"Cenzūros formaliai neliko. Bet jos funkciją netiesiogiai atlieka literatūros kontekstas. Ar jaučiate jį ir kaip „apžaidžiate“? Ar šis kontekstas visada yra vien tik blogis?"
Šis klausimas – iš Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“ anketos, pateiktos literatūrologui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui, rašytojui Algimantui Bučiui.
Skelbiame išsamų Algimanto BUČIO atsakymą.
Cenzūra Lietuvoje buvo oficialiai panaikinta 1990 metais, ir nuo to laiko išaugo ne viena karta, kuri net nežino, kas tai buvo.
Prieš keletą metų paskambino studentė lituanistė, rašanti mokslinį darbą apie cenzūrą sovietmečiu. Susitikom ir teko kuo vaizdingiau nupasakoti, kas ta išankstinė cenzūra, kuri tikrino laikraščio maketą arba knygos rankraštį, ir tik tada, kai rankraštį ar spaudinio maketą atidžiai perskaitydavo niekam nežinomi cenzoriai ir jų nurodymu iš knygos ar straipsnio būdavo išbraukiama „neleistina“ pastraipa ar koks „įtartinas“ žodis, jie dėdavo savo parašą, be kurio nei laikraštis, nei knyga negalėjo keliauti į spaustuvę.
Mano pašnekovės įsitikinimu, cenzoriai buvo ne kas kitas, o literatūros kritikai, vertinę jau išleistas knygas.
Paradoksalu, bet šiandien oficialiai panaikintą valstybinę cenzūrą kuo puikiausiai pakeitė vis stiprėjanti daugumos rašančiųjų autocenzūra. Tai sudėtingesnis ir pavojingesnis lietuvių literatūrai reiškinys, vertas, mano galva, nuodugnesnio aptarimo.
Sąjūdžio laikų laisvą žodį ir niekieno nevaržomą teisę viešai pareikšti savo nuomonę netrukus ėmė vis kiečiau varžyti žiniasklaidos redaktoriai. Šiemet įteikiau puikiam literatūros savaitraščiui nekalčiausią straipsnelį apie savo bičiulį Vitą Luckų, ir buvau redaktoriaus mandagiai paprašytas išbraukti vieną vietelę, kad laikraščio „nepaduotų į teismą už šmeižtą“.
Išbraukiau, nes puikiai dar prisimenu savo darbą „Literatūroje ir mene“ ir „Gimtajame krašte“ pirmaisiais nepriklausomybės metais, kai žurnalistams teismuose pradėtos kelti bylos „dėl garbės ir orumo įžeidimo“. Vienas toks kovotojas dėl savo „garbės ir orumo“ net praturtėjo, nes teismo laimėtojui laikraštis turėdavo sumokėti priteistą sumą.
Pagaliau visi nustojo rašyti „kovotojo“ pavardę, nes intrigantas iš nekalčiausio paminėjimo sugebėdavo išpūsti “pažeistos garbės“ burbulą ir čia pat kreiptis į teismą, reikalaudamas piniginės kompensacijos už „moralinę žalą“. Naujovė prigijo ir tapo įrankiu, susidorojant su laisva žiniasklaida teisėjų rankomis, materialiai žlugdant žurnalistus.
Neseniai nepriklausomas žurnalistas Gintaras Visockas buvo patrauktas į teismą, kurio sprendimu nubaustas 25 000 litų bauda (neįskaičiuojant pinigų teismo ir advokato išlaidoms padengti) už buvusio kandidato į prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą. Žurnalistas kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, tačiau ten pradėtas procesas tęsis dar kokius trejus metus, o jaunam žurnalistui iš kiekvienos algos jau išskaičiuojami pinigai, skirti byloje nukentėjusiuoju pripažintam generolui Č.Jezerskui.
