KGB papulkininkio Vladimiro Ipolitovičiaus Vetrovo likimas – nepavydėtinas. Vladimiras Vetrovas buvo sušaudytas 1985-ųjų metų vasario 23 dieną Maskvoje.
Mirties nuosprendį buvusiam KGB papulkininkiui skyrė Karinė SSRS Aukščiausiojo Teismo kolegija. Sušaudyti buvusį KGB kadrinį karininką nuspręsta 1984-ųjų gruodžio 14-ąją, netrukus po to, kai išsiaiškinta, jog šis KGB specialistas Prancūzijai teikė vertingos informacijos apie SSRS pramoninio šnipinėjimo specifiką.
Beje, vertingąjį agentą prancūzai prarado dėl Prancūzijos vadovų neatsargumo. KGB vadovybė galėjo ir nesusigaudyt, jog V.Vetrovas yra itin vertingas Prancūzijos agentas, slapyvardžiu “Faevel”. Tačiau 1983-aisiais metais tarp Prancūzijos ir SSRS kilo tikras šnipų skandalas.
Būtent KGB darbuotojo V.Vetrovo – ”Faevel” dėka oficialusis Paryžius sužinojo, kiek daug šnipų Kremlius yra infiltravęs į Prancūzijos ministerijas, firmas, agentūras. 1983-aisiais vasario mėnesį Prancūzijos prezidentui Fransua Miteranui tapo aišku, kad dar prieš šešerius metus rusai įsigudrino “nulaužti” slaptus diplomatinių pranešimų šifrus, tad diplomatinis ryšys jau keletą metų iš eilės nėra saugus. Ši žinia rimtai supykdė Prancūzijos vadovą, nes tą patį mėnesį iš Prancūzijos buvo departuota daug šnipinėjimu apkaltintų rusų diplomatų ir ekonomistų.
O tų pačių metų vasario 28-ąją į Prancūzijos užsienio reikalų ministeriją buvo iškviestas Sovietų Sąjungos ambasados Paryžiuje vadovas Nikolajus Afanasjevskij. Jam trumpai paaiškinta, kodėl oficialusis Paryžius ėmėsi griežtų priemonių prieš sovietų diplomatus. O kad prancūzams beveik viskas žinoma apie platųjį sovietų šnipinėjimo tinklą, Prancūzijos vadovai ambasadoriui N.Afanasjevskiui parodė agento “Faevel” perduotus slaptus dokumentus.
Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos kanceliarijos vadovas “Faevel” perduotą dokumentą parodė kaip neginčijamą įrodymą. Be abejo, šį savo žingsnį – parodyti sląptąjį dokumentą rusų diplomatui – jis greičiausiai buvo suderinęs su prezidentu F.Miteranu. Vargu ar pats, be niekieno palaiminimo, kanceliarijos viršininkas būtų drįsęs SSRS ambasados Paryžiuje vadovą supažindinti su slaptuoju dokumentu.
Toks prancūzų atvirumas padarė rimtą įspūdį SSRS ambasadoriui N.Afanasjevskiui. Tačiau šis žingsnis tuo pačiu tapo Prancūzijai labai nusipelnusio agento mirties priežastimi. Nors ant parodyto slaptojo dokumento, žinoma, nesipuikavo V.Vetrovo pavardė, KGB darbuotojai netrukus išsiaiškino, kas gi iš jų slapta galėjo bendradarbiauti su prancūzais. Juk su tame dokumente išguldyta problematika susipažinęs buvo tik itin siauras KGB darbuotojų ratas. Įtarimas krito ant V.Vetrovo. Taigi Prancūzija sovietams pati, niekieno neverčiama, išdavė vieną iš vertingiausių savo agentų. Išdavė per neatsargumą, žioplumą arba norą bet kokia kaina pasipuikuoti prieš sovietus, esą ir prancūziškoji žvalgyba – šio to verta.
