Ar esama Lietuvoje intelektualinių jėgų, žmonių, mąstančių strateginiais ateities numatymo mastais? O gal mąstoma vien tik remiantis trumpalaikėmis šios dienos užduotimis ir aktualijomis?
Kas iš valstybės vadovų kada nors per tuos dvidešimt vienerius laisvės ir nepriklausomybės metus viešai mums, amžininkams ir piliečiams, dėstė apie Lietuvos kaip valstybės plėtotės, augimo ir stiprėjimo procesus šiuolaikiniame pasauly ir ES sandraugoje? Ar įmanoma gauti rimtų atsakymų į kuo rimčiausius politinius, socialinius ir kultūrinius epochos iššūkius? Tai vis sritys, esančios už matomųjų problemų ribos. O kodėl nesti atsakymų į mūsų nerimą, rūpesčius, skriaudas?
Mat dauguma politinių mūsų veikėjų labai primena eilinį mūsų žmogelį, vadinamąjį evangelinį mažutėlį, kuriam elelektros energijos ūkis – tai tik elektros rozetė kambary ar virtuvėje. O iš kur visa tai ateina ir kokiomis sąnaudomis, dažnai mums visai nerūpi, nors dėl visos energetikos sistemos žiniasklaida kasdien mums kvaršina galvas.
Panašiai ir dėl ateities problemų: o kas ten, už į vatą vyniojamų neaiškių pažadų, neaiškių susitarimų, Ignalinos AE uždarymo ir naujos AE statybų?
Klauskim tiesiai: kur mūsų elitas? Kur jo didžiosios mintys, ateities brėžiniai, perspektyvos?
Kodėl lietuviai, tiek ilgai stovėję ant Europos slenksčio ir visą laiką istorijos vėjų ne tik perpučiami, o ir trempiami priešo kojų, iki šiol nesusiranda savo kelio ir negali būti patenkinti nei savo padėtimi, nei savąja valdžia? Kur turime ieškoti pavyzdžių?
Pvz., anglai seniai buvo susikūrę savo strategiją ir atitinkamai galingą ekonominę imperiją. Net pokariu žlugus kolonijinei sistemai, jie savo įvairiausios įtakos pasaulyje neprarado.
Plačiai mąsto ir pasaulio žydija: visa jos energija susijusi su metafizika. Užtat žydai mąstė tūkstantmečiams, ne vienam amžiui į priekį. Šitas globalinis jų mąstymo būdas, mastas leido pakilti virš kasdienių situacijų, bėdų, rūpesčių ir pagauti pagrindinius dalykus ne vien Rytuose, Europoje, bet ir visame pasaulyje. Tai kaip jie, žmonės be savo žemės, be teritorijos, išliko, neištirpo įvairių tautų skruzdėlyne?
Tai atsitiko jų tvirtos dvasios ir ypač elito atstovų dėka: žydai išsaugojo savo religiją, kalbą, papročius ir įpročius. Nepaisant politinių ir kitokių represijų, smurto, įtakų, persikėlimų, emigracijų. Kadaise Nabuchodonosaras, pavergęs Judėją, jos elitą išsivarė į Babilono nelaisvę, o eilinių žydų visai nelietė, nes pastarieji buvo vien duoklės mokėtojai. Bet klausimas – kas atsitiko išpjovus elitą? Ogi žydai asimiliavosi su kaimynais, su kaimyninėmis tautomis. Ar ne panašiai kaimyninės Rusijos represinės bolševikų struktūros elgėsi su ukrainais, lietuviais, čečėnais ir kitomis tautomis?
Bet žiūrėkit (vėl grįžtu prie žydų istorijos): vos tik grįžo dalis sveiko išlikusio žydų elito, jų biomasė vėl ėmė virsti žydų tauta. Tiesa, to jų elito istorijoje kaip ir nematyti, na, kaip ir mes, žiūrėdami į žmogų, plika akimi nematome jo stuburkaulio. Gera istorinė metafora dar likusių veikiančių mūsų lietuviškų gimnazijų mokiniams: tik ištraukime tą žmogaus stuburkaulį, beliks šliuksintis palaidas odos maišelis su raumenimis, kuriems lemta netrukus sukristi ir sudūlėti.