Neturi iš ko mokėti? Nenusimink – tave aplankys kokios nors privačios anstolių kontoros atstovas ir gražiai padės susimokėti asmeniniu turtu, bet svarbiausia – paliks tau profesinio darbo įrankį (šratinuką) ir drabužius… Galėsi ramiai pamąstyti, ko negalima rašyti…
Bylų grėsmė, atrodo, ugdo ir Lietuvos rašytojų autocenzūrą. Turbūt visa skaitančioji Lietuva keletą metų susidomėjusi sekė dviejų garsių Vytautų, beje, dviejų rašytojų – Landsbergio ir Petkevičiaus – kovas nepriklausomos Lietuvos visokių instancijų teismuose. Sutrikę buvo ir kaltintojai, ir advokatai, ir teisėjai – buvo neaišku, kaip teisti literatūrinio kūrinio autorių ieškovo iškeltoje byloje „dėl garbės ir orumo įžeidimo“.
V.Petkevičius kelis kartus skambino ir prašė dalyvauti teisme kaip literatūros ekspertą. Atsisakiau. Vytautas, kaip visados, tiesiai šviesiai paklausė: „Bijai?“ Atsakiau, kad mielai dalyvaučiau teisme, jeigu V. Landsbergis būtų iškėlęs bylą dėl jo paties garbės ir orumo įžeidimo. Bet jis gina savo mirusio tėvo garbę ir orumą. Mano supratimu, tai šventa sūnaus pareiga: kas apgins mirusio tėvo garbę, jei ne sūnus? „Argi tu to nedarytum?“ – paklausiau. Telefono ragelyje tyla, paskui atsakymas: „Turbūt nedaryčiau…“
Kiekvienas likom su savo nuomone, nors advokatui suteikiau literatūrinių argumentų. Visi žinom, kuo byla baigėsi (laimėjo V.Landsbergis su jo paties paprašyta simboline 1 lito kompensacija“. Bet antikinis tragedijos dėsnis negavo atomazgos. Dabar jau V.Petkevičiaus duktė Liuda Petkevičiūtė kovoja dėl savo mirusio tėvo garbės ir orumo pažeminimo, ir, manau, kovos iki galo, nes tai jos šventa pareiga. Senovės graikai tikėjo, kad mirtingajam neduota žinoti, kada ir kelintoje kartoje neteisingas poelgis susilaukia dievų numatytos likimo bausmės. O bylą prisiminiau ne šiaip sau. Manau, kad jos eiga ir galutiniai rezultatai įstrigo visai mūsų inteligentijai į atmintį. Kas kaip galėjo, tas pasidarė sau vienokias ar kitokias išvadas.
Baigėsi ne tik stačiokiško rašymo, kuriuo pasižymėjo V.Petkevičiaus „Durnių laivas“, bet ir paprasčiausio tiesaus ir atviro politinio romano era. Autocenzūra vis giliau ėmė vešėti lietuvių literatūroje. Pirmiausiai ir skaudžiausiai autocenzūra kirto memuarams. Beveik visi jie anemiški. O juk rašo nepaprastai įdomūs ir daugiažiniai žmonės.
Prisimenu, susitikom gatvėje su puikiu publicistu Albertu Laurinčiuku. Sako: „Rašau memuarus“. Nuoširdžiausiai apsidžiaugiau: „Nuostabu, Albertai, tu juk perėjai visą sovietinės valdžios aparatą skersai ir išilgai, žinai visą aukščiausios CK valdžios virtuvę, matei daugybės žymiausių komunistų karjeros ir šeimos vingius!.. Turėsim ne bestselerį, o bombą!“ Rašytojas kažkaip liūdnokai žvilgtelėjo į mane. Nesupratau, ar jam manęs pagailo, ar savęs…
Bombos nebuvo, nebuvo ir bestselerio, netrukus laidojom „anų laikų“ populiariausią publicistą A.Laurinčiuką. Naujų laikų Lietuvai jis liko lyg ir neįdomus, lyg ir nereikalingas…
Tas pat pasakytina apie didžiumą atsiminimų knygų, ypač politikų memuarus. O juk tauta laukia ne gudrių nutylėjimų, ne savigyros, bet atviro faktų dėstymo. Užtenka prisiminti, kaip prezidento Valdo Adamkaus naujausia prisiminimų knyga „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ (2011) tapo bestseleriu, vos pasklido gandas, kad joje yra keletas nuoširdžių, autocenzūros neperkoštų prisipažinimų ir leidėjų neišcenzūruotų pokalbių su kitais politikais, atskleista nemaža anksčiau į viešumą neiškilusių šalies politinio gyvenimo detalių, užuominų apie politinę korupciją.
