Veikiausiai ir po šimtmečio istorikai sutiks, kad XXI a. svarbiausia pasaulinė revoliucija buvo ne politinė, bet informacinių technologijų. Sparti technologijų kaita tapo visiška politinių pokyčių stokos priešingybe: vyriausybės ir valdymo metodai daugelyje šalių pastaruosius du dešimtmečius nesikeitė, o šalių piliečių laisvės ir galimybės pasikeitė kardinaliai.
Pasaulinio tinklo gimimas atvedė prie išmaniųjų įrenginių, dėvimųjų technologijų, bepiločių robotų ir naujų bendravimo formų. Greitai atves ir prie virtualiosios realybės, skaitmeninio ir fizinio pasaulių susiliejimo ar net dirbtinio intelekto užuomazgų.
Ar internetas didelis? 2,5 mlrd. žmonių juo naudojasi kiekvieną dieną, jame kasdien gimsta 140 tūkst. naujų tinklalapių. 1990 m. pradžioje mintis įrašyti visą internetą į keletą dėžučių kompaktinių diskų neatrodė utopinė, o šiandien (jei tik egzistuotų toks diskas) atsisiųsti visą internetą užtruktų „tik“11 trln. metų!
Dar svarbiau tai, kad, gimęs kaip tinklas tarp universitetų ir JAV valdžios prižiūrėtas, internetas šiandien plečiasi ir auga niekieno nekontroliuojamas. Pasak vieno iš „Google“ vadovų, internetas – pirmas atvejis istorijoje, kai žmonija nesugeba ne tik sukontroliuoti, bet ir iki galo suprasti bei suvokti savo kūrinio. Didžiausias eksperimentas anarchijos tematika, kokį tik kada turėjome.
Naujos galimybės…
Sėdint namuose ir nepakeliant užpakalio nuo kėdės per keletą dienų galima tapti milijonieriumi. Net gimus ir gyvenant ne JAV, bet sukūrus žaidimą, kurį žaidžia pusė pasaulio ir tuo pat metu jį keikia. Žaidimas „Flappy Bird“ – tik viena iš daugybės panašių sėkmės istorijų, nutinkančių bene kasdien. Studentai generuoja idėjas, pristato jas investuotojams ir susišluoja dešimtis ar šimtus tūkstančių JAV dolerių, geriausi – milijonus, o geriausi iš geriausių, nesulaukę nė 25 metų, tampa bendrovių, vertinamų milijardais JAV dolerių, vadovais.
Tarpusavio bendravimas – momentinis ir globalus. Verslininkai savo produkciją ar paslaugas gali siūlyti bet kam pasaulyje. Jei pasikeitusi verslo aplinka jums jau atrodo revoliucinė, nustebsite, kokių galimybių bus rytoj! Pasaulis yra ties naujos pramonės revoliucijos slenksčiu, dėl technologijų pažangos pasaulinės pramonės produkcijos 2010 m. buvo 57 kartus daugiau nei 1900 metais. Gamyba augo daug sparčiau nei šalių ekonomikos, nes gamyklos rado efektyvių būdų gaminti daiktus, o logistika ir prekyba – juos tiekti pirkėjams.
Tačiau procesas nesibaigė, tebetobulinama daugybė technologijų, tokių kaip 3D spausdintuvai, kurių įtakos mūsų gyvenimui ir verslui – tokiam, kokį matome šiandien, suvokti ir įvertinti kol kas neįmanoma, nes niekas tiksliai dar negali atsakyti, kiek ir ką jau artimiausiu metu apsimokės spausdinti namuose 3D spausdintuvu pagal brėžinius, parduodamus internete. Tai dar labiau išplės darbo namuose sąvoką, kuri ir šiandien tapo įprasta, ypač informacinių technologijų sektoriuje. Kai namais tampa visos pasaulio vietos, kuriose egzistuoja internetas.
Geriausi programuotojai ir technologijų specialistai, jau vadinami skaitmeniniais klajokliais, suprato, kad galima keletą mėnesių gyventi Tailande, rytais gulėti paplūdimyje, o vakarais programuoti apartamentuose, rastuose naudojant „Airbnb“ programėlę. O pabodus tą patį daryti galima Japonijoje, Australijoje ir t. t.
