Į šį klausimą sunku vienareikšmiškai atsakyti. Kiekviena valstybė, tiek didelė, tiek maža, yra turėjusi ir puikių žvalgų vyrų, ir profesionalių moterų žvalgių. Viduramžiais daug karalių, grafų ir karvedžių prarado turtus, kariuomenes ar net gyvybes vien dėl to, kad per daug pasitikėjo savo meilužėmis ir net neįtarė, jog jos gali dirbti mirtinam priešui.
Ten, kur pilių nepajėgdavo įveikti kariuomenės, įveikdavo moters klasta. O ir šiais technikos, modernių komunikacijų laikais žvalgyba neišsiverčia be moterų pagalbos. Jos dirba viešnamiuose prostitutėmis, biuruose – sekretorėmis, kavinėse – barmenėmis…
Paaiškėjus tiesai, kyla skandalas
Kas pirmasis ėmė įtarinėti, jog Jungtinių Amerikos Valstijų itin aukšto rango slaptųjų tarnybų darbuotojas Oldridžas Eimsas (Aldrichas Amesas) dirba Maskvai? A.Ameso (jo išdavystės 1985-1994 m. labai pakenkė JAV nacionaliniams interesams) bendradarbė vieno vakarėlio metu pastebėjo, jog CŽV (Centrinės žvalgybos valdybos) karininko žmona rengiasi per daug prabangiai. Kitaip tariant, "ne pagal vyro kišenę".
Būtent moteriškas pastabumas išgelbėjo Vašingtono prestižą – padėjo išaiškinti vieną geriausiai apmokamų rusų šnipų (A.Amesui rusai už slaptą, vertingą informaciją apie padėtį Amerikoje sumokėjo milijonus JAV dolerių).
O skandalaas, neseniai kilęs Didžiojoje Britanijoje? Paaiškėjo, jog niekam į akis nekrintanti moteriškaitė keletą dešimtmečių teikė Maskvai slapčiausią informaciją, už tai nereikalaudama, beje, jokio užmokesčio.
O sekso simbolis Marlina Monro? Dabar jau aišku, kad Maskvos agentai bandė užverbuoti šią gražuolę. Juk ji dalyvaudavo aikščiausio lygio JAV politikų priėmimuose. Tiesa, sunku pasakyti, ar rusams pavyko ją užverbuoti. Tačiau keista gražuolės M.Monro mirtis, kurios priežastys iki galo neištirtos, leidžia manyti, jog ji vis dėlto buvo įsipainiojusi į slaptųjų tarnybų pinkles.
Prieštaringi vertinimai
Žymūs žvalgybos specialistai įvairiai vertina moterų žvalgių darbą. Štai anglų žvalgybininkas Bernardas Niumenas, Pirmojo pasaulinio karo metais dirbęs Vokietijos kariuomenės štabuose ir Londonui teikęs itin vertingos informacijos, rašė, jog romanuose, kuriuose palankiai vaizduojamos moterys šnipės ir informatorės, tėra vienas procentas tiesos.
Apie moteris žvalges skeptiškai atsiliepė "Žvalgo žodynėlio" autorius S.A.Beketas. Pasak jo, moterys visiškai nepritaikytos tokiam darbui, nes yra sentimentalios, nepastovios, amžinos romantikės ir svaičiotojos. Rusams dirbęs garsusis Richardas Zorgė irgi panašiai manė apie moteris, atliekančias žvalgų užduotis. Ir vis dėlto moterų paslaugų R.Zorgė nevengė. O štai vienas rusų KGB karininkas, kai jam reikėjo ordinu apdovanoti moterį žvalgę, nusispjovęs pareiškė, jog "bobų jis tikrai neapdovanos vyriškais ordinais".
V.N.Klembovskis, ikirevoliucinės Rusijos istorijos žinovas, buvo įsitikinęs, jog dailiosios lyties atstovės žvalgyboje labai vertingos, nes nekelia tokio įtarimo kaip vyrai, be to, jos galinčios be didelio vargo atlikti tokias užduotis, kur vyrai – visiški bejėgiai. Jis nuoširdžiai patarė itin saugotis moterų. Dar Napoleonas, bijodamas, jog jo karininkų žmonos gali būti užverbuotos, įsakė savo vyrams į frontą nesivežti savo antrųjų pusių, o tie, kurie nepakluso šiam įsakymui, buvo sušaudyti.
Tačiau istorija žino atvejų, kai vyrai apsukdavo galvas gražuolėms šnipėms ir nejučiomis, žodis po žodžio, ištardydavo, ką veikia, kuo užsiima jų tikrieji šeimininkai, vyrai, broliai, dėdės.
