Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą ir uostamiesčio teismui perdavė bylą, kurioje vyras kaltinamas tuo, kad viešai niekino ir skatino neapykantą žmonių grupėms dėl jų tautiškumo, seksualinės orientacijos, įsitikinimų ir pažiūrų.
Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad 2013 m. lapkritį Klaipėdos rajono gyventojas V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, paskelbė vieno leidinio santrauką ir paskaitos rusų kalba teksto vertimą, kuriame buvo skleidžiamos melagingos žinios apie žydus, su jais susijusius visuomeninius ir politinius reiškinius. Vėliau po savo įrašu vyras parašė du komentarus, kuriuose viešai tyčiojosi iš žydų, homoseksualų ir Lietuvoje veikiančių politinių partijų narių.
Tačiau tuo vyro neapykanta viešojoje erdvėje nesibaigė. Praėjusių metų spalį V. L., naudodamasis savo socialinio tinklo Facebook paskyra, taip pat įvairiais kitais tinklalapiais, paskelbė tekstą, kuriame dar kartą viešai skatino neapykantą Lietuvos žydams, taip pat pritarė SSSR įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus. Vyras socialinėje erdvėje neigė ir šiurkščiai menkino praėjusiame amžiuje rusų įvykdytus nusikaltimus žmogiškumui.
V. L. savo kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos nepripažino ir teigė, kad tikslo priešinti tautas ir kiršinti visuomenę neturėjo, tiesiog išsakė savo nuomonę.
„Džiaugiuosi, kad bendro darbo su policijos pareigūnais dėka pavyko surinkti pakankamai įrodymų, kad asmuo, kuris viešai skatino neapykantą įvairioms žmonių grupėms bei viešai pritarė SSRS įvykdytai agresijai prieš Lietuvos Respubliką ir jos gyventojus, būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat norėtųsi priminti, kad derėtų atsakingai reikšti savo mintis viešai, nes žodžio laisvė jokiu būdu nepaneigia įstatymų, draudžiančių užgaulioti, niekinti ar žeminti, normų“, – teigė Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Saulius Galminas, vadovavęs šiam ikiteisminiam tyrimui.
Už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę gresia bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.
Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė (Klaipėda).
Aktualus Jūsų portale paskelbtas Raimondo Navicko straipsnis „Gal neverta perlenkti lazdos? Nes įkyriai brukamas daiktas greitai pradeda lysti per gerklę ir tampa atstūmimo ir net pašaipos objektu“.
Bet jo autorius kalba tik apie vieną reiškinio pusę. Ar raudomis apie Holokausto aukas bandoma įdiegti jaunoms lietuvių kartoms kaltės jausmą? Taip.
Ar siekiama juos įpratinti labiau gedėti dėl XX a. pirmos pusės vienos tautybės nekaltų aukų labiau, nei dėl amžininkus ar tautiečius ištikusių tragedijų? Taip.
Ar norima pasitarnauti Lietuvą numelžti pasiryžusiems Holokausto industrijos komivojažieriams? Taip.
Man nekelia nuostabos, kad „lietuviškieji Holokausto kulto adeptai“, kuo toliau į praeitį grimzta šis tragiškas istorinis įvykis, tuo labiau jiems skauda, tuo demonstratyviau jie atgailauja bei gailestauja.
Visa tai, manau, toli siekiančios politikos sudedamoji dalis.
Pastaruoju metu ne tik raudojama, ne tik atgailaujama. Ne tik raudomis rengiama dirva žydams sugrįžti į šią prarastą, bet jiems labai patrauklią, saugią teritoriją, Lietuva vadinamą. Neįmanoma to nepastebėti. Nežinau, kiek tiesos neviešose kalbose, kad žydai jau supirkę visą Vilniaus senamiestį.
Kodėl jaunoms lietuvių kartoms reikia įdiegti ir palaikyti kaltės jausmą? Kad jie nesipriešintų žydų sugrįžimui.
Kadangi mes, lietuviai, patys nesugebame šitame nuostabiame, Lietuva vadinamame, žemės lopinėlyje tinkamai tvarkytis, iš jo bėgame, toks variantas visai neblogas. Ko galima tikėtis iš žydų – mes jau žinome, o musulmonai arabai, afrikiečiai – mums dar tamsus miškas. Geriau eiti į pažįstamą mišką.
Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius.
Pirma, reikia nedelsiant įteisinti antrą pilietybę.
„Antra, reikia aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę ir teikti ją istoriniams lietuviams – litvakams Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje. Žiniasklaidoje plačiai nuskambėję atvejai, kai pilietybę atsisakoma suteikti šių šalių litvakams todėl, kad jų tėvai ar seneliai emigravo esą nesant jokios grėsmės ar rimtų priežasčių tai daryti, kitaip nei gėdingi vargu ar gali būti apibūdinti“.
