. Tiesa, šie archyvai tolėliau nuo Vokietijos, kaštai juos tyrinėti galbūt šiek tiek didesni, tačiau didelė dalis svarbios informacijos dabar jau pasiekiama ir internetu. Tačiau tai – atskira tema.

Šiuo atveju norėčiau atkreipti dėmesį tik į vieną svarbų dokumentą, saugomą JAV valstybės departamento archyve ir publikuotą išeivijos istoriko bei politologo Tomo Remeikio parengtame dokumentų rinkinyje anglų kalba „Lithuania under German occupation 1941-1945“. Šis itin vertingas 732 psl. dokumentų rinkinys, kuriame skelbiamos 74 amerikiečių diplomatų depešos iš Stokholmo į Vašingtoną, išleistas, beje, Vilniuje, 2005 metais, tačiau istoriografijos apyvartoje knygoje sutelkta medžiaga naudojama kažkodėl gana retai.

O tai vis dėlto labai įdomus ir solidus žinių apie vokiečių okupuotą Lietuvą šaltinis. Jis aprėpia maždaug trejų metų okupacijos laikotarpį – nuo 1942 m. pradžios iki 1944 m. pabaigos.

Knygos įžangoje T. Remeikis rašo, kad amerikiečių pasiuntinybė Stokholme „vykdė savotiškas Strateginės tarnybos funkcijas ir ji buvo aprūpinama informacija.“ (The American legationin Stockholm in a way performed the functions of the Office of Strategic Services, which it self was fed the information.)

Istorikas Augustinas Idzelis tas funkcijas apibrėžia konkrečiau: „Amerikos ambasada Stokholme tuo metu buvo savotiškas informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centras. Jų darbas buvo sekti, kas darosi Sovietų Sąjungoje, okupuotuose Baltijos šalyse, įskaitant Lietuvą. Informacijos rinkimo arba šnipinėjimo centro vadovas buvo Bruce’as Hopperis (1892-1973) – profesorius iš Harvardo universiteto. Visi Kennedy vaikai buvo jo studentai Harvardo universitete. B. Hopperis turėjo labai artimus ryšius su Kennedy šeima. Jis buvo laikomas Sovietų Sąjungos ekspertu. B. Hopperio padėjėju dirbo buvęs amerikiečių chargé d’affaires JAV pasiuntinybėje Kaune. Po Lietuvos okupacijos jis buvo perkeltas į Stokholmą.“ (A. Idzelis: amerikiečiai gynė lietuvius nuo lenkų puolimų)

Kokiu keliu informacija iš vokiečių okupuotos Lietuvos pasiekdavo JAV pasiuntinybę Stokholme, paaiškina T. Remeikis: „Svarbus tarpininkas čia buvo lietuvių bendruomenė Švedijoje. Tačiau lemiamą vaidmenį vaidino buvęs Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys ir jo štabas.“ Gylys, informaciją iš Lietuvos antinacinio pogrindžio, gautą per buvusią Lietuvos pasiuntinybę Berlyne, perduodavo savo kolegoms amerikiečiams.

Remeikis nurodo, kad Gylys turėjo keletą tokių kelių: „Visų pirma tai buvo Antanas Valiukėnas, kuris išvengė sovietų okupacijos ir turėjo nuolatinį leidimą gyventi Vokietijoje karo metu. Ten jis užmezgė daugelį diplomatinių kontaktų, kurie palengvino pogrindžio medžiagos pristatymą į Stokholmą. Informaciją Valiukėnui teikė patikimi kurjeriai, kurie užėmė oficialias pareigas Lietuvoje ir, kaip vokiečių administracijos pareigūnai, turėjo teisę laisvai keliauti į Vokietiją.“

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Remeikis cituoja ištrauką amerikiečių telegramos, kuri buvo perduota Vašingtonui, ryšium su Stokholmo pasiuntinybėje gautais naujais dokumentais iš lietuviškų šaltinių. Telegramoje paaiškinama, kodėl jų kelias buvo toks ilgas ir sudėtingas: gautus dokumentus parengė „asmuo iš Lietuvos ar jų grupė Berlyne, kur jie, matyt, per Vengrijos kurjerį, buvo siunčiami į Švediją, pristatyti buvusiam Lietuvos ministrui, dabar gyvenančiam Stokholme. Stokholmo vengrai, gavę teisę medžiagą persifotografuoti, persiuntė dokumentus į Berną, adresatui nepristatytus… Esama tikimybės, kad gali būti naudojami patikimesni ekspedijavimo būdai, panaudojant oficialius Švedijos kanalus.“

Artimas A. Valiukėno pogrindžio veiklos bendradarbis, žinomas išeivijos teisininkas Bronius Nemickas nurodo, kad tas „patikimesnis ekspedijavimo būdas“ buvo per Švedijos karinį atašė Berlyne pulk. Carlą H. Juliną Dannfeltą.

Tai patvirtina ir istorikas A. Idzelis, pateikdamas papildomų detalių: „Kiek žinau iš sovietinių šaltinių, A. Valiukėnas buvo užverbuotas vokiečių SD (Siecherheitdienst). Tai buvo SS politinės žvalgybos padalinys. Vokiečiai manė, kad jis dirba jiems, todėl davė jam šiek tiek laisvės Berlyne veikti. Bet A. Valiukėnas visą medžiagą, kuria surinkdavo apie Lietuvą, per Švedijos karinį atašė pulkininką H. Juliną Dannfeltą, kuris dažnai tarnybiniais reikalais vykdavo į Stokholmą, siųsdavo Vytautui Gyliui, Lietuvos pasiuntiniui ir įgaliotam ministrui Švedijoje. Tie visi raportai iš Berlyno buvo gauti V. Gylio. O V. Gylys visą medžiagą atiduodavo Amerikos ambasadai Stokholme.“

Prie A. Valiukėno ir karo aplinkybėmis labai apsunkinto susisiekimo tarp Berlyno ir Stokholmo, siekiant išvengti vokiečių valdžios kontrolės, dar sugrįšiu. O kol kas pažvelkime į dokumentą, kuris yra svarbus mūsų nagrinėjamai temai.

Tai 32 puslapių memorandumas „Lietuva vokiečių civilinės administracijos valdžioje“, skelbiamas minėtos T. Remeikio knygos „Lithuania under German occupation 1941-1945“ 368-399 puslapiuose. Dokumento originalas parašytas vokiečių kalba ir amerikiečių pasiuntinybės Stokholme pastangomis išverstas į anglų kalbą. Jame aprašomi įvykiai ir gyvenimo atmosfera Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu, pirmaisiais vokiečių okupacijos mėnesiais.

Tame memorandume esama itin svarbaus 7 puslapių skyriaus, pavadinto „Žydų sunaikinimas“. Jame chronologiškai pasakojama, kaip žydų naikinimo procesas buvo matomas TO METO lietuvių akimis. Kai kurias to skyriaus ištraukas čia pacituosiu. Ištraukos, liečiančios „Lietūkio“ garažo įvykius, iš esmės patvirtina tai, ką savo tyrimu, eidamas kitais keliais ir naudodamasis kitais šaltiniais, nustatė A. Anušauskas.

Seimo narys Arvydas Anušauskas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Tai yra pati baisiausia tema. Normaliam žmogui neįmanoma įsivaizduoti, kas dabar vyksta su Lietuvos žydais. Anksčiau niekas nebūtų patikėjęs, kad tokie dalykai gali atsitikti dvidešimtajame amžiuje, – šiais žodžiais pradedamas to skyriaus pasakojimas ir toliau tęsiama: – Tačiau čia pasakojami tikri faktai – nieko neperdėjome, nes tai neįmanoma. Greičiausia yra priešingai: sunku žodžiais apsakyti tų žmonių kančias. Trūksta žodžių pavaizduoti, kaip vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais, nes jų elgesys nežmoniškesnis už nežmoniškumą ir begėdiškesnis už begėdiškumą.“

Dokumente nurodoma, kad Lietuvos Respublikoje žydai sudarė maždaug 8% Lietuvos gyventojų; apytikriais skaičiais tai būtų apie 220,000 žmonių. 1941 metų gruodžio pabaigoje, „gerai informuotų šaltinių duomenimis“ (According to figures received from well informed circles), Lietuvoje buvo likę tik apie 30,000 žydų. „Atsižvelgiant į tai, kad apie 20,000 žydų pabėgo į Sovietų Rusiją, vokiečių baudžiamosios komandos per šešis mėnesius nužudė virš 170,000 žmonių. Išeitų, jog tame laikotarpyje kasdien buvo nužudoma apie tūkstantis nekaltų žmonių.“

Memorandume pabrėžiama, kad naikinant žydų gyventojus, „moterys ir vaikai nebuvo išimtys. Priešingai, stipresni vyrai, galintieji dirbti fizinį darbą, būdavo Gestapo karininkų atrenkami kariškų įrengimų darbams.“

Toliau pateikiama chronologija, kaip viskas vyko.

Birželio 22 d. Vokiečių-sovietų karo pradžia. Žydai, kurie jautėsi nusikaltę, prisidėjo prie bėgančių bolševikų partijos pareigūnų. Likusieji turėjo padaryti likiminį sprendimą: bėgti į nežinią, ar mirti Gestapo rankose. Susisiekimo priemonių trūkumas apsprendė tūkstančių žydų likimą: 95% Lietuvos žydų buvo pasmerkti didžiausiam terorui, kokį pasaulis yra bet kada matęs.

Birželio 23 d. Lietuvoje sukilimas. Tuo pačiu metu, dešimt traukinių, perpildytų žydais, pajudėjo iš Kauno stoties rytų kryptimi. Kai paskutinis traukinys pasiekė Vilnių, sukilimas ir ten buvo prasidėjęs. Sukilėliai užpuolė traukinį, tikėdamiesi rasti ten bolševikų deportuojamus lietuvius. Atidarius gyvulinius vagonus, buvo rasti bėgantieji žydai. Lietuviai sukilėliai vietoje sušaudė komunistų partijos pareigūnus.

Birželio 24 d. Lietuvių sukilėlių kovų antra diena. Lietuvos sukilėlių vyriausybė pranešė per radiją, kad sukilimas pasisekęs. Tuo pačiu metu Kaune ir Vilniuje prasidėjo masiniai žydų, įtartų dalyvavimu bolševikinėje veikloje, areštai.

Objektyvumo dėlei dera priminti, kad sėkmingiausios veiklos laikotarpiu komunistų partija Lietuvoje turėjo 2,500 narių, t. y. mažiau kaip vieną procentą visų krašto gyventojų. Tačiau žydai parodė didelių gabumų prisitaikyti, nes per 80% komunistų partijos narių sudarė žydai. (The Jews, however, showed a great capacity for adaptability, since over 80 % of the membership of the Communist Party was composed of Jews alone.) Šis faktas labai neigiamai paveikė plačiąją lietuvių visuomenę. Didelė dalis Lietuvos gyventojų iš šio fakto pasidarė atitinkamas išvadas apie visus žydus. Apskritai, žmonės buvo linkę kaltus išdavikus teisti vadovaujantis įstatymais.

Šautuvas. Slaptai.lt fotografija

Antroji priežastis, sukėlusi lietuvių pasipiktinimą, buvo ta, kad traukdamiesi iš Kauno ir Vilniaus bolševikai apginklavo tiktai žydus ir komunistų partijos narius ir įsakė jiems vykdyti naikinamąją veiklą. Blogiausia, kad dalis žydų gyventojų šiuos ginklus panaudojo prieš lietuvius sukilėlius. (The worst of all was that a part of the Jewsh population made use of the weapons they had received against the Lithuanians insurgents.) Ši padėtis neatsakingam elementui suteikė pretekstą įvairiems išsišokimams prieš žydus. Lietuvių valdžios griežta intervencija šiuos išsišokimus būtų greitai likvidavusi, tačiau Laikinoji Lietuvos vyriausybė vokiečių SS dalinių buvo neutralizuota. Kai vokiečių administraciniai organai perėmė Lietuvos kontrolę, pavieniai išsišokimai tapo paversti planinga visų Lietuvos žydų naikinimo veikla. (When the German administrative organs gained the upper hand into a planned annihilation action directed against the entire Jewsh populiation in Lithuania.)

Birželio 25 d. Šaudymas kai kurių žmonių, pavartojusių ginklą. Žydai vengia palikti savo namus. Areštuotieji siunčiami sunkiųjų darbų.

Birželio 28 d. (iš tikro – birželio 27 – V.V.) Pirma vieša žydų egzekucija „Lietūkio“ garaže, Vytauto gatvėje, Kaune. Per keturiasdešimt žydų buvo mušami kastuvais ir geležinėm lazdom iki sąmonės netekimo. Buvo apipilami šaltu vandeniu ir vėl mušami iki užmušimo. Vienas politinis kalinys, sukilėlių paleistas iš kalėjimo, atsisėdo ant lavonų krūvos ir pradėjo armonika groti polonezą.

Visi užmuštieji buvo komunistų partijos nariai. Egzekuciją įvykdė buvusieji lietuvių politiniai kaliniai, daugiausia darbininkai, vadovaujami SS karininko. Kai pro šalį eidamas vokiečių kariuomenės karininkas išreiškė savo pasipiktinimą, buvęs politinis kalinys, vairuotojas pagal profesiją, jam atsakė: „Mes buvome žmonės, tokie patys kaip ir tu, bet bolševikų kalėjimas mus pakeitė. Aš ką tik užmušiau mano kalėjimo sargą žydą. Tu neturi supratimo, kiek tai suteikė man malonumo.“ (We were all human beings as you are, but the Bolshevik prison has transformed us. I have just killed my Jewish prison guard. You have not the fain test idea how much pleasure that gives me.)“

Ir toliau memorandume skaitome: „Už šiuos pasibaisėtinus veiksmus atsakomybė tenka nesąmoningam elementui (irresponsible elements), kuris piktam panaudojo lietuvių sukilimo idėją. Todėl būtų pagrindinai klaidinga (fundamentally wrong) padaryti išvadą, kad dėl šių veiksmų kaltė tenka sukilėliams ar net visai lietuvių tautai. Lietuviui patriotui su giliu skausmu tenka žvelgti į tai, kaip lengvai tautos herojus, kuriam buvo lemta kentėti bolševikų kalėjime už krikščioniškuosius ir tautinius idealus, gali smukti iki niekšo, su žemiausiais jausmais ir pojūčiais. (A Lithuanian patriot may, however, with deep regret observe how easily a national hero who has had to suffer in a Bolshevik prison as a martyr for the Christian and national idea can sink down to the level of a scoundrel with the lowest feelings and sensations.)

Kitą vertus, tai įrodo, iki kokio demoralizacijos ir pusiausvyros praradimo laipsnio priveda tokios santvarkos, kaip raudonasis ar rudasis bolševizmas.

Birželio 30 d. Per 5,000 Lietuvos žydų buvo kulkosvaidžiais sušaudyti netoli IX-to forto Kaune. Prieš egzekuciją nacionalsocialistinio teroro aukos buvo nurengtos, suvarytos į griovius ir sušaudytos. Pasitaikydavo, kad žmonės buvo užkasinėjami dar gyvi.

Liepos 5 d. Žydų šeimų nuosavi butai buvo užimti vokiečių kareivių. Žydams, kurie bandė bėgti į Sovietų Rusiją, buvo griežtai uždrausta grįžti namo. Vokiečių karinė valdžia išleido potvarkius, nurodančius žydams segėti geltoną Dovydo žvaigždę ant krūtinės kairėje ir ant dešinio peties.

Liepos 10 d. Visiems žydams įsakyta persikelti į getus iki rugpjūčio 15-tos dienos.

Rugpjūčio 1 d. Žydai buvo suvaryti į getus. Pakeliui daug jų buvo nužudyta. Pvz., Zapyškyje, Kauno apskrityje, 36 žmonės neteko gyvybės.

Rugpjūčio 15 d. Visi žydai buvo uždaryti getuose. Nuo rugpjūčio 15-tos iki 20-tos buvo nužudyta penkiolika žydų. Tuo pačiu metu įvestos maisto kortelės. Vienam žydui buvo skirta tokia maisto norma: 150 gramų miltų, 150 gramų avižinių kruopų, 50 gramų druskos ir 200 gramų duonos per dieną. Nebuvo duodama jokių riebalų, pieno ar cukraus. Žydams, kurie dirbo, buvo leista apsirūpinti daržovėmis. Vokietis, pavarde Kazlowsky, buvo paskirtas Kauno geto valdytoju, o esesininkas Jordan – komisaru žydų reikalams. Čia pateikiamas atvejis yra būdingas apibūdinti antrąjį pareigūną. Senamiesčio turguje vienas žydas nupirko daržovių kitiems geto gyventojams. Jordanas, išgirdęs apie tai, tą žydą nušovė čia pat, turguje, sakydamas, kad tai paskutinis įspėjimas žydams.“

Memorandumas pateikia faktus, susijusius su žydų likimu, beveik padieniui, iki pat 1941 m. vėlyvo rudens. Deja, straipsnyje, dėl ribotos apimties, neįmanoma perteikti jo viso. Bet dar porą ištraukų čia pacituosiu.