Beje, V.Vetrovo karjera tuo metu, kai jį nenoromis “pakišo” patys prancūzai, jau buvo žlugusi. Galutinai. Į bedugnę KGB papulkininkis V.Vetrovas krito po truputį, ne iš karto. Nemalonumai jį užgriuvo po nesėkmingos komandiruotės į Kanadą. Jei ilgalaikė komandiruotė į Prancūziją, kurioje jis išbuvo nuo 1965-ųjų iki 1970-ųjų, KGB vadovybės buvo įvertinta kaip “itin puiki”, jei po sugrįžimo iš Paryžiaus V.Vetrovas sulaukė net asmeninės KGB vadovybės padėkos, tai išvyka į Kanadą – sužlugo. Tikslių duomenų, kas gi nelemto nutiko Kanadoje, – nėra. Išlikęs tik papeikimas, V.Vetrovui skirtas už “girtuokliavimą bei sovietiniam piliečiui nederamą elgesį užsienyje”. Atšauktas iš Kanados V.Vetrovas buvo nušalintas ir nuo operatyvinės veiklos. Tuo metu jis jau nešiojo KGB papulkininkio antpečius. Tačiau po kanadietiškų išgertuvių jo karjera sustojo vietoj. Svajoti apie kopimą karjeros laiptais bent artimiausiu metu nederėjo. Pats V.Vetrovas suvokė, kad jo dainelė sudainuota.
Tad kas nutiko KGB papulkininkiui V.Vetrovui, kuris Prancūzijai vos per keletą metų sugebėjo slapta perduoti labai vertingos informacijos apie Vakaruose sukurtą ištisą sovietų pramoninio šnipinėjimo tinklą, įgalinusį Kremliui vogti vertingas technologijas iš išsivysčiusių Vakarų Europos valstybių ir šitaip sutaupyti milijarus rublių? 1982-ųjų metų rudenį Maskvoje imta pusbalsiu kalbėti apie KGB struktūrose kilusį skandalą. Esą suimtas aukšto rango KGB karininkas, kuris, apimtas pavydo priepuolių, nužudė žmogų. Deja, tai buvo – ne gandas. Tas žmogų nužudęs KGB karininkas buvo ne kas kitas, o V.Vetrovas. Žinoma, galima įtarti, jog žmogžudystei dėl pavydo V.Vetrovas buvo išprovokuotas. Juolab kad jis nemetė gerti po ištikusių nemalonumų Kanadoje, o išgėręs dažniausiai pasižymėdavo agresyviu charakteriu.
Be to, turėjo meilužę. Tądien, nužudydamas žmogų, V.Vetrovas kaip tik su savo bendradarbe (meiluže) buvo išvykęs į pamaskvę. Juos, automobilyje geriančius šampaną, kažkas, matyt, atsitiktinai aptiko, ir V.Vetrovas nesusivaldė. Tikriausiai įtarė, jog yra sekamas. Nesusivaldė dar ir dėl to, jog meilužė primygtinai reikalavo, kad jis kuo greičiau išsiskirtų su žmona, o V.Vetrovas skirtis nenorėjo. Tiesiog nenorėjo susilaukti papildomų nemalonumų, kuriuos būtų iššaukusios skyrybos. Tiesa, apie tą lemtingą šampano gurkšnojimą Maskvos pakraštyje esama ir kiek kitokių versijų: esą V.Vetrovas galbūt bandė nužudyti ir savo meilužę.
Taigi 1982-aisiais metais lapkričio mėnesį Maskvos karinės apygardos tribunolas pripažino V.Vetrovą įvykdžius buitinio pobūdžio žmogžudystę ir nuteisė kalėti 15-a metų griežtojo režimo kolonijoje. Bausmę V.Vetrovas atliko Irkutsko srityje. Po bausmės atlikimo jis vargu ar galėjo tikėtis sugrįžti į KGB. Žodžiu, V.Vetrovo kaip dvigubo agento karjera buvo galutinai sužlugusi. Prancūzams jis tapo nebereikalingas, nebeįdomus.
O juk iš pradžių viskas klostėsi kuo puikiausiai. 1932-aisiais gimęs V.Vetrovas puikiais įvertinimais baigė tuomet prestižinį Baumano vardo universitetą Maskvoje ir įgijo aukštosios matematikos specialisto profesiją. Keletą metų dirbo skaičiavimo – analitines mašinas gaminusioje gamykloje. 1959-aisiais sulaukė pasiūlymo dirbti KGB struktūrose. Tais laikais KGB labai trūko mikroelektronikos specialistų, juolab kad tuometinė SSRS vadovybė išleido slaptą direktyvą, kurios esmė – vogti iš Vakarų pačias naujausias, perspektyviausias technologijas ir jas pritaikyti savo šalyje. Šituo keliu eidama SSRS sutaupydavo milijarus dolerių: nereikėdavo milžiniškų sumų skirti moksliniams tyrimams.
