Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsigijo labai įdomią knygą – mįslingoje automobilio katastrofoje žuvusio žymaus žurnalisto Kęstučio Žičkaus straipsnių rinkinį. Knyga pavadinta “Męs grįžtame į Lietuvą”.
Knyga buvo išleista 1997-aisiais metais Vilniuje, jau po Kęstučio Žičkaus mirties. Knygos anotacijoje rašoma: “Knygos autorius Kęstutis Žičkus, žuvęs 1996 metais, žurnalisto kelią pradėjo “Atgimime”, o į “Lietuvos aidą” atėjo dienraščiui atsikūrus, 1990-aisiais. Dirbo politikos skyriaus vedėju, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Knygoje surinkti straipsniai, spausdinti “Atgimime”, “Lietuvos aide”, “Amžiuje”. Jie atspindi Lietuvos ir su Lietuva susijusius užsienio įvykius nuo 1989 iki 1996”.
Knygos įvadiniame straipsnyje žurnalistė Lina Pečeliūnienė, be kita ko, štai taip prisimena Kęstutį Žičkų: “Į žurnalistiką atėjęs ne iš komunistinės ideologinės kalvės (žurnalistikos katedros), o lyg ir “iš gatvės” (be profesinio pasirengimo), K.Žičkus nubrėžė ryškų brūkšnį žurnalistikos istorijoje. Jam nereikėjo vartaliotis, keisti pažiūrų, prisitaikyti. Analizuodamas politinį gyvenimą K.Žičkus buvo labai reiklus politikams. “Nešvarios politikos įrankių likimas visada panašus į popierinių servetėlių likimą”, – rašė jis. Nemėgo komformizmo, savanaudžių, komunistų, – visko, kas tempia Lietuvą atgal į okupantų glėbį. Jis neaprašinėdavo plikų įvykių, visada su didele erudicija atskleisdavo ir istorinį, ir geopolitinį kontekstą. Buvo visapusiškai išsilavinęs, nuostabi jo mintis veikė kaip tobulas kompiuteris”.
Šiandien mes skelbiame 1992-aisiais metais Kęstučio Žičkaus parengtą interviu su žymia Prancūzijos politologe Fransuaza Tom (Francoise Thom). Manome, kad 1992-aisiais metais išguldytos įžvalgos aktualumo neprarado, o kai kuriais atvejais – padės geriau susigaudyti nūdienos politinėse intrigose. Artimiausiu metu paskelbsime ir daugiau K.Žičkaus publikacijų, skelbtų bevei prieš du dešimtmečius.
XXX
Lietuvos komunistinimo istoriją pirmieji, matyt, parašys užsienio istorikai. Gausi partijos istorikų plejada, nuodugniai nagrinėjusi partinių organizacijų vaidmenį vykdant penkmečio planus kiekvieno rajono kiekvienoje ūkio šakoje, neskuba į atidarytas dokumentų saugyklas. Taip ir negimusi, numirė R.Gudaičio komisija, turėjusi būti partijos sąžinės apvalymo įrankiu. Ir suprantama – juk dabar partijai vadovauja Sniečkaus užauginta pokario jaunuolių karta, pradėjusi “darbo biografiją” stribų būriuose, sparčiosiose NKVD statybose, gausiose rajonų ”partinėse ir tarybinėse” tarnybose, kurių prisidaugino po administracinės reformos, baigusi sovietiniam elitui skirtas vidurines ir aukštąsias, vedusi svetimtautes (tautybė – pagal konjunktūrą), iki šiol nostalgiškai prisimenanti “brandų socializmą” ir mėginanti savo kartos nueitą kelią tapatinti su Lietuvos keliu.
Su Francoise Thom, šiuo metu dirbančia Lietuvos archyvuose, kur ji randa medžiagą apie trumpą Sovietų Sąjungos istorijos laikotarpį tarp Stalino mirties ir Berijos sušaudymo, apie to laiko analogijas su dabartimi kalbasi Kęstutis Žičkus (interviu buvo paskelbtas 1992 metų rugsėjo 12-ąją dienraštyje “Lietuvos aidas”).
Francoise Thom:
Tai itin įdomus ir reikšmingas Rytų Europos istorijos laikotarpis, kurį būtų galima pavadinti pimuoju “perestroikos” bandymu. Jau Stalino laidotuvėse Berija pasakė kalbą, kurioje galima įžiūrėti užsienio politikos programą. Jis kalbėjo, kad reikia nutraukti konfrontaciją, bendradarbiauti ir t.t. – tai tiesiog “perestroikinė” kalba, pirmasis “detantės” siūlymas… Visa tai – “šaltojo karo” įkarštyje, prie Stalino lavono. Koks buvo tikslas, apie tai šiuo metu pasakyti sunku, tokio tipo asmenybėms paprastai pakanka asmeninės valdžios stimulo. Berija buvo visiškas cinikas, jam nerūpėjo ideologija; pakanka liudininkų parodymų, kad jis neapkentė kompartijos, Stalinas rengėsi jo atsikratyti. Apie jo politinį planą galima spręsti iš parengiamųjų veiksmų.