Žinoma, dėl interneto išnyko daug verslų, nes pasaulinis tinklas liepė prisitaikyti arba išnykti. Bet kartu sužibo galybė el. verslo variantų ir galimybių, pradedant dizaino agentūromis, baigiant programėlėmis. Ir informacinių technologijų sektorius vis dar alkanas, nuolat plečiasi ir pritrauks milijonus naujų darbuotojų. Tai tarsi vis greičiau į ateitį lekiantis traukinys, kuris niekada nesibaigia, todėl visada gali į jį įšokti. Tačiau kuo ilgiau dvejosi, tuo greičiau jis lėks ir tuo sunkiau bus ryžtis.
… ir naujos grėsmės
Gražiausiose svajonėse atsiradęs internetas žadėjo išgelbėti pasaulį, bet mes tam, matyt, dar nesame pasiruošę. Internetas – ne vien memai apie kačiukus, nuogakrūčių gražuolių vaizdai ir naujos galimybės. Tai ir terpė mūsų ydoms bei mūsų nuoskaudoms klestėti, neapykantai išreikšti.
Galima milijoną uždirbti ką nors kuriant, bet lygiai taip pat ir ką nors apiplešiant ar priverčiant patirti milžiniškų nuostolių. Pirmasis virusas istorijoje, pavadintas „The Creeper“, atsirado dar iki interneto (tokio, kokį suprantame jį šiandien) tinkle ARPANET 1971 m., gebėjo daugintis ir slėptis. Virtualių virusų skaičius po truputį vejasi gamtoje egzistuojančių virusų skaičių. Vieniems kuriant inovacijas, kiti sukurs virusą, kuriuo užsikrėtęs bepilotis automobilis rėšis į sieną (daugiau apie tai rašoma straipsnyje „Mokslo ir technologijų“ skiltyje).
Kovojant su grėsmėmis ar jas prijaukinant taip pat galima uždirbti internete. Galima visa tai ir pražiopsoti, kaip tai daro mūsų politikai, nesirūpinantys azartiniais lošimais internete. Jie sugeba ignoruoti interneto evoliucijos padiktuotas permainas ir daro didžiulę klaidą – iš interneto reikia imti viską, kas leidžia uždirbti, ir investuoti į apsaugą nuo to, kas gali pažeisti piliečių ar visos valstybės interesus. Taigi, kautis su virusais, nusikaltimais, nelegaliais lošimais ar net Kremliaus propaganda internete turėtų būti toks pats normalus veiksmas kaip šviesolaidinio interneto plėtra, balsavimo internetu įteisinimas ir startuolių rėmimas.
Tačiau realybėje šiandien Lietuva, remiantis naujausiu bendrovės „Kaspersky“ atliktu saugos tyrimu, patenka į 20 pasaulio šalių sąrašą, kuriose nukentėti nuo programišių, virusų ir kenkėjų programėlių tikimybė didžiausia, tai yra mes esame taikinyje. Bet virusai, internetinės bankininkystės prisijungimo duomenų vagystės, kredito kortelių informacijos vagystės ir pan. – tik viena medalio pusė.
Privatumas ir virtualūs ginklai
Gyvename laikais po Edwardo Snowdeno. Pasaulyje, kuriame vyriausybės, rūpindamosi nacionaliniu saugumu, bando stebėti visus elektroninius susirašinėjimus, klausytis visų telefoninių pokalbių, o sudėtingi kompiuteriniai algoritmai ieško priklausomybės ryšių. Tad jei su meiluže nebendraujate naudodamiesi informacinėmis technologijomis, bet kartu skraidote lėktuvu, šios sistemos laikys jus meilužiais, nes kokia tikimybė, kad skrisite atostogų ir sėdėsite greta to paties asmens dusyk?
Visai neseniai JAV Nacionalinės saugumo agentūros rankose atsidūrė prieigą prie šifravimo raktų, kuriuos naudoja didžiausias pasaulyje telefonų SIM kortelių gamintoja „Gemalto“. Turint tokius duomenis dar paprasčiau klausytis telefoninių pokalbių ir šifruoti keliaujantį duomenų srautą. Ankstesniuose numeriuose rašėme apie nykstančio privatumo problemas ir apie tai, kad jūsų programėlės telefone gali jus sekti.