Štai kodėl reikia antros pilietybės! Ir nedelsiant! Filosofas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis komentare „Atsisakyti XIX a. pasaulėvaizdžio“ (IQ, gegužė) atskleidė visas kortas. Labai gerai būtų, jeigu koks nors profesorius rusas parašytų straipsnį apie būtinybę įteisinti dvigubą pilietybę istoriniams lietuviams – rusams (gal rusakams?), gyvenantiems Rusijoje. Juk norinčių sugrįžti į Lietuvą ir turinčių joje istorinių ir dar beveik nenudžiūvusių šaknų atsirastų gal net daugiau negu litvakų.
Laukiu ir profesoriaus lenko straipsnio, raginančio lietuvius atsisakyti „gėdingų“ baimių, kad Lietuvą susipirks žydai, rusai ir lenkai. Niekam ta Lietuva nereikalinga! Prof. Donskis teisus – Lietuvoje beveik neliko patriotų, ypač profesorių, kurie mato dvigubos pilietybės pavojus lietuvių tautai. Gaila, nebėra Romualdo Ozolo – jis reaguotų į minėtą prof. Donskio komentarą.
Bet grįžkime prie šio rašinio pavadinimo. Skaitytojui turbūt neaišku, kur Lietuvoje žydai eina vieni, kas su jais neina?
Į šiuos klausimus atsako (o man atrodo – neatsako) iš Molėtų kilęs Marius Ivaškevičius straipsnyje „Žydai. Lietuvos prakeiksmas“ (Delfi.lt, gegužės 18).
Šią vasarą rugpjūčio 29 d. pagrindine Molėtų gatve į vietą, kur 1941-aisiais buvo sušaudyta 2000 žydų, eis apie keturiasdešimt tų žydų palikuonių, atvykusių iš Izraelio, Pietų Afrikos Respublikos, JAV, Australijos, Urugvajaus… O 6 tūkstančiai molėtiškių žiūrės pro butų langus arba, drąsesni, stovės šaligatvyje.
Straipsnio autorius norėtų, kad kartu su nužudytų žydų palikuonimis eitų visi molėtiškiai, dar Lietuvos Respublikos prezidentė, dar – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas, kiti svarbūs asmenys.
Kai 2011 spalio 1 d. lietuviai su vėliavomis ir orkestru, šarvuotais „viduramžių kariais“ per Maišiagalą ėjome link Algirdo piliakalnio paminėti Lenkijos karaliaus Jogailos tėvo Algirdo (žiūr. Portale slaptai.lt fotoreportažą „Provokacija“ Maišiagaloje“), Maišiagalos lenkai irgi į mus žiūrėjo pro langus, tik vienas kitas stovėjo prie savo namo durų, o mes jiems draugiškai mojome. „Po šv. Mišių netoli bažnyčios esančio namo gyventojas, senyvas vyras, mane net prajuokino: mačiau, kaip jis iš už kampo iškišęs galvą vogčiom stebėjo, kas dedasi gatvėje. Buvo duotas nurodymas ignoruoti visai Maišiagalai reikšmingą renginį? Nesmalsauti, nesirodyti net gatvėje, kai renginio dalyviai eis minėti abiems tautoms reikšmingų tolimos praeities įvykių? Panašu, kad taip. O eisenos dalyviai draugiškai mojo kiekvienam, tarpdury pasirodžiusiam, tik tokių buvo labai mažai. Programoje įrašyto Maišiagalos kunigo Juzefo Otrembskio vidurinės mokyklos vokalinis ansamblis “Legenda” piliakalnio papėdėje nepasirodė“, – tame fotoreportaže apgailestavau.
Gal lenkus mes šaudėm, gal buvome juos okupavę, kad jie su mumis neina ne kur nors Seinuose, Punske – pačioj Lietuvoj, kažkada jų okupuotame Vilniaus krašte? Negali atleisti, kad šis kraštas vėl ne jų rankose. Bet ar tikrai ne jų, jeigu Maišiagaloj lietuvis jaučiasi kaip ne savo šaly?
Manęs nestebina, kai žydai, rusai, lenkai neina su mumis nei Vasario 16-ąją, nei Kovo 11-ąją, kai, lietuviams einant ir skanduojant „Lietuva – lietuviams!“, ir lenkai, ir rusai, ir žydai tik stovi Gedimino prospekto šaligatvyje, o kai kurie net garsiai piktinasi, kad dar yra tokių nedorėlių. Jie šventai tiki, kad Lietuva pirmiausia rusams, lenkams, žydams, tik ne lietuviams.
Visur pasaulyje taip. O Ivaškevičius nori, kad Molėtuose būtų kitaip. Beje, ir Prezidentė, ir Premjeras kartais eina su žydais, prie jų paminklų deda gėlių, sako kalbas. Gal, Ivaškevičiaus paraginti, sugėdinti, jie eis ir svarbiausia Molėtų gatve drauge su žydais.
Tačiau netikiu, „kad yra molėtiškių, kurie norėtų prisidėti prie eisenos, bet bijo. Įsivaizduojate? 2016 metai, Lietuva – žmonės provincijoje vis dar įbauginti, jiems atrodo nesaugu atiduoti savo pagarbą genocido aukoms“, – rašo Ivaškevičius.
