„Tai, kad Sirija panaudojo cheminį ginklą, kelia pavojų paversti pilietinį karą šalyje didesnių mastų konfliktu, tačiau Bašaro Asado režimas gali būti ne vienintelė vyriausybė regione, turinti nervus paralyžiuojančių dujų, – atkreipia dėmesį žvalgybos istorijos specialistas ir rašytojas Metju Eidas leidinyje Foreign Policy. – Neseniai rastas CŽV dokumentas rodo, kad Izraelis, galimas dalykas, sudarė savo cheminių ginklų arsenalą“.
Praktiškai visi Amerikos žvalgybos bendrijoje linkę tikėti, kad Izraelis turi šimtus urano kovinių atsargų, o gal dar ir kažkiek termobranduolinių ginklų. Analitikų nuomone, Izraelio vyriausybė sukaupė branduolinį arsenalą septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje, baimindamasi, kad arabų kaimynių armijos kartą susilygins su Kahalu.
1983 metų CŽV slapta žvalgybos suvestinė gali būti stipriausias argumentas, bylojantis, kad branduolinis ginklas – ne vienintelis masinio naikinimo ginklas (MNG), kurį savo žinioje turi Tel Avivas.
Pagal šį dokumentą, 1982 metais Amerikos šnipinėjimo lėktuvai Negevo dykumoje aptiko nervus paralyžiuojančio poveikio nuodingųjų medžiagų gamybos objektą.
„Nors mes neturime patvirtinimo, kad izraeliečiai turi letalinį nuodingąjį ginklą (NG), sakoma suvestinėje, bet kai kurie požymiai mus privedė prie išvados, kad jie turi bent jau stabilių ir nestabilių nervus paralyžiuojančių NG, garstyčių dujų, o taip pat kai kurių cheminių medžiagų kovai su neramumais, aprūpintų tinkamomis pristatymo priemonėmis“.
Žurnalistas pabrėžia, kad Izraelis prisijungė prie „Cheminio ginklo uždraudimo konvencijos“ 1992 metais, bet taip jos ir neratifikavo.
CŽV dokumentą, apie kurį kalbama, Ronaldo Reigano Prezidento bibliotekoje rado straipsnio autoriaus draugas, panoręs išsaugoti anonimiškumą. Prie vieno iš išslaptintų dosjė buvo prisegtas lapukas iš 1983 metų rugsėjo 15 dienos CŽV Specialiosios nacionalinės žvalgybos suvestinės, pavadintos „Sovietų Sąjungos cheminių ir toksinių ginklų panaudojimo padariniai JAV valstybės saugumui“.
Tame dokumente surašyti nepatvirtinti pareiškimai apie tai, kaip Sovietų kariuomenė naudojo cheminį ginklą Afganistane ir Pietryčių Azijoje. 2009 metais tie dokumentai buvo išslaptinti ir dabar prieinami CREST duomenų bazėje. Tačiau prieš nuimant nuo pranešimo slaptumo grifą, CŽV cenzoriai pašalino iš jo viską apie cheminį ginklą Artimuosiuose Rytuose. Rastas lapas su CŽV duomenimis apie Izraelio cheminę programą unikalus būtent tuo, kad jis išvengė cenzūros.
1988 metais Izraelio istorikas Avneris Koznas savo knygoje „Izraelis ir bomba“ rašė, kad šalies ministras pirmininkas Deividas Ben Gurionas davė slaptą nurodymą sukaupti cheminių ginklų atsargų per 1956 metų karą su Egiptu. CŽV analitikai, savo ruožtu, buvo linkę manyti, kad kovinių NG kūrimas žydų valstybėje pradėtas ne anksčiau septintojo dešimtmečio pabaigos – aštuntojo pradžios.
„Apsuptas arabų šalių su geromis perspektyvomis cheminiam ginklui kurti, Izraelis suvokė savo pažeidžiamumą nuo cheminių atakų, – skelbė CŽV dokumentas. – Tas jausmas sustiprėjo užgrobus daugybę sovietinių cheminio karo priemonių per arabų ir Izraelio konfliktą 1967 metais ir Paskutinio teismo dienos karą 1973 metais. Tada Izraelis pradėjo pasiruošimo tiek gynybiniams, tiek ir puolamiesiems koviniams veiksmams panaudojant cheminį ginklą programą“.
Izraelio būgštavimai buvo visiškai pagrįsti, įsitikinęs straipsnio autorius. JAV Nacionaliniuose archyvuose (National Archives) yra dokumentų, iš kurių matyti, kad Egipto Arabų Respublika turėjo gausias atsargas garstyčių dujų nuo septintojo dešimtmečio pradžios ir nesivaržydama jas naudojo per konfliktą Šiaurės Jemene.
1976 metais Amerikos žvalgyba užfiksavo, galimas dalykas, Izraelio nuodingųjų medžiagų bandymus Negevo dykumoje. Buvęs JAV KOP karininkas, tarnavęs aprašomu laikotarpiu, straipsnio autoriui papasakojo, kad Nacionalinio saugumo agentūra (NSA) perėmė pokalbius, iš kurių išaiškėjo, kad Izraelio šturmo lėktuvų pilotai treniruojasi dykumoje mėtyti cheminius ginklus iš nedidelio aukščio.
Straipsnio autoriaus paprašytas kitas jo draugas, žvalgybos veteranas, ėmė tyrinėti Google Maps nuotraukas, ieškodamas paslaptingos cheminio ginklo gamyklos. Jis atrado aprašymą atitinkantį objektą Negevo dykumoje į rytus nuo Al Kilabo kaimo, tik už 10 mylių nuo Dimonos priemiesčių. Prie jo yra apie 50 požeminių bunkerių, aptvertų dviguba tvora su spygliuota viela, o taip pat patalpos dideliam apsaugos padaliniui. Už dviejų mylių nuo tos vietos yra dar vienas kruopščiai saugomas kompleksas, kurį sudaro administraciniai pastatai, gamybos objektas, remonto objektas ir saugyklų bunkeriai. Žurnalisto nuomone, tai ir yra tie patys objektai, apie kuriuos kalbama CŽV dokumente.
„Visa tai gali būti audra stiklinėje, – pripažįsta žvalgybos istorikas. – Visiškai tikėtina, kad per praėjusius 30 metų izraeliečiai atsikratė savo garstyčių dujų ir nervus paralyžiuojančių nuodingųjų medžiagų atsargų. Tokie ginklai reikalauja nuolatinės priežiūros, milžiniško atsargumo, o arsenalo laikymo kaina turi būti neįtikėtinai aukšta“.
Ir vis dėlto, – tvirtina M.Eidas, – Izraelio vyriausybė garsėja polinkiu pasilaikyti bet kokias priemones, kurios reikalingos valstybei ginti, nepriklausomai nuo jų kainos ir galimų diplomatinių padarinių“.
Šaltinis: Foreign Policy
2013.09.16
