Sekmadieniniai pamąstymai. Branduolinis šantažas


Print

Nuo šiol branduolinį ginklą turinti valstybė galės nevaržomai ir nebaudžiamai plėšti, okupuoti, aneksuoti kokią panorėjusi branduolinio ginklo neturinčią silpnesnę valstybę ar jos dalį ir elgtis su jos gyventojais pagal savo sadistinių sugebėjimų lygį. Tereikia jai paskleisti gandus, kad jos vadovas ne visai, tąjį anąjį, adekvatus.

Nesvarbu, ar ta silpnesnė valstybė priklausytų NATO, ar būtų asocijuota Europos Sąjungos nare.

Su tokia naująja, Kremliaus padiktuota, pasaulinės tvarkos koncepcija jau pradeda, panašu, sutikti branduolinės valstybės Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė. JAV, atrodo, dar svarsto, ar prie jos prisijungti.

Visos išvardintos – Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatinės narės, turinčios veto teisę priimant vykdymui privalomus JT ST nutarimus.

Branduolinis Putinas ir jo draugai

Branduolinės Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas daugiau negu šešiolika valandų trukusiame jo neva tai įkalbinėjimų maratone Minske vasario 11-12 d., kol buvo pasirašyta bendra keturių valstybių prezidentų Deklaracija, minėtos koncepcijos gajumą dar kartą patvirtino.

Branduolinės Prancūzijos prezidentas François Hollande ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel Minske buvo kaip niekad pažeminti (ar nusižeminę) tarptautinio diplomatinio protokolo prasme. Teko sėdėti vos ne prie vieno stalo su Rusijos teroristų vadeivomis, pagal Ukrainos įstatymus  – kriminaliniais nusikaltėliais.

Ir Susitarimo („Package of Measures for the Implementation of the Minsk Agreements“) tarp tų vadeivų ir Ukrainos prezidento Petro Porošenko specialaus įgaliotinio, Ukrainos eksprezidento Leonido Kučmos turinio, kuriam jie pritarė, prasme, taip pat.

Turinio projektas (originalas) svarstymui oficialiai pateiktas tik rusų kalba. Ir galutinis patvirtintas variantas viešai ESBO (OSCE) tinklalapyje pradžioje buvo paskelbtas taip pat tik rusų kalba. Kas žino, kaip tarptautinių sutarčių dokumentai yra šlifuojami įvairiose kalbose, tikrai nustebtų.  

Merkel ir Hollande beliko tik žengti paskutinį žingsnį – pripažinti Rusijos teroristinės „hibridinės“ kariuomenės okupuotų teritorijų Ukrainoje „vyriausybes“ teisėtomis, su kuriomis „Kijevo valdžia“ privalo derėtis dėl diplomatinių santykių užmezgimo.

Susitarime nėra svarbiausio

Susitarime nėra svarbiausio – besąlygiško Rusijos kariuomenės išvedimo iš Ukrainos teritorijos, (Krymo, taip pat) grafiko ir jo kontrolės mechanizmo.  

Vietoje to kalbama apie kažkokių neįvardintų užsienio karinių formuočių išvedimą, ir tai tik po to, kai Ukraina įvykdys Konstitucinę reformą pagal V. Putino reikalavimus.

Po tokios reformos Maskvos apginkluoti teroristai pagal Susitarimo dvasią turi tapti teisėta autonomine valdžia Ukrainos rytuose. Nors žodis „Federalizacija“ tekste neminimas, jo sąvoka pateikta ekvivalentiška išraiška, kaip „ypatingas statusas“ su „teise į kalbinį apsisprendimą“ ir teise turėti savo „liaudies miliciją“.  

Rusija, kaip žinoma, iki šiol tvirtina, kad jos kariuomenės Ukrainoje nėra, nors net paprasti žmonės iš to juokiasi. Tokiai nuomonei šalia Hollande, Merkel ir Putino savo parašu, netikėtai, pritarė ir pats Porošenko bendroje Deklaracijoje. 

Vienintelė šiuo metu galinti fiksuoti Rusijos kariuomenės išvedimą ESBO jau pareiškė, kad ji neturi galimybių atskirti vietinių ginkluotų žmonių nuo Rusijos karių be skiriamųjų ženklų bei savanorių ir samdinių iš Rusijos. Ir iš tiesų, kaip juos atskirti, jei jiems prisakyta neatsiskleisti?

Visa tai yra politinė šizofrenija turint omeny Hollende, Merkel, Putino ir Porošenkos pasirašytoje Deklaracijoje esantį teiginį, kad pasirašiusieji „patvirtina savo visišką pagarbą Ukrainos suverenitetui ir teritoriniam vientisumui“ (reaffirm their full respect for the sovereignty and territorial integrity of Ukraine).

Sprendžiant iš straipsnių, pasisakymų ir pareiškimų Ukrainoje galima spėti, kad V. Putino teroristų įsiutinti Euromaidano dalyviai, kraują fronte liejantys savanoriai pareikalaus iš Aukščiausiosios Rados pripažinti negaliojančiais Minsko susitarimus, bent jau tuos įsipareigojimus, kurie iš esmės prieštarauja šalies suverenumui ir integralumui. Panašu, kad Petro Porošenkos Ukrainoje laukia nemalonumai, gal būt net apkalta. Nors tai ir būtų labai pavojinga Ukrainai įvykių eiga. Bet kas pasakys, kas geriau?  

Ekonominiai Vakarų interesai pasirašant gėdingus, vos ne kapituliacinius, dokumentus, suprantama, taip pat egzistuoja.