Taigi bet kuri tauta galutinai arba sunkiai nepažeidžiama, kol turi savo stuburą, savo elitą, nuolat mąstantį ir veikiantį metafiziškai, tai yra į visos istorijos vyksmą žvelgiantį vien jų pastovumo ir jų ryšių įvairovės aspektais. Bet tai labai priklauso nuo religijos. Mat išnykus religijai, nyksta elitas ir pati visuomenė, iš kurios ji išauga ir subręsta. Taigi žydai – tradicinė istorinė šalis. Kad ji (ir ne tik ji) atgimtų, pirmiausia turi atgimti elitas, nes eiliniai piliečiai, tautiečiai tikrai negali ir negalės to padaryti.
Istorijoje esti ir daugiau pavyzdžių. Antai Rusijoje buvo Sergijas Radonežskis, Aleksandras Nevskis, Prancūzijoje – Franciskas Asyžietis, Žana d'Ark, Lietuvoje – Vytautas Didysis, Vokietijoje – Liuteris ir kitos figūros. Tai didelės asmenybės, savo pavyzdžiais vedusios priekin tautas ir valstybes. Tokie žmonės, žinoma, mėgdžiojami, minimi. Kai sekama tokių figūrų pavyzdžiais, ne vien kritiniais tautų istorijos momentais (pvz., karų metais) prasideda įvykiai, procesai.
Juk Lietuvą kadaise pražudė krikštas ir abi unijos su Lenkija. Bet čia nesustosim – tai atskira ilga ir skaudi tema, kurią neseniai dviejose didelėse savo knygose išsamiai išnagrinėjo žinomas mūsų istorikas Algimantas Liekis (nemaišyti su Šarūnu Liekiu!).
Kas darosi mūsų akyse? Protu neretai mūsų veikėjai kvailėja, širdimi – šiurkštėja ir vis mažiau paiso mūsų, savo rinkėjų, interesų. Dar daugiau: kai kurie iš jų išduoda tautos interesus. Dabar sumenko, susmulkėjo veikėjai: nusisuko nuo Dievo, nuo žmonių, tautos.
XXX
Kas atsitiko? Prieš porą dešimtmečių prasidėjo neribotas laukinės rinkos valdžios viešpatavimas. Materija visa savo plėtote ėmė naikinti moralę ir padorumą. Nespėjusi sustiprinti sovietų valdomoje šalyje sugriautų savo pamatų, katalikų moralė teliko vien evangelinių mažutėlių atspirtis.
XXX
Bet neturime laiko sustoti ir ties istorine praeitų dviejų dešimtmečių apžvalga, nes nuo ilgų politologų komentarų žmonės jau pavargo. Kurlink mums eiti? Ar Lietuvoj esti jėgų kurti tautos ateitį? Tiesa, niekas mūsų nė nešaukia ją kurti… Mąstantys klausia: kur konkreti ideologija ir konkretus veiksmų planas? Kai suprasim, stosim rikiuotėn. Bet kaip atgręžti žmones veidu į Tėvynę? Ir ne vien emigrantus, bet ir mus pačius.
Tai padarytų tik jėga, turinti konstruktyvių idėjų ir nemažą patirtį. Tada gal viskas ir pajudėtų iš visų krizių ir dvasinio sąstingio. O reikėtų pradėti vienoj srity ir viename rajone. Betgi tam reikia politinės Lietuvos vadovų valios. Tam nereikia paisyti nei partinės priklausomybės, nei oligarchų spaudimo, nei ES ponų moralės. Įgyvendinti protingus sumanymus turi sutelkta į kumštį komanda – nelyg per karą smogiamųjų armijų jėga.
Kas tam trukdo dabar? Samdomi partijų vadeivos kalba apie jiems vieniems rūpimus tikslus, o siekia savų, ambicingų, savanaudiškų tikslų, t. y. tenkina savo turtinius interesus. Kas yra šiandieninė Lietuvos valdžia? Tai tartum praeinamas (nepastovus) koridorius, ribojamas 4–5 metų (prezidentų, seimūnų kadencijos), šalyje nėra tikro šeimininko, nes 90 proc. valdininkų rūpinasi vien šiltais krėslais, vietelėmis, auksiniais klozetais, t. y. tenkina savo ambicijas ir turtinius interesus, o nesirūpina visuomenės, krašto, tautos reikalais.
