Su buvusiu Latvijos ministru pirmininku ir kandidatu į svarbų Europos komisaro postą Valdžiu Dombrovskiu kalbėjome netoli tos vietos, kur vyko ir pirmasis mano pokalbis su šiuo jaunu, bet iškiliu Latvijos ir Europos politiku. Tik pirmasis interviu vyko krizės įkarštyje, kai toks jaunas premjeras, kuriam buvo patikėta išvesti Latviją iš krizės, atrodė kaip stebuklas.
Šįkart kalbėjomės jo partijos būstinėje, o kaip stebuklas atrodo tai, kiek šis politikas sugebėjo nuveikti krizės laikotarpiu. Jo partija, nepaisant skausmingų reformų, sugebėjo triuškinamai nugalėti Europos Parlamento (EP) rinkimuose. Apie tai, kaip ir apie Europos Sąjungos (ES) ateitį bei Ukrainoje susidariusią situaciją, ir buvo šis pokalbis.
Su Valdžiu DOMBROVSKIU kalbasi žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius Eduardas EIGIRDAS.
Jūsų partija sugebėjo išgyventi krizę, o šį pavasarį triuškinamai nugalėjo EP rinkimuose. Kaip jums tai pavyko?
Europos rinkimuose mūsų partija „Vienybė“ (Vienotība) surinko apie 46 proc. balsų ir, turiu pasakyti, rezultatai buvo dar geresni, negu tikėjomės. Taigi, gavome keturias iš aštuonių vietų, kurios buvo skirtos Latvijai. Tai iš tiesų labai sėkmingi rinkimai ir tikimės, kad tai taip pat bus tam tikras tramplinas per ateinančius Saeimos rinkimus šį rudenį. Kaip matote, judame nuo pasiruošimo vieniems rinkimams prie pasiruošimo kitiems.
Manau, kad yra trys priežastys, kodėl mums pasisekė rinkimuose. Pirmoji – labai stiprus kandidatų sąrašas. Tai patyrę Latvijai žinomi politikai, kurie, žmonių nuomone, galėtų reprezentuoti šalį EP ir kitose ES institucijose.
Antroji – kad ir kokie rinkimai būtų, visada atsiranda vyriausybės darbo įvertinimo elementas ir manyčiau, kad Laimdotos Straujumos vyriausybės sėkminga pradžia taip pat prisidėjo. Ji yra ir mūsų kandidatė į ministro pirmininko postą po artėjančių Saeimos rinkimų šį rudenį.
Žinoma, negalime pamiršti ir Ukrainos krizės, kuri padėjo sukoncentruoti mintis ir todėl žmonės balsavo už proeuropietiškas partijas. Manau, kad jos gali geriau priimti saugumo iššūkius, kylančius iš Rusijos agresijos Ukrainai.
Vis dėlto įdomu, kaip jums pavyko laimėti. Juk būtent jūsų vadovaujama vyriausybė priėmė sprendimus įvesti automobilių ir nekilnojamojo turto (NT) mokesčius, kurių Lietuvos politikai bijo, nes rinkėjai dėl to gali būti nelaimingi. Ar sprendžiant iš rinkimų rezultatų galima teigti, kad Latvijos piliečiai geriau suvokia mokesčių politikos esmę? O gal Latvijos politikai atsakingiau žiūri į mokesčių politiką?
Atsakymą padalyčiau į dvi dalis. Pirmiausia, mokesčių kėlimas krizės laikotarpiu, ypač 2009-aisiais, buvo priimtas kaip krizės paketo dalis. To reikėjo, kad būtų stabilizuota finansų bei ekonominė krizė ir grįžta prie ekonominio augimo. Šiuo metu vis daugiau diskutuojame apie tai, kaip sustiprinti šalies konkurencingumą, tai galima daryti mažinant darbo mokesčius, ypač žemo atlyginimo sektoriuje. Taip pat pamažu mažiname socialinio saugumo ir asmeninių pajamų mokesčių tarifą.