Susidaro įspūdis, kad jis norėjo užvaldyti Vakarų Europą; atsiminkime, kad 1953 metais Vokietija dar nebuvo NATO narė, rusų kariuomenė tebestovėjo Austrijoje, Europa tebegulėjo griuvėsiuose – buvo labai nesunku sutrukdyti kristalizuotis Vakarų blokui. Sovietų hegemonija Europoje tada tikrai buvo pasiekiama: atominis ginklas nevaidino politinio vaidmens, nes Europoje amerikiečiai jo naudoti negalėjo; Italijoje ir Prancūzijoje komunistai ilgai kontroliavo valdžią. Vykdant drąsią politiką, Europą tuomet būtų buvę galima pajungti, jei Kremliuje nebūtų kilusi kova dėl valdžios.
Po Stalino mirties Berija be paliovos bombardavo partijos prezidiumą įvairiais siūlymais: įrodinėjo, kad reikia paleisti kone pusę GULAGo, piršo kažką panašaus į “glasnost”, ragino atsisakyti socializmo “statybos” Rytų Vokietijoje ir pan. Berija, kaip ir būsimieji “perestroikininkai”, suprato, kad, norint ką nors keisti, reikia pradėti nuo periferijos, todėl jo veiklos pėdsakai ryškiausi Lietuvoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir Rytų Europoje.
Sakysime, 1953 metų vasaros sukilimas Berlyne, likus dviem savaitėm iki Berijos suėmimo, buvo organizuotas MGB (tas dabar įrodyta): norint sujungti abi Vokietijas, reikėjo likviduoti Ulbrichto grupę, Imrė Nadis Vengrijoje buvo Berijos “kadras”, būtent jis vykdė tą žaidimo su inteligentija politiką, kuri – jau po Berijos mirties – atvedė į 1956 metų sukilimą.
“Vidinėje imperijoje” Berija norėjo išnaudoti “nacionalinę kortą”. Siūlydamas partijos prezidiumui “kelti nacionalinius kadrus”, jis įsakė Vdaus reikalų ministerijai rinkti kompromituojančią medžiagą apie partijos veikėjus. Lietuvoje tai buvo įsakyta daryti vidaus reikalų ministro pavaduotojui Martavičiui, tačiau šis pranešė Sniečkui, kuris informavo Maskvą. O ten partiniai bonzos jau nerimavo, nes iš Ukrainos ėjo tokie patys signalai. Lietuvoje “atvežtiniai” rusai krovėsi lagaminus, nes juos norėta pakeisti “nacionaliniais kadrais”. Berijos kritimas juos išgelbėjo. Rusų išvarymas tuo metu būtų reiškęs Lietuvos dekomunizavimą, nes “vietinių kadrų” buvo labai mažai.(Beje, Berija buvo pradėjęs ruoštis paleisti kolūkius.) Žmogus, ištrėmęs tiek tautų, lošia “nacionaline korta”, kai tiek metų švietalu buvo “didžiarusiškoji korta” – tai įrodo Berijos cinizmo didumą.
Vadinasi, partijos aparato pašalinimas Berijai buvo reikalingas lankstesnei užsienio politikai vykdyti?
Taip, galbūt jis manė, kad su šiuo partijos aparatu, bukais ideologais neįmanoma įdiegti jo reformų programos.
Ar galime Berijos veiksmus traktuoti kaip valstybės kovą su partija?
Tai daug sudėtingiau, tai labiau “organų” kova su partija, nes tada “organai” buvo apžioję labai daug. Po Stalino mirties premjeru tapo Berijos draugas Malenkovas – kol neprasidėjo kova “kas ką”. Partijos aparatą atidavė Chruščiovui. “Organų” įsigalėjimas kėlė grėsmę ir partijos, ir sovietų biurokratijai, todėl biurokratai skubiai susivienijo.
Stalinui valdant Sovietų Sąjungoje įvyko tas pats, kas Vokietijoje Hitlerio valdžios metais: karui baigiantis SS “surijo” ir nacistų partiją, ir valstybines struktūras; atrodo, kad tai bendras totalitarinių režimnų bruožas. Po perversmo Chruščiovas smarkiai apribojo “organų” galią, tačiau Brežnevui valdant jie vėl atsigavo – Andropovas tapo politbiuro nariu, genseku ir pradėjo savo kovą prieš partijos aparatą. Rugpjūčio pučas – paskutinė tos kovos stadija, pasibaigusi visiška “organų” pergale.