Ką darome mes, tautiečiai? Kaip kad darė kadaise prancūzų sankiulotai – valdžiai atgręžė savo užpakalius ir per juos plojo. T. y. kaip su mumis elgiasi, taip ir mes…
XXX
O juk net senovės rašto žmonės, Biblija mokė žmones – kaip išgyventi sunkiomis sąlygomis, lyg cunamiai užklumpančius sunkmečius. Matote, Rytų religijos ir kilo, ir susidarė iš apatinių tautos sluoksnių. Tad kas mus dabar pamokys, kai kiekvienos valdžios priešaky – vien turčiai, melagiai, apgavikai, žemgrobiai, veidmainiai ir tautos turtų vagys?
Tiesa, seniai pasakyta, kad lengviau pasiekti kitas planetas nei suprasti, o tuo labiau protingai sureguliuoti žmonių santykius.
Pvz., ar stinga bažnyčiai, žmogui tikro meno? Ne, stinga gerumo, suvokimo, kad šitą mūsų gyvenimą padarytume gražesnį, prasmingesnį ir turtingesnį.
Žinome, ir anksčiau gyvenome, ir dabar gyvename vėsiais laikais. O ar galime sušildyti vieni kitus? Juk žmogaus siela visada našlaitė – visada ieško paguodos, užuojautos, supratimo, meilės, suraminimo ir savo Dievo, bažnyčios. Taigi čia ir žmogaus klausimas: ar pasiteisina man šitas vėsus, net žiaurus pasaulis? Nobelistė Vislava Šimborska sakė, kad XX a. – tai ne tik didelių netekčių, bet ir didelių paieškų, dvasios ryšių amžius.
Dabar sustokim: o ko mus šiandien, XXI a. moko žiniasklaida? Pykčio, smurto, kraujo praliejimo meno, t. y. visiško amoralumo.
Kalbėsiu atvirai. Atėjo atviri ostapų benderių, t. y. apgavikų laikai. Taigi iš ano, praeitojo amžiaus mes perėmėme labai daug to, kas apsunkina šio amžiaus sunkumų nešikų sprandus ir širdis.
XXX
Lietuvoje lietuvių tauta jau netrukus darysis tik… lietuvių diaspora. Latvių tauta jau tokia pasidarė, nes ten nyksta latvių tautos mentalitetas ir atrama prieš rusų diasporą ir Rusijos oligarchinės valdžios paramą jai.
XXX
Kad Lietuvoje neįvyktų (per emigraciją, per svetimšalių jėgos antplūdį etc.) nebepataisomų nacionalinių pokyčių, visada gręžiamės į krašto vadovus. O kadangi šie su mumis nebendrauja, klausiame: kas už jūsų nugaros? Negi visi plauksime pagal laikrodžio rodyklę?
Mes, lietuviai, žinoma, ne graikai ir nemokame pakeisti tų, kurie manosi esą nepakeičiami. Bet paklauskime: kas kaltas, kad mūsų visuomenė (visa) ir lietuvių tauta pasidarė šalta, abejinga, frigidiška? Ogi tai reakcija į valdžios frigidiškumą, nejautrumą, nes į valdžią braunasi vis daugiau verslo, biznio, pinigų žmonių. Tai žmogaus sielos tragedija. Pasikeitė sąmonės struktūros. Senajam pasauliui, buvusios moralinės sąmonės sanklodai atėjo galas – ji laužoma ir sulaužoma.
Juk praėjo karai, gaisrai, suirutės, katorgų, tremčių laikai. Kas liko lietuvių tautai nepajudinama, kai ji šitaip buvo išprievartauta, sudaužyta? Kas dar liko amžina, kas įeitų į Europos tautų aruodus? Ar tokie valstybinės reikšmės klausimai svarstomi viešai? Kabinetuose? Juk pažangos sąvokos dabar kasdien verčiamos į dulkes. Žiūrėkit, ką tik išsilavinusios kaimyninės tautos, nusivylusios liberaliųjų valdžių atstovų anemiškumu, ieško kietos rankos, diktatorių. Gal mes – kitokie?
Ką daryti dabar, kai nuo Lietuvos medžio nuskinta tiek daug vaikų… Ir ši Lietuvos Golgota, kaip stebime, vis nesibaigė su Stalino epochos pabaiga.