Vis dėlto manau, kad turėtume mažiau koncentruotis į mokesčių tarifus ir daugiau – į lengvatas, kad mažesnes pajamas gaunantieji mokėtų mažesnius mokesčius. Reikia suprasti, kad nauji mokesčiai buvo įvesti tam, kad kompensuotų prarastas mokesčių pajamas. Ir mes pasistengėme tai padaryti didindami NT ir automobilių apmokestinimą.
Kitas aspektas, į kurį atsižvelgėme ir apie kurį pastaruoju metu nuolat diskutuojame, yra pajamų lygybės problema. Mokesčius vertiname iš to taško, ar jie padeda didinti pajamų lygybę, ar ne. O žvelgiant per šią prizmę akivaizdu, kad kapitalo ir nuosavybės mokesčiai daugiau mokesčių naštos nukreipia tiems, kurie turi daugiau. Todėl labiau apmokestindami tas sritis, kur daugiau moka turtingesni piliečiai, galėjome sumažinti mokesčius tiems žmonėms, kurių pajamos mažesnės. Taip padidinome biudžeto stabilumą ir kartu sumažinome pajamų nelygybę visuomenėje.
Be abejo, visi suprantame, kad kiekvienas mokestis turi savo ribas. Jeigu pasivaikščiotumėte po Rygą, pamatytumėte daug automobilių su estiškais numeriais. Ir tikrai ne todėl, kad turime daug estų, važinėjančių po miestą, o todėl, kad tai yra mokesčių vengimo dalis – gyventojai savo automobilius registruoja Estijoje, kurioje beveik nėra automobilių mokesčių. Nors šį mokestį Estijai rekomendavo Europos Komisija.
Kaip vertinate galimybę įvesti progresinius mokesčius? Bent jau metinėms pajamoms, viršijančioms 0,5 ar net 1 mln. eurų.
Šiuo metu nesvarstome progresinių mokesčių įvedimo klausimo. Taip, vyksta daug diskusijų, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad žmonės, gaunantys labai dideles pajamas, randa įvairių teisėtų galimybių, kaip mokėti mažiau mokesčių. Taip pat gali vykti panašus procesas, kaip su automobilių mokesčiu, nes juk Latvijos kaimynės šio mokesčio neturi. Todėl kol kas nesvarstome šio mokesčio įvedimo.
Klausydamas jūsų prisiminiau praėjusią savaitę vykusį susitikimą su „Rolls-Royce“ atstovu. Jis papasakojo, kad jų bendrovė ilgai nesteigė padalinio Turkijoje, nes ten prabangiems automobiliams tenkantys mokesčiai siekia 159 proc. pirkimo sumos. Taigi, manė, kad niekas nepirks. Tačiau perka ir būtent Turkijoje, nes turkų verslininkai tai suvokia kaip tam tikrą dalijimąsi savo sėkme su valstybe. Deja, susidaro įspūdis, kad ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos verslininkams toks požiūris svetimas.
Šis fenomenas išties egzistuoja ir automobilių apmokestinimas – puikus pavyzdys, nes registruodami savo automobilį Estijoje žmonės nesutaupo milžiniškos sumos pinigų: kelis šimtus, geriausiu atveju, jei automobilis labai prabangus, 1 tūkst. eurų per metus. Tačiau taip pat turime suprasti, kad skirtingose šalyse situacija skirtinga. Turkija – didelė šalis, tad jei gyveni jos centre, automobiliu važinėti pirmyn atgal iš vienos valstybės į kitą tik tam, kad mokėtum mažesnius mokesčius, nėra lengva. Taip pat yra pasienio kontrolė, muitinių, kurių mes neturime tarp savo valstybių. Atstumas tarp mūsų sostinių – vos keli šimtai kilometrų.
Prieš keletą metų Latvijoje konstatuota, kad oligarchinės struktūros kelia grėsmę demokratinei sistemai. Ar besiruošdami artėjantiems rinkimams dar vis jaučiate šią grėsmę?