Nors spėjote į perspėjimus sureaguoti ir atidžiau žiūrite, kas veikia jūsų telefone, patobulėjo ir norintieji jus šnipinėti: tyrėjai iš Stanfordo universiteto ir Izraelio gynybos tyrimų grupės „Rafael“ sukūrė technologiją „PowerSpy“, leidžiančią sekti „Android“ įrenginių turėtojus vien pagal tai, kiek elektros energijos esamu momentu naudoja įrenginys, mat kiekviena programėlė naudoja skirtingai ir kiekvienas mūsų turi skirtingus naudojimosi telefonu įpročius.
Ši informacija, kitaip nei vietos nustatymas naudojant GPS ar „Wi-Fi“, lengvai pasiekiama bet kuriai programėlei telefone. Vietos nustatymo tikslumas – 90 proc., tiesa, programėlė turi apribojimų, pavyzdžiui, tikslią vietą galima nustatyti vaikštant asmeniui tik tuo pačiu maršrutu, bet apribojimai kartais dingsta labai sparčiai.
Paradoksalu, bet saugumo agentūros jau gali pasiteisinti. Kibernetiniai išpuoliai prieš šalis vyksta ir pasiekė naują lygmenį. Praėjusiais metais nukentėjo bendrovė „Sony“ – ją užpuolė korėjiečių programišiai, siekiantys sustabdyti filmo „Interviu“ pasirodymą, nes jame išjuokiamas Šiaurės Korėjos diktatorius. Programišiai ne tik pavogė svarbius duomenis iš „Sony“, bet ir ištrynė juos iš serverių – taigi, iš dalies sugriovė bendrovės informacinių technologijų infrastruktūrą. Lig šiol tokie išpuoliai buvo gerokai mažesnės skalės. Netrukus JAV smogė atgal ir atjungė internetą Šiaurės Korėjoje.
Programišiai siekia užgrobti ir kritinę infrastruktūrą. Vienas sėkmingų pavyzdžių, kai virtualus ginklas paveikia fizinį pasaulį, yra JAV bandymai sutrukdyti Iranui sodrinti uraną. Vadinamiesiems kibernetiniams, skaitmeniniams, arba D klasės, ginklams (A, B ir C klasės: atominis, biologinis ir cheminis ginklai) negalioja jokios konvencijos, nėra priežiūros institucijų ir reglamentuojančių įstatymų. Tik laiko klausimas, kada tokie ginklai bus panaudoti masiškai prieš Vakarų šalis, nes bandymų jau buvo. O juk reikėjo dešimtmečių, kad būtų sutarta dėl A, B ir C klasės ginklų skaičiaus, naudojimo, draudimo ir t. t.
Galimybės būti laisviems
Besivystančiose šalyse interneto atsiradimas leido gyventojams pasijusti laisvesniems ir ant valdžios burnoti anonimiškai, trūkstant viešojo transporto infrastruktūros – bendrauti su toli gyvenančiais giminaičiais, esant neišplėtotai bankininkystei – pervesti pinigus turint tik mobilųjį telefoną. Technologijų skverbimasis atsvėrė politinių pokyčių stoką. Kada pastarąjį kartą vyriausybė padarė ką nors tokio naudingo, kaip „Google“ sukurta paieškos sistema ar savanorių tvarkoma „Wikipedia“?
Socialiniai tinklai tapo tokie galingi, kad jų bijo diktatoriai, nes jie jau pademonstravo, kad gali padėti sukelti pilietinius neramumus, galinčius virsti revoliucijomis. 2010 m. Waelas Ghonimas, vienas „Google“ rinkodaros vadovų, naršė „Facebook“ savo namuose Dubajuje ir netikėtai jį šokiravo vienas vaizdas: kruvinas ir sumaitotas jaunuolio kūnas deformuotu veidu ir sulaužytu žandikauliu. Gyvenimo dovanos neteko 28 metų Khaledas Mohamedas Saidas, egiptietis iš Aleksandrijos, nes buvo užmuštas miesto policijos. Įpykęs dėl tokių veiksmų, Waelas sukūrė naują „Facebook“ paskyrą ir parašė: „Jie nužudė Khaledą. Jei aš šiandien niekaip nesureaguosiu, ryt jie gali užmušti ir mane.“
„Facebook“ paskyra buvo pavadinta „Kullena Khaled Said“ (liet. „Mes visi esame Khaledas Saidas“). Per keletą minučių šios paskyros įrašus jau skaitė 300 žmonių, po trijų mėnesių – 250 tūkstančių. Diskusijos viduje iš pradžių virto tyliais protestais gatvėse, vėliau – masinėmis demonstracijomis Kaire. Būtent „Kullena Khaled Said“ sukėlė Arabų pavasarį.
