Jeigu juridiniai aktai mūsų sąmonei turi kokią nors reikšmę, tai nepripažinti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvos Respublikos juridinis statusas yra kitoks, nei 1990 m. kovo 11-ąją postuluotasis, yra neįmanoma. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamento priimtas Aktas, „Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija“. 1992 m. spalio 25 d. referendumu patvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“. 2 straipsnis sukonkretina: „Lietuvos valstybę kuria tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“.
2003 m. liepos 18 d. Europos vadovų Tarybos pirmininkui Romoje pateiktos „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ 10 straipsnio, vadinamo „Europos teisė“, 1 punktas skelbia: „Konstitucija ir teisės aktai, kuriuos priima Sąjungos institucijos naudodamosi jai suteiktais įgaliojimais, turi viršenybę valstybių narių teisės aktų atžvilgiu“. 2 punktas sukonkretina: „Kad užtikrintų šios Konstitucijos ar Sąjungos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų reikiamų bendrų ir specialių priemonių“. 1 dalies 6 straipsnis sako: „Sąjunga turi teisinį subjektiškumą“, t. y., yra kita valstybė.
Mūsų juridinę padėtį cituoju pagal „Sutartį dėl Konstitucijos Europai“, nes Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą procedūros buvo vykdomos pagal šias formuluotes, tik pristabdytas referendumuose kai kurių valstybių tautų valia, tačiau Vokietijos pastangomis tik pertvirtintos kaip vadinamoji Lisabonos sutartis. Dabar ji Lietuvai turi konstitucinę galią.
Iš to, kas čia pasakyta, seka vienintelė juridiniu požiūriu teisinga išvada: 1990 m. kovo 11-osios Lietuvos Respublika, arba Antroji Respublika – jau istorijos faktas. Kalbėdami apie Lietuvą po 2004 m. gegužės 1 dienos, mes kalbame apie Lietuvos Respubliką Europos Sąjungoje, kurios teisės aktai turi viršenybę prieš Lietuvos teisę. Čia galime daryti analogiją su Lietuvos tarybų socialistine respublika Tarybų Sąjungoje, galime nedaryti, tačiau fakto, kad Sąjūdį mes pradėjome, reikalaudami LTSR įstatymų viršenybiškumo prieš TSRS įstatymus, – nepaneigsi; ir ji apsivainikavo kovo 11-osios Aktu bei 1992 metų Konstitucija. Šiandien tos juridinės mūsų valstybės padėties, taigi, ir Kovo 11-osios Lietuvos Respublikos, nebėra, todėl nuolat kartojama tezė, jog valstybė, kurioje gyvename, tebėra Kovo 11-osios valstybė, yra melas, kurį turime pripažinti, jeigu norime praskaidrinti protą ir susiorientuoti, kas su mumis daroma ir ką patys turime daryti.
Melą pripažinti labai sunku. Mums, atrodo, netgi miela jo nepripažinti: jeigu „didžioji pertvarka“, vadinama ir „didžiąja sumaištimi“, Vakarų pasaulyje prasideda tik XX a. pabaigoje, M. Tečer ir R. Reiganui įstatymais atleidus įmones nuo atsakomybės teritorijai, kurioje jos veikia, ir tai tampa globalizacija vadinamu kapitalo viršteritoriniu įsisiautėjimu, tai mums visapusiška viršteritorinė maišatis prasideda su Jogailos nutekėjimu Krokuvon, tęsiasi per Liublino uniją, 1791 metų gegužės 3-iosios konstituciją, XIX amžiaus sukilimus, kol galų gale Didysis Vilniaus seimas pasako, o Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16-ąją juridiškai postuluoja atstatanti valstybę, „atskirtą nuo visų buvusių valstybinių ryšių su kitomis tautomis“. Tiktai šita formuluotė įgalina lietuvius pagaliau susivokti, kas jie yra ir kur jie yra pasaulyje, sukurti ir du dešimtmečius atlaikyti visų kaimynų dantimis tąsomą valstybę (pakanka tik prisiminti Lietuvos diplomatines kovas Tautų Lygoje!), o paskui – ištverti pusę amžiaus trukusią okupaciją. Mūsoji valstybė – Antroji Respublika – buvo galima todėl, kad buvo Pirmoji – 1918–1940 metų – Respublika, išugdžiusi kartą žmonių, kurie su Pirmąja Respublika širdy perėjo okupaciją ir, sulaukę momento, pasinaudojo galimybėmis buvusią nepriklausomą valstybę atkurti. Kokios priemonės buvo panaudotos? Niekam ne paslaptis: juridinės. Juridinės visų pirma ir juridinės galų gale. Juridiškumas nei savivokoje, nei politikoje, tuo labiau – pasaulinėje politikoje – joks burbulas.