Mūsų partija, kaip ir jos pirmtakė, nuo pat pradžių kaip vieną svarbiausių tikslų buvo užsibrėžusi mažinti pinigų ir oligarchų vaidmenį politikoje. Per pastaruosius dešimt metų mums pavyko įvykdyti daug svarbių reformų: įtvirtinti griežtesnes politinių partijų finansavimo taisykles, skaidrumo taisykles, įtvirtinti rinkimų išlaidų limitus ir t. t. Todėl situacija gerėjo.
Jeigu pažiūrėtumėte į partijas, kurias galėtumėte pavadinti oligarchinėmis, pamatytumėte, kad dvi iš trijų šių partijų nebeegzistuoja. Šiandien likusi klasikine prasme tik viena tokia partija. Žinoma, turime problemų su Santarvės centru (Saskaņas centrs), mat jis turi ryšių ir net pasirašytų sutarčių su partija „Vieningoji Rusija“ (Jedinaja Rossija), kitaip tariant, su Vladimiro Putino partija. Taigi, yra kelios problemos, kylančios iš kitos pusės, tačiau bet kuriuo atveju mūsų politinė sistema vystosi gerai ir progresas, žvelgiant į tai, kur mes buvome prieš 10–12 metų, akivaizdus.
Šiuo metu ruošiatės darbui EK. Kaip manote, ar būdamas eurokomisaru galėsite geriau atstovauti Latvijos interesams nei būdamas ministru pirmininku?
Šį klausimą girdžiu labai dažnai. Be abejo, komisarai reprezentuoja visą ES ir yra įpareigoti elgtis atsižvelgdami į ES interesus, tačiau jie nepamiršta ir šalies, kuri juos nominavo. Tad tikrai bus abu elementai. Idealiausias variantas būtų dirbti ekonomikos ir finansų srityse, nes manau, kad šiose srityse labiausiai pasitarnausiu ES ir Latvijai.
Yra graikiško ar net sicilietiško tipo ES ir vokiško arba švediško modelio ES. Ar Baltijos valstybėms pavyks priartėti prie pastarojo?
Sakyčiau, kad iki tam tikro laipsnio mums jau pavyko tai padaryti. Į Baltijos šalis žiūrima kaip į šiaurinės Europos dalį, kaip į valstybes, vykdančias atsakingą fiskalinę politiką. Kaip į ekonomiškai augančias šalis, sugebančias susidoroti su savo problemomis. Tai mes pademonstravome 2008–2009 m., kai Baltijos šalys pateko į dviženklį nuosmukį ir turėjo atlikti daug sunkių veiksmų, kad prisitaikytų. Todėl mums tereikia toliau žengti pasirinktu keliu, įgyvendinti atsakingą ir patikimą fiskalinę bei ekonominę politiką, ir tai, be jokios abejones, mums atneš puikių rezultatų. Pavyzdžiui, geresnes finansavimo sąlygas (palūkanų normos šiuo metu rekordiškai žemos visose trijose Baltijos šalyse).
Neabejoju, jog situaciją pagerins ir tai, kad visos Baltijos šalys prisijungė prie euro. Sveikinimai Lietuvai! Tai rodo šio regiono stabilumą ir potencialą. Turime ir toliau kurti ekonomiką ant šių stabilių pamatų. Artėjant rinkimams atsiranda daug rizikos, kad nugalės neatsakingas populizmas. Tačiau Latvijoje mes jau pajutome jo padarinius ir jie buvo labai skausmingi, tad nėra priežasties kartoti tokio elgesio.
Iš tiesų Europos finansinė padėtis stabilizavosi, tačiau prieš keletą metų egzistavusios ambicijos, kad Europa taps informacinių bei aukštųjų technologijų lydere, išblėso. Ar šiandien Europa turi viziją, ko turėtume siekti, kad judėtume į priekį?
Pirmiausia įvertinkime dabartinę situaciją. Akivaizdu, kad ES, kaip vienas vienetas, tik atsigauna po finansų ir ekonominės krizės, net tokios šalys kaip Graikija grįžta prie ekonominio augimo. Biudžeto deficitas gerokai mažesnis nei prieš kelerius metus. Taigi, sakyčiau, kad baigėsi sunkus krizės laikotarpis, kai daliai šalių teko griebtis labai skausmingų taupymo priemonių.