XXX
Remiantis įvairiais šaltiniais, šiandien galima pasakyti štai ką. Reikia ieškoti žmonių, galinčių mąstyti strategiškai, t. y. amžiams, taikant tikslus ir uždavinius ne tik šalims, bet ir žemynams, net civilizacijoms, aprėpiant visos mūsų planetos rūpesčius ir interesus. Tai didžiulis uždavinys, išeinantis už eilinio žmogaus sąmonės ribų. Atskiri protai čia nepagelbės, nes evangeliniai mažutėliai gali užsiimti tik savo horizonto, tai yra jau šiandien apčiuopiamais reikalais.
Ir kiekvienam – savi marškiniai labiau rūpi, t. y. sava realybė. O mes juk kalbame apie didžius tikslus ir tautos potencialą. Didelių žmonių – vienetai. Kai apiplėšia eilinio žmogaus butą – jam didelė nelaimė. Bet jei kasdien apiplėšinėjamas jo kraštas, jis nekreipia jokio dėmesio. Atsimenate, ką apie mūsų tautą sakė a. a. ministras R. Sikorskis: „Mes – teliukų tauta…“ Deja.
Taigi kaip mąstome? Vien savo, šeimos, giminės, šalies, žmonijos masteliais? Kai atsakysime į šiuos klausimus, mes ir parodysime savo mąstymo ir rūpesčių mastą. O juk jau šiandien šaliai reikia žmonių, kurie pasakytų: „Mano šalis – tai ir mano šeima, nes visi beglobiai – vaikai, vieniši seneliai, diedukai, močiutės yra mūsiškiai, savi žmonės“.
Kuo daugiau bus tokių didelių žmonių, tuo mažiau rasis mažesnio mastelio, siauresnio horizonto veikėjų ir eilinių žmonių. O tai – būsimų mūsų pasiekimų garantija.
XXX
Nežinomas autorius ar autoriai pateikė gražų žūsiančio drugelio pavyzdį. Tupi toks drugelis ant laivo stiebo ir plevena gražiais savo sparneliais. Laivas skęsta. Jam neatrodo, kad jau ateina galas. Ką, skęstam? Negali būti! O vėliau – jau vėlu. Deja, šitą nekaltą drugelį ir primena mūsų visuomenė.
O juk tokių „drugelių“ pilna visose tautose, visuomenėse, tautinėse bendruomenėse. Jie – nelyg maži vaikiukai, kuriems visada reikia „suaugusiųjų“ rankos, galvos ir proto, t. y. vedlių. Dar kartą su didžiaisiais politikos teoretikais pabrėžkime: eilinis žmogus (= elis) gali veikti tik tiek, kiek leidžia jo supratimas. Tokiam didelės kategorijos – per sunkios. Ir ne dorovės čia klausimas. Mat ir sąžiningi, ir nesąžiningi gali vienodai sėkmingai pradėti griaunamuosius procesus, jeigu jų minties mastelis mažytis. Liūdna, kad jie to nesupranta.
Tad klausimas kaip ir aiškus: kas turėtų vadovauti Lietuvos krašte ir ES šalyse, ir globaliems, pasauliniams procesams? Argi vidutinybės valdininkai, tegu ir aukščiausio rango, apie Tėvynę galvoja? Už niūrių savo šypsenų, už puošnių aprėdų ar bajoriškų šukuosenų jie dažniau mąsto apie aukso klozetus, ES struktūrinius fondus, apie savo kišenes, paežeres, valdovų rūmus ar skulptūras įmituojančius vamzdžius, iš kurių projektų jiems, naujiesiems mūsų valdovams, nubyrėjo ir nubyra milijonai litų.
Taigi apie sergančią lietuvių tautą, apie jos vargus ar sielvartus tokie ponai nei kvaršino, nei kvaršins sau galvų. Štai per šitą jų abejingumą, slepiamą už nacionalinės vėliavos, ilgų kalbų, pažadų ir manipuliacijų ir griaunama, skaldoma prieš porą dešimtmečių aukštyn galvą pakėlusi mūsų tauta ir visuomenė.
XXX
Nepriklausomybės metais Lietuvos akredityvai buvo perduoti į privačias rankas – be jokios kontrolės, be tinkamos apskaitos ir teisingumo. Į oligarchus ponų buvo leista prasimušti tiems, kurie galėjo būti ir pilkos vidutinybės, ne itin didelio masto žmonės. Ir kas čia buvo svarbiausias atrankos kriterijus? Nagi jie neturėjo rodyti savo politinių ambicijų.