Ar galima manyti, kad šiuo metu valdžia Rusijoje priklauso teisinėms struktūroms?
Kol kas rungiasi legitiminės ir mafinės, su KGB susijusios struktūros. Pastarosios labai stiprios.
Man pasakojo, kad A.Brazauskas “prausė” L.Jankelevičių už “blogą” balsavimą AT, nors, atrodytų, LKP jau seniai “skilo”, ir LKP/KPSS nebėra. Tačiau ką Sniečkus darė, sužinojęs, kad po juo “kasamasi”?
Na, jis skundėsi į CK. Po Berijos žlugimo jis greitai atkuto ir LKP plenume drąsiai kritikavo “tarptautinio imperializmo agentą”, “pastačiusį organus virš partijos”, užstojo “rusų draugus”.
Nepaminėjau, kad Berija buvo pradėjęs “organų” intelektualizavimą, kuris tęsėsi ir jį pakeitus. (Vienas iš kaltinimų jam buvo toks: “Jis apsupo save įtartinais inteligentais, užsikrėtusiais religiniais ir nacionaliniais prietarais”.). Chruščiovui valdant, MA sistemoje steigiami “JAV ir Kanados” tipo mokslinio tyrimo institutai; tai vyko ir prie Semičastno, ir prie Šelepino, dar labiau – prie Andropovo. Institutus kontroliavo KGB, šiai sistemai jie ir dirbo. Inteligentija susiliejo su “organais” – apie 70 procentų aukštųjų mokyklų dėstytojų ir mokslinių institutų personalo buvo kontroliuojami arba dirbo KGB. Aš apstulbau, sužinojusi tuos skaičius.
Tai paaiškina ir padėtį Gruzijoje. Inteligentijos atžvilgiu Ševardnadzė vykdė Berijos politiką. Gruzijos inteligentija labai korumpuota nuo ilgo artumo valdžiai.
Gamsachurdija yra aiškinęs, kad jį nuvertė būtent partinė inteligentija, kurią jis nustojo “maitinti” (gal nebuvo iš ko). Ir Lietuvoje Sąjūdį mėginta paversti “komunistų ir nepartinių bloku”, kurio padedama nuo lovio nustumta partinės inteligentijos dalis – beje, turinti užtarėjų “centre” – norėjo revanšo, norėjo atgauti savo pozicijas partijoje. Būtent ši inteligentija bei L.Šepečio darželyje išauginta “pamaina” dabar labiausiai nekenčia V.Landsbergio – jis “nemaitina”…
Ir kaltina jį fašizmu?.. (juokiasi).
Iš pradžių šaukta apie “istorinę klaidą” ir demokratijos trūkumą. Ar “perestroika” sugalvota jau Andropovo, ar tai Gorbačiovo politika?
“Perestroika” nėra Andropovo kūrinys, nors jis matė, kad ką nors reikia daryti, tačiau tiesiog nespėjo. Planas atsirado maždaug 1987 metais, kai Gorbačiovas įsitikino, kad tradicinės priemonės neveiksmingos, kad žmones gali keisti, tačiau sistema lieka. “Perestroikos” smegenys buvo E.Ševardnadzė, A.Jakovlevas ir visa ta “čekistinė inteligentija” – Zaslavskaja, Bogomolovas ir t.t., kuriai lig tol partijos aparatas neleido pasireikšti, tačiau jie galėjo dirbti Andropovo globojami, kai susilpnėjo partinė KGB kontrolė.
Ar galima pasakyti, kad Sniečkus buvo “kietesnis” už Brazauską?
Manyčiau, kad pirmajam labiau pasisekė su pagalba iš “centro”, nors Gorbačiovas mėgino padėti Brazauskui – ir atvažiuodamas su vizitu savo šlovės viršūnėje, ir ekonominėmis sankcijomis, ir jėgos veiksmais. Tačiau subyrėjo pats “centras”.
Jie pernelyg ilgai trynėsi aparate – ir Gorbačiovas, ir Brazauskas, jie veikė įprastais metodais, nors tie metodai jau buvo neveiksmingi. Gorbačiovas intrigas mezgė ne blogiau už Staliną, tačiau procesai visuomenėje buvo pernelyg spartūs, o Brazauskas, kiek žinau, nesugebėjo netgi aparato apvalyti. Gorbačiovą pražudė būtent jo nesugebėjimas daryti nieko kito, išskyrus partines intrigas, jis buvo grynas “aparačikas”; netgi po pučo, po Belovežo jis vis dar operavo partijos kalambūrais, kurie tikrovėje buvo visiškai negyvi.