Šiandien svarbiausia užduotis – užtikrinti tvarų ekonomikos augimą. Nes yra rizika, kad Europą ištiks Japonijos likimas. Šiuo metu turime daug bendra: reliatyviai aukštą skolos naštą viešajame ir privačiajame sektoriuose, senstančią visuomenę ir labai žemą infliaciją euro zonoje, o tai irgi verčia sunerimti, nes būtent taip Japonija atkeliavo į savo prarastąsias dekadas dėl nuolatinės defliacijos. Tik prieš kelerius metus Japonija pradėjo elgtis labai agresyviai, kad išeitų iš defliacijos ciklo.
Norint Europai išvengti šio scenarijaus ir nepatekti į stagnacijos gniaužtus, geriausia išeitis – didinti konkurencingumą. Tai galima padaryti diegiant kelias iniciatyvas. Pirmiausia, ES vidaus rinkos stiprinimas tokiose srityse kaip slauga ar energetika, taip pat energetinės jungties, skaitmeninės bendros rinkos sukūrimas, nes jos ES dar neturime ir t. t. Moksliniai tyrimai ir inovacijos – viena iš nedaugelio sričių, kuriose kitos pažengusios ekonomikos investuoja daugiau nei ES.
Bet yra ir gerų naujienų: jeigu pažiūrėtume į dabartinį 2014–2020 m. planą, pamatytume, kad moksliniai tyrimai ir inovacijos – greičiausiai auganti biudžeto kategorija.
Nereikėtų užmiršti ir tarptautinės prekybos. Jeanas Claude’as Junckeris pabrėžė, kad vienas jo prioritetų – palengvinti tarptautinę prekybą, sudaryti laisvosios prekybos sutartis su JAV ir Japonija. Tai turėtų didinti ekonominį potencialą. Yra būdų, leidžiančių didinti visos ES konkurencingumą, taip pat sprendimų, kuriuos priimdama kiekviena šalis narė gali taip pat jį didinti ir spręsti savo problemas. Ir bus labai svarbu rasti kriterijų, kuriais galėtume vertinti ES šalių narių progresą. Nors šiandien Europai vienas svarbiausių klausimų vis dar išlieka fiskalinės disciplinos įtvirtinimas, ES valstybių konkurencingumo klausimui tikrai bus skiriama gerokai daugiau dėmesio.
Kai kalbama apie Europos ateitį, negalima pamiršti to, kas vyksta Ukrainoje. Be abejo, Rusijos agresija Ukrainoje pažeidžia Rusijos ekonomiką, tačiau šie procesai gali turėti neigiamą poveikį ir Europos ekonomikai.
Labai sunku prognozuoti šių procesų galimą poveikį, tačiau jau dabar matome, kad prekybos su Ukraina mastas labai mažėja. Ukraina galbūt nėra viena didžiausių prekybos partnerių, bet vis tiek jaučiame šios situacijos padarinius. Importas į Rusiją taip pat mažėja, nes šios šalies ekonomiką šiuo metu yra ištikęs sąstingis.
Taigi, tokius veiksnius kaip, pavyzdžiui, kaip tai paveiks mūsų eksportą į Rusiją ar tranzitą, galime numatyti, tačiau prognozuoti, kaip ekonomiką paveiks ES sankcijos Rusijai ar Rusijos atsakomosios sankcijos ES arba jos narėms, beveik neįmanoma. Todėl svarbu nustatyti tam tikrus solidarumo mechanizmus, kurie leistų ES narėms sankcijų naštą pasiskirstyti tolygiai, nes tada Rusija nebegalės spausti vienos iš ES narių.
Galbūt jūs pasiūlysite tokio tipo mechanizmų?
Apie tai jau diskutuojama. Jau yra keli egzistuojantys instrumentai, tokie kaip solidarumo fondas, kurie kritiniu atveju galėtų būti panaudoti tokioms problemoms spręsti. Tačiau šių instrumentų pakankamumas dar turės būti patvirtintas praktiškai.
ES sankcijos Rusijai – tai reakcija į šios šalies veiksmus Ukrainoje. Tačiau ar Ukrainai nebūtų geriau, jei dėl jos ne būtų kovojama sankcijomis, o skiriama daugiau pinigų ir remiama kitomis priemonėmis?