Netikiu romano „Žali“ autoriumi, kaip ir šiuo jo romanu. Dėl romano – tai žodis „netikiu“ per silpnas, reikėtų stipresnio žodžio, bet čia ne apie tai. Nemanau, kad žmonės atokiau nuo žydų laikosi iš baimės. Jokios baimės jie nejaučia, Lietuvoje veikiau reikia turėti drąsos neiti su žydais, nes gali būti apkaltintas žydų genocido neigimu. Iš esmės Ivaškevičius savo rašiniu tą ir daro.
Jis, man regis, prieštarauja pats sau. Pradžioje peikia tuos, kurie vėl ir vėl nešvariomis rankomis krapšto dar neužgijusias žaizdas (daro sau reklamą arba jų veiklą finansuoja patys žydai), bando traumuoti jau laisvėje gimusią lietuvių kartą ir „sukelia tik dar didesnę neapykantą žydams – būtent taip veikia natūrali tautos gynybinė reakcija“.
Jeigu „dar didesnę“, tai, vis dėlto, neapykantą žydams Ivaškevičius pripažįsta kaip natūraliai egzistuojantį faktą, kaip natūralią tautos gynybinę reakciją. O paskui stebisi ir apgailestauja, kad prie nužudytųjų savo protėvių kapų jų palikuonys eina vieni. O prie mūsų protėvių kapų, parvežtų iš sibirų, nužudytų miškuose, nukankintų prie Lenino aikštės, ar jie eina? Čia visai kas kita – pasakys romano „Žali“ autorius. Prie mūsų kankinių eiti neprivalu, nes jie ne genocido aukos.
Gal ir buvo tos neapykantos 1940-aisiais, paskui – vieniems okupantams išėjus, kitiems – sugrįžus, be abejo – buvo. Nes tada žydai ėjo ne su lietuviais, švelniai tariant. Ir tą jų elgesį nesunku suprasti: visada saugiau eiti su stipresniaisiais. Taip ėjo ir eina ir kitos tautinės mažumos – rusai, lenkai. Vienas profesorius, dažnai dalyvaujantis televizijų laidose, privačiame pokalbyje neabejojo: dabar mes broliaujamės, kviečiame darbams ukrainiečius, tačiau jeigu atsitiks taip, kaip atsitiko 1940-aisiais, jie eis ne su mumis, o su rusais.
Tačiau dabar, man regis, ne tik tos priežastys lietuvius verčia nepatikliai žiūrėti į Lietuvoje dažnai tiesiog šeimininkaujančius žydus. Kartais susidaro įspūdis, kad Izraelio (ypač pasaulio) žydai Lietuvą vėl pasirinko kaip atsarginį variantą. Visur gerai, o Lietuvoj geriausia. Ar ne taip reikia suprasti filosofo Donskio raginimą aktyviai siūlyti dvigubą pilietybę Lietuvos niekada nemačiusiems litvakų palikuonims, gyvenantiems Izraelyje ir Pietų Afrikos Respublikoje? Nes Izraelyje nesaugu, o Pietų Afrikoje karšta.
Ne, žydai į čia jokiu būdu nesiveržia, jų pirmiausia reikia mums, todėl pataikaukime, raginkime, vien dėl jų įteisinkime dvigubą pilietybę. O lietuviai, kvailiai, bijo, abejoja, spyriojasi. Taip aš suprantu Donskio pasišaipymus iš „tokių Lietuvos „patriotų“ šalies politinėje klasėje, kurie priešintųsi dvigubos pilietybės įstatymui nenorėdami, kad pasikeistų Lietuvos elektoratas ir padaryta įtaka tam tikriems jo segmentams“. Donskis džiaugiasi, kad tokių liko nedaug, o man liūdna.
„Jie (nužudytųjų žydų palikuonys, V.V.) iš naujo artanda savo prarastą žemę, jiems tiesiog smalsu pamatyti senelių namus, kiemus, gatves ir, patikėkit, jiems tikrai nebereikia tų jų-jūsų sukrypusių bakūžių, tebestovinčių nuo anų laikų, jie čia atvažiuoja ne tam, kad jas iš jūsų atimtų…“, – rašo Ivaškevičius.
O lietuviai molėtiškiai nebetiki nei žydų nesavanaudiškumu, nei Ivaškevičiaus raginimais tuo patikėti. Pagal Ivaškevičių, reikia labai nedaug, kad žydai ir lietuviai susitaikytų: tik rugpjūčio 29 d. Molėtų gatve eiti kartu su žydais.
Žinoma, būtų labai gražu ir naudinga abiems tautoms, bet šito tikrai neužteks. Dar reikėtų, kad vanagaitės, zurofai, net kai kurie rašytojai už žydų pinigus arba savireklamos tikslais, kaip sako Ivaškevičius, liautųsi draskyti gyjančią žaizdą.