Rugsėjo 17 d. Tądien įvyksta kažkas nepaprasto, ką verta gerai įsidėmėti. Ankstų rytą, daugiau nei 10,000 žydų įsakoma nedelsiant apleisti getą ir vykti link Kauno IX-to forto, kuris žinomas kaip naikinimo vieta nr. 2. Taip nutiko, kad ginkluota sargyba vilkėjo buvusios Lietuvos kariuomenės uniformomis. Vykstant į nustatytą vietą, visa žydų minia buvo sulaikyta pravažiuojančio privataus vokiečių automobilio. Iš automobilio išlipo žmogus vokiečių karininko uniforma. Atsistojęs žydų minios priekyje, jis perskaitė atsišaukimą, kuriuo paskelbė, kad žydų naikinimas Lietuvoje yra dar negirdėtos iki šiol lietuvių savanorių savivalės pasekmė. Nuo šiol lietuvių teroras prieš žydus turės liautis, kadangi vokiečių kariuomenė negalinti sau leisti, kad su dalimi krašto gyventojų būtų elgiamasi taip žiauriai ir nežmoniškai. Žydai, kurie dar tebėra gyvi, bus dėkingi vokiečių kariuomenei, kad lietuvių vykdytam krašto žydų naikinimui padaromas galas.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ši komedija buvo rūpestingai filmuojama vokiečių karo korespondento, kad pateikus įrodymus, kaip kilniai vokiečiai elgiasi su Lietuvos žydais.

Perskaičius šį atsišaukimą, žydai turėjo apsigręžti ir grįžti atgal į getą. Ryšium su tuo, minėtasis vokiečių komisaras Jordan užtikrino, kad Lietuvos žydai niekada daugiau „nebebus lietuvių keršto aukomis“.

Iš tikrųjų viskas įvyko visiškai kitaip. Dar tą pačią dieną 2,000 žydų buvo paimta iš Kauno geto ir nužudyta. Tokiu būdu, panašu, kad rugsėjo 17 dienos farsas buvo suvaidintas tik tam, kad kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo vokiečių valdžia suverstų lietuviams.“

Prisimenate Rūtą Vanagaitę? Kai ji savo „Mūsiškiuose“ ir susitikimuose su skaitytojais, rodė „didelę drąsą“, gėdijo „bailius istorikus“? „Bijančius valdžios“, nedrįstančius sakyti tiesos, kurią „žino“, tačiau „negalinčius“ Lietuvoje tos tiesos paskelbti, nes kitaip rizikuotų prarasti darbą? Ir kaip ši „tyrinėtoja“ grąžė rankas, kad „tiek mažai“ lietuvių gelbėjo žydus? Tai ji tvirtino nepaisydama to, kad proporcingai tautos dydžiui, lietuviai yra vieni didžiausių, jeigu ne patys didžiausi žydų gelbėtojai pasaulyje. Vanagaitė aiškino, kad tiems gebėtojams „niekas negrėsė“…

Skaitom memorandumą toliau:

Rugsėjo 18 d. Lietuviams griežtai uždraudžiama palaikyti bet kokius santykius su žydais. Už šio įsakymo nevykdymą grąsoma mirties bausme.

Rugsėjo 19 d. Penki lietuviai, kurie iš gailesčio atnešė maisto produktų į Kauno getą, vokiečių komisaro Jordano buvo sušaudyti vietoje. Tuo pačiu metu įspėjimas lietuviams buvo pakartotas spaudoje. <…>

Rugsėjo 27 d. Šį kartą buvo sušaudyta per 500 žydų moterų, vaikų ir senų žmonių. Vokiečių įsakymu, egzekucijas turėjo vykdyti lietuvių savisaugos dalinys, kuriam vadovavo kapitonas Kirkila. Lietuvis karininkas atsisakė vykdyti vokiečių įsakymą. Kai vokiečių karininkas lietuviams kareiviams įsakė sušaudyti kapitoną Kirkilą drauge su žydais, lietuviai kareiviai atkreipė ginklus į vokiečių esesininkus ir pabėgo. Po viso to kapitonas Kirkila ir 12 lietuvių kareivių buvo sušaudyti.

Rugsėjo 28 d. Lietuvių gydytojo šeima, suteikusi prieglobstį gydytojui žydui, buvo sušaudyta. Šis įvykis turėjo paveikti lietuvių šeimas, slapta priglaudusias žydus, atiduoti juos Gestapui.

Pasipiktinimas vokiečių elgesiu ir simpatijos jausmai žydams tarp lietuvių didėja ir virsta pasyvia rezistencija. Getų gyventojai gauna iš lietuvių skaitlingų siuntinėlių su laiškais, reiškiančiais žydams solidarumą ir nurodančiais žydų bei lietuvių likimų panašumą.“

Šis be galo dramatiškas ir šiurpus dokumentas yra svarbus bent keliais aspektas. Tačiau juos aptarsiu jau kitame straipsnyje.

2020.07.10; 08:00

Tūkstančiai palestiniečių Gazoje protestavo prieš Izraelio aneksijos planus. EPA-ELTA nuotr.

Dešimtys tūkstančių palestiniečių trečiadienį Gazos mieste protestavo prieš Izraelio planus aneksuoti dalį Vakarų Kranto.
 
Protestuotojai mojavo Palestinos vėliavomis ir skandavo šūkius prieš Izraelį ir JAV prezidento Donaldo Trumpo Artimųjų Rytų taikos planą.
 
Pagal Izraelio koalicijos susitarimą, liepos 1 dieną buvo numatyta žengti pirmuosius žingsnius aneksijos planų įgyvendinimo link.
 
Tačiau, regis, konkrečių veiksmų kol kas nebus imamasi. Regiono bendradarbiavimo ministras Ofiras Akunis trečiadienį teigė, kad aneksiją bus pradedama vykdyti vėliau liepą.
 
Tarp žmonių, prisijungusių prie palestiniečių protesto, buvo Gazos Ruožą valdančio islamistų judėjimo „Hamas“ lyderis Yahiya Sinwaras. Jis pabrėžė, kad palestiniečiai ir jų pasipriešinimas užkirs kelią plano ir D. Trumpo „šimtmečio sandorio“ sėkmei.
 
Visų proteste dalyvavusių Palestinos frakcijų atstovas Sa’dis A’abedas teigė, kad „okupacija neilgai mėgausis ramybe.“
 
„Kaip mūsų žmonės su trenksmu surengė revoliuciją ir intifadą 1987 metais, taip jie (ir dabar) nustebins okupantą ir pasaulį tokia kovos banga, kurios niekas nesitikėjo“, – teigė jis.
 
Pirmoji intifada, ar palestiniečių sukilimas, prasidėjo 1987 metais ir pasibaigė 1993-iaisiais. Antroji intifada vyko 2000-2005 metais.
 
Praėjusią savaitę „Hamas“ paskelbė, kad Izraelio planuojama dalies okupuoto Vakarų Kranto aneksija prilygtų „karo paskelbimui“.
 
Izraelis 1967 metais okupavo Vakarų Krantą ir Rytų Jeruzalę. Palestiniečiai šias teritorijas priskiria savo valstybei – Rytų Jeruzalė laikoma jos sostine.
 
JAV ir ES „Hamas“ laiko teroristine organizacija.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.01; 16:27

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Ar galima taip, t. y dora pavadinti knygą, kai doru ar nedoru paprastai yra vadinamas žmogaus poelgis arba tokiu įvardijimu yra tituluojamas pats žmogus, kai jo elgesys įgyja pagal vertybinį kriterijų atpažįstamą pastovumą?

Galiausiai, kokia knyga gali būti pavadinta dora, jeigu linkstame į tokį įvardijimą, gal tai visų pirma yra etikos vadovėliai ar etiketo aprašai, mokantys mus gražaus elgesio.

Tačiau dabar, pagautas stipraus įspūdžio, tvirtinu, kad viena iš doriausių lietuvių raštijoje yra ką tik pasirodžiusi Daliaus Stanciko istorinių aktualijų knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (Valstybingumo studijų centras, 2020-ieji). Tai išties yra dora knyga savo esme ir kitaip jos pavadinti neįmanoma!

Kartais skaitytojas, užvaldytas meninės tiesos sugestijos, sako, kad tas ar kitas autorius rašo labai teisingai, tokiu būdu suponuodamos išvados, kad knygos gali būti teisingos ir nelabai teisingos, galimybę. Tačiau nuoroda į dorą knygą, kaip atrodo, turi daugiau komponentų nei dažniau pasitaikantis kalbėjimas apie teisingą rašymą ir teisingos knygos pavyzdį.

Kūju per Lietuvos istoriją. Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Doru visų pirma galime pavadinti tik tokį istorinį veikalą ar apybraižą, kurioje istorinių tyrinėjimų pamatu tampa empirinė bazė, faktiniai duomenys, šaltinių įvairovė. Kitaip tariant, doru būtu galima vadinti tik tokį istorinį tyrinėjimą, kai kurpiamos išvados yra dengiamos faktų visuma, panašiai kaip piniginiai ženklai yra atsparūs nuvertėjimui tik tada, kai yra dengiami auksu. Filosofinė spekuliacija, deranti filosofijoje, istorinių tyrinėjimų publikacijoje nebūtų didelis gėris. Savo ruožtu minėtasis D.Stanciko tyrinėjimas maloniai nustebins skaitytoją neįtikėtina šaltinių ir nuorodų įvairove, beveik maniakiniu kruopštumu, fokusuotu dėmesingumu aptariamų dalykų faktinėms aplinkybėms, taip pat sąžiningumu išryškinant nepatogiais vadinamus faktus.   

Didelis dėmesingumas faktams leido D.Stancikui tapti tikru atradėju, pateikiant sensacijoms prilygstančius faktus, kaip, pavyzdžiui, fakto, jog Jonas Noreika-generolas Vėtra dalyvavo antinacinio pasipriešinimo pogrindyje, nustatymas su  visa jo metrika. Skamba labai paradoksaliai, bet istorikui didžiausią šlovę atneša faktų „atradimas“, kai darbas su šaltiniais leidžia pagrįstai nurodyti į anksčiau nežinomas įvykių faktines aplinkybes, dėl ko iš esmės gali pasikeisti buvę vertinimai ir įsišakniję prietarai.

Kita vertus, D.Stanciko studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ nėra sausų faktų suvestinė. Čia kalbama apie dalykus, kurie emociškai užgauna mus visus. Kaip tikriausiai daugumai skaitytojų yra žinoma iš publikacijų slaptai.lt, D.Stancikas aptaria šmeižikiškų išpuolių prieš lietuvių tautą ir jos puoselėtus idealus istoriją, prasidėjusią su bolševikine okupacija ir tebesitęsiančią bangomis iki mūsų dienų, Lietuvai atkovojus nepriklausomybę.   

Tas bandymas apdergti Lietuvą, jos laisvės ir nepriklausomybės siekius viso pasaulio akyse, serijiniu būdu gaminant klastotes, yra savotiškas istorinis fenomenas. Jo gyvybingumą šiandien palaiko tie patys užsakovai, pakeitę arba net nesiteikę pakeisti iškabų.  

Dažniausiai tiražuojamas Lietuvos neprietelių melas yra kurpiami teiginiai apie lietuvių tautos masinį dalyvavimą žydų žudynėse, poringės apie tai, kad neva Lietuva pradėjo pasaulinį Holokaustą, o gal net sukėlė antrąjį pasaulinį karą. Tačiau knyga „Kūju per Lietuvos istoriją“ (portale slaptai.lt straipsniai buvo skelbiami šiuo pavadinimu – „Su kūju – per istoriją ir Lietuvą“) nėra tik paprastas ideologinių klišių ar atvirai melagingų klastočių užginčijimas, buvusį ženklą pakeičiant į priešingą, dėl nuodugnumo ir dėmesingumo faktinėms aplinkybėms minėtą D.Stanciko studiją būtų galima pavadinti istorine – fenomenologine Lietuvos šmeižto dekonstrukcija.

Kaip jau minėjau, D.Stanciko studija, liečianti jautriausias naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, įdarbina visas skaitytojo emocijas, o kartais įkaitina kraują iki virimo temperatūros. Todėl negaliu atsistebėti dėl to, kaip pačiam autoriui pavyksta išsaugoti blaivų kalbėjimo toną, išvengiant sutirštinimų ar nepagarbių epitetų oponentų atžvilgiu, net kai yra kalbama apie piktybiškai apsimelavusias ir stipriai papuvusias būtybes. Savo ruožtu dvaro istorikai, negalėdami nuneigti naujų interpretacijų atsiradimo Lietuvos padangėje faktą dar D.Stancikui publikuojant būsimos knygos medžiagą slaptai.lt internetiniame dienraštyje, pabandė forsuotai nutylėti paties autoriaus pavardę, maždaug tokia intonacija, kad neva kažkokie įtartini tipai drumsčia vandenį su neaiškiomis hipotezėmis. Tai, žinoma, rodo pačių dvaro istorikų apgailėtiną lygį.

Be visa ko kito, studijos autorius labai jautriai kalbą apie Holokaustą ir jo aukų atminimą. Tačiau šiandien mus skaudina ir tai, kad Holokausto atminties tema neretai jau įgyja kraupiai iškreiptus pavidalus, tampa Holokausto industrijos intoksikacijų prasiveržimo, pinigų darymo, valdžios kaupimo, lipimo per kitų galvas, siekiant tarptautinės karjeros, spaudimo, žmonių niekinimo, tautų šantažo, kartais net visiškos begėdystės apsireiškimo įtikrovinimo tema.

Jonas Noreika ir Kazys Škirpa. Slaptai.lt nuotr.
Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

Holokausto atminties tema kartas nuo karto tampa ta uždanga, po kuria tvarkomi nešvarūs reikaliukai, o ta proga galima būtų pasakyti dar ir taip, kad šiandien Holokausto temos begėdiško eksploatavimo savanaudiškais tikslais sferoje pirmaisiais smuikais groja Rusijos specialiosios tarnybos, ne patys geriausi žydų tautos atstovai, o Lietuvoje taip pat ir lietuvių kilmės piliečiai dėl konjunktūrinių sumetimų ir polinkio į prostituciją, tokiu būdu planuodami padaryti karjerą ar užsitikrinti bent žinomumą ir įtakingų žmonių palaikymą.

Savo ruožtu D.Stanciko  istorinių apybraižų studija „Kūju per Lietuvos istoriją“ yra dora knyga visų pirma dėl istorinio tyrimo ir išvadų antikonjunktūrinio pobūdžio. Tai ne toks jau dažnas dalykas šalyje, kur naujosios konjunktūros nuodingi debesys kyburiuoja neišsisklaidę ir temdo tikrovės vaizdinius.

O vis dėlto, apie ką šį knyga, – kažkas dar paklaus. Tai dora knyga apie tiesą ir melą.

Tai išties dora knyga apie tiesą ir melą, apie melą ir tiesą.

2020.06.25; 12:20

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Vidmantas Valiušaitis

JACEKĄ JANĄ KOMARĄ, žurnalistą ir istoriką, ALGĮ AVIŽIENĮ, diplomatą, kalbina Vidmantas Valiušaitis, Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Informacijos analitikos skyriaus vyriausiasis tyrėjas. Šis interviu – LNB konferencijos „2020-ieji. Pasaulinės tendencijos ir nacionalinis saugumas. Įžvalgos. Iššūkiai. Scenarijai“ kontekstinė dalis. Skelbiame antrąją pokalbio dalį.

*   *   *

V.Valiušaitis. Lenkijoje, regis, irgi vyko, gal ir dabar vyksta diskusijų apie lenkų laikyseną Antrojo pasaulinio karo metais, kai buvo vykdomas holokaustas. Lenkijoje gimęs žydų kilmės JAV istorikas Jan Gross yra parašęs kontraversinių knygų, padaręs diskusijas sukėlusių pareiškimų. Tuo metu W. Sikorskio vyriausybės emisaras Jan Karski, susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu, pasakė tokius žodžius: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“

J.J. Komar. Holokausto klausimu diskusijos vyksta kiekvienais metais – kaskart su naujos knygos, naujo straipsnio ar naujo įstatymo pasirodymu. Ir vyksta stiprios diskusijos. Viena vertus, rytų Lenkijoje (čia daugiausia gyveno žydų) yra daug žmonių, kurie iš tikrųjų pasyviai stebėjo kas vyksta. Bet yra ir daug tokių, kaip ir Lietuvoje, kurie žydams padėjo.

Žmonės norėjo išgyventi

Bet kaip jau minėjote, naikinimo procesas buvo masinis, jo sustabdyti lenkų jėgomis buvo neįmanoma. Net jeigu lenkų pogrindis buvo pakankamai stiprus. Kiek buvo prašymų, kad alijantai subombarduotų Aušvicą!? Buvo atmetama tokiais argumentais: to negalima daryti, nes nužudysim tūkstančius žmonių. Lenkai atsakydavo: taip, bet išgelbėsim šimtus tūkstančių! Patys žydai dabar pripažįsta, kad jeigu tai būtų padaryta, Vakarai būtų įsiklausę į lenkų raginimus, holokaustas jeigu ir nebūtų sustabdytas, tai aukų skaičius būtų buvęs mažesnis, žudynių mastas būtų buvęs sumažintas. Tai viena.

Jacekas Komaras

Antra, holokausto klausimas yra labai svarbus, jeigu ne pats svarbiausias klausimas žydams. Jų naratyvas labai stiprus. Reiktų kalbėti apie tai be emocijų, kaip kartais atsitinka iš vienos ir iš kitos pusės, kai diskusija praktiškai nevyksta, o tik apsimėtoma kaltinimais. Tokios „diskusijos“ žmonių santykius paprastai tik komplikuoja.

Reikia turėti galvoje, kad Vakaruose, Amerikoje, žmones ne tai kad nenori, bet tiesiog neturi galimybės įsigilinti į istorijos niuansus. O mes turim problemą išeiti į viešumą su savo naratyvu. Jeigu ir išeiname, tai viskas lieka tik tarp istorikų. Plačioji visuomenė girdi kitą naratyvą, kuris yra stipresnis, būtent, žydų. Ir tie svarbūs niuansai prapuola.

