Šiandien labai sunku nuspėti, kaip pasisuks istorijos smagračiai ir kokioje tikrovėje gyvensime po savaitės, mėnesio, ar išeisime Kovo 11-ąją į miestų gatves ir aikštes minėti savo atkurtosios Nepriklausomybės jubiliejaus?
O gal teks lindėti rūsiuose ir bombų slėptuvėse su maisto daviniu? Karas Ukrainoje ir didelio karo nuojauta mūsų regione bei visoje Europoje dėl vieno diktatoriaus užgaidų, įnorių, fantazijų ir makabriškų planų bei nenuspėjamų veiksmų tapo galvos skausmu civilizuotai bendruomenei.
Į Europą tarsi radiacija smelkiasi netikrumas, baimė, įtarumas, o gerokai išlepę ir ištežę valstybių politiniai elitai staiga susizgrimba, kad savo bendruomenėms nuraminti neturi jokio priešnuodžio.
Siūlytos gerbūvio vizijos, ekonominiai eksperimentai akimoju pasirodo buvę tik dužlūs simuliakrai ir šamaniški lengvatikių užkalbėjimai, dezintegravę, supriešinę visuomenes, išardę solidarumo, teisingumo jausmą ir pakirtę atsparumą bei valią priešintis blogiui ir pasityčiojimui iš žmogiškųjų vertybių.
Mistikai pasakytų, kad stovime prie armagedono ribos ir paguodos bei atsakymų į visus klausimus turėtume ieškoti pas Tą, kurio vardo nereikia minėti be reikalo, ar pranašysčių knygose, kuriose pusmėnuliai krenta, ačiū Jam, kol kas dar ne ant mūsų galvų.
Siaubingi ir į neviltį varantys yra šiandienos globaliniai kontekstai ir susikurti nepatikimi išgyvenimo modeliai, pasitikint ginklo galia ar dėde Semu iš prerijų. Ne paprastam žmogeliui suvokti ir išgliaudyti dabarties algoritmų logiką.
Dar studijų laikais, ruošdamasis psichologijos egzaminui, įsikaliau sau galvon iš kažkokio vadovėlio vieną gerą patarimą. Kai problema atrodo milžiniška, nepakrutinama, per sudėtinga ir vienu veiksmu neišsprendžiama, reikia pasistengti ją išardyti, išskaidyti į mažiausius segmentus ir imtis tvarkytis su kiekvienu jų atskirai.
Anokia čia naujiena, žinant pasaką apie tėvo pamokymą sūnui, kaip perlaužti šluotražį. Taigi iš tų globalinių neišsprendžiamų aukštybių nusileiskim į savo provincijos kiemą, kur pažįstami „rakandai“, su kuriais žinojo kaip elgtis tėvai ir protėviai, kai tas iš amžių ataidintis žinojimas paprastam žmogui suteikė išminties ir pasitikėjimo savimi ir pasauliu. Per kartų kartas ritos karai, marai, rekrūtai, rašto draudimai, tremtys ir negandos, bet žmogus išgyveno, nes ir beviltiškiausioje padėtyje kažkas jam pakuždėdavo išgyvenimo paslaptį. Sveika nuojauta pasakydavo, pas ką saujoj raktas spindi.
Į akis krenta keli egzistenciškai svarbūs dalykai, kuriuos per ketvirtį amžiaus – nesuprasi, netyčia ar iš blogos valios – mūsų politinis elitas neapdairiai nurašė į nereikšmingus nuostolius ir po laiko skėsčioja rankomis, neberasdami, kur tie pulkai, kurie už Dievą ir Tėvynę eis savo jaunų galvų guldyti. Su žiburiu reikia ieškoti. Ir priežastis paprasta. Gal kai kam ir netikėta. Kalbu apie į paraštę nustumtą kultūrą ir kultūros žmogų, švietimą ir mokytoją. Šiandien ir vienų, ir kitų reikėtų ieškoti katakombose. Ir tikrai ne savo laisva valia jie tenai atsidūrė.