Tokią klaidą Rusijoje padarė M. Chodorkovskis. Jo likimas žinomas. Tiek toje imperinių užmačių šalyje, tiek Lietuvoje sėkmės laidas buvo vienas: niekas tau netrukdys kilti į turtinio elito aikštelę, jeigu tenkinsies vien „auksiniais klozetais“. Tai štai tokių vidutinių žmonių ir ieškota, tokių atsirado, tokie ir užvaldė, ir valdo šiandien Lietuvą.
Tiek tie naujieji lietuviai, tiek rusai nė nepakilo aukščiau materialinės sferos lygio. Valdžia juos domino(a) tik tam tikro saugumo sumetimais, kiek tai gali padidinti jų komercines galimybes. Rusijoje, tiesa, tie valdžios ir verslo santykiai buvo ryškesni: ten „aukštesnieji“ oligarchai arba sėdi, arba pabėgę, arba nužudyti. Mat mūsų daugelio kartų sukurtus turtus grobti be dalybų – nepigus daiktas.
Ekleziastas (9, 11) apie tai rašė: „Be to, aš mačiau po saule, kad ne greitiems sekasi sparčiai bėgti, ne drąsieji laimi, ne išmintingieji turi duonos ir ne gudrieji – turtų, ir ne išmanantys – palankumo, pelno, o viską lemia laikas ir atsitiktinumas“.
Taigi ir Lietuvoje vieni persisotino, o kiti džiūna iš skurdo, ieškodami duonos plutos ne tik savo, žemdirbių krašte, bet ir svetimose šalyse. Jau užtenka pasiskaityti žinių apie socialines išmokas, kompensacijas, pasižiūrėti į žmonių ašaras E. Mildažytės laidose.
Taigi, gerbiamieji, ligi šiol neparodė veidų tie, kurie galėtų dorai strategiškai apmąstyti susidariusią socialinę, ūkinę, moralinę, kultūrinę padėtį Lietuvoje ir imtųsi atitinkamų veiksmų.
XXX
Atvirkščiai, dabar mūsų piliečiai dezorientuojami: jiems dėstoma, kad viskas, kas vyksta pasaulyje, yra šiuolaikinės civilizacijos ir laisvos visuomenės požymiai. Taip, iš esmės mes sėdime ant šnypščiančių garų katilo, kuriame slėgis nuolat kyla. O mes tylime, nieko nedarome arba darome ne daugiau kaip tas nekaltas žūsiantis drugelis. Kur strategijos? Pvz., dalinė kova su korupcija, su kontrabanda, su nusikaltimais, su alkoholizmu, su narkotikais – tik tik turi prasidėti. O juk derėtų tą dalinę kovą derinti su kovos visuma, t. y. ne skęstančio laivo kabiną taisyti, o laivo dugną.
Kitas žmogus gali būti ir didelis turčius, bet jei mąstys vien apie save, jis – kūdikis. Jei dar apie šeimą – jis jau suaugęs. Jei plius – apie giminaičius – jis kur kas labiau subrendęs. Bet jei jis nemąsto apie savo šalį, jiems iki tikrojo valstybininko brandos – toloka. Kuo daugiau bus mąstančių žmonių, tuo mažiau kūdikių.
Senovėje vokiečiams užteko M. Liuterio iškeltų trijų pagrindinių „K“ – Kirche, Küche ir Kind (Kinder). Bet nuo tų laikų viskas pasikeitė (žr. Peredniko K. pvz. iš Hageno miesto). Tautą reikia auklėti ir ugdyti kantriai, ilgai. Jeigu viską paliksime savieigai, viskas liks (ir lieka, kaip matome) vagių rankose (plėšikai plėšia namą, kai juose nėra nieko, arba vien vaikai). Tautą reikia apsaugoti nuo vadinamosios globalizacijos. Visur reikia „suaugusiųjų“, kurie nesusigundys smėlio „bandelėmis“ vaikų darželio smėlio dėžėje…
Valstybės vadovo padorumo kriterijus visada buvo ir esti vienas: ar jis nepasinaudoja valstybės ištekliais savo naudai? Deja, Lietuvoje matėme ir matome, kad pasinaudojama. Ir dar kokiais mastais! Milijonais. Tai darė aukštieji ponai iškart ir posąjūdiniais metais, Aukščiausioje Taryboje, ir vėliau, ir tai daro dabar, deja. Mahatmai Gandi tai būtų didžiausias akibrokštas, amžiaus nusikaltimai!