Tai kaip atsitiko, kad mes, buvę tokie juridiškai raštingi, preciziški ir galingi, vis dar tebekalbam apie Antrąją Respubliką, kuri iš tiesų baigėsi 2004 metų gegužės 1-ąją, gyvavusi 14 metų ir 2,5 mėnesio?
Realybė
„Kompanija priklauso jon investuojantiems žmonėms, o ne jos darbuotojams, tiekėjams ar vietovės, kurioje ji įsikūrusi, darbuotojams“, – taip šiuolaikinę įmonę apibrėžė Albertas Dunlapas, vienas iš globalizacijos teoretikų. Tikslesnio ir įžūlesnio, prilygstančio Makiavelio ar Stalino formuluotėms, mūsų šiandieninės padėties juridinio apibūdinimo vargu įmanoma rasti. Nes nuo socialinės atsakomybės išlaisvinta įmonė (korporacija), iš pradžių buvusi naujosios ekonomikos pamatu, tapo ir šiandienybės juridikos ištaka – normomis, kurios griovė ne tik socialines struktūras, kultūras, bet ir valstybes. Naomi Klein, puikios knygos „Šokio doktrina“ autorė, su deramu sarkazmu rašo, kad kompanijos kaip naujosios juridikos indoktrinatorės dėka laisvė ir klestėjimas sužibo taip skaisčiai, kad ėmė griūti diktatūros – nuo Manilos iki Berlyno, o Maskvos „blogio imperijos“ žmonės, puolę į Hajeko ir Frydmano idėjų glėbį, kapitalizman patraukė net Kinijos komunistus. Tai reiškė, kad globaliosios rinkos skersvėjams nebeliko jokių kliūčių.
Atkūrę valstybę skaistaus kapitalizmo spindesio mes nepajutome, priešingai, mus draskė iš Rytų – blokada, iš Vakarų – „šokas be terapijos“, kurio lietuviškasis variantas dar tebelaukia savo aprašymo ir pasekmių įvertinimo. Herojai yra žinomi. Planavę visai kitokią gerovės valstybę, mes tarėmės kurią ją, ir pagrįstai, ir nepagrįstai kaltindami vieni kitus, nors vargu ar kad nors dorai nutuokė, kad visa tai tėra gabalėlis pasaulinio proceso, kuris gali būti vadinamas ir išstruktūrinimu, ir įvairiais kitais vardais, tačiau iš esmės buvo socialinių sistemų demontažas ieškant greitų ir didelių pelnų. Pas mus visą Antrosios Respublikos laikotarpį jis vadintas reformomis, o remtas turto išvalstybinimu, monopolizavimu ir valdžios privatizavimu. Didžiausias globalizacinio kapitalizmo mokytojas Miltonas Frydmanas uraganui sugriovus Naująjį Orleaną, pasiūlė ne atstatyti mokyklų tinklą, o duoti žmonėms „švietimo čekius“, kuriuos galėtų panaudoti privačiose mokymo įstaigose, kurių tikslas – pelnas. Svarbu, kad reforma taptų ilgalaikė. Tokia, kaip mūsų švietimo ir mokslo – perduodanti vaikus savivaldybėms ir kas už jų, o studentus – bankams, per juos siurbiantiems valstybę.