Politikams, žinoma, nepatiko, kad prezidentas sulaužė nerašytą politinės konspiracijos taisyklę: „Tauta privalo klausytis, ką politikai šneka ekranuose, bet jokiu būdu neturi teisės žinoti, ką už uždarų durų jie susitaria veikti ir ką nuveikia susitarę.“
Garsusis teisybės ieškotojas Kęstutis Masiulis net palygino prezidento V.Adamkaus knygą su JAV policijos paieškomo interneto žurnalisto ir garsiojo „WikiLeaks“ kūrėjo (Juliano Assange‘o) veikla išviešinant šnipinėjimo praktikas, korupcijos atvejus aukščiausiuose valdžios lygiuose, diplomatinių derybų paslaptis ir pan. Palygino ir moraliai pasmerkė faktiškai už tai, kad V.Adamkus savo knygoje prabilo apie mūsų valdžios atstovų kuluarinę veiklą, prasižiojo apie tai, ką reikia nutylėti. Kitaip sakant – prezidentas kaltinamas, kad nepakankamai griežtai laikėsi nerašyto „autocenzūros kodekso“.
Kai kurie nepalankiai paminėti V.Adamkaus knygos veikėjai reagavo dar ryžtingiau, žadėjo paduoti autorių į teismą. Parlamentarė Dangutė Mikutienė taip ir padarė – padavė prezidentą į teismą už jos garbės ir orumo įžeidimą ir pareikalavo, atrodo, kelių šimtų tūkstančių litų kompensacijos, pažadėjo juos atiduoti labdarai. Įsijungė prokuratūra, ėmė sklisti gandai, kad knyga bus uždrausta, o V.Adamkui gali grėsti baudžiamoji atsakomybė ir t.t.
Laimei, teismas pripažino, kad „p. Adamkus išreiškė savo nuomonę, todėl negalima įpareigoti paneigti nuomonę ar atlyginti neturtinę žalą už išsakytą nuomonę net tuo atveju, kai ši nuomonė įžeidžianti, šokiruojanti ar kelianti nerimą“. Sakau – laimei, nes viskas priklauso ir priklausys nuo vieno teisėjo, kol Lietuvoje nėra prisiekusiųjų teisėjų institucijos.
O tik prisiekusiųjų teismas daugelyje demokratinių Vakarų šalių yra esminis žodžio ir spaudos laisvės garantas. Pasak įžymaus britų teisės klasiko, ilgamečio vyriausiojo Britanijos teisėjo, lordo Kenyono (1732-1802) garsioje literatūrinėje byloje, „spaudos laisvės klausimo esmė labai paprasta, jeigu ją apvalysime nuo visokiausių retorinių pagražinimų, ir kiekvienas sveiko proto žmogus lengvai ją supras. Tai nei daugiau, nei mažiau, kaip galimybė kiekvienam žmogui paskelbti spaudoje visą, ką dvylika jo bendrapiliečių nelaiko smerktina, kita vertus – baustinas yra kiekvienas, kuris skelbia tai, kas dvylikos prisiekusiųjų akimis žiūrint yra smerktina ir nederama“.