Kas – iš keršto, kas – dėl turto
Jeigu reikėtų išvadyti keletą tikrai gabių moterų žvalgių, matyt, derėtų pradėti nuo indėnės vergės Marinos, kuri ispanų užkariautojams 1519-1521 metais padėjo išsiaiškinti, kur actekai slepia savo auksą bei išvengti kelių netikėtų užpuolimų.
Jekaterina Mediči sugebėjo sukurti maždaug dviejų šimtų moterų šnipių tiklą ne tik Prancūzijoje, bet ir visoje Europoje. Jos vadovaujamos gražuolės meilės guolyje apsukdavo galvas karvedžiams, ministrams, karaliams. Labai dažnai Prancūzijos bei kitų Europos valstybių likimas būdavo sprendžiamas ne prie derybų stalo ar mūšio lauke, o viešnamyje.
Negalima nepaminėti ir gražuolės Dianos Dženings iš Antverpeno, graikės Vasilikos iš Turkijos, striptizo šokėjos Cecilijos iš Konstantinopolio, madmuazelės Lijos de Bomon, šnipinėjusios Peterburge, kvakerės iš JAV Lidijos Darau, prancūzės Martos Betenfeld, Edit Kavel, vokietės Elizabet Šragmiuler… Dėl jų klastos vyrai pralaimėdavo stambius mūšius, netekdavo tvirtovių, turtų.
Šnipinėti skatino įvairios priežastys. Štai Lidija Darau siekė JAV nepriklausomybės nuo Didžiosios Britanijos. Marta Betenfeld keršijo už mylimo vyro žūtį mūšiuose su vokiečiais. Gražuolei Dianai Dženings trūko pinigų brangiems tualetams. Graikė Vasilika turkams padėjo užimti pilį dėl mylimojo.
Likimai nepavydėtini
Edita Kavel, nuo vokiečių kalėjimo padėjusi išsigelbėti keliems tūkstančiams kareivių, pati pakliuvo į vokiečių rankas. Londono valdžia, kuriai žvalgė sąžiningai dirbo, atsisakė ją išvaduoti, nors galėjo gana nesunkiai išgelbėti jos gyvybę.
Tėvynainiai anglai Editą paaukojo propagandos vardan. Mat mirusi žvalgė galėjo atnešti daug naudos – pasaulis būtų dar garsiau šaukęs apie vokiečių žiaurumus. Panašiai, beje, ir atsitiko. Vos tik žvalgei buvo įvykdyta mirties bausmė, daugelis valstybių Vokietijai pareiškė griežtus protestus. Jeigu žvalgė būtų buvusi išvaduota, per Europą nebūtų nusiritusi nepasitenkinimo žiauriu vokiečių elgesiu banga.
Garsi šokėja Mata Hari 1917 metais buvo sušaudyta prancūzų už pagalbą vokiečiams. Tiesa, kai kurie istorikai mano, kad Mata Hari nebuvo šnipė, tik labai norėjo ja tapti. Kiti istorikai įsitikinę, jog ji buvo dviguba agentė – dirbo ir vokiečiams, ir prancūzams.
Iš kur toks dviveidiškumas? Jai labai reikėjo didelės pinigų sumos, kad galėtų ištekėti už rusų karininko Vadimo Maslovo, kuris lemiamu momentu ją … paliko. Jeigu tikėsime Prancūzijos spauda, dėl M.Hari ardomosios veiklos sąjungininkai, kovoję prieš Vokietiją Pirmojo pasaulinio karo metais, neteko 17 laivų ir maždaug divizijos kareivių.
M.Hari turėjo dukrą, gyvenusią Indonezijoje. Paradoksalu, bet dukra irgi tapo šnipe. Iš pradžių dirbo japonams, paskui – nepriklausomybės siekiančiai Indonezijos vyriausybei. Kai kurie ekspertai teigia, jog M.Hari duktė Banda dėl šnipinėjimo neteko galvos 1950 metais. Ją į šnipinėjimo sūkurį įtraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.
Lietuva turi kuo didžiuotis
Garsiausia, sumaniausia Lietuvos karinės žvalgybos rezidente 1918-1940 metais, matyt, reikėtų laikyri Marcelę Kubiliūtę, kuri už žvalgybinę veiklą apdovanota net Vyčio kryžiaus ordinu. Jai pavyko užverbuoti lenkų kariuomenėje dirbusį cenzorių Petrą Vrublevskį. Cenzorius iš okupacinės lenkų kariuomenės pavogė itin svarbių dokumentų ir tokiu būdu Lietuvai padėjo išaiškinti net 66 slaptos antilietuviškos lenkų organizacijos narius, veikusius Vilniaus krašte.