Jose, tose mūsų nesibaigiančiose reformose, visiškai atitinkančiose globalizacinio kapitalo interesus, išsikvėpė visi mūsų „dainuojančios revoliucijos“ idealai, ir visuomenė iš tautos tapo viena su kita kovojančiomis grupuotėmis. Jau tada galima buvo nutuokti, kad vadinamoji „šoko terapija“ slepia savyje prigimtinį blogį ar bent jau blogą valią, tačiau aplinkybė, kuri siejosi su mumis pačiais, neleido šios „terapijos“ aiškiai suvokti kaip blogio ir jam pasipriešinti: veržimąsi į laisvę mes sutapatinome su ekonominiu liberalizmu kaip tos laisvės įgyvendinimo būdu. Tuos, kurie dar bandė susivokti, liberalizacijų be ribų teoretikai, remiami visokio plauko pasaulio ekspertų ir konsultantų, dorojo ir morališkai, ir fiziškai, kol žmonės netekdavo orientacijos ir erdvėje, ir laike. Liberalizmo pamokas išgyvenom su kaupu. Ir tebesimokom. Priešingu atveju, ką čia dar galėtų veikti Laisvosios rinkos institutas, nusitaikęs ir į valstybės miškus, arba Lygių galimybių institutas, už lyčių degradavimą reikalaujantis privilegijų ir lengvatų?
Šiandien jau galima pasakyti, kodėl buvo sabotuotas nacionalinės pilnavertės valiutos įvedimas, ilgą laiką leidžiant viename katile plaktis rusiškam rubliui, amerikoniškam doleriui ir lietuviškam talonui: šioje mikstūroje virė didžiuliai asmeniniai pelnai bei valdžios laiminamos ir palaikomos įmonės, formavusios naują – korporatyvizuotą ir monopolizuotą Lietuvos peizažą, sau naudingais kanalais ir pylimais pakoreguojamą kiekvienos naujos valdžios.
Šiandien jau taip pat galima pasakyti, kodėl nebuvo įvykdyta nei vadinamoji dekagėbizacija, nei desovietizacija, kodėl pasitenkinta tik parodomaisiais procesais – visuomenę suskaldžius į patriotus ir komunistus buvo galima separuoti tinkamus iš abiejų pusių žmones privatizuotam Lietuvos valdymui ir tokiam valdžių nutolimui nuo tautos, kuriam visiškai tiktų Dunlapo pateiktas apibrėžimas: valstybės akcijos – ne jūsų akcijos, todėl mūsų reikalas, kur mes eisim ieškoti pelno.
Ir nuėjom. Nebeturėjome kur kitur eiti: buvome nudrengti. Nuėjome, kur siūlė kokias nors paramas. Tam tikram metui. Už išskerstas karves. Nedirbamus laukus. Supjaustytus laivus.
Zygmuntas Baumanas, iš Lenkijos kilęs ir Londone reziduojantis sociologas, su panieka aprašo postkomunistinę erdvę. „Čia buvo pilna keistų veikėjų. Buvo negirdėtų etninių mažumų, buvo senų ir naujų valstybių, besiveržiančių iš federacinių narvų, į kuriuos jas prieš jų valią buvo uždariusi dabar jau nebeegzistuojanti komunistinė supervalstybė, tačiau besiveržiančių tik tam, kad atgautąją sprendimų priėmimo laisvę panaudotų politinei, ekonominei ir karinei nepriklausomybei ištirpdyti Europos rinkoje ar NATO sąjungoje“.