Atrodo, kita bendra abiejų klaida – jie iki galo stengėsi išlaikyti partiją vieningą, pvz., Brazauskas siūlė Burokevičiui likti frakcijoje, bet šis nesutiko. E.Ševardnadzė atrodo kur kas platesnio akiračio, ryžtingesnis, sprendžiant iš to, kad organizavo štai jau ketvirtą (jei ne penktą) “pučą”. Kaip jūs vertinate “antrojo ešelono” taktiką, kai KP aparatas jau sunaikintas ir analogijų su Berijos “perestroika” nėra?
Dabartinė jų taktika – trukdyti kurti gyvybingus teisinius politinius institutus, nes tai reikštų, kad pakeista ne tik valdžios etiketė, bet ir esmė, tai reikštų antikomunistinę revoliuciją. Todėl jiems svarbu, kad teisinė valdžia liktų formalumu, o tikroji priklausytų jų sukurtoms masinėms ekonominėms struktūroms. Todėl stengiamasi diskredituoti pačią politinę veiklą. Tai labai gerai matoma Lietuvoje: “nepriklausoma” spauda stengiasi įtikinti, kad visi vienodi – sąjūdininkai, komunistai, kagėbistai; svarbiausia, kad žmonės taptų pasyvūs, pasibjaurėtų politika.
Tada jau galimas viršūnių perversmas, galima pasinaudoti užsienio pagalba, kaip Gruzijoje; gali to ir neprireikti. Demokratija visada turi netvarkos elementų, o komunistai meistriškai moka juos stimuliuoti. Tai juo lengviau, kai visuomenėje dar nesusikūrę, netapę tradicija valstybiniai apsaugos mechanizmai. Sakysim, kol naujos partijos bandys apsieiti be partinės drausmės, jos nepavojingos komunistams, nes pernelyg amorfiškos, jos netgi naudingos, kadangi diskredituoja pačią demokratinės visuomenės organizavimo idėją.
Arba tvirtinimai, kad politinės problemos jau išspręstos ir pirmenybę reikia atiduoti ekonomikai – tai grynai propagandinis teiginys, neigiantis ekonomikos problemų sąsają su politika. Kiek supratau, tai rinkiminis komunistų bloko lozungas Lietuvoje: jei pavyktų įtikinti rinkėjus, vadinasi, jie – “kompetentingi, patyrę” – turi vadovauti. Žmonės gal nesupras, kad jų patyrimas nėra rinkos menedžerio patyrimas.
Pirmasis A.Brazausko pavaduotojas G.Kirkilas (pernai pagarsėjęs tuo, kad praktiškai pripažino LDDP ir LKP platformų tapatumą, – po to Brazauskas niurzgė, kad vaikinas jaunas ir pernelyg plepus) išaiškino, kad Lietuvos Rytų politika turi priklausyti nuo “ekonomikos koncepcijos”. O jų koncepcija žinoma: pasak Veselkos, svarbiausia – pigios žaliavos, o privatizavimas, ekonomijos struktūros pakeitimas – trečiaeilis dalykas.
Beveik visada Rytų Europos šalyse tokie šūkiai maskuoja promaskvietišką politiką, nes nokenklatūriniai ryšiai išlikę. To negalima pamiršti.
Sakyčiau, ne tik promaskvietišką, bet ir provokišką. Prunskienė sutaria su Sobčiaku ir “Kliugeriu”, o šį gina netgi “Nezavisimaja gazeta”, Brazauską po vokiškai kalbančias šalis vežioja specialiai tam ruoštas Paleckis, šiuo metu socialdemokratas, ir nei Maskvai, nei Berlynui nereikalingi jų suartėjimo kliuviniai. “Deutsche Bank” vadovas W. Christiansas kritikuoja Baltijos šalis už savo valiutos įvedimą: jo manymu, reikėtų naudotis rubliu. Atsimenant tarpukario istoriją, tradicinį Vokietijos ir Rusijos ryšių pobūdį, visai nenuostabu, kad provokiškos ir prorusiškos jėgos Lietuvoje tapatingos. Atrodo, kad ir teisme K.Prunskienei svarbiausias dalykas – išsiginti šnipinėjus Vokietijoje.
Lietuva – vienintelė, kurioje neišdegė “perestroikos” planas, kuriai pasisekė iš jo ištrūkti, todėl jums ir toliau teks atlaikyti didžiausią spaudimą. Nesileiskit palaužiami ekonominiu spaudimu – XX amžiaus pabaigoje politika daroma daugiausia per ekonomiką. Tačiau nuo to ji nenustoja buvusi politika.
Nuotraukoje: automobilio katastrofoje mįslingomis aplinkybėmis žuvęs žurnalistas Kęstutis Žičkus.
2010.09.25