Žinoma, technologijos nėra panacėja, Egipte revoliucija būtų prasidėjusi ir be „Facebook“. Tačiau šis socialinis tinklas, kaip ir „Twitter“, leido jauniems egiptiečiams suprasti, kad taip pat manančiųjų yra milijonai, ir tada – susiburti.
Kur Kinijos ir Rusijos pavasariai?
Arabų pavasaris įvarė baimę daug kam. Net diktatoriams, kurie manė, kad kada nors sau ramiausiai nusibaigs ir bus rasti prišlapintomis kelnėmis savo apartamentuose, kaip tai nutiko Josifui Stalinui. O jei revoliucija už lango?
Egipte valdžia nesėkmingai bandė užtildyti internetą blokuodama prieigas. Per sukilimą Libijoje valdžia pasitelkė technologijas, kad siųstų masines žinutes į protestuotojų telefonus, blokavo „Twitter“ ir „Facebook“. Tiesa, visa tai nesutrukdė diktatoriui Muammarui al Kaddafi gauti bilieto į pragarą.
Matydami nesėkmingus arabų šalių diktatorių bandymus blokuoti „Facebook“, „Twitter“ ir informacijos plėtrą, mat tai būrė opozicijas, ne vienas Vakarų lyderis tikėjosi, kad kas nors panašaus anksčiau ar vėliau įvyks Kinijoje ir Rusijoje, nes žmonės panorės didesnės žodžio laisvės, galimybės daryti įtaką šalies politikai ir t. t. Bet taip nenutiko dėl dviejų svarbių priežasčių.
Pirmoji – gyventojai nesiekia politinės revoliucijos, nes įvyko technologinė. Kinijos politinė sistema nesikeitė nuo 1989 m. įvykių Tiananmenio aikštėje. Bet žmonių gyvenimą pakeitė internetas. Šalyje, kurioje yra daugiau nei 1,3 mlrd. gyventojų (pusė jų gyvena kaimuose), yra daugiau nei 1 mlrd. telefonų. Tad ūkininkai, kurių horizontas baigdavosi ties kaimo riba, žmonės, kurie gimdavo ir mirdavo neiškeliavę iš gimtojo miesto, netikėtai suprato, kad jiems atsivėrė visas pasaulis. Tai, pasak „The Guardian“ žurnalisto Davido Runcimano, ir nulemia paradoksalią situaciją, kai žmonės, užuot siekę didesnės asmeninės laisvės realiame pasaulyje (kad darytų spaudimą diktatūrai), pasirenka neribotą laisvę skaitmeniniame pasaulyje.