Tai – tiesiogiai apie mus. Gerai, kad bent paaiškina, kodėl mes pasidarėm tokie apgailėtini! „Karinis, ekonominis bei kultūrinis valstybės – kiekvienos valstybės autarkiškumas, tiksliau, jos sugebėjimas pačiai išsilaikyti liovėsi būti gyvybinga siekiamybė. Norėdamos išsaugoti pajėgumą palaikyti įstatymą ir tvarką, valstybės turėjo siekti sąjungos ir savanoriškai atsisakyti vis didesnės savojo suvereniteto riekės.“
Palikimas
Šiandien mes – Europos Sąjungos valstybė. Valstybė narė. Pripažindami šį faktą visa jo apimtimi ir reikšme – kaip naują Lietuvos valstybės juridinį statusą, mes kitaip – autentiškiau – suvokiame Lietuvos subjektiškumą. Kokia po dvigubos – rytietiškosios, ir vakarietiškosios – pertvarkos Lietuvos kaip pasaulyje veikti galinčio subjekto materialioji galia?
Savo nesibaigiančiose reformose mes netekome daugiau žmonių, negu jų žuvo miškuose Kare po karo, emigravo ir buvo deportuoti tremtin. Atsivėrus sienoms jau Sąjungoje, populiacijos netektis padvigubėjo. Valstybės skola šiemet sieks 37 mlrd. litų. Neturim nė vieno nacionalinio nuo užsienio kapitalo nepriklausomo banko. Net auksas išvežtas užsienin. Rengiamasi atsisakyti lito. Valstybės turto – liekanos. Lietuvoje šeimininkauja (tiksliau – savivaliauja) užsienio kapitalistai, tokie kaip prancūzų šilumininkai, danų kiaulininkai ir lenkų naftininkai. Prarastas svarbiausias elektros energijos šaltinis – Ignalinos atominė. Pensijos – mažiausios Europoje, Sodra bankroto situacijoje, o privačius pensijų fondus valdo Skandinavijos bankai. Ir t. t., ir pan.
Jeigu pripažintume naują Lietuvos juridinį statusą, turėtume teisę aiškiai žinoti, ką pagal suvereniteto apribojimo laipsnį į Europos Sąjungos įmonę mūsų valdžia įnešė ir ką turim gauti – tautos savivokai ir savitaigai tai neišvengiamai būtina. Kur jūs tokius sąvadus žmonių kalba surašytus galite rasti?
Nerasite. Nes to jums žinoti ir nedera. Ne jūs esate ES kompanijos akcininkai – akcininkai yra mūsų valdžios, kurias mes išrenkame tam, kad jos mūsų nepaisytų, o mūsų europarlamentarai, karališkai apmokami už tai, kad tuščiai virpina orą tai Briuselyje, tai Strasbūre, nesikištų į Europos Komisijos direktyvas Lietuvos erdvės ir teritorijos efektyvesnio eksploatavimo klausimais bei padėtų veržti diržus pensininkams, ligoniams, studentams, vaikams – mums nežinia iš kokių resursų finansuotis paliktoms humanitarikos sritims.
Ar galim turėti vilties, kad mūsų padėtis Europos Sąjungoje kada nors pasikeis? Europos Sąjunga yra ne tik „dviejų greičių“, bet ir „dviejų lygių“ – turtingųjų šalių ir neturtingųjų šalių (nebūtinai iš Vidurio Europos) sąjunga bei turtingųjų žmonių prieš turtinguosius (vieni vadinami sėkmingaisiais, kiti – nesėkmingaisiais) sudaryta sąjunga. Liaupsės dabartinei Lietuvos vyriausybei, atimančiai lėšas iš socialinei rūpybai ir kultūrai skiriamų jau ir iki tol drakoniškai menkų asignavimų, rodo elitų tarptautinės sąjungos principinį priešiškumą ir abejingumą bendruomeninės paramos reikalaujantiems žmonėms. Pasiteisinimas vienas: nesubalansuotas nacionalinis biudžetas gali pakenkti euro funkcionalumui. Kad šio „funkcionalumo“ paskirtis – Europos elito supergerovės garantavimas – arba šiandieninio elito socializmas, – apie tai kalbantieji akimirksniu nurašomi į marginalus, o greitai ir čia, Lietuvoje, bus teisiami už vadinamąsias „piktas kalbas“.