Kitas svarbus M.Kubiliūtės nuopelnas – tai specialiai užmegztas meilės romanas su lenkų majoru Antonu Jankovskiu. Vargšas majoras net neįtarė, jog lietuvaitė visai ne iš meilės gulasi su juo į lovą. Vieną rytą pabudęs majoras nerado itin svarbių, slaptų bylų. Išsigandęs gręsiančio karo tribunolo A.Jankovskis pasidavė Lietuvai ir papasakojo dar daugiau slaptų dalykų apie lenkų antilietuvišką veiklą Vilniaus apskrityje. O Lietuva, atsidėkodama už pagalbą, sudarė jam galimybę slapta emigruoti į Argentiną.
Kita lietuvė moteris, 1920-1940 metais daug nuveikusi Lietuvos labui, buvo Stasė Trakimaitė-Sprindienė, nelegalios komunistų partijos Lietuvoje veikėjo K.Sprindžio žmona. Įdomu tai, kad ši moteris … šnipinėjo savo vyrą. Būtent ji Lietuvos kontržvalgybai pranešė apie konspiracinius savo vyro butus. O jos broliai, dirbdami nelegalioje komunistų spaustuvėje, karinei mūsų žvalgybai išdavė daug nelegalios komunistinės, prorusiškos spaudos platintojų.
Veikė prieš mūsų valstybę
Deja, 1918-1940 metais kur kas daugiau atvejų, kai moterys šnipinėdavo ne Lietuvos naudai. Štai Kybartų miestelio gyventoja Vera Dovgaitė-Šachno tarnavo Vokietijai. Ją mūsų kontržvalgybos karininkai su įkalčiais suėmė 1939 metų liepos mėnesį Kaune, viename Žaliakalnio restorane, kai ši ruošėsi vokiečiu apsimetusiam Lietuvos kontržvalgybos karininkui K.Mikelioniui perduoti nuotraukas su mūsų kariuomenės sandėliais ir naujausių lėktuvų brėžiniais bei techniniais duomenimis.
Vera Dovgaitė už antivalstybinę veiklą buvo nubausta kalėti dešimčiai metų, tačiau, iki Lietuvos okupacijos likus vos kelioms dienoms, buvo deportuota į Vokietiją mainais į ten kalėjusius mūsų žvalgus.
Rajos Nochimson slapyvardis buvo "Agurkas". Ji sekė politiką K.Žuką, veliau tapusį Steigiamojo Seimo deputatu. Tiesa, iki galo neaišku, kodėl ji sekė būsimąjį parlamentarą ir kam perduodavo surinktas žinias. Kai kurie dokumentai rodo, jog jas teikė Lietuvos kontržvalgybai. Gal buvo įtariama, jog K.Žukas dirba rusams? O gal politiką kompromituojančias žinias ketinta perduoti jo konkurentams.
Komunistams tarnavusi L.Purėnienė, norėdama išvengti bausmės už Tėvynei padarytą žalą, paskelbė, esą kalėjime tardytojai ją kankina. Sudaryta komisija nustatė, jog su visais politiniais kaliniais, tiek rusų, tiek lenkų šnipais, Lietuvos kalėjimuose elgiamasi korektiškai.
Skaudžiai Lietuvos žvalgybininkus yra nubaudusi Seimo kanceliarijos raštininke 1924 metais įsidarbinti sugebėjusi lenkų šnipė M.Zdanavičaitė ir lenkams tarnavusi agentė Neli Brigadzė-Raugevičienė. Šioji sugebėjo pabėgti net iš Tauragės ligoninės, į kurią buvo pasiųsta neva dėl sveikatos sutrikimų.
Daug nuostolių Lietuvai atnešė ir slaptoji NKVD agentė Judita Komodaitė, aktyviai dalyvavusi 1940 metais persekiojant Lietuvos žvalgybininkus.
Paslapties šydas gaubia ir SSRS šnipės Tatjanos Arkus veiklą. Tėra žinoma, kad Lietuvos pilietybę patvirtinantį dokumentą ji yra gavusi tolimojoje Kinijoje. Jos vyras Š.Arkus taip pat dirbo SSRS naudai. Lietuvos žvalgyba apie šią šeimą rinko informaciją. Tačiau išsamesnių duomenų nėra. Daugelis su žvalgyba susijusių dokumentų prasidedant Antrajam pasauliniam karui buvo sunaikinti specialiai, kiti išgabenti į Rusiją ir iki šiol Lietuvai neprieinami.
2013.07.29