Kol nėra prisiekusiųjų teismo institucijos, nėra jokios garantijos, kad teisėjo sprendimas literatūrinio pobūdžio bylose nepriklausys nuo kažkieno asmeninio skonio, simpatijų ar išorinių įtaigų. O kai tokia grėsmė įsikūnija stambiomis piniginėmis baudomis, autocenzūra suveikia kaip rašytojo ar žurnalisto apynasris daug veiksmingiau nei valstybinės cenzūros laikais. Kam tai naudinga? Sunku pasakyti, bet faktas, kad mūsų Seime dar 2007 m. įregistruotas ir keturiasdešimties parlamentarų pasirašytas nutarimo projektas dėl prisiekusiųjų teismo įteisinimo taip ir guli iki šiolei nejudinamas ir, ko gero, užmirštas, argumentuojant viską Lietuvoje pateisinančia dejone – nėra tam pinigų…
Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Politikų sukeltas triukšmas dėl V.Adamkaus dienoraščių knygos tik padidino prezidento populiarumą, nors apskritai paliko slogų įspūdį, kai eilinį kartą paaiškėjo, kiek daug dar yra Lietuvoje politikų ir įtakingų žmonių, kurie įsivaizduoja, kad administracinėmis priemonėmis ir teismų sprendimais galima pribaigti minties, žodžio ir spaudos laisvę demokratinėje valstybėje. Nors gal jie savaip teisūs. Akivaizdu, kad visais panašiais skandalais buvo įvaryta nemaža baimės dėl galimų baudų ir žurnalistams, ir rašytojams, ir leidėjams.
O juk iš V.Adamkaus knygos skandalo derėtų pasidaryti priešingą išvadą: velniop tą autocenzūrą. Negaliu atsistebėti „autocenzūros kodeksui“ ištikimų politikų naivumu, ypač tų, kurie taiko į aukščiausius valdžios postus. Juk šių autocenzūra prilygsta savo reitingo naikinimui. Kaip galima tikėtis, kad tauta išsirinks savo valstybės vadovais žmones, kurie bijo ar vengia atvirai kalbėtis su tauta?
Autocenzūra sėkmingai marina ne tik memuaristiką, kuri, tiesą sakant, nuo seniausių laikų, kaip prancūzai sakydavo, yra „slaptojo portfelio“ literatūra, memuarai būdavo be jokios baimės rašomi šventais tikslais, idant paliudytų ateinančioms kartoms „mūsų epochos papročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Prancūzijai“.
Šiandieninė cenzūra baigia numarinti geriausias lietuvių politinio ir socialinio romano tradicijas. Prieš porą metų kalbėjausi su nonkonformistu rašytoju, hipių kartos atstovu Algimantu Lyva apie jo romaną „Gotika“ (2005). Klausiau apie keistą vidinį prieštaravimą romano stilistikoje. Viena vertus, labai tikslios ir aštrios šiuolaikinio pasaulio ir nepriklausomos Lietuvos charakteristikos pačiame romane. Formulės tikslios, pavyzdžiui, ne kartą nusakomas aktualus kūrėjų konfliktas su nauja kultūros politika, kai nuskurdinti meno žmonės pateko paramą teikiančių biurokratų priklausomybėn: “Visi bejėgiai, visi nupirkti, niekas neturi sparnų ir niekas nesugeba skristi, visi paklūsta pragaro popiergaliams“, o remiamos programos neretai kryptingos: „Lietuvoje turi vyrauti juoda amerikietiška muzika, lėkštos televizijos viktorinos ir galbūt labai kukliai klasikinė muzika, snobiškas teatras. Negalima, nereikia, nenaudinga grįžti prie stebuklingai išgelbėtos aisčių kultūros. Globalizacijos ir informacinių sistemų amžiuje stebuklai nereikalingi.“
Akivaizdu, kad šitoks politinio ir kultūrinio gyvenimo kontekstas tiesiogiai veikia rašytojus, ir jie tikrai bando jį „apžaisti“. Deja, dažniausiai su nemažais nuostoliais savo pačių kūrybai. Socialiniuose ir politiniuose romanuose nemažai rašytojų bėga į alegorijas, ima naudotis pigoka sapnų bei haliucinacijų poetika. Tarkim, A.Lyva minėtame romane į savo herojaus rašytojo Karmino vaizduotę ir sapnus įkelia galios besivaikantį Kultūros ministerijos valdininką su jo kenkėjiškomis programomis, siužetas virsta fantastinių nuotykių virtine.