Mes pripažįstam, kad taip, visuomenė tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje nebuvo vienalytė. Buvo tokių, kurie padėjo žudyti žydus, buvo tokių, kurie juos gelbėjo. O dauguma, ir tai natūralus dalykas, tik stebėjo. Kadangi vyko karas, žmonės bijojo žūti, norėjo išgyventi – išlikti gyvi, sulakti karo pabaigos. Ir tai tiesa. Jeigu kas nors tvirtina, kad dauguma laikėsi pasyviai, – taip ir buvo.

Esama noro klausimą kelti toliau

A.Avižienis. Kodėl iškilo kompensacijos klausimas? Kiek teko skaityti, atrodo, kad atsirado trinties tarp Izraelio vyriausybės ir Lenkijos vyriausybės dėl delegacijos, kuri turėjo vykti į Izraelį kalbėtis apie kompensaciją.

V.Valiušaitis. Patikslinsiu klausimą. Praėjusių metų gegužės mėnesį prezidentas D. Trampas pasirašė įstatymą 447, kuriuo netiesiogiai keliamas turto kompensavimo klausimas Amerikos piliečiams žydams, kilusiems iš tos Vidurio ir Rytų Europos dalies, kurią istorikas T. Snyderis pavadino „kruvinomis žemėmis“. Lapkričio mėnesį baigiasi terminas surašyti išlikusiam turtui, pateikti pagrindimą, įrodymus ir t.t. Lenkijoje vyko plačios diskusijos tuo klausimu. Premjeras Morevckis pasakė: „Klausimas dėl turto restitucijos žydų kilmės JAV piliečiams buvo galutinai išspręstas. Noriu tai pabrėžti: ši tema neegzistuoja. Su JAV pasirašytas kompensavimo įstatymas išsprendžia klausimą ir išlaisvina Lenkiją nuo šių pareigų. Antrojo pasaulinio karo metais Lenkija buvo auka, o ne budelė. Kovosime už istorinę tiesą ir lenkų tautos garbę. Kol negausime atsiprašymo, mūsų politikų kojos Izraelyje nebus.“ Tai Moraveckio pareiškimas. Lietuvoje tuo klausimu diskusijos nevyksta.

J.J. Komar. Ne iki galo tas klausimas išspręstas. Iš tiesų, buvo sutartis tarp Lenkijos ir JAV, kad Amerika prisiims atsakomybę. Bet čia yra daug niuansų. Pavyzdžiui, Varšuva. Kokiu būdu galima gražinti tą turtą, jeigu 90 procentų Varšuvos buvo sunaikinta? Vokiečiai sunaikino. Klausimas: kodėl lenkai turi grąžinti turtą, kurio nėra, kuris yra sunaikintas? Tokių klausimų yra labai daug.

Taip pat tiesa yra ta, kad beveik nebeliko tų žmonių, kuriems turtas galėtų priklausyti. Dažniausiai būna taip, kad teises į tą turtą bando perimti kiti. Be abejo, galima diskutuoti, bet kol kas nėra nei teisinių, nei kitokių galimybių tą turtą gražinti.

Lietuvoje tas klausimas buvo geriau išspręstas – sukurtas fondas ir tam tikra suma perduota į tą fondą. Gal ne iki galo tą problemą išsprendė, Lietuvoje to turto fiziškai, manau, liko daugiau nei Lenkijoje. Tačiau vis tiek įtampa buvo sumažinta iki minimumo arba visai likviduota. Dėl to Lietuvoje nėra tokių diskusijų.

A.Avižienis. Man teko dirbti Amerikos ambasadoje Vilniuje. Tas klausimas, pamenu, buvo keliamas jau 1993-1994 metais. Turėjau abejonių dėl pačios koncepcijos: ar lietuviai turi kompensuoti už nuostolius, kuriuos padarė Lietuvos okupantai? Man buvo pasakyta, kad tai nebus didelis klausimas. Autoritetingi žmonės kalbėjo, kad siekiama vieno – vos kelių nekilnojamojo turto objektų, kurie galėtų būti paskirti žydų bendruomenei, kaip pragyvenimo šaltinis. Ji gana vargana, dalis jų – išlikusieji po holokausto. Kiti, aišku, ne – atvykę iš Sovietų Sąjungos jau po karo. Holokaustą išgyvenusiųjų yra tik dalis. Bet tai būtų viso labo ribotas dalykas – kalba eitų tik apie pora stambesnių objektų, kurie galbūt anksčiau priklausė žydų bendrijai. Jiems būtų gražinta ir jie iš to galėtų gyventi, turėtų materialinį pagrindą.

Algis Avižienis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tačiau po to klausimas vėl iškilo. Pasidarė nebe vieno ar kelių milijonų, o keliasdešimt milijonų eilės. Susidaro tam tikra kompensacijos norų infliacija, sakyčiau.

Kokia poziciją mes užimsim? Lenkijos – matome: „Kalbėjomės, susitarėme, klausimą išsprendėme! Einame prie kitų temų!“ Bet iš žydų pusės, atrodo, kad yra noras tą klausimą kelti toliau. Turime galvoti apie atitinkamą gynybinę reakciją.

Supriešintų tautas

J.J. Komar. Problema ta, kad kompensacijų pageidavimai nėra tokie, kokių iš tikrųjų tikėtis būtų realu. Geriausias pavyzdys yra vokiečiai. Jie irgi įkūrė įvairius fondus, kurie turėjo išmokėti kompensacijas, pavyzdžiui, už priverstinius darbus Vokietijoje, praleistą laiką koncentracijos stovyklose ir pan. Žmonės gaudavo tik po kelis šimtus eurų. Kadangi vokiečiai – ne todėl, kad buvo labai geros širdies, bet priversti, – irgi sakė: nėra galimybių duoti kiekvienam po 100 tūkstančių. Buvo žmonių, kurie atsisakė: mums nereikia kelių šimtų eurų, mūsų kančių išreikšti tuo negalima, jas reikia įvertinti kitaip. Dėl kompensacijų niekada nebus bendro susitarimo.

A.Avižienis. Lenkija vyriausybiniu lygiu reikalauja 300 mlrd. eurų kompensacijos iš Vokietijos.

J.J. Komar. 300 mlrd. yra tik dalis. Todėl, kad įvertinus vien tik Varšuvos nekilnojamojo turto sunaikinimą susidaro jau apie 3 mlrd. O kiek dar kitų miestų buvo sunaikinta, kiek išvežta ir pražudyta žmonių!

A.Avižienis. Bet realiai, sunku tikėtis, kad Vokietija sutiktų tokias sumas išmokėti.

J.J. Komar. Sunku tikėtis, bet problema ta, kad lenkai nėra vieninteliai, kurie reikalauja kompensacijos iš Vokietijos. To prašo ir graikai.

A.Avižienis. Man atrodo, ar nebūtų geriau nuo tokių pageidavimų atsisakyti, nubrėžti „storą liniją“? Kai atvykau į Lenkiją 1989 metais, man aiškino, kad visam tam, kas vyko čia per 50 okupacijos metų, – žudymai, kalėjimai, koncentracijos stovyklos ir t.t. – brėžiama grubakreska, t. y. stora linija: dabar to nekelsime, dabar norime harmonijos, taikos. Tam tikra prasme šitas nusistatymas kurį laiką veikė. Ir Ispanijoje buvo vykdoma panaši „užmiršimo politika“.

Todėl visuomet yra rizika, kad jeigu Lenkija ar Graikija pradės reikalauti kompensacijų, kiti irgi to norės. Ir šitas nesibaigiantis reikalas ne suartintų, bet tik supriešintų tautas.

Neteisingas kelias

V.Valiušaitis. Juolab, kad ir patirtų nuostolių mastą apskaičiuoti nelengva. Kaip įvertinti nužudytus, ištremtus, suluošintus žmones, turtą, kurio neišliko? Lenkija vis dėlto gavo nemažas teritorijas su daugiau ar mažiau išlikusiais miestais, gana daug jūros pakrantės, kurios anksčiau neturėjo. Viską dabar padėti „ant svarstyklių“ ir tiksliai pasverti būtų turbūt labai sudėtinga…

J.J. Komar. Taip, bet dėl šitos kompensacijos niekas net diskutuoja. Tiesa, kad daug mažų miestelių nebuvo sugriauta. Tačiau tokie miestai kaip Vroclavas, Ščecinas, kiti, praktiškai, buvo visiškai sunaikinti. Tai buvo vokiečių tvirtovės. Ir Raudonoji armija neturėjo kitos išeities – privalėjo sunaikinti juos, norėdama praeiti toliau. Ir tokių sugriautų miestų Lenkijai po karo atitekusioje teritorijoje buvo daug. Mažesni miesteliai – taip, jie išliko. Bet irgi ne visi. Ten, kur ėjo Raudonoji armija, kur buvo stipresnis pasipriešinimas, viskas buvo sunaikinta.

Mano miestelis prie Odros, kur anksčiau gyvenau, 80 proc. buvo sunaikintas. Iš viso miestelio liko gal 10-15 proc. senų namų. Visi kiti – nauji.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Kita vertus, didelė kompensacija galėjo būti pramonė. Lenkijai atiteko Silezija, ten buvo apie 2 tūkstančius įvairių pramonės įmonių, Ščecine buvo benzino fabrikas. Tačiau Maskva nusprendė, kad visi fabrikai yra reikalingi jai. Iš dviejų tūkstančių gamyklų vos 500 išliko su įranga. Iš kitų 1,5 tūkstančio įmonių visa įranga buvo demontuota ir išvežta į Rusiją. Lenkai gavo žemių, bet jos buvo praktiškai tuščios.

Dalis Silezijos priklausė Lenkijai jau nuo 1920 metų. Po 1945 metų ji gavo Vakarų Prusijos, Pomeranijos žemes ir likusią Silezijos dalį iki Odros.

A.Avižienis. Vokiečių filosofas Nyčė yra parašęs esė apie istoriją. Istorija gali būti geras dalykas, bet gali būti ir blogas. Jis kalbėjo apie istorijos „negyvos rankos“ spaudimą gyvosioms generacijoms. Per didelis įsigilinimas į praeities nuoskaudas trukdo gyventi ir žengti į priekį.

Kuo daugiau girdžiu šitų priekaištų – iš Izraelio arba iš Vašingtono – lietuviams, lenkams ir atvirkščiai, esu įsitikinęs, kad tai neteisingas kelias. Praėjo jau daug metų, reikia žengti į priekį.

Nacionalinio saugumo plotmės tema

V.Valiušaitis. Kokia turėtų būti Lietuvos laikysena istorinės atminties atžvilgiu, kad tai didintų, ne mažintų mūsų saugumą? Ar turėtume ginti vien savo interesus, nepaisant ką kas apie tai kalbėtų, ar vis dėlto derėtų į tas nuomones atsižvelgti, kad kas nors neliktų „nepatenkintas“, jei pareiškiame turį ir savo interesų?..

A.Avižienis. Škirpos ir Vėtros atvejis iš dalies yra nacionalinio saugumo plotmės tema. Tai svarbus klausimas. Bet jis nėra esminis, nėra pagrindinis frontas. Tų frontų yra daug. Tačiau jis yra pakankamai svarbus ir jį reikia saugoti, kad nebūtų persilaužimo ir nuostolių. Kodėl?

Kazys Škirpa vis dėlto yra Birželio sukilimo iniciatorius ir vadas. Ir jeigu jis moraliai pažeminamas, tada visas sukilimas patenka po šešėliu. O jeigu ten patenka sukilimas, tai mes vėl priartėjam prie sovietinio naratyvo, kad okupacijos nebuvo, viskas 1940 m. vasarą buvo „gražu ir legalu“, o NKVD naikino ir trėmė tik „fašistus“, kurie trukdė vykdyti „pažangias reformas“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tai grėsmė mūsų suverenitetui. Priklausomai nuo to, kaip agresyviai laikysis Rusija. Šiuo metu nemanau, kad būtų „mirtino pavojaus“. Bet jis yra pakankamai rimtas, kad to reikėtų saugotis. Būčiau už tai, kad laikytumėmės pagarbios pozicijos Škirpos ir Vėtros atžvilgiu. Jie verti apginti nuo nepagrįstų puolimų. Ir argumentuoti galima labai įvairiai.

Viena pagrindinių iniciatyvų, pažeminti Škirpą ir Vėtrą, atėjo ne iš Rusijos, bet iš Anglijos. Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus politinis bendražygis Mark Adam Harold yra nepaprastai aktyvus, visur rašo ir tomis temomis kalba. Aš esu atkreipęs jo dėmesį: pasižiūrėkite į savo vadą Winstoną Churchillį. Indų istorikai, ne politiniai radikalai, bet mokslininkai, nurodo, kad karo metu Churchillis leido įvykti badui, kurio metu žuvo 3 mln indų. Churchillis tada sakė: „Nėra ko jaudintis, indai dauginasi kaip kiškiai, didelio nuostolio nebus“. Tai istoriškai paliudyta. Britų premjero patarėjai maldavo, kad laivai iš Australijos, gabenę grūdus į Europą, sustotų Indijoje ir gelbėtų žmones nuo mirties. Churchillis sakė ne. Kadangi tuo metu Indijoje vyko sukilimas – pasipriešinimas prieš anglų valdžią. Churchill norėjo parodyti „geležinę ranką“.

Aš kreipiausi į poną Haroldą, sakiau, pirma pažiūrėkite į savo žmones ir tada nutarkite kokius moralinius kriterijus jūs taikysite, įvertindami Churchillio veiksmus. Ir kai su tuo susitvarkysite, tada galbūt ateikite ir galėsime pakalbėti apie Lietuvoje buvusią padėtį. Kadangi labai lengva kaltinti Škirpą, ištraukus iš konteksto vieną ar kitą sakinį, bet jo veiksmai nė iš tolo neartėja prie Bengalijos bado, kurio metu žuvo 3 mln. indų.

Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš užsienio, praranda identitetą

J.J. Komar. Kalbant apie Lietuvos pogrindį, apie sukilimą, apie to meto įvykius ir jų lyderius, manau, neverta pradėti kovoti su Kremliaus naratyvu. Kadangi jis vis tiek bus stipresnis, plačiau girdimas. Mūsų diskusija daugiau vyksta viduje. Tad mums reikia išgirsti žydų naratyvą ir bandyti su žydų bendruomenės atstovais kalbėtis. Diskusijos gal bus emocingos, tokių jau buvo, bet su jais reikia susitarti. Ir tada Kremliaus naratyvas bus visiškai silpnas. Jeigu mes parodysim, kad tą klausimą išdiskutavom, pasakėm tiesą, jos nebijom: pripažinom, kad vienas ar kitas padarė tokius veiksmus, bet padarė ir kitokius, kad negalima viso to vienareikšmiškai vertinti, tačiau nepamiršom ir puikiai suprantam, kas įvyko karo metais. Jeigu su tokiu naratyvu sutiks žydų bendruomenė, tada Kremlius neturės jokių įrankių su mumis kovoti.

A.Avižienis. Labai daug vilčių į tokį dialogą nedėčiau. Kadangi žinau apie tai iš savo patirties. Tie kaltinimai iš tam tikrų institucijų, iš tam tikrų individų nuolatos ėjo ir eina. Buvo įvairių bandymų kalbėtis, bet kažkokios perspektyvos nelabai matau. Kalbėtis, aišku, reikia, galima, bet tikėtis kažkokio persilaužimo, man atrodo, neverta. Nereikia eskaluoti, tik reikia laikytis tiesos pozicijose.

Ginama J.Noreikos ir K.Škirpos garbė. Slaptai.lt nuotr.
J.Noreikos ir K.Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Škirpa buvo Birželio sukilimo iniciatorius, inspiratorius, tam tikra prasme – koordinatorius, mes jį turime gerbti. Čia – mūsų istorija. Ir mes turime teisę į savo istoriją. Šalis, kuri savo istorijos įvertinimo laukia iš kaimynų arba iš užsienio, praranda savo identitetą. Tai mūsų istorinis identitetas. Tegul, kam nepatinka, leidžia į mumis strėles, bet mes laikomės tų pozicijų.

Manau, gerai padarė prezidentas G. Nausėda, kuris šiek tiek pabarė merą R. Šimašių, kad jis negerai pasielgė. Ir priminė, galbūt netiesiogiai, kad ne savivaldybės reikalas spręsti, kurie istorijos herojai verti pagarbos, o iš kurių reikia tą pagarbą atimti. Geriau tai palikti istorikams. Tai buvo geras, teisingas ėjimas. Ir Šimašius, regis, iš to pasimokė. Ta nauja Vėtros lentelė, atrodo, kalbės. Tapo surastas savotiškas modus vivendi. Ir tai mane tenkina.

Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus

V.Valiušaitis. 2020-tieji metai. Ko galima tikėtis? Taip pat ir Trampo 447 įstatymo slinkties atžvilgiu?

J.J. Komar. Gali tas klausimas grįžti. Tačiau nepamirškim, kad įstatymas neturi teisinių pasekmių už Amerikos ribų, jis pasirašytas kaip savotiškas patarimas, kaip pasiūlymas atkreipti į tai dėmesį. Nebus taip, kad jeigu mes kažko nepadarysim, tai Amerika bandys įvesti kažkokias sankcijas. Ne. Tai buvo būtent priminimas apie tą problemą, kuri, žydų bendruomenės Amerikoje manymu, nėra išspręsta iki galo. Dalykai, kurie buvo padaryti anksčiau, problemos iki galo neišsprendė, taip manoma.