Štai visai neseniai Ispanijos, kuri gana palanki Rusijai, finansininkai paskaičiavo ir viešai paskelbė, kiek Europos Sąjungai kainavo ES sankcijos Rusijai. Net 21 milijardą eurų!!! Bet perskaičiavus vienam pajamas iš samdos, verslų ar šiaip akcijų turinčiam ES gyventojui (iš maždaug 0,5 milijardo visų ES gyventojų) labai jau neįspūdinga suma gaunasi. Tik apie 50 eurų už visą laikotarpį nuo sankcijų už Krymo aneksiją praėjusiais metais paskelbimo pradžios (nepilnamečiai, pensininkai, bedarbiai, kitokie pašalpų gavėjai neskaičiuojami). Tai čia tik tokiems vidutiniams. Mažai pajamų turintiems ir 10 eurų „pasiaukojimo“ neatitenka. O kokios aistros!

Užrūstinsime V. Putiną

Daugelis politikų veidmainiškai baiminasi, kad užrūstinus V. Putiną, jis pradės plataus mąsto invaziją į Ukrainą. „Pramuš“ sausumos koridorių į aneksuotą Krymą, pasieks Odesą, susijungs su okupuota Moldovos Padnestre. O ten, žiūrėk, ir Kijevą pasieks. Charkovas, Dniepropetrovskas, Zaporožė ir kiti pietų bei rytų regionai patys pasiduos.

Blefas visa tai. Ukraina – tai ne Moldovos Padnestrė, Gruzijos Abchazija ir Pietų Osetija ir net ne Čečėnija. Net ir turint pakankamą finansavimą Rusija viena pati tokiai invazijai tiesiog nepajėgi. Tai ne vieno karo eksperto nuomonė.

Realybė visai kitokia. V. Putinas Minsko susitikime įžūliai pareiškė, kad strateginių geležinkelių ir plentų kryžkelės miestas Debalcevo tarp Donecko ir Lugansko – jau, anot jo,  liaudies sukilėlių „katile“, ir jį reikėtų priskirti jų užimtai teritorijai. Kilniaširdiškai sutiko išleisti iš „katilo“ Ukrainos karius be ginklų.

Po tokio pareiškimo dar buvo likę pora parų iki paliaubų pradžios. Susimovė Putinas nedovanotinai. Debalcevo placdarmą Ukrainos kariuomenė iki paliaubų įsigaliojimo termino išlaikė, nors Kremlius atakavo miestą iš visų pabūklų, nesivaržydamas siuntė į regioną papildomas vilkstines savo karių su sunkiąja karine technika.

Buvo ir kalbos, ir veiksmai, kad Kremlius iki paliaubų termino užims ir strateginį Mariupolio uostą, per kurį veda plentas į Krymą. Bet ir šiam reikalui pritrūko jėgų. Dar daugiau, tai ukrainiečiams teko stabdyti sėkmingą puolimą sienos su Rusija link įsigaliojus paliauboms.

Ukrainoje gyvena 40 milijonų gyventojų, Rusijoje – 140. Bet tie 140 turi išlaikyti didžiulį represinį aparatą save „saugoti“ nuo ekstremistinių polinkių, mafijos nuosavybei saugoti (naudingų iškasenų telkinius, dujotiekius, naftotiekius, atomines, vandens elektrines ir pan.). O kur dar ilgiausios pasaulyje valstybinės sienos apsauga, kariniai daliniai Armėnijoje, Vidurinėje Azijoje ir kitur).

Ir kuo pasitikėti V. Putinui Rusijoje? SSRS buvo tautų kalėjimu, Rusijos tautų kalėjime kalinių sumažėjo, bet jų dar yra daug. Ar dėl nepasitikėjimo viduje, ar dėl kitų priežasčių, „patrankų mėsai“ į Ukrainą neproporcingai, palyginus su dviem valdančiomis tautybėmis, siunčiami Kadyrovo čečėnai, abchazai, osetinai ir net buriatai iš tolimojo Sibiro (galima svarstyti klausimą tarptautiniame lygyje dėl mažųjų Rusijos Federacijos tautų genocido tokiu rafinuotu būdu).  

Nelieka V. Putinui tų pajėgumų tokiai dideliai valstybei, kaip Ukraina, okupuoti, o po to dar sugebėti ją valdyti tebegyvuojant Euromaidano dvasiai su krūvomis ginklų patriotų rankose.

Viltys

Sprendimas pradėti tiekti Ukrainai reikalingus ginklus agresijai atremti ir Rusijos atjungimas nuo pasaulinės elektroninės bankininkystės sistemos SWIFT būtų šiuo metu veiksmingiausia priemonė, patikrinta Irano atžvilgiu, siekiant politinių permainų Kremliuje. Taip teigia dauguma ekspertų.

Rusijos Centrinis Bankas po Minsko susitarimų pareiškė, kad Rusija jau prijungė savo 91 banką prie SWIFT rusiško analogo. Tai reikštų, kad Rusijai fatališkas jos atjungimas nuo SWIFT Europos Sąjungoje jau svarstomas rimtai.

Didelė JAV demokratų ir respublikonų politikų grupė suteikia JAV prezidentui laisvę teikti pagalbą Ukrainai JAV gynybine karine technika. Dokumente Prezidentas taip pat įpareigojamas reguliariai atsiskaityti šaliai, ką jis padarė Ukrainos suverenumo ir integralumo atstatymo klausimu.

Yra vilčių sugrąžinti pasitikėjimą iki šiol buvusiems tarpvalstybiniams santykiams be branduolinio šantažo.

Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.

2015.02.15; 18:03


Prisijunkite prie diskusijos