1965-aisiais V.Vetrovas išvyko į savo pirmąją užsienio komandiruotę. Prancūzijoje jis išbuvo penkerius metus. Oficialios pareigos – sovietinio mašinų gamyklos susivienijimo inžinierius. O iš tiesų V.Vetrovui buvo pavesta dirbti komandoje su tais diplomatais, kuriems rūpėjo vogti iš prancūzų mokslininkų pačius naujausius ir efektyviausius išradimus pramonėje, karinėse sferose, žemės ūkyje. Sugrįžęs į Maskvą V.Vetrovas sulaukė puikių KGB vadovybės įvertinimų. Todėl po ketverių metų jis buvo komandiruotas į Kanadą, kur jo veikla kažkodėl deramai nesusiklostė. Po komandiruotės į Kanadą V.Vetrovas tapo KGB darbuotoju, kuriam neleidžiama išvažiuoti nė į vieną kapitalistinę šalį. KGB papulkininkis dėl nesėkmės pergyveno. Jis norėjo imtis svarbių, atsakingų darbų, bet KGB vadovybė jį pasodino ant “atsarginių žaidėjų suolelio”.
1981-aisiais Maskvoje surengtoje pramoninėje parodoje V.Vetrovas atsitiktinai sutiko iš Paryžiaus atskridusį pažįstamą mokslininką Aleksandrą de Polį, dirbusį nafta prekiavusiose prancūziškoje kompanijoje. Draugystė buvo ne tik atnaujinta. V.Vetrovui spontaniškai kilo mintis, kad Aleksandras jį supažindintų su Žaku Prevo. Ž.Prevo dirbo direktoriumi stambioje elektronikos prietaisų kompanijoje “Thomson – CSF”. Beje, toji kompanija buvo karinio profilio, tik apie militarinius prietaisus buvo nepriimta viešai kalbėti. V.Vetrovas įtarė, kad Ž.Prevo gali būti susijęs su Prancūzijos slaptosiomis tarnybomis. Taigi KGB papulkininkio V.Vetrovo ir Prancūzijos kontržvalgyboje dirbusio Ž.Prevo niekuo neįpareigojantis susitikimas įvyko. KGB papulkininkas nieko konkretaus neprašė. Jis tik pasiūlė perduoti rimtiems žmonėms į Paryžių jo prašymą: “jei norėsite, mane rasite Maskvoje”.
Prancūziškos kontržvalgybos specialistas Ž.Prevo teisingai suprato KGB papulkininkio užuominas. Tas raštelis netrukus buvo perduotas Prancūzijos kontržvalgybos DST vadovybei. Nors prancūziškoji kontržvalgyba niekad iki tol nedirbo už Prancūzijos ribų, šį kartą ji nusprendė pasinaudoti KGB papulkininkio V.Vetrovo paslaugomis. Toks variantas tuometiniam DST vadovui atrodė net labai priimtinas. Prancūzai puikiai sovokė, kad į jų žvalgybą sovietai yra infiltravę savo agentų. Tad jei V.Vetrovu užsiims prancūziškoji žvalgyba, vadinasi, esama ir didesnio pavojaus, kad jį išduos koks nors užsimaskavęs dvigubas agentas. O prancūziškoji kontržvalgyba buvo kur kas rimčiau apsaugota nuo galimų išdavysčių. Būtent dėl to buvo nuspręsta V.Vetrovo dosje perduoti kontržvalgybos, o ne žvalgybos specialistams.