Bet vėlgi – tai gera proga grįžti, priminti, diskutuoti. Įrodyti, kad vis dėlto esame padarę ne mažiau už kitus. Net ir už vokiečius, kurie iš tikrųjų viską pradėjo ir viskas, kas čia vyko, buvo jų kaltė, o ne mūsų. Mūsų visuomenių dalys tik prisijungė prie to, bet ne visos visuomenės. Mūsų vyriausybės nebuvo tos politikos pradininkės.

Diskusija vyks, bet nemanau, kad bus kažkokių teisinių pasekmių. Kadangi prezidentas Trampas kitu atveju elgtųsi kitaip, žengtų kitokius žingsnius, nei tie, kuriuos jis iki šiol padarė.

Lenkijos vyriausybė reagavo labai aštriai paprasčiausiai dėl to, kad buvo tam tikro išgąsčio, jog reikės vėl grįžti prie to klausimo, vėl kažką įrodinėti. Tad geriau išsyk kategorišku pareiškimu bandyti paveikti tas diskusijas ir pasakyti aiškiai: apie tai mes nediskutuosim. Bet aš abejoju ar toks pareiškimas problemą išspręs.

A.Avižienis. Pas mus, deja, vyrauja tendencija – panikuoti. Ypač jei kalbam apie Ameriką, jos paramą, apie žydų bendruomenę. Ministras L. Linkevičius – geras pavyzdys. Bandymus išsaugoti Škirpos ir Vėtros atminimą jis pavadino „labai bloga paslauga Lietuvos įvaizdžiui“. Tarsi mūsų istorinė atmintis turėtų būti paaukota kažkokiam „įvaizdžiui“.

Dar anksčiau jis kalbėjo per BBC apie rusų kariuomenės manevrus „Zapad-2017“. Beveik drebančiu balsu kartojo: aš bijau, aš labai bijau ką rusai gali padaryti… Buvo gėda tai girdėti iš Užsienio reikalų ministerijos vadovo.

Linas Linkevičius, Lietuvos URM vadovas. URM nuotr.

Drebančių kinkų politika yra bloga politika. Negalime tikėtis, kad mūsų nespaus. Mus seniai spaudžia rusai, spaudžia žydų bendruomenė ir jų draugai Vašingtone. Tiesiog, turime su tuo gyventi.

Bet turime atsiminti, kad tuose pačiuose amerikiečių sluoksniuose, ir žydų sluoksniuose esama noro vesti „kietą politiką“ prieš „kietą Rusijos politiką“. Ir šita prasme mūsų, o ypač Lenkijos, vaidmuo yra svarbus. Ir vien koks nors istorinis nesusitarimas dėl Škirpos, tikrai negali reikšti, kad dėl to nebeturėsime paramos iš Amerikos. Kadangi čia visas paketas klausimų. Nereikia to vieno iš konteksto išimti ir dėl jo drebėti.

Be abejo, reikia būti lankstiems, reikia būti jautriems, atsižvelgti į žydų istorines kančias ir skriaudas. Bet reikia turėti ir savo poziciją. Ir negalima kiekvieną kartą, kai tik iškeliamas koks nors reikalavimas – kelti „baltą vėliavą“ ir sakyti „mes pasiduodam“. Kadangi bus naujų reikalavimų. Ir taip tęsis be galo.

V.Valiušaitis. Dėkoju už pokalbį.

2020.06.06; 09:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Būtų primityvu iš politikos reikalauti absoliutaus padorumo, sąžiningumo, tikslumo. Mūsų būtis – lyg susipainioję žvejo tinklai. Surask, kur pradžia, kur – pabaiga. Susigaudyk, kada matome priežastį, o kada – pasekmę.

Kada bus įkurta Palestinos valstybė?

Tačiau norėtųsi, kad mes prisilaikytume bent minimalių lygybės principų: jei aniems taikau griežtus reikalavimus, tai ir su šiais ponais privalau žaisti pagal panašias žaidimo taisykles. Kuo mažiau dvigubų, trigubų, keturgubų standartų! Dabar retsykiais (laimė – ne visada) turime mišrainę, kuri ant šeimininkės stalo atrodo kaip puikiausias kulinarijos stebuklas, bet jei paragautume – nedelsdami išspjautume.

Kai kritikuojame Krymą okupavusią Rusiją, kodėl nepriekaištaujame Vakarų kranto gyvenvietes aneksuojančiam Izraeliui? Suprantama, Lietuva negali drąskyti akių Izraeliui, nes jis yra labai svarbus mūsų strateginės partnerės JAV sąjungininkas ir bičiulis. Kibti į atlapus Izraeliui – tai plėšyti JAV vadovų švarkus.

Izraelis griauna palestiniečių namus rytiniame Jeruzalės priemiestyje. EPA-ELTA nuotr.

Tačiau gal Lietuva pajėgtų bent truputėlį santūriau pataikauti Tel Avivui, gal mums privalu domėtis ne vien žydų naujakurių, bet ir palestiniečių vargais? Retsykiais susimąstykime, kodėl Izraelio valstybė senų seniausiai įkurta, pripažinta, o palestiniečiai iki šiol negali pasigirti turį valstybingumą? Sakote, palestiniečiai – blogieji, o žydai – šventieji? Esate įsitikinę, kad jei radikalus islamo judėjimas „Hamas“ sudėtų ginklus, Izraelis nebeblokuotų Palestinos valstybės įteisinimo procesų, liautųsi plėtęs savo įtaką palestiniečių žemių sąskaita? Surastų naujų priežasčių…

Izraelio smūgių Gazos Ruožui aukomis tapo 31 palestinietis. EPA-ELTA nuotr.

Štai Izraelio premjeras Benjaminas Netanjahu grasina aneksuosiąs likusias Vakarų Kranto teritorijas, reikalauja, kad didžiosios Pasaulio valstybės pripažintų Golano aukštumas esant Izraelio teritorija. Palyginkime šiuos Izraelio Ministro Pirmininko ketinimus su tuo, kaip elgiasi Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Ką regime – panašumus ar skirtumus? Nors Jungtinės Tautos – organizacija, kur daug kalbama ir dažniausiai nieko rimto nenuveikiama, bet vis tik pravartu prisiminti, kaip jos vertina Izraelio agresyvumą: „rimtas tarptautinės teisės pažeidimas“.

Kas aprašys dušanskių ir raslanų nusikaltimus?

Dabar – kita sudėtinga tema. Vos tik Seimo narys istorikas Arūnas Gumuliauskas pasiūlė mūsų parlamentui priimti oficialią rezoliuciją, jog lietuvių tauta dėl Holokausto niekuo dėta, tuoj atsirado prieštarautojų, kam gi to reikia? Esą ”joks Izraelio premjeras ar prezidentas, joks aukštas valstybės atstovas nėra kaltinęs Lietuvos valstybės ar lietuvių tautos, kaip kolektyvo, vykdžius Holokaustą. To niekada nėra dariusi ir Lietuvos žydų bendruomenė“. Omenyje turiu kad ir istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Zigmo Vitkaus straipsnį „Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta Holokauste nedalyvavo…“ Kas tuo abejoja? (LRT.lt).

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas
Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Taip, Izraelio prezidentai ir premjerai viešai niekur niekad mums neprikergė hitlerinės Vokietijos nuodėmių. Vienas Izraelio ambasadorius savo vizitu net pagerbė iškilaus Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago dukrą. Bet ar to užtenka? Leiskite pastebėti, kad Izraelio valdžia niekad niekur niekada viešai, oficialiai nepasmerkė akiplėšiškai lietuvius terorizuojančių zurofų, vyzentalių. Ši aplinkybė – neverta dėmesio? Manote, kad čia neįmanoma klastinga intriga: jūs – lokite, o mes apsimesime, kad nieko nežinome, nieko negirdime…

Nejaugi aplinkybė, jog Lietuvos žydų bendruomenė iki šiol neišleido knygų, kuriose būtų skrupulingai analizuojami dušanskių ir raslanų nusikaltimai Lietuvos valstybei, – nežeidžia mūsų savigabos? Mes, lietuviai, net suplukę fiksuojame kiekvieną žydams padarytą skriaudą. Visuomet atsiprašome, visuomet atgaulaujame. Ir tai – teisinga, sąžininga, gražu, padoru. Bet galų gale kada Lietuvos knygynų lentynose pasirodys dušanskių ir raslanų žiaurumus atskleidžiantys veikalai lietuvių, rusų, anglų kalbomis? Kas tai, jei ne dvigubi standartai: jie negali pamiršti skriaudų, mes – mes privalome pamiršti viską?

Lenkiška Konstitucija

Štai Seimui siūloma 2021 metus paskelbti Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado metais.

Gal ir gražu. Juk 2021-aisiais sukaks Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-osios metinės. Be to, kaip skelbia ELTA, „Gegužės 3-iosios Konstitucija yra pirmoji rašytinė konstitucija Europoje ir antroji rašytinė konstitucija pasaulyje“.

Lenkija ir Lietuva – nelygios jėgos. Slaptai.lt nuotr.

Tikiu, jog toji Konstitucija – labai puikus dokumentas vertinant ją teisiniu požiūriu ar ieškant pažangių demokratinių nuostatų. Tačiau negaliu pamiršti kadaise daryto interviu su šviesios atminties politiku, filosofu Romualdu Ozolu. Jis jau senų seniausiai piktinosi Lietuvos Seimu, besiruošiančiu liaupsinti Konstituciją, iš kurios buvo ištrintas … Lietuvos valstybės vardas! Tuomet R.Ozolas nuoširdžiai stebėjosi, kodėl Lietuva pratinama dievinti Konstituciją, kurią prisimindami mes privalėtume raudonuoti iš gėdos? Juk Lietuva tapo Lenkijos provincija, lietuvius apgavo, paniekino, nugalėjo. Mes tapome jaunesniaisiais Lenkijos broliais…

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl viešai teiraujuosi šią idėją parlamente stumiančio Seimo nario Eugenijaus Jovaišos – ar tai ta pati Konstitucija, kurią kritikavo R.Ozolas? Gal kažin ką painioju? Bet jei 2021-aisiais bus liaupsinama būtent R.Ozolo išpeikta Konstitucija, tada aš nieko nebesuprantu. Lietuva džiaugsis dokumentu, kuriame nebeliko jos vardo? Lenkai tąsyk pasirodė esą atkaklesni, gudresni, stipresni. Mus nustūmė į šalį. Tad dabar tegul vieni mėgaujasi pergalės šampano purslais. O jei Varšuvai vis tik negalime pasakyti itin griežto „ne“ (strateginis partneris, Suvalkų koridorius, bendros karinės pratybos ir t.t.), tai bent jau tą gėdingą dokumentų minėkime kiek įmanoma santūriau, kukliau.

Taivanietiškas galvosūkis

Filosofas Vytautas Radžvilas ragina Lietuvos valdžią, kad ši pripažintų Taivano nepriklausomybę. Suprask, šitaip pasielgdamas Vilnius būtų labai panašus į 1990-aisiais Lietuvą nepriklausoma valstybe pripažinusią Islandiją. Puikiai suprantu, kad demokratiškas Taivanas gražiau tvarkosi nei žemyninė komunistinė Kinija. Demokratija, žmogaus, spaudos, žodžio laisvė – visa tai pažangiau nei komunizmas, griežta piliečių priežiūra, karinė jėga.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet juk Taivane įsikūrę tie patys kinai, kaip ir anie, gyvenantys žemyninėje Kinijoje. Skirtumas tik toks: vienur – demokratija, kitur – komunizmas. Ar ši aplinkybė suteikia teisę Taivanui atsiskirti nuo Kinijos? Ar šiuo konkrečiu atveju jau nebegalioja šalių teritorinio vientisumo taisyklės? Perskaitykite V.Radžvilo tekstą „Apie padlaižystę, drakono erzinimą ir moralinę skolą“, kuriame aiškiai išdėliotos priežastys, kodėl galima pripažinti Kinijos Respublikos Taivaną esant nuo Pekino visiškai nepriklausoma šalimi. V.Radžvilas prirašė daug svarbių argumentų, tik apie valstybės teisę į teritorinį vientisumą, – nė menkiausios užuominos.

Taivanas. Sostinė – Taipėjus

Jei Krymas tvarkysis kur kas demokratiškiau nei Ukraina, jei šis pusiasalis sugebės pažaboti korupciją, kyšininkavimą, taps demokratiškas, labai gerbiantis žmogaus, spaudos, žodžio laisves, o oficialusis Kijevas – ne, remiantis V.Radžvilo logika, Krymo valdžia taip pat turės teisę atsiskirti nuo Ukrainos? Jei Klaipėdos meras ir Klaipėdos savivaldybė tvarkysis pažangiau nei likusi Lietuva, uostamiesčiui leisime atsiskirti nuo Lietuvos?

Žinoma, jei Kinija pultų Taivaną, tada Lietuva neturėtų moralinės teisės tylėti. Bet ar dabar mes turime teisę itin drastiškai kištis į Kinijos vidaus reikalus? Ar tikrai tarp iš Sovietų Sąjungos išsiveržusios Lietuvos ir į griežtą Kinijos politinį glėbį sugrįžti nenorinčio Taivano – lygybės ženklas? Ko iš tiesų siekia Kiniją erzinti sumanęs filosofas? Prieš artėjančius Seimo rinkimus prireikė populiarumo, žinomumo?

Lietuvos viešojoje erdvėje pastebiu daug keistų nenuoseklumų.

2020.05.22; 09:50

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Antisemitinių nusikaltimų skaičius Vokietijoje pernai išaugo 13 proc., rodo kasmetinės ataskaitos duomenys, kuriuos citavo sekmadieniais leidžiamas laikraštis „Welt am Sonntag“.
 
2019 metais buvo įvykdyta 2 tūkst. nusikaltimų, nukreiptų prieš žydus ar žydų institucijas, teigiama kasmetinėje politiškai motyvuotų nusikaltimų ataskaitoje. 2018 metais buvo įvykdyti 1 799 tokio tipo nusikaltimai.
 
Apie detales paskelbta prieš oficialų ataskaitos pristatymą antradienį. Ją pristatys vidaus reikalų ministras Horstas Seehoferis ir federalinės policijos viršininkas Holgeris Muenchas.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius išaugo 14 proc., iki daugiau nei 41 tūkst., lyginant su 2018 metais, kai tokių nusikaltimų įvykdyta 36 062.
 
Maždaug 22 tūkst. šių nusikaltimų priskiriami dešiniųjų pažiūrų asmenims, o 10 tūkst. – kairiųjų pažiūrų.
 
Politiškai motyvuotų nusikaltimų skaičius ypač padidėjo Brandenburgo žemėje (52,5 proc.) ir Tiuringijoje (40 proc.).
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.11; 00:30

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.

Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.

Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.

Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.

Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.

klaipeda_7
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.

Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !

2020.04.14; 17:15

Naujoji atminimo lenta, skirta Jono Noreikos garbei. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto Arthuro Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Senoji paminklinė lenta, barbaro sudaužyta. Slaptai.lt nuotr.
 
Balandžio 1 dieną vykusiame teismo posėdyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nutarė, kad  pareiškėjo G.A. Gochino reikalavimas  įpareigoti Centrą pakeisti Centro istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos yra netenkintinas. Ši teismo nutartis yra neskundžiama.
 
Vyriausiasis administracinis teismas taip pat nutarė priteisti Centrui iš pareiškėjo G. A. Gochino bylinėjimosi išlaidas.
 
Praėjusių metų kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas taip pat buvo atmetęs G.A. Gochino skundą prieš Centrą, tačiau G. A. Gochinas šį teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
 
Prieš dvi savaites, kovo kovo 17 dieną, Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti dar vieną pil. A. G. Gochino skundą dėl naujos Centro pažymos apie J. Noreikos veiklą. Centras, radęs naujų istorinių šaltinių, šia pažyma paskelbė, kad J. Noreika aktyviai prisidėjo prie Lietuvos žydų gelbėjimo ir kad jis laikytinas antinacinio pasipriešinimo dalyviu nuo pat savo darbo Šiaulių apskrities viršininku pradžios.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.02; 10:34

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija delsia patvirtinti mažiausiai šešis Ukrainos ginklų ir šaudmenų tiekimo užsakymus, pateiktus Amerikos bendrovėms, ketvirtadienį pranešė interneto žiniasklaidos platforma „BuzzFeed“.

https://www.delfi.lt/news/daily/world/ziniasklaida-trumpo-administracija-vilkina-kijevo-aprupinima-ginkluote.d?id=83485001&

Man įdomiausia ši pranešimo detalė.

„Du Ukrainos pareigūnai, kalbėję su „Buzz Feed News“, mano, kad vėlavimas gali būti susijęs su Kinijos bandymu įsigyti strateginės svarbos Ukrainos aviacijos ir kosmoso technologijų bendrovę, kurį mėgino užblokuoti JAV. Todėl labiau tikėtina, kad Kijevas bus įtrauktas į Pekino ir Vašingtono galios žaidimą“, – rašoma straipsnyje.

Aš nežinau teritorinių Kinijos pretenzijų Rusijai šiandien. Žinau tik, kad Kinija ilgą laiką Čingischano užkariautas teritorijas iki Tolimųjų Rytų imtinai laikė savomis, nes šis užkariautojas paėmė valdžią ir Kinijoje. Tiesa, jo armija „ištirpo“ joje, beveik nepalikusi Čingischano kultūrinės įtakos pėdsakų. Rusija užėmė didžiules Čingischano Kinijos teritorijas tuo metu, kai Kinija neturėjo galimybių jas apginti.

Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga

Šia proga prisiminiau, kad 1969 m. įvyko virtinė Sovietų Sąjungos ir Kinijos kariuomenių susirėmimų, kurie vos nesibaigė karu tarp Kinijos Liaudies Respublikos ir Sovietų Sąjungos. Nesutarimai dėl sienos virto karine konfrontacija. Konfliktas kilo, kai Kinijos Liaudies Respublikos kariuomenė užėmė Damansko (Ženbao, kin. 珍宝) salą Usūrio upėje, o sovietinė armija kontratakavo.

Staiga padidėjęs teigiamas Kinijos dėmesys Ukrainai, ypač karinėje srityje, nežinant tikrojo Kinijos požiūrio į Izraelio valstybę ir pasaulio žydus apskritai (toje pačioje Ukrainoje šiandien turinčius didžiulę įtaką jos likimui), Lietuvai turėtų būti mažų mažiausiai įdomus saugumo prasme. Įsivaizduokime, kas būtų, jei ukrainiečiai kaip atsvarą grėsmėms iš Rusijos pasirinktų Kiniją, o ne JAV, kurios dažnai įtartinai flirtuoja su Vladimiru Putinu.

2020.02.08; 07:20

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

BNS naujienų agentūra ką tik išplatino pranešimą su atkreipiančia dėmesį antrašte – „Nausėda atsitraukia nuo idėjos teikti įstatymą griežčiau reguliuoti atminimo lentas“ https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/nauseda-atsitraukia-nuo-idejos-teikti-istatyma-griezciau-reguliuoti-atminimo-lenteles.d?id=83175425.

Čia primenama, kad naujai išrinktas šalies prezidentas dar rugsėjo pradžioje žadėjo Seimo rudens sesijoje pateikti vietos savivaldos įstatymo pataisas, „kurios nustatytų, kad savivaldybės kabindamos, nukabindamos ar keisdamos atminimo lenteles privalo laikytis Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų kriterijų“, bet dabar jau tokios tvarkos reglamentavimo įstatymo projekto pateikimo iniciatyvos teisę perduoda Kultūros ministerijai.

Be jokios abejones, raktinis šio naujienos žodis yra „atsitraukia“, dėl kurio įcentrinimo antraštėje gali susidaryti įspūdis, kad čia pranešama apie kažkokią prezidento Gitano Nausėdos kapituliaciją, pralaimėjimą, nusileidimą prieš didesnį charakterio tvirtumą parodžiusį oponentą. Tarkime, turėjęs gerų norų sutramdyti tokių nusmukusių herojų kaip Remigijus Šimašius savivaliavimą, dabar prezidentas, suvokęs tikrąjį nomenklatūrinio pasipriešinimo lygį, neria į krūmus, palikęs dorotis su šia situacija žemesnio rango institucijoms labiau formalizuoti būtu.

Kas be ko, prezidentas jau yra pademonstravęs savo elegantišką sugebėjimą nusileisti nesitraukiančiam nuo tiltelio užsispyrėliui oponentui ir kitose situacijose. Tačiau šįkart ženkime mažiausio pasipriešinimo keliu, keldami mums jaukesnę versiją, kad oportunisto kelią prezidentas dabar renkasi ne visiškai savo laisvu noru, o  greičiau dėl manevro būtinybės, atsižvelgdamas į sparčiai politinės išminties resursus kaupiančių patarėjų perspėjimus neiššaukti pernelyg anksti ugnies į save, vengti viešo susideginimo ant laužo.

Prezidentas Gitanas Nausėda. Roberto Dačkaus (LR Prezidento kanceliarija) nuotr.

Tarkime, tai yra tik didžiojo pasakojimo apie tai, kad kaltas ne prezidentas, o jo aplinka, nauja variacija. Kita vertus, iš tiesų nesunku įsivaizduoti, kad gero prezidentui, o taip pat sau to paties linkintys J.E. artimiausios svitos patarėjai ir padėjėjai pratinasi prie minties, kad, vengiant tiesioginės kaktomušos su naujosios nomenklatūros pajėgomis, reikia atpalaiduoti savosios mimikrijos sugebėjimus supanašėti su ta nomenklatūrine aplinka, kai, žiūrėk, neilgai trukus pats užsiaugini naujosios nomenklatūros personažo neperšaunamus žvynus ir geriau pradedi suprasti žaidimo pagal nusistovėjusias taisykles prasmę.  

Nomenklatūrinės kaukės yra patogios dėvėjimui dar ir dėl to, kad tokiu būdu lengvai išmokstama visą pasaulį matyti kaukės akimis.

Be visa ko kito, noriu priminti dar ir tai, kad andai prezidentas G.Nausėda labai karštai kvietė visas suinteresuotas puses užmegzti tarpusavio dialogą istorijos politikos kebliausiais klausimais, o pastaruoju metu, kaip atrodo, toks anojo užsidegimas ženkliai atvėso, pastebimai nuslopo, kažkur pradingo… Kaip atrodo bent man, čia ir slypi visa, ne tokia dramatiška kaip ką tik apmestoji, bet labiau tikėtina G.Nausėdos vadinamojo atsitraukimo paslaptis. Pamėginkime įsivaizduoti, kad prezidentas G. Nausėda galop viską suprato iki galo: joks dialogas čia neįmanomas iš principo, norime to, ar nenorime!

Dialogo neįmanomumo supratimas yra svarbus dalykas dialogo teorijos plėtotei. Išryškindami kraštutinio nesusikalbėjimo zonas, išmokstame atpažinti tuos ribinius atvejus, kai puoselėti tuščių iliuzijų neapsimoka, su dar didesniu užsidegimu vertindami turiningo bendravimo galimybes, kai, nežiūrint užstojančių nesutarimų, dialogo perspektyvos vis tik yra daugiau ar mažiau tikėtinos, gali prasikalti kaip daigelis net pro išdžiūvusią žemę.

Vadinamojoje priešpriešoje dėl atminimų lentų joks dialogas neįmanomas iš principo, nes mūsų oponentai pasirinko jėgos, klastočių, melo kelią, kartas nuo karto pačiais nešvankiausiais būdais siekdami priversti kitaip manantį atsitraukti!

Nieko tokio, žmonijai yra tekę prisiimti daugybę iššūkių, gal kam nors iš mūsų pavyks atlaikyti taip pat ir ne-dialogo laikmečio išbandymus.

Žinia, mažo vaiko naivumas yra mielas mūsų gyvenimo mažmožis, o prezidentinis naivumas yra didingas, netelpantis įprastoje gradacijoje reiškinys. Tokiu prezidentinio naivumo didingu reiškiniu esu linkęs visų pirma laikyti prezidento Valdo Adamkaus iniciatyvą įkurti Lietuvoje Tarptautinę nacių ir sovietų režimų nusikaltimų tyrimų komisiją, kurioje raktinės veiklos pozicijos nuo pat pradžių yra atiduodamos žydų tautybės asmenimis.

Niekas neabejoja, kad žydų tautybės tyrėjai yra išskirtinai įžvalgūs žmonės, tačiau, kaip atrodo bent man, iš anksto turėjo būti aišku, kad  mažiausiai čia žydams rūpės tiesa, jiems pasiryžus, kaip buvo galima spėti iš anksto, tiesą visados paaukoti dėl savo specifinių žydiškų interesų tenkinimo, o ypač hipertrofuotos, dažnai prasilenkiančios su tiesa, moralinės satisfakcijos įgyvendinimo. Toks yra šios talentingos tautos žmonių instinktas, ypač prasikišantis aptarto pavyzdžio situacijose.

Veidrodis. Slaptai.lt nuotr.

O gal atsitraukimas nėra jau toks blogas dalykas, siekiant pergrupuoti jėgas arba, tarkime, planuojant prailginti įsibėgėjimo atkarpą dėl geresnio šuolio į priekį?  Kaip atrodo bent man, atsitraukimas – visados yra pernelyg didelė prabanga, kai atsilikimo pavojus mūsų laikais kyla net tik truputėlį uždelsus.

Alisa Veidrodžių karalystėje, klausia Karalienė, kodėl bėgdamos į priekį, skriedamos beveik oru anos liko toje pačioje vietoje, po tuo pačiu medžiu.

„Mūsų šalyje, – vis dar gaudydama dvasią žiopčiojo Alisa, – paprastai patenki į kokią nors kitą vietą, jei taip ilgai bėgi“.

„Lėta šalis! – atsakė Karalienė. – Čia reikia bėgti kiek įkabini, kad išsilaikytum toje pačioje vietoje. O jei nori patekti kur nors kitur, reikia bėgti mažiausiai dvigubai greičiau negu mudvi“. (Luisas Kerolis. Alisa stebuklų šalyje ir veidrodžių karalystėje. „Vyturys“, 1991).   

 

 Lėta šalis

 

 gyvenimas staiga 

sustojo

         tavo vidiniame taške

 nors išorėje

dar tęsėsi judėjimas

įprastais pagreičiais

 

sraigių

 banda

nurūko

kaip raketos

palikdamos dūmų uodegas

achilas vėžlys

                      baigė

                       trasą

                       apšviestas

                       didingo

                       fotofinišo

                        o

                        įsčiose

                        paseno

                        dar neužgimę

                        kūdikėliai

                         visai

 

                       „lėta šalis“

                         sako

                        karalienė

                        Alisai

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą užsiminiau apie tai, kad ne kiekvienas žydas pasiduoda perdėto naujosios nomenklatūros lipšnumo vilionėms https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-2/, nes senosios tautos atstovo genetinė atmintis įpareigoja neprarasti delikatumo net ir forsuotoje situacijoje.  

Tačiau, kaip žinome, žydas žydui – nelygus. Delikatumo našta tikrai neapsunkina savęs toks Efraimas Zuroffas, labiausiai dergiantis Lietuvą pasaulyje žmogus. E.Zuroffo išpuoliai prieš mūsų šalį pastaruoju metu būna tokie neįtikėtinai keisti ir iracionalūs, kad dabar teisėtai kyla klausimas – ar anas vis dar yra protiškai sveikas žmogus? Jeigu grėsmingos keršto angelo povyzos apsimetėlis psichinės higienos požiūriu yra tik nepakaltinamas nuomonės reiškėjas, mes privalėtume nutilti dėl to paties delikatumo sumetimų, palikti tą nelaimėlį ramybėje, tačiau jeigu anojo išpuoliai yra padiktuoti ne tiek ligos, kiek nesuvaldytos piktos valios, kyla klausimas – kodėl Lietuvos institucijos ir naujoji  nomenklatūra taip neįtikėtinai kantriai toleruoja visas ribas peržengiantį Lietuvos dergimą ir nešvankias patyčias.

 Atmintis prikelia ne tokius jau senus E.Zuroffo vojažų po Lietuvą laikus, kai jis čia daužėsi daug kur palikdamas drabstymosi nuodingomis seilėmis pėdsakus. Iš tiesų, kai reikia iliustruoti  posakį apie koktų landumą ir nedelikatumą, sakant, kad kažkas koja atidaro duris į aukštų valdininkų kabinetus, prieš akis visų pirma iškyla E.Zuroffo pavyzdys kaip savotiška klasika.

zurof_2
Efraimas Zurofas

Kitaip tariant, E.Zurofas ilgai naudojosi privilegijuoto Lietuvos lankytojo statusu. O dabar užduokime klausimą atsakingoms Lietuvos institucijoms ir naujajai nomenklatūrai – ar ir toliau viską paliksime savieigai, apsimesdami, kad nepastebime pakitusių aplinkybių, jog E.Zuroffo išpuoliai prieš Lietuvą staiga, tarsi karštligės pagauti, paūmėjo, įgydami  kraštutinai nešvankų pavidalą.   

E.Zurofas pats prisiprašė, kad jam dabar būtų taikomas nepageidaujamo asmens Lietuvoje statusas, priešingu atveju, viską paliekant savieigai, būsime priversti konstatuoti, jog naujoji nomenklatūra dėl konjunktūrinių sumetimų yra linkusi užstatyti net šalies garbę, nekaltai nuduodama, jog Lietuvos dergimas nėra jau tokia svarbi aplinkybė, jeigu mainais už tai yra galima išpešti kokios nors naudos, juolab – vengiant prisidaryti žalos. Dėl daugiau menkesnių priežasčių kai kuriems Rusijos propagandistams yra ribojama galimybė kirsti Lietuvos sieną, savo ruožtu, kaip atrodo, E.Zuroffui ir toliau tebedega žalia šviesa, paliekamas ypatingasis koridorius.

Imkime ir pabandykime, įjungdami visas vaizduotės pajėgas, pamatyti pasaulį iš kito taško, tarkime, persiimant naujosios nomenklatūros utilitarinio užsiangažavimo motyvacija ir patiriant valią paralyžiuojančią baimę dėl to, jog kažką labiau prasmingo veikiant šia kryptimi  galima susilaukti nepagristų kaltinimų dėl tariamo antisemitinių nuotaikų recidyvo. Tačiau prisidengus antisemitizmo baubu šiandien yra daromi nusikaltimai arba, priešingai, nusikaltėliškai nieko nedaroma, o dar baisiau yra tai, kad senojo raugo antisemitizmo atgimimo priedanga neretai yra ta pati antisemitizmo baimė, normatyvinio nekalbėjimo skraiste bandant pridengti velnio užmaišytą košę.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Kaip užsimena Rūta Vanagaitė, būtent E.Zuroffas iš naujo atvertė legendą apie tai, kad neva partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, patekęs į enkavedistų rankas, iš desperacijos puolė save žaloti, draskyti, maitoti savo kūną, persiplėšė ausį, išsidūrė akį, galop išsikastravo. Tokia štai yra E.Zuroffo tiesa arba, tiksliau tariant, zurofiškos tiesos tikrasis mastelis. Tačiau, manding, ne pats Zuroffas sukūrė kraupią legendą apie žiauriai nusikankinusį partizanų vadą, greičiau yra taip, kad šį fantasmagorišką pasakojimą jis paveldėjo iš majoro Nachamo Dušanskio, turinčio specialaus tų įvykių liudytojo statusą. O jeigu pamėgintume atstatyti visą šios apgailėtinos poringės, kvailos ir niekšingos mistifikacijos grandinėlę, labai tikėtina, pasimatytų tokia seka: pragaro įsčios-Dušanskis-Zuroffas-Vanagaitė.

Pasakojimas apie savo noru genitalijas nusirovusį partizanų vadą, vyrą ir tėvą, peržengia visas normalumo estetikos ribas ir kaip toks greičiausiai nėra skirtas tik nežmoniškų kankinimų užmaskavimui, kai ne mažiau svarbiu, tikėtina, šio makabriško pasakojimo atgaminimo stimulu yra ciniškas noras pratęsti pasityčiojimą net po aukos mirties.

 O vis dėlto, kas yra tas E.Zurofas, įvaręs pagarbią baimę naujųjų laikų Lietuvos nomenklatūrai – ligotose fantazijose paskendęs žmogus ar užkietėjęs cinikas, nepraleidžiantis progos užsistoti už vieną iš baisiausių praeito amžiaus sadistų, savo tautietį majorą N.Dušanskį?

 Mano požiūriu, tas, kas išniekina žvėriškai nužudyto didvyrio atminimą, yra toks pat bestija, žvėris ir gyvulys kaip ir žudikas.

 (Bus daugiau)

2019.12.25; 05:30

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Praeitą kartą pateikėme iš pirmo žvilgsnio beveik neįtikėtiną išvadą, kad naujojoje Lietuvoje besiformuojančios nomenklatūrinės gaujos atskaitos tašku ir svarbiausiu išlikimo principu yra antilietuviškumas https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-naujosios-nomenklaturos-formavimo-principai-1/

Badydamas pats save sudrausminti, kad nenuvinguriuotume lengviausiu, mažiausio pasipriešinimo keliu, kuris neretai užneša į klystkelius, užsiminiau dar apie tai, kad toks nacionalinių idealų išsižadėjimo pasirinkimas mažai ką turi bendro su  mūsų įsiliejimu į Europos Sąjungos struktūras. Kartais man dingojasi, kad Europos Sąjunga, protingiau išnaudojant šio tautų susivienijimo teikiamas galimybes, atskirais atvejais galėtų pasitarnauti net ir kaip antilietuviškumo isterijos puoselėjimo pačioje Lietuvoje ir pasaulyje priešnuodis.

Kodėl taip atsitiko, kad antilietuviškumas tapo tokiu patraukliu projektu šiandieninėje Lietuvoje net tarp lietuvių, o tarp Lietuvos kultūrininkų savo ruožtu plinta kaip gaisras perdžiūvusiame miške, dauginasi taip sparčiai, kaip maro užkratas viduramžių miestuose?

 Trumpai tariant, maro negandos užtemdė mūsų padangę, antilietuviškumą kultūrininkų terpėje vis dažniau pradėjus suvokti kaip verslo projektą, kur galima pasigauti sėkmės paukštę su mažiausiu išlaidų paketu, dėl tokios viliojančios perspektyvos užstatant tik tokį menkniekį (?) kaip savo tapatybę, nieko daugiau.  

Lietuviškoji tapatybė nėra toks titulas, kuris savaime atidarytų salonų duris, tačiau daugėja klaidinančių nuorodų, kad lietuviškumo niekinimas, tautos dergimas neprincipingam lietuviui gali tapti tramplynu į sėkmę, ypač viliojančia galimybe nelabai talentingam kultūrininkui praplėsti savo žinomumo ribas arba net pabandyti užsitikrinti tarptautinį statusą, kaip matome Mariaus Ivaškevičiaus ir Rūtos Vanagaitės pavyzdžiuose.