Prieš tą patį ketvirtį amžiaus Atgimimo pradžioje visuomenė į aikštes išėjo kur kas vieningesnė, nei to galėtume tikėtis šiandien, jei ištiktų kur kas didesnės grėsmės ir negandos, į kurias nepakaks atsakyti dainuojant susikibus už rankų. Paradoksas, bet tuomet mūsų stiprybės šaltiniu buvo kaip tik iš totalitarinės sistemos paveldėtos kolektyvinės sąmonės archetipas „mes“. Būdami kartu ir panašūs mes jautėmės stiprūs.
Tūkstančių ir šimtų tūkstančių statistika anuomet buvo iškalbingesnė už kokio nors vieno išmintingo žmogaus perspėjimus ir nuogąstavimus apie Kelionės pavojus, tykančius ne kažkur už šalikelės krūmynų, o pačiame žmoguje, kuris, pats nebūdamas laisvas, tos laisvės negali sukurti ir bendruomenei. Ačiū Dievui, taip laimingai anuomet sukrito aplinkybės, kad atsakomybės kurti išsivadavimo viziją ir maršrutą ėmėsi šviesuomenė, o ne koks nors įtūžęs ir nekantrus masių gaivalas. Kitaip tariant, mus gelbėjo kultūra ir išmintis, kuri rėmėsi į tvirtą dorovinį pamatą ir istorinę patirtį.
Ir labai logiška, kad šioje kūrybos artelėje į avansceną išėjo kultūros, meno žmogus, rašytojas-žodininkas. Rašytojas geriau nei bet kas kitas jautė laiko pulsą ir buvo arčiausiai pavargusio, skriaudžiamo žmogaus, kuris juo pasitikėjo ir pašauktas galėjo alkanas eiti nors į patį pasaulio kraštą.
Paskui Justiną Marcinkevičių, Bernardą Brazdžionį, Joną Strielkūną, Marcelijų Martinaitį, Albertą Zalatorių, Juozą Aputį, Joną Avyžių, Vaidotą Daunį, Jurgį Kunčiną, Henriką Nagį, Sigitą Gedą, Eleną Bukelienę, Bronį Savukyną, Romualdą Granauską, Joną Mikelinską ir daugelį kitų tuomet dar gyvų rašytojų. Jų atsakingu, pilietišku žodžiu mažutėlis pasitikėjo labiau nei politikais, žadėjusiais po metų kitų aukso kalnus, pasivyti švedijas ir suomijas. Buvo į ką atsiremti. „Nukraujuota pasiutusiai“, – pasakytų Juozas Aputis, jei nebūtų tame sąraše.
Prieš bene dvidešimt septynerius metus kultūros mėnraštis „Sietynas“ mėgino klausti šviesiausių Lietuvos žmonių, kaip jie įsivaizduoja tėvynės ateitį. Buvo toks pilnas optimizmo laikas, tad ir tikėtasi viltingų, optimizmu niuansuotų atsakymų. Tačiau toli gražu ne visi šviesuoliai tą mūsų ateitį rožiniais pustoniais tapė.
Štai Vytautas Kavolis su nuogąstavimu kalbėjo apie būtinybę atkurti laisvų atsakingų piliečių bendruomenę, kuri kokybiškai turėtų vaduotis iš sovietinio kolektyvizmo lukštų. Jis 1988 m. rašė: „Lietuvos likimo trajektorija priklausys nuo pačių lietuvių. Ar lietuviai sugebės atsikratyti bet kokių homogenizuojančių kompleksų, leisdami kiekvienam būti, kas jis ar ji yra, sukurdami bendrąją atmosferą, kurioje ne tik skirtinga individualybė (ir tautybė) bus gerbiama, bet ir visokie (kad ir laikini ar daliniai) perėjimai iš „sekuliarinės“ į „religinę“ orientacijų sferą, ir atvirkščiai, bus priimami natūraliai, nesijaudinant, negrobiant žmonių į vieno ar kito monopolio valdas.