Dar reikėtų, kad susitaikymo mokyklose būtų mokomasi ne iš Vaintraubo, Zurofo arba Vanagaitės, o iš išmintingo rašytojo Jono Mikelinsko, jo tekstų: „Teisė likti nesuprasam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, „Kada Kodėl taps Todėl? Holokaustas be politikos ir komercijos“.
Nepraėjo nė dešimties metų, kaip aukštaičiai pasiliuosavo nuo baudžiavos, o žmonių gerovė tuoj pakilo. Atsirado ir ūpas kitokis. Jaunuomenė, kuri savo kailiu nebuvo prityrusi lažo saldybių, jos nė neatminė. Atsirado reikalas ir pažaisti kitaip. Ėmė taisyties puikias kalamaškas ant lingių, žalvariu spindinčius pakinktus, šėrė vietinės veislės karštakraujus drigantus, nedėldieniais gašavojos po savo miestelį, o šventadieniais – po atlaidus kaimynuose.
Kiti jauną savo vieką, liuosą savo dvasią gaišino gertuvėse, o paskui besimušdami miesteliuose, kur daug gudų prisirenka ir aukštaičius mušties išmokė.
Vakaruose Ukmergės ir Ežerėnų apskrities buvo dar vienas, vargu bau kitur regėtas, sportas-žaidimas – jaučių badynės per aplotus.
Pirmosios lietuvių emigracijos likimas negalėjo būti kitoks, nei daugumos pasaulio tautinių išeivių. Jau trečiojoje kartoje išeivių vaikai, anūkai, proanūkiai, kaip rodo universali patirtis, nebemoka kalbėti gimtąja kalba.
Taip jau yra pagal gamtos dėsnius – nuo „tautos kelmo“, „tautos kamieno“ atskilusi emigracija pasmerkta asimiliacijai.
Yra, tiesa, išimčių, bet jos liečia arba gausiausias tautas (kaip kinų), kurios išeivijoje sudaro savo uždaras stambias kolonijas, arba dvasiškai itin sutelktas tautas (kaip žydai, airiai), kurios ir svetur sugeba konsoliduoti tautines jėgas savo tėvų tikybos ir tautinio solidarumo galia.
Ukrainoje susirinko naujos sudėties Aukščiausia Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda” frakcija, praneša žiniasklaida. Ministras pirmininkas išrinktas vėl po tradicinio Ukrainos parlamente santykių aiškinimosi. Tiksliau tariant – išrinktas tik po muštynių.
„Praėjus šešioms savaitėms po parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Regionų partija, trečiadienį į posėdį susirinko naujos sudėties Aukščiausioji Rada, ir dabar kartu su kitais į ją įeina kraštutinių dešiniųjų partijos „Svoboda” frakcija, rašo “Le Figaro” korespondentė Ariel Tedrel.
Į Dievą kreipiamasi Tu Dieve, o į velnius – Jūs velniai. Šiuo atveju kreipinys Tu šiltesnis, intymesnis nei Jūs. Panašumų randame ne tik pokalbyje su Dievu ar velniais…
Dažnai, ypač iškilmingomis progomis, girdime valstybės vadovų kreipimąsi mieli Lietuvos žmonės, tačiau žodelį mieli nustelbia valdiškas, susvetimėjimu bei šalčiu dvelkiantis darinys Lietuvos žmonės. Kodėl nevartojami žodžiai lietuviai, tautiečiai, tėvynainiai ar bent bendrapiliečiai?
Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją bei dar kitokius bruožus, tačiau teisūs tie, kas tautą įvardina kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė.
Amerikoje, Pietų Kalifornijoje, gyvenantis 56 metų nekilnojamojo turto agentas, kino kūrėjas, dviejų valandų filmo „Musulmonų nekaltybė“ („Innocence of Muslims“) scenarijaus autoriumi, režisieriumi ir prodiuseriu įvardijamas Samas Bacile’as buvo priverstas slapstytis po to, kai jo filmas, kritikuojantis musulmonų pranašą Mahometą, kuriame teigiama, kad jis buvo sukčius, išprovokavo ultrakonservatyvių islamistų išpuolius prieš JAV diplomatines atstovybes Egipte ir Libijoje.
Per juos Libijos rytiniame Bengazio mieste žuvo JAV ambasadorius Libijoje Chrisas Stevensas ir dar trys pareigūnai. Nors S. Bacile’as apgailestavo dėl ambasadoriaus, nužudyto kilus pasipiktinimo bangai dėl šio filmo, jis dėl šio smurto kaltino per menką ambasados apsaugą ir smurto vykdytojus. Egipto sostinėje Kaire protestuotojai užlipo ant JAV ambasados sienų, nuplėšė Amerikos vėliavą ir vietoje jos iškėlė juodą vėliavą su islamo šūkiu.
Lietuvos žinaisklaidoje jau buvo skelbta apie Vokietijos Kelno miesto apygardos teismo sprendimą, numatantį baudžamąją atsakomybę už berniukų apipjaustymą dėl religinių priežasčių. Šį sprendimą lėmė komplikacijos, kilusios po vieno musulmonų berniuko apipjaustymo.