Autoriaus nuomone, toks ir buvo jo sumanymas: „Gotikoje“ gėrio ir blogio kova vyksta dviejuose glaudžiai susijusiuose lygmenyse: realybės ir astraliniame. Pagal gotų tradiciją pagrindinė kova dėl žmonijos likimo vyksta neregimame, mistiniame fronte, todėl rašytojo Karmino stebimi vaizdiniai yra svaresni nei realūs įvykiai. Siekiau sukurti niūrią, kruviną gotinę atmosferą, atskleisti nuožmią gėrio ir blogio kovą. Teko bendrauti su gotais, požemio kultūros adeptais. Gotika, nors ir netapusi šio judėjimo antologija, yra nakties ledi ir lordams artima, suprantama. Taigi, Vilnių užlieja kraujo banga. Šviesos vytis Dravenis kaunasi su Juoduoju laiškanešiu ir nugali demoną, na, o rašytojas Karminas, regėdamas šias haliucinogenines vizijas, semiasi drąsos ir įkvėpimo kovoti su realiais priešais – visagaliu kultūros valdininku Galigantu ir jam talkinančiais gangsteriais. Tamsa atsitraukia, tiesa, tik laikinai.“
Manyčiau, kad A.Lyva sukūrė įtikinamą šiuolaikinio rašytojo, stumte įstumto į mūsų kultūros „aksominį požemį“, paveikslą.
Kiti lietuvių rašytojai panašiai stengiasi perkelti savo vaizduojamą politinę bei kultūrinę situaciją į sapnų ir haliucinacijų sritį, nepakaltinamą jokiuose teismuose. Tačiau ką turėtų jausti ir mąstyti dabartinis lietuvių skaitytojas, nukeltas į sapnų karalystėse vykstančią gėrio kovą su blogiu?
Prisimenu, aš pats su dideliu vargu galėjau orientuotis pusiau simboliniuose, pusiau alegoriniuose blogio ir gėrio kovos labirintuose, kuriuos pavaizdavo Romas Gudaitis romane „Chamskio eros rytas“ (1996). Sakytum, politinis romanas, kurio autorius vienas iš pirmųjų prabilo apie neigiamus reiškinius neseniai nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Bet koks atsargus, stropiai suabstraktintas romanisto bylojimas!
Praėjo beveik dvidešimt metų, o naujausiame Vytauto Girdzijausko romane „Danguje kitaip“ (2013) vis tas pts atsargus ir alegorinis kalbėjimas apie Sąjūdžio herojų likimus bei klystkelius. Žinoma, prototipų pavardės pakeistos (V.Petkevičiaus teismo pamoka), kartais beveik neįspėjamos nuošaliau nuo politikos gyvenančiam skaitytojui (ir man pačiam), todėl ir visas pasakojimas, ypač antroje dalyje (o romanas rašytas lyg ir dviem etapais: 2004 birželis – 2012 rugsėjis) persikelia į miglotų vizijų, sapnų, karštligiškos psichikos sritį, nors atskiros veikėjų frazės leidžia nuspėti kruopščiai paslėptą turinį, kuris, tiesiai išsakytas, manau, sukeltų ne mažesnį skandalą nei V.Adamkaus memuarai.
Susidaro įspūdis, kad kol kas Lietuvoje autocenzūra įsiviešpatavo ilgam. Ne vienas rašytojas gali ir turi ką svarbaus papasakoti žmonėms, tačiau… vengia. Prisimenu, Saulius Stoma, kol nebuvo dar parlamentaras ir sveikindavosi gatvėje (vėliau nebepažindavo), ne kartą aplankė mane su kokia savo knyga, o po to, kai buvo nuteistas ir išėjo į laisvę, nutarė pasitarti dėl sumanytos knygos apie kalėjimą. Aiškinau maždaug tą patį, ką A.Laurinčiukui: turi unikalią patirtį ir kuo atviriau parašysi, tuo daugiau Lietuvos skaitytojų užkariausi.