Svarbiausia, kas 1988 metais Lietuvoje vyko – tai moralinio charakterio formavimasis ar rekonstrukcija, drąsos ir savarankiško protavimo atgavimas, autentiško solidarumo stiprėjimas. Visa tai padaro šį laikotarpį vienu iš neprilygstamųjų momentų lietuvių istorijoje.“
Kokioje šviesoje šiandien pasiūlyčiau žiūrėti į sociologijos ir kultūrologijos profesoriaus ketvirčio amžiaus senumo įžvalgas ir nuogąstavimus? Ar tinkamai buvo nueitos jo pasiūlytos „sąmoningumo trajektorijos“? Deja.
Štai vienas iškalbingas faktas, nutikęs metų sandūroje, liudijantis, ties kokia pragarme esame atsidūrę. Lietuvą, nepraradusią jautrumo (o tokios ne kažin kiek belikę), belaukiančią ėdžiose gimstančio kūdikėlio Jėzaus, sukrėtė ir apakino įvykis – sužvėrėjusių lietuvių jaunuolių iš „gerų“ šeimų gauja gatvėje žiauriai užmušė laisvą menininką, pacifistą Tomą Dobrovolskį.
Iš paauglystės plūsteli gausybė aitrių asociacijų – Harper Lee romanas „Nežudyk strazdo giesmininko“ ar Eltono Johno roko klasika tapusi daina „Don‘t Shoot Me I‘m Only the Piano Player“ (nenušauk manęs – aš tik pianistas) – kūriniai, formavę mūsų kartos moralinę tapatybę, kūriniai, kurių tikrai neskaitė ir negirdėjo liumpenizuoti dabartiniai savi žmogžudžiai, pasišovę atpažinti ir naikinti kitokį. Neapykantos ir karo retorika mūsų akyse virsta kūnu.
Nuščiuvęs stebėjau keistas reakcijas žiniasklaidoje: žurnalistų bendruomenės, politologų, publicistų ir politinių apžvalgininkų vengimą aiškintis, gilintis, kas vis dėlto yra nutikę su mūsų visuomene, iš kur kyla nepakantumas, nemeilė ir agresija kitokiam, kitaip besišypsančiam laisvam žmogui. Išsisukinėjama, neva problema yra tik kaltųjų išsiaiškinimas, kas sudavė menininkui mirtiną smūgį, o kas mažiau prisidėjo. Tegul tiria teisėsaugininkai, juk vyksta ikiteisminis tyrimas. Atseit nekliudykime jiems.
Ir tuo pat metu labai neįtaigiai atrodo tas parodomasis perdėtas dėmesys ir uolumas, mėginant narstyti tragišką Paryžiaus trilerį, svaičiojant apie demokratiją ir civilizacijų konfliktą, kai didžioji dauguma viešumoje besireiškiančių komentatorių vargu ar turėjo rankose Koraną ir Bibliją. Apie tai, kas vyksta toli, galima postringauti be saiko, piktintis, turėti savo nuomonę apie žodžio laisvę ir musulmoniškojo radikalizmo bei terorizmo grėsmę. Stebimasi, kaip tai nutinka Prancūzijoje, Anglijoje ar JAV, kad pačių užsiauginti ir adaptuoti piliečiai iš pasalų griebiasi smurto prieš juos išauginusias ir priglobusias bendruomenes.
O ar ne lygiai tą patį fenomeną turime čia, savo panosėje? Ar ne laisva, nepriklausoma Lietuva užsiaugino smurtautojus prieš laisvą Lietuvos kultūrą kuriantį žmogų? Labai negražus faktas, ir nei žiniasklaidai, nei politikams, nei jiems patarnaujantiems žurnalistams ir publicistams, nei visai švietimo ir ugdymo sistemai to įvykio labai nesinori matyti ir interpretuoti. Tai tik pridurmu rodo, kad valstybė nebeturi vertybėmis grįstos politikos. Nepriklausomybė dabar suvokiama kaip dujų laivas ar elektros kabelis su Švedija. Lygia greta propagandiniai ir politiniai diskursai iš viešo mūsų gyvenimo baigia išstumti laisvą mintijimą, kultūrą ir jautrumą. Kultūros žmogus, rašytojas, menininkas politikui atrodo nebepatikimas, pavojingas, nes savo dvasia laisvas. Nežinia ko iš tokio gali tikėtis, jei ims ir išeis kalbėti tiesioginiame TV ar radijo eteryje.