Vokietijos spaudoje kilo diskusijų audra. Diskutuojant dėl laisvės išpažinti religiją ir kūno fizinio integralumo, daugiausia kalbama apie apipjaustymo naudą, žalą, tradicijas.
Remiantis apklausa, 56 proc. gyventojų pritarė teismo sprendimui, 35 proc. buvo prieš. Gydytojų organizacijos ir urologai reikalauja uždrausti ritualinį apipjaustymą arba operacijas bent riboti.
Federalinių gydytojų rūmų prezidentas Frankas Ulrichas Montgomety pasakė, jog ateityje privalės atkreipti kolegų dėmesį į rizikas, susijusias su apipjaustymo operacija. Vokietijos vaikų chirurgijos sąjungos prezidento pavaduotojas Berndas Tilligas rekomendavo tėvams palaukti, kol vaikai patys galėtų apsispręsti.
1941 m. pavasarį susiformavusioje Lietuvių aktyvistų fronto (toliau LAF) Vilniaus vadovybėje galėjo būti apie 10-20 karininkų bei civilių (didelė pastarųjų dalis buvo atsargos karininkai)1.
Dr. S. Jegelevičiaus teigimu, civilių LAF Vilniaus vadovybėje galėjo būti 8-10 asmenų, tarp jų teisininkas Mykolas Naujokaitis, advokatas Aleksas Kamantauskas, teisininkas Vladas Nasevičius, dr. Pranas Padalskis-Padalis, mokytojas Antanas Skripkauskas, mokytojas Stasys Mockaitis, ekonomistas Jonas Morkūnas, ekonomistas Antanas Petkelis ir galbūt kažkas iš Vilniaus universiteto aplinkos.
Dar 1940 m. pabaigoje LAF Vilniaus štabas ėmė rengti ginkluoto sukilimo prieš sovietinius okupantus planus. Pagal mjr. Vytauto Bulvičiaus ir kpt. Juozo Kiliaus parengtą lietuviškų karinių dalinių sukilimo planą, prasidėjus nacių-sovietų karui, lietuviai kariai slapta ir mažais būriais turėjo trauktis į Rūdninkų girią (Valkininkų apylinkes) ir ten susitelkus pradėti ginkluotus partizaniškus veiksmus.
„Pirma, branduolinės Irano ambicijos, atsiradusios dar apie 1960 – uosius metus šacho režimo laikais, jokiu būdu nėra gynybinė reakcija į atominę Izraelio ginkluotę.
Be to, atominė Izraelio ginkluotė oficialiai niekada nebuvo pripažinta.
Antra, arabų šalys sunerimę dėl galimo Teherano branduolinio apsiginklavimo nė kiek ne mažiau nei Izraelis“. Taip samprotauja Richardas Hercingeris laikraščio “Die Welt” puslapiuose. Minėtos publikacijos autorius pateikia ir daugiau dėmesio vertų pastebėjimų, įžvalgų, palyginimų.
Ši apžvalga – tik nedidelis pluoštas informacijos, bylojančios, kaip įvairiai užsienis traktuoja Baltijos šalių istoriją. Esama ir geranoriškų, ir akivaizdžiai tendencingų, priešiškų, net užgaulių komentarų. Nieko nepadarysi: genys margas, o pasaulis – dar margesnis.
Beje, nebūtina atsižvelgti į visus užsienio politikos apžvalgininkų komentarus, pastabas, priekaištus. Tačiau žinoti, kokius argumentus naudoja tiek mūsų bičiuliai, tiek mūsų nedraugai, portalo Slaptai.lt nuomone, – nekenktų.
Visas krikščioniškas pasaulis, cituojantis Dekalogą, tikriausiai prisimena preambulę: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų“. Visa tai įvyko prieš trejetą tūkstančių metų, kai žydai, siekdami laisvės, išsivadavo iš klestinčios, bet nedraugingos šalies, ir po ilgų klajonių su Dievo pagalba įkūrė Izraelio valstybę.
Gal dėl to žydų tauta, tų lemtingų dienų neužmiršusi, tokia įtakinga pasaulyje ir dabar. Savo laimei ar nelaimei, mes nuo amžių glaudėmės prie Neries ir Nemuno, tos upės – dvi svarbiausios arterijos – maitino sėslaus lietuvio širdį. Mes atsisakėme trauktis nuo užgyventų vietų, nors trys plėšrūs ereliai vis taikėsi mums iškapoti akis. Niekada nederėtų pamiršti 1918 m. vasario 16 d., kai mums pavyko nuristi nuo Lietuvos kapo daugiau kaip per šimtmetį pelėsiais ir kerpe apaugusį vergijos akmenį, taip pat ir Kovo 11-osios, kurią mes minime šiandien.
Daugelis puikiai atsimename laikus, kai sovietų vadovėliuose „didžiosios Tėvynės“ istorija buvo pagrindinis istorinis naratyvas. Lietuvos istorijai skirtas tik detalės vaidmuo bendrame kontekste. Taip ugdyta „tarybinio žmogaus“ savimonė. Atitinkamai kurti istoriniai filmai, romanai ir apysakos.