Susikurk savo charakterį. TSPMI plakatas. Slaptai.lt fotografija

Dar kitaip tariant, čia vyrauja neįgarsinta, o kartais net iki galo neįsisąmoninta, plūduriuojanti ant sąmoningumo/ nesąmoningumo ribos išvada, kad trūkstant talento  lygiuotis į geriausius kultūrinės veiklos standartus (ne kiekvienam  duota būti E.Nekrošiumi), tokiam  pretendentui su neūžaugos kompleksais prasibrauti į priekį gali padėti tarptautinės lobistinės žydų pajėgos, užmokant už tai išeiviui iš lietuviškos populiacijos antilietuviškumo kainą. Galima užrašyti ir iškelti net tokį situaciją įprasminantį šūkį: jeigu tau trūksta talento, nenusimink, tau padėti gali žydai! Kaip atrodo, nieko labai specifiško čia nėra, viskas vyksta labai panašiai kaip prekybos kūnais industrijoje. 

Kodėl čia, diskusijoje dėl naujosios nomenklatūros užgimimo antilietuviškumo pagrindu, vėl minimi žydai, į dienos šviesą traukiami užsisenėję kompleksai, ar nevertėjo bent šįkart patylėti vien dėl to, kad neužsitrauktum įtarimų dėl antisemitinių nuotaikų populiarinimo, – klausiate. Tiesą sakant, aš taip pat manau, kad gandas apie žydų visagalybę ir nelygstamą jų įtaką visose gyvenimo plotmėse yra stipriai perdėtas. Tačiau pasaulį mes tiriame ne tik kaip faktų visumą, bet ir kaip išsikerojusių vaizdinių sumą, kur ir klaidingi vaizdiniai, net masinės haliucinacijos, gali stipriai įtakoti mūsų gyvenimą, pakreipiant į vieną ar kitą, net diametraliai priešingas puses.

Liaudiškai tariant, tarp Lietuvos kultūrininkų yra gajus įsitikinimas, kad pabučiavęs žydui į užpakalį iškart pateksi į dangų, būsi įleistas į geresnį pasaulį. Vis tik galima spėti, kad svari žydų bendruomenės dalis susideda iš delikatumo nepraradusių, savo privatumą saugančių individų, privengiančių tokios menkai pažįstamų žmonių perteklinės iniciatyvos. Taigi reikėtų pagalvoti ir apie tai, kad su tokiu lindimu primygtinai bučiuotis galime išgąsdinti žydus, paskatinti jų tolesnę emigraciją. Tačiau dabar yra taip, kaip yra, jeigu kur nors mieste matėte bėgantį ir klykiantį iš siaubo žmogų, o iš paskos besivejančių Lietuvos kultūrininkų grupelę su Kultūros ministru priešakyje, galimas daiktas, jūs turėjote galimybę stebėti dažnai mūsų gatvėse vykstančią mizansceną „Kaip pabučiuoti žydui į subinę“.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Kitas klausimas, kodėl pasaulinei žydų bendruomenei, taip pat Lietuvoje gyvenantiems žydams antilietuviškumo kurstymas, Lietuvos blogos reputacijos tiražavimas tampa pageidaujama preke?  

Pradėsiu iš toliau, atkreipdamas dėmesį, kad pastaruoju metu žydų bendruomenėje, verčiantis per galvą, yra bandomą prisijaukinti mintį, kad II-ąjį pasaulinį karą sukurstė ir pasaulinį Holokaustą sukėlė lietuviai. Tikriausiai manote, kad autorius čia kažką hiperbolizuoja, perdeda, nes neįtikėtina, jog šitokios nesąmonės galėtų užsiveisti civilizuotoje bendrijoje, tarp žmonių su universitetiniu išsilavinimu, tačiau perspėju, kad dar minėsite mano žodį, jog toliau bus dar blogiau, vis geriau matysis tai, kaip minėta nesąmonė nelyg tas slibinas atsiaugina vėl naujas ir naujas, atrodytų logikos, saviakivaizdybės ir faktų kalba nukirstas galvas.

Atsakymas į anksčiau užduotą klausimą iš esmės yra labai paprastas: Vokietijai sumokėjus didžiules kompensacijas Holokausto žiaurumų paliestoms žydų šeimoms, sumušus rankomis dėl atrodytų bent iš dalies abi puses tenkinančio sandorio, bet nenuraminus skriaudos ištiktos tautos įniršio kompleksų, Lietuva vis dažniau yra pasirenkama kaip atsiteisusios Vokietijos pavadavimo kaltės zonoje instrumentas, kaip pasąmonės demonų užganėdinimo labui žydų bendruomenės nusilipdomas juodas muliažas, ant kurio būtų galima sukrauti visas pasaulio nuodėmes.

Mūsų politinė valdžiukė yra pernelyg šleikšti ir baili, taigi mažai vilties kad ji kada nors pasiryžtų užkirsti kelią tokiam vaizduotės piktnaudžiavimui.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinomas žydų tautybės Lietuvos rašytojas Markas Zingeris pasakoja istoriją apie tai, kad neva tik pasirodžius Kaune vokiečiams, lietuvis atitempė priduoti esesininkams savo kaimyną žydą, bet tauriojo esesininko buvo išspirtas spyriu į šikną ir apšauktas lietuviška kiaule, kaimyną žydą paleidžiant namo su, tikriausiai, geriausiais palinkėjimais. Kas be ko, papasakota istorija yra išgalvota, menkai tikėtina, tačiau, kaip atrodo, ši žydiška miesto legenda yra svarbi žydų bendruomenei kaip archetipinis pasakojimas, leidžiantis sumažinti pradėjusios suskilinėti sąmonės įtampos kančias.

M.Zingeris yra paleidęs į apyvartą daug lietuvius žeminančių, atžagarių, užgaulių pasakojimų. Ar gali žydų rašytojas bėgant laikui pats tarsi ir nepastebimai patapti naciu? Atrodytų, kad tai neįmanomas jokiomis aplinkybėmis dalykas, tačiau štai minimo žydų tautybės pasakotojo kūryboje prasimuša kažkas panašaus į hitlerinės Vokietijos SS romantizavimo užuomazgas, o į lietuvius anas neabejotinai žiūri kaip į žemesnės rasės atstovus. 

(Bus daugiau)

2019.12.23; 05:12

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kartais sakoma, kad, žiūrint iš amžinybės taško, tautinės tapatybės, rasių skirtumų ir panašūs klausimai yra niekur nevedantis bandymas laikytis įsikibus praeities, kai neva artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje tokių skirčių nebeliks, tautoms ir rasėms susimaišius į homogenišką visumą, tampriai sulipus į vieną pasaulinį skruzdėlyną. Kaip dar skelbia tokie ateities šaukliai, tautinio prisirišimo puoselėjimas, nacionalinis sentimentas yra atsilikusių, užklimpusių praeityje žmonių pasirinkimas, o labiau pažangūs žmonijos protai neva tiesiog privalo peržengti tautinio užsiangažavimo ribotumą.

Tačiau įdomu yra tai, kad pasaulinę istorinę reikšmę paprastai įgyja tos asmenybės, kurios nė iš tolo nesiekė kažkokios amžinosios šlovės, o savo gyvenimą pašventė savo laikmečio problemų sprendimui, bandė susidoroti su konkrečiai bendrijai iškilusiomis problemomis, taigi buvo savo gyvenamosios vietos ir laiko spalvų prisodrintos, labai realistinės figūros. Toks, tarkime, buvo arba, tiksliau tariant, visados išlieka Sokratas, aktualizavęs tuos klausimus, kuriuos kėlė pats gyvenimas, sugebėjęs  įsiklausyti į gyvenimo prieš 2,5 tūkst. metų paslaptį taip jautriai, kad jam nė iš tolo negali prilygti tie šiuolaikiniai autoriai, kurie yra linkę visados užbėgti į priekį. Jeigu apie pažangą kalbėtume labiau atsakingai nei esame įpratę mūsų laikais, nesunkiai pastebėtume, kad Sokratas pažangos lenktynėse pralenkė visus istorijos dalyvius, užmindamas mums  mįslę apie tai, kad tolimas nuo pirmapradžio šaltinio veda į atsilikimą labiausiai dramatiška to žodžio reikšme.

Negaliu praleisti progos dar kartą nepademonstravęs savo pagarbos žydų tautybės žmonėms, sužavėtas šios bendruomenės žmonių ypatingu tautinio solidarumo pietetu, kai nuoroda „mūsiškiai“ čia yra svarbiausias veiklos variklis, aukščiausiasis visų pasirinkimų principas, toli pranokstantis galimų apsisprendimų dėl visuotinės tiesos, nelygstamo gėrio ar tobulo grožio paletę. Tačiau drauge pasidygėjimą kelia tie iš jų, kurie kitų tautų atžvilgiu jau laikosi atvirkštinio tautinio egoizmo refleksų nepripažinimo reikalavimo, primygtinai skatindami kitus morališkai nusiginkluoti.

Žydų tradicinė kepuraitė kipa. EPA – ELTA nuotr.

Vengdamas nereikalingos įtampos, neminėsiu konkrečių pavardžių, tačiau nesunku bus suprasti, kad toliau čia kalbėsime apie visiems Lietuvoje gerai žinomą žydų tautybės bendrapilietį, kuris dabar išties visus stebi iš amžinybės perspektyvos dėl tos mechaninės priežasties, jog neseniai paliko mūsų ašarų pakalnę, netikėtai nutrūkus gyvybės siūlui. Dažnai tvirtinama, kad jis paliko ypatingai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje, nenustebčiau, jog jo vardu anksčiau ar vėliau bus pavadinta gatvė, skveras, mokykla, biblioteka, stadionas, garlaivis ar lėktuvnešis.

Nesiginčysiu nė iš tolo dėl to, kad jis išties paliko ryškų pėdsaką Lietuvos dirvoje, net jeigu pripažinsime, kaip atrodo bent man, jog savo idėjų visiškai neturėjo, o beždžionavo pagal svetimus užkeikimus, tačiau tikrai ten, kur jis žengė, sudygo dygios piktžolės ir drauge užsiveisė nešvankios diskusijos – turi ar neturi lietuvaičiai teisę užsistoti savo tendencingai apkaltintus herojus? Dar daugiau, – esu linkę pripažinti, kad mūsų oponentas (kai diskusijos nesustabdo net mirtis) savo vardu yra užpatentavęs įdomią verbalinę formuluotę, kažką panašaus į loginį fokusą, kuris iš pradžių patraukia dėmesį elegantiška forma, bet, pasigilinus, vis tik nuvilia turinio tuštumu.

Taigi kartą anas (uždengiame pavardę), kalbėdamas apie tautos kaip darinio būvį, viešai yra pareiškęs maždaug taip: tautai svarbu ne paprasčiausiai būti, esą daug svarbiau tautai yra būti prasmingai. Kaip atrodo, čia pacituotus žodžius galima suvesti dar į tokią kraštutinai paradoksalią formulę, ribiniu būdu išryškinančią posakio keblumą: neva pats buvimas savaime nepateisina pasiryžimo būti, čia dar reikia nurodyti kažkokius papildomus argumentus, užtikrinančius tokią buvimo teisę.

Taigi cituotas autorius, jeigu ne tiesiogiai, tai bent užuomina kvestionuoja mūsų padangėje dažnai skelbiamą šūkį apie užduotį išsaugoti tautos egzistenciją, savo tautinę tapatybę, paprasčiausiai išlikti kaip tautai. Kita vertus, savo rizika dar kartą perklauskime  – ar tautos išlikimo reikalas yra savitikslis, pats save grindžiantis uždavinys? Gal išties turėtume nerimauti, jaustis kažkam nusikaltę dėl to, jog priklausome tautai, kuri, tarkime, nepateikė svarių įrodymų, pagrindžiančių jos, unikalios tautos, teisę būti dar ir kažkokiomis papildomomis nuorodomis į ypatingą buvimo prasmingumą…

Kas įprasmina tautos būvį – istorija, praeities žygiai ir ateities užmojai, bendras žmonių likimas, kultūra, sukurta valstybė? Visi čia nurodyti dalykai iš tiesų sutelkia tautą, sukuria prielaidas tautinio tapatumo išsaugojimui, leidžia užtikrinti tautos egzistencijos tęstinumą. Tačiau, kaip atrodo, įvesti čia papildomą prasmės konstantą, leidžiančią klasifikuoti tautas į labiau ar mažiau prasmingai liudijančias savo buvimą, yra ne tik beprasmiška, bet ir morališkai ydinga išmonė, primenanti blogiausius pavyzdžius iš košmariško nacių repertuaro.

Be visa ko kito, toks prasmės klausimas įpainiotų į neišsprendžiamus prieštaravimus. Ar, pavyzdžiui, labiau prasmingai egzistuoja išpampusi nuo užkariavimų valstybė, koks nors engiantis kitas tautas imperijos plūduras, ar – priešingai – maža valstybėlė, kurioje bent kvailių skaičius pagal statistinės tikimybės dėsnį turėtų būti mažesnis nei didelėje tautoje? Kita vertus, jeigu kažkas negali išsiversti be tokio pobūdžio buvimo prasmės inventorizacijos, tebūnie, tačiau drauge svarbu pastebėti, jog lietuvių tautos sugebėjimas išlikti istorijos pervartose, atsispiriant įvairiausio plauko agresoriams, yra toks tautos kovinės dvasios paliudijimas, kuris prasmės klausimą daro pertekliniu, tinkamu nebent kaip teorinė inkrustacija, jau atkovojus savo būtį.

Didžiuojuosi esąs lietuvis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbant labai abstrakčiai galima būtų sakyti, jog kiekvienos tautos buvimas yra prasmingas kaip leidžiantis užtikrinti kultūrų įvairovę, skirtingumą. Kita vertus, nuoroda į skirtingumą šiuo atveju nėra tik abstraktus prasmės galimybės konstatavimas, tai labiau yra pačios būties nuoroda, leidžianti atpažinti neišgalvotos tikrovės reljefą. Kaip nėra žmogaus apskritai, o yra tik „sudurstytas“ iš skirtumų žmogus, kaip nėra tokio dalyko kaip medis apskritai, o tik realiai į žemę šaknis suleidęs beržas, klevas ir t. t. Tobulos globalizacijos ideali sąlyga yra vienodumo dykuma, o būties oazėse siautėja skirtumai.

Dabar paklauskime taip – kodėl privalome puoselėti tautinį tapatumą net ir tada, kai globalizacijos vėjų gairinamoje padangėje už tai tau, mielas žmogau, niekas nepasiūlys jokio prizo?

 Kaip jau buvo užsiminta, vieni atsakymo galimai ieškos praeityje, šlovingoje istorijoje, kiti – forsuodami ateities vizijas, tačiau tikriausiai nereikėtų išsigąsti ir tokios būsenos, kai galutinio atsakymo į šį klausimą su visų aplinkybių išskaičiavimu tu nežinai arba greičiau tau vis dar nesinori suskaidyti gyvą visumą į  komponentus, susmulkinti į atskiras dalis.

Neretai tai reiškiasi savaime su dideliu džiugesiu, panašiai kaip oras lengvai kvėpuojasi ten, kur dar nėra užterštas, o kvepia aukštikalnėmis ir pušų sakais.  

Tautinė priklausomybė yra kaip oda, kurią praradęs žmogus tampa beformiu organizmu.

2019.12.16; 09:30

Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.

1941 metų getai

Septyniais Oskarais apdovanotame filme „Šindlerio sąrašas“ labai tiksliai pavaizduotas žydų gyvenimas Krokuvos gete (įsteigtame 1941 m. pradžioje) – suvaržytas (šeimai buvo galima gyventi ne didesniame kaip 16 kvadratų plote), uždaras (getus saugodavo tiek vokiečiai, tiek patys žydai), vargingas (nuolat trūko maisto), tačiau vis tiek gyvenimas: su savo vidaus savivalda (taryba – judenratu), vietine policija, vidaus prekyba, mokyklomis, valgyklomis, papročiais, kultūriniais renginiais, netgi vestuvėmis, religinėm apeigom ir politinėm partijom.

Sušaudymai gete buvo pavieniai atvejai – iki 1942 m. vasaros, kuomet pogromo metu buvo nužudyta apie 7 tūkst. žydų („prasta darbo jėga“). Krokuvos geto sunaikinimas 1943 m. kovą, jo gyventojų išvarymas į koncentracijos (mirties) stovyklas, buvo staigmena net „pateptajam“ naciui, žiauriajam SS hauptšurmfiureriui Amonui Giotui, atsakingam už Krokuvos getą ir labai sėkmingai kartu su Šindleriu lobusiam iš žydų darbo. Jam, kaip ir daugeliui vokiečių, buvo sunkiai suvokiama, kam reikia naikinti pigią ir gerą darbo jėgą – juolab karo metu. 

Todėl nėra pagrindo abejoti Šiaulių apskrities viršininko Igno Urbaičio nuostaba dėl Žagarės geto sušaudymo 1941-ais metais, nes Gargžduose, Kaune ar Plungėje žydai buvo atvaryti šaudymui ne iš specialiai įrengtų getų. Kita vertus, pirmomis karo dienomis specialieji nacių operatyviniai būriai (einsatzkomandos) žydų žudymus stengėsi pasauliui parodyti kaip stichines lietuvių keršto akcijas, tad geto gyventojų šaudymas tokiai suktai priedangai lyg ir netiko.