Pamenu vieną savo interviu su Justinu Marcinkevičiumi – prieš Frankfurto knygų mugę. Buvau nuėjęs pas jį į Mildos gatvę. Kalbėjomės apie literatūrą, rašytojo vaidmenį. Nieko kažko naujo, nelaukto nepasakė, ir kai pasišnekėjimą baigėm, kai diktofonas jau buvo išjungtas, kalba pasisuko apie asmenines nutylėtas jo patirtis, apie Sąjūdį, jo pasitraukimą iš viešosios politikos. „Et, Liudvikai, kad tu žinotum, kiek ten purvo ir nešvaros“, – su neslepiamu kartėliu atsisveikindamas tepasakė poetas.
Tai kas gi šiandien kuria tokią atmosferą valstybėje, kurioje kupinas jėgų ir idėjų mūsų jaunuolis kraunasi lagaminą ir perkasi lėktuvo bilietą į vieną pusę? Milijonai išmesti ir toliau metami į orą, kuriant tuščiavidures sugrįžimo programas, kai tuo pat metu švietimui ir kultūrai metų metais siūloma čiulpti leteną. Ne vien skurdas ir ekonominiai nepritekliai varo lauk iš tėvynės ištisą kūrybingą ir energingą kartą. Yra ir skurdesnių valstybių, bet iš jų nebėga šimtais tūkstančių kaip iš skęstančio laivo.
Tarpukario Lietuvoje buvo suvokta, kad valstybės pamatas yra švietimas ir kultūros kūryba. Per dvidešimtį metų įvyko tikras stebuklas – pavyko išsiugdyti ir subrandinti atsakingą ir kūrybingą europinio lygio inteligentijos generaciją. Jei būtų pasimokyta iš istorijos, tokią kartą šiandien turėtume matyti. Vien krepšiniu ir cepelinais gyvas ir įdomus pasauliui ir sau ilgai nebūsi.
O kas gi kaltas, jei ne mes patys, pasidavę sirenų kerinčių melodijų hipnozei? Ar ne per ilgas buvo snūstelėjimas, įtikėjus mitais – „mes Baltijos tigras“, „Lietuva – drąsi šalis“, „mes – Europos centras“? Tose magiškose formulėse nėra konkretaus žmogaus su konkrečia prisiimta atsakomybe. Vėl tarytum iš sovietinių miglų išnyra tas kolektyvinis beveidis „mes“. Po ketvirčio letargo amžiaus prasikrapštom iš akių traiškanas, apsižvalgom ir ką darysim? Gal imsim ieškoti kaltų, pirštais baksnoti, bet ar nuo to palengvės, pasidarys gyventi lengviau ir šviesiau, kai surasim konkrečius kaltininkus, nuteisim ir nubausim?
Jei nepasimokysim iš klaidų, vėl pateksim į užburtą ratą. Juk valstybės, panašiai kaip ir žmonės, žiūrėk, tarytum iš niekur atsiranda, išgyvena savo vaikystę, vienos subręsta, suklesti, pasiduoda stabų pagundoms, paskui sunyksta, subyra ir žlunga. Kitos net neturi liūdnos prabangos subręsti, kaip Oskaras Milašius yra pasakęs apie Lietuvą.
Laikas daryti sunkias ir skausmingas išvadas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: rašytojas Liudvikas Jakimavičius, šio esė autorius; Vasario 16-osios minėjimo iškilmės Vilniuje.
Informacijos šaltinis – žurnalas „Metai“.
2016.02.16; 06:16