Dabartiniam jaunimui taip pat peršamas svetimas istorinis diskursas. Per politinio švietimo valandėles, iliustruojant gėrio ir blogio kovas, daugiau kalbama apie žydus ir žydšaudžius, nei apie partizanus ir stribus. Vėl – atitinkami filmai, atitinkami spektakliai, atitinkama literatūra. Sudaromas įspūdis, kad jokių lietuvių čia ir būti nebuvę – išskyrus žydšaudžius, už kuriuos dabar visa lietuvių tauta privalanti atgailauti. Lietuvos istorija – tik jos žydų istorija. Dar šiek tiek – lenkų.
Žmogus išgyvena įvairiausių laukimų. Motina laukiasi kūdikio, studentas sesijos pabaigos. Visi laukiame geresnių laikų. Tačiau pats prasmingiausias, kuris nušvinta adventine romantika – tai Dievo laukimas. Deja, negalima tik laukti, bet reikia ir pasiruošti įspūdingiausiai šventei. Ar girdi pranašo Jono Krikštyto balsą? Jonas Krikštytojas atkartojo pranašo Izaijo įspėjimus. Izaijas, gyvenęs VIII a. pr. Kristaus gimimą, pramatė, kad žydų tauta dėl neištikimybės Jahvei bus nubausta ir ištremta į Babilono nelaisvę, o Jeruzalė sugriauta.
Taip ir vyko 586 m. pr. Kr. gimimą. Tačiau pranašas guodžia tautiečius, „kad jos lažas pasibaigė, skola sumokėta… (Iz. 40.1-2). 539 m. pr. Kr gimimą Persų karalius Kiras, užkariavęs Babiloniją ir sukūręs didžiulę imperiją, į kurią buvo pajungta Palestina bei Egiptas, buvo palankesnis žydams. 538 m pr. Kr. Kiro potvarkiu žydai galėjo sugrįžti į Jeruzalę.
Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.
Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.
Iš 27 Europos Sąjungos (ES) šalių už Palestinos narystę pasisakė 11 šalių, tiek pat susilaikė, o penkios balsavo prieš: Čekija, Švedija, Vokietija, Nyderlandai ir Lietuva. Iš kitų įtakingų šalių, be minėtų JAV ir Izraelio, pasisakė prieš ir Australija, Kanada. Prieš balsavo ir tokios šalys, kaip Vanuatu ir Saliamono salos. Tam, kad prisijungtų prie UNESCO, palestiniečiams buvo būtinas dviejų trečdalių organizacijos narių sutikimas.
Izraelis prieš balsavimą pripažino, jog susitaikė su mintimi, kad Palestina bus priimta į šią organizaciją. Tačiau Izraelio atstovas N. Barkanas vis tiek pasmerkė šalis, kurios „painioja tikrovę su moksline fantastika, priimdamos neegzistuojančią valstybę į mokslo organizaciją…
UNESCO turėtų užsiimti mokslu, o ne moksline fantastika“. Jau kitą dieną po balsavimo, lapkričio 1-ąją, JAV pareiškė nutraukiančios UNESCO finansavimą. Pasak valstybės departamento atstovo, lapkritį planuota pervesti UNESCO 60 mln. dolerių, tačiau dabar šios lėšos nebus skirtos. Jungtinių Valstijų narystės UNESCO mokestis sudaro apie penktadalį organizacijos metinio biudžeto.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje JAV priimtas įstatymas draudžia finansuoti bet kurią JT agentūrą, kuri priima Palestiną visateise nare, nepasiekus Izraelio ir Palestinos susitarimo dėl taikos. Jungtinės Valstijos nuo 1984 metų boikotavo šią organizaciją dėl, pasak JAV Valstybės departamento, „didėjančio atotrūkio tarp JAV užsienio politikos ir UNESCO tikslų“. JAV į UNESCO grįžo tik 2003 metais. Jungtinės Valstijos, kurios yra ištikimos Izraelio sąjungininkės, 1990 metais nutarė nefinansuoti jokių JT organizacijų, kurios priimtų Palestiną savo visateise nare.
Tad UNESCO gali netekti 70 mln. JAV dolerių – 22 proc. savo metinio biudžeto. Drauge su JAV finansavimą nutraukia ir Izraelis, o tai dar 3 proc. biudžeto. Tai sukeltų rimtų padarinių – kai kurias UNESCO programas tektų apkarpyti. UNESCO su Izraeliu turi daug problemų dėl neleistinų kasinėjimų, dėl atsisakymų įsileisti UNESCO misijas, dėl kultūros paminklų naikinimo.