Šiokios tokios vilties teikia bendra kapitalizmo sistemos krizė, parodžiusi spekuliacinio kapitalizmo ribas (vadinamųjų finansinių burbulų sproginėjimas) ir vis garsesni balsai apie valstybių reguliuojamojo vaidmens atgaivinimą. Tačiau kol įmonė nebus juridiškai pririšta prie vietovės, kol jos tikslas tebebus kuo greitesnis ir kuo didesnis pelnas, o sociumų dalia – įmonės palikta tarša ir šiukšlės šiai išsidanginus kur pigesnė darbo jėga – padėtis esmingiau nesikeis.
Padėtis pasikeis nebent su Europos Sąjungos pabaiga. Atrodo, Viešpats ir vėl skyrė mums ištverti totalitarinę žiemą. Tačiau iki naujojo lemiamo momento turime išgyventi. Ir išgyventi ne kaip emigrantai net savo tėvynėje, o kaip čia, Lietuvoje, gyventi ir savo bendrabūvio problemas spręsti norinti ir sugebanti tauta, bent jau bendruomenė. Su ribotu suverenitetu, negailestingai drengiama, bet dar nepasiduodanti. Bent jau ne visuotinai norinti pasiduoti.
Tad kol dar galim kalbėti viešai, turime sutarti, kad – nepaisant visų lygių valdžių pastangų mus parduoti, išduoti ar net vienokiais ar kitokiais būdais mus likviduoti, turime rasti, kaip:
1. Atkurti konstitucinį valstybės nuosavybės institutą, garantuojantį valstybės apsaugą nuo bankroto.
2. Sukurti nacionalinį investicinį ar kitą panašų banką, leidžiantį vykdyti lokalinę pinigų politiką.
3. Sukurti pridėtinę vertę duodančių prekių gamybą, garantuojančią minimalią valstybės piliečių socialinę apsaugą.
4. Garantuoti realų pragyvenimo lygį atitinkančias socialines išmokas.
5. Apsaugoti lietuvių kalbą, raštą ir visą kultūrą.
6. Atkurti švietimo dvasinę paskirtį.
7. Remti vaikus auginančias ir ugdančias motinas.
8. Atkurti nacionalinei gynybai tinkamą kariuomenę.
9. Sutelkti politinį potencialą, galintį konsoliduoti visuomenės veiksmus į nacijos išsilaikymą riboto suvereniteto sąlygomis.
Tai nepaprastai sunkūs, didelių darbų ir aukų reikalaujantys uždaviniai. Tačiau visa tai turi tikslą – išsilaisvinimą iš bet kokių iliuzijų, dvasinį subrendimą ir grįžimą namo – Lietuvon – būtine to sugrįžimo Lietuvon prasme. Nacionalinė valstybė su tauta, visapusiškai atakinga už jai patikėtos Žemės gabalo gyvybingumą, yra būsimojo pasaulio sutvarkymo raktas.
Kad tas procesas tikrai prasidėtų, pirma, turime atsisakyti melo apie savo laisvę ir nepriklausomybę, nes ir laisve, ir nepriklausomybe mes naudojamės ne pagal savo, o pagal anoniminių superkapitalistų valdomos laisvosios rinkos mums primestus tikslus ir būdus.
Antra, už tokį klaikų nepriklausomybės praradimą turim nustoti kaltinę save kaip tautą: esama pardavikų, išdavikų ir masės abejingų viskam, išskyrus savo juslių patenkinimą, tačiau tauta kaip visuma turi didžiulį energijos potencialą ir gali nuversti kalnus.
Niekada neužmirškim: tauta, kad ir nedidelė, gali būti didi.
Pranešimas perskaitytas forume „Lietuva. Dabarties realybė ir ateities vizijos“ 2010 m. vasario 25 d. Seimo Konstitucijos salėje.
Vytauto Visocko nuotraukoje: straipsnio autorius filosofas Romualdas Ozolas.
2010.02.27