Deja, KGB papulkininkis V.Vetrovas nesugebėjo ilgai talkinti Prancūzijai. Maždaug 1981-ųjų vasario mėnesį prasidėjęs bendradarbiavimas nutrūko 1982-ųjų vasario 23-ąją, kai V.Vetrovas nebeatėjo į susitikimą su savo ryšininku “Maksimu”. Neatvyko todėl, kad tuo metu jau buvo suimtas ir kaltinamas buitine žmogžudyste, įvykdyta Maskvos pakraštyje. Kai kurie rusiški leidiniai tvirtina, esą V.Vetrovas iš prancūzų per tuos metus gavo apie 30 – 40 tūkst. rublių honoraro. Prancūziški šaltiniai tvirtina priešingai – esą V.Vetrovas neėmė jokių pinigų. Šiaip ar taip V.Vetrovo prancūzams perduoti dokumentai buvo aukso vertės. Ir visai nesvarbu, kiek jų iš tiesų buvo: 2997 ar 4000 dokumentų, pažymėtų ženklu “visiškai slaptai”. Neginčijama buvo tai, kad Prancūzija sužinojo daug įdomaus apie globalius rusų pramoninio šnipinėjimo metodus, planus, tikslus, vykdytojus.
KGB papulkininkio V.Vetrovo perduota informacija buvo tokia svarbi, kad tuometiniai Prancūzijos vadovai su V.Vetrovo – “Faevel” dosje supažindino net Amerikos vadovybę. Beje, tuo metu tarp Vašingtono ir Paryžiaus buvo įsiplieskęs nepasitikėjimo skandalas, nes F.Miteranas į Vyriausybę įtraukė keletą aukšto rango komunistų bei socialistų. Baltųjų rūmų vadovai pagrįstai pergyveno, kad nuo šiol į Paryžių perduodama jų informacija bus prieinama ir Kremliui. Tad Prancūzijos prezidentas F.Miteranas ieškojo būdų, kaip sumažinti amerikiečių nepasitikėjimą. Slaptieji V.Vetrovo dokumentai tapo puikiu pretekstu atnaujinti pašlijusią draugystę.
Taigi V.Vetrovo iš KGB nugvelbti dokumentai tapo prieinami ne tik prancūzams, bet ir amerikiečiams. Dabar dvi galingos Vakarų valstybės žinojo, kaip rusai sėkmingai vagia jų išradimus bei technologijas ir panaudoja savo karinėse sferose, pramonėje, žemės ūkyje. Pasinaudodami KGB papulkininkio dokumentais amerikiečiai SSRS žvalgams pradėjo tiekti specialiai sugadintas, neteisingas technologijas. Iš pirmo žvilgsnio – visas gražu, įtikinama. Rusai pavogia, parsiveža į Maskvą, bet įdiegiamos technologijos kažkodėl neveikia. Neveikia, kadangi jose iš anksto, specialiai įdiegtos klaidos. Dėl tų specialiai įpainiotų klaidų tuometinė SSRS patyrė milžiniškų nuostolių. Būta net gaisrų, avarijų, sprogimų strategiškai svarbiuose objektuose. Kol KGB perprato amerikiečių ir prancūzų klastas, Sovietų Sąjunga patyrė daug vargo. KGB papulkininkis V.Vetrovas jau buvo sušaudytas, o kai kurios iš Vakarų pavogtos technologijos tuometinės SSRS teritorijoje dar sproginėjo. Pavyzdžiui 1989-aisiais Baškirijoje kilo galingas sprogimas viename iš dujotiekio mazgų. Netoliese tuo metu važiavo keleiviniai traukiniai. Todėl būta net aukų, nukentėjusių nuo ugnies. Rusų kalba leidžiamo laikraščio “Soveršenno sekretno” žurnalistas Vladimiras Abarinovas straipsnyje “Faevelo dosje” rašo, kad sprogimas galbūt susijęs su tomis “dezinformuojančiomis technologijomis”, kurių amerikiečiai ir prancūzai ėmėsi sulaukę V.Vetrovo informacinių pranešimų.
Kas žino, kaip KGB papulkininkio V.Vetrovo likimas būtų susiklostęs, jei ne Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos kanceliarijos viršininko plepumas. Gal atbuvęs didžiąją bausmės dalį už žmogžudystę jis būtų sugebėjęs sugrįžti į normalaus gyvenimo vėžes? O gal būtų galutinai prasigėręs. Tačiau galutinai jį pražudė keli neatsargūs prancūzų diplomatų žodžiai. KGB papulkininkis V.Vetrovas buvo demaskuotas, apkaltintas tėvynės išdavimu ir sušaudytas.
Nuotraukoje: Prancūzijos kontržvalgybos DST būstinė Paryžiuje.
2010.09.21