Vasarį Palestina pasiūlė įtraukti į pasaulio paveldą Kristaus gimimo vietą Betliejų, kuris yra Vakariniame Krante. Šventojoje Žemėje daug vietų yra vienodai brangių skirtingoms religijoms. Pavyzdžiui, Hebrone esantys judėjų Patriarchų urvai musulmonams yra Ibrahimo mečetė – taip jie vadina pranašą Abraomą. Jeruzalėje esanti musulmonų Uolos šventykla dengia akmenį, nuo kurio pranašas Mahometas žengęs į dangų. Žydai tiki, jog ant to akmens Abraomas ruošėsi aukoti savo sūnų Izaoką, kada Dievas sulaikė jo ranką.
Vašingtonas teigia, kad Palestina dėl nepriklausomybės turi derėtis su Izraeliu, o ne prašyti JT pripažinimo. Dauguma JAV Kongreso narių teigia, kad Palestina turėtų siekti tarptautinių organizacijų narystės tik tada, kai pabaigs taikias derybas su Izraeliu.
Artėjant balsavimui Lietuvos užsienio reikalų ministerija derino savo poziciją šiuo klausimu su partneriais Europos Sąjungoje. Užsienio reikalų ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyrius teigė, kad Lietuva „atidžiai seka ES vyriausiosios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai pastangas rasti visoms pusėms priimtiną sprendimą“.
Be to, buvo teigiama, kad Lietuva „pripažįsta kiekvienos tautos teisę į valstybingumą ir nuosekliai pasisako už dviejų valstybių – Izraelio ir Palestinos, – taikiai gyvenančių viena šalia kitos, sukūrimą. Šiuo klausimu labai svarbu pasiekti vieningą ir subalansuotą ES poziciją“. Tačiau balsavimo metu pasirodė, kad dauguma ES šalių balsavo už Palestinos priėmimą, o Lietuva kažkodėl, net nepaaiškindama savo pozicijos, balsavo prieš.
Praėjus dviems dienoms po balsavimo, Lietuvos URM „paaiškino“, kad Palestinos priėmimas į UNESCO yra „ankstyvas“ ir „vargiai prisidės prie spartesnio Palestinos klausimo sureguliavimo“, netgi „veikiau apsunkins tarptautines pastangas sparčiau pasiekti visoms regiono partnerėms priimtiną, regiono taiką ir ilgalaikį stabilumą užtikrinsiantį sprendimą“. Užsienio reikalų viceministrė Asta Skaisgirytė-Liauškienė, nepritardama kai kurių politikų nuomonei, jog Lietuva „išsišoko“ balsuodama prieš Palestinos narystę UNESCO, vėliau aiškino, kad tokį Lietuvos sprendimą savo elgesiu išprovokavo pačios Palestinos laikysena. Esą Lietuva nuosekliai laikosi pozicijos, kad dėl Palestinos ateities pirmiausia reikėtų rasti bendrą sprendimą su Europos Sąjunga. Kadangi palestiniečiai „į kalbas nesileido“ ir nepavyko išlaikyti Europos Sąjungos konsensuso, ES šalys balsavo „remdamosios savo nacionaliniais interesais“.
Kai kurie apžvalgininkai stebisi Lietuvos balsavimu dėl Palestinos narystės UNESCO: Lietuva – pati pirmoji valstybė, pradėjusi trupinti geležinės imperijos gniaužtus, pirmoji nešusi Laisvės bei demokratijos vėliavą dar SSRS sudėtyje, taip parodydama pasauliui pavyzdį, kad ir maža tauta sugeba kovoti už savo laisvę, teises ir garbę, pasisakiusi už ukrainiečių Oranžinę revoliuciją ir moraliai rėmusi Gruziją, kai 2008 metais ją užpuolė Rusija, dabar išdavė nepriklausomybės siekiančius palestiniečius. Lietuvai, siekusiai nepriklausomybės, imperijos vadai teigė, jog yra per anksti norėti nepriklausomybės, o šiandien Lietuvos URM skelbia: Palestinos narystės klausimas „per ankstyvas“. Sarkastiškai klausiame, kad galbūt Lietuvos politikus paveikė nuolat mums klijuojama žydšaudžių etiketė?
Kartu atkreipiamas dėmesys, kad Vokietija, slegiama holokausto nuodėmės, irgi balsavo prieš Palestiną. Lietuva, „su išganymu laukusi bendros ES pozicijos“, taip ir nesulaukė jos. Suskystintas dujas būsimam terminalui planuojama pirkti iš Kataro, ne iš Izraelio. Aišku, paskolų klausimu akys krypsta kitur – į Izraelį. Tačiau ar tokie siekiai išsipildys – neaišku, nes angliška žydų ir arabų spauda Lietuvos nemini tarp „prieš“ balsavusių valstybių. Taip pat pastebima, kad tarptautinis pripažinimas palestiniečiams yra į naudą, tačiau atitinkamai Izraelio sankcijos ir reakcija „sunkina palestiniečių gyvenimą toje konkrečioje vietovėje”.
Palestiniečiai taip pat siekia narystės JT Generalinėje Asamblėjoje. Palestiniečių prezidentas Mahmudas Abasas rugsėjį pateikė prašymą priimti Palestiną į JT Generalinę Asamblėją, o JT Saugumo Taryba lapkričio 11 dieną spręs, ar dėl šio prašymo reikia surengti oficialų balsavimą.