Išleista knyga, deja, nuvylė turbūt ne tik mane: banalybės papasakotos, tikroji esmė – nutylėta. Puiki proga parašyti atvirą knygą, būsimąjį bestselerį, prarasta. Girdėjau, šiuo metu S.Stoma rašo, pasak buvusios žmonos, dvi knygas – grožinę ir dokumentinę – apie visą Lietuvą įaudrinusius Garliavos įvykius. Vėl viskas pastatyta ant kortos: užteks ar neužteks rašytojui drąsos išdėstyti savo nuomonę, bešališkai aprašyti įvykius, pateikti surinktus dokumentus?
Kitaip sakant, Lietuvos rašytojai turi daugybę šiandien paklausių temų ir problemų, kurioms nereikėtų jokios dirbtinės reklamos. Beveik pusė milijono naujų lietuvių emigrantų – viena didžiausių temų mūsų literatūrai. Ne mažesnę tautos interesų paklausą pademonstravo virš trijų šimtų tūkstančių parašų už referendumą dėl žemės pardavimo. Iškilo problema, kokios dar nebuvo naujoje nepriklausomoje Lietuvoje: valdančiųjų politika susikirto su tautos įsitikinimais ir valia. O mūsų literatūroje – kol kas tyla.
Kaip čia neprisiminsi prieškario Lietuvos rašytojų pilietinės drąsos keliant ir vaizduojant likiminius tautos klausimus? Anuomet nei išdidusis intelektualas Vincas Mykolaitis-Putinas, nei ramusis vaistininkas Antanas Vienuolis-Žukauskas, nei karštakošis Petras Cvirka, nei amžinas maištininkas Kazys Boruta, nei išminčius Juozas Grušas, nei aukščiausios prabos aristokratas Jurgis Savickis, žodžiu, nė vienas didaus talento rašytojas nepasibodėjo įbristi į klampiausią politikos ir kasdieninio gyvenimo purvą.
Bent po vieną aistringą knygą visi parašė ir apie savanaudžius korumpuotus karjeristus politikoje (J.Grušo „Karjeristai“), ir apie žemgrobius (P.Cvirkos „Žemė maitintoja“, A.Vienuolio „Prieš dieną“), apie provincijos politinių veikėjų marazmą (J.Savickio „Šventoji Lietuva“), apie miesto inteligentijos išsigimimą (V.Mykolaičio-Putino „Krizė“), talentingo menininko tragediją (K.Borutos „Mediniai stebuklai“) ir t.t. Nenoriu niekam prikaišioti, tik primenu, ką darė prieškario lietuvių rašytojai, kai norėjo parodyti, kas dedasi jų nepriklausomoje Tėvynėje.
Šiandien, deja, nieko panašaus nesimato, nuolanki tyla. Atrodo, kad autocenzūra per dvidešimt metų supančiojo lietuvių rašytojus labiau nei penkiasdešimt metų vyravusi oficialioji cenzūra, nes sovietmečiu talentingiausieji rašytojai Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Jonas Mikelinskas, Juozas Glinskis, Juozas Aputis ir kiti vis dėlto vedė tautą pro vinguotas cenzūros užtvaras, rizikuodami ir karjera, ir materialine padėtimi. Ir tauta ėjo paskui juos, net tada, kai daugiatūkstantinės skaitytojų minios palydėdavo tautos dainius į paskutinę kelionę poilsiui gimtoje žemėje.
Cenzūra išugdė herojiško tipo rašytojus, o autocenzūra išperės mums tylenius ir viskam apatiškus vergus net laisvoje Lietuvoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „METAI“ (2014-ieji, Nr. 7)
2014.07.14; 06:32