Antroji – diktatoriai įvertino pavojus ir pasirengė juos atmušti, įvedė interneto cenzūrą ir sukūrė mokamų komentuotojų armijas. Rusijos naujienų tinklalapis „The St. Petersburg Times“ aprašė Natalijos Lvovos istoriją, nutikusią prieš porą metų, kai jai buvo siūloma tapti komentuotojų armijos nare. Pasiūlymas iš verbavusio asmens lūpų: „Kiekvienas komentuotojas kasdien privalo parašyti mažiausiai 100 skirtingų komentarų ir išplatinti kiekvieną jų kuo daugiau skirtingų socialinių tinklų, naujienų tinklalapių ir t. t. Atlygis už 8 val. darbo dieną – 1 180 rublių. Taip pat nemokami pietūs.“
Pasak Vladimiro Volokhonskio, vieno iš Rusijos opozicijos lyderių, „komentuotojų armijos veiklos rezultatas yra ne tai, kad žmonės ima ir pakeičia turėtą nuomonę, nes mato, kad ji nesutampa su daugumos komentarų skiltyje, bet tai, kad žmonės ima mažiau skaityti dar išlikusios nepriklausomos žiniasklaidos tinklalapius ir forumus, mat jiems nepatinka agresija iš trolių, tik ir laukiančių jų komentarų. Troliams okupavus komentarų sistemas, daugelis nebemato prasmės rašyti komentarų ir ieškoti tiesos, todėl dažnai pasirenka valdžiai palankią žiniasklaidą, nes ten nėra trolių.“
Be vidinės komentuotojų armijos, Rusija turi ir išorinę, siekiančią pagerinti šalies įvaizdį pasaulyje po įvykių Ukrainoje ir Krymo aneksijos. Remiantis neseniai nutekintais dokumentais, milijonus JAV dolerių kainuojančios komentuotojų armijos karys privalo kasdien parašyti po 50 skirtingų žinučių, turėti bent šešias netikras „Facebook“ paskyras ir valdyti dešimt netikrų „Twitter“ paskyrų. Trolius Rusijoje įdarbina Interneto tyrimo agentūra, ji net samdo anglų kalbos mokytojus, kad komentarai JAV tinklalapiuose būtų be gramatinių klaidų. Agentūroje 2014 m. pradžioje dirbo 600 žmonių, biudžetas siekė 10 mln. JAV dolerių.
Rusijos federalinė žiniasklaidos inspekcijos tarnyba, „Roskomnadzor“, neseniai paskelbė, kad „žodžio laisvė dar nereiškia, jog galima sakyti bet ką“, ir kad nuo šiol sieks dar labiau kontroliuoti internetą, kad apsaugotų visuomenę nuo žalos. Taip pat priminė, kad interneto kilmės klastą jau suprato ir pats Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – jis pareiškė, kad internetas „tėra Centrinės žvalgybos valdybos projektas“. Iškart po to buvo blokuota daugiau nei 2 tūkst. Vakaruose populiarių tinklalapių, papildomai blokuota ir 56 tūkst. tinklalapių, kurių IP adresai įtraukti į juoduosius sąrašus.
50 centų armija ir Irako ir Levanto islamo valstybė
Kinijoje trolių armijos dar didesnės. Kinijos mastu kuklus Ganžou miestelis, turintis vos 1,9 mln. gyventojų, gali pasigirti nuosavu komentuotojų armijos padaliniu, kasdien skelbiančiu žinutes, palaikančias Komunistų partijos veiksmus ar tiesiog ją liaupsinančias. Kitaip nei Rusijoje, jos nėra nukreiptos į nesamus ar esamus išorės priešus, dažniausiai jos skamba taip: „Ar pastebėjote, kaip pagerėjo mūsų miesto taksi paslaugos, kai tuo pasidomėjo Komunistų partija?“ Arba: „Ar nepradėta miesto parku rūpintis labiau, kai jame apsilankė gerasis vietinės Komunistų partijos vadas?“
Tokias žinutes rašo bemaž 300 žmonių – interneto komentuotojų iš 50 centų armijos, taip pavadintos todėl, kad už komentarą moka po 50 juanio centų. „Global Times“ atlikus žurnalistinį tyrimą paaiškėjo, kad komentuotojų Kinijos elektroninėje erdvėje apstu – jie „taiso“ bet kokį Komunistų partijos žingsnį.
Internetą nedoriems tikslams naudoja ir Irako ir Levanto islamo valstybė – „Twitter“ ir „YouTube“ ji skleidžia savo propagandą. Paprastai „Al-Furqan“ iš pradžių įkelia vaizdo įrašą su pagrobtu įkaitu, dėvinčiu oranžinį kalinio kostiumą. Vėliau pareikalauja išpirkos, o jos negavusi įvykdo egzekuciją. Teisėsaugai dažniausiai nepavyksta laiku panaikinti propagandos, tad ši pasklinda po pasaulį, nes nesubrendusiems jaunuoliams tiesiog patinka stebėti nupjaunamas galvas ir dalytis tokiais vaizdo įrašais savo socialinių tinklų paskyrose.