Šia kryptimi ir einama. Ukrainai panaikinti beveik visi ES importo muitai. Tai, be jokios abejonės, labai naudinga jos ekonomikai ir verslui. Skirta milijardinė parama, kuri pervedama dalimis. Kaip tik šiuo metu valstybės narės ratifikuoja asociacijos sutartį su Ukraina. Latvija tai jau padarė, tačiau labai svarbu, kad visos ES narės tai padarytų kuo greičiau, nes būtent tai sudarys sąlygas suteikti Ukrainai papildomų ekonominių galimybių.
Ar tikslinė parama, pavyzdžiui, atnaujinant centrinį šildymą ir pakeičiant brangias dujas pigesne biomase, nebūtų išmintingas sprendimas? Juk šiandien būtent didelės šildymo kainos, kurias vyriausybė mažindavo subsidijomis, vis dar išlieka viena didžiausių visuomenės nepasitenkinimą galinčių kelti problemų.
Kai kalbama apie energetiką, reikia suvokti, kad šioje srityje greitų permainų lengvai neatsiranda. Reikia turėti aiškų planą ir matyti ilgalaikius energijos tiekimo šaltinius. Šiandien vienas svarbiausių uždavinių Ukrainai – įvairinti dujų tiekimą. Be jokių abejonių, jei įvertinus Ukrainoje egzistuojančias energetikos alternatyvas bus matyti biomasės potencialas, Europa tikrai galėtų padėti.
Grįžkime prie ES ekonomikos ateities. Būtų įdomu išgirsti jūsų nuomonę apie bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo prognozes. Šiuo metu Europai prognozuojamas stabilus, bet neįspūdingas augimas. Ar gali būti, kad įvyks panašus stebuklas kaip Latvijoje, kai buvote premjeras, ir ES ekonomika augs 2 ar net 3 proc. per metus?
Manau, kad viskas priklauso nuo ES konkurencingumo skatinimo priemonių. Jeigu mums pavyks įgyvendinti šias reformas, galime tikėtis pabėgti nuo stagnacijos ir pasiekti 2–3 proc. ar net dar didesnį augimą. Tačiau tai priklausys nuo to, kaip sėkmingai bus priimami bendri sprendimai ir kaip sėkmingai savo potencialą realizuos kiekviena valstybė. Juk, pavyzdžiui, Baltijos šalims reikėtų siekti gerokai didesnio augimo, nes pagal gyvenimo kokybę ir pajamas turime pasivyti Vakarų Europos šalis.
Taigi, kaip suprantu, jūs manote, kad per keletą ateinančių metų pasiekti 2 ar 3 proc. augimą yra įmanoma?
Taip. Tačiau kad tai įvyktų, mums reikia veikti vieningai. Jeigu ES narės sugebės susitarti ir priimti būtinus sprendimus, mums būtinai pavyks.
Dėkojame už pokalbį.
Nuotraukoje: buvęs Latvijos ministras pirmininkas, sėkmingai laimėjęs svarbų Europos komisaro postą Valdis Dombrovskis.
Kalbino žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas EIGIRDAS.
CITATA:
Jeigu pasivaikščiotumėte po Rygą, pamatytumėte daug automobilių su estiškais numeriais. Ir tikrai ne todėl, kad turime daug estų, važinėjančių po miestą, o todėl, kad tai yra mokesčių vengimo dalis – gyventojai savo automobilius registruoja Estijoje, kurioje beveik nėra automobilių mokesčių.
Mokesčius vertiname iš to taško, ar jie padeda didinti pajamų lygybę, ar ne. O žvelgiant per šią prizmę akivaizdu, kad kapitalo ir nuosavybės mokesčiai daugiau mokesčių naštos nukreipia tiems, kurie turi daugiau. Todėl labiau apmokestindami tas sritis, kur daugiau moka turtingesni piliečiai, galėjome sumažinti mokesčius tiems žmonėms, kurių pajamos mažesnės.
2014.09.10; 10:14