Bet ar aš pats geresnis už tuos mūsų premjerus, prezidentus, seimūnus, kurie garbėtroškos ar savanaudiškumo sumetimais pasisavino milijonus per visas turto prichvatizacijas? Kažin, kada aš labiau krimsčiausi ir kremtuosi: ar kada apiplėšiama manoji šalis, lietuvių tauta, ar tada, kai apgrobiami mano vaikų namai, sodai, butai etc.?
Visų mūsų mąstymo mastas nustatomas tik vienu būdu (kalbu apie valdžioje tupinčius ir kadenciją, ir dvidešimt metų): ar jie maišo savo ir mūsų visų, t. y. visuomenės kišenes? Ar jie rūpinasi tautos ir šalies gerove? Jei ne, jie yra pašlemėkai, siurbėlės, parazituojantys ant tautos kūno. Tokie ir griauna visuomenės organizmą.
O juk po 1990-ųjų visos Lietuvos turtas buvo švaistomas: net valstybės aktyvai atiteko privatiems asmenims. Bet ne visiems iš eilės, o rinktiniams, dažniausiai buvusiems karlų marksų vadeivoms, žymiems tautos išdavikams – sekretoriams, kitiems klerkams arba naujosios nomenklatūros bernams. Jų parinkimo kriterijai Lietuvoje buvo tokie: vieni atsidūrė laiku ir savo vietoje. Mūsų akyse jie pasiėmė pastatus, jų aukštus, gamyklas, fabrikus. O užmokėjo kokį litą ar vagnorkę.
Po to pasidalino bankus. Būsimi oligarchai nebūtinai buvo kokie minties milžinai ir turėjo daug politinių ambicijų. Napoleono, Čerčilio dydžio veikėjų Lietuvoje nepastebėjom. Bet jie kėlė klausimą: „O kodėl ne aš valdau, o mane kažkas valdo?“ Tiesa, kai kurie iš jų kartais peršokdavo per nomenklatūros sustatytas „vėliavėles“. Bet netoli, nes jie neturėjo aiškios ideologijos.
XXX
Ir vis dėlto tai, kas vyksta buvusios sovietinės rusų imperijos šalyse, yra ilgų metų kryptingo darbo rezultatai: kažkokios jėgos, struktūros sudarė sąlygas, leidusias į valdžią įsibrauti nedidelio mastelio žmonėms, kurie nesugebėjo aprėpti, suvokti visos poimperinės padėties rimtumo. Geriausiu atveju dauguma jų buvo geri administratoriai, ūkio vedėjai. Todėl nereikėtų stebėtis jų elgesiu pripuolus prie valstybės aruodų, išteklių, bankų, viešbučių. Jie – istoriškai maži žmonės, kuriems Vytautas Didysis būtų paliepęs pasikarti patiems, nes jie už horizonto daugiau nieko nematė.
Čia pateiksim ir palyginimą. Jeigu vaikas ims valdyti vaikų darželį, šis pamažėli apšeps, bus apleistas ir pradės griūti, pūti ir, žinoma, būtinai sugrius. O vaikas nė nesupras – vėlgi kaip tas drugelis ant skęstančio laivo stiebo.
Tai štai kokioje šaly mes gyvename: vieni ilgus metus kovojo ir žuvo už krašto laisvę, ateitį, o kiti kolaboravo arba tupėjo kampe ir tik dairėsi, kas iš to išeis, kaip gauti naudos sau.
Ar turime šiandien Lietuvos laivo kapitonų? Kas už to laivo šturvalo? Tiems, kuriuos minėjom aukščiau, išpardavusiems kurą, dujas, fabrikus (iš Lenkijos perkame visus plastmasės gaminius), dabar viskas gerai. Ką daryti, kai vidutinybės užvaldė visų ministerijų ir dešimčių departamentų, žinybų koridorius? Ką daryti, kai beveik visose TV studijose net valdžios atstovai kasdien šoka, bebalsiai traukia dainuškas, o jiems iš paskos šoka ir dainuoja mergytės bekelnytės ir Radžai – Samuradžai bei abu Valinskai?