Pabaigai
Išvardytos baisybės tikrai nėra viskas, ką gali pasiūlyti internetas. Tačiau tai yra interneto dalis, kurios negalime ignoruoti. Kaip tai daryti – kitas klausimas, nes kartais tai gana keblu. Deja, žvelgiant į Lietuvą kartais susidaro įspūdis, kad daryti nelabai ir norisi. Pavyzdys su azartiniais lošimais, mūsų redakcijos nuomone, yra chrestomatinis, nes ir šiandien lietuviai internete praloš tūkstančius eurų, o valstybė negaus nė centro mokesčių. Šios problemos nesprendimas demonstruoja politinę impotenciją, tačiau yra ir dar sunkiau sprendžiamų problemų.
Pavyzdžiui, ką daryti, jei teigiama, kad Lietuvoje iki 500 žmonių dirba komentuotojais, kurie stengiasi daryti įtaką interneto naudotojų nuomonei apie Kremlių ir jam palankius politikus bei verslininkus? Priešintis ir samdyti pulką internetinei mūsų nuomonės gynybai ar apsimesti, kad tai – ne mūsų reikalas, ir kapituliuoti? O gal paskelbti konkursą ir įsteigti startuolį, kad sukurtų antitrolio virusą, kuris identifikuotų profesionalius komentuotojus ir aktyvintų ginčo be taisyklių programą, kuri pagal raktinius žodžius neigtų viską, ką sako profesionalus komentuotojas, ir visada pridurtų: „Tu – melagis“?
Internetas pakeitė pasaulį, tačiau nepakeitė žmonių prigimties. Tiems, kurie trokšta žinių ir yra kūrybingi, jis suteikia naujų galimybių būti geresniems, o tiems, kurie skleidžia blogį, suteikia dar vieną priemonę tai daryti. Kaip ir Ukrainoje – nors tankai rieda tikri, tuo pat metu verda mūšis ne tik realybėje, bet ir internetinėje erdvėje. Todėl apsimesti, kad šio internetinio mūšio nematai, yra pats klaidingiausias sprendimas.
Nes šiandien internetu gali būti ne tik plaunamos jo naudotojų smegenys, bet ir tuštinamos sąskaitos, kompiuteriai paverčiami internetiniais kiborgais, kurie klauso nežinomo vado komandų ir dalyvauja pasauliniuose išpuoliuose. Todėl šiandien, kai internetinis chaosas, tiksliau – evoliucija, plečiasi, į šį procesą visų pirma reikia žiūrėti kaip į galimybę, kuri leidžia uždirbti net ir kaunantis su pavojais. Nes evoliucija didins skaičių tų, kurie uždirbs tiek iš gėrio, tiek iš blogio, nors liks ir tų, kurie tik mokės.
Citatos, citatos, citatos
Markas Zuckerbergas, „Facebook“ vadovas, remdamasis bendrovės atliktu tyrimu, teigia, kad didėjant pasaulio internetizacijai bus sukurta 140 mln. naujų darbo vietų, 160 mln. žmonių išbris iš skurdo, taip pat drastiškai sumažės mirtingumas, jei internetas pasieks visus pasaulio gyventojus ir nebebus retenybė trečiosiose šalyse.
Pasak vieno daugiausia į startuolius investuojančio verslo angelo, rizikos kapitalo fondo „Andreessen Horowitz“ partnerio ir pirmosios interneto naršyklės išradėjo Marco Andreesseno, kompiuteris tikrai nėra vienas iš penkių žmogui reikalingiausių dalykų, tokių kaip maistas, vanduo ir stogas virš galvos, bet išmanusis telefonas patenka į šį sąrašą. Būtent jis, o ne kompiuteriai jau keičia pasaulį, leidžia kiekvienam pasiekti informaciją, ja dalytis, naudotis paslaugomis ar net pranešti apie korupciją.
„Twitter“ įkūrėjas Evanas Williamsas į technologijas žvelgia kaip Homeris Simpsonas į alkoholį: „Tai visų pasaulio problemų priežastis ir sprendimas.“ Pasak E. Williamso, dėl technologijų atsirado tokių dalykų kaip pasaulinė klimato kaita ar galimybė sunaikinti viską, kas gyva, branduoliniame kare, tačiau visa tai išspręsti taip pat padės technologijos.