Nuolatinę vietą Saugumo Taryboje turinčios Jungtinės Valstijos žada blokuoti palestiniečių pastangas tapti visateisiais JT Generalinės Asamblėjos nariais. Per UNESCO balsavimą veto teisės neturėjo nei viena šalis.
Nuotraukoje: susimąsčiusi Palestinos arabų mergaitė.
Laikraštis “XXI amžius”
2011.11.20
Lietuva balsavo prieš Palestinos narystę Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO. Narystė UNESCO yra palestiniečių kampanijos dalis siekiant valstybingumo. Palestinos priėmimui labai priešinosi JAV ir Izraelis. Amerikiečiai teigė, kad palestiniečių tikslas tapti UNESCO nare yra netinkamas būdas siekti valstybingumo, – tai trikdo siekti valstybingumo taikos derybose su Izraeliu.
Už Palestinos priėmimą balsavo 107 šalys, 52 susilaikė, o prieš Palestinos narystę pasisakė vos 14 valstybių. Lietuvos nuolatinės atstovybės prie UNESCO laikinoji reikalų patikėtinė Violeta Baltrušytė aiškino, kad sprendimas Lietuvai balsuoti prieš buvo priimtas Vilniuje. Ji sakė negalinti plačiau komentuoti Lietuvos pozicijos.
Neseniai Seime buvo pristatyta Ruta Sepetys (akivaizdus pavyzdys, kaip Vakaruose iškraipomi lietuviški vardai ir pavardės) knyga “tarp pilkų debasų” – romanas apie 1941 m. birželio 14 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių kančias Sibire.
Renginyje buvo apgailestauta, kad įvairių Europos šalių jaunimas labiau domisi šia Sovietų Sąjungos nusikaltimų tema negu lietuvių vaikai, kurių seneliai ir proseneliai patyrė Vakaruose nelabai girdėtą, nutylėtą genocidą. Ten vyrauja nuomonė, kad masiškai buvo naikinami tik žydai.
Šiandien supažindinsime su kita liūdnai pagarsėjusios Yitzhako Arado knygos „The Partisans“ (Niujorkas, 1979) iliustracija. Skaitytojams priminsime, kad jos autorius yra laikinai sustabdęs savo veiklą Tarptautinėje komisijoje nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Minėtosios atsiminimų knygos patikimumu suabejojo net humanitarinių mokslų daktaras X, o juo patikėjo Lietuvos generalinė prokuratūra ir nutraukė ikiteisminį tyrimą, „nes jo metu gauti tik nusikaltimo faktą patvirtinantys duomenys“, o „surinktų duomenų nepakanka, kad baudžiamoji byla Y. Arado atžvilgiu būtų perduota teismui“.
Pastaruoju metu Lietuva ir vėl susilaukia priekaištų, esą per mažai myli žydus ar per mažai atgailauja dėl Antrojo pasaulinio karo tragedijų.
Nūnai tiek užsienio, tiek Lietuvos spaudoje pagausėjo viešų priekaištų, jog mūsų muziejuose nepakankamai dėmesio skiriama Holokausto temai. Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt jau yra paskelbęs, mūsų supratimu, korektišką, išsamų ir tuo pačiu principingą Ričardo Čekučio straipsnį “Atsakymas “besisukantiems” Holokausto versle”, kuriame demaskuojami tendencingi istoriko Algirdo Kasperavičiaus samprotavimai.
Šiandien Slaptai.lt. skelbia išsamią Genocido aukų muziejaus direktoriaus Eugenijaus Peikštenio publikaciją, kuri byloja, jog Holokausto temai Lietuvoje skiriamas anaiptol ne toks jau menkas dėmesys. Galbūt – net per didelis dėmesys.
Neseniai Livejournal.com kolega užvedė ant įdomaus ir, tam tikra prasme, labai būdingo straipsnio, nagrinėjančio lietuvių santykį su tragiškais mūsų istorijos įvykiais iš ganėtinai savotiškos ir diskutuotinos pozicijos: Valentinas Mitė: „Žydų žudynės Lietuvoje: kiaulidės ir Holokaustas“. Tarp žiniasklaidos metrų ir garbių publicistų yra priimta kolegų straipsnius kritikuoti parašant atsakomąjį, savarankišką visavertį tekstą, paskelbiamą kitoje, ar kiek rečiau – toje pačioje žiniasklaidos priemonėje.
Kadangi nepriklausau minėtoms kategorijoms, tai leisiu sau nesilaikyti šios cecho tradicijos ir išsakysiu savo nuomonę bei V. Mitės pozicijos kritiką taip, kaip tai įprasta virtualioje erdvėje – trumpai pakomentuodamas jo straipsnio teiginius savo bloge. Juolab kad ir pats gerbiamas Valentinas mano, kad korektiški interneto komentarai gali būti naudingi normalios diskusijos atsiradimui, kuri padėtų autoriui pamatyti jo nepastebėtus problemos aspektus.