Dėl ko jie tai daro? Kad tik jų vardai nuolat skambėtų laikraštienoje, viešumoje, o va valstybiniai tikslai jiems nerūpi.
Iš didžiosios kunigaikštystės Lietuva po visų unijų su Lenkija tapo silpna, apgailėtina, nes protingesniųjų balsai čia visada skęsta tarp „kūdikių“ klyksmo ir šūkių: duonos, reginių, prezervatyvų!
Ir dar pripažinkim nedviprasmiškai: turime kaimynų, slapta arba net jau atvirai norinčių mus nužeminti, nusilpninti ar net praryti. Tam pavyzdžių turime sočiai, jie akivaizdūs. Ir kokia čia mūsų prezidentų, premjerų, seimūnų reakcija? Jokios arba labai jau atsargūs krustelėjimai. Kodėl? Į labai svarbias valstybėje pareigas „paskirti“ arba „parinkti“ žmonės, netinkantys tam darbui. Kas iš to, kad dar nesikėsina į mus diversantai, teroristai? Ir be jų sočiai turime menkystų.
Dėl populiarumo. Ką daro populiarūs politikai? Eina ten, kur juos stumia padėtis. Jei kuris iš jų neis, taps politiniu lavonu. Taigi populiarios figūros šiandien irgi negali turėti ilgalaikės savo strategijos, nes jie – pėstininkai, už kurių nugarų tupi ir žvalgosi tikrieji žaidėjai.
XXX
Pasakojama apie Čingischaną, kuris taip dėstęs apie vieną savo karvedį: jis – geležinės valios, garbingas, protingas, narsus ir ūmus nelyg tigras, bet niekad netaps didžiu vadovu, nes mano, kad ir visi kiti žmonės – tokie kaip jis. Deja, ne visi, – dėstė didysis pasaulio užkariautojas. Ir ne visiems tą pačią dainą dera dainuoti: vieniems – patriotinę, kitiems – istorinę etc. Bet ne apie geopolitiką.
Bet kartais mus kas nors ima ir klausia: „Na, ir kam viso to tau reikia?“ Tokiems klausėjams visumos interesai, žinoma, visai nerūpi.
Tuo labiau tai opu, nes mūsų akyse kuriama nauja istorija, gimsta naujos epochos įvykiai. Vadinasi, visoms valstybėms ir tautoms yra arba bus metama naujų iššūkių. Ar, pavyzdžiui, Lietuva, lietuvių tauta tam pasiruošusi? Juk neseniai buvo ir esti perkainuojamos vertybės, griūna karalystės, imperijos, nuo sostų išgriūna senieji stabai, žūna senoji tvarka, randasi ir chaoso, ir naujos tvarkos. Vėl keliamas klausimas: kas dabar yra gėris? blogis? Barbarybė? Civilizacija?
Nuo protingų paaiškinimų priklauso visų mūsų gyvenimas. Ir ne kiti mums tai turi paaiškinti. Reikėtų gyviau domėtis Rusijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Skandinavijos šalių ir, be abejo, mūsų kaimynų latvių ir estų gyvenimu, įvykiais. Pirmas klausimas: kokių grėsmių ir pavojų mums pristumia didžiųjų valstybių įtakos, kaimynystė, politika? Kokią reikšmę jos turi mums, lietuvių, tautai? Kada mūsų pirmieji politikai su mumis apie tai pakalbėjo? Neatsimenu.
Taigi problemų aibė, ir viskas ardosi – mokslai, švietimas, ūkis. Kokios grėsmės? Didelis mirtingumas, prostitucija, vėl narkomanija, didėjantys emigracijos srautai. Kas čia kaltas? Karo kaip ir nėr. Ką šiandien laimim, ką pralaimim? Po TSRS žlugimo – krizių ženklai visose buvusios sovietų imperijos šalyse, kaimynystėje. O informaciniai karai padaro ir mums nemaža žalos: atsiranda įtampa smegenyse, net ore.
Bet kažkas visa tai valdo, visam tam vadovauja. Kas? Kas kariauja prieš Lietuvą? Rusija savo priešininkais įžvelgia Pentagoną, CŽV organus. O mes? Aišku, lemiamą reikšmę čia turi ir turės naujos technologijos (pvz., per aksominę revoliuciją). Taigi lyg ir apčiuopiama kai kas, iš kur pučia vėjai. Bet tvirtai galima tarti: mes dažniausiai būnam dezinformuoti, esame nežinioje. Ir visu tuo mūsų naivumu manipuliuojama: girdi, tie įvykiai – tai naujos civilizacijos ir laisvos visuomenės šmėklos, atseit sveikos demokratijos visuomeninės šmėklos.