1941 m. ir pats žodis getas nedvelkė mirtimi, neturėjo tokio, kaip šiandien, šiurpinančio krūvio. Žodis getas, apibūdinantis tik žydų gyvenamą rajoną, atsirado 16 amžiaus pradžioje Venecijoje ir buvo vartojamas ne tik Vakarų Eurpopoje, bet ir Lietuvoje, kur žydai (litvakai) gyveno ypač kompaktiškai, uždarai, vienoje miesto ar miestelio vietoje. I-ojo pasaulinio karo metu Vilniuje leistame vokiškame laikraštyje „Wilnaer Zeitung“ (1916-1918 m.) Vilniaus centre buvęs žydų kvartalas jau tuomet vadintas – getu: „Sendaikčių turguje juntama žydų kvartalo dvasia. Gete viskas pavirtę prekyviete…“.

Šindlerio sąrašas. Sustabdytas filmo kadras

Iki nacių okupacijos Lietuvoje buvo žinoma apie žydų suvaržymus Vokietijoje, apie getus Lenkijoje, tačiau nebuvo žinoma, kad žydų izoliavimas baigtųsi masinėmis žudynėmis. Priešingai – nacių elgesys leido manyti, kad žydams vienintelė saugi vieta yra getai. Po 1941 m. birželio 27 d. nacių organizuotų žydų žudynių Kaune jų organizatorius SS brigadenfiureris W. Stahleckeris žydams pareiškė, kad nuo tolesnių „lietuvių pogromų“ vokiečiai galės juos apginti tik tuomet, jei jie persikels į saugomus getus: „Po pirmojo pogromo buvo pakviestas žydų komitetas ir jam buvo pranešta, kad […] geto įsteigimas yra vienintelė priemonė normalioms gyvenimo sąlygoms sudaryti. Tuomet žydai staiga pareiškė, kad jie bandys savo tautiečius kaip galima skubiau sutelkti Vilijampolėje, kur buvo numatyta įkurti žydų getą“, – savo ataskaitoje Berlynui rašo Stahleckeris.

Tuo tarpu lietuviams vokiečiai pateikė kitokį motyvą (liudija Kauno burmistras Kazys Palčiauskas): „1941 m. liepos pradžioje Kauno komendantas plk. J. Bobelis atvyko į Rotušę ir burmistrui pranešė, kad gener. maj. Pohl reikalaująs Kauno m. žydų tautybės gyventojus iškeldinti į atskirą miesto dalį gyventojų saugumo sumetimais. Žydų bendruomenė esanti stipriai infiltruota besislapstančiais komunistais, kurie galį apšaudyti per miestą pražygiuojančius vokiečių karius ir tuo būdu išprovokuoti keršto – baudimo akciją prieš nekaltus miesto gyventojus. To meto sąlygomis motyvas atrodė įtikinantis. Žydų tautybės gyventojų koncentracija veiktų preventyviai: išsišokimas prieš vokiečių karius sudarytų tiesioginį pavojų patiems žydams. Todėl savivaldybė turinti pasiūlyti miesto dalį, į kurią žydų tautybės gyventojai turėtų persikelti. Buvo parinkta Vilijampolė, nes ten nuo seno tirščiausiai žydų gyventa. Tada Kauno komendanto ir burmistro vardu buvo paskelbtas pranešimas, prasidėjęs maždaug šiais žodžiais: “Šiuo pranešama Kauno miesto gyventojams, kad Kauno m. žydų tautybės gyventojai privalo persikelti”… ir t.t.

Skelbimui pasirodžius laikraščiuose, atėjo į savivaldybę žydų komitetas aiškintis: kas įsakė tai padaryti ir kodėl. Buvo paaiškinta, kas buvo girdėta iš komendanto plk. J. Bobelio ir patarta su jo pagalba aiškintis pas gen. maj. Pohl. Po kiek laiko vėl į savivaldybę atėjo žydų komitetas, bet šį kartą tik prašė savivaldybės pagalbos, organizuojant ir vykdant persikėlimą. Tam tikslui buvo paskirta žydų komiteto reikalams Rotušės pirmojo aukšto patalpos, o savivaldybės skyrių vedėjams duoti nurodymai teikti reikalingą pagalbą, jei žydų komitetui tos pagalbos reikėtų.“

Laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, klausdamas, ar tokia lietuvių  „taktika Lietuvos žydų reikalui pakenkė ar padėjo“, pateikia šiuos argumentus:

„Stahleckeris buvo įsakęs komendantui Kauno žydus iškelti į Vilijampolę per 5-6 valandas. Komendantas Bobelis atsikalbėjo, kad techniškai taip greit neįmanoma. Jis informavo Lietuvos laikinąją vyriausybę. Jis pateikė savo projektus. Vyriausybė tuos projektus svarstė ir atidėliojo, ir jie liko nepriimti. Bet laimėta laiko. Burmistras Palčiauskas ir komendantas Bobelis 1941 m. liepos 10 išleido įsakymą žydams keltis į Vilijampolę; terminą davė nuo liepos 15 iki rugpiūčio 15. Vadinas, laimėta laiko ne 5-6 valandos, bet pusantro mėnesio.

Vilnius buvo kitoje karinėje apygardoje, ir Vilniaus lietuvių administracijai nebuvo leidžiama palaikyti ryšius su Kaune esančia Lietuvos laikinąja vyriausybe. Ten ir žydų reikalas buvo pradžioje kitaip tvarkomas. Kaip liudija Isaac Kowalski, kurio atsiminimus skelbė New Yorko laikraštis „Jewish Press“, žydai buvo gaudomi ir varomi tariamai į darbus. Bet iš tų “darbų” jie negrįždavo. Tada ir Vilniaus žydai panoro patys gyventi drauge, gyventi ghetto. Šie Kowalskio liudijimai rodo, kad Kaune, nors Lietuvos laikinoji vyriausybė neturėjo jokios tiesioginės įtakos žydų likimui, nei jų ghetto nei jų naikinimui, bet vyriausybės paskirtieji žmonės (komendantas ir burmistras) laikėsi vyriausybės linijos ir savo taktika laimėjo žydų naudai laiko ir švelnesnę padėtį iki to laiko, kai vokiečių administracija juos nušalino ir pastatė sau patikimus žmones. Vilniaus žydai buvo suvaryti į ghetto lygiai tokiu pat būdu, kaip darė bolševikai 1940 ir 1941 metais, apsupdami gyventojų namus anksti rytą ir per trumpą laiką įsakydami pasiruošti ir išveždami į vagonus, kuriais juos transportavo į Sibirą ar kalėjimus. Su Vilniaus žydais taip buvo padaryta, kai jau Kaune Lietuvos laikinoji vyriausybė buvo likviduota.“

Izraelio vėliava. EPA – ELTA nuotr.

Šiaulių apygardos komisaras Hansas Gewecke, steigęs Šiaulių getą ir prižiūrėjęs kitus Šiaulių apskrities getus, įkurtus jo pirmtako Konovskio, taip pat teigė, kad tuo metu nei jis, nei jo aplinka nemanę, kad getai baigsis žydų sunaikinimu: „Rozenbergas mums aiškinęs, kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete. Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“. Iškart po karo, 1945 m., sąjungininkai buvo sulaikę Geweckę, tačiau po tyrimo paleido. Tiesa, vėliau, 1970 m. Gewecke buvo nuteistas 4,5 metų kalėjimo, bet ne dėl minėtų getų steigimo ir priežiūros, o dėl vieno kalinio nužudymo. Teismo metu Gewecke teigė, kad dar 1941-ais A/3 operatyvinio būrio vadas K. Jägerisjam buvo nurodęs likviduoti visus Šiaulių žydus, tačiau Gewecke tų įsakymų nevykdė pasiremdamas reichskomisaru Rytų kraštams H. Lohse.

Kažin ar Lohse ir Gewecke tai darė iš humanistinių paskatų: Lohse buvo paskirtas Rytų srityje, o Gewecke – Šiaulių apskrityje atstatyti tvarką ir normalias darbo sąlygas, todėl abu stengėsi be reikalo nesipykti su lietuviais (kaip jau minėta, tokių paskatų vedinas generolas von Roques pasipriešino Laikinosios Vyriausybės suėmimui) bei nežudyti žydų – pigios darbo jėgos. Kaip kitoje dalyje matysime, prie tokio Gewecke‘s racionalumo ir žydų išgelbėjimo nemažai prisidėjo lietuviai – Šiaulių antinacinio pogrindžio lyderiai. 

Taigi, Jägerio žiaurumas ir karjerizmas (istorikas K. Stangas rašo, kad Jägeris ypač mėgo stebinti savo vadovus) iš esmės lėmė tai, kad Lietuvos teritorijoje absoliuti dauguma žydų (taip pat ir mažuosiuose getuose) buvo nužudyti taip anksti – 1941 m., dar iki Vanzės konferencijos, kurioje nacių vadai galutinai apsisprendė sunaikinti žydus. 1941 m. gruodžio 1 d. Jägeris su pasitenkinimu atraportavo Berlynui: „Šiandien galiu konstatuoti, kad operatyvinis būrys [A/3] pasiekė užsibrėžtą tikslą – išspręsti žydų problemą Lietuvoje. Lietuvoje žydų daugiau nebėra, išskyrus darbui naudojamus žydus bei jų šeimas. Jų liko Šiauliuose apie 4500, Kaune apie 15000, Vilniuje apie 15000. Šiuos žydus darbininkus aš taip pat norėjau sunaikinti. [Tačiau] jie palikti įvairiems būtiniems darbams, ir aš manau, kad ir žiemai praėjus, jie dar bus labai reikalingi. Esu tos nuomonės, kad reikėtų tuojau pradėti žydų darbininkų sterilizavimą, ir taip sutrukdyti jų dauginimuisi. Jei po to kuri nors žydė taptų nėščia, ji turi būti likviduota.“

Už tokius šėtoniškus nuopelnus Jägeris tuoj pat buvo paaukštintas: praėjus dviem dienom po ataskaitos jau paskirtas saugumo policijos ir SD vadu Lietuvos generalinėje srityje. O 1943 m. vasarį Jägeris paskelbė Joną Noreiką vienu iš antinacinio pogrindžio vadu ir pasiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Holokausto industrija. Norman G.Finkelstein knyga apie tai, „kaip išnaudojama žydų kančia“. 2004 metai; Dialogo kultūros institutas

Istoriko, buv. Vilniaus Gaono žydų muziejaus Panerių memorialo vedėjo Zigmo Vitkaus pokalbyje su Lietuvos žydų bendruomenės nariu, Vilniaus geto tyrėju Ilju Lempertu teigiama: „Kai 1941 metų birželio 24-ąją į Vilnių įžengė Vermachtas, žydų bendruomenei iškilo mirtinas pavojus. Tik žmonės tada to nežinojo. O jei būtų žinoję, nebūtų patikėję. Manė, kad blogių blogiausia, kas gali nutikti, tai vyrus paversti vergais, o suvarymas į getą, praktika, prasidėjusi 1940 metais okupuotoje Lenkijoje, be abejonės, neteisingas, žeminantis, bet ne fatališkas veiksmas. Anot I. Lemperto, getas nebuvo nei koncentracijos stovykla, nei kalėjimas. „Normaliu laikotarpiu“ judenratas ir miesto savivaldybė rūpinosi pačiais įvairiausiais dalykais: geto kanalizacija ir vandentiekiu, elektra, kurį laiką veikė netgi telefonais, paštas, laikraščių kioskas. Nuo 1942 metų sausio iki 1943-iųjų rudens gete vyko baisus ir kartu „normalus“ gyvenimas. Per Pesachą kepami macai, dirba ješivos, sinagogos, veikia košerinio maisto valgykla. Veikia mokyklos, medicinos punktas, žmonės myli vienas kitą, tuokiasi, palieka tėvų namus. Rengiami koncertai, 1942 metų sausio 18 dieną įvyksta pirmasis teatro vaidinimas. Manoma, kad vokiečius gali suminkštinti geras darbas, esą gerai dirbančiųjų nešaudys. Laikas parodys, kad jie buvo neteisūs, nors pusantrų ramesnių metų – ilgas laiko tarpas susidaryti tokiai iliuzijai.

Ar žydai nujaučia, kas vyksta Paneriuose? Anot I. Lemperto, nujausti gal ir nujaučia, tačiau negali tuo patikėti. Pirmojo geto valdyba – judenratas, privalanti išduoti naciams tam tikrą žmonių skaičių, kaip sakoma, „darbams“, taip pat tuo netiki. Manoma, kad vyrai dirba, galbūt ne Lietuvoje, o Paneriai – tai trečiasis getas ir pan.

Ar būta galimybės išvengti patekimo į šį „miestą mieste“? I. Lemperto teigimu, nuo pat pradžių buvo galimybė slapstytis, bet reikėjo žinoti, kas vyksta. Lengva mums, šiandienos žmonėms, kai turime prieš akis gražiai knygose sudėliotą paveikslą: „Gelbėtis pradžioje buvo galima, sumaišties laikotarpis tam parankus, tačiau, prieš priimant sprendimą slėptis, reikėjo susigaudyti, kas vyksta. Turėkime omenyje, to meto žmonės apie Holokaustą nežino, apie jį žinome mes, turėdami prieš akis visą Antrojo pasaulinio karo įvykių paveikslą. Jie mato, kad elgiamasi blogai, bet nežino, kad Holokaustas jau prasidėjęs. Be to, 1941-ųjų rudenį naciai įveda mirties bausmę už žydų slėpimą. Kuo toliau, tuo buvo baisiau. Pasakojama, kad tą rudenį Katedros aikštėje pakorę žmogų, padėjusį žydams. Ir lentelę užkabino, kad taip bus visiems“.

Kai kurie žmonės, neišmanantys istorijos, kaltina judenratus bendradarbiavimu (kolaboravimu) su vokiečiais, nors istoriškai pačios bendruomenės regėjo šią instituciją kaip savo tęsinį:„Judenratas – iš tiesų prieštaringai vertinamas. Tačiau taip vertina žmonės, nežinantys istorijos. Pasidomėję giliau, pamatysime, kad juoda-balta istorija čia netinka“, – teigia istorikas I. Lempertas.

Lietuvišką savivaldą (taip pat ir Joną Noreiką) Lietuvos žydų bendruomenė vienareikšmiai vadina pagarbos nevertais kolaborantais, tačiau visiškai kitus vertinimo standartus taiko gete veikusioms žydų savivaldos institucijoms – judenratui ir vidaus policijai, vykdžiusioms nacių nurodymus atrinkti nedarbingus gyventojus (juos veždavo sušaudyti), atimti dalį žydų turto, prižiūrėti, kaip gete vykdomos vidaus taisyklės – Lietuvos žydų iniciatyva Kauno žydų geto seniūnų tarybos pirmininko Elkeso Chaimo Chanono ir Kauno geto policijos vadovo Judo Zupavičiaus atminimas įamžintas garbės lentomis.

Panašiai yra ir su tuo „žinojimu – nežinojimu“: 1941 m. žydai, net vokiečiai – getų steigėjai, galėjo nežinoti, kuo viskas baigsis getuose, tačiau lietuviai tikrai „turėjo žinoti“. „Viską suvedus, Lietuvos laikinoji vyriausybė Joną Noreiką siūlė Šiaulių apskrities viršininku dėl to, kad jisai žinojo, kad žydai bus išžudomi, ir tai palaikė.(…) Karl Jäger prašė perduoti jam Šiaulių miesto geto žydus – sunaikinimui. Franz Gewecke jų neatidavė, Šiaulių miesto getas nebuvo likviduotas ir išsaugota daug žydų gyvybių. To negalima pasakyti apie Jono Noreikos valdyto Šiaulių apskrities Žagarės getto“, – savo „istoriniuose tyrimuose“rašo G. Gochinas, o jį cituoja ir jam pritaria Lietuvos žydų bendruomenės vadai.

Neįtikėtina – litvakai liaupsina nacį, Šiaulių geto steigėją, ir kaltina lietuviškos savivaldos atstovą, Šiaulių apskrities antinacinio pogrindžio vadovą! Bet juk Žagarės getas buvo ne Noreikos, bet to paties Gewecke‘s pavaldume – visi istoriniai dokumentai akivaizdžiai rodo, kad Noreika perdavinėjo Gewecke‘s įsakymus dėl Žagarės geto, kad žydų likimo klausimas buvo griežtoje nacių, o ne lietuvių kompetencijoje.

Kodėl litvakai neigia akivaizdžiausius faktus ir pažodžiui kartoja sovietinę propagandą? „Nacionalistai apskričių viršininkai, burmistrai kartojo gebits komisarų potvarkius, o kai kur net anksčiau už juos paskelbė savo įsakymus, pagal kuriuos žydai buvo apiplėšiami ir suvaromi į getus. Šiaulių apskr. viršininkas J. Noreika įsakė visos apskrities žydus sukoncentruoti Žagarėje, kur jie buvo masiškai žudomi. Tik naivūs žmonės gali pagalvoti, kad tie apskričių viršininkai ir kiti nacionalistų vadai nežinojo,  jog …“, – taip rašoma 1973 m. KGB užsakymu išleistoje knygoje „Žydų žudynės Lietuvoje“.