XXX
JAV PANAUDOJO KIBERNETINĮ GINKLĄ
Kartais virusai gali būti naudingi. 2010 m. sausį inspektoriai iš Tarptautinės atominės energijos agentūros lankė Natanzo urano sodrinimo gamyklą Irane. Po vizito savo ataskaitose jie lyg tarp kitko užsiminė, kad iraniečių naudojamos centrifugos labai dažnai genda. Tai buvo savotiška paslaptis. Vaizdo įrašuose, kuriuos gavo stebėtojai, buvo matyti, kad užuot per metus pakeitę 10 proc. (apie 800 vienetų) centrifugų inžinieriai gamyklose vien per pastaruosius kelis mėnesius pakeitė bemaž 2 tūkst. vienetų! Dar po penkių mėnesių nutiko dar vienas iš pažiūros nesusijęs dalykas – informacinių technologijų saugumo bendrovė iš Baltarusijos buvo pakviesta taisyti kompiuterių įvairiose Irano valdžios institucijose, kurie pakibdavo be aiškių priežasčių ir nuolat pasileisdavo iš naujo. Apžiūrėję kompiuterius ekspertai kai ką aptiko.
2009 m. Irane vyko prezidento rinkimai. Nors tikėtasi lengvos pergalės, Mahmoudui Ahmadinejadui laimėjus į gatves išėjo protestuotojai, manantys, kad laimėti turėjo Mir-Hosseinas Mousavi. Pilietinis protestas, didžiausias nuo 1979 m. revoliucijos ir galėjęs virsti dar vienu Arabų pavasariu, buvo malšinamas policijos bananais ir kulkomis. Tuo pat metu jau metus gyvuojantis virusas „Stuxnet“, tiksliau – kibernetinis ginklas, pradėjo urano sodrinimo gamyklų ataką. Beje, anksčiau jos jau buvo bandytos pulti virusais, tiesa, nelabai sėkmingai.
Šįkart kompiuterinis ginklas puolė bendrovės „Siemens“ kompiuterines sistemas, reguliuojančias centrifugų greitį. Kadangi šios sistemos nebuvo prijungtos prie jokio tinklo, į jas „Stuxnet“ pateko per užkrėstas USB atmintines. Iranas turėjo apie 5,4 tūkst. centrifugų, jų skaičius vasarą turėjo padidėti iki 8 tūkst., tad jau po metų jie būtų turėjęs pakankamai urano dviem branduoliniams užtaisams. Bet dėl „Stuxnet“ ginklo centrifugos pradėjo gesti taip greitai ir dažnai, kad iš vasaros pabaigoje įdiegtų 8 tūkst. veikė vos 4,5 tūkst., o lapkritį veikiančių įrenginių skaičius nukrito iki 3 936! Tad ginklas, kuris, spėjama, sukurtas paliepus JAV vyriausybei, sėkmingai sabotavo urano sodrinimą ir sutrukdė branduolinių ginklų sukūrimą.
XXX
Žmonės taupo laiką, todėl vis dažniau apsiperka internetu. Kiekvieno, kad ir gūdžiame Lietuvos kaime gyvenančio, asmens pasirinkimui – net 102 tūkst. el. parduotuvių. Didžiausi, „Amazon“, vien paskutinį praėjusių metų ketvirtį turėjo 29,3 mlrd. JAV dolerių pajamų ir uždirbo 214 mln. JAV dolerių pelno!
El. parduotuvių ateitis tapoma šviesiomis spalvomis: jos augs, tuo užsiimančių verslininkų ir bendrovių tik daugės, o didžiausias prieaugis bus kiniškų parduotuvių. Prognozuojama, kad 2015 m. pardavimas Kinijoje pasieks 358 mlrd. JAV dolerių, o pačiose JAV – 492 mlrd. dolerių.
Perkančių internetu lietuvių skaičius dar nėra įspūdingas, tad nors vos lenkiame Rytų Europos vidurkį (2,4 proc. perkančiųjų internetu), smarkiai atsiliekame nuo Vakarų Europos (10 proc.), o JAV perkančiųjų internetu skaičius mums gali pasirodyti nesuvokiamas. Vien koks maistą internetu perkančių žmonių skaičius (apie tai daugiau skaitykite interviu „Ar „Barbora“ padės „Maximai“ įveikti „Lidl“?).
Informacijos šaltinis – žurnalas “Valstybė”
2015.04.16; 07:03