Tik čia – daug miglos, neaiškumo. Ir vėl mes ramiai žaidžiame savo smėlio dėžėse. Kuo visa tai gali baigtis, kai nėra originalios ateities strategijų? Tai kaip šaliai padėti?
Kaip išauginti realią jėgą, į kurią suplauktų visų geriausioji kūryba? Kaip pakilti virš savo ambicijų, virš savo kūdikiškos teisybės ir tiesos? Ką daryti, kai serga visas tautos organizmas? Gydyti vien pirštą – maža. Bėda didesnė – vanduo bėga ant visos Lietuvos stogo. Ir skęsta ne vien laisvas, o gal jau ir pasaulis. Kur rasti gelbėtojų? Neveikiant šansų neatsiras. O ir su kuo kovoti? Bendri žodžiai nepadės. Taigi reikia ištisos pasaulėžiūros, padedančios įžvelgti problemų šaknis. O juk verktinai reikia į valdžią atvesti ne populistus. Visos dabartinės partijos, panašios į komersantų kontoras, yra apgailėtinos. Taip jos atrodo ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Juk vietoj partijų – vien parašai. O žinoma, kad be didelių tikslų kova dėl valdžios išvirsta į kovą vien dėl rinkėjų balsų. Tai stebime ir Vilniuje, ir Kaune, ir Pagėgiuose, ir Švenčionyse.
Todėl visų mūsų galvas šiandien apgaubė mirtinai pavojingų problemų gniužulai. Mus, rinkėjus, vis migdo kasdieniniai gražūs postringavimai, reklaminiai apraminimai ir angliškoji muzikėlė per radiją, TV. Tik pažiūrėkim, kas rodoma per įvairius TV kanalus. Ar visi tie pornografinio tipo vaizdeliai, šokiai nuo ryto iki vakaro, nusibodusios dainos, dainelės, dainuškos atitinka mūsų lūkesčius, etninį gėrio suvokimą? Rezultatų jau susilaukėme: su ausinėmis ant ausų mūsų jaunoji karta klausosi vien ritminių bumčikų. Taigi kai bumčikai – per ausines, bumčikai – ir protuose.
XXX
Kas atvestų šalį į protą? Visų protingų ir energingų žmonių socialinę ir intelektualinę jėgą reikia sujungti vienoje komandoje, kurią jungtų vieningos idėjos.
Deja, juokinga mūsų valstybė vien keldama savo ekonomiką, bet be ideologijos. Visos patriotinės idėjos čia dažnai išsibarsto arba iškrypsta, nes neatsiranda aiškios neprieštaringos idėjos – teorijos, kad net mirti už ją būtų verta. Visos demokratijos demagogijos, buitinis nacionalizmas arba sovietų laikų nostalgija nieko pozityvaus nekuria, nes tai – ne idėjos, o praeities apnašai.
Valstybės idėja – valdžios šaltinis. O esti trys valdžios šaltiniai: Tauta. Jėga. Religija. Be šių šaltinių valstybės laivui kaip vadovavo, taip vadovaus laukinė Lietuvos rinka.
Paskutinės pastabos. Jei kuriama pasaulinio masto valstybė, ar neatėjo laikas mums kurti savo valstybę? Tuo labiau kad mūsų kraštą užplūdo realios grėsmės: ekologinės, pasaulio atšilimo, gyventojų mažėjimo, gamtos išteklių stokojimo, nedraugingų kaimyninių valstybių keliami nesaugumo pavojai. Šių grėsmių vardas šiandienos Lietuvoje – legionai, aibės.
Ar nenorima sunaikinti mūsų valstybę? Per sąmonę tai vyksta jau senokai. Ideologiniai karai jau jau beldžiasi į mūsų duris. Šviesus vartotojų visuomenės mitas, atrodo, ima bliukšti lyg muilo burbulas, o Lietuvos valstybės organizme po 20-mečio matyti daug įplyšimų, ir pati jos struktūra ima klibėti.
2014.02.14; 06:30