Vytauto Didžiojo universiteto profesorė Dalia Leinartė teigia, kad „Civilizuota pasaulio bendrija vieningai sutaria, kad genocide dalyvavusių asmenų nepateisina jų sudėtingi gyvenimai ar komplikuotos situacijas, į kurias jie galėjo patekti. Jonas Noreika-Generolas Vėtra 1941 m. rugpjūčio 22 d. būdamas apskrities viršininku perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hanso Gewecke`s įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą. Tai yra faktas, patenkantis į tarptautinių dokumentų, apibrėžiančių nusikaltimus žmogiškumui arba genocido nusikaltimus. Todėl bet kokia diskusija apie Joną Noreiką turi prasidėti ir baigtis Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ir Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį šviesoje. Kas pasaulyje suprastų siūlymą „kuo daugiau diskutuoti“ apie neva sudėtingas ir painias biografijas ir motyvus asmenų, tiesiogiai vykdžiusių ir netiesiogiai dalyvavusių Ruandos genocide (1994 m.), bosnių genocide (…)? Tai, kad genocide bendrininkavusio asmens likimas buvo sudėtingas, neturi būti rodiklis, vertinant jo statusą mūsų valstybėje“.

1992 m. Aukščiausiasis Teismas reabilitavo J. Noreiką visa sovietinio kaltinimo apimtimi, taigi ir dėl kaltinimo bendrininkavus su vokiečių valdžia, tačiau mūsų profesorė, be jokio teismo, ėmė ir paskelbė kitą verdiktą – J. Noreika „bendrininkavo genocide“.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors pagal LR Konstituciją teisingumą vykdo tik teismai, o asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodomas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Nors pats pagrindinis „bendrininkas“, kurio įsakymus J. Noreika perdavė – Šiaulių komisaras Gewecke – niekada nebuvo teisiamas už getų kūrimus. Todėl ir kyla klausimų: ar profesorė žino, kad „civilizuoto pasaulio bendrija vieningai sutaria“ dėl asmens nekaltumo prezumpcijos? Ar žino, kad tiek pagal tarptautinius teisės aktus, tiek pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį kodeksą genocidas yra tyčinė, sąmoninga veikla („siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių“)? Ar profesorė galėtų teisme įrodyti, kad J. Noreika sąmoningai suvokė tai, ko 1941 m. (kalbame tik apie 1941 m.) nesuvokė nei jo pirmtakas Ignas Urbaitis, nei Lietuvos gyventojai ir net didžioji dalis nacistinių okupantų?

Žiaurių okupacinių laikų vertinimas pagal šių dienų sampratą nėra istorinės tiesos atstatymas, o tik jos iškraipymas. Dėl tokio iškraipymo perspėjo ir žymus Vilniaus geto vadovas Jakovas Gensas, trukdęs žydų jaunimui pabėgti iš geto, nes manė, kad tuomet getas taps ekonomiškai nenaudingas ir naciai visus jo gyventojus sunaikins: „Mano rankos iki alkūnių kraujyje. Tačiau dabar aš aukoju tūkstantį, kad išsaugočiau 20 tūkstančių. Kai vokiečiai ateina, aš deruosi. Jei nesiderėčiau, jie ateitų patys ir pasiimtų tiek, kiek jiems reikia. Po karo mane galės teisti.“

(Bus daugiau)

2019.12.05; 06:45

Gintaras Visockas, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kol Lietuvoje nerimsta dirbtinai primestos diskusijos, kokių atminimo ženklų nusipelnė Kazys Škirpa ir Jonas Noreika, noriu prisiminti vieną 2000-aisiais nutikusį incidentą. Pasakojimas apie tą barnį svarbus dėl to, kad šiandien kai kurie Lietuvos politikai bei istorikai vis dar bailiai dairosi į visas puses, kas ką pasakys iš svetur, užuot pasielgę principingai – lietuviškai.

Žodžiu, besidomintys Lietuvos istorija turėtų prisiminti, kad 2000-aisiais metais „Minties“ leidykla išleido albumą „Baltijos kelias“. Šio albumo sudarytojas – mano a.a. Tėvas Vytautas Visockas.

Nesiruošiu girti šio Tėvo iniciatyva ir rūpesčiu išleisto veikalo. Tegul jo privalumus ir trūkumus vertina kiti. Tenoriu pabrėžti, jog albume „Baltijos kelias“ yra keletas puslapių skirta ir 1941-ųjų metų Birželio sukilimui prisiminti.

Baltijos kelias. Albumas. Sudarytojas – Vytautas Visockas. Mintis, 2000-ieji. Slaptai.lt nuotr.

Pavyzdžiui, ten esama istoriko Arvydo Anušausko komentarų: „Lietuva buvo antroji Europos šalis (po Suomijos 1939 m.), ginklu pasipriešinusi stalininei agresijai (nors ir pavėlavusi metus) ir pirmoji sukilusi prieš okupantus.“ Arba šis iškalbingas istoriko pastebėjimas: „Sukilimas pačioje užuomazgoje išsklaidė mitą, kad vokiečiai išlaisvino Lietuvą. Ne sukilėliai kalti, kad naciai, vykdydami savąją genocido politiką, į getus sukišo ir iš sovietinių kalėjimų išvaduotus 168 žydus“.

Be abejo, svarbus ir šis istoriko A.Anušausko liudijimas: „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, Lietuvos laikinosios vyriausybės suformavimas ir viešas paskelbimas visam pasauliui buvo didelis politinis smūgis tiek Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai“.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Beje, „Baltijos kelyje“ apie Birželio sukilimą paskelbta ir istoriko Edvardo Gudavičiaus nuomonė: „Vyriausybė susvyravo, bet nesusvyravo tauta. Ne vokiečių valdžia pakeitė sovietų valdžią 1941 metų birželį. Vokiečiai atėjo į jau išvaduotą šalį…“

Be kita ko, Birželio sukilimui skirtame skyriuje puikuojasi Adolfo Damušio (Lietuvių aktyvistų fronto Kauno štabo nario, Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro, antinacinės rezistencijos dalyvio) bei Leono Prapuolenio (Birželio sukilimo Kauno štabo nario) portretai. 

Paskelbta ir Lietuvių Aktyvistų Fronto Štabo atsišaukimo apie laikinosios Ministerių Tarybos sudėtį faksimilė: Kazys Škirpa, Stasys Raštikis ir t.t. Taip pat rašoma, kad „iš viso Lietuvoje per 1941 m. birželio sukilimą žuvo maždaug 2 tūkstančiai žmonių“.

O dabar įsivaizduokime, kad šiame Lietuvos istoriją nuo pat 1939-aisiais metais J.Ribentropo ir V.Molotovo pasirašytų gėdingųjų slaptųjų protokolų gvildenančiame „Baltijos kelio“ albume nėra nė žodžio apie Birželio sukilimą?!

O juk taip galėjo nutikti. Prieš išleidžiant albumą mano Tėvas, be jokios abejonės, konsultavosi ne tik su kolegomis leidėjais, bet ir su istorikais bei politikais. Jam rūpėjo, kad albumas dienos šviesą išvystų ne tik kuo įspūdingiau iliustruotas, bet ir išsamus, obektyvus. Kad vėliau nebūtų gėda parodyti jį ateities kartoms. Kad, galų gale, pats nebūtų apkaltintas neišmanymu ar tendencingumu.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai tada jis ir susidūrė su milžinišku pasipriešinimu. Vienas įtakingas to meto politikas liepė Tėvui išmesti tuos kelis puslapius, kuriuose rašoma apie Birželio sukilimą. Apeliuota į Amerikos žydus. Girdi, jei tie keli puslapiai apie Birželio sukilimą vis tik bus paskelbti, nuo Lietuvos nusisuks ne tik JAV, bet ir kitos įtakingos Europos valstybės, kuriose gyvena gausios, įtakingos žydų bendruomenės. Suprask, jei Tėvas išleis „Baltijos albumą“ pagerbdamas Birželio sukilimą, – komplikuosis mūsų santykiai su Vakarais. Maždaug taip vieną vakarą iš „Minties“ leidyklos sugrįžęs papasakojo man Tėvas. Jis buvo ne tik nusiminęs, bet ir sunerimęs. O jei tas politikas sako tiesą dėl laukiančių nemalonumų? Gal tas politikas turįs daug slaptos, konfidencialios informacijos?

Tėvas ilgai svarstė, ką daryti – paklausyti garsiojo politiko ar vadovautis savo galva.

Po ilgų svarstymų V.Visockas vis tik nusprendė neklausyti prof. Vytauto Landsbergio patarimų, nors jį ypatingai gerbė dėl tvirtos, principingos, lietuviškos laikysenos 1990 – 1991-aisiais metais.

„Baltijos albumas“ išvydo dienos šviesą toks, kokį numatė V.Visockas – Birželio sukilimas nebuvo nutylėtas. O juodosios prof. V.Landsbergio pranašystės neišsipildė. Mes esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, JAV – mūsų strateginė partnerė, santykiai su Izraeliu nėra blogi…

V.Visockas iki pat savo mirties, kai tik tekdavo prisiminti Baltijos kelią, džiaugėsi tąsyk pasielgęs principingai – neišsigandęs nei bauginimų, nei spaudimo.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl dabar prisimenu beveik 20-ies metų senumo istoriją? Ogi pricipingo lietuviškumo linkiu šiandieniniams politikams, istorikams bei žurnalistams. Būkime drąsūs. Nejaugi mes tokie silpni, kad mus būtų galima užmėtyti kepurėmis? Žiūrėkime į Lietuvos istoriją tik lietuviškomis akimis.

Susiraskime kad ir rašytojo Jono Mikelinsko veikalą apie sudėtingus lietuvių ir žydų santykius (Kada Kodėl Taps Todėl?) ir išverskime jį į anglų, rusų, žydų kalbas. Ten – daug atsakymų į pačius nepatogiausius klausimus. Pavyzdžiui, apie 1940-ųjų išdavystes.

Taip pat pradėkime teirautis, kada mūsų žydų tautybės piliečiai, padedami Izraelio istorikų, galų gale pradės domėtis dušanskių ir raslanų nusikaltimais?

O gal Lietuva – jau ne Lietuva?

2019.08.05; 10:47

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Š.m. liepos 30 d. prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“ po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės ir mero sprendimai pašalinti pagarbos ženklus kai kuriems asmenims supriešino visuomenę.

Valstybės vadovas sakė, kad šiuo metu veikianti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka reikalingą darbą, bet jos vienos „konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka“, todėl į diskusijas būtina įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų, kurie suformuotų nacionalinės atminties politikos principus ir jų reglamentą. „Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina“, – pranešime cituojamas G. Nausėda.

Pasak jo, reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo. Prie diskusijų, kaip vertinti įvairias asmenybes ir jų įamžinimą, jis kviečia prisidėti daugiau istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. „Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires“, – sakoma pranešime. Nurodoma, kad Prezidentas tai siūlo norėdamas, kad problema „būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių“.

Prezidentūra teigia esanti pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Ir anksčiau Prezidentas yra sakęs, kad ne politikai turi spręsti, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1083526/nauseda-sureagavo-i-generolo-vetros-situacija-ne-politikai-turi-spresti-kas-yra-iamzintina-o-kas-istrintina

Užvakar Ariogaloje Lietuvos buvusius politinius kalinius, tremtinius, vieną kitą išlikusį gyvą buvusį partizaną aplankęs Prezidentas, paklaustas, kas turėtų priimti sprendimus, paminėjo Komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir prie prezidentūros veiksiantį Kultūros forumą, kurį planuojama įsteigti artimiausiu metu.

https://madeinvilnius.lt/naujienos/g-nauseda-ragina-laikinai-stabdyti-istorines-atminties-trynima/

Tai kas gi yra ta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau Komisija)?

Tarp dvidešimties pasirašiusiųjų š.m. balandžio 8 d. raštą prezidentei Daliai Grybauskaitei ir ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui dėl pasiryžimo atsistatydinti in corpore, jei Vyriausybė įgyvendins savo planus Komisijos sekretoriatą ir jo funkcijas pavesti Vyriausybės Kanceliarijai, – tik septyni Lietuvos piliečiai:

Emanuelis Zingeris, Komisijos pirmininkas, prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arvydas Anušauskas, Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arūnas Bubnys, LGGRTC, dr. Algirdas Jakubčionis, Vilniaus Universitetas, prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, dr. Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos institutas.

Emanuelis Zingeris ir Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp užsieniečių – penki iš JAV, atstovaujantys daugiausiai JAV žydus, ir du iš Izraelio.

Kaip matome, Komisijai vadovauja žinomas Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris, o Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisei vadovauja ne mažiau žinomas politikas Arvydas Anušauskas.

Bet juk tai būtent tas politinis momentas, kurio visai teisingai kratosi Prezidentas, bet kurio, matyt, jo nauji patarėjai dar fiziškai nespėjo pastebėti.

http://www.ekspertai.eu/tarptautines-komisijos-nariu-kreipimasis-del-komisijos-sekretoriato-panaikinimo/

Komisijos daugumą sudaro net ne Lietuvos piliečiai, nežinantys mūsų įstatymų subtilybių.

Todėl, matyt, ir iškilo netiesioginis Komisijos konfliktas su Vilniaus apygardos administraciniu teismu dėl, faktiškai, Jono Noreikos – Generolo Vėtros visiško išteisinimo kolaboravimo su naciais klausimu.

Štai kaip skamba Komisijos š.m. balandžio 10 d. pareiškimo, susijusio su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, įvadinė dalis (mano laisvas vertimas iš anglų k.):

„Atsakymas į Genocido centro pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai“

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė. Atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) teiginius, bylinėjantis su Grantu Gochinu, ir po 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Komisijos pirmininkas, taip pat, kaip ir poskyrio komisijos nariai, mano, kad mūsų pareiga pakartoti ankstesnius protestus prieš tokius paminėjimus bandant sumažinti Šiaulių apskrities viršininko bendradarbiavimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį“.

https://www.lzb.lt/en/2019/04/11/response-to-statement-by-genocide-and-resistance-research-center-of-lithuania-of-march-27-2019-on-accusations-against-jonas-noreika/

Toliau Komisijos pareiškime, kurį pasirašė Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir dar 10 Komisijos narių (dr. Arvydo Anušausko sąraše nėra), dėstomi Komisijos motyvai, kodėl ji nepatenkinta ir LGGRTC teismui pateikta medžiaga, ir paties teismo sprendimu.

Lietuvos byla ambasadorių žvilgsniu

Perskaičius Komisijos priekaištus dėl LGGRTC aiškinamojo rašto ir išlenda daugumos jos narių ekspertinio pasiruošimo stoka, visų pirma, suvokimo, kad Lietuvos Respublikoje ir gyviems ir mirusiems galioja nekaltumo prezumpcija ir kad bet kokios abejonės dėl jų kaltės įrodymų patikimumo veikia įtariamojo naudai, o mirusiojo, žuvusiojo, nužudyto atveju jos net negali mesti ant jo šešėlio, nes šie jau neturi galimybės pasiteisinti.

Tokių dalykų Komisija nesupranta arba nenori suprasti. 

Kaip žinia, Vilniaus apygardos administracinis teismas š.m. kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G.A.Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J.Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.

Šis pavyzdys dar kartą įrodo, kad Komisija nėra ta institucija, kuri sugeba teisiškai, pagal Lietuvos teisę, kuri atitinka Europos Sąjungos teisę, objektyviai vertinti  faktus apie žydų ir lietuvių genocidą ekspertiniame lygyje.

Be to, Komisija pagal savo pavadinimą (nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti), mano nuomone, yra akivaizdžiai šališka. Kur sovietinio režimo veikėjų Petro Raslano,  Nachmano Dušanskio, Kaniūkų tragedijos kaltininkų oficialūs Komisijos įvertinimai? Kokie jie bebūtų. O gal aš tokių nepastebėjau?

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Gerai, kad Komisija egzistuoja ir turi galimybę, kaip juridinis asmuo, ne tik pareikšti savo nuomonę žydų ir lietuvių genocido klausimais Lietuvos ir pasaulio visuomenei, bet ir teisę kreiptis į teismą, jei, jos nuomone, LGGRTC ekspertai pateikia klaidingus vertinimus, galinčius įtakoti Lietuvos Respublikoje priimamus sprendimus Holokausto tema. Aš – už tai, kad Komisija egzistuotų.

Nesuprantama tik, kodėl aukščiau minėtoje teisminėje istorijoje teismui pateiktą LGGRTC aiškinamąjį raštą apskundė teismui ne Komisija, o privatus asmuo.                           

Tokių, kaip Kazio Škirpos ar Jono Noreikos, „bylų“ vargu ar bus daug ateityje. Bent kiek žinomesnės Lietuvos asmenybės, nors ir prisidėjusios prie bandymų atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš karto po jos praradimo, bet susitepusios Holokausto istorijoje, jau įvertintos neigiamai be jokių teismų. Ir tai, iš dalies, ir Komisijos nuopelnas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Prezidentui, kaip jau minėjau, pirmą kartą (gal aš klystu?) po Nepriklausomybės atkūrimo iškilus teisminiam ginčui dėl įžymaus asmens susitepimo ar nesusitepimo Holokausto istorijoje, teko ieškoti išeities iš susidariusios padėties nacionalinės atminties politikos principų ir jų reglamento, kuriuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties suformavimo. Pasak jo, tokiu reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.

Sudėtingas tai teisės aktų pakeitimo prasme uždavinys, turint omeny visą Lietuvos istoriją, bet bent jau lietuvių ir žydų genocido klausimais lemiamas žodis tokiame reglamente neabejotinai turėtų priklausyti LGGRTC.

Tai – kol kas vienintelė suvereni, nuo užsienio įtakų nepriklausanti nepolitinė Lietuvos Respublikos ekspertų įstaiga savo srityje. Kol kas tik ji viena įgali pateikti objektyvią informaciją teismams genocido ir rezistencijos reikaluose. Istorikų, kitų asmenų bei visuomeninių organizacijų iš šalies dalyvavimas tokiuose reikaluose su patariamuoju balsu – gerai, bet jie – ne ekspertai.

2019.08.05; 08:30